Prieš Visuotinio soboro sušaukimą 1917 m. rugpjūtyje, rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas rašė: “Šventasis soboras paskutiniais savo egzistavimo metais buvo toks pat supuvęs, kaip ir biurokratija, jame buvo tie patys puvėsiai, kaip ir valstybinėje valdžioje. Cerkvės valdymą buvo primetusi sena valstybinė valdžia, todėl jų likimas vienodas”.
Kaip gaila, kad prie daug dešimtmečių parašyti dalykai yra aktualūs ir šiomis dienomis.
1961 m. liepos 18 d. į Troice-Sergijevo laurą susirinko pravoslavų episkopai iš visų TSRS kampelių. Jiems tai buvo galimybė ne tik pabuvoti sostinėje, bet ir susitikti su bendražygiais, draugais ir artimaisiais. Tai buvo nelengvi laikai – pats Rusų pravoslavų cerkvės chruščiovinių persekiojimų įkarštis. Kaip paprastai, po liturgijos, patriarchas Aleksijus I episkopus pakvietė iškilmingų pietų. Ir staiga, kaip sniegas ant galvos – pietų metų jiems pranešė, kad įvyks Archierinis soboras. Niekas net neįtarė, kokia to Soboro darbotvarkė ir kas jį ruošė. Iš patriarcho įžanginio žodžio, nustebę episkopai sužinojo, kad Sinodo priimta parapijų gyvenimo reforma, ir nuo šiol šventikai yra tik cerkvės bendruomenės samdomais asmenimis, kuri gali šventikus atleisti iš darbo kada tik panorėjusi. Jiems liko tik tą reformą patvirtinti.
Kalba, kad istorija kartojasi. Iš pradžių kaip tragedija, vėliau kaip farsas.
Kaip ir prieš 39 metus, 1999 m. liepos 18 d. episkopai atvažiavo į laurą palaimintojo Sergijaus Rodenežskio atminimo dieną. Po liturgijos sėdo už stalo ir staiga sužinojo, kad “yra tokia nuomonė” – 2000 m. vasaryje nešaukti Visuotinio soboro, o jį pakeisti jubiliejiniu, Archieriškuoju.
Ir vėl nė vienas iš episkopų nepakėlė balso prieš slaptą Švenčiausiojo Sinodo nutarimą, kuris grubiai pažeidė rusų pravoslavų cerkvės statutą.
Tik toks skirtumas, kad 1961 m. į laurą atvažiavo vienas iš pripažintų episkopų – Ermogenas (Golubevas), kuris galėjo pasisakyti prieš antikanoninį Sinodo sprendimą, kurį primetė TSKP CK. Bet jo nei prie pietų stalo, nei į pasitarimą neleido.
Šiandiena TSKP CK nėra, Prezidento Administracija nesikiša į cerkvės vidaus reikalus, o vyriausybė tuo labiau. Ko gi išsigando pravoslaviškieji episkopai laisvoje nuo bolševikų priespaudos Rusijoje? Kodėl nė vienas nepasisakė prieš grubiausią Rusų Pravoslavų Cerkvės statuto pažeidimą, kuris buvo priimtas Visuotinio soboro metu 1988 m. liepos 6-9 dienomis
Jame nedviprasmiškai pasakyta: "1. Rusų Pravoslavų Cerkvėje aukščiausia valdžia tikybos srityje, cerkvės valdymo ir cerkvės teismo srityse – įstatymų leidyba, vykdomoji valdžia ir teismai – priklauso Visuotiniam soborui”.
Tai reiškia tik viena – ne tik krizių atveju tikintieji bendrai sprendžia visas problemas: episkopai, dvasininkai ir pasauliečiai.
2-sis Statuto punktas sako: Patriarchas (Tvarkdarys) ir Šventasis Sinodas Soborą sušaukia reikalui esant, bet ne rečiau vieną kartą per penkis metus, kurio sudėtis archierijai, klierikai, vienuoliai ir pasauliečiai”.
Šios formuluotės vertė tame, kad ji išskirtinai lakoniška ir neleidžia jokių nukrypimų. Nepaisant to, Švenčiausias Sinodas tai pažeidžia du kartus. Pirmą kartą sinodiečiai 1995 m. atšaukė Visuotinį soborą dėl to, kad 1990 m. Soboras buvo neeilinis. Iš tikrųjų, bet jis buvo sušauktas tik dėl patriarcho išrinkimo. Bet kas trukdė eilinį Soborą sušaukti 1995 metais?
Švenčiausiasis Sinodas iki pat šiol išlieka slapčiausia Rusų cerkvės struktūra. Jeigu iki persitvarkymo visi Sinodo posėdžiai buvo kruopščiai protokoluojami ypatingame žurnale, tai dabar, pasiūlius Kaliningrado ir Smolensko metropolitui Kirilui (Gundiajevui), dalis sinodo svarstomų delikačių problemų į žurnalą nerašomos ir taip lieka paslėptos ne tik dėl amžininkų, bet ir dėl istorikų.
Kodėl sinodiečių posėdžiai yra tokie paslaptingi? Gal būt Švenčiausias Sinodas – kaip ČŽV arba kita slapta struktūra, ruošia slaptas operacijas? Bet ne, Sinode svarstomos problemos, kurios yra svarbios ne tik dvasininkams, bet ir pasauliečiams.
Pavyzdžiui, šių metų liepos 19 d. Sinodo posėdis buvo skirtas skandalui dėl dviejų episkopų homoseksualių nuotykių – Jekaterinburgiečio Nikono (Mironovo) ir Korsunskiečio Gurijaus (Šalimovo). Vargšui episkopui Nikonui spauda skyrė tiek dėmesio, kad jis išgarsėjo visoje Rusijoje. Tokie pat skandalingi buvo ir episkopo Gurijaus nuotykiai. Švenčiausias Sinodas abu išsiuntė pailsėti, t.y., atleido iš pareigų, ir tuo pačiu patvirtino žurnalistinių kaltinimų teisingumą. Bet atleido visiškai slaptai!
Pastovių Sinodo narių yra septyni.
Tai Švenčiausiasis Maskvos ir visos Rusijos Patriarchas Aleksijus II (Ridigeris) – jis pirmininkauja Sinodo posėdžiams. Šiais metais jam sukako 70 metų.
Maskvos patriarchato reikalų valdytojas, Solnečnogorsko metropolitas Sergijus (Fominas) – 50 metų.
Visos Baltarusijos Patriarchalinis ekzarchas – metropolitas Filaretas (Vachromejevas) – 64 metai.
Ukrainos pravoslavų cerkvės pirmininkas – metropolitas Vladimiras Kijevietis (Sabodanas) – 64 metai.
Metropolitas Juvenalijus Krutickietis ir Kolomenskietis (Pojarkovas) – 64 metai.
Metropolitas Vladimiras Sankt-Peterburgietis ir Ladogietis (Kotliarovas) – 70 metų.
Ir, pagaliau, cerkvės išorinių ryšių Skyriaus Pirmininkas metropolitas Kirilas Kaliningradietis ir Smolenskietis – 53 metai.
Tų episkopų rankose sutelkta kolosali valdžia. Be jų, į Švenčiausiojo Sinodo sudėtį įeina laikini nariai, bet jų pareiga tik kilnoti rankas posėdžių metu.
Švenčiausiojo Sinodo viduje yra trys grupuotės.
Labiausiai autoritetingą subūrė metropolitas Kirilas. Į tą grupę įeina metropolitai Juvenalijus ir Vladimiras (Kotliarovas).
Metropolitas Kirilas – ryškiausia figūra ne tik tarp Sinodo narių. Dėka negudrios energijos, puikios atminties ir paviršutiniškų žinių, jam atviri ir vyriausybiniai, ir Prezidento Administracijos kabinetai. Dar visiškai neseniai buvau absoliučiai įsitikinęs, kad po patriarcho Aleksijaus II mirties jis neišvengiamai taps rusų Cerkvės vadovu. Tiesa, šių metų įvykiai sujudino valdovo Gundiajevo pasitikėjimą. Pirma, patriarchas, nepaisant jo amžiaus, yra puikios formos. Antra, pačio valdovo komanda gana stipri ir neblogai aprūpinta, bet pradėjo irti dėl jo paties fantastiško taupumo.
Iš pradžių jų paliko PITA – Pravoslavų informacinė televizinė agentūra. PITA reklamavo Gundiajevą per visas TV programas, ruošė reklaminius klipus ir siuntinėjo į visas eparchijas. O neseniai valdovą Gundiajevą paliko ir generolas Valerijus Lebedevas – OVCS smegenų ir finansinis centras. Nesenas ginkluotas konfliktas, kai cerkvės užsienio ryšių skyriaus įsteigtas autonominis nekomercinis susivienijimas “Piligrimų centras” užėmė viešbutį “Universitetskaja”, liudija apie metropolito Kirilo agoniją. Žinoma, anksčiau ar vėliau 15 aukštų viešbutis bus išlaisvintas – labai jau akiplėšiškai elgiasi valdovo globotiniai. Metropolito Kirilo tabako ir alkoholio biznio skandalai sumenkino jo autoritetą tarptautinėje arenoje.
Ir vis dėl to, Sinode jo pozicijos dar labai tvirtos. Žinodamas silpnas Sinodo vietas, jis sumaniai jomis naudojasi. Tai – pagrindinis valdovo talentas. Jo akiplėšiškumas ir gražbylystė susuka silpnas galvas.
Prieš jo nesulaikomą spaudimą, sinodiečiai negali atsilaikyti, nes žino jo ryšius aukštose sferose. Artima draugystė su Berezovskiu taip pat davė savo vaisių – valdovas turi kompromato ne tik apie visus episkopus, bet ir apie patriarchą, ir kartkartėmis tai pateikia spaudai. Metropolitas paniškai bijo Visuotinio soboro. Po jo jis jokiais būdais neliktų OVCSo pirmininku. O jeigu prarastų šią kėdę – automatiškai iškristų ir iš Švenčiausiojo Sinodo sudėties.
Jo senas draugas ir bendražygis – metropolitas Juvenalijus Krutickietis ir Kolomenskietis (Pojarkovas).
Tas episkopas nė vienos dienos netarnavo parapijoje. Apie dvasininkijos problemas ir poreikius jis žino tik iš nuogirdų. Užtat praėjo visas karjeros pakopas – pačius sunkiausius Rusijos cerkvės metus praleido užsienyje. Tarnavo Berlyne, Jeruzalėje, Prahoje ir net Japonijoje. Beveik 10 metų vadovavo cerkvės užsienio ryšių Skyriui. Tikėjosi, kad po patriarcho Pimeno mirties, renkant patriarchą 1990 metais, bus išrinktas pirmuoju. Bet nepraėjo net į antrą turą. Tai valdovą taip sukrėtė, kad jį ištiko sunkus infarktas. Bet, atsigavęs, susitaikė ir pradėjo aktyviai stumti valdovą – Gundiajevą.
Metropolitas Juvenalijus cerkvės aplinkoje žinomas kaip netradicinės sekcualinės pakraipos atstovas. Eilė Pamaskvės vyrų vienuolynų JAU TAPO Sodomos filialais.
Jo asmeninis nuopelnas – caro šeimos, paskutiniųjų Romanovų palaikų perlaidojimo ceremonijos 1998 m. sužlugdymas ir kompromitacija. Nuo pat pradžių buvo vyriausybinės komisijos narys, kuri tyrė caro šeimos sušaudymo ir palaidojimo aplinkybes. Būdamas daugiau už kitus episkopus informuotas apie tos tragedijos aplinkybes, sudėtingų intrigų pagalba pasiekė to, kad Švenčiausiasis sinodas nepripažino prie Jekaterinburgo surastų palaikų tikrais. Visuotinis soboras jam – aštrus peilis. Bijo, kad gali iškilti jo senos nuodėmės, o taip pat daugybė intrigų eparchijoje.
Trečias grupuotės narys – Metropolitas Vladimiras Sankt-Peterburgietis ir Ladogietis.
Gimė šventiko šeimoje, kuris persekiojimo metais tarnavo slaptai, ir tai slėpė net nuo sūnaus. Bijodama persekiojimo, šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą. Nepaisant to, tapęs šventiku, Vladimiras Kotliarovas sėkmingai kilo karjeros laiptais. 60-jų metų pradžioje tarnavo Jeruzalėje, buvo vienas iš stebėtojų nuo Rusų cerkvės antrame Vatikano susirinkime Romoje. Buvo Maskvos patriarchato atstovas Pasauliniame bažnyčios pasitarime Ženevoje. 60-jų metų pabaigoje buvo patriarchu-ekzarchu Vakarų Europai, tarnavo Berlyne. Garsėja aristokratiškais užmojais (jeigu sąsagos – būtinai briliantinės).
Pamėgdžiodamas Jekaterinos II favoritą Grigorijų Potiomkiną, dievina šviežias austres, kurias jam pristato iš Paryžiaus ir Londono. Bet labiausiai svečius sukrečia jo vyno rūsiai. Rostove prie Dono jį pakeitęs metropolitas Vladimiras (Sabodanas) vos neprarado sąmonės, kai pamatė vieną iš valdovo vyno rūsių. 70-80 metais karjeros skrydis sustojo – jį permeta iš vienos episkopijos katedros į kitą. Patriarchas Pimenas jo nemėgo. Ir tik po jo mirties, Vladimiras vėl iškilo į favoritus. Nuo 1995 metų valdo Sankt Peterburgo eparchiją, tapo pastoviu Švenčiausiojo Sinodo nariu. Nepaisydamas dešimtmečiais susiklosčiusių tradicijų, Peterburge “geležine ranka” pradėjo įvedinėti tvarką, pirmiausiai finansinę (austrės šiais laikais brangios!).
Vladimiro tarnybą pastoviai lydi skandalai. Jų priežastis – nemokėjimas ir nenoras padoriai bendrauti su dvasininkija. Jo valdymo stilius autoritarinis. Visuotinis soboras galėtų išardyti jo neribotą valdžią..
Metropolitai Filaretas ir Vladimiras (Sobodanas) ne tik bendraamžiai. Abu karjerą pradėjo užsienyje. Metropolitas 8 metus vadovavo cerkvės užsienio santykių Skyriui, o valdovas Vladimiras 6 metus buvo Maskvos patriarchato reikalų tvarkytoju. Abu buvo Maskvos dvasinių mokyklų rektoriais. Abu sieja netradicinė seksualinė orientacija. Metropolitas buvo pagrindiniu metropolito Aleksijaus (Ridigerio) varžovu per patriarcho rinkimus 1990 metais.
Skirtumas buvo minimalus – metropolitas Aleksijus jį aplenkė tik 20 balsų.
Valdovas Vladimiras pirmasis pasinaudojo spauda kompromituodamas Ukrainos ekzarchą, metropolitą Filaretą (Denisenko). Po eilės skandalingų publikacijų apie jo asmeninį gyvenimą, valdovas Vladimiras pasiekė, kad Archieriškame sobore 1992 metais būtų svarstomas “kadrų” klausimas. Metropolitas Filaretas buvo priverstas pasitraukti, bet sugrįžęs į Kijevą, suorganizavo skilimą. Dėl to dabar Ukrainoje savas patriarchas ir trys Pravoslavų cerkvės.
Dėl skilimo, Ukrainos dvasininkija atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Ukrainos vyriausybė palaiko maištininką – patriarchą Filaretą, kurį Archieriškasis soboras 1997 metais nuvertė ir atidavė anatemai. Vakarų Ukrainą drebina ginčiai tarp pravoslavų ir graikų katalikų. Ta problema neužsiiminėja nei cerkvės užsienio santykių Skyrius, nei pats metropolitas Vladimiras. Visuotiniame sobore neišvengiamai kiltų Uždaros cerkvės statuso klausimas. Ji jau ne ekzarchatas, bet iki pat šiol nėra nei autonomiška, nei autokefalinė.
Abu valdovus sieja dar viena aplinkybė: jiems vadovaujant, patys didžiausi vienuolynai – Kijevo Pečerskaja laura ir Žirovicko vienuolynas – tapo panašūs į Sodomą ir Gomorą. Juose “taikiai sugyvena vienuoliškais rūbais pridengtos “žydros šeimos”.
Metropolitas Filaretas (Vachromejevas) yra patyręs politikas. Būdamas rusas, jis neblogai sutaria su neprognozuojamu Baltarusijos prezidentu. Vertindamas cerkvės situaciją, žino, kas šiandiena yra labiausiai tikėtinas kandidatas į patriarcho sostą. O taip viskas sekasi neblogai, o Sobore maža kas gali iškilti į viešumą? Abu metropolitai puikiai supranta, kad Visuotinis soboras jiems ne tik nepageidautinas, bet abu gali prarasti postus.
Jų tik du – Maskvos ir visos Rusijos Švenčiausiasis patriarchas Aleksijus II ir metropolitas Sergijus Solnečnogorodskietis (Fominas). Jie nebijo Visuotinio soboro. Ir dvasininkija ir pasauliečiai vargu ar gali jiems pareikšti kokių nors pretenzijų. Bet jie Švenčiausiame sinode mažumoje.
Ir vis dėl to, cerkvės situacija nėra beviltiška. Tas pats liūdnai pagarsėjęs Archieriškasis soboras 1961 m. išplėtė Švenčiausiojo sinodo sudėtį: į jo sudėtį įėjo cerkvės užsienio santykių Skyriaus pirmininkas ir reikalų tvarkytojas. Šiandiena dar kartą būtina apsvarstyti klausimą dėl Švenčiausiojo sinodo sudėties išplėtimo. Rusų cerkvė dabar apjungia SNG šalis ir Pabaltijį. Matomai, į sinodą reikėtų įvesti bent stambiausių respublikų atstovus – pavyzdžiui, Kazachstano, Šiaurės Kaukazo ir Pabaltijo. Bet tai tik dalinis sprendimas. Svarbu grįžti prie 1917-1918 m.m. Visuotinio soboro sprendimų, kurių niekas neatšaukė. Jie iki pat šiol galioja ir juos reikia vykdyti. Soboras įkūrė Aukščiausią cerkvės valdybą, į kurią įėjo episkopai, dvasininkijos atstovai ir pasauliečiai. Įvyko įgaliojimų perskirstymas. Švenčiausias sinodas užsiiminėjo tikybos ir apeigų klausimais, o Aukščiausioji cerkvės taryba kuravo eparchijų ir parapijų ūkinius klausimus.
1967 metais nuodėmingasis archiepiskopas Ermogenas (Golubevas) patriarchui Aleksijui I išsiuntė dokumentą – “Patriarchystės atstatymo 50-mečiui. Istorinė-kanoninė ir juridinė pažyma”. Joje jis aštriai sukritikavo 1945 metų Visuotinį soborą, nuo kurio prasidėjo Cerkvės gyvenimo kanonai iškraipymai. Jis rašė: “Rusų Pravoslavų Cerkvės padėtį jos antrojo 50-mečio nuo patriarchystės atstatymo pradžioje, negalima skaityti patenkinama”. Jo pranašiški pastebėjimai išsipildė – šiandiena Rusijos cerkvėje viešpatauja sunkiausia krizė. Padėtį išgydyti gali tik sugrįžus prie 1917-1918 m.m. Visuotinio soboro sprendimų ir, pagal statuto reikalavimus, 2000 metais sušaukus Visuotinį soborą.
(Red: Sutrumpintas variantas)
Prieš eilinį Sinodo apsnūdusį posėdį, niekas negalėjo tikėtis jokios sensacijos. Nepaisant to, trenkė žaibas.
Skandalai dėl episkopų-homoseksualistų nuotykių seniai drebina Rusų cerkvę. Labiausiai garsūs iš jų privedė prie Nikono Jekaterinburgiečio (Mironovo) pašalinimo iš pareigų ir išsiuntimo pasitaisyti į Pskovo-Pečersko vienuolyną. Galingi lobistai iš “Metropolitbiuro” visaip dangstė savo statytinius.
Žydruosius aktyviai palaikė ir metropolitas Kirilas Kaliningradietis ir Smolenskietis (Gundiajevas)... Kaip prityręs intrigantas jis supranta, kad žydrus episkopus valdyti ir jais manipuliuoti daug lengviau. Būtent todėl jis juos visada palaikydavo.
Vienas iš jo statytinių, episkopas Savva Krasnogorskietis, atsakingas už Rusų cerkvės ryšius su armija ir VRM, tapo pirmąja auka per “audringą” 2001 m. liepos 17 d. Sinodo posėdį.
Dėl valdovo Savvos netinkamo elgesio skundėsi ne tik jo skyriaus šventikai, bet ir su juo dirbę kariškiai ir milicininkai. Savva prie cerkvės įkūrė berniukų-našlaičių chorą, kuriuos tėviškai globojo...
Chorinių giesmių mėgėją atleido iš pareigų. Tikėtina, kad visam laikui...
Antroji auka buvo Sachalino episkopas Arkadijus, kuris, kaip ir Savva, rodė geraširdiškumą rausvaskruosčiams patarnautojams. Tarp kitko, ne taip seniai Arkadijus buvo išsiųstas “pasitaisyti”, bet, matyt, išvadų nepadarė.
Dar vienas berniukų mėgėjas, archiepiskopas Arsenijus Istrinskietis (Epifanovas) veržėsi į vakancinę Nižnegorodsko katedros vietą, kuri liko laisva po metropolito Nikolajaus mirties. Metropolito namuose jis jau tvarkėsi kaip šeimininkas ir Nižnegorodsko dvasininkiją užtikrino, kad būtent jis vadovaus vienai iš turtingiausių Rusijos eparchijų.
Smūgį žydriesiems lobistams sudavė pats patriarchas.
Kaip mums pranešė mūsų šaltiniai iš cerkvės išorinių santykių Skyriaus, eilinėmis aukomis iš žydrųjų, turi tapti dar du episkopai – Latviškasis Aleksandras ir Kazansko Anastasijus. Tai labiausiai odioziniai episkopai, kurie ne kartą pakliuvo į garsius skandalus. Be to, Aleksandras Latviškasis ne taip seniai įsigudrino įsipainioti į vyriausybinį pedofilų skandalą...
Liko neužimtos episkopinės katedros Barnaule ir Nižnij Novgorode. Ryšiams su armija ir VRM Skyriaus pirmininko pareigos laikinai pavestos Maskvos šventikui Dmitrijui Smirnovui...
Tai antrasis reikšmingas paskyrimas iš ultrokonservatyvios Maskvos šventikų grupės. Prieš pusmetį Leidybinei tarybai pradėjo vadovauti šventikas Vladimiras Solovjovas, tėvo Dimitrijaus žmogus... Mūsų šaltiniai tvirtina, kad Rusų cerkvės žydrųjų lobistų sutriuškinimo ilgai laukti nereikės.