Mes pažįstami beveik dešimt metų – nuo to laiko, kai jis išėjo iš Maskvos Patriarchijos. Žinoma, kalbėjomės daugeliu jam skaudžių temų: apie cerkvės pavaldumą sovietams, apie eilės hierarchų bendradarbiavimą su specialiomis tarnybomis, apie moralinę šventikų būseną. Tos kalbos ir pastūmėjo mane patyrinėti nuo pašalinių akių slepiamą bažnytinį gyvenimą. Ir pirmasis sutiko atvirai pasisakyti jis – buvęs vienos ir Maskvos cerkvių ipodiakonas Romanas Južakovas: “Galų gale, reikia kam nors papasakoti apie cerkvės moralinį degradavimą”. (Tarp kitko, šiuo metu Romanas užsiiminėja cerkvės istorija.)
*– Kaip tu, Maskvos pedagoginio instituto istorijos fakulteto absolventas, tapai cerkvės tarnautoju?
– Į cerkvę aš atėjau dar būdamas moksleivis. Buvau patarnautoju, skaitovu. Ruošiausi stoti į dvasinę seminariją, bet mane perspėjo, jeigu tik paduosiu ten pareiškimą, mane paims į stroibatą. Teko palaukti. Būdamas studentu toliau lankiau cerkvę. Ir tik baigęs institutą tapau etatiniu cerkvės tarnautoju – ipodiakonu, ištarnavau tris metus.
*– Bet toliau cerkvės hierarchijos laiptais nutarei nekilti. Kodėl?
– Tuo metu nuo stojimo į klirą sulaikydavo būtinybė praeiti per “popovką” – taip cerkvėje vadina šventikų kambarį. Taip pat buvo žinoma, kad tarp šventikų buvo daug valstybinio saugumo agentų arba, paprasčiausiai, netikinčių žmonių, kurie spjovė ant tradicinės krikščioniškos etikos.
Ypač blogą reputaciją turėjo Maskvos Patriarchijos skyriai, kur slankiojo nomenklatūriniai vienuoliai, kuriems apeigos tarnavo tik kaip karjeros momentai jų biografijoje, laiptelis į episkopystę. Tai buvo absoliučiai pasauliečiai žmonės, kurie buvo praradę normalų seksualinį ir šeimyninį gyvenimą su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis, tarp jų bujojo homoseksualizmas.
Daugeliui jaunų neofitų dvasininkai taip pat nerekomendavo eiti į vienuolynus. Ypač baisi situacija buvo Pskovo-Pečersko vienuolyne. Vienuoliai skundėsi, kad vyresnysis, naudodamasis draugyste su Tarybos įgaliotiniu religijos klausimais, nebaudžiamas keldavo įvairias orgijas, o tuo nepatenkintus inokus mušdavo arba, paprasčiausiai, išvarydavo iš vienuolyno. Atvirai kalbant, ir Zagorske buvo daug ko...
Prisimenu, kaip 1990 metais, būdamas Čekoslovakijoje tarptautinėje konferencijoje “Krikščionybė šiuolaikiniame pasaulyje”, aš kalbėjausi su vienu pravoslavų vienuoliu, kuris savo laiku mokėsi Troice-Sergijevo lauroje. “Kaip, – paklausė jis, – pas jus vis dar negalima rūkyti, o «nikodimo nuodėmę» daryti galima?” Tarp kitko, kai buvo patriarcho rinkimai, šventikas ta proga pridūrė: Jeigu patriarchu bus išrinktas metropolitas N (jis pasakė vardą žmogaus su baisia vienuolio reputacija. – R.J.), tai apsunkins patriarchijos santykius su daugeliu cerkvių”.
*– Kas tai yra “nikodimo nuodėmė”?
– Sodomija. Būtent todėl metropolitui Nikodimui (Rotovui) buvo priskiriamas įdiegimas į bažnytinį gyvenimą, švelniai tariant, ne visai evangeliškų vienuoliško gyvenimo principų. Ar tai ne gandai? Deja, tai ne gandai, o įvairių žmonių liudijimai, kurie tapo žodiniu cerkvės paveldu ir turi faktų galą. Kaip bebūtų gaila, pravoslavų cerkvės pavelde metropolitas Nikodimas liko, toli gražu, ne šventu žmogumi.
*– Kame, pagal tave, priežastis, kad degradavo eilė pravoslavų hierarchų ir šventikų?
– Supranti, valdžią turintiems buvo naudinga vadovaujančiuose cerkvės postuose turėti žmones su kokiais nors trūkumais – šantažuojant juos buvo daug lengviau valdyti ir dar dėl to, kad taip buvo lengviau iš vidaus ardyti cerkvę. Ta politika Maskvos Patriarchijoje pradėta taikyti iš karto po cerkvės legalizacijos 1943 metais, bet su metropolitu Nikodimu tai įgavo ypač didelius mastus, ir kaip bebūtų gaila, tuos cerkvės tarnautojų moralinio degradavimo vaisius mes jaučiame iki pat šiol.
Tradicinės orientacijos šventikai bijo, kad netrukus jie bus mažumoje.
Tarp cerkvės tarnautojų ir pravoslavų tikinčiųjų Sverdlovo srityje liepsnoja baisus skandalas: eparchijos galva Valdovas Nikonas kaltinamas santykiais su vyrais, o taip pat mušimais, girtuoklystėmis ir burnojimu prieš dievą.
52 vietiniai šv. tėvai parašė raportus Patriarchui Aleksijui II su skundais ant savo episkopo.
...Į tai Rusų Pravoslavų Cerkvės vadovybė episkopui-sadomistui PAREIŠKĖ TIK PAPEIKIMĄ. Antinikoniškų riaušių aktyvistai nubausti daug rimčiau: igumenas Tichonas (Zatiokinas) ATLEISTAS iš Šv. Nikolejevsko Verchotursko vienuolyno vadovo pareigų, igumenas Abraamas (Reidmanas) – ATLEISTAS iš Mielaširdingojo Spaso vienuolyno Jekaterinburge vadovo pareigų.
Žurnalistas Maksimas Galkinas, eilės populiarių knygų apie šiuolaikinį rusų nusikalstamumą autorius, analizuoja tokio liberalaus Rusų Pravoslavų Cerkvės vadovybės požiūrio į klestintį homoseksualumą tarp šventikų slaptas priežastis.
Dokumentiniai įrodymai dėl Rusų Pravoslavų Cerkvės hierarchų netradicinės orientacijos ir jų amoralaus elgesio.
Į viešumą iškilo eilė oficialių dokumentų, o taip pat video medžiaga apie Jekaterinburgo ir Verchotursko Episkopo Nikono ir eilės kitų Rusų Pravoslavų Cerkvės tarnautojų netradicinę orientaciją ir nepadorų elgesį.
Spausdiname vieną iš tokių liudijimų...
Žinoma, kad originalai išsauganti. Užbraukytos vietos tekste, kuriose išdėstytos pačios pikantiškiausios smulkmenos, – Maskvos Patriarchijos bendradarbių rankų darbas...
Jo Šviesybei Šviesiausiajam Maskvos ir visos Rusijos Patriarchui Aleksijui II ir Švenčiausiojo Sinodo nariams nuo Verchotursko Šv. Nikolajevsko vienuolyno viršininko igumeno Tichono (Zatiokino).
Jūsų Šviesybe! Mielaširdingiausias Archiganytojau ir Tėve!
Nuolankiai puolu po Jūsų Šviesybės kojomis ir skubu pranešti apie mūsų bendruomenę užgriuvusias bėdas, nes nebėra jėgų kentėti Valdančiojo Episkopo Nikono neteisėtų veiksmų, kurie tęsiasi jau keletą metų.
Maždaug 1995 m. spalyje į vienuolyną atvyko Episkopas Nikonas, bet atvyko jis neblaivus, aš su svečiu buvau Jekaterinburge ir į vienuolyną sugrįžau apie 22 valandą, man tuojau pat buvo pranešta, kad atvyko Valdovas. Jo Šventenybė niekada neatvykdavo iš anksto nepranešęs, o šia buvo išimtis.
Aš iš karto pakilau į Archierijaus apartamentus, kad gaučiau jo Šventenybės palaiminimą, bet radau jį neblaivų, vienais triusikais, o šalia stovėjo šventikas Olegas Zatiokinas.
Pamatęs mane, Valdovas sutriko, o brolis Olegas pasišalino. Paskui jį į savo patalpas išėjau ir aš. Ten aš pamačiau savo svečią, bet persirengęs vėl nuėjau pas Episkopą, o tas iš karto man pasakė: “Tichonai, aš norėjau pačiulpti tavo brolio linksmakotį, bet jis man neleido”.
Tie žodžiai mane pritrenkė, bet man neliko nieko kito, kaip susitaikyti. Po to jis liepė pakviesti svečią ir ateiti man kartu su juo. Buvo organizuotas stalas, už kurio Valdovas ir svečias gerokai išgėrė, svečias net apsivėmė, po ko aš jį nuvedžiau miegoti į savo celę ir paguldžiau į savo lovą, o tada sugrįžau pas Episkopą.
Valdovas buvo gerokai išgėręs ir aš jam padėjau nusirengti, guldamasis į lovą jis pasakė: “Tichonai, man labai patinka tavo brolis, tegul jis mane pamyli, aš būsiu jo žmona”.
Toliau Valdovas pasakė: “Tichonai, atvesk man kokį nors vienuolį, ir tegul tas mane išdulkina per užpakalį”.
Man teko Valdovą ilgai įtikinėti, kad visi vienuoliai išėjo į vakarines pamaldas. Tada jis nusimovė kelnes ir pradėjo lįsti prie manęs sakydamas: “Tichonai, tau jau stovi?!”.
Aš tuojau pat pasitraukiau į šalį, nes mačiau, kad Valdovas girtėja. Po to jis atsikėlė iš lovos, paprašė užvilkti jam apatinę sutaną, ir jam prasidėjo isterija. Jis “suvapėjo” klaikiu balsu ir visu balsu pradėjo atgailauti, iš akių pasipylė ašaros, bet šaukė jis taip garsiai, kad tie kas dirbo virtuvėje, viską girdėjo.
Po to Valdovas liepė man atsiklaupti, pridengęs apatinės sutanos skvernu pradėjo man “atleidinėti mano nuodėmes”, po to vėl pradėjo šaukti ir springdamas ašaromis ištarė: “Dievo malonė visada suteikiama silpniesiems... *** ...įšventinu tave, igumene Tichonai, į Episkopus... *** ... ir t.t. Kai aš tai išgirdau, išsilaisvinau iš po apatinės sutanos skverno ir gana sunkiai paguldžiau jį miegoti.
Pats nuėjau miegoti į vyresniojo vienuolio Benjamino celę, nes mano celėje miegojo Valdovo palydovas. Anksti ryte, apie aštuntą, Valdovas užėjo į celę pasižiūrėti į mane. Aš girdėjau kaip jis ateina ir apsimečiau, kad miegu. Vakare Valdovas man paskambino ir paklausė: “Tichonai, kaip reikalai, ar viskas gerai?!” Man neliko nieko kito, kaip pasakyti, kad viskas normalu.
Po kelių dienų Episkopas Nikonas vėl užsuko į vienuolyną, su juo buvo Rygos ir Latvijos Archiepiskopas Aleksandras. Vakare buvo aukojamos Vakarinės Padėkos mišios o ryte Dieviškoji Liturgija, po ko Archipastoriai išvyko į Šv. Pokrovsko moterų vienuolyną pasisvečiuoti, nes vienuolyno vyresnioji igumenė Sofija buvo sena Valdovo Aleksandro pažįstama. Vaišių metu igumenė Valdovui Aleksandrui pasiskundė, kad pas mus čia “mafija”, ir negalima vykti į kitus miestus į Serovo ir Krasnoturinsko pusę rinkti aukas vienuolynui. Valdovas Aleksandras paklausė, kas ta “mafija” ir kas neleidžia važiuoti rinkti aukas?
Po neilgos pauzės Valdovas Nikonas atsakė: “Mafija – tai aš”.
Po to atsistojo ir pradėjo ruoštis išvykti. Su manimi išėjęs į kiemą jis apsiverkė ir pradėjo sakyti, kad jo niekas nemyli. Aš tylėjau.
Po to jis staiga atsisuko į mane ir pasakė: “Tichonai, aš labai myliu tavo brolį (šventiką Olegą Zatiokiną), tu gražus, bet jis už tave gražesnis. Įkalbėk, kad jis mane pamiltų ir aš jį pervesiu į Jekaterinburgą, į Katedros soborą, duosiu jam juostą ir kamilavką (šventiko kepurę). Vakare laukiu tavo skambučio”.
Tuo metu Olegas turėjo problemų šeimoje, jo žmona laukėsi ir labai dažnai dėl menkų niekų supykdavo. Valdovas apie tai žinojo ir man teko pameluoti, kad su broliu pasikalbėsiu. Žinoma, vakare aš jam nepaskambinau, ir taip jo spaudimas dėl Olego pasibaigė.
Vėliau, kai Valdovas atvažiuodavo į vienuolyną, jis visada su manimi kalbėdavosi “nuodėmingomis” temomis, konkrečiai, jis visada prašydavo surasti jam patarnautoją arba vienuolyno berniuką. Vieną kartą jis net pareikalavo (būdamas gerokai girtas), kad aš jam atvesčiau berniukų ir pasakė, kad kitų Eparchijų vyresnieji visada parūpina berniukų Vadovaujantiems Archierijams ir kad, jeigu į mano vietą kada nors ateis kitas Archierijus, tai jis tave, Tichonai, išvarys už tai, kad nesurasi jam berniukų.
Toliau jis skundėsi, kad kiti Archierijai turi patarnautojų, ir jie “gali su jais nuoširdžiai pabendrauti”, o jis iki šiol tokių neturi.
Po to jis vardijo Archierijus, kurie, jo nuomone, užsiiminėja “nepadoriais dalykais”. Jis pasakojo apie tai, kad, jeigu jis turėtų berniuką, tada jis nesinervuotų atlikdamas šventas apeigas, sakydamas: “Tichonai, kai aš išeinu su trikirijumi (specialia žvake) ir dikirijumi (speciali lazda) laiminti liaudies, ir pamatau gražų berniuką, tai man viskas sukyla ir nieko su savimi negaliu padaryti”.
Kartą Valdovas mane, kaip Jekaterinburgo Eparchijos vienuolynų padorų atstovą, pasiėmė į Kamens-Uralsko miestą, kur Eparchijos pavaldumui buvo perduodamas Spaso-Preobražensko vienuolynas. Po vaišių pas miesto merą, mes išvažiavome atgal į Jekaterinburgą, bet prieš tai užsukome į parduotuvę, kur Valdovas vairuotojo paprašė nupirkti degtinės ir užkandos. Netoli nuvažiavę, pasukome į šalutinį keliuką, po to Valdovas vairuotojui liepė pavažiuoti kiek toliau ir mūsų palaukti, o man liepė atidaryti degtinės butelį, po to jis pradėjo gerti, degtinės įpylė ir man, bet aš negeriu, todėl nepastebimai degtinę išpyliau ant sniego. Valdovas sakė: “Tichonai, Kamensko-Uralske aš noriu įkurti vienuolyną ir jame surinkti man reikalingus berniukus. Aš atsisakysiu Švenčiausiojo Archimandrito pareigų tavo vienuolyne, tave padarysiu vyriausiuoju, o pats būsiu Švenčiausiuoju Archimandritu Spaso-Preobražensko vienuolyne”, po to, matyt, susigėdęs savo žodžių, viską pradėjo versti blogam orui ir klimatui, kuris keičia žmones, ir nuo to jie kenčia dėl blogų polinkių, bet jam tokių žmonių gaila.
Šiuo metu Spasko Preobražensko vienuolynui vadovauja 25 metų amžiaus Archimandritas Klavdianas. Iš vienuolių brolių, kol kas 1 žmogus, tai Valdovo Nikono iš Jekaterinburgo Spasko vienuolyno “bažnyčios poreikiams” pervestas inokas Avivas (jo paties prašymu).
Kaip Jekaterinburgo Eparchijos vienuolynų prižiūrėtojas, aš neturiu teisės kontroliuoti Archiepiskopo nurodymu naujai įkurto Nižnetagilsko Kazansko vyrų vienuolyno. Valdovo žodžiais: “Tichonai, tą vienuolyną aš tvarkysiu pats”.
Jūsų Šventenybe! Švenčiausiasis Valdove!
Visa tai, ką aš išdėsčiau šiame raporte, garantuoju savo šventiko sąžine prieš Šventą Evangeliją ir Tyrą Dievišką Kryžių ir pasiruošęs atsakyti už kiekvieną žodį Kristaus teismo metu.
1989.12.03.
Mielaširdingiausio Švenčiausiojo Tėvo ir Archipastoriaus, Jūsų Šventenybės žemiausias tarnas, Verchotursko Sviato-Nikolajevsko vienuolyno vyresnysis
Igumenas Tichonas
...Šioje istorijoje dėl Jekaterinburgo ir Verchotursko “žydro” episkopo Nikono demaskavimo ir po to sekusio šventikų-demaskuotojų nušalinimo nuo pareigų, labai daug kas neaišku ir fantastiško – ypač tiems, kas blogai gaudosi vidaus virtuvėje.
Kol kas nuošalyje palikime klausimą, kaip tam šventikui grynai psichologiškai pavyko suderinti savo tiesiogines pareigas su sodomine nuodėme. Daug įdomesni kiti du klausimai.
Pirmasis: KODĖL JIS IŠTVIRKAVO TAIP ĮŽŪLIAI, AKIPLĖŠIŠKAI, BEVEIK ATVIRAI – ne kokiame noras konspiraciniame bute, kaip Skuratovas, arba pogrindinėje pirtyje, kaip Kovaliovas, o tiesiog vienuolynuose – patikėdamas savo širdies paslaptis atsitiktiniams, nepatikrintiems žmonėms?
Ir antrasis: KODĖL AUKŠČIAUSIEJI PRAVOSLAVIJOS HIERARCHAI – PAČIOS ORTODOKSALIŠKIAUSIOS CERKVĖS HIERARCHAI NUSPRENDĖ NUBAUSTI NE SODOMITĄ, O TUOS, KURIE PABANDĖ VISA TAI ATSKLEISTI?
Kalba eina net ne apie teisingumą, o apie cerkvės autoritetą. TIKRIAUSIAI, KAD NEADEKVATUS SINODO SPRENDIMAS SUKELS NE TIK SKANDALĄ, BET IR MASINĮ TIKINČIŲJŲ PASITRAUKIMĄ..
O dėl to – jeigu svarstyti merkantiliškiau – bus žymūs finansiniai praradimai. Gaunasi, kad pravoslaviški autoritetai sąmoningai kentė šioje situacijoje susidarančius nuostolius, kad tik episkopas Nikonas liktų savo poste? Reiškia, kad toks sprendimas susijęs su kažkokia patriarchijos principiale pozicija? Kokie gi tie principai, KOKIE 1999 METŲ RUSŲ PRAVOSLAVŲ CERKVĖS KADRŲ POLITIKOS KRITERIJAI?
Tų paslaptingų kriterijų raktą galima suprasti iš pačio Nikono žodžių.
Verchotursko Sviato-Nikolajevsko vienuolyno vyresniojo, igumeno Tichono raporte sakoma, kad Nikonas reikalavo jam atvesti seksualinėms pramogoms berniukų (tarnų).
Archierijus-sodomitas tvirtino: “KITŲ EPARCHIJŲ VYRESNIEJI VISADA PARŪPINA BERNIUKŲ VADOVAUJANTIEMS ARCHIERIJAMS... ir, jeigu į mano vietą kada nors ateis kitas Archierijus, tai JIS TAVE, Tichonai, IŠVARYS UŽ TAI, KAD NESURASI JAM BERNIUKŲ”.
Tai nebuvo blefas, ir nebuvo tuščias grasinimas. Apie tai, kad šventikų “žydros pramogos” – reiškinys, jeigu ne visuotinas, tai tikrai plačiai paplitęs, ir dėl to yra ne tik nukentėjusiųjų žodiniai liudijimai, ne tik gandai ir paskalos – bet ir tikri kriminalinės kronikos faktai.
Pavyzdžiui, Maskvoje ne taip seniai buvo teismo procesas, kuriame nukentėjusiuoju buvo vienuolis Ambrozijus iš Sokolo Visų Šventųjų vienuolyno. Teisė du jaunuolius: Ivaną Lukaško ir Denisą Kovaliovą. Teisė už sunkius kūno sužalojimus – Denisas tėvą Ambrozijų padūrė virtuviniu peiliu.
Istorija banali. Vienuolis su jaunuoliais susipažino gatvėje, pasikvietė juos į vienuolyno spaustuvės raštinę, kurioje jis dirbo, prigirdė konjaku, nuprausė duše, ir kartu su jais sugulė. Vaikinukai bandė priešintis, bet dorovingasis šventikas buvo atkaklus. Denisui nebeliko kitos išeities, kaip sugriebti peilį...
Ir tokių istorijų – gana daug. Tiriant tėvo Aleksandro Meno nužudymo bylą, išaiškėjo, kad maždaug tuo pat metu buvo nužudyti dar keli šventikai. Dėl to buvo tiriama versija apie maniaką-homoseksualistą, kuris suvedinėjo sąskaitas su savo partneriais.
Dar vienas gana charakteringas įvykis atsitiko Rostovo srities Kamensk-Šachtinsko mieste. Ten už dalyvavimą prievartavime areštavo vienuolį Vladimirą, mieste vienintelių maldos namų šventiką. Kratos metu pas vienuolį aptiko visą seks-šopą: videokasetes su “kieta parnucha”, keletą dirbtinių lytinių organų ir kitokių, toli gražu, ne bažnytinių reikmenų. Be to, rado narkotikų – marihuanos. Vėliau išaiškėjo, kad 32 metų tėvelis – pabuvojo 8 lageriuose.
Istorijoje su tėvu Vladimiru viskas daugmaž aišku: daugelis žmonių zonose pakeičia savo lytinę orientaciją, kur juos “nuleidžia” (“nugaidina”) už įvairius prasižengimus. Bet kodėl panašūs reiškiniai pasitaiko tarp gana civilizuotų žmonių, kurie propaguoja krikščioniškas vertybes, žinančių, kad už panašius seksualinius iškrypėliškumus Aukščiausiasis sunaikino 5 miestus? Ir kodėl bažnytinė vadovybė užsimerkia prieš pravoslavų ganytojų nuodėmes – taip pat, kaip nemato jų nusikaltėliškos praeities?
CHARAKTERINGA, KAD DAUGELIO “ŽYDRŲ” SKANDALŲ HEROJAIS TAMPA VIENUOLIAI-ŠVENTIKAI.
Iš vienos pusės, įšventinimas suteikia progą greitesniam karjeros augimu: pravoslavijoje būtent vienuoliai stovi ant pačių aukščiausių bažnytinės hierarchijos laiptelių. Iš kitos pusės, gyvenimas vienuolyne kažkuo panašus į gyvenimą “zonoje”. Moterų deficitas kompensuojamas iš “vidinių resursų”, šiuo atveju – jaunų patarnautojų ir seminaristų jėgomis.
Tikriausiai taip buvo nuo senų laikų. Bet būtent dabar konfliktas tarp netradicinės orientacijos šventikų ir šventikų-“natūralų” tapo toks aštrus, kad pateko į masinės informacijos priemones. Ir esmė ne viešume. Bet esmė tame, kad tikrus šventikus – ne sutanotus ateistus – vis labiau jaudina viena baisi tendencija, kurią jie patys vadina “žydraisiais lobistais”.
Netradicinė šventųjų tėvų orientacija tampa vis labiau tradicine. Vis daugiau “žydrųjų” šventikų atsiduria religinių eparchijų PAGRINDINIUOSE POSTUOSE. Ir žinantys žmonės pastebi, kad tai vyksta ne atsitiktine tvarka, bet yra KRYPTINGA KADRŲ POLITIKA.
Niekas taip nevienija žmonių, kaip dalyvavimas nusikaltime. KLERIKŲ SAVITARPIO PAGALBA TIK STIPRĖJA NUO JŲ BENDRŲ HOMOSEKSUALIŲ PASLAPČIŲ. Nukentėjusiųjų šventikų ir seminaristų raportuose aprašyti “priekabiavimo” atvejai, kai kuria prasme yra kadrų atrinkimas. Suprantama, kad turtingas archierijus berniukų galėjo rasti ir iš šalies – įvairiausių seksualinių paslaugų rinka Rusijoje pakankamai suformuota. Bet tam šventajam tėvui buvo svarbu, kad su juo kontaktuotų SAVI.
Pasiūlymas užsiimti meile buvo savotiškas “patikrinimas”, šalininkų ir bendražygių ieškojimas. Neatsitiktinai UŽ SUTIKIMĄ SU JUO PASIDALINTI LOVA, EPISKOPAS ŽADĖJO BAŽNYTINĘ KARJERĄ – ir savo pažadus vykdydavo.
“Žydrasis lobizmas” sukuriamas vertikaliu principu – nuo mažų parapijų iki galingų eparchijų, nuo diakonų iki archiepiskopų.
Sverdlovsko srities “petrogradiečių” riaušės buvo tik nevilties šauksmas. Tėvas Tichonas ir jo bendražygiai nenustebo dėl patriarchijos reakcijos – todėl jie labai ir neskubėjo pranešti apie episkopo Nikono “”nuotykius”. JIE NEABEJOJO, KAD EPISKOPAS TURI AUKŠTŲ UŽTARĖJŲ...
(dar kartą priminsime, kad EPISKOPAS – tai aukščiausias Cerkvės šventikų rangas, jo pavaldume yra visos srities parapijos ir vienuolynai. Visi EPISKOPAI administraciškai pavaldūs PATRIARCHUI... KNYGA APIE CERKVĘ, Maskva, 1997 m., 10 psl. – Red.)
Deja, bet Švenčiausiojo Sinodo reakcija buvo nuspėjama. Ne todėl, kad to aukšto rango susirinkimo nariai turi liūdnai pagarsėjusią orientaciją. Paprasčiausiai, DABARTINĖ PADĖTIS PRAVOSLAVIŠKĄ ELITĄ TENKINA – ir bažnytinių kadrų valdymo požiūriu, ir valdžios stabilumo ir tęstinumo požiūriu.
Ir bendro biznio požiūriu. Plačiai žinoma, kad Rusų Pravoslavų Cerkvė šiandiena – tai galinga finansinė-pramoninė imperija. Faktiškai kiekviena parapija – tai komercinė įmonė, operuojanti pagrindinai juodomis lėšomis. Šalia smulkių firmų yra ir solidžių stambių koncernų. Tokių, kaip įmonė “Sofrino”, kuri per muitinių lengvatų laikotarpį tapo vienu iš stambiausių tabako importuotojų Rusijoje, o taip pat vyno importuotojų iš Europos. Be to, Rusų Pravoslavų Cerkvė yra viena iš pagrindinių Rusijos akcinės bendrovės “MES” steigėjų, kuri 90-jų metų viduryje buvo viena iš stambiausių naftos kompanijų.
Be to, Rusų Pravoslavų Cerkvė dar visiškai neseniai kontroliavo Uždaro tipo akcinę bendrovę “Artgemma” – įmonę, kuri buvo įkurta deimantų apdirbimui, bet pagal “Golden ADA” madą, iš valstybinių saugyklų gautus neapdirbtus akmenėlius, iš karto išsiųsdavo į užsienį – pagrindinai į Belgiją. (Tarp kitko, kai kurių asmenų tvirtinimu, “Artgemmą” globojo pats Valstybinių saugyklų vadovas Aleksandras Abramovas, kuris BJAURĖJOSI BENDRAVIMU SU “ŽYDRAISIAIS KLERIKAIS, kuriuos ne kartą apdovanojo Valstybės saugyklų turtais).
Aišku, kad žymi “cerkvės” finansų srautų dalis cirkuliuoja toje mūsų ekonomikos dalyje, kuri vadinama “šešėline”. Tas biznis susijęs su didele rizika, su padidintais reikalavimais saugoti komercines paslaptis, viskas vyksta pagal žodines, o ne pagal popierines sutartis. Intymus ir, tuo pačiu, nuodėmingas ryšys tarp partnerių – geriausias įmonės stabilumo ir patikimumo garantas.
Tarp kitko, minėtas “žydrojo” skandalo herojus tėvas Ambrozijus krikštijo ir pamokslavo ne kur nors kitur, o Vsechviatsko cerkvėje, kuri nuo neatmenamų laikų buvo antroji Maskvoje pagal pajamas po Katedros soboro. O tėvo Ambrozijaus globėjas buvo Vsechviatsko cerkvės vyresnysis, episkopas Tichonas Bronickij, kuris jam pavedė vadovauti cerkvės leidyklai ir yra, jeigu galima taip išsireikšti, vienu iš pravoslavų cerkvės finansinės imperijos top-menedžerių.
...Šių eilučių autorius ilgai ir atvirai kalbėjosi su tėvu Foma – vienu iš tų Sverdlovsko srities šventikų, kurie išdrįso pereiti į atvirą “žydrojo” episkopo opoziciją. Mane domino tas klausimas, kuris nuskambėjo šių straipsnių pradžioje: kaip grynai psichologiškai pravoslavų šventikų hierarchai derina tarnybą su seksualiniais iškrypimais?
Gal tie sutanoti žmonės yra įsitikinę ateistai – kurie. pagal geriausias tarybinių laikų tradicijas. žino, kad bažnytinė karjera priklauso nuo suderinimo su KGB struktūromis? Arba jie vis dėl to save laiko tikinčiaisiais, bet atliko neviešinamą krikščioniškų kanonų reviziją, patys sau atšaukė eilę draudimų ir homoseksualizmo nebelaiko nuodėme?
Taip, pavyzdžiui, pasielgė kai kurie protestantai. Tarp kitko, ir rusų tradicijose daug eretiškų srovių, kurios susijusios su seksualiniu pravoslavijos revizionizmu – prisiminkime kad ir chlystoviškumą. Tai gal tai ne ateizmas, o naujas ereziškumas?
Tėvas Foma pasakė, kad nežino atsakymo į tuos klausimus. Bet prisimena, kad būtent tokios IŠSIGIMĖLIŠKOS tendencijos bažnyčioje aprašytos Apokalipsėje. Tuos pačius žodžius aš girdėjau ir iš kitų šventikų. Panašu, kad “žydrieji” skandalai religinėje terpėje kaitina apokalipsines nuotaikas ne ką mažiau, negu karas Balkanuose.
Maksimas GALKINAS
Irina BELLOUSOVA (Jekaterinburgas-Nižnij Tagilas)
Nepaisant veriančio vėjo ir visiškai ne kovo mėnesiui būdingo šalčio, ant Nižnij Tagilo miesto administracinio pastato laiptų būriavosi apie keturiasdešimt žmonių – daugiausiai įvairaus amžiaus moterų. Tai buvo Didysis Trečiadienis. Dėl visko paaiškinsiu, kad Didžiosios savaitės Trečiadienį tikintieji pažymi ypatingai jausmingai – skaitoma, kad būtent šį trečiadienį beveik prieš 2 tūkstančius metų Judas už 30 sidabrinių pardavė Kristų. Tokiu būdu, ta savaitės diena tapo didžiosios išdavystės simboliu...
Visi stovintieji ant laiptų buvo labai įsiaudrinę. Toks jausmas, kad daugelis buvo pasiruošę apsiverkti, skambėjo kaltinimai Jekaterinburgo ir Verchotursko episkopo, Valdovo Nikono adresu. Į mitingą tai nebuvo panašu, greičiau tai buvo nesankcionuota didžiulio liūdesio ir skausmo išraiška... Visi susirinkę buvo įvairių Tagilsko cerkvių parapijiečiai. Kas gi atsitiko, kas galėjo tokio baisaus atsitikti, kad ne viena dešimtis žmonių buvo apimta siaubo ir šoko? Kaip ir priklauso, viskas prasidėjo iš vakaro.
Nuo “banditizmo”... iki sodomijos vienas žingsnis?
Iš pradžių apie mūsų hierarcho “banditizmą”, – Aleksandro Nevskio Cerkvės parapijietė Liudmila Aleksandrovna Gladkova pradeda sunkiai rinkti žodžius.
Ji puikiai supranta, kad pagal pravoslaviją, blogai kalbėti apie artimą, yra nuodėmė, bet, jeigu tas artimas yra episkopas – dviguba nuodėmė. Bet, matyt, ir tylėti jėgų nebėra.
– 1993 metais prasidėjo relikvijų sugrąžinimas cerkvėms. Muziejai cerkvėms grąžino papuošalus, ikonas, taures... Tada kraštotyros muziejus ir mūsų šventyklai sugrąžino senovines drakoniškų eilėraščių knygas. Per pirmą vizitą Nikonas atkreipė į jas dėmesį ir išsivežė.
– Toliau prasidėjo iš viso nesuprantami dalykai – Liudmilą Aleksandrovną palaiko kitos pasaulietės – Svetlana Goloborodko ir Natalija Ibrahimova, – kiekvieno vizito metu hierarchas ką nors pasiimdavo. Tai ikona sidabriniais papuošimais jam patikdavo, tai dar kas nors. Galėjo atvažiuoti apeigų metu, pasodinti savo žmogų į cerkvės kasą ir viską, ką cerkvė gaudavo iš žvakių pardavimo ir iš užsakomųjų maldų, išsiveždavo.... Iš Nevjansko Cerkvės rekvizavo taurę, kurią kažkada padovanojo dar Demidovas. Graži buvo taurė, paauksuota, su brangakmeniais.
– Mes jau stengiamės visus vertingesnius dalykus nuo jo slėpti.
Ir muziejai jau rečiau cerkvėms ką nors perduoda. Tegul geriau jie saugo, gal išliks. Mes nenorime tvirtinti, kad jis viską sau pasiima. Gal Jekaterinburgo cerkvei atiduoda. Bet juk tai mūsų, Tagiliškos relikvijos, norisi, kad jos pas mus ir liktų.
Mano pašnekovės dar ilgai pasakoja, kokia duokle cerkves apdėjo episkopas, kokių pinigų reikalauja net iš ką tik atsikūrusių cerkvių už dalyvavimą apeigose: “Kaip už koncertą!”. Ištarus šią frazę aš pabandžiau nusišypsoti, bet niekas manęs nepalaikė. Jiems jau seniai nejuokinga.
– Laukiame episkopo ir drebame, arba nubaus kurį nors iš mūsų šventų tėvų, arba ką nors pasiims.
– O ką jis daro su parapijomis?
– Kai tik šventykla sutvarkoma, susikuria bendruomenė, jis iš karto šventąjį tėvą perkelia tarnauti į kitą vietą. Yra tokia Krestovozdvižensko parapija. Kai ten vyresniuoju tapo tėvas Foma, į cerkvę pradėjo eiti inteligentai, studentai, dėstytojai, religija atjaunėjo. Tėvas Foma organizavo blaivininkų draugiją, į kurią žmonės įstodavo ir visiškai atsikratydavo girtuoklysčių. Parapija buvo vaikų namų teritorijoje, vargšai vaikai galėjo čia užeiti ir susipažinti bent su religijos pagrindais.
Episkopui Nikonui tai nepatiko – jis nutarė, kad čia bus moterų vienuolynas, nes taip buvo iki revoliucijos. Tėvą Fomą iškėlė tarnauti į kitą parapiją. Dabar vienuolynas teisiasi su vaikų namais dėl patalpų, kuriame gyvena auklėtojai.
Nori atstatyti buvusį vienuolyną, pasiruošę iš bedalių atimti viską. Kas iš tų vaikų tikės į Dievą po to, kai jų mokytojus išmes į gatvę? Jis sėja susiskaldymą!
– Jus žinote apie tėvo Aleksandro Chorunževo likimą? Tėvelis atstatė cerkvę, kurioje prie socializmo buvo garažas... Atstatė, ir varpinę pastatė. Jis pats mėgo varpais skambinti, užsiklausysi. Ir liaudis prie jo ėjo, parapijos žmonės turėjo vis didesnę įtaką mieste. Tai Nikonas jį iš pradžių į Čečėniją tarnauti išgrūdo, vėliau į Sibirą karinio dalinio šventiku.
Jo laukėme, meldėmės už jį. Sugrįžo. Visi dvasiškai atsigavome. O Nikonas jį vėl išsiuntė – šį kartą prikelti Krasnogorsko vyrų vienuolyną, tai pasaulio krašte, tarp Verchotursko ir Merkušino.
Moterys pasakoja vieną kaltinimą po kito.
Kartodamos, kad gali savo pasakojimus patvirtinti ir Paskutiniojo Teismo metu. Lyg tai artėdamos prie pačios svarbiausios ir pačios sunkiausios temos. Visos jos dėsto Sekmadieninėje mokykloje. Jos nesiekia, kad kiekvienas mokinys pasirinktų tarnystę Dievui. Bet, jeigu vaikas išsako norą tapti šventiku, jos jam padeda, rekomenduoja stoti į Jekaterinburgo Eparchialinę Dvasinę mokyklą...
– Mūsų buvęs mokinys, pavadinkime jį Andrejumi, patys suprantate, tikrojo vardo geriau neviešinti, baigęs Sekmadieninę mokyklą, įstojo į Dvasinę mokyklą. Mes labai juo didžiavomės. Niekas iš mūsų negalėjo net įsivaizduoti, kad vaikiną išleisdami į Dvasinę mokyklą, žalojame jam gyvenimą.
Jis ten išbuvo neilgai, iš mokyklos Andrejus pabėgo. Po to pusantro mėnesio gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Apie tai, ką jis pamatė mokykloje, Andrejus net motinai bijojo papasakoti.
Dabar jis pasiruošęs papasakoti viską: ir apie tai, kaip siuntė “atidirbti” episkopui Nikonui į jo vilą, kaip ten suko pornografinį video, apie degtinę ir raginimus “patenkinti” patį episkopą...
Dabar Andrejus atsisakė šventiko darbo, iš mokyklos dokumentus atsiėmė.
– Koks tyras tai buvo vaikinas! Dramos būrelyje, kuris buvo čia, mūsų Sekmadieninėje mokykloje, mes jam pavedėme suvaidinti karalių Erodą. Tai jis atsisakė, negalėjo suvaidinti piktadario... Blogis buvo nepriimtinas jo sielai!
– Ir pas mus ne vienas toks vaikinas mokėsi ir mokosi. Dabar įsivaizduokite, kad tie mūsų vaikai papuola pas Nikoną!
Andrejus ne vienintelis, kuris toje Dvasinėje mokykloje išgyvena stresą “mokymosi” metu.
Žemiau cituojamuose dokumentuose mes neatskleidžiame liudininkų ir aukų vardų, nors redakcija juos turi. Praleistos vietos paliktos neatsitiktinai – net laikraštinis popierius ištveria ne viską, nors ir nerausta.
“Jo Šviesybei Šviesiausiajam Maskvos ir visos Rusijos Patriarchui Aleksijui II. Jūsų Šventenybei pranešu, kad 1996 m. spalio pirmomis dienomis Nižnij Tagilo miesto Kazansko cerkvėje vyresnysis vienuolis P man įsakė “aptarnauti” Jekaterinburgo ir Verchotursko Episkopą Nikoną... Aš privalėjau su Episkopu lovoje atlikti vyro pareigas. Aš sutikau. Man iš anksto buvo pažadėta jo globa.
Po metų mūsų santykiai atsinaujino. Susitikome tris kartus, po to aš pradėjau vengti Episkopo. Už tai, kad patenkinau Episkopą, vyresnysis vienuolis P man davė 5 milijonus rublių, 1 milijoną gavau iš Nikono. Dėl to, kad visa tai yra tiesa, galiu prisiekti Šventa Evangelija. 1998.12.03.
“...kai tik 1997 m. rugpjūtyje įstojau į Jekaterinburgo Eparchialinę Dvasinę mokyklą, iš karto pajutau vyresniojo vienuolio A dėmesį.
... Rugsėjo mėnesyje mus nuvežė į Nikono vilą, prigirdė degtinės ir A mane pakvietė į pirtį. Ten aš pamačiau nuogą archierijų. Jis mane paėmė už rankos, pabučiavo į lūpas... aš įvykdžiau jo norą ir su juo atsiguliau. Dėl to, kad tai yra tiesa, aš pasiruošęs prisiekti Šventa Evangelija. 199.01-03.”
Tokių raportų visas aplankas. Ir ne tik tokių.
Yra raportai iš Verchotursko vyrų vienuolyno vyresniojo Tichono, kuriuose jis pasakoja apie hierarcho “paklydimus”, kurie pavojingi dvasiniam ir net fiziniam jaunų šventikų ir vienuolių gyvenimui. Apie tai, kaip kentėjo kol galėjo. bet slėpti ir kentėti, reiškia bendradarbiauti.
Yra Sverdlovsko srities Verchotursko miesto Gubernatoriaus atstovo laiškas, kuriame sakoma, kaip Nikonas mušė žmogų, ir jis visa tai matė... Valdovas mušė igumeną Tichoną, ir tik atsitiktiniai liudininkai išgelbėjo, kad būtų išvengta rimtų traumų...
Kodėl Sverdlovske tyli? – Kodėl pas jus, Sverdlovske, tyli? Kodėl kenčia?
Juk nukentėjo ne tik mūsų vaikai! Kodėl niekas nesipiktina tuo, ką išdarinėja Nikonas?
Eparchija jį viešai pabarė, bet jis ir po to toliau žalos žmones? – apie tai manęs klausė ir Aleksandro Nevskio Cerkvėje, ir Dievo Motinos garbei pavadintoje Cerkvėje “Gyvybės Šaltinis”.
Ten pravoslavų bendruomenė, priskaičiuojanti virš šimto parapijiečių, nusiteikusi apokalipsiškai. Tiesa, bendruomenėje pagrindinai yra pagyvenę žmonės.
– Jūs žinote, kad ir Evangelijoje pasakyta, kad visas brudas pasklis iš aukštųjų bažnyčios valdininkų?
Kad tik vienas tarnas liks prie Dievo sosto, bet ir tas bus raguotas ir su kanopomis? Kad nė vienoje šventykloje negalima bus melstis, nes ten tarnaus ne Dievui, o visiškai atvirkščiai?
Apeigų metu dvoks siera, o ne smilkalais!
Kodėl niekas rimtai nežiūri į tuos įvykius? Kodėl pas jus visi gina Nikoną ir mano, kad tai šmeižtas?
Sunku šmeižtu laikyti raportus (ne visi jie atspausdinti mašinėle, yra ir ranka rašytų), jeigu pabaigoje parašyta “Pasiruošęs prisiekti Šventa Evangelija”. Vargu ar visa eilė tikinčiųjų gali taip akiplėšiškai meluoti...
Jeigu viskas, kas rašoma, yra tiesa, tai episkopas Nikonas per savo vadovavimą Eparchijai ir tie Maskvos sinodo veikėjai, kurie apsiribojo Nikonui pareikšdami “papeikimą”, pravoslavijai atnešė daug daugiau žalos, negu tarybų valdžia per visus 70 metų.
Dabar bet kuris tikintysis ir netikintysis savo nuostabai aptiko, kad net “jo šventenybei” taip daryti galima.
Ir dangus ant žemės nenukrito, ir žaibas iš dangaus netrenkė...
Satanistai, kurių kultas šiuo metu Urale labai sustiprėjo, gali nesuprasti – kas jų elgesyje nepatinka žmonėms, o sektantai bejėgiškai skėsčioja rankomis “Štai jie, ortodoksai, pasigėrėkite”.
O kame gi reikalas? Tikintieji prašo, renka parašus, ruošiasi kryžiaus žygiui į Maskvą – dvasinis ganytojas negali būti įtarinėjamas sodomiškomis nuodėmėmis!
Jiems sako: “Mes gi Nikonui pasakėme, kad jis neteisus, jis viską suprato!”
Pasauliečiai šaukia, kad luošinamos jų vaikų sielos, kad jie tapo pasileidusio žmogaus aukomis, ir visa tai slepiama po šventumo mantija!
O jiems atsako – tai banalus skandalas, ieškokite politinių ir ekonominių priežasčių!
Pirma, šv. tėvai, kurie jus palaikė, nesąžiningi, visa tai kerštas už tai, kad Nikonas “tvarką įvedinėja”. Antra, netrukus gubernatoriaus rinkimai, ir visa tai daroma tam, kad Cerkvė palaikytų reikalingą kandidatą...
Na, prie ko čia visa tai? – Nikono negalima pervesti atlikti episkopo pareigų į kitą eparchiją, tai reikštų, kad bandoma galvos skausmu pasidalinti su kitais Rusijos regionais. Reikia, kad jis atgailautų, jeigu ir ne prieš visą pasaulį, tai bent prieš tuos tėvus, kurių vaikai nukentėjo dėl jo pasileidimo.
Jis privalo palikti eparchiją ir išvažiuoti į bet kurį patį atokiausią vienuolyną, kur senoliai pasimelstų už jį Dievui, kur jis būtų užrakintas ir negalėtų kenkti žmonėms... – man pasakė tėvas Sergėjus, Dievo Motinos garbei pavadintos Cerkvės “Gyvybės Šaltinis” vyresnysis.
Tokia konflikto pabaiga mažai tikėtina. Bažnytinė valdžia savo žodį jau ištarė. Dabar visa viltis yra pasaulietinė valdžia – yra BK straipsnis, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už tuos veiksmus, kuriais kaltinamas episkopas.
Nauja informacija tinklapyje “Cerkvės skaudulys: Jekaterinburgas” http://www.chat.ru/~pravdolubov
Aleksejus Pravdoliubovas pravdolub@mail.ru Jekaterinburgas, Rusija, 19.04.1999
Balandžio 25 d., šventų žmonų-taikdarių Savaitėje, Jekaterinburgo centre, koplyčioje, kuri pastatyta sugriautų Ignatjevo namų vietoje, įvyko pamaldos, kurias aukojo 10 šventikų iš Jekaterinburgo eparchijos. Pamaldose dalyvavo virš 400 pasauliečių.
Pamaldų dalyviai meldėsi už tai, kad “Jekaterinburgo eparcija būtų išvaduota nuo sodomito ir bandito episkopo Nikono”, kuris šią eparchiją valdo nuo 1994 m. vasario.
Balandyje eilė Jekaterinburgo laikraščių ir televizijos kanalų paskelbė Jekaterinburgo eparchijos klerikų ir pasauliečių surašytus dokumentus, kurie patvirtina daugybę faktų apie episkopo Nikono amoralų elgesį, kas nedera tokiam aukštam šventikui.
Daugelio pareiškimų, laiškų ir prašymų autorių reikalauja atleisti episkopą Nikoną iš užimamų pareigų ir anuliuoti jo įšventinimus.
Balandžio 25 d. pamaldų metu paskelbtame laiške, kurį pasirašė 53 Jekaterinburgo eparchijos šventikai ir 55 pasauliečiai, ir kuris adresuotas Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Aleksijų II, pateikiami labiausiai skandalingi faktai apie episkopo Nikono nepadorų elgesį.
Laiško autorių liudijimu, daugelį nepadorių veiksmų Nikonas atliko būdamas neblaivus: pavyzdžiui, “uždėjo apatinės sutanos skverną ant igumeno Tichono (Zatiokino) šventvagiškai jį palaimino episkopu*** ... Taip pat, būdamas visiškai girtas, valdovas Nikonas šliukštelėjo iš taurės degtinę į viršų ir kreipėsi į Dievą maždaug taip: “Kas Tu ??? O aš episkopas!!!”
Pateikti pavyzdžiai laiško autoriams leido padaryti išvadą – arba mūsų archierijus bedievis, arba žmogus, kuriam “PROTAS PASIMAIŠĖ DĖL EPISKOPO RANGO DIDINGUMO”.
Laišką pasirašiusių 53 klierikų ir 55 pasauliečių tvirtinimu, jie patys yra liudininkai dėl episkopo Nikono “nenatūralaus pasileidimo”. Igumenui Abraamui (Reidmanui) per išpažintį kalbėjo jaunuoliai, kurie buvo episkopo seksualinių priekabiavimų aukos. Vienam iš tų jaunuolių buvo pažadėtas igumeno rangas, jeigu jis sutiks “patenkinti archierijų”.
Laišką pasirašęs igumenas Tichonas (Zatiokinas) ir jo brolis, šventikas Olegas Zatiokinas, patys ne kartą buvo episkopo Nikono priekabiavimo objektais. Be to, igumenas Tichonas ne kartą turėjo išklausyti nepadorius episkopo pasakojimus apie jo “išgyvenimus”: “pavyzdžiui, apie nusiraminimą liturgijos metu po “naktinių orgijų” ir, atvirkščiai, apie valdovo nervingumą apeigų metu, jeigu iš vakaro orgijų nebuvo”.
Dar vienas laiške pateiktas liudijimas priklauso diakonui Aleksandrui Atmažitovu.
“Tėvas Aleksandras girdėjo iš tėvo Klaudiano (Vd-Inform: vieno iš eparhijos vienuolyno vyresniojo) pasakojimą apie jo veržlią bažnytinę karjerą, kuri vyko dėka meilės ryšių su valdovu Nikonu. Archimandritas Klaudianas taip pat pasakojo, kad Spaso-Preobražensko Kamensk Uralsko vienuolynas, kur jis yra vyresniuoju, bus “specialus” vienuolynas – ten archierijui bus surinkti atitinkami “kadrai”, tai yra, homoseksualai”.
Laiške yra pateikta dar visa eilė episkopo Nikono seksualinio priekabiavimo pavyzdžių, kuriuos mes priversti praleisti dėl jų neišpasakyto šlykštumo.
Laišką pasirašiusių klerikų ir pasauliečių tvirtinimu, Švenčiausio Sinodo komisija, kuriai vadovavo Maskvos patriarchijos reikalų tvarkytojas, Solnečnogorodsko metropolitas Sergijus (Fominas), apsilankiusi Jekaterinburgo eparchijoje, PATVIRTINO LAIŠKE IŠDĖSTYTUS FAKTUS.
Bet, balandžio 1 d. posėdžiavęs sinodas nutarė apsiriboti papeikimo paskelbimu episkopui Nikonui.
“Tokiu būdu, – pareiškia laiško autoriai, – mus verčia plačiai skelbti apie amoralų episkopo Nikono gyvenimą iš sakyklų ir per masines informavimo priemones”.
Pažymėtina, kad paskutiniame Maskvos Patriarchijos sinodo posėdyje episkopui Nikonui buvo paskelbtas papaikimas “už trūkumus valdant eparchiją ir už nepakankamo dėmesio skyrimą dvasiniam eparchijos vienuolynų gyvenimui, kas ir privedė prie susidariusios padėties”. Kartu su dviejų igumenų, Abraamo ir Tichono, atleidimu, kurie vadovavo kovai prieš episkopą-sodomitą, sinodo sprendimas Jekaterinburgo eparchijoje buvo priimtas kaip užslėptas pritarimas Nikono veiksmams.
Po laišku pasirašė Verchotursko Sviato-Nikolajevsko Dvasinio Soboro nariai su igumenu Tichonu (Zatiokinu) priešakyje, srities eparchijos cerkvių tarnautojai, vyresnieji ir Maksimo Atgailautojo cerkvės klerikai iš Krasnoturinsko miesto, Aukščiausiojo Viešpaties cerkvės iš Jekaterinburgo miesto, šv. Archangelo Michailo cerkvės iš Kušvo miesto, šv. Aleksandro Nevskio cerkvės ir Šv. Trejybės cerkvės iš Verchnevo Turo miesto, Švenčiausios Mergelės Palaimintosios cerkvės iš Ivdelo miesto, Mielaširdingojo Spaso cerkvės iš Jekaterinburgo miesto, Švenčiausios Mergelės Globėjos cerkvės iš Baraksino gyvenvietės, šv. Aleksandro Nevskio cerkvės iš Nižnij Tagilo miesto, šventųjų Zosimos ir Savitijaus cerkvės iš Jekaterinburgo miesto, Iškiliojo Viešpaties Kryžiaus cerkvės iš Tugulymos gyvenvietės, šv. Nikolajaus cerkvės iš Jušalos gyvenvietės, šv. Petro ir Povilo cerkvės iš Talico miesto ir daugelio kitų eparchijos parapijų, o taip pat yra Uralo kazokų stanicos Vyriausiojo atamano chorunžo Vladimiro Kuznecovo ir daugelio kitų visuomenės atstovų parašai.
Visi parašai po laišku yra patvirtinti atitinkamų parapijų, cerkvių ir organizacijų antspaudais.
Sunki situacija, kuri susidarė Jekaterinburgo eparchijoje, balandžio 22 dieną buvo svarstoma eparchijos taryboje. Posėdyje episkopas Nikonas nedalyvavo ir, igumeno Abraamo (Reidmano) žodžiais, jis visiškai nusišalino nuo bažnytinio gyvenimo, ”nes susirgo”.
Posėdžio dalyviai konstatavo, kad visuomenė jautriai reaguoja į episkopo Nikono amoralaus elgesio faktus ir pabrėžė tą faktą, kad vienintelė Uralo regiono organizacija, kuri palaikė archierijų, buvo homoseksualistų teisių gynimo Organizacija iš Nižnij Tagilo.
Grupė Jekaterinburgo pasauliečių, kurie piktinosi savo archierijaus elgesiu, atidarė specialų puslapį Internete, kuriame sudėjo visus dokumentus apie episkopo Nikono amoralų elgesį, ir visa tai išplatino.
Leidinio autoriai pabrėžia: “Kai kurie tvirtina, kad faktai sufabrikuoti ir siekiama “skilimo”... Juokinga... Žmonės pasiruošę paaukoti viską, kad Pravoslavija būtų tyra ir atitiktų jų įsitikinimus, SKILIMĄ cerkvėje įneša kaip tik tie, kurie dėl įvairių priežasčių dangsto “nereikšmingus Episkopo nusižengimus...”
Tarp Jekaterinburgo eparchijos dvasininkijos susikūrė ištisa srovė už prisijungimą prie ROCOR, prie kurios jurisdikcijos perėjo jau keturi šventikai.
Sekančiame mūsų biuletenio numeryje mes tęsime pasakojimą apie padėti Jekaterinburgo eparchijoje ir atspausdinsime liudijimą vieno iš buvusiųjų klierikų, kuris prisijungė prie mūsų cerkvės.
... episkopas Nikonas savo finansines machinacijas ir ištvirkėlišką gyvenimo būdą dangstė gražiais “patriotiniais” lozungais, parodomuoju šv. Caro Kankinių garbinimu ir monarchistinių principų propagavimu, kas paskatino kai kuriuos patriarchalinius patriotus jį pavadinti nauju “dvasinės opozicijos lyderiu”.
www.vertograd.com.ru
Red: Jeigu jau mes prakalbome apie ŽYDRUOSIUS “dvasinės opozicijos lyderius”, aš manau, kad čia reikia pateikti dar vieną pranešimą, kuris neseniai pasirodė Rusijos Federacijos masinės informacijos priemonėse...
Spausdinamas dokumentas normaliam žmogui negali nekelti pasišlykštėjimo... ..."pil. Novak laiškas” plačiai skamba tarp Valstybinės Dūmos sienų. Mes įsitikinę, kad mūsų skaitytojai turi teisę žinoti visa tai, kas pateikiama valstybės vyrams ir liaudies išrinktiesiems. APN atliks savo žurnalistinį tyrimą, kurio rezultatai bus paskelbti mūsų tinklapyje. O kol kas pateikiame “pil. V.I. Novak laišką”, adresuotą Valstybinės Dūmos deputatai Vladimirui Volkovui. Visiškai išlaikome jo stilistiką, orfografiją ir punktaciją.
Vyriausiasis APN redaktorius Levas SIGALAS
Aš, Novak Valentina Ivanovna, papuoliau į tokią situaciją:
Šių metų kovo 18 d. mano motina Novak Galina Sergejevna paskambino man į Tiumenės srities Nižniaja Tavda gyvenvietę, kur aš gyvenu su savo seserimi Averina Jelena Ivanovna ir jos trimis vaikais, ir dirbu ligoninėje medicinos seserimi.
Mama man pranešė: kad ji susitarė su deputatu nuo LDP partijos Žirinovskiu V.V. Jis žadėjo man padėti susirasti darbą su geru atlyginimu, todėl galėsiu padėti našlei seseriai (jos vyras nuskendo 1988 m. rugpjūtyje), o taip pat žadėjo paaukoti 10 tūkstančių rublių našlaičiams vaikams. Žinoma, mes su seserimi jau 3 mėnesiai negavome atlyginimo, todėl tokia pagalba jai ir jos vaikams bus gana juntama.
Kovo 22 d. aš atvažiavau į Maskvą ir mes su mama nuėjome į Dūmą. Žirinovskis mus priėmė iš karto, kai atėjo 16 valandą. Aš naiviai patikėjau jo padorumu, bet suklydau. Jis mus pakvietė į savo kabinetą ir liepė išeiti visiems padėjėjams, nes pokalbis bus konfidencialus.
Žirinovskis paklausė, ką aš moku daryti? Aš pasakiau, kad esu medicinos sesuo. Tada jis pasakė: “Na ką, jeigu prireiks, gimdysi man vaikus. Matote, jau laikas, nes neturi vyro ir vaikų”. Aš to rimtai nepriėmiau, pagalvojau, kad jis juokauja. O mamai Žirinovskis pasakė: “Taip, rytoj ateikite pinigų ir nuvežkite vyresniajai dukrai, o ši dukra eis su manimi į namus, kur gyvens ir dirbs, o pasą aš iš jūsų (t.y., iš manęs), aš pasiimsiu, kad ji nuo manęs nepabėgtų, jeigu pas mane jai nepatiks!” Mes su mama vėl pagalvojome, kad jis juokauja.
Mane iš karto pasiėmė. Nuvežė į jo namus, o mamą pas draugę. O jo kotedžas yra Vernadskio metro st., Nežinskaja g. 14, kotedžas Nr. 8.
Tą pačią dieną, apie 22 val. nakties jis pasikvietė mane ir dar vieną vaikiną, kuris kartu su manimi atvažiavo iš Dūmos Žirinovskio kvietimu (iš Smolensko srities, Jarcevo miesto, vadina jį Alioša, jam 18 metų, neturi nei giminių, nei artimųjų).
Pirma Žirinovskis pasikvietė mane. Aš užėjau į jo miegamąjį, jis pasiūlė atsisėsti ant... arčiau jo. Žirinovskis išdidžiai pasakė, kad mano giminaičiams jau padėjo, davė 10 tūkstančių rublių ir kad aš negalvočiau, kad tokie pinigai dalijami veltui. Žirinovskis pasakė, kad už tai aš privalau susimokėti, kartą per savaitę su juo permiegoti ir jį masažuoti, tuo pat metu jis pradėjo prie manęs lįsti ir bučiuoti, prievarta nuvarė į dušą, po to prievarta pasiguldė į lovą ir pradėjo negailestingai prievartauti, dėl susidariusios padėties aš neturėjau kitos išeities. Į mano šauksmus niekas neatsiliepė. Žirinovskis man stipriai kandžiojo ausį ir tuo pat metu gėdingai su manimi santykiavo. Po to Žirinovskis pasiūlė oralinį seksą. Aš kategoriškai atsisakiau, jis iki galo pabaigė lytinį aktą, šaukė kaip nenormalus, matyt, kad iš malonumo. Aš visa drebėjau ir vos laikiausi nevėmusi. Po to jis vėl mane įgrūdo į vonią ir sekė, kad aš kruopščiai apsiplaučiau. Po to aš nusileidau į židinio kambarį, o Žirinovskis pasikvietė tą vaikinuką, su kuriuo mane atvežė. Po to mane nuvedė į kitą kotedžą ir davė atskirą kambarį. Kitą dieną tas vaikinukas Alioša man papasakojo siaubingas smulkmenas: pasirodo, kad Žirinovskis – žydras. Jis tą Aliošą taip pat nusiuntė į vonią, kad nusimaudytų, o pats vaikino laukė lovoje nuogas ir nė kiek nesigėdijo savo nuogumo. Jis pradėjo prie Aliošos kabinėtis, bučiuoti, glamonėti, davė jam ilgus naktinius marškinius ir liepė pas jį ateiti nuogam: “Tu būsi mano Jerubinu” – pasakė Žirinovskis.
Pirmas keletą dienų mus maitino 1 kartą per dieną, ir po labai mažai, o vėliau iš viso pamiršo mus maitinti. Jeigu mes su Alioša prašėme valgyti, tai duodavo arbatos ir po du sausainius arba 2 mažus gabalėlius sūrio, ir viskas. Valgydavome Žirinovskio virtuvėje. Iš bado urzgė pilvas ir labai skaudėjo galvą, leisdamasi laiptais jusdavau stiprų galvos svaigimą.
Būdama pas Žirinovskį, per savaitę numečiau 6 kg. svorio. Elgesys baisus, pirmą savaitę neišeidavau iš kambario, man nebuvo leidžiama skambinti, ir nedavė jokio darbo, labai norėjau valgyti ir gerti, vandenį gėriau iš čiaupo.
Kiekvieną vakarą Žirinovskis važiuodavo į gėjų klubą. Ten rinkdavosi žydrieji, iš ten parsiveždavo po 3-4 berniukus, būdavo, kad iš karto ir 10 berniukų parsiveždavo. Kiekvieną vakarą be jų neapseidavo. Niekas iš apsaugos ir neslėpė, kad Žirinovskis – žydras. Apsauga taip pat kalbėjo, kad jiems mažai moka, kad jiems taip pat maistui neužtenka ir jie taip pat badauja.
Pas Žirinovskį valytoja dirbo 15 metų mergaitė iš Rostovo. Gruodyje ją čia atvežė draugė ir pažadėjo, kad jai čia gerai mokės, o galiausiai ji vos galą su galu sudurdavo, gyveno pusbadžiu. 3 mėnesius jos niekur neišleido ir vis tvirtino, kad tai dėl to, kad ji neturi paso.
Savaitę prabuvus pas Žirinovskį, paskambino mano mama ir paklausė, kaip aš, aš atsakiau, kad noriu valgyti, kad mane blogai maitina, žinoma, apie tai, kas su manimi atsitiko, aš jai nepasakiau, nenorėjau jaudinti.
Šių metų balandžio 2 dieną 23.00 nakties mane vėl pasikvietė Žirinovskis. Įėjusi į namą aš paklausiau: “Kur šefas ir ko jis iš manęs nori?” Jo padėjėjas Albertas (taip pat žydras, jis pats tai sakė) pasakė, kad Žirinovskis saunoje ir jis nori su manimi pasikalbėti.
Nieko negalvodama nusileidau į rūsį, kur buvo sauna. Vaizdas, kurį pamačiau, buvo siaubinga tragedija, nes to savo gyvenime aš dar nebuvau mačiusi. Priėjusi prie baseino, ten pamačiau 3 jaunus nuogus vaikinus, 16-17-18 metų amžiaus. Baseine nuogas buvo ir Žirinovskis. Jis glamonėjo ir bučiavo vieną iš vaikinų, kurį vadino Saša, ir tiesiog baseine su juo atliko lytinį aktą, ir tuo metu abu iš pasitenkinimo inkštė. Žirinovskis, kaip gyvulys, net neslėpė savo žemų instinktų. Nenutraukdamas savo užsiėmimo, jis liepė, kad aš nusirengčiau ir prisijungčiau prie jų “malonios kompanijos”, aš pasukau į sauną. Vienas iš vaikinų užtvėrė man kelią, kad nepabėgčiau. Mane išrengė, kai pradėjau iš gėdos šaukti, man numetė šlapią chalatą ir aš įsispraudžiau į saunos kamputį. Žirinovskis vienam iš vaikinų pasakė, kad jis atidarytų saunos duris ir visi matytų, kaip jis prie manęs kabinėjasi ir siekia su manimi suartėti.
Po to Žirinovskis su visais nuogais vaikinais nuėjo į miegamąjį. Aš apsirengiau ir nuėjau į židinio kambarį. Norėjau eiti miegoti, bet Albertas pasakė, kad dar anksti. Po to man liepė į miegamąjį nunešti tris stiklines arbatos ir bokalą vyno. Ten visi trys vaikinai ir Žirinovskis nuogi gulinėjo lovoje. Žirinovskis vėl mane bandė paguldyti į lovą ir mane siūlė vaikinams. Vienas iš tų vaikinų tuo metu į burną ėmė Žirinovskio lytinį organą, iš “šefo” veido išvaizdos, jam tai buvo malonu. Aš skubiai nusileidau į apačią ir nuėjau į savo kambarį.
Sekančią dieną aš padėjau tai 15 metų mergaitei valyti Žirinovskio apartamentus. Po tokios nakties vonioje visur mėtėsi prezervatyvai ir išmatos.
Prie to vaikino Aliošos jis taip pat ne kartą lindo. Jis man kiekvieną dieną skųsdavosi, nes jis neturėjo su kuo pasikalbėti. Apsauginiai visaip iš jo tyčiojosi ir žemino. Po to jam davė 200 rublių, kad už tuos pinigus atskirai valgytų. Tų pinigų užteko savaitei. Balandyje jis man paskambino ir prašė padėti, pasakė, kad nebeturi ko valgyti, o Žirinovskis prie jo vis tebelenda, o gal jis jau atliko tą žemą poelgį, bet Alioša apie tai nutyli. Matosi, kad jam labai gėda. Aš prašau, jeigu galite, padėkite jam. Man išeiti niekur neleidžia.
Balandžio 5 d. paskambino mama ir pasakė, kad aš tuojau pat iš Žirinovskio išeičiau. Aš skubiai susirinkau daiktus, nes visa apsauga buvo Žirinovskio kotedže. Aliošos aš paprašiau, kad niekam nesakytų, kad aš išėjau, kol manęs nepasiges, 42 autobusas ten kursuoja retai, ir aš bijojau, kad manęs nesugrąžintų atgal.
Alioša mane palydėjo iki Kontrolinio punkto ir aš nuėjau į stotelę. Taip aš pabėgau iš pragaro. Šiandiena, balandžio 6 dienos rytą, man paskambino Žirinovskio padėjėjas ir pasakė, jeigu šiandiena iki 20 valandos nesugrįšiu atgal, tai jie pagal gyvenamą vietą paduos pareiškimą, kad aš iš jų pavogiau daiktų už jų “paaukotą” sumą ir, jeigu nesugrįšiu, savo paso daugiau nebematysiu. Jie nori, kad aš grįžčiau ir atidirbčiau 10 mėnesių už tuos paaukotus 10 tūkstančių rublių.
Bet kas labiausiai nemalonu, kad Žirinovskis per pirmą susitikimą sakė, kad tie pinigai – pagalba, kad jis mielai juos aukoja mano giminaičiams, o viskas pasirodė niekšiški spąstai, jeigu mama būtų išvažiavusi, aš nežinau, kas su manimi būtų atsitikę, bijau ir pagalvoti. Į tą situaciją papuoliau per kvailą naivumą ir patiklumą. Štai taip iš savo liūdnos patirties aš supratau, kas slypi už V.V. Žirinovskio politinės veiklos: purvini dalykai, ištvirkavimas, gyvuliški instinktai, bejėgių žmonių žeminimas, kurie pas jį naiviai patys ateina.
Po šiandieninių grasinimų aš labai bijau dėl savo gyvybės, nes aš mačiau tai, ko neturėjau matyti. Aš nuoširdžiai tikiu Jūsų padorumu ir prašau padėti. Juk daugiau neturiu ko prašyti pagalbos.
Dėl to, apie ką parašiau, prisiekiu Dievu. Esu pilno proto ir blaiviai galvoju. Nelinkiu niekam to išgyventi. Ir dar kartą prašau, padėkite tam vaikinui Aliošai. Aš nenoriu, kad Žirinovskis iš jo padarytų žydrą. Juk jis dar jaunas ir gyvenimo nepažįsta, o juk normaliems žmonėms tai psichologinė trauma, ir tai gali likti visam gyvenimui.
1999 m. balandžio 6 d. Novak Valentina Ivanovna.
Gimusi 1975 sausio 20 d.,
Gyvenamoji vieta: Tiumenės sritis, gyv. Nižniaja Travda, Pervomaiskaja g., 38.