Už romaną “Piktosios dvasios” Valentinas Pikulis (po mirties) tapo pirmuoju M.A. Šolochovo vardo premijos laureatu. Antonina Pikul (jo žmona) tą premiją perdavė Solovetsko vienuolynui. Valentinas Savičius prie to romano ėjo virš dešimties metų. Kiek buvo “suvirškinta” medžiagos! Neskaitant laikraščių ir žurnalų straipsnių, kurių jis peržiūrėjo ŠIMTUS, išstudijuotos literatūros sąrašas SUDARĖ 128 (šimtą dvidešimt aštuonis) PAVADINIMUS...
Sename parke karksėjo varnos. Vakarinė pūga užpustė takus... Neišvaizdžiais baldais apstatytame Gatčinsko pilies ankštame kambaryje lyg lokys indų parduotuvėje sukiojosi didžiulis barzdotas dėdulė plokščiu kalmuko tipo veidu. Štai, jis prasispraudė prie stalo ir kažką pradėjo rašyti. Jo didžiulėje letenoje su raudonais, lyg nuplikytais pirštais, plunksnakotis atrodė kaip mažas šapelis. Durys į gretimą kambarį kiek praviros ir žmona kartkartėmis vis pažvelgia į vyro kabinetą. Kol kas viskas gerai: vyras tvarko valstybinius reikalus, o ji... ado jo kojines.
Kalbama apie Imperatorių Aleksandrą III.
Grubus ir nepakenčiamas, ryškus ir išraiškingas. Baltijos jūros bocmanai iš to imperatoriaus mokėsi keiktis; laivyne net sklandė posakis “apkeikti aleksandroviškai”, o kartą ant švietimo ministro pranešimo jis užrašė istorinę rezoliuciją: “Nutrauk tu tą švietimą!”
Visą gyvenimą jis svajojo savo buitį sutvarkyti kiek įmanoma kukliau. Jis dievino mažyčius kambarėlius ir žemas lubas. Tapęs imperatoriumi, jis iš Aničkovo rūmų persikraustė į Gatčinsko pilį, kur savo šeimos narius negailestingai sukaišiojo po liokajų antresolių kamarėles.
– Net rojalio nėra kur pastatyti, – skundėsi imperatorienė.
Kai į svečius atvažiavo graikų karalienė Olga, miegoti jai pasiūlė didžiąją vonią. Gerai, kad moteris buvo neišdidi ir suprato jumorą. Kita būtų įsižeidusi.
Aleksandras III nešiojo per siūles suirusį mundurą. Greitai pilnėdamas, jis siuvėjams liepė iš savo reitūzų jam įsiūti intarpus. Kraštutinumuose visada yra betvarkės dalis. Imperatorienė kartą gavo fotografijas iš savo daniškų giminaičių ir rodydama jas vyrui, paklausė:
– Saška, galima, aš fotografijoms užsakysiu pigius rėmelius?
– Ach, Mari! Tau kad tik pinigus niekams mėtyti...
Karalių ir princesių fotografijas prie sienų prismeigė paprastais kanceliariniais smeigtukais. Kaip kareivinėse. Kad ir kiek ministrai jį užversdavo popieriais, jis su jais dirbdavo iki gilios nakties, nes manė, kad privalo išstudijuoti kiekvieną popierėlį. Išsilavinimo stoką caras kompensavo pavyzdinėmis pastangomis (kaip smulkus valdininkėlis, kuris tikėjosi kada nors prasimušti į žmones) ir nuo to nepertraukiamo sėdėjimo jo didenybės kelnės užpakalyje nepadoriai blizgėjo...
Esmė tame, kad Valdovo vaidmeniui jo niekas neruošė, o nuo jaunų dienų Aleksandras be tikslo (kartais ne visada blaivus) stumdėsi tėvo priimamajame. Į carus ruošė jo brolį Nikolajų. Profesoriai jam perduodavo masę žinių. Nikolajui jau parinko ir pačią gražiausią nuotaką Europoje, bet 1865 m. jis dėl pervargimo netikėtai mirė ir teisė į sostą mechaniškai perėjo Aleksandrui, o su caraičio titulu jis paveldėjo ir mirusiojo brolio nuotaką – Danijos princesę Dagmarą, kuri po krikšto tapo Marija Fiodorovna...
Štai dabar ji sėdi gretimame kambaryje ir – jam trukdo! Kaip tik dabar atėjo laikas išlenkti gvardietišką “taurelę” be užkandos, o Maška stypso už durų ir žvilgčioja, kad jis neišgertų per daug. Atidėjęs plunksnakotį, imperatorius prisėlina prie bufeto. Be girgždesio atsidaro iš anksto suteptos durelės. Štai ir išganingasis grafinas. Seka lengvas, iš anksto apgalvotas grafino palenkimas virš taurelės, bet pasigirsta išdavikiškas – bul-bul-bul. Duryse jau stovi žmona su sena kojine rankose.
– Ach, Saška, Saška, – sako ji smerkiamai. – Kodėl tu nori apgauti savo senutę Mari? Juk tau gerti negalima...
Apsvaigimas jam pasireikšdavo vienu įpročiu, kuris buvo nuo pat jaunystės. Imperatorius guldavosi ant nugaros ant grindų ir graibstydavo už kojų visus praeinančius, lengvai ir žaismingai kandžiodavosi. Tokiais atvejais kamer-liokajai kviesdavo carienę, ir ji jam pasakydavo:
– Saška, tuojau pat eik miegoti... Tu girtas!
Ir visos Rusijos, Didelės ir Mažos, Baltos ir Kitokios valdovas, netriukšmaudamas (ir neįrodinėdamas, kad jis negirtas), kuo nuolankiausiai pasišalindavo ir nueidavo miegoti. Gatčinsko pilis, ir be to niūri, stovėjo migloje kaip užburta, o naktį girdėjosi tik kazokų patrulių žirgų kanopų caksėjimas.
Peterburgiečiai carą vadino “Gatčinsko kaliniu”, Europos spauda – “revoliucijos belaisviu”. Reikia pripažinti, kad tas valdovas sunkiu valingu žvilgsniu, mokėjo stebinti Europą! Politinės krizės įkarštyje, kai daugelis valstybių ieškojo pagalbos Rusijoje, jis skelbė tostą: “Geriu į mano vienintelio draugo, Juodkalnijos karaliaus sveikatą, nes kitų draugų neturiu”.
Panašūs dalykai nebuvo tik tušti žodžiai. Caras tikėjo neribota savo valstybės galia ir, gerdamas taurelę į pietinių rusų sveikatą, tuo pat metu siuntė pagiringą žagsėjimą Habsburgams. Rusijos karinis autoritetas tada buvo labai aukštas, ir Europa nuolankiai laukė, ką pasakys nuo Nevos krantų...
– Kol rusų imperatorius gaudys žuvį, – sakydavo Aleksandras II užmesdamas meškerę į didžiulius Gatčinsko prūdus, – Europa gali ir palaukti. Nieko su ja neatsitiks!
Jam pasisekė – jis mylėjo žmoną (retas atvejis Romanovų dinastijoje!). Apsuptas dėdžių ir brolių, tarp kurių bujojo pačios šlykščiausios ištvirkavimo formos, Aleksandras III sugebėjo išsaugoti savo vyrišką esybę. Kalbėjo, kad caras iš viso myli tik vieną. Dienoraštyje jis užpildė visą puslapį apie nuoširdžiai praleistą savo pirmąją naktį. Ir – jokių orgijų! Būdamas baisus girtuoklis, jis nekėlė homeriškų puotų, o prisigerdavo tyliai. Jo apsaugos viršininkas, generolas Piotras Čerevinas, kaip antraeilininkas atlikdavo ir caro butelio draugo pareigas...
Demokratinės stovyklos poetai imperatorių net gyrė už jo aiškų kuklumą:
Motinėlę-tiesą sakant, kalinys iš Gatčinsko
Gana blogai vaidina Carą, bet užtat ramus.
Nors protu nepasižymi, bet ne azijietis –
Nėra didis pedarastas, kaip Serioža – brolis.
Marija Fiodorovna iki pat senatvės buvo nepavargstanti šokėja. Būdama valinga ir ištverminga moteris, ji sugebėjo pritaikyti raktus į savo grubaus vyrio širdį. Santuokoje būdama gana laiminga, ji sugebėjo į pasaulį paleisti tris sūnus – Nikolajų, Georgijų ir Michailą (Niki, Žoržą ir Mišką).
Vyresnįjį caras lupdavo kaip Sidorovo ožką, vidurinįjį kilnodavo už ausų ir jam rodydavo Kronštadtą, o jauniausią... jo jis ir pirštu nepaliesdavo, nors dažnai grasindavo: – Miška, tu baik, kitaip gausi lupti!
Marija Fiodorovna į Rusija atvažiavo atsiveždama laukinį pyktį Bismarko Vokietijai, ir tų atsargų jai užteko visam ilgam gyvenimui. Ji pergyveno dėl savo mažos tėvynės, kurią 1864 metais užpuolė vokiečiai ir iš Danijos atėmė Šlezvig-Golštiniją, o danų princesė, tapusi rusų imperatoriene, niekada jiems to neatleido. Todėl, stipriai veikiamas žmonos, Aleksandras III kerštingai persekiojo žmones vokiškomis pavardėmis ir “karjeros laiptais” stumdė vien Ivanovus, Petrovus ir Nikolejevus.
Atėjo laikas rusinti viską užsienietišką, ką buvo įvedę ankstesni imperatoriai. Staiga išnyko ūsai ir bakenbardai. Pamėgdžiodami valdovą, generolai ir ministrai apaugo vešliomis barzdomis. Kuo vešlesnė buvo augmenija, tuo didesnis patriotas. Rusiška mada perrengė ir armiją. Prie Aleksandro III kareiviai gavo patogias ir lengvas palaidines. Karininkai pasipuošė šarovarais ir auliniais batais, pasirodė aukštos generoliškos kepurės ir supaprastinti šinieliai... Prieš mus istorinis paradoksas: germanofilų sūnus ir anūkas tapo aršiu rusofilu!
O žmona be sustojimo jam šnibždėjo piktus žodžius prieš Vokietiją. Taktiškai likdama sosto šešėlyje, ji vyrą kantriai stūmė į Prancūzijos glėbį, kuri buvo pasiruošusi padaryti viską, – kad tik galėtų draugauti su Rusija.
Paveldėtojo gyvenimas sukosi uždarame trikampyje: Gatčinskas – Kopenhaga – Livadija. Pavaldiniai pašnibždomis kalbėjo, kad Nikolajaus soste nebus, o bus Michailas. Motinos simpatijos taip pat linko prie jaunėlio.
Tam, kad žmogų pažintum iš vidaus, labai svarbu žinoti: ką jis skaitė? Iš laikraščių, Nikolajus II visą gyvenimą skaitė “Rusų Invalidą”. Dievino jumoristinius žurnalus su paveikslėliais, kuriuos rinko į aplankus, o metų gale atiduodavo įrišti geriausiems meistrams. Iš rašytojų labiausiai vertino Gogolį, nes jo šaržuoti herojai atrodė kaip idiotai. Nikolajui patiko rusų gyvenimo pavaizdavimas tame kreivame veidrodyje, jį linksmino ir guodė, kad Gogolis Rusijoje matė vien kyšininkus, niekšus, apgavikus ir, tai suprantama, nes šalia skurdžios dvasios herojų – Nikolajus II buvo daug pranašesnis!
Paveldėtojo menkumas gąsdino tėvus. Aleksandras III pastoviai priekaištaudavo žmonai, kad ji “sugadino Romanovų veislę”. Iš Vokietijos net iškvietė garsų gydytoją, kuris, apžiūrėjęs Niki, pasakė, kad caraitis bus sveikas, jeigu nustos užsiiminėti slapta aistra.
Niki nuo vaikystės kentėjo stiprius galvos skausmus. Jis nebuvo panašus į tėvus – neturėjo nei motinos grožio, net tėvo stoto. Augdamas, caraitis aplinkiniams kėlė keistą įspūdį. “Pusiau vaikas, pusiau vyras, mažas, prakaulus ir nereikšmingas... sako, kad labai užsispyręs ir rodo didžiulį lengvabūdiškumą ir beširdiškumą!” Pakabinti šuniuką berže arba priverti durimis besilaukiančią katę, Nikolajui buvo vieni niekai.
– Inkščia? Nori gyventi? O man įdomu, kaip jie dvesia, – juokdamasis atsakydavo Niki.
Imperatorienę kartą aplankė grafas Šeremetjevas.
– Vakar mane aplankė jūsų sūnus su seserimi Ksenija – pranešė jis, – aš pats buvau jaunas ir taip pat, atleisk Viešpatie, mėgau pasiausti. Bet... caraitis elgiasi gana keistai.
– Ką jis pridirbo? – sunerimo motina.
– Bėgiojo po kambarius ir viską išvartė. Žaidė slėpynėmis. Drįstu manyti, kad, kai ūsuotam žmogui jau trečia dešimtis, vakarus jis turėtų leisti labiau turiningai.
– Ach, štai kas! – nusijuokė motina-carienė. – Bet, mielasis grafe, jūs gi pats žinote, kad manasis Niki dar visiškai vaikas.
Finansų ministras Vitte matydamas, kad jaunas vyras šlaistosi be jokio užsiėmimo, norėjo jaunąjį caraitį pajungti valstybės reikalams, bet Aleksandras III savo ministrui atsakė sąžiningai:
– Sergejau Juljevičiau, jūs pats matote, kad mano sūnus auga bukaprotis, kokių reikia paieškoti. Jis vystosi pavėlavęs...
O pastangų iš caraičio padaryti išsilavinusį žmogų, buvo įdėta nemažai. Pakanka pasakyti, kad chemiją jam dėstė garsusis Beketovas... Garsus šviesuolis Dragomirovas, kuris paveldėtoją mokė taktikos, pirmasis pastebėjo, kad tie užsiėmimai betiksliai.
– Ne pagal arklį pašaras! – piktai pasakė generolas. – Sėdėti soste tinka, bet vadovauti Rusijai ne...
Nikolajus naudos iš mokslų turėjo tik bendraudamas su anglu Chetsu, kuris jam dėstė anglų kalbą. Chetsui pavyko caraičiui įdiegti puikų anglų kalbos mokėjimą ir meilę sportiniam ėjimui. Paskutine aplinkybe Niki aiškiai didžiavosi ir tiesiog nukankindavo žmones, kurie surizikuodavo su juo pasivaikščioti. Vėliau paveldėtojas asmeniškai įsisavino malkų paruošimo procesą, ir – reikia pripažinti! – kalades jis skaldė su įkvėpimu.
Tada daugelis stebėjosi, kad caraičio išsilavinimas neviršija kavalerijos paručiko išsilavinimo lygio. Užtat karinė tarnyba jį atgaivino! Tarnystė leib-husaru, kuriems vadovavo “dėdė Nikolaša” (didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius), paveldėtoją sužavėjo. Girtuoklystės čia prasidėdavo iš pat ryto. Kartais husarams atrodydavo, kad jie visiškai ne žmonės, o... vilkai. Jie tada nuogai išsirengdavo ir išbėgdavo į mėnesienos nušviestą gatvę. Nuogi jie puldavo keturioms, trindavosi nosimis, kandžiodavosi ir užvertę į dangų kvailus veidus, gailiai kaukdavo. Ant laiptų pastatydavo didžiulį dubenį, pripildavo degtinės ir leib-husarų ruja iš jo lakdavo degtinę, inkštė ir kandžiojosi...
Tokių scenų liudininkas rašo: “Gali būti, niekas ir nepastebėdavo, kad Nikolajaus organizmą alkoholis jau pradėjo nuodyti: veido oda pradėjo gelsti, akys nesveikai blizgėjo, po akimis susiformavo patinimai, kurie charakteringi alkoholikams. Bet caraičiui dar baisesnę įtaką darė kitas jo dėdė, homoseksualistas Sergejus Aleksandrovičius, kuris “patampė” giminaitį po daugumą landynių.
Kasdieniniai Niki žygiai su tuo dėde-homoseksualistu, tuo metu skambėjo po visą Peterburgą, “ir dažnai atsitikdavo, kad gvardijos karininkai jį pristatydavo į namus visiškai girtą”. Kad sūnų atitraukti nuo tų orgijų, carienė pasitarė su madam Miatleva, kuri turėjo išvaizdžią dukterį ir keturis vasarnamius šalia Petergofsko plento, kurie kainavo po 100 000 rublių. “Aš jums už tuos vasarnamius sumokėsiu tris šimtus tūkstančių, – Metlovai pasakė carienė, – bet jūs turite nematyti, ką išdarinės jūsų duktė... Ką padarysi, jeigu mano Niki reikia higieninės preliudijos prieš santuoką!” Ta ciniška spekuliacija įvyko 1888 metais...
Krasnoje Selo – čia karšta ir tvanku. Arklidėse šieną kramsnojo per dieną pavargę arkliai. Štrauso valso garsai sklido iš kurhauzo, stotyje ūkčiojo garvežiai. Šeimyniniai pulkininkai savo žmonas vedėsi į gyvenvietės gilumą. Viengungiai slankiojo bulvarais. Kaip visada, šalia stovyklos teatro būriavosi Terpsichoro mėgėjai. “Ponai, – girdėjosi balsai, – ar tiesa, kad šiandiena vakare šoks mūsų nepakartojama Malečka?.."
"Malečka” – taip gvardijos aplinkoje vadino Kšesinskają. Tą vakarą ji buvo pakilime, o didieji kunigaikščiai Nikolajus ir Georgijus, jai bisuojantys iš violetiniu barchatu aptrauktos caro ložės, lyg tai kaitino baleriną, kurios stambių, baltų ir švarių dantų eilė blizgėjo pritemdytos žiūrovų salės fone...
Antrakto metu Žoržas ciniškai pasakė broliui Niki:
– Babnikai leib-gvardieti! Aplankykime ją už kulisų ir pasižiūrėkime, kaip ji persimaus triko...
1890 m. liepos 6 d. Nikolajus savo dienoraštyje įrašė: “Kšesinskaja mane labai sudomino”. Po kelių dienų tokį įrašą jis pakartojo: “Kšesinskaja man labai patinka”.
Atrodo, kad didysis kunigaikštis Georgijus pritaisė savo brolį, bet ir balerina caraičio neatstūmė. Nuo to laiko praėjo daug, daug metų. Aštrius kampus nugludino negailestinga laiko upė. Taktiškai mes sugebėjome atskirti baleriną nuo moters... Ir, vis dėl to, kad ir kaip besistengtum pamiršti, Kšesinskaja visada mums išliks “pagrindine heroja”. Istorija žino, kad beveik visos moterys, kurios yra atitinkamai pažymėtos, kaip taisyklė, buvo negražios. Štai, ir Malečka – tvirtai sudėta, su “išsišovusiais” raumenimis ant nenormaliai trumpų kojų, neaukšta ir liekna, su širšės talija... Net dvariškiai nekentė tos “techniškai stiprios, morališkai nachališkos ir akiplėšiškos balerinos, kuri tuo pat metu gyveno su dviem didžiaisiais kunigaikščiais”.
...Tuo tarpu, atėjo laikas caraičiui vesti!
Petras I prakirto langą į Europą ir nepagalvojo, kad per tą langą į Rusiją pradės lįsti vagys ir įvairūs niekšai. Per tą patį legendinį langą į Rusią atskrido ir hesiniška musė – kenkėja, visur ryjanti kviečių ūglius. Tą musę po pasaulį išplatino kareiviai iš Heseno, kurie ją atveždavo su savo grūdais. Heseniška musė buvo piktas mužikų priešas ir sunaikindavo ištisus grūdinių kultūrų laukus. Bet čia kalba eina apie kitą “musę”, apie ”musę”, kuri buvo daug didesnė ir pavojingesnė.
Kiekviena istorija turi savo priešistoriją... Tuo metu, kai Niki tapo jaunikis, karaliavimo trukmės rekordus sumušė Viktorija – Didžiosios Britanijos ir Airijos karalienė (ji taip pat ir Indijos imperatorė). Anglija jau atšventė auksinį jos valdymo jubiliejų ir ruošėsi atšvęsti briliantinį...
Suprantama, kad iš savo aukštybių Viktorija drąsiai pasirinkdavo jaunikius savo dukterims. Vyresnioji duktė tapo Vokietijos imperatoriene ir taip susigiminiavo su kaizeriu Vilhelmu II, kuris atvirai nekentė savo motinos už tai, kad sieloje ji liko angle. Jaunesniąją dukterį (Alisą-Mod-Meri), Viktorija neapdairiai išleido už hercogo Liudviko IV Hesen-Darmštadskiečio ir tas burbonas galiausiai užterorizavo savo žmoną. Nelaimingoje santuokoje, Alisa “pajuto aistrą tiubigenskiečiui teologui-racionalistui Davydui Štrausui... gili paslaptis gaubią tą romaną, bet jis stipriai paveikė moterį, ir Alisa išgyveno baisius sukrėtimus”, nuo kurių ši jauna moteris netrukus mirė. Likęs našlys, Liudvikas IV paveržė rusų diplomato Kolemino žmoną, įvesdamas prostitutę į Heseno hercogų rūmus, kur jo dukterys augo tarp pamaldumo ir pasileidimo scenų su muštynėmis...
1884 m. Liudvikas IV į Rusija atvežė vyresniąją dukterį Ellą (Elizabetą), kuri buvo ištekinta už caro brolio, homoseksualisto Sergejaus Aleksandrovičiaus; netrukus jis iš rankų paleido ir antrąją dukterį, Ireną, kurią išleido už Prūsijos princo Henricho. Bet jau brendo Alisa, jauniausioji jo duktė, ir tėvas su ja pradėjo lankytis Peterburge.
Gyvendamas rusiškojo žento išlaikomas, Liudvikas IV su nesuprantamu atkaklumu tris kartus per dieną apeidavo visas Peterburgo apylinkes; nei muziejai, nei teatrai, nei bibliotekos jo nedomino, – amžinai girtą kvailį traukė tik rusų sostinės užeigos, kur triukšmingai lėbavo vagys, vežėjai ir kiemsargiai. Hercogas buvo visiškas kvailys ir buvo pasiruošęs juoktis net nuo pasakojimo apie laidotuves, kad tik tokiu būdu išliktų populiarus”.
Po skurdaus Darmštadto raciono, kur Heseno princesės nuolankiai srėbė vakarykščią sriubą, Alisa su siaubu stebėjo, kaip žaisdami kortomis, rusų kunigaikščiai, tingėdami skaičiuoti pinigus, auksą “statydavo” – stiklinėmis! 1889 m. ji ištisas šešias savaites svečiavosi pas seserį Ella ir, būdama šalia savo nevykėlio tėvo, daug savo autoriteto prarado rusų akyse. Atrodo, kad ir pati tai suprato.
Princesė buvo visa galva aukštesnė už Nikolajų, dėl to caraitis gėdijosi prie jos prieiti, nes visada jautėsi nepatogiai prieš didesnius žmones. Nikolajui labai nepatiko, kad dvariškiai Alisą praminė “Heseno muse”... Be to, ir Aleksandras III, pats turėdamas hesenišką motiną, jokių simpatijų jos gentainiams nejautė (jis Darmštadte net likvidavo rusų pasiuntinybę!). Gatčine puikiai suprato, ko tas heseniškas kvailys į Peterburgą tamposi savo dukterį.
– Mūsų Niki silpnavalis, – pasakė motina, – ir aš nenorėčiau, kad jis visą gyvenimą kentėtų po vokišku padu.
Klausimas buvo išspręstas už Nikolajaus nugaros, kuris nuotakai jau buvo sugalvojęs švelnų vardą – Aliks (kažkas per vidurį tarp vokiško vardo “Alisa” ir rusiško “Aleksandra”). Kartą Petergorfe, kai tėvas atsigavo po lengvo išgėrimo, sūnus surizikavo pasikalbėti apie galimas vedybas su Alisa.
– Heseniška musė zirzia be reikalo, – tada atsakė tėvas. – Man atrodo, kad pas tuos heseniečius iš Darmštadto daug visko kelnėse, bet labai mažai po skrybėlėmis!..
Dvare iš karto pastebėjo, iš kurios pusės pučia vėjas, ir imperijos tarnautojai su savo žmonomis, kurie vakar dar žemai lenkėsi Alisai, kaip būsimai išrinktajai, dabar nuo jos demonstratyviai nusisuko. Prieš pat išvažiavimą princesė buvo pakviesta į rūmų balių, bet kavalieriaus jai neatsirado. Prislėgta dėl tokios nepagarbos, Alisa kukliai pasitraukė į kampą kuo toliau nuo šokančiųjų ir tada prieš ją išdygo jaunas malonus pulkininkas Orlovas, kuris tuoj pat pavergė “hesiniškosios musės” širdį savo pentinų džeržgėjimu... Tokių gražuolių Alisa dar nebuvo sutikusi! Būtent jis, Aleksandras Afinogenovičius Orlovas su jo puikia figūra, matine odos spalva ir migdolinėmis akimis, – rodydamas savo akiplėšiškumą, tapo jos kavalieriumi.
Apie tą žmogų reikia parašyti viską: užkietėjęs narkomanas, ryjantis konjaką ir opiumą, šampaną ir kokainą, degtinę ir morfijų, Orlovas dar buvo ir mistikas su savo ypatingu požiūriu į žmonių likimus. Pridėkime dar jo piktybišką reakcingą esybę – ir to gražuolio pulkininko įvaizdis bus baigtas!
– O juk aš lemtingas vyras, – pasakė jis Alisai, kuri buvo apstulbusi nuo jo grožio. – Jūs manęs nebijote?
Sekė atviras atsakymas:
– Ar man jūsų bijoti, aš pati tikiu likimu!
Tarp jų jau tada užsimezgė dvasinis ryšys su tąsia kaip medumi ir saldžia aistra, ir visa tai (keistas sutapimas!) dalinai priminė Alisos motinos santykius su niūriu fanatiku Štrausu... Supdamasi ant tamsių karietos sėdynių, Alisa grįžo iš baliaus ir čia atsitiko taip, kad už Aničkino tilto, pas ją įšoko Orlovas. Atstumta nuotaka atstatė krūtinę ir kaklą audringai jo bučinių lavinai, o už karietos langų tyliai sukosi didžiuliai šalti rusiško sniego kąsniai... Orlovas jai pasakė:
– Mano žmona nuostabi moteris, bet jūs... Jūs mane pritrenkėte!
Ausyse dar skambėjo balinė muzika, ir Alisa tada prisiekė, kad niekada tos muzikos nepamirš. Netrukus ji paliko Rusiją, kad daugiau ten nesugrįžtų. Po to, iš Darmštadto glūdumos, Orlovo bučiniai jai atrodė kaip juokingas epizodas. Rusų sostas jai buvo nebepasiekiamas, atrodė kaip tolima žvaigždė, ir Alisa davė sutikimą santuokai su Eduardu Saksen-Koburg-Gotskiu (kuris jai buvo pusbrolis).
– Bet neskubėsime, – perspėjo ji jaunikį.
“Heseno musė” lyg jautė, kad viskas gali pasikeisti, ir caraičio Nikolajaus dienoraštyje tada atsirado aistringa frazė: “Mano svajonė – kada nors vesti Aliks G.”.
Labai patenkinta, Marija Fiodorovna sūnui pranešė, kad Alisa susižadėjo su Koburgskiečiu.
– Aš tave nuliūdinau? Patikėk mano motiniška širdimi: ji jaučia, kad Alisa sugeba atnešti tik nelaimes. Aš manau, – baigė motina, – prancūzams būtų labai malonu po rusų karūna matyti malonų paryžietės veidelį.
Naujosios nuotakos vardas buvo įsimintinas – grafienė Elena Paryžietė, kurios tėvas, praeityje Orleanietis, dar pretendavo į burbonišką Prancūzijos sostą. Bet pasirinkimo teisės motina iš sūnaus neatėmė: dar egzistuoja hercogo Konoutskiečio dukterys, štai graži princesė Viurtembergietė (tarp kitko, pusiau rusė), štai ir jauna graikų karalaitė (Niki pusseserė).
– Tu gali pagalvoti, o pagalvojęs išsirink...
Netrukus smalsus Sankt-Peterburgo valdininkas fon Valis sužinojo, kad caraitis Carskoje Selo suvedžiojo jauną žydaitę ir pažadėjo ją padaryti rusų cariene (!) Tą žydaitę tuojau pat ištrėmė į Sibirą, kad ji tos baisios naujienos niekam neišplepėtų. Tuo pačiu fon Valis išsiaiškino, už kokius pinigus Malečka Kšešinskaja nuo galvos iki kojų apsikarstė briliantais. Tiesiai pasakysime, istorija gavosi negraži. Aleksandras III su sūnumis pasikalbėjo vyriškai, po ko skundėsi Čerevinui:
– Ne tai baisu, kad Žoržas ir Niki susipainiojo su ta šokėja. Kitkas! Du apvalūs durniai nesugebėjo susirasti dviejų k..., o paeiliui gyvena su viena ir ta pačia. Mes, Petia, žmonės savi ir suprantame, kad tai – jau iškrypėliškumas...
Čerevinas, kaip ištikimas caro butelio draugas, turėjo teisę Aleksandrui III sakyti viską, ką galvoja.
– Jūsų didenybe, – pasakė jis (nepamiršdamas tituluoti savo bičiulio), – išvaikyk tu juos visus kuo toliau...
Patartas Čerevino, Aleksandras III netrukus įsakė vyresniuosius suruošti į kelionę – beveik aplink pasaulį. Apie tą kelionę rašė daugelis...
Perėjimas nuo audringos balerinos buvo per daug staigus. Reikėjo pereinamosios stadijos, kurią caraitis užpildė atsitiktiniu ryšiu, dėl ko susirgo slapta liga, o gydytis, kad išvengtų apkalbų, reikėjo kuo toliau nuo namų, – tokia tos kelionės dingstis, kuriai caraitis priklijavo etiketę: “auklėjamoji”...
1890 m. rudenį Nikolajus atvažiavo į Triesto uostą, kur jo laukė iš Kaukazo atvykęs brolis Georgijus (turintis mičmano laipsnį). Fregata “Azovo Atmintis” išplaukė į Pirėją, kur prieplaukoje juos sutiko graikų karalienė Olga (kilusi iš Rusijos). Su ja buvo sūnelis – karalaitis Georgijus, kuris turėjo rusų leitenanto laipsnį, geras sportininkas ir puikus lėbautojas. Kajutkompanijoje, paėmusi kapitonui už rankos, karalienė pasakė:
– Aš su juo nebesusitvarkau, bet gal jūsų jis paklausys. Jeigu kas, leidžiu mano leitenantą... plakti rykštėmis!
Graikiškasis Georgijus pamerkė rusiškajam Georgijui.
– Mums kad tik iki Kairo nusigauti, – sušnibždėjo jam.
Kaire jie pasiautė taip, kad ten dar ilgai juos prisiminė. Egipto piramidėms taip pat atidavė duoklę, bet tai – šiaip sau, daugiau dėl padorumo, o graikų princas Georgijus, didžiulis verzyla, jau iš anksto žavėjosi indiška egzotika:
– Dabar kad tik Bombėjų pasiekti! Aš girdėjau, kad ten moterys – įvairiausiam skoniui ir visos įvairiaspalvės.
– O Singapūre dar geresnės, – antrino rusiškasis pusbrolis. – Ten ne tik priima svečius, bet ir išmoko trisdešimt aštuonis rytų meilės būdus. Žinių niekada nebūna per daug...
Bet svitoje atsirado žmogus, kuris pasakė, kad taip begėdiškai elgtis nederėtų. Tai buvo diplomatas Michailas Konstantinovičius Oni – rusų pasiuntinys Afinuose, puikus Rytų žinovas, kuris į fregatą įsėdo Pirėjoje.
– Na, baik! – pasakė jam kraikų karalaitis..
Karūnuotoji trijulė gerbiamam diplomatui suorganizavo tikrą medžioklę. Kai tik pasiuntinys pasirodydavo denyje, visi trys, įskaitant ir Nikolajų, draugiškai šaukdavo:
– Na! Na jį...
Bejėgio senio pjudymas patiko jaunimui. Nikolajus su karalaičiu kažkur rado seną pasmirdusį skudurą ir dabar valandomis gulėjo šalia kajutkompanijos durų laukdami, kol duris pradarys Oni. Kai tik jis išeina į denį, kaip iš karto dvokiantis skuduras nusileidžia jam ant plikės..
Diplomatas fregatos kapitonui prisipažino:
– Atrodo, kad ši kelionė bus pačiu sunkiausiu epizodu mano biografijoje. Man darosi nejauku, kai pagalvoju, kad vienas iš tos mielos trijulės kada nors taps mano imperatoriumi....
Pūtė silpnas žiemiškas musonas, supimo beveik nebuvo, vazonai su gėlėmis net nepritvirtint stovėjo ant kajutkompanijos stalų. Abu Georgijai (rusiškasis ir graikiškasis) gyveno galinėse kajutėse karininkų teisėmis. Nikolajus fregatoje užėmė admirolo saloną, kur prie stalo kiekvieną dieną pasikviesdavo (paeiliui) po tris karininkus, taip pat – pagal grafiką! – pas jį ateidavo pietauti ir brolis...
Apgirtę, jie ant denio pradėdavo siausti. Kaip taisyklė, žaidimų iniciatoriumi būdavo graikų karalaitis, kuris chamiškumo ir jėgų turėjo daugiau, negu reikia. Kartą virš fregatos stiebų staiga ant minkštų puantų pasirodė balerinos Kšesinskos šešėlis – kerštingasis Niki negalėjo broliui atleisti dėl jo sėkmės su Malečka! Georgijus tada stovėjo nugara prie atidaryto liuko, o Nikolajus jį piktai pastūmė – ir tas nulėkė tiesiai į triumą. Iš laivo gilumos pasigirdo kūno šleptelėjimas, kuris pasigirdo taip aiškiai, lyg ant metalinio prekystalio kas būtų numetęs mėsos gabalą...
Po kritimo į triumą, atsinaujino neseniai pagydyta džiova. Bombėjuje buvo sukviestas gydytojų konsiliumas – rusų ir kolonijinių, kurie kartu nusprendė, kad drėgnas tropikų oras tik pagreitins tuberkuliozės išsivystymą. Aleksandras III telegrama iš Gatčino nurodė: ‘GEORGIJUI SKUBIAI SUGRĮŽTI”. Naujuosius metus sutiko be eglutės – vietoje to kažką pasidarė barbariško iš bambuko lazdų, o netrukus į Bombėjo reidą, grįždamas iš Vladivostoko į Baltijos jūrą, įskriejo šaunus kreiseris “Admirolas Kornilovas”, kad paimtų ir tėvynę pristatytų didįjį kunigaikštį Georgijų. Nikolajus tada mandagiai nutraukė krokodilų medžioklę – norėjo atsisveikinti su broliu, kurį pats pražudė!
– Su manimi baigta, – atsisveikindamas pasakė Žoržas atsikosėdamas krauju...
O Nikolajus tęsė įdomią kelionę. Jis net pasipuošė. Pilkas “trieilis” kostiumas su liemene, ant galvos – katiliukas – rankose – lazdelė. Jis priminė valdininką iš Syzranės arba Tombovo, kuris vakare išėjo pasivaikščioti ir gundyti pirklių dukterų... Jojant, kelnių klešnės aukštai atsiraukdavo ir apnuogindavo švelniai melsvos spalvos apatines kelnes. Švelniam indiškam klimatui – tai buvo per daug! Bet anglai, tie apsigimę džentelmenai, apsimesdavo, kad caraičio apatinių kelnių nemato...
Kaip pasakoje, pro šalį praplaukė balti Siamo drambliai... jūreiviai peiliukais drožė ananasus, lyg tai būtų ropės iš gimtojo daržo; draugystės su Rusija ieškojęs Siamo karalius rusų jūreiviams dovanų atsiuntė dvi juodas panteras, kurios nieko neprisileido, ir du mielus paršiukus – prijaukintus, kaip du kaimo šuniukus.
Jau buvo 1891 m. pavasaris, kai verbų sekmadienį eskadra pasiekė japonų uosto Nagasakio reidą. Kompanijoje su graikų karalaičiu, Nikolajus pradėjo pažintį su Japonija. Keliavo rikšomis. Apžiūrėjęs Kioto senamiestį, balandžio 29 d. Nikolajus įvažiavo į siaurutes Ocu gatveles. Jį vežė vienas rikša, o kiti du bėgo šalia ir padėdavo vežančiajam. Už caraičio važiavo karalaitis Georgijus, trečiuoju (taip pat su rikša), važiavo japonų princas Ari-sugava. Gatvė buvo tik aštuonių žingsnių pločio. Kortežas nutįso, prie sienų spaudėsi japonų policininkai.
Tarp jų stovėjo ir samurajus Tsuda Saco! Staiga jis griebė kardą ir pirmu kirčiu perkirto katilėlį ant rusų sosto įpėdinio galvos. Po antro kirčio iš po kardo pasipylė kraujas. Georgijus iššoko iš vežimėlio, samurajui taip trenkė, kad tas iškarto pargriuvo. Vos gyvą Tsudą Saco iš karto sugriebė. Nikolajų nuvedė į artimiausią parduotuvę, kur sena japonė apiplovė jam žaizdas. Gydytojai jam galvoje susiuvo dvi žaizdas. Pranešė, kad mikadas Macuchito išvyko į liūdno įvykio vietą...
Saulėtosios deivės Amaterasu anūkas labai pasistengė, kad užglaistytų savo samurajaus kaltę (Japonija niekaip nenorėjo pyktis su savo didžiuoju kaimynu dėl įvykio Ocu). Mikadas asmeniškai atvyko ant laivo “Azovo Atmintis” borto ir denį tiesiog užvertė brangiomis Rytų gėrybėmis ir dovanomis. Laivas tapo panašus į didžiulį antikvariato turgų. Nikolajaus gyvybei negrėsė joks pavojus ir jis buvo pasiruošęs tęsti kelionę po Japoniją, kurios liaudis buvo nuostabiai draugiška rusams, bet čia įsikišo rūstus tėvas: “BAIGTI TOLESNĘ KELIONĘ, – diktavo iš Gatčino, – TUOJAU PAT EITI Į VLADIVOSTOKĄ”.
Buvo apsiniaukusi ir šalta diena, kai laivą “Azovo Atmintis” įvedė į Vladivostoko uostą. Sosto įpėdiniui Rusija atvėrė savo užnugarį... Vladivostoką – beprotiškų pinigų miestą (viena apdžiūvusi citrina, kuri Piteryje kainuoja kapeikas, čia kainavo 5 rublius). Geležinkelio dar nebuvo, bet stotis jau buvo pastatyta ir puikavosi naujų plytų mūru. Nikolajus paėmė karutį su žemėmis ir nustūmė nuo skardžio, taip atliko simbolinį žestą, kad pradėtas Didysis Sibiro Kelias iš Tolimųjų Rytų pusės... “Auklėjamoji” kelionė pasibaigė!
Daug vėliau pasklido kvailos apkalbos, kad Nikolajus II nebūtų pradėjęs karo su Japonija, jeigu tada samurajus jam nebūtų kardu prakirtęs galvos. Bet karo priežastys nebuvo tokios smulkmeniškos, o imperatorius net buvo dėkingas samurajui Tsuda Saco už tai, ką jis padarė.
– Jūs nepatikėsite! – pasakojo Nikolajus artimiesiems. – bet nuo tada, kai man Japonijoje trinktelėjo per galvą, galutinai praėjo galvos skausmai, kurie mane kankino nuo pat vaikystės....
O brolis Georgijus, kuris buvo pasiųstas gydytis į Abastumano aukštikalnę, į namus jau nebegrįžo.
Pajutę savo neišvengiamą galą, žmonės pasidaro protingesni. Georgijus susižavėjo astronomija ir už savo asmeninius pinigus Abastumane įrengė observatoriją, kuri išliko iki pat mūsų dienų... Jis mirė 1899 metais; mirties patale net keikėsi:
– Tai man brolelis padarė... už Malečką! Dabar žudikas karaliauja, su kekšėmis šoka, o aš, štai – dvesiu po debesimis!
Nusprendęs pabėgti nuo mirties, mirė jis baisiai. Jį rado mirusį nutekamajame griovyje. Kai revoliucija Nikolajų II ištrems į Jekaterinburgą, ten, sėdėdamas ant šalia pirklio Ipatjevo namo suverstų rąstų, caras savaip apmąstys seniai praėjusias jaunystės dienas.
– Viešpats Dievas mane nubaudė už Georgijų, – sakė jis. – Tai aš kaltas dėl brolio mirties. Jeigu nebūčiau tada jo įstūmęs į liuką, Dievas nebūtų ant manęs supykęs – ir nebūtu buvusios revoliucijos Rusijoje...
Ir tuometinėje padėtyje jis galėjo būti protingesnis!
Jie įsikūrė mažuosiuose rūmuose, sukurtuose pretenzingo architekto Monigetti. Nedideli kambariai visiškai tenkino Aleksandrą III; miegamojo langas su vaizdu į jūrą buvo praviras. Bandydamas mechanizmus, tolumoje vandenį skrodžia šarvuotis “Dvylika Apaštalų”.
Didžiuliu kūnu, imperatorius įsitaisė krėsle, o Marija Fiodorovna sėdėjo šalia jo. “Dvylika Apaštalų” praplaukė pro Livadiją, o virš jūros dar ilgai sklaidėsi rausvi sudegusios anglies dūmai. Jaunimas linksminosi kieme. Niki su Ksenija mėgavosi šokiais, važinėjo į Masandrą ragauti vyno, o Erikliko fermoje gėrė kefyrą ir pasukas.
Penki medicinos šviesuliai neatsitraukdami budėjo šalia sergančio imperatoriaus krėslo. Supratęs, kad mirtis ne už kalnų, Aleksandras III pradėjo sustiprintai rūpintis sosto reikalais...
Alisa atvyko saulėtą ir aiškią dieną. Nuo Jaltos ji atvažiavo plačiu lando, kuris buvo pilnas prikrautas gėlių ir stambių vynuogių. Prie rūmų, pirmą kartą ją karališkai pagerbdami, sutiko Preobražensko pulko kariai. Aleksandras III marčios atvykimą sutiko šaltai:
– Atvažiavo? Aš taip ir žinojau... Ko jai atsisakinėti? Karūna – tai ne sagos, ant žemės nesimėto.
Prie jo kėslo voliojosi krūva parašo laukiančių ministeriškų popierių; tėvas juos pastūmė sūnui:
– Skaityk tu, savo aš jau perskaičiau...
Nikolajus pirmą kartą gyvenime laiką leido prie valstybinių popierių. Jo dėmesį atitraukė šviežios ir aromatingos nuotakos kaimynystė.
– Ta depeša yra mūsų perskaityti, – pasakė ji rusiškai...
Išsisklaidę Romanovai išsivaikščiojo po sodą. Susirinkdavo pirmojo aukšto svetainėje. Paskubomis valgė sumuštinius, gėrė arbatą ir pieną. Už stalo girdėjosi prislopintos kalbos:
– Aš nepritariu Niki pasirinkimui: Alisos veidas gražus, bet, jeigu įsižiūrėti, jos veido bruožai nėra tobuli.
– Kalba, kad jos brolis Sandi ne visiškai normalus.
– Taip, pas tuos heseniečius, seniai ne viskas normalu!
Didžiojo kunigaikščio giminių atžvilgiu, Alisa laikėsi šaltai ir neprieinamai, su niekuo nesikalbėjo, vaikščiojo iškėlusi galvą. Jai buvo aišku, kad Aleksandras III pasmerktas, ir kad rusų karūna jai užtikrinta....
Bet rūmų viršuje motina su tėvu dar turėjo teisę sosto klausimus spręsti savaip, ir Aleksandras III sūnų pasikvietė pas save.
– Niki, – pasakė jam tėvas, – tu ir pats žinai, kad šalį valdyti nesugebėsi. Saugok Rusiją nuo priešų ir revoliucijų bent iki tol, kol Miškai sueis dvidešimt vieneri metai. Prisiek, kad savanoriškai broliui perleisi sostą!
Aleksandras III lankstė nuo vandenligės išbrinkusius pirštus.
– Kiek gi tau kankintis? – murmėjo skaičiuodamas metus. – Dabar Miškai tik šešiolika. Metai, antri, treti... Penkis metus tau sėdėti soste, po to karūną atiduok Miškai!
Alisa jį sutiko suspaudusi plonas lūpas.
– Niki, – pareiškė ji, – man nepatinka, kaip tu elgiesi su žmonėmis, kurie žemesni už tave. Jeigu mane myli, privalai manęs klausyti... Kodėl profesorius Leidenas apie tėvo sveikatą praneša ne tau, o tavo motinai?
– Bet tai juk natūralu; ji jo žmona.
– Sutinku, kad natūralu, bet tai... neteisinga! nepamiršk, kas tu. Negalima, kad tave apeitų. Parodyk savo geležinę valią, ir tegul visi iš karto sužino, kad Rusijoje tu pats svarbiausias, o po tavęs... po tavęs svarbiausia esu aš!
Aleksandras III mirė būdamas 50 metų. Jo nepasmaugė, nesusprogdino, nenunuodijo – jis mirė pats (unikalus atvejis Romanovų dinastijoje!). Telegrafai jau stukseno pasauliui bauginantį pranešimą: “TAI BUVO PIRMASIS RUSIJOS IMPERATORIUS, KURIS MIRĖ NATŪRALIA MIRTIMI – NUO ALKOHOLIZMO...”
Marija Fiodorovna sunkiai ištraukė ranką iš drėgno numirėlio delno...
– Kaip aplink tuščia, – sudejavo carienė...
Prie tėvo kūno pasirodė Nikolajus, ir ji (jo motina!) staiga su netikėta neapykanta pasižiūrėjo į sūnų, kuris artėjo prie jos – jau kaip imperatorius. Livadijos rūmuose užsiplieskė žiaurus skandalas, apie kurį žinojo tik nedaugelis...
Reikėjo prisiekti NIKOLAJUI ANTRAJAM, bet Marija Fiodorovna atsisakė prisiekti. Nuo daugybės degančių žvakių, rūmų koplyčioje buvo tvanku. Nuo daugybės didžiųjų kunigaikščių ir didžiųjų kunigaikštienių, nebuvo kur apsisukti. Kreipdamasi į visus Romanovus, carienė ryžtingai pareiškė:
– Mano sūnus nesugebės valdyti Rusijos! Jis silpnas. Ir protiškai, ir dvasiškai. Dar vakar, kai tėvas merdėjo, jis užsilipo ant stogo ir mėtė kankorėžius į praeivius... Ir tai – caras? Ne, tai ne caras! Mes visi žūsime su tokiu imperatoriumi. Paklausykite manęs: aš juk Niki motina, ir kam, jeigu ne motinai geriau pažinoti savo vaiką? Ar jūs norite soste matyti skudurinę lėlę?
Kilo triukšmas – nors šventuosius išnešk. Didžioji kunigaikštienė Marija Pavlovna (iš Meklenburg-Šverinskio namų) prie sosto stūmė savo atžalas – Kirilą, Borisą arba Andrejų Vladimirovičius, bet juos tuojau pat atmetė, kaip gimusius nuo liuteronės. Juodkalnietės Milica ir Stana tarškėjo kaip šarkos, kad “dėdė Nikolaša” geriau už giminaitį.
Marija Fiodorovna žengė prie sūnaus ir tiesiai pasakė:
– Tu privalai, Niki, suprasti mane ir mano jausmus...
Nikolajų II apsupo ir kiti Romanovai:
– Kad ir kaip bebūtų liūdna, Niki, bet motina teisi. Atsisakyk sosto iš karto, ir tegul bus karūnuojamas Miška, o iki jo pilnametystės, regentystę atiduosime tavo protingai motinai...
Alisa Hesenietė staiga pradėjo rausti, ir tai jai pasireiškė labai keistai: iš pradžių iki pat alkūnių paraudonavo rankos, po to jos mirtinai baltą veidą išmušė ryškiomis raudonomis dėmėmis. Čia visi suprato, kad nuotaka, kuri labai silpnai kalbėjo rusiškai, vis dėl to suprato, apie ką ginčijasi Romanovai.
– Nieko neklausyk, – šnipštelėjo ji jaunikiui angliškai, – o elkis kaip Dievas liepia. Jeigu dabar ant tavo galvos nusileistų šventi angelai, tai jie tau pasakytų tą patį, ką sakau aš!
Nikolajus silpnai aiškinosi prieš giminaičius:
– Na, koks gi iš Miškos caras? Jam tik šunis vaikyti. Tėvas ir nereikalavo, kad sostą jam perduočiau tuojau pat... Tėvas prašė manęs pavaldyti bent penkerius metus.
– Baikite tą turgų! – verkė Marija Fiodorovna. – Dieve, kokia sunki naktis... Aš tau neprisieksiu. Neprisieksiu!
...Ji gyveno labai ilgai ir mirė savo tėvynėje, pergyveno tris revoliucijas, dinastijos žlugimą, prarado vaikus ir anūkus. Tikriausiai tylioje Kopenhagoje jai, jau visai senučiukei, dažnai vaidendavosi ta scena iš Livadijos koplyčios. Ji sūnui taip ir nenusileido! Bet jai teko nutilti prieš leib-gvardijos Preobražensko pulką, kuris (ištikimas savo vadui) stovėjo prie šventyklos sienų, kur pjovėsi “dievo pateptieji”, ir tas pulkas pirmasis prisiekė Nikolajui, kaip imperatoriui (vėliau Nikolajus jautėsi skolingas savo pulkui už karūną ir iki pat pabaigos iš savo kišenės apmokėdavo Preobražensko pulko karininkų skolas), o po jų, ikonas bučiuoti patraukė ir visi likusieji... Bet, ir apsupta durtuvų, Marija Fiodorovna sūnui neprisiekė!
Sekančia dieną įvyko Alisos Hesenskietė “patepimas”, kurią pavadino Aleksandra Fiodorovna. Dvaro dvasininkas savo kalboje Alisą pavadino “daromšmatska” princese. Nuo motinos-liuteronės gimę Vladimirovičiai piktai juokėsi ir slėpė savo vakarykštį nusivylimą:
– Daromšmatskaja... Reikia gi taip sugalvoti!
Juoko pridėjo ir pati Alisa, kuri rusiškai pasakė:
– Dabar aš ištepliota dievybė!!!
Jūra stipriai bangavo. Vandens triukšmas iš žuvėdrų klyksmai slopino visus ginčus. Aleksandras III greitai iro, po balzamavimo jo veidas įgavo žvėrišką išvaizdą. Atplaukė Juodosios jūros eskadra. Ant šarvuočio “Merkurijaus Atmintis” denio, po Andrejevsko vėliava pastatė karstą ir išplaukė į Sevastopolį. Audra baigėsi dar neprasidėjusi. Alisa Nikolajui tvirtino:
– Aš tavo angelas sargas. Kantriai nešk savo naštą...
Gedulingas traukinys paliko Sevastopolį; Marija Fiodorovna stovėjo prie lango ir kakta trankė lietaus lašų plaunamą stiklą.
– Kokia diena, kokia diena... Saša, bet juk būtent šią dieną buvo mūsų vestuvės! Atidarykite karstą, aš norių jį matyti...
Bildėdamas ir ūkdamas, niūrus ekspresas lėkė per visą išvargintą šalį, kuri gyveno ateities viltimis. Štai ir pirmoji diena soste! Čia Nikolajui II reikėjo pasakyti kalbą Maskvos Kremliaus Georgijaus salėje, o kalbėti žmonėms jis nemokėjo ir paniškai bijojo žmonių auditorijos.
Svitoje atsirado vienas prityręs žmogus – patarė, kaip tokiais atvejais elgtis:
– Jums, didenybe, be špargalkos neišsiversti.
– Gėda, jeigu pastebės, kad aš kalbu iš špargalkos.
– Niekas nepastebės! – užtikrino apsukrus dvariškis. – Tą špargalką jūs dedatės į kepurę, o kepurę užsidedate ant galvos. Po to, visikai natūraliai kepurę nusiimate. Kepurę laikydamas prieš save, į ją žvilgčiojate, ir kalbate. Niekas nesupras...
Pirmoji caro kalba, kuri buvo perskaityta iš kepurės, pavyko neblogai. Peterburgas jau buvo pilnas karalių ir princų, delegacijų ir pasiuntinybių, kurie suvažiavo į Aleksandro III laidotuves, o tame fone jau ryškėjo būsimo valdymo formos. Palaikus palydėjo neapsakomai ciniškai, ceremonijos chaotiškumas buvo pritrenkiantis. Niekas nežinojo savo vietų, viskas susimaišė. Girdėjosi kalbos, juokeliai ir tam netinkantis juokas; iš lydinčios kolonos gretų kavalieriai lankstėsi damoms, kurios procesiją stebėjo iš langų ir balkonų. Galiausiai procesija virto Panurgo banda, ir ta banda ėjo per Nevą visiškai pamiršusi laidojamąjį ir, tuo labiau, jaunąjį imperatorių, kuris paniuręs vilkosi paskui karstą...
Aleksandrą III palaidojo Petropavlovsko tvirtovėje, kur mirę carai įprato bendrauti su gyvaisiais carizmo priešais, – išsigimęs patvaldystės paradoksas! Sostinę užplūdo monarchistinės delegacijos iš gubernijų. Nikolajus II, kad nesiterliotų su kiekviena atskirai, liepė visus monarchistus, kaip avinų bandą, suvaryti į Nikolajevsko salę.
– Aš sujaudintas, – kalbėjo jis jiems. – Aš labai sujaudintas...
Žodelis iš karto jam prilipo blogiau, negu vantos lapas, o jis jį kartojo kur reikia, ir kur nereikia. Dvaro šaipūnai liežuvavo: “Mūsų imperatorius jau šiek tiek sujaudintas...”
Tuo tarpu, nebuvo dienos, kad opiai Alinai kas nors neskaudėtų. Tai čia paskauda, tai ten suduria, tai oro trūksta. Štai, ir šiandiena, guli paslika, lyg paralyžuota: vaikščioti negali, todėl ją po kambarius nešioja ant rankų. Leib-medikai nustebę – moteris sveika, bet ji ir ligota; vaikščioti gali, bet ji, velniai griebtų, nusprendė, kad vaikščioti nesugeba...
Lapkričio 14 d. jaunoji vis dėl to atsistojo – buvo jos vestuvių diena! Nikolajus II į tą įvykį sureagavo kukliai: “Miegoti suvirtome anksti, nes vargšei Alisai vėl įsiskaudo galva!” Užtat jo žmona dienoraštyje džiūgavo: “Pagaliau mes amžiams sukaustyti ir, kai čionykštis gyvenimas pasibaigs, mes vėl susitiksime kitame pasaulyje, kad galėtume būti amžinai. Tavo, tavo... Apiberiu tave karštais bučiniais. Mano sutuoktinis! Mano turtas!” Tiesa, pabaigoje prirašė: “Negerai naktimis griežti dantimis...”
Savo jausmų egzaltaciją ji slėpė po misticizmo uždangalu, ir tas uždangalas, kaip apnašos ant senovinės bronzos, jaunai moteriai suteikė kažko nežemiško, apmirusio, beveik anapusinio. Jos charakteris bendraujant su žmonėmis atsiskleidė greitai – siaurakaktė ir nemylima egoistė, gyvenanti tik dėl savęs ir savo aistrų, ji iš Vokietijos atsivežė panieką rusų tautai, kurią nuoširdžiai skaitė barbarais ir neišsivysčiusiais; pravoslavijoje ji matė tik pagonišką pasipuikavimą, jai atrodė, kad cerkvės religinės apeigos tarnauja vienam tikslui – patvaldystės autokratijos garbinimui. “Aš taip noriu, rodė kaprizus ji. – O to aš nenoriu. Bet, jeigu aš to noriu, reiškia, taip reikia. Tiesa – tik tai, ko aš noriu!”
...Amžininkai pastebėjo, kad aukšti žmonės visada darė didelę įtaką carui – Pobedonoscevas, Pleve, Vitte, Stolypinas, Štiurmeris ir... nuosava žmona! Jeigu pasitaikydavo galingi, caras jų paniškai bijodavo. Dvaro ministras Frederiksas tokių monstrų net neleisdavo į rūmų priėmimus, jiems pasakydavo atvirai: “Atleiskite, bet aš dėl jūsų išvaizdos nenoriu valdovui visai dienai sugadinti nuotaikos...”
Ne, ji nepamiršo savo pirmosios rusiškos meilės: tapusi Ulonų pulko globėja, Alisa pareikalavo, kad tam pulkui vadovautų būtent Sania Orlovas, ir Nikolajus II patenkino jos norą. Tuo metu carienė buvo grakšti, graži moteris, puikiais plaukais ir mėlynakė, ilgomis juodomis blakstienomis, ir niekas negalėjo net įtarti, kad už tokios padorios iškabos slypi piktų isterijų sankaupos, panieka ir misticizmas...
Vienas aukštas rusų valdininkas kartą atsitiktinai užsuko į Darmštadtą, kur turėjo daug senų draugų ir, natūralu, kad pokalbio metų jie pasikalbėjo ir apie jaunąją imperatorienę:
– Ach! Kaip mes Hesene džiaugėmės, kad jos atsikratėme. Jūs su mūsų beprote princese dar prisiverksite...
– Bet kodėl? Ji gera ir korektiška.
– O jūs dar nepastebėjote, kad Alisa nenormali? Nors jūs te, Rusijoje, ir nežinote, kad dėjosi po Heseno hercogų namų stogais...
– Atleiskite, o... kas gi ten darėsi?
– Tai mūsų Darmštadto paslaptis!
Esmė tame, kad dabartinės rusų imperatorienės motina mirė baisiose fizinėse ir nervinėse kančiose. Bendravimas su vokiečių juodašimtininku Štrausu, kuriame ji matė savo “mesiją”, visiškai sudarkė jos psichiką ir visą gyvenimą, bet jo mesijiškas idėjas ji spėjo įdėti į dukters sielą, ir dabar jau Alisa iš rusų sosto aukštybių baugiai dairėsi į šalis, lyg norėtų žinoti – kur gi čia apaštalai? Kas taps jos “dangiškų atradimų” pranašu?..
Bet jos būsimasis “mesijas” dar bastėsi po Sibirą.
Dievų gamybos fabrikai visada buvo žemėje... Ten, kur laukiamas stebuklas, logikos keliai neįmanomi... Tarp cerkvės hierarchų – taip! – pasitaikydavo ryškių filosofinės pakraipos asmenybių, bet jai tokių nereikėjo. Kam aiškios žmoniškos kalbos, jeigu migloti vapėjimai daug paslaptingesni? Mes palaipsniui artėjame prie atomazgos...
1896 rudenį Prancūzijoje buvo atidaryta “Rusų savaitė” ir Paryžius nekantriai laukė rusų caro ir carienės. Slaptoji imperijos policija išstudijavo visas abejotinas situacijas: užsienio apsaugai vadovavo tada labiausiai patyręs “seklys” Piotras Ivanovičius Račkovskij, kuris padarę viską, kad Romanovams Paryžiuje būtų saugu.
Prancūzai atsinaujino uniformas ir livrėjas. Specialiai caro sutikimui, Bulonės miške buvo pastatyta nauja stotis. Šaunusis Prancūzijos prezidentas Feliksas Foras net pasisiuvo naują kostiumą: liemenę iš balto kašmyro su auksiniais apvadais, ąžuolo lapais išsiuvinėtą durtinį iš mėlyno atlaso, o kepurę papuošė gaidžio uodega! Bet paskutiniu momentu jį įkalbėjo apsivilkti griežtą fraką, kaip ir pridera respublikonui. Atrodė, kad rusų-prancūzų draugystė pasiekė kulminaciją. Į Paryžių tada susirinko apie milijoną žmonių iš provincijų. Vietos pagal caro kortežo judėjimo maršrutą, buvo pardavinėjamos po 20 frankų!
Nikolajus II su žmona, kuri ant keliu laikė mažąją Olgą, lydimi garbės eskorto, atviru lando važiavo Elisiejaus laukų alėja. Bet... “kai rusų pasiuntinybės kieme už jų užsidarė vartai, jie pajuto palengvėjimą, kokį pajuntą jūreivis, kai pamato gimtąjį uostą po didelės audros atviroje jūroje”. Prancūzai persistengė!.. Pasirodymo metu Paryžiaus operoje, caras net supyko dėl publikos ovacijų.
– Tai jau chamiškumas! – pasakė jis. – Ko jie taip ploja, lyg mes su Alina būtume vulgarūs pravažiuojantys gastrolieriai.
Baugiai įsispraudusi į tolimiausią ložės kampą, imperatorienė šnibždėjo:
– Per tokį triukšmą, mums gali ir bombą įmesti, ir niekas sprogimo neišgirstų... Reikia gelbėtis!
Jai pradėjo vaidentis, lyg tai revoliucionieriai nori juos pribaigti būtent čia – triukšmingame Paryžiuje. Kartą, kai naktį gatvėje sprogo šventinė petarda, carienė klaikiai suriko:
– Policiją čionai! Mus žudo! Kur gi policija? Kas per niekingas miestas tas Paryžius – gatvėje nė vieno policininko!
Į jos šauksmus atsiliepė pats Reino, Paryžiaus policijos komisaras, kuris imperatorienę rado vien naktiniu peniuaru apsivilkusią ir įsispraudusią krėslo kampe.
– Gelbėkite mane, – susirietusi į kamuolėlį maldavo ji...
Reino suprato, kad prieš jį (deja, reikia tai pripažinti) buvo blogai išauklėta moteris su išsiderinusia nervų sistema. Netrukus tai suprato ir prancūzai, todėl vietoje aktyvaus žavėjimosi, atsirado įžeidžiantis abejingumas.
Sekančiais metais caro svita turėjo dalyvauti prancūzų armijos manevruose Šampanėje, bet Aleksandra Fiodorovna vyrui tvirtai pasakė: Niki, tikiuosi, kad tu neleisi manęs užmušti Paryžiuje!” Buvo baisi audra, kai jie išsilaipino Diunhere, ir čia Romanovai iškrėtė pačią natūraliausią kiaulystę. Atvykę į šalį draugiško vizito, jie atsisakė aplankyti sostinę. Tarp kitko, šį kartą paryžiečiai jų ir nelaukė: jokių vėliavų, jokių papuošimų, jokių petardų ir ovacijų!
Atsitiktinai sustojus Kompjene, imperatorienė staiga... dingo. Ją sunkiai rado kažkokiame nešvariame sandėliuke tarp senų statinių, už kurių ji slėpėsi visa drebėdama iš baimės.
– Nesiartinkite prie manęs! – inkštė carienė. – Aš žinau, kad jūs norite mano mirties... Vežkite mane į Fridrichburgą!
Tuo metu ji jau buvo dviejų dukterų – Olgos ir Tatjanos motina. Paveldėtojo nebuvo, todėl, neturėdami sūnaus, Romanovai krito į melancholiją.
Esmė tame, kad trečiosios dukters, Marijos, gimimas sutapo su Georgijaus mirtimi Abastumane, o jauniausiam caro broliui Michailui tada kaip tik sukako 21 metai – Miša buvo tokio amžiaus, kai Nikolajus II privalėjo jam perduoti valdžios regalijas. Tiesa, imperatorius apsimetė, kad jokių pažadų Livadijoje nedavė, bet brolis jau oficialiai (!) buvo paskelbtas SOSTO PAVELDĖTOJU – ir jis bus tol, kol caras neturės sūnaus...
– Mums reikalingas Aleksejus, – reikšmingai kalbėjo Nikolajus II.
Tas atsitiktinis sustojimas Kompjene suvaidino lemtingą vaidmenį – būtent čia jai pirmą kartą pasirodė mesijas, kurio ji visą laiką laukė! Kai Kompjene imperatorienė susirgo persekiojimo manija, apsimetęs gydytoju, pas ją atėjo iš Liono kilęs Nizjeras Vašolis. Mago ir burtininko amplua mažai atitiko tipiško buržua išvaizdą: jau pagyvenęs, praplikęs, didelės skvarbios rudos akys, ant storo mažojo piršto – didžiulis, visus akinantis žiedas.
– Tarp kitko, – pasakė jis po malonios pažinties, – mane Europoje žino kaip “Filipą”... Kodėl pseudonimas? Bet aš juk ne šiaip sau gydytojas, aš kūrybingas žmogus... beveik artistas!
Niekšiškumas kartais pakeičia išmintį, o nachališkumas pakeičia bet kokį ceremoniškumą. Vašolis-Filipas iš tikrųjų buvo drąsus žmogus. Jis greitai leido suprasti, kad jo pasams pasiduoda būtent moteriškos negalios ir tuo pačiu mįslingai užsiminė, kad moka reguliuoti vaisiaus vystymąsi motinos gimdoje.
“Atsipalaiduokite, – šnibždėjo jis. – Aš turiu be trukdžių prasiskverbti į jūsų vidinį pasaulį. О-о, kokia karšta jūsų ranka... Jūsų dieviškame kūne jaučiu gimstantį vyrišką pradą. Bus sūnus!”
Alisa, kaip tai paprastai būna su isterikėmis, lengvai pasidavė svetimai įtakai ir iš karto nurimo, o manevrų metu Šampanėje buvo net džiaugsmingai pagyvėjusi. Kai prancūzų kavalerijos lavina puolė į ataką, ir viduryje lauko pradėjo blaškytis vieniša žmogaus figūra, kurį, atrodė, tuoj sutryps sunkiai tramdomi žirgai, imperatorienė, stovėdama gerbiamų svečių tribūnoje, pakėlė binoklį prie akių ir užtikrintai sušuko:
– Bet, čia gi... Filipas! Žmogus, ant žemės nusileidęs kaip šventoji dvasia – ne skruzdė, kad galėtų žūti po kanopomis!
Netrukus Vašolis-Filipas persikraustė į Peterburgą – arčiau paauksuoto lovio. Caro šeimos aplinkoje jį vadino angliškai “dear Fiend” (brangus drauge). Tas apsukrus žmogus ir rusų sostinėje sugebėjo susirasti daug gerbėjų. Kartu su caro dėde Nikolajumi Nikolajevičiumi jis šauniai “sukiojo stalus”, o spiritizmo seansai barono Pistolkorso namuose jį išgarsino kaip jautrų mediumą... Ateities baimė valdovus tada pastūmėjo į fanatizmą. Tai buvo narkozė, ir Aleksandra Fiodorovna su pasitenkinimu pasidavė paslaptingų pasų poveikiui, juk Filipas jai įteigė, kad ji jau nešioja sosto paveldėtoją!
Imperatorienė nusimetė korsetą; intymiai kalbėdama, ji visada išsireikšdavo grubiai-šiek tiek užsienietiškai: “Praėjo jau mėnuo, – prisipažino ji vyrui, o inžinierius mechanikas Bekeris manęs dar neaplankė. Mano brangusis, aš išvykstu į dešimties mėnesių kelionę. Iš anksto pasveikink mane su Aleksejumi...”
Bet pagimdė ketvirtąją dukterį, kurią pavadino Anastasija.
– Kur gi paveldėtojas? – verkė imperatorienė...
Vašolis-Filipas teisinosi, kad jis dėl to nekaltas:
– Mano pasai silpnai veikia jūsų sielą, nes apvaisinimo momentu aš esu toli nuo jūsų ir negaliu tinkamai susikaupti...
Ir... šarlataną įvedė į imperatorienės miegamąjį, kur po žvakių šviesoje spindinčiomis ikonomis, pastatė dvi baldakimais pridengtas didžiules lovas. Šalia carų guolio įrengė ložę “brangiam draugui”. Moralė buvo sutrypta! Tai, ką žmonės paprastai slepia nuo kitų, dievo pateptieji” darė prie liudininko.
– Mūsų dear Fiend pasirodė teisus! – imperatorienė prisipažino vyrui, – Jo pasai jau manyje... Pasveikink: tai – Aleksejus!
Freilinos pirmos pastebėjo, kaip ji pastorėjo (jos aiškiai pataikavo). Be reikalo leib-akušeris Dmitrijus Oskarovičius Ottas (D.O. Ottas 1855-1929 – Povivalno Instituto bazėje įkūrė Akušerinį-ginekologinį Institutą prie TSRS Mokslų Akademijos) norėjo įsikišti, per visą nėštumo laikotarpį imperatorienė gydytojo neprisileido.
Bėgo laikas. Nikolajus II iš anksto užtikrino dvarą, kad reikia laukti paveldėtojo. Ieškodama ramybės. Alisa išsikėlė į Petergofą, paskui ją patraukė ir leib-medikai. Visi laukė, kada Petropavlovsko tvirtovės patrankų šūviai Rusijai praneš apie Romanovų rūmų papilnėjimą... Prasidėjo dešimtasis mėnuo, vienuoliktasis!
– Kažkas atsitiko su gamta, – šaipėsi gydytojai.
Profesoriui Otto ta istorija nusibodo, ir jis pradėjo iš caro reikalauti, kad jam būtų leista kliniškai apžiūrėti carienę.
– Bet imperatorienė – ne kažkokia boba, kad ją apžiūrinėtų!
– Jūsų didenybe – atsako Otto, – bet aš juk ginekologas, o mums visos carienės, atleiskite, yra bobos...
Apžiūra pasibaigė skandalu.
– Jūs ir nebuvote nėščia, sumurmėjo Otto imperatorienei. – Visa tai jums įdiegė įvairūs dvaro niekšai...
Nikolajui II teko paskelbti oficialų pranešimą, kad imperatorienės nėštumas buvo netikras. Tvirtovės kanonieriai keikdamiesi pasitraukė nuo patrankų. Iš operos “Caras Saltanas” arijos, cenzūra tuojau pat išbraukė Puškino eilutes:
Carienė gimdė naktį
Nei tai sūnų, nei tai dukrą,
Ne pelytę, ne varlytę,
O nežinomą žvėriuką.
(Родила царица в ночь
Не то сына, не то дочь,
Не мышонка, не лягушку,
А неведому зверюшку.)
Liaudyje sklandė gandai, kad carienė vis dėl to pagimdė, bet gimė velniūkštis su ragiukais ir kanopomis, o caras jį iš karto uždusino pagalve...
Tuo metu Paryžiuje Račkovskis apie Filipą gavo tokių duomenų, kad seklys nesurizikavo jų perduoti pasiuntinybės paštu. Račkovskij pats atvyko į Peterburgą ir su raportu nuvyko tiesiai pas vidaus reikalų ministrą Sipiaginą, kuris jį sutiko sėdėdamas krėsle šalia židinio. Sipiaginas nenoromis burbtelėjo, kad pasiruošęs jį išklausyti.
– Nizeras Vašolis, kuris pasiskelbė esantis Filipu, yra pagarsėjęs niekšas, kurį Liono teismas ne kartą teisė už apgavystes. Jis prisistato gydytoju, bet iš tikrųjų (ar nenorėtumėte pažvelgti?) štai pažyma iš Prancūzijos, kurioje tvirtinama, kad jis tik – mėsininko mokinys! Jo profesija – daryti dešras ir pjaustyti mėsą.
– Na ir kas? – žiūrėdamas į židinio liepsną pasipūtė Sipiaginas.
– Važolis-Filipas, – tęsė Račkovskij, – prisistato prancūzu... Bet ir tai netiesa! Jis yra aktyvus slaptos draugijos “Grand-Aljans-Izraelit” – tarptautinio sionistų centro narys, kurio finansiniai čiuptuvai yra apraizgę beveik visą pasaulį. Jo pagalba sionizmas persiskverbė ten, kur net jums durys uždarytos...
– Kur lenkiate? – nepatenkintas sumurmėjo ministras.
– Prie to, kad tokia nenormali padėtis yra pavojinga Rusijos valstybei. Gali būti, kad užsienio žvalgybos ir ateityje naudosis mūsų imperatorienės mistiniais polinkiais...
Sipiaginas išgąstingai akimis parodė į liepsną židinyje:
– Štai mano geras patarimas jums – meskite savo dosjė į židinį, o aš kaip reikiant visa tai pamaišysiu žarstekliu, ir tegul lieka taip, kaip buvo...
Račkovskij pasielgė kitaip – jis nuėjo pas imperatorienę-našlę Mariją Fiodorovną ir Vašolio-Filipo dosjė atidavė jai!
– Dėkoju, Piotrai Ivaničiau, – atsakė carienė-motina. –Aš jau girdėjau, kad “Danijos karalystėje ne viskas gerai”, kaip sakydavo mano tėvynainis princas Hamletas... Man jau pačiai koktu nuo mano sūnaus miegamojo paslapčių. Gerai! Dar kartą – dėkoju. Aš tai perduosiu sūnui. Asmeniškai jam į rankas...
Finalas buvo toks: Račkovskį išmetė iš tarnybos – be pensijos! Paniekinęs savo agentą, Nikolajus II, atvirkščiai, nutarė paaukštinti Filipą, kuris įgavo tokią įtaką, kad jau pradėjo kištis į valstybės valdymo klausimus. “Jūsų žmona teisi, – sakė jis vyrui, rusų tauta sugeba suprasti tik bizūną. Lupkite tuos gyvulius!..”
Dvaro komendantas Hesse užsistojo Račkovskį ir taip pat norėjo “atverti akis carui” dėl Vašolio šarlatanizmo, bet imperatorius jam liepė tylėti.
– Piotrai Pavlovičiau, – pasakė jis generolui, – aš gi nelendu į jūsų šeimyninius reikalus, todėl, būkite malonus, nelįskite į manuosius!
Caras net kreipėsi į Karinę-medicininę akademiją, kad mokslinė taryba Filipui pripažintų medicinos mokslų daktaro laipsnį.
– O kur to pono diplomas? – paklausė mokyti žmonės.
Diplomo nebuvo. Buvo pažyma, kad Filipas yra Liono dešrininko pameistrys. Apeinant mokslininkų komitetą, mokslinį laipsnį Filipui vis dėl to paskyrė... Karinės ministerijos vardu! Tas faktas yra generolo Kuropatkino sąžinės reikalas..
Tuo pačiu Nikolajus II perėjūnui paskyrė ir tikrojo valstybinio patarėjo rangą, kas suteikė Vašolinui-Filipui viešumoje pasirodyti medicinos tarnybos generolo-majoro munduru... Po to, iš caro gavęs visas materialines išmokas, susirinko viską, ką Rusijoje buvo prisiplėšęs ir – minėk, kaip vadino!
Ir čia pasigirdo...
Štai ir didysis pasninkas Aleksandro-Nevskio Lauroje. Viešpatie, gelbėk mus, nuodėminguosius, pasigailėk mūsų...
Archimandritas Feofanas, teologijos magistras ir Dvasinės akademijos rektorius, bijojo nusidėti, todėl jo stalas asketiškai kuklus. Iš pradžių jis praleido taurelę serbentinės, o užkandai – grybelius, rūkytą syką, balyką ir rausvus lašišos gabalėlius. Po to (jau prie konjako), liejosi gintarinė žuvienė iš Volgos sterlienos, o prie jos buvo paduotas kimštinis pyragas su Jenisiejaus eršketo nugarine. Pabaigai – saldėsiai, musai ir blamanžė.
– Na-s, – pasakė nenuodėmingai pasisotinęs valdovas, – taip toliau būti negali. Iki ko nusigyvenome! Rusijos žemė nuo seno carams šventus burtininkus teikė, o dabar... kas darosi?
Vašolis-Filipas atgal jau nebegrįžo, bet į Peterburgą atsiuntė savo mokinį, gudrų žydą Papiusą (tikroji pavardė – Ankosas), kuris tuojau pat carui suorganizavo pokalbį su dviem mirusiais valdovais. Carienę hipnotizavo abejotinos reputacijos Vienos profesorius Šenkas, o tibetietis žiniuonis Džamsaranas Badmajevas Nikolajų II valgydino tonizuojančiomis žolelėmis... Nuo to Lauroje buvo nejauku.
– Nejaugi rusų žemė nuskurdo, kai iš Bizantijos nušvitimą gavo? – klausė Feofanas kliro. – Kerėtojai Rusioje visada po kojų painiodavosi: imk bet kurį – nereikia!..
Buvo nuspręsta bendromis jėgomis į Žiemos rūmus pristatyti savo agentus. Pirmasis pas carienę prasibrovė metropolitas Antonijus (Chrapovickij), praeityje puikus gvardijos karininkas, mokantis daug kalbų. Tai buvo gana pasaulietiškas žmogus, aštrialiežuvis pokalbininkas. Bet cerkvės štabas apsiskaičiavo! Aleksandrai Fiodorovnai visiškai nereikėjo rafinuotų retorikų. Dvasininkija žaibiškai sureagavo dėl savo taktinės klaidos ir, ieškodami reikiamos prekės, skubiai-skubiai, kaip šiukšlininkas pamazgų duobėje, perkasė visą vidinę didžiulės imperijos rinką. Netrukus Piteryje pasklido gandas, kad motulės-Rusijos gilumoje atsirado pranašaujantis šventuolis. Fligel-adjutantas, kunigaikštis Nikolenka Obolenskij carienei atraportavo:
– Kaip buvęs Kozelsko dvarininkas, galiu patvirtinti, kad tikra Dieviška Dvasia nusileido ant vieno paauglio. Spręskite patys: kunigaikštienė Ba-melik-Lazareva, mano dvaro kaimynė, niekaip negalėjo, atleiskite, pastoti. Paauglys ją užtikrino, kad jai bus sūnus, ir sūnus... gimė!
– Noriu tą paauglį pamatyti, – iš karto užsigeidė imperatorienė.
Mitka Blagovas, jis ir Kozelskij, jis ir Koliaba... Vadina jį įvairiai – kaip kam patinka! Tas paauglys nuo gimimo jokio paso neturėjo, tėvų nepažinojo, vaikystėje šliaužiojo, o kai paaugo, bėgiojo keturiomis. Nugarkaulis buvo iškrypęs, o vietoje rankų – stimburiai. “Jo smegenys atrofavosi, kaip ir lyties organai, sugebėjo tik labai lėkštai galvoti, iš gerklės leido gargaliuojančius garsus, mikčiojo, mūkė, inkštė, ir beprasmiškai gestikuliavo savo rankų stimburiais”.
Kartą, kaimo šventės metu, įsilinksminę mužikai kažkuo sunkiu užkliudė vargšą, ir nuo to laiko prasidėjo Mytkino garbinimas: jis pradėjo keistai elgtis. Priepuolių metu jis pastoviai kažką laimino ir tuo labai gąsdino žmones. Žiniuonys jį gydė kanifolija, kuri buvo naudojama girgždančių dalių sutepimui. Tikriausiai taip ir būtų pasibaigusi Mytkino garbė kuklioje Kozelko gyvenvietėje, jeigu ne vienas žmogus, kurio dėka jis išgarsėjo...
Štai jis: Elpidiforas Kananykinas – Gojevo kaimo cerkvės psalmininkas; tam vyrui teko garbė Mytkino urzgesyje išgirsti didžią prasmę kaip tik tuo metu, kai jį buvo susukęs priepuolis. Net Kristupas Kolumbas neturėjo tiek sėkmės dėl Amerikos atradimo, kiek turėjo mūsų rūstusis Elpidiforas, kuris Mytkoje įžvelgė išminties klodus... Amžinai alkanas, stuomeningas mužikas Kananykinas turėjo didžiulę gyvenimišką patirtį, todėl pradėjo paauglio laiminimus... iššifruoti!
– Tylos! Ša... apie cerkvę loja... bus gaisras!
Ir tikrai: naktį cerkvė užsidegė, liko vieni nuodėguliai. Nori, nenori, o tikėti reikia, kad ant Mytkos tikrai “nusileido” Dievo Dovana. Dabar, kai Mytką kaimo viduryje susukdavo, prietaringi mužikai ir bobos jį tuojau pat apsupdavo, klausinėdavo ir prašydavo:
– Parduoti man telyčią, ar veislei pasilikti?
– Vaniuška, sakyk, ar ilgai dar man tarnauti kareiviu liko?
Elidiforas stichinės betvarkės nemėgo.
– Kokia teise? – triukšmavo jis. – Mitka mano, tik aš jo palaiminimus galiu išaiškinti... Išsivaikščioti! Ar įstatymų nežinote? Štai, negalią ant jūsų užleisiu... Iš pradžių klausimą perduok man, o aš jau pats, ko reikia, iš Mytkos išklausinėsiu ir jums atsakysiu. Už atsakymus imsiu produktais, kiaušiniais ir... pinigais.
Pasisodinęs Mytką į karučius, jis išvažiavo į mokamas gastroles. Štai kada pagyveno! Atsigavo psalmininkas – karaliui kūmas: bobos jam atsidėkodavo kuo galėjo, Elpidiforas apsirengė geriausiais rūbais, nusipirko batus ir naują palaidinę. Bet štai, nelaimė: praeina diena, kita, ir Mytka, prakeiktasis, lyg ir sveikas, nebūna jam priepuolių, jo “nelaužo”! Nuo Mytkos sveikatos labiausiai priklausė Kananykino gerovė.
– Tu ką čia sugalvojai, a? – piktai šnypštė ant Mytkos. – Aš tave, žinai-supranti, po visą guberniją, kaip kokį generolą karučiuose vežioju. Aš tau, veltėdžiui, vakar saldainį popierėlyje nupirkau. O tu, nuo pat penktadienio nei vieno priepuolio neturėjai. Vieni nuostoliai, o kur pajamos? Bankrutuosiu su tavimi...
Bet netrukus Elpidiforas pastebėjo, kad, jeigu Mytką apkumščiuoti, tai priepuoliai jam būna dažniau. Dabar, artėdamas prie turtingo kaimo, Kananykinas savo globotiniui užkurdavo tikrą pirtį, todėl, kai jie privažiuodavo prie kaimo šventyklos, Mytką jau tampydavo epilepsijos priepuolis... Silpnaprotis dabar turėjo nemažai užsakymų iš visos gubernijos, todėl Kananykinas vos spėjo iššifruoti jo murmesius:
– Savo bobos nesigailėk – greitai mirs, rauk linus... Į stotį su agurkais nevažiuok – ten tave apvogs, duok dvi grivinas. O tu, pilvota mergaite, neverk – kareivis savo darbą padarė ir atgal nebesugrįš, iš tavęs tuzinas kiaušinių...
Taip ir slinko prabangus gyvenimas – tik stumk prieš save karučius su epileptiku idiotu! Bet čia įsikišo policija:
– Stok! Rodyk dokumentus... Aha, psalmininkas Kananykinas ir Gojevo kaimo? Taip-taip... Bendrai, tu mums nereikalingas. Mums įsakyta vargšą Mytką iš Kozelsko dvarininkų paimti ir pristatyti jos imperatoriškai didenybei. O karučius pasiimk! Dėl karučių mums nieko neįsakyta...
Čia Elpidiforas suprato, kad be Mytkos jis prapuls.
– Mielieji mano! – puldamas ant kelių sušuko jis. – Be manęs carienė to vargšelio nesupras.
Kananykino pareiškimą tuojau pat sukritikavo:
– Na, taip jau ir nesupras? Kas ji, kvailė kokia nors?
– Kristumi prisiekiu, štai tau, kryžių bučiuoju... Mitka savo protokolus tik man rašo!
Lyg patvirtindamas šventą tiesą, Mytka išvirto iš karučių ir tampydamasis pradėjo “rašyti protokolus” Kananykinui.
– Kas jam? – nustebo policininkai.
– Pranašauja! Dievo vardu įsako, kad mūsų neišskirtų...
Elpidiforą su Mytka pasodino į pirmos klasės vagoną ir išmokė, kaip reikia naudotis vagono tualetu: “Kai viską padarysi, patempk už tos rankenėlės. Žiūrėk, neliesk kitos – tai stop-kranas, tada traukinys sustos!” Elpidiforui buvo baisu ir saldų belaukiant šviesios ateities. Visą ilgą kelionę iki Peterburgo, kad Mytka neprarastų sportinės formos, Kanonykinas jį gerai treniravo – trenkia į ausį, trenkia į kitą, pašildo iš kairės, paglosto dešinę... taip darydamas kalbėjo:
– Tu jau manęs nepavesk, pasistenk!
Štai ir Carskoje Selo; atvažiavusius pirmiausiai nuvedė į garnizono pirtį, kad atsikratytų utėlių. Po pirties Mytką aprengė žiponu, o Elpidiforą, atitinkamai jo rangui, užvilko apatinę sutaną. Apsirengę naujais rūbais, pasiėmę karučius, jie trinksėdami nuvažiavo į carienės apartamentus, o Mitka mojavo savo rankų stimburiais ir, kaip kūdikis, leido burbulus...
– Matai, kaip tave suima! – sakė Kananykinas. – Ar tu supranti, bukagalvi, iki ko mes privažiavome?
O dabar, kol Elpidiforas veža savo karučius, mes paimsime baigiamąjį akordą. Aš specialiai skaitytojui anksčiau nesakiau, kad imperatorienė buvo gana išsilavinusi dama. Dar jaunystėje ji išklausė filosofinių paskaitų kursą Heidelbergo universitete!!!
Skaitytojau, dėmesio! Durys atsidarė ir drąsusis Kozelsko antrepreneris važtą neteptais ratais įstūmė į “filosofijos mokslų daktaro” apartamentus...
– Štai mes ir vietoje, – iškilmingai pasakė Elpidiforas ir pajuto, kad pasiekė kalnų viršūnių palaimą.
Pradžiai Mitka žaismingai suurzgė – panašiai, kaip daug žadanti uvertiūra, kol uždanga dar nepakelta.
– Kas su juo? – paklausė carienė. – Apie ką jis?
– Vaikučius pamatyti nori. Jis pas mane vargšelis. Limonadą mėgsta. Aš jam pastoviai pirkau... išlaidavau! Kaip sūnui. Nuperku, o jis viską išlaka, man nė lašelio nepalieka.
Mytkai davė buteliuką “Apolinario”, atvedė caraites – Olgą, Tatjaną ir Anastasiją (paskutiniąją ant rankų atnešė auklė Lenka Višniakova). Pamatęs daug mergaičių, nebaigęs gerti gazuoto vandens, Mytka laukiniu balsu užkaukė.
– O ką dabar jis pasakė? – paklausė Alisa.
– Tai jis arbatos su uogiene nori, – išvertė Elpidiforas, – Sako, kad jam kiekvieną dieną prie arbatos po riestainį duotų...
Aprašydamas psichopatę su filosofijos daktaro diplomu, aš nevalingai pasimetu, nes negaliu suprasti jos logikos. Na, belieka patikėti mačiusiųjų pasakojimais. Iš jų žodžių aš sužinojau, kad besilaukianti imperatorienė ištisus keturis mėnesius dalyvaudavo baisiuose to epileptiko priepuoliuose.
Dabar ją jaudino klausimas – kas gims, nejaugi vėl ne sūnus?
– Мммм... rrrrrrrrrry-y-y-k... u-u-u-y-y-y-... – urzgė Mytka.
Suprantama, kad psalmininkas Kananykinas (psichiškai sveikas aferistas) nenorėjo palikti carienės apartamentų, todėl, kad ilgiau būtų naudingas carienei, apgavikas Mytkos vapėjimus aiškino miglotai ir tempė laiką:
– Palauk dar mėnesiuką, jis vėliau pats atsiskleis! Ir nepamiršk nurodyti, kad man naują paltuką pasiūtų...
Visą tą laiką Mytka gana savotiškai “gydė” caro šeimą: pakramto “šventas dovanas”, o sukramtytą turinį spjauna tiesiai į pražiotas Nikolajaus II ir jo žmonos burnas....
Jeigu kalbėti sąžiningai, Mytkos manieros dvarui buvo... nepriimtinos. Nuo vaikystės neišmokytas naudotis klozetu, jis, švelniai tariant, krūveles dėliojo po kampus. Eina freilina – ir įlipa bateliu! Nors krūvelė ir “palaiminta”, bet, vis dėlto, nelabai malonu... Kas dėl Kananykino, tai jis, tam, kad Mytkos pranašiškos galios neišnyktų, kiekvieną dieną jį žiauriai lupdavo.
Išblyškusi, įsitempusi dėl vidinio jaudulio, išplėstomis akimis ir išpilta šalto prakaito, Aleksandra Fiodorovna visą tą laiką su nenatūraliu dėmesių stebėjo, kaip po jos kojomis tamposi epileptikas. Ant Mytkos lūpų, lyg suplaktas kiaušinio trynys, virė burbuliuojančios putos...
O Kananykinas “vertė” žvėrišką urzgimą:
– Tik nepergyvenk! Pagimdysi kavalierių, tikėk! Ir perduok savo generolams, kad man chrominės odos batams išduotų....
Per vieną iš tokių “seansų”, Alisai taip pat prasidėjo priepuolis – isterijos. Dabar ant grindų voliojosi dviese – putotas epileptikas ir užvertusi akis imperatorienė melsva palaidine. Dėl per didelio sukrėtimo, jai įvyko persileidimas.
Laikyti “pranašą” dvare ilgiau nesiryžo. Už valdiškus pinigus, gastrolierius išsiuntė atgal į Koziolsko Palestinas. Vos tik juos įkišo į Tombovo traukinį, kaip Elpidiforas iš karto atsiraitojo apatinės sutanos rankoves.
– Pas carą gyvenome kaip musės cukrainėje. Tokį gyvenimą praradome – antrą kartą nepasitaikys. Tu kaltas... Na, dabar laikykis!
Ūkiant traukiniui, Kananykinas visą kelią ant Mytkos liejo pyktį dėl nepasisekusius karjeros caro rūmuose. Galų gale jis taip primušė savo protežė, kad Mytka neišlaikė. Nors jo galvoje “rudimentinių idėjų buvo ribotas kiekis, vis dėlto, jų užteko suprasti, kad reikia gelbėtis. Naktį, kai traukinys stotyje ėmė vandenį, Mytka iš vagono išsirito ant žemės. Traukinys pajudėjo, atsibudęs Elpidiforas pastebėjo vertingą praradimą.
– Mytia-a... kur gi tu, sakalėli šviesusis? Nepražudyk. Aš tau saldainį nupirksiu. Kiekvieną dieną po buteliuką limonado duosiu. Be manęs tu prapulsi? Juk prapulsi tu, sterva...
Bet Mytka neprapuolė. Atsirado geraširdžių, pasigailėjo vargšo, gydytojai Mytkai sugrąžino žmogišką išvaizdą, nuo keturpėsčio, jį pastatė ant kojų, tarp mūkimo pradėjo atsirasti suprantami žodžiai. Mytką iš pradžių priglaudė Počajevo Laura, iš ten jis papuolė į Kronštatą, o vėliau vėl atsidūrė sostinėje, kur buvo prižiūrimas daktaro Basdmajevo klinikoje. Kaip galingą pravoslavų klerikų rezervą, jį finansavo Aleksandro-Nevskio Laura...
Jo rūstaus globėjo Elpidiforo likimas neaiškus, o basakojė istorijos mūza Klio, išgirdusi Kananykino pavardę, tik skėsčioja rankomis – pati nieko nežino.
“Dvasinė partija” dar ne kartą Dvarui pakišdavo savo agentus. Čia pabuvojo Vasia-keliauninkas, Matrionuška-basakojė, buvo Darja Osipova, kuri pranašavo daugiau keiksmažodžiais, ji specializavosi bobų gydymu (“kad jų vaikučiai pilve laikytųsi). Tą amžinai girtą senutę į rūmus pristatė prisiekęs narkomanas – generolas Sania Orlovas, į kurį carienė jau seniai geidulingai žiūrėjo.
Daug čia visokių buvo! Bet vis ne tai. Ne tai, ko reikėjo. Jie visi buvo tik mesijo pirmtakai... O kur gi pats mesijas?
...Caro aplinka maitinosi angliškai: pusryčiavo pusiaudienį, pietavo 8 valandą vakaro. Svečių nemėgo. Prie caro stalo laisvai sėsdavosi tik dvaro ministras Frederikas ir, tik ypatingais atvejais, budintis generolas-adjutantas...
Kartą, pusryčiams, netikėtai buvo pakviestas Švenčiausiojo Sinodo ober-prokuroras Pobedonoscevas.
– Konstantinai Petrovičiau, – pasakė Nikolajus II, – mes čia pagalvojome ir bendrai nutarėme, kad gerbiamą Serafimą Sorovskietį reikėtų priskirti prie rusų žemių šventųjų.
– Atleiskite, Valdove, o... su kuo Jūs pagalvojote?
Imperatorius išdidžiai pažvelgė į savo mieliausiąją.
– Turiu nemažai draugų – atsakė mįslingai.
Melsvi Švenčiausiojo Sinodo ober-prokuroro pirštai suspaudė puoduko ąselę; Pobedonoscevas net apmirė.
– Tam būtina, – pradėjo jis kietai, – kad Serafimą gerbtų tikintieji. Kad liaudyje prisimintų apie jo žygdarbius Kristaus vardu. Kad jo palaikai nedūlėtų... Caro nurodymu aš jo negaliu padaryti šventuoju! – tvirtai pabaigė.
– Užtat caras viską gali, – įsikišo imperatorienė...
Netrukus į Sarovsko dykumą išvažiavo ypatinga komisija, kuri – deja! – nesudūlijusių senolio palaikų nerado. Karste mėtėsi tik su rūbų likučiais susimaišę keli smulkūs kauleliai, plaukų kuokštelis ir pajuodę dantys. Apžiūros protokole taip ir užrašė, kad nesudūlijusių palaikų nerasta. Sąžiningą komisiją, kuri nepajėgė suprasti caro norų, tuojau pat išvaikė ir sukūrė naują, sukalbamesnę. Serafimas Sarovskietis buvo pripažintas šventuoju, o “jo niekingi likučiai – šventais palaikais”! Nikolajus II pranešime pabrėžė: “Perskaičiau apimtas džiaugsmo ir mielaširdingumo”.
1903 m. vasarą aukščiausioji imperijos dvasininkija (tarp kitko, jie buvo puikūs režisieriai!) Sarovsko parapijoje organizavo “liaudies šventę”. Šalia Serafimo šaltinio, slapta organizavo ir stebuklingą išgijimą, bet revoliucionierių išlaužti žandarmerijos seifai atskleidė tų stebuklų paslaptis.
Štai, filerio Nezamožno fotografijos: čia jis aklas, o čia jau matantis. Štai, žinomas valdininkas Vojevodinas: čia jis piligrimauja, vargšelis, ant ramentų, o štai, ramentai numesti į griovį – Vojevodinas jau šoka...
Valstybinio banko patepta šventumo mašina dirbo puikiai! Laukė caro ir carienės atvykimo. Visame jų kelyje – nuo Petergofo iki Arzamaso – buvo išrikiuoti ginkluoti kareiviai (po kareivį kas 100 metrų). Sutinkant buvo pigios vaidybos: verkiančios bobos, išsiuvinėti rankšluosčiai, duona-druska, ąsočiai su kiaušiniais. Nikolajus II vietinių viršininkų klausinėjo, kaip jie gyvena, prisakė klausyti aukštesnių viršininkų. Vienoje vietoje caras staiga panorėję pereiti per pievą, bet nežinojo, kad ten buvo ištempta viela. Aukštoje žolėje vielos jis nepastebėjo, todėl Nikolajus II virto taip, kad net kepurė nulėkė, o už jo ėjęs senolis Frederikas persibrėžė nosį. Po to, nežinodamas dvaro etiketo, vietinis felčeris caro fizionomiją ištepė kažkokia nenuplaunama žaluma.
Ketvirtis milijono maldininkų netvarkingame tabore gyveno po atviru dangumi. Gamtinių reikalų įstaigėlių jiems neįrengė, todėl caro svitai dažnai pasitaikydavo maldininkai nepadoriomis pozomis, kas labai kenkė bendram iškilmių vaizdui. Geriamas vanduo buvo užterštas, maldininkai viduriavo, galėjo kilti cholera. Nikolajus II asmeniškai nešė karstą su Serafimo Sarovskiečio palaikais, o todėl, kad jis buvo mažo ūgio, tai karstas visą laiką slydo pirmyn, o už caro ėję generolai turėjo sąmoningai pritūpti. Sinodo valdytojas Sableris stengėsi net suprakaitavęs, nes jis buvo žydas ir norėjo tapti pravoslavų gauleiteriu!
Po to caras su cariene aplankė išsigimusią Pašą, kuri jiems “rodė kūno dalis, kurias paprastai slepia... sutiko grubiais keiksmais ir jų akivaizdoje atliko gamtinius reikalus...”. Aleksandra Fiodorovna į Sarovską atvyko laukdama stebuklo. “Man reikalingas Aleksejus!” – sakė ji. Prie pat Serafimo kapo skubiai iškasė prūdą. Iš pradžių tame prūde Alisa su seserimi Alla išmaudė freiliną Salomėją Orbeliani – nuostabaus grožio moterį, paralyžuotą nuo sifilio, kuriuo ją apdovanojo šaunusis generolas Rudzevskij.
Laukė nakties.
Tamsos priedangoje, tylių stats-damų apsuptyje iš paviljono išėjo ir, pakeliui nusimesdama rūbus, imperatorienė pasuko link prūdo. Romanovų išorinės apsaugos agentai net toje intymioje aplinkoje iš krūmų matė, kaip carienė ilgai vandenyje skalavo savo ilgą kūną. Po to, nervingai virpėdama nuo naktinės gaivos, beveik melsva nuo mėnulio šviesos, Alisa stovėjo šalia maudyklos, o freilinos ją trynė rankšluosčiais. Tada niekas nežinojo, kad iš krūmų ją stebėjo žmogus, kuris vėliau taps jos mesijumi. Perverdamos nakties tamsą, Sibiro arkliavagio akys iš tolo glostė jam neprieinamą carienės kūną... O tarp imperatorienę trinančių patarnaujančiųjų, buvo Sarovske dar niekam nežinoma Anuška Tanejeva (netolimoje ateityje – Vyrubova). Laikas įvykti stebuklui!
Peterburge, Inžinierių gatvės 4 name gyveno stats-sekretorius Tanajevas – sostinės įžymybė, visuomenės elitas, pasaulio grietinėlė. Bet Ania augo stora, tyli ir niūri, visiškai nepanaši į aristokratę. Jos tėvai buvo kultūringi žmonės, bet Anuška sunkiai išlaikė egzaminus nereikšmingoms “namų mokytojos” pareigoms. Būdama 16 metų, kai grožis tik pradeda atsiskleisti, ji jau buvo stambi boba – masyvia krūtine ir nudribusiais pečiais. 1902 metais ji persirgo šiltine, kas pakenkė jos kojų kraujotakai, todėl mergaitė dabar vaikščiojo pasiramsčiodama ramentais... Tokią ją Carskoje Selo pamatė imperatorienė.
– O aš jus esu mačiusi, – pasakė ji Aniutai. – Neprisimenu kur, gal sapne, o gal pomirtiniame gyvenime, bet aš jus buvau sutikusi.
Numetusi ramentus, mergina parpuolė ant kelių.
– Aš ir pati jaučiu, – šliaužiodama žolėje sucypsėjo ji, – kad aš pati lyg ne sava, o tik svetimo likimo įrankis, kuris labai tampriai turi susipinti su manuoju.
– Stokis, – liepė jai Aleksandra Fiodorovna. – Koks tavo neįtikėtinai aukštas balsas, o mano, atvirkščiai, žemas... Jeigu tu dar ir dainuoji, tai iš mūsų išeitų neblogas duetas...
Dabar, kai pas carienę atvažiuodavo Natalija Ireckaja (N.A. Ireckaja 1845-1922 – Peterburgo konservatorijos vokalinio dainavimo profesorė; tarp jos mokinių yra N. Zabela-Vrubel, E. Katulskaja, L. Andrejeva-Delmas, N. Dorliak ir kt.), į rūmus pakviesdavo Aniutą, jos abi užsimerkusios traukdavo pamirštus Donaurovo romansus:
Tyliai šalia kelio, viskas aplink snaudžia,
Kodėl gi nesirodo mano neištikimas draugas?..
Nepaisant artumo su imperatoriene, ant Tanejevos peties neskubėjo kabinti freilinos “šifro” kaspino (tikriausiai dvare nenorėjo turėti tokios kampuotos išvaizdos freilinos). Vėliau Aniuta carienei prisipažino, kad ji beprotiškai įsimylėjusi, bet jis toks vyras... tiesiog baisu!
– O koks jis? – iš mandagumo paklausė Alisa.
– Jis toks malonus, kad aš net bijau į jį žiūrėti. Aš ir nežiūriu! Bet jis neseniai tapo našlys, ir dabar yra laisvas.
– Pasakyk jo vardą, – liepė imperatorienė.
– Tai generolas Sania Orlovas, jūsų didenybe...
Imperatorienė atlošė galvą ant krėslo atkaltės.
– Na... ir kas? – paklausė susitvardžiusi. – Jūs jau matėtės? Jis tave jau tampė, tas žiaurus babnikas?
Aniuta išsigando, bet ne imperatorienės kalbos grubumo, nes dvare būtent taip ir kalbėdavo. Tikriausiai tik dabar mergina suprato, kodėl Alisa, tapusi Ulonų pulko globėja, Orlovą padarė pulko vadu... Iš baimės net siuvinėjimo lankelis iškrito iš storulės rankų.
– Aš kalta, – pradėjo verkti ji. – Bet nežinau, prieš ką kalta. Jūs gi pati žinote, kad Orlovui atsispirti neįmanoma. Prisipažinsiu: jis pasakė, kad ateis pas mane.
– Ateis... kur ir kada?
– Šiandiena vakare. Aš jam jau daviau raktą nuo vasarnamio...
Už lango ošė Carskoje Selo parkas. Imperatorienei grįžo ledinė ramybė.
– Tegul jis ateina, ir tu jį įleisi, – netikėtai švelniai glostydama Aniutos galvą, pasakė ji.
– Tave pats aukščiausiasis pasiuntė pas mane – paslaptingai pridūrė imperatorienė. – Tu iš tikrųjų pati kaip nesava, o tik mano likimo įrankis, kuris susipynęs su tavuoju likimu...
Kai sutemo, “iki kamščio” prisigėręs konjako, generolas Orlovas atidarė vasarnamio duris. Aniutos Tanejevos balsas pasigirdo iš namo vidaus prietemos:
– Ateikite čia... čia... jūsų jau laukia!
Iš prietemos puikiojo narkomano kaklą apsivijo karštos rankos, bet nuo pirmų minučių Orlovas pajuto, kad jį sutiko ne ta, kurios jis tikėjosi.
Ryškiai sužibo šviesa, ir Orlovas apstulbo...
Prieš jį gulėjo leib-gvardijos Ulonų pulko globėja!
– Štai kaip pavojinga lankyti paneles, – juokdamasi pasakė ji, galima kartais pakliūti į ištekėjusios moters lovą... Tu nustebęs? Bet aš dar tada prisiekiau, kad tavęs niekada nepamiršiu!
Kai jie išėjo ir Aniuta jau ruošėsi eiti miegoti, ant laiptų pasigirdo pentinų džeržgesys. Jai pasirodė, kad sugrįžta Orlovas, kad greitomis su ja padarytų tą patį, ką padarė su imperatoriene, ir tuo kilniu žestu lyg ir atsiprašytų. Bet į miegamąjį staiga įėjo pats imperatorius Nikolajus II – apsivilkęs arklide atsiduodančiu šinieliumi. Jis buvo išblyškęs, nuo jo nešė vynu.
– Alisa... buvo?
– Taip, – vos girdimai atsakė Aniuta.
– Tada... gulkis, – nelogiškai liepė imperatorius.
Klasikinis trikampis pavirto nuodėmingu keturkampiu. Nikolajus II ateityje taip ir darė; prisigerdavo, ir ateidavo pas ją. “O kai aš negirtas, – prisipažino jis, – tada aš nieko nebegaliu...” Su meiluže jis elgėsi kaip su pamazgų duobe, į kurią galima pilti visus neblaivius nešvarumus. Caras Aniutą išterliojo nuo galvos iki kojų, ir tas purvas ją laikė šalia caro šeimos.
Apsipratusi su kurtizanės vaidmeniu, Livadijoje Aniuta jau atvirai persekiojo Nikolajų II, kas nepraslydo pro imperatorienės žvilgsnių...
Ką jos vietoje būtų dariusi bet kuri kita moteris?
Būtų padariusi viską – iki skambių antausių serijos! Net antausių krušą su šauksmais ir ašaromis galima suprasti, nes jie – dėl sveikų jausmų, kurie nesugadinti cinizmo. Meilėje būna visko, tik nebūna abejingumo. Alisa pasielgė griežtai pedantiškai. Intymiais klausimais pati būdama pedantiškai atvira, ji ir vyrą išmokė būti visiškai atviru. Tai, ką visi gyvenime neaptarinėja, Romanovai svarstė su visomis smulkmenomis..
Apie neištikimybę, Nikolajus II žmonai papasakojo su visomis smulkmenomis...
“Ania per daug užgriebė, – tikri imperatorienės žodžiai. – Bet tu klausyk manęs! Tau reikia būti tvirtesniam. Neleisk mindžioti kojų. Jeigu ji vėl pradės lįsti, mes ją kartkartėmis apipilsime šaltu vandeniu”.
Net šioje istorijoje ji išliko pagrindiniu konsultantu. Ji pati nepastebėjo, kad jos praktinėje didaktikoje yra kažko nenatūralaus. Tai net ne cinizmas, o pilna moralinė atrofija. Carienė jokių priesaikų iš vyro nereikalavo (pati tuo pačiu smaguriauja), ir Nikolajus II su Aniuta ryšių taip ir nenutraukė.
Apie tuos gyvuliškus santykius įtarė daugelis, todėl jaunikių turtinga nuotaka neturėjo. O kai viskas aišku, tada ir slėpti nebereikia. Tanejeva skundėsi pačiai... carienei:
– Man dabar sunku susirasti vyrą, – sakė ji.
– Aš tau pati vyrą surasiu, – guodė ją Alisa.
1904 m. liepos 30 d. imperatorienei pagaliau gimė sosto paveldėtojas-caraitis, kuris buvo pavadintas Aleksejumi. Virš Nevos ilgai griaudėjo patrankos. Nikolajus II buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad sosto paveldėtoją jam padovanojo dvasinis globėjas Serafimas Sorovskietis... Vėliau, kai Aleksejus paaugo, dvariškiai jame matė didžiulį panašumą su generolu Orlovu. Kampuose šnibždėjosi: “Reikėjo įsikišti Orlovui, kaip, žiūrėk, ir sosto paveldėtojas iš karto atsirado...” Tarp kitko, gerai informuota užsienio spauda Nikolajaus II niekada nelaikė caraičio Aleksejaus tėvu.
Dabar, kai atsirado caraitis, imperatorius iš karto iš savo brolio atėmė rusų sosto paveldėtojo titulą. Miškai priskyrė “sąlyginio regento” titulą (dėl viso ko). Reikia pasakyti, kad suaugęs, Miška karūnos ir nenorėjo. “O kam man tas vargas? – sakydavo jis, kai jam primindavo, kad jis turi teisę pretenduoti į sostą. – Argi aš blogai gyvenu ir be karūnos?”
Michailas Aleksandrovičius anksti pradėjo lėbauti. Aktyviai gyvenimą eikvodavęs po užeigas, būdamas dvidešimties metų jis buvo jau gerokai praplikęs, o restoraniška virtuvė Miškai padovanojo skrandžio opą. Aplink jį, dosnų lėbautoją, pastoviai sukiojosi aukso ieškančios moterys. Pagal natūrą jis buvo geraširdis, nemokėjo niekam atsakyti ir, kai viena iš matronų, ponia Kosikovskaja užspaudė jam gerklę ir pareikalavo skubiai ją vesti, Miška nesispyriojo, o iš karto pakėlė rankas ir pasidavė prievartautojai... Teko įsikišti motinai, kuri energingą damą išsiuntė į Rirjevą, o sūneliui užkūrė pirtį: “Suprask, kad skandalingos santuokos atveju, tu prarandi viską. Tu prarandi svarbiausią – teisę užimti sostą...”
Tai buvo stipriai pasakyta! Už Miškos nugaros dar daug metų dvikovose traškėjo dvariškių ir caro giminaičių ietys. Aiškiai nepatenkinta Nikolajumi ir savo marčia, Marija Fiodorovna buvo linkusi soste įvykdyti šachmatinę rokiruotę ir vyresnįjį sūnų pakeisti jaunesniuoju...
1904 metų vasarą buvo darganota ir audringa. Trumpos liūtys žemės neatgaivino. Kaip visada, Alisa sirgo: pagulėjusi lovoje, pereidavo ant kušetės, nuo kušetės – į šezlongą. Nikolajus II kaip vasarotojas šlaistėsi po aplinkinius miškus, rinko grybus ir uogas. Tėvai negalėjo atsidžiaugti savo vaiku. “Nuostabus beibi – niekada neverkia!”
Rugsėjo 8 d. mažylis pirmą kartą privertė sunerimti. Staiga, be jokios priežasties, jam prasidėjo didelis kraujavimas iš bambos. Gydytojams pasidarė baisu. Leib-chirurgas, profesorius Sergejus Fiodorovas, pirmasis nutraukė sunkią tylą.
– Sosto paveldėtojui, – pranešė jis, – liga, kuri vadinasi “Karalių liga”. Moksliškai ji vadinama hemofilija. Bet kokia trauma arba įsidūrimas adata, net kosulio priepuolis gali sukelti kraujavimą, kurio jokia medicina kol kas sustabdyti negali. Jūsų didenybe, žinokite tiesą: hemofilai paprastai miršta vaikystėje ir labai retai sulaukia brandaus amžiaus.
Fiodorovas caro pasigailėjo ir nepasakė svarbiausio: hemofilija yra ryškus išsigimimo požymis.
Moterys ta liga niekada neserga, ir Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija visą gyvenimą jautėsi puikiai, bet, būtent ji nešiojo tos baisios ligos genus, kuri, kaip nelabasis, pasklido po Europos senųjų dinastijų rūmus ir žeidė karališkųjų tėvų atžalas. Trys Ispanijos infantai, Viktorijos palikuonys, jau mirė nuo hemofilijos; gimtasis kaizerio brolis, gross-admirolas Henrikas Prūsiškasis, kuris buvo vedęs Ireną Hesenietę, iš jos taip pat gavo užkrėstus sūnus.
Skaitoma, kad Vilhelmas II buvo labai suinteresuotas Nikolajaus santuoka su Alisa, kad negailestinga hemofilija pagreitintų Romanovų dinastijos išsigimimą...
Na, o pati Alisa? Ar ji apie tai žinojo? Taip, ji tai žinojo, bet visa savo ne moteriška, o grynai monarchiška esybe siekė pagimdyti ne tiek sūnų, kiek sosto įpėdinį, nes dinastijos klausimai jai buvo svarbesni už motiniškus jausmus. Sosto įpėdinį ji pagimdė... Susitikimas su hemofilija įvyko... Nieko pataisyti nebeįmanoma! Revoliucija, paprasčiausiai, amputavo tai, kas jau puvo...
...Tuo metu Bechterevas, didelis sielos gelmių žinovas, baigė Aleksandros Fiodorovnos gydymą, nes manė, kad blogas paveldimumas, pridėjus mistines psichozes, ją daro nepagydoma.
Ji dar ne beprotė, bet ir normalia sunku pavadinti. Šalia pažeistos psichikos joje pasireiškė ir tvirtos valios impulsai – imperatorienė buvo tikslingos krypties psichopatė...
Buvo periodai, kai Nikolajus II net vaikus izoliuodavo nuo motinos. Jo padėtis, kaip imperatoriaus, buvo nenormali: žmonos ligą reikėjo slėpti nuo dvariškių, nuo ministrų... net nuo liokajų!
Liudininkas rašo: “Buvo išbandyta viskas, ką tik galėjo suteikti turtai ir valdžia. Villa-Franke laikė jachtą, kad carienę galėtų izoliuoti jūroje, Kryme pastatė rūmus, kad ją galėtų izoliuoti sausumoje. Aleksandrą internavo už grotų Fridricho pilyje šalia Naugeimo. Ligonę apžiūrėjo pasaulio medicinos šviesuliai, dėl jos meldėsi visų cerkvių archipastoriai... Bet niekas nepadėjo!"
Be aistros patraukliam narkomanui Orlovui, imperatorienė jautė beveik lesbietišką patrauklumą Annai Tanajevai. Kartais, plaukiojimo metu ant “Štandarte”, ji nervingai reikalaudavo, kad skubiai ant laivo pristatytų draugę, todėl Nikolajus II freilinos pasiųsdavo minininką, kuris didžiausiu greičiu įsiverždavo į Nevą, nuo krantinės pagriebdavo Aniutą ir išskubėdavo atgal į Suomių įlanką. Carienė nurimdavo.
Į jos dirglumo sferą netrukus papuolė ir sūnus.
Kiekviena motina myli savo vaiką, ir niekas negali smerkti motinos už tą meilę, bet, net mylėdama sūnų, Alisa buvo per daug egoistiška. Tai buvo kažkoks patologinis dievinimas, sumišęs su mistine baime. Revoliucijos metu, sugriebusi mažąjį Aleksejų, carienė panikoje slapstėsi po rūmų kampus. Ją sekė, bijojo, kad ji sosto paveldėtoją paslėps tokioje vietoje, kad niekas negalės rasti... Vėliau ji nustojo persirenginėti nakčiai. Sėdėjo ne šiaip kokiais rūbais, o apsivilkdavo kelioninį paltą ir užsidėdavo kepurę, šalia pasidėdavo rankinę su brangenybėmis.
– Alisa, ką tu čia darai patamsyje?
– Argi tu nematai, kad važiuoju.
– Tu... važiuoji? Kur tu važiuoji?
– Laikas būtų žinoti, Niki, – atsakydavo ji vyrui, – kad pas mane yra vienintelis kelias – į gimtąjį Fridrichburgą...
Ji – reikalavo iš caro, kad jis dėl jos ramybės pralietų jūrą liaudies kraujo, arba, staiga, išvertusi akis suakmenėdavo, pasidarydavo kaip statula.
Iš Maskvos slaptai buvo pakviestas prityręs nervopatalogas Grigorijus Ivanovičius Rossolimo – išsilavinęs žmogus, artimas Čechovo, Stanislavskio ir Levitano draugas.
Jis vėliau pasakojo, kas ten dėjosi: “Imperatorienę radau apimtą gyvuliškos baimės. Niekada anksčiau manęs nemačiusi, ji puolė bučiuoti man rankas! Nieko nepažino, pastoviai verkė. Prašė, kad aš sugrąžinčiau jai sūnų... Kažkokia nesąmonė! Juk sosto paveldėtojas buvo gretimame, “žaidimų” kambaryje... Aš pareikalavau ligonę pašalinti iš jos įprastos aplinkos. Reikalavau kliniškai izoliuoti. “Ką tai reiškia? – susinervino Nikolaška. – Ar tik nenorite pasakyti, kad aš ją uždaryčiau į beprotnamį?” Mane išvijo. Vėliau carienę slapta išvežė į Vokietiją, kas jos psichiką paveikė teigiamai. O netrukus pasirodė ir Griška Rasputinas, po ko medicinos pagalbos jau nebeprireikė. Aš, gydytojas-psichiatras, ir dar, medicinos profesorius... Aš tolimas nuo mistikos, bet ir priverstas pripažinti, kad tas tamsus mužikas turėjo didžiulę poveikio jėgą. Jis turėjo kažkokią jėgą, kuri veikė ne tik moterų valią, bet veikdavo ir stiprius vyrus. Aš žinau, kad Stolypinas Griškos poveikiui nepasidavė. Jis tapo jo priešu ir nusisuko sau sprandą...”
Aksominis sezonas pačiame klestėjime... Į Jaltą suvažiavę poilsiautojai vaikščiodavo apylinkėmis ir atsidurdavo prieš užrašą: “LIVADIJA. JOS IMPERATORIŠKOS DIDEMYBĖS VALDOS”.
– Čia negalima, – lyg iš po žemių išdygdavo apsauginiai. – Reikia ypatingo Jaltos miesto viršininko leidimo...
Aplink Livadijos rūmus, ošiant kiparisams ir topoliams, žvaliai ir jaunatviškai triukšmavo fontanai – Mauritaniškasis, Venera, Nimfa... Nuo jūros iki dievo pateptųjų vėjas atnešdavo nuostabius egzotinių augalų aromatus, kurių buvo prisodinta oranžerijose. Vakarais virš Jaltos užsidegdavo elektrinių ugnių pašvaistės, ten skubėjo naktiniai traukiniai, žmonės slankiojo bulvarais, šoko žibintų apšviestose aikštėse, valgė ir gėrė, kėlė bokalus už nuostabias damas. Savaip jie buvo laimingi... Aksominis sezonas Jaltoje – tai, žinoma, stebuklas!
Rožėmis apsuptoje atviroje galerijoje vaikščiojo carienė ir Vyrubova su rusų-totorių žodynėliais rankose.
– Aš bijau – ben korkaim, mes bijome – bizler korkaimys, – tvirtino jos. – Drugelis – kobelek, pirtis – chamam, blakė – pire, aš myliu – ben severym, pistoletas – pyštof...
O tolumoje gaudė šventinė Jalta, ten grojo orkestrai.
– Sakyk, – paklausė imperatorienė, – tu niekada nenori ištrūkti į laisvę iš to auksinio narvelio?
– Tiesa, kartais man nuobodu, – prisipažino Vyrubova.
Aleksandra Fiodorovna panardino veidą į vėsių rožių žiedyną. Jos ranka į krūmus paleido totorišką žodynėlį.
– Man taip pat nusibodo tas... kalėjimas!
Kraštutinumai visada traukia vienas kitą kaip magneto poliai. Paryžiaus apašas skaito romaną iš markizių gyvenimo, o markizė skaito romaną apie apašų gyvenimą.
– Sana, – staiga pasiūlė Vyrubova, – nuo čia iki Jaltos vežėjai prašo pusinuką. Apsirenkime paprasčiau ir apsimeskime laisvo elgesio damomis... Juk ant kaktos neparašyta, kad tu carienė, o aš tavo artimoji...
Pasiėmė vežėją, išvažiavo. Alisa apsidžiaugė:
– Kažkaip keista, kad mūsų niekas nesaugo.
– Keista, ar baisu?
– Ir viena, ir kita. Nepatirtai aštrus jausmas...
– Matai, kaip viskas gerai!
Vežėjas paklausė, kur jas nuvežti Jaltoje.
– Išsodinkite šalia “Kontinentalio”.
– Bet ten viskas brangu, – susijaudino carienė.
– Gerai. Tada prie “Mariino”, ten pigiau...
Atviroje “Mariino” verandoje jos valgė ledus, vėliau, šiek tiek bijodamos, išėjo į Puškino bulvarą. Jalta, keistas miestas: Kiekvienas atvykęs – bajoras, kiekvienas jaltietis – bajoro liokajus. Draugės buvo didelėmis puošniomis skrybėlėmis. Abi vienodai apsirengusios, rankose vienodi skėčiai, kuriais eidamos rėmėsi kaip lazdelėmis.
– Kaip įdomu, – visa apmirusi kalbėjo imperatorienė. – Įsivaizduoju, kaip man klius nuo Niki, kai jis sužinos...
Ant kaktos joms nieko nebuvo parašyta, bet, vis dėl to, drįstu galvoti, kad kažkas vis dėl to buvo parašyta, nes vienas jaunas akiplėša žvilgtelėjo po imperatorienės kepure.
– Nebloga, – pasakė jis ir nusekė iš paskos. – Madam, labai atsiprašau už įkyrumą, bet norėčiau...
– Eime greičiau, – pasakė Aniutai carienė.
Gerbėjas neatstojo:
– Madam, tik vieną vakarą. Trys rubliai jus patenkintų?
Vyrubova vos spėjo paskui imperatorienę.
– Dieve, už ką mus priima!
Prišoko dar vienas pižonas ir paėmė Aniutą už rankos.
– Čur, o ši mano... dievinu masyvias!
Brendo skandalas. Vyrubova neištvėrė:
– Atstokite! Argi jūs nematote, kas prieš jus?
– Matome.. arba jums penkių rublių per mažai?
Aleksandra Fiodorovna bejėgiškai suriko:
– Policija! Prižiūrėtojau, greičiau čionai...
Neskubėdamas artėjo pareigūnas – įdegęs kaip velnias.
– Ko reikia? – paklausė melancholiškai.
– Aš imperatorienė, o tie du nachalai...
Pasigirdo kvatojimas. Pradėjo rinktis smalsuoliai.
– Eime, – pasakė pareigūnas, imdamas Alisą už parankės.
– Aš imperatorienė... kaip tu drįsti! – ištrūko ji.
Kita ranka policininkas sugriebė ir Vyrubovą:
– Ir tu taip pat... poskyryje išsiaiškinsime...
Laimei, minioje pasitaikė turtingas Krymo totorius Agyjevas, kuris ne kartą buvojo Livadijoje, kur carui pardavinėjo kilimus.
– Ben korkaim! – riktelėjo jam imperatorienė totoriškai.
– Bizler korkaimys, – plonai sucypsėjo Vyrubova...
Agyjevas ryžtingai atitraukė pareigūno ranką.
– Kvailys! Gal į Sibirą užsigeidei?..
Kol jos taip bendravo su išoriniu pasauliu, visa Livadija sujudo ieškodami prapuolėlių. Nikolajus II buvo labai išblyškęs.
– Kur jūs buvote? – užsipuolė jis žmoną.
– Niki, koks siaubas! Mane priėmė kaip gatvės damą, ir žinai, kiek man siūlė?..
– Gerai, kad tave nepriėmė kaip carienės, – įsiutęs atsakė Nikolajus II. – O kiek tau siūlė, aš žinoti nenoriu.
– Ne, tu vis dėl to žinok, kad davė tris rublius.
– O už mane visus penkis, – pašaipiai įsiterpė Aniuta.
– Įsivaizduoju, – sukdamas ūsus pasakė Stolypinas, – kaip imperatorienė įsižeidė, kai už ją pasiūlė dviem rubliais mažiau...
Aksominis sezonas prasidėjo anekdotu – anekdotu ir pasibaigė.
Spalio 24 girtam carui į galvą atėjo mintis persirengti pilna kareiviška uniforma – nunešiotu šinieliumi, barškančiu katilėliu prie šono, ir su šautuvu “ant peties”. Tokios išvaizdos, šiek tiek svyruodamas, jis marširavo po Jaltą, ir daugelis atpažino carą.
Išgirdęs šią istoriją, lietingame Peterburge Stolypinas buvo kaip nesavas: “Kokia gėda! Dabar tą komiką reikia gelbėti...” Premjeras skubiai išvažiavo į Krymą ir 39 valandas praleido tvankiame vagone; Į vagoną pas jį prasmuko žurnalistas iš įtakingo laikraščio “Volga” ir naktį Stolypinas, trypdamas kiliminį taką, rentė interviu frazes.
– Duokite man, – diktavo jis, – tik dvidešimt metu vidaus ir išorės rimties, kablelis, ir mūsų vaikai jau nebepažins tamsios ir atsilikusios Rusijos, šauktukas. Abzacas. Gana taikiu keliu, kablelis, arba brūkšnys, kaip jums labiau patinka, vien tik rusų duona mes sugebėsime prispausti visą Europą...
Livadijoje jo laukė neišsipagiriojęs caras.
– Jums reikia reabilituotis...
Nikolajus II nuolankiai sutiko. Jį vėl perrengė kareiviškai. Jis kaip burliokas įkišo galvą į kareiviško šinieliaus apykaklę, užsimetė šautuvą “ant peties”. Stolypinas caro nesigailėjo – ant jo užkabino juostą su šimtu dvidešimt kovinių šovinių, o ant juostos dar prikabino šansinį instrumentą ir gertuvę su vandeniu.
– Nepamirškite atiduoti pagarbos karininkams!
Nikolajus II marširavo 10 varstų, po ko noriai nusifotografavo. Skandalo likvidavimui, visa tai pateikė kaip caro-tėvelio rūpestį kareiviais, kuris nutarė pats patikrinti, kokia yra kareiviška tarnyba.
Tuo antruoju manevru (kuris buvo atliktas blaiviame stovyje), norėjo pažadinti patriotinius jausmus ir pakelti armijos prestižą. Bet rusų kareivis caru nepatikėjo. Istorikas rašo: “Kareivis labai gerai suprato, kad caras “priėjo”. Bet ne iki kareivio gyvenimo supratimo, o iki tos ribos, už kurios alkoholikams rodosi žalios gyvatės, vorai ir kitos šlykštynės!"
Prieš karą vienas mūsų istorikas, kartą pietaudamas, sėdėjo sodelyje pas Dononą ir “už gretimo stalelio girdėjo garsų juoką ir kažkieno balsą, kuris pagal akcentą ir greitakalbę priklausė ne kokiam nors žydui, bet ir aiškiai visiškai neraštingam žmogui. Tas subjektas, Aaronas Simanovičius, pasakojo savo gyvenimo istoriją ir nepamiršo laikyti atkišęs pirštą, kad visi matytų žiedą su penkiolikos karatų briliantu.
– Ką gi daryti vargšui žydui, jeigu Rusija pradėjo karą su Japonija? Aš uždariau Kijeve padėvėtų daiktų parduotuvėlę ir iš karto nusipirkau dvi dėžes kortų. Pakeliui į karą, iki paties Irkutsko, aš rinkau paklydusias gražuoles ir kiekvienoje stotyje su jomis fotografavausi elegantiškomis pozomis. Ko reikia kareiviui kare? Jam reikia kortų ir moterų. Aš ponus karininkus aprūpinau pokeriu, įdomiais atvirukais ir geru bordeliu. Neslėpsiu – praturtėjau... Bet... buvau kvailas! Nusprendžiau sąžiningai žaisti “makavą” ir taip pralošiau visą milijoną.
– O kuo šiandiena užsiiminėjate? – paklausė jo.
– Juvelyras... apsigimęs juvelyras!
– Kaip gi jūs, žydas, prasiskverbėte į rūmus?
– Mano žmona buvo grafienės Matildos Vitte vaikystės draugė, o carienė briliantus perka tik iš manęs... Kaip? O štai kaip. Pavyzdžiui, akmuo pas Faberže kainuoja tūkstantį. Aš parduodu už devynis šimtus penkiasdešimt. Carienė skambina telefonu Faberže, o tas sako, kad Simanovičius nusipigino... Jai malonu. Man irgi.
– O kokia jums iš to nauda?
– Didelis pelnas. Štai carienė. Štai briliantas. Štai aš...
– O iš ko jūs tada gyvenate, jeigu tūkstantį kainuojantį akmenį parduodate nuostolingai?
Simanovičius įmerkė lūpas į raudono vyno bokalą.
– Aš žaidžiu... su likimu!
Tas “su likimu” pralinksmino kompaniją. O istoriką nustebino klausytojų “pilna pasipiktinimo atrofija”: jų akivaizdoje buvo žeminama Manžurijos laukuose žūstanti rusų armija, ir niekas iš jų nesusiprotėjo užvažiuoti “jo didenybės tiekėjui” į jo nachališką fariziejišką fizionomiją...
Liokajus istorikui pašnibždėjo:
– Tai Griškos Rasputino sekretorius ir jo draugas.
Taip tie du vardai, Rasputinas ir Simanovičius, stipriai susipynė vienas su kitu.
Kas juos jungė?
Žydų tauta pasauliui davė įvairios vertės žmones... tarp žydų buvo didieji filosofai-laisvės puoselėtojai, ir tarp jų buvo didieji budeliai-inkvizitoriai.
Rusu žydija galėjo didžiuotis revoliucionieriais, dailininkais, gydytojais, mokslininkais ir artistais, kurių vardais mes visi didžiuojamės. Bet tai tik viena gyvenimo pusė; Liūdnai pagarsėjusiame “žydų klausime, kuris seniai daug kam sutrynė mazolius, buvo ir išvirkščioji pusė – jau stiprėjantis sionizmas.
Sionistai siekė ne lygiateisiškumo su rusų liaudimi, o išskirtinių teisių žydams, kad – valgydami Rusijos duoną! – jie gyventų pagal savo įstatymus, pagal savo nuotaiką. Jiems reikėjo ne gimnazijos, o chederio; ne universiteto, o šeštadieninio šabašo.
Sionizmas propagavo, kad žydams dovanotas “amžinas gyvenimas”, o kitoms tautoms – “amžinas kelias”; žydai visada “tikslingame kelyje”, o kitos tautos – “kelyje į tikslą”. Rabinai sinagogose skelbė, kad visas pasaulis – tai laiptai, kuriais žydai kopia į palaimą, o “gojai” (nežydai) pasmerkti gyventi purve ir šiukšlėse po tais laiptais... Štai kur baisi filosofija!
Tarp kitko, sionizmas niekada nepasisakė prieš carizmą, atvirkščiai, sionizmas stengėsi sulaikyti žydus nuo dalyvavimo revoliucijoje, todėl pagrindiniai žydijos ideologai visada rasdavo palaikymą carinėje vyriausybėje. Vienintelis dalykas, kuris žydų buržuazijai trukdė prie carizmo, tai negalėjimas vogti daugiau to, ką jie vokdavo. O vogti ir spekuliuoti, tai jie buvo dideli meistrai, ir čia jie tikrai buvo “išskirtiniai”...
Iš pirmosios revoliucijos pralaimėjimo, žydai išsinešė sunkų bagažą: Bundo atsiskyrimą nuo lenininės RSDDP(b) partijos, uždarumą ir nepakantumą nežydams, supaprastintą požiūrį į revoliuciją, tikėjimą savu “mesijinkiškumu”, vietinės gynybos ratelius (ta pati “juodoji šimtinė”, tik žydiška)!), masę žargoniškos literatūros ir emigracijos padidėjimą.
Tuo metu carizmas buvo susirūpinęs ne tik tuo, kad žydai užpildo šalies miestus, bet ir tuo, kad žydai aktyviai ir atkakliai užima bankus, gamyklų valdymą, laikraščių redakcijas ir advokatų kontoras.
Žinoma, nuo žydų elito žvilgsnių nepraslydo vis didėjanti Rasputino įtaka caro šeimai, ir jie suprato, kad valdydami Rasputiną, gali valdyti caro nuomonę.
Aaronas Simanovičius visiškai tiko tam, kad taptų pagrindiniu valdymo svertu: jis pripažino izraelietišką Bazelio kongreso programą, tvarkingai mokėjo pogrindinius įnašus – šekelius ir visiškai sutiko su tuo, kad “etninis žydų genialumas” duoda jiems teisę engti kitas tautas.
Ta pačia dvasia jis auklėjo ir savo vaikus; vyresnysis sūnus, Šima Simanovičius, mokėsi Technologiniame institute ir kartą tarp studentų prasitarė: “O mano Tėvas šiandieną fraką užsivilko ir vėl su Rasputinu važiuos į Carskoje Selo – kažką dėl dūmos nori pasikalbėti...” Bet studentai pasitaikė garbingi, ne taip, kaip atsitiko su publika pas Dononą, ir jie Šimai priskaldė antausių...
Neseniai, 1973 metais, pas mus rašė: “Manoma, kad carą ir carienę valdė Rasputinas. Bet tai tik pusė tiesos. Tiesa ta, kad labai dažnai Nikolajų II... valdė Simanovičius, o Simanovičių – stambiausieji žydų veikėjai Ginzburgas, Varšavskij, Sliozbergas, Brodskij, Šalitas, Gurevičius, Mendelis, Poliakovas. Tame sionistų rate buvo sprendžiami klausimai, kurie veikė Rusijos likimą”. Žinokite tai!
... Dar prieš karą Simanovičius buvo pašauktas į finansinės oligarchijos kagalą. Dalyvavo milijonierius Mitka Rubinšteinas, Mozė Ginzburgas, kuris 1904 m. praturtėjo teikdamas anglis Port-Arturo eskadrai, buvo baronas Alfredas Gincburgas – aukso pramonės verslininkas, garsus juristas Sliosbergas, cukraus pramonės magnatas Levas Brodskij, (Suchomlinovo draugas dar nuo Kijevo laikų), geležinkelių statytojai Poliakovai, akcijų ir vertybinių popierių savininkai, rabinai, leidėjai, bankininkai ir kiti vertelgos.
Iš pradžių Simanovičiaus paklausė – kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis susipažino su Rasputinu?
– Seniai, dar Milicijos Nikolajevnos namuose, kai jai nunešiau parodyti parduodamus akmenis, Rasputinas buvo ten... Po to su juo susitikinėjau Kijeve – kaip tik tomis dienomis, kai buvo nužudytas Stolypinas..
– Kaip Rasputinas elgiasi su tavimi?
Simanovičius kagalui parodė Rasputino fotografiją su užrašu «Лутшаму ис явреив» (“Geriausiam iš žydų”).
– O kaip jis žiūri į žydų klausimą?
– Jis to klausimo nesupranta, bet jam labai patinka, kad mes visada turime pinigų. Jis tai labai vertina!
Simanovičiui buvo pasakyta:
– Netrukus bus karas... Mes, žydai, būsimame kare su Vokietija neturime priežasčių Rusijai linkėti pergalės ir, kuo Rusijos pralaimėjimas bus gėdingesnis, tuo mums, žydams, bus maloniau. Mes dabar rezgame vieną reikalą, kuriam aukojame negirdėtas pinigų sumas... Sutik mums padėti, ir tu tapsi turtingas, tave įrašys į žydų atminties knygas “pinkes”, ir tavo vardas tegul amžiais išliks Izraelio vaikų atmintyje! Bet tu gali ir žūti, – perspėjo jį. – Bet mes tai numatėme. Tau bus paskirta apsauga iš dešimties ginkluotų žmonių, kurie tave lydės visur, kad ir kur tu būtum, bet jie tokie prityrę ir apsukrūs, kad jų niekada nepastebėsi...
Čia pat buvo nuspręsta, kad nuo šiol ir Rasputinas bus žydų saugomas, ir visi pasikėsinimai į jį turi būti sužlugdyti, ir čia turi padėti Simanovičius, kuriam pavedama be pertraukų sekti Grišką ir jo aplinką.
Simanovičius užprotokolavo barono Gincburgo žodžius. “Tu turi puikius ryšius, – pasakė jis, – tu būni tokiose vietose, kur dar niekada nebuvo įžengęs nė vienas žydas. Imk į padėjėjus Rasputiną, su kuriuo tu palaikai tokius draugiškus santykius. Būtų nuodėmė nepasinaudoti tokiomis aplinkybėmis. Imkis darbo, ir jeigu tu tapsi savo pastangų auka, tai kartu su tavimi pražus visa (?!) žydų tauta...”
Kagalui Simanovičius uždavė svarbų klausimą:
– Ką konkrečiai galiu Rasputinui žadėti?
– Ko tik jis nori... mūsų lėšos neribotos. Jeigu prireiks, tai atsidarys Čikagos ir Londono, Ženevos ir Vienos bankai. O be pinigų, Rasputinui pažadėk žemių Palestinoje ir rojaus gyvenimą iki gilios senatvės už mūsų žydų bendruomenės lėšas...
Pasitarimo pabaigoje sionistai nutarė Rasputiną pasikviesti į svečius ir išsiaiškinti, ar Griška nėra užsimaskavęs antisemitas. Toks susitikimas įvyko (dar iki Chionijos Gusevos pasikėsinimo) barono Gincgurgo namuose ir, jeigu tikėti Simanovičiumi, tai, pasirodžius Rasputinui, visi bankininkai ir advokatai draugiškai verkė ir skundėsi, kad vargšus (milijonierius!), spaudžia.
Griškos atsakymas mus pasiekė tokioje formoje:
– O jūs kur žiūrite? Jeigu jus spaudžia, tai papirkite. Jūsų protėviai: net karalius papirkdavo! Argi man jus mokyti. O aš padėsiu... Man tai kas!
"Po konferencijos buvo vakarienė. Rasputinas ruošėsi atsisėsti prie jaunos ir gražios Gincburgo žmonos. Namų šeimininkas, kuris apie Rasputiną žinojo kaip apie mergišių, manęs labai prašė, – prisiminė Simanovičius, – atsisėsti tarp jo žmonos ir Rasputino... Po susitikimo su žydų atstovais, Rasputinas jau neslėpė palankumo žydams.”
Be jokių abejonių, Griška sionistu netapo, o jo polemika su antisemitais nuo to laiko pavirto grynai dantų gydymo temos forma (gana įtikinama, nes Grišką visą gyvenimą kentėjo dantų skausmą); jis kalbėdavo taip:
– O tu kada nors plombavai? Tu dantis gydei?
– Na, plombavau. Na, gydžiau.
– Tikriausiai tau gręžė?
– Gręžė... baisu prisiminti.
– O plombos laikosi? Neiškrenta?
– Na, laikosi. O prie ko čia žydai?
– O kas tau gręžė? O kas plombas įstatė? Juk, jeigu visus žydus išmušti, tai mes be dantų liksime...
Sionistai pradėjo nuo to, kad Rasputinui sustatė visus dirbtinius dantis.
– Toks didis ir protingas žmogus, – kalbėjo jam Simanovičius, – neturi galvoti apie pinigus. Kam atsitraukti nuo valstybinių reikalų? Tik pasakykite – ir pinigų bus.
– O iš kur gausi?
– Tai jau mano reikalas...
O Rasputinas su imperatoriene turėjo artimų santykių?
Iš karto po 1917 m. revoliucijos dėl to niekas neabejojo, ir tik vieni monarchistai putotomis lūpomis bandė įrodinėti atvirkščiai. Po to tą klausimą pradėjo peržiūrinėti. Kalbėjo, kad artimų santykių nebuvo. Ir ne todėl, kad to nenorėjo imperatorienė, o todėl, kad to nenorėjo pats Rasputinas! “Jis nepiktnaudžiavo savo įtaka carienės atžvilgiu. Instinktas, blaivus protas ir įžvalgumas jam patarė susilaikyti..."
O kaip buvo iš tikrųjų?
Aš nežinau, bet štai, prieš mane imperatorienės laiškas Rasputinui. Tegul skaitytojas pats daro išvadas:
"Mano mylimiausias... Kaip man be tavęs liūdna. Aš tik tada dvasiškai pailsiu, kada tu, mokytojau, sėdi šalia manęs, o aš bučiuoju tavo rankas ir dedu galvą ant tavo dieviškų pečių. Ir kaip lengva man tada pasidaro! Tada aš noriu tik vieno: užsnūsti, amžiams užsnūsti ant tavo pečių, nuo tavo karštų apkabinimų. О, kokia laimė net jausti, kad tu esi šalia..."
Aš manau, kad ir kaip moteris bedraugautų su vyru, ji nesurizikuotų jam rašyti, kad ilgisi jo karštų apkabinimų. Tokį laišką parašyti gali tik įsimylėjusi moteris, ir parašyti gali tik mylimam vyrui...
Tą romaną aš pradėjau rašyti 1972 m. rugsėjo 3 d., o baigiau 1975 m. sausio 1 d. naujametinę naktį... Ir taip, taškas padėtas! Apžvalga buvo pats sunkiausias procesas. Knygos apimtis privertė atsisakyti daugelio įdomių faktų ir įvykių. Į romaną sudėta tik nedidelė dalelė to, ką pavyko sužinoti apie pasileidėlę. Gailiuosi, kad man teko būti labai ekonomiškam, ir viename puslapyje stengiausi sudėti tai, ką drąsiai buvo galima aprašinėti visame skyriuje.
Prisiminimai mane vėl sugrąžina prie pirmųjų puslapių.
Rasputinas geria degtinę, kelia skandalus ir maivosi prieš žmones, jis daro niekšybes ir vagia, bet...
Rasputino pasirodymas XX amžiaus pradžioje prieš pat revoliuciją, mano požiūriu, gana dėsningas ir istoriškai pagrįstas, nes puvėsiuose geriausiai auga įvairios piktžolės.
“Dievo pateptieji” jau degradavo tiek, kad nenormalų Rasputino dalyvavimą šalia savęs, kaip “aukštos moralės” asmenų, jie vertino kaip normalų reiškinį. Kartais man net atrodo, kad Rasputinas Romanovams buvo savotišku narkotiku. Jis Nikolajui II ir Aleksandrai Fiodorovnai buvo reikalingas tiksliai taip pat, kaip girtuokliui reikalinga stiklinė degtinės, kaip narkomanui reikia reguliariai susileisti narkotikų... Tada jie atgyja, tada jų akys vėl blizga! Reikia pasiekti aukščiausią dvasinio ir fizinio suirimo lygį, kad bendravimą su Rasputinu laikyti “dieviška palaima”...
Tikriausiai aš ne visiškai suprantu Rasputino išaukštinimo priežastis dar ir todėl, kad stengiuosi mąstyti blaiviai. Kad suprasti šias priežastis, tikriausiai reikia būti nenormaliam. Tikriausiai reikia, kad “stogas pavažiuotų” iki tokio lygio, kokie tuo metu buvo Romanovai, – tada Rasputinas atsistos į savo gyvenimišką vietą...
Romaną “Piktoji dvasia” aš skaitau didžiausia sėkme savo literatūrinėje biografijoje, bet to romano per daug keistas ir sudėtingas likimas...
Prisimenu, aš dar nepradėjau tos knygos rašyti, kaip jau tada pradėjau gauti nešvarius anoniminius laiškus, kuriais buvau perspėjamas, kad už Rasputiną su manimi bus susidorota. Grasintojai rašė, kad, tu rašyk apie ką tik nori, bet neliesk Grigorijaus Rasputino ir jo geriausių draugų.
Kaip ten bebūtų, bet romanas “Piktoji dvasia” buvo parašytas ir netrukus turėjau sutartį su Lenizdatu. Laukdamas jo išėjimo atskira knyga, aš leidau jį publikuoti žurnalui “Mūsų amžininkas”. Žurnalo redakcija pranešė, kad romanas per daug didelis, todėl bus spausdinamas labai sutrumpintas.
Bet, kai jis pasirodė, žurnale aš radau ne savo, o svetimą pavadinimą – “Prie paskutinės ribos”. Pirmieji publikacijos puslapiai taip pat buvo ne mano rašyti, o svetima ranka. Iš esmės, po pavadinimu “Prie paskutinės ribos” skaitytojai gavo ne mano romano sutrumpintą variantą, o tik ištraukas iš jo, iš kurių niekaip nebuvo įmanoma spręsti apie visą knygą.
Bet ir tų ištraukų pakako, kad sujaudintų artimiausią L.I. Brežnevo aplinką, kurie Nikolajaus II dvaro korupcijos scenose įžvelgė save ir visas savo kompanijos nuodėmes. Neveltui įpusėjus spausdinti romaną, panoro jį “redaguoti” pačios – to paties L.I. Brežnevo ir M. A. Suslovo žmonos.
Pirmasis smūgis man buvo suduotas iš M.V. Zimianino pusės, kuris manęs pareikalavo “ant kilimo” tikslu su manimi susidoroti. Vėliau pasirodė triuškinantis Irinos Puškariovos straipsnis (kas ji tokia – iki pat šiol nežinau), kuris pasitarnavo mano persekiojimo pradžiai. Po to prisijungė “sunkioji artilerija” – M.A. Suslovo asmenyje, o jo kalbą, kuri buvo nukreipta prieš mano romaną ir asmeniškai prieš mane, paslaugiai pasigriebė “Literatūrinio laikraščio” puslapiai.
Žinoma, Lenizdatas iš karto su manimi sutartį nutraukė...
Praėjo daug metų, staiga apie mano romaną ir mano vardą susidarė grėsmingos tylos vakuumas – paprasčiausiai, apie mane tylėjo ir manęs nespausdino...
Bet nepamirškime, kad parašyta apie tą nevaisingą ir nešvarų laikmetį, kurį šio metu priimta vadinti “sąstingio epocha”, todėl mūsų aukščiausiems vadovams visiškai nesinorėjo, kad skaitytojas pastebėtų lemtingas analogijas – tarp mano romane aprašomų įvykių ir tos neišpasakytos betvarkės, kuri vyko aplink brežnevinį elitą. Iš tikrųjų, argi balandėlis Čurbanovas nepanašus į Grišką Rasputiną? Panašus! Dar kaip panašus, tik barzdos neturėjo...
Štai, galvoju, pagrindinės priežastys, dėl kurių mano romanas sukėlė tokią aršią reakciją pačiose aukščiausiose valdžios ešelonuose. Bet dabar laikai pasikeitė, ir aš būsiu laimingas, jeigu skaitytojas – pagaliau! – pamatys mano romaną tikruoju pavadinimu ir nesutrumpintą.
Bet tai buvo smulkmena, taip sakant – gėlytės. “Uogelės” sekė po M. Zimianino ir M. Suslovo kalbų.
Įvyko RSFSR Rašytojų Sąjungos valdybos posėdis, kur romano spausdinimas žurnale “Mūsų amžininkas” buvo pripažintas” klaida. Iš esmės, to meto sekretoriatas vykdė diskreditacijos akciją ne tik “piktųjų dvasių”, bet ir visos V. Pikul kūrybos atžvilgiu.
Viename iš savo laiškų Valentinas Savičius išsireiškė taip: “Gyvenu stresuodamas. Manęs nebespausdina. Kaip gyventi – nežinau. Jau neberašau. Paprasčiausiai, tarybų valdžiai aš nepatinku...”
Iš daugelio bibliotekų pradėjo išiminėti žurnalo “Mūsų amžininkas” likučius, kuriuose buvo spausdinami mano romano likučiai. Rašau “likučiai”, nes pagrindinę žurnalų masę iš karto “išėmė” skaitytojai, knyga pradėjo eiti per rankas ir pradėjo savo gyvenimą...
Kokią reikia turėti valią ir tikėjimą, kad išgyventi nesupratimo ir pjudymo atmosferą. Tuo sunkiausiu momentu Valentinas Pikul prarado žmoną.
Pati didžiausia autoriaus svajonė dabar buvo – pamatyti atspausdintą pilną rankraščio tekstą.
Ledai pajudėjo tik 1988 metais.
Netikėtai Krasnojarsko knygų leidyba pasiūlė išleisti romaną “Prie paskutinės ribos”, į tai Pikul pasiūlė atspausdinti “iki to laiko dar nežinomą romaną “Piktosios dvasios”. Skubiai buvo padaryta kopija ir rankraštis iškeliavo į tolimą Krasnojarską.
Reikia padėkoti istorijos mokslų daktarui V.N. Ganičevui, kuris, asmeniškai pažinodamas V. Pikulį, parašė trumpą pratarmę, kuri labai nuramino kai kurių abejojančių leidėjų nervus.
Kol sibiriečiai dirbo prie rankraščio, iš Voronežo žurnalo “Подъем” (“Prabudimas”) atėjo užklausimas dėl knygos spausdinimo, kas ir buvo padaryta, pradedant nuo 1989 metų pirmojo numerio.
Jų žemiečiai iš Centrinės Juodžemio zonos knygų leidyklos, kuriai vadovavo A.N. Sviridova, taip pat susidomėjo daug kentėjusiu romanu ir, gavę iš autoriaus “leidimą”, dviejų tomų knygą “Piktosios dvasios” išeidavo 120 tūkstančių egzempliorių tiražu.
Tais pačiais 1989 metais knyga 100-tūkstantiniu tiražu išėjo Krasnajorsko knygų leidybos sistemoje. Knygą labai skoningai apiformino dailininkas Bachtinas. Skaitytojų prašymu, sekančiais metais knygos tiražai labai išaugo: 250 tūkstantinį egzempliorių tiražą išleido Leningrado Rosvideofilm, 200 tūkstančių egzempliorių tiražu – Maskvos Karinė leidyba.
Kalbant apie knygą “Piktosios dvasios” išleidusią Dnepropetrovsko leidyklą “Prominj”, ypatingai šiltai prisimenu jos direktorių – Sirotą Viktorą Andrejevičių, kuris labai vertino Valentiną Savičių.
O vėliau buvo “Romanas-laikraštis” (vyriausiasis redaktorius V.N. Ganičevas) su jos virš trijų milijonų tiražu. Pirmieji trys 1991 metų numeriai buvo atiduoti knygai “Piktosios dvasios”.
Teatleidžia man skaitytojas už tokį platų komentarą. Bet, mano požiūriu, būtent “Piktosios dvasios” yra kertinis akmuo, norint suprasti Valentino Pikul gyvenimą ir jo kūrybos charakterį.
Antonina Pikul
Vieno iš seniausių Rusijos Pravoslavų Cerkvės autoritetų, Nižnegorodsko ir Arzamasko metropolito Nikolajaus interviu yra savotiška sensacija. Karą iškentęs valdovas Nikolajus ne kartą sakė, kad, išskyrus Dievą, daugiau nieko nebijo, todėl visada kalba tik tai, ką galvoja.
Maksimas Ševčenko
– Jūs visada atvirai pasisakydavote dėl Nikolajaus II kanonizacijos, ir taip buvo prieš Soborą, ir Soboro metu. Bet sobore buvo paskelbta, kad kanonizacija priimta vienbalsiai. Aš prisimenu, kad po Soboro jūs pasakėte, – “Savo nuomonės aš nepakeičiau”.
– Taip, savo nuomonės aš nepakeičiau. Bet, matote, aš daugiau nieko nedariau, nes, kai jau išleista ikona, kurioje caras-tėvelis sėdi, tai ką čia bekalbėti? Reiškia, klausimas išspręstas. Jis be manęs išspręstas, be jūsų išspręstas. Jeigu caras-tėvelis įrašytas į bendrus sąrašus, tai aš negaliu balsuoti prieš Kirilą Kazanskietį, Afafengelą (Preobraženskį) ir visus kitus. Bet, kai visi archierijai pasirašinėjo kanoninį aktą, aš prie savo parašo prirašiau, kad pasirašau viską, išskyrus trečiąjį punktą. Trečiuoju punktu įrašytas caras-tėvelis, ir aš po jo kanonizacija nepasirašiau.
– Kodėl jūsų toks požiūris į carą?
– Matote, jis yra valstybės išdavikas. Kodėl? Jis turėjo viską, kad valdytų. Net Šventame Rašte parašyta, kad “Valdovas ne be reikalo kardą nešioja”, o tam, kad nuramintų tuos rėksnius, kurie priešinasi. Toliau, jis praktiškai sankcionavo šalies žlugimą, ir kitaip manęs niekas neįtikins. Ką jis privalėjo padaryti? Jis privalėjo panaudoti jėgą, net atimti gyvybę, nes jam tai buvo pavesta, o jis pasislėpė po Aleksandros Fiodorovnos sijonu. Na, atleiskite!
– Valdove, kalba, kad ikonos su caro atvaizdu plinta visur. O jūsų eparchijos šventyklose yra ikonos su caro atvaizdu? Jūs nedraudžiate garbinti carą jūsų eparchijoje?
– Na, kaip aš galiu uždrausti garbinti? Kiekvieno asmeninis reikalas. Bet kai vienas batiuška panorėjo atvežti ikoną, kurioje išsiskiria mira, aš pasakiau: “Tegul ji mirą išskiria ten, kur dabar išskiria”. Kodėl? Yra toks žurnalas “Mokslas ir gyvenimas”, ten 1976 m. buvo parašyta, kad išrasta technologija, kuri leidžia medienai ir kitoms medžiagoms išskirti panašius “stebuklus”... Jeigu mes norime ką nors iš piršto išlaužti, tai išlaušime. Privalo būti sudaryta atitinkama komisija, kuri turi ištirti panašius dalykus, o dabar viskas paleista savieigai. Paskelbė apie miros išsiskyrimą, ir visi tyli. Bogorodsko rajone yra parapija. Staiga ten kilo triukšmas: 68 ikonos pradėjo išskirti mirą! Aš už galvos susiėmiau. Vaikinai, reikia gi ir sąžinės turėti! Skubiai sukūriau komisiją. Patikrinome visas ikonas. Šventyklą užantspaudavome ir uždarėme. Savaitę uždaryta stovėjo. Kad nors vienas lašelis būtų pasirodęs. Taip kad, aš į tai žiūriu atsargiai.
– O jūs gyvenime kada nors matėte realų miros išsiskyrimą?
– Kodėl ne? Štai, mūsų Spasko cerkvėje Paraskevos Piatnicos ikona išskirdavo mirą. Jokių problemų. Būdamas užsienyje, Vokietijoje, aš mačiau mirą išskiriančią Kurskos Korenojos ikoną. Taip pat jokių problemų. Pas mus yra tokių ikonų, bet tai vienetai.
– Ne paslaptis, kad paskutiniu metu Rusų Pravoslavų Cerkvę sukrėtė kai kurie skandalai dėl aukščiausios dvasininkijos nederamo elgesio. Mes visi prisimename kaltinimus, kad kai kurie klerai darė nuodėmes, kurios vadinasi sodomiškomis. Sakykite, tai buvo realiai, ar tai tik apkalbos? Ir, jeigu tai tiesa, tada, kaip Cerkvė turi pasielgti su tais, kurie tokias nuodėmes darė?
– Istorija patvirtina, kad tokie dalykai egzistavo. Privalo būti griežta reakcija, o ne tokia, kad ir padėk Dieve ir, nepadėk Dieve. Kodėl? Štai kame esmė. Na, kai mes buvome jaunesni, visko būdavo. Buvo siekiai ką nors padaryti, bet senesnioji karta mums aiškiai pasakė: jeigu tu prisiėmei tas pareigas, tai susiimk, patine, ir sėdėk prie grandinės. Jeigu nesugebi, tokių pareigų neprisiimk...
– Maskvoje yra šventykla, kur galima pamatyti Rasputino ikoną. Šiuo metu atvirai svarstomas klausimas apie jo kanonizavimą, apie tai, kad jis buvo šventas senolis, kurį apšmeižė masonai ir liberalai. Kaip Cerkvė reaguoja į tokius pareiškimus? Gal iš tiesų reikia atidžiau pažvelgti į Rasputiną, išstudijuoti jo gyvenimą?
– Visa serija dokumentų, su kuriais aš susipažinau, kalba ne Rasputino naudai. Žinoma, klausimas dėl jo bus keliamas kaip vienas iš svertų, kurių tikslas skaldyti Cerkvę... Na, žinote, reikia turėti sąžinės. O jeigu sąžinės nėra, tada galima kanonizuoti visus iš eilės. Čia klausimas, kokia tvirta ir kryptinga po to bus Cerkvė. Kodėl kryptinga? Todėl, kad kurį laiką Cerkvės susirinkimai girdėjo, kad kanonizuoti carą nėra pagrindo, o vėliau tie žodžiai buvo pamiršti.
– Kaip jūs žiūrite į tai, kad buvo atšauktas 2000 metų visuotinis Soboras? Aš jutau gana didelį kartėlį, man atrodo, kad tai Cerkvės pagrindų nepaisymas. Gal aš ir neteisus?
– Jeigu šeimoje vyras su žmona pradeda aptarinėti kokį nors klausimą, ir tas aptarinėjimas tęsiasi ilgus metus, tai skaitykite, kad tokia šeima žlugusi. Kiekviename reikale privalo būti galva. Žinoma, mes klausomės, ką sako pasauliečiai. Soboras gali būti kaip patariamasis organas ir iškelti klausimus, kuriuos privalo spręsti archierijų vadovai. Nes jie už visa tai atsako... Todėl ir yra Soborai. Vienas Soboras išvijo Afanasijų Aleksandrietį, nes jis pasirodė esantis eretikas, o dabar Afanasijus garbinamas kaip šventasis. Soborai – tai dar ne galutinis sprendimas...
Nižnegorodsko ir Arzamasko metropolitas
Nikolajus
1961-1963 Mukačevsko ir Užgorodo EPISKOPAS.
1963-1969 Omsko ir Tatarsko EPISKOPAS.
1969-1970 Rostovo ir Novočerkasko EPISKOPAS.
1970-1976 Vladimirsko ir Suzdalės EPISKOPAS.
1976-1977 Kalugos ir Borovinsko ARCHIEPISKOPAS.
Nuo 1977 metų Nižnegorodsko ir Arzamasko ARCHIEPISKOPAS.
1991 m. paaukštintas į METROPOLITUS.
Nuo 1990 m. Sinodo Biblinės Komisijos narys.
Į Rusų Pravoslavų Cerkvę iš TSRS KGB perduotų Patriarcho Tichono dokumentų sistematizavimo komisijos pirmininkas.
1997 Archiereisko Sobore išstojo prieš caro šeimos kanonizavimą ir pareiškė, kad naujųjų Rusijos kankinių žūtis guli ant Nikolajaus II sąžinės, kuris, “būdamas sveiko proto ir blaivios atminties” atsisakė sosto.
http://religion.ng.ru/facts/2001-04-25/1_authorities.htmlreligion.ng.ru