NE LAIKAS MIEGOTI!
Kagalo džiūgavimo dienomis,
Kai Juda ir piktadarys
Tarp visuotinės suirutės
Priimamas kaip geriausias iš žmonių;
Kada ramiai į liepsnas meta
Tėvų viltį sūnų,
Ir viską, kas brangu išniekina
Minia parsidavusių niekšų;
Kai vienas prakeiktas metalas
Viską valdo gimtoje šalyje,
Ar pasigirs dvasingas balsas,
Kviečiantis gyventi po senovei?
Tarp išdavysčių ir apgavysčių,
Kurioms šiandiena skaičiaus nėra,
Kur patriotai-Hermogenai,
Kur nepalenkiamas Filaretas?
Skamba beprasmiškos kalbos,
Plėšimai, prievarta vis auga,
Ir Tėvynę plėšo pikti vilkai
Avių kailiuose čia ir ten...
Nelaikas, draugužiai, ilsėtis,
Kas myli Rusią, kelkis, eik,
Ir apnuoginęs kardą mūšiui,
Miegančius brolius žadink!
“Večė”, Rusų Liaudies Sąjungos organas, 1908 metai
Daugelio mūsų sąmonėje iki pat šiol egzistuoja neigiamas supratimas apie juodąją šimtinę. Dažnai net patys padoriausi pravoslavai gėdijasi save pavadinti juodašimtininkų palikuonimis. Dėl to labai liūdna.
Juk amžiaus pradžioje juodoji šimtinė buvo niekas kitas, kaip pravoslavų-patriotų politinis judėjimas. Ir todėl, jeigu pravoslavas gėdijasi pasivadinti juodašimtininku, tai faktiškai tas pats, kad jis “gėdijasi” to, kad į Dievą tiki ir myli savo Tėvynę.
Šiandiena, kaip niekada daugiau, iškilo būtinybė sukurti stiprų pravoslavų patriotinį judėjimą. Jau buvo daug bandymų, kurie, deja, buvo nesėkmingi. Analizė to, kaip tai buvo daroma, patvirtina liūdną dėsningumą: dažnai mes kartojame tas pačias klaidas, kaip ir mūsų pirmtakai juodašimtininkai. Ir teoriškai, ir organizaciškai, ir technologiškai.
Užlipdami ant to pačio grėblio, ir toliau sau mušamės gumbus ir mėlynes. Todėl ir būtina patyrinėti juodosios šimtinės organizaciją ir jos funkcionavimą. Šiandieninėje situacijoje tai ypatingai svarbu.
Kai užeina kalba apie juodąją šimtinę, tenka susidurti su eile stereotipų, kuriuos į liaudies sąmonę per daugelį metų įdiegė liberalūs ikirevoliuciniai ir tarybiniai agitpromai.
Metų metais apie juodąją šimtinę mums buvo kalama kaip apie atsilikusią ir tamsią rusų liaudies dalį, vos ne visuomenės atmatų sambūrį. Tai siaubingas melas.
Faktai kalba visiškai ką kita. Juodašimtininkų judėjime svarbų vaidmenį vaidino: vienas iš stambiausių rusų filosofų, akademikas A.I. Sobolevskij (Aukščiausiosios Tarybos narys, Rusų Liaudies Sąjungos pirmininko draugas), karinis inžinierius, Nikolajevsko inžinerinės akademijos profesorius, generolas-majoras, rusų-japonų karo didvyris K.I. Veličko (Rusų Tarybos Susirinkimo narys), nuostabus poetas ir mąstytojas V.L. Veličko (vienas iš organizatorių ir Rusų Susirinkimo Tarybos narys), mokslininkas-juristas, Peterburgo universiteto privatus docentas, teisės Mokyklos profesorius, rusų poezijos žinovas ir jos vertintojas B.V. Nikolajevskij (Rusų Liaudies Susirinkimo Tarybos narys ir Rusų Liaudies Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos narys).
Juodašimtininkų idėjoms pritarė ir jų judėjime dalyvavo autoritetingi šventikai ir archierijai (archiepiskopas Antonijus (Chrapovickij), episkopas Evlogijus (Georgijevskij), igumenas Vitalijus (Maksimenko), archimandritas Makarijus (Gnevuševas), protoierijus Joanas Vostorgovas), žinomi mokslininkai (istorijos profesoriai P.A. ir J.A. Kulakovskiai, N.P. Vichačiovas, D.I. Ilivaiskij, A.S. Viaziginas, Kalnų muziejaus sergėtojas N.P. Pokrovskij), populiarūs literatūros ir meno veikėjai (kunigaikštis D.N. Certeliovas, grafas А.А. Goleniščevas-Kutūzovas, kunigaikštis D.P. Golycinas, Е.А. Šabelskaja-Bork, kunigaikštis M.N. Volkonskij), stambūs publicistai ir leidėjai (V.A. Gringmutas, S.A. Nilus, А.S.Suvorinas, F.N. Bergas, V.M. Skvorcovas, А.А. Bašmakovas), įtakingi politiniai veikėjai (Valstybinės dūmos deputatai N.Е. Markovas, grafas V.F. Dorrer, V.M. Piruškevič, Valstybinės Tarybos nariai А.А. Rimskij-Korsakovas, kunigaikštis А.А. Širinskij-Šichmatov, М.J. Govorucha-Ostrok), daugelis rusų karininkų ir pirklių atstovų.
Na ir, pagaliau, juodašimtininkams pritarė stambūs epochos valstybiniai veikėjai, kuriems formaliai buvo draudžiama dalyvauti politinėse partijose: justicijos ministras, o vėliau ir Valstybinės Tarybos pirmininkas I.G. Ščeglovitovas, vidaus reikalų ministras N.A. Maklakovas, draugas Švenčiausiojo Sinodo ober-prokuroras kunigaikštis N.D. Ževachovas ir kiti. Žodžiu, juodosios šimtinės branduolį sudarė nacionalinio elito atstovai, geriausi rusų žmonės.
Juodašimtininkams klaidingai priskyrė žydų pogromų organizavimą ir jų vykdymą. Žinoma, juodašimtininkai nesimpatizavo žydams, ir tam buvo svarios priežastys. Revoliucija Rusijoje turėjo aiškų žydišką atspalvį. Taip, pagal amerikiečių istoriko A. Geichmano paskaičiavimais, kurį sunku įtarti antisemitizmu, 1903 m. žydai sudarė apie 0,5% Rusijos gyventojų ir 50% visų revoliucionierių [A. Geichmanas. Revoliucinis teroras Rusijoje, 1894-1917. Vertimas iš anglų k. М. 1997. psl. 47].
Todėl visiškai nekelia jokios nuostabos “Rusų Žmonių Sąjungos” programos punktas: “Mes su džiaugsmu sveikintume brolybę ir lygiateisiškumą su žydais, jeigu tik viso pasaulio istorija nenuginčijamais faktais netvirtintų, kad Izraeliečių liaudis visais laikais, savarankiško arba valstybinio gyvenimo, arba būdami atėjūnais, nesiektų sau išskirtinių teisių būti viršesniais už kitus ir nebūtų priešiškai nusiteikę kitų tautų atžvilgiu, į kuriuos iš savo nacionalinės bendruomenės aukštybių žiūrėtų kaip į įvairiapusiškos eksploatacijos objektą, ir taip pat vadovautųsi antisocialiniais metodais”. [Citata. pagal: V. Ostrovec. Juodoji šimtinė ir raudonoji šimtinė. М. 1991. psl. 18]
O seniausios juodašimtininkų organizacijos “Rusų sambūris” programoje buvo parašyta: žydų klausimas turi būti sprendžiamas atskirai nuo kitų nacionalinių problemų “dėl talmudinio švietimo ir, tuo pat metu, stichiškai egzistuojančio žydiško priešiškumo krikščionybei ir kitoms tautybėms, ir žydų veržimosi viešpatauti pasaulyje”. Bet žydų klausimą galima išspręsti tik valstybiniu reguliavimu. Pavyzdžiui, buvo siūloma žydams nesuteikti visiško lygiateisiškumo ir neatšaukti atskirties ribos, uždrausti jiems dalyvauti rinkimuose į Valstybinę Dūmą, pašalinti žydų įtaką spaudai ir t.t. [Rusų Sambūrio programa. SPb. 1906. psl. 13].
Bešališkam tyrinėtojui aišku, kad žydų pogromai kildavo stichiškai. Tai buvo liaudies atsakas į žydų aktyvų dalyvavimą revoliucijoje. Maža to. Juodašimtininkai, net, jeigu ir būtų norėję organizuoti pogromus, jie to padaryti negalėjo dėl vienos paprastos priežasties. Kaip teisingai pastebėjo vieno iš pačių objektyviausių darbų autorius apie juodašimtininkus, žinomas šiuolaikinis litaratas ir istorikas V. Kožinovas, visi stambūs pogromai įvyko dar iki juodašimtininkų organizacijos sukūrimo [Žr.: V.V. Kožinov “Juodašimtininkai” ir Revoliucija (paslaptingi istorijos puslapiai). 2 papildomas leidimas, М. 1998. 83-110 psl.].
Po juodosios šimtinės pasirodymo, buvo tik du stambūs pogromai, ir abu Lenkijos karalystėje, kur juodašimtininkai neturėjo jokios įtakos dėl mažo rusų gyventojų skaitlingumo. Dar daugiau, nepaisant vienareikšmio negatyvaus požiūrio į žydus, net buvo bandymų (pavyzdžiui, tėvo Joano Vostorgovo) įtraukti pravoslavų žydus į juodašimtininkų judėjimą.
Daugybę insinuacijų sukėlė juodašimtininkų finansavimo klausimas. Liberalioji ir revoliucinė propaganda juodašimtininkus kaltino tuo, kad jie išlaikomi vyriausybės.
Čia nėra nieko smerktino nes, skirtingai nuo jų priešų, juodašimtininkus finansavo jų pačių vyriausybė, o ne užsienietiška. Be to, juodašimtininkai užsiiminėjo kuriamąja veikla, todėl vyriausybės palaikymas buvo visiškai vietoje. Bėda tame, kad, pirma, vyriausybė juodašimtininkus finansavo nepakankamai ir, antra, jie dažnai nerezultatyviai naudojo gautas lėšas.
Visi tie išsigalvojimai ir perdėjimai apie juodašimtininkų finansavimą ir jų veiklą, labai iškraipo tikrovę. O tiesa ta, kad pagrindinis juodašimtininkų finansavimas ėjo iš mielaširdingų rusų suneštų aukų. Pavyzdžiui, liūto dalį, aprūpinant “Rusų Liaudies Sąjungos” veiklą, įnešė pirklio našlė Е.А.
Pusiau bojarinė. Taip pat žinoma, kad šv. Pravoslavų tėvas Joanas Kronštadtietis Rusų Liaudies Sąjungos reikmėms perdavė 10 tūkstančių rublių. O proteierijus Joanas Vostorgovas pranešė, kad “mums padeda archierijai, vienuolynai, padorūs ir tikintys pasauliečiai” [Žr.: S.A. Stepanov. Juodoji šimtinė Rusijoje. 1905-1914 m.m. М. 1992. 99-100 psl.].
Juodašimtininkus kaltino politinėmis žudynėmis ir terorizmu. Tie kaltinimai virš cinizmo.
Pirma, didžiausiomis priešų pastangomis, juodašimtininkams galima priskirti tik Juloso ir Gercenšteino nužudymus. Pirmasis buvo vienas iš 1905 metų revoliucijos idėjinių kvėpėjų. Antrasis “išgarsėjo” tuo, kad Valstybinėje Dūmoje dvarininkų ūkių padeginėjimus ciniškai vadino “iliuminacijomis”. Tuo pat metu, nuo tikrųjų teroristų rankų, kurių veiksmus pateisino ir Julosas su Gercenšteinu, vien tik per 1905-1910 m.m. neramumus krito apie 17 tūkstančių Caro ir Tėvynės ištikimų šalininkų [A. Geichmanas. 32 psl.].
Antra, oficialiais tyrimais nebuvo įrodyta, kad juodoji šimtinė, kaip visuomeninis-politinis judėjimas, organizavo abiejų revoliucionierių nužudymus. Pagaliau, trečia, patys juodašimtininkai nepritarė žudynėms ir terorui, kaip kovos būdui su savo priešininkais.
Štai ką apie tai sakė pats juodosios šimtinės vadovas. Rusų Liaudies Sąjungos pirmasis iždininkas, pirklys I. I. Baranovas, jį apklausiant Laikinosios Vyriausybės tyrimų komisijoje: “Todėl, kad «Rusų Liaudies Sąjunga» buvo idėjinė organizacija, tai jos tikslų pasiekimui naudojamos priemonės buvo tik taikios; bet kokią prievartą mes atmetėme... Kiekvienas mūsų sąjungos posėdis ir, tuo labiau, didelis susirinkimas, prasidėdavo maldomis” [Rusų Liaudies Sąjunga. Pagal Laikinosios Vyriausybės Ypatingosios tyrimų komisijos medžiagą 1917 m. М.L. 1929. 35 psl.].
O vienas iš juodosios šimtinės vadų V. A. Gringmutas viename iš pasisakymų kvietė savo bendraminčius: “Niekada net ir nedrįskite apie tai galvoti, prisiminkite, kad tas, kuris kovoja už pasirinktą idėją, niekada nežudys, kitaip jis pasirašys po tuo, kad nebetiki savo idėjomis. Tikrasis gyvybingumas, tikra šventa idėja gali būti apšlakstyta tik savo pasekėjų krauju.
Kiekviena nauja auka iš mūsų gretų, priartina prie pergalės, bet būtų gėda tam, kuris pakeltų brolžudišką ranką prieš mūsų priešus: tuo jis uždėtų gėdingą dėmę ant mūsų švento reikalo! Taikiu keliu, nuklodami jį mūsų lavonais ir nei per jotą nesitraukdami nuo mūsų idėjų, mes pasieksime savo tikslą, mes nugalėsime” [Vladimiras Andrejevičius Gringmutas. Jo gyvenimo ir veiklos apybraiža. М. 1913. 80 psl.].
Geriausiu juodosios šimtinės moraliniu įvertimu yra Caro-Kankinio Nikolajaus II ir šv. Tėvo Joano Kronštadtiečio požiūris į juos. Valdovas ne kartą susitikinėjo su delegacijomis iš įvairių juodašimtininkų organizacijų, nuoširdžiai iš jų priiminėjo simbolinius organizacijų ženklus. Juodašimtininkuose jis norėjo matyti patikimą sosto ramstį.
Taip, Aukščiausiojo telegramoje Rusų Liaudies Sąjungai 1907 m. birželio 15 d. Caras kreipėsi į monarchistus: “Esu tikras, kad dabar visi tikratikiai rusai, nesavanaudiškai mylintys savo Tėvynę sūnūs, susiburs dar labiau ir, pastoviai didindami savo gretas, padės man pasiekti taikaus Šventos ir didžiosios Rusijos atnaujinimo ir pagerinti Didžiosios jos Tautos gyvenimo sąlygas. Tegul bus Rusų Liaudies Sąjunga man didžiausias ramstis, tarnaudamas geriausiu teisėtos ir dorovingos valdžios pavyzdžiu”. Tiesa, valdovo lūkesčiai ne visada išsipildydavo.
Visos Rusijos šv. batiuška Joanas Kronštadtietis ne tik finansiškai padėdavo juodašimtininkams. Jis laimino jų veiklą, palaikė glaudžius ryšius su visa eile juodosios šimtinės vadų, konkrečiai, su V. A. Gringmutu.
Pakilusius į kovą prieš betvarkę ir suirutę rusų žmones juodašimtininkais praminė jų priešai revoliucionieriai, kuriems tas pavadinimas buvo kaip keiksmažodis. Bet patys juodašimtininkai tą žodį priėmė. Vienas iš Rusų Liaudies Sąjungos pradininkų A.A. Maikovas (žinomo rusų poeto sūnus) savo brošiūroje “Juodašimtininkai ir revoliucionieriai” tvirtino, kad nėra pagrindo gėdintis tokio pavadinimo, nes pirmieji, pakėlę vėliavą “Už tikėjimą, Carą ir Tėvynę”, buvo paprasti rusų žmonės, valstiečiai, ūkininkai ir paprasta liaudis, kurią anais laikais vadino “juodaisiais”, “juodais žmonėmis” [A.A. Maikovas. Juodašimtininkai ir revoliucionieriai. SPb. 1907. 23 psl.].
O V. A. Gringmutas straipsnyje “Juodašimtininko-monarchisto vadovas” į klausimą: Ar pavadinimas “Juodoji šimtinė” yra garbingas"?, nesvyruodamas aiškino: “Taip, labai garbingas. Minino suburta nižnegorodiečių juodoji šimtinė išgelbėjo Maskvą nuo lenkų ir rusų išdavikų, o prie tos šaunios juodosios šimtinės prisijungė ir kunigaikštis Požarskis su carui ištikimais rusų bojarinais. Visi jie buvo tikri «juodašimtininkai» ir visi stojo, kaip ir dabartiniai “juodašimtininkai-monarchistai, ginti Pravoslavų Monarchą, Valdovą Carą” [V. A. Gringmutas. Juodašimtininko-monarchisto vadovas. Vladimiro Andrejevičiaus Gringmuto straipsnių rinkinys. IV leidimas. М. 1910. 136 psl.].
Juodoji šimtinė atsirado per patį 1905 metų revoliucinės betvarkės įkarštį. Bet liaudies saviorganizacijos bandymai pasipriešinti beteisiškumui ir betvarkei tuo metu turėjo jau savą, pamokančią istoriją. 1881 m. po Caro-Išgelbėtojo Aleksandro II nužudymo, kai teisėtvarkos organai buvo pasimetę, Peterburge buvo įkurta Šventoji draugovė. Jos paskirtis buvo kovoti su liaudyje paplitusiu teroru. Organizacija gyvavo apie metus. Tada valdžia savo jėgomis susitvarkė su teroristais.
Tuo pat metu Maskvoje, M.N. Katkovo ir K.P. Pobedonoscevo iniciatyva, buvo įkurta savanoriška liaudies draugovė, kurios tikslas buvo saugoti Valdovą ir Imperatoriaus šeimos narius jų vizitų į Maskvą metu. Draugovę sudarė tikintys rusų žmonės, o dėl ribotos tos draugovės veiklos, ji būdavo sušaukiama periodiškai.
Bet XIX amžiaus pabaigoje jautėsi rusų išsilavinusios dalies atsitraukimas nuo rusų gyvenimo ištakų: Pravoslavijos, Savivaldos ir Rusiško Liaudiškumo. Tarp inteligentijos plito netikėjimas, politinė fronda ir kosmopolitizmas. Ypač neigiamai tai veikė jaunimą. Tokiomis sąlygomis tarp Maskvos inteligentų gimė idėja kovoti už jaunimo protus ir vienyti tuos, kas dar nenutraukė ryšio su rusiško gyvenimo pagrindais.
1890 m. pasirodė žurnalas “Rusų apžvalga” («Русское обозрение») [Žurnalas buvo leidžiamas 6 kartus per metus nuo 1890 m. sausio iki 1898 m. Redaktoriumi iš pradžių buvo žinomas filosofas ir poetas kunigaikštis D.N. Certelevas (1852-1911), o vėliau Maskvos universiteto privat-docentas А.А. Аleksandrovas (1861-1930). 1901 m. ir 1903 m. buvo bandoma žurnalą reanimuoti, bet nesėkmingai. (A. Filipov. Iš žurnalo “Rusų apžvalga” istorijos. 1901. 1 leidimas], kuris planavo rusų požiūriu apžvelgti visą dabartį ir istorinę praeitį.
Žurnalo įkvėpėjas buvo didysis rusų mąstytojas K.N. Leontjevas [Leontjevas Konstantinas Nikolajevičius (1831-1891), didysis rusų mąstytojas, valstybės veikėjas ir beletristas. Iš turtingos dvarininkų šeimos. Mokėsi medicinos Maskvos universitete, kaip karo gydytojas dalyvavo Krymo kare, po to buvo šeimos ir kaimo gydytojas Nižnegorodsko gubernijoje. 1863-1873 m.m. konsulas Turkijoje. 1871 m. vasarą sunkiai susirgo, buvo prie mirties. Po stebuklingo išgijimo išvyko į Afoną ir nutarė priimti vienuolio įžadus. Išėjo į atsargą ir metus gyveno Afone. Iš karto negavęs palaiminimo iš senolių, vienuoliu netapo, bet tikru pravoslavu pasidarė.
Grįžo į Rusiją, buvo konservatyvaus laikraščio Varšuvos dienoraštis redaktoriaus pavaduotoju, po to nuo 1880 iki 1887 m.m. dirbo cenzoriumi Maskvoje. 1997 m. išėjęs į atsargą, apsigyveno Optino dykumoje. Antroje 70-jų metų pusėje, 80-jų metų pradžioje parašė savo pačius geriausius kūrinius, tarp kurių žinomiausi yra straipsnių rinkinys Rytai, Rusija ir slaviškumas (1885-1886 m.m.) ir straipsnis Liepsninga politika kaip pasaulinės revoliucijos ginklas (1889 m.). 1891 m., prieš mirtį, slaptai priėmė vienuolio įžadus vardu Klimentas ir apsigyveno Sergijevo Posade]. Būtent žmonės, kurie įėjo į Leontjevui artimą jaunimo ratą (L.A. Tichomirovas, V.A. Gringmutas, А.А. Aleksandrovas, J.N. Govorucha-Ostrok, Josifas Fudelis, Joanas Solovjovas, V.V. Rozanovas), sudarė žurnalo branduolį.
Tiesa, iš pradžių buvo bandymų žurnale surinkti konservatyviai nusiteikusių mąstytojų ir literatų žinomus vardus. Žurnalo leidėju tapo tuo metu populiarus beletristikas N.N. Boborykinas, o redaktoriumi D.N. Certelevas, kuriam pavyko prisikviesti į bendradarbius žinomus filosofus V.S. Solovjovą ir P.E Astasfjevą ir eilę kitų ne mažiau žinomų poetų ir rašytojų. Bet netrukus paaiškėjo, kad tokia įvairi bendradarbių sudėtis negali atlikti savo užduoties. Be to, išaiškėjo kai kurios Boborykino finansinės machinacijos. 1892 m. kunigaikštis Certelevas atsisakė redaguoti žurnalą, kai tik pasigirdo gandai apie leidėjo materialinius nesklandumus.
Nuo to momento žurnalo redaktoriumi ir leidėju tapo Maskvos universiteto privat-docentas Anatolijus Aleksandrovas. Nuo 1893 m. žurnalo veidą pradėjo pristatinėti Leontjevo aplinkos žmonės, ir tada žurnalas tapo iš tikrųjų rusų literatūros apžvalgininku. Tokio žurnalo leidimu buvo suinteresuoti ir jam padėjo Šv. Sinodo oberprokuroras K.P. Pobedonoscevas, liaudies švietimo ministras grafas I.D. Delianovas. Bet finansinė žurnalo padėtis buvo, toli gražu, neblizganti.
Reikalo svarbą suprantančio Pobedonoscevo pastangomis, žurnalui du kartus buvo skiriama pinigų iš asmeninių Imperatoriaus Nikolajaus II lėšų, vieną kartą lėšų skyrė našlaujanti Imperatorienė Marija Fiodorovna. Bet Aleksandrovas pasirodė nevykusiu organizatoriumi ir šeimininku (deja, kaip ir daugelis kitų pravoslaviško-patriotinio judėjimo veikėjų).
Tomis aplinkybėmis netruko pasinaudoti priešai. Maskvoje pasklido gandai, kad pinigus savinasi redaktorius. Į Aleksandrovą pradėjo šnairuoti bendradarbiai, autoriai atsisakinėjo rašyti straipsnius. Vien tik šių gandų pagrindu, žurnalo redaktorių išbraukė iš universiteto privat-docentų pareigų.
1898 m. rugpjūtyje labai pavėlavęs išėjo gegužės mėnesio žurnalas. Patikrinus sąskaitas išaiškėjo, kad redaktorius sau nepasiėmė nė vienos kapeikos, jis neturėjo jokio asmeniško turto. Bet geras darbas buvo sužlugdytas [Apšmeižtas Aleksandrovas išvažiavo iš Maskvos į Peterburgą, o po to į Rygą, kur dirbo gimnazijos dėstytoju. Bet savo idealų neišdavė, XX amžiaus pradžioje mes jį matome Rusų Susirinkimo sudėtyje].
Bet tas darbas savo vaisius davė. Vėliau Maskva tapo juodašimtininkų daigynu. Čia buvo vienos iš pačių stipriausių juodosios šimtinės organizacijų. Maskvoje įvyko du visos Rusijos žmonių suvažiavimai.
Pagaliau, 1900 metų spalyje, nacionalinės sostinės inteligentijos tarpe, kuri įsitikino aukštųjų Rusijos visuomenės sluoksnių kosmopolitiškumo keliamu pavojumi, kilo idėja sukurti nacionalistinį būrelį. Taip susikūrė draugija pavadinimu Rusų Susirinkimas, kurios įstatai buvo patvirtinti 1901 m. sausyje. Iš esmės, tai buvo pirmoji juodašimtininkų organizacija.
Tiesa, iš pradžių buvo sumanymas tą organizaciją naudoti švietėjiškais tikslais. Jos uždaviniai buvo: sukurti tokį centrą, kur burtųsi rusų žmonės ir galėtų keistis mintimis, pagal išgales tarnautų rusų menui [Rusų Susirinkimo narių sąrašas su Susirinkimo istorine apybraiža. SPb. 1906. 1 psl.].
Pirmame susirinkime buvo išrinkta 120 organizacijos narių. Rusų Susirinkimo veiklos pradžioje dalyvavo žinomi literatai, publicistai ir mokslininkai: rašytojas, rašęs pseudonimu Muravlinas, kunigaikštis D.P. Golycinas (pirmasis draugijos pirmininkas), puikus poetas V.L. Veličko, teisininkas, universiteto privat-docentas B.V. Nikolskij, stambus rusų karo inžinierius ir mokslininkas K.I. Veličko, publicistas, dekabristo proanūkis kunigaikštis M.V. Volkonskij, garsus leidėjas ir žurnalistas A.S. Suvorinas ir kiti žinomi žmonės.
Organizacijos nariu tapo net vidaus reikalų ministras V.K. Pleve, kurį teroristai netrukus užmušė. 1903 metais Charkove buvo atidarytas vietinis Rusų Susirinkimo skyrius, kuriam vadovavo stambus mokslininkas-istorikas, vietinio universiteto profesorius A.S. Viazyginas.
Prasidėjusi betvarkė organizacijos narius privertė pereiti prie pranešimų skaitymo, literatūrinių vakarų organizavimo ir aktyvios politinės veiklos. 1904-1905 m.m. prie Charkovo skyriaus, papildomai buvo sukurti Rusų Susirinkimo skyriai Kijeve, Odesoje, Varšuvoje, Orenburge, Kazanėje, Permėje ir Vilniuje. Charkove ir Peterburge prie Rusų Susirinkimo skyrių atsirado rusų studentų rateliai. 1906 m. organizacija pradėjo leisti kassavaitinį Rusų Susirinkimo laikraštį. Buvo priimta Rusų Susirinkimo politinė programa.
Programoje buvo įvardintos betvarkės priežastys: tikėjimo slopinimas liaudyje, biurokratinės santvarkos atstovų vykdomos valstybinio turto vagystės, nacionalinių jausmų ir patriotizmo susilpnėjimas, rusų švietimo sistemos smukimas, užsieniečių, ypač žydų, viršenybė visose rusų gyvenimo sferose. Rusų Susirinkimas išeitį iš tos padėties matė visaliaudiniuose rinkimuose, “kurių išrinkti atstovai sugebėtų užtikrinti caro valdžios ir liaudies vienybę” [Rusų Susirinkimo programa... 1 psl.]. Negalima nepastebėti, kad Rusų Susirinkimo programa išplėtė ir prie XX amžiaus sąlygų pritaikė slavianofilistų pradininkų idėjas: I.V. Kirejevskio, A.C. Chomiakovo, K.S. ir I.S. Aksakovų.
1905 metų balandyje Maskvoje buvo įkurta Rusų Liaudies Sąjunga. Jos pagrindą sudarė senųjų aristokratų šeimų atstovai: grafai Šeremetjevai, grafai Golycinai, grafai Meščerskiai, grafai Olsufjevai, kunigaikščiai Ščerbatovai, kunigaikštis Trubeckojus, kunigaikštis Volkonskis, kunigaikštis Kurakinas, grafas Šuvalovas, kunigaikštis Gagarinas ir kiti. Į Sąjungos sudėtį įėjo slavianofilo sūnus D.A. Chomiakovas, didžiojo rusų poeto Fiodoro Tiutčevo sūnus ir anūkas I.F. ir F.I. Tiutčevai, garsus Maskvos šventikas, publicistas tėvas Josifas Fudelis, žinomas istorikas D.I. Ilovaiskij ir kiti įtakingi Maskvos visuomenės veikėjai.
Rusų Liaudies Sąjungos įstatuose jos tikslai buvo suformuluoti: vadovaujantis Pravoslaviškumu, Savivalda ir Rusijos liaudies valia, teisinėmis priemonėmis padėti teisingai vystyti Rusijos Cerkvę, Rusijos Valstybingumą ir Rusijos liaudies ūkį [Rusų Žmonių Sąjungos įstatai. 1 psl.].
Tada, 1905 m. balandyje, Maskvos žinių redaktoriaus V.A. Gringmuto pastangomis, apie redakciją pradėjo formuotis būsimosios Rusijos Monarchistų partijos branduolys.
Organizaciniai veiksmai buvo atlikti per pačius 1905 m. rudens neramumus. Partijos vadovu tapo V.A. Gringmutas. Skirtingai nuo Rusų Susirinkimo ir Rusų Liaudies Sąjungos, naujoji partija išsiskyrė didesne programa ir savo sudėtimi (į jos sudėtį įėjo skaitlingi žemesniųjų sluoksnių atstovai: smulkūs valdininkai, dvarininkai, darbininkai ir valstiečiai).
1905 m. rudenį šalyje pradėjo kurtis skaitlingos juodašimtininkų organizacijos: Peterburge, Maskvoje, Kijeve, Tiflise, Kazanėje, Nižnyj Novgorode, Kurske ir kituose miestuose ir imperijos srityse. Liaudis kilo į kovą prieš riaušininkus. Bet tikru masiniu judėjimu tapo Rusų Liaudies Sąjunga. Ji buvo įkurta Novgorodo gubernijos eparchijos Voskresensko vienuolyno igumeno Arsenijaus iniciatyva, kuris į vieną organizaciją subūrė medicinos daktarą A.I. Dubroviną, dailininką A.A. Maikovą, Peterburgo pirklį I.I. Baranovą ir Maskvos dvarininką Poltorackį.
Pirmasis susirinkimas įvyko Baranovo bute. 1905 m. lapkričio 8 d. buvo sukurta RLS Vyriausioji taryba. Jos pirmininku tapo A.I. Dubrovinas, pirmininko pavaduotoju inžinierius A.I. Trišatnyj, kurį netrukus pakeitė I.I. Baranovas, įgaliotu sekretoriumi tapo S.I. Trišatnyj. Be jo, į pirmosios Vyriausiosios valdybos sudėtį įėjo tokie žinomi juodašimtininkų judėjimo dalyviai: nepakeičiamas juodašimtininkų gynėjas teismuose, prisiekęs įgaliotinis ir publicistas P.F. Bulacel, žinomas publicistas, finansinių klausimų ir judaizmo žinovas G.V. Butmi, А.А. Maikovas, Peterburgo Svečių namų tarybos pirmininkas pirklys P.P. Surinas ir kt.
Jau lapkričio 21 d. Sąjunga Michailovsko manieže organizavo pirmą masinį mitingą. O lapkričio 28 d. Išėjo pirmasis RLS spausdintinio organo, laikraščio Rusų vėliava numeris. Sąjungos įstatuose tiksluose buvo nurodyta “nacionalinės rusų savimonės vystymas ir tvirtas visų liaudies sluoksnių apjungimas bendram darbui vieningos ir nedalomos mūsų brangios Tėvynės Rusijos labui” [Sąjungos įstatai pavadinimu “Rusų Liaudies Sąjunga”. SPb. 1906. 3 psl.].
Pagal RLS programines nuostatas, pravoslavų cerkvė Rusijoje turėjo išlaikyti vyraujančią padėtį. Tik per tikėjimą, tarnavimą Dievui, įmanoma užtikrinti tvirtą Caro ir jo valdomos pravoslaviškos liaudies vienybę. Suirutės nugalėjimas buvo matomas per cerkvės ir valdymo sistemos santykių reformos prizmę, taip, kad cerkvės ir valdymo sistemos pagrindu taptų parapijos, kurios taptų teisėtais ir veiksniais cerkvės ir valstybinio valdymo vienetais [Rusų Liaudies Maskvos Sąjunga. Pagrindinės nuostatos. М. 1906. 2 psl.].
Juodašimtininkai veiksmingiausiai veikė 1907-1908 m.m. Tuo metu tai buvo masiškiausias visuomeninis-politinis judėjimas Rusijoje. Policijos departamento paskaičiavimais, tuo metu juodašimtininkų buvo apie 500 tūkstančių žmonių. Patys juodašimtininkai savo gretose priskaičiavo virš 3 milijonų žmonių. Toks skirtumas tarp skaičių paaiškinęs tuo, kad buvo naudojamos skirtingos paskaičiavimų metodikos. Be jokių abejonių, policija skaičiavo tik daugiau ar mažiau aktyvius juodašimtininkų judėjimo narius. Bet juk buvo dar ir pasyvūs nariai, ir tokių buvo žymiai daugiau. Tai tie, kas pritarė juodašimtininkų ideologijai, kas pareiškė apie savo sutikimą su juodašimtininkų skelbiamais tikslais ir jų veiksmais.
Reikia pažymėti, kad praktiškai visos draugijos Rusijoje turėjo gana miglotus savo narių apskaitos kriterijus.
Ryškus to pavyzdys yra Rusų Liaudies Sąjungos Počajevsko skyrius. Jis buvo įkurtas 1906 metų rugpjūtyje. Jam vadovauti pradėjo Počajevsko Lauros archimandritas Vitalijus (Maksimenko). Tai iš karto pakėlė tos organizacijos autoritetą. Po pusantro mėnesio skyrius priskaičiavo virš 10 tūkstančių narių. O 1908 metais jų buvo jau virš 100 tūkstančių. 1909 metais delegacija iš Počajevsko į Peterburgą atvežė visą milijoną parašų po palaikymo adresu.
Žinoma, toks juodašimtininkų populiarumas Počajeve turėjo savas specifines priežastis.
Pirma, Počajevas buvo avangarde kovoje su katalikybe, judaizmu ir antirusišku lenkų separatizmu. Antra, juodašimtininkai pasiekdavo gerų rezultatų ten, kur organizacijos priekyje stovėdavo autoritetingi ir iniciatyvūs lyderiai, kokiu, be jokių abejonių, buvo Vitalijus. Trečia, igumenas Vitalijus aiškiai suprato, kad juodašimtininkai privalo ginti konkrečius gyvenimiškus žmonių interesus, pirmiausiai, valstiečių. Ir jis, naudodamasis savo įtaka, užsiėmė įvairių draugijų organizavimu, kurios padėjo rusų valstiečiams išsilaikyti priešiškoje aplinkoje.
Žodžiu, jeigu visur juodašimtininkai būtų turėję tokius vadovus, koks buvo Počajevo Lauros igumenas, tai... Bendrai, kaip sakoma, istorija nežino vieningos krypties. Jeigu paimti visą Rusiją, tai skaitlingiausias juodašimtininkų judėjimas buvo Ukrainoje, Baltarusijoje, o taip pat jų sostinėse. Ir tai buvo kaip tik dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių toks platus ir įtakingas juodašimtininkų judėjimas buvo Počajeve.
Juodoji šimtinė tuo metu buvo vienintelė visuomeninė-politinė jėga, kuri vienijo Rusijos žmones. Tai nulėmė aukštas dvasingumas, kuriuo išsiskyrė juodašimtininkų vykdomos priemonės. Tai štai, pavyzdžiui, 1907 m. gegužės 1 d. Maskvoje pradėjo darbą rusų žmonių Visos Rusijos IV suvažiavimas.
Suvažiavimas prasidėjo eitynėmis, kurios prasidėjo nuo eparchijos namų ir judėjo link Uspenskio soboro Kremliuje, kur buvo atliekamos liturgijos ir maldos, pašventinta Globėjos Švenčiausiosios Mergelės ikona, kurią specialiai Rusų Liaudies Jungtiniam Suvažiavimui nutapė garsus rusų dailininkas V.M. Vasnecovas. Po to su ikonomis ir išvakarėse pašventintomis regalijomis, eitynės patraukė į Raudonąją aikštę prie paminklo Mininui ir Požarskiui. Ten šventikai pasimeldė už amžiną šlovę Tėvynės Gelbėtojams. Po to aikštėje prieš generalgubernatoriaus rezidenciją įvyko manifestacija su nacionalinio himno sugiedojimu.
Tik po to suvažiavimo delegatai sugrįžo į eparchijos namus, kur prasidėjo suvažiavimo posėdžiai.
Viena iš pagrindinių juodašimtininkų judėjimo sėkmės priežasčių buvo žodžio laisvė ir organizacijos demokratiškumas. Pačios masiškiausios juodašimtininkų organizacijos Rusų Liaudies Sąjungos steigėjų tarpe matome dvarininkijos, dvasininkijos, pirklių, garbingų piliečių, valstiečių atstovus.
Buvo bandymų į savo gretas pritraukti ir darbininkus. Ypač aktyvus darbas ta linkme buvo vykdomas Maskvoje. Aktyviai tame darbe dalyvavo ir juodašimtininkams padėjo administracija ir asmeniškai Maskvos generalgubernatorius didysis kunigaikštis Sergejus Aleksandrovičius (iki pat kankinančios mirties). Nuo amžiaus pradžios ten egzistavo Komisija dėl visuotinio švietimo ir paskaitų skaitymo tarp Maskvos miesto fabrikų darbininkų. 1905 m. lapkrityje buvo įkurta draugija kovai su revoliucija ir anarchija, kuriai vadovavo atsargos karininkas L.N. Dezobri ir valdininko V.N. Stepanovo našlė. Draugijos nariais daugiausiai buvo darbininkai.
Peterburge aktyvų darbą tarp darbininkų vedė Rusų Liaudies Sąjunga, kuri savo skyrius turėjo eilėje stambių gamyklų. Juodašimtininkai stengėsi darbininkus atitraukti nuo pražūtingos politinės kovos, palaikė jų teisingus ekonominius reikalavimus. 1909 m. susikūrė Ekonominė darbininkų Sąjunga, jos garbės pirmininku tapo Piruškevičius. Kijeve buvo įkurta rusų darbininkų sąjunga, kuriai vadovavo darbininkas-litografas K. Citovičius.
Bet, kaip bebūtų gaila, tai buvo tik pavieniai pavyzdžiai. Juodašimtininkai plataus poveikio darbininkams nepasiekė. Bet ne tai buvo pagrindinė priežastis dėl juodašimtininkų judėjimo žlugimo.
1917 metų didžiųjų išbandymų ir sukrėtimų juodašimtininkų judėjimas neatlaikė, jų padėtis buvo apverktina. Tai buvo toks didžiulis kontrastas su pakilimo laikotarpiu (1906-1908 m.m.), kad net stebėtis telieka. Kokios gi buvo juodašimtininkų judėjimo žlugimo priežastys? Kokie faktoriai privedė prie to, kad platus ir galingas visuomeninis darinys pavirto apgailėtina grupele tarpusavyje besipjaunančių ir ambicingų lyderių? Žinoma, reikia turėti omeny, kad egzistavo eilė faktorių, kurie tiesiogiai nepriklausė nuo juodašimtininkų norų ir jų veiksmų ir kurie tomis sąlygomis juodašimtininkų judėjimą pasmerkė arba sekinančiam darbui, arba išsigimimui. Kalba eina apie bendrą tikėjimo nuskurdimą visuose visuomenės sluoksniuose, ypač aukščiausiuose. Bet buvo ir subjektyvių faktorių, susijusių su vienų ar kitų veikėjų aistromis, su nemokėjimu spręsti konkrečias problemas, t.y. tų faktorių, kurių galima buvo išvengti.
Juodosios šimtinės vadovai iš pat pradžių savo judėjimą matė kaip nepartinį. V.A. Gringmutas tvirtino, kad Rusų Liaudies Sąjunga ne kokia nors partija, kad Judėjimas yra ne kas nors kitas, o pati Rusų Liaudis, kuri vienijasi į daugiamilijoninę Sąjunga ginti savo Cerkvę, savo Carą ir savo Tėvynę [Vladimiras Andrejevičius Gringmutas... 113 psl.]. Tai buvo išmintinga pozicija, nes monarchistinėms politinėms organizacijos nėra ką veikti vienvaldiškoje valstybėje. Toks požiūris visiškai pasiteisino 1905-1907 m.m. suirutės laikotarpiu.
Bet, pralaimėję mūšį atvirame mūšyje, Rusijos priešai pakeitė taktiką ir apie Valdovą pradėjo regzti masonišką tinklą. Tariamo stabilumo sąlygomis, kai jau buvo pastebimos tiesioginės grėsmės Cerkvės, Caro ir Tėvynės egzistavimui, juodašimtininkai negalėjo sėkmingai funkcionuoti. Juodajai šimtinei teko rinktis. Arba virsti įprasta parlamentine partija, t.y., faktiškai įsijungti į žaidimą svetimoje teritorijoje ir žaisti pagal svetimas taisykles. Arba šventikams ir archierijams vadovaujant prie šventyklų suformuoti kažką panašaus į liaudies savigynos būrius.
Bet 1913 m. Šv. Sinodas priėmė sprendimą, kuris draudė dvasininkams dalyvauti politinių partijų ir judėjimo veikloje. Tas sprendimas juodašimtininkams buvo lemtingas, jis pasmerkė judėjimą išsigimimui. Juodašimtininkų organizacijų vadovaujančius postus privalėjo palikti tėvas Joanas (Vostorgovas), archimandritas Makarijus (Gnevuševas), igumenas Vitalijus (Maksimenko) ir daugelis kitų aktyvios dvasininkijos dalies atstovų.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tuo metu juodąją šimtinę jau paralyžavo irimas. Galų gale juodašimtininkų judėjimas vis labiau išsigimė ir silpo. Savo ruožtu, tai privedė prie to, kad, “bežaisdami politiką”, eilė lyderių iš sergėtojų pavirto revoliucionieriais, iš monarchistų į anarchistus. Tokio likimo susilaukė talentingi juodašimtininkų lyderiai Piruškevičius, buvęs vienuolis Iliodoras (Trufanovas), Šulginas, Savenko, Bobrinskis.
Kaip bebūtų paradoksalu, bet juodašimtininkams dažnai kildavo nesutarimų su Pravoslavų Cerkvės vadovybe, taip pat ir su kai kuriais šventikais. Iš kitos pusės, juodašimtininkų judėjimą palaikė daugelis archierijų, šventikų ir vienuolių.
Rusų Liaudies Sąjungos vietiniams skyriams dažnai vadovavo šventikai. Bet netrukus išaiškėjo, kad tarp šventikų yra daug juodosios šimtinės priešininkų. Per liberalius laikraščius jie atvirai smerkė juodašimtininkų idėjas ir jų veiklą, liaudyje formavo neigiamą požiūrį apie juodąją šimtinę. Ar ne tiesa, kad tai labai primena šiandieninę situaciją?!
Pavyzdžiui, 1905 m. spalyje Maskvoje, pačiame Rusų Liaudies Sąjungos veiklos įkarštyje, laikraštyje “Maskvos žinios” buvo atspausdintas kvietimas prie kiekvienos parapijos įkurti tvarkos komitetus. Tam buvo siūloma spalio 16 d., po mišių, sudaryti tokius komitetus ir, tokiu būdu, šventyklas paversti pasipriešinimo atramos punktais.
Komitetai privalėjo prie kiekvienos parapijos sukurti draugoves kovai su suirute. Tame pat Maskvos žinių numeryje buvo atspausdintas tuometinio Maskvos metropolito, šventojo kankinio Vladimiro (Bogojavlenskio) kreipimasis, kuriame buvo smerkiami bedieviai-revoliucionieriai. Valdovas iš kiekvieno tikinčiojo reikalavo: “Vykdyk tai, ko iš tavęs pareikalaus Cerkvės tarnai, ką tau pasakys cerkvės pastoriai” ["Maskvos žinios”, 1905 m. spalio 14 d.].
Bet, netrukus Rusų kadetų žiniose grupė Maskvos dvasinės akademijos profesorių valdovo Vladimiro kreipimąsi pavadino juodašimtininkų agitacija (och jau tie dvasinių mokyklų profesoriai!). O 76 šventikai išdrįso atspausdinti pareiškimą, kad jie nesutinka su savo archiepastoriaus pamokymais. Dar daugiau, net Šv. Sinodo nutarime Metropolitui Vladimirui buvo išsakyta netiesioginė pastaba [Žr.: S.A. Stepanov. Raštai. 43 psl.]. Tas pavyzdys charakteringas. Jau tada egzistavo gana didelė liberaliai nusiteikusių hierarchų ir šventikų grupė, kurie po revoliucijos sudarė naujovių šalininkų branduolį.
Žodžiu, namai savaime susikilo (Matas. 12: 25). Kaip gi jie galėjo atsilaikyti!
Viena iš rimtų juodašimtininkų skilimo ir žlugimo priežasčių buvo aukščiausių valdininkų ir biurokratijos intrigos. Kaip bebūtų gaila, bet daugeliui Caro tarnų dvasiškai artimesni buvo liberalai, negu konservatoriai-juodašimtininkai. Žinoma, dešinieji negalėjo taikstytis su vyriausybės ir valdininkų žaidimais ir pataikavimu Valstybės priešams.
Monarchistai kritikavo vyriausybės nenuoseklumą, iš valdininkų reikalavo arba viešai patvirtinti savo monarchistinį požiūrį, arba pasitraukti į atsargą.
Taip 1907 m. viename iš pasitarimų Jaroslavlyje, monarchistinių organizacijų vadovai pareiškė: Žinomų konstitucinių partijų egzistavimas, kurios neįsivaizduojamos prie Vienvaldystės santvarkos; ir atviras jų pripažinimas vyriausybėje, ir jų prileidimas prie dalyvavimo Valstybės Dūmoje, įrodo, kad pati vyriausybė abejoja dėl egzistuojančios santvarkos.
Toks vyriausybės veiksmų nestabilumas privalomai turėjo iššaukti asmeninės vyriausybės sudėties pokyčius, jos narius pakeičiant įsitikinusiais asmenimis, kurie besąlygiškai palaiko vienvaldystę, arba savo įsitikinimus slepia taktiniais sumetimais [Ten pat. 171 psl.].
Bet vyriausybė, vietoje to, laikėsi kurso, provokuojančio vidinę betvarkę juodašimtininkų judėjime. Buvo naudojami įvairūs metodai. Valdžia uždėdavo pinigines baudas monarchistiniams leidiniams, draudė susirinkimus, grasino teisminiais persekiojimais.
Tuo pat metu pataikavo kompromisams pasiduodantiems lyderiams, pasirinktinai jiems skirdavo pinigines subsidijas. Aktyviai buvo naudojama įvairių aistrų kurstymas, kurios buvo būdingos juodašimtininkų lyderiams, ypač buvo išnaudojamas garbės ir praturtėjimo troškimas. Kaip bebūtų gaila, tokią politiką aktyviai naudojo talentingas valstybės veikėjas P.A. Stolypinas. Tuos dalykus gerai žinančio N.E. Markovo tvirtinimu, vyriausybės pirmininkas per savo pavaldinius palaikė įtampą Sąjungoje [Ten pat. 186 psl.].
Nors kai kuriuos Stolypino veiksmus juodašimtininkų atžvilgiu galima suprasti. Stolypinas būtų galėjęs pasinaudoti juodašimtininkais, bet kai kurių aktyvistų veiklą jį gąsdino.
Taip, atsakydamas į Saratovo gubernatoriaus Stremouchovo pranešimą apie Iliodoro savivalę, vyriausybės galva pasakė: “Baisu tai, kad Iliodoras iš esmės teisus, žydai daro revoliuciją, inteligentija kaip avinų banda seka paskui juos, spauda taip pat, argi Tolstojus, kurį jie apspjaudė, nėra pirmasis anarchizmo apaštalas, bet būdai, kuriais jis naudojasi, ir tas nebaudžiamumas viską žlugdo ir opozicijai suteikia progą kalbėti, kad ji yra teisi” [Citata pagal: S.A. Stepanovą. Raštai. 204 psl.].
Bet valdininkija, ypač aukštesnieji jos sluoksniai, atvirai degradavo dvasiniu-moraliniu požiūriu. Visiškai teisus V. Ostreckovas kai rašo, kad vyriausybinė administracija jau seniai išdavė vienvaldystės ir pravoslavijos principus ir nenorėjo palaikyti Sąjungos, o taip pat negalėjo atvirai rodyti savo priešiškumo Sąjungai.
Iš čia pastovus dviveidiškumas, miestų viršininkų, gubernatorių, vidaus reikalų ministrų ir jų pavaduotojų, karinių apygardų viršininkų negeranoriškumas... Toks požiūris demoralizuojančiai veikė eilinius Sąjungos narius, todėl dešiniųjų organizacijų skyrių skaičius pastoviai mažėjo. Jiems nebuvo leidžiama organizuoti net labdaringų vakarų, buvo draudžiama rinktis į susirinkimus. Spaudimas augo artėjant 1917 m.. [V. Ostrecovas. Uk. Raštai. 30-31 psl.].
Juodosios šimtinės kertiniu akmeniu tapo požiūris į spalio 17 d. Manifestą ir Valstybinę Dūmą, kas juodašimtininkus pastatė į dviprasmišką padėtį. Iš vienos pusės, kaip tikri vienvaldystės šalininkai, jie negalėjo neatmesti Caro valdžios apribojimų, o Manifestas padėjo tam pamatus. Iš kitos pusės, Manifestą išleido Valdovas, todėl bet kuris juodašimtininkas privalėjo tam paklusti. Ta kolizija tapo viena iš priežasčių, kodėl suskilo Rusų Liaudies Sąjunga.
Iš esmės, juodašimtininkų judėjime išryškėjo dvi srovės. Pirmą atstovavo A.I. Dubrovinas ir jo šalininkai. Jie buvo principiniai Valstybinės Dūmos priešininkai, propagavo neribotą vienvaldystę. Bet dubroviniečiai kartais labai persistengdavo, todėl iš Valdovo padėjėjų jie pavirsdavo “dešiniaisiais revoliucionieriais”.
Antrą srovę atstovavo N.E. Markovas ir eilė dešiniųjų Valstybinės Dūmos deputatų. Jie tvirtino, kad Valstybinė Dūma vienvaldystės visiškai nevaržo. Kalbėdamas Kursko sąjungininkams, Markovas pareiškė: “Galima būti nepatenkintiems 3-ia, 4-ta Dūma, 20-ta, išvaikykite jas, išsirinkite tikrą, rusišką, bet, kaip įstaiga, Valstybinė Dūma yra būtina: be jos Rusija egzistuoti negali” [Ten pat. 195 psl.].
Tai pagrindinė juodašimtininkų žlugimo priežastis. Be jokių abejonių, prie kovos dėl skirtingo spalio 17 d. Manifesto ir Valstybinės Dūmos užduočių supratimo, prisidėjo lyderių ambicijos, kuo labai sumaniai pasinaudojo juodosios šimtinės priešai. Dėl to, nepaisant garsių paraiškų, taip ir nebuvo sukurtos vieningos organizacijos. Juodoji šimtinė savo gyvavimo laikotarpiu susidėjo iš daugybės smulkių partijų ir grupuočių. Dar daugiau, lyderių ambicijos privesdavo prie to, kad pastoviai vyko stambių judėjimų skaldymas.
Žinoma, juodosios šimtinės lyderiai puikiai suprato, koks pavojingas yra jėgų išskaidymo reiškinys. Dar pirmame Rusų Liaudies suvažiavime 1906 m. vasaryje buvo priimta rezoliucija dėl monarchistinių sąjungų ir grupių apjungimo: 1) Pageidautina, kad viename ir tame pat mieste ir šalia esančiose apylinkėse egzistuojančios grupės jungtųsi sričių principu.
Nepriklausomai nuo visuotinio apsijungimo, toks apjungimas negali trukdyti atskiroms organizacijoms jungtis tarpusavyje. 2) Apsijungimo formas ir metodus turi pasirinkti pačios apsijungiančios organizacijos. 3) Srityse apsijungusių grupių skaičius turi būti kuo mažesnis [Pirmųjų dviejų Rusų Liaudies Suvažiavimų veiksmai. SPb. 1906. 23 psl.].
Sekantis žingsnis link apsijungimo buvo žengtas 1906 m. spalyje trečiojo suvažiavimo metu Kijeve.
Pirma, dėl programų suvienodinimo, suvažiavimas priėmė visoms juodašimtininkų organizacijoms rekomenduotiną Rusų Liaudies Sąjungos programą ir nutarė tą programą išsiuntinėti visiems bendraminčiams. Antra, po debatų apsijungimo klausimu, buvo nutarta: veiksmų koordinavimui sudaryti Jungtinės Rusų Liaudies valdybą iš trijų žmonių, kurie atstovautų pačias stipriausiais juodašimtininkų organizacijas.
Į ją įėjo Rusų Susirinkimo pirmininkas kunigaikštis M.L. Šachovskij, Rusų Liaudies Sąjungos vadovas A.I. Dubrovinas ir vienas iš Rusų Monarchistinės partijos vadovų protoierijus I.I. Vostorgovas [Žr.: Detali ataskaita apie Trečiąjį Rusų Žemių Žmonių Suvažiavimą Kijeve.1906 m.].
Bet šis organas daugiau buvo atstovaujantis, negu darbinis. Todėl ketvirtame suvažiavime, 1907 m. balandyje, buvo priimta nauja apjungimo forma. Suvažiavimas nutarė, kad, dėl Rusų Liaudies Sąjungos dominavimo, kuri tuo metu turėjo virš 900 skyrių, tai sąjungai pavesti suvienyti visas kitas monarchistines organizacijas, kurios neįėjo į Rusų Liaudies Sąjungą [Žr. Stepanov S.A. Uk. Raštai. 93 psl.].
Bet pasiekti tikro juodašimtininkų judėjimo suvienijimo taip ir nepavyko. Dar daugiau, netrukus rietenos ir vidinė kova faktiškai paralyžavo didžiausios juodašimtininkų organizacijos, Rusų Liaudies Sąjungos veiklą. Skirtingą požiūrį į Valstybinės Dūmos veiklą ir sąjunga su kitomis dešiniosiomis jėgomis komplikavo lyderių ambicijos.
Netrukus tapo aišku, kad A.I. Dubrovinas neturėjo reikiamų savybių (nei organizacinių, nei oratorinių) tam, kad tapti neginčijamu juodašimtininkų judėjimo lyderiu. Turėjo įtakos ir tai, kad Rusų Liaudies Sąjungos lyderis pademonstravo nesugebėjimą skirti žmones. Dėl to netrukus Sąjungoje (tame tarpe ir artimiausioje pačio Dubrovino aplinkoje) atsirado nemažai žmonių, kurie savo veiksmais diskreditavo šventus juodosios šimtinės siekius.
Skilimas prasidėjo dėl trinties tarp Rusų Liaudies Sąjungos Centrinės Tarybos pirmininko ir jo draugo V.M. Piruškevičiaus. Dėl to šis 1907 m. rudenį paliko postą, o vėliau išėjo iš Sąjungos. 1908 m. vasaryje, suvažiavime Peterburge, Centrinės Tarybos nariai V.A. Andrejevas ir V.L. Voronkovas, grupės delegatų vardu išstojo su pareiškimu, kuriame pasmerkė priešiškus Rusų Liaudies Sąjungos vadovų veiksmus nuosaikiųjų dešiniųjų ir oktiabristų atžvilgiu, o taip pat pasmerkė Dubrovino ir jo artimiausių padėjėjų vadovavimo metodus. Bet už tai tuos du seniausius Sąjungos narius-steigėjus ir jų šalininkus pašalino iš Sąjungos.
Tuojau pat tuo pasinaudojo Piruškevičius. Netrukus grupė buvusių Sąjungininkų sukūrė Michailo Archangelo vardo Rusų Liaudies Sąjungą, kurios vadovu tapo pats V.M. Piruškevičius. Naujos organizacijos įstatai buvo patvirtinti 1908 metų kovą. Nuo RLS įstatų jie skyrėsi tik tuo, kad pripažino Valstybinės Dūmos egzistavimo būtinumą. Natūraliai prasidėjo žmonių perviliojimas iš Rusų Liaudies Sąjungos vietinių skyrių. Skilimas apėmė vos ne visą organizaciją. Kai kur, pavyzdžiui Odesoje, prieita iki atvirų susidūrimų. Visa tai labai pakenkė juodosios šimtinės įvaizdžiui.
1909-1912 m.m. Rusų Liaudies Sąjungą sudrebino dar didesnis skilimas, su kuriuo juodašimtininkų judėjimas jau nebeįstengė susitvarkyti. Viskas prasidėjo nuo vieno iš A.I. Dubrovino artimų bendražygių, kandidato į RLC Centrinės Tarybos narius Prusakovo išdavystės. 1909 metais jis paliko Sąjungą ir laikraščiuose išspausdino duomenis apie Dubrovino ir kitų RLS vadovų dalyvavimą nužudant Gercenšteiną. Bijodamas teisminio persekiojimo, Dubrovinas išvažiavo į Jaltą gydytis. Tie įvykiai rimtai pakenkė Dubrovino autoritetui Sąjungoje.
Dar 1908 metais kandidatais į RLS Centrinės Valdybos narius buvo išrinkti eilė žinomų ir įtakingų Valstybinės Dūmos ir Valstybinės Tarybos narių: N.E. Markovas, grafas V.F. Dorrevas, grafas E.I. Konovnycinas, Stolypino atleistas iš pareigų už pritarimą juodašimtininkams, buvęs Jaroslavlio gubernatorius M.J. Govorucha-Ostrok, A.A. Rimskij-Korsakov ir kt.
Visi jie priklausė nuosaikiajam-dešiniajam juodašimtininkų judėjimo sparnui ir pasisakė prieš Dubrovino nusiteikimą prieš Valstybinę Dūmą ir vyriausybę. Taip, N.E. Markovas rašė: Jeigu daktaro Dubrovino pavyzdžiu, kiekvieną kartą, kai mums pasirodys, kad vienas ar kitas paties Caro paskirtas ministras veikia neteisingai arba net kenkia liaudžiai, mes visaip pradėsime iš jo tyčiotis, gėdyti ir išjuokti tokį asmenį, tai koks gi bus skirtumas tarp Rusų Liaudies Sąjungos nario daktaro Dubrovino ir socialistų-revoliucionierių partijos nario..? [Citata iš ten pat. 205 psl.].
Pasinaudojusi A.I. Dubrovino pozicijų susilpnėjimu ir tuo, kad jo nebuvo Peterburge, ta grupė 1909 m. gruodyje į RLS Centrinės Tarybos pirmininko vietą pasiūlė Peterburgo skyriaus vadovą, nuosaikių pažiūrų žmogų, grafą E.I. Kononvnyciną. Dar daugiau, sugrįžusiam Dubrovinui buvo pasiūlyta pasitraukti iš pirmininkų ir likti tik garbės pirmininku ir Sąjungos įsteigėju, o visą kasdieninį darbą perduoti į pavaduotojo rankas. 1910 m. iš Centrinės Valdybos sudėties buvo išvesti visi buvusiojo pirmininko šalininkai: RLS iždininkė, pirklio našlė E.A. Polubojarinova, akademikas A.I. Sobolevskij ir kiti. Centrinės Tarybos organais tapo Zemščino laikraštis ir 1910 m. pasirodęs Rusų Liaudies Sąjungos informacinis laikraštis.
Bet A.I. Dubrovino šalininkai nesusitaikė su tokiu perversmu Sąjungoje. Jų rankose išliko RLS organas, kuris buvo leidžiamas už Polubojarinovos lėšas, laikraštis “Rusijos vėliava”, kur buvo išplėtota kampanija prieš atnaujintojus. Be to, jie pagalbos kreipėsi į vietinius Sąjungos skyrius. Į provinciją patraukė agitatoriai ir nuo Dubrovino priešininkų.
Rusų Susirinkimo bandymai sutaikyti besipykstančius, nedavė jokių rezultatų. Galiausiai Dubrovino šalininkai, kuriems vadovavo B.V. Nikolskij, buvo išmesti iš tos seniausios juodašimtininkų organizacijos (nepaisant to, kad Nikolskij už nuopelnus 1908 m. buvo išrinktas nusipelniusiu RS nariu iki gyvos galvos), o pats Rusų Susirinkimas palaikė nuosaikiuosius dešiniuosius.
1911 metų pabaigoje A.I. Dubrovino šalininkai Maskvoje sušaukė suvažiavimą, kuriame buvo atšaukta Centrinė Taryba, kuriai vadovavo Kononvnycinas, ir išrinkta nauja. Jai vadovauti buvo paskirtas garbingas ir veikiantis pirmininkas A.I. Dubrovinas, pirmininko pavaduotojais E.A. Polubojarinova ir A.I. Sobolevskij. Atsakydami į tai, jų priešininkai 1912 m. gegužyje sušaukė savo suvažiavimą, kuris priėmė priešingą nutarimą. Galų gale, skilimas buvo įformintas oficialiai. 1912 m. rugpjūtyje Dubrovino šalininkai įkūrė savarankišką Dubrovino Visos Rusijos Liaudies Sąjungą. O lapkrityje atnaujintos RLS pirmininku vietoje grafo Kononvnycino tapo N.E. Markovas.
Kvailas pavyzdys užkrečiamas. Įvyko skilimas ir Maskvos Rusų Monarchistinėje Sąjungoje. Ta V.A. Gringmuto iniciatyva įkurta organizacija turėjo apjungti visas Maskvos juodašimtininkų grupes ir sąjungas. Bet po Gringmuto mirties to padaryti nepavyko. O 1913 m. ir taip jau susilpnėjusią organizaciją, kuriai vadovavo tėvas I.I. Vostorgovas, ištiko RLS likimas, iš jos išėjo V.G. Orlovo grupė.
Priešų džiaugsmui, juodašimtininkų grupės viena kitą pradėjo laistyti purvais, vilioti vieni iš kitų narius. Į tarpusavio kovas buvo įtrauktos daugelis dešiniųjų monarchistinių organizacijų ir grupių. Dėl to juodašimtininkų autoritetas dar labiau krito, organizacijose ir sąjungose mažėjo narių skaičius, užsidarė dalis RLS skyrių. Žodžiu, juodašimtininkai naikino patys save. Ir kaip vyriausybė gali mumis pasitikėti, archimandritui Makarijui (Gneuševui) karčiai rašė tėvas Joanas Makarijus, jeigu mes patys vieni kitus ėdame [Citata iš ten pat. 175 psl.].
Paskutiniai bandymai nugalėti pražūtingą skilimą buvo per patį 1915 m. pasaulinio karo įkarštį. Padėtis fronte buvo ypatingai sunki. Dūmoje buvo įkurtas Progresyvus blokas, į kurį įėjo visos politinės partijos ir grupės. Prie jo prisijungė net kai kurie žinomi dešinieji veikėjai (V.V. Šulginas, B.A. Bobrinskij). Padvelkė antimonarchistiniu suokalbiu.
Tomis sąlygomis praėjo monarchistų pasitarimai Saratove, Petrograde ir Nižnij Novgorode. Buvo išsakyta daug žodžių apie būtinumą suvienyti visas jėgas prieš Progresyvinį bloką. Bet vieninteliu to pasitarimo rezultatu buvo Laikinosios monarchistų suvažiavimo tarybos sukūrimas, kuriai vadovauti paskirtas buvęs justicijos ministras I.G. Ščioglovitovas. Sekančią dieną po Petrogrado suvažiavimo, pats Ščioglovitovas liūdnai rašė juodosios šimtinės seniūnui, istorikui D.I. Ilovaiskiui: “Kaip pas mus viskas keista. Monarchijoje monarchistų tik nedidelė grupelė” [Dešinieji 1915 vasaryje 1917. Pagal policijos departamento laiškus. Atspausdinta J.I. Kirjanovo. Buvusieji. Istorijos almanachas. 14 Tomas, 176 psl.].
Dėl krizių ir skilimo, juodoji šimtinė žlugo beveik iš karto po vasario revoliucijos. Po 1917 m. vasario, Laikinoji Vyriausybė prieš juodąją šimtinę pradėjo represijas. Visos juodašimtininkų organizacijos buvo uždraustos, visi spaudos organai uždaryti.
Bet tikras represijų škvalas juodašimtininkus užgriuvo po bolševikų atėjimo į valdžią.
Daugelis juodosios šimtinės vadovų tapo raudonojo teroro aukomis, žuvo ČK rūsiuose. Petrograde buvo sušaudytas A.I. Dubrovinas, B.V. Nikolskij (sklandė gandai, kad jo kūnas buvo sušertas zoologijos sodo žvėrims). Maskvoje tėvas Joanas Vostorgovas, Selenginsko episkopas Jefremas, I.G. Ščeglovytovas, N.A. Maklakovas. Kituose imperijos miestuose šventasis kankinys Hermogenas (Dolganovas), A.S. Viazyginas, P.F. Bulacelis, N.N. Rodzevičius. Žuvusių eiliniu juodašimtininkų niekas neskaičiavo.
Rusų nacionalinės-patriotinės organizacijos veiklos patirtis XX amžiuje išryškino tas silpnybes, kurios yra “Achilo kulnimi” ir šiuolaikiniame juodašimtininkų judėjime: organizacijų nemėgimas ir nemokėjimas organizuotis, nemokėjimas tvarkyti finansinius klausimus, per didelis pasitikėjimas, kuris dažnai priveda prie to, kad į judėjimą prasiskverbia avantiūristai ir perėjūnai, o kartais net atviri provokatoriai.
Nusakydamas juodašimtininkų judėjimo prasmę ir reikšmę, vienas iš jų vadų, Vladimiras Andrejevičius Gringmutas rašė: Jeigu Rusų Liaudies Sąjunga būtu apsiribojusi tik politine veikla, pavyzdžiui, rinkimais į Valstybinę Dūmą, tai judėjimo reikšmė būtų laikina ir praeinanti... Bet mūsų Sąjunga turi nepalyginamai aukštesnį ir ilgaamžiškesnį nacionalinį, religinį-moralinį tikslą atgaivinti Rusų Liaudį, padaryti ją tokią sąmoningą ir stiprią, kad nei išoriniams, nei vidiniams priešams ir į galvą neateitų kėsintis į mūsų Rusijos garbę, vientisumą ir jos galią [Vladimiras Andrejevičius Gringmutas... 108 psl.].
Ta užduotis iki pat šiol neįvykdyta. Ir šiandiena ji kaip niekada aktuali. Todėl juodašimtininkų tikslai nepaseno!
А.S. Stepanov,
Almanachas “Pravoslavija arba mirtis”, Nr.14