Valstybinio istorijos muziejaus bendradarbiai O. Abramova, T. Borodulina ir T. Koloskova paruošė knygą “Tarp tiesos ir tikrovės. Apie spekuliacijų istoriją dėl V. I. Lenino kilmės”. Mūsų žurnalas jau rašė šia tema, pateikė M. Šteino tyrimo fragmentus tema “Uljanovai ir Leninai. Kilmės ir pseudonimo paslaptys” (Nr.2(5), 1998).
Šį kartą pateikiame fragmentus iš naujos knygos (skyrius “Nauja knyga apie “Lenino kilmės paslaptis”), kurioje autorius polemizuoja su M. Šteinu ir įveda naujus istorinius faktus. Skyrių parašė T.T. Koloskova, filosofijos mokslų kandidatė, V.I. Lenino muziejaus filialo vadovė.
M.G. Šteinas, kuris atlaikė spaudimą jėgų, kurios, jo nuomone, iki pat šiol įvairiais būdais bando nuslėpti tiesą apie Lenino protėvius, pastoviai tvirtina, kad “genealogija – tikslus mokslas ir iškraipymų nekenčia”. Visiškai solidarizuodamiesi su šia pozicija, sustosime prie atskirų knygos siužetų, kur autorius, mūsų nuomone, pats pažeidžia savo požiūrį.
Pirmiausiai tai susiję su Vladimiro Iljičiaus prosenelio iš motinos pusės – Moišos Ickovičiaus Blanko charakteristika. Dokumentų kompleksas apie jį šiuo metu saugomas Rusijos Federacijos Prezidento Archyve. Pirmą kartą juos viešai pakomentavo V.V. Caplinas, kuris dalyvavo tuos dokumentus paimant iš Žitomiro ir Chmelnickio sričių archyvų 60-siais metais.
M.G. Šteinas tų dokumentų nematė ir galvojo, kad jie sunaikinti. Sekdamas V.V. Caplinu, jis be jokių abejonių, priėmė Moišos Blanko asmens negatyvų vertinimą. Tiems, kas nesusipažinęs su Caplino darbu, priminsime kai kuriuos momentus iš Blankų gyvenimo Starokonstantinovkoje ir Žitomire, nes tai nušviečia tą atmosferą, kurioje formavosi Vladimiro Iljičiaus senelio – A.D. Blanko asmenybė.
XIX amžiaus pradžioje dvarininkas Moiša Blankas buvo priskirtas prie Starokonstantinovsko žydų bendruomenės, užsiiminėjo prekyba – tradiciniu tų apylinkių žydų gyventojų verslu. Jo nuosavame name buvo gėrimų prekybos įstaiga, kuri jam kiekvieną savaitę atnešdavo grynojo pelno po 10 rublių sidabru. Be to, Novograd-Volynsko apylinkėse Blankas nuomojosi žemės, kurią pats užsėdavo cikorija. Buvo vedęs moterį vardu Mariem, su ja turėjo du sūnus: Abelį ir Srulią.
Dokumentai patvirtina, kad 1803 metais Moiša Ickovičius turėjo didelį permanentinį konfliktą su kagalu. Taip, 1803 metais jį apkaltino svetimo šieno vagyste, o 1805 metais prieš M.I. Blanką ir jo šuriną Vigdorą Froimovičių buvo iškelta baudžiamoji byla, juos kaltinant neteisėtai pardavus paprastą degtinę vietoje vaisinės. Abi bylos buvo svarstomos vietiniame civiliniame teisme, kuris abiem atvejais pripažino, kad Blankas nekaltas. Komentuodamas įvykius, V.V. Caplinas pastebi, kad “to išteisinamojo nuosprendžio nepakanka, kad Blanką laikyti nepriekaištingai tyru ir vertu savo sluoksnio atstovu net turint omeny tuo metu vyravusią moralę”.
Mūsų nuomone, V.V. Caplino išvada padaryta neįvertinus XIX amžiaus pradžios realaus religinio-buitinio žydų bendruomenės gyvenimo būdo. Kitaip jį būtų nustebinę, kad abi bylos buvo svarstomos bendra tvarka civiliniame teisme. Esmė tame, kad vietovėse, kurios buvo prijungtos prie Rusijos po Lenkijos padalinimo, žydų bendruomenės reikalus tvarkė kagalas, veikiantis kaip žydų savivaldos organas. Tuo pat metu kagalas tvarkė bendruomenės finansus, vedė aukų apskaitą, tvarkė įvairių pajamų straipsnius, o taip pat vykdė teismo funkcijas ir tyrė įvairias bylas, kurios kildavo tarp žydų. Nepaisant to, kad Miesto valdžia 1785 m. žydų teises sulygino su kitų piliečių teisėmis, tuo pačiu įvedė normą, kad bylos tarp žydų sprendžiamos ne žydų bendruomenėje, o bendruose teismuose, bet praktikoje kagalo rabinų organizacija priešinosi, kad nežydiška valdžia kištųsi į jų vidaus reikalus. Paprastai, įtartas dėl vagystės arba netikusios degtinės pardavimo, buvo iškviečiamas į kagalo teismą, būdavo apklausiamas ir, jeigu būdavo kaltas, būdavo nubaudžiamas. Kagalas, kuris reglamentuodavo kaip visuomeninį, taip ir asmeninį žydų gyvenimą, turėjo didžiules materialines galimybes, kad nubaustų nepaklusniuosius. Bet Moišos Blanko atveju, kagalas kažkodėl nusprendė su juo susidoroti vietinės (ne žydų) valdžios rankomis.
1806 m. Blanką apkaltino įžeidus Šteinbergą iš kagalo dėl to, kad vietinei valdžiai pranešė, kad kai kurie žydai paslepia arba laiku neužregistruoja gimusių vaikų. Pagal žydų tradicijas, panašūs veiksmai buvo vertinami kaip sunkūs nusikaltimai prieš kagalą. Pranešimai valstybiniai valdžiai buvo draudžiami grasinant cheremu (prakeiksmu). Sulaukęs cheremo, tapdavo išvarytuoju, jo persekiojimas buvo skaitomas garbingu užsiėmimu.
1804 m. “Taisyklės žydams” atėmė iš kagalo teisę griežtai bausti bendruomenės narius ir skelbti jiems cheremą. Matyt, turėdamas tai omeny, kagalas nusprendė savo priešą sunaikinti kitaip. 1808 metais 22 Starokonstantinovo, Kremenco ir Beričevo gyventojai apkaltino jį padegus Starokonstantinovo miestą. Gaisras įvyko 1808 m. rugsėjo 29 d. Sudegė daug pastatų. Blanką areštavo. Novograd-Volynsko magistrate pradėtą bylą perdavė į Senatą, kuri buvo sprendžiama 1809 m. liepos 3 d. Kolektyvinis skundas Senato neįtikino dėl Blanko kaltės, ir jį paleido į laisvę. Bet gyventi Starokonstantinove jis nebegalėjo, todėl Blankų šeima skubiai išsikėlė į Žitomirą.
Komentuodamas tuos dramatiškus įvykius, V.V. Caplinas nurodo, kad viso to priežastis buvo nesugyvenamas Moišos Blanko charakteris ir jo nenoras taikytis su kagalu. Nėra jokių abejonių, Blanko charakteris iš tikrųjų buvo “nepatogus”. Bet “Byloje dėl Starokonstantinovo piliečio M.I. Blanko patirtų nuostolių apkaltinus jį Starokonstantinovo miesto padegimu” saugomi dokumentai, leidžiantys manyti, kad to konflikto priežastis buvo visiškai kita.
1965 m. priimdamas dokumentus apie Blankų šeimą iš Žitomiro srities archyvo, Caplinas tą bylą gavo prieš pat išvykdamas ir su ja tik skubiai susipažino. Matyt todėl jis praleido byloje įsegtą Moišos Blanko prašymą, kurį jis 1816 m. rugpjūtyje parašė imperatoriui. Praėjus septyneriems metams po išvykimo iš Starokonstantinovo, kur liko namas ir visas turtas, Blankas rašo apie tokio skubaus pabėgimo priežastis: “Kokiu kerštu mano atžvilgiu degė Starokonstantinovo žydai, kuriuos buvo apėmęs fanatizmas lyg tai už savo religiją. Jie, skaitydami mane atsimetusiu nuo religijos todėl, kad aš, vykdydamas tikruosius Mozės nurodymus, atmečiau prietaringas apeigas, kurios netiko religijai ir buvo priešingos krikščionybei ir ją išpažįstančių nuomonei, jie mane persekiojo taip aršiai, kad mano gyvybė pastoviai buvo pavojuje, todėl aš buvau priverstas skubiai palikti visą savo turtą Starokonstantinove ir ieškoti išsigelbėjimo Žitomiro mieste. Kad galėčiau geriau apsisaugoti nuo mane persekiojančių priešų, aš savo šeimai turėjau nuomotis namą, nors tuo pat metu turėjau savo nuosavą, bet ten gyventi negalėjau”.
Blankas nesutarimų priežastis su kagalu aiškino savo religiniais įsitikinimais. Tikriausiai Caplinas neatkreipė dėmesio į tą dokumentą, pamanęs, kad tai yra nuskriaustojo gudravimai. Bet toje byloje yra ir kitos pusės liudijimai, kuriais bylos nagrinėjimo metu, tarp kitų nuodėmių, Blanką kaltino dar ir tuo, kad jis didžiavosi tuo, kad jis, skirtingai nuo kitų, “vykdo tikruosius Mozės įstatymus”, o likusieji skęsta prietaruose.
Tie dokumentai leidžia manyti, kad viena iš Blanko konflikto priežasčių su kagalu buvo jo kritiškas požiūris į vidinį žydų bendruomenės gyvenimą, o bandymai pakelti balsą privedė prie to, kad per penkis metus jam buvo iškeltos keturios bylos, kurių tikslas buvo jį priversti nutilti. Įdomu, kad 1816 m. rugpjūtyje Blanko parašytas prašymas adresato nepasiekė, nes jį perėmė vietinė administracija.
Netrukus įvyko incidentas, kuris tapo dar vienos bylos priežastimi pačiam Blankui ir jo vyresniam sūnui Abeliui, kuri galėjo pasibaigti tremtimi į Sibirą. 1816 m. lapkričio 18 d. M. Blankas atėjo į sūnaus namus, kuris, matyt, buvo neseniai vedęs. Sūnaus namuose nebuvo, o jo jauna žmona Malka Potca pradėjo iš uošvio reikalauti Abeliui žadėtos pinigų sumos. Prasidėjo ginčas. Į šauksmus subėgo kaimynai, kažkas Moišai Ickovičiui iš už nugaros sudavė. Į Blanko klausimą, kas jam sudavė, atvykėlis komisionierius Jankelis Šimanovičius, kuris tuo metu buvo sustojęs sūnaus namuose, parodė į Abelį. Moiša kreipėsi į miesto policiją prašydamas suimti sūnų už nepaklusnumą tėvui ir sumušimą.
Abelis buvo areštuotas. Prasidėjo tyrimas. Bet vienintelis liudininkas, kuris išprovokavo Moišą prašyti areštuoti sūnų, iš miesto dingo. Lapkričio 30 d. M. Blankas parašė prašymą gubernatoriui, kad sūnus būtų paleistas, nes nukentėjo dėl šmeižto, o buvusio jo prašymo vykdymą nutraukti ir pamiršti.
Gubernatorius pavedė miesto magistrui patikrinti Blanko prašymo teisėtumą, o taip pat atkreipti dėmesį į tėvo ir sūnaus elgesį. Gruodžio 31 d. buvo apklausti 12 Žitomiro žydų dėl Blankų elgesio, ir jo nepeikė. Tokia pat apklausa buvo atlikta ir Starokonstantinove, kur Blankai buvo įregistruoti. Čia 12 Starokonstantinovo žydų tvirtino, kad “nuo pat pažinties pradžios Moiša Blankas pagal žydų įstatymus buvo kaip kriminalinis nusikaltėlis, ne kartą buvo pastebėtas vagiant ir kitaip nusikalstant”.
Nepaisant teigiamų Žitomiro žydų atsiliepimų, Žitomiro miesto magistratas, vadovaudamasis Starokonstantinovo miesto žydų parodymais, Moišą ir Abelį pripažino “nepagirtinais” ir nutarė, tam “kad ateityje juos sulaikyti nuo negerų poelgių, atiduoti juos šešių nieko neįtariančių vietinių Žitomiro gyventojų priežiūrai, o tuo atvejų, jeigu tokių prižiūrėtojų neatsirastų, vadovaujantis 1763 m. vasario 10 d. įstatymu, išsiųsti Moišą ir Abelį pastoviam gyvenimui į Sibirą”.
Neįrodžius kaltės, Abelį iš areštinės paleido, O Moišai teko sumokėti penkiasdešimt rublių asignacijomis už nepagrįstą prašymą ir pasirašyti pasižadėjimą, kad ateityje viršininkų netrukdys nepagrįstais pareiškimais. Atrodytų, kad tas Blankų šeimyninio gyvenimo epizodas – tai dar vienas patvirtinimas, kad Moišos Ickovičiaus charakteris buvo konfliktinis. Bet keistojo liudininko veiksmai, kai sūnus buvo apkalbėtas prieš tėvą, kas išprovokavo Blanko prašymą teismui ir vėliau to liudininko dingimas, kai reikėjo visa tai patvirtinti teisme, leidžia įtarti, kad konfliktas buvo suorganizuotas.
Iš tikrųjų, naujas teisminis tyrimas, kuris sekė po Blanko laiško imperatoriui, Starokonstantinovo žydams suteikė progą jį sukompromituoti prieš vietinę valdžią.
Kreipdamasis į imperatorių, M.I. Blankas pareiškė nesutinkantis su vietinės žydų bendrijos religiniu fanatizmu, kas pasireikšdavo nepakantumu aplinkiniams krikščionims. To užteko, kad kagalo rabinų organizacija jį paskelbtų “žydiškų įstatymų laužytoju ir nusikaltėliu”.
Blanko konfliktas su kagalu buvo XIX amžiaus pirmoje pusėje, kai rusų vyriausybė bandė atlikti žydų bendruomenės kultūrinę revoliuciją, kad jie nebūtų tokie religiniai fanatikai. Tuos bandymus aktyviai palaikė labiau išsilavinusi žydų bendruomenės dalis, nes jie žinojo, kad gavus rusų pilietybę, dalyvavimas visuomeniniame gyvenime neįmanomas be kultūrinio suartėjimo su vietiniais gyventojais.
Dar paskutiniame XVIII amžiaus dešimtmetyje tarp lenkų-lietuvių žydijos išplito vokiečių filosofo Moisejaus Mendelsono (1729-1786) idėjos, kuris pasisakė už žydų tradicijų ir europietiškojo išsilavinimo sąjungą. Mendelsoniškojo judėjimo šalininkais dažnai būdavo turtingi žydų pirkliai, kurie turėjo prekybinių santykių su Vakarų Europos centrais.
Pirmame XIX amžiaus dešimtmetyje atskirose Rusijos srityse žydų bendruomenėse pradėjo kurtis Mendelsono pasekėjų kuopelės. XIX amžiaus pirmoje pusėje stambiausiu žydų švietėju buvo laikomas Ichakas Ber Levinzonas (1788-1860), kuris didelę savo gyvenimo dalį gyveno Volynės Kremence. Jis aštriai kritikavo tradicinį žydų išsilavinimą ir žydus kvietė studijuoti pasaulietinius mokslus ir rusų kalbą.
Žydų atstovų – suartėjimo su rusų liaudimi šalininkų pažiūros patiko rusų vyriausybei. Bet, žydų istorikų nuomone, vyriausybė pati sužlugdė sumanytą kultūrinę reformą, kai XIX amžiaus pirmoje pusėje neišdrįso panaikinti kagalų rabinų valdžią žydų liaudžiai.
Oficialusis rabinatas, susirūpinęs savo įtakos susilpnėjimu, ir toliau žydų liaudį laikydamas religinių apeigų gniaužtuose, aktyviai kovojo prieš bandymus pakeisti švietimo sistemą tarp žydų. Toje kovoje jie rado šalininką “amžino priešo” – chasidizmo asmenyje, kuris, kaip žinoma, pasirodė Padolėje ir į save atkreipė dėmesį XIX amžiaus pabaigoje Padolėje, Volynėje ir Ukrainoje.
Kaip rašo J. Hesenas: “Chasidai ir jų priešininkai buvo vienodai suinteresuoti tuo, kad kagalas ryžtingai priešintųsi bet kokioms vyriausybės idėjoms primesti pasikeitimus žydų bendruomenei”. Tokiomis sąlygomis visus asmenis, kurie kritiškai žiūrėjo į vidinį žydų gyvenimo būdą, vertė tylėti. Tas pats Hesenas pažymi: “Atskiri asmenys buvo bejėgiai kovoti prieš kagalą, kuris turėjo visas materialias priemones ir sugebėjo į savo pusę palenkti vietinę administraciją, todėl kagalo valdžia praktiškai nebuvo nuslopinta”.
Kaip mes suprantame, tos žydų bendruomenės vidinio gyvenimo normos turėjo įtakos M. Blanko ir jo sūnų gyvenimui. Užuominos apie tai, kad konfliktas su kagalu buvo ne tiek dėl sudėtingo Blanko charakterio, bet dėl jo siekio suartėti su krikščionimis, tą patį patvirtina ir tas faktas, kad Žitomire Moiša Blankas gana taikiai sugyveno su vietiniais žydais, ir nepaisant to, kad surizikavo savo sūnus atiduoti mokytis į vidurines krikščioniškas mokyklas. Tais laikais tokiam žingsniui reikėjo turėti daug drąsos. 1804 m. “Taisyklės žydams” žydų bendruomenių nariams suteikė teisę mokytis visose valstybinėse mokyklose.
Bet valdžios raginimai atiduoti žydų vaikus mokytis į bendras mokyklas su krikščionimis, sukėlė didžiulį kagalų pasipriešinimą. “Kagalai siekė – rašė J. Hesenas, – kad žydų vaikai nesimokytų ne tik valdiškose mokyklose, bet ir pas mokytojus-krikščionis ir net pas vokiečių žydus. Jie bijojo, kad mokslas sutrukdys vaikų siekiui nuoširdžiai vykdyti religines apeigas”. 1804 m. įstatymas nebuvo priverstinis, kiekviena šeima savarankiškai galėjo spręsti dėl vaikų mokymosi bendrose mokyklose. Bet taip apsispręsdamos, šeimos sulaukdavo kagalų pasipriešinimo.
1807 m., kai kagalams buvo pasiūlyta pasisakyti dėl kultūrinės reformos, tie negailėjo jėgų, kad nuslopintų pačią idėją vaikus supažindinti su pasaulietine kultūra. Suprantama, kad išdrįsę pažeisti tradicijas, sulaukdavo jų pykčio ir neapykantos.
Moišos Blanko sūnūs augo šeimoje, kuri pastoviai konfliktavo su kagalu. Mokydamiesi Žitomiro mokykloje, jie artimai bendravo su krikščionimis. Tokiose sąlygose jauniems žmonėms tikriausiai susiformavo noras išsiveržti iš to uždaro žydiško gyvenimo rato, dalyvauti bendrame miesto gyvenime, dirbti valstybinėje tarnyboje. Taip gavosi, kad jų kelias link tikslo praėjo per apsikrikštijimą ir asimiliaciją, kas reiškė ryšių nutraukimą su savo tautos kultūra.
Senatvėje apsikrikštijo ir pats Moiša Blankas. Apie tai mes sužinome iš jo laiško imperatoriui Nikolajui I, kurį jis parašė 1946 m. rugsėjo 18 d. M.G. Šteinas, kuris pirmasis atspausdino tą laišką, įvertino jį kaip “labai įdomų dokumentą, kuris charakterizuoja ir epochą ir patį autorių – žmogų, kuris stengiasi pakenkti gentainiams, ir net nesiekdamas konkrečios naudos sau”.
Kad įsitikintume tokio įvertinimo teisingumu, pabandysime M. Blanko laiškus perskaityti epochos kontekste ir, konkrečiai, tų priemonių fone, kurias naudojo vyriausybė XIX amžiaus 40-siais metais tam, kad pakeistų žydų buitį.
Blankas siūlė eilę priverstinių priemonių, kad žydai būtų priartinti prie krikščionių ir tvirtino, kad prievarta yra pateisinama paklydėlių labui. Matyt tokiai nuomonei pritarė aukštieji vadovaujantys sluoksniai, ir tai patvirtina tas faktas, kad Žitomiro dvarininko laišką išskyrė iš daugybės kitų žydų laiškų, kuriais, ir šiuolaikinių istorikų tvirtinimu, buvo užverstos įstaigos per visą Nikolajaus I valdymo laikotarpį. 1846 m. spalio 25 d. pristatydamas krikštyto žydo Blanko laišką imperatoriui Nikolajui I, vidaus reikalų ministras Levas Perovskij rašė: “Blankas siūlo uždrausti žydams kiekvienos dienos maldą už Mesijo atėjimą ir liepti jiems melstis už Valdovą Imperatorių ir visus Jo namus. Žydams uždrausti pardavinėti krikščionims tuos maisto produktus, kurių nevalgo patys žydai, pavyzdžiui, su raugu keptą duoną per velykas, ir paskerstų gyvulių kogalvius, taip pat uždrausti krikščionims dirbti pas žydus šeštadieniais, kai tie pagal savo įstatymus, dirbti negali”.
Kaip praneša M.G. Šteinas, 1844 m. gruodyje Komitetas Žydų klausimu Rusijoje, vadovaudamasis Blanko rašytu laišku, priėmė sprendimą: “Per Vidaus Reikalų ministeriją įgyvendinti nurodymą, ir stebėti, kad Žydų maldos metu būtų meldžiamasi už Valdovą ir Imperatoriaus šeimą, o nepaklusniuosius bausti pagal įstatymą”.
Komentuodamas šį faktą, Šteinas sako” Blankas pasiekė savo – ne tik buvo įvesta nauja malda, bet ir padidėjo neapykanta Nikolajaus režimui, kentėjo niekuo nekalti žmonės... Dėl neapykantos savo gentainiams, M. Blanką galima palyginti su kitu krikštytu žydu – vienu iš Maskvos rusų liaudies sąjungos steigėjų V.A. Gringmutu”.
Toks emocionalus nuosprendis, mūsų požiūriu, mažai atitinka istorines realijas.
J. Heseno knygoje “Žydų istorija Rusijoje”, skyriuje, pašvęstame XIX šimtmečio 40-jų metų įstatymams žydų klausimu, autorius rašė: “Mintis dėl būtinybės į žydų buitį įvesti kultūrinius pokyčius, valstybiniuose sluoksniuose gyvavo tik pačių žydų pastangomis, tų nedaugelio iš jų, kurie kritiškai vertino gyvenimą kagaluose; vieni ta prasme veikė atvirai, kiti – slaptai; vieni tiesiogiai veikė biurokratiją, kiti tai darė aplinkiniais keliais, viešai išsakydavo savo mintis, žydų tarpe rasdavo adeptų, kurie vėliau veikdavo savo vardu.
Ne visi kalbėjo apie vienas ir tas pačias priemones, kurių pagalba reikia vykdyti reformas, bet nėra abejonių, kad dalis žydų pritarė represinėms priemonėms, kurias numatė vyriausybė... įgyvendindama švietėjiškas priemones”.
M.G. Šteinas savo paskutinę knygą apie Lenino kilmę pradeda nuo klausimo apie jo giminaitę O.D. Uljanovą, kuri Uljanovų giminėje pripažįsta tik rusų, švedų ir vokiečių atšakas. Kam, klausia autorius, kai faktiškai nebeveikia cenzūra, kai nebėra daugelio apribojimų, kam atsisakyti savo žydiškų protėvių iš senelės M.A. Uljanovos (mergautinė pavardė Blank) pusės?
Mes manome, kad tokia pozicija dėl tiesioginės Uljanovų kilmės yra kaip protestas prieš šiandiena paplitusią praktiką “V.I. Lenino kilmę panaudoti norint jį diskriminuoti. Šiuo metu tyrinėtojams prieinamos medžiagos analizė mus įtikina, kad V.I. Lenino genealoginiame medyje iš motinos pusės yra rusų, švedų, vokiečių ir žydų šakos. Mes taip pat gerbiame ir O.D. Uljanovos požiūrį, kad “klausimą apie V.I. Lenino protėvius iš jo dėdės – dvarininko Aleksandro Dmitrijevičiaus Blanko pusės – būtina papildomai tirti”.
“Rusiškas KAS yra KAS” Nr.2, 1999 m. 34-37 psl.