Grigorij Klimov «Raudonoji Kabala». Priedas 11

Giljotina nelabiesiems

Vietoje pratarmės “Sensacija iš NKVD”
“Už rusų reikalą”, Nr. (67), 1999 m.

Aš manau, kad kiekvienam, kuris šio numerio rubrikoje “Rasinės politikos archyvas” susipažino su pateiktais NKVD dokumentais, kyla daugybė klausimų. Juk NKVD (1934) bendradarbio įvaizdis, kurį paskutiniu metu sukūrė “plunksnos meistrai”, pristatytas kaip bukas sadistas, ko negalima pasakyti apie VČK (1917-1922) ir GPU (1922-1934) bendradarbių įvaizdį. Jie parodyti romantiškoje šviesoje, parodyti tokiuose filmuose, kaip “Revoliucijos pagimdyti”, “Smuklė Piatnickoje”, “Operacija “Trestas”, Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų” ir t.t., kuriuos mielai rodo ir demokratinės televizijos.

Egzistuoja kažkoks laiko barjeras, kada rašytojų ir istorikų plunksnos nuslysta iš karto į kraujo ir ašarų pelkę. Kaip taisyklė, ta riba ryški 1934 m. O juk iki 1934 m. dėl žvėriškų VČK-GPU represijų buvo pralieta daug daugiau kraujo.

Pagrindinai tai buvo rusų kraujas, kurio visiškai negaila. O štai, po 1934 metų buvo pralietas ir žydų kraujas. Čia mums pradeda kalbėti apie “iškilių žmonių” žūtį: Tuchačevskio, Bliucherio, Bucharino, Kamenevo (Rozenfeldo), Zinovjevo (Apfelbaumo) ir kitų. Bet būtent tie “iškilūs” žydai-revoliucionieriai iki kaklo panirę į rusų kraują. Tik dėl to, kad juos sunaikino Stalinas, juos iš karto priskiria “nekaltoms aukoms”. Štai kur istorija rašoma pagal nacionalinius požymius! Bet grįžkime prie unikalaus dokumento, kuris priverčia kitaip pažvelgti į “30-jų metų stalinines represijas”.

Be jokių abejonių, tas dokumentas negalėjo būti priimtas ir pradėtas realizuoti be vado vizos. Kas galėjo priversti Staliną pradėti kadrų politikos biologizaciją? Nes mes įpratome galvoti, kad Stalino kadrų politikos pagrindas yra ideologinė sudedamoji su asmenine ištikimybe Lenino-Stalino siekiams. Mes matome, kad aiškiai išskirti antropologiniai ir genetiniai aspektai tame dokumente absoliučiai susišaukia su nacional-socialistinės Vokietijos reikalavimais kadrų klausimais. Yra pagrindas manyti, kad tai buvo pasiskolinta iš vokiečių, kurie tuo metu turėjo pačią stipriausią mokslinę antropologinę ir rasinę mokyklą.

Aš jau beveik baigiau straipsnį, kai man į rankas papuolė laikraštis “Pamiat”(«Память»), Nr.1 (26), 1999 m., kuriame radau patvirtinimą, kad NKVD instrukcijos yra vokiškos kilmės. Štai šis dokumentas.

Generalinis susitarimas
Dėl bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos, bendros veiklos.

Maskva, 1938 m. lapkričio 11 d.

TSRS Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas, toliau tekste NKVD, atstovaujamas valstybės saugumo vyriausiosios Valdybos 1-jo rango valstybės saugumo komisaro Lavrentijaus BERIJOS ir Vokietijos Nacionalsocialistų darbo partijos Vyriausioji saugumo valdyba, atstovaujama ketvirtosios valdybos viršininko (GESTAPO) Henricho MIULLERIO, veikiančio pagal 1938 m. lapkričio 3 d. įgaliojimą Nr. 1-448/12-1, išduotą Vyriausiosios saugumo valdybos šefo, SS Reichfiurerio Reinchardo Heidricho, toliau tekste GESTAPO. Sudarė šį generalinį susitarimą dėl bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos ir bendro darbo tarp NKVD ir GESTAPO.

Susitarimas susideda iš devynių paragrafų ir dviejų protokolų. Pacituosime mus dominančius Susitarimo 2-jį paragrafą ir Protokolą Nr. 1.

2 Paragrafas

p. 1. NKVD ir GESTAPO bendradarbiaus stiprindami draugystę ir bendradarbiavimą tarp mūsų šalių.

p. 2. Šalys vykdys bendrą kovą su abiejų šalių bendrais priešais: tarptautiniu žydiškumu, jo tarptautine finansine sistema, judaizmu ir judėjiška pasaulėžiūra; žmonijos degeneracija baltosios rasės atgimimo vardan ir rasinės higienos evgeninių mechanizmų sukūrimu.

p. 3. Degeneracijos rūšis ir formas, kurios turi būti sterilizuotos ir sunaikintos, šalys nustatė protokolu Nr. 1, kuris yra neatskiriama šio susitarimo dalis.

Protokolas Nr. 1.

Priedas prie 1938 m. lapkričio 11 d. Susitarimo tarp NKVD ir GESTAPO.

Be viso kito, šalys susitarė, kad pasirašyto Susitarimo 2-jo paragrafo 3 p. kalba eina apie sekančius degeneracinius išsigimėliškus požymius:

– ryži (raudonplaukiai);
– žvairi;
– pastebimai išsigimę, raiši ir sausarankiai nuo gimimo;
– Turintys kalbos defektų: šveplumas, veblenimas, mikčiojimas (įgimtas);
– raganos, kerėtojai, šamanai ir aiškiaregiai, satanistai ir tamsiųjų jėgų gerbėjai;
– kupriai, karlikai su kitais aiškiai išreikštais defektais, kurie priskiriami degeneracijai ir išsigimimams:
– asmenys, turintys dideles įgimtas dėmes ir daugybę mažų, įvairiaspalvių odos dėmių, įvairiaspalvės akys ir t.t.
– Šalys papildomai nustatys tipų (rūšių degeneracijos ir išsigimimų kvalifikaciją.

Šis pilnas dokumentas saugomas TCKP CK archyvo fonde Nr. 13.

Po susipažinimo su šiuo dokumentu, L. Berijos asmenybė tampa dar paslaptingesnė: jis juk galėjo atsisakyti į šį Susitarimą įjungti tokį pikantišką paragrafą. Bet tas paragrafas ne tik įjungtas, o yra antras. Kas nors kartą dalyvavo sudarant politinius susitarimus arba sutartis, gerai žino, kokią reikšmę turi punktų eiliškumas. Paragrafas Nr. 2 buvo priimtas NKVD, pradėtas vykdyti ir detalizuotas Instrukcijoje, bet pilnai realizuotas nebuvo.

Įvairiose šalies vadovybės lygiuose dar buvo daugybė žydų arba susituokusių su žydėmis. Santuokų su žydais neišvengė ir Stalino vaikai. Gal būt Stalinas tikėjosi, kad žydus įmanoma perauklėti ir iš jų padaryti tarybinius žmones, todėl vadui artimas buvo ir L.M. Kaganovičius, kuris išsižadėjo savo brolio kaip “liaudies priešo”. Vokiečiai ir nesitikėjo, kad Stalinas pilnai įvykdys Susitarimo punktą dėl “žydų klausimo”.

Abi pusės vykdė žvalgybą ir ritinėjo “bandomuosius rutulius”. Ir Hitleriui, ir Stalinui reikėjo išlošti laiko: 1938 m. nei Vokietija, nei Rusija dar nebuvo pasiruošusios pasauliniam karui. Bet pats tokio Susitarimo pasirašymo faktas sakė apie daug ką, ir vokiečiai, akcentuodami degeneracijos ir “žydų klausimą”, žinojo, kad su šia problema susidurs ir Stalinas. Nuo 1938 m. NKVD veikla pagal Instrukciją, priminė atrankinį charakterį.

Genetikos ir psichiatrijos specialistus Instrukcijoje išdėstytos nuostatos vargu ar nustebins. Be to, ir pačiame dokumente yra nuorodos į tolimos praeities mokslininkus – Aristotelį ir Adamantiją. Klausimas kitas, kodėl tokio dokumento prireikė 1938 metais?

Rašytojas Grigorijus Klimovas, kuris tą dokumentą panaudojo parašydamas iš karto keletą romanų, neatskleidė Stalino įvestų kadrų politikos “raudonųjų įstatymų” politinio pagrindo ir nuslėpė savo įkvėpimo šaltinį. (Iš tikrųjų, su tų dokumentų tekstais pirmą kartą susipažinau 1999 metų pabaigoje, kai vienas iš skaitytojų atkreipė mano dėmesį į jų publikavimą rusų spaudoje. Jie man pasirodė įdomūs, nors sunkiai patikėjau, kad tarp NKVD ir GESTAPO galėjo būti Susitarimas dėl abipusio savo gretų išvalymo nuo žydų, pederastų ir kitokių išsigimėlių. Nepaisant to, galimas kadrų klausimo sprendimas taip išvalant bet kokių specialių tarnybų gretas – tai gana įdomus bandymas. Todėl aš ir nusprendžiau įdėti šiuos tekstus kaip priedą prie mano knygų. Aš taip pat ne visiškai sutinku su R. Perino vertinimu dėl kaukazietiško pusiau žydo Josifo Džiugašvili (Stalino) veiksmų. Aš manau, kad Viktoras Suvorovas savo knygose “Ledlaužis”, “Diena M“, “Paskutinė Respublika” ir “Valymas” labiausiai priartėjo prie Džiugašvili veiksmų paslapties atskleidimo. Kaip Šiklgruberis buvo “ledlaužiu” griaunant Džiugašvilio Europą, taip ir Džugašvili buvo “ledlaužiu griaunant Šneersono, apsigimusių degeneratų sektos lyderio pasaulį – G. P. Klimovas).

Aš manau, kad 1938 m. Stalinas jau gerai suprato, kad jam teks kariauti su Hitleriu už įtaką Europoje. Gali būti, kad teks įsivelti ir į karinį konfliktą, o tai – sunkus ir ilgas karas. Bet ar galėjo Stalinas varžytis su Hitleriu, kai jo vyriausybės ir armijos vadovaujančius postus užėmė “lenininė gvardija”, kurios liaudis nekentė? Leniniečiai sugebėjo tik griauti, bet kurti nemokėjo. O dabar, kaip niekada anksčiau, reikėjo kurti. Reikėjo sukurti galingą karinę pramonę, naujas ginklų rūšis ir naujo tipo armiją. O čia, “kadrai sprendžia viską”! Kadrai-griovėjai buvo keičiami į kadrus-kūrėjus. Pakeitus Ježovą, 1938 metais NKVD pradėjo vadovauti L. Berija, kurį Stalinas asmeniškai pažinojo nuo 1931 m. Berijos asmenyje, Stalinas rado tarybinį Torkvemadą, įvertino jo šaltą protą ir negailestingumą.

Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkui J.V. Stalinui nuo buvusio TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato nuo Marijsko respublikos Pikinos V.F.

Pranešimas

“Jaučiu pareigą pranešti, ką aš per paskutinius du su puse metų mačiau savo akimis... NKVD organai, o konkrečiai Ypatingas pasitarimas padarė klaidų, dėl kurių nukentėjo daugelis sąžiningų, partijai ir Tėvynei ištikimų žmonių... Į NKVD organus prasiskverbę liaudies priešai pasistengė, kad būtų naikinami bolševikiniai kadrai ir būtų sukeltas dirbtinis nepasitenkinimas Tarybų valdžia. (1941) (D. Poliakova, V. Chorunžij. “Mano sąžinė rami...” “Komjaunimo tiesa”, 1988 m. kovo 17 d. Išskirta mano – R.P.).

Draugė Pikina labai klydo: liaudis nuoširdžiai palaikė teismo procesus, kai buvo teisiami “trockistai” ir kiti tikrieji “liaudies priešai”, kurie dar vakar maudėsi liaudies kraujyje. Tokių nesąmoningų laiškų iš “partijai ištikimų”, buvo tūkstančiai. Jų autoriai negalėjo suprasti, kas vyksta. Kodėl revoliucija ryja savo vaikus? Štai taip 1938 metais būdamas kalėjime mąstė N. Bucharinas:

“Jaučiuosi bejėgis prieš pragaro mašiną, kuri, tikriausiai, naudojasi viduramžių metodais... Šiuo metu dauguma iš taip vadinamų NKVD organų – tai išsigimusi organizacija, kurią sudaro nevykėliai, išsigimę ir gerai aprūpinti valdininkai... pataikaujantys liguistai Stalino baimei, daugiau pasakyti bijau....” (Iš N. Bucharino priešmirtinio laiško).

Visi 30-je metai skambėjo garsiais “trockistų” teismais, pakeista ir VLKJS CK vadovybė. Dabar labai aktualu prisiminti kai kuriuos Kaltinimo punktus, kurie buvo pateikti” dešiniajam trockistų blokui”:

“TSRS egzistuojančios santvarkos vertimas, kapitalizmo restauracija, Tarybų Sąjungos ardymas, noras nuo jos atskirti Ukrainą, Vidurinę Aziją, Baltarusiją, Gruziją, Azerbaidžaną, Primorsko kraštą. (Cituojama pagal: P. Beladi, T. Kraus. Stalinas. “Politinė literatūra” 1990 m.).

Po 1991 m. įvykių tie kaltinimai “nekaltoms aukoms” skamba labiau negu suprantamai!

“1937-1938 m.m. vyksta globalus valymas armijos komandinėje sudėtyje ir valstybės ideologiniame aparate. Be jokių abejonių, daroma ir klaidų, kurias galima paaiškinti skubotumu ir per dideliu valdininkų uolumu vietose.

Šiek tiek skaičių, kurie griauna mitus apie nesuskaičiojamas “stalininių valymų” aukas:

“Argumentai ir Faktai” (Nr. 45,1989) pateikė GULAGo duomenis pagal metus, pradedant 1930 metais. Specialioje pažymoje “GULAGO lagerių gyventojų judėjimas” nurodyta, kad 1937 m. sausio 1 d. lageriuose buvo 820 881 žmogus, 1938 m. – 996 367 žmonės. Iš karto pabrėžiame, kad 1937.01.01 bendroje kalinių masėje buvo žmonės, kuriuos į lagerius suvarė “trockistai” 20-siais metais pagal straipsnius, nubaudžiant lageriais nuo 10 iki 15 metų.

Skaičiuodami paprasčiausiais metodais, gauname 175 486 žmones, kurie buvo “stalinizmo aukomis”. Skaičius keletą kartu mažesnis už tą, kurį nurodo demokratai. Tais pačiais metais buvo peržiūrėtos ankstesnės bylos, ir štai, tos peržiūros statistika pagal 1939 m. padėtį: Iš GULAGo buvo paleista 327,4 tūkstančio žmonių, tame tarpe iš lagerių 22,6 tūkstančio, iš kolonijų – 103,8 tūkstančio žmonių. Faktai – lieka faktais, bet kas jų paisys, jeigu jie nenaudingi ardymo idėjoms. Todėl staiga “praregėję” istorikai ir “aukos” prirašinėja nuliukus ir dėlioja kryželius.

Stalinas veikė beveik mėgdžiodamas Hitlerį ir visada prisiminė taisyklę, kad su priešininkais reikia kovoti jų pačių metodais. Stalinas žinojo, kad vokiškajam nacionalizmui priešpastatyti galima tik rusišką nacionalizmą, kad atgaivinti rusų nacionalizmą be rusiškos ideologijos ir karinio elito bus neįmanoma!

Tame ir yra visa Stalino genialumo esmė. Gali būti, kad kaip tik todėl Trockis Staliną pavadino “revoliucijos duobkasiu” suprasdamas, kad valdymo aparate atsiradus rusų daugumai, “Lenino-Trockio reikalas” užsprings, o rusai pagal galimybes sugebės tarybinę sistemą pritaikyti sau. Kad būtų aiškiau, kas tai yra “nacionalinis klausimas” revoliuciniu požiūriu, prisiminkime kai kurias taisykles, kurias suformulavo Leninas (Blankas) kovai su “didžiarusišku šovinizmu”:

“Internacionalizmas išnaudotojiškos ir taip vadinamos “didžiosios” nacijos požiūriu... (pastebėkite, kiek paniekos rusams išsireiškime “taip vadinamos”” – R.P.) privalo būti ne tik paisant formalios lygybės tarp nacijų, bet turi būti ir toje nelygybėje, kuri atsvertų nelygybę iš išnaudotojiškos, didelės nacijos pusės ir kuri pasireiškia faktiniame gyvenime. Kas to nesuprato, tas nesuprato tikro proletariško požiūrio į nacionalinį klausimą”. (V.I. Leninas. Pilnas Raštų Rinkinys, 45 t. 359 psl.).

Kaip sakoma, komentarai nereikalingi.

30-jų metų pradžioje Vokietijos Nacionalsocialistų darbo partijos (NSDP) lyderiai jau gerai žinojo carinės Rusijos pagrindines klaidas, kuri gėdingai sužlugo. Klaida ta, kad buvo ignoruojamas “žydų klausimas”, nepakankamai buvo įvertintas tarptautinės žydijos griaunamasis poveikis, kuri Rusijai paskelbė atvirą karą. Sąlyginė sėslumo riba buvo imuniteto nuo užsieniečių parodija. Stalinas taip pat gerai žinojo, kodėl pralaimėjo “tironai”. Jis nenorėjo jų likimo ir, įgavęs jėgų, iš karto pradėjo valyti eiles nuo destruktyvių elementų.

Stalinas nebuvo antisemitas tikrąja to žodžio prasme, jis buvo valstybininkas ir diktatorius. Jam buvo tas pats, kas prieš jį: žydas ar rusas. Jis buvo diktatorius internacionalistas, jis buvo virš nacijų ir klasių. Stalinas buvo absoliutus pragmatikas ir materialistas. Savo beveik asketišku gyvenimo būdu “tautų tėvas” pabrėždavo savo gyvenimo nepatvarumą. Jis manė esantis “Žemiškuoju Dievu”, Dievu-darbininku”, kuris nemirtingumą užsikariauja griaudamas ir kurdamas. Valstybės interesai jam buvo aukščiau visko, o valstybę sudaranti tauta jam buvo Rusai. Valstybės interesai reikalavo remtis išlikusiu rusų elitu ir kurti naują.

Hitleriui ta prasme buvo paprasčiau: Vokietija išvengė revoliucijos ir pilietinio karo, todėl išsaugojo naciją. Stalinas tikėjosi aukštesnio Rusijos liaudies intelekto palaikymo ir pasitikėjo jos dvasine galia. “Katiušos” ir T-34 gimė rusų genijų atakų sąlygomis. Pagrindinis kuro komponentas, kuris davė postūmį valstybinės mašinos darbui su maksimaliu NVK, buvo Rusiškas Nacionalizmas.

Iš karto pabrėžiame, kad tai nebuvo grynas nacionalizmas, jis greičiau buvo panašus į radikalųjį patriotizmą. Aš jį net pavadinčiau kompensaciniu nacionalizmu, kuriuo Stalinas kompensavo tarybinio nacionalizmo trūkumus. (Kompensacinio nacionalizmo koncepciją aš planuoju atskleisti artimiausiu laiku).

Patikslinu, kad ne iš didelės meilės Rusų tautai Stalinas pasitikėjo rusų nacionalizmo energija, o tai darė grynai pragmatiškais sumetimais, nes būtent šis kuras buvo geriausias.

Hitleris galėjo numatyti daug ką, bet tik ne tai. Tikriausiai jis iki pat gyvenimo pabaigos nesuprato, kuriuo momentu Stalinas žengė tą sprendžiamąjį žingsnį. Be to, ar jis galėjo įsivaizduoti, kad per kažkokius penkerius metus būtų įmanomą parklupdytą, pažemintą ir nukraujavusią tautą pastatyti ant kojų. Juk stalininius kadrų valymus – Hitleris priėmė kaip kovą už valdžią, bet jokiais būdais ne kaip pasiruošimą Pasauliniam karui. Rusų įkvėpimas buvo toks gilus, kad vokiečių analitikai tai suprato kaip priešmirtinį atodūsį.

Kadrų valymui pritaikydamas grynai medicininius griežtus metodus ir pasirašydamas tą Instrukciją, Stalinas suprato, kad jis pats neatitinka nustatytų kriterijų (žemas ūgis, suaugę kojų pirštai, “sausarankiškumas”). Bet savo trūkumus Stalinas lygino su Dieviškais trūkumais, ir reikalavimus galėjo pareikšti tik jam lygūs....

Jeigu komunistai stalininius kadrų politikos metodus būtų išsaugoję, jų gretose nebūtų pasirodęs valstybės duobkasys M. Gorbačiovas su savo ryškia “šėtoniška žyme” ant kaktos, kuriai tiek daug dėmesio buvo skiriama NKVD instrukcijoje. Tarybinės Armijos ir Karinio Jūrų Laivyno Vyriausiosios politinės valdybos viršininku nebūtų buvęs D. Volkogonovas, nes turėjo aiškiai išreikštas degeneracines kūno disproporcijas, jis 1991 m. vadovavo Komisijai, kuris naikino jo buvusią žinybą, taip pat jis aktyviai dalyvavo iškraipant Antrojo Pasaulinio Karo istoriją. Nebūtų padaręs savo karjeros komunistinėje spaudoje (žurnalas “Komunistas”, laikraštis “Pravda”) E. Gaidaras, nes turėjo aiškiai išreikštą burnos nervingumą ir judesių slopinimą, nebūtų pakilęs į valstybines aukštumas senas Jegoro Timurovičiaus draugas raudonplaukis A. Čiubaisas (“ryžasis Tolikas”), į kurio plaukų spalvą būtų atkreipę dėmesį net Petro I laikais. Nebūtų į Ministrų Tarybą pralindęs G. Javlinskij su savo “šėtono antspaudu” ant kaklo. Ir tam nėra pabaigos. “Stalininė medicininė komisija” juos visus būtų išbrokavusi.

1969 m. NKVD Instrukcija buvo atiduota į archyvą kaip nebeaktuali. Tai įvyko tiesiog po dviejų metų, kai KGB pradėjo vadovauti J. Andropovas. Nejaugi Andropovas nesuprato to dokumento reikšmės? Arba pagal tą instrukciją jis pats netiko žvalgybai? Greičiausiai KGB šefas puikiai suprato šio dokumento funkcionalumo reikšmę. Paprasčiausiai, jam buvo reikalingi žmonės-griovėjai, o ne kūrėjai! Tuo ir galima paaiškinti KGB pasyvumą, kai buvo ardoma TSRS. Susidariusioje išorės ir vidaus situacijoje, jų kadrinė sudėtis jau neatitiko didžiulės valstybės interesų. Visagalė KGB mašina 1991 m. jau buvo tik dviratis su nuleistomis padangomis. Kūrėjų vienetai jau nebegalėjo priešintis griovėjų armijai, kurie svajojo apie naujos revoliucijos laikus...

Roman Perin
“Už rusų reikalą”. Nr. 7 (67). 1999 m.


TSRS VIDAUS EIKALŲ LIAUDIES KOMISARAS

Visiškai Slaptai
TSRS NKVD sričių kadrų skyriams

Instrukcija

Dėl pagrindinių kriterijų atrenkant kadrus tarnybai NKVD organuose.

Ši instrukcija yra rekomendacinio charakterio atrenkant kadrus tarnybai TSRS NKVD organuose.

PADRINDINĖS NEGATYVIOS KATEGORIJOS:

Kalbantis su kandidatu, reikia jo išklausinėti apie šeimyninę padėtį, tėvų gyvenimo sąlygas. Jeigu jie išsiskyrę, tai, kaip taisyklė, reiškia, kad tėvas arba motina yra nenormalūs. Jų vaikai taip pat skirsis. Tai savotiškas prakeiksmo antspaudas, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Jeigu tėvai gyveno laimingai, tai jų vaikai taip pat gyvens laimingai ir bus psichiškai sveiki.

Dr. J.V. Stalinas nustatė, kad tarybinė šeima – visuomenės ląstelė ir, atitinkamai, į tai reikia atkreipti ypatingą dėmesį.

Prieš priimant į tarnybą ir tiriant kandidato šeimyninę padėtį, svarbu kaip galima daugiau sužinoti apie jo žmoną, iš kokios ji šeimos, kas jos tėvai. Atrodo, kad tai savaime suprantami dalykai, bet, kaip taisyklė, mūsų kadrai į tai nekreipia dėmesio. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į daugiavaikes šeimas. Degeneratyvioms motinoms dažniausiai būna, kad, kuo daugiau jos daro nuodėmių, tuo daugiau veisia vaikų. Tai, savo ruožtu, persiduoda vaikams, o blogiausiais iš visų būna paskutinis vaikas.

Analogiškus tyrimus reikia atlikti (slaptai) ir kitų giminaičių atžvilgiu.

Kalbantis reikia išsiaiškinti apie draugus ir pažįstamus, su kuriais bendrauja kandidatas, nes galioja taisyklė: “pasakyk man, kas tavo draugas, aš pasakysiu, kas tu”. Atkreipti dėmesį į kandidato žmonos aplinką. Kaip taisyklė, tai būna gyvačių lizdas. Tada bendradarbio šeimyninis gyvenimas visiškai priklausys nuo sutuoktinės nuotaikos, jos draugių ir ryšių.

PAGRINDINIAI MATOMI DEGENERACIJOS POŽYMIAI:

1. Nervinis tikas arba veido traukuliai.

Paprastai tai susikoncentruoja aplink burną. Trūkčioja burna, lūpos, nosis, kaklas. Trūkčioja akių vokai. Tai kartojasi kas kelios minutės. Kai kurie tai bando nuslėpti kaklo masažu ir t.t.

2. Žvairumas ir kitos akių deformacijos.

Ne veltui sakoma, kad akys – sielos veidrodis. Prie tokios kategorijos žmonių su “negera akimi” reikia priskirti ne tik žvairus, bet ir kuprotus, karlikus, aiškiai išsigimusius žmones. Prie jų taip pat reikia priskirti skirtingų spalvų akių žmones, net iki astigmatizmo.

Pavyzdžiui, viduramžiais, pakako vieno iš tų požymių, kad žmogus patektų ant laužo. O rusų caras Petras I išleido įsaką, kuris draudė raudonplaukiams, žvairiems ir kuprotiems liudyti teismuose. Tas istorines aksiomas būtina naudoti kasdieninėje NKVD organų darbo praktikoje.

3. Įvairūs kalbos defektai.

Šveplavimas, vapėjimas, mikčiojimas. Visa tai tiesiogiai susiję su nervinėmis paveldėtomis psichinėmis ligomis.

4. Chroniškos migrenos.

Stiprūs galvos skausmai iki pykinimo ir vėmimo. Kaip taisyklė, tas susirgimas paveldimas. Jeigu nuo to kenčia kas nors iš artimų giminaičių, tai, tikriausiai, šią ligą bus paveldėjęs ir kandidatas į tarnybą. Nereikia migrenos painioti su įprastais galvos skausmais, kas pasitaiko kiekvienam žmogui. Kalbama apie tokius skausmus, kurie žmogų paverčia nedarbingu, ir tokia padėtis išlieka ilgą laiką net ir po to, kai įsikiša gydytojai. Reikia išsiaiškinti ar tokiomis ligomis serga kas nors iš kandidato giminaičių.

5. Arkliadantiškumas.

Tai atsikišę į priekį dantys, panašiai, kaip arklio. Tai galima priskirti prie žmonių kategorijos su “negera akimi”. Kiti požymiai, kurie matomi veide: neproporcingas galvos dydis, ypatingai didelė galva, atsikišusi kakta ir t.t. Bet kokios matomos kūno disproporcijos, kurios gali pasirodyti nemaloniomis.

6. Įgimtos dėmės.

Medicininės apžiūros metu reikia atkreipti dėmesį į įgimtas juodas, raudonas, tamsiai geltonas, rudas ir galimai kitų spalvų dėmes, kurios viduramžiais buvo vadinamos “šėtono antspaudais” arba “raganų žymėmis”. Nereikia jų painioti su mažomis įgimtomis dėmelėmis, kurių turi kiekvienas žmogus. Šėtono antspaudas paprastai yra didesnis už vyšnią arba slyvą, ir pasitaiko net lėkštės dydžio. Pasitaiko dėmės ir slyvos dydžio, jos būna pūkuotos. Žinoma, ne visi išsigimėliai turi tokių požymių, bet, kaip taisyklė, tie, kas juos turi, – yra išsigimėliai.

7. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į kandidato nacionalinę kilmę.

Socialine prasme, pagal psichogenetines savybes labai pavojingi yra žmonės, kilę iš mišrių santuokų. Atrenkant kadrus tarnybai NKVD, reikia atmesti žydiško kraujo turinčius žmones. Kandidato ir jo artimų giminaičių kilmę reikia atidžiai ištirti iki penktos kartos. Ar buvo giminėje žydų. Visas kitas tarprasines mišrias santuokas reikia laikyti pozityviomis.

8. Savižudžiai.

Svarbu žinoti, ar tarp artimų giminaičių buvo savižudžių, ir nesvarbu, kokios buvo priežastys. Tyrimai rodo, kad polinkis savižudybei – tai paveldima liga, kuri perduodama iš kartos į kartą. Nebūtinai turi būti, kad kiekvienas paveldėjimo grandinėje privalo nusižudyti. Bet, jeigu kartą taip atsitiko, tai būtinai pasikartos, net jeigu pasikeis kelios kartos.

***

Medicininės apžiūros metu ir atliekant psichofiziologinius tyrimus, reikia išsiaiškinti išsigimimo ir degeneracijos požymius juos stebint ir palyginamosios anatomijos metodu sulyginant su kūno ir organų sistemomis:

I. KŪNO SANDAROS IR FORMOS PLANAS.

Išsigimimo atveju kartais pažeidžiamas kūno planas, jo svoris. Vyro atveju, jo kūnas gali būti panašus į moterišką organizmą, pasitaiko ir atvirkščiai (feminizmas ir muskulizmas), būna lyčių susimaišymas (hermofroditizmas). Gali būti pažeisti kūno išmatavimai lyginant kūno pusių simetriją. Tai pasireiškia kūno dalių proporcijų pažeidimais. Pavyzdžiui, šešiapirštiškumas, skirtingo ilgio rankų pirštai.

Kartais pasitaiko, kad vienos kūno pusės oda turi daugiau apgamų, arba intensyvesnių pigmentinių dėmių, arba dėmės nudažytos kitos spalvos pigmentais, negu kitos pusės; Arba akių rainelės turi skirtingus pigmentus, t.y., akių spalva skiriasi, ir panašiai. Arba, pagaliau, nebaigtas dviejų kūno dalių sujungimas, tada gaunasi tokios formos, kaip VILKO SNUKIS, ZUIKIO LŪPA.

Neteisinga kūno dalių padėtis iššaukia vidaus organų padėties pasikeitimus. Pavyzdžiui, kepenys, kurios paprastai yra dešinėje, gali atsidurti kairėje, o širdis – atvirkščiai. Čia reikia priskirti ir mažą ūgį, kas reiškia nepakankamą išsivystymą (infantilizmą).

II. KŪNO DALYS IR GALŪNĖS.

Pailgėjęs uodegikaulis, papildomoms galūnės arba papildomi pirštai ant kojų ir rankų (polidaktilija). Daugiapirštiškumas – anomalija sąnarių ir kaulų sandaroje, yra išskirtinis susirgimas. Daugybiniai pirštai gali būti suaugę, gali pasitaikyti dvigubi šonkauliai, dvigubas nugarkaulis. Taip pat gali būti ir viso skeleto dalių kaulų trūkumų.

III. BENDRA ODOS DANGA:

а) Nenormali odos pigmentacija.

Įvairios pigmentacijos, pigmentiškumas arba ryškiai pigmentuoti odos lopai (skirtinga pečių, viršutinės nugaros dalies, šonų arba pilvo odos pigmentacija ir t.t.), arba, kaip pas gyvūnus, ryškių spalvų odos dėmės.

б) Nenormalus kūno arba veido plaukuotumas.

Suaugę antakiai, moterų veido plaukuotumas.

в) Daugybė mažų įgimtų odos dėmelių arba nedidelis kiekis didelių.

г) Reversiniai požymiai.

T.y., grįžtamieji reiškiniai, rodantys gamtinių požymių sugrįžimą, kurie yra būdingi gyvūnams. Pirštų tarpusavio suaugimas plėvėmis, nenormalus odos ir pieno liaukų išsivystymas. Viena arba keletas krūtų vyrams, padidėjęs pieno liaukų ir krūties spenelių skaičius moterims, vietoje vienos poros – keletas porų.

IV. GALVA – neproporcingai didelės arba mažos galvos; nenormali, keturių rūšių galvos forma:

1. plagocephalia – galvos iškreiptumas;

2. oxycephalia – į viršų siaurėjanti galva, kuri gaunasi dėl per ankstyvo vainikinių ir strėlinių siūlių suaugimo;

3. clinocephalia– balno išvaizdos galva;

4. scaphocephalia – karūnos išvaizdos galva.

Prie išsigimimų reikia priskirti ir veido neproporcingumą galvos dydžiui, kitaip sakant, neatitikimus tarp mąstymo ir kramtomojo aparatų. Neproporcingai stambūs veido bruožai arba per didelis ir į priekį atsikišęs apatinis žandikaulis (prognatizmas). Tokią pat reikšmę turi ir nosies forma. Nosies bukumas, nosies šaknies gilumas, nukreiptos į viršų arba į priekį atsikišusios šnervės.

V. REGOS ORGANAI.

Sutinkamos sekančios įgimtos anomalijos (išskyrus įgimto aklumo): albinizmas, neteisingas centrinės arterinės retinos iškilimas, colomba iridis ir choroideae, ovalinė vyzdžio forma su pailgėjusiu diametru, akys nukreiptos į nosies pagrindą (Legrian).

Ypatingai didelę reikšmę turi neteisinga išorinio akies obuolio pigmentacija, vietoje tolygaus pigmento pasiskirstymo, yra išsiskiriančios spalvotos zonos. Kartais to pigmento spalva neatitinka bendros akių spalvos, pavyzdžiui, lopeliai geltono arba rudo pigmento, kurie išsiskiria mėlynos arba žalios spalvos akyje.

Dažnai pasitaiko anomališki išsigimimai organų, kuria judina arba uždengia akis: įgimtas žvairumas, trečiojo voko užuomazga, kuri dengia akį iš abiejų pusių nuo nosies – reversinis ženklas, atitinkantis trečiam gyvūnų akies vokui (amfibijos akis). Įvairūs akies obuolio judesiai, antakių vešlumas ir forma, tai daugiau antropologiniai, negu nerviniai pakitimai.

Bet santykis tarp atstumo tarp akių ir vokų pjūvio ilgio, turi patologinę reikšmę: jeigu atstumas tarp akių viršija vokų pjūvio ilgį, tai skaitoma išsigimimu.

VI. KLAUSOS ORGANAI.

Per daug mažos ausys, rudementinės arba nepakankamai išsivysčiusios ausys, aiškiai išreikštas Darviniškas gumbelis, į viršų siaurėjančios arba išsikišusios ausys – Satyro gumbelis, Moreleviška ausis (supaprastinta ausis be raukšlių ir užsukimų), atlėpusios ausys, kurios nuo galvos atsikišusios beveik stačiu kampu..

VII. BURNA.

Degeneratų burnos plyšys gali būti arba labai didelis, arba labai mažas. Mažas burnos plyšys yra tada, kai jis lygus subjekto akių plyšiams arba artimas tam dydžiui. Dantys yra vienas iš organų, kurie labiausiai kenčia esant degeneraciniams pokyčiams.

Gilioje senovėje pagal dantis nustatydavo, ko žmogus vertas: Senovės gydytojai Aristotelis, Galenas, dantų degeneracinį pasikeitimą laiko savarankišku fiziologiniu išsigimimo požymiu. Dantys gali būti ne visi. Dažniausiai būna du priekiniai dantys, vietoje keturių. Arba, esant normaliam priekinių dantų skaičiui – du yra normalūs, o kiti du (paprastai išoriniai) yra siauri, nepilnai išsivystę, atsiskyrę dideliais tarpais nuo kaimyninių dantų, kas patvirtina, kad dantys nepilnai išsivystę, nors žandikaulis normalus.

Taip pat pasitaiko nepakankamai išsivystęs žandikaulis, kuriame dantys sunkiai sutelpa ir iškrypsta iš natūralių ribų, dalis atsitraukia atgal, dalis išlenda į priekį, o dantys, arba išdygsta ne visi, arba auga neteisingai. Dažniausiai nukrypimai nuo normos pastebimi viršutinėje gomurio dalyje. Jis gali būti siauras, pagilintas, skliautuotas, vietoje to, kad būtų plokščias, kaip lubos.

VIII. LYTINIS APARATAS.

Degeneratai sutinkami: epispadiasis, hipospadiasis, nenormaliai mažais iltiniais organais, neišsivysčiusiomis sėklidėmis (anorchia), su vienu kiaušinėliu (monorchia), hermafroditizmas su izoliuojančiu simptomu be kokių nors kitų nenormalių lyties pokyčių.

Moterims: per mažai pieno liaukų, neišsivystę, užakę gimdos kanalai, maža, neišsivysčiusi gimda, dviragė gimda (reversinis ženklas).

IX. KRAUJOTAKOS SISTEMA IR VIDAUS ORGANAI (širdis, plaučiai, kepenys it kt.).

Degeneratams dažnai būna, kad širdis, kraujotakos sistema, kiti vidaus organai būna labai padidėję. Ta aplinkybė lemia vienų ar kitų organų ligas. Pavyzdžiui, kai yra per maži inkstai arba nepakankamai išsivystę plaučiai, per didelis krūvis tenka odai ir virškinimo traktui; tas pats atsitinka, kai nepakankamai išsivysčiusi arterinė sistema.

Sąlyginai maža širdis, arterinės sistemos siaurumas, dideli plaučiai, mažos kepenys ir gana ilgos storosios žarnos esant nepakankamai išsivysčiusiems plaučiams, duoda neigiamą kombinaciją. Tai sukelia liguistus procesus ir jie pražūtingi esant pačioms įvairiausioms kombinacijoms (Benecke).

X. KŪNO SANDAROS ANOMALIJOS.

Reikia turėti omenį, kad degeneratai dažniausiai aptukę. Dažnai pasitaiko bendri ir vietiniai pabrinkimai. Plona atrofinė oda.

Svarstant anatomines ypatybes, sprendžiant klausimą, kas yra patologiška ir gali būti priskirta išsigimimo požymiams ir degeneracijai, o kas yra paprasta antropologinė ypatybė, galima vadovautis sekančiais požymiais, jeigu tik jie yra aiškūs.

Tie pavyzdžiai susideda iš statistinių paskaičiavimų, kurie gauti pagal tiriamų požymių dažnumą.

Pavyzdžiui, atlėpusios ausys tarp sveikų gyventojų sudaro 15,5%, o tarp psichinių ligonių – 45-50%. Ta aplinkybė patvirtina, kad atlėpausiai dažniau gali susirgti psichinėmis ligomis, negu žmonės su normaliomis ausimis. Atitinkamai, tas požymis rodo apie užslėptą polinkį susirgti nervinėmis ligomis.

Antruoju kriterijumi yra tiriamo požymio reversiškumas, t.y., kai pasireiškia požymiai, kurie seniai filogenetiškai pergyventi, pavyzdžiui, per daug pieno liaukų, bendras plaukuotumas ir panašiai, tai požymiai, kurie labiau tinka gyvūnams, negu žmogui.

Tokiu būdu, ypatingą dėmesį reikia atkreipti į žmones, kurie, kaip ant nugaros, taip ir ant krūtinės turi didelį plaukuotumą; jeigu tie kandidatai priklauso baltajai rasei, tada tie požymiai patvirtina apie išsigimimą ir degeneraciją. Kitaip reikia žiūrėti į žmones, kurie kilę iš Kaukazo ir Azijos. Ten plaukuotumas atlieka apsauginę funkciją, kuri būdingą toms teritorijoms.

Trečiasis išsigimimo ir degeneracijos požymių kriterijus yra daugybė išsigimimo ženklų, kurie pasiskirstę ant įvairių kūno sistemų:

Dantų anomalijos, akių ir odos daugiaspalviškumas, lytiniai organai (turimi omeny tik labai maži vyrų lytiniai organai – 2-3,5 cm. ilgio penis, o moterims neišsivystę lytiniai organai, tame tarpe neišsivysčiusi krūtinė, arba jos visiškai nėra).

Ketvirtasis požymis yra nepilnas anatominio organo arba jo dalies išsivystymas, pavyzdžiui, vilko nasrai, zuikio lūpa, kiaušinėlių užstrigimas pilvo ertmėje ir t.t.

Penktas kriterijus yra fiziologinių ir psichinių anatominių požymių paralelizmas.

FIZIOLOGINIAI IŠSIGIMIMO IR DEGENERACIJOS POŽYMIAI

1. Funkcinė dviejų kūno pusių desimetrija.

Čia galima priskirti degeneratams pasitaikantį vienpusį prakaitavimą – reiškinys, kai dėl dvasinio susijaudinimo, protinio darbo, o kartais ir dėl fizinio nuovargio, viena kūno ar veido pusė prakaituoja labiau už kitą. Tuo metu viena kūno pusė yra nenormaliai jautri, ir ta nenormalaus jautrumo riba sutampa su vidurine bet kokios kūno dalies linija (veido, nosies, kaktos ir t.t.). toks vienpusiškumas pastebimas ir pagal kitas funkcijas, pavyzdžiui, pražilimas arba pigmentacija tiksliai sutampa su atskiromis kūno arba jo dalių pusėmis.

2. Polinkis smegenų hiperemijai ir nuo to priklausanti padidėjusi smegenų (ypač psichinė) veikla.

To proceso metu nenormaliai įaudrinami centriniai arba periferiniai vazomotoriniai aparatai. Tokia fiziologinė ypatybė pastebima pas vaikus – daugelio dvasinių ligonių arba degeneratyvių subjektų palikuonis. Tai aiškiai pasireiškia artimiausioje girtuoklių (alkoholikų) kartoje ir tarnauja paveldimiems to aparato pasikeitimams, kuris yra labiausiai jautrus toksiniam etilo spirito poveikiui. Kaip parodo farmakologija, į degeneratų ir išsigimėlių organizmo vidų patekęs alkoholis arba eteris, labai susilpnina organizmą, o chloroformas pirmiausiai pažeidžia (paralyžuoja) vazomotorinius, o vėliau apnuodija ir kitus centrus. Tokiu būdu, jeigu nedideliais kiekiais alkoholį pavartoja normalus žmogus, alkoholį organizmas pajėgus perdirbti be kokių nors anomalių reiškinių ir subjekto elgesio pasikeitimo (atminties praradimas, chuliganiškumas, riaušės, girtų priekabiavimas ir t.t. – visa tai blaiviems žmonėms yra šlykštu ir nepriimtina).

Pirma, po spirito dozės išgėrimo, degeneratai ir išsigimėliai nebegali sustoti, antra, nusigėrę jie pasidaro agresyvūs, chuliganiški, nesuvaldo savo veiksmų, praranda savikontrolę. Kaip taisyklė, išsiblaivę jie gailisi, bet savo veiksmų neatsimena.

Todėl patikrinimo metu reikia paklausti, kiek spiritinių gėrimų kandidatas gali išgerti ir kaip elgiasi, kai išgeria per daug. Paveldimas alkoholio poveikis toks, kad, alkoholikų palikuonių vazomotorinė sistema yra liguistai jautri bet kokiems dirgikliams, lyg tai kraujagyslių paralyžius būtų persidavęs palikuonims pilna apimtimi ir tampa fiziologiniu trūkumu.

Tokiu būdu, iš to alkoholinio paveldimumo pavyzdžio matome, kad yra reiškinių genetinis paveldėjimas. Pastebimas liguistas perdavimas ir per funkcinius išsigimimus. Todėl medicininės apžiūros tikslas yra IŠSIAIŠKINTI kandidato giminaičius, kurie yra chroniški alkoholikai. Natūralu, kad tokių kandidatų priimti į tarnybą nepageidautina.

Reikia turėti omeny, kad vienu ar kitu būdu įgytas vazomotorinis dirglumas organiškai keičia žmogaus charakterį, jis būna dirglus, linkęs dvasiškai susijaudinti; fiziologine prasme, smegenų hiperemija ir kliedesiai infekcinių susirgimų metu – medicinoje seniai žinomi reiškiniai.

3. Nesugebėjimas suvaldyti kai kuriuos sudėtingus refleksinius poelgius, nors, paprastai, jie lengvai suvaldomi.

Pavyzdžiui, naktinis šlapimo nelaikymas, kuris, pagal nespausdintus tyrinėjimo rezultatus, gali būti priskirtas prie fiziologinių ir degeneratyvių išsigimimo požymių. Tas reiškinys daug dažniau pasitaiko tarp tų žmonių, kuriems pasireiškia ir kiti degeneracijos požymiai.

Naktinis šlapimo nelaikymas turi būti vertinamas kaip šlapimo pūslės gleivinės padidintas jautrumas (padidėjęs refleksinis jautrumas) arba kaip susilpnėjęs šlapimo sulaikymo poveikis iš galvos smegenų centrų. Panašus šlapimo pūslės jautrumas kartais pasitaiko esant dvasiniam susijaudinimui (pavyzdžiui, ko nors laukiant) ir pasireiškia dinamogeniniu arba, atvirkščiai, sulaikomuoju poveikiu. Prie tos pačios kategorijos priskiriami pykinimo ir vėmimo reiškiniai laukimo atveju. Čia priskiriamas ir nesulaikomas paraudimas arba bijojimas parausti.

4. Idiosinkrazija.

Pasireiškia fiziologine ypatybe, kada kai kurie subjektai visiškai išskirtinai arba jiems charakteringu būdu reaguoja į medžiagas, sugebančias sudirginti jų organus, nervinius centrus. Dėl tokių sugebėjimų, kai kurie subjektai tampa nejautrūs kai kurioms priemonėms arba, atvirkščiai, tampa ypatingai jautrūs kai kuriems dirgikliams (mastui, vaistams ir t.t.).

Aprašoma fiziologinė ypatybė grindžiama per dideliu kokio nors nervinio centro arba kokios nors funkcijos jautrumu. Aukščiau pateiktas pavyzdys apie alkoholikų palikuonis yra atskiras idiosinkrazacijos atvejis, kuris apsiriboja vienu nerviniu aparatu. Bandymai rodo, kad idioinkrazacijų yra daugybė, priklauso nuo daug organų ir nervinių centrų, gali būti sukelti daugybės išorinių medžiagų (vaistai ir kiti dirgikliai, pavyzdžiui, važiavimas rogutėmis, sniegas ir panašiai.).

5. Kalbos ligos.

Kai kurios kalbos ligos yra degeneracijos požymiai. Čia galima priskirti mikčiojimą, šveplenimą, vapėjimą. Prie degeneracinių požymių nereikia priskirti kalbos trūkumų, jeigu tai nėra įgimta. Pavyzdžiui, mažą vaiką išgąsdino (piktas šuo, vilkas ir t.t.), ir po to jis pradėjo mikčioti. O iki to jis kalbėjo normaliai.

Liguistas tų reiškinių charakteris yra tame, kad tuos trūkumus, išskyrus mikčiojimą, labai sunku išgydyti. Tie trūkumai dažnai nepašalinami ir kelia nuostabą tai, kad kai kurie subjektai sunkiai ištariamus garsus vienais atvejais ištaria normaliai, o kitais, jų neįveikia. Tarimo trūkumai – vieni iš pačių charakteringiausių degeneratyvių ligų požymių, kaip idiotizmas; taip kad, kalbos trūkumų kilmė taip ir paaiškinama.

6. Pagaliau, prie fiziologinių (funkcinių) degeneracijos požymių galima priskirti kai kurias bendras biologines ypatybes, kurios degeneratyvias šeimas ir gimines išskiria iš sveikųjų:

а) daugiau nevaisingų santuokų, negu pas sveikuosius, proporcija 1:7.

b) didelis gimstamumas ir artimiausių palikuonių gausumas.

c) didelis vaikų mirtingumas.

d) gyvybingumas mažėja su kiekviena karta.

e) nusikaltėlių daug daugiau iš degeneratyvių šeimų, negu iš sveikųjų.

IŠSIGIMIMŲ IR DEGENERACIJOS PSICHINIAI POŽYMIAI

1. Dvasinės savybės: hermofroditizmas, feminizmas, maskulizmas, infantilizmas ir senilizmas.

Hermofroditizmas – tai viename individe apsijungusios dvi skirtingos lytys arba tik kai kurios jų savybės. Feminizmas – tai vyro vystymosi sustojimas jauname amžiuje, kas priveda prie kai kokio moteriškumo išsivystymo. Feminizmo atveju pastebimi ir gilesni pasikeitimai, ir tai priklauso nuo vyro organizme esančių kai kurių kitų požymių (moteriškos krūtinės, plataus dubens, pastorėjusių šlaunų ir t.t.) ir daugelio moteriškų dvasinių savybių.

Infantilizmas – tai vaikino ar merginos fizinio vystymosi nustojimas jauname amžiuje, ir tai labiausiai pasireiškia per lytinius organus (gimdą, kiaušides, krūtinę – moterims, ir išorinius lytinius organus ir sėklides – vyrams), mažas plaukuotumas ant lytinių organų. Senilizmas – priešlaikinis (per daug ankstyvas) protinis ir fizinis pasenimas ir vystymosi sustojimas, senatvinių raukšlių atsiradimas ir senos sielos savybių pasireiškimas.

Visais tais atvejais dvasinės savybės koja kojon eina su fizinėmis savybėmis. Paaiškinimui mes apsiribosime keliais pavyzdžiais. Kai kurios raumeningos merginos stodavo greta vyrų, eidavo tarnauti į armiją, gyveno vyrų vienuolynuose. Jos ne tik nepastebėdavo savo tikrosios lyties, bet ir dvasiškai jausdavosi vyrais. Savo ruožtu – vyrai-feministai, taip pat rodo moteriškas charakterio savybes.

Tokiems vyrams patinka šviesūs kostiumai, moteriški užsiėmimai (rankdarbiai), ir jie tame daug pasiekia. Vaikystėje feministai mėgo persirenginėti moteriškais rūbais, dažydavosi, kas būdinga moteriškam tualetui. Šioje srityje būtina atskirti tas savybes, kuris pastebimos tarp silpnavalių jaunų žmonių, kai jie instinktyviai stengiasi patikti moterims ir jas vergiškai pamėgdžioja.

Savo ruožtu, nuo maskulizmo reikia atskirti tas moteriškos lyties esybes, kurios dėl pamėgdžiojimo rengiasi tipiškais vyriškais rūbais. Ir vienu, ir kitu atveju atpažinimas grindžiamas aprašomos būsenos fizinių požymių buvimu arba jų nebuvimu, taip pat atsižvelgiama į būsenos trumpalaikiškumą arba laikiną charakterį, kuris būdingas pamėgdžiotojams. Todėl reikia labai atsargiai ir rimtai elgtis su moteriško tipo vyrais ir vyriško tipo moterimis.

2. Mimika ir fizionomika, kaip degeneracijos ir išsigimimo požymiai.

Gilios senovės daugybiniais moksliniais tyrimais – Aristotelio ir Adamantijo laikais – įrodyta, kad mimika ir fizionomika gali būti sudėtingais išsigimimų simptomais. Naudodamasis mimika, Aristotelis nebijojo nustatyti netikusių charakterio bruožų savo amžininkams. Buvo nurodomi tokie simptomai, kurie buvo pastovūs, o ne laikini. Daugelis viduramžių ir naujųjų laikų autorių šalia fizinių išsigimimo požymių (įgimtos dėmės, apgamai, pigmentinės dėmės) nurodo neteisingas mimikas – apie ką jau buvo paminėta aukščiau. Pats jų buvimo faktas patvirtina degeneracijos egzistavimą.

3. Lytinės anomalijos.

Priklauso prie pačių charakteringiausių išsigimimo požymių. Jos pasireiškia neurestiniais pojūčiais, daugybinėmis anomalijomis, apie kurias duomenys surinkti teisminėje medicinoje ir teisminėje psichologijoje. Kraštutinis požymis yra nekrofilija. Palyginamoji tų psichinių anomalijų dalis patvirtina jų patologinę kilmę. Dažniausiai pasitaikančios anomalijos: erotomanija arba starizmas vyrams, nimfomanija moterims, o taip pat iškrypimai, kurie žinomi pederastijos pavadinimu (dažniausiai pasyvia forma), sodomija, nekrofilija (fizinė meilė su lavonais), zoofilija (lytiniai santykiai su gyvūnais) ir t.t.

4. Obsessiones arba fobijos, t.y. dvasinės būsenos (mintys ir jausmai, valios aktai), kurios priskiriamos prie neginčytinų patognominių išsigimimo požymių.

Tokios būsenos šiuo metu gerai išstudijuotos ir aprašytos literatūroje. Įkyrių minčių pavyzdžiu gali būti mintis, kad prarytas koks nors daiktas (adata, vabzdys ir t.t.), nors subjektas puikiai žino, kad to nebuvo. Tokios pat mintys apie galimą užkratą, apie prisilietimą prie ko nors nešvaraus, dėl ko būtina nusiplauti rankas, arba mintis apie tai, kad paruoštame išsiųsti laiške yra nepadorių išsireiškimų. Kyla šlykščių minčių žiūrint į numirėlį, portretus ir t.t. Prie įkyrių minčių priskiriamos baimės parausti matant svetimiems žmonėms. Prie įkyrių minčių galima priskirti ir pastovų rankų plovimąsi, kai tik pagalvojama apie užkratą. Taip pav. laiško patikrinimas, kai pagalvojama, kad ten gali būti nepadorių išsireiškimų. Arba perėjimas iš dešinės gatvės pusės į kairę vien pagalvojus, kad ėjimas dešiniąja puse yra pavojingas tėvui, o kairiąja – motinai.

5. Demoniški bruožai.

Įsikūnijęs blogis. Dažniausiai pasitaiko tarp poetų. Požymiai pasirodo jaunystėje ir auga, kol išsigimimo procesas pasidaro aiškiai pastebimas:

а) proto atžvilgiu.

Protiniai sugebėjimai paprastai yra stiprioji dvasinio paveldėjimo pusė, kurių dėka subjektas išsisprendžia visus gyvybiškai svarbius klausimus ir net tuos, kurie sunkiai pasiduoda proto analizei, ir kuriuos normalūs žmonės išsisprendžia jausmų (nuojautų) pagalba, kaip delikatesniais įrankiais – padorumu, pareigos jausmu, sąžine ir t.t. Demoniškų natūrų pagrindiniai proto bruožai yra: kalbumas, polinkis ginčytis, sofizmų ir dialektikos naudojimas, sausa logika, protinis formalizmas, bandymai iškilti virš jausmų ir padorumo takto. Toliau – siekis išstumti faktų logiką, viską pakeisti nuotaikos logika.

b) jausmų atžvilgiu.

Pirmoje vietoje visada yra gerai išvystytas pykčio jausmas ir organinis stichinis pyktis, kuris dažnai pasireiškia kaip aistra, todėl yra sunkiai pažabojamas. Todėl pykčio jausmas tampa nepašalinamu, yra kaip pastovus charakterio bruožas, kuris atsiliepia visai dvasinei būsenai. Labai lengvai supykstama, pasireiškia kerštingumas.

Daugelis aukštesnių jausmų – gerumas, meilė, švelnumas, viltis geresnei ateičiai, tikėjimas žmonėmis ir gėriu – išvystyti nepilnai ir niekada nepasieks idealių aukštumų. Dėl to subjektai pesimistiški, nepasitikintys, sausi. Egzistuoja polinkis į savąjį aš, į asmeninius interesus, į kovą ir priešiškumą, dėl to pyktis ir piktumas yra naudojami kaip ginklas.

Toks dorovinis daltonizmas degeneratus veikia pražūtingai. Jis stiprina asmenines savybes, pasididžiavimą, savimylą, kas veda prie savęs pervertinimo, kitų žmonių negerbimo ir paniekos jiems. Išdidumas degeneratams yra toks pat gilus charakterio bruožas, kaip ir pyktis. Subjektas darosi kraštutinai – noli me tangere. Esant tokiems liguistiems charakterio bruožams, bendravimas su žmonėmis ir šeimoje yra gana nelengvas: bet kokį prieštaravimą degeneratas vertina kaip jo puolimą, o bet kokį nesutikimą – įžeidimu.

Degeneratas nesupranta visuomenės idealų, o supranta tik savus. Tuo pačiu degeneratai neturi visuomeninės gėdos ir tų gyvenimui svarbių dvasinių savybių. Gyvenime jie vadovaujasi asmenine sąžine, kuri lengvai pakeičiama jausmais, dažniausiai pykčiu. Dėka nurodytų charakterio bruožų, tolesnis gyvenimas, pradedant jaunystės metais, yra morališkai nykus, kad tai priveda ne prie tobulėjimo, o prie žlugimo ir degeneracijos.

Degeneratai daugiau ar mažiau atsiskiria nuo žmonių ir pasitraukę į moralinį vienišumą, toliau šalinasi žmonių ir lieka šalti ir užsidarę. Tokios gyvenimo sąlygos priveda prie niūrumo ir abejojimo. Abejojimas yra per laiką susiformavęs įsitikinimas, kad daugelio gyvenimo ir moralinės-dvasinės būsenos klausimų neįmanoma išspręsti – o tai pagrindinis ginklas, kuriuo degeneratas apdovanotas nuo pat gimimo, tai yra protu.

c) valios požiūriu.

Vidinė disharmonija kartu su silpnu moralinio gyvenimo išsivystymu, degeneratams neleidžia individualiai tobulėti ir pasiekti aukštesnių gyvenimo tikslų. Dėl to moralinis degenerato gyvenimas juda ne pirmyn, kaip turėtų būti, o atgal. Tai natūraliai priveda prie nusivylimo ir gyvenimo džiaugsmo praradimo, moralinio nuosmukio, ir tokia moralinė metamorfozė tuo didesnė, kuo silpnesni tie jausmai. Žlunga visi gyvenimo planai. Gyvenimas tampa morališkai atsitiktiniu. Prie tokios būsenos degeneratas ateina neišvengiamai, kas priveda prie savižudybės, o tai charakteringa visiems degeneratams.

Reikia atkreipti dėmesį į viršutinio orbitalinio raumens susitraukimą (minties ir proto raumens) kartu su staigiu piramidiniu nosies raumens susitraukimu (pyktis, piktumas, priešiškumas) ir daugiau ar mažiau pastebimu didžiojo skruosto raumens susitraukimu (džiaugsmas). Kartu susitraukiantys du paskutiniai raumenys išreiškia piktdžiugiškumą. Tokiu būdu, šaltas protas, pyktis, piktdžiugiškumas, beširdiškumas, yra vienodai charakteringi demoniškai degeneratų natūrai.

Baigiant reikia atkreipti dėmesį į tai, kad išsigimimo ir degeneracijos procesas su visais jo etapais, išraiškomis, kryptimis ir pabaiga, dažnai gali pasireikšti ne tik psichologiškai ir fiziologiškai, bet ir anatomiškai: fizinis buvusių ir ateinančių kartų panašumas, perdavimas kokių nors ypatingų fiziologinių bruožų (įpročių, idiosinkrazijos, keistenybių ir t.t.), rodo, kokiose žemyn einančiose degeneratų atšakose procesas pasireiškė, o kuriose atšakose, atvirkščiai, to proceso išvengta. Šiame plačiame klausime, kaip ir bet kurioje kitoje su žmonėmis susijusioje mokslinėje užduotyje, būtina vadovautis visu sudėtingu fiziologinių, fizinių ir psichinių duomenų spektru.

1938 m. gruodžio 21 d., Maskva, TSRS NKVD, N00134/13


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ