“...Aš niekada nebijojau atsakomybės ir galiu prisiekti dėl kiekvieno čia parašyto žodžio! Aš pasiruošęs pateikti kiekvieno mano kaltinimo įrodymus – medžiagos turiu daugiau, negu reikia! Kartoju dar kartą – PRISIIMU PILNĄ ATSAKOMYBĘ UŽ VISKĄ, KAS MANO PARAŠYTA!..”
Eduard Chodos. Charkovo judėjų religinės bendruomenės (reformos) pirmininkas
Chabadas, tai judėjų-nacistinė sekta, kuri sudaryta klaniniu principu, kuriai vadovauja “krikštatėvis” – Liubavičių Rebe. Chabado nariai ultraortodoksiški. Vyrai ir moterys pasižymi pritrenkiančiu išoriniu panašumu (kaip prie Dauno ligos): vyrai arba per daug stori, arba per daug prakaulūs, barzdoti, ilgais apsiaustais, juodomis skrybėlėmis; moterys – liesos, skustomis galvomis, su perukais. Įstojimas į klaną neišpasakytai ribotas. Šiandiena pasaulyje priskaičiuojama tik apie 20 tūkstančių Chabat-Liubavičių. Sektos veikla maksimaliai konspiracinė, tuo pat metu demonstruojamas išskirtinai fariziejiškas dorovingumas. Sekta susikūrė XVIII amžiuje ant trijų valstybių ribos (Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos) Liubavičių gyvenvietėje, kuri tuo metu buvo Ukrainos teritorijoje, o dabar priklauso Rusijos Smolensko sričiai.
Chabad – vienintelis judėjimas judaizme su būtinu vadu-fiureriu priešakyje – Liubovičių Rebe. Per 200 metų (septynios kartos) tas pavadinimas buvo perduodamas iš kartos į kartą pagal paveldėjimą. Kaip tvirtina jos ideologai, sekta susidarė kaip atsakas į Bogdano Chmelnickio persekiojimus, dėl ko žuvo tūkstančiai žydų. Pravoslavija – dvasinis Bogdano Chmelnickio pagrindas, laikoma pačiu pikčiausiu priešu, kas ir nulemia požiūrį į pravoslaviją.
30-jų metų pradžioje Josifas Stalinas (savo laiku studijavęs Tifliso dvasinėje seminarijoje ir, atitinkamai, gerai žinantis religijos istoriją) Chabadą, kaip fašistuojančią sektą, kartu su šeštuoju Liubavičių Rebe išvijo už TSRS ribų.
40-siais metais Chabad-Liubavičių štabas buvo Niujorke, Brukline. Nuo 1950 iki 1994 m.m. sektai vadovavo septintasis, paskutinysis Liubavičių Rebe, ir per tą periodą Chabad tapo galinga politine, finansine ir ekonomine imperija, kurios tikslas – pasaulinė ekspansija.
Nežinantys dažnai Chabad painioja su chasidais (ortodoksiniais žydais). Liubavičių klano atstovai nepagrįstai, bet tikslingai save tapatina su ištisu judėjimu judaizme (chasidizmu). Tuo tarpu chasidizme egzistuoja visa eilė įtakingų krypčių, be to, gana skaitlingų: Karlinstounskiečiai, Bratislavskiečiai, Satmarovskiečiai ir kiti chasidai, kurie ne tik neturi jokio ryšio su Chabadu, bet kartais net su jais pykstasi. Bet, būtent Chabad gorbačiovinio persitvarkymo metu atsirado TSRS ir perėmė religinę ir kitas vietinių žydų, ir ne tik jų, veiklos sferas.
Kaip gi už Tarybų Sąjungos (kuri tada dar ir neįtarė apie būsimą žlugimą) “geležinės uždangos” prasiskverbė chabadistai?
Liberalizacija, demokratizacija ir kitos “zacijos” sudarė sąlygas Liubavičių Rebe emisarams prasiskverbti į visus stambiuosius TSRS miestus, ir tai įvyko nepaisant veikiančių įstatymų, kurie reguliavo religinį gyvenimą. Tai įvyko per tuo metu besikuriančias bendras įmones, kur emisarai vaidino bendradarbių, ekspertų, konsultantų vaidmenį. Judėjimo epicentru tapo Maskva ir Dniepropetrovskas. Kodėl būtent šie miestai? Maskva – aišku. Žuvis genda nuo galvos. O Dniepropetrovskas – šiek tiek toliau.
Charkovas, 1990 m. vasara. Aš, Eduard Chodos, Charkovo žydų bendruomenės pirmininkas, gana ironiškai žiūrėjau į Liubavičių Rebe pasiuntinį ir jo įsimintinus rūbus. Iki tol aš sunkiai įsivaizdavau, kas tai yra.
Tiesa, kažkada Maskvos bendruomenės pirmininkas V. Fiodorovskij ir TSRS vyriausiasis rabinas A. Šajevičius perspėjo mane, kad būčiau labai atsargus bendraudamas su Chabadu. Bet tuo metu aš, kaip dar visai neseniai tarybinis žmogus, mažai gaudžiausi religijos istorijos klausimais ir neleistinai lengvabūdiškai priėmiau tą perspėjimą. Be to, nuo manęs nedaug kas priklausė. Tuo metu TSRS iškilmingai plojo Aukso Veršiui ir, pamatę dolerį, apsilaižydavo, taip pat sutikdavo, kad doleris būtų lyderiaujanti valiuta. Chabadas, būdamas ir vienu, ir kitu, pasirodė kaip tik laiku...
Prieš metus iki to, 1989 m., centrinėje Maskvos parodų salėje (buvusiame manieže), pirmą kartą istorijoje vyko XVIII-XX amžių privati dailės kolekcijos paroda. Mano kolekcijos. Tos parodos rezultatu buvo ažiotažinis dėmesys iš centrinių masinės informacijos priemonių pusės, daugybė susitikimų televizijoje, ir, kaip kulminacija, dalyvauti TSRS liaudies deputatų II suvažiavime. O pagrindinis tos istorijos rezultatas – pasiūlymas vadovauti Charkovo žydų bendrijai ir, pasinaudojant mano populiarumu, pasiekti, kad žydų bendrijai būtų sugrąžinta pasaulyje stambiausia Charkovo choralinė sinagoga.
1990 m. rugpjūtyje sinagoga bendrijai buvo grąžinta. Chabadas – prisistatė tuojau pat. Liubavičių Rebe pasiuntinys, rabinas Moiša Moskovičius atvyko pas mane ir per vertėją kukliai manęs paprašė leisti susidėti savo kelioninius daiktus viename iš sinagogos kambarių...
Tuo tarpu Charkovo choralinė sinagoga buvo pamažu įrenginėjama. Mūsų vietinis rabinas Isaakas Joffe laikė pamaldas ir atlikdavo šventines apeigas, religinis gyvenimas normalėjo. O tuo metu, lyg tarp kitko, chabadnikas M. Moskovičius “tyliai” užėmė tą kambarį, kuriame buvo sudėti jo daiktai. Be to, jis pabrėžtinai stengėsi įtikti man, bendruomenės pirmininkui, ir Charkovo rabinui Joffe. Tas “tylus amerikietis” visa savo išvaizda demonstravo nuolankumą ir gerus norus. Tiesa, kai kurie jo poelgiai buvo ne visai suprantami. Pavyzdžiui, 1991 m. anksti pavasarį, mano kvietimu aplankėme Charkovo ir Bogoduchovsko Metropolitą Nikodimą. Su juo buvo nusistovėję geri santykiai, kurie tokiais išliko iki pat šių dienų. Mano giliu įsitikinimu, Valdovas Nikodimas, kaip religinis mąstytojas ir praktikas, užima vieną iš aukščiausių vietų pravoslavijoje ir yra gerbiamas kitų religijų vadovų. Ir staiga, netikėtai, susidūriau su neišpasakytu M. Moskovičiaus nenoru dalyvauti mūsų pokalbyje ir, tuo labiau, viską fotografuoti. Ir tik atviros konfrontacijos baimė jį privertė tai padaryti. Tik 1991 m. pabaigoje man būnant Niujorke, aš supratau tokio keisto jo elgesio priežastis.
O tuo tarpu, jau 1991 m. birželyje, po visasąjunginio Chabad judėjimo susitikimo Maskvos viešbutyje “Kosmosas”, aš jau buvau pažįstamas su visa Chabado viršūnėle, kurie dirbo TSRS. To susitikimo metu aš ir gavau kvietimą aplankyti vadą – Liubovičių Rebe ir jo rezidenciją Niujorke. Be manęs, į tą kelionę susiruošė dar penki stambių tarybinių miestų žydų bendrijų pirmininkai.
Bet nuvilnijo 1991 m. rugpjūčio pučas. Žinią apie tai Moiša Moskovičius, ne taip, kaip aš, sutiko visiškai šaltakraujiškai ir laužyta rusų kalba man pasakė: “Rebe liepė visiems likti savo vietose”. O po dviejų dienų, rugpjūčio 22 d., aš nustebęs stebėjau per televiziją, kaip RTFSR liaudies deputatų Ypatingojo Suvažiavimo metu, kurį vedė Borisas Nikolajevičius Jelcinas, PO SALĘ JUODAIS APSIAUSTAIS IR JUODOMIS SKRYBĖLĖMIS ORIAI VAIKŠČIOJO CHABADO VADOVAS RUSIJOJE BERLAS LAZARAS SU DRAUGAIS.
Rugpjūčio rezultatai Chabadą stumtelėjo į Tarybų Sąjungoje dar neregėtą “kultūrologinę” akciją: pogromą Valstybinėje V. Lenino vardo bibliotekoje. 1991 m. rugsėjo 7 d. Maskvos, o vėliau ir visos sąjungos televizijos pranešė, kad Lenino vardo bibliotekos pastatą užėmė grupė asmenų, kurie, pasivadinę chasidais, reikalauja jiems atiduoti taip vadinamą “Liubavičių Rebe knygų kolekciją” ir biblioteką kaltina “vagyste”. Buvo sumuštas milicininkas, kurį išvežė “greitoji”, dešimtys kitų chabadnikų tuo metu laužė baldus ir įrangą. Panašūs jų veiksmai davė progą masinės informacijos priemonėms tvirtinti, kad “Chasidai – tai religinė sekta judaizmo viduje. Chasidizmo ideologijos pagrindinis teroro principas – FIZIŠKAI NAIKINTI NUSISUKUSIUS NUO JUDAIZMO IR JUDAIZMUI PAVOJINGIAUSIUS KITŲ TIKĖJIMŲ ŽMONES”.
Tarp kitko, po keleto metų ant Chabado žurnalo “Lechaim” viršelio pasirodė pažįstama fotografija” Rusijos kultūros ministras E. Sidorovas perduoda JAV viceprezidentui A. Gorui knygą iš Lenino vardo bibliotekos. Apie E. Sidorovą man 1991 metais Niujorke, Liubavičių Rebe rezidencijoje, su pasididžiavimu sakė, kad tai yra Chabado žmogus.
Tos fotografijos reikšmę šimtą kartų sustiprino frazė: “Tos knygos bus atiduotos su šypsena veide”. Tiesa, ten trūko tęsinio: “ir ant kelių”. Pogromas bibliotekoje visiškai pasiteisino.
1991 m. spalio pradžioje Berlo Lazaro vadovaujama delegacija, susidedanti iš šešių TSRS stambiausių miestų žydų draugijos pirmininkų )tame tarpe ir aš) išskridome į Niujorką. Mėnesio trukmės mano viešnagė Brukline – atskira tema, kuri verta atidaus ir didelio tyrimo, tiek daug klausimų pagimdė ta kelionė (į daugelį klausimų atsakymų neturiu iki šiol). Ta kelionė buvo pirma ir paskutinė, kai stambiausių “tarybinių” žydų bendruomenių pirmininkai lankėsi Chabado štabe. Tikriausiai tai buvo susiję su prognozuojamu TSRS žlugimu. Įvertinant didžiulės šalies prognozuojamą žlugimą, būtinai reikėjo suteikti kryptingą instruktažą ir dozuotą informaciją. Be to, amerikiečių visuomenę reikėjo įtikinti, kad Chabado rankose visi didžiausi TSRS miestai.
Iš karto po kelionės, Charkovo spaudoje tas įvykis buvo atitinkamai nušviestas: “Charkovo judėjų religinės bendruomenės pirmininkas E.D. Chodos grįžo iš Niujorko. Liubavičių Rebe kvietimu jis, kartu su kitais šalies žydų bendruomenių vadovais, tris savaites svečiavosi JAV. Vizito metu svečiai pabuvojo JAV Senato posėdžiuose, susitiko su stambiausiais finansistais ir pramoninkais, dalyvavo pokalbiuose su Niujorko ir Konektikuto valstijų senatoriais Džozefu Libermanu ir Alfonsu de Amato, o taip susitiko su JAV vyriausiojo rabinato vadovais. Visa tai iliustravo fotografija su prierašu: “E.D. Chodos po pokalbio su Liubavičių Rebe, įteikia jam Charkovo choralinės sinagogos pastato fotografiją”.
Visa tai buvo spausdinama dar prie Tarybų valdžios, o po mėnesio tos valdžios jau nebebuvo.
Be oficialiai aprašytų įvykių, Brukline su mumis (žydų bendruomenių vadovais) buvo kruopščiai dirbama. Užduotys, kurias kiekvienam iš mūsų iškėlė Liubavičių Rebe, buvo konkrečios:
1) Chabadas TSRS teritorijoje privalo dominuoti visuose žydų gyvenimo sferose. Tam būtina panaudoti visą žydų potencialą, kurį tik įmanoma mobilizuoti iš kitų šalių per Chabado kanalus.
2) Chabadas privalo inicijuoti aktyvų žydų gyvenimą bendruomenėse, visaip stengtis sukaupti vietinį žydų kapitalą, ir šiuo istoriniu etapu maksimaliai prasiskverbti į politinius šalių institutus (būsimų šalių), tame tarpe PANAUDOTI SLAPTĄ MASINIŲ INFORMAVIMO PRIEMONŲ PERĖMIMĄ.
KAIP ŽINOMA, POLITINIAME BUVUSIOS TSRS ISTEBLIŠMENTE GRYNAKRAUJAI ŽYDAI NEBUVO MĖGIAMI, BET, BŪNANT MAIŠYTO KRAUJO IR PASE TURINT SLAVIŠKĄ ANTROJO GIMDYTOJO TAUTYBĘ, GALIMA BUVO IŠKILTI GANA AUKŠTAI.
ŠIOJE SITUACIJOJE CHABADO UŽDUOTIS BUVO “PRIGRIEBTI” MAIŠYTO KRAUJO ŽYDUS, DIRBANČIUS REALIOS VALDŽIOS STRUKTŪROSE, PASISTENGTI JUOS PADARYTI SAVO ŠALININKAIS, VISAIP STENGTIS JUOS PRASTUMTI Į AUKŠTESNIUS POSTUS. CHABADNIKAI NET BUVO PASIRUOŠĘ LAIKINAI PAAUKOTI SAVO JUDĖJIŠKAS-FAŠISTINES DOGMAS IR UŽSIMERKTI DĖL NEPAKANKAMO KRAUJO “GRYNUMO”.
SU NEŽYDAIS (GOJAIS) KLAUSIMAI BUVO SPRENDŽIAMI PAPRASTAI – PINIGAIS.
ASMENIŠKAI AŠ GAVAU KONKREČIĄ UŽDUOTĮ – CHABADO ŽINIOMIS, CHARKOVO MERO JEVGENIJAUS KUŠNEROVO MAMA BUVO ŽYDĖ. JĮ REIKĖJO PADARYTUI “SAVU”.
Man būnant Niujorke, skubiai buvo sukurta organizacija “Šaarej Chesed” (“Mielaširdingumo Vartai”), kuri atstovavo visus ir visur: ir černobyliečius, ir Černobylio vaikus, ir senus, ir vargšus, ir ligonius. Jau po mėnesio ta organizacija pakeitė pavadinimą į “Pasaulinį Pagalbos ir Paguodos žydų tinklą”. Prasiskverbimas į Charkovą turėjo vykti per visuomeninę organizaciją. Tam buvo pasirinktas mano fondas. Buvo siūlomi įvairūs tušti projektai, kaip išaiškėjo, jų vykdyti niekas nesiruošė, bet siūlymo stadijoje jie atrodė kaip įvairiaspalviai saldainiukai. Tikslas buvo vienas: išėjimas į pirmąjį asmenį mieste – Kušnerovą. Jau 1922 m. sausyje ta Liubavičių Rebe Klinikos programa suveikė...
O toliau – jokios klinikos, jokio “Pasaulinio Pagalbos ir Paguodos žydų tinklo”, užtat daugybinės kelionės į JAV, amerikiečių patarėjai Charkovo merijoje, pirmosios istorijoje Ukrainos miestų merų asociacijos sukūrimas, kuriai vadovauti pradėjo Jevgenijus Petrovičius Kušnerovas, kuris vėliau tapo Prezidento administracijos vadovu...
Nuo to laiko aš labai įdėmiai stebiu, kaip maišyto kraujo žydai kyla karjeros laiptais Ukrainoje ir Rusijoje, ypač tie, kurie dabar jau žymūs: Čubaisas, Nemcovas, Kirijenko, garsusis “juristo sūnus” Žirinovskis ir kiti. Dėl paskutiniojo, mano dėmesys labai sustiprėjo 1998 m. pabaigoje, kada savo straipsnyje “Žydų klausimas ar rusų?” Vladimiras Lvovičius užsipuolė Rusijos Federacijos Komunistų Partiją dėl “Mokslų daktaro Aleksandro Šabanovo antisemitinių išpuolių, kuris vėliau partijos taryboje tapo Aleksandro Šabanovo pavaduotoju. Kalbama apie A. Šabanovo knygą “Dvasinė kova”, kurioje daug kalbama apie fariziejiškumą...
O po metų Niujorke aš pas Rebe skaičiau, kad “tomis dienomis, kai pasaulio karalystės pradės kovoti viena su kita, mes privalome žinoti ir tikėti, kad karas tarp tautų karalysčių, apsaugok Viešpatie”, nepalies mūsų, žydų. Atvirkščiai, bet kokie įvykiai bus naudingi žydų tautai”. Tai buvo atspausdinta buklete “Era Mašiacha” (“Mesijo Era”) kartu su jaudinančiu sveikinimu: “Tegul klestės Rebe – mūsų mokytojas ir globėjas! Karalius-mesijas per amžių amžius!"...
Jeigu prisimenate, šio darbo pradžioje be Maskvos, kaip Chabado judėjimo TSRS epicentro, aš užsiminiau apie Dniepropetrovską. Ir štai kodėl. Visiems žinomas to miesto, kaip TSRS vadovaujančių kadrų kalvės, kaip karinio-pramoninio komplekso forposto ir, atitinkamai, uždaro miesto vaidmuo. O štai, Chabado literatūroje, Dnepropetrovskas pažymėtas kaip šeštojo Liubavičių Rebe gimimo vieta ir kaip sprendžiamojo ir galutinio “Mesijo Eros” puolimo lopšys.
Todėl būtent į šį miestą buvo pasiųstas “geriausias iš geriausių”, pats vertingiausias iš Liubavičių Rebe pasekėjų, rabinas Š. Kameneckij. Nuo to laiko visi nepriklausomos Ukrainos garsesnieji politikai yra “Dniepropetrovsko-Kameneckio lizdo paukščiai”, be jokių abejonių, jie visi buvo Kameneckio filtruojami ir apdorojami (pagal schemas, kurios nebūtinai panašios į Charkovo, bet ne mažiau rezultatyvios). Chabado pastangomis, šiandiena mūsų akyse rašoma “naujausia” istorija: buvo ikipetrovinė epocha, buvo popetrovinė epocha, į jų vietą stojo dniepropetrovinė (t.y., kameneckovinė) epocha.
...Bet grįžkime į 1991 metų Niujorką. Visą mėnesį Chabadas mums demonstravo savo pritrenkiantį galingumą: pirmu jų reikalavimu atsidarydavo bet kurios vyriausybinės durys. Tuo pat metu mūsų atvažiavimas amerikiečiams buvo puikiausių Chabado perspektyvų įrodymas ruošiant “penktąją koloną” agonijos apimtoje Sąjungoje.
Ir taip, mūsų vizitas ėjo prie pabaigos. Vizito reikšmė buvo pabrėžta ne tik amerikiečių spaudos pranešimuose, kurių buvo pakankamai daug, bet ir buvo išleistas specialus žurnalas “Kfar Chabad””, kuris platinamas visame pasaulyje. Jame buvo praleistas iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis netikslumas, kuris iš tikrųjų buvo gerai apmąstyta dezinformacija. Esmė tame, kad delegacija, kaip aš jau sakiau, susidėjo iš šešių žmonių, o fotografijoje buvo tik penki žmonės.
Šeštojo delegato fotografija buvo pakeista grupiniu portretu. Nebuvo Chaimo, Tbilisio bendruomenės pirmininko. Mums paaiškino: jis lieka Niujorke ir atgal negrįžta. Dėl to kiekvienas iš mūsų išsakė savo versijas. Juk namuose liko Chaimo šeima. Bet, matyt, dėl šeimos jis gavo kokias nors garantijas.
Mes ruošėmės į namus, į Tarybų Sąjungą, su jos griežtomis pasienio taisyklėmis ir totalitarizmo rudimentais. Žinoma, visi pergyveno dėl galimų klausimų, bet Brukline mums leido aiškiai suprasti, kad problema dėl šešių žmonių išvažiavimo ir penkių žmonių sugrįžimo buvo iš anksto suderinta, todėl oficialioje spaudoje matosi tik tie, kas sugrįžta. Tik vienoje mėgėjiškoje nuotraukoje, kuri buvo padaryta Amerikos Senate, Chaimas (trečias iš dešinės) “apsišvietė” šalia senatoriaus Libermano (centre).
Tarp kitko, 1998 m. senatorius nuo Konektikuto valstijos Džozefas Libermanas, būdamas bendrapartietis su Bilu Klintonu, buvo vienu iš tų nedaugelio demokratų, kurie aršiai pasisakė už jo impičmentą. Juk Klintono atstatydinimo atveju, JAV prezidentu automatiškai taptų Albertas Goras (kaip prisimenate, Chabado žmogus).
Dėl Tbilisio “kurjerio” (žydų bendruomenės pirmininko praradimo) buvo iškelta versija, kad visa tai susiję su vienu rezonansiniu įvykiu, kuris įvyko prieš metus Maskvoje. Žinoma, kad tuo metu valdžioje ir aplink ją galingai įsitvirtino Kaukazo kriminalinės grupuotės. Tuo pat metu artimoje Zviado Gamsakhurdios aplinkoje, kaip patarėjas, pasirodė chabdnikas iš Bruklino. Daugelyje to periodo fotografijų šalia Gruzijos prezidento pastoviai šmėžuoja “juoda kepurė”. Tai štai, tiksliai žinoma, kad “prapuolęs” Chaimas visame tame buvo jungiamoji grandis.
Viename iš pokalbių, mano kuratorius iš Bruklino pasakė, kad Chaimas – vienas iš maldos “Denuro pulsas” skaitymo dalyvių, todėl jam grįžti atgal yra pavojinga. Tada ši žinia man nepadarė jokio įspūdžio. Nenorėjau pasirodyti neišmanėlis, bet, paprasčiausiai, tada aš dar nežinojau, ką reiškia “Denuro pulsas”. Ir tik 1995 m., kai pasigirdo šūviai, kurie nutraukė Izraelio premjer-ministro Ichako Rabino gyvybę, aš supratau, apie buvo kalbama. Izraelio spaudos pranešimais, Rabinas žuvo po to, kai ultroortodoksai parskaitė maldą “Denuro pulsas”, kas reiškia “smūgis ugnimi”. Tai malda – kuri skirta sunaikinimui. Prie juodų žvakių ją kalba dešimt vyrų, ir tas, kuriam ta malda sukalbama, privalo būti sunaikintas per keturiasdešimt dienų. Ji skaitoma tik prieš žydų kilmės žmones ir tuo atveju, jeigu neįvyksta tai, ko prašoma, bausmė gali atsisukti prieš tuos, kas tą maldą sukalbėjo. Visame tame daug mistikos, bet, kaip taisyklė, viskas išsipildo..
1940 m., po maldos “Denuro pulsas” sukalbėjimo, ledkirčiu buvo užkapotas Levas Trockis, o lygiai po 50 metų, 1990 m., kirviu užkapotas tėvas Menas.
Po sugrįžimo iš Niujorko, aš tuojau pat išsprendžiau visas Chabado problemas, kurios buvo susijusios su Charkovo meru E.P. Kušnariovu.
1992 m. pradžioje mūsų miestą aplankė jau gerai man pažįstamas Chabado apsaugos tarnybos vadovas Moiša Slonimas. Pokalbis su juo man buvo šiek tiek netikėtas. Mainais į įdomų ir pelningą biznį, taip pat garantijas dėl aukštos padėties visuomenėje, man buvo siūloma palikti Charkovo choralinę sinagogą, kuri ateityje turėjo pavirsti “Chabado namais”. Iš karto turiu pastebėti, kad ir tada, ir iki pat šiol, Chabadas, kaip judėjimas, neįsiteisino nei Ukrainoje, nei Rusijoje, nei kurioje nors kitoje buvusios Tarybų Sąjungos teritorijos vietoje. Užtat giliai užsikonspiravęs Chabadas sėkmingai legalizavosi taip vadinamose ortodoksinėse bendrijose. Turėdamas tai omeny, aš paklausiau Slonimo: “Ką daryti su tuo, kad Charkovo choralinė sinagoga – vienintelė buvusioje Rusijos imperijoje, kuri pastatyta visos Rusijos imperijos konkurso keliu, yra reformistinė (su vargonais, chorais, kupolais ir kitais reformizmo atributais), kas absoliučiai prieštarauja ortodoksijai?”. Jis pašaipiai atsakė: “Tai visiškai lengvai išsprendžiami dalykai...”
Jam išvykus, keletą kartų ta tema bandė kalbėtis rabinas Moiša Moskovičius. Mano pozicijos tvirtumas privedė prie visos eilės “auklėjamųjų” akcijų. Štai jų chronologija.
1992 m. birželio 10 d. laikraštyje “Vremia” pasirodė straipsnis “Nejaugi islamo Tamilo tigrai prasiskverbė į Charkovą?”, kuriame skaitytojams pranešama, kad birželio 7 d. po balkonu buto, kuriame gyvena žydų religinės bendrijos pirmininkas E. Chodos, t.y., aš, nugriaudėjo sprogimas. “Kaip pranešė Dzeržinskio RVDV kriminalinės paieškos skyriaus viršininko pavaduotojas V.L. Kononychinas, – rašo laikraštis, – dėl sprogimo fakto pradėtas tyrimas, kurio smulkmenų iki tyrimo pabaigos nutarta neviešinti”. Noriu pastebėti, kad nutarimą “neviešinti”, tyrimo organai vykdo jau aštunti metai.
1993 m. rugsėjo 23 d. tas pats laikraštis “Vremia” medžiagoje “Liubavičių Rebe kareiviai arba Chabado atėjimas į Charkovą”” spausdina smulkmenišką ir grasinantį raštą man, kuriame yra tokios frazės: “Duodame tau terminą išnykti, kitaip pagausime tavo dukterį. Adresą žinome, nebus praėjęs net ruduo. Prisimink apie terminą.”. Tarp kitko, tomis dienomis Charkove įsikūrė dvi bendrijos: reformistinė ir ortodoksinė. Abi po vienu stogu – Charkovo choralinėje reformistinėje (!) sinagogoje.
1994 m. sausis. Laikraštis “Panorama”, straipsnis “Baronas Chodosas prieš Chabadą”: “Prieš porą savaičių jis po savo durimis rado sviedinį."
1995 lapkritis. Ukrainos generalinėje prokuratūroje gauta medžiaga iš buvusio Charkovo srities Prezidento atstovo pavaduotojo A.K. Zdorovojaus. Medžiagoje sakoma:
"1993 m. vasarą Charkovo žydų bendruomenėje susidarė konfliktinė situacija dėl sinagogos valdymo Puškinsko gatvėje. Konfliktas kilo tarp sinagogos atstatymo Fondo pirmininko Eduardo Chodoso ir žydų ekstremistinės organizacijos Chabad (chasidų pakraipos) agento Moše Moskovičiaus, kuris atvyko iš užsienio su pinigais ir atitinkama užduotimi. Vienas iš vietinės žydijos vadovų – Fiodoras Mostovojus, ir karto stojo į pinigingo Moskovičiaus pusę ir bandė Mošei Moskovičiui padėti užgrobti sinagogą. Jam padėjo miesto valdžia, konkrečiai, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas E.P. Kušnariovas, miesto statybos valdybos viršininkas A.G. Pokrojevas ir kiti. Mieste kilo ginčai ir faktai prasiskverbė net į spaudą. Žinodamas apie tai, N.P. Čeremuchinas (tuo metu Charkovo kriminalinės paieškos tarnybos viršininkas) pokalbyje su Mostovojumi, jam pasiūlė už 100 tūkstančių dolerių “pašalinti Chodosą” (informacija gauta iš paties Mostovojaus). Informacijos patikrinimo planas bus pristatytas vėliau.”
Charakteringa, kad tik 1998 m. gruodyje pas mane netikėtai pasirodė Ukrainos generalinės prokuratūros atstovai ir pasiūlė dėl to pateikti oficialius parodymus. Aš nustebau, bet tai padariau.
1995 m. liepą laikraštis “Telesavaitė” rubrikoje “Kriminalai” įdeda žinutę apie tai, kad man vėlai vakare grįžtant į namus, mane užpuolė du nepažįstamieji. “Tik atsitiktinai pasukus galvą, smūgis kažkokiu geležiniu daiktu teko ne į smilkinį, arba į pakaušį, o tik paliko pėdsaką virš dešiniojo antakio. ...Kaip ir reikėjo laukti, dėl to įvykio atsakomybės niekas neprisiėmė.”.
1997 m. rugsėjyje mane užpuola buvęs milicijos bendradarbis. Pagaliau atsirado “prisiėmęs kaltę asmuo”. Kol byla pasiekė teismą, praėjo virš metų. Iš teismo užpuolikas pabėgo. Teismas nesiima jokių priemonių, kad bėglys būtų surastas.
1997 m. gruodyje sinagogoje pasigirsta Ukrainos ir Charkovo srities Saugumo Valdybos viršininko, generolo V. Goliko skambutis, kuris mane perspėja apie gręsiantį pavojų: saugumo valdyba gavo informaciją apie tai, kad dėl manęs perskaityta malda “Denuro pulsas”.
1998 m. rugpjūtyje Charkovo choralinėje sinagogoje kyla gaisras. Pastatas liepsnojo visą naktį. Nuostoliai – didžiuliai. Masinės informacijos priemonės mirga versijomis. Ukrainos prezidentas skubiai paskelbė pareiškimą, kuriame išreiškė susirūpinimą dėl padažnėjusių vandalizmo aktų. Tardymo organai energingai ėmėsi “gaisro bylos”. Ir staiga – viskas apmirė. Iki pat šiol.
90-jų metų pradžioje Maskvoje Marjino Roščėje taip pat užsiliepsnojo sinagoga, kurią visiškai neseniai į savo rankas buvo perėmęs Chabadas. Tyrėjai taip pat nesugebėjo (arba nenorėjo?) nustatyti gaisro priežasčių. Laikui bėgant apie tą gaisrą visi pamiršo, bet aš prisiminiau, kaip prieš metus iki to įvykio, vis tame pat Brukline, Chabado atstovai išdidžiai demonstravo naujo Liubavičių centro projektą, kuris turėjo iškilti Maskvos Marjino Roščėje...
Vieno iš šiuolaikinių Rusijos Federacijos Komunistų Partijos ideologų Aleksandro Šabanovo darbe “Dvasinė kova” pateikti gamtos ir fariziejiškumo esmės tyrimai, ten pasakyta: “Priešininkų jėgų vidinio dvasinio potencialo mažinimas buvo vykdomas plačiai naudojant puikiai atidirbtus ir praktiškai išbandytus planus. Jie visur naudojo fundamentalų fariziejišką griovimo principą ardant visus jiems prieštaraujančius tikėjimus”.
O tėvo Meno straipsnyje “Akmuo, kurio atsisakė statybininkai...” sakoma: “Fariziejai buvo kupini klaninio pasipūtimo, įsitikinimo, kad tik jie turi tiesos raktus... Jų psichologija pasirodė esanti kaip niekada gyvybinga. Tai ji įkvėpė persekiotojų įniršį ir religinius karus..., pasireiškė per... fanatikų trumparegiškumą, ...uždėjo uždangalą ant žmogaus, pateisino persekiojimus ir ŽUDYNES... LAISVA DVASIA IR ŽODIS JIEMS (FARIZIEJAMS) PAVOJINGESNI UŽ BET KURĮ GINKLĄ”.
Per visus tuos metus Chabadas sėkmingai realizavo savo planus, kurie buvo susiję su žydiškų organizacijų plėtimu. 1997 metais Ukrainoje jų atsirado labai daug, jos pastoviai keitė išvaizdą ir palaipsniui keitė pavadinimus. Pavyzdžiui, iš pradžių buvo “Gailestingumo vartai”, po trijų mėnesių jau “Pasaulinis žydų Pagalbos ir Paguodos Centras” (be to, kiekvienas su savo emblemomis ir vėliavomis).
1997 metais pagal jų rusišką analogą, buvo įkurtas “Visos Ukrainos Žydų Kongresas (ВЕК), apie ką pranešė visa Chabado spauda. Jam vadovauti buvo paskirtas buvęs charkovietis, o šiuo metu Izraelio pilietis Vadimas Rabinovičius. Jis ir Ukrainos prezidento patarėjas, jis taip pat ir Prekybos-Pramonės Palatos “Ukraina-Izraelis” vadovas, jis ir visos eilės masinių informacijos priemonių savininkas... (sąrašus galiu pridėti).
Dar vienas Chabado kūrinys – Ukrainos Europos Fondas, kuriam vadovauja taip pat charkovietis Aleksandras Feldmanas. Jo koncernas “AVЕK” Charkove atidarė Europoje didžiausią – Barabašovsko turgų... Dešimtyje hektarų išsidriekė Didžiojo Juodojo Nalo šalies teritorija... Išdidus A. Feldmanas ir jo globėjai tikriausiai mano, kad tas didžiulis turgus padeda Ukrainos ekonominiam ir intelektualiniam vystymuisi. Viename teleinterviu jis iškilmingai pareiškė, kad suteikė darbo vietas dešimčiai tūkstančių žmonių. Kam? Inžinieriams, mokytojams, kūrybinei inteligentijai, kurie šiandiena priversti stovėti turguje? Reikia pasakyti, kad argumentas dėl darbo vietų sukūrimo – grynai fariziejiškas. Juk ir viešųjų namų savininkai kuria darbo vietas. O tam, kad pademonstruotų Ukrainos Žydų Fondo finansinę bazę, ant jų dokumentų šalia prezidento parašo dedamas koncerno “AVEK” antspaudas.
Ukrainos oligarchai, tokie, kaip Rabinovičius ir Feldmanas, taip pat kaip ir rusiški sėbrai su Berezovskiu priešakyje, išauginti vienoje ir toje pačioje Chabado dirvoje, t.y., politiškai, finansiškai ir kitaip padedant “juodosioms kepurėms”. Todėl jie ir negirdi Eduardo Topolio” kvietimo “pamilti Rusiją”. Juk viskas sutvarkyta pagal Chabado formulę, kurią įgarsino Berezovskis: “Karavanas eina... "
Tais jau tolimais 1991 metais, būdamas Niujorke, aš iš tikrųjų buvau pritrenktas Liubavičių Rebe garbinimo ritualu.
Kiekvieną sekmadienį didžiulė minia žmonių susirinkdavo Brukline ir laukdavo apeigų, kurias Rebe pradėdavo... naujutėle dolerio kupiūra. Jis per dieną išdalindavo dešimtis tūkstančių dolerių, ant kurių vietoje JAV prezidento buvo jo nuotrauka.
Judaizme, kaip ir bet kurioje kitoje religijoje, nieko panašaus nėra.
Kaip man paaiškino, Rebe tą ritualą įvedė 1986 m. (toks keistas sutapimas su Černobylio tragedija). Tai buvo ryškus Aukso Veršio garbinimo aktas, simbolizuojantis (Chabado manymu) Mašiacho (Mesijo) Erą. Bet mažai kas susimąsto, kad iš karto po to turi ateiti ATPILDO ERA.
Atidžiai perskaitykite Torą, žydų tautos knygų knygą, kuri Senojo Testamento pavidalu tapo krikščionybės dalimi. Skyriuje Šamot 32:33 Dievas pirmą kartą kalba apie ištisos tautos sunaikinimą. Žydų tautos. Už ką? Pasirodo, kol Mozė buvo Sinajaus kalne ir iš Dievo gavo lenteles su Dievo Įsakymais, žydai sau pasiėmė dieviškąjį – Aukso Veršį. Jis, žydų supratimu, turėjo keliauti pirma jų.
"Ir pasakė Dievas Mozei: O dabar mane palik, ir užgrius Mano pyktis ant jų, ir Aš juos sunaikinsiu... Ir Mozė pradėjo Dievo maldauti, ir pasakė: sutramdyk Savo pyktį, atsisakyk nuo Tavo tautos sunaikinimo. Ir nusileido Mozė nuo kalno; ir buvo jo rankose dvi Dievo Įsakymų lentelės. Ir išgirdo Dievas triukšmingą liaudies balsą, ir pasakė Mozė: mūšio garsas stovykloje. Bet tuojau dar pasakė: tai ne garsus pergalės šauksmas ir ne garsios pralaimėjimo aimanos: džiaugsmo šurmulį girdžiu aš. Kai jis prisiartino prie stovyklos, pamatė veršį ir šokančius žydus, užsidegė Mozė pykčiu, metė iš rankų lenteles ir jos sudužo kalno papėdėje. Ir paėmė jis tą veršį, sudegino jį ugnyje ir sutrynė į pelenus”.
Ta biblinės legendos dalis žinoma daugeliui. Ko nepasakysi apie finalą. O jis buvo toks:
“...Ir atsistojo Mozė stovyklos vartuose, ir pasakė: Kas už Dievą – pas mane! Ir susirinko aplink jį visi levitai. Ir jis jiems pasakė: Taip sako Dievas; kiekvienas prisisekite kardą prie šono, pereikite pirmyn ir atgal, nuo vartų iki vartų per visą stovyklą, IR KIEKVIENAS UŽMUŠKITE BROLĮ SAVO IR KIEKVIENAS ARTIMĄ SAVO, IR KIEKVIENAS GIMINAITĮ SAVO. Ir padarė levitai, kaip Mozė sakė, ir krito tą diena apie tris tūkstančius iš tautos; nes pasakė Mozė: šiandiena savo rankas pašvęskite Dievui"...
Todėl visiems “geradariams”, visiems šakalams, kurie daug metų mane puola ir ant manęs loja, aš rekomenduoju nepamiršti, kad mane, o ne jus palaimino pats “mesijas” – Liubavičių Rebe, kad man, o ne jums buvo atskleisti slapti planai ir įteiktos slaptos instrukcijos. O jūs – tik akli svetimos valios vykdytojai. Nepamirškite to. Nes pasakyta: “Atpildas neišvengiamas”.
Ir taip, mano kova perėjo į naują stadiją. Blogis įgavo kitą pavidalą: po juoda “nematoma” skrybėle – gudrus, rafinuotas, viską sugebantis priešas, kuris nevengia jokių, net ir pačių nešvariausių metodų, kad tik pasiektų savo tikslus, pašalinantis kiekvieną, kas tik pasitaiko jo kelyje. Jam baisiausia – “apsišviesti”. O tai įvyko. Mano pastangomis. Tokie dalykai neatleidžiami, todėl kerštas sekė žaibiškai.
Prisimenate, kada pasirodė “Kirvis virš pravoslavijos...”? 1999 metų balandyje. O jau gegužyje Charkovo srities aukščiausiasis teismas priėmė beprecedentinį sprendimą.
(1) Iškraustyti Charkovo judėjų religinę bendruomenę iš visų sinagogos patalpų, esančių Charkove, Puškino g. №12 ir tas patalpas perduoti Charkovo srities miestų projektavimo ir statybos valdybai.
(Atkreipkite dėmesį, kad Ukrainoje pirmą kartą per nepriklausomybės metus religinę bendruomenę iškrausto iš kultinio pastato ir jį perduoda pasaulietinei organizacijai. Be to, visa tai vyksta tuo metu, kai prezidentas Kučma karštai palaiko procesą, kad visi kultiniai pastatai būtų sugrąžinti religinėms konfesijoms.
Ką gi, šiuo atveju nėra nieko stebėtino. Ir, jeigu nekreipti dėmesio į teismo sprendimą, lengva pastebėti, kad už viso to stovi tiksliai suplanuota akcija. Esmė tame, kad iš choralinės sinagogos išvijo tik reformatorinę bendriją, kuri turi istorinę teisę tą sinagogą valdyti. Vienintelė žydų-reformatorių “kaltė” ta, kad jau dešimt metų jai vadovauju būtent aš.
Nepaisant mūsų daugybinių keipimusi į įvairiausių lygių valdžios įstaigas, įskaitant Prezidentą, nepaisant didelės bangos visuomenės protestų, nepaisant įvairaus spektro politinių organizacijų palaikymo, – nuo kairiųjų iki dešiniųjų, liepos pradžioje bendruomenę iškraustė
(II) Priverstinis teismo nuosprendžio vykdymas paskirtas 1999.06.04 dešimtai valandai.
Jūsų nedalyvavimas nebus kliūtis vykdyti teismo sprendimo. Visos išlaidos dėl priverstinio iškraustymo teks jums.
(Iškraustė iš tikrųjų priverstinai. Dalyvaujant daugybei milicijos ir teismo vykdytojų, kurie buvo suvaryti iš visų Charkovo rajonų. Per vieną (!) dieną buvo aprašytas visas (!) bendruomenės turtas, sudarytas sąrašas, kurį sudarė tūkstančiai (!) punktų).
(III) Atliktas iškraustymas iš sinagogos patalpų. Turto aprašymas pridedamas ant 76 lapų. Užantspauduota 11 patalpų.
Bet šiandiena kiekvieną, kas tik įeina į Charkovo choralinę sinagogą, sutinka ne srities miestų statybos ir architektūros valdybos bendradarbiai, kuriems teismo sprendimu perduotos patalpos, o... Chabadas! Visame savo gražume: juodos kepurės, juodi rūbai, juodos mintys, juodos sielos...
Akivaizdu, kad mūsų valdžia visiškai nesidomėjo tų “nematomo fronto karių” juoda aureole, kurie buvo ypač naudingi priešrinkiminiu laikotarpiu. Valdžiai svarbiausia, kad jie užtikrintų “monetų” skambesį...
Aš žinojau, ant ko per prezidentines lenktynes “pasipils” tas “auksinis lietus”, kam atiduos pirmenybę tie “žvangintojai auksu”, kurie patys neturi jokių galimybių pakilti nuo dugno, bet jie rūpinasi, kad Ukraina jiems taptų tuo “aukso dugnu”. Ir tada aš parašiau brošiūrą “Leonidas Kučma – visų žydų prezidentas, arba Kodėl aš balsuoju už kitą”.
Štai ji.
1953 metais, iš karto po Stalino mirties, Didžiosios Britanijos premjer-ministras Čerčilis, visą gyvenimą jo nekentęs, pasakė: “Tas žmogus Rusiją priėmė su pagaliu, o paliko su atomine bomba”. Būtų Čerčilis gyvenęs iki mūsų dienų, būtų pasakęs atvirkščiai” “Tas žmogus Ukrainą gavo su atomine bomba, o paliko su pagaliu”.
Didžiojo Tėvynės karo metais per Ukrainą du kartus “praėjo” frontas – kai priešai puolė, ir kai jie traukėsi. Centrinės Statistikos valdybos duomenimis, bendras vidaus produktas per tą laikotarpį sumažėjo 42%s. Per Leonido Kravčiuko prezidentavimo metus jis mažėjo po 22,9 procento per metus, o per Leonido Kučmos prezidentavimą – dar 24,7 procento...
Ar galėjo prie šiandieninio prezidento būti ne taip, kaip yra ir, ar galima tikėtis, kad jį išrinkus dar keturiems-penkiems metams, Ukrainai pasidarys geriau?
Mano atsakymai į šiuos klausimus nepaguodžiantys: negali ir nebus. Tą pesimistinę išvadą pabandysiu argumentuoti.
Situaciją Ukrainoje (politinę ir ekonominę) nulemia ne asmeninis “šeimos galvos” charakteris, o eilė faktorių, kuriuos fariziejiškai sudėliojo artimiausia aplinka ir surežisavo režisieriai iš tolimojo užsienio...
1999 m. pirmosiomis balandžio dienomis aš baigiau brošiūrą “Kirvis virš pravoslavijos, arba Kas nužudė tėvą Menį”, o tiesiog po keleto dienų trenkė žaibas. Per vieną savaitę įvyko du steigiamieji suvažiavimai, kurie suskaldė Visos Ukrainos žydų kongresą (VЕК) – vieningą organizaciją, kuri buvo įkurta 1997 m. ir kurią globojo užsienietiška žydų-nacistų sekta Chabad. VEK vadovavo garsusis Vadimas Rabinovičius.
Artėjant prezidento rinkimams, persigrupavo Ukrainos žydų bendruomenės viršūnėlė, kurios tikslas – mobilizuoti visus resursus, kad valdžia išliktų Leonido Kučmos rankose.
Todėl atsirado dvi žydų organizacijos – Jungtinė Europinė Ukrainos Bendruomenė ir Ukrainos Žydų Konfederacija. Kiekviena iš jų sau sudarė “programą minimum.”.
Jungtinė Europinė Ukrainos Bendruomenė, kuriai vadovavo charkoviečiai (jau buvę ir dar esami), visą dėmesį skyrė vidiniams Ukrainos resursams, padedant saviškiams ir savo piniginėms. Ukrainos Žydų Konfederacija, kuriai vadovavo kijeviečiai, atvirkščiai, skaitė, kad “padėti gali tik užsienis”. Todėl užsieniečiai pirmenybę atiduoda Ukrainos Žydų Konfederacijai.
Esant absoliučiai skirtingiems keliams siekiant tikslo, nepaisant to, jų lozungas vienas: “Mums reikia vienos pergalės, vienos visiems, kaina nesvarbu!”.
Atrodė, kad viskas klostosi puikiai – 90% Ukrainos masinės informacinės priemonių buvo pavaldžios toms organizacijoms, kurios aršiai puolė į ataką šaukdamos: ‘Už Tėvynę! Už Kučmą!”.
Ir staiga įvyko vos ne šekspyriška tragedija. Saugumo Tarybos Valdybos spaudos centro pareiškime nuskambėjo: “Artimiausius penkerius metus Izraelio piliečiui Vadimui Rabinovičiui atimta teisė įvažiuoti į Ukrainą. Nustatyta, kad jis dalyvavo veikloje, kuri ženkliai pakenkė mūsų valstybės ekonomikai....”
Teko skubiai taisyti jau parašyta ir suredaguotą scenarijų.
Ir taip, veikiantys asmenys ir vykdytojai:
Nr.1. Publikos numylėtinis, o taip pat žydų “koza nostros”– Ukrainos Jungtinės Žydų Bendrijos garbės pirmininkas, Rusijos pilietis Josifas Davydovičius KOBZONAS.
Nr.2. “Pilkasis kardinolas” tremtyje, Ukrainos Jungtinės Žydų Bendrijos pirmininkas, Izraelio pilietis Vadimas Zinovjevičius RABINOVIČIUS.
Nr.3. Charkovo “geradaris”, turgų ir prekyviečių, spaudos ir duonos gaminių kombinatų savininkas, Ukrainos Jungtinės Žydų Bendrijos politinės tarybos pirmininkas, Ukrainos pilietis Aleksandras Borisovičius FELDMANAS.
Ukrainos Žydų Konfederacijos prezidentai
S. MAKSIMOVAS
Е. ČERVONENKO
Е. ZVIAGILSKIJ
Paskutiniai įvykiai pagrindiniu veikiančiu asmeniu daro Vadimą Zinovjevičių Rabinovičių.
Po jo išvarymo, abi žydų organizacijos paskelbė bendrą pareiškimą ir jį atspausdino spaudoje. Laikraštis “”Vakarinis Charkovas” 1999 m. liepos 13 d. apie V. Rabinovičiaus spaudos konferenciją Tel-Avive pranešė: “Ant Ukrainos Žydų Fondo blanko (dar vienas A. Feldmano kūrinys) Jungtinės Europinės Ukrainos Bendruomenės vardu į prezidentą L. Kučmą kreipėsi nukentėjusiojo “dešinioji ranka” A.B. Feldmanas, mažai žinomas finansinis politinis veikėjas, užtat plačiai žinomas, ir ne tik Charkove, kaip turgaviečių viršininkas (turimas omeny Barabašovsko turgus), kuris išniekino garsaus tarybinio astrofiziko N.P. Barabašovo pavardę. Jis Ukrainos prezidentui rekomenduoja atšaukti Saugumo Tarybos Valdybos sprendimą dėl V. Rabinovičiaus, kas jo, Feldmano, nuomone, “palankiai atsilieps”, “pasitarnaus bendram reikalui” ir t.t. Mums atrodo, kad jaudinantis draugo rūpestis dėl savo draugo, visiškai vietoje. Kaip ne kaip, žemiečiai.”, – pastebi “Vakarinio Charkovo” redakcija.
Ukrainos Žydų Konfederacijai vadovaujantys kijeviečiai iš savo pusės pareiškė, kad: “Daugelis Ukrainos žydų organizacijų ir bendrijų aktyvistų, ypač periferijoje, nežino Vadimo Rabinovičiaus kaip sėkmingo verslininko arba įtakingo politinio veikėjo. Jis jiems daugiau pažįstamas kaip visos eilės naujų žydiškų organizacijų kūrėjas. Todėl, visiškai natūralu, kad daugeliui žmonių gali kilti įvairūs klausimai..."
Šiuo atveju aš absoliučiai sutinku su Ukrainos Žydų Konfederacija dėl galimai kilsiančių “įvairių klausimų”. “O tu kas toks?” – į tą “garsų” Panikovskio klausimą, jeigu toks nuskambėtų Rabinovičiaus adresu, maksimaliai pilną ir įtikinamą atsakymą duoda laikraštis “Vakarinis Charkovas” – vienas iš populiariausių gimtojo miesto “didvyrio” laikraščių.
Rabinovičius Vadimas Zinovjevičius, gim. 1953 m.
gyveno: Charkovas, Jesenino g. 16-12.
Anksčiau teistas.
1980 m. – Ukrainos BK 86 str., buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje.
1982 m. – Ukrainos BK 81 str. 2 d., buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje.
1983 m. – Ukrainos BK 86 str. 3 d., nuteistas 14 metų laisvės atėmimo...
“Vakarinis Charkovas” vyriausiojo redaktoriaus N.N. Solovjovo straipsnis 1999.06-03 laikraštyje Nr.72 (7986).
Kijeve buvęs charkovietis V. Rabinovičius lėtai, bet užtikrintai tapo maskviškio BABo kopija. Negalima atmesti, kad jo pasirodymas sostinėje buvo susijęs su buvusio Charkovo mero, dabar Prezidento administracijos vadovo E.P. Kušnariovo įsigalėjimu.
Savo laiku Vykdomasis komitetas išskyrė 50 000 000 000 karbovancų (paskaičiavote nulius? – 50 milijardų) beprocentinį kreditą visiškai nežinomam koncernui “AVEK”, kuris tuojau pat Saltovkoje pradėjo statyti “turgavietę”. Žinoma, tais laikais buvo sunku rasti geresnį biudžetinių lėšų panaudojimą. Turgavietę pastatė ir vos ne jėga pradėjo ten varyti prekeivius iš kitų turgaviečių...
1996 m. gruodžio 20 d. L. D. Kučma jį pasiėmė vadovauti Valstybinei Kanceliarijai...
Įsitvirtinęs Kijeve, E.P. Kušnariovas ėmėsi ne laiškus-skundus skaityti, kuriuos gaudavo Prezidento administracija, o pradėjo kurti naują partiją. Liaudies demokratinę, arba, kaip ją pavadins patys organizatoriai, valdžios partiją. A. Rabinovičius, kuris į sostinę atvyko šiek tiek anksčiau, iškėlė šūkį: “Visos Ukrainos žydai, vienykitės!” ir įsteigė Visos Ukrainos Žydų Kongresą. Charkove VEK-ui pavaldžiai struktūrai vadovavo A.B. Feldmanas. Iš turgavietės...
Buvęs kriminalinis nusikaltėlis Rabinovičius “suvienijo” Ukrainos žydus ir, kaip kalba, pradėjo koja atidarinėti ne tik valstybės administracijos vadovo duris, bet ir jo asmeninio buto duris. Tuo pat metu, kaip tvirtina pikti liežuviai, ne kiekvienas gubernatorius galėjo praverti šias duris nepaprašęs išankstinio leidimo... ne, ne valstybės vadovo, o leidimo reikėjo prašyti Visos Ukrainos Žydų Kongreso Prezidento. Na, o Turgaviečių Prezidentas, negaišdamas laiko, gavo miesto deputato mandatą, charkoviečių buvo gerbiamas...
Pakalbės, ir, žiūrėk, netrukus Ukrainos Oro Pajėgos duos kitą komandą: “Ore – Rabinovičius! Paruošti nusileidimo taką Borispolyje!” ir nužengs į šventą ”rusų miestų motinos” žemę Vadimas Zinovjevičius, nusipurtys nuo batų šventos Jeruzalės dulkes ir pasakys mums iki skausmo žinomus žodžius: “Balsuokite! O tai pralaimėsite!”. Ir pasakys reikalingą pavardę...
“...Aš galiu atsiskaityti už kiekvieno savo milijono kilmę, išskyrus pirmojo...” Po šiuo dreizerinio finansisto prisipažinimu, nors ir skaudama širdimi, privalės pasirašyti bet kuris iš taip vadinamų oligarchų, kurių posttarybinėje erdvėje prisiveisė gana daug. Deja, toks visų milijonierių likimas, ypač pirmoje kartoje: susikrauti kapitalą jie gali tik vienu, senu kaip pasaulis, būdu – apiplėšdami savo artimuosius, spekuliuodami ir darydami aferas. O vėliau jau pinigai daro pinigus...
Dar visiškai neseniai pinigai jiems atverdavo kalėjimų duris, o dabar prieš juos plačiai atidaro duris į valdžią. Žiūrėk, paprastas tarybinis kalinys Vadimas Rabinovičius – vaikšto pasipūtęs, artimas ukrainiečių tautos tėvams. Tai Leonido Kučmos patarėjas, tai Prezidento televizinis atstovas spaudai. Tik naivuoliai gali patikėti tais grasinimais ir pareiškimais, kurie paskutiniu metu pilasi Rabinovičiaus adresu... Telemagnatas šiek tiek išlauks pažadėtoje žemėje – arbata ne šalia parašos garuos. Nors, kas senus dalykus primins – tam akį išlups...
Po pirmosios tardymo izoliatoriuje praleistos savaitės, Rabinovičius suprato, kad, jeigu jis nieko nedarys, tai į laisvę išeis ne anksčiau, kaip po 10-15 metų. Tai geriausiu atveju. Už valstybinio turto grobimą Baudžiamasis Kodeksas tada numatė ir “aukščiausią” bausmę. Bet netrukus Charkovo srities prokuroras gavo Vadimo Rabinovičiaus motinos laišką, kuriame ji rašo, kad jos sūnus dėl jaunystėje persirgtos virusinės ligos, paskutiniu laiku elgiasi gana keistai – jis pastoviai ardosi dėl kažkokios idėjos-fiks, arba būna labai apatiškas.
Na, dėl idėjos-fiks, tardytojams abejonių nekilo – pinigai, pinigai, ir dar kartą pinigai. Su apatija taip pat viskas aišku – kokios gi čia linksmybės, kai geriausius metus šviečia praleisti ant narų. Bet Charkovo 15-sios psichiatrinės ligoninės, kur vėliau jį nusiuntė tyrimams, ekspertų nuomonė buvo kitokia: kenčia aštria psichine šizofrenijos forma, jam inkriminuojamus nusikaltimus padarė būdamas neveiksnus, o tai reiškia, kad teisti negalima.
Tardytojai su tomis išvadomis nesutiko ir paskyrė pakartotinį tyrimą Kijevo Pavlovo vardo psichiatrinėje ligoninėje. 80-jų metų rudenį verdiktą paruošė ir Kijevo ekspertai: Paranojinė šizofrenija, dėl kurios jis painiojo savo kišenę su valstybine. O todėl, kad painiojo tik savo ir jam reikalingų žmonių naudai, būtina siųsti ne ant narų, o į bendro tipo psichiatrinės ligoninės lovą, t.y., į “beprotnamį”...
1984 m. vasario 10 d. toje užsitęsusiojo istorijoje savo žodį pasakė teismas. Procesui pirmininkavo Vasilijus Dmitrijevičius Bruncevas. Šiuo metu jis Charkovo srities teismo pirmininkas... Į posėdį buvo pakviestas Serbskio vardo instituto psichiatrė-ekspertė, kuri teismo salėje stebėjo teisiamąjį.
O stebėti buvo ką – Vadimas Zinovjevičius į posėdžius ateidavo nešinas krūva storų sąsiuvinių, kurie buvo prirašyti nesuprantamų formulių ir skaičių. Simuliavo “šiziką” su įkvėpimu, tvirtino, kad išrado amžiną variklį ir padarė dar daug žmonijos likimą nulemiančių atradimų, lyginant su kuriais, visi jam primetami kaltinimai neverti net sugedusio kiaušinio. Eksperto-psichiatro išvada: teisiamo elgesys sąmoningas, todėl jį galima pripažinti simuliantu...
Teismas Rabinovičiui skyrė 14 metų nelaisvės su turto konfiskavimu, po bausmės atlikimo uždraudžiant 5 metus dirbti su materialinėmis vertybėmis.
...1984 m. balandžio 24 d. Ukrainos Aukščiausiasis teismas išnagrinėjo nuteistojo ir jo advokatų kasacinį skundą ir Charkovo srities teismo sprendimą paliko nepakeistą.
1986 m. pabaigoje Vadimas Zinovjevičius parašė... prisipažinimą, kurį adresavo Ukrainos generaliniam prokurorui, nusprendė, kad kartu su juo turėtų sėdėti ir valdininkai iš Charkovo, Maskvos, Kijevo, Minsko, Kišiniovo ir kitų Sąjungos miestų, kurie už kyšius jam padėjo gauti deficitines prekes ir valstybinius fondus...
Byla buvo nukreipta papildomam tyrimui, bet po Rabinovičiaus įvardintų asmenų apklausos – tyrimas nutrauktas. Tyrimą vedė kiti žmonės. Kieme buvo kiti laikai. Naujieji vadai skatino tai, kas anksčiau buvo nusikaltimas...
Ir procesas pajudėjo... Netrukus iširo pati valstybė, o jos vietoje susikūrusios Ukrainos vadovais atėjo žmonės, kurie, stengdamiesi išsilaikyti valdžioje, atsitiktinumais pasitikėti nesiruošė. Jiems labai reikėjo finansistų, kuriuos galima būtų laikyti ant trumpo pavadėlio. O dar geriau – ant kabliuko.
Pirmasis į pagalbą tiems vadovams iš kalėjimo “pakilo” Rabinovičius...
Ir taip, mes padarėme nedidelį ekskursą į mūsų herojaus atsiradimą, jo pakilimą, skrydžius ir nuosmukius..
Noriu jūsų dėmesį atkreipti į nuosprendžio Rabinovičiui formuluotę: 14 metų laisvės atėmimo ir po bausmės atlikimo uždrausti 5 metus užimti pareigas, kurios būtų susijusios su materialinėmis vertybėmis. Turint omeny tai, kad Rabinovičius buvo areštuotas 1980 m. sausio 22 d., paprastais aritmetiniais veiksmais galima paskaičiuoti: jeigu mūsų “persitvarkymo brigadininkas” nebūtų sugalvojęs “didžiųjų pertvarkų”, kurių rezultatus mes žinome, tai per paskutinius 19 metų – iki pat 1999 m. sausio 22 d. – Vadimas Zinovjevičius nebūtų galėjęs užsiimti veikla, kuri labai pakenkė mūsų valstybės ekonomikai”.
Ar apie tai pagalvojo Ukrainos valdžios struktūros, įskaitant Prezidentą ir Finansinės kontrolės struktūras? Jeigu taip, tai kodėl Izraelio piliečiui Rabinovičiui sukūrė tokias “galimybes”?
...Savo laiku pasaulinio proletariato vadas V.I. Leninas kalbėjo apie kino reikšmę formuojant masių sąmonę. Šiandiena estafetę iš kino perėmė televizija, o propaguojamą marksizmo-leninizmo teoriją pakeitė atviro “smegenų plovimo” praktika. Ypatingai pasistengė telekompanijos, kurių eterinis laikas nupirktas, todėl jas griežtai kontroliuoja šeimininkai.
Rusijos TV pavyzdžiu mes galime stebėti dviejų gigantų kovą – Boriso Berezovskio, kurio “šnobelis uždengė visą Rusiją” (tokį savęs įvertinimą viename iš interviu oligarchas pacitavo pats) ir Vladimiro Gusinskio, Rusijos Žydų Kongreso pirmininko. Kaip žinoma, pirmajam priklauso rusų telekanalai ORT ir TV-6, antrajam – viena iš pačių žymiausių telekompanijų – NTV. Būtent tie kanalai žiūrovams ir perduoda apie 90% informacijos. ...
Ukrainoje taip pat ne ką blogiau įsisavinta formulė “kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį”. Bet čia eterinė situacija šiek tiek užslaptinta. Tas pats V. Rabinovičius neužsiciklino tik dėl televizijos, o sukūrė visą media-imperiją. Į ją įeina: Era-televizija (ryte ir vakare per UT-1), Era-radijo (geriausias laikas radijo stotyje “Promin”), Naujasis radijas, Gala-radijas... Ir tai, neįvertinant laikraščių!
Iš kitos pusės – pačią populiariausią Ukrainos telekompaniją “Studija 1+1” kontroliuoja vienas iš Žydų Konfederacijos įkūrėjų Aleksandras Rodnianskij, kuris buvo Rabinovičiaus bendražygis...
...Daugelį metų aš lyginu situaciją Ukrainoje ir Rusijoje su situacija Vokietijoje tarp pirmo ir antro pasaulinių karų. Pavydžių toli ieškoti nereikia. Prieš mane daugiatomė Žydų enciklopedija, kuri išleista rusų kalba Jeruzalėje 1982 m. Skaitau: “Vokietijos žydų istorija tarp 1-jo ir 2-jo pasaulinių karų ryškiai skirstosi į du periodus: pirmasis (1918-1932), pasižymintis vokiečių žydijos kultūriniu ir ekonominiu suklestėjimu; antrasis – nuo 1933 metų, žlugimo periodas. 1919 m. žydų bendrijų juridinis pagrindas buvo pripažintas įstatymiškai, sutvirtėjo bendrijų veikla, iškilo daug žydų kultūrinių ir mokslinių įstaigų. Žydams atsivėrė visos visuomeninio gyvenimo sritys. Vokiečių žemėje daug žydų užėmė aukštus valstybinius postus: G. Landaueris, E. Levine, O. Landsbergis, G. Preisas, V. Ratenau, E. Toleris, K. Eisneris ir kiti. Kai kurie Vokietijos žydai tapo politinių partijų lyderiais (E.Beršteinas, G. Chaaze)...”
O štai, apie kai kurių žydų dominuojantį vaidmenį Vokietijos ekonominiame gyvenime, enciklopedija nutylėjo. Ir galima suprasti, kodėl. Tame gyvenime galėjo “klestėti” tik jie. Be to, “klestėjimo periodas” sutapo su katastrofišku vokiečių gyvenimo lygio smukimu, masine bedarbyste, visuotine suirute, dolerio kurso svyravimais daugelyje valiutos keitimo punktų ir t.t. (kuo ne šiandieninė Rusija ir Ukraina?). O viskas baigėsi – HITLERIU (!), kuris Vokietijos žydų jau nebedalino į “kai kuriuos” ir visus kitus. Todėl nesipuikavo “baltais rūbais ant balto žirgo”, kai aplink vien – IŠMATOS!
Skirtingai nuo Vokietijos, kur žydų oligarchams teko įsitvirtinti šalies pokarinės ekonomikos ir nestabilios politinės situacijos sąlygomis, šiuolaikinėje taikioje Ukrainoje jie gavo maksimalų palaikymą ir “žalią gatvę” savo “sumanymams”. Neatsitiktinai Borisas Berezovskis Ukrainos Prezidentui atsilygino jį įvertindamas aukščiausiu balu: “Kučma – tai nuo Dievo!”. Tiesa, jis nepatikslino, nuo kokio...
Ir taip, Ukrainos žydų oligarchai, ir, kaip matome, Rusijos, neatsidžiaugia mūsų Prezidentu. Bet jis patiko ne tik jiems. Amerikos ir Izraelio žydai ne ką mažiau vertina tą įnašą, kurį Leonidas Kučma įneša sudarydamas sąlygas jų programų įgyvendinimui Ukrainos teritorijoje. Dešimtys amerikietiškų ir izraelietiškų organizacijų, institutų ir fondų jo valdymo laikais, konkrečiai, per programą “Naale-16”; tūkstančiais žydų jaunuolių negrįžtamai išveždavo mokslams “į Palestiną”, taip atjaunindami Izraelį. O tokios organizacijos, kaip amerikietiška “Džoint”, keliais doleriais per mėnesį sušelpdavo žydų senukus, kad tik jie nevažiuotų į Izraelį ir ten nepretenduotų į pensijas.
Savo laiku, turėdamas omeny daugiamilijoninę lenkišką diasporą, Lechas Valensa pasiskelbė visų lenkų Prezidentu. Skirtingai nuo jo, Leonidas Kučma net nebandė pasiskelbti visų ukrainiečių prezidentu. Tikriausiai todėl, kad jis sau buvo numatęs kitą vaidmenį. Objektyviai palaikomas žydų oligarchų, gindamas (valingai arba nevalingai) tik jų interesus, dirbdamas Amerikos ir Izraelio žydų naudai, Leonidas Kučma drąsiai gali pretenduoti pasivadinti VISŲ ŽYDŲ PREZIDENTU...
Žemiau pateikti Ukrainos vyriausiojo rabino Jakovo Dov Blaicho žodžiai nuskambėjo jau po Leonido Kučmos pergalės. Bet jie aiškiai patvirtino mano išvadas apie tai, kad Leonidas Kučma iš tikrųjų yra visų žydų Prezidentu. Spręskite patys. Inauguracijos ceremonijoje Blaichas, kreipdamasis į naujai išrinktą valstybės vadovą, ištarė:
“...Ukrainos ir viso pasaulio žydai, kurie neabejingi Ukrainos ir Jūsų likimui, meldėsi už Jūsų pergalę...."
O štai ką 1999 m. spalio 20 d. pranešė rusų laikraštis “Maskvos komjaunuolis” savo 201 (18.211) numeryje.
“...Oligarchas Rabinovičius labai supyko ant Morozo laikraščio “Tovarišč”, kuris jį priskyrė prie kriminalinių autoritetų, ir tą laikraštį padavė į teismą. Už antisemitizmą. Klausimas apie nacionalinės nesantaikos kurstymą išnyko jau per pirmąjį teismo posėdį, kai teisme iš ieškovo pusės susitiko du žydai su kitais dviem žydais iš atsakovo pusės. “Korupcija tautybės neturi”, – šaipėsi Morozo štabo pirmininkas, kuris apdairiai užsidėjo žydišką kepuraitę..."
Bet “Maskvos komjaunuolis” parašė du netikslumus. Pirma, atsakovo pusėje buvo ne du, o vienas žydas – aš. Antras netikslumas buvo žodyje “šaipėsi”. Aš kalbėjau visiškai nuoširdžiai...
Taip pat nuoširdžiai ir pagarbiai pasisakė Aleksandras Morozas, kuris visiškai palaikė mano nuomonę. Bet... Tas “bet”, mano giliu įsitikinimu, ir sukliudė socialistų lyderiui. O tai atsitiko todėl, kad jis bijojo būti apkaltintas antisemitizmu – mėgstamiausiu arkliuku, kurį pasibalnojo “raiteliai” labai gudriomis galvomis ir juodomis skrybėlėmis, kurie visus jau pripratino nuolankiai nuleisti galvas, kai tik išgirsta žodį “žydas”.
Tai suprasdamas, aš parašiau atvirą laišką Aukščiausiosios Rados deputatams.
Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkui
Ukrainos liaudies deputatamsAtviras laiškas
AŠ KALTINU!
...1994 m. Prezidento administracijoje aš kalbėjausi su vienu ką tik išrinkto L. Kučmos patikėtiniu, o dabar AR deputatu Andrejumi Derkačiu ir bandžiau jį įtikinti, kad Ukrainai gresia judėjų-nacistų okupacija. Tuo metu aš jau buvau išleidęs brošiūrą “Ar Ukrainai reikalingas mesijas iš Bruklino, arba Valdžios užgrobimas – reali grėsmė”, kurią aš jam pristačiau. Tokiu būdu aš bandžiau naujajam Prezidentui atverti akis dėl slaptų planų, kuriuos sukūrė judėjų-nacistų sekta Chabad, kurių epicentre aš atsidūriau dar prie tarybų valdžios, 1991 metais.
Kaip Charkovo Žydų Bendrijos pirmininkas, Chabad sektos “fiurerio, Liubavičių Rebe kvietimu aš visą mėnesį praleidau Niujorke, kuriame įsikūręs jų štabas. Tai buvo intensyvus instruktažas prieš žlungant TSRS. Išoriškai padorus, bet veikiantis griežtos vidinės, vos ne karinės konspiracijos metodais, neskaitlingas (iš viso apie 20 tūkstančių ortodoksų), bet labai įtakingas Chabado ordinas, susiklosčius atitinkamoms istorinėms sąlygoms, savo eksperimentine baze pasirinko būtent Ukrainą, kad patikrintų savo “globalius sumanymus” ir vėliau išplėstų į visą Nepriklausomų Valstybių Sandraugą. Apie visa tai aš papasakojau A. Derkačiui. Bet, mano apgailestavimui ir nusivylimui, tada jokios reakcijos nebuvo. Dar daugiau, sprendžiant iš šiandieninės spaudos, dažni Andrejaus Derkačio paminėjimai kontekste su Vadimu Rabinovičiumi, patvirtina tik viena: iš mano pateiktos informacijos jis suprato tik frazę: “turi įtakos pasauliniams finansiniams srautams”, t.y., paprasčiausiai, užuodė pinigų kvapą. O gaila...
Toliau sekė šimtai mano publikacijų spaudoje, masė pasisakymų per televiziją, nuosavo laikraščio “Tychij užas” išleidimas, brošiūros “Vilkolakių valdžia”, “Kirvis virš pravoslavijos, arba Kas nužudė tėvą Menį”. Paskutinis mano darbas “Leonidas Kučma – visų žydų Prezidentas, arba Kodėl aš balsuoju už kitą”, datuotas 1999 m. rugpjūčiu. Ir visa tai pašvęsta vienai temai: valdžios užgrobimas Ukrainoje, apie kurio būtinumą taip ilgai kalbėjo judėjai-nacistai, įvyko!
Kur gi yra to veiksmo realūs požymiai?
Tai, kad Ukraina gilioje s..., žino visi. Ir mūsų buvimą toje vietoje apsprendė elementarus, bet svarbus faktorius – pinigų trūkumas. Kad ir kaip bebūtų nuostabu, bet valdžios užgrobimą pinigų pagalba įvardijo pats Prezidentas, kuris paskelbė, kad sekančiais metais Ukraina privalo padengti 3 milijardų dolerių užsienio skolą. Jeigu jis išlieka šalies Prezidentu, tai garantuojama tos skolos restruktūrizacija, (t.y., skolos išmokėjimas kuriam tai laikui atidedamas). Kitaip Ukrainai gresia defoltas. Ir nors daugelis mūsų piliečių to užsienietiško žodžio prasmės nesupranta, vis viena yra baisu! Kaip žinote, baimės akys didelės, o apgautiems žmonėms ir į galvą neateina, kad juos, paprasčiausiai, šantažuoja. Ir kas? Visų išrinktas Prezidentas! Matote, manęs neišrinksite, visiems jums bus visiškas... defoltas.
Susimąstykite. Šiandiena išorinė Ukrainos skola sudaro 12 milijardų dolerių. Prieš L. Kučmai pradedant prezidentauti, ta skola buvo 4 kartus mažesnė. Tokiu būdu, dar vienas “prezidentinis penkmetis”, ir Kučma su tokiais tempais garantuoja kaip minimum 50 milijardų dolerių skolą. Ir tada, pagal L. Kučmos logiką, mes turėsime Prezidentą iki gyvos galvos, lyg “Amžinąjį Žydą”, ukrainietišką Agasferą.
Tame ir buvo pagrindinė Chabado gudrybė – didžiausias specialistas kasant skolos duobes ir vienintelis religinis judėjimas visame pasaulyje, kur laiminimas vyksta dolerio pagalba (tai ne alegorija – ritualuose naudojamos tikros kupiūros). Štai mes ir turime – ir dolerį, ir Amžinąjį Žydą...
Žydiškas religinis fundamentalizmas, kuris paskutiniais metas prislėgė Ukrainą su savo “sekjuriti”, politinėmis intrigomis “gerais norais” ir neribota finansine potencija, jau sugebėjo operatyviai išauginti vietinę oligarchinę žydiškos kilmės struktūrą ir į ją pritraukti pirmąjį valstybės asmenį. Drįstu tvirtinti, kad už visų stambių žydiškų kapitalų, už visų veržlių politinių karjerų, stovi žmonės su peisais ir juodomis skrybėlėmis. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Chabado statytinis, vis tas pats Vadimas Rabinovičius, tapo ne tik “carui artimas asmuo”, bet ir, kaip tvirtina pikti liežuviai, ir jo “Pinigine”...
Ir, vis dėl to, kodėl Rabinovičius buvo išsiųstas? Saugumo Tarybos Valdyba lyg ir paaiškino, spauda taip pat, o Prezidentas tyli. Gal jis žino vieną įdomią detalę iš Vadimo Zinovjevičiaus biografijos? O būtent tai, kad 1986 m. pabaigoje, atsėdėjus 6 metus iš 14 skirtų bausmės metų, Rabinovičius staiga pripažino kaltę ir nusiuntė depešą Ukrainos Generaliniam prokurorui, nusprendęs, kad kartu su juo privalo sėdėti asmenys iš visos eilės Tarybų Sąjungos miestų. Gal Prezidentas bijo “aiškaus” recidyvo? Tuo labiau, kad Rabinovičius du su puse metų praleido psichiatrinėse ligoninėse, kur, kaip jis pats pasakojo Izraelio spaudai, buvo apdorojamas psichotropiniais vaistais...
O tuo metu vadovo netekusią Ukrainos žydų bendruomenę globoti ėmėsi Rabinovičiaus “pavaduotojas” “globos klausimais”, Charkovo oligarchas Aleksandras Borisovičius Feldmanas, kuris tik visiškai neseniai tapo giliai tikinčiu ortodoksiniu žydu. Ne, žydu jis buvo visada, o štai, ortodoksiniu, jis tapo visiškai neseniai. Palaikomas vis to paties Chabado, jis sukūrė visą tinklą prekyviečių, su visa iš to išplaukiančia “labdara”. Ir, reikia pripažinti pravoslavus: toks “sunkus ir alinantis” Feldmano darbas neliko nepastebėtas. Netrukus jie jį apdovanojo aukso (!) Veršiu... tfu, atleis Viešpatie!.. Nikolajaus Stebukladario aukso ordinu.
Sekant pravoslaviškomis tradicijomis, Aleksandrą Borisovičių beliko kanonizuoti, o vietoje jo paties brangiausio kūrinio – Barabašovsko turgaus Charkove – ant kraujo pastatyti Aleksandro Stebukladario Šventyklą. Kodėl ant kraujo? Na, šiandiena bet kuris turgus yra kovos laukas už išlikimą..
O todėl, kad aš čia užsiminiau apie dievišką verslą, būtų nuodėmė neprisiminti ir Boriso Aleksandrovičiaus Berezovskio, kuris iškilmingai pasakė: “Aš manau, kad yra absoliučiai teisinga, kad Ukrainos liaudis suprastų, kad, kai kuria prasme, Kučma – tai Dievas”.
Tęsiant Dievo ir labdaros temą, negaliu be dėmesio palikti paskutinių mūsų Prezidento iniciatyvų – kvietimas Ukrainos verslininkams “plačiau”, arba, blogiausiu atveju, “labiau” užsiiminėti labdara. O žinant, kokiu būdu užgyventi tie stambūs kapitalai, pats laikas pacituoti vieno izraelietiško laikraščio nuomonę apie patį dosniausią “aukotoją”: Vadimą Rabinovičių – turtingą žmogų, galima pasakyti, kad net labai turtingą. Vadimas Rabinovičius priklauso prie pakankamai retos turtuolių kategorijos, kurie supranta pinigų kilmę. Štai kodėl jis pinigus plačiai naudoja filantropijai...” Kuo atsisuko Rabinovičiaus “filantropija” mūsų valstybei, Ukrainos Saugumo tarnyba nusakė viena fraze – “padarė juntamą ekonominę žalą”.
Nuo to himno “filantropams” ir “stebukladariams, aš noriu pereiti prie temos, kuri yra artima praeitai temai, bet visiškai kitų mastelių – prie Holokausto.
Dar prieš 10 metų Ukrainoje labai nedaug kas žinojo, ką reiškia tas baisus žodis. O šiandiena jis tvirtai prigijo mūsų gyvenime. Tiesiogine prasme, Holokaustas – tai katastrofa, tragedija, kuri ištiko žydų tautą Antrojo pasaulinio karo metais. Bet TSRS fašizmo aukų neskirstė pagal tautinius požymius. – nelaimė buvo visuotinė. Ir štai, Ukrainos tauta nustojo būti tarybinė. Nepaisant to, ji neišrado specialaus termino pergyvenimams nusakyti.
Užtat Holokaustas visą laiką apie save primena. Ir tai įgavo šiek tiek įkyrų charakterį.
Paskutiniu metu beveik visų ukrainietiškų laikraščių puslapiuose sistemiškai pasirodo gana keisto turinio pranešimai. Skaitome: “Žmonėms, kurie Holokausto metais nukentėjo nuo fašistinių persekiojimų, ir jų paveldėtojams, kurie gali turėti pretenzijų Šveicarijos bankams...” Susimąstykime. Ukrainoje Holokausto periodu žymimi 1941-1945 m.m. Tikriausiai nereikia priminti, kad tuo metu Ukraina buvo viena iš penkiolikos TSRS respublikų. Ar jūs galite įsivaizduoti tarybinį žmogų, kuris tuo metu turėtų sąskaitą Šveicarijos banke? Tik pulkininkas Isajevas, ir tik tuo metu, kai jis vaidino Štirlico vaidmenį. Bet grįžkime prie pranešimo.
Jis spausdinamas Niujorko Rytinės Dalies teismo sprendimu. Pranešime sakoma, kad nukentėjusiųjų interesus atstovaus žmonės, kurie išgyveno Holokaustą, t.y., Pasaulinė Žydų Organizacija Restitucijos klausimams ir Pasaulinė Žydų Ortodoksinių Bendrijų Organizacija. Pajutote, iš kur pučia vėjas? O dabar pasižiūrėkime, kas to teismo sprendimu priskiriamas prie Holokausto aukų. Žydai, čigonai, Jehovos Liudytojai, homoseksualistai, asmenys su fiziniais ir psichiniais trūkumais, o taip pat jų palikuonys ir teisių perėmėjai.
Tiesa, paskutiniais metais prisiveisė tiek daug teisių perėmėjų-homoseksualistų, kad tuo atveju, jeigu jie visi pareikštų pretenzijas, kitoms aukų kategorijoms lėšų gali nebeužtekti. Todėl, piliečiai ortodoksai, prisiminkite Rabinovičiaus patarimą: būkite budrūs! Bet, jeigu jums ir pasiseks rasti nors vieną beprotį homoseksualistą-invalidą su tarybiniu pasu, kuris įsigudrino tarybiniais metais atsidaryti sąskaitą Šveicarijos banke, kad vėliau galėtų pareikšti pretenzijas, tai jums pasiseks – jis bus retas (!) pederastas. Ir tegul Jehovos Liudytojai tą faktą patvirtins, nes niekas kitas nepatikės.
O jeigu rimtai, eilinį kartą tarptautinės žydų organizacijos pradėjo savo, tik jiems vieniems suprantamus žaidimus. Nors šiuo atveju viskas suprantama – pakvipo pinigais...
Turiu pasakyti, kad Charkovas – tai miestas su gera uosle. Ne be reikalo abu Ukrainos Žydų Organizacijų vadovai – ir Rabinovičius, ir Feldmanas – abu charkoviečiai. Kaip mėgsta išsireikšti “stebukladarys” Aleksandras Borisovičius, jeigu tu toks išmintingas – parodyk pinigus. Ir, žinoma, esant tokiam požiūriui, kuris šiandiena labai plačiai praktikuojamas Ukrainoje, gana keistai atrodo Charkovo centre statomas paminklas Jaroslavui Išmintingajam, kuris bus atidengtas laukiamo Leonido Kučmos atvykimo metu. Esant šiandieniniai varganai šalies padėčiai, tas daugiamilijardinis šou, į kurį įvelta šalis, atrodo gana ciniškai. Visas tas bruzdesys labai primena puotą maro metu. Dabar pats laikas statyti paminklus “siono išminčiams”.
Jeigu ŽIV vadina “XX amžiaus maru”, tai, mano giliu įsitikinimu, galimas L. Kučmos perrinkimas antrai prezidentinei kadencijai, mums pavirs “XXI amžiaus maru”.
Ir tas užkratas labai greitai plinta. Vienas iš plitimo kelių – “infekcinė” spauda. O pagrindiniais “virusų platintojais” yra laikraščiai “Sostinės Naujienos” (bendrasavininkai Rabinovičius ir Berezovskis), ir “Faktai”. “Sostinės Naujienų” redaktorius Vladimiras Kacmanas neseniai pastebėjo: “Tarp mūsų spaudos organų vyriausiųjų redaktorių yra tik du žydai – aš ir populiariųjų “Faktų” vyriausiasis redaktorius Aleksandras Švecas”. Iš tikrųjų, tokie (!) tik du. Labai retai pasitaikančių, tokių, kaip Kacmanas ir jo kolega Švecas, kuris, žinoma, yra ir “žemdirbys” ir “dūdele groja”, kuris dar spėja leisti laikraštį “Amžius”. Kaip jūs manote, kokį amžių? Praėjusį, ar būsimą? “Auksinį” arba “sidabrinį”? Neatspėsite. Rabinovičiaus “Amžių”! Už tos abraviatūros slypi ne kas nors kitas, o “Visos Ukrainos Žydų Kongresas, kuriam vadovauja Vadimas Zinovjevičius. Ir visiškai natūralu, kad tandemas Kacmanas – Švecas neleis skriausti Rabinovičiaus. Morozui ir jo “Draugams” nepavyks nušaldyti Rabinovičiaus “garbės” ir “orumo”. Ką gi, jam pasisekė. Jis visur turi gynėjų.
O ką daryti su išjuokta Ukrainos garbe ir jos orumu?
Aš pasiruošęs dėl tos “bylos” pateikti visus įrodymus ne tik teismui, bet ir Aukščiausiajai Radai, žinoma, jeigu tik to reikės atviriems svarstymams. Įrodymų aš turiu daugiau, negu reikia.
Emilis Zolia savo laiške “Aš kaltinu!”, gindamas tik vieną žmogų, kaltino visą eilę valstybinių valdininkų. Aš gi, gindamas visą daugiamilijoninę Ukrainos liaudį, kaltinu tik du, kurių daugiametę veiklą analizuodamas, išvedžiau koncentruoto blogio formulę: “UKRAINIETIŠKAS MARAS – RABINOVIČIUS IR KUČMA!"
Eduardas CHODOS
1999 m. rugsėjis
hodos.kharkov.ua
Žinomas verslininkas, Visos Ukrainos Žydų Kongreso ir Ukrainos Jungtinės Žydų Bendrijos lyderis – Vadimas Rabinovičius tikisi “susigrąžinti ukrainietišką pasą ne vėliau kaip 2000 metų sausyje. Apie tai jis pranešė po tarptautinių premijų Fondo jam įteikto apdovanojimo – Nikolajaus Stebukladario 1-jo laipsnio aukso Ordino “Už gėrio plėtimą Žemėje”. Rabinovičius pabrėžė, kad “niekas iš jo neatėmė ukrainietiško paso ir pilietybės” ir, kad jis “tėvynę paliko priverstinai dėl susiklosčiusių aplinkybių”.
Aplinkybės iš tikrųjų buvo priverstinės – 1999 m. birželio 24 d. Saugumo Tarybos Valdyba uždraudė Izraelio piliečiui Vadimui Rabinovičiui įvažiuoti į Ukrainą ateinančius 5 metus.
Bet tikram liaudies gynėjui jokių kliūčių neegzistuoja, ir jau rugsėjo pabaigoje Rabinovičius sugrįžo į Kijevą...
Ką gi, Vadimo Zinovjevičiaus Rabinovičiaus pavyzdžiu dabartinis režimas pademonstravo nuostabų valstybinį “nuoseklumą”. Kokia audringa veikla per 5 (!) mėnesius: atskleidė, demaskavo, išsiuntė, sugrąžino, apdovanojo!
Ir taip, kaip matote, Ukrainos žydų bendrijoje vis daugiau ir daugiai “stebukladarių”"...
Eduardas Davydovičius Chodos – Charkovo judėjų religinės bendrijos pirmininkas (reforma).
Gimė 1945 m. birželio 6 d. Išsilavinimas aukštasis. Baigė Charkovo pedagoginį institutą. Visos eilės aštraus siužeto kūrinių autorius, tame tarpe: “Ar Ukrainai reikalingas mesijas iš Bruklino?”, “Vilkolakių valdžia”, “Mano kova (1999)”, “Judo atėjimas (2000)”.
Vedęs, turi dukterį.