Fašizmas yra sudėtingas ir įvairiapusis reiškinys ir, istoriškai kalbant, toli gražu, dar neišgyvendintas. Jame yra sveiko ir liguisto, seno ir naujo, valstybę saugojančio ir ardomojo, Todėl, vertinant fašizmą, reikia ramybės ir teisingumo. Bet jo pavojingumą reikia apmąstyti iki galo.
Fašizmas atsirado kaip reakcija į bolševizmą, kaip valstybę saugojančių dešiniųjų jėgų koncentracija. Kairiojo chaoso ir kairiojo totalitarizmo spaudimo sąlygomis – tai buvo sveikas, būtinas ir neišvengiamas reiškinys. Tokia koncentracija bus ir ateityje net pačiose demokratiškiausiose valstybėse: nacionalinio pavojaus valandą, sveikos visuomenės jėgos visada koncentruosis valstybės išsaugojimo-diktatoriška kryptimi. Taip buvo ir Senovės Romoje, taip buvo ir Naujojoje Europoje, taip bus ir ateityje.
Išstodamas prieš kairiųjų jėgų totalitarizmą, fašizmas buvo netgi teisus, nes ieškojo teisingų socialinių-politinių reformų. Tie ieškojimai galėjo būti sėkmingi ir nesėkmingi: tokias užduotis spręsti yra sunku, ir pirmieji bandymai galėjo neturėti pasisekimo. Bet atlaikyti socialistinės psichozės bangą – socialinėmis ir, atitinkamai, antisocialinėmis priemonėmis – buvo būtina.
Tos priemonės brendo seniai ir ilgiau laukti nederėjo. Pagaliau, fašizmas buvo teisus, nes kilo iš sveiko nacionalinio-patriotinio jausmo, be kurio nė viena tauta negali užtikrinti savo egzistavimo, nei sukurti savo kultūros.
Bet, kartu su tuo, fašizmas padarė visą eilę grubių ir rimtų klaidų, kurios nusakė jo politinį ir istorinį veidą ir nudažė tokiomis odiozinėmis spalvomis, kurias pastoviai prikaišioja fašizmo priešai. Todėl būsimiems panašiems socialiniams ir politiniams judėjimams būtina pasirinkti kitą pavadinimą. O jeigu kas nors savo judėjimą pavadins senuoju pavadinimu (“fašizmas” arba “nacional-socializmas”), tai bus priimta kaip bandymai atgaivinti visas praeities problemas ir fatalines klaidas.
Tos problemos ir klaidos štai kokios:
1. Bereligingumas. Priešiškas nusiteikimas krikščionybei ir religijoms, kurios kyla iš bažnyčios.
2. Dešiniojo totalitarizmo sukūrimas, kaip pastovios ir, lyg tai, “idealios” santvarkos įtvirtinimas.
3. Partinės monopolijos įvedimas su iš to iškylančia korupcija ir demoralizacija.
4. Nukrypimas į kraštutinį nacionalizmą ir karingąjį šovinizmą (nacionalinė “grandiozo manija”).
5. Socialinių reformų supainiojimas su socializmu ir nukrypimas per totalitarizmą į valstybinį ūkininkavimą.
6. Nukrypimas į stabus garbinantį cezarizmą su jo demagogija, vergiškumu ir despotija.
Tos klaidos sukompromitavo fašizmą, prieš save nustatė ištisas religijas, partijas, tautas ir valstybes, privedė prie nepakeliamo karo ir, galiausiai, pražudė. Jo kultūrinė-politinė misija nepasisekė, ir kairioji stichija pradėjo augti su nauja jėga.
1. Fašizmas neturėjo užimti krikščionybei ir bet kokiam kitam tikėjimui priešiškų pozicijų.
Politinis režimas, kuris puldinėja bažnyčią ir religijas, supriešina savo piliečių sielas, pakerta giliausias savimonės šaknis ir pats pradeda pretenduoti į religinį reikšmingumą, o tai visiškai kvaila. Musolinis netrukus suprato, kad valdžia katalikiškoje šalyje privalo sąžiningai bendrauti su katalikų bažnyčia. Hitleris su savo vulgariąja bedievyste, už kurios slypėjo toks pats vulgarus susidievinimas, taip iki galo ir nesuprato, kad jis, pamėgdžiodamas bolševikus, eina antikristo keliu.
2. Fašizmas galėjo ir nesukurti totalitarinės santvarkos: jis galėjo pasitenkinti autoritarine diktatūra, kuri būtų pakankamai tvirta tam, kad a) sunaikinti bolševizmą ir komunizmą ir b) religijoms, spaudai, mokslui, menui, ūkininkavimui ir nekomunistinėms partijoms suteikti sprendimų ir kūrybos laisvę priklausomai nuo jų politinio lojalumo.
3. Partinės monopolijos įvedimas niekur ir niekada prie gero neprives: geriausieji žmonės pasitrauks į šalį, blogiausieji sulįs į partiją; nes geriausieji mąsto savistoviai ir laisvai, o blogiausieji pasiruošę prisitaikyti prie visko, kad tik koptų karjeros laiptais.
Todėl monopolinė partija gyvena saviapgaule: pradedant “kokybine atranka”, ji reikalauja “partinės drausmės”, ją padaro partinio darbo ir veiklos sąlyga, kviečia žmones nesąmoningiems veiksmams ir veidmainiškumui; tuo pačiu atveriamos durys įvairiausiems priekvailiams, veidmainiams, perėjūnams ir karjeristams; kokybinis partijos lygis žlunga ir į valdžią prasiskverbia simuliantai, kyšininkai, grobstytojai, teroristai, melagiai ir išdavikai. Dėl to visi tie trūkumai ir partinės klaidos fašizme įgauna ryškiausią atspalvį; partinė monopolija daug blogiau už partinę konkurenciją (dėsnis, kurį mes žinome iš prekybos, pramonės ir viso kultūrinio gyvenimo).
Rusų “fašistai” to nesuprato. Jeigu jiems pavyktų sugrįžti į Rusiją (ko niekada nelinkėčiau), tai jie sukompromituotų visas valstybines ir sveikas idėjas ir viskas gėdingai žlugtų.
4. Fašizmas visiškai neturėjo kristi į “grandiozo maniją”, niekinti kitas rases ir tautas, bandyti jas užkariauti ir naikinti. Savigarbos jausmas visiškai nereiškia pasipūtimo; patriotizmas visiškai nereiškia visatos užkariavimo; išlaisvinti savo liaudį visiškai nereiškia pavergti ir sunaikinti visus savo kaimynus. Visus pakelti prieš savo tautą, reiškia ją pražudyti.
5. Riba tarp socializmo ir socialinių reformų turi gilią, principialią reikšmę. Peržengti šią ribą – reiškia sužlugdyti socialinę reformą. Nes reikia visada prisiminti, kad socializmas visada antisocialinis, o socialinis teisingumas ir socialinis išsilaisvinimas nepakenčia nei socializmo, nei komunizmo.
6. Didžiausia fašizmo klaida buvo stabus garbinančio cezarizmo atkūrimas. “Cezarizmas” yra tiesioginis kelias į antimonarchizmą. Cezarizmas bedievis, neatsakingas, despotiškas; jis niekina laisvę, teisę, įstatymus, teisėtvarką ir asmenines laisves; jis demagogiškas, teroristiškas, pasipūtęs; jis geidžia pataikavimo, “garbės”, ir nuolankumo; liaudyje jis mato vien tamsą ir kaitina jos aistras; jis amoralus, karingas ir žiaurus. Jis kompromituoja autoritarizmo ir vienvaldystės pagrindus, nes jo valdymas grindžiamas ne valstybiniais, ne nacionaliniais, o asmeniniais tikslais.
Franko ir Salazaras tai suprato ir stengėsi išvengti nurodytų klaidų. Savo “režimų jie nevadina “fašistiniais” Tikėkimės, kad ir rusų patriotai apmąstys fašizmo arba nacional-socializmo klaidas ir jų nekartos.
1948 m. gruodžio 6 d.