Kartą man teko dalyvauti žydiškose skerdynėse ir matyti, kaip pagal žydų ritualus skerdžiami gyvuliai. Perduodu tik nuogus faktus.
Tai buvo taip. Prieš šešis metus, tarnybiniais reikalais gyvenau stambiame Pietvakarių krašto mieste, kuriame žydų gyveno maždaug trys ketvirtadaliai.
Pasivaikščiojant priemiestyje, mano dėmesį patraukė keisti pastatai, kurių ilgi korpusai atrodė kaip gamyklos, o teritorija buvo aptverta aukšta spygliuota tvora, kokia aptveriamos kalinimo įstaigų teritorijos. Netrukus aš sužinojau, kad tai miesto skerdykla ir šalia, neveikianti albuminių produktų gamykla. Domėdamasis miestų tvarkymo reikalais ir, būdamas susipažinęs su sostinės skerdyklomis, nutariau apžiūrėti vietinę miesto skerdyklą, ir visiškai pamiršau, kad mieste gyvena beveik vieni žydai, kad visa prekyba yra žydų rankose, ir, atitinkamai, miesto skerdykla taip pat turėtų priklausyti žydams.
Į mano klausimą: “Ar galiu apžiūrėti skerdyklą”, žydas-vartininkas pasimuistė ir, tikriausiai, nutarė pasiklausti savo viršininko, kuris sėdėjo nedideliame fligelyje prie vartų. Tuo metu iš fligelio iššoko žvitrus, grėsmingos išvaizdos žydas ir užsipuolė vartininką. Šiek tiek suprasdamas žydų žargoną, supratau frazę: “Ko tu čia ilgai kalbiesi? Tu gi matai, kad jis ne žydas. Juk tau įsakyta praleisti tik žydus”.
"Todėl bet kokia kaina turiu patekti į skerdyklos vidų”, – pagalvojau aš, ir tęsiau pasivaikščiojimą. Grįždamas į namus pro tą skerdyklą, pastebėjau, kad vartininką pakeitė, todėl nusprendžiau vėl išbandyti laimę. Kad būtų įtikinamiau, vartininkui pasakiau, kad aš priklausau veterinarinės priežiūros tarnybai, ir su reikalais man būtina praeiti į kontorą, todėl prašau ten mane nuvesti.
Vartininkas pasimuistė, bet vėliau parodė, kaip man patekti į kontorą... Senojo žydo fligelyje tuo metu tikriausiai nebuvo, todėl aš sėkmingai pasiekiau kontorą. Kontoroje mane pasitiko inteligentiškos išvaizdos žydas. Aš prisistačiau veterinaru, bet apdairiai nepasisakiau pavardės, ir paprašiau mane palydėti į skerdyklą.
Vedėjas pradėjo smulkiai pasakoti apie skerdyklą, šalia kurios stovi neveikianti albuminių produktų gamykla, yra vandentiekis, o taip pat naujausia įranga. Pagaliau vedėjas pradėjo pasakoti, iš kur pristatomi gyvuliai, kokių rūšių, kokiais kiekiais ir t.t. Kai aš jį pertraukiau ir pakartotinai paprašiau palydėti į skerdyklą, jis po trumpos pauzės man pareiškė, kad ten eiti negalima. Jeigu mane domina “techninė įranga”, tai jis man gali parodyti “mėsos apdorojimo cechą”.
Tuo metu vedėją iškvietė, ir nueidamas jis man riktelėjo: “Tuojau pat jums atsiųsiu palydovą”. Aš nusprendžiau, kad palydovo laukti nėra ko, nes jis man parodys visai ne tai, kas mane domina. Be didelių nuotykių man pavyko pasiekti skerdyklą. Ji buvo panaši į eilę didelių patalpų, kuriose apdorojama skerdiena. Vienintelis, kas iš karto krito į akis, tai siaubinga patalpų antisanitarija. Vienas iš darbininkų man paaiškino, kad skerdimas jau beveik pasibaigęs, ir tik paskutiniame korpuse baigia skersti veršiukus ir kitus smulkius gyvulius. Štai tame korpuse aš ir pamačiau, kaip skerdžiami gyvuliai pagal žydų papročius.
Pirmiausiai į akis krito tai, kad matau ne gyvulių skerdimą, o kažkokius paslaptingus, šventus veiksmus, kažkokius biblinius aukojimus. Prieš mane buvo ne šiaip sau mėsininkai, o šventikai, kurių pareigos buvo griežtai paskirstytos. Pagrindinis vaidmuo priklausė skerdikui, kuris buvo apsiginklavęs duriamuoju ginklu; jam padėjo visas būrys patarnautojų: vieni laikė stovinčius skerdžiamus gyvulius (*1), kiti palenkdavo galvą (*2) ir aukojamam gyvuliui užspausdavo snukį (*3).
Treti rinko kraują į aukojimo indus ir išpildavo jį kalbėdami atitinkamas maldas; pagaliau, ketvirti laikė šventas knygas, iš kurių buvo skaitomos maldos ir atliekamos šventos apeigos. Pagaliau, buvo ir paprasčiausi mėsininkai, kuriems po ritualų perduodavo paskerstus gyvulius. Mėsininkai nudirdavo kailius ir apdorodavo mėsą.
Gyvulių skerdimas stebino žiaurumu ir neišpasakytu pasityčiojimu. Aukojamam gyvuliui šiek tiek atlaisvindavo snukį, leisdavo remtis kojomis; toje padėtyje jį visą laiką prilaikydavo trys padėjėjai ir neleisdavo parvirsti, kai jis silpdavo dėl kraujo praradimo. Tuo metu skerdikas, viena ranka laikydamas ilgą siaurakriaunį aštrų peilį, o kitoje ilgą ylą, ramiai, lėtai badė gyvulį, ir tai darė paeiliui abiem įrankiais.
Tuo metu kiekvienas dūris buvo sutikrinimas su knyga, kurią berniukas laikė prieš skerdiką; kiekvieną dūrį lydėjo maldos, kurias kalbėjo skerdikas (*1).
Pirmieji smūgiai tekdavo aukos galvai, po to į sprandą, po to į paslėpsnius ir šoną. Kiek buvo smūgių – aš neprisimenu, bet buvo akivaizdu, kad smūgių skaičius kiekvienam gyvuliui buvo tas pats; Smūgiai buvo suduodami tam tikra tvarka ir į tam tikras vietas, net žaizdų forma, tikriausiai, turėjo tam tikrą simbolinę reikšmę, nes vienos žaizdos buvo padaromos peiliu, o kitos – yla; be to, visos žaizdos buvo durtinės, nes mėsininkas auką badė taip, kad ta krūpčiojo, bandė išsivaduoti, bandė bliauti, bet viskas veltui: kojos buvo surištos, be to, auką laikė trys tvirti pagalbininkai, ketvirtasis laikė užspaudęs snukį, dėl to girdėjosi tik kimūs, prislopinti, gargaliuojantys garsai (*1).
Kiekvieną skerdiko smūgį palydėdavo kraujo čiurkšlė, be to, iš vienų žaizdų kraujas vos sunkėsi, o iš kitų tryško fontanais ir aptaškydavo aukotojų (*2) veidus, rankas ir rūbus. Kartu su peilio smūgiais, vienas iš padėjėjų prie žaizdų prikišdavo šventą indą (*3), į kurį tekėdavo gyvulio kraujas.
Tuo tarpu auką laikantys padėjėjai maigė ir trynė gyvulio šonus, matyt, taip norėjo padidinti kraujo tekėjimą. Po aprašytų žaizdų padarymo, buvo pauzė, kurios metu kraujas buvo renkamas į indus ir, sukalbėjus atitinkamas maldas, pilamas ant grindų, kurios jau buvo visos aptekusios krauju. (*4); po to, kai gyvulys vos laikėsi ant kojų ir buvo pakankamai nukraujavęs, jį pakeldavo, guldydavo ant nugaros, ištempdavo galvą, ir skerdikas suduodavo paskutinį smūgį, perpjaudamas aukai gerklę.
Štai tas paskutinis smūgis ir buvo pjaunamasis, kurį skerdikas suduodavo gyvuliui. Po to skerdikas pereidavo prie gyvulio, o pribaigtas atitekdavo mėsininkams, kurie lupo nuo jo kailį ir pradėdavo mėsinėti (*5).
Ar stambių galvijų skerdimas vyko ta pačia tvarka, ar su kokiais nors nukrypimais – negaliu spręsti, nes mačiau tik avių, veršiukų ir metinių jautukų skerdimą. Štai koks buvo žydiško aukojimo vaizdas; nes kitokio, labiau tinkamo žodžio negaliu rasti, nes prieš mane vyko ne šiaip gyvulių skerdimas, o buvo vykdomas šventas veiksmas – žiaurus – ne sutrumpinantis, o, atvirkščiai, pailginantis gyvulio kančias. Todėl kai kurie skerdėjai buvo apsivilkę baltus maldos rūbus su juodomis juostomis, kokiais vilki rabinai sinagogose. (*1)
Ant vienos palangės gulėjo tokie rūbai, du aukojimo indai, ir lentelės su šventais įrašais, kurias maldos metu kiekvienas žydas virvelėmis prisiriša prie rankų. Pagaliau, maldas murmančio skerdiko ir jo padėjėjų išvaizda neleido tuo abejoti. Visų veidai buvo žiaurūs, susikaupę (*2), fanatiškai nusiteikę. Net pašaliniai žydai, mėsos pardavėjai ir prižiūrėtojai, kurie kieme laukė skerdimo pabaigos, ir tie buvo susikaupę (*3). Tarp jų nebuvo įprasto šurmulio ir skambaus žydiško žargono, jie stovėjo tylėdami (*4), nusiteikę pamaldžiai.
Pavargęs ir prislėgtas kankinimo vaizdų ir masės kraujo, kažkokio niekam nereikalingo žiaurumo, bet, norėdamas pamatyti viską iki galo, aš atsirėmiau į durų staktą ir nevalingu judesiu atsismaukiau kepurę. To pakako, kad galutinai išsiduočiau. Matomai, mane jau seniai stebėjo, bet paskutinis mano judesys buvo tiesioginis apeigų paslapties įžeidimas, nes visi dalyviai, o taip pat ir pašaliniai ritualo stebėtojai visą laiką buvo su veidą dengiančiomis skrybėlėmis.
Prie manęs tuojau pat prišoko du žydai ir įkyriai kartojo vieną ir tą patį man nesuprantamą klausimą. Tikriausiai tai buvo vien žydams žinomas slaptažodis, į kurį aš privalėjau atitinkamai atsakyti.
Mano tylėjimas sukėlė neįsivaizduojamą triukšmą. Skerdikai ir padėjėjai paliko guvulius ir puolė į mano pusę. Žydai iš kitų skyrių taip pat prisijungė prie minios, kuri mane išstūmė į kiemą, kur buvau tuojau pat iš visų pusių apsuptas.
Minia ūžė, sprendžiant iš atskirų šūksnių, jų nuotaika buvo grėsminga, tuo labiau, kad skerdikų rankose tebebuvo peiliai, kai kurių padėjėjų rankose pasirodė akmenys.
Tuo metu iš vieno skyriaus išėjo inteligentiškas solidus žydas, kurio autoritetui minia iš karto pakluso. Iš to supratau, kad tai buvo vyriausiasis skerdikas – žydų akyse tai buvo šventas žmogus. Jis nuramino minią. Kai minia prasiskyrė, jis priėjo prie pat manęs ir grubiai paklausė, kreipdamasis į mane “tu”: “Kaip tu drįsai čia įeiti? Juk tu žinai, kad pagal mūsų įstatymus pašaliniams draudžiama dalyvauti skerdžiant gyvulius”. Aš pagal aplinkybes ramiai paprieštaravau: “Aš veterinarijos gydytojas, vykdau veterinarinę priežiūrą ir čia atėjau vykdydamas savo pareigas, todėl su manimi prašau kalbėti kitu tonu”. Mano žodžiai padarė įspūdį kaip vyriausiajam skerdikui, taip ir miniai. Skerdikas mandagiai, kreipdamasis į mane “jūs”, bet prieštaravimų nekenčiančiu balsu pareiškė: “Patariu jums tuojau pat išeiti ir niekam nepasakoti, ką pamatėte”. (*1)
“Jūs matote, kaip įsiaudrinusi minia, aš nepajėgsiu jos sulaikyti ir neatsakau už pasekmes, jeigu jūs tuojau pat nepaliksite skerdyklos”.
Man beliko tik paklausyti jo patarimo.
Minia labai nenoriai prasiskyrė – ir aš, pagal galimybes lėtai, neprarasdamas savitvardos, pasukau link išėjimo. Kai nutolau keletą žingsnių, link manęs pradėjo lėkti akmenys, kurie atsitrenkdavo į tvorą, ir aš nesu tikras, kad jie nebūtų suknežinę man galvos, jeigu nebūtų dalyvavęs vyriausiasis skerdikas ir ne mano išradingumas ir savitvarda, kas ne kartą mane gyvenime gelbėjo. Jau artėjant prie vartų, aš pagalvojau: “O kas bus, jeigu mane sustabdys ir pareikalaus parodyti dokumentus?” Ir ta mintis privertė mane pagreitinti žingsnius.
Tik už vartų aš lengviau atsikvėpiau ir pajutau, kad išvengiau labai rimto pavojaus. Pažvelgęs į laikrodį nustebau, kad buvo dar labai anksti. Sprendžiant iš visko, aš ten buvau mažiau valandos, kiekvieno gyvulio žudymas vyko po 10-15 minučių, ir man atrodė, kad viskas tęsiasi amžinybę. Tai štai, ką aš mačiau žydiškoje skerdykloje, štai tas vaizdas, kuris įsirėžė į mano atmintį, – kažkokio siaubo vaizdas, kažkokios baisios paslapties, kažkokios pusiau atskleistos paslapties vaizdas, kurios aš nesitikėjau ir bijojau ją atskleisti iki galo. Aš iš visų jėgų stengiausi kuo giliau nugrūsti to kruvino siaubo prisiminimus, ir tai man dalinai pavyko.
Laikui bėgant, to košmaro prisiminimai atbuko, juos užgožė kiti įvykiai ir kiti prisiminimai, ir tą paslaptį aš saugojau, bijojau prie jos prisiliesti, nemokėjau jos paaiškinti.
Baisus Andriušos Juščinskio nužudymo vaizdas, kurį nustatė profesorių Kosoratovo ir Sikorskio ekspertizė, mane pritrenkė. Man tas vaizdas dvigubai kraupus: aš tai jau mačiau. Taip, tokius žvėriškus žudymus aš jau mačiau. Savo akimis visa tai mačiau žydiškoje skerdykloje. Man tai ne naujiena, ir mane slėgė tik tai, kad aš tylėjau. Jeigu Tolstojus skelbiant mirties nuosprendį – net nusikaltėliui – sušukdavo: “negaliu tylėti!”, tai kaip gi aš, kuris visa tai mačiau, – taip ilgai tylėjau?
Kodėl aš nešaukiau: “Karaul”, nešaukiau, neinkščiau iš skausmo? Juk sąmonėje man jau ryškėjo, kad ten aš mačiau ne skerdyklą, o paslaptingą, senovinį, kruviną aukojimą, kuris buvo perpildytas stingdančio siaubo. Juk ne veltui į mane lėkė akmenys, ne veltui aš mačiau specialius peilius skerdikų rankose. Ne veltui aš buvau arti, labai arti lemtingos pabaigos. Juk aš išniekinau šventyklą. Aš prisiliečiau prie šventyklos durų staktos tada, kai ten galėjo būti tik rituale dalyvaujantys levitai ir šventikai. Likusieji žydai stovėjo už pagarbaus atstumo.
Pagaliau, aš dvigubai įžeidžiau jų paslaptingumą, jų ritualą, kai atsismaukiau nuo kaktos kepurę.
Bet kodėl aš tylėjau proceso metu! Juk prieš mane kartą jau buvo tas kruvinas vaizdas, juk aš jau neabejojau, kad tai ritualas. Juk prieš mane visada stovėjo man mielo Andriušos šešėlis.
Juk tai mums nuo vaikystės pažįstamas vaiko-kankinio vaizdas, juk tai antrasis Dmitrijus-Caraitis, kurio kruvini marškinėliai kabo Maskvos Kremliuje, mažytėje celėje, kurioje dega žvakelės ir kur renkasi visa Šventa Rusia.
Taip, teisus, tūkstantį kartų teisus Andriušos gynėjas, sakydamas: “Vienišas, bejėgis, apimtas paniškos baimės, Andriuša Juščinskij priėmė kankinančią mirtį. Tikriausiai jis net verkti nebegalėjo, kai vienas piktadarys jam užėmė burną, o kitas badė galvą ir smegenis...” Taip, tai buvo būtent taip, tai psichologiškai tiksliai, aš tai mačiau savo akimis, ir, jeigu aš tylėjau – tai, gailiuosi, nes buvau tikras, kad Beilis bus apkaltintas, kad negirdėtas nusikaltimas bus pasmerktas, kad prisiekusieji iškels klausimą apie ritualą, kad nebus jokių maskuočių, baimės, nebus progos žydams švęsti pergalės, nors ir laikinos.
Taip, Andriušos nužudymas, tikriausiai, buvo sudėtingesnis ir dar labiau stingdantis kruvinas ritualas, negu tas, kuriame aš dalyvavau; juk Andriušai buvo padarytos 47 žaizdos, tuo metu, kai mano matytu atveju, žaizdų buvo mažiau – 10-15, gal būt ten buvo lemtingas skaičius – 13, bet, kartoju, smūgių aš neskaičiavau ir sakau tik apytikriai. Užtat žaizdų charakteris ir jų išsidėstymas vienodas: pirmiausiai smūgiai į galvą, po to į kaklą, ir į gyvulio petį; vieni smūgiai sukeldavo tik nedidelį kraujavimą, o smūgiai į kaklą sukeldavo kraujo fontanus; aš tai puikiai prisimenu, nes kraujo čiurkšlės užpildavo skerdiko rankas ir rūbus, jeigu tas nespėdavo atsitraukti. Tik berniukas spėdavo atitraukti šventą knygą, kurią visą laiką laikė atverstą priešais skerdiką, po to būdavo trumpa pauzė, bet man ji atrodydavo kaip amžinybė – per tą laiką tekėdavo kraujas. Jis buvo surenkamas į specialius indus, kuriuos berniukas prikišdavo prie žaizdų. Tuo pat metu gyvuliui ištempdavo galvą ir stipriai užspausdavo snukį, gyvulys negalėjo bliauti, girdėjosi tik kimūs gargaliuojantys garsai. Gyvulys konvulsingai trūkčiojo, bet jį pakankamai stipriai laikė pagalbininkai.
Bet juk kaip tik tai, ką nustatė teismo ekspertizė dėl Juščinskio nužudymo: “Berniukui užėmė burną, kad tas negalėtų šaukti, o taip pat tam, kad padidinti kraujo tekėjimą. Jis išliko sąmoningas, priešinosi. Liko mėlynės ant lūpų ir ant šonų”.
Štai kaip žuvo mažas žmogiškos išvaizdos “gyvulėlis”. Štai ji, paaukoto krikščionio mirtis su užimta burna, kaip gyvuliui. Profesoriaus Pavlovo žodžiais, “jaunas žmogus, ponas Juščinskij mirė nuo nedidelių, juokingo gylio žaizdelių, bet mirė lėta ir kankinančia mirtimi.
Bet ką ekspertizė tiksliai nustatė – tai pauzes, pertraukas iš karto po to, kai buvo suduoti smūgiai į kaklą. Taip, be jokių abejonių, pauzė buvo – ji kaip tik atitinka kraujo surinkimo momentą. Bet štai, smulkmena, kurios ekspertizė nepastebėjo, bet kuri giliai įsirėžė į mano atmintį. Tuo momentu, kai vienas iš patarnautojų gyvuliui ištempdavo kaklą, kiti trys stipriai maigydavo ir trindavo gyvulio šonus, tikriausiai tam, kad padidintų kraujavimą. Pagal analogiją, aš manau, kad tą patį darė ir su Andriuša. Tikriausiai ir jį stipriai maigė, kad padidėtų kraujavimas, bet ta operacija, tas “masažas” nepalieka daiktinių įrodymų – todėl, tikriausiai, tas faktas ekspertizės ir nebuvo užfiksuotas, o buvo konstatuotos tik mėlynės ant šonų, bet tam didelės reikšmės neteikė.
Ištekant kraujui, gyvulys silpo, be to, jį ant kojų prilaikydavo padėjėjai. Tai vėl tas pats, ką konstatuoja profesorius Sikorskis, sakydamas: “Berniukas silpo iš baimės ir nevilties, palaipsniui leidosi ant žudiko rankų”.
Po to, kai gyvulys pakankamai nukraujuodavo, į indus surinktas kraujas buvo išpilamas ant grindų, tuo pat metu kalbant atitinkamas maldas. Dar viena smulkmena: kraujo ant grindų buvo ištisos balos, be to skerdikai ir padėjėjai iki kulkšnių braidė po kraują. Tikriausiai taip reikėjo pagal kruviną žydišką ritualą, ir tik pasibaigus ritualui, kraujas buvo išleidžiamas, praeidamas pro šalį tai mačiau viename iš skerdyklos skyrių, kuriame skerdimas jau buvo pasibaigęs.
Po pertraukėlės sekė tolesni, apskaičiuoti ir ramūs smūgiai, kurie buvo palydimi maldomis. Tie smūgiai didelio kraujavimo nebesukeldavo. Badantys smūgiai būdavo suduodami į pečius, paslėpsnius ir į gyvulio pilvą.
Ar tie smūgiai būdavo tiesiai į gyvulio širdį – ar tik į šoną – pasakyti negaliu. Bet štai, kai kurie skirtumai nuo ritualo, kuriuos aprašė ekspertai: gyvulys ritualo pabaigoje buvo apverčiamas ir paguldomas ant nugaros, ir jam buvo suduodamas paskutinis, pjaunamasis smūgis, kuriuo buvo perpjaunama gyvulio gerklė. Ar kas nors panašaus buvo padaryta Andriušai – nenustatyta. Neabejokite, kad ir vienu, ir kitu atveju, ritualai šiek tiek skiriasi, nes Andriušai buvo atliktas šiek tiek sudėtingesnis ritualas, jis buvo paaukotas sudėtingiau, su juo buvo atliktos sudėtingesnės maldos.
Mano matytas ritualas buvo elementaresnis, buvo aukojama kasdieninė auka – kaip mūsų kasdieninė liturgija. Dar viena smulkmena: ritualinės versijos priešininkai nurodo, kad žydiškai skerdžiant gyvulius, daromos pjautinės žaizdos, o Andriušos kūne buvo tik durtinės žaizdos. Aš manau, kad tai tik akiplėšiškas melas, kuris skirtas nežinantiems, kurie nėra matę žydų skerdyklose atliekamo gyvulių ritualinio skerdimo; ir aš prieš tą melą, kaip liudininkas ir savo akimis matęs, protestuoju ir vėl kartoju: pas skerdikus aš mačiau du įrankius – siaurą ilgą peilį ir ylą, ir tais dviem įrankiais paeiliui būdavo suduodami smūgiai. Skerdikas gyvulius badė. Be to, dūrių forma tikriausiai taip pat turėjo kažkokią simbolinę reikšmę, nes vieni smūgiai buvo atliekami peiliu, o kiti – yla. Ir tik paskutinis, baigiamasis smūgis buvo pjaunamas. Tikriausiai tai buvo ta gerklės žaizda, per kurią, žydų manymu, išeina siela.
Pagaliau, ritualinės versijos priešininkai nurodo visą eilę nereikalingų, lyg tai nesąmoningų smūgių, kurie buvo suduoti Andriušai. Pavyzdžiui, buvo nurodomos “nesąmoningos žaizdos į pažastis, tie tvirtinimai taip pat skirti nežinantiems, kurie visiškai nieko nežino apie žydiškus ritualus. Dėl to aš prisiminiau štai ką: kartą aš patekau į gilų užkampį, kur man teko laikinai dirbti žydiškoje užkandinėje, kurią laikė turtinga patriarchalinė vietinio medžio pramonės verslininko, žydo šeima. Ilgą laiką šeimininkė mane įkalbinėjo valgyti jų žydišką košerinį maistą, galų gale aš buvau priverstas sutikti su šeimininkės argumentais. Tarp kitko, mane įkalbinėdama, šeimininkė nurodė, kad visas skirtumas tarp jų paukštienos ir mėsos – tik tai, kad jų mėsa “be kraujo” – “perpjautos sausgyslės gyvulių paslėpsniuose, o paukščiams, – ant kojų ir po sparnais”... Tai, pasak šeimininkės, žydams turi gilią religinę prasmę, “mėsa pasidaro švari” ir tinkama maistui, o, tuo tarpu, “mėsa su neperpjautomis sausgyslėmis – yra nešvari”; ji dar pridūrė, kad “tai padaryti gali tik skerdikas” kažkokiu specialiu įrankiu, be to, žaizdos “privalo būtų plėštinės”.
Dėl aukščiau išdėstytų argumentų, aš tvirtai tikiu, kad Andriuša Juščinskij buvo nužudytas per žydų fanatikų atliktą aukojimo ritualą. Nėra jokių abejonių kad tas ritualas sudėtingesnis, kvalifikuotesnis, negu kasdieninis ritualas, pagal kuriuo taisykles atliekamas kasdieninis gyvulių skerdimas ir aukojama kasdieninė kruvina auka. Tarp kitko, štai jums priežastis, kodėl žydai taip plačiai atidaro sinagogos duris. Taip noriai, kartais demonstratyviai kviečia pas save: “Žiūrėkite, štai kaip mes meldžiamės, štai mūsų šventykla, mūsų tarnystė Dievui – matote, neturime jokių paslapčių”.
Tai melas, rafinuotas melas: mums rodo ne šventyklą, ir ne tarnystę Dievui. Sinagoga nėra šventykla – tai tik mokykla, maldos namai, religiniai namai, religinis klubas, į kurį gali ateiti bet kas. Rabinas nėra šventikas, ne – jis tik bendruomenės išsirinktas mokytojas; Šventyklos žydai neturi; ji buvo Jeruzalėje, ir šiuo metu sugriauta. Kaip ir bibliniais laikais, taip ir dabar, šventyklą pakeičia Skinija (kilnojamoji šventykla). Skinijoje vykdomas kasdienis aukojimas. Tuos aukojimus gali vykdyti tik skerdikas – dvasinis asmuo, kuris prilygsta mūsų šventikui. Jam padeda patarnautojai, jie yra – levitai. Skerdykloje aš juos taip pat mačiau – jie atitinka mūsų djačiokus ir psalmininkus, kurie, be jokių abejonių, skirstomi į kelis rangus.
Štai, į tą šventyklą-Skiniją, mūsų ir neleidžia, ten neleidžia net paprastų žydų. Ten gali įeiti tik šventikai, paprasti mirtingieji gali būti tik žiūrovais ir stovėti atokiau – tai aš taip pat mačiau skerdykloje. Jeigu jūs sužinosite jų paslaptis – jums gresia kerštas, jus pasiruošę užmėtyti akmenimis, ir jus nuo to gali išgelbėti tik laimingas atsitiktinumas – tai aš išbandžiau pats.
Bet man gali paprieštarauti: bet, juk skerdyklos išorė neatitinka senovinės Skinijos išorės. Taip, tai tiesa. Bet aš tai aiškinu tuo, kad žydai nenori į save atkreipti per didelio dėmesio. Jie pasiruošę nepaisyti kai kurių konstrukcinių elementų, pasiruošę daryti nuolaidas, kad tik būtų išsaugota ritualo paslaptis ir užtikrintas biblinis neliečiamumas.
Baigdamas privalau pasakyti: kaip mes mažai žinome apie žydus ir žydiją! Mes jų juk visiškai nežinome. Kaip jie sumaniai po figos lapeliu slepia didžiulę neapykantą, pasaulinę jėgą, su kuria kiekvienais metais tenka vis labiau ir labiau skaitytis.
V.V. Rozanov.
“Žydų potraukis kraujui”.
Paryžius, 1929 m.