Iš jo nasrų kyšo aštrus kardas... Jis sugriebė slibiną, senovinę gyvatę kuris yra velnias ir nelabasis, ir sukaustė jį tūkstančiui metų.
šventojo Jono krikštytojo žodžiai, 19:15; 20:2
Kuo labiau siautėjo tas Didysis Valymas, tuo dažniau Maksimas atlikdavo kratas NKVD 13-ojo Skyriaus viršininko kambaryje ir bandydavo atskleisti to paslaptingo valymo paslaptis. Ant Maksimo stalo pastoviai gulėjo iškarpos iš tarptautinės spaudos, kur buvo daug rašoma apie raganų medžioklę TSRS, dėl to liejo apmaudą – ir niekas nieko nesuprato.
Per vieną iš tokių kratų Maksimas rado geltoną aplanką su užrašu: “Byla №69/ПЛ. – Žmonių sielų valdovai”.
Vartydamas tą aplanką, Maksimas prisiminė “Mėlynosios žvaigždės” bylą ir liūdną Maksimo sielos šauksmą: “Ech, jeigu apie tai būčiau žinojęs anksčiau! Kiek daug skausmo ir nelaimių – ir tik todėl, kad to nežinojau”. Tai buvo po to, kai Maksimas atrado, kad jo buvusi žmona, nors ir atrodė kaip tylus angelas, bet, iš tikrųjų, buvo kažkokia maišyto kraujo, lyg tai pusiau angelas, lyg tai nelabojo ir antikristo mišinys.
Tada Maksimą sudomino, kodėl apie tai taip mažai rašoma spaudoje? Kodėl tyli rašytojai ir poetai? Kodėl jie nevykdo savo pilietinės pareigos – perspėti bendrapiliečius apie pavojus, gręsiančius iš nelabojo ir antikristo pusės? O jeigu ir rašo, tai kodėl jie visada kažko iki galo nepasako? Ir tada Maksimas savo NKVD Moksliniam-tyrimų institutui įsakė dėl to atlikti specialius tyrimus.
Rašytojus ir poetus nuo seno vadino žmonių sielų valdovais. Tarybiniais laikais juos vadino žmonių sielų inžinieriais. O geltonajame aplanke buvo tų žmonių sielų valdovų tyrimų rezultatai.
Profesoriaus Rudnevo smegenų centras savo tyrimą pradėjo nuo poetų. Ir, kad padėtų solidų istorinį fundamentą, kaip ir priklauso rimtiems moksliniams-tiriamiesiems darbams, viskas prasidėjo nuo antikos laikų autoritetų citavimo. Ir tie autoritetai sakė štai ką.
Senovės graikų filosofas Aristotelis, didžiausias antikinio pasaulio protas, kalbėdamas apie sąsajas tarp proto ir beprotystės, rašė, kad genialumas ir proto pasimaišymas dažniausiai pasitaiko pas poetus.
Filosofas Demokritas, vienas iš materializmo pradininkų, tiesiai sakė, kad sveiko proto žmogų jis neskaito poetu.
O garsus filosofas Platonas, vienas iš objektyviojo idealizmo pradininkų, savo knygoje “Valstybė”, komunistinės visuomenės sukūrimui kėlė tokią būtiną sąlygą: išvyti visus poetus už tokios valstybės ribų.
“Vargšai poetai”!” – pagalvojo Borisas.
Kad atrodytų objektyvūs, 13-ojo Skyriaus specialistai įrašė pastabą, kad geriausias rusų poetas Puškinas buvo išimtis iš tos taisyklės, jis buvo genijus, šviesusis genijus – t.y., visiškai normalus žmogus. Bet, vadovaudamiesi senovės filosofų patarimais, 13-ojo Skyriaus specialistai skaitė, kad iš principo, poezija – tai nenormalumo požymis ir kad su poetais reikia labai atsargiai elgtis.
“Kurie gi iš jų teisūs: filosofai ar poetai?” – pagalvojo Borisas. Visa tai atrodė keista, supainiota ir nesuprantama.
Užtat toliau, priminė šmaikštų žydišką anekdotą. Tokiuose anekdotuose, jeigu tik reikėdavo išspręsti kokią nors sunkią ir keblią užduotį, reikėdavo tik rasti protingą žydą, kuris tuojau pat viską labai gerai atlikdavo.
Taip pasielgė ir NKVD 13-sis Skyrius. Kad išspręstų painią bylą dėl žmonių sielų valdovų, profesoriaus Rudnevo smegenų centras į pagalbą pasikvietė ne tik vieną protingą žydą, o visus tris, iš tuo metu gyvenusių protingų žydų. Ir net paaiškino, kodėl. Lyg tai todėl, kad šios bylos šaknų reikia ieškoti Biblijoje ir apaštalų mokymuose. O tai, savotiška žydų profesija. Ir tie trys protingi žydai, kiekvienas savaip, lyg tai pratęs biblinių apaštalų liniją.
Pirmuoju 13-ojo Skyriaus apaštalu buvo profesorius Lombrozo, mokslinės kriminologijos tėvas, kuris buvo garsus psichiatras ir vadovavo beprotnamiams, kur rinko savo stebėjimų rezultatus. Jis išgarsėjo pagrindinai dėl savo teorijos, kad genialumas tampriai susijęs su išsigimimu arba, paprasčiau sakant, su degeneracija, kuri, savo ruožtu, tampriai susijusi su dvasinėmis ligomis.
Toliau eidamas tuo keliu, profesorius Lombrozo parašė mokslinę knygą “Politiniai nusikaltimai ir nusikaltėliai”, kur jis, turtingos faktinės medžiagos pagrindu įrodė, kad dauguma politinių suokalbininkų ir revoliucionierių, jeigu tik pralaimi, tai papuola ant ešafoto, į kartuves, arba sušaudomi, o jeigu laimi, tai tampa vadais, diktatoriais, premjerais arba prezidentais, tai yra, šio pasaulio kunigaikščiais, bet visi jie, daugumoje, iš principo yra tie patys dvasiniai ligoniai, išsigimėliai, degeneratai ir maniakai.
Juos stumia ne meilė laisvei, lygybei ir brolybei, apie ką jie visi šaukia, o maniakiškas, liguistas valdžios troškimas, charakteringas atitinkamai degeneratų kategorijai. Tai – toks specialus valdžios kompleksas, kuris turi specialią formulę, ir, jeigu žinoti tą formulę, tai...
Žinoma, visa tai labai domino NKVD 13-ąjį Skyrių. Ir ypač paslaptinga valdžios formulė. Kaip ten bebūtų, bet juk profesorius Lombrozo yra laikomas mokslinės kriminologijos tėvu.
Antruoju 13-ojo Skyriaus apaštalu buvo profesoriaus Lombrozo mokinys, daktaras Nordau-Ziudfeldas, kuris išgarsėjo savo knyga “Išsigimimai”, kur jis po kaulelį išnarstė visus 19-ojo amžiaus žmonių sielų valdovus: Nyčę, Šopenhauerį, Tolstojų, Zolia, Floberą, Bodlerį, Ibseną ir taip toliau – ir padarė liūdnas išvadas, kad, medicininiu požiūriu, kad visi jie ryškūs išsigimėliai ir dvasios ligoniai. Po tokio atradimo daktaras Nordau aiškiai jaudinosi. Bet sielų valdovai, nors ir būdami sielos ligoniais, ramiai sėdėjo ant savo pjedestalų.
Trečiuoju 13-ojo Skyriaus apaštalu buvo garsusis daktaras Froidas, psichoanalizės tėvas, kuris įrodė, kad, kaip taisyklė, psichinės ligos susijusios su lytiniais iškrypimais, ir atvirkščiai. Todėl, žinant viena, galima daryti išvadas dėl kito.
Kitaip sakant, genealusis daktaras Froidas tvirtino, kad degeneracijos velnias slypi dvejose vietose – žmogaus galvoje ir jo kelnėse. Bet į žmogaus galvą ne taip lengvai pažvelgsi. O pažvelgti į kelnes daug lengviau. Ir tada galima spręsti, kas darosi jo galvoje. Bet tai jau buvo kaip tik tai, ko reikėjo NKVD 13-jam Skyriui.
Juk taip galima išgaudyti visus politinius nusikaltėlius. Na, dėde, maukis kelnes! Paprasta – iki genialumo. Vienintelė problemėlė tik tame, kad į tuos spąstus pateks beveik visi genijai.
Kad neapsiriktų, NKVD 13-sis Skyrius kaip liudininką paėmė ir ketvirtą gudrų žydą. Tai buvo egzistencializmo filosofijos apaštalas Kirkegoras, kuprius ir niurna, kuris tvirtino, kad išradus spaustuvinį presą, velnias įsikūrė spaustuviniuose dažuose. O todėl, kad mūsų laikais spauda – tai savotiška šeštoji didžioji valstybė, kuri kažkuria prasme valdo pasaulį, tai dėl to dabar neįmanoma skleisti krikščionybės. Paprasčiausiai, tavęs gali nespausdinti.
Kaip bebūtų keista, bet su Kirkegoru visiškai sutiko garsus prancūzų rašytojas Andrė Židas, kuris visiškai rimtai tvirtino, kad nėra knygos, kuri būtų buvusi parašyta be velnio pagalbos.
13-ojo Skyriaus specialistų pastaba: “Žinoma, jis pats pederastas. Bet mes tą simboliką taip pat žinome”.
Apsiginklavęs tokia solidžia moksline baze, profesoriaus Rudnevo smegenų trestas pradėjo tikrinti tas teorijas praktiškai. Pirmiausia numovė kelnes didžiajam humanistui Levui Tolstojui, nusipelniusiam dievo ieškotojui, kurį kažkodėl su skandalais atskyrė nuo cerkvės, ir šviesiausiam grafui, kurį pats Leninas vadino rusų revoliucijos veidrodžiu.
Kad nebūtų nesusipratimų, žodis buvo suteiktas pačiam Tolstojui. Savo asmeniniame dienoraštyje 1851 metų lapkričio 29 dieną jis rašė:
“Aš niekada nemylėjau moterų... bet aš gana dažnai įsimylėdavau vyrus... Aš įsimylėjau vyrą dar nežinodamas, kas tai yra pederastija... Pavyzdžiui, Djakovą – aš norėjau jį uždusinti bučiniais ir verkti”.
Savo “Išpažintyje” Tolstojus rašė: “Aš jutau, kad dvasiškai esu ne visiškai sveikas”
.
O tuo pat metu kitas didysis rusų rašytojas – Dostojevskis rašė taip: “Apie Levą Tolstojų... girdisi, kad jam visiškai pasimaišė”
.
Į tai Tolstojus atsakė Dostojevskiui, kad jis pats ligonis ir visi jo herojai taip pat ligoniai. Ir įtariama, kad ne pilvas skaudėjo, o buvo dvasiniai ligoniai.
“Dieve, – pagalvojo Borisas, – štai kaip genijai apsikeičia malonybėmis!”
Kad išspręstų tą ginčą, 13-sis Skyrius pasitelkė garsų psichiatrą Rossolimo, kuris gydė Tolstojų ir nustatė tokią diagnozę: “Degeneracinė dviguba konstitucija: paranojinė ir isterinė su pirmosios dominavimu”
.
O kad Tolstojui nebūtų apmaudu, 13-ojo Skyriaus profesoriai atkapstė kažkokius froidistus-psichoanalitikus, kurie naudodami įvairius fiti-miti, nustatė, kad ir Dostojevskio gyvenime ir kūryboje taip pat yra kai kokios “homoseksualinės pakraipos tendencijos”. Tai sutaikė Tolstojų su Dostojevskiu: Abu jie teisūs – abu ligoniai.
Geltonajame segtuve buvo pažymėta, kad jaunystėje Dostojevskis buvo revoliucionierių-petroviečių būrelio narys, ir už tai buvo nuteistas mirties bausme, kurią vėliau pakeitė katorga, kur jį gydė darbu pagal Tolstojaus metodą, kuris propagavo “gydymą darbu”. Po to gydymo Dostojevskis iš tikrųjų išgijo nuo savo buvusių revoliucinių pažiūrų ir tapo rašytoju-reakcionieriumi. Vėliau savo “Demonuose” jis rašė apie savo buvusius bičiulius revoliucionierius-petroviečius, kad tai buvo nenatūrali ir antivyriausybinė žmonių draugija iš trylikos narių”.
“Keista, – pagalvojo Borisas, – Dostojevskis mėto kažkokias tamsias užuominas apie skaičių 13. O Tolstojus, kaip tyčia, pridirbo 13 vaikų. O jį medžioja NKVD 13-sis Skyrius. Kas gi tai?”
Po grafo Tolstojaus, kelnes numovė didžiajam proletarų rašytojui Maksimui Gorkiui. Tas revoliucijos audrašauklis savo laiku rašė, kad keistuoliai puošia gyvenimą. Bet jis ir pats buvo didelis keistuolis. Būdamas 19 metų jis bandė nusišauti. Vėliau apsivedė – ir netrukus išsiskyrė. Jo gimtasis vaikas liko su žmona, o Gorkis sau įsivaikino svetimą vaiką. Ir štai čia jis tikrai iškrėtė nesąmonę.
Paprastai žmonės stengiasi įsisūnyti kuo jaunesnį vaiką. O Gorkis, kuriam tada buvo jau 35 metai, įsisūnijo 19 metų vaikiną. Tai jau tikrai keistuolius! Bet ir tai dar ne viskas. Tas įsivaikintas vaikinukas buvo toks Zinovijus Sverdlovas, gimtasis Jakovo Sverdlovo brolis, kuris vėliau, jau po revoliucijos, buvo VCK (Visasąjunginio Centrinio Komiteto) pirmininku, tai yra, Tarybų vyriausybės vadovu!
Ir pradėjo 13-jo Skyriaus specialistai prie Gorkio kibti. O kodėl tau prireikė ne šiaip sau berniuko, o 19-mečio jaunuolio? Ir ne šiaip sau berniuko, o žydų tautybės? Ir dar užkietėjusio revoliucionieriaus brolio? Na, ir taip toliau.
Vartydamas geltonąjį segtuvą, Borisas prisiminė Kremliaus gydytojų-nuodytojų bylą. Tada, per įsimintinus maskvietiškus procesus, daktaras Levinas viešai, dalyvaujant užsienio žurnalistams, prisipažino, kad Gorkis ir jo sūnus, ne įsisūnytas, o gimtasis, buvo lėtai nuodijami įsakius pačiam NKVD viršininkui Geršeliui Jagodai. Taip, bet kas gi įsakė tai daryti Geršeliui Jagodai? Ir kodėl?
Visa tai keista. Juk Didysis Valymas prasidėjo po Kirovo nužudymo Leningrade. Ir po to kalbėjo, kad Leningrade, staiga, per vieną naktį, areštavo visus pederastus. Reiškia, kad visi jie buvo iš anksto suregistruoti, nelietė tik baleto šokėjų. Kitaip Leningradas būtų likęs be baleto. Be to, šokėjai dirba kojomis, o ne galva. Todėl NKVD buvo vienodai, kas jų galvose. Bet rašytojai dirba ne kojomis, o galvomis...
Ir dar vienas keistas dalykas. Po revoliucijos, tarp įvairių revoliucinių laisvių, visišką laisvę gavo pederastai. Pirmą kartą per visą Rusijos egzistavimą, pederastija buvo išbraukta iš naujojo tarybinio baudžiamojo kodekso. O geltonajame aplanke buvo pabrėžta, kad panašus keistas dalykas atsitiko ir Prancūzijoje po Didžiosios prancūzų revoliucijos. Bet prieš pat Didįjį Valymą, pederastų laisvė pasibaigė – pederastus vėl įrašė į baudžiamąjį kodeksą.
Tai faktai. O faktai, kaip sako draugas Stalinas, – nenuginčijami įrodymai. bet kas gi už tų faktų slypi?
Kuo daugiau Borisas žvilgčiojo į 13-ojo Skyriaus paslaptis, tuo mažiau jis suprato. Anksčiau jis manė, kad Maksimas šiek tiek kraustosi iš proto. O dabar šis beprotis turi visą smegenų trestą, panašų į bepročių trestą. Anksčiau buvo Kremliaus gydytojų-nuodytojų sąmokslas. O dabar, geltonajame aplanke, kažkoks gydytojų-psichiatrų sąmokslas.
Visi tie sąmokslai Borisui nusibodo. Todėl jis užvertė bylą apie žmonių sielų valdovus ir išėjo žaisti krepšinio.
* * *
Vieną vakarą, kai Maksimas buvo namuose, Borisas ant jo stalo pamatė knygą apie viduramžių inkvizicijos istoriją, kuria jis, matyt, naudojosi kaip žinynu, tobulindamas NKVD darbą. Toje knygoje buvo rašoma, kad per visą raganų medžioklės laikotarpį, Europoje į aną pasaulį išsiuntė 9 milijonus raganų ir raganių.
– Oho! – pasakė Borisas. – Nejaugi 9 milijonus?
– Tai rašo velnio advokatai, – paprieštaravo socialinių mokslų daktaras. – Ir jie specialiai padidina. Patikimesni šaltiniai nurodo 30 tūkstančių. Tai maždaug per 300 metų. Tai yra, 100 žmonių per metus – per visą Europą. Kriminalistinės statistikos požiūriu, tai ne taip jau ir daug.
– Taip, bet vis dėl to. Nei iš šio, nei iš to, prašome ant laužo.
– Ne, visa tai šiek tiek kitaip. Velnio advokatai, paprasčiausiai, nutyli, kad prieš tai visada buvo rimti nusikaltimai – kriminaliniai arba politiniai. Už tuos pačius dalykus Europoje ir šiandiena baudžia mirtimi – ir ne mažiau. Ir, jeigu atidžiau pasižiūrėti, tai tokie patys žmonės, kuriuos likvidavo inkvizicija kaip raganas ir raganius. Visas skirtumas terminologijoje. Štai ir viskas.
– Visa tai nesąmonės, – pasakė studentas. – Bobučių pasakos.
– Nesąmonės... Kai įvyko Didžioji prancūzų revoliucija, tai per tris metus ant giljotinos papuolė virš milijono žmonių. Daugiausiai – visiškai nekalti. O vėliau išaiškėjo, kad visi tos revoliucijos vadai pasirodė esantys to paties tipo žmonės, kuriuos anksčiau vadino raganomis ir raganiais. Tai kas gi geriau: kad per 3 metų būtų likviduota 300 tų raganų ir raganių, įskaitant ir visus revoliucijos vadus, arba milijonas nekaltų giljotinos aukų? Ir ta pati istorija su tarybine revoliucija.
– Gerai, – pasakė Borisas, – manykim, kad tai tiesa. Bet kodėl apie tai tiek mažai žinoma?
– Todėl, kad tai žino daugelis. Bet visi jie tylės – arba visi tai užginčys. Todėl Evangelijoje ir pasakyta: “mano vardas legionas”. 90% to legiono – tai daugiau ar mažiau nepavojingi žmonės. Tai, lyg šventieji. O likusiems to legiono 10% tenka 90% visų įvykdomų nusikaltimų. Tai, lyg nusidėjėliai. Bet, jeigu pasakyti, kas tai per legionas, tai visi – ir šventieji, ir nuodėmingieji – pakels tokį triukšmą,... kad geriau to nesakyti. – Valstybės saugumo komisaras numojo ranka: – O bendrai, tai ta problema labai sudėtinga. Čia ir šventi nusidėjėliai – ir nuodėmingi šventieji. Ir čia kombinacijų – kaip kaleidoskope. Aš Stalinui aiškinau-aiškinau. O jis sako: “Varyk juos visus į Sibirą. Ir šventuosius, ir nuodėminguosius!”
Kartą Maksimas prasitarė, kad Didžiojo Valymo planuose numatyta likviduoti arba izoliuoti 5% TSRS gyventojų. Prie 180 milijonų gyventojų, tai sudaro 9 milijonus. Valymo planai buvo apskaičiuoti 3 metams. Tai yra, pavyti ir pralenkti tai, kam viduramžių inkvizicijai prireikė 300 metų.
Vėliau socialinių mokslų daktaras pridūrė:
– Visose knygose parašyta 5%. Bet aš Stalinui pasakiau, kad galima sumažinti iki 4%. Matai – aš gerą darbą darau. – Fanatiko akimis jis žiūrėjo į tamsą už lango. – Štai, Dostojevskis savo “Demonuose” aprašo revoliucionierius. Ir jis numatė, kad Rusija persirgs sunkią ligą. Jis žinojo, kas tai per liga. Ir aš žinau. O vėliau visos tos žaizdos, visos miazmos, visi nešvarumai, visi tie velniai sunyks, pereis į kiaules ir puls į bedugnę... Ir tada, persirgusi motinėlė-Rusija, jauna ir sveika, vėl atsisės prie Išgelbėtojo kojų... Štai, aš, Dievo vergas... arba Dievo botagas, ir padedu tam istoriniam procesui. Bet niekas to nesupranta...
Tuo metu link Tarybų Šalies slinko saulės užtemimas. Rojus, kurį žadėjo revoliucija, vis labiau panašėjo į pragarą. Žeme keliavo valymas, o danguje pakibo juoda saulė.
Kada Leninas ruošė revoliuciją, jis smerkė carinės vyriausybės žiaurumus ir agitavo ateities Rusijoje atšaukti mirties bausmes. Bet, kai tik bolševikai atėjo į valdžią, per pirmuosius 3 metus ČK sušaudė žmonių daugiau, negu visa Romanovų dinastija per 300 metų.
Dabar jau kalbėjo, kad, ryšium su valymu, išėjo naujas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas apie baudžiamosios atsakomybės amžiaus sumažinimo nuo 18 metų iki 14, arba net iki 12 metų – be to, net iki sušaudymo. Ir taip, vietoje mirties bausmės atšaukimo, ją išplėtė net iki vaikų.
Į nepilnamečių nusikaltėlių pataisos namus ir kolonijas atvažiuodavo NKVD komisija. Peržiūrėdavo bylas. Sudarydavo sąrašus. O vėliau pagal tuos sąrašus prasidėdavo masiniai nepilnamečių šaudymai. Pasakojo, kad naktimis lavonus išveždavo į miesto sąvartyną, iškasdavo gilių griovį ir ten suversdavo lavonus, kaip kritusius gyvulius užpildavo kalkėmis, o iš viršaus, kad neiškastų valkataujantys šunys, užversdavo šiukšlių sluoksniu. Tuo lyg ir norėjo pabrėžti: laidojame žmonių atmatas.
Visa tai buvo NKVD mokslinio-tyrimo instituto darbo vaisiai, kuriam vadovavo socialinių mokslų daktaras Maksimas Rudnevas. Namuose Maksimas teisindavosi:
– Ką jūs galite padaryti su keturiolikmečiu paaugliu, kuris įvykdė jau tris žmogžudystes? anksčiau skaitė, kad toks žudikas – tai socialinių sąlygų auka, kurį bus lengva perauklėti, jeigu pakeisti tas sąlygas. Bet praktika parodė, kad socialinės sąlygos kai kokią reikšmę turi, bet tik esant lengviems nusikaltimams. Bes sunkių nusikaltėlių-recidyvistų atžvilgiu, priežastys yra paprastai ne supančioje aplinkoje, o to žmogaus viduje, jo psichikoje. Ir tokio žmogaus perauklėti neįmanoma. Jį galima tik izoliuoti. Bet ir izoliacijoje, pataisos kolonijoje arba lageryje, galutinis rezultatas vienas ir tas pats: arba jis ką nors nudaigos, arba jį nudaigos. Todėl su tokiais geriau nevargti, o iš karto likviduoti.
Cariniais laikais buvo skirtumas tarp politinių ir kriminalinių nusikaltėlių. O dabar visus sulygino ir politinius kalinius sodindavo kartu su vagimis ir banditais. Be to, su politiniais elgdavosi blogiau, negu su kriminaliniais.
Maksimas paaiškino ir tai:
– Moksliniu požiūriu, iš principo, kiekvienam nusikaltimui atitinka atskiras psichinis kompleksas. Pavyzdžiui, padegėjai. Tie charakterizuojami taip, ką psichiatrijoje vadina piromanija, tai yra, liguistas gaisrų pomėgis, kuris atveda prie padeginėjimų. Primityvus žmogus eina ir padeginėja namus. O supuvęs inteligentėlis tai daro mintyse – jis padeginėja visuomenę, valstybę, sukelia revoliucinius gaisrus. Bet techniškai, pagal psichiatrus – abu jie piromaniakai. O kuris iš jų blogesnis: kuris padega namą ar visą valstybę? Todėl su tokiais inteligentėliais dabar ir elgiasi kitaip, negu su kriminalistais.
Po to socialinių mokslų daktaras pradėjo įrodinėti, kad panašus psichinis tarpusavio ryšys yra ir tarp banditų ir revoliucionierių. Todėl Stalinas ir Pilsudskis savo politinėje karjeroje nevengė paprasčiausio banditizmo, tai vadindami ekspropriacijomis revoliucijos labui.
– Prisisotinome mes tų revoliucijų, – pasakė jis. – Dabar mes mokyti žmonės. Todėl mes ir sodiname banditus su revoliucionieriais į vieną duobę.
NKVD tardymo organai įvedė, taip vadinamą, fizinį poveikį, kas reiškė kankinimus. Ir NKVD atsirado dar viena profesija: kūno mechanikai, tai yra, tamsių reikalų meistrai.
Areštuoti liaudies priešai tardymo metu pakliūdavo į kūno mechanikų rankas, kurie prieš juos panaudodavo fizinio poveikio metodus, po kurių jie prisipažindavo, kad visi yra kontrrevoliucionieriai, šnipai, teroristai, kenkėjai ir diversantai.
– Bet visa tai prasimanymai! – liejo apmaudą tėvas.
– Žinoma prasimanymai, – sutiko Maksimas. – Mes duodame sąrašus su paruoštais nuosprendžiais. Ir tardytojai daugiau nieko nežino. Jų reikalas – išgauti formalų prisipažinimą. Nesvarbu dėl ko. Ir bet kokiomis priemonėmis.
– Bet kuo gi tie žmonės nusikalto?
– Tuo, kad jie priklauso tai klasei, iš kurios kyla 90% viso blogio ir žmonijos nelaimių. Be to, jie beveik visi revoliucionieriai, šnipai, kenkėjai ir diversantai. Paprasčiausiai, mes nelaukiame, kol jie ką nors padarys, o juos likviduojame prevencine tvarka. Kaip klasę.
– Bet kas tai per klasė?
– Tai ta senoji klasė, kuriuos praeityje vadino velniais, raganomis ir raganiais, – ramiai atsakė socialinių mokslų daktaras. – Tai, paprasčiausiai, specialių žmonių tipai. Su ypatingomis savybėmis. Tokie tipai buvo, yra ir bus. Net naujoje socialistinėje visuomenėje.
Anksčiau maksimalus kalėjimo arba ištrėmimo laikas buvo 10 metų. Dabar jau tą maksimumą pakėlė iki 25 metų. Be to, kai kurioms kalinių kategorijoms, pasibaigus kalėjimo terminui, automatiškai duodavo naujus terminus, kas praktiškai reikšdavo kalėjimą iki gyvos galvos.
– Kodėl prideda terminus? – protestavo tėvas.
– Todėl kad tuose žmonėse sėdi velniai, – atsakė Stalino patarėjas tamsiųjų jėgų klausimais. – Tie patys, apie kuriuos rašė Dostojevskis. Arba tu netiki Dostojevskiu?
– Bet juk tai, literatūra!
– Ne, ne, jis žinojo, apie ką rašė. Ir aš žinau. Juos lageriuose reikia laikyti iki 60 metų. Kad nepriveistų naujų velniūkščių.
Nuo naktinio darbo ir girtavimų, Maksimui po akimis atsirado pabrinkimai, o veido oda įgavo kažkokį žemės spalvos-pilką, nesveiką atspalvį. Kartais jis sėdėdavo girtas, papilkėjęs, ir murmėdavo:
– Ech, ir koks velnias mane įpainiojo į tuos nešvarius reikalus?
Dėl pastovaus nuodijimosi alkoholiu, kartą Maksimui kilo vėmimo priepuolis. Keletą valandų jį tiesiog tampė traukuliai. Iki kraujo. Vėliau jis susirietė kaip tuščias maišas ir skundėsi:
– Matote, kaip man atgrasu visu tuo užsiiminėti? Iki vėmimo... Todėl aš ir slopinu save degtine... Bet tai istorinis būtinumas... Aš privalau...
Jaunesnysis brolis pašaipiai prisimerkė:
– O tu prisimeni, Maksai, kaip kažkada tu kaulijai iš Dievo, kad jis tave padarytų dideliu ir stipriu?
– Na ir kas?
– Nepamiršk, kad mainais tu siūlei sutrumpinti sau gyvenimą. Žiūrėk, o tai dar nusibaigsi dėl degtinės.
– Man dėl savo gyvenimo nusispjauti, – pasakė komisaras. – Kad tik iki galo pratraukčiau.
Bet iki valymo pabaigos buvo dar toli, ir, norėdamas kelti kvalifikaciją, Maksimas dabar studijavo buvusių carinės ohrankos vadovų memuarus. Ten buvo parašyta, kad ČK organizatorius Dzeržinskis, kurį vadino revoliucijos kardu, jaunystėje norėjo tapti katalikų kunigu. O vėliau tapo kokainistu.
– Nejaugi tai tiesa? – paklausė Borisas.
– Žinoma, – pasakė Maksimas. – Pagal dialektinio materializmo dėsnį apie priešingybių vienybę ir kovą.
– Kaip taip?
– O taip. Juk į inkviziciją verbavo tik vienuolius-pranciškonis ir domininkonus. Todėl, kad vienuoliai geriau už kitus žino nuodėmingųjų problemas. Todėl jie ir muša vieni kitus. Štai, tai ir yra tas pats: vienybė ir kova.
Pagal šį prieštaringą marksistinės dialektikos dėsnį, NKVD kūno mechanikai negailestingai iš buvusių revoliucionierių išmušinėdavo kontrrevoliucinius prisipažinimus ir kalbėdavo:
– Mes jus išmokysime mylėti laisvę! Už ką kovojote – tą ir gavote!
Prisiskaitęs žandariškų memuarų, Maksimas sėdėjo ir smerkiamai murmėjo:
– Ech, nemokėjo jie dirbti... Štai, jeigu caras būtų turėjęs tokį žmogų, kaip aš – ir nebūtų buvusios tos revoliucijos... Būčiau paėmęs Leniną už barzdelės: “Tu galvoji, kad aš nežinau, kas tu toks?!”
Vėliau raudonasis kardinolas pradėjo kliedėti, kad pirmiausiai jis Leninui būtų numovęs kelnes ir būtų jį mediciniškai patikrinęs. Lyg tai Leninas kelnėse būtų slėpęs uodegą ir kanopas.
Kartais Maksimas kalbėdavo daugiau ar mažiau racionaliai. Bet kartais jis kalbėdavo visiškas nesąmones, tvirtindamas, kad tai yra filosofija ir aukštoji materija.
Taip, Maksimas tikino, kad koncentracijos stovyklas išrado ne kas nors kitas, o didysis humanistas Levas Tolstojus, kuris savo filosofavimais propagavo “gydymo darbu” teoriją. Todėl grafas Tolstojus užsimaudavo vyžas ir eidavo stagarų. O dabar pagal jo receptą milijonus žmonių koncentracijos stovyklose gydo darbu.
Arba Maksimas įrodinėjo, kad Sibiro šamanai, kuriuos jis kažkada tyrė, tai ne paprasti žmonės, o ypatingi. Kad jie turi kažkokią paslaptį. Ir kad tą pačią paslaptį turi negrų burtininkai Afrikoje. Vėliau jis nusišnekėjo iki to, kad daugelis šiuolaikinio pasaulio vadų – kad ir kaip jie besivadintų – moksliniu požiūriu, tai tokie patys, kaip ir Sibiro šamanai ir Afrikos burtininkai. Kiekvienas iš jų turi kažkokią paslaptingą valdžios formulę. Bet, jeigu žinai tą formulę, tai pas pasaulio galinguosius galima rasti labai silpnų vietų. Čia Stalino patarėjas daugiareikšmiai kikendavo.
Kažkaip Maksimas net prisipažino, kad jis žino gyvybės eleksyrą, apie kurį rašė viduramžių alchemikai. Jis pradėjo vardinti garsius žmones, kurie gyveno labai ilgai, ir tikino, kad jie naudojo tą eleksyrą.
– Kas tai? – paklausė Borisas. – Virtos varlės ir džiovinti tarakonai?
– Ne, blogiau.
– Kas gi tada? Marinuotos gyvatės?
– Blo-ogiau.
– O tu tą eleksyrą gėrei?
– Ne, – susiraukė Maksimas, – Geriau mirsiu tada, kai man priklauso.
Po to jis ilgai keikėsi. Vietoje aukštosios išminties, jo filosofijoje dažnai prasiverždavo nerašytini keiksmažodžiai. Bet jis tikino, kad už tų beprasmių keiksmažodžių taip pat slepiasi kažkokia paslaptinga prasmė, kurią žino tik raganos ir raganiai.
Kartu su valymu, per šalį ritosi ir juodoji reakcija. Užčiaupė burnas kairiesiems rašytojams, kurie klestėjo po revoliucijos. Užgniaužė gerkles poetams, ieškantiems naujų formų mene. Iš Tretjakovo galerijos išmetė kubistus, konstruktyvistus ir kitus dailės revoliucionierius.
Kruvina ježoviška pasiutpolkė įgavo tokias absurdiškas formas, kad Maskvoje sklandė toks anekdotas. NKVD areštavo pederastą ir kaltina jį kontrrevoliucija. Kaltinamasis aiškinasi:
– Aš jus paprastas pederastas...
– Mes geriau žinome, kas tu toks, – atsako NKVD. – už partijos linijos iškraipymą – penki metai. Ir penki metai – už kenkėjiškumą. Iš viso dešimt.
Tuo pat metu, kai vyko masiniai sušaudymai ir priešų trėmimai, 1936 metų vasarą laikraščiuose pasirodė vyriausybės įsakymas dėl abortų uždraudimo. Žmonės šnibždėjosi, kad tai padaryta dėl to, kad būtų papildytas gyventojų skaičius, kuris prarastas valymo metu. Kas pagal asmeninį aspektą drama, valstybiniu masteliu – tik statistika.
Kai namuose kildavo ginčai su tėvu, Maksimas teisindavosi:
– Aš už kitus skyrius neatsakau. Kai kurie skyriai dirba po senovei ir griebia pagal principą: tas, kas ne su mumis, tas prieš mus. Palauk, pagal dialektikos dėsnius, aš ir iki jų prisikasiu.
Trečiaisiais valymo metais gyvatė, kuri puikavosi ant NKVD darbuotojų rankovių, pradėjo pati sau kąsti į uodegą. Didysis Valymas Ježoviškomis NKVD pirštinėmis pasibaigė paties NKVD valymu. Dabar naktimis “juodasis varnas” medžiojo tos kruvinos bakchanalijos vakarykščius vadovus. Artimieji pergyveno dėl Maksimo. Bet jis, atvirkščiai, jautėsi kaip žuvis vandenyje ir net gyrėsi:
– Aš juk jums sakiau, kad ir iki jų prisikasiu... Netikėtai nuo sienų išnyko ir paties geležinio liaudies komisaro Ježovo portretai. O Maksimas, pavargęs pareidavo į namus ir patenkintas trynė rankas:
– Bobka, o tu ži-inai, kas su piliečiu Ježovu?
– Na, ir kas?
– Aš jį, na... lik-kvi-davau!
– Meluoji.
– Ne, prisiekiu Dievu, nemeluoju... Štai, šiomis ranko-omis. Pasižiūrėk... – Komisaro pirštai virpėjo nerviniu virpesiu.
Nuo pastovaus nuodijimosi alkoholiu, Maksimas visiškai prarado apetitą. Vakarienės metu jis atsainiai kramtė, net nežiūrėjo, kas jo lėkštėje, ir svarstė:
– Žiūrėkite... Kaip pasakė popiežius Inokentijus, velniai ir raganiai visada stengiasi žmonėms kenkti. Dialektinio materializmo požiūriu – tai, paprasčiausiai, specialaus tipo žmonės... O kur tie žmonių tipai gali nebaudžiami veikti? Žinoma, kad NKVD. Atitinkamai, NKVD gretose jų turėtų procentaliai būti daugiau, negu visur kitur... Na, štai, aš juos ir išryškinau... Iš pradžių jų nešvariomis rankomis viską išvaliau aplink save... O po to ėmiausi jų pačių... Aišku?! – Popiežiaus Inokentijaus mokinys ironiškai pakėlė antakį: – Viskas tiksliai, pagal pagrindinį dialektinio materializmo dėsnį. Dėl priešingybių vienybės ir kovos... kaip istorinio proceso variklio... Tai yra, genialusis Karlai Marksai, nelabajame Dievas! Na, štai, aš jums dabar ir parody-ysiu, kur Dievas, o kur velnias...
Čia NKVD 13-ojo Skyriaus viršininkas balsu pradėjo apgailestauti, kad Karlas Marksas nepakliuvo jam į rankas. O jeigu būtų pakliuvęs, tai 13–ame skyriuje jį būtų išryškinę ir momentaliai būtų apkaltinę kaip anglų šnipą ir diversantą.
– Leninas buvo teisus, kai sakė, kad Anglija – tai tarptautinė prostitutė. Ir ji visada veikė prieš kontinentinę Europą. Juk Marksą pastoviai finansavo Fridrichas Engelsas. O iš kur ėjo tie pinigėliai? Iš tų Engelso kapitalų, kurie buvo Anglijoje. Ir taip, faktiškai per statytinį – Engelsą – Karlą Marksą finansavo Anglijos vyriausybė. Kaip ideologinį sabotuotoją. O kur Karlas Marksas, galų gale, pabėgo? Žinojo kur – į Angliją! Bet mes tuos fokusus taip pat žinome... – Valstybinio saugumo komisaras ištiesė ranką su gyvate ir kardu ant rankovės: – Ech, paimčiau aš dabar kokį nors Karlą už barzdos: “O tu galvoji, aš nežinau, kodėl dvi tavo dukros gyvenimą baigė savižudybe?.. Ir kokiomis aplinkybėmis?”
Tėvas Rudnevas visada kritikavo marksizmą. Bet čia jis Marksą užsistojo:
– O prie ko čia jo vaikai?
Maksimas dalykiškai išskėtė rankas:
– Mokau aš tave, mokau, o tu vis nežinai Evangelijos?! Juk ten juodu ant balto parašyta: “Saugokitės netikrų pranašų, kurie pas jus ateina avių kailyje, o viduje plėšrūs vilkai: pagal jų darbo vaisius apie juos sužinosite”.
Tėvas suglumęs vartė savo pensnė, o komisaras smaginosi:
– Na, ir kas toliau? Taip pat nežinai?! Nori, aš tai pasufleruosiu: “Ar renka nuo skruzdėlyno vynuoges arba nuo varnalėšos figas? Taip, įvairūs geri medžiai veda ir gerus vaisius, o blogi augalai veda blogus vaisius: negali geras medis vesti blogų vaisių, o blogas medis gerų. Ir taip, pagal jų vaisius juos pažinsite”. Štai, ir draugo Trockio duktė, taip pat gyvenimą baigė savižudybe. Ir ne NKVD rūsiuose, o Berlyno mieste.
– Bet tai, gal būt, vėl, atsitiktinumas...
– Nepamiršk, kad moksle eilė atsitiktinumų – tai jau dėsningumas. Štai, kada areštavo maršalą Tuchačevskį, jo duktė, dar visiškai vaikas, taip pat nusižudė. O jo žmona, artistė Natalija Sac, išprotėjo, ir ją uždarė į beprotnamį. Bet, dėl to galima spręsti – psichoanalitiškai – ir apie patį Tuchačevskį. Jis norėjo būti raudonuoju Bonapartu. Bet dabar mums Bonapartai nereikalingi. Tiesa, vienintelis Bonaparto Napoleono sūnus – Orlionok, buvo kretinas ir mirė dėl smegenų ligos. Nieko naujo po mėnuliu. Reikia tik žinoti istoriją.
Po vakarienės, Stalino raudonasis kardinolas, vietoje deserto prisipylė stiklinę degtinės ir pareiškė, kad neseniai kalbėjosi su pačiu Jėzumi Kristumi.
Ką galima pasakyti apie tokį žmogų? Žinoma, beprotis. Tėvas palenkė galvą ir pasižiūrėjo į jį pro pensnė viršų – kaip į beprotį. Bet Maksimas ir čia išsisuko.
– Nesibaiminkite, – nusišypsojo jis. – Jūs, žinoma, žinot, kad kiekvienuose bepročių namuose yra savas Napoleonas. Bet, jeigu paieškoti, tai rasite ir kvailelę, kuri tvirtina esanti mergelė Marija. O kiekviename gerame beprotnamyje yra ir savo Jėzus Kristus...
– Kchm-m! – kostelėjo tėvas ir pasitrynė nosį.
– Tai štai, – tęsė Maksimas. – Aš atlikau tokį eksperimentą. Įsakiau rasti tarp tų visų bepročių Jėzų tokį, kuris būtų neraštingas ir nieko nežinotų apie Evangeliją. O po to aš su tuo bepročiu kalbėjausi Evangelijos klausimais. Cha-cha, o jūs pagalvojote, kad aš pats beprotis?! Ne-e-e... Aš noriu išsiaiškinti, kokią dalį Evangelijos jis sužinojo iš kitų ir, paprasčiausiai, kartoja, ir kiek jis susiprotėjo savo protu. Bepročio protu! Nepamirškite, kad aukščiausias protas tam tikra prasme susijęs su beprotyste. Todėl ir sakoma: “bepročio lūpomis kalba tiesa”. Rezultatai buvo la-abai įdomūs. Savotiškas balsas iš dangaus – iš beprotybės tamsos. Net pats Stalinas nustebo ir sako: “Na, Maksimai, tus pas mane ir fokusininkas! Prašyk ko nori – viską duosiu”.
– Nepatinka man tavo eksperimentai, – pasakė tėvas.
– Tai todėl, kad tu – tamsus žmogus, – pasakė tarybinės inkvizicijos komisaras. – Štai, pasakyk, ką Evangelijoje reiškia Išgelbėtojo žodžiai, kad paskutinėmis dienomis bus daug melagingų pranašų? Ir kas tai per paskutinės dienos?
Tėvas žinojo, kad kalbėtis su Maksimu biblinėmis temomis beprasmiška, todėl tylėjo.
– Dialektinio materializmo požiūriu, – pakėlė pirštą komisaras, – tai paskutinės dienos prieš revoliuciją. Kai baigiasi vienas istorinis ciklas ir prasideda kitas. O dabar, po revoliucijos, mes visus tuos melagingus pranašus ir netikrus Kristus pavalėme – ir paleidome per kaminą. Fiu-u-ut! Tiksliai taip, kaip sakoma Evangelijoje: “Bet koks medis, nevedantis gerų vaisių, yra nukertamas ir metamas į ugnį”. Pagal visas dialektikos taisykles!
– O ką jūs padarėte su tuo dvasios ligoniu, kuris galvojo, kad jis yra Jėzus Kristus?
– Jis buvo kaip reta nekenksmingas ir geras žmogus. Aš jį pasiunčiau dirbti sodininku į NKVD poilsio namus. Tegul ten užsiiminėja pranašystėmis. Tai ne melagingas Jėzus, o pats tikriausias Jėzus. Aš perspėjau, kas jį palies, sušaudysiu!
Kol buvo valymas, laikraščiuose visą laiką šaukė apie budrumą ir įvairiai skatino skundus ir skundikus. Dabar, kai pradėjo valyti pačią NKVD valyklą, staiga ėmėsi ir pačių skundikų – ir pradėjo areštuoti “per daug budrius”. O NKVD 13-ojo Skyriaus viršininkas šaipėsi:
– Paskaitykite švento Jono Krikštytojo atviravimus. Juk ten parašyta, kad velnias – pirmasis liežuvautojas. Iš pradžių mes tokius išsiaiškinome, dabar juos pačius ir sodiname. Pagal priešingybių vienybės ir kovos dėsnį. Todėl ir sako, kad velnias linkęs į susinaikinimą. Dialektinis ciklas!
Kartą vakare Maksimas į namus grįžo išgėręs ir iš karto, net nepavakarieniavęs, ėmėsi už savo taurės-kaukolės:
– Bobką, ką gi tu ten darai?
– Mokausi.
– Ką?
– Termodinamiką.
– O tu, Bobka, žinai, kas tai yra psichodinamika?
– Nežinau ir žinoti nenoriu.
Bet Maksimas ir toliau murmėjo:
– Žinai, pas senovės skifus buvo toks paprotys... Kai mirdavo žynio žmona, jei surengdavo iškilmingas laidotuves... Ir, tuo pačiu, užmušdavo visas jos drauges... Tai tam, kad ji aname pasaulyje neliūdėtų... Geras paprotys, ar ne?
Borisas įsigilino į savo termodinamiką ir neatsakinėjo. Įsižeidęs dėl tokio nedėmesingumo, valstybinio saugumo komisaras niūriai pasakė:
– Tai štai, šiandiena aš pasirašiau kelialapį į aną pasaulį... dar kelioms tokioms... draugėms.
– Kokioms? – neišlaikė Borisas.
– Žynio žmonoms...
– Tu kliedi, – pasakė jaunesnysis. – Eik geriau miegoti.
Vyresnysis užsispyrusiai papurtė galva ir pradėjo kalbėti taip, kad Borisui net kraupu pasidarė. Maksimas siuntė prakeiksmus moterų adresu – NKVD tardytojų, kurios savo žiaurumu garsėjo labiau, negu tardytojai vyrai. Brolio galvoje skambėjo kažkokia laukinė, liguista neapykanta, lūpų kampučiuose virpėjo nervinga gyslelė, o nuo naktinio darbo ir alkoholio degančios akys buvo žvėriškai primerktos, lyg tai prieš save matytų pikčiausią priešą.
– Kai paėmiau aš tą visą sėklą po mikroskopu, – murmėjo jis, – ir matau, kad visos jos grynakraujės raganos...
– Tai tau girtose akyse pasirodė, – pastebėjo Borisas.
– Ne, ne... Tu Zinką Orbeli prisimeni? Tai štai, visos jos tokios... Apsimetė idealais... O iš tikrųjų jos į NKVD ir sulindo, kad jos kraujo norėjo... Bet dabar aš jas paskandinsiu jų pačių kraujyje...
Po to Vidaus reikalų liaudies komisaras, generolas-inkvizitorius ir ypatingasis įgaliotinis tamsiųjų jėgų reikalams visoje Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje, pradėjo girti viduramžių inkvizicijos nuopelnus, kuri, savo laiku, saugojo žmones nuo raganų ir raganių išsidirbinėjimų.
Jeigu tikėti Maksimu, inkvizicijos tėvai buvo dideli išminčiai, filosofai ir humanistai ir net žinojo psichodinamiką ir Froidizmą anksčiau, negu pats Froidas. Taip, pagavę raganą, inkvizitoriai teisdavo ne jos kūną, o tik jos sielą, kuri būdavo pasirašiusi sutartį su velniu. Būdami krikščionys, ir nenorėdami pralieti kraujo, inkvizitoriai nuteisdavo tą nuodėmingą sielą, taip vadinamai, bekraujai mirčiai, tai yra, degindavo ant laužo, skandindavo vandenyje arba kardavo ore. Bet todėl, kad sielos nuo kūno neatskirsi, tai, kartu su nuodėminga siela likviduodavo ir jai paklusnų kūną.
Nepaisant to, industrinio instituto studento simpatijos buvo raganų pusėje. Moterys – NKVD tardytojos – tai, žinoma, niekalas. Paprasčiausios sadistės. Bet prie ko čia vargšės nekaltos moterys, kurias degino ant laužų kaip raganas? Nes jos, paprasčiausiai, viduramžiškų prietarų aukos, apie kurias parašyta tiek daug gerų romanų.
Maksimas sėdėjo už savo stalo, gėrė degtinę ir vartė buvusių NKVD darbuotojų bylas, kurie dabar pasirodė esantys liaudies priešais. Apie pusiaunaktį jis staiga pasakė:
– Bobka, o man kažkodėl akyse mirga... Kiek dabar laiko?
– Jau dvylika.
– Na, aš taip ir žinojau... Kontoroje, kaip pusiaunaktis, taip jie ir pasirodo... Dabar aš darbą jau ir į namus pasiimu – O jie jau ir čia įsiveisė...
– Kas? – paklausė Borisas.
Valstybės saugumo komisaras parodė į stalo kraštą:
– O štai, pasižiūrėk į tą niekšą... Sėdi, uodega suka ir liežuvį rodo... Tai jis tyčia – dirbti trukdo...
Borisas atsitraukė nuo termodinamikos vadovėlio ir pasižiūrėjo į tuščią vietą:
– Chm, iš tikrųjų! Su ragučiais ir akys žalios. Ir kailiukas kaip pas katiną. O jo snukelis net simpatiškas.
– Na štai, dabar ir tu matai, – su palengvėjimu atsiduso Maksimas. – O tu dar netikėjai...
– O barzdelė pas jį tiksliai kaip Trockio, – pasakė Borisas. – Iš karto matosi, kad Trockistas.
Stalino patarėjas tamsiųjų jėgų klausimais sėdėjo palaida palaidine ir be diržo, su gyvate ir kardu ant rankovės, su generoliškomis žvaigždėmis ir stiklinėmis akimis, ir kalbėjosi su velniu:
– Na ką, klausaisi, žiūrinėji? – Jis pagrūmojo velniui pirštu. – Palauk, aš ir iki tavęs prisikasiu...
Po to raudonasis kardinolas velniui pranešė, kad neseniai Stalinas patvirtino naują savo slapto patarėjo projektą: papildomai prie valymo įrašyti į specialią apskaitą visus tamsiuosius, kurie dar slepiasi Tarybų Sąjungoje. Tobulinant klasių kovą, dabar, kaip priešiški elementai, bus registruojami visi vilkolakiai ir nelabieji, visos raganos ir raganiai, visi velniai ir velniūkščiai, visi kandidatai ir net prijaučiantys!
Bandydamas velnią pagauti už uodegos, Maksimas ištiesė ranką.
– Aha-a, bijai...
Ir generolas-inkvizitorius vėl pradėjo keiktis nerašytinais keiksmažodžiais. Bepročio akimis jis žiūrėjo į tuščią langą ir keikėsi pačiais rinktiniais ir šlykščiausiais keiksmažodžiais, ir dar rodė tokius tikrus jausmus, tokiu balso tonu, lyg tai būtų ne beprasmiai keiksmažodžiai, o paslaptingi užkeikimai. Ir visa tai tų raganų ir raganių adresu, su kuriais jis suvedinėjo kažkokias sąskaitas.
Baigiantis tretiems valymo metams, valstybės saugumo komisaras Maksimas Rudnevas gavo trečią generolišką žvaigždę. O laikraščiuose pasirodė įsakymas apie Socialistinio Darbo Didvyrio Maksimo Rudnevo apdovanojimą Tarybų Sąjungos Didvyrio žvaigžde už puikų darbą vykdant partijos ir vyriausybės specialias užduotis.
Per tą laiką iš komunistų partijos išvalė, sušaudė arba ištrėmė į Sibirą apie pusę sudėties. Iš partijos ir vyriausybės vadovaujančios sudėties buvo likviduota apie tris ketvirčius. Kalbėjo, kad bendras valymo aukų skaičius buvo nuo 7 iki 9 milijonų žmonių.
Kai tik pasibaigė Didysis Valymas, nuo NKVD darbuotojų rankovių tyliai išnyko valymo emblema – gyvatė ir kardas. Mažai kas žinojo, ką reiškė ta paslaptinga emblema. O tie, kas žino, tie tylės.
Ėjo metai. Virš Maskvos, kaip debesys danguje, pleveno didesni ar mažesni įvykiai. O socialinių mokslų daktaras, tamsybininkas ir obskurantas Maksimas Rudnevas vis dar kovojo su savo tamsiosiomis jėgomis. Jo užslaptintas NKVD 13-sis Skyrius ir ne mažiau užslaptintas NKVD Mokslinis-tiriamasis institutas vis plėtėsi ir plėtėsi. Ten buvo sprendžiamos specialios gėrio ir blogio, proto ir beprotystės, gyvenimo ir mirties problemos. Tos problemos, kurios kažkada buvo vadinamos Dievu ir velniu.
Maksimui trūko tik vieno – paprasto, žmogiško džiaugsmo. Jo niūrūs užsiėmimai paliko ant jo savo antspaudą. Jis kažkaip išdžiūvo, ištįso, laikėsi pabrėžtinai tiesiai, tarp antakių įsitvirtino rūsti raukšlė, smilkiniuose anksti pasirodė pirmieji žili plaukai. Tai jau buvo ne ankstesnis kairiarankis Maksimas, mėgstantis juokingai judinti ausis, o buvo negailestingas fanatikas-inkvizitorius, apsėstas įkyrios idėjos likviduoti velnią, kaip klasinį priešą.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ