...Liaudies Komisarų Taryba skelbia, kad antisemitinis judėjimas ir žydų pogromai kenkia darbininkų ir valstiečių revoliucijai ir Socialistinės Rusijos darbo liaudį kviečia kovoti su tuo blogiu...
...Sovnarkomas nurodo visoms Liaudies Deputatų Taryboms ryžtingai persekioti antisemitinį judėjimą...
Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas
V. Uljanovas (Leninas)
Atsakau į paklausimą.
Nacionalinis ir rasinis šovinizmas yra žmonių nekenčianti atgyvena, kuri egzistavo kanibalizmo laikotarpiu. Antisemitizmas, kaip kraštutinio rasinio šovinizmo forma, yra labiausiai pavojinga kanibalizmo atgyvena.
Antisemitizmas naudingas eksploatatoriams kaip žaibolaidis, kuris kapitalizmą gelbsti nuo darbininkų smūgių. Antisemitizmas pavojingas darbininkams, jis yra kaip šunkelis, kuris juos veda tolyn nuo teisingo kelio, ir atveda į džiungles. Todėl komunistai, kaip nuoseklūs internacionalistai, negali nebūti nesutaikomais ir aršiais antisemitizmo priešais.
TSRS antisemitizmas, kaip reiškinys, kuo griežčiausiai persekiojamas įstatymais ir prieštarauja Tarybinei santvarkai. Pagal TSRS įstatymus, aktyvūs antisemitai baudžiami mirties bausme.
J. Stalinas
1931 m. sausio 12 d.
Pirmą kartą atspausdinta laikraštyje “Pravda” 1936 m. lapkričio 30 d. Nr. 329.
Mes ramiai ir taikiai gyvenome Valdajoje. Mūsų turtas, kuris buvo mano vyro ilgamečio nenuilstamo darbo vaisius, išnyko kaip dūmas. Mes tapome vargšais. Viską, ką vyras buvo uždirbęs, atėmė, taip pat atėmė ir tai, ką jis dar galėjo uždirbti, nes nustojo spausdinti tai, ką jis buvo parašęs.
Sunku buvo galą su galu sudurti. Mano mama persikraustė pas mus, kad galėtų mums padėti prižiūrėdama mūsų mažamečius vaikus. Ji kasdiena su jais užsiiminėdavo ir taip pasidalindavo su vyru mokytojo darbą. Turėjome jau šešis vaikus ir laukiausi septinto. Vyras juos mokė, su jais vaikščiodavo ir eidavo į tarnybą. Aš rūpinausi šeimos maitinimu, ruošdavausi, prižiūrėjau ūkį. Vis augančios kainos ir bado šmėkla vertė galvoti apie vaikų ateitį. Mes jau pakalbėdavome apie persikėlimą į Saratovo guberniją, kur, kaip mums rašė, buvo lengviau maitintis vargšams.
O, jeigu tik mes būtume spėję tai padaryti. Bet štai, netikėtai, rugsėjo 1 d., šeštadienį, puse aštuonių ryto pas mus įsiveržė keturi kareiviai ir vienas civilis. Nepateikdami jokio orderio, jie paklausė tarnaitės – ar namuose draugas M.
Tarnaitė atsakė: “Namuose. Jie pas save, viršuje. Einu, pranešiu”.
Bet kareiviai ją sulaikė, sakydami, kad jie patys nueis į viršų. Tai išgirdusi, mūsų vyresnioji dešimtmetė duktė prasmuko į viršų pirma jų. Vyras stovėjo prie prausyklės ir prausėsi. Susijaudinusi Lida jam pasakė: “Tėti, pas tave kareiviai”. Aš taip pat buvau viršuje. Kareiviai įėjo.
– Jūs draugas Menšikovas?
– Taip.
– Draugas Menšikovai, mes privalome pas jus atlikti kratą.
– Prašom.
Draugai pradėjo kratą, rausėsi komodoje, peržiūrinėjo įvairias smulkmenas. Pamatęs autorinį ženkliuką, vyresnysis kareivis pasakė:
– Tai monarchistinis ženkliukas.
Aš neiškenčiau ir jam pasakiau:
– O pas jus kas čia tabaluoja, atsakykite, prašau.
– Tas? Tai taip pat monarchistinis ženkliukas.
– Na štai, matote. Jūs jį nešiojate, o pas mus tik komodoje guli.
Viską išvertę, jie rado seną kortiką, kurį vyras labai saugojo kaip prisiminimą apie jaunystėje tarnautus metus jūroje.
– Kodėl kortikas nebuvo savo laiku atiduotas?
Vyras jiems padavė kvitą apie savalaikį ginklo pateikimą. Kortiką jo prašymų leido pasilikti atminčiai.
Iš lagamino ištraukė visus senus vyro dienoraščius, laiškus ir iškarpas iš “Naujojo laiko”. Pabaigę kratą, svečiai pareiškė:
– Draugas Menšikovai, mes privalome jus areštuoti. Tie žodžiai mane tiesiog pritrenkė. Už ką? Ką jis padarė? Ką jie rado? Argi galima šiaip sau iš namų išsivesti taikų gyventoją, kurį niekuo neįtarinėjo ir jo kaltės neįrodė. Taip gi negalima...
Aš dar netikėjau savo ausimis. Vaikai taip pat išsigando, pradėjo verkti ir kareivių prašyti, kad tėvo neišsivestų.
Vyras stengėsi mus nuraminti, bet tai buvo nelengva. Nežinodama ką daryti, aš puoliau ant kelių prieš tuos pasaulio galinguosius. Aš visa drebėjau, verkiau ir maldavau neišsivesti vyro, palikti jį su mumis.
Vyresnysis kareivis man pasakė:
– Jūs kultūringa dama ir taip elgiatės.
Verkdama aš atsakiau:
– Prie ko čia kultūra! Iš vaikų nori atimti tėvą, o iš manęs – vyrą.
Vaikiai pradėjo verkti dar stipriau ir, matyt, norėdamas mus nuraminti, tas žmogus mums pasakė, kad po apklausos vyrą paleis. Mes patikėjome, bet verkėme toliau. Buvo labai graudu.
Žmogus sėdėjo savo namuose, nemurmėdamas iškentė, kai iš jo atėmė visą turtą, atėmė ir darbą, kuris buvo vienintelis pajamų šaltinis. Visa tai jis iškentė nemurmėdamas, nedalyvavo jokiose suokalbiuose arba bandymuose atstatyti senąją tvarką, o tik mokė savo vaikus. Nieko jis nelietė, nieko nekeikė, vykdė visus dekretus, prisitaikė prie naujo gyvenimo, ir štai, už nieką jį kažkur išsiveda, įžeidinėja ir mus, ir jį.
Vyrui leido apsirengti ir išgerti stiklinę arbatos. Po to jis su mumis atsisveikino, peržegnojo kiekvieną iš mūsų ir, apsuptas ginkluotos apsaugos, visam laikui išėjo iš gintųjų namų.
Čia mes jam pajutome dar didesnę meilę ir pergyvenome dėl jo. Visi verkėme: mano mama, aš, auklė, vaikai ir tarnaitė. Bėda užgriuvo taip netikėtai... Jį išvedė į kalėjimą, kur jau sėdėjo daug Valdajos pirklių, kurie buvo paimti kaip įkaitai.
Aš palikau verkiančius vaikus su mama ir, jausdama, kad reikia kažką daryti ir nedelsiant jam padėti, reikia rasti gynėjų, todėl pagalbos prašyti puoliau pas kaimynus Ptycinus. Jaunasis Ptycinų sūnus buvo areštuotas tą pačią naktį, ir jį jau buvo išleidę už užstatą. Gal būt paleis ir mano vyrą, arba gal leis bent pasimatyti. Jis pats gal ką nors geriau sugalvos, ką daryti.
Ptycinai man patarė neprašyti pasimatymo su vyru šiandiena, o geriau ten nueiti sekmadienį. Bet kai sekmadienį nuėjau į kalėjimą prašyti pasimatymo, man pasakė, kad negalima. Nėra tarnautojų, nuo kurių tai priklauso. Be to, vakarykščių valdininkų valdžia nebegalioja, nes į Valdają atvyko Vyriausiasis Karinis Lauko Štabas.
Grįžusi į namus be nieko, paskubėjau vyrui surinkti jo komplektą miegojimui, įdėjau kelis kiaušinius ir raštelį ir, nepaisant visų sunkumų, visa tai jam perdavė. Pirmadienio rytą, kartu su vyresniais vaikais Lidočka ir Griša, nuėjau į Vyriausiąjį Karinį Lauko Štabą, kuris buvo įsikūręs Prekybos aikštėje Kovaliovų namuose. Mes pradėjome skaityti užrašus ant to namo sienos “Komendantas”, “Komisaras”, “Vyriausiojo Štabo Pirmininkas”. Pagaliau įėję į mums nurodytą kambarį, mes už stalo pamatėme tik kelis jaunus žmones. Vienas iš jų užėmė Pirmininko vietą. Ant jo piršto pastebėjau nuostabų briliantinį žiedą.
Aš pradėjau prašyti leidimo pasimatyti su vyru ir tikėjausi, kad pasimatymo metu jis man patars, ką toliau daryti. Pati aš net neįsivaizdavau, kaip elgtis, bet jutau, kad laikas brangus, reikia skubiai kažką daryti.
Išklausęs mano prašymą, jaunasis žmogus manęs paklausė:
– Kokia jūsų pavardė?
– Menšikova, – atsakiau.
Tada jis prislopino balsą ir lyg paslaptį sumurmėjo:
– Aš gerai žinau jūsų vyrą, mano tėvai buvo su juo labai gerai pažįstami.
Apsidžiaugusi paklausiai:
– Kokia jūsų pavardė?
Jis sušnibždėjo dar tyliau: “Kunigaikštis Dolgorukovas. Bet prašau Jūsų, niekam to nesakykite”.
Tvardydama savo džiaugsmą ir tam, kad jo neišduočiau prieš kitus sėdinčius už stalo, sušnibždėjau: “Gerai”.
Koks netikėtas džiaugsmas. Kunigaikštis pažadėjo pasistengti, kad vyras būtų paleistas. Bet pasimatyti su vyru man neleido. Vis dėl to į namus sugrįžau turėdama viltį. Paruošiau vyrui pietus ir pati, kartu su vaikais, pietus nunešiau jam į kalėjimą.
Vaikai buvo pakraupę... kad Tėtis kalėjime. Už ką?
Aš negalėjau suprasti, kaip galima į kalėjimą pasodinti niekuo nekaltą žmogų.
Gerai dar, kad kunigaikštis D. padės. Ir nors pietus vyrui perduos. Sugrįžusi į namus, gavau pirmąjį raštelį nuo vyro, kurį perdavė mūsų auklei – Irišai – vienas iš jos pažįstamų.
Antradienio ryte aš vėl nuskubėjau į Štabą ir tikėjausi, kad šį kartą gausiu leidimą pasimatymui. Kunigaikštis Dolgorukovas tebebuvo Štabo pirmininko vietoje. Išklausęs manęs jis garsiai pasakė, kad mano vyras toks svarbus nusikaltėlis, kad jokių pasimatymų jam neleidžiama. Ir tikriausiai jį teis Novgorode. Aš nusprendžiau, kad ir kur jį vežtų, aš važiuosiu kartu su juo, ir apie tai pasakiau kunigaikščiui.
Tada jis garsiai pasakė, kad Štabo paskirtis yra greitai ir teisingai nuteisti. Kunigaikštis garsiai pasakė, kad jis pats mano vyro netardys, nes jis asmeniškai su juo pažįstamas. Tai gali jam pačiam pakenkti.
O aš, pastačiusi ausis, viso to klausiausi, ką kalbėjo tariamasis grafas, kuris pasirodė esantis visiškai ne grafas Dolgorukis, o žydas Gilfontas, medicinos akademijos studentas. Vargšas mano vyras, vargšai mano vaikai.
Kai trečiadienį aš vėl atėjau prašyti pasimatymo, man pasakė, kad Gilfontas išvažiavo į Novgorodą. Aš kreipiausi į jį pavaduojantį jauną žmogų, rusą ir gerai nusipenėjusį. Labai grubiai jis man atsisakė duoti leidimą ir pasakė, kad mano vyras nusikaltėlis.
Jis kvietė į žydų pogromus. Aš paprieštaravau, kad mano vyras niekada to nedarė. Jeigu jis kartais ir smerkė žydų poelgius tai lygiai taip pat, kaip smerkė ir kitų žmonių poelgius, jeigu tai kenkė Rusijai... Jis su tuo nesutiko ir pasakė: – Jūsų vyras rašė už pinigus...
Aš pastebėjau, kad kiekvienas už savo darbą ima pinigus. Ir jūs pats imate pinigus už savo darbą. Bet kuriuo atveju, jūsų prašau nekalbėti nesąmonių apie mano vyrą. Bet jis nenurimo.
– Mes turime įrodymų, kad jis kvietė į žydų pogromus. Štai jie...
Jis ranka parodė į senas iškarpas iš “Naujojo laiko” numerio, kurias paėmė kratos metu.
Vyro dienoraščiai ir laiškai mėtėsi pas juos ant palangės. Visa tai matyti buvo labai skaudu. Kas gi gali man duoti leidimą pasimatyti su vyru?
Komendantas mane pasiuntė pas komisarą. Komisaras Guba išklausė mano ašarotą prašymą ir pasakė, kad leidimo geriau ateičiau vakare, apie septintą valandą. Tada gal jis turės laiko su manimi pasikalbėti, o dabar jis negali. Aš atėjau septintą valandą vakaro ir laukiau eilėje priimamajame. Laukti reikėjo labai ilgai. Skaudėjo širdį, galva nuo sunkių minčių svaigo. Pagaliau komisaras išėjo ir manęs paklausė, ko man reikia.
– Pasimatymo su vyru.
– Negalima.
Aš taip verkiau, kad jis įsakė mane išvaryti iš Štabo. Aš paklusau ir išėjau, bet ketvirtadienį vėl sugrįžau bandyti laimės. Buvo baisu praleisti patogią minutę, pasimatymą arba mielaširdingą teisėjų nuotaiką. Juk Dievas per ką nors mums tikrai padės. Reikia spausti, ieškoti... Ketvirtadienį Štabe nebuvo nei Gilfonto, nei vakarykščio komisaro, nei komendanto. Šį kartą ten radau 19-metį vaikiną puikiomis liūdnomis akimis. Aš priėjau prie jo ir paprašiau leidimo pasimatymui. Jis pažadėjo man padėti, bet pats duoti leidimo negalėjo. Grįžau į namus. Ten man perdavė laišką nuo vyro. Jis rašė, kad buvo apklausti visi areštantai. Vienoje kameroje su vyru sėdėjo pirkliai: N.V.Jakuninas, M.S. Savinas, V.G. Byčkovas, J.B. Usačiovas ir du jaunuoliai B. Vinogradovas ir N. Savinas. Tardymo metu vyrui pasakė; “Galite nesitikėti. Jūs laisvės nematysite”. Jis paklausė:
– Tai kerštas?
– Taip, kerštas už jūsų straipsnius, – sekė atsakymas.
Laiškas buvo parašytas ant laikraščio atplaišos. Vargšas vyras prašė atsiųsti vaikus į sodą šalia kalėjimo. Jis norėjo nors iš tolo pamatyti savo mažylius. Jis rašė, kad kiekvieną dieną 12 ir 4 valandą prieina prie grotų ir žiūri, ar kur nepamatys savo vaikučių...
Mes gyvenome kitame miesto pakraštyje ir niekada anksčiau į tą sodą nėjome. Vyro laiškai buvo labai švelnūs ir pilni rūpesčio mumis.
Jis rašė, kad širdyje vis dar tikisi, kad liks gyvas.
Aš į sodą prie kalėjimo pasiunčiau keturis vyresniuosius vaikus. Tik dvi pačios mažiausios mergaitės liko namuose. Aš pati į sodą atėjau šiek tiek vėliau. Suradusi vaikus, aš tuojau pat pamačiau ir savo vargšą kalinį, žiūrintį per antro aukšto ketvirtą langą. Aš tik verkiau ir ranka rodžiau į savo širdį, kad pasakyčiau: “Žiūrėk, kaip man skaudu. Kaip nepakeliamai skaudu ir sunku išgyventi tai, ką su tavimi daro”.
Jis taip pat atsakinėjo man suprantamais žestais, kad ir jam labai sunku, ir aš mačiau, kaip jis, vargšas, gailiai verkia žiūrėdamas į mus per grotas. Vargšai vaikai išplėstomis akimis žiūrėjo į tėvą, kuris iš už kalėjimo grotų juos laimino ir siuntė oro bučinius. Jis nuo jų nenuleido akių ir, atrodė, negalėjo į juos atsižiūrėti. Šalia jo prie lango stovėjo mums pažįstamas Savinas, kuris taip pat buvo areštuotas. Keturiasdešimt minučių mes taip be garso kalbėjomės, kalbėjomės akimis, širdimis, vienas kitą godžiai rijome akimis.
Kai vyras mums ženklais parodė, kad mes eitume šalin ir net neįtarėme, kad tas pasimatymas buvo paskutinis, kad gyvo mes jo nebepamatysime. Atėjo penktadienis, baisusis penktadienis, kuris man atnešė tokį baisų smūgį, kuris sugniuždė ir mano, ir mūsų vaikų gyvenimus. Ryte pas mus kažkas užsidegė kamine ir mes išsigandome gaisro. Kilo triukšmas, ir dėl to suvėlavo pietūs vyrui. Ir kai atnešiau pietus į kalėjimą, ten pasakė, kad Menšikovą išvedė tardyti į Štabą.
Tą pačią dieną Savino sūnus man atnešė paketėlį nuo vyro, tai buvo ryte. Išvyniojusi paketėlį, iš popierių iškrito sutuoktuvių žiedas, aš išsigandau. Vyras man sugrąžino žiedą. Man pasidaro baisu ir kraupu. Dusdama iš susijaudinimo, pradėjau skaityti. Vyras siuntė atsisveikinimo laišką man, vaikams, senelei, draugams ir artimiems žmonėms, kurie jį vertino. Jis su visais atsisveikino ir parašė, kad miršta kaip žydų auka, nežinodamas savo kaltės. Vaikams jis siuntė po cukraus gabalėlį ir ledinuką. Skaitydami laišką ir apžiūrinėdami, kas buvo atsiųsta, mes karčiai verkėme. Ilgai mūsų bute netilo aimanos ir verksmai. Mama stengėsi mus paguosti ir sakė, kad vyras tikriausiai perdeda ir be reikalo gąsdina mus ir save. Nejaugi neįmanoma jo išgelbėti? Nejaugi iš tiesų jam gresia mirtinas pavojus?..
Galutinai pametusi galvą, aš vėl puoliau į Štabą. Reikėjo ieškoti pagalbos, išsigelbėjimo... Bet ar rasiu? Prie įėjimo į Štabą, apačioje, prie laiptų, aš pamačiau tą jaunuolį, kuris žadėjo man padėti. Aš sužinojau jo pavardę – Davydsonas.
Pamačiusi jį, aš priėjau ir vėl paprašiau leidimo pasimatymui. Jis pasižiūrėjo į mane, paėmė už rankos ir pasakė: “Man Jūsų labai gaila. Kam Jūs taip kankinatės, kam? Neverkite. Jūsų vyras gyvens. Rytoj aš jums gausiu leidimą pas jį”.
Aš paklausiau:
– O šiandiena teismo nebus?
– Koks gali būti teismas, jeigu Komisaras ir Teismo Pirmininkas išvažiavo į Novgorodą. Nusiraminkite. Viskas bus gerai.
– Taip... Tiesa...
Mano iškankinta širdis prisipildė padėkos jausmo tam geraširdžiam jaunuoliui. Matėsi, kad jis mane užjaučia, supranta. Aš sugriebiau jo ranką ir iš dėkingumo pradėjau bučiuoti ir laistyti ašaromis. Kaip aš jam buvau dėkinga už save ir už savo vaikus...
Aš patikėjau, kad jis padės išgelbėti vyrą, padės išlikti gyvam. Juk tame visa esmė... Tai svarbiausia. Kaip bebūtų baisu, kad ir kaip besikankintume, ką beišgyventume, bet pasiruošę ir blogesniam, kad tik išsaugoti jo gyvybę, kad tik neatsitiktų blogiausio. Šiek tiek nurimusi ir Davydsono paguosta, aš einu į namus ir miesto aikštėje sutinku pažįstamo pirklio žmoną. Ji mane sustabdo ir džiaugsmingai praneša, kad iš Petrogrado atvažiavo toks Likas, kuris ką tik papasakojo, kad Petrograde draugai sėkmingai derasi dėl mano vyro. Taip besikalbėdamos priėjome iki namų. Ji išsikvietė Liką, kuris tuojau pat man papasakojo, kad inžinierius Oranžerevas sėkmingai derasi, kad būtų paleistas mano vyras. Pasikalbėjusi su Liku, aš nutariau į Petrogradą išsiųsti skubią telegramą, kad derybos būtų pagreitintos. Su savimi neturėjau pinigų, bet Likas pats pasisiūlė išsiųsti telegramą į Petrogradą. Atsisveikindama su manimi, mano pažįstama išgavo iš manęs pažadą, kad šiandiena pat pasimelsiu šv. Trifonui ir Jonui Kariui. Ir aš į namus grįžau visiškai nusiraminusi.
Visus pamaitinusi, aš užrakinau namus ir mes visi – senelė, auklė, vaikai, aš ir tarnaitė – išėjome atlikti pažadėtas apeigas, bet, nelaimė: priėję prie cerkvės, mes pamatėme, kad Cerkvė uždaryta. Melstis buvo galima tik kapinėse. Nejaugi Dievas nenorėjo išklausyti mūsų draugiškos maldos?
Mes vėl nusiminėme. Pasidarė sunku ir baugu. Auklę su vaikais pasiunčiau į sodą prie kalėjimo ir tikėjausi, kad vyras ten jau sugrįžo, pati nuskubėjau nunešti Likusui pinigus už telegramą. Norėjau įsitikinti, kad telegramą jis išsiuntė. Mama sugrįžo į namus. Kol vaikai su aukle ėjo link kalėjimo, pradėjo lynoti, pakilo vėjas, kuris vis stiprėjo ir pavirto tikra audra. Matyt ir dangus užsirūstino dėl padarytos nuodėmės.
Argi ne nuodėmė buvo nuteisti visiškai nekaltą žmogų, sąžiningą darbuotoją, talentingą rašytoją, kuriuo didžiuotųsi bet kuri šalis, kurioje žmonės dar nėra išprotėję.
Dangus apsiniaukė. Ežere pakilo bangos, daužėsi valtys. Atrodė, kad vyro mėgstamas ežeras virė pykčiu ir liūdesiu.
Vaikai su aukle nuėjo iki Štabo ir sustojo prie vartų, kad pralauktų, kol baigsis lietus ir audra. Tik mano 10-metė dukra Lidočka, nepaisydama lietaus, nubėgo prie mėsos kiosko. Likusieji vaikai nuo lietaus pasislėpė Štabe.
Čia auklė išgirdo, kad yra teisiamas mano vyras. Nepraėjo nė dešimties minučių, kaip vaikai išgirdo grėsmingą ginklų žvangėjimą, kalbas ir juoką, ir į gatvę pabiro apie 15 ginkluotų kareivių-raudongvardiečių. Tai buvo apsauga, kuri saugojo mano vyrą. Jis ėjo tarp jų vienu švarku ir savo pilka kepure. Buvo išblyškęs ir žvalgėsi į šalis, lyg ieškotų pažįstamų.
Netikėtai taip arti pamatęs vaikus, nušvito, puolė prie jų, džiaugsmingai už rankos sugriebė pačią mažiausią, Tanečką, ir stipriai priglaudė prie krūtinės. Vyras ją pabučiavo ir peržegnojo, norėjo pabučiuoti ir peržegnoti prie jo besiveržiančią Mašenką, kuri susijaudinusi laukė savo eilės, bet jį grubiai atstūmė, įsakė eiti pirmyn. Vyras išdidžiai į juos pasižiūrėjo ir pasakė:
– Tai mano vaikai. Likite sveiki, mano mielieji...
Jis spėjo auklei pasakyti, kad jį veda sušaudyti. Persigandusi, auklė suakmenėjo, po to įsitikino, kad jį tikrai skersgatviais veda prie jo mėgstamo ežero sušaudyti. Apie bausmės įvykdymo smulkmenas mums vėliau papasakojo gyventoja, kuri per savo namo langą matė, kaip tai atsitiko. Su apsauga atėjęs į bausmės vykdymo vietą, vyras atsistojo veidu į Iversko vienuolyną, kuris gerai matėsi iš tos vietos, parklupo ant kelių ir pradėjo melstis.
Pirmoji salvė buvo įbauginimui, bet tuo metu sužeidė tik vyro ranką prie riešo. Kulka išplėšė mėsos gabalėlį. Po tos salvės vyras apsižvalgė. Pasigirdo nauja salvė. Šovė į nugarą. Kulka praėjo šalia širdies, o kita šiek tiek virš skrandžio. Vyras parkrito ant žemės. Gulėdamas ant žemės jis tampėsi, rankomis trankė žemę, pirštais kapstė žemes. Tuojau pat prie jo prišoko Davydsonas (tegul jis bus prakeiktas) su revolveriu ir pridėjęs prie kairiojo smilkinio, iššovė.
Savo pažadą Davydsonas įvykdė. Kaip vėliau pasakojo kartu su vyru sėdėję žmonės, tardymo metu (tai buvo kalėjime), dalyvavo ir Davydsonas, jis pasakė:
– Man bus didelė garbė paleisti jums (mano vyrui) kulką į kaktą.
Vaikai matė, kai buvo šaudomas jų tėvas ir persigandę verkė. Niekšams vienos bausmės buvo per maža. Po ketvirčio valandos po susidorojimo su vargšu kankiniu vyru, į tą pačią vietą atvedė kitą nekaltai nuteistą jauną žmogų, beveik berniuką, gerbiamo M.S. Savino sūnų. Aštuoniolikmetis vaikinas, kuris ką tik buvo baigęs vidurinę mokyklą, tris mėnesius sėdėjo kalėjime, po ko išgirdo mirties nuosprendį. Išėjęs iš Štabo, jaunuolis pamatė savo nelaimingą tėvą, kuris priėjo prie Davydsono ir paprašė leidimo atsisveikinti su sūnumi. Davydsonas paslaugiai atsakė:
– Galite, jeigu norite, kad vietoje vieno lavono būtų du lavonai.
O vargšą vaikiną nuvedė į tą pačią vietą, kur ką tik nužudė mano vyrą. Nelaimingas senas tėvas ėjo iš paskos, iš tolo laimino sūnų ir gailiai pro ašaras šaukė:
– Atleisk, mano sūnau mieliausias. Atleisk mano džiaugsme, mano brangusis sūnau. Telaimina tave Kristus... Atleisk, sūneli.
Bet sūnus į sušaudymą ėjo išdidžiai. Susitikęs su pažįstamais jis šypsojosi ir su jais atsisveikino. Prie posūkio į skersgatvį link bausmės įvykdymo vietos, jaunasis Savinas nusiėmė kepurę ir paskutinį kartą atsisveikindamas nusilenkė tėvui. Jaunuolis prašė, kad jam nešautų į nugarą, kad mirtį jis nori sutikti į ją žiūrėdamas. Tą kankinį taip pat nužudė iš kelių salvių. Dvi kulkos pataikė į širdį, viena į pilvą. Bet kai jaunuolis parkrito ant žemės, prie jo prišoko raudongvardietis ir pridėjęs revolverį prie smilkinio, iššovė. Jaunuolio smegenys aptaškė iš jo besityčiojantį. Besityčiojant iš antrojo, mano vyro lavonas dar tebegulėjo ten pat.
Po egzekucijos, Davydsonas priėjo prie sugniuždyto nelaimingo senio ir rafinuotai paslaugiai pasakė:
– Jūsų sūnus jums pasiuntė paskutinius linkėjimus. – ir jis ranka paslaugiai parodė, kad sūnus jau nebegyvas.
Savinas-tėvas pradėjo prašyti, kad jam atiduotų sūnaus kūną palaidojimui. Davydsonas leido, o po to nuvyko į užmuštojo namus, kad paskutinius linkėjimus perduotų nelaimingai motinai.
Jaunuolio tėvui, kai užmuštą sūnų vežėsi į namus, jo smegenis teko rinkti į nosinę.
Kol vyko tos kraupios piktadarystės, aš nieko neįtardama tvirtai tikėjau petrogradiečių pagalba, atidaviau pinigus už telegramą ir ramiai nuėjau į namus. Aš negirdėjau net šūvių, kuriuos girdėjo visi, kas tik buvo gatvėje. Praeidama pro savo pažįstamų Ptycinų namus, pamačiau verksmingus mergaičių veidus. Aš taip pat pastebėjau kad jų tarnaitė, pamačiusi mane, net atšlijo iš siaubo. Kas gi su jais?.. Aš priėjau prie jų ir tiesiai paklausiau: “Kas atsitiko?”
Elizaveta Petrovna Ptycina, suglumusi ir liūdna, man nieko neatsakė, tik padavė man šaukštą bromo. Aš nustebusi paklausiau, kam visa tai, juk aš esu visiškai rami.
Tada ji pasakė, kad Štabe teisia mano vyrą ir aš eičiau ten. Aš nepatikėjau. Juk man pasakė, kad teismo nebus. Bet ji primygtinai man liepė ten eiti ir, kaip palydovą, su manimi pasiuntė savo suaugusį sūnų Kostią.
Per baisią liūtį mes nubėgome ten. Kildama laiptais, aikštelėje, tabako dūmų debesyje pamačiau vaikinukus-raudongvardiečius, patenkintus savimi, sočius ir kikenančius. Klausiu:
– Ar tiesa, kad teisia Menšikovą?..
Vietoje atsakymo, pasigirdo grubus kvatojimas. Ir pro juokus klausimai: “Tai tą mokslininką? Tai tą profesorių auksiniais akiniais? Tai jį jau seniai sušaudė ant ežero kranto”. Aš, kaip įgelta, suklykiau: – Žvėrys prakeikti!..
Minia puolė ant manęs su šautuvais.
– Tu žiūrėk – šaukė kareiviai. – Tu prisikalbėsi...
Bet aš praradau sąmonę ir nuvirtau kaip negyva. Po to, kai ant manęs išpylė kaušą šalto vandens, aš atsipeikėjau. Vos neišprotėjau iš skausmo ir baimės. Mintys susimaišė. Aš tai veržiausi prie ežero, tai į kalėjimą. Kostia Ptycinas nuo manęs nesitraukė ir parvedė į namus. Čia manęs laukė naujas skausmas ir kankinantys pergyvenimai. Aš pamačiau savo nelaimingus našlaičius, permirkusius, drebančius, persigandusius ir gailiai verkiančius. Labiausiai verkė ir kankinosi trimetė Mašenka. Ji grąžė mažytes rankeles ir graudžiai be sustojimo kartojo: “Pikti žmonės tėvelį užmušė”...
Mano vyresnioji duktė Lidoška, viena grįždama iš mėsos kiosko, kažkodėl į namus nuėjo ne tiesiai, trumpiausiu keliu, o ežero krantu. Priėjusi prie ežero kranto ji pamatė kažką gulintį, pridengtą lietpalčiu, o į vargšės mergaitės klausima, kas čia, šalimais stovėję žmonės atsakė: “Tavo Tėvas”. Lida pradėjo verkti ir puolė į bėgti namus. Ji man pasakė, kad ir pati pažino tėvą pagal batus.
Nepertraukiamos dejonės ir verksmas ilgai aidėjo mūsų namuose, verkė visi, įskaitant ir tarnaitę.
Senelė ir Lidočką išėjo į Štabą prašyti, kad atiduotų mano vyro kūną. Išklausęs senelės prašymą, Davydsonas pasakė:
– Ką užsitarnavo, tą ir gavo.
Senelė pastebėjo:
– Mano žentas, toli gražu, gavo ne tai, ką užsitarnavo.
Išgirdę jos žodžius, raudongvardiečiai nepatenkinti jai pasakė: “Tu, senele, patylėk, o tai ir su tavimi susitvarkysime. Pasiimk savo šunišką mėsą. Mums jos nereikia”. Persigandusi Lidočka pradėjo senelę skubinti į namus. Kūno vis viena dar nebuvo galima pasiimti, nes milicija buvo uždaryta. Kai mama išėjo iš Štabo, paslaugusis Davydsonas jai išnešė vyro paltą..
Ir štai, atėjo baisi, žudanti, kankinanti naktis. Reikėjo suprasti, išgyventi, ištverti tą naktį, suprasti, kad neišgelbėjome, leidome nubausti, sušaudyti. Dieve, Dieve... Ryte, šeštadienį, kartu su aukle Iriše išėjome į miliciją, kur gavau leidimą pasiimti vyro kūną. Mes įėjome į vietinės ligoninės lavoninę. Vyras gulėjo ant grindų. Galva atlošta atgal. Gulėjo atmerktomis akimis, su akiniais. Žvilgsnyje nebuvo jokios baimės, tik begalinė kančia. Tokį vaizdą matai tik kankinių atvaizduose. Dešinė ranka liko sulenkta ir sustingo su pirštais, sudėtais peržegnojimui.
Mirdamas jis žegnojosi. Aš prieš jį parpuoliau ant kelių, padėjau galvą ant jo suvarpytos krūtinės, ir nebeištverdama skausmo, kaip paprasta boba, ilgai balsu verkiau. Bandžiau pakelti man brangią galvą, bet nepajėgiau. O iš aplinkinių niekas nenorėjo man padėti. Tikriausiai bijojo.
Mes su Iruška labai sunkiai pakėlėme kūną ir padėjome ant vežimėlio. Aš apkabinau lavoną ir taip parvežėme per visą miestą. Nežinau, kokiais žodžiais visa tai apsakyti, ką aš jaučiau užgriuvus tokiai netikėtai nelaimei.
Aš taip didžiavausi vyru, didžiavausi jo protu, siela ir talentu, jo sąžiningumu, teisingumu ir darbštumu. Kad ir kaip jį juodino su juo nesutinkantys rašytojai, vis dėl to buvo daug žmonių, kurie jį suprato ir vertino. Ir už vaikus aš didžiavausi tokiu tėvu. Aš žinojau, kad bet kurioje šalyje jį vertintų, saugotų ir gerbtų. O čia... Už ką iš manęs taip žvėriškai atėmė tokį vyrą, o iš vaikų tėvą. Dabar man beliko tik tas brangus, šaltas, sudarkytas kūnas žmogaus, su kuriuo aš pragyvenau gyvenimą.
Mes jį parsivežėme į namus. Išėjo su sargybiniais, grįžo šaltu lavonu. Dėkoju kaimynams Stepanovams, kurie padėjo kūną įnešti į namus ir padėti ant stalo. Vargšai vaikai, visiškai sugniuždyti, persigandę, nuliūdę priėjo arčiau. Ir visi kartu verkėme.
Lavonas buvo sustingęs. Rūbus teko karpyti, pamatėme baisias žaizdas. Taikėsi į širdį. Krūtinėje žiojėjo išplėštos skylės. Žaizdas mes praplovėme ir užbintavome. Nuprausę, kūną paguldėme ant stalo. Niekšai, ką jie su juo padarė...
Sekančia dieną, garbė Dievui, kad manęs nebuvo namuose, pas mus užėjo Davydsonas. Jis paprašė parodyti jam lavoną, bet mama jo noro neįvykdė. Tada jis pakartojo: “Ką užsitarnavo, tą ir gavo”.
Senelė jo paklausė, kodėl kulka užstrigo kaktos kaule, kada šaudė į širdį. Žudikas pasakė:
– Tai padariau aš, kad nesikankintų...
Senelei jis dar pasakė, kad buvo nustebintas to didvyriškumo, kurį mano vyras rodė vedamas sušaudyti. Mano mama atsakė:
– Mano žentas kitaip negalėjo.
Pamatęs vyro portretą, Davydsonas pradėjo prašyti, kad atiduotume jam. Mama nesutiko.
Auklė Iriša, pagalvojusi, kad jis nuoširdžiai nori turėti velionio portretą, išnešė jai priklausiusią jo fotografiją ir atidavė Davydsonui. Ją pagabino Štabe su užrašu:
“Menšikovas, sušaudytas rugsėjo 7 d. kaip kontrevoliucienierius kartu su Kasogovskiu ir Savinu”. Vietos, kuriose buvo įstrigusios kulkos, fotografijoje taip pat buvo peršautos. Davydsonas mano motinos taip pat paklausė, kokia mūsų materialinė padėtis. Į mamos atsakymą, kad labai sunki, jis pasakė, kad MES pasirūpinsime vaikais, atiduosime juos į mokyklas. Jis išėmė penkis banknotus po 20 rublių ir ištiesė juos mamai, kad perduotų man. Mama pagalvojo, kad tie pinigai užmuštojo, norėjo parašyti raštelį, kad gavo pinigus, bet Davydsonas pagyrūniškai pasakė:
– Ne, tai mano asmeninė auka jums, mano pagalba jūsų dukrai.
– Atleiskite, bet aš jūsų pinigų dukrai neperduosiu, – taip mama atsakė į jo auką ir jam teko pasiimti savo pinigus. Be jo, iš Štabo pas mus buvo atvažiavęs vyresnysis, komisaro Gubos sūnus. Jis atraportavo, kad jį atsiuntė iš Štabo paprašyti iš mūsų sodo gėlių, kad galėtų papuošti žuvusio komisaro Nikolajevo kapą. Aš pasakiau, kad neturiu gėlių papuošti man brangaus žmogaus kapo, o jeigu nori prisiskinti gėlių iš sodo, tai tegul skinasi.
Mūsų talentingą žurnalistą ir kritiką palaidojome labai kukliai, kapinėse šalia stoties. Kapą iškasė prie pat kapinių koplyčios altoriaus.
Vaikai ilgai ir graudžiai verkė, ir vėl labiausiai kankinosi mažoji Mašenka. Apsipylusi ašaromis ji vis murmėjo:
– Vargšas mano tėvelis. Vargšas, vargšas tėvelis.
Matydamas tokį nepakeliamą vaikišką skausmą, verkė ir vyrą laidojantis šventikas. Po vyro laidotuvių, aš paprašiau teismo nuosprendžio kopijos. Man ją davė. Tame dokumente buvo nurodytas aiškus nepaklusnumas Tarybų valdžiai.
Žinodama, kad tai visiškas melas, paklausiau tų, kas išdavė kopiją.
– Kuo pasireiškė tas nepaklusnumas. Kada ir kam jis nepakluso?
Man atsakė:
– Taryboms jis pakluso verčiamas.
Ir už tai nužudė talentingą ir dvasingą žmogų, žinoma, nužudė nežinodami, ką daro.
Ir po tokio žiauraus ir niekšiško susidorojimo su mano vyrų, pas mane atvyko JŲ klubo Pirmininkas pasakyti, kad jiems klubui reikalingos kabančios lempos ir liustros.
Bet, pamatęs mūsų lempas ir mūsų vargingą padėtį, jis susigėdo ir tuojau pat išvažiavo. Praėjus keturiasdešimčiai dienų po vyro nužudymo, pas mane atvyko kitas kariškis, taip pat iš klubo, ir pareikalavo, kad jiems atiduočiau vyro biblioteką. Aš pasakiau, kad velionis bibliotekos neturėjo. Liko tik kai kokios mokslinės knygos, kurios vargu ar tiks klubui.
– Kodėl, – įsižeidė atėjusysis, – mūsų klube visi išsilavinę.
Vėliau aš sužinojau, kad vyro teisme buvo vienas įvykių liudininkas, kuris visiškai atsitiktinai ten pateko. Teismo dieną jis ėjo pro Štabą ir labai nustebo, kai tarp raudongvardiečių pamatė savo buvusį bendraklasį. Jis paklausė:
– Kaip tu čia papuolei?
– Dėl maisto, – atsakė tas, – o dabar nesidžiaugiu, žmones šaudyti verčia. Šiandiena Menšikovą vesime. Nori pasiklausyti teismo?
Jie įėjo ir atsisėdo. Pašaukė mano vyrą. Jis buvo ramus. Komisaras Guba perskaitė jam mirties nuosprendį.
Vyras suvirpėjo ir išbalo. Jo paklausė:
– Ką norėtumėte pasakyti?
Vyras neištarė nė žodžio, o po kelių minučių jį išvedė sušaudyti.
Mačiusieji man pasakojo, kad kareiviai rusai nesutiko vesti mano vyro sušaudymui. Tada buvo pasiųsti kitataučiai ir komisaro Gubos sūnūs. Vienam buvo 15, o kitam 13 metų.
Štai ką mes išgyvenome, štai kokia baisi nelaimė mus netikėtai užgriuvo. Atėjo, sugriebė, nukankino, užmušė. Sušaudė už nepaklusnumą Tarybų valdžiai, kuris niekaip nepasireiškė ir nebuvo įrodytas.
Bet teisėjais buvo Jakobsonas, Davydsonas, Gilfontas ir Guba...
Nelaiminga mūsų Tėvynė.
M. V. MENŠIKOVA “Žodis”, 1992, №7
Su M.O. Menšikovo straipsniais galite susipažinti čia rus-sky.com