Dabar šio pasaulio teismas; Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išvarytas.
Jonas 12:31
Po partinės viršūnėlės likvidavimo, valymas persimetė į Raudonąją Armiją. Per visą savo karinę istoriją Raudonoji Armija neprarado tiek maršalų, generolų ir vyresniųjų vadų sudėties, kaip per NKVD vykdomą valymo laikotarpį. Nuo legendinių pilietinio karo didvyrių plėšė ordinus ir komandinės sudėties laipsnių ženklus – rombus, plyteles ir kubikus. Vėliau jiems surakindavo už nugaros rankas, o kad nešauktų, į burną įgrūsdavo apgraužtą guminę kriaušę ir pasiųsdavo ant mirties konvejerio į NKVD rūsius. Arba suvarydavo į gyvulinius vagonus ir ešeloną po ešelono vežė į Sibirą.
Kalbėjo, kad nuteistuosius mirti vesdavo į rūsį ir pakeliui nušaudavo šūviu į pakaušį. Kad būtų mažiau triukšmo, revoliucijos didvyrius pribaigdavo ne iš tikro kovinio ginklo, o mažomis smulkaus kalibro kulkelėmis, kokiomis berniūkščiai šaudė į žiurkes ir varnas. Šalia atsidarydavo durys į lavoninę, kur rietuvėmis gulėjo jau nušautų kūnai. Naktimis tuos lavonus savivartėmis mašinomis išveždavo už miesto ir versdavo į bendrą kapą, kaip kritusius nuo maro, užpildavo kalkėmis ir tuos kapus sulygindavo lygiai su žeme. Taip, kad ir pėdsakų neliktų. Vėliau tokias kapines apjuosdavo spygliuota viela ir pastatydavo perspėjamuosius užrašus: “Sibirinės opos epidemijos pavojus! Įėjimas draudžiamas!”
Žmonės tai suprasdavo savaip ir kalbėjo:
– Nuo tos sibirinės opos galima pakliūti į Sibirą... Ten neikite...
Taip tarybų valdžia apdovanodavo tuos, kas tą valdžią sukūrė.
Tėvas Rudnevas nebuvo tarybų valdžios šalininkas ir užsispyrusiai atsisakinėjo stoti į partiją, sakydamas, kad tam jau per senas. Bet jis visada buvo pažemintų ir įžeistų pusėje. Todėl skaitydamas laikraščius jis pastoviai murmėjo:
– Sušaudyti visą Raudonosios Armijos generalitetą... juk tai beprotystė!
– Visiškai teisingai, – sutiko Maksimas. – Tarp proto ir beprotystės yra atitinkamas ryšys. Ir kuo toliau, tuo didesnis. Ir atitinkamame taške tai susilieja. Tai vienas iš draugo nelabojo triukų.
Tėvas pasikasė nosį ir toliau tyrinėjo savo laikraštį. O Maksimas pabeldė pirštu sau į kaktą:
– Bet mechanika čia tokia. Beveik kiekvienas genijus turi ką nors idiotiško. Bet tai visiškai nereiškia, kad kiekvienas idiotas – tai genijus. Be to, genijų – vienetai, o idiotų – milijonai.
Vėliau socialinių mokslų daktaras pradėjo filosofuoti:
– Štai, tu, tėve, labai geras žmogus. Bet ar tu žinai, kad kiekviena teigiama savybė daug kartų didesniu dydžiu pavirsta į neigiamą? Štai, pasižiūrėk pats: drąsa pavirsta beprotyste, dosnumas – išlaidumu, meilė – pavydu. Taip ir protas pavirsta beprotyste. Taip ir aklas gerumas kartais virsta pataikavimu blogiui. Ir tą reiškinį gana sunku suprasti.
Štai, pavyzdžiui, tu, tėve, ginekologas. Na, žinoma, pas jus ten Hipokrato priesaika – padėti visiems ir kiekvienam. Tu imi savo ginekologines reples ir trauki iš gimdos visus, kurie tik pasitaiko. Bet, jeigu tu būtum gydytoju psichiatru, tu žinotum, kad yra toks liguistas kompleksas, kurį taip ir vadina – “gimdos kompleksas”’: tai, kada suaugusiems žmonėms norisi atlikti atvirkštinį veiksmą ir įlįsti atgal ten, iš kur tu, ginekologas, juos ištrauki. Tai žmonės, kurie lyg ir gailisi, kad jie gimė. O jeigu tu būtum kriminalistu, tu žinotum, kad tas kompleksas pasitaiko pas pačius didžiausius nusikaltėlius. Bet atgaline data, jau po nusikaltimo padarymo.
Tu, ginekologas, to nežinai. O aš, sociologijos daktaras, privalau žinoti ir viena ir kita, ir trečia. Tai – ne tik sociologija. Tai Aukštoji Sociologija. Ar žinai tu, daktare-ginekologai, kad Aukštosios Sociologijos požiūriu, kai kuriuos iš tavo naujagimių būtų geriau iš karto išmesti į pamazgų kibirą?
– Fu-ui! – pasakė tėvas.
– Teisingai! – pasakė Borisas. – Tokias, kaip Zinka Orbeli. Juk kalba, kad ji net nuosavus tėvus sušaudė.
– E-e, ne-e, – pasakė socialinių mokslų daktaras. – Tai teisingiausia, ką ji padarė. Ji nubaudė savo tėvus už tai, kad jie ją pagimdė.
– Bet kodėl?
– Ji žinojo kodėl. Todėl, kad iš jų pusės tai buvo nusikaltimas. Štai ir gavosi, kaip pas Dostojevskį: nusikaltimas – ir bausmė. Kitoje pusėje už gėrio ir blogio. Nyčė tai ne iš piršto išlaužė, o paėmė iš gyvenimo. Gėris ir blogis turi tą pačią priklausomybę, kaip ir beprotystė. – NKVD 13-ojo Skyriaus viršininkas suraukė kaktą:
– Štai ir tu, tėve, sieloje kaltini mane už NKVD žiaurumus. O ar žinai, kas kaltas dėl to prakeikto valymo?
– Kas?
– Tu... Taip... Tu ir į tave panašūs. Man tenka ištaisyti tai, ko nepadarote jūs, ginekologai, tai yra, neišmetate kai kuriuos naujagimius į pamazgų kibirą. Jeigu į tai pasižiūrėti rimtai, tai į tą pamazgų kibirą būtų pakliuvę vos tik gimę Napoleonas, Karlas Marksas, Leninas, Hitleris ir į juos panašūs. Ir būtų buvusi pasaulyje taika ir geras gyvenimas. Nei karų, nei revoliucijų. Bet, kol jūs, ginekologai, to nedarote...
– Žinai ką, Maksimai, – apmaudžiai pasakė tėvas, – kartais man dėl tavęs, paprasčiausiai, gėda. Tu čia skleidi visokias beprotiškas idėjas. O juk iš tikrųjų jūs dėl politinių tikslų naikinate visiškai nekaltus žmones.
– Ach, taip! – pasakė valstybinio saugumo komisaras. – Tada aš tau kai ką parodysiu... Kas tai per žmonės...
Jis nuėjo prie savo stalo, pasiėmė kažkokią knygą, atvertė ją ir padėjo prieš tėvą. Pageltusiuose puslapiuose buvo viduramžių teisminio proceso protokolai apie skaitlingą raganų ir raganių kongregaciją, kurie buvo kaltinami dėl suokalbio prieš Anglijos karalių. Po proceso visus tuos raganius ir suokalbininkus negailestingai iškorė.
– O dabar pasižiūrėk tai, – parodė Maksimas. Tai buvo paprasčiausia ženkliukų lentelė, auganti geometrinės progresijos tvarka: iš pradžių trikampėliai, vėliau kubikai, ir, pagaliau, rombai. Apačioje buvo nurodyta, kad tuos ženklelius naudojo dar Egipto piramidžių statytojai ir Ozirio kulto žyniai. Bet viduramžiais tuos ženklelius savo tikslams perėmė raganos ir raganiai, suteikdami jiems kažkokią slaptą simboliką. Ruošdami slaptus sąmokslus, jie teisinosi, kad taip pat kažką stato. Panašiai, kaip piramides. Ir kad jie tęsia Ozirio kulto žynių pradėtą darbą.
Bet svarbiausiai buvo tai, kad magiški ženkliukai – trikampiai, kubikai, plytelės ir rombai – absoliučiai sutapo ir ėjo ta pačia tvarka, kaip ir Tarybinės Armijos komandinės sudėties laipsnių žymėjimas. Tos pačios komandinės sudėties, kurios didžiąją dalį dabar kažkodėl, be jokių matomų priežasčių, negailestingai šaudė arba trėmė į Sibirą.
– Chm-m... – trindamas pirštu kaktą, nutęsė tėvas. – Keistas sutapimas...
– Sutapimas? – niūriai pasakė Stalino patarėjas tamsiųjų jėgų klausimais. – O dar pažiūrėk štai ką...
Jis paėmė kitą knygą, ant kurios net stovėjo Vatikano cenzūros ženklas: «Nihil Obstat – Censor librorum». Toje knygoje buvo aprašoma kažkokia afera, kuri vadinosi «Affaire des riches» ir kuri nuskambėjo Prancūzijoje 1901-1904 metais. Tai jau palyginti visiškai neseniai. Ir visa tai detaliai buvo aprašinėjama prancūzų laikraščiuose. Tai štai, tada prancūzų armijoje buvo atskleista kažkokia slapta organizacija. Tokia slapta, kad net neturėjo savo narių sąrašo. Bet užtat sąmokslininkai padarė viską atvirkščiai: jie į juoduosius sąrašus įrašė 18.000 karininkų, kurie nebuvo tos slaptos organizacijos nariais. Be to, į juodąjį sąrašą buvo įrašyti ne patys blogiausieji karininkai, o, atvirkščiai, geriausieji. Suokalbininkų ryšiai buvo tokie stiprūs, kad tas juodasis sąrašas buvo saugomas prancūzų karinėje ministerijoje. Tuo tikslu, kad žmonės iš to juodojo sąrašo nebūtų keliami tarnyboje, tuo pačiu suteikiant tokias galimybes suokalbininkams, kurių nebuvo sąraše, kurie tokiu būdu norėjo į savo rankas perimti visą valdžią Prancūzijoje.
Knygos paraštėse Maksimo ranka buvo pripiešta trikampėlių, kubikų ir rombikų – Raudonosios Armijos komandinės sudėties skiriamųjų ženklų, kuriuos NKVD 13-ojo Skyriaus viršininkas atskleidė kaip Ozirio kulto žynių slaptus ženklelius.
– Chm-m, keista, – pakartojo tėvas.
– Nieko naujo po mėnuliu, – nusišaipė Maksimas. – Reikia tik žinoti istoriją.
Ir jis pradėjo tikinti, kad visi tie suokalbiai buvo ruošiami tais pačiais principais, ir tai darė tie patys kenkėjiški socialiniai elementai, ir kad tas pats vyko ir Raudonojoje Armijoje. Buvo tik toks skirtumas, kad atlaidžioje Prancūzijoje viskas baigėsi paprastu skandalu, o TSRS už tai šaudė, trėmė į Sibirą ir atėmė laipsnius daugiau kaip 35.000 tarybinių karininkų ir generolų, įskaitant ir didelę dalį maršalų.
– O kas tie socialiai kenkėjiški elementai? – paklausė Borisas.
Bet vietoje atsakymo socialinių mokslų daktaras pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais.
Valymo metu pasikeitė Raudonosios Armijos ir NKVD aukščiausiosios komandinės sudėties skiriamieji ženklai: Vietoje generoliškų rombų, atsirado mažos auksinės žvaigždutės, o pas maršalus – viena didelė žvaigždė. Visur puikavosi geležinio narkomo, valstybinio saugumo generalinio komisaro Ježovo portretai su didele, kaip pas maršalą, žvaigžde atlape. Kiti karininkai po senovei nešiojo savo trikampėlius, kubikus ir plyteles, tiesa, su naujais stačiakampiais ir žvaigždutėmis ant rankovių.
– Maksai, – pasakė Borisas, – o kas sugalvojo tuos vaikiškus kubelius ir plyteles?
– Kas, kas... O kas sukūrė Raudonąją Armiją? Draugas Leninas ir Trockis.
Borisas parodė į naują auksinę žvaigždutę Maksimo atvarte:
– O kodėl ženklai pasikeitė tik pas generolus?
– Tai aš Stalinui pasakiau, kad pakeistų, – burbėjo komisaras. – O dėl kitų, aš pagalvosiu vėliau.
Valymas vyko jau antrus netus. Kartu su leninine bolševikų partija, nušlavė ir beveik visą Kominterną. Anksčiau ten sėdėjo Maskvoje įsikūrę užsienio kompartijų vadai ir vadukai. O dabar, kaip kalbėjo Maskvoje, jie “sėdėjo atvirkščiai”, t.y., NKVD. Visą savo gyvenimą jie pašventė komunizmo platinimui visame pasaulyje. O dabar visi tie komunizmo platintojai, staiga, pasirodė esantys šnipais, diversantais, ir iš viso, liaudies priešais.
Tarp Kominterno darbuotojų politika paprastai užsiiminėdavo ir vyras, ir žmona. Todėl ir areštuodavo juos kartu. Vaikų namuose staiga atsirado vaikų-našlaičių su užsienietiškais vardais. Ten jiems suteikdavo naujus vardus, kad jie net nežinotų, kas jų tėvai. Tai žinojo tik NKVD.
Totalūs užsienio komunistų areštai sujaudino visą pasaulį, ir apie tai daug rašė užsienio laikraščiai, sulygindami tarybinį valymą su viduramžių “raganų medžiokle”. Tik ten jie naudojo kabutes, o to valymo organizatorius, socialinių mokslų daktaras Maksimas Rudnevas tikino, kad tai iš tikrųjų taip – kad valo pagal tuos pačius požymius ir tuos pačius žmones, kuriuos visada medžiojo viduramžių inkvizicija.
Kažkada Atilos amžininkai, užmušę priešus, iš jų kaukolių gaminosi taures gėrimams. Dabar gi Maksimą ryškiai traukė eiti barbarų pėdomis. Kai jis būdavo namuose, visada sėdėdavo prie savo šleivakojo stalo su trimis įvairiaspalviais telefonais, vartė aplankus su liaudies priešų bylomis ir gėrė degtinę iš savo simbolinio, bet nelabai patrauklaus užsimiršimo indo, kuris buvo žmogaus kaukolės pavidalo. Borisas stengėsi jo neliesti, bet, prisipumpavęs iki tam tikro lygio, vyresnysis brolis pradėdavo teisintis:
– Bobka, aš žinau, jūs visi galvojate, kad aš svolačius... Bet, kaip teisingai pasakė popiežius Inokentijus, raganos ir raganiai visada žmonėms daro blogį... O aš juos lik...lik...kviduoju... Pagal visas mokslo ir technikos taisykles... Reiškia, aš darau gerą darbą... Pagal Berdiajevo filosofiją – apie gerą blogį ir blogą gėrį... Aš darau tą... blogą gėrį... Blogį, bet gerą...
– Žinome mes tavo gerus darbus, – pasakė Borisas. – Tu geriau patylėtum.
– O nori, aš tau kai ką įrodysiu. Štai, tu galvoji, kad aš kaltas dėl valymo... Bet, jeigu išsiaiškinti, jeigu paieškoti pirminės priežasties... Tai juk tu dėl visko kaltas...
– Na, žinai, aš taip pat liaudies priešas, – sutiko Borisas.
– Taip, tai tu kaltas, kad aš vadovauju tam valymui, – apgirtęs murmėjo komisaras. – Juk tai tu man pakišai racionalų grūdą... Iš kurio visa tai išaugo...
Borisas sėdėjo ir sprendė uždavinius iš medžiagų atsparumo. O Maksimas, kaip jėzuitas, užsiiminėjo savo kazuistika.
– Bet aš tavęs, Bobka, nekaltinu... Tu, tai sakant, be kaltės kaltas... Tu, paprasčiausiai, tamsus žmogus... Aklas. Juk tu net nežinai, kas tai yra velnias...
– O tu su tuo velniu, ką, degtinę gėrei?
– Ką tu, berniūkšti, supranti, – pavargusiai ir kažkaip liūdnai palingavo galvą valstybinio saugumo komisaras. – Kad tai suprasti, reikia pačiam patirti, kas tai yra pragaras.
– O tu jau ir pragare pabuvai? – Nusišaipė Borisas.
– O argi tu to nematei? – tyliai paklausė Maksimas.
Prisimeni... Kai tu iš manęs atėmei pistoletą... Juk tada pistoletą man velnias pakišo... Iš šnibžda: “Nusišauk”... O kažkas to nenorėjo, todėl pasiuntė tave...
– Tada aš, paprasčiausiai, ėjau knygos.
– E-e Ne-e... Tai tau taip atrodo... O dialektinio materializmo požiūriu, niekas atsitiktinai nevyksta... Reiškia, viskas, ką aš dabar darau – tai, vėl tu kaltas... Matai...
Valstybės saugumo komisaras mojavo savo žmogaus kaukolės formos taure ir lingavo nuo vieno šono į kitą, kaip kinietiška trinkelė.
Jaunesnysis brolis nustojo šypsotis.
– Na ir kas?
– Kas?.. Kai pаbuvojau tame pragare... Kai pasižiūrėjau, kas tai yra... Susipažinau aš su draugu nelabuoju ir visa jo brolija... Nuo to laiko pas mane su tais... su velniais... asmeninės sąskaitos... Supranti, asmeninės... Tai štai, aš jiems skelbiu klasinę kovą... Aš juos lik... lik-viduosiu kaip klasę! – Komisaras pavargęs palinko virš savo stalo, apkrauto segtuvais su liaudies priešų bylomis. – Juk rojus ir pragaras – tai žmonių širdyse... Ir kai aš tame pragare pakepiau, tai mano širdis ir sudegė... Nuo to laikos aš be-širdis... Ir taip, draugai nelabieji, pasigailėjimo iš manęs nelaukite...
Kol socialinių mokslų daktaras Maksimas Rudnevas suvedinėjo asmenines sąskaitas su velniu ir padėjo Stalinui likviduoti bet kokią opoziciją Tarybų Sąjungoje, namuose jis pastoviai susidurdavo su opozicija nuosavoje šeimoje. Bet, juk tėvo su motina į NKVD nepasodinsi, todėl Maksimas sugalvojo savotišką taktiką.
Motina į religiją žiūrėjo daugiau ar mažiau abejingai. Nei už, nei prieš.
– Kaip visos geros moterys, – kalbėjo Maksimas. – Tipiška prisitaikėlė.
– Dieve mano, – dūsavo motina. – Kaip tai ne gėda!
Užtat tėvas Rudnevas buvo ganėtinai religingas ir sekmadieniais mėgo eiti į cerkvę. Ypatingai iškilmingoms mišioms. Vėliau visas cerkves uždarė, ir tėvas nepatenkintas murmėjo. O NKVD 13-ojo Skyriaus viršininkas pradėjo su tėvu kalbėti religinėmis temomis:
– Tėve, o kas tai yra Dievas?
Tėvas bandė aiškinti, bet gavosi kažkas nerišlaus.
– Tėve, o kas yra Dievo Sūnus?
Tėvas vėl maišėsi, o komisaras, lyg inkvizitorius, toliau klausinėjo:
– O kodėl Evangelija pažodine prasme reiškia Gerą Žinią? Kas tai per geroji žinia?
Tėvas suglumęs valė savo suprakaitavusią pensnė, o Maksimas negailestingai tęsė savo apklausą:
– O kodėl Jėzų Kristų vadina Išgelbėtoju?
Vėliau jis, kaip per egzaminą, pasakinėjo tėvui:
– Nuo ko Jis gelbsti? Na-a?! Juk Evangelijoje rašoma, kad Jėzus Kristus gydė žmones... Kaip gi tu taip, daktaras-ginekologas, ir nežinai? Juk tai, kaip sakoma, pagal tavo specialybę... Arba tu neskaitei Evangelijos?
Tėvas jautėsi kaip mokinukas, o valstybės saugumo komisaras smerkiamai lingavo galva:
– Kaip gi tu, su universitetiniu išsilavinimu, tiki tuo, ko nežinai? Eini, žegnojiesi, lenkiesi – ir nežinai kam?!
Tėvą visiškai išmušęs iš vėžių, Maksimas, kaip tikras jėzuitas, atlaidžiai kalbėjo:
– Dialektinio materializmo požiūriu, Dievas – tai aukščiausiųjų gamtos dėsnių rinkinys žmogaus atžvilgiu, kuriuos patogumo dėlei vadiname vienu žodžiu – Dievas. O žmogų, kuris tuos dėsnius suformulavo, vadina Dievo Sūnumi. – Popiežiaus Inokentijaus mokinys pamokamai pakėlė pirštą: – Ten, kur žmonės nepaiso tų dėsnių, tai yra, Dievo, ten atsiranda sudėtingas kompleksas socialinių ligų, kurias, paprastumo dėlei, kaip Dievo antitezę, pavadino vienu žodžiu – velnias. Kristaus mokymas – Evangelija nurodo išsigelbėjimo kelius nuo socialinių ligų. Todėl tą mokymą ir vadina Geroji Žinia, o Kristų – Išgelbėtuoju. Aišku?
Nuo to laiko, kai kildavo koks nors ginčas, sociologijos mokslų daktaras tuojau pat pasislėpdavo už Biblijos, tikindamas, kad kiekviename bibliniame posakyje yra sava paslėpta prasmė. Reikia pripažinti, kad bibliją jis žinojo puikiai ir dabar šaipėsi iš tėvo:
– Juk Biblijoje pasakyta: turi akis – bet nemato, turi ausis – bet negirdi. Štai, ir tu toks pat. Bet Biblijoje dar kalbama ir apie pažinimo raktus...
Borisas mėgo konkretizuoti:
– O kur gi tie raktai?
– Kur? – šyptelėjo komisaras. – Visa esmė tame, kas tie raktai – velnio rankose. Ir tie raktai – užnuodyti.
Valymo metu liaudies priešus areštuodavo kolektyviniu principu – būriais. Taip, areštuoja partijos rajono komiteto sekretorių, o su juo ne tik jo žmoną ir giminaičius, bet ir visus jo padėjėjus, bendradarbius ir bičiulius. Nors tėvas visų partinių ir nelabai mėgo, bet, kai juos areštuodavo, jis stodavo į jų pusę ir niršdavo:
– Ir už ką gi juos areštuoja?
– O tu, tėve, pasižiūrėk į Bibliją, – patardavo valstybinio saugumo komisaras. – Ten yra palyginimas apie svidres. Tu žinai, kas tai yra svidrės?
– Tai piktžolės, – atsakė tėvas.
– Ne tik piktžolės, – pataisė Maksimas. – Skaitoma, kad svidrės – tai nuodingi, išsigimę kviečiai. Ir Evangelijoje pasakyta, kad tada, kai bus pasaulio pabaiga, tas svidres išars. Amžiaus pabaiga – tai atitinkamo istorinio ciklo pabaiga, kurio riba yra revoliucija. Na, mes ir valome iš laukų tas svidres.
– Na, o kam areštuoti visus bendradarbius ir pažįstamus? – paklausė tėvas.
– Todėl, kad tos svidrės visada susirenka kartu, – atsakė Maksimas. – Tai partijų partija ir sąjungų sąjunga. Jeigu kuris nors iškyla į viršų, tai jis tokiais pat apsisodina nuo viršaus iki pat apačios. Ir jo sekretorė bus tokia pat, ir visi jo draugai-bičiuliai taip pat. Todėl ir tenka valyti visus iš eilės. Juk Evangelijoje taip ir pasakyta: “ir sumes tuos nelabojo sūnus į krosnį degančią, ir kils ten verksmas ir dantų griežimas”. Todėl Bibliją ir vadina knygų knyga. Tai žinių knyga. Arba tu galvoji, kad tai – tušti žodžiai? – Popiežiaus Inokentijaus mokinys nuolankiai nuleido akis. – Aš tai pačiam Stalinui aiškinu. Jį seminarijoje mokė, mokė, ir nieko neišmokė. O aš jam visa tai dialektiškai įrodžiau. O jis man ir sako: “Tu pas mane, Maksimai, raudonasis kardinolas”. Aš dabar pas jį lyg ir dvasinis globėjas. Mokau jį dialektinės krikščionybės.
Pabaigoje valymas pavirto lyg tai nematomu pilietiniu karu. Visoje Tarybų Šalyje vyko masiniai areštai ir sušaudymai. Visas pasaulis sulaikęs kvėpavimą sekė neįtikėtinus masinių procesų rezultatus.
O Stalino raudonasis kardinolas iš kažkur gavo seną Šaliapino plokštelę ir vis suko ją savo kambaryje ant patefono.
– “Pamilau visa širdimis aš mergaitę, – dainavo žinomas bosas. – Už ją gyvybę pasiruošęs padėti...”
Maksimas suposi kėdėje ir siurbė degtinę iš savo mėgstamos žmogaus kaukolės formos taurės.
– “Turkiais papuošiu svetainę, – griaudėjo iš patefono. – Auksinę aš lovą paklosiu...”
Raudonasis kardinolas stebėjo, kaip ant sienos suposi jo paties šešėlis.
– “Išdažysiu aš ją kaip paveikslą, – girdėjo Borisas per pusiau atdaras duris. – ir atiduosiu visa tai aš už meilę...”
Maksimas bukai lingavo galvą pagal muzikos taktą. Už lango lapais šlamėjo senas lazdynas.
– “Bet jeigu širdį apims abejonės, – dainavo Šaliapinas, – kad mylimoji man neištikima...”
– Už bausmę visas pasaulis drebės, – pritarė Maksimas savo ožišku baritonu. – Sudrebės ir pats nelabasis...
Iš vyresniojo brolio kambario nugriaudėjo šūviai. Jaunesnysis pravėrė duris. Raudonasis kardinolas suposi kėdėje ir šaudė į savo paties šešėlį.
Po Didžiojo Valymo ratais papuolė ir Fedka Žvairys, kuris kažkada buvo pačiu nuožmiausiu chuliganu Petrovskio parko rajone. Tas pats Fedka Žvairys, po muštynių su kuriuo, Maksimas kreipdavosi į Dievą su savo kvailomis maldomis, prašydamas padaryti jį dideliu ir stipriu.
Kai Fedka Žvairys suaugo, jis iš gatvės chuligano pavirto gatvės plėšiku. O vėliau jis specializavosi ginkluotais bankų plėšimais. Kad atsikratytų žvairavimo, jis pats surūdijusia vinimi išsikrapštė savo žvairą akį ir įsistatė stiklinę akį. Po to jį praminė Fedka Išlupta Akimi.
Keletą metų Fedka Išlupta Akis buvo Maskvos kriminalinio pasaulio karaliumi ir garsėjo nepagaunamumu. Bet Fedką išdavė viena iš jo žmonų. Pasiteisindama ji aiškino, kad sutuoktinių patale Fedka kiekvieną kartą ją puldavo rankoje laikydamas užtaisytą revolverį, taip inscenizuodamas lyg tai išprievartavimą, lyg tai apiplėšimą. O kitu atveju, jis totalus impotentas ir nieko negalėdavo. Dėl to nuo jo pabėgo jau keturios žmonos. O penktai toks elgesys taip nusibodo, kad ji nusprendė jo atsikratyti padedama kriminalistų. Fedką Išluptą Akį areštavo ir ištrėmė į Sibirą.
Tą naujieną sužinojęs iš kaimynų, Borisas, kaip ir paprastai, kreipėsi į Maksimą:
– Ei, kalba, kad tavo draugelį susėmė.
– Kokį?
– Fedką Žvairį.
– Na, jeigu susėmė, reiškia taip reikėjo.
– O dėl ko?
– Stalino kompleksas.
– O kaip tai suprasti?
– Na, kaip gi, juk Stalinas jaunystėje taip pat banditizmu užsiiminėjo. Ir abi jo žmonos taip pat mirė gana keistomis aplinkybėmis. Be to, Fedka buvo žvairas, o Stalinas – sausarankis. Bet visa tai kyla iš vienos šaknies.
– Žiūrėk, kad už tokias kalbeles tavęs paties nesusemtų, – patarė Borisas.
Bet raudonasis kardinolas ir toliau svaičiojo:
– Ta pati psichodinamika – vado kompleksas. Aukštosios Sociologijos požiūriu, visi dabartiniai vadai – tai potencialūs nusikaltėliai. O visi dabartiniai nusikaltėliai – tai potencialūs vadai.
– Tipiškas idioto svaičiojimas, – pasakė Borisas.
– Taip, tai tikrai idioto svaičiojimas, – sutiko slaptas Stalino patarėjas. – Bet tą idiotą vadino Karlu Marksu. O tie svaičiojimai – tai pagrindinis marksistinės dialektikos dėsnis – apie priešingybių vienybę ir kovą.
Po Fedkos Išluptos Akies, iš karto susėmė ir jo brolį Ivaną Stranniką, poetą-futuristą, kuris rašė pasirašinėdamas Morto pseudonimu, kas lotyniškai reiškia mirtį. Kai jį areštavo, jis iš po lovos išsitraukė lagaminėlį, kuris buvo paruoštas arešto atvejui, ir geraširdiškai nusišypsojo:
– Jūs galvojate, kad man ten bus blogiau, negu čia? Ne, ten man bus geriau, negu čia. Tame mūsų jėga ir jūsų bejėgiškumas.
Kai NKVD agentas atidarė poeto lagaminėlį, ten buvo Bodlerio eilėraščių rinkinys “Blogio gėlės” ir narkotikų atsargos.
– Tai mano vaistai, – paaiškino futuristas. – Aš be to negaliu gyventi.
– Nieko, – pasakė agentas, – mes jus išgydysime.
Kažkada dievo ieškotojas Berdiajevas propagavo brolybe antikriste ir, kaip rezultatas, šio pasaulio kunigaikščio viešpatavimą. Dabar gi, ta karalyste buvo prasmirdęs kambarys, kur kampe gulėjo antikristė paralitikė sesuo ir darė po savimi.
– Paklausykite, – pasakė futuristas. – Juk ji buvusi užsitarnavusi čekistė. O kas dabar jai naktipuodį paduos?
– Nieko, – pasakė NKVD agentas, – mes ją taip pat išgydysime.
Tą pačią naktį, kartu su Ivanu Mortu, susėmė ir jo bičiulius, kurie jam padėjo mylėti jo žmoną-nimfomanę: armėną su jo armėniškais juokeliais ir linksmąjį vienuolį, kurį kažkada išvarė iš vienuolyno už kažkokias nuodėmes. O meilę labai mėgstanti ir praradusi savo meilužius čekistė-nimfomanė, dėl meilės trūkumo išsikraustė iš proto ir ją kažkur išvežė.
Poetas Ivanas Strannikas jaunesnysis jau anksčiau pabėgo iš tų namų, kur viešpatavo šio pasaulio kunigaikščio karalystė. Metęs mokyklą labai talentingiems vaikams, jis patraukė pas gatvės vaikus. Pinigų maistui jis prasimanydavo turguje lošdamas šaukštais ir kartais mielaširdingoms turgaus boboms sukurdavo eilėraščius, juos pasirašydamas savo nauju pseudonimu – Ivan Deliagin.
Areštavo ir Irinos tėvus, pas kuriuos kažkada Olga nuomavosi kambarį. Kalbėjo, kad motiną areštavo už tai, kad jos pirmasis vyras Koriakovič buvo menševikas. Nors ji dabar turėjo ketvirtą vyrą, kuris buvo pats tikriausias bolševikas su partiniu bilietu, bet ir tą ketvirtąjį vyrą susėmė.
– Ei, Maksai, o kodėl tą bolševiką suėmė? – paklausė Borisas.
– Pagal pirmąjį marksizmo dėsnį, – burbtelėjo Maksimas. – Apie priešingybių vienybę.
– O už ką išsivežė Ivaną Stranniką?
– Už trockizmą ir permanentinę revoliuciją.
– O kas tai?
Valstybinio saugumo komisaras nusižiovavo ir nenoromis paaiškino, kad aukščiausios sociologijos požiūriu tai, paprasčiausiai, mazochistas, kuris turi liguistą potraukį kentėti, būti pažemintam, būti mušamam. O jo žmona-čekistė – paprasčiausia sadistė. Ir tokius žmones visada traukia vieną prie kito. Ir tokių žmonių visada pilna bet kokių revoliucijų metu, kur sadistai ieško galimybių pakankinti kitus, o mazochistai – patys pasikankinti.
Bet ir po revoliucijos tie žmonės ir toliau daro tą patį – permanentinę revoliuciją, tai yra, anarchiją ir nihilizmą, tą pati Berdiajevo “Nieką, kuris niekina”. Visa tai lyg ir žinojo draugas Trockis, kuris propagavo permanentinę revoliuciją ir kuris rinkosi savo pasekėjus visai ne pagal politinius įsitikinimus, o pagal psichobiologinius požymius.
Klinikiniu požiūriu, tai, paprasčiausiai, dvasiškai ligoti psichopatai. Bet, iš vienos pusės, jie dar ne tokie bepročiai, kad juos sodinti į durnynus. Kita vertus, jų vardas legionas, ir tų legionierių tiek, kad psichiatrinėse ligoninėse jiems neužteks vietos. Ir, tuo pačiu, jie ardysis tol, kol jų nesunaikins. Froidas juos taip ir vadina – Susinaikinimo kompleksas.
– Ir taip, – pasakė Borisas, – gaunasi, kad ne jūs naikinate, o jie patys susinaikina. Taip?
– Žinoma, – linktelėjo Maksimas. – Todėl Ivan Strannik ir išsirinko sau tokį pseudonimą – Mort, tai yra, mirtis.
Vėliau valstybės saugumo komisaras pradėjo įtikinėti, kad tokiems, kaip Ivan Mort, laisvėje būti kenksminga, kad, anksčiau ar vėliau, tas futuristas nustips nuo narkotikų arba nusižudys, kaip tai padarė futuristų vadas Majakovskis. Todėl tokius futuristus, kad apsaugoti nuo jų pačių, dabar tremia į Sibirą, kur juos gydo darbu pagal dievo ieškotojo Levo Tolstojaus metodą.
Tiesa, todėl, kad tokiems žmonėms laisvė kenkia, tai ta laisvė ne paprasta, o speciali, todėl dievo ieškotojas Berdiajev ir vadina tą metafizinę laisvę tragiška laisve, kuris įsikūnija į “Nieką, kuris niekina”.
“Vakarinės Maskvos” paskutiniame puslapyje pasirodė Irinos Koriakovič laiškas, kur ji viešai atsižada savo tėvų ir net pareiškia, kad keičia savo pavardę.
– Na ir sterva, – pasakė Borisas, skaitydamas “vakarines”. – gimtųjų tėvų išsižadėti.
Bet NKVD 13-ojo Skyriaus viršininkas paprieštaravo, kad, aukščiausios sociologijos požiūriu tai tik tipinė velnio išdaiga, kuris mėgsta viską daryti tamsoje, iš už nugaros ir atbulai.
– Kaip tai? – pasakė Borisas.
– Labai paprastai, – pasakė Maksimas. – tai visiškai ne jos tėvai.
– O kas tada?
– Ji įsivaikinta. Bet tai nuo jos slėpė. O kai po arešto ji sužinojo visą tiesą apie savo, taip vadinamus, tėvus, tai ji pradėjo vemti. Bet tai dar smulkmenos, – šyptelėjo Maksimas. – O štai pas futuristą Mortą, tai jo sūnus padarytas iš tikrųjų futuristiniu būdu – dirbtiniu apvaisinimu. Tai yra, kaip sakoma, pirštu darytas.
– O iš kur tu tai žinai?
– Tai labai paprasta. Kai reikia, 13-sis Skyrius užklausia duomenis iš poliklinikos apie vaikų ir jų tėvų kraujo grupę. Ir vėliau palygina rezultatus. Tiksliai taip pat, kaip tai daroma teisme, kai reikia nustatyti abejotiną tėvystę.
– Bet kam vaikus pirštu daryti?
– Ir čia visiškai paprasta. Kad sumažinti negero paveldėjimo riziką, kuris perduodamas paveldėjimo keliu taip pat, kaip sifilis. Žinoma, normalūs žmonės apie tai nieko nežino ir net nieko neįtaria. Bet legionieriams tai sudėtinga problema. Nes raktai nuo tos problemos velnio rankose. Ir tie raktai – užnuodyti.
Kalbėdamas tokias nesąmones, valstybinio saugumo komisaras tikino, kad tai Aukštoji Sociologija. O Borisas, pasiklausęs tokių išvedžiojimų, tik numojo ranka ir nuėjo miegoti.
Tuo metu Maskvoje vieną po kito areštavo visus, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su slapta draugija “Mėlynoji žvaigždė”. Taip susėmė literatūros kritiką, kreivapirštį Zavaliuchiną, kuris buvo menševiko-savižudžio Zavališino giminaitis. Nors Zavaliuchinas savo pase ir pataisė pavardę, bet tai nepadėjo. Jį apkaltino tuo, kad pas jį ne tik kreivas pirštas, bet ir siela kreiva, kad jis tylomis giria supuvusį meną ir net propaguoja berdiajevčiną.
Ir pradėjo prie jo 13-sis Skyrius kabinėtis. O iš kur pas tave, semantinės filosofijos požiūriu, tokia keista pavardė, Zavaliuchinas-Zavališinas? Arba, gali būti, tau ją paskyrė todėl, kad dar tavo protėviai buvo atmatos, šiukšlės, puvėsiai? Tos žmogiškosios šiukšlės, kurias mes dabar valome, šluojame. Ir taip toliau, ir panašiai.
Galų gale areštavo ir Olgos tėvus. Juos apkaltino pagal 58 straipsnio 10 ir 11 punktus, t.y., priklausymas antitarybinėms organizacijoms. Pasirodo, gyvendami Beriozovkoje, netoli Maskvos, jie iš nuobodulio subūrė iš senų bolševikų spiritizmo mėgėjų būrelį, kur, prisidengdami partiniais bilietais, suko stalelį ir išsikviesdavo dvasias. Nors sena bolševikė Dora Mazurkina ir teisinosi, kad išsikviesdavo pagrindinai Lenino dvasią, kad su juo pasitartų einamosios politikos klausimais, bet tai nepadėjo. Dabar bendravimas su Lenino dvasia skaitėsi antitarybiniais veiksmais.
Be to, kaimyninėje viloje, pas madam Popkovą, jie sukūrė tokį humanitarinį ir šiek tiek slaptą būrelį, kur jauni žmonės, kurie negalėdavo rasti laimės įprastu keliu, užsiiminėjo laimės paieškomis teosofijos pagalba, t.y, madam Blavatskos dieviškąją išmintimi. Bet dabar ta dieviškoji išmintis buvo laikoma kontrrevoliuciniu pogrindžiu, kur nelabasis susiuosto su antikristu.
Ir pradėjo 13-sis Skyrius prie tų dieviškųjų išminčių kabinėtis. Pas madam Popkovą ant skruosto buvo įgimta didelė juoda dėmė, didumo su gera slyva, ir dar apaugusi tamsiais pūkeliais. Tai ir prie to prikibo. Kas tai per dėmė? Iš kur? Kodėl?
– Ach, jūs sakote, kad tai šiaip sau. Bet iš jūsų, senų bolševikų, konfiskuotuose okultinėse knygose sakoma, kad tai ne šiaip sau. Ten sakoma, kad tai velnio atspaudas arba raganos žyma, kuri reiškia sutartį su velniu. Tai štai, paaiškinkite, kas gi tai yra.
– Ach, jūs sakote, kad tai tik šiaip sau, kad tai tik atsitiktinumas. Bet kodėl jūs, būdamas senu bolševiku, saugojote tas okultines knygas?
– Taip, taip... Madam Popkovos vyras buvo iš šventikų giminės, tai matosi pagal pavardę. Bet vėliau jis tapo sektantu-šeštadieniniu. Na, perbėgėlėliu. Tiesa, madam Popkova – tai pagal vyrą, o kokios tautybės ji pati? Aha, mišri santuoka. Kaip sako jūsų Berdiajevas – tai nelabojo ir antikristo sąjunga. Ar ne taip? Ir net velnio atspaudas ant skruosto. Okultiniu požiūriu, tai labai įdomu. Todėl jūs, dieviški išminčiai, ir pasirinkote jūsų slaptojo kulto žyne. Ach, nors jūs ir dieviškieji išminčiai, bet mes ir mokyti žmonės. Viskas aišku. Na, sena sterva, rašykis protokolą!
– Draugas tardytojau, bet...
– Kas? Žąsis kiaulei ne draugas!
– Pilieti tardytojau, bet juk mes už revoliuciją kovojome...
– Už ką kovojote – tą ir suradote. Pasirašyk!
– Bet...
– Jokių bet. Juk jūsų dieviškasis išminčius Berdiajev mokė, kad kartais gerai eiti blogio keliu, nes jis atves prie aukščiausio gėrio. Dabar matai, kur tai atvedė? Pasirašyk!
– Pilieti tardytojau, bet juk tos organizacijos fiktyvios – dėl antitarybinių organizacijų. Juk tai netiesa...
– Ech, nejaugi tu, sena ragana, nesupranti, kad ta netiesa tau geriau, negu tiesa. Nes už tiesą, už visas tavo nuodėmes, tave sušaudyti reikia. O už tą pusiau tiesą mes tau duosime tik dešimt metų Sibiro. Na, tuoj pat pasirašyk!
Taip valstybės suglumo komisaras Maksimas Rudnevas paaiškino savo uošvės-marsietės ir uošvio-cherubino areštą. Tuo pat metu jis patikino, kad tokiais niekais jis, žinoma, pats neužsiiminėja ir tik, kaip Pilotas, nusiplauna rankas.
Borisui gi atrodė, kad naudodamasis “Mėlynosios žvaigždės” byla, Maksimas suvedinėja kažkokias asmenines sąskaitas ir naikina visus savo mirusios gražuolės žmonos giminaičius ir pažįstamus, to tylaus angelo, kuris nuvedė jį į kitą gėrio ir blogio pusę. į kitą gyvybės ir mirties pusę.
Atvirai sakant, tai dar kažkaip galima buvo suprasti. Bet netrukus ta byla dar labiau susipainiojo.
Kol NKVD 13-sis Skyrius užsiiminėjo kratomis pas liaudies priešus, Borisas laikas nuo laiko vis apieškodavo NKVD 13-ojo Skyriaus viršininko kambarį. Paprasčiausiai, iš smalsumo. Ir taip, jam užkliuvo pilkas aplankas, pažvelgė į jį, ir jam pasidarė šiek tiek baisu. Tai buvo byla, kuri buvo susijusi su pačiu Stalinu, tiksliau, su jo žmona.
Antroji Stalino žmona, Nadežda Alilujeva, taip pat buvo gražuolė, kurią Stalinas, kaip kalbėjo, taip pat labai mylėjo. Ir ji taip pat mirė keistomis aplinkybėmis. Vieni kalbėjo, kad ji nusižudė, o kiti – kad Stalinas ją užmušė.
O pilkajame aplanke buvo įvairios smulkmenos. Pasirodo, Stalino žmonai keista pavardė – Alilujeva – buvo kilusi iš to, kad jos protėviai buvo šventikais. Vėliau pastaba, kad Stalino žmonos brolis, Pavelas Alilujevas, vedė šventiko dukterį, ir tai buvo jau tarybiniais metais.
“Keista, – pagalvojo Borisas, – juk ir pats Stalinas mokėsi šventiku. Ir ČK įkūrėjas Dzeržinskis, revoliucijos kardas, taip pat ruošėsi tapti šventiku. O kas gavosi? O vėliau tie patys Stalinas su Dzeržinskiu tremia visus šventikus į Sibirą. Iš tikrųjų, gaunasi lyg tai pagal marksistinį dėsnį apie priešingybių vienybę ir kovą”.
Pilkajame aplanke buvo paminėtas ir antras Stalino žmonos brolis, Fiodoras Alilujevas, apie kurį oficialiai niekur nebuvo minima. O nebuvo minima dėl vienos paprastos priežasties, kad Fiodoras Alilujevas buvo beprotis. Jis išsikraustė iš proto dar pilietinio karo metu.
Toliau pilkajame aplanke ėjo vyresnioji Stalino žmonos sesuo, Anna Alilujeva. Jaunystėje ji mokėsi Peterburgo psichoneurologiniame institute ir ruošėsi tapti gydytoja-psichiatre. Bet ji to instituto nebaigė, nes pati pasirodė esanti psichinė ligonė. Šizofrenija. Keletas jos motinos, Olgos Alilujevos, seserų taip pat sirgo šizofrenija.
Stalino žmonos tėvas, Sergejus Alilujevas ir jo žmona Olga buvo profesionalūs revoliucionieriai. Bet dabar Maskvoje šnibždėjosi, kad ir jie yra areštuoti kaip liaudies priešai. Ir kiekvienam buvo aišku, kad niekas negali areštuoti Stalino uošvės ir uošvio, išskyrus paties Stalino įsakymu.
Netrukus po to areštavo Pavlą Alilujevą, mylimos Stalino žmonos brolį. Vėliau susėmė Stanislavą Redensą, stambų NKVD veikėją. Iš centrinės NKVD valdybos – tiesiai į rūsį – ir kulką į pakaušį. Bet visi žinojo, kad Redensas – tai Stalino mylimos žmonos sesers Annos Alilujevos vyras.
Ir taip, Stalinas ne tik į koncentracijos stovyklas uždarė mylimos žmonos motiną, tėvą ir brolį, bet net likvidavo ir savo švogerį!
Pilkajame aplanke buvo nurodyta, kad po savo mylimos žmonos mirties, Stalinas visaip keikė knygą, kurią jo žmona skaitė prieš mirtį. Tai buvo madingas Michaelio Arlopo romanas “Žalia kepurė”.
Čia pat 13-ojo Skyriaus specialisto pažyma: tas romanas pasibaigia savižudybe dėl sifilio. Ir Maksimo ranka parašyta pastaba: “Legionieriai taip bijo paties žodžio “legionizacija”, kad, kalbant apie legionizaciją, jie visą kaltę suverčia niekuo dėtam sifiliui. Tipiškas reiškinys”.
“Keista, – pagalvojo Borisas, vartydamas pilkąjį aplanką, – juk neseniai Maksimas taip pat šnekėjo apie kažkokią ligą, kuri perduodama paveldėjimo keliu kaip sifilis, bet kuri daug blogesnė už sifilį. Tiesa, juk apie Leniną taip pat kalbėjo, kad jis buvo sifilitiku. Bet kas gi tai per legionizacija? Ir kas gi tai per legionieriai? Vėl gi, kas gi tas velniškas to 13-ojo Skyriaus “šifras”.
Vėliau pilkajame aplanke ėjo Kremliaus našlių sąrašas.
Pirmojo marksisto Plechanovo žmona – Roza Markovna.
Čičerino žmona – taip pat kažkokia biblinė Roza.
Bucharino žmona – Estera Gursvič.
Kamenevo žmona – Olga Davidovna, jaunesnioji Trockio sesuo.
Legendinio revoliucijos didvyrio Ščorco žmona – Marija Chaikina.
Ir tas sąrašas buvo gana ilgas. Toliau ėjo Kremliaus damų sąrašas.
Gynybos liaudies komisaro Vorošilovo žmona – Jekaterina Davydovna.
Vidaus reikalų liaudies komisaro Molotovo žmona – madam Žemčiūžina-Perleman.
Transporto kelių liaudies komisaro Andrejevo žmona – Dora Moisejevna Chazan.
Ir, pagaliau, trečioji, nors ir neoficiali, Stalino žmona – Roza Kaganovič.
Čia pat buvo pastaba, kad tai sunkiosios pramonės liaudies komisaro Lazerio Kaganovičiaus lyg ir sesuo, lyg ir giminaitė, bet tai išsiaiškinti sunku, nes ji – įsivaikinta, ir tai – šeimos paslaptis.
“Keista, – pagalvojo Borisas, – kas gi tame Kremliuje darosi? Specialus sutuoktuvių biuras, kuris Kremliaus vadus aprūpina žmonomis-žydėmis? Ir kodėl tuo domisi NKVD 13-sis Skyrius?”
“Iš pradžių kvaili bibliniai svaičiojimai, kad velnias – tai šio pasaulio kunigaikštis. Vėliau filosofo-dievo ieškotojo Berdiajevo plepalai apie nelabąjį, antikristą, apie brolybę antikristuje ir, rezultate, šio pasaulio kunigaikščio karalystę. Bet kodėl 13-sis Skyrius sutinka, kad nelabasis ir antikristas ne tik egzistuoja, bet dar ir tuokiasi?! Ir kam tie biblinio personažo sąrašai tarp Kremliaus vadų žmonų?! Pusė iš jų jau tapo našlėmis. O neseniai susėmė ir Molotovo žmoną. Atrodo, kad kažkoks dėsningumas. Bet koks? Kas gi tai?”
Profesoriaus Rudnevo smegenų centras dirbo gana fundamentaliai. Jie nepaliko ramybėje net pirmosios Stalino žmonos, Jekaterinos Svanidzė, kuri jau seniai buvo mirusi. Oficialioje Stalino biografijoje pasakyta, kad ji buvo neturtinga valstietė. Bet pilkajame aplanke buvo parašyta, kad Stalino pirmosios žmonos brolis, Aleksandr Svanidzė, vedė Mariją Koroną iš turtingos žydų šeimos, išeivių iš Ispanijos, kad abu jie gavo puikų išsilavinimą užsienyje, po ko Aleksandras Svanidzė užėmė aukštas pareigas tarybinėje vyriausybėje.
Sprendžiant pagal tai, vargu ar pirmoji Stalino žmona buvo neturtinga valstietė. Bet kalba ne apie tai. Esmė tame, kad visa Maskva žinojo, kad pirmosios Stalino žmonos brolį neseniai areštavo kaip liaudies priešą. Kartu su juo susėmė ne tik jo žmoną Mariją Koroną, bet ir jų sūnų Džoniką. Tas vargšas Džonas nuo pat vaikystės kentėjo dėl įgimtos neurastenijos ir pastoviai gydėsi psichoneurologiniame dispanseryje.
Po Aleksandro Svanidzės, netrukus areštavo ir jo seserį Mariko, t.y, Stalino pirmosios žmonos seserį. Aleksandro Svanidzės žmona Marija Korona turėjo brolį – tai ir tą brolį susėmė. Bet visi maskviečiai puikiai žinojo, kad niekas neišdrįstų areštuoti Stalino giminaičių, jeigu nebūtų tiesioginių paties Stalino nurodymų.
Borisas užvertė piktą lemiantį aplanką. Ir taip, Stalinas ne tik likvidavo visą savo mylimos antrosios žmonos šeimą, bet ir iki pat šaknų sunaikino ir savo pirmosios žmonos giminaičius.
Bet juk, iš esmės, tai tas pats, kaip gavosi su Maksimu ir Olga! Nejaugi Maksimas taip aklai seka Stalino pėdomis? Arba, gal būt, atvirkščiai? Gali būti, kad Stalinas eina savo slaptojo patarėjo-bepročio pėdomis? Bet kas gi tai per velniava?
Ieškodamas atsakymo, Borisas apvertė pilkąjį aplanką. Ant viršelio, kur paprastai būna bylos pavadinimas, buvo parašyta: “Šio pasaulio kunigaikščio byla”.
Kitoje viršelio pusėje, kur Maksimas mėgdavo užrašyti savo pastabas, buvo kažkas nesuprantamo: “Ir jis atėjo apkaltinti pasaulį padarius nuodėmę, ir išsiaiškinti tiesą ir nuteisti:... ir nuteisti, už ką šio pasaulio kunigaikštis jau nuteistas”.
O įstrižai juodu rašalu užrašyta rezoliucija: “Nuosprendį tvirtinu. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas”. Apačioje, TSRS valstybės saugumo komisaro Maksimo Rudnevo parašas.
Bet, jeigu Maksimas tik tvirtina tą nuosprendį... Tai kas gi tą nuosprendį priėmė dėl šio pasaulio kunigaikščio?
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ