1917 m. Rusiją sukrėtė socialinė katastrofa, pati baisiausia ir kruviniausia iš visų, kokias tik žino žmonija. Ji nežino sau lygių nei pagal grandiozinius mastelius, nei pagal žiaurumą, nei pagal trukmę (nes ji nesibaigė iki pat šiol). Nepaisant to, nepaisant daugelio dešimtmečių liūdnos patirties ir neišpasakytų vargų, mes iki pat šiol nesupratome – kas gi įvyko (ir tebevyksta) su Rusija, kokia jėga žydinčią ir audringai besivystančią šalį iš pradžių pavertė košmariška brolžudiška arena, vėliau didžiule koncentracijos stovykla ir atviro, nežaboto ir ciniško bedieviškumo teritorija, o galiausiai, apmulkintą, išplėštą ir išduotą Rusią atidavė “apiplėšti ir sudoroti” godiems tarptautiniams nusikaltėliams ir perėjūnams, veikiantiems po klaidinančia “demokratijos” iškaba.
Viso to neišsiaiškinę, nesupratę didžiulės visaliaudinės nelaimės priežasčių, nesupratę, kaip veikia griaunantys mechanizmai, kurie Rusioje buvo paleisti prieš daug metų, mes negalėsime atstatyti sveiko ir natūralaus rusų liaudies gyvenimo, negalėsime nukenksminti nuodingus bedievystės ir satanizmo ūglius, negalėsime atgaivinti Šventosios Rusios.
Tarp Rusios kančių liudijimų, ypatingą vietą užima Švenčiausiojo Sinodo ober-prokuroro, kunigaikščio Nikolajaus Davydovičiaus Ževachovo prisiminimų knyga. Šį aukštą postą jis užėmė nuo 1916 m. rugsėjo 15 d. iki 1917 m. kovo 1 d., kai jį Kerenskio įsakymu areštavo “revoliucijos kareiviai”... Ževachovas, galų gale, atsidūrė užsienyje, kur išleido savo prisiminimus. Pirmasis prisiminimų tomas išėjo 1923 m. Miunchene, o antrasis – 1928 m. Serbijoje. Didelė jų dalis skirta analizei to reiškinio, kuris oficialioje “tarybinėje” istoriografijoje buvo pavadintas “Didžiąja Spalio socialistine revoliucija”.
“1917 m. revoliucijos užduotis – rašo Ževachovas. – sunaikinti Rusią ir jos išsilavinimą visoje jos teritorijoje... paversti ją placdarmu, siekiant užkariauti Vakarų-Europos krikščioniškas valstybes... Pirmiausia užduotis buvo persekioti Pravoslavų Cerkvę, išplėšti nesuskaičiuojamus Rusios turtus, totaliai išnaikinti krikščionišką gyventojų dalį. Kankinimai ir mirties bausmės atgaivino seniai pamirštus istorijos puslapius...”
“1917 m. pabaigoje... – rašo Ževachovas, – ...visoje Rusijoje viešpatavo neapsakomas teroras, kurio pagalba nauja valdžia įtvirtino pozicijas, kurios buvo užkariautos dėl rusų liaudies vadovų kvailumo, ir išdavystės. Visa Rusija buvo užlieta krikščionių krauju, nebuvo pasigailėjimo nei moterims, nei seniams, nei vaikams, nei kūdikiams. Nustebę buvo net tikrieji revoliucijos autoriai, kurie nesitikėjo, kad jų darbas duos tokias upes kraujo...
Rusijos sužlugdymas visose srityse buvo toks kolosalus, kad prireiks ne tik kelių tomų visa tai aprašyti, bet ir didelio talento, kad ateities kartoms perduoti visus tuos patirtus baisumus...
Ateis laikas, kai teisingai parašyta “Rusų revoliucijos istorija” gulės ant kiekvieno sąžiningo ir sveikai mąstančio krikščionio stalo – kaip rūstus įspėjimas ateinančioms kartoms, kaip Dievo įsakymų paniekinimo liudijimas, kaip baisus Dievo valios nepaisymo rezultatas”.
...Turėdami ilgaamžę antikrikščioniškų socialinių kataklizmų organizavimo patirtį, revoliucijos autoriai apskaičiavo tiksliai. Jie žinojo, kad bet kuri liaudis – kūdikis. Rusų liaudis, be viso to – naivus ir patiklus kūdikis, geraširdis ir atlapaširdis. Apmulkinę pasakaitėmis apie “liaudies valdžią”, “visuotinę lygybę”, “klasinį teisingumą”, Rusiją įstūmė į baisius ir kruvinus išbandymus...
“Rusija buvo žlugdoma sąmoningai, – sako Ževachovas, – ir jos žlugimas buvo ne teroristinių klaidų rezultatas ir idėjinių revoliucijos vadų nesupratimas, kurie lyg tai norėjo vietoje seno ir negero sukurti kažką naujo ir geresnio, kaip galvojo ir dabar tebegalvoja dar nepraregėję žmonės, bet tai buvo gerai apgalvotų genialių programų įgyvendinimas, kurios Rusiją pasmerkė išnykimui.
Kunigaikščio prisiminimuose pateikti faktai tokie kraupūs, kad nevalingai kyla klausimas: ar verta tai prisiminti? Kaip bebūtų gaila, prisiminti tai reikia, kad tai taptų kliūtimi visiems, kas nekenčia rusų, visiems apgavikams ir Rusijos naikintojams. Ir taip, sustiprinę savo širdis gerumu ir rimtimi, pripildę krikščioniško mielaširdingumo, sukaupkime drąsą ir – pažvelkime kraupiai tiesai į akis.
“Pasimeldę už nelaiminguosius kankinius, kurie nekaltai nukankinti bedieviško fanatizmo, eikime arčiau prie jų kankinimo ir kančių vietų, – kviečia Ževachovas, – įeikime į kruvinų požemių gilumą, kur milijonai pravoslavų krikščionių suvedinėjo sąskaitas su gyvenimu tarp sužvėrėjusių satanistų orgijų, įeikime ten, ne dėl nekalto smalsumo, o dėl atsakomybės prieš žmoniją, kad papasakotumėme pasauliui apie tai, ką mes ten pamatysime... ir kuo iki pat šiol mažai kas tiki.
Netiki todėl, kad jokia vaizduotė nepajėgi nusakyti tokių baisybių vaizdus, kokius iškentė didžioji krikščioniška Rusia atsidūrusi kraują siurbiančio vampyro naguose... Prisiminkime, kad visos tos baisybės, kurias Europa priima kaip “pasakas” arba perdėtus pasakojimus..., taps aiškios ir suprantamos, jeigu nepamiršime pagrindinio rusų revoliucijos tikslo – sunaikinti Rusijos krikščionišką gyventojų dalį”.
Tam baisiam tikslui buvo pajungtos visos naujai gimusios tarybų valdžios “jėgos struktūros”, kuri iš esmės tarnavo tik kaip dekoracija, po kuria slėpėsi karingas žmonių nekenčiantis mechanizmas. Labai aiškiai ir ciniškai tas mechanizmas pasireiškė per ČK veiklą, kuri buvo sukomplektuota vien tik iš užsieniečių ir kitatikių ir, pagal veiklos pobūdį, tapusi tikra “rusų liaudies skerdykla”, kuri veikė pagal oficialią valstybinę užduotį žudyti, kankinti ir naikinti žmones.
Ževachovas sako: “Jokia vaizduotė negali nusakyti tų naikinimų masto. Žmones išrengdavo nuogai, virvėmis surišdavo rankas ir pakabindavo ant skersinių taip, kad kojos vos liestų žemę, o vėliau lėtai ir sistemingai juos šaudydavo iš kulkosvaidžių, šautuvų arba revolverių. Iš pradžių kulkosvaidžiais sutrupindavo kojas, kad jomis būtų neįmanoma prilaikyti kūno, vėliau taikydavosi į rankas, ir tokius sudarkytus ir aptekusius krauju palikdavo kaboti... Prisisotinę kankinamų žmonių vaizdais, vėl šaudydavo į kūnus tol, kol jie pavirsdavo kruvinais mėsos gabalais, ir tik po to pribaigdavo šūviu į kaktą.
Čia pat sėdėjo ir bausmės vykdymu gėrėjosi kviesti “svečiai”, kurie gėrė vyną, rūkė, grojo pianinu ir balalaikomis...
Dažnai buvo praktikuojamas odos lupimas nuo gyvų žmonių kūnų, tam juos sumesdavo į verdantį vandenį, odą įpjaudavo ant sprando, apie rankų riešus, vėliau replėmis odą nuplėšdavo, o tokį nuluptą žmogų išmesdavo į šaltį... Tas metodas buvo taikomas Charkovo ČK, kuriai vadovavo “draugas Eduardas” ir katorgininkas Saenko. Bolševikus išvijus iš Charkovo, Dobrovolsko armija ČK rūsiuose rado daug “pirštinių”. Taip vadinosi kartu su nagais nulupta rankų oda.
Atkasę duobes, kur buvo sumesti užmuštųjų kūnai, rado pėdsakus kažkokių kraupių operacijų su lytiniais organais, kurių esmės negalėjo nustatyti net geriausi Charkovo chirurgai... Ant buvusių karininkų kūnų buvo peiliais išpjaustinėti arba išdeginti antpečiai, ant kaktos – tarybinė žvaigždė, o ant krūtinės – ordinai; buvo nupjaustytos nosys, lūpos ir ausys... Moterų kūnams buvo nupjaustytos krūtys, speneliai ir t.t...
Peterburgo ČK vadovavo latvis Petersas, kuris vėliau buvo pervestas į Maskvą. Gavęs “vidaus kariuomenės viršininko” postą, jis tuojau pat sušaudė virš 1000 žmonių, o kūnus įsakė sumesti į Nevą, į kurią buvo suversti ir jo paties sušaudytų Petropavlovsko tvirtovės karininkų kūnai. 1917 m. pabaigoje Peterburge buvo likę dar kelios dešimtys tūkstančių karininkų, ir virš pusės jų sušaudė Petersas, o vėliau tai darė žydas Urickis. Net pagal tarybinius duomenis (aiškiai melagingus) Urickis sušaudė virš 5000 karininkų.
Pervestas į Maskvą, Petersas, turėdamas padėjėją latvę Krauzę, krauju užpylė visą miestą. Nėra galimybių perduoti visą žinomą tos moters-žvėries sadistiškumą. Pasakojo, kad ji kėlė baimę vien savo išvaizda, virpėti priversdavo vien savo aktyvumu... Ji tyčiodavosi iš savo aukų, išsigalvodavo vis naujų kankinimų, kurie dažniausiai buvo nukreipti į lytinius organus, ir tie kankinimai būdavo iki lytinės reakcijos išsekimo. Jos kankinimų objektais daugiausiai būdavo jaunuoliai, ir jokia plunksna nepajėgi perduoti, ką ta satanistė išdarinėjo su savo aukomis, kokias operacijas ji su jais išdarinėjo... Pakanka pasakyti, kad tokios operacijos trukdavo valandomis, ir jos baigdavosi tik tada, kai nuo kančių susirietę jaunuoliai virsdavo kruvinais lavonais su iš siaubo sustingusiomis akimis...
Jos vertas bendradarbis buvo ne mažiau rafinuotas sadistas Orlovas, kurio specializacija buvo šaudyti berniukus, kuriuos jis išsitempdavo iš namų arba pagaudavo gatvėje... Jeigu mano žinios atrodo nepanašios į tiesą, o taip gali atsitikti – nes jos tokios neįtikėtinos ir, normalių žmonių požiūriu, neįmanomos, tai aš prašau visa tai patikrinti bent susipažinus su užsienietiška spauda, pradedant 1918 m. ir peržiūrėti laikraščius «Victore», «Times», «Le Travail», «Journal de Geneve», «Journal des Debats» ir kitus...
Kijevo ČK vadovavo latvis Lacis. Jo padėjėjais buvo niekšas Avdocinas, žydės – “draugas Vera”, Roza Švarc ir kitos mergšės. Čia buvo pusšimtis ČK skyrių, bet baisiausi buvo trys, vienas iš kurių buvo įsikūręs Jekaterinsko g. Nr. 16, kita Instituto g. Nr. 40, ir trečia Sadovaja g. Nr. 5... Viename iš ČK rūsių, tiksliai neprisimenu, kuriame, buvo įrengta kažkas panašaus į teatrą, kur buvo sustatyti krėslai kruvinų reginių mėgėjams, o ant paaukštinimo, t.y., estradoje, kuri turėjo vaizduoti sceną, buvo vykdomos egzekucijos.
Po kiekvieno sėkmingo šūvio pasigirsdavo šauksmai “bravo”, “bis”, o budeliams būdavo atnešami bokalai šampano. Roza Švarc asmeniškai užmušė kelis šimtus žmonių, prieš tai juos įgrūdusi į dėžę, kurios viršuje būdavo skylė galvai. Bet šaudymas į taikinį toms mergšėms buvo tik nekaltas užsiėmimas ir jų atbukusių nervų nejaudino. Jos reikalavo aštresnių pojūčių, dėl to Roza ir “draugas Vera” aukoms išdurdavo akis, arba jas išdegindavo papirosais, arba po nagais įkaldavo plonas vinis.
Kijeve pašnibždomis iš lūpų į lūpas perduodavo mėgstamą Rozos Švarc įsakymą, kuris labai dažnai skambėdavo kruvinuose ČK požemiuose, kai jau jokiomis priemonėmis nebebuvo įmanoma nuslopinti kraupių riksmų: “Užpilk jo gerklę išlydytu alavu, kad jis nežviegtų kaip paršas”... Ir tas įsakymas būdavo tiksliai įvykdomas. Ypač didelį Rozos ir Veros pyktį sukeldavo tie, pas kuriuos rasdavo kryžių. Po neišpasakytų patyčių iš religijos, tuos kryžius nuplėšdavo ir jų atvaizdus išdegindavo ant krūtinės arba aukų kaktos....
Kijevo ČK buvo praktikuojami ir kiti kankinimo būdai. Taip, pavyzdžiui, nelaiminguosius sukišdavo į siauras medines dėžes ir užkaldavo vinimis...
Kai kankintojų fantazija išsekdavo, aukas mesdavo ant grindų ir dideliais kūjais suskaldydavo kaukoles, smegenys ištikšdavo ant grindų. Taip būdavo ČK, kuri buvo įsikūrusi Sadovaja gatvėje Nr.5, kur Dabrovolkio armija rado daržinę asfaltuotomis grindimis, kurios buvo tiesiog užverstos smegenimis...
Poltavoje siautė čekistas “Griška”, kuris praktikavo dar negirdėtus kankinimus. Jis nukankino 18 vienuolių, kuriuos įsakė pasodinti ant kuolo. Tuo pačiu metodu naudojosi ir Jamburgo čekistai, kur ant kuolo buvo pasodinti visi Narvos fronte į nelaisvę paimti kareiviai ir karininkai. Jokia plunksna nesugebės aprašyti vargšų kančias, kurie nuo skausmo mirė ne iš karto, o po kelių valandų. Kai kurie kankinosi virš paros. Tų kankinių lavonai atrodė kraupiai: beveik visų akys buvo iššokusios iš orbitų...
Blagoveščenske visoms aukoms po kojų ir rankų nagais buvo sukištos patefonų adatos.
Omske kankino net nėščias moteris, perpjaudavo pilvus ir ištraukdavo žarnas.
Kazanėje, Urale ir Jekaterinburge nelaiminguosius nukryžiuodavo, degindavo ant laužų arba mesdavo į įkaitintas krosnis...”
Pagarba skaitytojams reikalauja nutraukti tų baisybių citavimą – ne kiekvieno širdis sugeba sutalpinti tą skausmo ir užuojautos krovinį, kurie prisiliečia prie baisių rusų revoliucijos paslapčių.
Mes toliau nebeaprašinėsime prievartą ir kankinimus, baisias dirbtinai sukelto bado pasekmes, kai buvo pražudyta milijonai žmonių, kurių kasdienybėje buvo lavonų valgymas ir kanibalizmas.
Mes susilaikysime nuo pagrindinių Rusijos budelių išvardijimo, kurių pagrindinė dauguma buvo ne rusai – nes nenorime aštrinti nacionalinių jausmų, nenorime didinti pykčio ir priešiškumo. Reikia tik tvirtai prisiminti, kad visi tie žmonių pergyvenimai bus beprasmiai, o mes patys tapsime rusų liaudies išdavikais, jeigu nepadarysime reikalingų išvadų iš tos karčios patirties, kuri mums atiteko tokia nepamatuotai didele kaina...
Jėgos, kurios sutriuškino rusų pravoslavišką valstybingumą, net negalvojo sustoti. Revoliucijos sumanytojų planuose, sekantys žingsniai turėjo būti rusų liaudies savimonės “dekrikščionizavimas” ir, dar daugiau, antikrikščioniškos pasaulėžiūros suformavimas, cerkvės – kaip organizuotos struktūros sunaikinimas, kuri priešinosi satanizmui...
1921 m. danas Chepning Keler Berlyne išleido knygą pavadinimu “Raudonasis sodas” (2). Tais pačiais metais atsiliepimai apie tą knygą ir ištraukos iš jos pasirodė ir rusų antibolševikinėje spaudoje (3). Kelerio prisiminimai, kuris daug matė išniekintoje Rusijoje, mums yra gana įdomūs. Pavyzdžiui, jis aprašo Sviažko mieste įvykusią paminklo atidarymo ceremoniją – Jėzaus Kristaus išdavikui Judui Iskarijotui.
Keleris į Sviažko miestą papuolė pakeliui iš Altayro į Kazanę, ir ten buvo kaip tik “iškilmių” dieną. Ta proga mieste buvo suorganizuotas dviejų Raudonosios Armijos pulkų ir šarvuoto traukinio ekipažo paradas. Vietinės tarybos pirmininkas pasakė “liepsningą” kalbą, kurioje kalbėjo apie tai, kad sprendimas pastatyti paminklą būtent Judui, buvo priimtas ne iš karto. Iš pradžių kandidatais “pagerbimui” buvo Liuciferis (t.y., pats šėtonas), ir Kainas, “nes jie abu buvo engiami, riaušininkai, revoliucionieriai”.
Bet, kaip bebūtų gaila, pasakė tarybos pirmininkas, Liuciferis ne visiškai atitinka materialistinį požiūrį. Kas dėl Kaino – jo egzistavimas istoriškai nepatvirtintas. Todėl buvo nuspręsta pastatyti paminklą “žmogui”, kurį jau du tūkstančius metų smerkia kapitalistinė visuomenė, o tai jau pasaulinės revoliucijos šauklys – Juda Iskarijotas...”
Stebėtojas rašo, kad net oratorių supančioje minioje ne visi pritarė jo nuomonei. Girdėjosi kažkokie protestuojantys balsai, kai kurie žegnojosi. Kai atėjo momentas atidengti paminklą, ir apdangalas nukrito po dalyvaujančiųjų kojomis, atsivėrė rudai raudona žmogaus figūra – aukštesnė už natūralų dydį – su perkreiptu, į dangų nukreiptu veidu ir mėšlungiškai nuo kaklo traukiančiu virvę...
Pilietinis karas pateikė daug religinio pasityčiojimo pavyzdžių. Vieną iš tokių reiškinių paplitimo įrodymą – 1920 m. vasaryje atspausdino laikraštis “Jaltos vakaras” (4).
1919 m. gegužyje Baltoji gvardija kovėsi dėl Melitopolio. Ta operacija buvo patikėta jungtiniam gvardijos pulkui, kuriam vadovavo pulkininkas Lukoško. Pulko sudėtyje buvo 4-sis gvardijos šaulių batalionas. Jiems priešinosi garsios Dybenkos divizijos dalinai. Birželio 2 d., netoli Černigovsko Berdiansko gyvenvietės, ketvirtojo bataliono būrys, kuriam vadovavo pulkininkas Uchomskis, kovojo su skaitlingesniais priešininkais. Atsitraukimo metu kunigaikštis Uchomskis buvo sužeistas ir, kai tapo aišku, kad jo išnešti nepavyks, norėdamas išvengti raudonarmiečių kankinimų, kunigaikštis vienam iš savo karininkų įsakė jį nušauti, kas ir buvo padaryta. Be Uchomskio, kovos lauke liko dar 21 žmogus – žuvę ir sužeistieji..
Po dviejų valandų kaimą paėmė du šimtai Kubanės kazokų iš generolo Vinogradovo dalinių. Surado visus 22 anksčiau paliktų karių kūnus. Bet – kokios išvaizdos! Ant visų kūnų buvo ritualinių religinių pasityčiojimų pėdsakai. Pats švenčiausias krikščionių dalykas – Kristaus kančia – visada buvo nekenčiamiausias krikščionybės priešininkų objektas. Tyčiodamiesi iš aukų, jie simboliškai pakartojo siaubingus Dievo nužudymo veiksmus ir taip parodė savo neapykantą Dievo Sūnui. Pravoslavų Cerkvė daug panašių kankinių kanonizavo, ir jų atmintį krikščionys šventai saugo... Tai štai – visiems 22 žmonių kūnams buvo prakalti delnai ir pėdos (žaizdos nuo vinių, kuriomis buvo prikaltas Išgelbėtojas), perdurtas kairysis šonas (žaizda, kurią Kristui padarė romėnų sargybinis), nuo kaktos nuplėšta odos juosta (žymė nuo erškėčių vainiko). Pasityčiota kaip iš lavonų, taip ir iš dar gyvų žmonių, kurie nuo kankinimų mirė.
Kenčia ir kraujuoja žmonių širdys, kai tenka kalbėti apie tokius dalykus. Pakartosiu dar kartą: “džiaukis ir džiaukis, ir vėl upė” – ir tai darau ne todėl, kad kviesčiau atkeršyti, o tik vartau pamirštos praeities puslapius. “Mano kerštas, Aš atsilyginsiu”, pasakė Dievas, palikdamas mums apverkti kritusiuosius, kad nepasikartotų didinamas blogis...
1. N.D. Ževachov. Prisiminimai. 2 T. Naujasis Sodas, 1928 m., 162 psl. Visos sekančios citatos paimtos iš to kūrinio 26-35 skyrių.
2. Kechler Henninge. Der Rote Garten. – Berlynas, 1921.
3. Žr. laikraštį “Руль” (“Vairas”), 1921 m. liepos 3 d.
4. Žr. G. Bostunič. Masonystė ir rusų revoliucija. Mistinė ir reali tiesa. Naujasis Sodas, 1922.