Diskusija paskutiniojo Rusijos Imperatoriaus ir jo šeimos kanonizacijos klausimu dažnai būna nekonstruktyvi, nes pagrindinis dėmesys sutelkiamas į tas Nikolajaus II asmeninio gyvenimo valstybinės ir bažnytinės veiklos puses, kurios neturi lemiamos reikšmės sprendžiant iškeltas užduotis. Šiame straipsnyje bandoma pateikti tik svarbiausius dalykus, nekreipiant dėmesio į daugelio kitų jo veiklos pusių analizę.
Yra visa eilė rimtų argumentų, kurie turėtų priversti susimąstyti bet kurį žmogų, kuris neturi išankstinės nuomonės, apie priežastis, kurios iškėlė pačią Nikolajaus II kanonizacijos idėją, jos argumentus ir galimas to veiksmo pasekmes.
Kaip žinoma, “dėl savo antikanoniškumo neturinti visos Pravoslaviškos Pilnumos pripažinimo, episkopų grupė, kuri pasivadino Rusų Pravoslavų Cerkvės užsienyje Archieriškuoju Soboru, kuri dešimtmečiais kiršino rusų pravoslaviškuosius tėvynainius” (Iš Rusų Pravoslavų Cerkvės Atsišaukimo, 1990 m.), arba, taip vadinama Užsienio Rusų Cerkvė, nesuderinusi su Motina-Cerkve, kanonizavo (daugiausiai politiniais motyvais) paskutinį Rusijos Imperatorių.
Ir štai, visiškai neseniai (skaičiuojant nuo taip vadinamo persitvarkymo) nedidėlė, bet neišpasakytai aktyvi asmenų grupelė, reiškianti pačias didžiausias simpatijas Užsienio cerkvei, naudodami laikraščius, žurnalus, radiją, pedagogines ir literatūrines katedras ir net amvonas, pradėjo pritrenkiančiai primygtinai reikalauti, kad Rusų Pravoslavų Cerkvė kanonizuotų buvusį Valdovą (buvusį, nes jis pats atsisako to rango, kas, pavyzdžiui, jau mirusiam S-Peterburgo metropolitui Joanui Snyčevui buvo pagrindiniu argumentu prieš Nikolajaus II, jo šeimos, o taip pat tarnų (t.y. kitų tikėjimų: liuteronės E. Šneider ir kataliko A.Truppo) kanonizavimą.
Čia ypatingai krinta į akis visiškai ne bažnytinis, o tipiškai politinis ažiotažas, kuris kilo tuo klausimu, kurio tikslas priversti Cerkvės vadovybę ir visus jos narius pripažinti Nikolajaus II šventumą.
Aktyvūs kanonizacijos šalininkai tikriausiai nejaučia ir nesupranta, kad klausimai dėl šventumo visada palydimi palaiminimais, nuolankumu, ir kruopščiu tyrimu, kas, natūralu, numato lygiateisiškumą ir geranoriškas diskusijas.
Kai vietoje tokio svarstymo, vietoje priklausančios argumentų analizės, ant nesutinkančiųjų užgriūna tiesioginis spaudimas (nesenos ateistinės praeities dvasia), tai aiškiai rodo kad yra kitas, nebažnytinis to klausimo sprendimo suinteresuotumas ir yra kitas dvasinis tikslas (kaip, pavyzdžiui, tai matome pas joanitus – netikrus Joano Kronštadtiečio garbintojus).
Pavyzdžiui, kokioje atmosferoje vyko paskutiniai Rusijos žemių šventųjų ir naujųjų kankinių kanonizavimo procesai? Buvo diskusijos? Taip. Ir jos – visiškai nėra neįprastos Cerkvės gyvenime. Taip būdavo ir anksčiau, taip buvo net kanonizuojant švenčiausiąjį Serafimą Sarovskį. Bet niekas tada viešai nekaltino nesutinkančiųjų įvairiomis nuodėmėmis ir eretiškumu, nereikalavo skubios kanonizacijos, nevedė propagandinių kampanijų, nerinko parašų.
Cerkvės aplinkoje nekildavo jokių ginčų, priešiškumų, pykčių, kuriais būtų naikinamas Cerkvės autoritetas. Būdavo išsaugoma pagarba, taika tarp visų, kas visada yra Dievo reikalo paliudijimu.
Apaštalas Paulius rašo: Bažnyčioje viskas “garbinga ir pagal rangus tegul taip būna” (1Kar.14;40). Todėl, nors tokie mūsų Cerkvės nauji šventieji , kaip, pavyzdžiui, Joanas Kronštadtietis, Ambrozijus Optinskietis, Ignatijus Briančaninovas ir kiti buvo nuolankūs Dievo tarnai, ir jų šventumu niekas neabejojo, nepaisant to, visi kantriai laukė valandos, kol Cerkvė juos palaimins ir prieš kanonizacijos Aktą niekas to proceso neskubino. O kas darosi dabar?
Nepaisant to, kad klausimas dėl Nikolajaus II ir jo šeimos kanonizavimo dar neišspręstas ir Visuotinio Soboro sprendimo dėl to nebuvo, masinės informacijos priemonėse, kurios save vadina pravoslaviškomis, ir tokioje pat literatūroje, tame tarpe, skirtoje vaikams, juos jau pristato kaip šventuosius, o kai kurie šventikai organizuoja visuotines maldas ir šventyklose pakabina jų “ikonas” (nors ikona – tai tik Cerkvės palaimintojo atvaizdas), t.y., vyksta aktyvus ir sąmoningas, tipiškas pasaulietinės propagandos procesas, kuris atvirai ir iššaukiančiai spaudžia Cerkvę atlikti antikanoninį aktą.
Prieina iki to, kad “ikonas” su caro šeimos atvaizdais veža į Graikiją, ant Afono, ir ten nieko neįtariantiems tikintiesiems ir vienuoliams pristato kaip ikonas, kurias Rusų Cerkvės jau palaimintos! O vėliau apgautų Afono vienuolių nuomonę (natūralu, kad teigiamą), plačiai reklamuoja kaip patvirtinimą apie tos šeimos šventumą (žr. “Dievas laimina savo šventuosius”. М.1999).
Arba ne mažiau įdomus faktas: viešai tvirtinama, kad buvusi caro šeima lyg tai kanonizuota mūsų Cerkvės atskirose eparchijose, todėl jos garbei galima organizuoti maldas... Maskvoje kur ši šeima nekanonizuota). Tikrovėje nė viena iš eparchijų (tuo labiau, Serbų Cerkvė) šiuo momentu (1999 m. vasario 1 d.) Nikolajaus Aleksandrovičiaus ir jo šeimos kanonizavimo proceso neatliko.
Tam, kad asmuo būtų įtrauktas į šventųjų sąrašus būtina: 1. Soboro sprendimo apie tai, kurį priima episkopas, kliras ir eparchijos pasauliečiai. 2. Švenčiausiojo Sinodo Komisijos šventųjų kanonizavimo klausiama sprendimo dėl medžiagos peržiūrėjimo, kurią pristato eparchija. 3. Jeigu tam pritaria Komisija – sprendimą patvirtina Švenčiausias Patriarchas.
Kaip suprasti tuos faktus? Kokia paslaptinga jėga verčia taip elgtis? Ką pasakytų bet koks šventikas tiems tikintiesiems, kurie susituoktų nesulaukę Cerkvės palaiminimo, be to, nurodydamas, kad visa tai palaiko apgauti autoritetingi asmenys ir tam spaudimui naudojamos ne pačios geriausios priemonės, kuriomis atkakliai reikalaujama pripažinti tokių veiksmų teisėtumą? – Atsakymas aiškus. O ar čia ne taip daroma?
Kyla klausimas: kame priežastis tokio protestantiško-revoliucinio žingsnio, nesiskaitančio nei su gyvenimo normomis, nes su taisyklėmis, nei su Cerkvės disciplina? Tas klausimas dabartiniam gyvenimo periodui, kada iš visų pusių, iš išorės ir iš vidaus, klibinami Cerkvės pamatai, ir klausimas ypatingai svarbus ir rimtas. Nes, jeigu reformatoriams nepavyksta Cerkvės pajudinti iš kairės, tai ar panašiomis akcijomis tai nedaroma iš dešinės? Iš tikrųjų, kokia bus mūsų Cerkvė, jeigu joje kiekvienas savo nuožiūra, nesiskaitydamas su Cerkvės vadovybe, kuri vadovaujasi Soboro nutarimais, pradės pats vienus kanonizuoti, kitus dekanonizuoti (jau yra ir tokių “siūlymų”, kurie dar nėra labai garsūs)?
Šuo metu žinomas tokio žingsnio “pateisinimas” pritrenkia savo nihilizmu Cerkvės ir mūsų liaudies istorijos atžvilgiu. Pasirodo, Nikolajus II yra toks išskirtinai šventas tarp visų Rusijos šventųjų, kad kanonizuotas taps “pačiu švenčiausiuoju Rusijoje”. Toks įsitikinimas atvirai išsakytas neseniai masiniu tiražu (10 000 egz.) išėjusioje V. Kobylino knygoje “Išdavystės anatomija” (1998.,6 psl.).
Ir tai garsiai patvirtino 257 kanonizacijos aktyvistai ir šalininkai, tame tarpe ir kai kurie žinomi maskviečiai šventikai savo atsišaukime Švenčiausiam patriarchui Aleksijui II, kuriame jie rašo: “Šiuo Rusų Cerkvei sunkiu metu mūsų širdys prašo maldų Carui-išpirkėjui, Valdovui Kankiniui, pirmajam pasauliečiui žemiškoje Cerkvėje ir pirmajam Dangiškosios Rusios atstovui prieš Aukščiausiojo Sostą”.
Ir taip, šalia vienintelio krikščionių Išpirkėjo – Dievo Jėzaus Kristaus – antrojo tūkstantmečio pabaigoje atsiranda kitas “išpirkėjas”! (Kas labai charakteringa mūsų laikmečiui). Ir, natūralu, kad prieš “išpirkėją nublanksta visi didžiausieji Rusų žemės šventieji: Antonijai ir Feodosijai, Sergijai ir Serafimai, Joanai ir Tichonai... – visi tie, kuriais dvasiškai ir valstybiškai gyveno ir tvirtėjo mūsų liaudis.
Visi jie pasitraukia į antrą planą prieš “pirmojo pasauliečio” didybę, kurio aukščiausiasis šventumas, pasirodo, viršija visą buvusi visos Rusios šventumą: ir apaštališkuosius pasauliečius Vladimirą ir Olgą, ir palaimintuosius pasauliečius-kunigaikščius, ir Kristų pasauliečių gelbėtoją, ir šviesuolius, pamokslininkus ir kankinius.
Ir tai bus garbė Cerkvei? Štai kas siūloma mūsų liaudžiai! (Nėra abejonių, kad daugelis pasirašiusiųjų tą Atsišaukimą, tai padarė be reikiamo dėmesio ir dabar tikrai atsisakytų savo parašo). Kas gi už viso to stovi ir kam tokia akcija naudinga?
Kuo gi grindžiamas toks Nikolajaus II šventumas?
Pirma, ką reiškia pati kanonizacija? Žinoma, tai nėra “titulas” užsitarnavusiam krikščioniui ir net nėra užtikrinimas, kad jis bus išgelbėtas. Kanonizacija yra jo pagerbimas, tai yra Cerkvės paliudijimas, kad jis išsiskiria iš visų padoriu gyvenimu arba tokiu krikščionio žygdarbiu, kuris vertas tokios Cerkvės pagarbos ir jis rodomas pavyzdžiu visiems kitiems žmonėms. Pagal tai, kokie Visuotinės Cerkvės idealai, galima spręsti apie ją pačią. Dėl tos priežasties, klausimas, ar Nikolajus II vertas Cerkvės pagarbos, turi principialią reikšmę.
Jeigu kanonizacijos klausimą svarstyti įvertinant jo gyvenimą ir veiklą, tai negalima nevertinti sekančių faktų.
1. Rusijos istorijoje neprecedentinis Valdovo atsisakymas nuo sosto turėjo didžiulės įtakos šalies likimui. Nikolajus II neužtikrino svarbiausios toje Rusijos Imperijos situacijoje sąlygos – besąlygiško sosto paveldėjimo (37 straipsnis), savo (ir už Paveldėtoją) atsistatydinimu faktiškai panaikino Patvaldystę Rusijoje ir tuo pačiu atvėrė tiesioginį kelią revoliucinės diktatūros įvedimui. Jis tuo pačiu ne tik neįstatymiškai atsisakė Paveldėtojo, ne tik perdavė valdžią tam (Michailui), kuris apie tai net nežinojo, o kai sužinojo, valdžios nepriėmė, bet ir tiesiogiai pažeidė 1613 m. Didžiojo Maskvos Soboro priesakui: “Nustatoma, kad Dievo išrinktasis, Caras Michailas Fiodorovičius Romanovas yra Rusios Valdovų patriarchas iš kartos į kartą, kurie už savo darbus atsakys prieš vieningą Dangaus Karalių. Ir kas bus prieš šio soboro nutarimą – Caras, patriarchas, ar bet kuris kitas žmogus, tegul jis bus prakeiktas šiame amžiuje ir ateityje, ir tegul jis bus atskirtas nuo Šventosios Trejybės. Nikolajus II atsisakymo nuo sosto akte parašė: “Pavedame mūsų Broliui vykdyti Valstybės reikalus pilnai ir vienvaldiškai su liaudies atstovais įstatymų leidybos organuose ir tais pagrindais, kurie bus nustatyti priimant priesaiką.
Tai yra, paskutinysis Caras ne tik sunaikino vieną iš pačių švenčiausių mūsų liaudies dalykų – Patvaldystę, kuri buvo pašventinta Cerkvės, nuo seno buvo pagal papročius ir istoriją, bet ir savo rankomis Rusijoje įtvirtino vakarietiškos demokratijos valdymo principus, kas tiesiogiai rodo jo įsitikinimų charakterį. Taip Rusijos monarcho rankomis buvo sukurtos sąlygos pagundoms. Žinoma, viskas Dievo valia. “Pasakė tada Jėzus mokiniams: neįmanoma neatsirasti pagundoms, bet vargas tam, kurio pastangomis jos atsirado” (Lukas. 17;1).
Tame atsistatydinime yra ir kita pusė – sakralinė. Valdovo pašventinimas valdymui reiškia jam siunčiamą pagalbą valstybės valdyme. Ir nors tas pašventinimas neįeina į tradicines cerkvės paslaptis, nepaisant to, įšventinimas į carystę nuo įšventintojo taip pat reikalauja atitinkamo pasiruošimo ir sugebėjimų (2 Tim.1;6), kad nuo jo nenusisuktų Dievo palaiminimas. Todėl, atsisakydamas sosto pažeidžiant įstatymus, caras tuo pačiu atsisakė įšventinimo.
Nikolajaus II atveju, situacija dar rimtesnė. Jis ne tik pats atsisakė sosto, bet, neužtikrindamas paveldimumo, iš viso sunaikino caro valdžią Rusijoje. Taip kad, jo atsistatydinimas atitinka ne šventiko išėjimą į užtarnautą poilsį, kai išsaugoma teisė atlikti apeigas, ir ne tik atsisakymas pareigų, bet sunaikinimas pačios šios tarnystės Rusioje.
Taip pat reikia turėti omeny, kad krikščionys, kurie atsisakydavo tikėjimo neišlaikę kankinimų, visada būdavo vadinami atkritusiais ir, jeigu jie vėliau dėl to gailėdavosi, būdavo priskiriami prie atgailaujančių ir kai kurį laiką nebūdavo prileidžiami prie Eucharistijos. Carą gi įkalbėjo atsisakyti jo svarbiausios krikščioniškos pareigos ir jis vėliau tik gailėjosi padaręs pačią paprasčiausią klaidą, bet ne nuodėmę, kuri carui yra didžiausia, ir vargu jis dėl to gailėjosi?
2. Caro Nikolajaus II santykiai su Cerkve. Jis ne tik neatšaukė ir nesušvelnino pagal protestantišką madą įvestą antikanoninį Cerkvės valdymą, kai jai vadovavo pasaulietis (imperatorius) ir jos faktišką pajungimą ober-prokuroro ir caro favorito Rasputino valiai, kai jie kišdavosi į bet kokius, tame tarpe ir gryniai vidinius cerkvės reikalus, bet ir pasunkino cerkvės padėtį 1905-1906 metų reformomis. Dėl to Rusų Cerkvė liko vienintelė iš visų religinių susivienijimų, kuri pagal naujus įstatymus negavo jokių laisvių, nes išliko valstybine “Žinyba”!
Net 1905 m. balandžio 17 d. caro įsakas “Dėl tikėjimo pagrindų” Vyriausybėje buvo ruošiamas be Švenčiausiojo Sinodo hierarchų dalyvavimo. Neatsitiktinai metropolitas Benjaminas (Fedčenkovas) sakė: Valstybės viršenybė prieš Cerkvę, caro ir aukščiausių valdininkų psichologijoje iš tikrųjų yra bendra nelaimė” (“Dviejų epochų sankryžoje”. 1994 m. 139 psl.). Maskvos dvasinės akademijos inspektorius, profesorius archimandritas (vėliau archiepiskopas ir nuodėmklausys) Ilarionas Trockis tiesiai rašė: Prieš karo pradžią (pirmo pasaulinio – A.O.) Cerkvė Rusijoje praktiškai buvo sunaikinta...
Naujuosiuose įstatymuose cerkvės gyvenimas visiškai neišskirtas iš kitų valstybinių įstaigų. Ir dabar, daugelį cerkvės klausimų, taip pat ir vidinių, įgavo teisę spręsti Fridmanas ir Čheidzė. Cerkvės pajungimas Valstybei įgavo aukščiausią laipsnį. Ir tai tuo pat metu, kai raskolnikai ir įvairiausios sektos, kurios išsivystė iš vokiškojo užkrato, Rusijoje įgavo visišką laisvę. Atsiverti laikraštį ir matai, kaip raskolnikams lengva sušaukti susirinkimą..
Prisimename, kaip, dabar iš Rusijos jau išsiųstas, Fetleris senojoje pravoslaviškoje Maskvoje rengdavo baptistų suvažiavimus. Ir tik Pravoslavų Cerkvė negali sudaryti Soboro ir paskirti teisėtą vadovą, ko reikalauja 34 apaštališkoji taisyklė.! Kartais sunku būti Maskvos Uspensko sobore...
Bet dar skaudžiau matyti tuščią patriarcho vietą! Norisi šaukti: “Kiek tai truks, Viešpatie!” (Citata iš “Cerkvė ir Visuomenė”. 1998. Nr.3. 57 psl.). Apie tą patį rašė ir kalbėjo daugelis hierarchų, pamokslininkų, iškilių cerkvės žmonių. Bet išsipildyti svajonėms apie Soborą ir Visos Rusijos Patriarchą, Nikolajus II taip ir neleido. Visa tai įvyko po jo atsistatydinimo iš sosto.
1917 m. vasaryje, kai, pagaliai, darbą pradėjo Visuotinis Soboras, archimandritas Ilarionas rašė: “Aukščiausioji rezoliucija 1905 m. kovo 31 d. Švenčiausiojo Sinodo pranešime dėl Soboro sušaukimo: “Pripažįstu, kad šiuo metu tokį atsakingą darbą atlikti neįmanoma...
Įsivaizduoju, kad tam palankiu metu reikia... sušaukti Visos Rusijos Cerkvės Soborą”. Metai – tęsia archimandritas Ilarionas – keitė metus... Pravoslavų Cerkvės padėtis darėsi nepakeliama. Cerkvės gyvenimas vis labiau ir labiau iro...
Anksčiau persekiojamos religinės bendrijos gavo laisvę. Senojoje pravoslaviškoje Maskvoje laisvai posėdžiavo raskolnikai, buvo šaukiami baptistų suvažiavimai. Rusų pravoslavų Cerkvei palankus laikas dar neatėjo... Valdančiosios dinastijos požiūris į Pravoslavų Cerkvę – tai istorinis nedėkingumo pavyzdys... Didele gėda ir visaliaudiniu skurdumu baigėsi rusų istorijos peterburginis periodas” (Cerkvė ir Visuomenė”. 1998. Nr.4. 60 psl.).
3. 1905 m. Imperatoriaus dovanotos neribotos laisvės netrukus virto atvira savivale ir, be tiesioginio Rusų Cerkvės pažeminimo, atvėrė kelius tiesioginiam sosto ir Pravoslavijos diskreditavimui, taip pat atvėrė kelius šalyje vystytis įvairios rūšies misticizmui, okultizmui, sektantizmui, amoralizmui ir t.t.
Iš karto po įsako, iš pogrindžio pradėjo gausiai rodytis įvairiausios draugijos, organizacijos, partijos ir sąjungos, buvo leidžiama gausybė žurnalų, laikraščių, knygų, kuriose buvo aktyviai propaguojamos liberalios, antimonarchistinės, antibažnytinės, revoliucinės, ateistinės idėjos. Rusijoje prasidėjo “išgarbintų” Vakarų demokratinių idėjų epocha.
Šventasis Joanas Kronštadtietis griežtai pasmerkė caro dovanotas laisves: “Spaudos laisvė padarė tai, kad pasidarė nepopuliarus Šventasis Raštas, knygos tikybos klausimais, o skaitomos tik pasaulietinės knygos ir laikraščiai. Dėl to tikėjimas ir dorovė krinta, Vyriausybė liberalumo išmoko iš Levo Tolstojaus, spaudoje pasklido netikėjimas palaima, pasmirdo įvairiomis šlykščiomis aistromis”. Visi už savo veiksmus atsakys prieš Dievą”.
Jis rašė: “Bet kuri suirusi karalystė ištuštės, – sako Viešpats, – ir joks miestas arba namas neišsilaikys” (Matas.12;25). Jeigu Rusijoje ir toliau dėsis tokie dalykai, jeigu bedieviai-anarchistai nebus įstatymiškai baudžiami, jeigu Rusija neatsikratys daugybės piktžolių, ji ištuštės... dėl savo bedievystės ir betvarkės” (Pravoslavų Cerkvės Pagrindai. Peterburgas.1915. 402 psl.).
Žinomas monarchistas ir teologas generolas A.A. Kirejevas caro reformas įvertino taip: “Caras nemato ir nesupranta tų gilių pasikeitimų, kuriuos jo įsakai dėl lygybės įnešė į mūsų gyvenimą. Jis lygybę supainiojo su laisve. Prieš laisvę niekas neprieštarauja, bet lygybė propagandoje visiškai kitas dalykas” (A.A. Kirejevo dienoraštis. Citata pagal S.L. Firsovą. Pravoslavų cerkvė ir valstybė per paskutinius Rusijos patvaldystės egzistavimo metus. Raštai. 1996. 315 psl.).
Tie įsakai apie laisves tapo natūraliu šalies pasileidimu Nikolajaus II liberalioje politikoje. Carui artimiausi žmonės jį perspėjo apie šalyje vykstančius kraštutinius negatyvius ir revoliucinius procesus, apie politinius suokalbius ir įvardino konkrečius žmones, tame tarpe dirbančius Dūmoje ir Valstybės Taryboje. Prašė, maldavo, reikalavo imtis priemonių. Jis dažnai su tuo sutikdavo, ant laiškų rašydavo: “Taip”, “Aš taip pat galvoju”, “Teisingai” ir t.t., bet jokių priemonių nesiėmė, kas daugeliui sukeldavo beviltiškumo ir nusivylimo jausmą, ir, natūralu, kad tai privedė prie visiško nusivylimo caro valdžia.
Tas pats generolas A. Kirejevas rašė: Caras “iki tokio laipsnio bevalis, kad juo negalima pasitikėti”. Tas keistas neryžtingumas pasireiškė per 1905 metų revoliuciją, taip pat ir 1917 m. vasario – kovo dienomis (S. Firsovas. Pravoslavų Cerkvė... 131 psl.) todėl daugelis nusisuko nuo caro šeimos, pavyzdžiui, Didysis kunigaikštis Sergejus Aleksandrovičius (kuris net paliko Maskvos generalgubernatoriaus postą) ir jo sutuoktinė, carienės šv. Jelizavetos Fiodorovnos gimtoji sesuo. (Štai pagrindinė priežastis to, kad “aplink išdavystės ir bailumas, apgavystės”).
Daugelis iš Cerkvės hierarchų, iš caro rūmų ir valstybinės reikšmės vyrų, net iš geriausių draugų tarpo nusisuko nuo Nikolajaus II (ir dalyvavo suokalbyje prieš artimiausią caro šeimai žmogų – Rasputiną). Švenčiausiojo Sinodo reakcija į tą atsistatydinimą tai iliustruoja. 1917 m. kovo 9 (23) Švenčiausiasis Sinodas, kurio sudėtyje buvo šv. Vladimiras, Maskvos metropolitas ir šv. Tichonas, būsimasis Visos Rusijos Švenčiausiasis patriarchas, kartu su septyniais kitais hierarchais kreipėsi į visus Rusijos Pravoslavų Cerkvės tikinčiuosius dėl Imperatoriaus atsistatydinimo (kovo 2 [15]) ir Didžiojo kunigaikščio Michailo Aleksandrovičiaus (kovo 3 d.) atsisakymo priimti pareigas. Tame Kreipimesi Sinodas neišreiškė apgailestavimo nei dėl to, kas atsitiko, ir net neapgailestavo dėl buvusio Valdovo arešto, ir taip aiškiai parodė savo požiūrį į Nikolajų II, kaip į valdovą.
4. Užsispyrėliškas ryšių palaikymas su Rasputinu iki pat jo mirties, ir tai nepaisant visuotinio pasmerkimo ir ryžtingiausių pačių iškiliausių Rusijos žmonių protestų (pavyzdžiui: šventosios Didžiosios kunigaikštienės Jelizavetos Fiodorovnos / “jis tarnauja šėtonui” / ir kitų Didžiųjų Kunigaikščių, šv. metropolito Vladimiro (Bogojavlenkio), metropolito Antonijaus (Vadkovskio), caro šeimos dvasininko episkopo Feofano (Bystrovo), vyriausybės pirmininko P.A. Stolypino, ministrų, valstybinių ir visuomeninių veikėjų)...
Pirmuosius antirasputiniškus straipsnius parašė ne Cerkvės ir sosto priešai, o žinomas pravoslavas ir įsitikinęs monarchistas, rašytojas M.N. Novosiolovas, caro draugas L.A. Tichomirovas, ir visa tai pasirodė “Maskvos naujienose” 1910 m.). Pavyzdžiui, štai ką rašė vienas iš žinomiausių XX amžiaus pirmos pusės žmonių, daugelio įvykių liudininkas ir dalyvis metropolitas Benjaminas (Fedčenkovas): “Po to pradėjo ryškėti kai kurios pusės prieš Rasputiną”.
Episkopas Feofanas ir aš, raginome jį keisti gyvenimo būdą, bet viskas veltui, jis ėjo savo keliu. Episkopas Feofanas buvo pas carą ir carienę, ragino juos būti atsargesniais su Grigorijumi Jefimovičiumi Rasputinu, bet atsakas buvo carienės susinervinimas... Vėliau atsirado visiškai tikslūs dokumentiniai faktai, episkopas Feofanas nutraukė ryšius su Rasputinu... Jo pavedimu aš dvarui perdaviau žinias per kunigaikštį O..., važiavau pas kitus, bet mūsų nesiklausė, jis buvo stipresnis.
Tada caras pareikalavo dokumentų... Niekas nepasikeitė. Bandė paveikti Sankt-Peterburgo metropolitas Vladimiras, bet nesėkmingai, už tai (taip kalba) buvo perkeltas į Kijevą, kur 1918 m. jį užmušė bolševikai... Į carą kreipėsi Valstybės tarybos nariai – be rezultatų. Dėl to paties į nemalonę pateko ir naujasis Sinodo ober-prokuroras A.D. Samarinas – labai tyras žmogus.
Nušalintas buvo ir L.A. Tichomirovas, buvęs revoliucionierius-narodnikas, o vėliau patvaldystės idėjų gynėjas ir caro draugas. Kartą susirinko grupė inteligentų rašyti “atvirą laišką” carui, bet Tichomirovas juos įtikino to nedaryti: “Viskas veltui! Viešpats aptemdė caro akis ir niekas negali to pakeisti. Revoliucija neišvengiamai bus”... Pasipiktinimas Rasputino įtaka vis augo, o kartu dažnėjo ir išpuoliai prieš caro dvarą” (Ant dviejų epochų ribos”. 142 psl.).
5. Prie viso išorinio pravoslaviškumo, caro aplinkos religingumas turėjo aiškiai išreikštą interkonfesinį mistišką charakterį. Ta išvada pagrįsta daugeliu tikrų faktų. Žinomas caro šeimos, ypač carienės, šaltumas rusų dvasininkijai, kas labai aiškiai išreikšta Aleksandros Fiodorovnos laiškuose ("Sinode vien tik gyvuliai"!). Net su aukščiausiais hierarchais caro ir carienės santykiai buvo išskirtinai oficialūs.
Tuo pat metu amžininkai pasakoja apie jų labai artimus santykius ir draugystę su plačiai žinomu prancūzų spiritistu, magu, tarptautinio martinistų ordino vadovu Papiusu, kuris iškviesdavo Aleksandro III dvasią; su kitu prancūzų mistiku, “aiškiaregiu” – Filipu (kurį Aleksandra Fiodorovna savo 1916 m. gruodžio 14 d. laiške prisimena kaip “mūsų draugą mesjė Filipą”, bet kurį jos pačios dvasininkas vadina “Tamsiųjų jėgų išpera”.); pagaliau, ištisi dešimt metų kartu su Rasputinu – iki pat jo mirties. Metropolitas Benjaminas (Fedčenkovas) rašė: “Vietoje bendravimo su dvasininkija, į dvaro aplinką prasiskverbė žavėjimasis kažkokiais pasaulietiškais avantiūristais, spiritistais... Iki Rasputino prie dvaro buvo kažkoks perėjūnas prancūzas “Filipas” (Ant dviejų epochų ribos. 140 psl.).
Dalis liudininkų argumentuotai kalba ir apie Dvaro, tame tarpe ir paskutinio caro, ryšius su masonyste, kas liudija apie dar vieną rimtą misticizmo šaltinį (ir europinės demokratijos idėjas) caro šeimoje (žr. “Masonystė ir Nikolajus II” / Viktoras Ostrecovas. Masonystė, kultūra ir rusų istorija. 1998. 379-444 psl.). Tas ministicizmas uždėjo sunkų antspaudą ant viso imperatoriaus dvasinio gyvenimo, padarė jį, anot protoprosbiterio G. Šavelskio, fatalistu (“Auklėjimas ir gyvenimas jį padarė fatalistu, o šeimyninė aplinka – savo žmonos vergu” (G.I. Šavelskis, rusų armijos ir laivyno paskutiniojo protoprosbiterio prisiminimai. Niujorkas.1954. 2 t., 296 psl.), kas labai aiškiai atsiskleidė ir požiūryje į Pauliaus I Laišką ir jame išdėstytą pranašystę apie paskutinioji Imperatoriaus likimą.
Tik pravoslavijos nesupratimu galima paaiškinti jo priėmimą kaip Dievišką perspėjimą, kaip dėl to nusprendė Nikolajus II. Pranašystė, pirmiausiai, yra perspėjimas dėl pavojaus neteisingai gyvenant, darant klaidas, ir pranašystė kviečia atgailauti, bet tai niekaip ne fortūna, ne Visagalio Dievo savivalė. Jeigu caras būtų daugiau bendravęs su šv. Joanu Kronštadtiečiu ir Optino senoliais, o ne su prancūzų okultistais ir rusų pseudosenoliais, tai tam Pauliaus I laiškui gal nebūtų teikęs tiek reikšmės, ir nebūtų atsisakęs sosto, nebūtų praradęs vilties ir nebūti pasidavęs pasyvumui, nebūtų patikėjęs likimu. Krikščionybė ir fatalizmas nesuderinami.
Carui ištikimas Pjeras Žiljaras tvirtino, kad caras buvo mistiškai nuolankus likimui, kuris skatino jį pasiduoti aplinkybėms, o ne jomis vadovautis” (P. Žiljaras. Imperatorius Nikolajus II ir jo šeima. 1990 m. 174 psl.). Mūsų iškilusis rusų filosofas Jevgenijus Trubeckojus trumpais ir prasmingais žodžiais išreiškė savo supratimą apie Caro religingumą ir pagrindines jo katastrofos priežastis: “Jis savo valdžią iškėlė virš Cerkvės, o tai buvo išpuikimas ir pačio švenčiausiojo įžeidimas. Jis be galo tikėjo subjektyviais reiškiniais, kurie signalizavo jam – Dievo pateptajam – arba tiesiogiai, arba per Dievo jam pasiųstus žmones, kad jis yra Tiesos įsikūnijimas. Ir dėl to jis tapo aklas ir kurčias viskam, ką kiti matė ir girdėjo... Dvasinio gyvenimo pirmojo prado praradimas – štai kur pagrindinė žlugimo priežastis” (J. Trubeckojus. Dėl krikščionybės požiūrio į šiuolaikinius įvykius. // Naujasis pasaulis, 1990. Br. 7, 220 psl.).
Labai charakteringas yra ir tas faktas, kad artimiausioje caro šeimos aplinkoje iki pat jų gyvenimo pabaigos buvo skirtingų konfesijų žmonės: katalikai, anglikonai, liuteronai. Toje ekumeninėje aplinkoje buvo auklėjamas ir Paveldėtojas, ko negalėjo sau leisti nė vienas griežtai pravoslaviškas krikščionis. Todėl nėra nieko nuostabaus ir dėl to, kad caras buvo sumanęs tapti net ... patriarchu, bet negavo archierijų sutikimo (žr. Nilus. Ant Dieviškosios upės kranto. 2 dalis. San Franciskas. 1969. 146-147 psl.; metropolitas Michailas Fedčenkovas. Ant dviejų epochų ribos. 277 psl.; Rusija prieš antrąjį atėjimą. 1994 m. – L.A Tichomirovo ir kunigaikščio I.D. Ževachovo liudijimai).
Bet visame tame labiausiai stebina faktas, kad atviras žavėjimasis nepravoslaviškais mistikais-okultistais ir dar labiau abejotinais burtininkais vyksta tuo pat metu, kai visiškai šalia tikrus stebuklus daro tikrai šviesus Joanas Kronštadtietis, Optino senoliai, kurie, atvirai kalbant, caro šeimos visiškai nedomina.
Nikolajų Aleksandrovičių pakankamai gerai charakterizuoja jo dvasiniai poreikiai, dominanti literatūra ir jo laisvalaikis. “Iš tikrųjų, Valdovas labiausiai mėgo pasaulietinę, ypač istorinę literatūrą... Jo skaitomiausių autorių sąraše A. Diuma, A. Dode, A. Konan Doilis, I. Turgenevas, L. Tolstojus, N. Leskovas, A. Čechovas, D. Merežkovskij ir kiti. Bibliją Imperatorius skaito labai retai...” (Medžiaga, susijusi su caro šeimos kanonizacija. 1996 m. 62-63 psl.).
Tėvyninės šventos literatūros nėra. “Kiekvieną dieną Imperatorius savo dienoraštyje kruopščiai užsirašo: “nuostabi diena” – pasivaikščiojimas – pietūs – grožinės arba istorinės literatūros skaitymas – lošimas kauliukais arba kortomis – lietus – pietūs – pasivaikščiojimas – ir t.t...” (Ten pat. 67 psl.).
6. Kas principialiai krikščioniškuoju požiūriu neleidžia svarstyti klausimo dėl Nikolajaus II kanonizacijos, tai jo asmeninis prisipažinimas laiškuose motinai iš tremties: “Dievas man suteikia jėgų visiems atleisti, tik generolui Ruzkiui negaliu atleisti.”. To prisipažinimo nepašalina ir didžiosios kunigaikštienės Olgos liudijimas, kad tėvas visiems atleido, bes ji šiuo klausimu nepasako svarbiausio – ar jis atleido Ruzkiui? Atitinkamai, arba ji nieko nežinojo šiuo klausimu, arba dėl mums nežinomų priežasčių nutarė patylėti...
Dėl tų priežasčių ir visos eilės kitų faktorių, Švenčiausiojo Sinodo Komisija kanonizacijos klausimais nutarė: “Išstudijavusi paskutiniojo Rusijos Imperatoriaus valstybinę ir bažnytinę veiklą, Komisija nerado pakankamai pagrindų jo kanonizavimui” (Medžiaga... 5 psl.).
Apie kitus kanonizacijos argumentus.
Jeigu svarstyti klausimą apie buvusio imperatoriaus pagerbimą ir, turint omeny jo tragišką likimą, tai nesuteikia teisės kalbėti nei kaip apie pagrindinį patvaldystės pasiekimą, nei kaip apie šventą kankinį. Jis nukentėjo ne dėl krikščioniškų įsitikinimų, o kaip politinis veikėjas. Iš pradžių sušaudė Didįjį kunigaikštį Michailą (dėl kurio kanonizacijos kaip kunigaikštį – kankinį, klausimas nesvarstomas, kas dar kartą patvirtina, kad vyrauja buvusios caro šeimos politinės, o ne krikščioniškos motyvacijos), kurios naudai Nikolajus II atsisakė sosto o vėliau ir buvusios Patvaldystės.
Tai padarė dėl visiškai suprantamų priežasčių: žudikai nekentė monarchinės valdžios ir bijojo jos restauracijos. Tokių pat žudynių ir tais pačiais motyvais, tuo metu buvo neišpasakyta daugybė. Argi tai pakankamas motyvas garbinimui? Jeigu kanonizacijos priežastimi laikyti ne dorą gyvenimą, ne kentėjimą dėl Kristaus ir ne pasiaukojimą už savo liaudį, kaip tai darė daugelis į karą ėjusių mūsų kunigaikščių, o priežastimi laikyti tik prievartinę mirtį, tai kanonizuoti pirmiausiai reikėtų imperatorius Aleksandrą II ir Pavelą I, Petrą III ir carą Borisą Godunovą, taip pat kitus nužudytus kunigaikščius, bojarinus, karius ir t.t.
Bet, pirmiausiai, į ką tada pavirs mūsų Cerkvės šventumas? Antra, pats klausimo iškėlimas apie Nikolajaus II ir jo šeimos kanonizavimą, o ne anksčiau nukentėjusių Valdovų, patvirtina, kad šis klausimas kilęs ne dėl bažnytinių, o visiškai dėl kitų priežasčių.
Visiškai neatitinka tikrovės tvirtinimai, kad Imperatorius mirtį pasirinko savanoriškai, ir tai padarė savo liaudies labui. Yra tiesioginių įrodymų, kad buvusi aukščiausioji šeima stengėsi išvažiuoti į užsienį. Sinodo komisijos kanonizavimo klausimais medžiagoje nurodyta: “Pabrėšime tik Caro Šeimos norą išvažiuoti į užsienį ir, kaip to patvirtinimą, pacituosime kovo 10 (23) d. įrašą Imperatoriaus dienoraštyje: “Tikrinau savo daiktus ir knygas, ir į šoną pradėjau atidėti viską, ką norėčiau pasiimti, jeigu teks išvažiuoti į Angliją” (58 psl.). Dar daugiau, Nikolajus Aleksandrovičius planavo, kad Rusijoje nurimus įvykiams, jis grįš atgal ir gyvens savo viloje Kryme.
Paskutinio Imperatoriaus kančios ir mirtis objektyviai sako tik viena: Dievas jam suteikė progą pakentėti už tas nuodėmes, kurias jis padarė (sąmoningai arba nesąmoningai) prieš Rusiją. Tą mintį dėl jo kaltės už Rusijos kančias dar prieš 10 metų iki Jekaterinburgo tragedijos, išsakė šv. Joanas Kronštadtietis. 1908 m. spalio 9 d. jis, carą vadindamas garbingu, tuo pačiu pasakė tokius baisius žodžius: “Žemiška Tėvynė kenčia už Caro ir liaudies nuodėmes, už silpną tikėjimą ir caro netoliaregiškumą, už jo polinkį garbinti Levo Tolstojaus laisvamaniškumą ir burnojimą prieš Dievą...”. Sekančią dieną teisuolis Joanas meldėsi: “Viešpatie, tegul prabunda miegantis Caras, kuris nustojo naudotis savo valdžia...”
Teigiami Nikolajaus II ir Aleksandros Fiodorovnos psichologiniai poslinkiai paskutiniais jų gyvenimo mėnesiais po arešto, taip pat nėra pakankamas pagrindas kanonizacijai. Daugelis į sunkią gyvenimišką situaciją papuolusių žmonių pasikeičia ir prieš mirtį gailisi, bet tik nedaugelį iš jų, ir tai ne dėl tos priežasties, Cerkvė įtraukė į šventųjų plejadą (atgailaujantis ant kryžiaus plėšikas, kurį priėmė pats Gailestingasis – ypatingas atvejis). Pavyzdžiui, Steponas Razinas, prieš mirtį iš visų (be jokių išimčių) prašė atleidimo ir krikščionybės požiūriu, mirė kaip atgailaujantis plėšikas. Bet ar kam nors ateis mintis jį kanonizuoti?
Galima tik dėkoti Dievui, kad jam suteikė galimybę pakentėti už savo nuodėmes ir tokiu būdu priartėti prie išsigelbėjimo. Ir Nikolajaus II sušaudymas visiškai nėra pagrindas jo garbinimui, bet tik leidžia tikėtis jo sielos išgelbėjimo ir, skirtingai nuo kitų, lieka neaišku svarbiausia, ar jis suprato savo nuodėmes prieš Rusiją ir jos liaudį ir, ar jis savo gyvenimo pabaigoje už tas nuodėmes gailėjosi?
Apie “carinius stebuklus”, kaip apie šventumo įrodymus. Vienu iš svarbiausių tikro stebuklo įrodymų yra šventas gyvenimas to, per kurį stebuklas įvykdomas. Jeigu tokių reiškinių nepastebima, bet yra rimtų faktų, kurie tvirtina atvirkščiai, tai tokių stebuklų, šventųjų tėvų manymu, užskaityti negalima (žr. šv. Ignatijaus Briančaninovo “Apie stebuklus ir pranašiškus ženklus”). Gali būti išimčių, kada tikras stebuklas įvyksta ir per nuodėmingą žmogų, net gyvūną (pav. biblinis įvykis su Balaamo asile), bet tai atsitinka tada, kai toks žmogus yra tikintis ir jis atgailauja.
Todėl stebuklų iki pat šiol pasitaiko ne tik pravoslaviškoje aplinkoje, nes “Dievas nori, kad visi žmonės išsigelbėtų ir sužinotų Tiesą” (1Tim.2;4). Pav., žinomas faktas iš Pateriko, kada vanduo nuo nuplautų plėšiko kojų, kurį vienuoliai priėmė kaip keliaujantį šventąjį, išgydė akląją. Ne mažiau nuostabus atvejis –šiuolaikiškas, apie kurį praneša “Blagovest-INFO” Nr. 3 ((172). 1999 m.
Vienoje katalikiškoje šeimoje JAV, jau 11 metų nejudėdama guli 16-metė mergaitė. Ir štai, jos kambaryje esančios šventųjų (katalikų) statulėlės pradėjo išskirti mirą. Italijoje taip pat yra daug atvejų, kai mirą pradeda išskirti šventųjų statulėlės. (Reikia tik prisiminti, kaip tokie mūsų Cerkvės šviesuliai, kaip Ignatijus ir Feofanas, šv. Joanas Optinskietis ir šv. Joanas Kronšradtietis kalbėjo apie katalikų šventųjų nuostabumą). Ir tokių atsitikimų istorijoje buvo nemažai. (Pr.7-8).
Bet, kam apie visa tai kalbėti? O tam, kad savaime tokie faktai dar nieko nereiškia ir nepatvirtina šventumo tų (žmonių, konfesijų, religijų), per kuriuos tie stebuklai įvyksta, ir kad tokie reiškiniai gali pasirodyti dėl tikėjimo – “Pagal jūsų tikėjimą, jūs ir gausite” (Matas.9;29), ir pagal kitos Dvasios veiksmus (Veiks.16;16-18), “Kad pamaloninti, jeigu įmanoma, išrinktuosius” (Matas. 24:24), ir dėl kitų, gal būt, mus dar nežinomų priežasčių.
Todėl visiškai suprantamas toks visų šventųjų atsargumas dėl įvairiausių stebuklų, matymų, sapnų, miros išsiskyrimų ir t.t. (pasakojimų, kurių pilna šiuolaikinė literatūra). Dar labiau jie perspėja visus tikinčiuosius, kad neskubėtų priimti už Dievišką stebuklą visko, kas gali būti melas ir taip jie gali pakliūti į šėtono žabangas.
Taip, šv. Simeonas Naujasis Teologas (XI a.) sako, kad “palaiminti tie, kurie mato šviesą savo kūniškomis akimis, jaučia savo jausmais, girdi garsus savo ausimis ir panašiai” (šv. Simeonas Naujasis Teologas. Apie tris maldų būdus //, 1900. 463-464 psl.). Šv. Grigorijus Sinaitas (XIV a.) primena: “Niekada nepriimk nei vidumi, nei išore, jei ką nors pamatysi materialaus arba dvasiško, nors tai būtų ir pats Kristus arba Angelas, arba koks nors šventasis... Tai priimantis... lengvai pažeidžiamas... Dievas nesupyks ant to, kuris atsargus ir dėl to nepriims to, ką pats Dievas bus pasiuntęs,... bet dar pagirs jį, kaip išmintingą” (šv. Grigorijus Sinaitas. Patarimai besimeldžiantiems // Ten pat. 224 psl.).
Šviesuolis Ignatijus Briačaninovas (XIX a.) perspėja: “Krikščionių asketai-globėjai pataria nekreipti ypatingo dėmesio į visus pasirodančius reiškinius, kaip dvasinius, taip ir kūniškus, pataria tokiais atvejais išlaikyti šaltumą ir atsargumą” (Episkopas Ignatijus Briančaninovas. Raštai, 2 T. 1905. 17 psl.). “Šventieji tėvai liepia besimeldžiančiam išlikti išoriškai ir vidumi ramiam ir abejingam ir nekreipti dėmesio į tokius reiškinius, apsimesti, kad esi nevertas matyti šventumo apsireiškimo. Jie pataria, iš vienos pusės, nesmerkti reiškinio, o iš kitos pusės – niekaip reiškiniu netikėti ir paskubomis jo nepripažinti už tiesą, nes taip galima pakliūti į šėtono žabangas” (Šv. Ignatijus. Laiškų rinkinys. 1995. Laiškas Nr. 290).
Šiuo metu, kai įvairiausios misticizmo apraiškos ir įvairiausi “stebuklai” plačia upe veržiasi į visas pasaulio šalis (Pav., JAV beveik 70% gyventojų sakosi patyrę ekstrasensorinių sugebėjimų, o 42% bendravo su mirusiaisiais), tuos šv. tėvų patarimus reikia ypač gerai prisiminti.
Kaip tokiais atvejais elgtis su miros išsiskyrimu, sklindančiais aromatais, veidų pasikeitimais ir net “caro ikonos” atgijimu (Žr. Dievas laimina savo šventuosius. 1999)? Pirma, to pripažinimui reikia valdančiojo episkopo patvirtinimo, kuris, atlikęs atitinkamus tyrimus, patvirtins reiškinio prigimtį – tai Dieviškasis pradas, ar turi kitokios pakraipos prigimtį. Kol tokio episkopiško patvirtinimo nėra, Cerkvės nariui toks klausimas turi išlikti atviras.
Antra, yra rimtų priežasčių abejoti tokių reiškinių šventumu. Akivaizdu, kad be valdančiojo episkopo sutikimo, be Soboro paskelbimo, šventiko (arba grupės šventikų) atliktas aktas dėl kieno nors paskelbimo šventuoju, yra priešprieša Cerkvei. Apaštalas rašo: “Dievas nėra betvarkės Dievas, bet yra tvarkos Dievas. Taip yra visose Bažnyčiose ir su visais šventaisiais” (1Kar. 14;33). Iš čia, manyti, kad šiuo atveju Dievas daro stebuklus ir pataikauja žmogiškoms aistroms, daugiau negu abejotina.
Todėl ir ikona – tai Cerkvės kanoniškai pagerbtojo atvaizdas, o ne kieno nors susigalvotas atvaizdas. Cerkvė, rašo šv. Ignatijus, ten, kur episkopas, ir be episkopo žinios niekas negali cerkvėje vykti. Bet, jeigu ta ikona kieno nors pasidaryta, tai ar galima kalbėti apie “stebuklą”?
Negalima kaip argumento naudoti ir kai kurių nužudytų Rusios kunigaikščių priskyrimo prie šventųjų. Pirma, precedentas – tai ne įrodymas ir ne priežastis. Antra, patys tie faktai iš esmės skiriasi nuo 1918 m. tragedijos. Daugelis kunigaikščių-kankinių už savo liaudį, sąmoningai ėjo į mirtį (pav. Michailas Tverskojus).
Apie Nikolajaus II pasiaukojimą ir savanoriškas kančias, kuris Rusijai neramiu laiku buvo suplanavęs pagyventi Anglijoje, ir kalbėti neverta. Arba, pavyzdžiui, kunigaikščių Boriso ir Glebo gyvenimas buvo šventas, ko negalima pasakyti apie paskutiniojo Valdovo gyvenimą. Be to, šv. Borisas, turėdamas tėvo družiną, galėjo ne tik kovoti, bet ir tikėtis pergalės, ko visiškai neturėjo Nikolajus II po (o, gali būti, kad ir iki) savo atsistatydinimo.
Svarbus ir tas faktas, kad nei šv. Patriarchas Tichonas, nei šv. metropolitas Benjaminas Petrogradietis, nei šv. metropolitas Piotras Krutickietis, nei šv. metropolitas Serafimas (Čičagovas), nei šv. archiepiskopas Fadejus, nei archiepiskopas Ilarionas (Troickis), kuris, be jokių abejonių, bus priskirtas prie šventųjų, nei kiti mūsų gerbiami Cerkvės hierarchai, naujieji kankiniai, kurie daug daugiau už mus žinojo ir asmeniškai pažinojo buvusį Carą – niekas iš jų nė karto apie jį neišsakė minties kaip apie kankinį (o tuo metu apie jį galima buvo kalbėti visu balsu).
Kelia didžiules abejones ir kanonizacijos šalininkų propaguojama atsakomybė už “sunkiausią nuodėmę dėl caro nužudymo, kuri slegia visas Rusijos tautas” (3-sios konferencijos dalyvių Kreipimasis “Caro darbai ir jekaterinburgiški palaikai” 1998.12.08.) ir kvietimas atgailauti dabar gyvenantiems.
Argi neakivaizdu, pirma, kad nuodėmė – tai nuodėmę padariusiojo asmeninis reikalas, o ne to, kuris prie to neprisidėjo? Todėl galima ir reikia melstis už nuodėmingąjį, bet negalima kartu su juo atgailauti. Ninevitiečiai atgailavo dėl savo nuodėmių, o ne dėl savo protėvių nuodėmių.
Antra, visiškai nesuprantama, kodėl liaudis kalta dėl būtent Nikolajaus II mirties, o ne dėl imperatorių Aleksandro II, Pavelo I, Perto III, caro Fiodoro Godunovo, arba Didžiųjų kunigaikščių Sergijaus, Michailo, šv. Jelizavetos Fiodorovnos, šv. Boriso ir Glebo, arba...? Kame tokios pritrenkiančios keistenybės priežastis?
Trečia, ar tik liaudies apkaltinimas dėl Nikolajaus II nužudymo neveda prie to, kad mūsų liaudis, pirmiausiai, rusų tauta, tampa pagrindiniu kaltininku, o tikrieji žudikai pasitraukia į šešėlį? Ir, pagaliau, ar tik ta primesta idėja nepasitarnauja tam, kad liaudyje kiltų liguistas kaltės kompleksas, kuris yra gana apgaulingas, nes, skirtingai nuo visų kitų nuodėmių, čia niekas nežino, kaip dėl tos nuodėmės atgailauti, kaip apsivalyti nuo tos nuodėmės. (Įdomu, ką nuspręstų šventikas, jeigu kas nors prisiimtų kaltę už Fiodoro Godunovo arba Nikolajaus II nužudymą?).
Gal būt reikia paklausyti pranašo Ezeikelio, kuris Dievo vardu tiesiai sako: “Jūs sakote: kodėl sūnus neatsako už tėvo nuodėmes? Todėl, kad sūnus elgiasi teisingai, vykdo visus mano įstatymus, todėl jis gyvens. Nuodėmingoji siela mirs; sūnus neatsakys už tėvo nuodėmes, ir tėvas neatsakys už sūnaus nuodėmes, teisuolio tiesa su juo ir liks, o įstatymų laužytojo nuodėmė liks nuodėmingajam” (Ezeik.18;19-20).
Būtina apmąstyti ir tas pasekmes, kurios gali kilti dėl buvusios kilmingosios šeimos kanonizavimo.
Pirma. Jau pats klausimas apie šią šeimą Cerkvės aplinkoje ir liaudyje sukėlė tokius prieštaravimus, kokių per visą istoriją dar nėra buvę. Vietoje blaivaus ir natūralaus šio klausimo svarstymo, pravoslavų spaudos organuose prasidėjo patys žiauriausi, krikščionims nepritinkantys pasisakymai prieš išorinį pasaulį ir prieš savo gentainius.
Ar čia tik ne tikinčiųjų ir netikinčiųjų gundymas ir tiesioginis bandymas sumenkinti Cerkvės autoritetą, jos mielaširdingumo propagavimą? Galima kanonizacija aiškiai daugeliui nepritariant (pavyzdžiui, metropolitų Krutockio ir Juvenalijaus Kolomenskiečio susitikimo metu su Maskvos dvasinių mokyklų klausytojais 1997 m. kovo 31 d., parodė, kad tokių yra maždaug pusė) gali dar labiau apsunkinti situaciją mūsų visuomenėje ir ją suskaldyti pagal dar vieną požymį, nes daugelis tokį aktą priimtų kaip jų sąžinės prievartavimą ir pagerbimą to, kuriame jie nemato jokio krikščioniško gyvenimo ir, tuo labiau, jokio šventumo pavyzdžio.
Antra, “maldos Carui-išpirkėjui Valdovui Kankiniui... ir Dangiškosios Rusios atstovui prieš Visagalio Sostą” parodo, kad klausimas apie buvusios caro šeimos kanonizavimą jau ne tik viršija visas kanonines ribas, bet ir rimtai grasina pačiai mūsų Cerkvės dogmatinei savimonei. Be jokių abejonių, galima kanonizacija tiesiogiai veiktų tą procesą.
Žmogiškai mąstant, kiekvieno nekaltai nukentėjusiojo prisiminimas visada kelia pagarbą. Tokių nukentėjusiųjų milijonų milijonai iškyla mūsų atmintyje. Jekaterinburgo tragedija yra viena iš pačių žinomiausių. Visa tai ženklai, kurie patvirtina, kad Dieviški darbai mums nežinomi, ir kiekvieną žmogų veda savo keliu link amžinojo gyvenimo. Bet, jeigu pagal Apaštalą, “kitokia garbė saulei, kitokia garbė mėnuliui, kitokia žvaigždžių; ir žvaigždžių garbė viena nuo kitos skiriasi” (1 Kar.15;41), tai kokia garbe čia, žemėje, vertas pagerbimo kiekvienas iš jų – čia tik Cerkvės Soboro reikalas.
Todėl nesvarstysime jo sprendimo, nepasiduosime pagundai išsakyti savo nuomonę vietoje Jo. Pasistengsime neaplenkti Jo ir vietoje Jo neatlikime “pagerbimo”. Tegul kiekvienas asmeniškai (o ne šventyklose ir aikštėse) maldomis pagerbia tą, ką skaito to vertu, bet savo valios tegul neprimeta kitiems ir jų nedirgina įvairiomis priemonėmis, nes panašūs “garbinimai” neatneš naudos nei Cerkvei, nei patikėjusiems, nei, be jokių abejonių, patiems garbinamiesiems.
Pakentėkime iki Soboro sprendimo. Neprovokuokime nei žodžiu, nei veiksmais jokių ginčų. Išsaugokime taiką. Nes tik tokiu žingsniu susitaikydami su Cerkvės Soboro išmintimi mes iš tikrųjų pagerbsime ir paskutiniojo Valdovo atminimą ir visų mūsų šventosios Rusios nekaltų kankinių atminimą.