“Jau vien faktas, kad buvo sudaryta taikos sutartis tarp Vokietijos ir Rusijos, reiškė, kad karas ateityje neišvengiamas, kurio baigtis iš anksto nulemta. Toks karas galėjo reikšti tik Vokietijos pralaimėjimą”.
Adolfas Hitleris. “Main Kamnf”, XIV skyrius
Marksas manė, kad komunistinė revoliucija turi būti pasaulinė. Marksui tai buvo taip aišku, kad jis tos minties net nebandė pagrįsti. Aišku ir taip. Leninas taip pat manė, kad komunistinė revoliucija privalo būti pasaulinė. Visuose Lenino darbuose vyrauja viena mintis: “nugalės arba vieni, arba kiti”.
Tai būtent tas retas atvejis, kai Leninas pasirodė esantis teisus: arba komunistai užgrobs visą pasaulį, arba komunistų valdžia žlugs visame pasaulyje.
Taip ir atsitiko. Jie nesugebėjo užgrobti viso pasaulio. Todėl jų valdžia žlugo. Trockis taip pat manė, kad vienoje planetoje komunizmas negali egzistuoti kartu su normalia žmonių visuomene.
Susitarkime iš karto – mes nesiginčysime dėl terminų. Pavadinimus galima sugalvoti kokius tik nori: fašistinis socializmas, komunistinis fašizmas, marksizmas, hitlerizmas, leninizmas, trockizmas, stalinizmas, maoizmas...
Mes dabar kalbame apie esmę. O esmė tame, kad valstybė turi tik dvi funkcijas:
а) ginti savo piliečius;
б) gyvenimą sutvarkyti taip, kad žmonės dirbtų gerai ir noriai.
Visas kitas problemas žmonės išsispręs patys. Tik nereikia kištis į jų gyvenimą, nereikia jiems nurodinėti, ką, kada ir kaip daryti. Valstybėse milijonai, dešimtys milijonų, o gal, kaip Kinijoje, ir šimtai milijonų žmonių. Kiekvienas turi savo galvą, tai tegul kiekviena galva ir dirba.
Jeigu vyriausybė pradeda kištis į žmonių gyvenimą, į jų veiklą, tai nieko gero iš to neišeis. Jeigu vyriausybė žmonėms pradės nurodinėti, ką ir kaip daryti, jeigu žmonės dirbs priverstinai, tai tokia vyriausybė ilgai neišsilaikys. Ją sutrins. Ji žlugs.
Per didelis valstybės kišimasis (net ir dėl pačių kilniausių paskatų) į savo piliečių ekonominę veiklą, visada ir visur turi vienodas pasekmes: gyventojai skursta ir išsibėgioja.
Teoriškai tai skamba gražiai: viskas priklauso valstybei, visuomenei, liaudžiai! Bet, kas tai yra valstybė? Kaip tai pačiupinėti?
Valstybė – pirmiausia, tai valstybinės struktūros, kitais žodžiais – biurokratija.
Bet, jeigu socialistai pasakytų atvirai: mes įvesime TOTALIĄ biurokratizaciją, tai kas už juos balsuotų? Todėl jie ir naudoja patrauklius terminus: nacionalizacija, socializacija, valstybinė kontrolė ir t.t. Bet nuo gražių žodžių naudojimo esmė nesikeičia: valstybė, t.y., biurokratija, nepajėgi efektyviai valdyti ekonomikos.
Biurokratas nesuinteresuotas rizikuoti, taupyti, ieškoti naujovių. Socialistinė visuomenė greitai skursta. Patys aktyviausi piliečiai bėga ten, kur mažiau biurokratijos, kur galima dirbti savarankiškai, nereikia paisyti instrukcijų paragrafų. Dėsnis be išimčių: NUO SOCIALIZMO ŽMONĖS BĖGA, NUO BET KURIO.
Kuo daugiau nacionalizacijos, tuo daugiau valdininkų, kurie “valdo” visuomeninį turtą, tuo blogiau veikia ekonomika, tuo skurdesnė šalis, tuo aktyviau žmonės balsuoja kojomis.
Tarybinis socializmas niekam nepatiko, ir Vakarų piliečiai paniekinamai sakė: pas jus ten ne socializmas, pas jus – totalitarizmas, pas jus – biurokratijos viešpatavimas. Teisingai. Bet, jeigu, pavyzdžiui, iš amerikiečių atimti žemę, atimti parduotuves ir fabrikus, atimti laivus ir geležinkelius, ir visa tai atiduoti visuomenės naudojimui, tai kas visą tą ūkį prižiūrės? Biurokratija. Visuomeninė nuosavybė yra valstybinė nuosavybė, t.y., ją kontroliuoja valstybinės struktūros, t.y., biurokratija.
Tam, kad valdyti gigantišką ūkį, reikia gigantiškos armijos biurokratų. Ir, jeigu kas nors sako, kad amerikiečių biurokratija geresnė už tarybinę biurokratiją, mes nesiginčysime. Pagyvensime – pamatysime.
O dabar atlikime eksperimentą. Aš pats tai atlikau jau ne kartą. Gatvėje sustabdykite žmogų, geriau užsienietį iš pačios turtingiausios demokratinės šalies, ir paklauskite: jūs – pačios turtingiausios ir demokratiškiausios šalies vadovas, vakar jūs visuomenei perdavėte viską, kas tik yra jūsų šalyje, o ryte žmonės iš jūsų šalies pradėjo bėgti... Ką darysite?
Galimi tik du atsakymai:
а) Tuojau pat atsisakysiu biurokratijos, t.y., socializmo;
б) Padarysiu viską, kad sustabdyčiau bėglius.
Pirmąjį atsakymą jūs išgirsite labai retai. Pasaulyje labai mažai žmonių, kurie užduos priešpriešinį klausimą: o kodėl bėga? Retai kuris pabandys rasti masinio bėgimo priežastis. Daug dažniau, gavęs informaciją, kad “bėga”, jūsų pašnekovas sureaguos griežtai: “sustabdyti!” Pats laikas užduoti klausimą: kaip sustabdyti? Čia jums pateiks visą priemonių rinkinį:
– uždaryti visas sienas;
– daugiau šunų;
– malūnsparnių;
– užminuoti sienas;
– apšviesti prožektoriais;
– įrengti elektroninę signalizaciją;
– aplink valstybė išmūryti sieną.
Bet visa tai jau išbandyta, nepadeda.
Gali pasitaikyti, kad kuris nors pašnekovas numos ranka ir pasakys: na, tegul sau bėga. O su tuo mes nesutiksime. Juk bėga ne patys kvailiausi. Nuo Lenino bėgo visas rusų kultūros, mokslo ir valstybingumo žiedas: genialūs šachmatistai, pirmųjų pasaulyje malūnsparnių kūrėjai, generolai, diplomatai, bankininkai, prekybininkai, pasaulinio garso baleto meistrai, teatrų artistai, rašytojai, dailininkai, skulptoriai, inžinieriai, arcitektoriai, juristai... Net tie, kurie patys aukštino visuomeninę nuosavybę ir keikė “vienaukštę Ameriką”, visi tie Gorkiai ir Majakovskiai – ir tie bėgo. Jie giedojo himnus darbininkų-valstiečių klasei būdami toli nuo jos. Nes grožis, kaip mus mokė, matomas iš tolo. Po ekonomikos suvisuomeninimo, bėglių srautas jokioje šalyje nesenka, o tik didėja.
1961 m. vasarą vien tik per tų metų pirmąjį pusmetį, aš turiu omeny Vakarų Berlyną, gyventojų skaičius per minutę padidėdavo vienu žmogumi. O Rytų Berlyne, atitinkamai, kiekvieną minutę gyventojų skaičius vienu žmogumi sumažėdavo, todėl valdžiai prireikė pastatyti aštuntą pasaulio stebuklą – Berlyno sieną, o visus, kas per tą sieną bandydavo pabėgti, – nušaudavo..
Problema buvo tame, kad pasieniečiai – taip pat žmonės. Patys pasieniečiai taip pat bėgo. Tada prireikė įrengti elektroninę apsaugą, pasienyje įrengti minų laikus, barjerus, kurių nepralaužtų ne tankai, nei buldozeriai... O žmonės vis viena bėgo.
Berlyne yra įdomus muziejus – Berlyno sienos muziejus, pabėgimų per tą sieną muziejus. Viešpatie! Ko tik žmonės nesugalvodavo, kad pabėgtų iš visuomenės, kurioje valstybė kišosi į jų gyvenimą. Tai – mirtinos rizikos muziejus. Tai – vilties ir tikėjimo muziejus. Tai – genialių išradimų muziejus: žmogus sugeba pabėgti!
Žmonės bėgo. Bėgo iš visų socialistinių šalių. Tarybų Sąjungos sudėtyje maksimaliai buvo šešiolika respublikų. O vėliau jų tapo mažiau – penkiolika. Vienos iš respublikų, Karelijos-Finų, dauguma gyventojų palaipsniui perbėgo į kaimyninę Suomiją. Žmones gaudė, gąsdino, bet žemė išliko, o po masinio pabėgimo, gyventojų skaičiaus respublikai jau nebeužteko...
Prisiminkite, kaip žlugo komunizmas Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje... Vengrija tada atidarė sienas su Austrija ir staiga šimtai tūkstančių žmonių iš kaimyninių šalių užsidegė noru keliauti.
1989 m. vasarą visi Rytų Europos keliai buvo prikimšti turistų, kurie keliavo viena kryptimi (negalvodami sugrįžti). Keliose šalyse ekonominis gyvenimas buvo paralyžuotas: žmonės griebė viską, ką tik galėjo pasiimti su savimi, ir važiavo link sienos, kurioje prasivėrė tas mažytis plyšelis. Ir visas pasaulis buvo to oro burbulo efekto liudininkas: didžiulį raudoną oro burbulą bakstelėjo adatėle. Ir jis sprogo.
Taip kad, komunistai negalėjo leisti, kad žmonės laisvai keliautų. Tas, kas tai leido, buvo Didžiosios Idėjos duobkasys. Ir ta Idėja sprogo kaip muilo burbulas.
Praktikoje ūkio suvisuomeninimas visada buvo palydimas masiniu žmonių išvažiavimu. Todėl kovotojams už liaudies laimę ir gerovę, visada reikia laikyti “užrakintas sienas”. Bet, net ir “užrakintos sienos” negalėjo atlaikyti spaudimo. Valdžia privalėjo taikyti kažką rimtesnio ir radikalesnio. Štai ir paklauskite bet kurio žmogaus gatvėje, ką daryti, jeigu žmonės vis viena bėga? Milijonais? Ir jūsų pašnekovas pasiūlys naujas priemones:
– į kaimynines šalis nusiųsti slaptus agentus (kad gaudytų ir sugrąžintų bėglius);
– bėglius žudyti, kad kiti bijotų;
– tarp gyventojų ieškoti potencialių išdavikų;
– imti įkaitus (tu pabėgai, o mes tavo artimuosius sušaudysime);
– gyventojams suprantamai paaiškinti, kad užsienyje gyventi blogai, ten negrus muša.
Duos dar daug patarimų. O jūs prieštaraukite: to per maža. Tomis priemonėmis bėglių nesustabdyti. Ir tada pats įžvalgiausias iš pašnekovų pagaliau pasiūlys išorines priemones vidinių problemų sprendimui: padaryti taip, kad nebūtų kur bėgti.
Mums sako, kad Rusija socializmui nebuvo pasiruošusi, nes socializmą galima įvesti tik turtingoje, išsivysčiusioje šalyje. Šventa tiesa. Bet kodėl taip? Kodėl ekonominę laisvę, laisvą verslininkystę galima įvesti bet kur – Singapūre, Pietų Korėjoje, Taivanyje – ir rezultatas visada vienas: neįsivaizduojamas mokslo, kultūros, pramonės, žemės ūkio, žmonių gerovės augimas. O socializmą galima įvesti tik turtingose šalyse. Kodėl? Ogi todėl, kad biurokratija pati nesugeba nieko sukurti, pakelti kultūros, mokslo, pramonės ir žemės ūkio, socializmas sugeba parazituoti tik ant kieno nors sukurtų pamatų. Tiesa, neilgai. Biurokratai sužlugdys bet kokią turtingą šalį. Be to, gana greitai.
Sako, kad Rusijoje buvo visiškai ne socializmas, o kažkas baisaus. Teisingai. Juk socializmas puikiai atrodo tik teoriškai.
Mums taip pat sako, kad Rusijoje buvo ne socializmas, o valstybinis kapitalizmas. Taip sako patys socialistai. Jų siekiai suprantami: leiskite mums dar kartelį pabandyti, ir mes jums parodysime tikrą socializmą.
Pranašauju: bet koks per didelis valstybės, t.y. biurokratijos kišimasis į ekonomiką visada baigiasi korupcija, vagystėmis, kyšininkavimu, gamtos išteklių vagystėmis, valdžios ir turtų koncentracija vienose rankose. Visa tai pasibaigs atviru banditizmu, ekonominiu ir kultūriniu sąstingiu, puvimu ir žlugimu.
Ir žmonės iš tokios visuomenės bėgs.
Tegul neįsižeidžia mane priglaudusi Didžioji Britanija: Britų vyriausybė taip pat stengiasi daryti kaip geriau, todėl kiekvienais metais praranda tūkstančius aukščiausios klasės mokslininkų. Tas reiškinys vadinamas protų nutekėjimu. Po tris žmones per dieną. Daug dešimtmečių iš eilės. Tie mokslininkai į Britaniją niekada nebesugrįš. Šiuo momentu, kai jūs skaitote šias eilutes, trys iš jų jau sėdi Hitrou aerouoste, ketvirtame terminale – tai Kalifornijos kryptis. Kalifornijos klimatas – baltajam nelabai tinka. Kalifornijoje bet kuriuo momentu gali sudrebinti. Ir drebina. Žūna žmonės ir vertybės. Ir kas žino, kas gali atsitikti sekančią sekundę. Bet žmonės ten bėga.
Britanijos socializmas sąlyginai švelnus. Bet, kai tik britų valdininkai dėl gerų norų pabandys dar labiau organizuoti ir pagerinti mūsų gyvenimą, išvažiuojančių srautas tuojau pat padidės ir, norėdama išlikti, vyriausybė bus priversta savo mokslininkus su šunimis gaudyti po aerouostus ir savo piliečiams taikyti visas tas priemones, apie kurias jau kalbėjome. Bet tai – tarp kitko.
Sako, kad rusų, kiniečių, kubiečių ir visi kiti komunistai neteisingai suprato Marksą. Gali būti. Bet, jeigu milijonai žmonių bandė gyventi pagal Marksą ir niekam nieko nesigavo, tai laikas papriekaištauti ir Maksui: jis privalėjo numatyti šalutinius efektus. Jeigu genialus mokslininkas sugalvojo vaistus, kurie niekam nepadeda, bet nuo kurių žuvo šimtai milijonų žmonių, tai tokį mokytoją, bet kuriuo atveju, genialiu laikyti negalima.
Žinoma, galima paskelbti, kad kvaili pacientai neteisingai išsiaiškino genialų receptą, bet yra dėl ko priekaištauti ir genialiam mokytojui. Jis privalo instrukcijas rašyti taip, kad neliktų vietos neteisingam aiškinimui.
Atsiverskime Markso ir Engelso parašytą “Komunistų partijos manifestą” ir pasižiūrėkime, kokiu turi būti tikras komunizmas. Štai kai kurios rekomendacijos:
1. Visiškai likviduoti privačią nuosavybę.
2. Visiškai likviduoti šeimą (įvesti “oficialiai atvirą žmonų visuomenę”).
3. Visus vaikus paimti visuomeniniam auklėjimui (Internacionalo Ženevos kongreso rezoliucijoje Marksas tą mintį išplečia: “Bet kuris vaikas nuo dešimties metų amžiaus privalo tapti darbininku...”)
4. “Sukurti pramonines armijas, ypač žemės ūkyje”.
Tiesa, Marksas ir Engelsas pamiršo pasakyti, kas bus darbo kareiviu, o kas bus darbo kapralu, kas darbo karininku, o kas darbo feldmaršalu.
Pabandykime įsivaizduoti šimtus milijonų, milijardus žmonių, kurie NIEKO NETURI: nei žemės, nei namų, nei žmonos, nei vaikų.
Anksčiau šimtai milijonų žmonių kiekvieną dieną sprendė, ką jiems daryti, kada arti, kada sėti, ką gaminti, ką parduoti. Jeigu iš žmonių viską atimti, t.y., atimti iš jų teises ir galimybes priimti sprendimus, tai kas priiminės milijardus kasdieninių sprendimų, kas visa tai darys?
Markso atsakymas vienareikšmis – valstybė: “kreditų centralizacija valstybės rankose per nacionalinį banką su valstybiniu kapitalu ir su išskirtine valstybine monopolija”, “viso transporto centralizacija valstybės rankose”, “valstybinių fabrikų skaičiaus didinimas” ir t.t.
Jeigu mes iš valstiečio atimsime žemės lopinėlį ir neleisime tuo lopinėliu naudotis taip, kaip jis norės, reiškia, mes privalėsime įvesti biurokrato pareigybę, kuris valstiečiui įsakinės (žinoma, valstybės vardu).
Iš karto iškyla klausimas: o jeigu valstietis nepanorės biurokrato klausyti? Jeigu jis vadovausis ne valstybės instrukcijomis, o savo patirtimi?
Tuo atveju valstybė privalės naudoti jėgą, nes, jeigu kiekvienam leisti naudotis savo patirtimi ir pačiam priimti sprendimus, tai kam tada reikalingi Markso darbininkiški feldfebeliai?
Kai kurie sako, kad Marksas ir Engelsas norėjo sunaikinti klases ir eksploataciją. Taip gali sakyti tik tas, kuris pats “Manifesto” neskaitė, o apie jį žino tik iš nuogirdų. Juk Markso sumanymas buvo kitoks: tiksli piramidė, kurioje visuomenė suskirstyta į aukštesniuosius ir žemesniuosius (su daugybe tarpinių laiptelių). Valdžios ir turtų koncentracija viršūnėje, o apačių pavertimas paklusniais ir nuolankiais vykdytojais.
Iš principo, Markso svajonės įgyvendinamos. Viskas, apie ką svajojo Marksas ir Engelsas, buvo įdiegta Buchenvalde, Dachau, Zaksenchauzene. Juk tai tos pačios darbo armijos, kuriose žmonės neturi šeimų, neturi asmeninės nuosavybės, vaikai paversti darbininkais. Kaip pasirodė, Markso idėjos visiškai tinka už barakų grotų, ir už Osvencimo vartų neišplito.
Bet kurioje šalyje, bet kuriame stambiame mieste yra patys tikriausi marksizmo židiniai – žmonių bendruomenės, kuriems valstybė visiškai nemokamai suteikia gyvenamą plotą, šildymą, medicininį aptarnavimą, maitinimą, rūbus, garantuoja užsiėmimą.
Žmonės tokiose bendrijose, tegul ir formaliai, bet yra lygūs: jie visi vienodai valgo, vienodai rengiasi, turi vienodas gyvenimo sąlygas. Kur gi tokią idiliją galima rasti?
Kalėjimuose.
Kalėjimuose viskas vyksta pagal Marksą: likviduota privati nuosavybė, žmonės viskuo aprūpinti, darbas garantuotas. Kalėjimas ir konclageris – tai idealas, kurio siekia bet kuri marksistinė valstybė.
Marksas ir Engelsas teroro būtinumą suprato visiškai aiškiai: Kas gi savo noru gyvens komunistiniame rojuje?
Todėl pas Marksą mes matome ne tik kvietimą diktatūrai, bet “energingai diktatūrai” (1848 m. rugsėjo 14 d. “Naujas Reino laikraštis”), O Engelso “Katechizme” mes randame paprasto fakto pripažinimą: VISIEMS KALĖJIMŲ NEUŽTEKS. Todėl Engelsas režimo priešams rekomendavo “ypatingai saugomas vietas”. Dvidešimtame amžiuje tas pasiūlymas buvo išreiškiamas trumpesniu ir suprantamesniu žodžiu – konclageriai.
Kuo daugiau žemės, fabrikų, kelių mes atimame iš žmonių, tuo daugiau reikia biurokratų tam turtui valdyti. O juk Marksas ir Engelsas pasiūlė iš žmonių atimti VISKĄ, t.y., pasiūlė TOTALINĘ biurokratizaciją, tiesa viso to tikraisiais vardais nepavadino.
Marksizmo esmė – tai TOTALINĖ valstybės, valstybinės biurokratijos kontrolė ekonomikai. Taip, Rusija iš tikrųjų nebuvo pasiruošusi gyventi pagal Marksą, bet parodykite šalį, kuri BUVO pasiruošusi gyventi pagal barzdotų kailialupių rekomendacijas.
Juk, jeigu Marksas, pavyzdžiui, Vokietijoje būtų pabandęs pastatyti komunizmą, tai ir ten būtų reikėję pralieti upes kraujo. Jeigu iš vokiečių valstiečių atimti žemę, iš prekybininkų – parduotuves, iš amatininkų – dirbtuves, tai kiek reikėtų sunaikinti nepatenkintų? Jeigu iš tėvų atimti vaikus, jeigu iš vyrų atimti žmonas ir atiduoti bendram naudojimui, tai ir čia sutiksime atitinkamą pasipriešinimą.
Tokio pasipriešinimo numalšinimui, Marksui prireiktų milijono kareivių (karui prieš savo liaudį), slaptoji policija, viešos parodomosios bausmės ir kiti “malonumai”. Be to, jeigu tokio pasipriešinimo nepasisektų nuslopinti, vokiečiai pradėtų bėgti į kaimynines šalis. Marksas numatė masinio išvykimo galimybę, todėl iš anksto pasiūlė griežtas bausmes nepatenkintiems ir bėgliams. Tai ne Chruščiovas, o Marksas būtų pastatęs sieną aplink savo rojų, ne Erikas Honekeris, o Marksas būtų įsakęs šaudyti visus bėgančius. Galiausiai, Marksas būtų priverstas pradėti revoliucinį karą prieš kaimynines šalis, kad tos nebūtų patrauklios jo šalies gyventojams. Bet komunizmo įvedimu Austrijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje problemos neišspręsi: vokiečiai, austrai, prancūzai, šveicarai bėgs toliau – į Britaniją, Italiją, Ispaniją, ir Marksas karą turėtų išplėsti iki pasaulinio lygio. Jis pats tai puikiai suprato, todėl tvirtino, kad komunizmas gali egzistuoti tik visame pasaulyje.
Bet kurios komunistinės šalies gyventojams kaimyninė normali šalis – pavyzdys palyginimui. Toks palyginimas niekada nebus naudingas komunizmui. Šiaurės Korėjos žmonės žiūri į savo kaimynus Pietų Korėjoje ir daro išvadas. Pats Pietų Korėjos egzistavimas pavojingas komunizmo statybai Šiaurės Korėjoje – žmonės nustoja tikėti komunistais. Todėl dvi sistemos šalia, ilgai egzistuoti negali. Būtent todėl ilgai egzistuoti negalėjo dvi Vokietijos. Žmonės bėgo iš Rytų Vokietijos, šalis prarado savo intelektualinį potencialą, dėl išlikimo buvo priversta arba įvesti komunizmą Vakarų Vokietijoje, arba žlugti pačiai.
Bet kaimyninės šalies pavertimas komunistine – problemos nesprendžia. Komunistinis Šiaurės Vietnamas komunizmą pernešė į Pietų Vietnamą, bet žmonės bėgo dar toliau...
Štai kodėl Marksas ir Engelsas išeitį mato tik globaliame, pasauliniame komunizme; visus žemės gyventojus reikia suvaryti į vieną darbo armiją, visus pajungti vienai vyriausybei, kad niekas neturėtų viliojančio užsienio. Todėl bet kurioje savo knygoje terminą “valstybė” jie naudoja tik vienaskaitoje ir pabrėžia, kad kalbama apie pasaulinę valstybę, kad tai sugalvota visoms tautoms, visam laikui, kaip žmonijos išsivystymo viršūnė, ir geriau sugalvoti neįmanoma.
Marksas sakė, kad šią jo idėją būtina taikyti visiems žmonėms (kaip egzistuojantiems, taip ir būsimosioms kartoms). Todėl pasaulinė revoliucija – vienintelis galimas gryno komunizmo egzistavimo variantas. Marksas ir Engelsas nieko kito nenumatė net teoriškai.
O pasaulinė revoliucija galėjo kilti tik pasaulinio karo atveju. Todėl Marksas ir Engelsas pasaulinį karą pranašavo ir apie pasaulinį karą svajojo...
Stalinas taip pat suprato, kad ilgas komunistinio režimo egzistavimas (tegul ir ne grynai marksistinis, o tik švelniame stalininiame variante) šalia normalių kitų valstybių yra neįmanomas.
Leninas sakė: Tarybų respublikos egzistavimas šalia imperialistinių respublikų ilgai trukti negali”. Jis daug kartų kartojo: “Kol išlieka kapitalizmas ir socializmas, jie taikiai sugyventi negali: galų gale nugalės arba vienas, arba kitas; pakasynas giedos arba Tarybų respublikai, arba – pasauliniam kapitalizmui”. Tuos Lenino išsireiškimus Stalinas cituodavo dažniausiai.
Kad paslėptų savo sistemos esmę, komunistai viską pasuko taip, lyg tai Tarybų Sąjunga yra Rusijos Imperijos paveldėtoja. Iš pirmo žvilgsnio, panašumas yra: tos pačios sienos, kurios buvo nustatytos prie Jekaterinos Antrosios, tie patys kaimynai, su kuriais Rusija amžiais konfliktavo. Bet buvo ir skirtumų tarp Tarybų Sąjungos ir visų imperijų, tame tarpe, ir Rusijos Imperijos.
Skirtumas štai koks.
Teoriškai Čingischanas galėjo sustoti bet kur ir toliau neiti. Galėjo sustoti ir Aleksandras Makedonietis, ir Atila, ir Bonapartas. Bet kuri imperija – Britanijos, Ispanijos, Prancūzų, Rusų – galėjo sustoti prie kurių nors atitinkamų ribų ir toliau nesiplėsti.
Tarybų Sąjunga sustoti negalėjo.
Tarybų Sąjunga PRIVALĖJO PLĖSTIS Į VISĄ PASAULĮ, nes šalia normalių valstybių egzistuoti negalėjo. Komunizmo išsigelbėjimas – jo išplitimas visame pasaulyje, normalaus gyvenimo sunaikinimas visose pasaulio šalyse, kad tarybiniai liaudžiai neliktų šalies, apie kurią galima būtų svajoti, nebūtų šalies, į kurią galima būtų pabėgti, kitur nebūtų kitokio, nepanašaus į mūsų, gyvenimo. Todėl ir reikėjo komunizmą įvesti VISUR, kad po kelių kartų žmonės iš viso pamirštų, kad įmanoma ir kitokia egzistavimo forma.
Štai kodėl Antrasis Pasaulinis karas Tarybų Sąjungai buvo GEIDŽIAMAS, BŪTINAS ir NEIŠVENGIAMAS.
Stalinui Antrasis Pasaulinis karas buvo kaip sekantis etapas kovoje už komunizmo išplitimą po visą pasaulį. Išplitimas po visą pasaulį – tai ne Stalino kaprizas ir ne teritorinė Rusijos Imperijos ekspansija, tai – žiauri kova už režimo išlikimą. Taip už egzistavimą kaunasi gegužiukas, kai išsirita iš kiaušinio svetimame lizde. Paprasčiausiai, jis priverstas iš lizdo išmesti kitus kiaušinius, nes kitaip neišgyventų pats.
Leninas pastoviai pabrėždavo: plėtimasis reikalingas komunizmo išlikimui. Nesiplėsime – pražūsime. Štai kodėl užėmus valdžia vienoje šalyje, Leninas sukūrė Pasaulinės revoliucijos štabą, Kominterną, galingą šnipinėjimo-diversinę organizaciją, kuri savo tinklus užmetė ant viso pasaulio.
Lenino ir Stalino supratimu, pergalė Antrajame Pasauliniame kare – tai, kaip minimum, visos Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir visų jų kolonijų užėmimas. Tokia pergalė nebuvo pasiekta, todėl prasidėjo irimas, kuris tarybinį komunizmą atvedė prie neišvengiamo žlugimo.
Bet dvidešimtojo amžiaus pradžioje komunistai buvo pilni vilčių. Vilčių, kurios buvo gana pagrįstos...
Štai kodėl jie po valdžios užėmimo nuo pat pirmų dienų pradėjo kalbėti apie naują pasaulinį karą ir apie naują – Pasaulinę revoliuciją.
1918 m. lapkričio 11 d. pasibaigė Pirmasis Pasaulinis karas, o lapkričio 13 d. tarybinė vyriausybė vienašališkai nutraukė Bresto sutartį ir Raudonajai Armijai įsakė pulti.
Kad įsitikintumėte, pakanka atsiversti bet kokį to meto posėdžio arba suvažiavimo protokolą: darbotvarkėje vienintelis klausimas – apie Pasaulinę revoliuciją.
Tarybinio puolimo tikslas – komunizmas Europoje.
Po keleto dienų Raudonoji Armija įžengė į Baltijos valstybių teritoriją. Lapkričio 29 d. buvo suformuota Estijos komunistinė vyriausybė, gruodžio 14 d. – Latvijos. Šiek tiek vėliau – Lietuvos.
Gruodžio 17 d. Rygoje atspausdino manifestą: artimiausias puolimo tikslas – Vokietija. Pagrindinis tikslas – sukelti naują Pasaulinį karą.
Bet nereikia net skaityti tuometinių šūkių ir manifestų, suvažiavimų nutarimų ir rezoliucijų – galingais kvietimais pradėti Antrąjį Pasaulinį karą buvo persunktas VISAS įsiaudrinusios raudonosios Rusijos GYVENIMAS. Kvietimai naujam Pasauliniam karui mirgėte mirgėjo nuo pat pirmojo naujo elementoriaus puslapio, šaukte šaukė iš milijonų plakatų, kuriais, kaip tapetais, buvo apklijuoti namai ir gatvės, kvietimai skambėjo kiekviename darbininkų susirinkime, kiekviename raudonarmiečių mitinge, iš kiekvienos tribūnos, nuo kiekvieno žibinto ir jau, žinoma, iš poezijos rinkinių: mes pasaulinį gaisrą įpūsime!
1918 m. Antrąjį Pasaulinį karą suprato ne kaip ateitį – geidžiamą, džiaugsmingą, neišvengiamą ir artimą, bet jau kaip dabartį:
Paskutinė kova, sprendžiamoji kova
Pasaulinis arenoje dega.
Durtuvais aliarmo ir gaisro metu
Mes apvertėme rutulį žemės.
(Бой последний, решительный бой
На арене горит мировой.
На штыки под набат и пожар
Мы земной опрокинули шар).
(“Durtuvais” P. Orešino žodžiai, I. Švedovo muzika)
Įdomu, kad dabar, vartant pageltusius tarybinių dainų rinkinius, mes vienuose ir tuose pačiuose rinkiniuose už kelių puslapių randame A. Žarovo ir S. Tulikovo dainą “Mes už taiką!”:
Visos žemės tautos
Te pavojų skelbia:
Saugosime taiką!
Stosime kaip vienas,
Pasakysime: neleisime
Vėl sukelti karo!
(Всей земли народ
Пусть тревогу бьет:
Будем мир беречь!
Встанем как один,
Скажем: не дадим
Вновь войну зажечь!)
Kiekviename tarybinių dainų rinkinyje būtinai bus P. Grigorjevo ir S. Pokraso daina “Tarybinė Armija už visus stipriausia”: "Mes pasaulinį gaisrą įpūsime..."
Ir čia pat – I. Frenkelio ir V. Belo “Išsaugokime taiką”:
Vėl turtuoliai kursto karą,
Taikai ruošia mirtiną smūgį
Tas dainas kūrė ir dainavo tie patys žmonės. Mes iš tikrųjų kurstėme karą ir tuo pat metu aršiai kovojome prieš kažkokius turtuolius – karo kurstytojus.
Adolfas Hitleris – vienas iš baisiausių pasaulio istorijos asmenybių, bet tarybiniai lyderiai Antrą Pasaulinį karą bandė sukelti dar IKI TO, kai Adolfas Hitleris numeriu 007 įstojo į Vokietijos darbo partiją.
1918 m. Raudonoji Armija iki Vokietijos taip ir nepriėjo, ir Antrojo Pasaulinio kario sukelti nepavyko. Kai 1919 m. eilėje Vokietijos miestų vis dėl to buvo sudarytos komunistinės savivaldos, Leninui tai jau buvo nesvarbu. 1919 m. kariavo prieš sukilusią buvusios Rusijos imperijos liaudį...
Bet draugas Trockis vis dar veržėsi pirmyn. 1919 m. balandžio 5 d. Trockis rašo savo garsųjį memorandumą: Kelias į Paryžių ir Londoną eina per Afganistano miestą Pendžabą ir Bengaliją...”. Trockis ragina ruoštis kariniam smūgiui į Indiją ir padėti indusų revoliucijai. Jo manymu, tam tikslui Urale arba Turkestane reikia sukurti “Azijos revoliucijos karinį ir politinį štabą ir revoliucinę akademiją”, suformuoti ypatingą raitosios armijos korpusą iš 30 000 – 40 000 tūkstančių raitelių ir “mesti juos į Indiją” padėti “tenykštiems revoliucionieriams”. Trockis svajojo šiltame Indijos vandenyno vandenyje “nuplauti raudonųjų žirgų kanopas”.
Bet ir tada pradėti Antrojo Pasaulinio karo nepavyko. Buvusios Rusijos imperijos liaudis su ginklu rankose aršiai kovojo prieš komunistus, todėl 1919 m. nepavyko sukelti “tenykščios revoliucijos”.
1920 m. komunistai vėl bandė sukelti Antrąjį Pasaulinį karą, šį kartą puldami Vokietiją per Lenkiją. Tikslas – “raudonuosius žirgus pagirdyti Vyslos ir Reino vandenyse”. Štai 1920 m. liepos 2 d. ištrauka iš Vakarų Fronto įsakymo Nr. 1423: “...Vakaruose sprendžiamas pasaulinės revoliucijos likimas. Per baltosios Lenkijos lavoną eina kelias link pasaulinio gaisro. Ant durtuvų nunešime laimę ir taiką žmonijos darbininkams. Į vakarus!..” Parašai: Tuchačevskis, Smilga, Unšlichtas, Švarcas.
Mūsų vadai, poetai ir komisarai kalbėjo viena kalba: ant durtuvų į pasaulinį gaisrą. Ir kiekvienas to laikmečio įsakymas – ta pačia dvasia. Štai ištrauka iš 1920 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1847: Vakarų frontas yra pasaulinės revoliucijos frontas”. Parašai tie patys.
Mažai kas supranta, kaip jie tada buvo arti pergalės. Juk reikėjo tik padegti – o padegti vieni niekai. Pirmojo pasaulinio karo išsekinta, iki paskutinės ribos nuskurdinta Europa iš karto būtų užsiliepsnojusi.
Kai Raudonoji Armija įžengė į Lenkijos teritoriją, tai, užėmus pirmąjį miestą, iš karto buvo paskelbta – Lenkijos Tarybinė Socialistinė Respublika (TSRS-Lenkijos santykių istorijos dokumentai ir medžiaga. 1964 m. 3 T. 221 psl.). Tarp kitko, Lenkijos Tarybinei Socialistinei Respublikai vadovauti pradėjo draugai iš Lubiankos, įskaitant ir patį F.E. Dzeržinskį, ir jo pavaduotoją I.C. Ušlichtą.
Vakarų frontui vadovavo Tuchačevskis. Štai ištraukos iš jo knygos “Žygis link Vyslos”, kuri buvo išleista 1923 m. Smolenske, skyrius “Revoliucija iš išorės”:
"Ar galėjo Europa į tą revoliucinį judėjimą atsakyti revoliuciniu sprogimu vakaruose? Įvykiai sako, kad taip... Ir taip, Vokietija revoliucingai bruzdėjo, ir iki lemtingos žiežirbos laukė tik kontaktų su ginkluotu revoliucionierių srautu. Anglijoje darbininkai lygiai taip pat buvo apimti aktyvaus revoliucinio judėjimo... Italijoje kilo tikra proletarinė revoliucija... Nėra jokių abejonių, kad, jeigu mes prie Vyslos būtume laimėję, tai revoliucinė liepsna būtų apėmusi visą Europos žemyną... Revoliucija iš išorės buvo įmanoma”.
O štai ir tos knygos išvados:
"Mūsų operacija privertė drebėti visą europinį kapitalą... Tas gaisras nebūtų apsiribojęs tik Lenkijos sienomis. Jis būtų audringai išplitęs po visą Vakarų Europą... Tos revoliucinės patirties iš išorės Raudonoji Armija niekada nepamirš.”.
Maršalas Jozefas Pilsudskis, kuris tada vadovavo Lenkijos vyriausybei ir armijai kare prieš komunistus, savo knygoje “1920 metai” (Varšuva. 1924) visiškai sutinka su situacijos įvertinimu: pasaulinės civilizacijos likimas buvo arti katastrofos. Susiklostė tikrai dramatiška situacija. Pilsudskio žodžiais, “Virš Varšuvos susikaupė bejėgiškumo ir bailumo košmaras...
Jeigu Varšuva būtų kritusi, kelias į Europą Raudonajai Armijai būtų buvęs atviras. 1920 metais, išskyrus Lenkiją, priešintis nebuvo kam. Pilsudskis teisingai galvojo, kad “tas karas vos neapvertė viso pasaulio civilizacijos likimo”.
Ir jis prie Varšuvos sutriuškino komunistinę armiją. Pagrindiniu raudonosios armijos trūkumu, Pilsudskis laikė Tuchačevskio nesugebėjimą vadovauti, jo nesugebėjimą savo minčių susieti su kasdieniniu karių gyvenimu”. Jeigu vietoje Tuchačevskio būtų buvęs kitas vadas, kuris nors šiek tiek butų išmanęs strategijos klausimus, tai Raudonoji Armija tikrai būtų prasiveržusi į Vokietiją. O Vokietijoje tuo metu politinė ir ekonominė situacija buvo ant anarchijos ribos.
Bet ir šį kartą Europai pasisekė: Lenkija sustabdė “raudonuosius žirgus”.
Kaip matote, bandymus sukelti naują karą ir pasaulinę revoliuciją, tarybiniai komunistai kartojo ne kartą.
Pabandė sukurstyti ir “Balkanų revoliuciją”, o iš Balkanų, Trockio žodžiais, – tiesus kelias į Prancūzijos ir Britanijos uostus... Buvo net bandyta pasikėsinti į bulgarų carą Borisą. Jis išliko gyvas tik dėl atsitiktinumo. “Bulgarų revoliucija turėjo būti tik repeticija prieš Vokietijos revoliuciją” (L. Trockij. Spalio pamokos. L. “Priboi”, 1924. 221 psl.). Buvo bandyta sukelti revoliuciją Pietų Amerikoje, Kinijoje, Indijoje. Bet pagrindiniu tikslu išliko Vokietija.
Pagrindinis bandymas užgrobti valdžią Vokietijoje buvo 1923 m. rudenį. Borisas Božanovas tą įvykį aprašo taip: “Rugsėjo pabaigoje įvyko ypatingas Politbiuro posėdis, jis buvo toks slaptas, kad buvo pakviesti tik Politbiuro nariai ir aš. Niekas iš CK narių į posėdį nebuvo įleistas. Jis buvo sukviestas tam, kad patvirtinti perversmo datą Vokietijoje. Buvo paskirta 1923 m. lapkričio 9 d. data”. (Buvusio Stalino sekretoriaus prisiminimai, Paryžius” “Trečioji banga”, 1980 m. 69 psl.).
Planas buvo paprastas: lapkričio 7 d. – valdžios užėmimo metinės Rusijoje. Tą dieną vokiečių darbininkai išeis į solidarumo demonstraciją, o Maskvos GPU paruoštos provokatorių ir karinės žvalgybos grupės, kurioms vadovaus Unšlichtas, provokuos konfliktus su policija, kad sukeltų kruvinus susidūrimus, represijas, ir tai sukeltų darbininkų nepasitenkinimą. Lapkričio 7-ji buvo planuojama kaip demonstracijų ir susidūrimų diena, o lapkričio 8-ją susidūrimai turėjo peraugti į gatvės mūšius, lapkričio 9-ją Unšlichto vadovaujami būriai turėjo užimti svarbiausias valstybines įstaigas, ir tai turėjo būti pateikta kaip darbininkų reakcija į policijos žvėriškumą.
Scenarijus paprastas, bet patikimas. Būtent pagal tokį pat scenarijų įvyko taip vadinama “didžioji spalio socialistinė revoliucija”. Pagal tą patį scenarijų “proletarinės revoliucijos” nugalėjo Estijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Kaip 1918 m., taip ir 1940 m. Pagal tą patį scenarijų komunistai į valdžią ateidavo ir daugelyje šalių po Antrojo pasaulinio karo: stichiški darbininkų neramumai, liaudies bruzdėjimai... ir nedidelės patikrintos profesionalų grupės...
Į 1923 m. lapkričio demonstracijas buvo pakeltos visos Vokietijos kairiosios jėgos.
Tuo metu Vokietijos darbininkų partija jau turėjo naują pavadinimą (Nasional-socialistinė Vokietijos darbo partija) ir jos naują vadą (Adolfą Hitlerį).
Tai štai, Hitleris kažkodėl taip pat nusprendė valdžią imti tuo pačiu momentu, kaip buvo nutarta Maskvoje. Ar jis turėjo instrukcijas iš Maskvos? Neturiu supratimo. Bet reikia atsiminti: Hitleris – socialistas. Jeigu nuo viršelio pašalinti autoriaus vardą ir jo partijos pavadinimą, tai po Hitlerio ekonomine programa išdidžiai galėjo pasirašyti Marksas, Engelsas, Leninas, Stalinas, Mao, Fidelis, Chruščiovas, Brežnevas ir dar daugelis kitų...
Kas nors paprieštaraus, Hitleris – ne iš darbininkų. Tikra tiesa. Bet ir Vladimiras Iljičius, tiesą sakant, ne nuo staklių, o ir Marksas – ne iš šachtos.
Paprieštaraus, kad Hitlerio partija – tai prekeivių ir smulkių buržua partija. Tegul prieštarauja. Bet, teisingumo dėlei, reikia atkreipti dėmesį ir į lenininę partiją. Juk proletarus ten laikė tik dėl statistikos, o ją valdė Stalinas, Molotovas, Malenkovas, Radekas, Zinovjevas, tas pats Trockis... Kuris iš jų, atleiskite, proletaras?
Pagal socialinę sudėtį Lenino ir Hitlerio partijos buvo seserys-dvynės.
Ir taip, 1923 m. lapkričio 8 d. Miunchene Hitleris su grupe ginkluotų šalininkų areštavo Bavarijos vyriausybę ir paskelbė, kad Bavarijos ir visos imperijos vyriausybė nuversta ir didžioji vokiečių revoliucija jau prasidėjo...
Tuojau pat buvo suformuota nauja vyriausybė. Lapkričio 9-sios demonstracijoje dalyvavo Hitleris su savo šalininkais. Įvyko demonstrantų susidūrimai su ginkluota policija. Buvo užmušta 16 Hitlerio šalininkų ir trys policininkai. Naktį iš lapkričio 8-sios į 9-ją, Ernsto Remo vadovaujama grupė užėmė karinės apygardos štabą. Bet kitus objektus armija ir policija apgynė.
Bandymas užgrobti valdžią buvo nuslopintas. Hitleris ir jo artimiausi šalininkai bėgo, bet netrukus buvo sugauti ir teisiami, po teismo buvo uždaryti į Landsbergo tvirtovę, kur Hitleris ir parašė savo “Main Kampf”. Vėliau, po atėjimo į valdžią, Hitleris visus tuo kritusius šalininkus paskelbė nacionaliniais didvyriais, o lapkričio 8-9 dienas – pagrindinėmis Vokietijos šventėmis.
Įdomu štai kas: knyga “Main Kampf” skirta kritusiems šešiolikai Hitlerio šalininkų, kurie žuvo 1923 m. lapkričio 9 d., bet didžiulėje knygoje (tik pirmame tome apie 600 puslapių smulkiu šriftu) jis NIEKO nerašo apie lapkričio 8-9 dienų įvykius. Hitleris nerašo, kaip ir kodėl jis atsidūrė už grotų. Viską, kas buvo iki tų įvykių, Hitleris kažkodėl slepia. Vietoje to, paskutiniame puslapyje trumpai ir sausai: “Aš čia nepasakosiu įvykių, kurie atvedė prie 1923 m. lapkričio 8-sios”. Ir viskas.
O juk keista. Knyga vadinasi “Mano kova”. Autorius pasakoja apie save, apie savo partiją, ir apie kovą dėl įtakos masėms, apie kovą už valdžią. Lapkričio 8-9 dienų įvykiai – kulminacinis tos kovos momentas, po kurio Hitlerio partija buvo uždrausta, o jį patį pasodino. Knygos parašymo momentui, Hitlerio ir jo partijos gyvenime nebuvo nieko svarbiau. Bet tų įvykių jis kažkodėl neaprašo.
O slėpti yra ką.
Nepasisekusi Hitlerio revoliucija labai keistai sutapo su nepasisekusia komunistine revoliucija.
Sutapimų keletas, ir jie tiesiog pritrenkiantys.
Revoliucijos data buvo nustatyta Maskvoje ir buvo didžiausioje paslaptyje. Bet Hitleris kažkodėl nutarė savo revoliuciją kelti tą pačią dieną, po tokia pat raudona vėliava ir naudodamasis tais pačiais šūkiais dėl nedarbinių pajamų ekspropriacijos, koncernų nacionalizavimo, karinių pelnų konfiskavimo.
Hitlerininkų taktika visiškai atitinka tam, ką Maskva numatė savo agentūrai: pravesti demonstracijas (nepaisant valdžios draudimo), drąsiai dalyvauti susidūrimuose su policija, užimti vyriausybines įstaigas. Ir taip: sutampa tikslai, metodai, vieta ir laikas, sutampa valandomis ir minutėmis.
Dar labiau keista ir tai, kad – Leninas, Trockis, Stalinas tikėjo suokalbiu, tikėjo perversmu, ir valdžios užgrobimą organizavo mažiausiomis pajėgomis. Būtent taip jie padarė ir Rusijoje. Hitleris manė kitaip.
Hitleris – demagogas, rėksnys ir agitatorius. “Main Kampf” – tai minios vadeivos knyga, kuris žino, kaip elgtis su minia, kaip užkariauti jos pasitikėjimą ir meilę. “Main Kampf” – tai knyga apie tai, kaip valdžią užgrobti LEGALIU keliu, joje nė žodžio apie pogrindinius Lenino-Stalino metodus.
Legalios ir atviros kovos sferoje dėl įtakos masėms, Hitleris buvo daug stipresnis už Leniną, Trockį ir Staliną kartu paėmus. O riaušių ir suokalbių sferoje, Hitleris buvo aiškiai silpnesnis. Jį į tą sritį ir nelindo. Po dešimties metų jis sėkmingai ateis į valdžią legaliu keliu – per agitaciją, propagandą, demagogiją, rinkimines urnas ir... kažkieno neįkainojamą pagalbą.
Rėksnio kelias – tai jo kelias. Čia jis stiprus ir savo, kaip oratoriaus, jėgą jis žinojo ir ja didžiavosi. Tai kodėl 1923 m. lapkrityje jį staiga patraukė prie Lenino-Stalino metodų? Ir dar tuo pat metu, kai tiems susidūrimams buvo vadovaujama iš Maskvos.?
Septyniasdešimt metų komunistiniai istorikai mums kalbėjo, kad tai tik grandinė keistų ir nepaaiškinamų sutapimų. Pasitaiko gi taip: mes nutarėme imti valdžią, ir jis nutarė. Tą pačią dieną.
Na gerai. Tegul bus taip.
Bet aš turėjau gerą mokytoją – vykdantį GRU rezidento pareigas Ženevoje, žvalgybos asą Valerijų Petrovičių Kalininą. Kontradmirolo laipsnį jis gavo per mane (o buvo vertas daug aukštesnio laipsnio). Tai štai, jis mane mokė: jeigu sutapimų daugiau dviejų, reiškia, tai jau ne sutapimai...
Bandymus Hitlerį ir jo partiją PANAUDOTI Vokietijos politinės padėties destabilizacijai, tarybiniai komunistai taikė dar gerokai iki Hitlerio atėjimo į valdžią.
Bet, jeigu nepavykusį bendrą valdžios užgrobimą paaiškinti visa eile nepaaiškinamų sutapimų, tai daugybė tarybinių komunistų bandymų “sukelti pasaulinę revoliuciją” ir pradėti Antrąjį pasaulinį karą jokiais atsitiktinumais paaiškinti neįmanoma – tai jų natūra. Tai išryškėjo iš karto, nuo pat pirmų jų režimo egzistavimo dienų.
Ir taip: Rusijos komunistai pirmą kartą sukelti pasaulinį karą pabandė 1918 m. lapkričio 13 d., praėjus trim dienom po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Egzistuoti šalia normalių šalių jų režimai negalėjo, todėl kaimynines šalis jiems būtinai reikėjo paversti seserimis-respublikomis, bet tada atsirastų naujos sienos, už kurių būtų kitos normalios šalys, ir jas taip pat reikėtų paversti... ir t.t. Tam ir reikėjo “pasaulinio gaisro”, o jis niekaip neįsiplieskė.
Jeigu priešišką šalį (arba šalis, arba visą pasaulį) nepavyktų užimti, o nuo užgrobimo atsisakyti negalima, tai lieka du keliai:
а) nevaisingus šturmo bandymus tęsti;
б) šturmą laikinai pristabdyti, pasirašyti taikos sutartį, gerai pasiruošti, ir šturmą pakartoti.
Rusijos komunistų partijoje tuojau pat atsirado ir vieno, ir kito kelio pasekėjų.
Už pirmą kelią stovėjo Trockis su jo permanentinės revoliucijos idėja.
Už antrą kelią – Leninas ir Stalinas.
Trockis tvirtino: reikia nedelsiant kakta sieną pramušti.
Leninas ir Stalinas laukė: tegul kapitalistai tarpusavyje mušasi, mes palauksime. Mes sukaupsime jėgas.
Leninas suprato, kad Pirmasis pasaulinis karas nors ir pasibaigė, bes paliko palikimą – dinamitą. Šalys-nugalėtojos, ypač Prancūzija, aiškiai persistengė ir Vokietiją apdėjo baisiomis reparacijomis. Vakarų sąjungininkų pergalė buvo įtvirtinta Versalio sutartimi, kuri Vokietijai buvo plėšikiška ir žeminanti. Didžiulių sumų išmokėjimas nugalėtojams Vokietiją privedė prie žiaurios ekonominės krizės ir vokiečių tautą atvedė prie bado ir skurdo ribos, prie pastovaus skurdo ribos.
Leninas suprato, kad Versalio sutartis – tai po Europa pakišta bomba. Į ją tereikėjo įstatyti dagtį ir paleisti mechanizmą. Leninas suprato, kad godumas nugalėtojus pražudys: Vokietija niekada nesusitaikys su neteisingumu ir ten visada atsiras jėgų, kurios išstos prieš Versalio sutartį, pareikalaus peržiūrėti Pirmojo pasaulinio karo rezultatus, pareikalaus lygybės, ir anksčiau ar vėliau, taip atsitiks.
Jau 1920 m. vykdomųjų komitetų pirmininkų pasitarime Leninas sakė: “...tvarka, kurios dėka laikosi versališka taika, yra ant ugnikalnio, nes tos 7/10 visos žemės gyventojų tik ir laukia, kad kas nors atsirastų, kuris pradėtų karą, ir visos tos valstybės pradėtų judėti: (Pilnas Raštų Rinkinys. 41 T. 353 psl.).
Būtent tuo momentu tas “kas nors” ir atsirado. Tas “kas nors” tada į Vokiečių darbo partiją įsiregistravo numeriu 007..
Netrukus Leninas pareikalavo, kad būtų nutraukti bandymai ant Raudonosios Armijos durtuvų nešti laimę kaimyninėms šalims, jis pareikalavo, kad su kaimyninėmis šalimis būtų užmegzti prekybiniai ir diplomatiniai santykiai.
Ir štai – Genujos konferencija. Vakarai apstulbę: tarybinė delegacija juodais frakais ir šilkiniais cilindrais... Vakarai – džiūgauja: jie keičiasi! Jie darosi tokiais, kaip ir visi! Tiesa, kai kas atsargiai perspėjo: reikia duoti bandomąjį laikotarpį prieš tai, kad su jais sėstis už vieno stalo...
O mūsų komunistai ir neslėpė, kad niekas nesikeičia. Jiems reikėjo tik trijų dalykų: technologijų, technologijų ir dar kartą technologijų. Jiems reikėjo ginkluotis, ginkluotis ir dar kartą ginkluotis. Po to, jie planavo Pasaulinę revoliuciją, ir dėl to jiems reikėjo sukurstyti Antrąjį pasaulinį karą. Bet tai bus tik po rimto pasiruošimo, o dabar – atokvėpis.
Stalino mėgstamas poetas Vladimiras Majakovskis tomis dienomis parašė eilėraštį “Mano kalba Genujos konferencijoje”:
Mes vykome, šeimininko akimis stebėjome
Būsimą Pasaulio Federaciją Tarybų.
Kalba laikraščių eilučių liežuvėliai:
“Pradžiai išbandyti juos reikėtų...”
Per daug jie užgriebė!
Ne jūs mums laiką bandymams paskyrėte –
O laikinai mes duodame atokvėpį.
(Мы ехали, осматривая хозяйскими глазами
Грядущую Мировую Федерацию Советов,
Болтают язычишки газетных строк:
"Испытать их сначала..."
Хватили лишку!
Не вы на испытание даете срок –
а мы на время даем передышку).
Du žymūs rusų istorikai Jurijus Leontjevičius Djakovas ir Tatjana Semionovna Bušujeva išspausdino sukrečiančios jėgos knygą – “Fašistinis kardas buvo nukaltas TSRS”.
Koks skambus ir imlus pavadinimas!
Jau vien pavadinime viskas pasakyta. Joje – beveik keturi šimtai puslapių nepaneigiamų įrodymų: Stalinas Vokietiją ruošė karui. Be stalininės pagalbos, Vokietija nebūtų galėjusi apsiginkluoti, sutriuškinti Europos ir užpulti TSRS. Bet Stalino plane kažkas nesuveikė, kažkas pasisuko ne taip, kaip buvo sugalvota. Mūsų pačių apginkluota Vokietija mus pačius ir užpuolė. Bet ne tam mes juos apginklavome! Ir taip, Stalinas kažkur apsiskaičiavo. Kažkur suklydo. Kur būtent?
Djakovo ir Bušujevos knyga gera tuo, kad priverčia mąstyti. Užverti knygą, atidedi į šalį, o pavadinimo pamiršti negali. Prabundi naktį, o prieš akis pavadinimas: “Fašistinis kardas buvo nukaltas TSRS”!
Ir iš karto kyla klausimas: O KAM? KIENO GALVAI?
Atsakymų į tuos klausimus reikia ieškoti kitoje knygoje, “Main Kampf” XIII skyriuje:
“Mes privalėjome imti Versalio sutartį ir kiekvieną punktą aiškinti plačiosioms liaudies masėms. Mes privalėjome pasiekti, kad 60 milijonų vokiečių – vyrų ir moterų, suaugusių ir vaikų – kiekvienas širdyje dėl tos sutarties pajustų gėdą. Mes privalėjome pasiekti, kad vis 60 milijonų vokiečių visa širdimi nekęstų tos plėšikiškos sutarties, kad ta karšta neapykanta užgrūdintų liaudies valią ir visa tai išsilietų į vieną bendrą šūkį: DUOKITE MUMS VĖL GINKLĄ!"
Būtent apie tai svajojo ir draugas Leninas: kad atsirastų “kas nors”... štai ir atsirado.
Versalio sutartis iš Vokietijos reikalavo ne tik pinigų, pinigų ir dar kartą pinigų (Prancūzijai), bet ir draudė turėti, pirkti, konstruoti, bandyti ginklus. Taip pat buvo stipriai ribojami gynybiniai įrengimai ir Vokietijos armijos skaitlingumas. Ir kai komunistai sako, kad Stalinas lyg tai atsisakė Pasaulinės revoliucijos idėjos, aš jums patariu dar kartą perskaityti: “Fašistinį kardą...”
O taip pat visiškai slaptą to paties Unšlichto 1926 m. gruodžio 31 d. pranešimą Stalinui apie slaptą pagalbą Vokietijai: “...reikia turėti omeny, visiškai slaptą bazę nelegaliai ginkluotei”.
Jeigu palyginti tai, apie ką kalbėjo Leninas, rašė Hitleris ir darė Stalinas, tai prapuola noras ginčytis, kad Stalinas atsisakė Pasaulinės revoliucijos idėjos.
Paprasčiausiai, draugas Trockis Pasaulinę revoliuciją ruošė lozungais ir kalbomis, visam pasauliui atskleidė savo planus, kurių įvykdymui neturėjo nei jėgų, nei lėšų, ne galimybių, o draugas Stalinas kalbomis oro nedrebino, veikė, ir tie jo veiksmai buvo po septyniais “visiškai slaptai” antspaudais. Būtent po tuo grifu buvo uždaryti visi dokumentai dėl kalvių sukūrimo, kuriose buvo kalamas fašistinis kardas...
Po atėjimo į valdžią 1933 metais, Hitleris nutarė Vokietijoje sutriuškinti visas politines partijas ir judėjimus, o palikti tik savo vienintelę, kuri buvo apginkluota vienintele teisinga teorija. Priešininkų sutriuškinimui, Hitleriui reikėjo provokatoriaus. Buvo parinktas toks silpnaprotis Marinus van der Liubbe ir kartą, tamsią naktį Reichstagas užsidegė... Į policijos rankas pakliuvo van der Liubbe – rankose fakelas ir komunistų partijos bilietas kišenėje. Gavosi, kad Reichstagą padegė komunistai, o jeigu taip – Hitleris tuojau pat sutriuškino Vokietijos komunistų partiją, o tuo pačiu ir visas kitas partijas.
Bet Hitleris nesuprato vieno paprasto dalyko – jis pats Stalino rankose vaidino silpnapročio van der Liubbe vaidmenį, tik pasauliniame lygyje. Hitleris, kaip ir van der Liubbe, įžiebė Antrojo pasaulinio karo gaisrą. Tą patį, apie kurį svajojo komunistų apkvailinti mūsų tėvai ir seneliai, apie kurį jie tada dainas dainavo.
Vėliau Hitlerį pagaus su fakelu rankose, ir hitlerizmą pasmerks. Ir niekam iš teisėjų Niurnberge ir į galvą neateis paklausti: kas gi į Hitlerio rankas įdėjo fakelą ir tą patį fašistinį kardą, kuris buvo nukaltas TSRS?
Pasiimame iš lentynų trisdešimt tomų Stalino raštų ir visus juos dar kartą perskaitome. Kiekvienas, kuris pats juos skaitė, patvirtins: viskas, kas parašyta po taip vadinamos “didžiosios spalio socialistinės revoliucijos”, – tai polemika tema, kas tai yra pilna ir kas tai yra dalinė socializmo pergalė.
Stalininę logika suprasti lengva: jis išsireiškė suprantamai, o tai ne taip paprasta, kaip atrodo.
Stalino mintis: iš pradžių mes socializmą statome vienoje šalyje, vėliau – ir tai neišvengiama – visame pasaulyje. Visiška socializmo pergalė vienoje šalyje įmanoma, bet ji negalutinė. Galutinė socializmo pergalė įmanoma tik pasauliniu lygiu.
Teisingumo dėlei pažymėsime, kad Stalinas savo praktikoje niekada nepasiekdavo marksistinio žvėriškumo. Jis neatkeitė šeimos, moterų jis neatidavė bendram naudojimui, jis nenacionalizavo vaikų. GULAGo darbo armijose jis laikė labai mažai žmonių – ne daugiau dešimties% gyventojų, tuo tarpu, kaip Marksas rekomendavo VISUS ir VISAM LAIKUI.
Stalininis socializmas buvo labai švelnus marksizmo variantas – taip sakant, “žmogiškas socializmas”, bet, vis dėl to, nepaisant net neleistino švelnumo ir žmogiškumo, stalinizmas vis dėl to išliko marksizmo ir socializmo rėmuose.
Marksas programą formulavo tiksliai – privačios nuosavybės likvidavimas. Stalinas tos rekomendacijos nevengė. Stalinas privačią nuosavybę likvidavo. O konclageriai – tai tik nevengiama priemonė likviduojant privačią nuosavybę.
Ją likviduokite kur tik norite ir pamatysite, kad be konclagerių neišsiversite. Pastatęs socializmą vienoje šalyje, Stalinas žinojo, kad bet kokie jo pavaldinių kontaktai su nepageidaujamu užsieniu, gimdys režimo priešininkus. Ateitis parodė, kad net pati Stalino duktė pasitaikius pirmai progai – ta proga pasinaudojo. Ji sutiko gyventi kur tik norite, kad tik ne pasaulinio proletariato tėvynėje.
Mano kritikas Gabrielis Gorodeckis rašo: “Suvorovas bando įrodyti, kad Tarybų Sąjungos užsienio politika visiškai atitinka ideologiją ir atitinka marksistines dogmas, kurių tikslas visada buvo Pasaulinė revoliucija. Suvorovas nepaiso nacionalinių interesų..."
Apie kokius nacionalinius interesus čia kalbama?
Tarybų Sąjungoje vien tik per kolektyvizaciją buvo sunaikinta daugiau žmonių, negu žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą visose šalyse, kurios tame kare dalyvavo. Kolektyvizacija – tai Antrasis pasaulinis karas prieš mano tautą ir, kai sako, kad 1939 m. rugsėjo 1 d. Hitleris pradėjo... aš paprieštarausiu” ne 1939 m. rugsėjo 1 d., o rugpjūčio 19 d. Stalinas ir jo kahorta pradėjo Antrąjį pasaulinį karą prieš Europą. Jeigu pasižiūrėti esmę, tai Antrasis pasaulinis karas prasidėjo dar anksčiau. Komunistai jį pradėjo prieš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos mužikus iš karto po spalio perversmo, o 1939 m. rugpjūčio 19 d, tas karas išplito į kitas šalis.
Pabandykite rusų nacionalinių interesų požiūriu paaiškinti karą prieš rusų mužikus. Pabandykite nacionalinių interesų požiūriu paaiškinti milijonų pačių darbščiausių ir veikliausių žmonių, tautos pagrindo, jos nugarkaulio, visų, kas maitino naciją, sunaikinimą. Juk stiprus mužikas-ūkininkas visada geras kareivis. Kartoju: visada.
Stiprių mužikų naikinimas buvo gerų kareivių naikinimas ir kai tarybinį-vokiečių karą per klaidą vadina vos ne “didžiuoju” ir net “tėvynės”, nepamirškime, kad prieš tai buvo kruvina kolektyvizacija, kuri iš tikrųjų buvo ANTI-liaudinis, ANTI-tėvyninis karas. Tai buvo komunistų karas prieš savo liaudį. Išnaikinimo karas. Karas, turint tikslą sunaikinti Tėvynės gynėjus. O karas Europoje – tai tik to karo tęsinys, bet tik jau prieš savo kaimynus, artimus ir tolimus.
Stalino veiksmai paaiškinami ir suprantami tik Pasaulinės revoliucijos požiūriu: laisvam žemdirbiui pasaulinė revoliucija nereikalinga, būtent laisvieji žemdirbiai būtų pasipriešinę Etiopijos ir Antarktidos sovietizacijai, nes už Kominterno avantiūras būtų mokėję mužikai, ir kraują būtų lieję – taip pat jie.
Todėl Stalinas ir sulaužė nugarkaulį rusų mužikui, o, tuo pačiu, ir visai tautai, kad jie netrukdytų į neišardomą sąjungą priiminėti vis naujas respublikas.
Ponas Garodeckis įdomiai aiškina: panorėjo Stalinas – vadovaujasi marksistine ideologija, o nepanorėjo – nacionaliniais interesas...
Na, neturėjo Stalinas pasirinkimo.
“Socialinis teisingumas” reikalavo kolektyvizacijos, o nacionalizacija reikalavo totalios biurokratizacijos, o tai reiškė masinį bėgimą iš šalies, o bėgimas – “užrakinti sienas”. “Užrakinta siena” reiškė saviizoliaciją, atsiribojimą nuo visos pasaulinės civilizacijos ir neišvengiamą atsilikimą. Mes pradėjome virti savo sultyse, praradome kontaktus su kitomis tautomis, praradome geriausius pasaulinius pasiekimus moksle, kultūroje ir technikoje. Mes buvome priversti viską išradinėti patys.
Normaliame pasaulyje moksliniai atradimai greitai tapdavo visų šalių pasiekimu, visos šalys draugiškai praturtindavo viena kitą, mes visus dviračius išradinėjome patys... Tas atsilikimas kėlė papildomą liaudies nepasitenkinimą egzistuojančia tvarka ir vyriausybe...
Visi, kas pasirinkdavo šį kelią, privalėjo eiti Stalino pėdomis. Buvo priversti pripažinti karo neišvengiamumą, naikinti visus, kas laisvas, todėl turtingas ir laimingas.
Arba komunistinė Kinija sukels branduolinį karą ir žus pusė žemės civilizacijos (taip mąstė optimistas Mao), arba Kinijos komunizmas žlugs. Branduolinio karo jie nesukėlė, ir Kinijos komunizmas palaipsniui žlunga.
Arba Fidelis Kastro Kubos karius pasiųs kovoti į Afriką ir ten įves biurokratų valdžią: (paaiškinkite man, kur čia Kubos nacionalinis interesas?), arba Fidelio režimas žlugs. O juk žlugs, niekur nedings.
Taip kad – vienas iš dviejų: arba nacionaliniai interesai, kiekvieno laisvė ir visų gerovė, arba eiti iki galo – iki paskutinės respublikos.
Tik vienintelis skirtumas – eiti su pertraukomis, arba be jų.
Stalinas į Pasaulinę revoliuciją ėjo su pertraukomis, bet jis žinojo: ilgai delsti negalima – Vakarai savo fokstrotais ir tango mus išpaikins (ir juk išpaikino!).
Tai – kaip vėžinis auglys: arba organizmas sunaikins vėžines ląsteles ir išgyvens, arba vėžinės ląstelės nužudys organizmą.
Komunistai save laikė sveiku organizmu, o visas normalias valstybes – vėžiniais augliais, kuriuos reikia nugalėti... Nesiginčysiu, kas iš jų buvo sveikas organizmas, o kas vėžinis auglys, bet ilgą laiką egzistuoti šalia vienas kito, jie negalėjo. Teisus buvo draugas Leninas: arba viena, arba kita.
Todėl stalininis atokvėpis ir pasibaigė 1939 m. pradžioje.
Kad tai suprasti, reikia pavartyti to laikmečio mūsų laikraščius. Tarybų Sąjunga tada gyveno laukdama didelių permainų. Komunistų partijos XVIII suvažiavimas kvėpavo neišvengiamo ir greito išvaduojamojo karo oru. Generolas-majoras A.A. Lobačiovas buvo to karingo sambūrio dalyvis. Jis prisimena tą – 1939 m. kovo 10 dieną:
“Du dešimtmečiai praėjo nuo to laiko, kai aš, dar berniūkštis, čia stovėjau garbės sargyboje ir iškilmingai išlydėjau Kominterno kongreso delegatus. Dabar tame pat poste stovėjo kitas jaunuolis, ir aš jį sveikinau, gal būt būsimąjį pergalingo pasaulinio komunizmo suvažiavimo delegatą” (Sunkiais keliais. М., 1960 m. 97 psl.).
Tais pačiais metais Stalino numylėtinis Konstantinas Simonovas pjesėje “Vaikinas iš mūsų miesto” aprašė tarybinių karių kovą Halkin-Gole prieš 6-ją japonų armiją: “Tu dabar apie paskutinę kalvą galvoji, o aš – apie paskutinį fašistą. Aš apie jį galvoju jau seniai, dar nuo Madrido – paskutiniame fašistų mieste tas paskutinis fašistas pakels rankas prieš tanką, ant kurio bus raudonoji, būtent raudonoji vėliava”.
Tai buvo rašoma būtent tuo metu, kai su Vokietija dar nebuvo bendros sienos, ir užpulti ji mūsų dar negalėjo, tuo labiau – netikėtai.
Tai buvo rašoma tada, kai Ribentropas skrido į Maskvą pasirašyti paktą, o draugas Stalinas apkabino Ribentropą ir prisiekė amžiną draugystę.
Tai buvo rašoma tada, kai “Barbarosos plano” dar neegzistavo.
Tai buvo rašoma tada, kai “paskutiniu fašistų miestu” galėjo būti ne tik Kelnas arba Miunchenas, ne tik Neapolis arba Polermo, ne tik Barselona arba Lisabona, bet ir Adis-Abeba ir Tripolis.
Mūsų tikslas – ne savo šalies gynyba, bet “paskutinis fašistų miestas”. O svajonė apie “paskutinį fašistų miestą” atitinka Čingischano svajonę – apie paskutinę jūrą! Tik vienas skirtumas, kad mes ilgai tęsti negalėjome, nors ir labai to būtume norėję...
1922 m. gruodžio 30 d. buvo sukurta Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Tame pavadinime nėra jokių nacionalinių interesų arba geografinių apribojimų. Jos autorių sumanymu, tas darinys turėjo aprėpti visą pasaulį. TSRS herbu tapo žemės rutulys su ant jo uždėtais komunizmo simboliais. Būtent TSRS sukūrimo dieną Kirovas pasiūlė pastatyti TSRS Rūmus. Draugas Kirovas paaiškino simboliką: “Tas pastatas turi būti ateities galybės, komunizmo pergalės simboliu ne tik pas mus, bet ir ten, Vakaruose”. Ir patikslino: rūmus reikia statyti tam, kad juose į Tarybų Sąjungos sudėtį priimti paskutinę respubliką.
Tada niekas negalėjo pasakyti, kuri būtent bus paskutinė respublika: Argentinos Tarybinė Socialistinė respublika arba Urugvajaus, bet tvirtai žinojo – kada nors mes ją priimsime į brolišką šeimą. Tam ir reikėjo pastatyti Sąjungos Rūmus.
Po trylikos mėnesių mirė Leninas. Prie draugo Lenino karsto draugas Stalinas prisiekė: “...Palikdamas mus, draugas Leninas prisakė stiprinti ir plėsti respublikų Sąjungą. Prisiekiame tau, draugas Lenine, kad mes garbingai įvykdysime šį nurodymą...”
Būtent tuos žodžius buvo nuspręsta didžiulėmis raidėmis iškalti ant pagrindinės salės sienų. Patys Sąjungos Rūmai turėjo būti lyg ir paminklas Leninui. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Sumanymas buvo šiek tiek kitoks: Marksas ir Engelsas – komunizmo teorijos pradininkai, jiems po paminklą prie pamatų. Paminklai didžiuliai, bet, palyginus su šimtametriniu Leninu – mažyčiai. O Leninas – praktikas. Leninas teoriją pradėjo įgyvendinti, jis laimingą gyvenimą įvedė viename šeštadalyje žemės rutulio sausumos. Už tai Leninui – atitinkamo dydžio statula.
Bet svarbiausias dalykas Sąjungos Rūmuose – visiškai ne Marksas, ne Engelsas ir netgi ne Leninas, o stalininė priesaika.
Pats monumentas simbolizavo galutinę komunizmo pergalę žemėje, ir tai turėjo atsispindėti priesaikoje. Kai vienas monarchas statė paminklą savo pirmtakui, tuo žingsniu jis pirmiausiai aukštino save, jis taip ne tik papuošė savo sostinę, jis savo pavaldiniams demonstravo savo galybę ir turtingumą...
Stalino įvaizdžio statulose ir bareljefuose nesimatė, bet ta šventovė turėjo tapti jo šventove: Stalinas – viso pasaulio istorijoje Didžiojo Reikalo vykdytojas. Draugas Stalinas žadėjo išplėsti Sąjungą – štai jo priesaika ant sienos, draugas Stalinas tą priesaiką garbingai įvykdė!
Toks buvo sumanymas...
Įdomu, kad vienas konkursui pateiktas Sąjungos Rūmų projektas, žiūrint iš viršaus, turėjo Tarybų Sąjungos formą, kuri buvo konkurso pateikimo momentu. To projekto autorius linksmai nušvilpė – jie nesuprato nei užduoties esmės, nei Sąjungos Rūmų paskirties, nei istorinio momento: Mes gi plėsimės! Mūsų sienos – visas pasaulis!
Į klausimą, kodėl Sąjungos Rūmai nebuvo pastatyti, atsakyti paprasta: todėl, kad Stalinas neįvykdė savo priesaikos. Todėl, kad Stalinas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, bet baigė jį turėdamas praktiškai tą pačią teritoriją, iš kurios tą karą pradėjo. Jis žinojo, kad ilgai egzistuoti šalia normalių valstybių neįmanoma, o jis nugalėti nesugebėjo...
Antrojo Pasaulinio karo rezultatai reiškė komunizmo pabaigą. Tai buvo istorinis pralaimėjimas. Toliau laukė tik žlugimas. Anksčiau ar vėliau. O tokia “pergalė” kare, pasauliniame lygyje reiškė komunizmo pralaimėjimą. Paskutinės respublikos priiminėti į TSRS nebebuvo vilties, todėl rūmų tokiam iškilmingam aktui nebereikėjo.
Skirtumas tarp mūsų ir fašistų buvo tik toks, kad sprendimas pastatyti Sąjungos Rūmus ir Maskvą paversti Pasaulinės Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sostine buvo priimtas DAR IKI TO, kada Adolfas Hitleris pamirkė plunksnakotį į rašalą ir parašė pirmą savo knygos eilutę.
Ir dar: skirtingai nuo Hitlerio, Stalinas ant savo būsimų sienų neplanavo statyti monumentų ir pilių. Būsimoji Pasaulinė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga neturėjo jokių sienų.
Ji buvo pasaulinė.