Epideminio pamišimo egzistavimą tarp senovės žydų ir jų gentainių – finikiečių, kartaginiečių ir kt.- įrodo biblinė istorija ir pati kalba, kurioje vieni ir tie patys žodžiai tarnauja įvardijant pranašą, beprotį ir nusikaltėlį.
Biblijoje pasakojama, kad Dovydas, bijodamas, kad jo neužmuštų, apsimetė bepročiu, išsitepliojo barzdą ir prie savo namo durų pastatė ženklą, kas privertė karalių Achizą pasakyti: “Argi man nepakanka bepročių ir be Dovydo?” Tas faktas parodo, kokie dažni buvo pamišimo atvejai ir tai, kad pamišėliai buvo neliečiami, tikriausiai dėl prietarų, kurie pas žydus pateko dar iš arabų, kurie pamišėlį ir pranašą vadina vienu žodžiu – “navi”.
Berbriugerio žodžiais, Alžyre gana daug individų, kurie tam tikromis aplinkybėmis pereina į padėtį, kurie labai primena S. Medardo konvulcininkus.
Kad įsitikintumėte, kaip gerbiami pamišėliai Maroke ir kaimyninėse klajoklių gentyse, reikia perskaityti Dummond-Gejo knygą, kuris, tarp kitko, sako: “Berberiečių nuomone, žemėje yra tik pamišėlių kūnas, jų protą dievybės laiko danguje, ir jį jiems sugrąžina tik tada, kai jiems reikia kalbėti, o dėl to kiekvienas jų pasakytas žodis yra lyg pranašystė”. Patį knygos autorių ir anglų konsulą kartą vos neužmušo vienas iš tokių ypatingų “šventųjų”, kurie visur bėgioja, ir dar su ginklu rankose, pasiruošę pulti kiekvieną, kas tik sugalvos juos sulaikyti nuo pačių baisiausių ir nedoriausių poelgių.
Panašiai pasakoja, kad Berbere karavanų šeimininkai tariasi su pamišėliais “šventaisiais” (santoni-matti), kurių savivaliavimui nėra ribų; taip, vienas iš jų bažnyčioje smaugė maldininkus, o kitas viešoje pirtyje išprievartavo vietinio gyventojo žmoną, o jos draugės jį už tai pasveikino.
Turkai su pamišėliais elgiasi taip pat pagarbiai, kaip ir su dervišais, nes skaito juos artimais Dievui, dėl to jie išleidžiami net į ministrų namus. Dervišai yra labai panašūs į pamišėlius, kiekviena jų sekta turi ypatingą maldą ir atitinkamą tai maldai tinkamą šokį arba, greičiau, savotiškas konvulsijas: melsdamiesi tai svyruoja į šalis, tai į priekį ir atgal, tai sukasi vienoje vietoje, tempą greitina priklausomai nuo to, kaip auga maldos ekstazė. Ypatingai savo šventumu garsėja dervišai, kurie vadinami kufajais: jie savaitėmis nevalgo ir nemiega, arba miega kojas sumerkę į vandenį.
Jų malda prasideda tuo, kad jie stojasi ant vienos kojos, o kita koja raito ratus, vienas kitą laiko susikabinę už rankų ir pusbalsiu dainuoja, po to judesiai greitėja, dainavimas garsėja, rankas užmeta ant pečių vienas kitam, ir sukasi tol, kol nuo šventų konvulsijų išvirsta ant grindų, dūsta, išblykšta, veidai prakaituoti, akys išsprogusios. Veikiami tos religinės manijos jie save degina įkaitinta geležimi, o kur nėra ugnies, save žaloja peiliais ir kardais.
Idos Pfeifer žodžiais, Batakoje piktosios dvasios apsėstam žmogui rodoma didžiausia pagarba: kiekvienas jo žodis laikomas pranašyste, o noras – įstatymu.
Madagaskare jie yra garbinimo objektu. 1863 metais tarp vietinių gyventojų atsirado savotiška pamišimo rūšis: ligoniai visu kūnu drebėjo, mušė kiekvieną, kuris tik prisiartindavo, jie matė haliucinacijas, be to, pastoviai matė mirusią karalienę, kuri prisikelia iš kapo. Todėl, kad karalius įsakė jų neliesti, pasitaikydavo, kad kareiviai sumušdavo savo karininkus, o pavaldiniai – viršininkus. Ta manija tęsėsi apie du mėnesius.
Kinijoje vienintelė masinio pamišimo atstove yra tik viena religinių fanatikų sekta – toje skeptiškoje tautoje reiškinys neįprastas. Be to, Tao pasekėjai garbina padūkėlius ir pamišėlius, kruopščiai užrašo visus jų pasakytus žodžius, nes mano, kad jie tarnauja šėtono minčių reiškėjais dėl ateities.
Okeanijoje, Taičio saloje, taip pat egzistuoja savi pranašai, t.y., tie patys pamišėliai, kurie, liaudies manymu, yra globojami dieviškosios dvasios.
Skulkraftas apie Ameriką sako: “Pagarba pamišėliams charakteringa įprastoms indėnų gentims iš Šiaurės, o taip pat Arigonos, kur gyvena labiausiai sulaukėję Amerikos vietiniai gyventojai. Tarp vienos iš tų genčių aš mačiau moterį, kuri pagal visus požymius buvo pamišėlė, ji kažkaip keistai dainavo ir aplinkiniams dalino turimus daiktus, o jeigu kas atsisakydavo imti, tai iš nevilties save pjaustė peiliu. Indėnai ją labai gerbė”.
Pas patagoniečius yra kerėtojai ir žiniuonės, kurie ateitį pranašauja konvulsijų priepuolio metu. Žyniais daugiausiai jie renka moteris, jeigu išrenkamas vyras, tada jis privalo rengtis moteriškais rūbais, be to, renkamieji nuo pat vaikystės privalo turėti išskirtinių sugebėjimų. Kokie tai sugebėjimai, matosi iš to fakto, kad epileptikai turi išskirtinę teisę būti renkami į žynių pareigas, nes laikoma, kad jie turi dievo dovaną.
Peru, be dvasininkų, yra ir pranašai, kurie kalba įvairiausias “tiesas” baisių konvulsijos priepuolių metu. Tuos žmones paprasta liaudis labai gerbia, bet inteligentija juos smerkia.
Toks panašumas garbinant pamišėlius įvairiose šalyse, privalo turėti kokias nors bendras priežastis, ir man atrodo, kad tos priežastys yra:
1. Turėdama tik nedidelį įprastų jausmų skaičių, paprasta liaudis su nuostaba žiūri į bet kokius naujus reiškinius ir pasiruošusi garbinti bet kokias neįprastas apraiškas; pagarba yra kaip būtinas refleksas, ir tai atsiranda nuo stipraus naujo įspūdžio.
Taip, Peru gyventojas vadina “dievišku” – aukojamą gyvulį, šventyklą, aukštą bokštą, didelį kalną, kraugerišką žvėrį, žmogų su 7 pirštais ant rankos, blizgantį akmenį ir pan. Tiksliai taip pat semitų kalba eglė (“dieviškas”) tarnauja didingumo, šviesos, naujumo sinonimu ir vienodai pridedamas prie stipraus žmogaus, didelio medžio, kalno arba žvėries. Pagaliau, kas labai nuostabu, jeigu laukinis nustemba matydamas, kaip vienas iš jo gentainių staiga dėl pamišimo labai pasikeičia, pradeda gestikuliuoti, pakelia balsą, kalba visiškai nesuprantamus dalykus, tai mes, net apsiginklavę mokslu, dažnai negalime tų dalykų paaiškinti!
2. Kai kurie iš pamišėlių yra neišpasakytai fiziškai stiprūs, o liaudis jėgą gerbia.
3. Neretai jie yra labiau jautrūs šalčiui, alkiui ir įvairioms fizinėms kančioms.
4. Kai kurie iš jų, apsėsti religinio arba išpuikimo pamišimo, patys prisistato dievybėmis, valdovais, liaudies vadais, ir taip iš anksto savo naudai nustato liaudies pagarbą.
5. Bet svarbiausia priežastis yra tame, kad daugelis iš pamišėlių dažniausiai demonstruoją protą ir valią, kurie paprastai liaudžiai yra nepasiekiami.
Žinoma, kad veikiant aistroms, proto aštrumas ir jėga labai išauga, o kai kuriose pamišimo formose yra ne kas nors kita, kaip liguista egzaltacija, proto aštrumas, galima sakyti, padidėja dešimtimis kartų. Gilus tų žmonių tikėjimas savo haliucinacijomis, galingas ir patrauklus gražbyliavimas, kuriuo jie išdėsto savo įsitikinimus, didžiulis kontrastas tarp apgailėtinos ir pilkos praeities ir didingos dabarties, natūralu, kad tokie pamišėliai įgydavo didžiulę pagarbą liaudies akyse ir jie buvo garbinami labiau, negu blaiviai mąstantys žmonės.
Tokio reiškinio pavyzdžiais gali tarnauti Lazaretti, Briandas, Loiola, Malinas, Žana d’Ark, anabaptistai ir kt.
Pranašysčių epidemijos metu Sevenoje, o vėliau, visiškai neseniai pasireiškusioje Stokholme, visiškai beraštės tarnaitės vaikai staiga pradėjo gyvai gražbyliauti ir pranašauti.
Pavyzdžiui, viena tarnaitė panaudojo tokią metaforą: “Dedant malkas į ugnį, argi galima neprisiminti pragaro? Bet ten bus daug daugiau malkų ir ugnies”. Kita pranašautoja, virėja, kalbėjo: “Dievas prakeikė tą šlykštų gėrimą degtinę)... Nuodėmingųjų-girtuoklių laukia atitinkama bausmė – pragare tekės to prakeikto gėrimo upės, o jose sudegs visi, kas tik ragavo to gėrimo”. 4 metų mergaitė dėstė tokias mintis: “Dangaus Dievas kviečia nuodėminguosius atgailauti... Eikite ant Galgotos – ten rasite šventinius rūbus” (Ideleris. “Pamišimo teorijos praktika”, 1842).
6. Barbariškose tautose pamišimas dažnai įgauna epideminį charakterį, pavyzdžiui, laukinėse negrų Juidach gentyse, pas abiponiečius, abisinus egzistuoja epidemija, kuri labai panaši į italų tarantelą ir vadinasi tigretier.
Apie Graikiją pasakoja, kad ten, pas abderitaniečius, pasirodė epideminis pamišimas, kuris kilo po vienos tragedijos; tiksliai taip pat masiniu erotinių-religiniu pamišimu buvo apimtos tos Bacho garbintojos, kurios lakstė Afinų ir Romos gatvėmis apimtos kažkokios šventos ekstazės, visos kankinosi trokšdamos kraujo ir malonumų. Bet ypač dažni tokie atvejai buvo viduramžiais, kada psichinių sutrikimų epidemijos keitė viena kitą.
Tada visur išplito pačios keisčiausios pamišimo formos, stebinančios savo nesulaikoma jėga, panašiai kaip užkrečiamos ligos, apimdavo ištisas sritis ir tautas, pažeisdavo ne tik vaikus, senius ir patiklius žmones, bet ir pačius nuožmiausius skeptikus.
Demonomanija, su didesne ar mažesne nimfomanijos priemaiša, iššaukė raganų arba pasiutėlių atsiradimą, priklausomai nuo to, ar tos aukos į savo ligą žiūrėjo ramiai, kartais net pasididžiuodamos, arba atvirkščiai, ta liga nusivildavo. Liga pasireikšdavo pačiomis nepadoriausiomis haliucinacijomis, dažniausiai tai būdavo santykiai su nelabaisiais arba gyvūnais, kuriuose apsigyvendavo piktosios dvasios, o taip pat pasireikšdavo nenugalimas pasišlykštėjimas viskuo, kas šventa.
Kartais tokie subjektai rodydavo neišpasakytą fizinių ir dvasinių jėgų išsivystymą, jie sugebėdavo kalbėti užsienietiškomis, kartais visiškai nežinomomis kalbomis, sugebėdavo rišliai papasakoti apie labai tolimus įvykius iš savo gyvenimo, jiems pasireikšdavo erotinės ekstazės ir vietinės anestezijos. Jiems dažnai pasireikšdavo noras kandžiotis, žudyti arba nusižudyti, kildavo pasišlykštėjimas kai kuriais daiktais, ir visada išsiskirdavo nepajudinamas tikėjimas savo haliucinacijomis.
Kai Sevenoje pasirodė aistra pranašauti, užkratas išplito tarp moterų, net tarp mergaičių, be to, daugelis matė pranašystes iš debesų išsidėstymo, saulės šviesos plitimo ir t.t. Tūkstančiai moterų kantrai giedojo psalmes ir pranašavo, nors jas masiškai areštuodavo. Vilani tvirtinimu, ištisi miestai buvo atiduodami šėtono valdžiai.
1374 metais Akvisgranoje nuo epileptikų ir choristų visose gyvenvietėse išplito mada šokti gatvėse ir šaukti: “Here S. lohan so so vrisch und vord”, be to, net besilaukiančios moterys ir sukriošę seniai dalyvaudavo tame šokyje. Visa tai lydėdavo religinės haliucinacijos: šokantieji matė atsivėrusį dangų ir jo gilumoje – blizgantį šventųjų sostą. Kai kuriems pasireikšdavo pasišlykštėjimas raudona spalvas, aštriais daiktais ir t.t.
Manija išplito iki Kelno, kur užsikrėtė apie 500 žmonių, po to persimetė į Mecą, Strasburgą ir visur ilgai išsilaikė. Vėlesniais metais ji pasirodydavo periodiškai per šv. Vito dieną, kurį ligoniai išsirinko savo patronu, masės liaudies susirinkdavo prie jo kapo. Dar 1623 metais kai kurie vis dar ateidavo jam nusilenkti ir taip darydavo iki 32 kartų (Hecker. “Tanzmanie”, 1834).
Ypatingai įdomi epideminė manija keliauti, kuri atsirado viduramžiais tarp vaikų. 1212 metais, kai visi krikščionys pergyveno dėl Šventosios Žemės praradimo, mažas piemenėlis iš Klojės (Vandomo) pasiskelbė dievo išrinktuoju, pradėjo visus įtikinėti, kad apsimetęs nepažįstamuoju, jam pasirodė pats Dievas ir, priėmęs iš jo duonos, pavedė nunešti laišką karaliui.
Tada visi aplinkinių piemenų sūnūs subėgo pas mažąjį pranašą, o po jų ir apie 30 tūkstančių suaugusių vyrų tapo jo gerbėjais ir pasekėjais. Vėliau pradėjo atsirasti ir kitų 8-10 metų pranašų, kurie sakė pamokslus, darė stebuklus ir atvesdavo ištisus būrius atbukusių vaikų pas naują pranašą iš Klojės.
Po to visa armija patraukė į Marselį, kur turėjo prasiskirti jūra, o keliautojai sausomis kojomis turėjo patekti į Jeruzalę. Nei karaliaus draudimai, nei tėvų valdžia ir bet kokie nepatogumai – niekas negalėjo sulaikyti mažųjų piligrimų. Jiems atvykus į Marselį, du avantiūristai paruošė septynis laivus nelaimingiems vaikams ir visus juos išvežė į Rytus, tikintis juos parduoti į vergovę.
Viena iš priežasčių, kuri lėmė epideminį manijos charakterį, buvo ta pagarba, kurią liaudis apgaubdavo kenčiančiuosius, kurie lyg tai būdavo pavyzdys kitiems, bet pagrindinį vaidmenį čia vaidino pirmykščių bendruomenių nemokšiškumas ir uždarumas. Vystantis civilizacijai ir santykiams tarp žmonių, individualios ypatybės pasireikšdavo rečiau, individualizmas pasireikšdavo dėl egoizmo, nepasitikėjimo, savimylos, lenktyniavimo, jausmai būdavo įvairesni, ir tada liaudies masės sunkiau pasiduodavo masinei įtakai.
Suprantama kad regresiniai protinių sugebėjimų pasikeitimai laukiniams vykdavo daug lengviau, negu civilizuotam žmogui: pirmajam daug sunkiau už antrąjį suvaldyti savo jausmus ir iliuzijas atskirti nuo tikrovės, galimybes atskirti nuo išskirtinumo.
Iš tikrųjų, nors paskutiniu laiku civilizuotose šalyse ir kilo epideminės pamišimo formos, bet taip buvo tik tarp labiausiai atsilikusių sluoksnių, tolimose arba kalnų atskirtose srityse, pavyzdžiui, Kornvalyje, Velse, Norvegijoje, Bretanėje, atskirose Amerikos gyvenvietėse ir kalnuotose Italijos dalyse. Taip, Monte-Amiate, kur vėliau pasisekimo sulaukė Lazaretti, vietinės kronikos tvirtinimu, šventojo reputacija naudojosi toks Audibertimas, tikriausiai pamišėlis, kuris išsiskyrė didžiuliu nevalyvumu.
Toje pat vietovėje kažkada buvo garsus Bartolomeo Brandano, beveik šimtametis senis, kuriam buvo užėjęs religinis pamišimas, tikriausiai pergyvenant dėl Italijos nelaimių, kuri tada kentėjo nuo ispanų puldinėjimo. Įsivaizduodamas esantis Jonu Krikštytoju, jis tą įvaizdį pradėjo taikyti gyvenime, apsivilkęs trumpus marškinius, basas, su kryžiumi rankoje ir kaukole po pažastimi, jis vaikščiojo Sienos apylinkėmis, mokė liaudį, pranašavo, darė stebuklus ir visur susilaukdavo pasekėjų.
Po to jis nuvyko į Romą ir šv. Petro aikštėje pamokslavo prieš Popiežių ir kardinolus. Bet Klementas VII, vietoje to, kad jį pakartų už tokį akiplėšiškumą, išsiuntė jį į Tordinono kalėjimą, kuriame paprastai uždarydavo pamišėlius, jeigu nutardavo jų nedeginti kaip apsėstuosius. Išėjęs iš kalėjimo, Brandano keletą kartų įžeidė ispanų armijos kapitoną Mendocą, kuris, tikriausiai nežinodamas, kas jis per žmogus – šventasis, pranašas arba pamišėlis – išsiuntė jį į Talamono katorgos darbų kalėjimą ir pavedė jo bylą išspręsti kalėjimo viršininkui.
Bet tas atsisakė priimti nelaimingą senį vien todėl, kad, jeigu jis šventasis, tai šventųjų nesiunčia į katorgą; jeigu pranašas, tai pranašų nebaudžia; o jeigu beprotis, tai bepročiams netaikomi bendri įstatymai, – taip kad, Brandano netrukus buvo paleistas į laisvę. Pasakęs keletą pamokslų katorgininkams, jis išėjo iš kalėjimo ir toliau pamokslavo ir darė stebuklus. Net visiškai neseniai Pjemonto apylinkėse pasirodė du šventieji, vienas iš kurių 20 metų atbuvo katorgoje, o kitas per trumpą laiką aplink save sugebėjo suburti virš 300 pasekėjų.
Be to, pačioje kalnuočiausioje Juodkalnijos dalyje 1881 metais epidemiškai išplito kvailas įsitikinimas, kad ten pasirodo pats Jėzus Kristus, dėl to sniegu užverstuose kalnuose susirinko virš 3000 žmonių iš aplinkinių apylinkių. Maždaug tuo pat metu Abrucuose buvo areštuotas valkata, kuris prisistatinėjo Mesiju.
1842 metais Norvegijoje kilusi pranašavimų epidemija taip ir vadinasi – “tarnaičių liga” (Magdkran-kheit), nes ta liga daugiausiai sirgo isteriškos tarnaitės ir net kai kurios mergaitės. Daugelis paskutinių laikų polinkių magnetizmui ir stalo kerams, kurie privedė prie tokių nesąmonių, kaip kalbantys stalai, nors ir gana plačiai paplito, bet iki pilno pamišimo privedė tik nedaugelį ir neturėjo masinio charakterio.
Bendrai, vystantis civilizacijai, pradeda nykti prietarai, o jie, kaip žinoma, labiausiai veikia dvasines ligas. Pavyzdžiui, Stokholme, pranašavimo manija visa jėga pasireiškė tose vietovėse, kur žmonės iš anksto buvo paruošti pamokslais ir religinio charakterio apeigomis, kur visada buvo didesnis pamišėlių skaičius.
Tų faktų pakanka, kad paaiškinti viduramžių ir vėlesnių laikų pranašų pasisekimą, o taip pat jų įtaką, kuri veikė istorinę tautų vystymosi eigą.
Galima nurodyti nemažai pavyzdžių, kada liaudis už pranašus priimdavo nelaimingus pamišėlius, kurie kentėjo nuo puikybės arba teomanijos, o jų haliucinacijos buvo priimamos kaip – perspėjimai iš aukščiau.
Tokiu būdu atsirado naujos sektos, kurios sustiprino ir taip aršias religines kovas su visomis liūdnomis pasekmėmis, kovas, kurios įsiliepsnojo dar viduramžiais ir nenurimo iki pat šių laikų.
Pavyzdžiui, toks Pikaras, įsivaizdavo esantis Dievo sūnumi, kuris į žemę atsiųstas mokyti žmonių, kad tie nenešiotų rūbų ir turėtų bendras žmonas; juo tiki, klauso, – ir štai, taip atsiranda adamitų sekta. Lygiai taip pat atsirado anabaptistų mokymas. Jo pasekėjams Miunsteryje, Apencelyje, Lenkijoje staiga pradeda rodytis danguje besikaunantys angelai ir ugniniai drakonai; jie iš aukščiau gauna nurodymus pašalinti savo brolius ir mylimus vaikus (žudymo manija), ištisus mėnesius nevalgyti, arba priešus nugalėti savo kvėpavimu ir žvilgsniu. Vėliau panašiu būdu atsirado kalvinistų ir jansenistų sektos, dėl kurių buvo pralieta labai daug kraujo.
Apie kerėtojus, raganas, apsėstuosius ir kalbėti nėra ko – jų pasirodymas savaime suprantamas.
Pamišėlių rašytojų ir pranašų (Iliuminatų) sąrašus pateikia Delpjeras, Filomnestas, Adelungas, ir jie sukelia nevalingą šypseną dėl žmonijos beprotiškumo, kai prisimeni, kad daugelis iš jų turėjo daugybę pasekėjų.
Pavyzdžiui, XVIII amžiaus viduryje toks Kleinovas prisistatinėjo esantis Siono karaliumi; jo pasekėjų netrūksta, ir visi jie save laiko jo vaikais. Po to, kas gali būti blogiau už Svedenborgo mokymą, kuris tikino, kad ištisas dienas ir net mėnesius jis bendravo su dvasiomis, kurios gyvena įvairiose planetose, matė tų planetų gyventojus, be to, jis pasakojo, kad Jupiteryje dalis gyventojų vaikšto rankomis, o dalis kojomis, Marso gyventojai kalba akimis, o Mėnulio gyventojai – pilvais. Nepaisant to, Svedenborgas dar visiškai neseniai turėjo masę pasekėjų, kurie pritarė jo nuomonei.
1655 metais Vane, parašęs miglotą kūrinį pavadinimu “Dieviška paslaptis ir galybė gyvame pasaulyje”, aplink save subūrė taip vadinamus ieškotojus (šekerius), kurie visur ieškojo ir tikėjosi rasti neįprastų reiškinių, propagavo milenerizmą. Jis buvo nukirsdintas.
1792 metais Irvingas, dievišku būdu gavęs sugebėjimus suprasti jam nežinomas kalbas, sukūrė irvingistų sektą.
Gumfri arba, greičiau, Nojus (Noyes) iš Jungtinių Valstijų padėjo pagrindus perfekcionistų sektai, kuri šiuo metu labiausiai paplitusi Oneidos valstijoje. Jos pasekėjai vagyste laiko ne tik turto vagystę, kaip tai įrodinėjo Prudonas, bet ir santuoką; tuo pat metu jie neigia pilietinius įstatymus ir pačius paprasčiausius poelgius priskiria dieviškam įkvėpimui.
Mūsų seneliai tikriausiai dar prisimena, kokią didžiulę įtaką Europoje turėjo Julija Kriudner, ta, pilna to žodžio prasme, monarchizmo pranašė, kentėjo nuo isterijos. Erotiniai jos polinkiai buvo tokie nesulaikomi, kad ji ant kelių puldavo prieš vieną tenorą; po to nesėkmės meilėje ją pastūmėjo į religiją.
Ji įsivaizdavo esanti Dievo išrinktoji gelbėti žmoniją ir liepsningomis kalbomis pradėjo verbuoti pasekėjus. Bazelyje Kriudner įaudrino visus miesto gyventojus savo kalbomis apie greitą Mesijo pasirodymą; 20 tūkstančių žmonių susirinko jos kvietimu, todėl persigandęs senatas paskubėjo ją išvaryti iš miesto; tada ji išvažiavo į Badeną, kur 4 tūkstančių minia jos jau laikė miesto aikštėje, kad galėtų pabučiuoti ranką arba rūbų kraštą įkvėptai pranašei, viena dama pasiūlė 10 tūkstančių frankų naujos bažnyčios statybai, bet Kriudner pinigus išdalino vargšams, “kurių karalystė artėja”.
Po to, kai ją išsiuntė iš Badeno, ji pradėjo keliauti po Šveicariją, ir visur ją lydėjo liaudies minios. Dėl policijos persekiojimų, Kriudner iš miestų pasuko į kaimus, kur ją iškilmingai sutikdavo ir apiberdavo palaiminimais. Savo poelgius ji priskirdavo angelams; Napoleoną, kuris ją niekino, Kriudner vadino tamsiuoju angelu, o imperatorių Aleksandrą – šviesiuoju, ir net sugebėjo tapti jo patarėja, taip kad Šventa sąjunga buvo sudaryta lyg tai dėl jos poveikio.
Loiola religiniais klausimais užsiėmė po to, kai buvo sužeistas; po to, veikiamas Viurtenbergo sukilimo įspūdžių, sugalvojo įkurti daug nelaimių atnešusį jėzuitų ordiną, be to, jis tvirtino, kad pati Švenčiausioji Mergelė jam padėjo įgyvendinti jo projektus ir jis pats iš dangaus girdėjo pritariantį balsą.
Liuteris savo fizines kančias ir sapnus priskirdavo šėtoniškai įtakai, nors visos jo aprašomos kančios rodo, kad visa tai buvo dėl nervinių sutrikimų. Pavyzdžiui, jis dažnai skųsdavosi baisiu dusuliu, kurį sukeldavo supykusios dievybės. Nuo 27 metų amžiaus jam prasidėjo galvos svaigimas, galvos skausmai, ošimas ausyse, ir taip jam kartodavosi dažnai, ypač kelionių į Romą metu.
Be to, Liuteriui rodydavosi vieno ir to paties turinio haliucinacijos ir, tikriausiai, taip buvo todėl, kad jis pastoviai gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą. Štai kaip jis tai aprašo. “Kai 1521 metais – rašo jis – aš buvau savo Patmose – kambaryje, į kurį niekas neužeidavo, išskyrus du tarnus, kurie man atnešdavo maisto, kartą vakare, gulėdamas lovoje, išgirdau, kad maiše pradėjo judėti riešutai ir jie šalia mano lovos šokinėjo iki pat lubų. Vos tik užmigau, kaip išgirdau baisų triukšmą ir pašokęs sušukau: “Kas tu?” ir t.t.
Viurtenberge, kai Liuteris bažnyčioje aiškino laišką romiečiams ir priėjo prie žodžių: “pamokslininkas gyvena tvirtai tikėdamas”, jis staiga pajuto, kad tas sakinys pateko į jo sielą, kad kažkas tą frazę jam kelis kartus pakartojo į ausį. Tas pats sakinys jam buvo primintas pakeliui į Romą 1570 metais, o kai jis laiptais kilo į Popiežiaus rūmus, kažkas šiuos žodžius jam sušuko skardžiu balsu. Toliau jis prisipažįsta, kad dažnai prabudęs naktį, jis diskutuodavo su šėtonu apie gyvenimą, o kai kuriuos jo argumentus jis panaudojo vėliau, kai įrodinėjo kai kurių katalikiškų apeigų absurdiškumą..
Žanos d’Ark heroizmo stebuklai buvo sukelti haliucinacijų, dėl kurių ji kentėjo nuo 12 metų amžiaus.
Net visiškai neseniai kvakerių sektos steigėjas Georgas Foksas labai nuoširdžiai propagavo savo mokymą, ir tai darė būtent veikiamas haliucinacijų. Matymai jį privertė palikti šeimą; jis apsirengė kailiniais rūbais, pradėjo gyventi medžių drevėse ir čia pajuto nušvitimą, kad visi krikščionys, kad ir kokiam tikėjimui jie bepriklausytų, privalo save laikyti Dievo vaikais.
Iš pradžių niekas nenorėjo juo tikėti, bet tada jis išgirdo balsą “Jėzus Kristus tave supranta”. Po to Foksas dvi savaites miegojo lyg tai letargo miegu, kūnas buvo nejudrus, lyg miręs, o protas aktyviai dirbo. Panašūs priepuoliai būdavo ir jo pasekėjams, kurie buvo sąžiningi žmonės, tik liguistai nusiteikę, dėl to jiems atsirasdavo nušvitimas ir jie pradėdavo pranašauti.
Dar labiau mūsų tikslui tinka Savonarolos pavyzdys, nors, taip tvirtindamas, aš rizikuoju įžeisti italų nacionalinius jausmus. Po vieno įspūdingo nušvitimo jaunystėje, jis pradėjo save laikyti išrinktuoju, kurį į žemę pasiuntė pats Jėzus Kristus, kad jis atgaivintų nuodėmingus Florencijos žmones. Po to, išsikalbėjęs su kažkokiu vienuoliu, Savonarola danguje pamatė bažnyčią užgriūsiančių nelaimių vaizdą, ir išgirdo balsą, kuris įsakė apie tai pranešti žmonėms.
Jam pastoviai rodėsi vaizdai iš Apokalipsės, o taip pat vaizdai iš Senojo Testamento istorijos. 1491 metais jis nusprendė savo pamoksluose neliesti politikos, bet maldos metu išgirdo žodžius: “Kvaily, argi tu nematai, kad pats Dievas tau liepia eiti pirmuoju keliu”, ir, žinoma, pakeitė savo pažiūras.
1492 metais pamokslo metu Savonarolą ištiko haliucinacijos priepuolis – jis pamatė kardą su užrašu: “Gladius Domini super terram” ("Dievo kardas žemėje”), kuris staiga pasisuko smaigaliu žemyn, tuo metu dangus apsiniaukė, iš dangaus pradėjo kristi kalavijai, strėlės, žiežirbos, ir jam pasirodė, kad žemė pasmerkta badui ir marui. Nuo to laiko jis pradėjo pranašauti tą paskutinę nelaimę ir po kurio laiko ta jo pranašystė išsipildė.
Vieno savo nušvitimo metu, Savonarola ilgą laiką buvo rojuje, kur kalbėjosi su daugeliu šventųjų ir Dievo motina, kurios sostą jis vėliau aprašė labai smulkiai, net nepamiršo paminėti, kiek brangakmenių jį puošė.
Panašiai kaip Lazaretti, jis pastoviai mąstė apie savo matymus, stengėsi nustatyti, kurie iš jų buvo siųsti angelų, o kurie – demonų. Kartais jis suabejodavo tų matymų realumu, bet jis save įtikinėjo, kad taip negali būti, ir kaip visi pamišėliai, dažnai viskuo abejodavo, kartais save vadindavo dievo įkvėptuoju, kartais neigdavo turintis iš aukščiau gautą pranašystės dovaną. “Aš nesu pranašu ir nesu pranašo sūnus, – kartą jis pasakė – Tai jūsų nuodėmės mane privertė tapti pranašu”.
Savonarolos biografas Villari pats stebisi – kokiu būdu tas didžiausias iš filosofų, Florencijai davęs tobuliausią respublikinio valdymo formulę, iškilęs virš visos tautos, visą pasaulį sudrebinęs savo gražbyliškumu, kaip toks žmogus galėjo didžiuotis tuo, kad girdi kažkokius balsus ir mato tokius vaizdus, kaip Dievo kardas?!
Iškėlęs į klausimą, Villari pats daro teisingą išvadą, kad tokių matymų neaiškus turinys patvirtina, kad Savonarola matė haliucinacijas, nekalbant jau apie tai, kad pastoviai tai viešindamas, jis kenkė ne tik sau, bet ir savo veiklos sėkmei. Kokią naudą jam galėjo atnešti traktatai apie nušvitimus, kalbos apie pokalbius su Dievo motina arba pasvarstymai, parašyti jo Biblijos laukeliuose?
Viską, ką jo pasekėjai norėjo nuslėpti, kad nepakenktų jo šlovei, – visa tai jis spausdino ir platino publikai. Bet esmė tame, kad, jo paties žodžiais, jį degino kažkokia vidinė ugnis, kuri jį vertė kalbėti ir rašyti prieš jo paties valią. Toje nesulaikomoje ekstazės jėgoje, kuri kartais pakildavo iki ekstazės, ir buvo priežastis tų veiksmų, kuriais Savonarola veikė savo klausytojus.
Dabar, skaitydami jo pamokslų tekstus, mes negalime net įsivaizduoti apie tą sukrečiantį įspūdį, kurį jis kėlė miniai. To “pranašo” iškilminga beprotystė ne tik kėlė minios fanatizmą, bet tiesiog užkrečiamai veikė kai kuriuos subjektus: jie taip pat krisdavo į pamišimą ir, panašiai kaip Lazaretti pasekėjai iš nemokšiškų ir neraštingų paprastų žmonių tarpo, staiga tapdavo rašytojais ir pranašais.
Jeigu mūsų skaitytojai paklaustų, ar dažnai tokių tipų pasitaiko beprotnamiuose, tai mes atsakytumėme, kad Italijoje nerasite tokio beprotnamio, kuriame nebūtų tokių ligonių.
Kai aš vadovavau beprotnamiui Pereros mieste, ten turėjome tris tokio tipo ligonius: vienas iš jų save vadino Popiežiumi Anastasijumi, jis paskirdavo kardinolus, referendarijus ir kitus aukštus asmenis, pastoviai leido dekretus, kuriuose nebuvo jokių nesąmonių, išskyrus parašą.
Kitas, anksčiau buvęs kariškiu (popiežiaus seržantu), kūrė naujus, ypatingai kurioziškus ir net keistus įsakus. Aš čia pateiksiu keturis iš jų, kad psichiatrijoje nesigaudantys galėtų įsitikinti, kaip jo kūriniai primena Lazaretti, Passanante ir Manžione: čia mes sutinkame tuos pačius pasikartojimus, tuos pačius sąskambius, ir tuos pačius biblinius periodiškus pasikartojimus.
Lombardijos ligoninėje Popiežių ir pranašų buvo mažai – prisimenu tik vieną alkoholiką, kuris ruošėsi suorganizuoti kryžiaus žygį prieš sindikatą Viževane, bet Milane visiems ir kiekvienam buvo žinomas “Travaso” redaktorius, originalus mechanikos ir socializmo pranašas.
Ypač įdomus ir tikras tos rūšies faktas – nes jis įvyko visiems matant – atsitikimas su Davydu Lazaretti.
D. Lazaretti gimė Arčidose 1834 metais; jo tėvas buvo vežėjas, girtuoklis, bet neišpasakytai stiprios sveikatos; jo giminėje buvo savižudžių ir bepročių, tarp kitko, vienas buvo religinis maniakas, kuris save laikė šventuoju Tėvu; šeši broliai išsiskyrė jėga, didžiuliu ūgiu ir išskirtine atmintimi; vienas iš jų, kuris nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, prisimindavo iki 200 savo kreditorių sąskaitų.
Davydas iš savo brolių išsiskyrė aukštu ūgiu, puikiu kūno sudėjimu ir nedideliais protiniais sugebėjimais; jo kaukolė buvo labai didelė, pailgos formos, o akys taip blizgėjo, kad kai kas net žavėdavosi, o daugumai jos atrodė demoniškomis, beprotiškomis. Tyrimai parodė, kad pas jį buvo hupospadia, jis iš jaunystės negalavo vyrišku bejėgiškumu. Tas nenormalumas turi labai didelę reikšmę, nes Morelis ir Legranas le-Solas dažnai tą negalavimą aptikdavo pas matoidus.
Nuo vaikystės berniuko charakteryje pasireikšdavo prieštaravimai ir kraštutinumai, kurie paprastai pasireiškią kandidatams užimti lovas beprotnamiuose.
Taip, dar būdamas vaikas jis sugalvojo tapti vienuoliu, vėliau, užsiėmęs tėvo amatu, pradėjo palaidą gyvenimą ir pamėgo alkoholinius gėrimus. Tuo pat metu jis pradėjo daug skaityti, be to, knygų pasirinkimas buvo ypatingai keistas jo aplinkos žmogui – Dantė ir, daugiausiai, Tasso.
15-tį Davydą jau praminė “mille idee” (tūkstantis minčių) už tai, kad jis kūrė savotiškas daineles, nors niekada nesugebėjo įsisavinti gramatikos taisyklių. Aršus dievo niekintojas ir chuliganas netrukus tapo grėsmingas visiems aplinkiniams, jo taip bijojo, kad vienos šventės metu, neturint jokio ginklo, jam su broliais pavyko priversti bėgti visus Kastel-del-Piano gyventojus. Ir, nepaisant to, jis domėjosi viskuo, kas išaukštinta ir kilnu – nesvarbu, ar tai buvo pokalbis, eilėraštis, pamokslas, arba teatro vaidinimas.
Kristus ir Mahometas jam kėlė tokį susižavėjimą, kad jis juos skaitė iškiliausiais žmonėmis, kurie kada nors gyveno žemėje. Pačio Lazaretti prisipažinimu, jis, dar būdamas 14 metų, kentėjo nuo įvairių haliucinacijų, kurios vėliau jam turėjo labai didelę reikšmę.
Pezare pas mane buvo kelios pamišusios vienuolės iš Romos vienuolynų. Niekada dar nebuvau sutikęs didesnių Dievo niekintojų, kaip jos.
Jaunystėje Lazaretti susidomėjo viena žydaite iš Pitiljano, tikriausiai todėl, kad ji karštai pritarė jo religiniams įsitikinimams ir, tuo pat metu, jis sakė, kad šlykštisi trimis dalykais – moterimis, bažnyčia ir šokiais.
1859 metais, būdamas 25-rių metų, Lazaretti įstojo į kavaleristų pulką ir 1860 metais dalyvavo generolo Čialdini ekspedicijoje, bet labiau kaip tarnautojas, o ne kaip kareivis. Prieš žygį jis parašė patriotinį himną, kurį išsiuntė Brofferijuo, ir tas buvo nustebintas išsireiškimų ir idėjų originalumu, taip pat atskirų eilučių grožiu, kas sudarė didžiulį kontrastą viso himno nemokšiškumui ir grubiam stiliui.
Bet po kurio laiko jis vėl užsiėmė senuoju vežėjo amatu ir tuo pačių grįžo prie orgijų ir palaido gyvenimo. Tada jis pradėjo gyventi su žmona, nors su ja buvo susituokęs jau prieš tris metus. Jis jai jautė tokį poetišką prieraišumą, kad net apie tai rašydavo eilėraščiuose. Tuo metu savimyla jam taip apsuko galvą, kad jis, neturėdamas jokio išsilavinimo, pradėjo vėl rašyti eilėraščius ir tragedijas, kurios jam gaudavosi ypatingai komiškomis.
Pamažu Lazaretti keistenybės įgavo kitą kryptį: 1867 m., kai jam buvo 33 metai, gal dėl girtavimo arba veikiant politiniams įvykiams, jam atsinaujino religinės haliucinacijos, kurias jis kentė nuo 1848 metų.
Vieną gražią dieną jis kažkur pradingo; pasirodo, kad, kaip ir anksčiau, jam pasirodė Dievo Motina, liepė vykti į Romą ir Popiežiui paaiškinti savo dieviškąją misiją. Iš pradžių tas nenorėjo priimti Lazaretti, bet vėliau jį priėmė ir patarė gerai nusimaudyti duše.
Po to, taip pat Dievo Motinos nurodymu, jis nuėjo pas tokį atsiskyrėlį Ignatijų Mikusą, kuris jį pas save urve išlaikė tris mėnesius ir su juo užsiiminėjo teologija. Manoma, kad jis padėjo Lazzareti ant kaktos išsipjauti ženklą, kuris vėliau tą ženklą nuoširdžiai tikintiems rodydavo kaip šv. Petro antspaudą, o nuo netikinčiųjų slėpė po plaukais. Mediciniškai apžiūrėjus, pasirodė, kad tai buvo netaisyklingas lygiagretainis, kurio viršutinėje dalyje kryžiumi buvo išdėstyti 13 taškų.
Tam ženklui, o taip pat kitiems dviem ženklams, ant peties ir kojos vidinės pusės, Lazaretti, kaip ir priklauso pamišėliams, teikė labai daug reikšmės ir visas tas tatuiruotes laikė Dievo palaiminimo ženklais (sutarties su Dievu antspaudais).
Nuo to laiko Lazaretti visiškai pasikeitė, nes taip labai dažnai atsitinka su pamišėliais.
Iš chuligano, Dievo niekintojo ir riaušininko, Lazaretti pavirto tyliu atsiskyrėliu ir kurį laiką gyveno kalnuose, beveik po atviru dangumi, kartais valgė vien tik duoną su vandeniu, arba žoles, paskanintas druska ir actu, arba srėbė liesą sriubą su česnakais ir duoną.
Būdamas Montekristo saloje, 1870 m. jis virš mėnesio išsivertė su šešiais kepalėliais duonos ir žalumynais, o gyvendamas prancūzų vienuolyne, per dieną suvalgydavo tik dvi bulves.
Jo apsakymai iš pašaipių ir nevykusių, pasidarė gana padorūs, kartais rafinuoti – ir tai turėjo stebinti ne tik paprastus žmones. Be to, jis pradėjo geriau rašyti, naudojo stiprius įvaizdžius, ir dar įdėdavo tokius stiprius religinius jausmus, kokie būdavo tik pas pirmuosius krikščionis.
Tos vietovės dvasininkija, kur Lazaretti buvo gimęs, jame matydami lyg tai senovės pranašų įsikūnijimą, kuo jis iš tikrųjų ir buvo, jį labai gerbė ir nusprendė juo pasinaudoti savais interesais rinkdami lėšas bažnyčios statybai.
Liaudis, kuri jau ir be to stebėjosi Lazaretti gyvenimo pokyčiais ir jo tatuiruotėmis, dabar dar labiau stebėjosi jo įkvepiančiomis kalbomis, jo ilga susivėlusia barzda, rimta išvaizda ir, paraginti dvasininkijos, miniomis bėgo pasiklausyti naujo pranašo.
Prasidėjo procesijos... Apsuptas dvasininkijos ir diduomenės iš vietinių gyventojų tarpo, Lazaretti aplankė Arčidoso, Rokalbeniją, Kastel-del-Piano ir kitus artimiausius miestus; gyventojai visur jį pakiliai sutikdavo, puldavo ant kelių, o aplinkinių bažnyčių šventikai ir dvasininkai bučiuodavo jam rankas ir net kojas. Aukos biro iš visų pusių, bet, jos nebuvo labai didelės, nes gyventojai daug aukoti neįstengė; todėl cerkvės statybai buvo nuspręsta pasinaudoti nemokamu žmonių darbu..
Vietą parinko netoli Arčidoso, ir darbas prasidėjo. Dešimtys tūkstančių tikinčiųjų, vyrai, moterys ir net vaikai ėmėsi nešioti akmenis, rąstus ir kitas statybines medžiagas. Kaip bebūtų gaila, kaip eilėdaroje, taip ir architektūroje, be pranašiško įkvėpimo, dar reikėjo turėti ir mokslinių žinių, o Lazaretti to neturėjo; todėl pradėta statyba buvo tokia pat nevykusi, kaip ir jo poezija: taip sunkiai surinktos statybinės medžiagos virto šiukšlių krūva, o visas tas sumanymas pastatyti bažnyčią baigėsi taip pat niekingai, kaip ir Babilono bokšto statyba.
1870 m. sausyje Lazaretti įkūrė Šventos lygos draugiją, kurios tikslas buvo savitarpio pagalba ir labdara. Tų pačių metų kovą, po bendro valgio su savo pasekėjais, jis išvyko į Montekristo salą, kur kelis mėnesius rašė laiškus, pranašystes ir pamokymus, o vėliau, sugrįžęs į Montelabro, sudarė nušvitimų ir pranašiškų sapnų aprašymus, kuriuos jis matė būdamas saloje.
Netrukus jį apkaltino riaušių organizavimu, bet teismas jį išteisino. Po to Lazaretti įkūrė kitą draugiją, kurią pavadino “Krikščioniška Šeima”, bet vėl buvo areštuotas už tai, kad buvo įtartas, jog ta draugija įkurta apgavystės tikslais; bet, užsistojus Salvijui, jį vėl išteisino, ir jis atsipirko tik 7 mėnesiais nelaisvės, kuriuos išbuvo iki teismo posėdžio.
Paklausęs balso iš aukščiau, Lazaretti 1873 metais leidosi į kelionę ir aplankė Romą, Neapolį, Turiną, po to išvyko į Grenoblio kartezianskiečių vienuolyną, kur sukūrė atgailaujančių vienuolių Ordino taisykles ir šifruotą raidyną. Ten pat jis parašė apsakymą pavadinimu “Dangiškos gėlės”, kur, tarp kitko, sakoma, kad “Didysis vyras nusileis nuo kalnų lydimas nedidelio būrio kalniečių”; toje pat knygoje aprašomi matymai, sapnai ir dieviški nurodymai, kurie autoriui buvo perduoti jam būnant vienuolyne.
Grįžtant į Montelabro, jį sutiko didžiulė minia pasekėjų ir smalsaujančių, kuriems jis pasakė pamokslą tema: “Dievas mato, mus teisia ir kiekvienam atseikėja pagal jo darbus”. Už tą pamokslą jis buvo apkaltintas bandymu nuversti vyriausybę ir sukelti pilietinį karą.
Šį kartą ekspertai nebuvo apklausti ir teismas, nekreipdamas dėmesio į jo keistas tatuiruotes ir kurioziškus Lazaretti kūrinius, į jį pažiūrėjo kaip į blaiviai mąstantį žmogų ir nuteisė 15 mėnesių kalėjimo už apgavystes ir valkatavimą, o išėjus į laisvę dar metams palikti policijos priežiūroje.
Straipsnyje “Davydas Lazaretti”, kurį aš parašiau kartu su Nočito, ir kuris patalpintas 1880 m. “Psichiatrijos Archyve”, nurodytos priežastys, kurios ekspertus privertė padaryti tokią klaidą, kuri vėliau valstybei labai daug kainavo ir, kas labiausiai liūdna, buvo keletas žmonių aukų.
Bet apeliacinė palata atšaukė šį sprendimą, taip kad, Lazaretti 1875 m. sugrįžo į Montelabro, kur vėl organizavo jau iširusią draugiją ir jai vadovauti paskyrė šventiką Imperiucci. Po to, norėdamas pataisyti kalėjime pašlijusią sveikatą, o gal norėdamas išvengti naujų areštų arba norėdamas suvaidinti kankinio vaidmenį prieš prancūzų legitimistus, jis išvyko į Prancūziją.
Netoli vieno iš miestų, šalia Burgonijos, jam, kaip jis pats sako, nušvito dieviškas įkvėpimas, po ko atsirado nauja knyga, kuri jo paties pavadinta paslaptinga ir vadinasi “Mano kova su Dievu” ("La mia lotta con Dio"). Tuo pat metu jis parašė apsakymą “Apie septynis antspaudus ir septynių amžinų miestų požymius”, apsakyme jis kai ką pasiskolino iš Biblijos, kai ką iš Apokalipsės, ir visa tai užpildė pačiais keisčiausiais pasvarstymais.
Be to, Lazaretti išleido savo programą, kurioje pats save pavadino “didžiuoju Vienuoliu” ir pasiūlė visoms krikščioniškoms valstybėms įstoti į jo Sąjungą, nes greitai ir visiškai netikėtai turi ateiti pasaulio pabaiga, ir tada visų persekiojamas pranašas teis visus žemės valdovus.
Visus tuos kūrinius perrašė šventikas Imperiuccijus, kuris ištaisė ir grubiausias gramatines klaidas, kurių buvo daugybė. Daugelis iš jų ne tik buvo atspausdinti, bet Leonas Diu Vaša juos net išvertė į prancūzų kalbą, kurį subsidijavo ir ragino Italijos ir kitų šalių reakcionieriai, kurie visiškai rimtai žiūrėjo į nelaimingo maniako beprotystes.
Tuo tarpu Lazaretti, veikiamas vis stiprėjančių haliucinacijų, pradėjo triuškinti dvasininkus dėl slaptos išpažinties atšaukimo – reikalavo įvesti viešą išpažinties formą, todėl Popiežius jo mokymą pripažino klaidingu, o kūrinius – eretiškais.
Tada Lazaretti, kažkada gynęs Popiežiaus valdžią ir parašęs “Popiežiaus valdymo civilinį statutą Italijoje” ("Statute civile del Regno Pontificio in Italia"), 1878 m. parašė laišką savo broliams-vienuoliams, kuriame užsipuolė “Popiežiaus laiminimus” ir pavadino jį septyngalviu pabaisa.
Nepaisant to, su visiems pamišėliams būdingu nepastovumu, Lazaretti netrukus išvažiavo į Romą, kad nusilenktų šv. sostui su visais savo simboliniais antspaudais ir skeptru, o sugrįžęs į Montelabro, pradėjo smerkti jau ir pačią katalikų bažnyčią, išvadino ją turgeliu, o visus dvasininkus – ateistais ir prekeiviais, kurie tik eksploatuoja savo parapijiečių religinius jausmus.
Tuo pat metu jis propagavo religijos reformų būtinybę ir, pasivadinęs naujuoju Kristumi, valdovu ir teisėju, savo pasekėjus įtikinėjo atsisakyti šio pasaulio gyvenimiškų rūpesčių, o dėl to reikalavo atsisakyti maisto ir santykių su moterimis, net, jeigu ir yra vedę, ir ragino atsisakyti iš tikinčiųjų surinktos nemažos pinigų sumos, apie 100 tūkstančių lyrų, kuri turėjo likti nenaudojama ir paslėpta vazoje – idėja visiškai beprotiška!
Tarp kitko, dalis tų pinigų vėliau buvo panaudota: laukdamas kažkokio didelio stebuklo, Lazaretti savo pasekėjams užsakė vėliavas ir rūbus su žvėrių atvaizdais, kuriuos jis matė haliucinacijų metu, rūbai buvo pačių keisčiausių fasonų, – tame tarpe, vieni, ypač prabangūs, rūbai buvo skirti jam pačiam; kitiems buvo paruoštos tik prijuostės su išsiuvinėtu kryžiumi ir dviem C raidėmis, iš kurių viena buvo atvirkščia: Э+С. Tas ženklas buvo jo įsteigtos draugijos simboliu.
1878 m. rugpjūtyje, kai liaudies buvo susirinkę daugiau negu įprasta, Lazaretti iš savo pasekėjų pareikalavo, kad jie tris dienas ir tris naktis pasninkautų ir melstųsi, tuo metu sakė bendrus pamokslus arba tik skirtus savo artimai aplinkai, kurie buvo susiskirstę į keletą ordinų įvairiais pavadinimais – dvasinius atsiskyrėlius, atgailaujančius ir t.t.
Po to, sekančias tris dienas – rugpjūčio 14, 15 ir 16 – vyko taip vadinama atleidimo išpažintis (confessione di amenda), o 17-ją bokšte buvo iškelta didžiulė vėliava su šūkiu: Respublika yra Dievo karalystė”. Po to pranašas atsistojo kryžiaus papėdėje, kuris buvo specialiai pastatytas tam tikslui, surinko aplink save visus artimuosius ir privertė juos prisiekti būti ištikimais ir paklusniais.
Tuo metu vienas iš brolių visaip stengėsi Lazaretti atkalbėti nuo sumanyto renginio. Bet viskas veltui. Kada jam sakė, kad kelyje jie gali sutikti kariuomenę, jis atsakydavo: “Rytoj aš jums parodysiu stebuklą ir įrodysiu, kad esu pačio Dievo pasiųstas Kristaus, valdovo ir teisėjo pavidalu; atitinkamai, manęs neįmanoma nužudyti – bet kokia žemės jėga ir valdžia privalo lenktis prieš mano jėgą: pakanka tik vieno mano skeptro mosto, kad būtų sunaikinti visi, kas man priešinsis”.
Į pastabas, kad vyriausybė susirinkusiuosius išvaikys jėga, jis atsakydavo: Aš rankomis atremsiu kulkas, paversiu nekenksmingais kiekvieną ginklą, kuris tik bus nukreiptas prieš mane ir mano pasekėjus, net karaliaus karabinieriai taps mano garbės sargybiniais”.
Vis labiau ir labiau apimtas savo fantastiškos idėjos, Lazaretti, neslėpdamas savo pasiruošimo net nuo Popiežiaus delegato, iš pradžių jam pažadėjo atšaukti procesiją, bet vėliau, matyt, įsitikinęs visišku savo teisumu, parašė: “Aš negalėjau įvykdyti jums duoto pažado, nes tai yra nurodymas iš aukščiau, iš paties Dievo, kuris mane privertė elgtis kitaip”. O netikintiems ir atsisakantiems jo klausyti, grasino dangaus bausmėmis.
Vyraujant tokioms nuotaikoms, rugpjūčio 18 d. ryte Lazaretti išvedė savo pasekėjus į kelią iš Montelabro į Arčidosso. Jis vilkėjo auksu išsiuvinėta karališka raudona mantija, galvą puošė tiaros pavidalo karūna su plunksnų kuokšteliu viršuje, o rankose laikė savo skeptrą.
Nors ir mažiau puošnūs, bet įvairiaspalviai ir keisčiausių fasonų rūbai puošė jo pasekėjus priklausomai nuo rango, kurį jie užėmė Šventosios lygos bendrijoje; paprasti nariai buvo kasdieniniais rūbais, ir tik anksčiau aprašyti ženklai ant krūtiniu juos išskyrė iš minios. Septyni svarbiausieji brolijos nariai nešė septynias vėliavas su užrašu: Respublika yra Dievo karalystė”. Eidami visi giedojo Lazaretti sukurtą himną, kurio kiekvienas posmas baigdavosi priedainiu” “Amžina Respublika” ir panašiai.
Italijoje, tikriausiai, visi žino, kas atsitiko vėliau.
Lazaretti, kuris dar visiškai neseniai skelbėsi esantis visų karalių karaliumi, karaliaus Dovydo palikuonimi, laikantis savo rankose visus žemės valdovus ir visiškai nepažeidžiamas, krito nuo kažkieno rankos, – gal net nuo pačio Popiežiaus delegato rankos, arba tik jo nurodymu. Pasakoja, kad apimtas paskutinės savo iliuzijos, krisdamas jis dar sušuko: “Mes nugalėjome!"
Ta procesija buvo ne tik beprasmiška, bet dar ir taip organizuota, lyg norėta įrodyti, kad tai neįgyvendinama. Tyrimas, kuris buvo organizuotas prieš Lazaretti pasekėjus, visiškai įrodė, kad visas jo mokymas buvo haliucinacijų vaisius.
G. Nočito visiškai teisingai dėl to sako: “Tą dieną, kai buvo atidaryta dėžė, kur buvo saugomi pranašo daiktai, vietoje laukiamų įrodymų dėl jo nusikalstamos veiklos, iš ten išėmė Dievo Motinos atvaizdą ir Dovydo portretą karine uniforma, kuris nuolankiai kalbasi su Šv. Dvasia. Kai iš tos dėžės, kaip iš Nojaus laivo pradėjo traukti įvairiausių gyvūnų atvaizdus, kurie buvo sukurti pagal jo fantazijas vėliavų papuošimui – erelius, gyvates, balandžius, sparnuotus žirgus, jaučius, liūtus, hidras – o vėliau iš ten pat išėmė šventus rūbus, karališkas mantijas, alyvų šakelių ir erškėtrožių vainikus, tą pačią dieną, kai po ilgų ir kruopščių kratų lazaretistų butuose ir jų kelnių kišenėse policija nieko nerado, išskyrus nukryžiuotąjį ir rožančių, ir, pagaliau, kai publika gavo progą pasigrožėti ta keista avalyne, kurią nešiojo šv. Dovydo pasekėjai, ir popiežiškais bateliais, kuriuos avėjo pats “pranašas” ir su kuriais jis vos ne vos galėjo paeiti, – tą dieną jau niekas neabejojo, kad vyriausybė paprasčiausią monomanjaką priėmė už pavojingą riaušininką”.
Lazaretii pamišimo punktu pasitarnavo tas tikėjimo simbolis, kur kalbama apie prisikėlusį Kristų, “sėdintį Tėvo dešinėje ir ateisiantį teisti gyvųjų ir mirusiųjų”.
Todėl, kad tas pažadėtas teisėjas ilgai nesirodė, tai Lazaretti save įsivaizdavo jo vaidmenyje ir visaip stengėsi pamėgdžioti Kristų: jis taip pat turėjo savus 12 apaštalų, buvo ir apaštalas Petras, kuris ant krūtinės nešiojo porą iš kartono išpjautų raktų, jis taip pat pasninkavo ir kentė įvairius nepriteklius, kai šaltą žiemą buvo Montekristo saloje, kur kalbėjosi su Dievu, o tuo metu griaudėjo griaustinis, žaibavo ir buvo žemės drebėjimas. Jėzus Kristus Velykų išvakarėse savo apaštalus sukvietė slaptai vakarienei, – ir Lazaretti savo apaštalus pakvietė vakarienei 1870 m. sausio 15 d. ir jiems pasakė” “To norėjo tas, kas vadovauja mano poelgiams. Žinokite, kad jis yra labai paslaptingas; prisiminkite, kad dabar jūs esate toje vietoje, kurią Dievas pasirinko savo būstu. Netrukus ateis laikas, kai būtent šioje vietoje iškils nuostabūs paminklai jo šventam vardui paminėti, ir tai bus dieviškosios didybės simbolis”.
Iš esmės, jis iš tos vakarienės nedarė jokios paslapties; bet tam, kad būti panašiam į Kristų, Lazaretii tvirtino, kad tai slapta – atleidimo išpažintis – o iš tikrųjų buvo gana vieša.
Bet to dar maža: jis norėjo, kad visa tai lydėtų žemės drebėjimas, jis pranašavo, kad tai turi įvykti 1878 m. rugpjūčio 18 d.
Kai gydytojas abejojo, ar daryti operaciją akmenlige segančiam Lazaretti sūnui, Lazaretti paėmė peilį ir pats išpjovė akmenį. Vaikas mirė; o tėvas ir toliau tvirtino: “Dovydo sūnus negali mirti”.
Lazaretti kūno skrodimo metu ant jo kūno aptiko ženklą – apverstos tiaros viduje pavaizduotą kryžių. Paklausti apie tai, “pranašo” broliai paaiškino, kad jis liepė Prancūzijoje pagaminti auksinį antspaudą, kurį jis vadino imperatoriškuoju, pamirkęs tą antspaudą verdančiame aliejuje, jis tuo antspaudu padarė žymes ant savo kūno, taip pat žmonai ir vaikams.
Tokiu būdu vargšas pranašas norėjo įrodyti ne tik savo kilmingumą, bet ir savo šeimos kilmingumą, nes, jo žodžiais, jis buvo tiesioginis imperatoriaus Konstantino palikuonis, bet, žinoma, tuo jis įrodė tik savo pamišimą, nes tik pamišėliai linkę savo svaičiojimus įamžinti simboliais ir vaizdiniais.
Bet Lazaretti neapsiribojo tik supratimu, kad jo gyslomis teka karališkas kraujas: jis dar norėjo valdyti visą pasaulį, nors pabaigoje jis taip susiaurino savo reikalavimus, kad buvo pasiruošęs savo teises perduoti kokiam nors princui. Viename iš savo manifestų – “Krikščioniškoms valstybėms” – jis pareiškė: “Aš kreipiuosi be išimčių į visus krikščionių valdovus, katalikus, schizmatikus ir eretikus, kad tik jie būtų krikštyti.
Ne bėda, kad jie neturi valdžios ir nevaldo tautų, tik svarbu, kad jų gyslomis tekėtų karališkas kraujas. Aš kviečiu juos visus atvykti pas mane – jeigu jam ne mažiau kaip 20 ir ne daugiau kaip 50 metų ir, jeigu jis neturi jokių fizinių trūkumų, – jis karaliaus vietoje manęs”.
Juokingiausia tai, kad šiuo metu jau anapilin iškeliavęs grafas Šamboras rimtai sureagavo į tą kvietimą ir pas Lazaretti nusiuntė savo įgaliotinį. Kuo pasibaigė derybos tarp karaliaus iš pamišėlių namų ir karaliaus iš archeologinio muziejaus – nežinoma.
“Man reikalingas sąjungininkas-krikščionis – toliau sakoma manifeste – aš nusprendžiau pagreitinti savo didžiąją misiją ir, jeigu jie (krikščionių valdovai) per tris metus nuo šios programos paviešinimo neprisijungs prie manęs, tai aš paliksiu Europą ir išvyksiu į netikinčiųjų kraštus, kad su jų pagalba pasiekčiau tai, ko negalėjau padaryti tikinčiųjų kraštuose.
Bet vargas jums, krikščionių valdovai! Jus nubaus septynios didžiojo antikristo galvos, kurios iškils iš Europos gelmių, ir labiausiai jūs kentėsite nuo vieno jaunuolio, kuris po mano pašalinimo ateis iš šiaurės šalies į Prancūzijos centrą ir prisistatys tuo, kuo esu dabar aš”.
Iš čia Lazaretti atsirado idee fixe, kad jis yra karalių karalius. Kai Arčidoso miesto vadovas nesutiko vykdyti jo nurodymų, jis jam pasakė: “Aš – monarchas iš monarchų. Aš ant savo pečių tempiu viso pasaulio valdovus. Visi jūsų karabinieriai ir kareiviai priklauso man ir yra man pavaldūs, jums nepakaks žmonių, kad mane surištumėte”. Tą patį jis sakė ir kitiems, ypač kai sakė pamokslus, ir tai patvirtino daugybė liudininkų.
Taip, pavyzdžiui, liudininkas iš Rusijos, kuris buvo rugpjūčio 17 d. pamoksle, girdėjo, kaip Lazaretti save vadino karalių karaliumi, Kristumi, teisėju, kuriam pavaldus net Italijos karalius. Jis taip pat sakė, kad Popiežius daugiau nebegali gyventi Romoje, ir kad jam reikia surasti kitą rezidenciją. Liudininkas Mecetti patvirtino, kad Dovydas norėjo suorganizuoti procesiją būtent rugpjūčio 18 d. ir sakė: “Iš kur jūs ištraukėte, kad mus areštuos? Argi įmanoma, kad pavaldiniai areštuotų savo monarchą?” Tą patį patvirtino ir kiti asmenys.
Kas susiję su emblemišku ženklu Э+С, kuriam Lazaretti teikė didžiulę reikšmę, tai, tikriausiai, reiškė du Kristus, vieną – Juozapo sūnų iš Nazareto ir kitą – Josifo Lazaretti sūnų iš Arčidosso. Bet visiškai nesuprantama, kas galėjo sieti Jėzų Kristų, imperatorių Konstantiną, psalmių kūrėją Dovydą ir patį Lazaretti.
To fakto ypatybių reikia ieškoti tuose prieštaravimuose ir nevykusiose fantazijose, kurios būdingos monomanjakams, kurie nesustoja nei prieš ką, kad tik įrodytų savo pagrindinės idėjos tikrumą, – kitais žodžiais, įrodytų pagrindinį savo pamišimo punktą, – ir tuo pat metu susitapatina su pasirinktu asmeniu.
Aš prisiminiau, kad Pavijoje buvo viena ligonė, kuri save laikė Napoleono šeimos nare: ji labai sumaniai pamėgdžiojo jų kostiumus, manieras, kalbą ir t.t., ir tuo pat metu save vadino Marijos Luizos ir Viktoro Emanuelio dukterimi.
Bendrai, pas Lazaretti labai daug prieštaravimų; iš pradžių Popiežiuje jis mato Italijos išgelbėtoją, bet vėliau, kada Popiežiaus sprendimu yra atskiriamas nuo bažnyčios, Popiežių pradėjo vadinti stabų garbintoju; jis buvo pasiryžęs mirti už katalikų apaštalinę religiją ir, tuo pačiu, neigė žodinę išpažintį – vieną iš pagrindinių šios bažnyčios dogmų; Laikydamas save Dovydo sūnumi, taip pat vadinosi ir imperatoriaus Konstantino sūnumi.
Bet vyriausybinėse sferos Lazaretti pamišimas buvo kategoriškai atmetamas. Teismo metu Sienoje, karališkasis prokuroras savo kalboje naudojo tokius išsireiškimus, kurie niekaip netiko bylai. “Ar galima manyti, – sakė jis, – kad procesija buvo suorganizuota tik tam, kad aplankyti šventas vietas, kada tam reikėjo nueiti tik 24 mylias? Ar įmanoma tokia kelionė minioje, kurioje buvo tiek daug vaikų? Už kokius pinigus galėjo išsilaikyti tos procesijos dalyviai, kada mes žinome, kad rugpjūčio 18 dienai jie neturėjo nė skatiko? Po to, kaip gali egzistuoti kita netikusi idėja – kelionė į Romą tam, kad pareikalauti pirmojo šventiko Mozės skeptro, kurį Leonas VIII atėmė iš Davydo Lazaretti?” Į tuos klausimus atsakyti galima tik tuo, kad, nors pamišėliams ir pasitaiko genialių prošvaisčių, bet jų protuose dažniausiai vyrauja absurdas ir prieštaravimai.
Taip, viena iš priemonių viešpatauti pasaulyje, Lazaretti laikė savo skeptrą, kuris buvo padalintas į 5 dalis – emblemą, keturis evangelistus ir jį patį. Štai kodėl jis suorganizavo procesiją, kad vėl galėtų atsiimti tą skeptrą, kurį iš jo buvo konfiskavę Romoje.
Tam, kad suprastum panašių pamišėlių dvasinę būseną, būtina pritarti jų požiūriui, reikia suprasti tą logiką praradusį mąstymą, kada pačios mažiausios smulkmenos įgauna didžiulę reikšmę, o patys reikšmingiausi dalykai, atvirkščiai, atrodo niekiniais, jeigu tik jie prieštarauja pamišėlio norams.
Bet kuriuo atveju, kad ir kokia nesąmonė buvo kelionės tikslas, bet vidaus reikalų ministerijos (Publico) noras tuose veiksmuose rasti reiškinių raktą, buvo dar didesnė nesąmonė.
Dingstimi apkaltinti Lazaretti apgavystėmis pasitarnavo jo pasirašyti vekseliai asmenims, kurie nieko neturėjo, kuriais jis negalvojo, o ir negalėjo pasinaudoti, bet kurie jį labai kompromitavo. Čia vėl iškyla klausimas, kokiais tikslais visa tai buvo padaryta, – ir vėl tenka įtikinėti, kad, būtent betiksliai, bevaisiai ir prieštaringi veiksmai pamišėlį skiria nuo tikro nusikaltėlio.
Dar labiau nepagrįsti kaltinimai buvo dėl to, kad Lazaretti viliojo pinigus iš savo bendrijos narių ir juos pasisavindavo. “Valkatos pajamų neturi”, – sakoma lombardų patarlėje ir, iš tikrųjų, Lazaretti nieko neuždirbo iš savo pamokslų ir pranašavimų, išskyrus persekiojimus ir jį pakirtusią kulką. Žmoną ir vaikus jis paliko be jokių lėšų, gyveno labai kukliai, save sekino atgailomis ir pats pirmasis savo pasekėjams rodė pavyzdį, kaip keturis kartus per metus reikia pasninkauti. Daug laiko jis praleido vienuolynuose ir urvuose, pavyzdžiui, Montekristo saloje, arba tarp pilkų vulkaninių uolų Montelabro, o iš prancūzo de Vašo gautus pinigus leido bažnyčios ir nevykusio bokšto statybai, kuris jo liguistai vaizduotei atrodė šventu Nojaus laivu, naujos sąjungos tarp tautų emblema.
Bet labiausiai Lazaretti pamišimas buvo matomas jo kūriniuose.
Pirma, todėl, kad visi jie pripildyti jo matytų ir girdėtų haliucinacijų, kurios kartais išdėstytos taip vaizdingai, kad net pati turtingiausia sveiko žmogaus fantazija negalėtų sukurti nieko panašaus.
Taip, apsakyme “Lotta con Dio” jis sako: “Lyg tai griaustinis sudundėjo virš manęs ir mane apakino, dėl to nukritau ant žemės kaip negyvas. Daug balsų pasigirdo tarp dundesio ir traškesio, ir išgirdau žodžius: Įsakyk, įsakyk, įsakyk! Daugiau negalėjau nieko suprasti. Vėl pasigirdo rūstus Dievo balsas, kuris man sakė”...
Savo “Reskriptam,” pirmame pratarmės puslapyje pasakyta: “Aš tylėjau visus 20 metų... bet atėjo laikas, kai aš privalau prabilti, nes taip man liepia balsas iš aukščiau. Man buvo įsakyta mokyti žmones, ir aš mokiau, ir ateityje mokysiu. Jeigu žmonės nepatikės mano mokymu, man teliks tik kartoti tai, ką pasakiau. Jeigu jie mano mokymą palaikys melagingu, aš vis viena nepatikėsiu, kad mano žodžiai galėjo būti melagingi. Jeigu jie mane įtars apsimetinėjimu, tegul ištiria mano elgesį”. (Lygiai tą patį sakė ir Savonarola.)
O štai dar viena panaši citata: “Aš girdėjau griausmingą ir pritrenkiantį Dievo balsą, o nuo kalnų į slėnius ritosi toks dundesys, kad net pagalvojau, kad kalnai susidūrė vienas su kitu”.
Pranašavimai buvo tokie aiškūs ir net eiliuota forma, pavyzdžiui:
O jūs Europos monarchai ir karaliai,
Ateis diena, kai Viešpaties ranka
Kris jums ant galvų kaip kerštas
Ir sunaikins didybę jūsų,
Ir virsite jūs pelenais.
Antra, chaotiška betvarkė, migloti išsireiškimai, neteisinga sakinių sandara ir masė prieštaravimų, kurie charakteringi Lazaretti kūriniuose, kuriuose labai retai pasitaiko meniškai parašytos eilutės, ir tai patvirtina, kad tų kūrinių autoriumi tikrai nebuvo nuoseklus genijus, o visa tai yra tik liguistos psichikos smegenų produktas.
Todėl Lazaretti psichiatrijos požiūriu buvo visiškai teisus, kada į klausimą, kaip jis, neturėdamas jokio išsilavinimo, galėjo parašyti tiek knygų? – atsakydavo: “Dievas mane įkvėpdavo”, tik vietoje “Dievas”, reikėtų sakyti – “pamišimas”.
Iš tikrųjų, įkvėptas “pranašas” prisipažindavo, kad jis pats kai kurių savo kūrinių nesupranta ir kad, būdamas ramybės būsenoje, negali suprasti to, kas buvo parašyta ekstazės metu.
Reikia pažymėti, kad prieš šventus nušvitimus, Lazaretti visada ištikdavo nuomario priepuoliai, galvos skausmai, sąmonės praradimai ir drugio paroksizmas, ir taip tęsdavosi iki 28 valandų, o kartais ištisais mėnesiais.
Štai kaip jis pats aprašo tokius priepuolius: “Mane užvaldė dvasia, kuri buvo ne žmogiška; ji man sukelia įkvėpimą, stiprius galvos skausmus, mieguistumą ir miglotas mintis. Kai užmiegu, pamatau regėjimus, o kai prabundu, suprantu, kad tai buvo svetima mano prigimčiai” (Lotta con Dio). Pirmame to kūrinio lape jis parašė: “Tai buvo ekstazė, kurios metu aš nieko nesupratau (che tutto mi rapi); tai tęsėsi 33 dienas”.
Trečia, Lazaretti protinių sugebėjimų nenormalumą patvirtina nenumaldomas potraukis pamokslauti ir rašyti, kas visiškai buvo nesuderinama su jo specialybe – visiškai beraščiu vežėju.
Šiuo atveju aš kartoju, ką jau buvau sakęs dėl Monžione ir Passanante rašymo manijos, t.y., jeigu koks nors studentas arba valdininkas ištisas dienas skaitytų laikraščius arba kurtų nesąmoningus straipsnius, nebūtų nieko keisto, bet kada vežėjas staiga pasijunta pakylėtas – ne tam, kad geriau valdytų arklius arba ką nors panašaus, o pradeda kurti nurodymus, kaip valdyti respubliką, to tikriausiai nebūtų ėmęsis net Madzini, – todėl mes turime visišką teisę daryti išvadą, kad toks subjektas buvo daug arčiau beprotnamio, negu Valgalle.
Ketvirta, Lazaretti pamišimą patvirtina ir tai, kad buvo parašyti ištisi puslapiai, kur jis išdidžiai svaičiojo ir save aukštino. Štai ką, pavyzdžiui, jis kalba, žinoma, apie save, parašytame “Manifeste tautoms”: “Sužinoję, kad vargšas paprastas žmogus prisistato esantis Kristumi ir aiškina, kad jis kilęs iš karalių karaliaus giminės, jūs, žinoma, nustebsite ir pasakysite, kad tai dirgina žmogaus orumą, o tuo tarpu visa tai tiesa: dar prieš amžių apie tokį įvykį buvo pranašauta, ir visose knygose rašoma apie tokį geradarį, kuris pasiųstas į pasaulį”.
Mūsų subjekto didybės manija pasireiškia jau vien tuo, kad jis rašo valdovams, popiežiui, ir tai daro kaip sau lygiems, arba net jausdamasis aukščiau už juos, nors jo socialinė padėtis buvo labai kukli.
Po išdidaus aiškinimosi su visais monarchais ir Popiežiumi, Davydas tiesiogiai kreipiasi į buvusį Prūsijos karalių, dabartinį Vokietijos imperatorių, kaltina jį suktais kėslais prieš Italiją ir jam pranašauja įvairias nelaimes. Prancūzams jis pataria pirmiausiai sudaužyti negarbingą Voltero statulą ir sudeginti jo kūrinius, o pelenus užkasti kaip pragaro nuodus. “Toje pat vietoje”, – tęsia jis, – jūs pastatysite Išganytojo Jėzaus Nazariečio statulą, kuris po padu laikys prispaudęs demono pavidalo Valtero statulą, o Išganytojas demono nasrus tegul užkemša kryžiumi, kuris už kryžiaus griebs dantimis ir rankomis. Kai tai bus padaryta – dieviškasis pyktis atlėgs ir nelaimės atsitrauks”.
Tarp kitko, Popiežiui jis parašė štai ką: “Pirmiausiai aš kreipiuosi į tave, Petro įpėdini, matomas Bažnyčios vadove, ir tai darau norėdamas tave įspėti, kad nepasiduotum svetimšalių įtakai. Žinok, kad siūlydamiesi ginti Bažnyčios teises, jie rezga tinklus tau ir visai italų tautai. Planuojama ne kas nors kita, o tik nelaimės mums, italams”.
Lazaretti Italijos karalių terorizuoja dar laisviau. “Tavo dvare, – rašo jis jam, – vyksta babiloniška sumaištis, tavo valdymas – tironija, plėšikavimas, tavo įstatymai ir įstaigos perpildyti kvailomis, eretiškomis, nesąmoningomis ir nesuprantamomis taisyklėmis, kurios yra antimorališkos ir neatitinka sveikam protui. Sakau tau, kad blogiau elgtis nebegali net tas, kas sugalvotų atvirai eiti prieš moralines vertybes. Kaip gi tu, mielas mano karaliau, gelbėsies nuo tų kvailų žmonių? Aš žinau, jie tave privedė iki kraštutinės, baisios padėties! Man bus labai nemalonu matyti tavo pražūtį, kuri pradžiugins tuos, kurie pataikavimais tave iki to privedė. Nežinau kaip tau padėti, mano karaliau, bet tave matau kitose aplinkybėse. Jeigu galėčiau būti šalia tavęs, tai dėl tavo protėvių, pasistengčiau tave išgelbėti”.
Bet to maža. Po kelių puslapių, Lazaretti pradeda familiariai kalbėtis net su pačiu Dievu. “Aš norėčiau, – sako jis, – kad jūs (išlaikytas autoriaus kreipimasis į Dievą daugiskaitoje, kuri pas mus nenaudojama) nustotumėte elgtis taip paniekinamai”... O vėliau prideda: “Aš sutinku įvykdyti jūsų valią, mano Viešpatie, bet tik tomis sąlygomis (sąlygos Dievui!), kad aš galėčiau kitiems perduoti savo valdžią ir savo didžiules valdas (vežėjo!); o sau pasilikčiau vargą, darbą “ ir t.t.
Bet iš paskutinių eilučių matosi, kad tas susitaikymas buvo apsimestinis: “Kartoju jums, kad aš ir mano palikuonys skirti jums (vi siamo consacrati), ir aš, kaip tikras giminaitis, noriu būti priklausomas tik nuo savo giminaičių; to aš reikalauju iš jūsų savo protėvių teise. Tokiomis sąlygomis aš priimu jūsų pasiūlymą valdyti pasaulį”. Ir iš tikrųjų, laiške karaliui jis paskelbia:
"Man, niekingiausiam iš žmonių, kilusiam iš paprastos liaudies... Dievas žadėjo visą žemę. Kaip įrodymą jis man pasiuntė pranašystės dovaną ir šviesų protą tam, tad taisyčiau įstatymus, daryčiau meno ir mokslo atradimus”.
Didieji atradimai susideda iš laisvų Pradžios Knygos aiškinimų pridedant nesąmoningos paleontologijos, kuri galėjo į galvą ateiti nebent kokiam nors muziejų aplankiusiam valstiečiui. Štai pavyzdėlis iš pranašo mokslinių atradimų: “Iš pradžių buvo 15 rūšių stambių gyvulių; bet visi jie žuvo, nes buvo per daug dideli, – iš jų 7 žolėdžiai, o 3 amfibijos. Tų gyvulių keistenybė buvo ta, kad jų žvynuotos odos negalėjo pramušti joks geležis. Buvo nuodingai kvėpuojantys ropliai, kurie buvo skirti vandeniui, ir žmonės juos vadino mirties ir nuodų gyvūnais!!!”...
"Babilono bokšto statybos laikais, žemėje įvyko sprogimas, dėl to šiaurė atitrūko nuo vakarų. Šiaurės tautos iki šiol gyvena migloje ir nešvarumuose” (105 psl.).
Iš karto po to autorius prideda: “Tai ypatingos tiesos, kurios nuo tvano laikų ir iki pat šiol išliko tik žmonių atmintyje; tų tiesų atskleidimas buvo paliktas laikui (pienezza dei tempi). Žmogus viską sužinos po tų antspaudų nuėmimo”.
Penkta, dar reikia pastebėti, kad nesąmonės ir prieštaravimai pasitaiko kiekviename Lazaretti parašytame puslapyje. Taip, pavyzdžiui, po to, kai jis jau buvo pasakęs, kad per tvaną žuvo visi gyvūnai, išskyrus tuos, kurie buvo paimti į Nojaus laivą, jis prideda: “žemėje dar liko daugybė gyvūnų”.
Toliau, kaip kitaip, jeigu ne pamišimu galima pavadinti tai, kaip jis aprašo įvairius gyvūnus – jautį su 12 ir dramblį su 10 ragų, arklį ant 13 kojų ir t.t., o taip pat į penkias dalis besidalinantį jo taip sureikšmintą skeptrą, kuriam paskirtas ištisas skyrius kūrinyje “Lotta con Dio”, kur be jokios gėdos aiškinama, kad skeptras yra Lazaretti žmonos viduje, kuris susidarė dėl santykių su savo sūnumis ir jo dalių pirmaisiais nariais!!!
Šešta, nors ir nenagrinėti Lazaretti kūrinių turinio, tai jau vien jų išorinė forma, ypač sakiniai, naujų žodžių sukūrimas, arba jų panaudojimas ypatingomis prasmėmis – visa tai taip pat įrodo jo psichinį negalavimą. Taip, savo garsųjį bokštą jis pavadino “turrisdavidica”, savo sūnus – “Giurisda-vici” ir panašiai.
Priede prie kūrinio “Lotta con Dio” paskutinio žodžio – kažkas panašaus š klaidų sąrašą – jis pats sako, kad žodžių tempo (laikas) ir profeta (pranašas), kurie kartojasi begalę kartų, nereikia priimti tiesiogiai. Pasikartojimų pas jį begalybė, ir ne tik atskirų žodžių, bet ir skaičių. Taip, nekalbant jau apie tai, kad jis, panašiai kaip Passanante, kūrinyje “Lotta con Dio” po 70-80 kartų kartoja žodžius provate ir riprovate, bet kuriuo atveju, tiek pat kartų pakartota frazė “Uomo а те саго 7 figlio del 7 figlio dell'uomo” (Brangus man žmogus, 7 sūnus 7 žmogaus sūnus), nors daug paprasčiau buvo pasakyti Jenochas ir Abraomas.
Dar dažniau naudojamas žodis tempo (laikas) ir skaičius 7; pavyzdžiui, “Iš dangaus kris 7777 svorio akmenys į 7777 vienam dvigubam 47 gramų svoriui”. Arba: “Aukų skaičius bus 1777 laikų, savyje sudarančių 17 kartų po 1777”. Arba: “Po mano pakėlimo į dangų, praėjo laikas iš trijų laikų, sudarytų iš 77 valandų kiekvienam laikui”.
Baigdami mūsų diagnozę priminsime, kad, nors Lazaretti jaunystėje buvo triukšmadarys ir girtuoklis, bet po to jis pasikeitė, tapo aukštos moralės, ir galėjo būti šventumo pavyzdžiu, kas ir buvo visuotinės pagarbos priežastimi. Be to, jis iki pat paskutinės minutės karštai mylėjo savo vaikus ir žmoną, kuriai rašė pačius švelniausius laiškus ir net eilėraščius.
Tuo tarpu pamišėliai ir ypač monomanjakai tik išskirtinais atvejais išsaugo panašų prieraišumą artimiesiems po to, kai jiems pasimaišo protas; Bet užtat jiems retai pasitaiko potraukis rašyti, kokį mes matome pas šį matoidą.
Prie kokios gi pamišėlių kategorijos galime priskirti Lazaretti?
Mano manymu, jis buvo viduryje tarp matoido ir monomanjako, turėjo išdidaus pamišimo formą, kurią lydėjo haliucinacijos.