“...Visi mes, geriausi Rusijos žmonės (save prie jų priskiriu pačioje pabaigoje), jau seniai bėgame varomi žydiškų botagų ir isteriškų raginimų, kurie per ilgaamžę sutelkto gyvenimo praktiką tą išrinktąją tautą pavertė tokia baisia ir stipria, kaip bandą bimbalų, kurie sugebėtų ir arklį užmušti.
Baisu tai, kad mes visi tai suprantame, bet šimtą kartų baisiau, kad apie tai tik šnibždame intymiose kompanijose, o garsiai pasakyti nesiryžtame. Galima spausdintu žodžiu apkeikti carą ir net Dievą, bet pabandykite žydą!
Oho-ho! Koks inkštimas ir klyksmas pakiltų, ypač tarp farmacininkų, dantų gydytojų, ypač tarp rusų rašytojų – nes, kaip pasakė vienas gana neblogas beletristas Kuprinas, kiekvienas žydas šiame Dieviškame pasaulyje gimė su dieviška užduotimi būti rusų rašytoju.
Aš prisimenu, kaip tu Danilovske liejai apmaudą, kai aš žydus pavadinau židais. Tu tada tai darei nuoširdžiai. Ir jeigu dabar tu supykai ant tos literatūrinių niekšų gaujos – tikriausiai jie pradėjo akiplėšiškai ir chamiškai elgtis.
Puikų Krymą pavertė prostitučių namais. Suėdė Lenkiją. Žaboja Suomiją. Surengė skerdynes Tolimuosiuose Rytuose, ir štai, dėl to ištiso vandenyno blogio yra daug mažiau inkštimo, negu dėl neseniai įvykusio vieno incidento su žydu Šolomu Ašu.
Išsireiškiant ta pačia žydiška laikraštine kalba, kodėl? Todėl, kad ir drambliui ir blakei vienodai skauda, bet sutraiškyta blakė labiau dvokia.
Mes, rusai, taip jau mūsų rusiško dievo sukurti, kad svetimą skausmą juntame taip pat, kaip ir savo. Užjaučiame Lenkiją, pasirašome už žydų lygiateisiškumą, pergyvename už Bulgariją. Niekas nesugeba savo gyvenimo mesti šuniui po uodega dėl įsivaizduojamos idėjos už geresnę žmonijos ateitį, kaip tai darome mes. Tegul bus taip. Tvirčiau negu rytojumi, tikiu mano šalies paskirtimi, myliu jos bekraštę krikščionišką sielą. Bet noriu, kad žydai taip motiniškai nesirūpintų mano šalimi.
Pasistengsiu tau paaiškinti. Vienas kirpėjas kirpo poną ir staiga, nukirpęs jam pusę galvos, pasakęs “atleiskite”, nubėgo į kirpyklos kampą ir pradėjo šlapintis ant tapetų, o kai klientas apstulbo iš nuostabos, kirpėjas ramiai paaiškino: “Nieko, rytoj vis viena išsikraustome”.
Tokiu kirpėju visais laikais ir visose tautose buvo židas su savo garsiuoju Sionu, paskui kurį jis visada bėgo ir bėga kaip alkanas kuinas paskui šieno kuokštą, pakabintą jam prieš snukį.
Tas atsispindi jų liūdnose akyse, jų neišgyvendinamame akcente, verksminguose paaukštinimuose frazių pabaigoje, tūkstančiuose kitų išorinių smulkmenų. Bet svarbiausia, jų pritrenkianti ištikimybė religijai, pasipūtėliškas išskirtinumas iš kitų tautų.
Per visus 5000 metų kiekvienas žydo žingsnis buvo skirtas vienai religijai – nuo gimimo iki pat mirties, varge, geriant, valgant, miegant, neapykantoje ir džiaugsme, motinos šnibždėjime virš savo vaiko, sveikinimuose ir apeigose. Ir visur buvo tobulinamas pasišlykštėjimas gojais. Todėl joks žydas su manimi niekaip nesusijęs: nei žeme, nei kalba, nei Gamta, nei krauju, nei meile, net ir neapykanta nesusijęs.
Eina, eina žydas į Sioną, amžinai eina. Kiekviena jo kūno ląstelė veržiasi į Sioną. Kam gi žydui svetimoje šalyje statyti savo namus, juos puošti, sodinti gėles, gerbti svetimą darbą, duoną, kalbą, papročius. Šimtą kartų gražiau bus ten, Sione.
Dėl to jis ir yra amžinas klajoklis su savo stichiška panieka viskam, kas mūsų, žemiška. Dėl to jis nešvarus fiziškai, dėl to jam bet koks darbas yra trečiarūšis, todėl jis taip žvėriškai tuština miškus, dėl to abejingas Gamtai, svetimai kalbai, tautų likimams, dėl to jis dažniausiai prekiauja gyvomis prekėmis, vagia, apgaudinėja, provokuoja, šnipinėja, ir išlieka grynu žydu.
Bet aš sutinku žydų nekaltinti už jų panieką, pasipūtimą, už mums svetimą skonį ir dvokiančią jų sielą. Aš net pasiruošęs jiems padėti. Bet yra viena sritis – kalbos sritis, kur aš negaliu leisti savivalės. Juk niekas kitas, tik jie spėjo į rusų kalbą įnešti ir įneša šimtus vokiškų, prancūziškų, lenkiškų, prekeiviškai sąlyginių, telegrafiškai sutrumpintų kvailų ir nevykusių žodžių. Jie sukūrė dabartinę baisią socialdemokratinę brošiūrinę kalbą. Jie į recenzijas ir kritiką įnešė priepuoliškumą, isteriškumą ir prietaringumą. Jie, pradedant nuo “švilpiko” M. Nordau ir baigiant sušiktu Oskaru Nervegiečiu, įlindo į lovą, į šikininką, į valgyklą, ir į rašytojų vonią. Maža ką jie dar padarys su rusų žodžiais.
Dėl Dievo, išrinktoji tauta! Eikite į generolus, inžinierius, mokslininkus, daktarus, advokatus – kur tik norite! Bet nelieskite mūsų kalbos, kuri jums svetima, kurią jūs apčiulpėte ir iškraipėte.
Ech! Rašytumėte jūs, parazitai, savu gyvulišku žargonu ir patys skaitytumėte savo pačių vapėjimus. Ir paliktumėte ramybėje rusų literatūrą. O tai, prikibote prie rusų literatūros, kaip prie per daug minkštaširdžio žmogaus gatvėje prikimba sena isteriška b..dė.
Ir laikosi ji šalia jo inkštimais, grasindama skandalais, šmeižimais, anoniminiais laiškais. Ir pati geriausia priemonė – tai koja spirti jai į užpakalį ir išmesti pro duris horizontalia kryptimi”.
А. Kuprinas
1909 m. kovo 18 d.
...Kuprinas, pamokytas žurnalistinio literatūrinio pragmatizmo, veikė konkrečioje leidybinėje aplinkoje maždaug taip pat, kaip elgiasi žmogus, kai apgraibomis traukia bulves iš maišo – renkasi stambesnes bulves.
Jeigu neskaityti Suvorino, gerus pinigus rašytojams tada mokėjo tik leidėjai-žydai – todėl jie ir muziką užsakinėjo. Reikalinga variacija žydiška tema? Malonėkite – “Sulamifą”. O štai, jeigu norite, – “Židovka” arba “Bambrinusas”.
Tiesa, Kuprino pasiryžimas “atsiliepti į laikmečio kvietimą” plito, kaip ir pas restorano muzikantus, vykdė tik konkrečius užsakymus. Užsakys jiems dainuoti “Septynios šarkos”, – dainuos “Septynias šarkas”, o užsakys Talkovo “Rusiją” – dainuos “Rusiją”. Toks palyginimas Kuprino adresu, šiek tiek grubokas, be to, ir negavo jis užsakymų “iš dešinės”, todėl ir rėždavo į akis tiesą.
Būtent jam priklauso vienas iš pačių įspūdingiausių to laikmečio dokumentų: 1909 m. kovo 18 d. laiškas F.D. Batiuškovui. “Žydai, – rašo Kuprinas – sukūrė dabartinę, kalbos atžvilgiu baisią nelegalią literatūrą ir socialdemokratinę brošiūriją. Jie į recenzijas ir kritiką įnešė priepuoliškumą, isteriškumą ir prietaringumą. Jie, pradedant nuo “švilpiko” (L. Tolstojaus žodelis) M. Nordau ir baigiant sušiktu Oskaru Nervegiečiu, įlindo į lovą, į šikininką, į valgyklą, ir į rašytojų vonią. Maža ką jie dar padarys su rusų žodžiais. Ir padarė, ir padarys ne iš blogos valios, o dėl natūralių ir gilių genties sielos savybių, kuri nekenčia, į viską žiūri atsainiai, paskubomis. Dėl Dievo, išrinktoji tauta! Eikite į generolus, inžinierius, mokslininkus, daktarus, advokatus – kur tik norite! Bet nelieskite mūsų kalbos, kuri jums svetima, ir su kuria reikia elgtis atsargiai, švelniai ir mylinčiai. O jūs savo žargoną mums primetėte ir to net nepastebėjote, nes skubėjote į savo Sioną... Ech! Rašytumėte jūs, parazitai, savu gyvulišku žargonu ir patys skaitytumėte savo pačių vapėjimus. Ir paliktumėte ramybėje rusų literatūrą...”
O kalbą – ar jaučiate? – savo, nepakeičiamą!
Žinoma, išsireiškimų, kokius naudojo Aleksandras Ivanovičius, nepavadinsi rafinuotais arba parlamentiniais... Bet Kuprinas niekada ir nebuvo rafinuotu rašytoju”.
Iš esmės, laiškas Batiuškovui apie žydus yra pirmas (iki “Duobės” 2-sios dalies) stilistiškai originalus Kuprino kūrinys. Tiesa, ir tame, atrodo, visiškai atvirame laiške, prasiveržia Kuprino dvilypiškumas.
Mažai kas žino, kad to laiško parašymo priežastis buvo F.D. Batiuškovo prašymas užsistoti Čirikovą, “už principų nepaisymą” gentainių persekiojamą rašytoją-žydą (ta tema aiškiai skamba laiško pabaigoje).
Savo emocionaliu atsakymu, Kuprinas Batiuškinui lyg ir leidžia suprasti: jam Čirikovas, arba jo persekiotojai – vienas ir tas pats. Štai ir gaunasi, kad, iš vienos pusės, “progresyviam rašytojui” neleidžiamu tonu svarsto apie žydus, o iš kitos – jis lyg ir atsargiai elgiasi, kai į viešą polemiką dėl Čirikovo nelenda, apsiriboja tik laišku, kurio iki pat šiol nespausdina jokiame raštų rinkinyje.
Net jeigu tuometinio literatūrinio pasaulio šešėliniai valdovai ir būtų sužinoję apie tą laišką, tikriausiai jie iš karto po Čiriko, nebūtų pradėję Kuprino “mušti” vien jau dėl to, kad jis “liberalios disciplinos” nepažeidė.
Praėjus kelioms dienoms po laiško Batiuškinui parašymo, išėjo Kuprino “Jama” (“Duobė”) pirmoji dalis.
Iš pradžių viskas ėjosi, kaip ir turėjo būti. Kritikas A. Izmailovas atspausdino du liaupsinančius straipsnius tuometiniuose liberaliosios spaudos – “Birževka” ir “Rusų Žodis” puslapiuose. Bet visos kitos recenzijos, su mažomis išimtimis, buvo neigiamos.
Viena iš jų, atspausdinta dviejuose kadetinės ”Kalbos” numeriuose (!) priklausė jaunojo Kornejaus Čukovskio plunksnai (mūsų šaunuolis visur spėjo!) ir vadinosi amerikietiška maniera – “Kramtomoji guma”. Bet “Duobė” buvo gerai perkama. Skaitytojai nekantriai laukė 2-sios dalies, todėl rašytojas intensyviai prie jos dirbo.
Bet čia atsitiko kažkas netikėto ir literatūros istorijoje analogų neturėjo.
1909 m. rudenį, iš karto keliais pavadinimais (“Raudonasis žibintas”, “Mėšlavabalis”, “Iš tamsos į šviesą”) pradėtas spausdinti žydų rašytojos Elzos Jeruzalem romanas.
Kupriną tai galutinai išmušė iš vėžių.
“Jama” 2-ji dalis dienos šviesos neišvydo nei 1910 m., nei 1911 m., nei 1912 m. O 1913 m., kai ji buvo pilnai paruošta spaudai, rašytojo laukė naujas siurprizas: toks Ipolitas Rapgof-Amori pseudonimu “grafas Amori” išleido “Jama” pabaigą dviejuose leidyklose iš karto.!
Tame literatūrinio banditizmo akte nuostabiausia buvo tai, kad Rapgofas panaudojo siužetus, herojus ir epizodus, kurie buvo Kuprino “Jama” 2-je dalyje!
Ta aplinkybė, o taip pat nuostabūs sutapimai su knygų-konkurenčių išleidimu reiškė, kad Kuprino kūryba buvo atidžiai sekama (gal į jo išvietę ir vonią niekas nelindo, bet į jo rašomąjį stalą – tikrai) ir kažkam “Jama” 2-sios dalies išleidimas labai nepatiko.
Bet kam?
Kad atsakyti į tą klausimą, mano manymu, reikia prisiminti pirmą sutapimą, kurį mes jau pateikėme: kad “Jama” 1-ji dalis pasirodė maždaug tuo pat metu, kaip ir jo laiškas Batiuškovui apie žydus. Tiesa, 1-joje dalyje atviravimai, kurie taip aiškiai išreikšti laiške, skambėjo gana dusliai. Be to, kad aprašomos “dvirublinės įstaigos” šeimininkas – žydas, ir kad vienas iš lankytojų, tikratikis judėjas, įsimylėjęs prostitutę-gentainę Sonią Rul, jai priekaištauja už šeštadienio išniekinimą ir netinkamo maisto naudojimą (bet jis ne tik nepasiima Sonios iš bordelio, o dar ir su ja “santykiauja”) daugiau apie žydus 1-je dalyje nieko nėra.
O štai atroji dalis, kuri išėjo 1914 m., atskleidžia tikrai įspūdingą vaizdą. Tai traukinio keleivis Semionas Jakovlevičius Horizontas, jis taip pat ir Šperlingas, jis ir Rozenbaumas, jis ir Natanelzonas, jis ir Bakaliaras.
Semionas Jakovlevičius be bilieto važiuoja 2-os klasės kupė su savo sužadėtine Sara, apgavęs konduktorių, tambure kaimynui-podporučikui parduoda pornografinius atvirukus po 25 kapeikas už vienetą, o atvažiavęs į paskirties vietą, pats pozuoja tiems atvirukams ir gauna po 3 rublius už nuotrauką.
Bet tai tik viena Horizonto gyvenimo pusė, kuri pasireiškia senoviniu siekiu prie kiekvieno ketvirčio “priauginti” dar vieną.
Tame pat traukinyje, kuriame kaip smulkus chuliganas be bilieto važiuoja Horizontas, jis dviejuose 3-ios klasės vagonuose vežasi pusantros dešimties viešnamio darbininkių – žinoma, visos jos su bilietais.
“...Pietų Rusijoje jis buvo vienas iš pagrindinių spekuliantų, kuris prekiavo moterų kūnais. Jis turėjo reikalų Konstantinopolyje ir Argentinoje, jis ištisomis partijomis siusdavo merginas į Kijevo viešuosius namus, kijevietes veždavo į Charkovą, o charkovietes – į Odesą... Jis jau turėjo sukaupęs nemažas pinigines lėšas “Liono Kredite”... Atvažiavus Horizontui, Jamos gatvėje daug kas pasikeitė. Prasidėjo didžiuliai pokyčiai... Iš Trepelio mergaites pervedė pas Anną Markovną, iš Annos Markovnos – į rublines įstaigas, o iš ten – ir pusrublines. Paaukštinimų nebuvo: tik pažeminimai. Iš kiekvieno perkėlimo Horizontas uždirbdavo nuo penkių iki šimto rublių.
Kai Semionui Jakovlevičiui pasitaikė proga “uždirbti” tūkstantį už nekaltą mergaitę, jis be jokių svarstymų “motinėlei” “pridavė” savo sužadėtinę Sarą.
Tuo pat metu, kaip ir prostitutę Sonią įsimylėjęs žydas, jis buvo savotiškai dievotas. Jeigu turėjo laiko, penktadieniais būtinai nueidavo į sinagogą. Šventinę dieną, Velykas (žinoma – Peisach) ir palapinės šventę švęsdavo visada, kad ir kur likimas jį būtų nubloškęs”.
Po pažinties su Semionu Jakovlevičiumi Horizontu, pasidaro visiškai aišku, kodėl buvo bandymai sužlugdyti “Jama” 2-sios dalies išleidimą. Juk 1-ji dalis buvo tik ekspozicija, prologas, susipažinimas su problema ir pagrindiniais veikiančiais asmenimis, o štai, 2-sios dalies pradžia atskleidžia prekybos moteriškais kūnais mechanizmą Rusijoje ir atskleidžiami jos organizatoriai – horizontai ir šepšerovičiai.
Tarp kitko, “Jama” pabaigos autorius Rapgof-Amori, iš Kuprino Horizonto “nepasiskolino” – ir tai, iš esmės, yra įkaltis.
Pasakyk man, kam naudinga, kad Horizonto nebūtų, ir aš pasakysiu, kas tu!
Priimta manyt, kad “Jama” pasibaigia tuo, kad kareiviai-dragūnai nusiaubia “raudonųjų žibintų gatvę”, kurie keršijo už du jų sumuštus draugus. Bet tai tik nedėmesingo skaitymo, arba “Jama” sąmoningos interpretacijos rezultatas.
Gėdingų įstaigų siaubimas truko tris valandas, o štai, žydų pogromas, kuris įvyko iš karto po to – truko tris dienas...
Kuprinas rašo, kad pogromas prasidėjo “visiškai netikėtai”, bet tai, tikriausiai, viena iš jo “klaidinančių” frazių...
Iš pradžių jis mums atskleidė siaubingą pasileidimo industriją, kurią valdo horizontai ir šepšerovičiai, toibesai ir trepeliai, parodė, kad devyniasdešimt penki% prostitučių – vargšų rusų dukterys, o vėliau rašo, kad pogromas iš bordelių “netikėtai” persimetė į žydų kvartalus!
Tarp kitko, lygiai taip pat tada rašė ir “Reči” ir “Biržos naujienos”. Turintys akis tepamato, turintys ausis teišgirsta...
Ir kaip baisu, kad “Jamos” problematika, kuri taip neseniai buvo dar tokia egzotiška, 80-jų metų pradžioje, kada “Jama” buvo skaitoma nelabai padoriu kūriniu, vėl pasidarė aktuali, be to, ta problematika dabar šimtą kartų didesnė, kaip naktinis košmaras, kuris išsipildo! Kas tie Kuprino šešperovičiai, palyginus su šiandieniniais šenderovičiais!
Kuo visa tai baigsis? Kareiviais, žydų pogromais, kaip Kuprino laikais?..