Grigorij Klimov «Šio Pasaulio Kunigaikštis»

Skyrius 5. Kur niekas menkina

Kada jis meluoja, jis kalba nuo savęs, nes jis melagis ir melo tėvas.

Jonas 8:44

Kai Maksimas dar tik pradėjo savo karjerą NKVD, jis dažnokai gyrėsi, kad kartu dirba su garsia čekiste Zinaida Henrikovna Orbeli. Išgarsėjo ji tuo, kad būdama iš senos dvarininkų giminės, lyg tai kunigaikščių, lyg tai pusiau kunigaikščių, būdama 17 metų pabėgo iš Smolnio kilmingų mergaičių instituto ir nuėjo dirbti į ČK (čekistus), kur asmeniškai užsiiminėjo sušaudymais. Dar ir taip, kad apie ją net dainelę sudėjo:

Ech, obuolėli, kur riedi?
Į Zinkos nagus pakliūsi – nebesugrįši!

Vienu metu ji buvo gubernijos ČK viršininke ir, kaip susipratęs elementas klasių kovoje, sušaudė net nuosavus tėvus. Be to, savo ranka. Vėliau jos žiaurumas pasirodė per didelis net ČK, ir ją pačią vos nesušaudė. Bet ją užtarė pats Trockis ir, demonstruojant proletarišką humanizmą, tą bylą šiaip taip nuslopino.

Prisiklausęs apie jos žygius, Borisas labai nustebo, kai ją pamatė pirmą kartą. Tai buvo labai maloni jauna moteris, gražaus veido ir protingomis akimis, aukšta, liekna, greitais ir tiksliais išpuoselėtų rankų judesiais ir energinga, spyruokliuojančia eisena. Net jautėsi, kad ji iš tikrųjų panaši į grafaitę iš kilmingų mergaičių instituto. Bet ta mergaitė buvo su karine uniforma, o mėlynose antsiuvuose plėšriai blizgėjo aštrūs rombikai – NKVD generolas.

Vėliau Borisas ją dažnai sutikdavo naujame Maksimo bute. Ji rūpestingai padėdavo Olgai šeimininkauti ir jautriai prižiūrėjo vaiką. Kartais Olga kūdikį vežiodavo vežimėliu Petrovsko parke, o šalia vaikščiodavo Zinaida Henrikovna ir nešdavo buteliuką su pienu. Kartais kartu su jomis vaikščiodavo ir Zinaidos Henrikovnos brolis – keistas padaras, kurį visi vadino Perekopo didvyriu.

Kalbėjo, kad pilietinio karo metu jis buvo kavaleristų divizijos arba korpuso vadas ir išgarsėjo neįtikėtina drąsa. Bet, užimant Perekopą, jį sužeidė į galvą ir pažeidė smegenis. Nuo to laiko jis gyveno iš ypatingos Tarybinio Liaudies Komisariato pensijos ir kvailiojo. Kitą už tokius faktus seniai būtų pasodinę, bet jо, Perokopo didvyrio, niekas nebausdavo.

Už ypatingus nuopelnus tarybų valdžiai, jam padovanojo visus bajoriškus rūmus, kur jis gyveno vienas dvidešimt penkiuose kambariuose. Tiesa, viename iš kambarių jis laikė seną savo kovų draugą – baltą kumelę. Be to, jis visus vertė į jį kreiptis ne vardu ir tėvavardžiu, o vadinti Perekopo didvyriu, sakydamas, kad tai jo titulas, kurį jam suteikė tarybų valdžia. Į kitą vardą jis, paprasčiausiai, neatsiliepdavo.

Kai Perekopo didvyris eidavo gatve, jį visada lydėdavo smalsių berniūkščių būrys ir laukdavo, kol jis vėl ką nors iškrės neįprasto. Savo laiku tuo užsiiminėjo ir Borisas. Užtat suaugę, atvirkščiai, Perekopo didvyrio nemėgo ir stengėsi jo nepastebėti.

Jeigu Zinaida Henrikovna atrodė labai graži, tai jos brolelis buvo kaip reta nevykęs. Tai buvo tiksli tėtušio Machno kopija, kaip jį rodė filme “Raudonieji velniūkščiai”. Ūgio jis buvo kaip karlikas, todėl visada nešiojo specialius, pagal jo užsakymą pasiūtus batus su aukštais, beveik kaip pas moteris, kulniukais ir lakuotais aulais. Po fronto sužeidimų viena koja buvo trumpesnė už kitą ir nesilankstydavo. Todėl jis buvo kažkoks persuktas ir labai raišiojo. Jo veidas buvo toks išblyškęs ir bekraujis, kaip numirėlio. O tame baltame veide – juodos ir veriančios akys, kaip vinys. Perekopo didvyrio galvą puošė kupeta plaukų, juodų, kaip suodžiai, ir šiurkščių, kaip viela, kurie krito jam ant pečių kaip liūto karčiai. Vieni kalbėjo, kad po kontūzijos, mažiausias prisilietimas ne tik prie galvos, bet ir prie plaukų, jam sukeldavo nepakeliamus ir kankinančius galvos skausmus. Todėl jis nesikirpo ir net žiemą nenešiodavo kepurės. Kiti tikino, kad Perekopo didvyris, atvirkščiai, ištisas dienas sėdi kirpykloje, ir kad jo ypatinga ševeliūra visada kruopščiai iššukuota, sutepta ir iškvėpinta, ir kad pas jį net šešių mėnesių šukuosena – permanentas. Todėl kai kas sakė, kad jis tokią šukuoseną specialiai susikūrė, kad atrodytų aukštesnis.

Be viso to, Perekopo didvyris susikūrė savo nuosavą, fantastinę karinę uniformą: ryškiai raudonos kavaleristų galinė kelnės su odine įsiuva viduryje ir ryškiai mėlyna palaidinę su kaukazietiško stiliaus juosta iš juodojo sidabro ir ant krūtinės sukryžiuotais diržais. Ant kairio šono jam tabalavo kreivas kaukazietiškas kardas, įkištas į sidabrinį dėklą, o ant dešiniojo – didžiulis mauzeris mediniame dėkle su auksine lentele – Revoliucinės tarybos išduotas garbės ginklas.

Todėl, kai Perekopo didvyris eidavo gatve, į jį būdavo baisu žiūrėti. Bet po to, kai jis keletą kartų pašaudė iš mauzerio į žvirblius ir ištrauktu kardu vaikėsi berniūkščiu, jį tyliai nuginklavo. Mauzerį iš jo atėmė, o paliko tik tuščią dėklą su auksine lentele. O kardą užplakė taip, kad jo buvo neįmanoma ištraukti iš dėklo.

Kai tam didvyriui nudvėsė paskutinė jo kovinė draugė – balta kumelė, jis surengė jai laidotuves su kariniu orkestru, palaidojo ją savo sode ir pastatė marmurinį paminklą, ant kurio buvo laurų vainikas ir pusiau nuleistos vėliavos. Tą paminklą jis atsivežė iš kažkokių pamaskvės kapinių, nuo kažkokio caro generolo kapo.

Vėliau vietoje baltos kumelės Perekopo didvyris nusipirko didžiulį motociklą, nuėmė duslintuvus ir važinėjosi su juo lydimas tokio triukšmo ir griaudėjimo, kad apylinkės senutės tik žegnodavosi: “O Dieve, vėl tas vel-l-lnias su savo trandulietu važinėjasi” Atimti iš jo motociklo nereikėjo, nes labai greitai jis į blyną susiplojo su visu savo motociklu.

Apylinkės senutės tikėjosi, kad Perekopo didvyris pagaliau nudvės. Bet jis išgyveno. Išslaugė jį Zinaida Henrikovna, kuri prižiūrėjo savo garsųjį brolelį kaip mažą vaiką ir šaukšteliu jį maitino tol, kol jis vėl atsistojo ant kojų. O kai tik atsistojo, tai vėl pradėjo siautėti ne mažiau, kaip pirma.

Kai prasidėjo Didysis Valymas, Perekopo didvyris pradėjo būti nebemadingas. Iš pradžių iš jo atėmė namą. Tada jis persikraustė į kaimyninį viešbutį, į kurį atsivežė tik du daiktus: didžiulį koncertinį rojalį, kuriuo jis nemokėjo groti, ir savo nuosavą didžiulį portretą per visą sieną, kuriame buvo pavaizduotas raitas ant savo baltos kumelės ir ištrauktu kardu. Visą dieną jis sėdėdavo prie rojalio, kažką nesuprantamo barškindavo dviem pirštais ir gėrėdavosi savo portretu.

Vėliau Perekopo didvyris staiga išnyko. Kalbėjo, kad jį pasodino už portretą. Negalima kabinti savo asmeninį tokį didelį portretą šalyje, kurioje yra dar didesnis žmogus. Tame įžvelgė Stalino įžeidimą. Kartu su Perekopo didvyriu išnyko ir jo sesuo Zinaida Henrikovna. Kalbėjo, kad ji užsiiminėjo NKVD kenkimu: šaudė ne tuos, kuriuos reikėjo, o atvirkščiai, t.y., pagal Trockio-Zinovjevo teroristinio centro užduotis.

– Maksai, – pasakė Borisas, – o už ką pasodino Perekopo didvyrį?

– Už reikalą, – burbtelėjo valstybinio saugumo komisaras.

– Reiškia, tu pats nežinai, – paakino jaunesnysis.

– Aš – ir nežinau?! – užvirė tas. – Tai gi aš jį ir pasodinau.

– O už ką? – smalsavo jaunesnysis.

Ir čia Maksimas papasakojo neįtikėtiną istoriją. Pasirodo, Perekopo didvyris jokiu didvyriu nebuvo, o Perekopo jis iš viso niekada nebuvo matęs. Iš tikrųjų kažkada jis buvo plaukų kirpėjas ir aktorius-mėgėjas saviveiklos būrelyje, ir labai mėgo vaidinti didvyrių vaidmenis. O vėliau ėmė ir pristatė save Perekopo didvyriu.

– Na, reiškia neblogas aktorius, – pasakė studentas. – Ir kvaila ta mūsų tarybinė valdžia, jeigu ją taip lengva apgauti.

– Visa tai, toli gražu, ne taip paprasta, – pasakė komisaras.

Pasirodo, Perekopo didvyris kažkada iš tikrųjų egzistavo. Bet tai buvo visiškai kitas žmogus. Ir tas žmogus iš tikrųjų buvo beprotiškai drąsus. Toks drąsus, kad net tada, kai pilietinis karas jau buvo pasibaigęs, tas didvyris vis dar triuškino visus iš eilės, ir tai darė tol, kol jo ČK nepasodino. Ten išsiaiškino, kad kažkada jis priklausė anarchistų-maksimalistų partijai, kuri turėjo savo štabą Šveicarijoje. Vėliau jis, revoliucijos metu, perėjo pas bolševikus.

Pilietinio karo metu apie tą didvyrį sklandė legendos. Jis sirgo diabetu, todėl jam teko pastoviai sau leisti vaistus. Bet, nepaisant sunkios ligos, jis buvo taip atsidavęs revoliucijai, kad nenulipdamas nuo balno, išsiimdavo iš kišenės švirkštą, tiesiai per kelnes susileisdavo sau vaistus ir vesdavo savo diviziją tiesiai prieš baltagvardiečių kulkosvaidžius.

ČK išsiaiškino, kad jis buvo paprasčiausias narkomanas ir tiesiai per kelnes susileisdavo ne vaistus, o morfijų. O beprotiška drąsa buvo aiškinama tuo, kad jis, paprasčiausiai, buvo puskvailis, kuris keletą kartų bandė nusižudyti. Štai jis mūšyje ir ieškojo mirties. Kai jį nuvedė sušaudyti, jis laimingas šypsojosi ir dainavo anarchistų maršą:

Viščiukas ke-eptas, viščiukas vi-irtas,
Viščiukas irgi gyventi nori!
Jį pa-agavo, suarešta-avo,
Jam nele-eido ilgai gyventi!

Tai buvo Rusijos pietuose. Po kelių metų Zinaida Henrikovna Centriniame ČK archyve Maskvoje rado sušaudyto Perekopo didvyrio bylą ir pastebėjo, kad jis labai panašus į jos brolį. Net iki tiek, kad jis taip pat raišas. Ir čia jai į galvą atėjo idėją. Visi čekistai, kurie turėjo reikalų su Perekopo didvyrio byla, jau buvo žuvę. Reiškia, liudininkų nėra. Be to, ta byla buvo užslaptinta ir apie didvyrio sušaudymą niekur nebuvo pranešta. Bet apie jo žygdarbius rašė daug ir visuose laikraščiuose.

Zinaida Henrikovna pasitarė su savo broliu, ir tam ši idėja labai patiko. ČK archyve buvo saugomi visi dokumentai ir sušaudyto didvyrio revoliucinės regalijos. Zinaida Henrikovna visa tai perdavė savo broliui, o visą likusią bylos medžiagą sunaikino. Pagal mirusio didvyrio fotografiją brolelis pakeitė savo išvaizdą: užsiaugino laukinę ševeliūrą, kurią nešiojo didvyris, užsisakė sau tokią pat margaspalvę uniformą, kokią nešiojo tas didvyris. Tais neramiais porevoliuciniais laikais buvo daug keistuolių, ir niekas niekuo nesistebėjo. Taip aktorius-mėgėjas, svajojantis apie didvyrių vaidmenis, persikūnijo į tikrą Perekopo didvyrį.

– Ir ką gi jūs dabar su tuo didvyriu padarėte? – paklausė Borisas.

– Aš prieš jį padėjau visus įrodymus ir sakau:

“Na, prisipažink!” O jis sako: “Ne-e, aš gyvenau kaip didvyris – ir mirsiu didvyriu!” Aš sakau: “Gana vaidinti. Tu, kvailį, dabar esi NKVD, o ne ant scenos. Aš tave į Sibirą išsiųsiu”. O jis savo: “Aš geriau į Sibirą eisiu. Bet visi žinos, kad aš Perekopo didvyris. Dėl teisybės nukentėjau!” – Valstybės saugumo komisaras išskėtė rankas: – Štai ir pakalbėk su juo. Tas idiotas taip įsigyveno į savo vaidmenį, kad ir pats nebesupranta, kur tiesa, o kur fantazijos. O iš esmės tai visiškai nekenksmingas padaras. Jis tik iš pažiūros baisus. O iš tikrųjų jis apgailėtinas bailys. Bet dėl didvyrio kaukės jis pasiruošęs nors ir į Sibirą. O dėl visko kalta ta prakeikta Zinka. Ta atrodo kaip angelas, o iš tikrųjų – tai velnias su sijonu.

– O kaip gi tą reikalą išsiaiškinote? – paklausė Borisas.

– Aš dirbu pagal naują metodą. Aš einu ne nuo nusikaltimo prie nusikaltėlio o atvirkščiai – nuo nusikaltėlio prie nusikaltimo.

– Kaip tai?

– Labai paprastai. Imu žmogų. Duodu jam popieriaus lapą ir sakau: “Na, rašyk – prisipažink”!”

– Jėga, – pasakė studentas. – Taip ir aš ką nors parašysiu – kad vogiau iš kaimyno obuolius.

– Kvailys, – pasakė socialinių mokslų daktaras. – Tai mokslinis metodas. Aš imu ne šiaip sau žmones, o tokius žmones, kuriuos aš žinau, kad jie yra padarę kokius nors nusikaltimus. Aš tik nežinau, kokius būtent. Štai tokiam tipui ir sakau: “Na, tuoj pat prisipažink”!”

– O jeigu jie nieko nepadarė?

– Jeigu dabar nepadarė, tai padarys vėliau.

– Na ir metodas, – pasakė studentas.

– Taip, štai tuo pačiu metodu, – pasakė valstybės saugumo komisaras, – aš ir atskleidžiau Perekopo didvyrį. Aš žinojau, kad Zinka yra padariusi daugybę nusikaltimų. Pasikapsčiau – ir radau.

– Reiškia, už tai ją ir pasodino?

– Ne, tai vieni juokai... Pas ją daug blogesnių dalykų...

– O kas dar?

– Tai tarnybinė paslaptis, – sausai atsakė komisaras. Už Maksimo nugaros ant lentynos gulėjo didelė plokščia dėžė, o joje kažkokių ženkliukų kolekcija, kurie buvo sunumeruoti ir su etiketėmis. Ant vieno iš ženkliukų blizgėjo maža auksinė emblema – kaukolė su sukryžiuotais kaulais. Kaip ant piratų vėliavos. Ženkliukai – tikrai ne pionieriški.

Šalia dėmėta ruda kriauklė didumo kaip pusė graikiško riešuto. Kriauklė plonos platininės vielos apsode pakabuko arba kulono forma. Prie jos prikabinta etiketė, užpildyta kaligrafine NKVD raštininko rašysena: “Mėlynosios žvaigždės” byla”. Eksponatas, №127-Д. Konfiskuotas kratos metu iš Orbeli Zinaidos Henrikovnos”.

– Maksai, kas čia per žaisliukas? – paklausė Borisas.

– Tai vabalas, – atsakė komisaras.

– Koks tai vabalas, jeigu tai kriauklė?

– Tai jų slaptas žargonas. Ta kriauklė pakeičia šventą skarabėjų, kuris pas mus reiškia mėšlavabalį.

– O kuriems galams tau tas vabalas?

Komisaras-juodaknygininkas susiraukė, lyg tai jam būtų nusibodę aiškinti įvairią išmintį visokiems idiotams. Vėliau jis pradėjo murmėti, kad Senovės Egipte buvo ypatingos slaptos sektos, kurioms mėšlavabalis su rutuliuku tarnavo kaip saulės sukimosi ir gyvybės judėjimo simbolis. Kad pažintų vienas kitą, tų sektų nariai skarabėjus naudojo kaip slaptą ženklą.

Bet pagrindinė paslaptis buvo tame, kad savo laiku tos slaptos sektos buvo lyg tai senovės Egipto liaudies priešai. Todėl jie slėpdavosi po apleistomis piramidėmis, o senovės Egipto NKVD juos medžiojo. Kai juos sugaudavo, tai, pagal tuometinę techniką, juos iki mirties užmėtydavo akmenimis. Vėliau panašios spalvos sektos egzistavo ir Europoje, bet sąlyginis ženkliukais jie naudojo kriaukleles, kurios pagal išvaizdą priminė vabalus. Vėliau tos kriauklelės tapo sąlyginiu ženkliuku tik moterims, kurios mėgaujasi įvairiais dianiškais kultais.

– Tiek to, – pasakė Borisas. – Tai kokia gi ten paslaptis?

– Atversk tą kriauklelę ant nugaros, – burbtelėjo valstybės saugumo komisaras. – Matai, ką tai primena? Moters kūno dalį...

– Ta-a-aip, panašu, – sutiko Borisas. – Na ir simbolika!

Paslaptinga kriauklelė reiškė moterišką simbolį, kurį paprastai piešia ant viešųjų tualetų sienų.

Kartą Borisas Maksimo kambaryje rado kažkokio Džordžo Sinklerio knygą “Nematomas šėtono pasaulis”, kuri buvo išleista Edinburge 1875 metais. Laukeliuose buvo pastabos, nurodant Perekopo didvyrį ir jo seserį – NKVD generolą Zinaidą Henrikovną, susijusią su kažkokia “Mėlynosios žvaigždės” byla. O toje knygoje buvo parašyta štai kas:

“...Tomas Veir, kuris buvo veidmainis puritonas ir net vadovavo griežtai presbiterionų bendruomenei, kurią Edinburge laikė vos ne šventa, ir jis visą tą laiką gyveno slaptą pasileidėlio gyvenimą ir grimzdo į šlykščius, nenormalius nusikaltimus. 1670 metais, kai jam sukako septyniasdešimt metų, jį užplūdo siaubingi atgailavimo priepuoliai, jo nešvarios sąžinės graužatis privedė prie protinio pasimaišymo ribos, ir jo kančias galėjo palengvinti tik atviras, viešas atgailavimas dėl savo nuodėmių.

Vengdama skandalo ir gėdos, keletą mėnesių jo bendruomenė bandė slėpti tuos dalykus, bet jos sielovadininkas atskleidė paslaptį lordui – miesto merui, ir tas įsakė pradėti tyrimą. Nelaimingas senis, kuris užsispyrusiai tvirtino, kad “Dievo siųstos kančios, kurios slegia jo sielą, privertė jį prisipažinti ir gailėtis”, Tomas Veir buvo areštuotas kartu su savo silpno proto seserimi Džina, kuri buvo susijusi su jo šlykščiais veiksmais”.

Borisas prisiminė, kaip Perekopo didvyris iškilmingai žingsniuodavo gatve su savo raudonomis galifė, su kreivu kardu ir didžiuliu mauzeriu – paauksuotu Revoliucinės tarybos ginklu. O knygutėje toliau buvo:

“...Visą laiką, kol Tomas Vei buvo uždarytas, jis skausmingai juto sunkų Dievišką pyktį, kas jį visiškai sekino ir keliems nuodėmklausiams, kurie jį lankė, jis prisipažino: “Aš žinau, kad esu pasmerktas amžinam prakeiksmui ir nuosprendį man dangus jau pasirašė... Todėl aš savo sieloje nerandu nieko, išskyrus tamsą, pelenus, ir tai mane degina, lyg būčiau pragaro dugne”. Toks netikėtas jausmų pakilimas, neapykanta šlykštiems veiksmams, kartu nesugebant visiškai nuo jų atsisakyti, visiškai suprantama situacija septyniasdešimtmečiui seniui, kurio kūnas išsekintas nuo gyvenimo negandų o protas nusilpęs nuo sunkios įtampos, kada reikėjo pastoviai vaidinti dirbtinį ir sunkų vaidmenį”.

Borisas prisiminė, kaip jis sutikdavo Zinaidą Henrikovną Maksimo bute, kaip ji jaudinančiai padėdavo Olgai tvarkytis namuose. Arba kaip jos vaikščiodavo su vaiku Petrovskio parke. O šalia klibikščiuodavo trumpakojis Perekopo didvyris ir rūpestingai nešdavo buteliuką su pienu. O “Nematomas šėtono pasaulis” dėstė:

“Tomo Veiro sesuo piktai kaltino savo brolį raganavimu. Nors apie jį jau seniai sklido panaši negera šlovė ir žmonės pasakodavo neįprastas istorijas apie jo užsiiminėjimus magija ir užkeikimais, bet raganavimas nebuvo pagrindinis kaltinimas, kuris jam buvo pateiktas teisme. Jis buvo apkaltintas svetimavimu, ištvirkavimu, kraujomaiša, sodomija ir pagal tuos punktus nuteistas pakarti ir po to tarp Edinburgo ir Leito jį sudeginant ant laužo pirmadienį, 1670 metų balandžio 11 dieną, kad visas jo kūnas pavirstų pelenais. Jo kvaila sesuo Džina Veir buvo nuteista už kraujomaišą ir raganavimą ir balandžio 12 dieną pakarta Edinburgo turgaus aikštėje”.

Kada Borisas paklausė, koks to ryšys su Perekopo didvyriu ir Zinaida Henrikovna, Maksimas išsisukinėdamas atsakė:

– Lyginamoji psichoanalizė. Inkvizicijos teisėjai tuos reikalus žinojo geriau, negu mūsų laikų teisėjai.

Nors Perekopo didvyris ir buvo kaip reta nepavojingas, bet savo laiku Zinaida Henrikovna dažnai sakydavo, kad jis, kaip bebūtų keista, buvo labai populiarus tarp moterų. Be to, mieste taip pat sklandė gandai, kad Perekopo didvyris baisus širdžių ėdikas ir jis visada turi kokias nors romantiškas istorijas.

Juk kalba, kad kai kurios moterys specialiai myli išsigimusius vyrus. Taip, hercogienė Alba labai mylėjo dailininką Goją už jo netvarkingumą, kad taip galėtų pabrėžti savo pačios grožį.

Prisiminus Olgos savižudybę, Borisui kartais atrodydavo, kad, paprasčiausiai, Olga galėjo turėti romanėlį su Perekopo didvyriu. O kai Maksimas apie tai sužinojo, tai... Todėl jis apie tai ir vengia kalbėti, o išsigalvoja įvairias viduramžiškas psichoanalizes.

Nes gražuolė Olga nors ir atrodė kaip madona, bet taip pat buvo kažkokia keista.

Kol NKVD 13-jo Skyriaus viršininkas buvo tarnyboje, Borisas jo kambaryje atliko nedidelę kratą. Tikėdamasis, kad jo velniavoje niekas nesusigaudys, Maksimas dabar savo popierių jau neslėpdavo, o naudojo tik įvairius sąlyginius šifrus.

Po dėže, kurioje buvo saugomi įvairūs keisti ženkliukai su mirties simboliais, Borisas rado segtuvą su Zinaidos Henrikovnos Orbeli pavarde. Vietoje įprastos anketos apie socialinę kilmę, viršuje gulėjo Orbeli šeimos medžio schema. O kraštuose buvo pastabos pieštuku: “Vienas buvo alkoholikas ir pasikorė, o bobutė išėjo į vienuolyną. Antrasis senelis buvo garsus daktaras-psichiatras, o senelė buvo nihilistė”.

Senelis-psichiatras ir senelė-nihilistė Maskvoje organizavo kažkokią religinę-filosofinę draugiją “Mėlynoji žvaigždė”. Bet ta draugija, nors ir buvo vien humanitarinė ir liberali, kažkodėl buvo slapta. Todėl vieni juos vadino humanistais, o kiti – satanistais. Tam seneliui ir priklausė paslaptingų ženklelių kolekcija su mirties simboliais.

Vėliau, toje pat slaptoje humanistų-satanistų draugijoje šviesusis grafas Orbeli ir susipažino su savo būsima žmona, kuri buvo psichiatro ir nihilistės duktė. Jeigu tėvas Orbeli buvo pats tikriausias kunigaikštis, tai mama užšifruota po keistu pavadinimu – marsietė.

Ir taip, buvusi revoliucijos didvyrė ir garsi čekistė Zinaida Henrikovna pagal kraują buvo pusiau kunigaikštytė, pusiau marsietė. O pakraštyje prierašas pieštuku: “Maišyto kraujo, velnio ir antikristo mišinys. Tipiškas reiškinys”.

Matyt, kad Maksimas prisiskaitė fantastinių romanų apie marsiečius, kurie nori užimti valdžią žemėje ir panaudojo tuos marsiečius kaip šifrą 13-jame Skyriuje. Na, dar pridėjo ir biblinį personažą antikristo pavidalu. Be kas gi tai per kokteilis iš velnio ir antikristo?

O šalia dalykinis prierašas: “Tą procesą mes matome Lenino ir, matyt, Hitlerio ir Himlerio šeimose. O Stalino šeimoje – tas procesas atvirkštine tvarka”.

Religinėje-filosofinėje draugijoje “Mėlynoji žvaigždė” užsiiminėjo Solovjovo ir Berdiajevo filosofija, kurie buvo vadinami dievo ieškotojais. O šalia gulėjo 13-jo Skyriaus specialisto pažyma. Dievo ieškotojas Solovjovas skundėsi, kad jį gundo velniai ir nuo tų velnių gydėsi žibalu. Mirė jis nuo apsinuodijimo, savarankiškai gydantis žibalu.

Paraštėse filosofijos daktaro Rudnevo pastabos: “Tam dievo ieškotojui reikėjo ne gerti žibalą, o juo tepti užpakalį”.

O apie filosofą Berdiajevą, kurį kai kurie skaito stambiausiu 20 amžiaus rusų filosofu, 13-ojo Skyriaus specialistai pateikė tokią pažymą. Pradėjo jis nuo marksizmo, už ką pabuvojo tremtyje. Vėliau metėsi į dievo ieškojimą. Už tą dievo ieškojimą 1915 metais jis buvo atiduotas Šviesiausiojo Sinodo jurisdikcijos teismui, kuris nuteisė jį amžinai tremčiai į Sibirą, kas rusų istorijoje buvo išskirtinis reiškinys. Nuo Sibiro jį išgelbėjo vasario revoliucija. Bet greitai ir Kerenskio vyriausybė tą filosofą pasodino už grotų. Nuo vasario grotų jį išgelbėjo Spalio revoliucija. Bet greitai ir bolševikai nusprendė atsikratyti nuo nesutramdomo dievo ieškotojo ir 1922 metais jį kartu su grupe vienminčių išsiuntė į užsienį.

Berdiajevo filosofijos reziumė. Pasvarstymai apie žmogų-dievą ir dievą-žmogų. Gero blogio ir blogo gėrio filosofija: “Kartais gerai eiti blogio keliu, nes tai atves prie aukščiausio gėrio”. Pamokslas “Apie Antikristo draugiją, šio pasaulio kunigaikščio karaliją”. Tragiškos laisvės metafizika, kurios “Šaknys suleistos į Nieką”. Rašė Velnias ir Antikristas iš didžiosios raidės. Buvo egzistencialistu, t.y., tvirtino velnio egzistenciją. Laižė užpakalį antikristui. Gyrė slaptas draugijas, tokias, kaip “Mėlynoji žvaigždė”. Yra pravoslavų cerkvės skilimo pradininkas užsienyje. Žiūrėti bylą: Šv. Berdiajevo dvasinė akademija.

Laukeliuose filosofijos daktaro Rudnevo išvados: “Berdiajevo filosofija – tai tipiška 69 filosofija, pavyzdžiui, jo geras blogis ir blogas gėris. Teisus buvo Šviesiausiasis Sinodas, kada jį nuteisė amžinai tremčiai į Sibirą”.

Toliau buvo spausdinimo mašinėle atspausdintas slaptos draugijos “Mėlynoji žvaigždė” narių sąrašas. Tą sąrašą 1918 metais sudarė ČK. Šalia vieno iš tos religinės-filosofinės draugijos nario apklausos protokolas. Be Solovjovo ir Berdiajevo filosofijos, jie domėjosi Šteinerio antroposofija, madam Blavatskos okultine teosofija, laimės ieškojimu pagal Gurdžijevo metodą, jogų kultu ir įvairia mistika.

O religijos srityje, ieškant naujojo dievo, tie dievo ieškotojai eksperimentavo tuo, kas kažkada vadinosi juodosiomis mišiomis. Jie papuošdavo kažką, panašų į altorių. Bet vietoje nukryžiuotojo, ant altoriaus nukryžiuodavo nuogą moterį, būtinai nekaltą, kuri simbolizuodavo mergelę Mariją. Vėliau dievo ieškotojai stodavo į eilę ir liesdavosi prie modernizuoto nukryžiuotojo – su įsisiurbimais bučiuodavo ir laižydavo nuogai mergaitei šventų švenčiausią vietą.

Šalia, nuo laiko išblukęs, čekisto ranka violetiniu rašalu parašytas prierašas, kuris atliko tą kvotą 1918 metais. Grubiai ir barbariškai atvirai jis rašė: “Taip, juk tai, paprasčiausiai, kažkokia išsigimėlių gauja. Tai ne filosofai, laižekliai...”

Sakramento paslaptį dievo ieškotojai taip pat savotiškai modernizavo. Krikščioniai nugerdavo iš taurės, pripildytos šventų dovanų, vyno, ir ragaudavo paplotėlių, kas simbolizavo Išgelbėtojo kraują ir kūną. O dievo ieškotojai-modernistai, pagal juodųjų mišių taisykles, pripildydavo tas taures šlapimo ir ekskrementų, stodavo į eilę ir tai ragaudavo.

Šalia išblukusiu violetiniu rašalu parašytas barbaro-čekisto prierašas: “Taip, tai, paprasčiausiai, š... ėdikai”. Štai kur supuvusi inteligentija. O vėliau slepiasi už visokios filosofijos”.

Žemiau, vėlesnis ir kultūringesnis NKVD 13-ojo Skyriaus specialisto prierašas: “Kunilingas, Urinofilija, Koprofilija, viduramžių juodųjų mišių imitacija (žr. priedą Nr.8)”.

Čia pat priedas Nr.8: kažkokio viduramžių protokolo fotokopija su juodųjų mišių aprašymu, kur 16-ojo amžiaus satanistai degina juodas žvakes ir užsiiminėja tuo pačiu, kaip ir 20-jo amžiaus dievo ieškotojai.

Draugijos “Mėlynoji žvaigždė” sąraše, kunigaikščio Orbeli ir jo žmonos pavardės buvo pažymėtos kryžiukais. O šalia raudonu rašalu, lygiu ir gražiu braižu parašyta: “Sušaudyti”. O žemiau ta pačia ranka ir tuo pačiu rašalu parašyta: “Gubernijos ČK pirmininkė – Zinaida Orbeli”.

Tuo pat metu kilmingų mergaičių instituto auklėtinė aukščiausiai valdžiai rekomendavo parklupdyti ir sušaudyti visus likusius dievo ieškotojus. Bet juоs išgelbėjo pats Trockis. Jį palaikė švietimo komisaras Lunačarskis, kuris savo laiku taip pat domėjosi dievo ieškojimu, ir Sovnarkomo reikalų valdytojas Bonč-Brujevič, kuris iki revoliucijos užsiiminėjo dievo ieškojimu kartu su Levu Tolstojumi, o po revoliucijos tapo paties Lenino reikalų tvarkytoju.

Toliau sekė NKVD 13-ojo Skyriaus specialistų pažyma. Kada jaunas revoliucionierius Trockis sėdėjo žandarmerijos kalėjime Odesoje, jis tą laiką išnaudojo savišvietai ir perskaitė daugybę knygų, kurias gaudavo pagal sąrašą. Vėliau iš carinės žandarmerijos archyvų tie knygų sąrašai, parašyti paties Trockio ranka, pakliuvo į NKVD 13-ojo Skyriaus rankas. Bet tai buvo visiškai ne Karlo Markso darbai, iš kurių Trockis tik šaipėsi, ir ne knygos apie komunizmo istoriją, o knygos apie tų pačių ezoterinių slaptų organizacijų teoriją ir praktiką, kurias vieni vadina humanistais, o kiti – satanistais. Trockis detaliai studijavo tas knygas ir, kad nepamirštų, sudarė sau platų konspektą iš 1000 puslapių. Apie tą paslaptingą konspektą, kuris vėliau paslaptingai išnyko, užsiminė ir užsieniniai Trockio biografai.

Nors 1918 metais “Mėlynosios žvaigždės” byla humanisto Trockio įsakymu buvo uždaryta, bet 1936 metais NKVD vėl ėmėsi tos bylos. Sąraše buvo keletas šimtų žmonių.

Dalis iš jų buvo išsiųsti į užsienį, vėl gi, padedant humanistui Trockiui, dalis mirė. Bet dabar 13-sis Skyrius labai kruopščiai tikrino visus giminaičius, vaikus ir net tų dievo ieškotojų pažįstamus.

Tame sąraše Borisas rado keletą pažįstamų vardų. Čia buvo tėvas Ivano Stranniko, su kuriuo Borisas mokėsi vienoje klasėje. Jo tėvą taip pat vadino Ivanu, ir 13-ojo Skyriaus specialistai apie jį pridėjo tokią pažymą.

Iki revoliucijos jis buvo smulkus poetas-futuristas ir pasirašinėdavo pseudonimu Ivan Mort. Bet 13-ojo Skyriaus specialistai buvo labiau išsilavinę, negu 1918 metų barbarai-čekistai, jie net mokėjo lotyniškai, todėl juos sudomino: kodėl Ivan Strannik-Mort išsirinko sau tokį pseudonimą, kuris lotyniškai reiškia mirtį?

Jeigu dievo ieškotojas Berdiajev tvirtino, kad velnias ir antikristas egzistuoja – žinoma, abstrakčiosios filosofijos požiūriu, – tai 13-ojo Skyriaus specialistai į tai žiūrėjo dialektinio materializmo požiūriu ir rimtai manė, kad velnias ir antikristas ne tik egzistuoja, bet net ir tuokiasi. Taip, jie rašė apie kažkokias mišrias santuokas... tarp nelabojo ir antikristo!

Tokia keista mišri santuoka buvo ir pas Ivaną Stranniką-Mortą. Be to, jis buvo narkomanu. Be to, jo žmona – raišakojė. Be to, po revoliucijos ta raišakojė dirbo ČK. O vėliau, dėl nervingo darbo, ją suparalyžavo ir nuo to laiko ji guli ant lovos.

Vėliau ėjo įvairi dostojevščina. Žmona-marsietė metų metus gulėjo lovoje ir darė po savimi. O mylintis vyras-futuristas bėgiojo aplink su naktipuodžiu. O vėliau, kad pailsėtų, uostė kokainą.

Bet ir tai dar ne viskas. Nors ir suparalyžuota, bet prie viso to, ta žmona dar sirgo nimfomanija. O pasiaukodamas mylintis vyras vedžiojo pas ją meilužius. O vėliau, kad nusiramintų, vėl uostė kokainą.

Tarp pastovių klientų buvo toks armėnas. O šalia, 13-ojo Skyriaus pastaba: “Todėl tuos fokusus ir vadina – armėniški juokeliai. Žinome mes tuos juokelius”.

Po pašaipaus armėno, eilėje buvo kažkoks vienuolis-ekskunigas, kurį iš vienuolyno išvarė už ištvirkavimą. O 13-sis Skyrius visa tai kruopščiai registravo. Esmė tame, kad 13-ojo Skyriaus specialistai įtarė, kad Ivanas Strannik šiek tiek keistas, šiek tiek nenormalus. Bet jis pats, prisiskaitęs Berdiajevo, save laikė ne tai žmogumi-dievu, ne tai dievu-žmogumi, kuriam skirta kažkokia svarbi misija. Todėl, dirbdamas miesto tarybos spaudos skyriaus viršininku, taip pat, kaip ir asmeniniame gyvenime, jis viską darė atvirkščiai. Jis pro cenzūrą praleisdavo savo sėbrų dekadentinę rašliavą, sakydamas, kad tai – jo partija, ir slopindavo sveiką proletarišką literatūrą, sakydamas, kad tai – palšos kumelės svaičiojimai.

Todėl 13-ojo Skyriaus specialistai jį įrašė į kenkėjų sąrašus. Ir NKVD medicinos majoras, daktaras Bykovas parašė tokią išvadą: “Gydyti jį darbu Tolstojaus metodu. Tiesa, toks gydymas Dostojevskiui labai padėjo”.

Čia pat medicininė pažyma apie jo sūnų Ivaną Stranniką-jaunesnįjį. Pasirodo, kad pas sūnų kažkoks keistas fizinis defektas, kuris moksliškai vadinasi “fimozė”, o rusiškai – “Nezalūpa” (negalėjimas atsmaukti apyvarpės). Todėl Vaniai, kai jis sulauks lytinės brandos, nori ar nenori, teks daryti apipjaustymą.

Pažyma iš mokyklos. Visus dalykus Vania mokosi taip blogai, kad vienu metu net galvojo jį pervesti į specialią mokyklą vaikams su defektais. Bet, tuo pat metu, Vania rašo labai gerus eilėraščius. Tokius gerus, kad nusprendė jį pervesti į specialią mokyklą labai gabiems vaikams.

Borisas vartė toliau. Vėl kažkokio viduramžių traktato kopija, kur mokslininkai vienuoliai visiškai rimtai praneša, kad, jeigu krikščionė sueina su antikristu, tai šis veiksmas prilyginamas sueičiai su šunimi, ir tokią porą po atitinkamų maldų būtina sudeginti ant laužo. Bet ne šunį, kuris niekuo nekaltas, o žmones, nes panašus ryšys su antikristu – tai tikras požymis, kad sudaryta sutartis su velniu. Čia pat nuoroda į kažkokį prancūzų diakoną, kuris darė nuodėmę su antikriste ir dėl to papuolė ant laužo.

Keista, pagalvojo Borisas, dievo ieškotojas Berdiajevas kliedi apie nelabąjį ir antikristą, bet ir vienuoliai taip pat. Bet kodėl 13-sis Skyrius eina tuo pačiu keliu? Taip, toje velniavoje ir pats nelabasis nusisuks sprandą.

“Mėlynosios žvaigždės” byloje paminėtas ir Fedka Žvairys, kuris buvo laikomas pačių didžiausiu chuliganu visoje apylinkėje. Tas pats, dėl kurio po muštynių Maksimas melsdavosi Dievui ir prašydavo padaryti jį dideliu ir stipriu. Pasirodo, Fedka Žvairys buvo tikras poeto Ivano Stranniko-vyresniojo brolis.

O poetas Ivan Strannik-jaunesnysis buvo Zavalyšino pusbrolis, su kuriuo Borisas kažkada eidavo į medžioklę, ir kuris vėliau nusišovė dėl Olgos. O to Zavalyšino motina yra “Mėlynosios žvaigždės” sąrašuose. Vėl kažkokie giminystės ryšiai.

Čia pat ir Irinos motina, kurios namuose Borisas dažnai būdavo vakarėliuose, ir kur, kaip nuomininkė, gyveno angeliško veidelio Olga. Jaunystėje, dar iki revoliucijos, Irinos motina ir Zavalyšino motina buvo neišskiriamos draugės, rašydavo eilėraščius, žavėjosi misticizmu ir trečiosios akies teorijomis, kuri mato tai, ko nemato kiti. Be to, jos lankė tokį būrelį, kuriame ieškojo laimės Gurdžijevo metodu. Tas būrelis buvo savotiškas “Mėlynosios žvaigždės” filialas. Tame būrelyje neišskiriamos draugės ir surado savo laimę, t.y., savo vyrus – Koriakovičių ir Zavalyšiną, kurie taip pat buvo geri draugai. Bet tie vyrai turėjo ryšių su revoliucionieriais-menševikais. Todėl po revoliucijos bolševikai Koriakovičių sušaudė už kontrrevoliucinę veiklą, o Zavalyšiną tai taip paveikė, kad jis iš širdgėlos pats nusišovė.

Be Gurdžijevo būrelio, slapta “Mėlynosios žvaigždės” bendrija, kaip žvaigždės spindulį, turėjo dar vieną filialą – teosofų būrelį, kurie užsiiminėjo laimės paieškomis sukdami stalelį ir iškviesdami dvasias. Vienu iš to būrelio narių buvo gražuolės Olgos tėvas – Žoržas Geier, kilęs iš Pabaltijo vokiečių. Čia pat jo jaunystės fotografija: Labai gražus, panašus į cherubiną (angelą), jaunas žmogus caro Pažų korpuso uniforma.

Užtat to cherubino žmona Dora Mazurkina buvo tikra ragana, tikra plėšikė iš didžiojo kelio. Be to, ji buvo vyresnė už savo vyrą. Jeigu tėvas-cherubinas daugiau užsiiminėjo stalelio sukiojimu, tai mama-plėšikė buvo užkietėjusi bolševikė ir net asmeniškai pažinojo draugą Leniną, su kurio žmona ji kažkada draugavo.

Apačioje išsami išvada, parašyta Maksimo ranka. Pirma, pagal 13-ojo Skyriaus šifrą, jo uošvė – Dora Mazurkina buvo kažkokia perbėgėlė. Bet bėgiojo ji ne tarp raudonųjų ir baltųjų. Bet ir ne tarp bolševikų ir menševikų. Ne, naudojantis dievo ieškotojo Berdiajevo ir 13-ojo Skyriaus terminologija, ta uošvė bėgiojo tarp antikristo, Kristaus ir nelabojo. Tiksliau, ji buvo net dviguba perbėgėlė: jos tėvai perbėgo nuo antikristo prie Kristaus, o Dora perbėgo nuo Kristaus prie velnio.

Ir raudonu pieštuku pastaba: “Tipiškas reiškinys. Tas pats buvo ir Lenino šeimoje. Kai prireikia, taip ir pradeda bėgioti. Nereikėjo pažeisti pirmojo dialektinės krikščionybės dėsnio – kad visi žmonės – broliai. O atgaline data šis dėsnis neveikia”.

Antra, toliau eidamas tuo keliu, Maksimas atrado, kad jo uošvio-cherubino ir uošvės-plėšikės santuoka – tai, vėl gi, mišri santuoka, nelabojo ir antikristo mišinys. Ir trečia, tos santuokos produktas, angeliškos išvaizdos Olga, Maksimo žmona, kuri jį nuvedė į gėrio ir blogio antrą pusę, gyvenimo ir mirties antrą pusę, – tai buvo ne šiaip sau moteris, o pusiau angelas ir pusiau marsietė. Ir sielvartingas Maksimo sielos šauksmas: “Ech, jeigu apie tai būčiau anksčiau žinojęs! Kiek daug širdgėlos ir nelaimių – ir tik todėl, kad to nežinojau”.

Ir dalykiška pastaba: “Bet kodėl, velniai griebtų, apie tai tiek mažai rašo spaudoje? Kodėl tyli rašytojai? Arba, geriausiu atveju, pasako ne iki galo. Pavesti daktarui Bykovui ištirti rašytojus bendrai ir rašytojų Sąjungą atskirai”.

Dar viena išvada “Mėlynosios žvaigždės” byloje. Atrodo, kad teosofų būrelis be stalelio sukiojimo ir dvasių iškvietimo ieškant laimės, dar užsiima ir nelabojo kryžminimu su antikristu. Bet kartais jie patys bijo tokio kryžminimo rezultatų, todėl dažnai naudoja dirbtinį apvaisinimą, kur mama pradeda kūdikį ne su tėvu, o su svetimu dėde.

Žinoma, 13-sis Skyrius susidomėjo: kaip gi taip vyksta? O labai paprastai: tos gražuolės, kurios bėgioja tarp nelabojo ir antikristo, paprasčiausiai, nusiperka panaudotus prezervatyvus su sėkla ir save apvaisina pirštu. Taip – tai viena iš mistinės trečiosios akies ir dialektinio 13-ojo Skyriaus paslapčių, kurie mato tai, ko nemato kiti.

Raudonu pieštuku pabraukta: “Todėl rusų kalboje ir atsirado toks, iš pirmo žvilgsnio, keistas išsireiškimas, kai pasirodo koks nors idiotikas, – pirštu darytas. Liaudies lūpomis kalba tiesa. Tas analizės metodas vadinamas semantine filosofija”.

Eidamas mistinės trečiosios akies keliu, smalsus 13-sis Skyrius dalykiškai registravo, kad tose šeimose, kur sukryžmina nelabąjį su antikristu, be dirbtinio apvaisinimo, dažnai galima sutikti priimtus vaikus, kuriuos dažnai pristato kaip savo vaikus.

Ir konkretus pavyzdys: “Lenino sesuo Anna – vienintelis jos vaikas – priimtas įsūnis Georgij Lozgačiov. Pas visus kitus Lenino brolius ir seseris, taip pat, kaip ir pas patį Leniną (iš viso 6 žmonės), vaikų nebuvo. Todėl Biblijoje ir sakoma: “juos pažinsi – pagal jų vaisius”.

Čia 13-ojo Skyriaus specialistai dar prisiminė, kad prieš revoliuciją rusų kalboje, kai buvo kalbama apie revoliucionierius arba kada kalbėdavo apie kairiuosius, tai dažnai naudodavo tokį odiozinį (šlykštų) dvigubą žodį per brūkšnelį, kuris simbolizavo nelabojo ir antikristo sąjungą. Bet, po revoliucijos, tas odiozinis žodis buvo uždraustas.

Bet tas odiozinis žodis buvo toks odiozinis, kad geriau jo neprisiminti. Kitaip kiltų toks kauksmas, toks šnypštimas, toks švilpimas ir uliuliukavimas, lyg būtų iš karto užminta ir ant nelabojo, ir ant antikristo uodegos. Ir vėliau aiškinkitės, kad tai – tik dievo ieškotojo Berdiajevo prasimanymai.

Bet Borisą tos aukštosios materijos palyginti mažai domino. Jį daugiau domino pažįstami vardai, kurie buvo “Mėlynosios žvaigždės” sąrašuose. Keista, galvojo jis, tėvai buvo susiję per kažkokią keistą bendriją, lyg ir humanistų, lyg ir satanistų. Bet ir jų vaikai taip pat susiję kažkokiu bendru likimu.

Zavališino tėvas nusišovė – ir jo sūnus taip pat nusišovė. O dar ne šiaip sau dėl ko nors, o dėl Olgos. Pusiau angelas Olga draugavo su pusiau kunigaikštyte Zinaida Henrikovna – ir jų tėvai taip pat draugavo. Bet, vienaip ar kitaip, visas tas blogis baigiasi: arba nužudymas, arba savižudybė, arba dar kas nors. Kas per velniava?

Baigdamas savo kratą pas NKVD 13–ojo skyriaus viršininką, Borisas paties svarbiausio taip ir nerado. Apie Perekopo pusiau didvyrį buvo tik pažyma iš “Invalidų artelės Nr.5” kirpyklos, kurioje buvo patvirtinta, kad jis invalidas, raišas, ir kad jis ten dirbo moterų kirpėju.

Aha, pagalvojo Borisas, moterų kirpėjas, profesija tinkama. Tai jis damutėms už ausų glosto, o į ausį šnibžda: “Leiskite, madam, pakeisti jums vyrą, jeigu jūsų vyras išvažiavęs su reikalais”.

O kai Maksimas apie tai sužinojo... Žinoma, nelabai malonu, kai tavo žmona neištikima su kažkokiu kirpėju, ir dar raišu. Todėl Maksimas ir išėmė iš “Mėlynosios žvaigždės” bylos visą medžiagą, kuri buvo susijusi su didvyriu-kirpėju.

Ant segtuvo antros pusės su “Mėlynosios žvaigždės” byla, Maksimo ranka buvo užrašyta: “Kai jis meluoja, kalba nuo savęs, nes jis melagis ir melo Tėvas. Bet gi kaip nemeluoti tokioje padėtyje?


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ