Tarybų Sąjungoje istoriją dėstė kaip visuomeninių-ekonominių farmacijų kaitos procesą. Žmonijos vystymasis buvo pateikiamas kaip linijinis procesas, nuo archainės pirmykštės bendruomeninės santvarkos, per vergovinę santvarką, feodalinę santvarką, kapitalizmą, socializmą, prie galutinės, beklasinės santvarkos – komunizmo. Pagrindiniu to proceso varikliu buvo laikoma klasių kova.
Po Sąjungos žlugimo, į vadovėlius pamažu pradėjo grįžti taip vadinama “Pasaulio Istorija” (“Civilizacijos Istorija”). Ta viduramžiais atsiradusi eurocentristinė koncepcija, savo ruožtu, propaguoja kitą istorinio vystymosi liniją, propaguoja “civilizacijų tęstinumo” liniją, kuri prasideda senovės Babilone, eina per Egiptą, Eladą ir Romą, ir veda prie vienintelės paveldėtojos – Romano-Germanų Europos. Apie visas kitas tautas (etnosus) yra užsimenama tik tuo požiūriu, kaip jos veikė “bazinės civilizacijos” vystymosi procesą. Iš čia naturaliai daroma išvada apie “neistorinių tautų” egzistavimą, t.y., tautų, kurios nedarė jokios įtakos tai “bazinei civilizacijai”.
Atsiradus evoliucinėms teorijoms, įvardinta koncepcija buvo papildyta kai kuriais socialinio darvinizmo elementais, t.y., išvadomis apie tai, kad (“necivilizuoti”, neperspektyvūs”, “laukiniai”, “atsilikę”) etnosai privalo savo vietą užleisti “civilizuotiems”, (“progresyviems”, “energingiems”, “pažangiems”) etnosams, žinoma, europietiškiems.
Tuo tarpu vis aiškiau ir aiškiau pradeda rodytis tos “europinės civilizacijos” slaptos pretenzijos į pasaulinį viešpatavimą. Moksliniu požiūriu, ta koncepcija labai primena geocentristinį visatos modelį, kuriame planetos, Saulė ir, bendrai, visa Visata sukasi aplink vieną centrą – Žemę, tik šiuo atveju pasaulio sandaros centru yra “civilizuota” Europa ir jos “užokeaninis tęsinys”.
Bet rusų mokslininkas L.N. Gumiliovas, įeinantis į grupę istorikų, geografų, filosofų ir sociologų, kurie ilgą laiką tyrė eurazinės erdvės istoriją ir kultūrą, pateikė savo teoriją apie žmonijos vystymąsi, kurioje jis tvirtina, kad į istoriją reikia žiūrėti ne kaip į linijinį procesą, o kaip į nelinijinį procesą, kuris yra kelių istorinių procesų junginys.
Pirmasis iš jų – mokslo, technikos, meno, architektūros, socialinių formacijų vystymosi istorija, t.y., “žmonijos kūrybinės veiklos ir žmonijos proto vystymosi istorija”. Pagal L.N. Gumiliovą, šiuo atveju dar galima (su atitinkama įtampa) kalbėti apie linijinį procesą, nes žmonijos kaupiamos žinios kaupėsi augančia tvarka..
Antrasis istorinis procesas, pagal L.N. Gumiliovą, – tai tautų (etnosų) išsivystymas. Tas procesas turi biologinę prigimtį ir vyksta ne linijiniu keliu, o cikliškai.
Etnosai gimsta, praeina atitinkamas vystymosi fazes (jeigu pasiseka), po to išnyksta, o jų vietoje atsiranda kiti etnosai. Šiuo metu pirmykščių tautų žemėje praktiškai nebeliko, o tie etnosai, kuriuos europinis mokslas priskiria prie “atsilikusių”, yra arba jaunos tautos, kurios dar nepasiekė atitinkamo savo išsivystymo lygio, arba likučiai (reliktai) tų tautų, kurios jau išnyko, kurių klestėjimas liko toli praeityje, (bet kurių genofondas dar gali būti panaudotas naujuose etnogenezės cikluose).
Tų cikliškų procesų paaiškinimui L.N. Gumiliovas pateikė “pasionarinių postūmių” teoriją, kurioje jis tvirtina, kad etnosų istorijos varomoji jėga yra taip vadinamas pasionariškumas, t.y., ypatingų individų egzistavimas žmonijos bendruomenėse, kurie yra ypatingai socialiai aktyvūs (t.y., pasionieriai). L.N. Gumiliovas mano, kad pasionariškumas yra genetinės prigimties, o geografinė istoriškai žinomų etnogenezės suliepsnojimų lokalizacija jam leido padaryti išvadą dėl galimų išorinių to fenomeno priežasčių (hipotezė apie periodinius spindulinius smūgius iš kosmoso).
L.N. Gumiliovo teoriniai darbai gerai pagrįsti ir mums yra gana įdomūs. Bet socialiniai-istoriniai dėsniai, skirtingai nuo gamtos mokslų dėsnių, iš karto nustoja veikti po jų išviešinimo. Tai įvyksta todėl, kad suinteresuotos grupuotės iš karto įvertina atskleistus dėsnius ir pakoreguoja savo veiksmus ir planus. Pavyzdžiui, šiandiena ryškiai matome bandymus apgauti istoriją dirbtinai į etninius stereotipus įvedant jaunus savižudiškus etnosų psichologinius dominantus, charakteringus žlugimo fazėms ir pagreitinančius tuos procesus Vakarų Europos etnosuose. Tuo pat metu pas save į darbą paleidžiami gudrūs mechanizmai, kurie palaiko pasionariškumo lygį. Prasidedantis XXI amžius parodys, ko verti tie bandymai.
Panašu, kad su etnogenezės teorijos praktinio pritaikymo galimybėmis šiuo metu sutinka jau daugelis. Debatai, kurie išplito apie pasionariškumo prigimtį ir to reiškinio problemas, dabar jau studijuojami Aukštojoje Sociologijoje.
Aš manau, kad G.P. Klimovo Aukštoji Sociologija sintezėje su L.N. Gumiliovo etnogenezės teorija, gali sudaryti gerą istorinių procesų analizės bazę. Žinome, žinome, kad L.N. Gumiliovas – pats buvo išsigimėlis, bet ir pagrindiniai G.P. Klimovo Aukštosios Sociologijos Apaštalai _Nordau ir Lombrozo taip pat nebuvo šventuoliai. Tad, kodėl mums geromis idėjomis nepasinaudojus?
Pats L.N. Gumiliovas pasionariškumui davė tokį apibrėžimą: “... mokslinės analizės tikslais mes siūlome naują terminą – pasionariškumą (nuo lot. Passio, ionis, f.), išmesdami iš jo gyvuliškų instinktų turinį, stimuliuojantį egoistinę etiką ir kaprizus, kurie yra nestabilios psichikos simptomai ir prilygsta dvasinėms ligoms, todėl, nors pasionariškumas yra nukrypimas nuo rūšinės normos, bet nėra patologija..,”
Be to, L.N. Gumiliovas specialiai pabrėžė: “Kad ir kokia būtų pasionarijų reikšmė etnogenezės procese (jų skaičius etnoso sudėtyje visada yra praktiškai niekinis). Juk pasionarijais mes vadiname žmones, kurių tas impulsas (aktyvumo) yra stipresnis, negu savisaugos instinktas, kaip individualaus, taip ir rūšies... būtent jis (pasionariškumo požymis) yra antiegosistinės etikos pagrindu, kur kolektyvo interesai, tegul ir neteisingai suprasti, yra aukštesni už troškimą gyventi ir norą susilaukti palikuonių.”
Būtent ta formuluotė man duoda pagrindą manyti, kad L.N. Gumiliovas sąmoningai vengia analizuoti pagrindines pasionariškumo priežastis. Juk dauguma istorinių asmenybių, kuriuos L,N, Gumiliovas priskiria pasionieriams (daugelis iš jų yra naujų etnosų vadovais), G.P. Klimovo Aukštosios Sociologijos analuose parodomi kaip aiškūs išsigimėliai ir latentiniai homo. Aš jau nekalbu apie “Dievo išsirinktą” tautą, kuri garsėja savo padidintu aktyvumu.
Kiti to klausimo tyrinėtojai taip pat pastebėjo, kad “... nors konkretaus etnoso pakilimo ir akmatinėje fazėse žydija nedaro kokios nors juntamos įtakos jos gyvenime, bet, persilaužimo periodu ir sekančiose etnogenezės fazėse, kai valstybę kuriančio etnoso pasionariškumas krinta, žydijos veiklos destrukcija tampa ypatingai ryški.
Pagal L.N. Gumiliovą, pasionarijų skaičius etnogenezėje visada mažėja, tuo metu, kai pagal G.P. Klimovą, žydijos pasipildymo rezervu visada yra įvairių tautų degeneratai, kuo ir paaiškinamas žydiško etnoso ilgaamžiškumas (taip vadinamas “amžinas gyvenimas”).
G.P. Klimovas savo straipsnyje PROBLEMOS ESMĖ rašo: “Daugelis degeneratų turi ypatingas savybes – tokias, kaip nenumaldomą norą dominuoti. nenormalų (tiesiog patologinį) norą visada būti viršuje, nepasotinamą valdžios troškimą. Jie (degeneratai) jaučiasi “išrinktaisiais”, “elitu” (didybės manija), bet kartu jie jaučiasi “persekiojamais” ir “vaikomais” (persekiojimo manija). Juk “didybės manija” ir “persekiojimo manija” – gimtosios seserys”.
Jeigu L.N. Gumiliovo pasionarijus apimtas idėjos, tikslo siekia be jokios prievartos ir nepaiso pasekmių, tai tam, kad pradėtų veikti žydijos bionegatyvus aktyvumas dar nuo taip vadinamų “išvarymo” laikų, egzistuoja žydų diasporos kagalinė organizacija, kurioje yra žiaurus gyvenimo reglamentavimas (nuo gyvenamosios šalies valdininkų panaudojimo savo tikslams, iki santuokos apiforminimo ir kitų gyvenimiškų smulkmenų) su vieningu valdymo Centru. T.y., Pasaulinis Kagalas (nuo išvarymo kunigaikščių – “Eksilarchų” iki šiandieninio Pasaulinio Žydų Kongreso ir kitų organizacijų), kurios apjungia praktiškai visas žydų diasporas, ir sudaro NACIONALINĮ VALSTYBINGUMĄ, turi visas poveikio priemones žydų tautybės žmonėms.
Mano požiūriu, pasionariškumo reiškinys, t.y., aukštas socialinis individo aktyvumas, net nepaisant savisaugos instinkto, turi trigubą pagrindą.
Augančios energijos iš seksualinės sferos perskirstymas (kur gamta įdėjo gana didelį rezervą), sukeltas homosekso nuslopinimo (derinant su noru psichologiškai kompensuoti savo išsigimimą – žeminant ir kankinant kitus, ir tai daroma net rizikuojant gyvybe). Mano manymu, “žydiškas pasionariškumas”, turi būtent tokią prigimtį. Žinoma, visada riekia prisiminti, kad ne visi pasionieriai – degeneratai ir ne visi degeneratai – pasionieriai.
Savanoriškas arba priverstinis asketizmas taip pat duoda panašų efektą. Visos naujai atsiradusios religijos ir etnosai buvo pamišę dėl askezės. Nuo senų laikų pastebėta, kad “elgesio griežtumas” didina liaudies aktyvumą, o liberalizmas (ypač seksualinėje sferoje), priveda prie greito žlugimo. Šiuo atveju, kaip matome, “pasionariškumas” gali pasireikšti ir tarp sveikų žmonių.
Žmogaus biologinė evoliucija tebevyksta. Jo genome jau seniai bando įsitvirtinti nauji socialiniai instinktai: altruizmas, pasiaukojimas visuomenės labui ir t.t. Tai – ilgos atrankos dėl išgyvenimo rezultatas. Tautos, kuriose yra pakankamas kiekis tokių instinktų nešiotojų – išgyvena, o užkietėjusių individualistų bendruomenė – išmiršta. Bet tai labai ilgas ir sunkus procesas. “Naujo” genofondo praradimai, kaip taisyklė, labai dideli, nes tokie žmonės visada miršta pirmieji.
Norint geriau išsiaiškinti “pasionariškumo” sudedamųjų dalių santykį, būtini rimti ir ilgalaikiai tyrimai, bet kas ir kada juos atliks? Štai ir tenka mums su jumis dirbti su ta nepilna medžiaga, kuri surinkta šiai dienai.
Pradėdamas analizuoti L.N. Gumiliovo darbus, aš priverstas naudotis ir jo terminologija, vienu žodžiu “pasionariškumas” vadinti tą sudėtingą ir kompleksinį reiškinį. Kartoju, ne visi pasionieriai – degeneratai, ne visi degeneratai – pasionieriai.
Kai koks pasionariškumo esmės biologinis neaiškumas (galų gale L.N. Gumiliovas nebuvo biologu) neturi nubraukti visų jo išvadų, nes istorinių procesų analizei jis naudojo sisteminės analizės metodus, kurie sąmoningai apeina klausimą, “kas yra objektas?”, o vietoje to sutelkia dėmesį į tiriamojo objekto ryšį su kitais objektais ir į to objekto reakciją į išorinius dirgiklius.
Naudodamas sisteminės analizės metodą ir analizuodamas masę istorinės medžiagos, L.N. Gumiliovas išskiria sekančias etnogenezės pagrindines fazes:
Dėl pirminio pasionarinio postūmio (kaip išorinio poveikio rezultatas) stabiliose žmonių bendruomenėse atsiranda didelis kiekis pasionarinių asmenybių. Susijungę į stabilias grupes (konsorcijas), pasionarijai laužo nuo seno nusistovėjusias elgesio taisykles ir jų vietoje sukuria naujas. Tuos naujus stereotipus pasionarijai primeta kitiems bendruomenės nariams (pasionariška indukcija). Naujai atsiradusio etnoso skaitlingumas pradeda didėti ir aktyviai plėsti savo geografines apimtis.
Tai etnoso vystymosi stadijai charakteringas aukštas vidinio vieningumo lygis ir aukštas jo narių pasiaukojimas.
PASIONARINIO PAKILIMO fazė trunka apie 300 metų.
Pagrindinis tos fazės imperatyvas – “būk tuo, kuo privalai būti”.
Tame periode susiklosto naujojo etnoso kompleksinis savitumas ir pasibaigia jo ekspansija. Tuo metu pakilimo fazėje prisidauginusių pasionierių atsiranda tiek daug, kad jie pradeda konfliktuoti tarpusavyje. Etnoso vienybė pažeidžiama. Jo sudėtyje pasirodo vis naujos ir naujos subetninės grupės – naujų elgesio stereotipų nešiotojai, bet dar pripažįstančių ryšį su baziniu etnosu. Nesavanaudiški idealai užleidžia vietą asmeninės šlovės vaikymuisi. Pasionierių tarpusavio konfliktai netrukus pereina į vienas kito naikinimą, jų skaitlingumas mažėja.
PASIONARINIO PERKAITIMO FAZĖ taip pat trunka apie 300 metų.
Pagrindinis tos fazės imperatyvas – “būk pats savimi”.
Pavargę nuo nesibaigiančių kruvinų kataklizmų, amžininkai randa būdų, kaip sumažinti etnoso pasionariškumo lygį. Pasionierių naikinimas tampa valstybinės politikos dalimi. Po masinių represijų išlikę pasionieriai, kaip taisyklė, ieško prieglobsčio tolimose nuo politikos ir, atitinkamai, saugesnėse veiklos sferose (pavyzdžiui, moksle, mene, kas lemia veržlų tų sričių pakilimą).
Vakarų Europos superetnosas šią vystymosi fazę praėjo “Atgimimo” epochoje.
PASIONARINIO LŪŽIO FAZĖ trunka apie 150 metų.
Pagrindinis tos fazės imperatyvas – “mes pavargome nuo didžiųjų”.
Bendras etnoso pasionariškumo lygio sumažėjimas leidžia laikinai pažaboti pasionariškąją stichiją ir ją panaudoti “taikiems tikslams”. Prasideda “Civilizacijos” epocha. Būtent inercijos fazės laikotarpiu statomi rūmai, šventyklos, klesti mokslas ir kultūra. Dėl kažkokio nesusipratimo, tą etnoso kritimo pradžią priimta vadinti jo “klestėjimo” periodu... Juk etnosas jau gyvena iš inercijos, eikvoja praeitų kartų sukauptą materialų ir dvasinį potencialą. Visuomenės idealu tampa eilinis žmogus, kuris kukliai ir sąžiningai atlieka savo pareigas (klerko-džentelmeno tipas iš Londono Sity). Atsiranda aiškios tendencijos kaupti materialias gėrybes, nors ir praeitose fazėse žmonės siekė turtų, bet viską gavę, turtus eikvojo lengvai ir beprotiškai. Nei apie jokius kapitalo kaupimus anksčiau niekas negalvojo.
Toje fazėje visuomenėje dauginasi taip vadinamos subpasionarijos, kurių pasionariškumo lygis yra žemesnis už paprasto gyventojo lygį. Kaip taisyklė, jie blogi darbininkai ir niekam tikę kareiviai, bet, nepaisant to, reikalauja sau “duonos ir pramogų”. Sunkesniais laikais tokie asmenys neišgyvendavo, bet turtingame etnose ir jiems atsiranda “riekė duonos ir moteris”.
INERCIJOS fazė trukmė apie 300 metų.
Pagrindinis šios fazės imperatyvas – “būk toks, kaip aš”.
Šioje fazėje visiškai viešpatauja subpasionarijos. Bet koks augimas tampa odioziniu, darbštumas tampa pajuokos objektu, intelektualumas sukelia pyktį. Mene krinta stilius, originalius darbus išstumia kompiliacijos, visuomeniniame gyvenime įsivyrauja korupcija. Viskas tampa parduodama, niekuo negalima pasitikėti. Vertinami ne sugebėjimai, o jų nebuvimas. Ne išsilavinimas, o nemokšiškumas. Ne nuomonės tvirtumas, o beprincipiškumas. Suprantama, kad netrukus prasidės neišvengiamas kritimas. Po obskuracijos įsigalėjimo, jos nešėjai išnyksta, ir etnose išlieka visus išbandymus pergyvenę pirminės padėties nešiotojų palikuonys, kurie ant etnoso griuvėsių vėl pradeda vaikus mokyti gyventi ramiai, vengti konfliktų su kaimynais ir vienas su kitu.
Tos fazės trukmė retai viršiją 100 metų.
Pagrindinis tos fazės imperatyvas – “būk toks, kaip mes”.
Po pagrindinio etnoso žūties, palankiai susiklosčius istoriniams ir geografiniams faktoriams, atskiri etnoso elementai gali pavirsti reliktais ir taip išlikti. Panašūs reliktiniai etnosai gyvena homeostazėje (lygsvaroje) su supančia aplinka, išsaugo prisiminimus apie savo didžią praeitį ir vengia konfliktų su savo kaimynais. Reikia pastebėti, kad fiziškai ir protiškai jie yra visiškai pilnaverčiai žmonės, bet, jeigu kartais tarp jų pasirodo pasionariški asmenys, tai jiems savo sugebėjimus tenka panaudoti pas kaimynus.
Esant palankioms sąlygoms, homeostazėje esantis etnosas gali egzistuoti nenusakomai ilgai.
Pagrindinis tos fazės imperatyvas – “būk patenkintas savimi”.
Kai kuriais atvejais gali būti laikinas pagerėjimas (regeneracija). Paprastai taip įvyksta tada, kai superetnoso ribose vienas iš subetnosų (išsaugojęs didelį pasionariškumą) perima iniciatyvą iš pagrindinio subetnoso (kuris nebeturi pasionariškumo).
Ši fazė retai kada būna ilgalaikė.
Pagrindinis šios fazės imperatyvas – “prisiminkime, kokie mes buvome didingi”.
Tokiu būdu, nesant “išorinių postūmių”, kurie gali pažeisti etnogenezės procesus bet kurios fazės metu, visas etnosocialinės sistemos ciklas nuo susikūrimo iki relikto susidarymo užtrunka apie 1.200 metų. Reikia pastebėti, kad “išoriniai postūmiai” būna gana dažni. Retai kuris etnosas išgyveno iki savo natūralios mirties, nes visada atsirasdavo norinčių tą mirtį pagreitinti.
Iš šiuo metu egzistuojančių superetnosų, pasak L.N. Gumiliovo, Vakarų Europos superetnosas (su savu užjūrio ataugomis), šiuo metu išgyvena inercinės fazės paskutinį periodą. Lotynų Amerikos superetnosas dabar yra pasionarinio perkaitimo (akmatinėje) fazėje. Didžiosios Britanijos superetnosas, XIX amžiuje pergyvenęs lūžio fazę, šiuo metu pradeda inercinę savo išsivystymo fazę.
Bendrai priimtas traktavimas apie rusų tautos vystymąsi tvirtina, kad istorinis perimamumas eina nuo senovės Rusios, per Kijevo, Vladimiro ir Maskvos Rusią iki šiuolaikinės Rusijos. 1-me m.e. amžiuje įvykęs pasionarinis postūmis, kuris iššaukė didžiulėse teritorijose gyvenusių slavų genčių ekspansiją, suteikė gyvybę Senovės Rusijos etnosui. Kijevo Rusios laikais tas etnosas jau buvo inertinėje (civilizacijos) fazėje. Mongolų įsiveržimas įvyko po 12 amžių, kai Senovės Rusia jau buvo išeikvojusi savo pasionarinį potencialą (obskuracijos fazė), todėl nebegalėjo reikiamai pasipriešinti svetimšalių įsiveržimui. Tokiu būdu, Senovės rusų etnoso žūtis buvo neišvengiama ir nereikia dėl to kaltinti Batijaus. Nebūtų buvę jo, būtų atsiradęs kitas, kuris būtu panorėjęs pribaigti mirštantį etnosą.
Pasionarinis postūmis, kuris padėjo pagrindus šiuolaikiniam didžiarusiškajam superetnosui, įvyko XIII amžiuje, kas privedė prie to, kad istorijos arenoje atsiradusi nauja tauta sukūrė savo visiškai originalias elgesio dominantes.
Pabandykime išsiaiškinti tų originalių elgesio dominančių atsiradimo priežastis ir jų poveikį Rusijos istorijai.
Istoriko V.O. Kliučevskio paskaičiavimais, didžiarusiškasis etnosas per savo gyvavimo pradžios laikotarpį, per 234 metus (1228-1462 m.m.) pergyveno virš 160 išorinių karų!!!
“Maskvos valstybė, – rašo Kliučevskij, – susikūrė XIV amžiuje būdama išorinio priešo priespaudoje, plėtėsi XV-XVI amžiuose ir visą laiką dėl išlikimo aršiai kariavo vakaruose, pietuose ir pietryčiuose... Ji kūrėsi lėtai ir sunkiai. Dabar mes vargu ar pajėgsime suprasti ir dar mažiau pajėgsime pajusti, kiek aukų buvo tam reikalui paaukota. Galima išskirti tris pagrindines ypatybes. Tai, pirmiausia, kovinė valstybės parengtis. Maskvos valstybė – tai ginkluota Didžioji Rusija, kuri pastoviai kovojo dviem frontais... Antroji ypatybė buvo priespaudinis (ne teisinis) vidinio valdymo ir visuomenės sudėties charakteris su aiškiai išreikštais luomais... Luomai skyrėsi ne teisėmis, o pavaldumu vienas kito atžvilgiu. Kiekvienas privalėjo arba ginti valstybę, arba dirbti valstybei, t.y., maitinti tuos, kas valstybę gina. Buvo vadovai, kareiviai ir darbininkai, Nebuvo piliečių, t.y., pilietis pavirto į kareivį ir darbininką, kad vadovo įsakymu gintų valstybe arba jos labui dirbtų. Trečia Maskvos valstybės ypatybė buvo aukščiausioji valdžia su nenustatytomis, t.y., neribotomis veiklos teisėmis...”
Reikia prisiminti, kad pasiaukojimas ir nesavanaudiškumas visada yra charakteringi etnosams, kurie yra pasionarinio pakilimo fazėje. Skirtumas tik to pasiaukojimo lygio pareikalavimas konkrečiame istoriniame laikotarpyje. Romėnų-Germanų (europinis) superetnosas pakilimo laikotarpį turėjo palyginti švelniose sąlygose. Palanki geografinė padėtis Europos pusiasalio teritorijoje, kuri tuo metu buvo atokiau nuo pasionarinių postūmių, leido išvengti juntamo išorinio spaudimo...
Rusija buvo principialiai kitoje situacijoje. Likimo valia būdama judrioje pasaulinėje kryžkelėje tarp Šiaurės ir Pietų, Europos ir Azijos, ji pastoviai buvo spaudžiama iš išorės. O juk Rusija tada buvo mažai apgyvendinta šalimi. Jeigu 1500 m. Italijoje ir Vokietijoje gyveno po 11 milijonų žmonių, tai Rusijoje 1678 m. buvo tik apie 5 milijonus gyventojų. Štai jums ir “azijinės rusų ordos!
Būtent toks ilgaamžis egzistavimas permanentiniame režime (“apgultos tvirtovės” sąlygomis) ir suformavo originalius etninius stereotipus.
Kaip taisyklė, europiniai pasionieriai galėjo be jokių trukdymų užsiiminėti vidiniais reikalais (tegul ir pakankamai žiauriais). Tai nekenkė pačiam etnosui. Rusijoje bet koks centrinės valdžios susilpnėjimas neišvengiamai vedė prie to, kad per išorinėje gynyboje atsiradusius plyšius tuojau pat prasiskverbdavo klajokliai ir pradėdavo kruvinas skerdynes. Juk klajoklių etniniai stereotipai, kurie pastoviai kovojo dėl naujų ganyklų, reikalavo visiškai sunaikinti nugalėtus vietinius gyventojus (kad neliktų keršytojų).
Tokia situacija reikalavo griežtos centrinės valdžios sistemos, kurią per daug amžių sąmoningai ir tvirtai palaikė šalies gyventojai.
Istorikas F. Nesterovas tvirtina: “Maskvos carystė buvo NEteisinė valstybė, kuri iš savo pavaldinių reikalavo karinės tarnybos ir darbo, bet jiems nesuteikė jokių teisių ir laisvių. Bet ten, kur nebuvo jokių teisių, negalėjo būti ir nelygybės dėl tų teisių. Beteisiai Rusijos gyventojai negalėjo iš aukšto žiūrėti į naujus nerusiškus piliečius, todėl, pastovaus karo sąlygomis, bet kuris, kas savanoriškai stodavo į jų pusę, iš karto tapdavo draugu. Stojantis į kovojančių gretas paprastai būdavo iš valdančiųjų klasės, bet įvairių tautų darbininkų masės taip pat palaipsniui suartėjo. Rusiškas elementas vaidino cemento vaidmenį, kuris skirtingus etninius elementus jungė į vieningą politinę visuomenę. Mozaikiška Rusijos imperija prieš išorines grėsmes laikėsi kaip monolitas”.
Rusijai prisijungus Vidurinę Aziją, po naujas valdas keliavo markizas Kerzonas (būsimasis Indijos vice-karalius, ministras, lordas). Jis paliko sekančius pasvarstymus: “Vidurinę Aziją užkariavo tos pačios genties tautos. Tai tvirto metalo lydinys su silpnu, o ne nereikalingo elemento išstūmimas grynesniu. Tai ne civilizuota Europa išvyko nukariauti barbariškos Azijos. Tai ne devynioliktojo amžiaus kryžiaus žygis su jo moraliniais metodais. Tai barbariška Azija po trumpalaikio pabuvojimo Europoje (žinoma, turima omeny Rusija) savo pačios pėdsakais sugrįžta pas savo giminaičius”.
Istorikas F. Nesterovas ne be pašaipos tai pakomentavo taip: “Tuose žodžiuose visas Kerzonas, rasistas ir rusofobas. Ir rusofobas būtent todėl, kad jis rasistas. Tai, ką jis pavadino nereikalingo elemento išstūmimu grynesniu”, o mes tai vadiname mažiau gražesniu, bet tai, jeigu tiksliau pasakyti, yra – genocidas, ir tai buvo Vakarų kolonijinės ekspansijos požymis. Bet kuriuo atveju, “vietinių” išstūmimo politika buvo įgyvendinama visur, kur tik žengė europiečio koja. Tuo metu “kilnūs” europiniai elementai arba turėjo puikiai pasirodyti tos “civilizuotos misijos” metu, arba turėjo būti išmesti iš tos “nekilnios vietinės terpės”. Trečio kelio nebuvo: jokių “lydinių”. Būsimajam Indijos vice-karaliui, matyt, buvo aišku, kad “išstumti” vietinius gyventojus, kurių buvo dešimtys milijonų, kad ir kaip būtų besistengusi britų kolonijinė administracija, vis dėl to nepavyks, ir tolesni įvykiai, kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, pasuks antruoju keliu. Iš čia ir širdagraužis. Štai, jeigu Rusija būtų išstūmusi tiurkų “elementą” iš derlingų oazių į Karakumo ir Kyzulkimo smėlynus ir juos pakeitusi rusų persikėlėliais, – štai tada ją būtų priėmę į europinių tautų šeimą, o jos “žygdarbis būtų buvęs pripažintas kaip “devynioliktojo amžiaus kryžiaus žygis su jo moraliniais metodais”. Bet to kaip tik ir nebuvo padaryta! Štai todėl ją ir vadino “barbariška Azija”, kurią taip pat reikia išstumti iš Europos ir, jeigu įmanoma, tai iš viso iš šio pasaulio ir pakeisti kažkuo tyresniu, be įvairių “priemaišų”, turinčių “ariškų elementų”.
Karčią šypseną sukelia situacija, kai Vakarai, kurių pozityvi patirtis sprendžiant tarptautinius konfliktus praktiškai lygi nuliui, imasi ką nors taikyti, ir nesvarbu, ar tai būtų Bosnija, arba Palestina. Tokio “sutaikymo” scenarijus visada vienas: pasirenkama viena iš pusių (bendradarbiaujama su tais, kurie žada daugiau naudos) ir jau maksimaliai padedama, o besipriešinanti pusė žiauriai nuslopinama. Nuslopinę pyktį ir neapykantą, nugalėtieji laukia patogios progos (kartais ištisus amžius), kad galėtų atsiskaityti – ir su nugalėtojais ir su “taikdariais”.
Taip ir norisi po to pasakyti lordui – mielasis, iš pradžių “pasigydyk pats”!
F. Nesterovas rašė: 1690 m. anglai, vadovaujami Vilhelmo Oraniečio, nugalėjo airių katalikus ir nuo to laiko kiekvienais metais mūšio dieną jie pražygiuoja sutelktomis kolonomis per šiaurės Airijos miestus, taip nugalėtųjų vaikams anūkams ir proanūkiams demonstruodami savo jėgą, ir valdžios valią”.
Ar verta stebėtis, kad nugalėtųjų neapykanta rusena šimtmečiais. Dar didesnę nuostabą kelia Vakarų bandymai pamokyti Rusiją, kurios pats egzistavimas reiškia principialiai kitokių metodų egzistavimą ir kitokios nacionalinės politikos taikymą.
Lordas Kerzonas rašė: “Be jokių abejonių, Rusija turi dovaną užsitarnauti ištikimybę, pagarbą ir net draugystę tų, kuriuos ji pajungė jėga... Rusai, tikrąja to žodžio prasme, broliaujasi. Jie visiškai nerodo jokio išdidumo ir pranašingumo, kuris sukelia daugiau pykčio ir priešiškumo, negu žiaurumas. Jie nevengia socialinio ir šeimyninio bendravimo su svetimomis ir žemesnėmis rasėmis. Jų nenugalimą saugumą sutvirtina nesikišimas į svetimus reikalus; ir pakantumas, su kuriuo jie žiūri į religines apeigas, visuomeninius papročius, ir vietinius savo azijiečių kaimynų prietarus, ir tai daug mažesnis diplomatinis išskaičiavimas, negu priešiško nerūpestingumo vaisiai. Tai puikus rusifikacijos bruožas, kurį užkariautojai taiko savo buvusiems priešininkams, su kuriais kovojo mūšio lauke. Aš prisimenu caro sutikimo ceremoniją Baku, kur dalyvavo keturi chanai iš Mervos – apsivilkę rusiškas uniformas. Tai tik atsitiktinė iliustracija tos linijos, kurią Rusija nuosekliai įgyvendina, ir kuri pati yra tik atšaka tos “glebėsčiavimosi ir bučinių teorijos po geros generolo Skobelevo pylos”. Chanai buvo išsiųsti į Peterburgą, kad ten juos nustebinti, jie ten buvo apdovanoti ordinais ir medaliais, ir taip buvo patenkinta jų savigarba. Jiems sugrįžus, juos atstatė į jų užimamus postus, net išplėtė jų senas galimybes... Anglai niekada nesugebėjo taip pasinaudoti savo buvusiais priešais”.
Visus tuos rusų nacionalinius bruožus nereikia aiškinti kaip “įgimta trauka prie despotijos”, “laukininkiškumu ir atsilikimu”, kaip mus stengiasi iš televizijos ekranų įtikinti parsidavę diktoriai. Visa tai – kito (lyginant su Vakarais) istorinio kelio rezultatas.
Tie rusų etniniai stereotipai yra pavojingi Romėnų-Germanų superetnosui, kuo ir paaiškinama jų karinga rusofobija. Jie nesupranta, kad rusų etniniai stereotipai yra vertingas įnašas į visos žmonijos išsivystymą.
XIX amžiaus pabaigoje didžiarusiškasis superetnosas praėjo pasionarinio lūžio fazę. L.N. Gumiliovo nuomone, ta fazė yra pavojingiausia. Iš vienos pusės, vyksta staigus pasionariško aktyvumo sumažėjimas (ypač valdančiajame elite), iš kitos pusės – dar nepasiekta ekonominė ir politinė galia, kuri charakteringa sekančiai (inercinei) fazei. Šiuo periodu etnosas yra jautriausias išoriniam poveikiui.
Panagrinėkime faktorius, kurie netolimoje praeityje turėjo įtakos įvykiams Rusijoje:
Dar Verneris Zombartas savo “Šiuolaikinio ekonominio žmogaus dvasinio išsivystymo istorijos etiuduose” kėlė klausimą: kokiu būdu “ikikapitalistinis” žmogus virto “kapitalistiniu?
Juk Europoje iki ХVI-XVIII amžių nebuvo didelės aistros kaupti kapitalą. Ne todėl, kad žmonės nebūtų norėję turėti daug pinigų, atvirkščiai, jie eikvojo daug energijos tų pinigų uždirbimui. Visa esmė tame, kaip jie tuos pinigus leido.
L.N. Gumiliovas rašo: “Pastoviai rizikuodamas gyvybe, senjoras gauna daug pinigų ir tuoj pats juos išleidžia prabangiose medžioklėse, puotose, ir puikioms damoms. Kaupti pinigus nėra reikalo – vis viena artimiausiame mūšyje užmuš, o jeigu ne tame – tai sekančiame... Žemdirbys turi tiek žemės, kiek jam reikia sau ir šeimai. Amatininkas supranta, kad jam nėra ko dirbti daugiau to, kas jam užtikrina sotų ir linksmą gyvenimą. Tokie žmonės, jeigu jie būtų pamatę Rokfelerį, būtų pamanę, kad jis išsikraustė iš proto”.
Kapitalo kaupimas (“niekingas paūkininkavimas”) tada buvo žydų verslas, o vėliau ir lombardiečių (Italija pagal išsivystymo fazes šiek tiek lenkė kitus Europos subetnosus). Jeigu skaitėte romaną “Trys muškietininkai”, tai galite palyginti pačių muškietininkų ir kardinolo Rišeljė požiūrį į pinigus, iš vienos pusės, ir kardinolo Mazarinio (vėl italas!), iš kitos.
Reikia pripažinti, kad kapitalizmas atsirado susiliejus dviem istoriniams procesams: Romėnų-Germanų superetnoso perėjimu į inercinę fazę (biologinė istorija) ir bendro žmonijos išsivystymo lygio (žmonijos rankų ir proto kūrybos istorija).
Ankstesnėse žmonijos išsivystymo stadijose liguista aistra kaupti materialias vertybes (kas būdinga tik inercinei fazei) neperaugdavo į kapitalistinius santykius, o pasireikšdavo primityviu paūkininkavimu ir brangenybių kaupimu (pavyzdžiui Persijoje prieš Aleksandro Makedoniečio karių įsiveržimą).
Rusijoje, kur dar tebeveikė elgesio stereotipai, kurie charakteringi ankstyvosioms etninio išsivystymo fazėms, įvedant (iš viršaus) kapitalistinius santykius, liaudyje būtų sutikti kaip nesuprantami dalykai. Įdomu, kad mokslo ir technikos srityje tokie metodai pasipriešinimo ir nesupratimo nesulaukė. Pagal svetimas taisykles primestas žaidimas didžiarusiškojo superetnoso atstovus pastatė į labai nenaudingas sąlygas. Realios naudos iš to gavo tik Rusijoje gyvenantys užsieniečiai ir kai kurių subetnosų atstovai (pavyzdžiui, žydai). Rusija (kaip iki tol Osmanų Turkija) buvo įpainiota į skolų voratinklį Europai ir gana stipriai prarado savo politinę nepriklausomybę. Pagrindinė šalies gyventojų dalis į visa tai žiūrėjo su augančiu nepasitikėjimu.
Pabandykime išsiaiškinti, kodėl komunistinės idėjos realiai buvo įgyvendintos būtent Rusijoje, juk ji tikrai nebuvo kapitalistinio išsivystymo lyderiu. Yra tvirtinimų, kad Marksas savo teorijas sumanė visiškai ne tiesiogine prasme, o kaip globalios provokacijos scenarijų, kaip bomba po visa pasaulio sandaros sistema. Bet tos bombos suveikė tik Rusijoje (didelio galingumo bomba) ir Vokietijoje (mažo galingumo bomba).
Reikia pasakyti, kad Vokietija šiek tiek atsiliko pagal etninio išsivystymo fazę nuo kontinentinės Europos. Ji atsiliko pagal vieningos nacionalinės valstybės sukūrimą, pavėlavo į pasaulio kolonijinį pasidalinimą, bet išsaugojo aukštesnį pasionariškumo lygį (kuo paaiškinamas jos sustiprintas vystymasis XIX-XX amžiais). Mesijiškos idėjos sukurti “šviesią ateitį” šioje pasionarinėje šalyje rado daug pasekėjų. Bet, nors vokiečių socialdemokratinis judėjimas ir buvo labai galingas, reali socialistinė revoliucija Vokietijoje (Hamburgo įvykiai) užspringo pačioje pradžioje. Tam buvo dvi pagrindinės priežastys. Pirma, pasionariškumo lygio (Europos masteliais pakankamai aukšto) vis dėl to nepakako egzistuojančios sistemos sulaužymui. Antra revoliucijos pralaimėjimo priežastis buvo ta, kad vokiečiams internacionalizmo idėjos buvo visiškai svetimos, kaip, beje, ir kitiems vakarų Europos etnosams. Vokiečių socialdemokratai (internacionalistai tik teoriškai) nuosekliai pasisakė prieš užsienio darbininkų įjungimą į savo (vokiškas) profsąjungas, aktyviai palaikė Kaizerio siekius kolonijiniam pasaulio pertvarkymui, ir vėliau į valdžią atvedė Hitlerį su jo nacional-socialistinėmis idėjomis.
Rusijai pasisekė daug mažiau. Būtent Rusijoje internacionalizmo idėjos rado palankią dirvą, nes visiškai atitiko bazinius etninius stereotipus. Būtent Rusijoje pasionariškumo lygis buvo pakankamai aukštas, kad priimtų ir realizuotų tas “mesijiškas” idėjas. Socialinės lygybės principai su devizu “iš kiekvieno pagal sugebėjimus – kiekvienam pagal poreikius” lengvai derėjo prie įprastos “paklusnumo ir tarnystės Valdovui” koncepcijos. Kolektyvinis darbas taip pat negalėjo sutikti didelio pasipriešinimo, nes jau realiai egzistavo kaimo bendruomenės ir darbininkų artelės. Todėl nereikia stebėtis, kad pirmoji socialistinė revoliucija įvyko būtent Rusijoje.
L.N. Gumiliovas tvirtina, kad pasionarinio lūžio fazėje dažni atvejai, kai stambi aukšto pasionarinio aktyvumo lygio antisisteminė bendruomenė perima iniciatyvą ir pradeda spręsti nuosavas problemas etnoso-nešėjo sąskaita. Susidaro taip vadinama “etninė chimera”. Tokia bendruomenė Rusijoje buvo. Žinoma, kalba eina apie žydus. Reikia pabrėžti, kad žydai iš viso iškrenta iš bendros pasaulio etninės istorijos. Ta archajiška tauta jau seniai turėjo išeikvoti savo energiją ir nugrimzti į nebūtį, bet, nepaisant to, tebegyvena ir klesti, ir toliau išlaiko gana aukštą pasionariškumo lygį.
Paslaptis paprasta: žydai taip nori sulaukti geidžiamo Mesijo atėjimo, kurio vis nėra ir nėra, todėl jiems teko išrasti dirbtinį aukšto pasionariškumo lygio išlaikymo mechanizmą. Savotišką genetinį nou-hou. Tai, ką G.P. Klimovas savo Aukštojoje Sociologijoje pavadino “vogtais genais”. Žydai savo genetinę kilmę tradiciškai veda pagal motinos liniją. Žydės jau nuo senų laikų ištekėdavo už aiškiai išreikštų pasionarijų (paprastai esančių valdžioje. Jų vaikai žydijai atnešdavo naujus pasionariškus genus.
Tokiu būdu buvo atrastas “amžino etninio gyvenimo” mechanizmas. Bet kokia kaina? Galima pasakyti, kad ta tauta sukilo prieš patį Viešpatį Dievą, o Viešpats juos už tai nubaudė, atėmė sugebėjimą mylėti ir pasauliui nešti gėrį. Genetikai ir degenerologai tvirtina, kad pasionariškumas, kaip taisyklė, susijęs su bionegatyvumu, o ilgalaikė (tai trunka tūkstantmečius) pasionariškų genų inkorporacija privedė prie rekordinio neigiamo genofondo susikaupimo pas žydus. G.P. Klimovas žydams iš viso nesuteikia teisės vadintis tauta ir siūlo į juos žiūrėti kaip į permanentinę išsigimėlių sektą.
Bet tai tik teorija. Faktas yra tas, kad carinėje Rusijoje žydų buvo keletas milijonų ir ta padėtis, kad jų veikla ir gyvenimas buvo apribotas sėslumo įstatymu, juos nelabai tenkino. Dabar jau mažai kas neigia tą faktą, kad bolševikų (RSDP(b) ) ir kairiųjų eserų (Social-Revoliucionierių) partijose žydai ir žydiško kraujo turintys asmenys sudaro daugumą.
Aštrus liaudies nenoras priimti kapitalistines vertybes ir užsitęsęs kruvinas karas už svetimus interesus (faktiškai tai buvo Rotšildų prancūziškų bankų interesai), rimtai išklibino Rusijos Imperijos pamatus. Liaudyje susikaupęs nepasitenkinimas ieškojo išeities. Vasario revoliucijos metu valdžios perėjimas į provakarietiškos buržuazijos rankas – tą nepasitenkinimą tik sustiprino. Laikinosios Vyriausybės iniciatyvas ir lozungus (žinoma, provakarietiškus ir pro-kapitalistinius), visuomenė ir armija atmetė. Aštrus pasioanarinės energijos deficitas, nesugebėjimas pasiūlyti protingos alternatyvos, esant nepajėgiam valdančiajam elitui, kartu su pakankamai aukštu pačios liaudies pasionariškumu, didžiarusiškajam superetnosui iškrėtė piktą pokštą.
Visuotinio judėjimo sąlygose, centre susidarė valdžios vakuumas. Tuo metu Rusijoje buvo vienintelė susitelkusi ir gana aukšto pasionariškumo lygio žydų bendruomenė, kuri buvo tampriai susijusi per talmutizmą ir apsiginklavusi Markso idėjomis, kurios dėl likimo ironijos buvo tokios artimos Didžiarusių baziniams etniniams stereotipams. Be to, jeigu rusų liaudis tas idėjas priėmė tiesiogiai, tai žydų bendruomenė tas idėjas tik naudojo savo problemų ir siekių sprendimui. Nebėra paslaptis, kad pirmoji Lenino vyriausybė praktiškai visa susidėjo vien iš žydų. Todėl nereikia stebėtis, kad gautą valdžią žydai tuojau pat panaudojo tam, kad fiziškai pašalintų Rusijos ekonominį, politinį ir kultūrinį elitą, o taip pat kai kuriuos ypač pasionarinius subetnosus (pavyzdžiui, kazokus). Žydams skubiai reikėjo įsitvirtinti valdžioje ir sunaikinti visus galimus konkurentus.
Prasidėjęs pasipriešinimas (baltasis judėjimas) netrukus užspringo, nes jie padarė kvailystę, kai pagalbos kreipėsi į Antantę ir, tuo pačiu, tai prieštaravo vienam iš bazinių stereotipų, pagal kurį bet koks vidinis judėjimas daug geresnis už bet kokią išorinę invaziją. Rezultate, didžiarusiškasis superetnosas pavirto “etnine chimera”.
Įsitvirtinęs valdžioje, naujas (dabar jau žydiškas) Rusijos elitas vėl pabandė įgyvendinti seną žydų svajonę dėl viešpatavimo pasaulyje, bet – proletarinės revoliucijos Europoje sėkmingai sužlugo, o bandymas į Europą prasiveržti jėga pasibaigė gėdingu fiasko dar Lenkijoje. Reikėjo būtinai rasti kitus, naujus ekspansijos metodus, todėl netrukus sukuriamas Kominternas, kuris tampa bazine ardomąja organizacija darbui užsienyje. Pačioje labiausiai sovietizotoje Rusijoje pagreitintais tempais, ir nesiskaitant su industrializacijos nuostoliais, kuriama šiuolaikinė armija, laivynas, ir karinės oro pajėgos. Didžiarusiškojo superetnoso pasionarinės energijos eikvojimas neleistinai aukštas, bet žydams svetimos energijos negaila. Bet netrukus žydų bendruomenė taip pat pradeda prarasti savo buvusį vieningumą ir vienalytiškumą. Atsiranda keletas į valdžią pretenduojančių grupuočių. Tarpusavio rietenos auga. Norėdamas išsaugoti asmeninę valdžią, Stalinas pasitelkia rusus. Įvairiausi “seni bolševikai”, leniniečiai”, “permanentiniai revoliucionieriai”, patenka į jų pačių sukurtą mėsmalę. Prasidėjęs Didysis Tėvynės Karas tą procesą pagreitina. Pašalinami draudimai rusų istorijai, Pravoslavų Cerkvei...
Susidarė įdomi situacija: Marksizmo dogmatai ir toliau tebeveikia, bet dabar kaip grynai Rusijos istorijos dalis, nes dėl stalininių valymų labai praretėjusi žydų bendruomenė palaipsniui praranda savo buvusią įtaką.
Masinis heroizmas karo metais, visiškai unikalus pramonės permetimas į rytus, pokarinis liaudies ūkio atstatymas – aiškiai parodė, kad didžiarusiškasis superetnosas (nepaisant didžiulių genofondo praradimų), toli gražu, neprarado savo pasionariškumo ir gyvybingumo. Naujojo politinio, karinio, mokslo, techninio ir administracinio elito generavimas palaipsniui virsta grynai rusišku, kas ir garantavo aukštus ekonomikos išsivystymo tempus, proveržį į kosmosą, branduolinį paritetą, pasaulinio socializmo sistemos statybą ir t.t. Žydų bendrija taip pat išsaugojo stiprias pozicijas taip vadinamame “humanitariniame bloke” (menas, masinės informavimo priemonės, nacijos dvasinio auklėjimo sistema), bet jos veikla vis dėl to buvo griežtai kontroliuojama.
Aukštas planinės ekonomikos efektyvumas (kur ten Vakarams su mumis lygintis!), nepertraukiama laimėjimų grandinė, sukuria iliuziją, kad netrukus pastatysime “šviesią ateitį”, be to, Nikita Chruščiovas net nustatė tikslius komunizmo pastatymo terminus TSRS. Bet Marksizmas-Leninizmas dar nebuvo parodęs visų savo nemalonių siurprizų. Juk viena iš jo dogmų skamba: “Visi žmonės gimsta gerais, ir tik neteisingos socialinės sąlygos juos gali sugadinti. Jeigu tokias sąlygas sukurti – tai visi bus ne žmonės, o angelai”. Prisiminkime kad ir genetikos persekiojimą. Tai buvo visai ne atsitiktinumas, nes genetika aiškiai leido suprasti, kad visi žmonės gimsta skirtingi. Kai kurie iš jų JAU gimsta blogais ir jokiais auklėjimais, jokiais gyvenimo sąlygų gerinimais jų neištaisysi. Tokio “menkniekio” nepaisymas labai greitai davė vaisių.
Pasionarinis elitas, kuris susidarė ekstremaliomis karo sąlygomis ir pokarinio atstatymo laikotarpiu, palaipsniui palieka istorinę sceną. Dėl fatalinės neišvengiamybės, į valdžią pradėjo skverbtis subpasionarijai, kuriems idėjos – tuščias garsas. Ekonomikos vystymosi tempai lėtėja, komunistiniai lozungai virsta šamaniškais užkeikimais. Žydų bendruomenė (taip pat naujos generacijos, kuri turi būti dėkinga garsiam lozungui “vaikai už tėvus neatsako”), pamiršusi buvusią aistrą komunizmui, staiga tapo aršiais kapitalizmo ir “bendražmogiškų vertybių” šalininkais. Iš pradžių paslapčiomis, o vėliau visiškai atvirai į visuomenės sąmonę pradėjo diegti ardančias subpasionarines nuostatas. Nuošalyje nelieka ir Vakarai, kurie sėkmingai naudoja paskutinius ideologinio karo metodus. Hierarchinė valdžios vertikalė (puikiai veikusi pačiais sunkiausiais laikais) užsitęsusios taikos metu pradėjo buksuoti. Nusipenėjusius valdininkus, kurie nebebijojo valymų, kadrų rotacijos ir kitų stalininio laikotarpio “malonumų” aiškiai slėgė situacija, kai Didelę Valdžią buvo neįmanoma konvertuoti į Didelius Pinigus.
Socializmo likimas TSRS ir visame socialistinių šalių bloke buvo nulemtas. Prasidėjęs kataklizmas didelio kraujo nepareikalavo, ir tai suprantama, nes tai atliko pats valdantysis elitas, kuris tuo laikotarpiu sugebėjo apsirūpinti labai dideliu kapitalu. Superetnoso vienybė buvo pažeista, kas taip pat lengvai paaiškinama – buvusių Sąjunginių Respublikų nacionalinis elitas prisivogtais turtais nesiruošė dalintis su Maskva, o geriau pasirinko liaudies plėšimo kelią savo kunigaikštystėse. Kai statyti – geriau kartu, o plėšti geriau savarankiškai.
Visi tarybinių laikų pasiekimai (mokslas, švietimas, gynybinis pajėgumas, socialinės garantijos ir t.t.) išgaravo. Liko realios didžiulės valstybinės skolos ir, atitinkamai, valstybinės nepriklausomybės praradimas. Kaip ir reikėjo laukti, pats didžiarusiškasis superetnosas iš to judėjimo nieko neišlošė. Apie 70% buvusios visaliaudinės nuosavybės atiteko žydams (palaikant vakarų gentainiams-bankininkams), 20% atiteko kaukaziečiams (stipresniojo teise), o likusius 10% tarpusavyje pasidalino buvusi tarybinė nomenklatūra.
Reikia pripažinti, kad “kapitalistinio mąstymo” rusų liaudis kaip neturėjo – taip iki pat šiol neturi. Niekas nepasikeitė! Jeigu anksčiau rusų pirkliai pinigus leido prabangiems žirgams ir čigonams, tai šiuolaikiniai “naujieji rusai” pinigus leidžia paskutiniams mersedesų modeliams ir šou biznio deivėms. Kaip ir anksčiau, žaidimai pagal “kapitalistines” taisykles, Rusijai nepelningi. Esant tokiai situacijai, staigaus ekonominio pakilimo ir darbo našumo padidėjimo nėra ko laukti. To nebus tol, kol nebus pasiūlyta vystymosi koncepcija, kuri labiau atitiktų bazinius Didžiarusiškojo superetnoso stereotipus dabartinėje etninio vystosi fazėje.
Įvertinus tai, kas pasakyta, reikia džiaugtis net tuo, kad Rusija iš viso išgyveno XX amžiuje ir neprarado visos energijos ir savo pagrindinių elgesio dominančių. Kas susiję su tolesnėmis perspektyvomis, tai jos daug priklauso nuo to, kaip greitai Romėnų-Germanų superetnosas (Vakarai) galutinai pereis į neišvengiamą obskuracinę krizę, kurios pradinių simptomų pastebėti dar neįmanoma. Silpstant Vakarams ir, atitinamai, mažėjant jo galimybėms išoriškai spausti, Rusija pamažu stiprės. Tiesa, yra visiškai realus pavojus, kad Vakarai su savimi į kapą pabandys nusitempti ir visą likusią žmoniją (socialinės evoliucijos aklavietės pavojus šiandiena yra visiškai realus). Bet kuriuo atveju, etniniai elgesio stereotipai, kurie buvo Didžiarusiškojo superetnoso atsiradimo pradžioje, taip ir įgauti XX amžiuje didžiulių aukų kaina, turi didžiulę vertę. Jų sąmoningas panaudojimas (po rimtos visų klaidų ir perlenkimų analizės), gali ženkliai padidinti žmonijos išlikimo šansus.
silvertrack@hot.ee
http://www.hot.ee/silvertrack