Jėzaus Kristaus gimimo epochoje, tarp judėjų visur buvo paplitęs aistringas stebuklingo Pasiuntinio atėjimo laukimas. Jie troško įrodymų, kad Jehova iš tiesų pasiruošęs įvykdyti sutartį su išrinktąja tauta ir knygininkai, atsakydami į visaliaudinį laukimą, palaipsniui į Šventąjį Raštą įvedinėjo Pateptojo, Mesijo idėją, kuris pasirodys tam, kad įvykdytų tą sutartį.
“Targamos”, t.y., rabinų komentarai Šventajam Raštui, sakė: “Koks Jis puikus. Karalius-Mesijas, kuris kils iš Judos namų. Jis pakels savo palikuonis ir kausis su savo priešais, ir daugelis karalių bus nužudyti”.
Tie žodžiai rodo, ko laukė judėjai, ko laukti jie buvo įpratinti: karingo, kerštingo Mesijo (pagal seną tradiciją nužudyti “visus pirmagimius Egipte” ir sugriauti Babiloną), kuris savo “geležiniu skeptru” sunaikins Judo genties priešus ir “suskaldys jų kaukoles, kaip molines puodynes”, suteiks jiems karaliavimą pasaulyje ir pažodžiui įvykdys sutartį su jų gentimi. Taip mokė daug levitų ir fariziejų kartų, ir to jie laukė.
Iš viso neegzistavo taikaus Mesijo mokymo, kuris mokytų “mylėti savo priešus”, neegzistavo Mesijo-kankinio, kuris bus žmonių nesuprastas ir pasmerktas, toks Mesijas būtų buvęs atmestas kaip absurdas net ir tuo atveju, jeigu kas nors būtų atkreipęs dėmesį į tuos Isaijo žodžius, kurie tapo suprantami ir įgavo prasmę tik po Jėzaus Kristaus gyvenimo ir mirties.
Nepaisant to, Tas, Kuris atėjo, buvo nuolankus meilės propaguotojas ir pasivadino Mesijumi, daugelis Jo klausėsi ir Juo tikėjo. Keliais žodžiais jis nugriovė rasizmo kalną, kurį valdančioji sekta buvo sukūrusi ant senovinių moralinių įstatymų, vėl atvėrė tai, kas buvo giliai paslėpta ir užkasta.
Fariziejai iš karto Jame pažino savo pavojingą priešininką. “pranašą ir svajotoją”. Tai, kad Jis tarp žydų rado daug pasekėjų, rodo, kad, nors liaudis ir laukė Mesijo – karingo nacionalisto ir išlaisvintojo nuo Romos valdžios, daugelis jautė, gal pasąmonėje, kad jų pagrindinė vergovė buvo dvasinė, kad jie fariziejų vergais buvo daugiau, negu Romos vergais.
Nepaisant to, kai fariziejų politikieriai smerkė Galilietį, kaip netikrą Mesiją ir burnotąją prieš Dievą, liaudies masės iš įpročio tam pritarė. Dėl to kankinamai abejoja daug sekančių žydų kartų, kurie net negalėjo su niekuo pasitarti (net Jėzaus Kristaus vardas negali būti minimas jokioje žydų šeimoje): Jeigu Mesijas atėjo, bet žydų buvo atmestas, tai, ką gi pagal jų pačių Įstatymus jiems žada ateitis?
Kas toks Jis buvo?
Siono istorijoje yra dar vienas paradoksas: krikščionių pamokslininkai nenuilsdami tvirtina, kad “Jėzus buvo žydas”, tuo pat metu rabinai tai kategoriškai neigia.
Jeigu politiniuose ir “tarpkonfesiniuose” forumuose kai kurie Siono rabinai sako, kad Jėzus buvo žydas, tai jie tik siekia atitinkamo politinio efekto tarp nežydiškų klausytojų, bet niekada to nesako tarp žydų.
Rabinas Stefanas Uaizas (Stephen Wise), kuris vadovavo sionistams JAV 1910-1950 m.m., tą frazę naudojo aiškiai politiniais motyvais ir stengėsi apmulkinti nežydišką auditoriją. Kalbėdamas vienoje tokioje “tarpkonfesinėje” konferencijoje 1925 m., jis pareiškė, kad Jėzus Kristus buvo “žydas, bet nekrikščionis”, kitais žodžiais, kad krikščionybė atsirado tik po Kristaus mirties. Už tai jis buvo pašalintas iš JAV tikratikių rabinų bendruomenės, bet krikščionių šventikų Asociacija, jo žodžiais, “jį sveikino kaip brolį”.
Rabinas Uaizas prie to pridėjo gana charakteringą komentarą: “Nežinau, kas buvo skaudžiau: mano priėmimas į krikščionių bažnyčios glėbį, ar pikta rabinų reakcija”.
Tvirtinimai, kad “Jėzus buvo žydas”, politiniais tikslais naudojami ir mūsų laikais. Tuo dažnai naudojamasi prieš sionistų įtaką tarptautinėje politikoje ir prieš Palestinos užgrobimą, nes, jeigu Jėzus buvo žydas, tai krikščionims negalima protestuoti prieš tai, kas daroma žydijos labui. Žinoma, jokios logikos tame nėra, bet tokios frazės veikia minią, todėl čia iškyla dar vienas paradoksas: pareiškimas, kuris labai žeidžia tikratikį žydą, ir tuo naudojasi nežydiški politikai ir bažnytininkai, kad pasigerintų žydijai.
Europietiški terminai Jew, Jude, Juif ir t.t. – yra nauji žodžiai, kurie neatitinka tos epochos aramėjiškiems, graikiškiems arba romėniškiems terminams “judaistas” arba “judėjas”, kurioje gyveno Kristus.
Terminas “žydas” neturi mokslinio pagrindimo, o žodynėliai, kurie gana tikslai nusako visų kitų žodžių prasmę, nusirita iki tokio absurdo, kaip “žydų rasės asmuo”.
Net sionistinė valstybė neturi tikslaus to žodžio apibrėžimo, ir tai visiškai suprantama, nes pagal Torą, t.y., pagal vienintelį jų Įstatymą, iš “žydų” reikalaujama grynos judėjiškos kilmės, o tokių žmonių šiuolaikiniame pasaulyje vargu ar rasite.
Jeigu tvirtinimai, kad Jėzus buvo “žydas” turi prasmę, tai šis tvirtinimas galėjo būti naudojamas tik Jo laikų sąlygomis. Tuo atveju turėjo būti įvykdytos viena iš trijų sąlygų, o gal ir visos trys:
1. Kristus kilęs iš Judo genties (aišku, būdamas judėju);
2. Kristus gyveno Judėjoje (t.y., buvo judėjas);
3. Kristus buvo “žydas” pagal religiją (jeigu tik tokia religija Jo laiku iš viso egzistavo).
Tai – rasės, gyvenamosios vietovės ir religijos požymiai.
Šioje knygoje mes nesiruošiame tyrinėti Jėzaus Kristaus rasinės kilmės; galima tik stebėtis, kad kai kurie krikščionių pamokslininkai šia tema kalba labai laisvai. Jeigu skaitytojas nori tuo klausimu turėti atitinkamą nuomonę, tai jis tegul pats išsitiria šį klausimą.
Naujasis Testamentas mums nepateikia Švenčiausiosios Mergelės Marijos genealogijos, bet yra trys nuorodos, kad ji kilusi iš Dovydo genties. Evangelistai Matas ir Lukas Juozapą kildina taip pat iš Dovydo ir Judo, bet Juozapas nebuvo Jėzaus Kristaus tėvas.
Mokslininkai-judaistai visas tas kilmės prielaidas diskvalifikuoja, sakydami, kad tai buvo parašyta tik tam, kad atitiktų senovės pranašystes.
Dėl gyvenamosios vietos, Evangelijoje pagal Joną nurodoma, kad Jėzus Kristus gimė Judėjiškame Beatliejuje, bet taip atsitiko tik todėl, kad Dievo Motina ten atvyko surašymui iš Galilėjos; judaistai ginčija ir tai, tvirtindami, kad tai įrašyta tik todėl, kad norėta pateisinti Michejaus pranašystę apie tai, kad Izraelio Valdovas ateis iš Beatliejaus. Ir, pagaliau, “Žydų enciklopedija” pabrėžia, kad Jėzaus Kristaus tėvynė buvo Nazaretas ir, atitinkamai, visi šaltiniai sutinka, kad, nepriklausomai nuo atsitiktinės Jo gimimo vietos, Jis buvo galilietis.
Galilėja, kur jis praleido beveik visą gyvenimą, politiškai buvo visiškai atskirta nuo Judėjos, turėjo savo atskirą romėniškąją tetrarchą. Judėjams tai buvo “užsienis” (Graetz). Mišrios santuokos tarp tų dviejų šalių piliečių buvo draudžiamos, ir dar iki Kristaus gimimo Simonas Tarsis, vienas iš Makabėjiškų kunigaikščių, prievarta iš Galilėjos į Judėją iškeldino visus ten gyvenusius judėjus.
Kitais žodžiais, ir pagal rasę, ir politiškai galiliečiai ir judėjai buvo skirtingos tautos.
Ar galima pasakyti, kad Kristus buvo “žydas” pagal religiją?
Žinoma, judėjų autoritetai tai kategoriškai neigia. Tai, ką šia tema dažnai girdime iš bažnyčių sakyklų, sukeltų didžiulį nepasitenkinimą sinagogose. Nesuprantama, kaip gali tokius dalykus tvirtinti atsakingi visuomenės veikėjai.
Jėzaus Kristaus epochoje neegzistavo nei “žydiškos”, nei judėjiškos religijos. Buvo Jehovos kultas su jo įvairiomis fariziejų, sadukiejų, esėjų ir kt. sektomis, kurios aršiai kovojo viena prieš kitą ir per sinagogas stengėsi valdyti liaudį. Tai buvo ne tik sektos, bet ir politinės partijos, o pati stipriausia iš jų buvo fariziejai su jų “žodiniu palikimu” kad Dievas lyg tai perdavė nurodymus Mozei.
Jeigu dabartinius sionistus laikyti “žydais” (pretenzija, kuria pripažįsta lyg ir visos Vakarų valstybės), tai partija, kuri atitiko Jėzaus Kristaus epochą, buvo fariziejai.
Kristus visą savo kritiką buvo nukreipęs būtent prieš fariziejus. Jis taip pat smerkė ir sadukiejus, ir knygininkus, bet iš Šv, Rašto visiškai aišku, kad būtent juos Kristus laikė Dievo ir žmogaus priešais, ir Jo pyktis buvo nukreiptas kaip tik prieš juos. Jis juos puolė už jų elgesį ir tikėjimą, kaip tik tokį, kuris charakteringas šiandieniniams sionistams, žydams, žydijai ir judaizmui.
Be jokių abejonių, pagal savo religiją Jėzus Kristus buvo visiška priešingybė tam, ką šiandiena kuria ortodoksiniai žydai ir kas visiškai atitinka Jo laikmečio tikratikių fariziejų politiką.
Niekas tiksliai nežino, kas iš tikrųjų buvo Kristus, ir visi šiandieninių nežydiškų politikų išsigalvojimai skamba taip pat dirbtinai, kaip savo laiku žydiškuose getuose sklido primityvūs, pilni patyčių paskviliai apie “neteisėtai gimusį”.
Visi Jėzaus Kristaus žodžiai ir darbai pilni tokios didelės transcendentinės reikšmės, kad visa kita yra menka ir nesvarbu. Čia, nors ir daug žemesniu lygiu, verta prisiminti Šekspyrą. Jo kūrinių dvasingumas toks aukštas, kad visiškai nesvarbu, ar iš tikrųjų visa tai parašė jis, ar kas nors kitas; ir, nepaisant to, ginčams ta tema nėra pabaigos.
Galilietiško dailidės sūnus, matyt, niekada nelankė formalios mokyklos: “žydai stebėjosi sakydami: tas žmogus niekada nesimokė, iš kur jis taip gerai žino šventas knygas?” Dar tikriau, kad jis niekada nesimokė sinagogų mokyklose ir neturėjo mokytojų-rabinų. Jo priešai fariziejai tai patvirtina; jeigu jis būtų buvęs iš jų genties, jie būtų klausę “Iš kur pas jį tokia išmintis ir jėga” (Matas. 13:54).
Akinanti naujumo šviesa, sklindanti iš to jauno ir beraščio jaunuolio mokymo išryškėja niūriame levitinio Įstatymo ir fariziejiškų tradicijų fone, prieš kuriuos jis Judėjoje kovojo. Net mūsų dienomis Kalno Pamokslas stebina kiekvieną, kuris kritiškai studijuoja Senąjį Testamentą; tai kaip pusiaudienio saulė tamsią naktį.
Įstatymas, kurio “įvykdymui” Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį, šiuo metu išaugo į masę kitų įstatymų, kurie savo sudėtingumu smaugia visus, kad gyvas. Tora buvo tik pradžia; ji apaugo įvairiomis interpretacijomis ir rabinų aiškinimais, o seniūnai, kaip uolūs šilkverpių kirminai, vis tolyn rezgė savo tinklus, kad į juos pagautų bet kokius galimus žmonių nusižengimus.
Ištisos įstatymų kūrėjų kartos stengėsi sukurti taisykles, kad šeštadieniais negalima valgyti kiaušinių, kuriuos padėjo višta dar iki antrosios žvaigždės pasirodymo danguje. Įstatymas ir komentarai prie jo sudarė ištisą biblioteką, o tarptautinių juristų komitetui, kuriems pavesta suformuluoti bendrą nuomonę įstatymų atžvilgiu, prireiktų ne vienerių metu vien tik tam, kad peržiūrėtų kalnus susikaupusių komentarų.
Bet staiga atsirado paprastas jaunuolis iš Galilėjos, ištiesė ranką ir išmetė visą to šlamšto masę, parodė, kur esmė, o kur erezija. Jis “visą įstatymą ir pranašus” suvedė į dvi taisykles: “Mylėk savo Dievą visa širdimi” ir “mylėk savo artimą kaip pats save”.
Tuo pačiu buvo demaskuota ir pasmerkta pagrindinė erezija, kurią levitai ir fariziejai šimtmečiais pynė į Įstatymą. “Mylėk savo artimą kaip pats save”, – tas nurodymas yra ir levitų knygose, bet yra nuoroda, kad “artimas” gali būti tik gentainis-judėjas.
Kristus atstatė pirminį ir primirštą nurodymą dėl meilės artimui nepriklausomai nuo rasės ir tikėjimo; būtent tai buvo Jo žodžių prasmė: “Aš atėjau ne Įstatymo laužyti, bet jį vykdyti”, o kad nebūtų abejojimų, Jis pridūrė: “Jūs girdėjote, kad buvo sakoma... nekęsti savo priešo, o Aš jums sakau: Mylėkite savo priešus”. Formalūs tam prieštaravimai skamba, kad specifinio nurodymo “nekęsti savo priešų”, Senajame Testamente nėra. Bet Kristaus žodžiai visiškai aiškūs: Senajame Testamente tiek daug nurodymų žudyti ir naikinti kaimynus, kurie nepripažįstami “artimaisiais”, kad be priešiškumo ir neapykantos jausmo tie veiksmai būtų neįmanomi.
Jėzaus Kristaus mokymas buvo tiesioginis iššūkis Įstatymui jo fariziejiškoje interpretacijoje; be to, Jis dar labiau sustiprino tą iššūkį, kai atsisakė vaidinti nacionalinio išgelbėtojo vaidmenį, apie kurį kalbama pranašystėse ir kurio visi laukė iš Mesijo. Jeigu Jis tą vaidmenį būtų priėmęs, tikriausiai būtų sulaukęs didesnio fariziejų palaikymo. Bet Jo atsakyme girdisi ne tik atsisakymas, bet ir priekaištas: “Mano karalystė ne nuo šio pasaulio... Dievo Karalystė yra kiekviename iš jūsų... nekaupkite turtų žemėje... bet turtus kaupkite danguje, kur nei kandys, nei rūdys turtų nesunaikins, ir vagys neprisikas ir nepavogs”. Viską, ką jis pasakė tokiais paprastais žodžiais, buvo ramus, bet tiesioginis iššūkis patiems galingiausiems to laikmečio ir tos vietovės žmonėms, smūgis pagrindiniam tikėjimui, kurį jų sekta kūrė šimtmečiais.
Kalno Pamokslas keliais žodžiais paneigė tai, ką mokė šimtai Senojo Testamento puslapių. Jis meilę priešpastatė neapykantai, atlaidumą kerštui, mielaširdingumą pykčiui, gerą kaimynystę susvetimėjimui, teisėtumą diskriminacijai, patvirtinimą atsisakymui, gyvenimą mirčiai.
Kaip ir Antrojo Įstatymo skyrius “palaimintas – prakeiktas”, Kalno Pamokslas prasideda palaiminimu, bet panašumas tuo ir pasibaigia.
Antrasis įstatymas žadėjo materialines gėrybes žemės, laimikio ir priešų sunaikinimo pavidalu mainais į griežtą ir nepriekaištingą šimtų nurodymų vykdymą, daugelis iš kurių tiesiogiai skatino žudyti.
Kalno Pamokslas nežadėjo jokių materialinių paskatinimų, o paprasčiausiai, mokė, kad doras elgesys, susitaikymas, siekis gyventi teisingai, mielaširdingumas, tyrumas, taikingumas ir ištikimybė palaiminti savaime ir bus dvasiškai apdovanoti.
Antrajame Įstatyme po palaiminimų seka prakeiksmai; Kalno Pamoksle jokių grasinimų nėra, ten nereikalaujama, kad “nusidėjėlis būtų užmuštas akmenimis”, “pakartas ant medžio”, arba, pagaliau, “išpirktų savo kaltes nusiplaudamas rankas veršiuko krauju”. Blogiausias dalykas, kas galėjo nutikti nusidėjėliui, tai “būti pažemintam Dangaus Karalystėje”, o pats didžiausias apdovanojimas teisuoliui buvo – “vadintis aukščiausiuoju Dangaus Karalystėje”.
Jaunasis Galilietis niekada nemokė vergauti, bet mokė tik vidinio susitaikymo, ir Jo pyktis pasireikšdavo tik viena kryptimi: puolant fariziejus. Žodis fariziejus reiškia “neprisiliečiantis prie nešvarių žmonių ir daiktų”. Pagal Žydų Enciklopediją, “Jėzus nuo fariziejų skyrėsi tik savo požiūriu į daugelį nešvarių ir nesirausiusių”. Gerai pasakyta – “tik”! Būtent tas “tik” reiškė prarają tarp genties dievuko ir Vienatinio Visuotinio Dievo, tarp neapykantos doktrinos ir meilės mokymo.
Iššūkis buvo akivaizdus, ir fariziejai jį nedelsdami priėmė, pradėjo Kristui spęsti pinkles pagal jų seną sistemą, kurią prieš daugybę metų aprašė Jeremijas: “Visi, kas su manimi gyveno taikoje, mane seka, ar kur nors nesuklupsiu: sako, gal kur nors pakliūsiu, o jie mane nugalės ir man atkeršys”.
Fariziejai Jį sekė, klausinėjo: “Kodėl jūsų mokytojas geria ir valgo kartu su kankiniais ir nusidėjėliais?” (tai buvo baudžiama Įstatymu). Bet Kristus ir ginčuose juos nugalėdavo, išvengdavo spąstų, atsakydavo greitai, bet ramiai: “... ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams... nes Aš atėjau kviesti atgailauti ne teisuolių, o nusidėjėlių”.
Toliau Jį sekdami, fariziejai pamatė, kad Jo mokiniai rinkdavo varpas ir valgydavo šeštadieniais (kas buvo nauju jų “Įstatymo” pažeidimu): “Štai, tavo mokiniai daro tai, ko šeštadieniais negalima daryti”. Jų klausimai visada būdavo dėl apeigų, bet niekada dėl jų tikėjimo ir elgesio: “Kodėl tavo mokiniai negerbia senolių palikimo? Nes neapsiplauna rankų, kai valgo duoną” “Veidmainiai!” – atsakydavo Jis – “Gerai pranašavo apie jus Isaijas, sakydamas: “Prie Manęs eis žmonės, kurie mane garbins savo lūpomis ir liežuviais; tuo pat metu jų širdys bus toli nuo Manęs; bet jie be reikalo Mane garbina, stengiasi mokyti žmogiškų įstatymų”. Tai buvo ne į antakį, o tiesiai į akį: “Įstatymas” buvo ne Dievo įstatymas, bet fariziejų ir levitų įstatymas, kitais žodžiais, “žmogiškas įstatymas”.
Po to nebegalėjo būti nė kalbos apie jokį kompromisą, Jėzus Kristus nusigręžė nuo fariziejų, “ir sukvietęs liaudį jiems pasakė: klausykitės ir įsiminkite. Ne tai, kas įeina į burna, žmogų niekina; bet tai, kai iš burnos išeina, žmogų niekina”.
Tuo jis pasmerkė vieną iš labiausiai saugomų šventų proregatyvų, susijusių su maisto vartojimu ir ritualinėmis apeigomis skerdžiant gyvulius, jų nukraujinimu ir paniekinimu “to, kuris miršta savaime” ir t.t. Be jokių abejonių, visa tai buvo “žmogiški įstatymai”, nors ir priskirti Mozei; griežtą to dietinio ritualo vykdymą prižiūrėjo fariziejai, ir tam ritualui buvo skiriamas didžiausias dėmesys.
Prisiminkite, kad tam, kad “išpirktų liaudies daromas nuodėmes” Iziekeliui buvo įsakyta valgyti duona, kuri buvo iškepta su žmogaus išmatomis; teisindamasis, jis tvirtino, kad jis vykdo visus dietinio maisto paruošimo nurodymus, tada nurodymas valgyti duoną su žmogaus išmatomis buvo šiek tiek sušvelnintas.
Net Kristaus mokiniai buvo taip įpratinti prie tų valgymo tradicijų, kad negalėjo suprasti, kaip “tai, kas išeina iš burnos”, gali niekinti žmogų, bet ne tai, kas į burną įeina; jie paprašė paaiškinimo ir pridūrė: “Ar žinai, kad tuos žodžius išgirdę, fariziejai susigundė”.
Jėzus jiems atsakė paprasta tiesa, kuri, nepaisant to, fariziejams atrodė kaip negirdėta erezija: “Argi nesuprantate, kad viskas, kas įeina per burną, pereina per kūną ir išmetama lauk? O išeinantis per burną – iš širdies išeina; tai ir niekina žmogų. Nes iš širdies išeina pikti sumanymai, nužudymai, neištikimybė, vagystės, melagingi liudijimai, keiksmažodžiai; o valgyti neplautomis rankomis – žmogaus neniekina”.
Tie žodžiai taip pat buvo “Įstatymo” pažeidimas, todėl fariziejai pradėjo ruošti mirtiną smūgį. Jie paruošė gudrius klausimus: “tada fariziejai susirinko į pasitarimą ir galvojo, kaip Jį pagauti žodžiais”. Buvo užduoti du svarbiausieji klausimai: “Ar leidžiama duoti išmaldos kesariui, ar ne?”, ir antrasis: “O kas mano artimas?”
Už neigiamą atsakymą į pirmą klausimą Jis galėjo būti nubaustas pagal šalį valdančių svetimšalių įstatymus, t.y., Romos. Neteisingas atsakymas į antrąjį klausimą, fariziejams leido Jį apkaltinti prieš romiečių valdžią, kad pažeidžiamas jų Įstatymas, ir pareikalauti bausmės.
Panašų metodą aprašė dar Jeremijus, bet jis naudojamas ir šiais laikais, 20 a. po K.G. Visi, kas dalyvauja viešose diskusijose, gerai žino, kaip galima iš anksto paruošti “gudrius” klausimus, į kuriuos iš karto labai sunku atsakyti. Yra daug būdų, kaip išvengti atsakymų” prityręs oratorius gali, pavyzdžiui, arba iš viso atsisakyti atsakinėti, arba atsakyti klausimu.
Bet daug sunkiau vietoje išsisukinėjimo atsakyti tiesiai ir pilnai, nepažeidžiant savo principų, ir, tuo pat metu, išvengti spąstų ir savęs “nepakišti”. Tai reikalauja greito mąstymo, aukšto dvasingumo ir minties aiškumo. Kristaus atsakymai į abu klausimus yra tobulas pavyzdys visiems laikams, ir apie tai paprasti mirtingieji gali tik pasvajoti.
“Ir taip, pasakyk mums: kaip Tau atrodo? Ar leidžiama duoti išmaldos kesariui, ar ne?” (klausimas skamba pagarbiai ir draugiškai). “Bet Jėzus, pastebėjęs jų gudravimą, pasakė: bandote mane, veidmainiai?, ...kesariui atiduokite tai, kas priklauso kesariui, o Dievui tai, kas priklausi Dievui. Tai išgirdę, jie nustebo, ir Jį palikę ramybėje, pasitraukė”. (Matas. 22:22).
Antruoju atveju, “vienas valdininkas atsistojo ir bandydamas Jį, pasakė: Mokytojau! Ką man daryti, kad užsitarnaučiau amžiną gyvenimą?” Atsakydamas, Kristus vėl atmetė visus levitų įstatymus ir iškėlė dvi tiesas: “Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi... ir savo artimą, kaip pats save”. Ir tuojau pat sekė “niekšiški spąstai” “o kas mano artimas?”.
Kas iš mirtingųjų sugebėtų atsakyti taip, kaip Jėzus? Žinoma, atsirastų žmonių, tokių, kaip ir Jis, kurie atvirai išsakytų savo pažiūras, nors ir žinotų, kad rizikuoja gyvybe: pasiaukojančių žmonių ne taip jau mažai. Bet Jis padarė daugiau: kaip prityręs fechtuotojas, Jis nuginklavo priešininką išmušdamas iš jo rankų špagą. Jį provokavo pasakyti atvirai, kad “pagonys” taip pat “artimieji”, ir taip pasmerkti save už įstatymo laužymą.
Iš esmės, Kristus panašiai ir atsakė, bet jo žodžiai visiškai sugėdino klausiantįjį; retai pasitaiko, kad valdininkai patirtų tokį pralaimėjimą. Levitų-fariziejų mokymas “artimaisiais” pripažino tik judėjus, o iš visų atstumtų pagonių, samariečiai buvo laikomi pačiais šlykščiausiais (apie tai jau buvo kalbama anksčiau). Net prisilietimas prie samariečio sutepdavo ir buvo laikomas didžiausia “nuodėme” (taip manoma iki pat šiol, bet kas iš nežydų apie tai žino?).
Klausimo tikslas buvo išprovokuoti Kristų atsakyti taip, kad jam grėstų pati griežčiausia bausmė; bet, pasirinkęs patarlę apie samariečius, Kristus parodė iš tikrųjų nežmogišką drąsą ir genialumą, papasakojęs, kaip žmogus “...pakliuvo plėšikams... kurie jį sužeidė ir paliko vos gyvą. Atsitiktinai tuo keliu ėjo vienas šventikas... o taip pat vienas levitas (įprastas Kristaus priekaištas tiems, kas ieškojo Jo mirties)... ir abu praėjo pro šalį. Pro šalį važiavęs samarietis, visiškas niekas... pamatė sužeistąjį, priėjo prie jo, aprišo žaizdas... nuvežė į viešbutį”, ...apmokėjo už priežiūra. “Tavo manymu, kuris iš tų trijų buvo artimesnis tam, kuris papuolė pas plėšikus?” (Lukas, 10).
Į kampą užspeistas valdininkas neišdrįso ištarti purvino žodžio “samarietis”, bet atsakė: “tas, kuris parodė mielaširdingumą”, ir, matyt, tik vėliau suprato, kad prisijungė prie tų, kurie smerkia tuos, kurių vardu jis veikė: šventiką ir levitą. “Tada Jėzus jam pasakė: eik, ir tu taip pat daryk”. Tais keliais žodžiais Kristus, tiesiogiai nepasakydamas, privertė klausiantį pačiam pasmerkti visą rasinį eretiškumą, kurio pagrindu buvo sudaryti fariziejiški įstatymai.
Vienas iš palyginti nuosaikių kritikų-judaistų, Monteferiore, skundžiasi, kad, sakydamas “mylėkite savo priešus”, Kristus padarė išimtį, nepasakydamas nė vieno gero žodžio apie fariziejus. Dėl to galima ginčytis. Kristus žinojo, kad ir Jis, ir bet kuris kitas, kuris demaskuos fariziejus, bus nužudytas. Tiesa ir tai, kad Jis knygininkus ir fariziejus laikė pagrindiniais sektos kaltininkais, kurie iškraipė Įstatymą, juos pasmerkė pasaulinėje literatūroje analogų neturinčiais žodžiais: “Vargas jums, knygininkai ir fariziejai, veidmainiai, kad užtveriate Dangaus Karalystę žmonėms; nes patys neinate ir neleidžiate norinčių ten eiti... jūs apeinate jūrą ir sausumą, kad nors vieną atversti; ir kai tai pavyksta, padarote jį hienos vaiku, dvigubai blogesniu už jus pačius ...jūs uždedate dešimtinę mėsai, anyžiui ir kmynams, ir Įstatyme be dėmesio paliekate svarbiausią: teismą, mielaširdingumą ir tikėjimą... jūs apvalote indų ir produktų išorę, tuo tarpu, kai viduje jie pilni apgavysčių ir netiesos... Vargas jums, knygininkai ir fariziejai, veidmainiai, kad naudojatės dažytais karstais, kurie tik išoriškai atrodo gražūs, o viduje pilni kaulų ir įvairiausių nešvarumų... Statote kapavietes ir puošiate paminklus pranašams, ir kalbate, “jeigu gyventume mūsų tėvų dienomis, tai nebūtume jų bendrininkais praliejant kraują pranašui”; tokiu būdu jūs patys prieš save liudijate, kad jūs palikuonys tų, kurie žudė pranašus; pripildykite savo tėvų saiką. Echidnos pagimdytos gyvatės!”
Jeigu kai kurie kritikai tuos tris paskutinius žodžius laiko per daug griežtais, tai tegul pirma perskaito tris frazes iki tų trijų žodžių, kuriuose jaučiama Kristaus nuojauta dėl savo netolimos žūties. Pasiruošęs mirti, Jis kreipiasi į tuos, kas stengiasi jį atiduoti mirčiai, ir čia jokie žodžiai negali būti per griežti. Bet, net ir mirtinas priekaištas “pripildykite gi savo tėvų saiką”, vėliau buvo papildytas žodžiais: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”.
Mes matome, kaip artėja pabaiga. “Kunigai, knygininkai ir seniūnai (Sinedrionas) renkasi vadovaujami Kajafos, kad suderintų priemones prieš tą, kas ginčija jų autoritetą ir Įstatymą. Judas Iskariotas, vienintelis judėjas tarp Jo mokinių-galiliečių, “ir su juo daugybė liaudies su kardaus, vėzdais, visi jie nuo kunigų, knygininkų ir liaudies seniūnų”, eina į Gefsimansko sodą ir Jėzų išduoda mirtinu pabučiavimu.
Tas Judas vertas mūsų dėmesio. Dvidešimtame amžiuje jis buvo du kartus kanonizuotas: pirmą kartą bolševikinėje Rusijoje (taip vadinamoje “gyvoje cerkvėje”), o vėliau Vokietijoje, po Hitlerio pralaimėjimo. Tų dviejų epizodų prasmė aiški: ta sekta, kuri mūsų eros pradžioje buvo stipresnė už Romą, šiandiena Vakaruose yra valdžios viršūnėje. Evangelijoje pagal Matą, Judas vėliau pasikorė; išdavystė laimės jam neatnešė, ir jis pasirinko mirties rūšį, kuri yra “Dievo prakeikta”.
Kasteino mokyklos sionistų istorikai Judai aiškiai simpatizuoja. Pačio Kasteino nuomone, Judas buvo padorus žmogus, kuris nusivylė Kristumi ir “slapta su Juo nutraukė ryšius”: formuluotė, kurią mes randame tik sionistinėje literatūroje.
Sinedrionui vadovavę fariziejai Kristų atidavė tiems, kuriuos mes šiandiena pavadintume “žydišku teismu”, bet labiau tinkamas būtų “liaudies teismo” pavadinimas: Kristus buvo atiduotas skundikams, jį areštavo minia, apkaltino tribunolas, kuris buvo ištikimas to laikmečio teisėtai valdžiai, ir pasmerktas mirti po to, kai melagingi liudininkai patvirtino Jam sufabrikuotus kaltinimus.
“Seniūnai”, kurie tada reguliavo įvykių eigą, kaip tai šiais laikais daro įvairūs “patarėjai”, sugebėjo apkaltinti Kristų tokiais nusikaltimais, kurie buvo baudžiami mirtimi ne tik pagal jų Įstatymą, bet ir pagal Romos vietininko įstatymus. Pagal “Mozės Įstatymą, Kristus buvo kaltinimas piktažodžiavus prieš Dievą, pasiskelbęs Mesijumi, o pagal Romos įstatymus, jis įvykdė išdavystę, kai pasivadino judėjų karaliumi.
Romos vietininkas Pilotas įvairiai bandė išvengti “seniūnų” reikalavimų įvykdymo, kad Kristus būtų pasmerktas mirčiai. Bet jis buvo šiuolaikinių britų ir amerikiečių politikų prototipu ir labiausiai bijojo žydų sektos galios. Jo žmona įkalbinėjo su jais neturėti jokių reikalų. Jis bandė, kaip tai dažnai daro politikai, permesti atsakomybę kitam, savo kolegai Erodui Antipai, Galilėjos tetrarchui, bet Erodas byla atsiuntė atgal. Po to Pilotas mirties bausmę bandė pakeisti išplakimu, bet fariziejai reikalavo Kristaus mirties ir grasino pranešti Romai: “Jeigu jį paleisi, tai tu kesariui ne draugas”.
Tas grasinimas Pilotą privertė nusileisti lygiai taip pat, kaip dvidešimtame amžiuje britų gubernatoriai ir jų atstovai Jungtinėse Tautose vienas po kito nusileisdavo, kai jiems būdavo pagrasinama apie juos pranešti Londonui arba Niujorkui. Kaip ir devynioliktojo amžiaus politikai, Pilotas suprato, kad neįvykdęs sektos reikalavimų, jis paklius į savo viršininkų nemalonę ir bus pašalintas. Yra daug panašumų tarp Piloto ir britų gubernatorių Palestinoje periodu tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų. Vienas iš jų aiškiai tai žinojo ir kartą, skambindamas į Niujorką įtakingam rabinui-sionistui, ironiškai paprašė informuoti Vyriausiąjį kunigą Kajafą, kad prie telefono Pontijus Pilotas.
Romos Pilotas pabandė paskutinį kartą bylą perduoti į kitas rankas: “Pasiimkite Jį patys ir teiskite pagal jūsų pačių Įstatymą”. Bet prityrę fariziejai greitai rado atsakymą: “Mums neleidžiama (Romos įstatymais) nieko nuteisti mirtimi”.
Ir dar kartą Pontijus bando Jį išgelbėti, pasiūlydamas “liaudžiai” atleisti vienam iš dviejų: arba Jėzui Kristui, arba plėšikui ir žudikui Barabui. Didelių vilčių Pilotas tikriausiai neturėjo, nes tarp “liaudies” ir minios, arba tamsumos, skirtumas nedidelis, ir čia sunku laukti teisingumo arba mielaširdingumo; minia visada vykdo galingos mažumos valią. Todėl nenuostabu, kad “kunigai ir seniūnai minią paskatino atleisti Barabai, o Kristų pražudyti”. Ir šiandiena ta pati sekta puikiai moka “įtikinėti” mases ir pasiekti visko, ko tik nori.
Kuo daugiau praeina laiko, tuo labiau blizga tos tragiškos scenos dažai. Skaistumas, nendrinis skeptras ir pašaipus garbinimas: tik fariziejiški protai galėjo sugalvoti visus tuos pasityčiojimus, kurie mūsų laikais skirti pabrėžti pergalei ir pažeminti pralaimėjusius. Vargingas kelias į Golgotą, gėdingas nukryžiavimas tarp dviejų vagių: tą dieną Roma nusileido fariziejų reikalavimams, kaip prieš penkis šimtus metų iki to, Persija nusileido levitams.
Fariziejai pripratino judėjų liaudį laukti Mesijo atėjimo, dabar jie nukryžiavo pirmąjį, kurį patys tokiu pavadino. Kitais žodžiais, Mesijas dar turi ateiti; pagal fariziejus, karalius iš Dovydo genties, pretendentas pasauliniam viešpatavimui, dar turi pasirodyti: šiandiena jis laukiamas.