Hermano Nazarovo archyviniai radiniai verčia suabejoti Lenino paskutinių dienų ligos kronika. Oficialiai skaitoma, kad trumpalaikiai galvos svaigimai ir net sąmonės praradimai V.I. Leninui atsitikdavo ir anksčiau, jo paslaptinga liga aiškiau pasireiškė 1922 m. gegužės 22 d. Gorkuose.
Tą dieną po vakarienės jis pajuto rėmenį, o prieš miegą silpnumą kairėje rankoje: ryte prasidėjo didžiuliai galvos skausmai, buvo vėmimų. Jis sunkiai bendravo su aplinkiniais; negalėjo skaityti; bandė rašyti, bet sugebėjo parašyti tik raidę “m”; nusilpo dešinė ranka ir koja. Po valandos nemalonūs pojūčiai praėjo, ir gydytojai šiuos simptomus priskyrė gastritui. Bet gegužės 27 d. vakarą įvyko antras, dar stipresnis smūgis, ir profesorius Kremeris pirmą kartą Leninui įtarė smegenų ligą, kurios charakteris gydytojams buvo gana miglotas.
Skirtingai nuo įprastos aterosklerozės, prie kurios nenutrūkstamai vyksta progresuojantys skausmingi procesai, Vladimirui Iljičiui po gana dažnų smūgių būdavo pagerėjimai ir atsistatydavo profesionalus intelektas. Ta aplinkybė gydytojus privertė manyti, kad Lenino liga yra dėl sifilitinių smegenų kraujotakos pokyčių. Jie nusprendė, kad, jeigu tai sifilis, tada yra viltis pasveikti! Ir nors akių dugno tyrimas tos diagnozės nepatvirtino, dėl viso ko, Leniną pradėjo gydyti mišjako injekcijomis.
Pats Vladimiras Iljičius savo padėtį vertino gana niūriai. Kalba, kad 1922 m. gegužės 30 d. jis pasikvietė Staliną ir prašė jo atnešti kalio cianido, kad nevilties atveju galėtu pats pagreitinti mirtį. Be vėliau jis nuo tos minties atsisakė.
Nors per visą 1922 metų vasarą “kondraška”, kaip sakydavo pats Vladimiras Iljičius, laikas nuo laiko jį kankindavo, jo padėtis palaipsniui gerėjo, ir gydytojai nuo spalio 1 d. jam leido pradėti dirbti: pirmininkavo Sovnarkome, posėdžiavo CK plenume, Politbiure, darbo ir gynybos Taryboje ir net kalbėjo VCIK sesijoje ir Kominterno IV kongrese. Bet pirminio darbingumo, kaip jis pats prisipažino, deja, jau nebuvo.
Gruodžio 13 d. Gorkuose jį sugriebia naujas, stiprus priepuolis, 15 ir 16 gruodžio jo savijauta staiga pablogėja ir gydytojų konsiliumas Leniną įtikinėja laikinai nutraukti darbą. Gruodžio 18 d. Politbiuras Stalinui paveda užtikrinti, kad Leninas vykdytų gydytojų nurodymus. Ir staiga Stalinas sužino, kad, nepaisant gydytojų draudimo, Leninas ir toliau kišasi į politinį šalies gyvenimą ir kad Krupskaja gruodžio 21 d. perdavė kažkokį laišką Trockiui. Įsiutęs Stalinas gruodžio 22 d, telefonu Nadeždai Konstantinovnai pasakė kažką tokio, nuo ko ji, Lenino sesers Marijos Iljiničnos žodžiais, “pasidarė lyg ne sava, verkė, voliojosi ant grindų ir t.t.”. O gruodžio 23 naktį Leninui suparalyžavo dešinę kūno dalį.
Matomai dėl tos priežasties Stalinas sukvietė Leniną gydžiusius gydytojus ir 1922 m. gruodžio 22 d., dalyvaujant Kamenevui ir Bucharinui, buvo nutarta: “Vladimirui Iljičiui kiekvieną dieną leidžiama diktuoti po 5-10 minučių, bet tai negali būti susirašinėjimas ir į tuos laiškelius Vladimiras Iljičius neturi laukti atsakymo. Pasimatymai draudžiami. Nei draugai, nei namiškiai negali Vladimirui Iljičiui pranešinėti apie politinius šalies įvykius, kad jis negalėtų galvoti ir jaudintis”.
Sprendžiant iš to sprendimo teksto, Lenino ligoje politinės problemos buvo ne mažiau svarbios, kaip ir medicininės. Iš tikrųjų, tuo pat metu, kaip bendražygiai kūrė procedūras dėl jo politinės izoliacijos, pats Vladimiras Iljičius vieną po kito “diktavo” svarbiausius politinius dokumentus, tame tarpe ir liūdnai pagarsėjusį “testamentą”, kuriame jis XII suvažiavimui siūlė pagalvoti, kaip Staliną pašalinti iš Generalinio sekretoriaus posto. Tiems paslaptingiems “diktavimams” galą padarė 1923 m. kovo 10 d. patirtas priepuolis, po kurio Leninas tapo visišku invalidu: ištardavo ne daugiau dešimties žodžių (“štai-štai”, “arba”, “vežk”, “alia-lia” ir kažkodėl “gut morgen”), prarado sugebėjimą rašyti, judėti galėjo tik invalido vežimėlyje.
1924 m. sausio 24 d. Leninui buvo paskutinis priepuolis. Jam pradėjo gargaliuoti krūtinėje, žvilgsnis buvo nesąmoningas. Kartkartėmis dusliai dejavo, traukuliai perbėgdavo per kūną. Gydytojai jam leido kamparą, darė dirbtinį kvėpavimą. Bet viskas veltui. Jis mirė 18.50...
Kaip ir visi, oficialia versija aš tikėjau iki pat to momento, kol archyve neaptikau niekada neviešintą dokumentą. Tai buvo Lenino laiškas Dzeržinskiui. Savo laiškuose bendražygiams, Leninas dažnai naudodavo žymą “Visiškai slaptai”. Tą patį padarė ir šį kartą. Po žyma “Visiškai slaptai”, jis rašė:
"Brangusis Feliksai!!! Viskas, kas su manimi atsitiko, mano manymu, yra Stalino ir tų, kas jį palaiko, rankų darbas. Tai siaubinga. Mane faktiškai izoliavo nuo partijos ir visuomenės. Vakar sargyba buvo padvigubinta. Dabar jų virš šimto žmonių. Man net takus pažymėjo, kuriais aš, matote, galiu vaikščioti. Kitais takais, paprasčiausiai, draudžiama!!! Kaip jums tai patinka. Argi tai normalu, kai koks nors verzyla iš VČK, arba, jau net nebežinau kas, pareiškia, kad turi specialias instrukcijas: su manimi nesikalbėti, iš manęs nepriimti jokio pašto, man nieko nepasakoti ir t.t. Kas tai? Kaip įsakysite tai suprasti? Paskutiniu metu aš ne kartą reikalavau susitikimo su Jumis, dr. Kamenevu, Vl. Bon-Brujevičiumi, Kamenevu, nekalbant jau apie tuos, kurie norėjo mane pamatyti.
Štai jau trys mėnesiai, kaip prie manęs nieko neprileidžia. Visiška izoliacija. Atjungė telefoną. Panelė iš stoties sako, kad su Maskva nėra ryšio. Kokia nesąmonė, atleisk Viešpatie. Aš pradėjau geriau jaustis. Man atrodo, kad mane nunuodys arba užmuš. Tai padarys apsauga. Nunuodys gydytojai. Ką gi man daryti? Bėgti? Neįmanoma. Seka kiekvieną žingsnį. Sako, kad viskas mano labui. Aš netikiu. Aš suprantu, kad visa tai greitai baigsis. Kas sužinotų, nepatikėtų. Gydytojai į mane žiūri ir su manimi kalba kaip su bepročiu, kaip su vaiku, kvailu mažu vaiku. Tai suokalbis. Tai prives prie vienos grupuotės diktatūros partijoje, ir viskas baigsis dideliais kruvinais įvykiais.
Aš nesuprantu, ar dar turiu kokį nors svorį vyriausybėje, kas su mano kabinetu Kremliuje? Kodėl nebeturiu jokio ryšio? Aš nieko nesuprantu. Aš pirmas asmuo valstybėje, manęs niekas iš pareigų neatleido. Mano liga virto izoliacija. Mane išgydė ir izoliavo. Kitaip to nepavadinsi. Jeigu galima ką nors padaryti??? Pavyzdžiui, pervežti mane į pirmąją Maskvos ligoninę. Aš nebegaliu gyventi miške.
Aš kraustausi iš proto.
Aš jaučiu, kad su manimi nori kažką padaryti. Manimi niekas netiki, visi elgiasi pagal kažkokią vieną instrukciją. Tuos, kurie su manimi randa bendrą kalbą, pašalina, ir daugiau tų puikių žmonių aš nebematau. Kur jie dingo, pavyzdžiui: Šiškinas, Lazarevas, Apajevas. Kur jie? Gyvi, ar jau pašalinti? (Čia Leninas daro intarpą: “Būtina patikrinti, išsiaiškinti, kur iš tikrųjų yra šie žmonės. Jeigu juos pašalino, tai būtų priežastis patraukti atsakomybėm Staliną ir kitus”. – H.N.)
Man būtina sušaukti Politbiurą. Aš jau kreipiausi atviru laišku į draugus, bet Stalinas tik pasišaipė.
Nadenką jis apšaukė DEGENERATE IR PROSTITUTE!!!! (Paskutinius du žodžius Leninas pabraukė – H.N.).
Kaip jums tai patinka! Ir, svarbiausia, pareikalavus atsiprašyti, santykiai tarp mūsų tapo neįmanomi. Aš pavirtau jo asmeniniu priešu. O jis juk turi kaukazietiška temperamentą.
Feliksai, Nadenka sako, kad ji girdėjo gandus, kaip STALINAS SAKĖ, KAD KREMLIAUS PEDERASTAMS ATĖJO GALAS. ŽINOMA, TAI BUVO PASAKYTRA DAUG GRUBIAU IR SU KEIKSMAŽODŽIAIS, BET, PAGAL MANE, TAI TIESIOGIAI SUSIJĘ SU MANIMI IR MANO DRAUGAIS. (Peržiūrėdamas šį laišką, Stalinas šiuos žodžius pabraukė raudonu pirštuku ir parašė: “Iljičius visiškai pamišo” – H.N.).
Aš girdėjau, kad be mano žinios perstumdomi kadrai. Ir visur vadovauja jis. CK pritaria. Kas gi vyksta CK??? Aš skaitau laikraščius, ir, iš pirmo žvilgsnio, viskas lyg ir normalu. Tai reiškia, kad spauda jo rankose. Tai galas. Tegul bus prakeikta ta diena, kai sutikau būti gydomas Gorkuose. Tegul visa tai bus prakeikta. Nėra nieko blogiau už tą surežisuotą izoliaciją. Šimtai debilų iš VČK, tokie tvirti vaikinai. Man su jais sunku kalbėtis. Pastoviai reikia užversti galvą. Aš reikalauju sumažinti apsaugą. Kam jų tiek daug. Galima apseiti mažesniu skaičiumi.
Be to, pirmame aukšte įsikūrė keletas įgaliotinių. Kuo jie užsiima, net neįsivaizduoju. Į klausimus jie neatsakinėja. Kalba, kad jie yra prie manęs pristatyti tam, kad aš greičiau išgyčiau.
Labai prašau, imkitės priemonių, atvežkite mane į Maskvą. Aš noriu į sostinę. Aš seniai nebendravau su darbo kolektyvais. Aš pradėjau atsilikti nuo gyvenimo.
Karštai apkabinu, tavo Uljanovas (Leninas). 1921.12.20”
Tame laiške keisčiausia – data! Pasirodo, Leninas buvo izoliuotas jau 1921 m., kada liaudies masės net neįtarė apie jokią jo ligą! Oficialią versiją kažkas pastūmė visus metus!
Aš pradėjau atidžiai studijuoti Lenino biografinę medžiagą ir M.I. Uljanovos prisiminimuose radau patvirtinimus to, kas rašoma tame laiške. Taip, stiprūs galvos skausmai, galvos svaigimas ir nemiga Vladimirą Iljičių pradėjo kankinti dar 1921 m. sausyje. Vasaros pabaigoje jį apžiūrėjo Botkinsko ligoninės vyriausiasis gydytojas F. Gotje, rado nedidelį širdies išsiplėtimą ir patarė dviem savaitėms išvažiuoti į Gorkus. Ir tos “dvi savaitės” užtruko tris mėnesius – iki 1921 m. gruodžio! Mes manėme, kad Leninas Gorkuose ilsėjosi, o jis, pasirodo, ten buvo vos ne areštuotas!
O ką gi Dzeržinskis? Kaip jis sureagavo į Lenino sielos šauksmą?
Archyviniame segtuve išliko ir Felikso Edmundovičiaus “atsakymas”: sekančią dieną jis Lenino laišką persiuntė Stalinui su nedideliu prierašu.
"Visiškai slaptai. Iš Gorkų tebegaunama korespondencija iš Lenino. Kaip ir anksčiau, Iljičiaus laiškuose kalba eina apie suokalbį prieš jį. Iš vienos pusės – medicininis personalas, iš kitos – apsauga. Siūlomos priemonės:
1. Leniną aplankyti delegacijai iš 10 žmonių. Išsklaidyti jo mintis apie ruošiamą sąmokslą. Aplankyti draugiškai. (Prie to Dzeržinskio pasiūlymo Stalinas parašė “Galima!” – H.N.).
2. Leisti naudotis ryšiu. Sujungti jį su vienais ir tais pačiais abonementais, kuriuos iš anksto instruktuoti. Kontroliuoti skambučius.
3. Ištirti galimybes dėl Lenino perkėlimo į pirmąją miesto kliniką. (Šalia tų pasiūlymų Stalinas raudonu pieštuku užrašė “Negalima!» – H.N.) VČK pirmininkas Dzeržinskij.
Po Dzeržinskio parašu Stalino rezoliucija: “Pakeisti apsaugą, pakeisti virėjus! Visus! I. Stalinas. 30.12”.
Mes žinome, kad pagerėjus sveikatai, Leninui buvo leista kalbėti II partijos suvažiavime, kuris vyko 1922 m. kovo 27 – balandžio 2 dienomis, ir ta kalba parodė, kad vadas sunkiai ir nerišliai formulavo mintis. Jis net nebesugebėjo dalyvauti svarstant jo kalbą. O balandžio 3 d. Stalinas buvo išrinktas Generaliniu sekretoriumi.
Iš pirmą kartą pas mus spausdinamo Lenino laiško Dzeržinskiui, kyla sensacinga išvada, verčianti kardinaliai peržiūrėti visą oficialią versiją. Juk iš laiško seka: Vladimiras Iljičius, kaip partijos ir valstybės vadovas, savo veiklą nutraukė ne 1922 m. gruodyje, o nuo 1921 m.; ir viskas, kas vėliau oficialiai buvo rašoma apie jo tolesnį gyvenimą, buvo tik baisios paslapties – jo ilgametės politinės izoliacijos priedanga.
Malonų oficialų paveikslą apie Lenino paskutines dienas Gorkuose, kuriame gražiai parodoma, kaip Vladimiras Iljičius iš naujo mokosi kalbėti ir rašyti, kaip jis stengiasi sekti politinius įvykius, kaip kaimo vaikams organizavo naujametinę eglutę ir rūpinosi aptarnaujančiu personalu, visa tai visiškai nubraukia dar vienas baisus laiškas su žyma “Ypač svarbu”. Jį Stalinui parašė vienas iš Leniną gydžiusių gydytojų Gorkuose.
“Draugui Stalinui J. V.
Maskva. Kremlius.
Griežtai konfidencialu.
Gerbiamas Josifai Vasarionovičiau!
Mūsų paciento paskutinių keleto dienų sveikatos būklė kelia rimtą nerimą, ir kalba eina ne apie bendros terapeutinės būklės pablogėjimą, o daug rimtesnius dalykus, apie visišką paciento psichinės būklės suirimą, kas, mano manymu, niekaip nesusiję su sužeidimu ir gydimų, taip pat su izoliacija.
Pacientas pasidarė visiškai keistas. Tai pasireiškia ilgu garsiu juoku, kuris pereina į kosėjimą ir vėmimą. Be to, priežastys, kurios sukelia tą juoką, gali būti pačios įvairiausios – katė, sargybinis už lango, sniego valymas, pokalbis su virėju virtuvėje ir t.t. Pacientas ilgai miega. Jis atsibunda 14, o kartais ir 15 val. Maždaug po valandos jis visiškai išsibudina. Darbuotojus ir aptarnaujantį personalą pradeda klausinėti apie šalyje vykstančius įvykius. Ilgai ieško laikraščių ir žurnalų, po to iš karto rašo laiškus į CK. Per paskutines dvi savaites jis parašė virš 300 laiškų, be to, jis juos rašo pastoviai, dieną, vakare, gilią naktį, iki pat 4-5 valandos ryto. (Toje vietoje, paraštėje, Stalino pastaba raudonu pieštuku: “300-150=150 kur dar 150 laiškų?"; Stalinas ir toliau atidžiai stebėjo Leniną ir “gaudė” Lenino laiškus į laisvę. – H.N.).
Draugą Baštanovą jis vis klausinėja apie smulkmenas, kaip jis, Baštanovas, perdavė jo laiškus, kam ir kas, ką kalbėjo, kaip žiūrėjo, ko klausė ir t.t. Kai kuriuos laiškus jis slepia po čiužiniu, spintose ir kitose atokiose vietose. T.y., pastovus laiškų ir nurodymų rašymas, tekstuose naudojami keiksmažodžiai, laiškų slėpimas, kelia didelį susirūpinimą dėl to, kad, vykstant bendrai sveikimo dinamikai, stiprėja galvos smegenų liga, t.y., psichiniai sutrikimai.
Pacientas visiškai nesuvokia, kad pilietinis karas pasibaigė, kad prasidėjo taikus kuriamasis darbas. Po to, kai komutatorius paciento pradėjo nebejungti su Kremliumi ir išoriniu pasauliu, pacientas iš darbuotojų ir aptarnaujančio personalo reikalauja, kad jie paskambintų ir pakviestų reikalingą asmenį, o vėliau ima ragelį ir valandomis su tuo abonentu kalba, duoda nurodymus ir t.t. Vakar, taip apgavęs medicinos seserį Prochorovą N.F., jis sugebėjo pasikalbėti su Rykovu. (Čia Stalino pastaba: Pašalinti, pakeisti”. – H.N.). Prašė jį pasiimti iš pensionato, pasakojo apie tai, kad jį čia nuodija nuodais ir gyvsidabrio garais ir panašiai. Iš tikrųjų, pacientas paskutiniu metu elgiasi blogai. Visus vaistus, kuriuos jam reikia išgerti, iš pradžių paragauja. Faktiškai nesiskiria su kate. Įsikelia į lovą, pastoviai nešiojasi ant rankų. Valandomis verkia, kiekvieną dieną tokie priepuoliai dažnėja. Jeigu anksčiau maždaug prieš pusmetį, jis verkė 1-2 kartus per savaitę, tai šiuo metu jis verkia 1-2 kartus per dieną. Keistai elgiasi ir paciento sutuoktinė. Medicininį personalą ji kaltina suokalbiu prieš pacientą. Jam pataikauja.
Vadovaudamasis aukščiau išdėstytu, prašau Jūsų leidimo sukurti mediko-psichiatrinį konsiliumą, kad pacientas būtų apžiūrėtas ir nustatyta medicininė diagnozė, todėl kad, dar karta verta pakartoti, vykstant bendram terapeutiniam sveikimui, per paskutinius kelis mėnesius pacientui vystosi, jeigu tik ne progresuoja psichinė liga, kurios diagnozavimui reikalingos specialios psichiatrijos žinios. (Ties tuo sakiniu Stalino pastaba: “Leidžiu”!” – H.N.)
Pavyzdžiui, paskutines kelias dienas pacientas atsisako valytis dantis. Jis mano, kad dantų milteliuose yra nuodų, kurie pasireiškia išgėrus arbatos arba kavos. Iš paciento burnos sklinda kraupus nemalonus kvapas. Į gydytojų klausimą apie kvapo kilmę, pacientas atsako, kad dantų nesivalys specialiai, kad pakenktų kontroms ir suokalbininkams, kuriems jis kvėpuos į veidą.
Pacientas laiką leidžia pastoviai rašydamas, o vėliau visa tai slėpdamas po kampus. Jo laiškus darbuotojai ir medicininis personalas randa pačiose nepadoriausiose vietose. Aš net pavargau atiminėti tuos vokus su nesuskaičiuojamais nurodymais. Atsibudęs, pacientas, kaip taisyklė, stengiasi pakliūti prie telefono. Kai jam atsako, kad su Maskva nėra ryšio, jis pradeda isterikuoti. Taip jis sugadino 4 telefono aparatus. Kaip taisyklė, po isterikos jis apie valandą – pusantros valandos tyli. Po to dar kelias valandas vaikšto po namus, pasivaikščioti išeina retai.
Valgo blogai. Geria daug vandens ir pastoviai vaikšto į tualetą, kad 20-40 minučių. Namuose šlapinasi.
Gydantis gydytojas: (parašas neaiškus)
Gorkai, 1923 m. gruodžio 16 d.”.
Tai štai ji, pati baisiausia ir labiausiai slepiama paslaptis – Leninas išprotėjo!
Bet kada tai atsitiko? 1923 m. gruodyje? Ar 1921 m. vasarą? Kaip galėjo politikas Stalinas tai nustatyti anksčiau už gydančius gydytojus?
Kai 1917 m. pabaigoje žinomas revoliucionierius G. Solomonas (Iseckij) pirmą kartą sutiko Leniną, į kurio šeimą jis patekdavo dar iki revoliucijos, jis nustebo dėl to, kaip Vladimiras Iljičius pasikeitęs.
– Atsiminkite: to Lenino, kurį jūs pažinojote prieš 10 metų, daugiau nebeegzistuoja, – sakė Vladimiras Iljičius. – Jis mirė seniai, su jumis kalba naujas Leninas... Aš būsiu negailestingas viskam, kas atsiduoda kontrrevoliucija!.. Ir prieš kontrrevoliucionierius, kad ir kas jie tokie būtų, aš turiu Urickį... Nepatariu jums su juo susipažinti!
"Jo žodžiuose ir žvilgsnyje – prisiminė Solomonas, – aš pajutau ir perskaičiau aiškiai atvirą pusiau bepročio grasinimą... Jame ruseno kažkokia beprotybė...
Per vėlesnius tris metus ta beprotystė netruko pasireikšti pačiomis baisiausiomis formomis. Jeigu bešališku žvilgsniu pasižiūrėti į leninines rezoliucijas, nurodymus, telegramas, neįmanoma nepastebėti liguisto kraujo troškimo. “Išsiųskite į priverstinius darbus rūdos kasyklose”, “sukelkite masinį terorą”, “uždarykite koncentracijos stovyklose”, “atimkite visą duoną ir karkite buožes”, “be idiotiško delsimo ir neklausdami jokių leidimų šaudykite, šaudykite, šaudykite”. Šaudykite visus ir už viską – kapitalistus už pinigų slėpimą, buožes už duonos slėpimą, karininkus už neatvykimą registruotis, prostitutes už kareivių nugirdymą, kareivius už neišlipimą iš vagonų, demobilizuotus už šautuvų laikymą, valstiečius už sniego nenuvalymą.
Ir šalia to kažkoks neišpasakytas gailestingumas: “12 prancūzų belaisvių kenčia nuo šalčio. Aprengti + maistas”. Ir tais pačiais 1919 metais negirdėta kraugeriška rezoliucijai ant niekada nespausdinto Dzeržinskio laiško Leninui.
“Rostove paimta į nelaisvę 300 000 Dono armijos kazokų, – rašė Feliksas Edmundovičius 1919 m. gruodžio 19 d. – Novočerkasko rajone nelaisvėje laikomi virš 200 000 Dono ir Kubanės armijų kazokų. Šachtos ir Kamensko miestuose nelaisvėje laikoma virš 500 000 kazokų. Paskutiniu metų į nelaisvę pasidavė dar apie milijonas kazokų. Belaisviai išdėstyti: Gelandžike – apie 150 000 žmonių, Krasnodare – apie 500 000 žmonių, Beločenke – apie 150 000 žmonių, Maikope – apie 200 000 žmonių, Tempiuke – apie 500 000 žmonių, Prašau sankcijų.
VČK pirmininkas Dzeržinskij”.
Ant laiško Lenino rezoliucija: “Sušaudyti visus iki vieno. 1919 m. gruodžio 30 d.”
1919 m. gegužyje Sovnarkomo pirmininkas Leninas rado laiko, kad du kartus primintų Žlobino geležinkeliečių ČK apie tai, kad vaistininkui G. Rabkinui sugrąžintų rekvizuotą dviratį. Ir tą patį mėnesį jis pasirašė baisų, iki pat šiol nuo visuomenės slepiamą dokumentą, kurį man pasisekė rasti archyve:
“1919 m. gegužės 1 d.
VČK pirmininkui Dzeržinskiui F.E. Nr.13666/2
NURODYMAS
Vadovaujantis V.C.I.K. ir Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu, būtina kaip galima greičiau sunaikinti popus ir religiją.
Popus reikia areštuoti kaip kontrevoliucionierius ir sabotuotojus, juos visur negailestingai šaudyti. Ir kiek galima daugiau.
Cerkves būtina uždaryti. Šventyklas užantspauduoti ir paversti sandėliais.
V.C.I.K. pirmininkas Kalininas
Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas Uljanovas (Leninas)”.
Ir vėl nesuderinamų dalykų suderinimas – būtent gegužės 1 d., per darbininkų solidarumo šventę, Leninas pasirašo dokumentą, kuriuo reikalauja “negailestingai ir visur sušaudyti” tuos, kas meldžiasi Dievui.
Manau, kad būtent tie patologiniai sentimentalumo ir žvėriškumo nukrypimai Staliną ir užvedė ant minties, kad vadas nepakaltinamas. Tokiu būdu jis Leninui tapo tuo dieviškuoju bizūnu, kuris jį pasmerkė lėtai ir žeminančiai mirčiai.
Apie tai, kad Stalinas nepamiršo Lenino “nurodymo” dėl rusų pravoslavų dvasininkijos sunaikinimo, liudija dar vienas mano surastas dokumentas. Jis adresuotas Berijai. Tai išrašas iš 1939.11.11. CK Politbiuro Protokolo Nr. 88.
– Dėl religijos, rusų pravoslavų cerkvės tarnautojų ir pravoslavų tikinčiųjų, CK nutaria:
1. Pripažinti, kad ateityje netikslinga praktikuoti, kad TSRS NKVD areštuotų Rusų Pravoslavų Cerkvės tarnautojus ir persekiotų tikinčiuosius...
2. Atšaukti Dzeržinskiui adresuotą dr. Uljanovo (Lenino) 1919 m. gegužės 1 d. nurodymą Nr. 13666-2 “Dėl kovos su popais ir religija”, o taip pat atšaukti visas atitinkamas VČK-OGPU-NKVD instrukcijas, kurios susijusios su Rusų Pravoslavų Cerkvės tarnautojais ir pravoslavų tikinčiaisiais...
CK sekretorius J. Stalinas.
Tas nutarimas pravoslavų cerkvę padarė tarybų valdžios sąjungininke Didžiojo Tėvynės Karo metais. Po dvidešimties metų tą sąjungą pradėjo energingai ardyti ištikimas leninietis Chruščiovas...
“ČP”, 1999m. Nr.6.