Rusų cerkvės vadovybė iš pradžių buvo Kijeve. Cerkvei vadovavo metropolitas. Pirmaisiais metropolitais Rusioje buvo graikai, kuriuos iš Konstantinopolio atsiųsdavo graikų patriarchai.
Vėliau rusų metropolitus pradėjo rinkti rusų dvasininkijos Soboras, o išrinktieji važiuodavo į Konstantinopolį gauti palaiminimą iš graikų patriarcho. Kijevo metropolitas skirdavo episkopus į svarbiausius šalies miestus.
Po to, kai 1240 metais Kijevą užėmė totorių chano Batijaus armija, metropolito buveinė buvo perkelta į Vladimirą. O prie šv. metropolito Petro, metropolito katedra buvo įsteigta Maskvoje.
1439 m. Florencijoje (Italija) buvo sušauktas bažnytinis susirinkimas, kur buvo svarstomas klausimas dėl bažnyčių apjungimo – vakarų ir rytų. O susijungimo norėjo bizantietiškas imperatorius ir patriarchas tam, kad užsitikrintų Romos popiežiaus palaikymą kovoje prieš turkus, kurie vis labiau spaudė Bizantiją. Florencijos Susirinkime buvo priimta unija (sąjunga), pagal kurią Popiežius buvo pripažįstamas abiejų bažnyčių vadovu: katalikiškosios ir pravoslaviškosios, be to, pravoslaviškoji privalėjo pripažinti katalikiškąsias dogmas. Pravoslaviškajai cerkvei turėjo išlikti tik senosios apeigos. Į Florencijos Susirinkimą atvyko ir Maskvos metropolitas Izidorius, – graikas, kurį prieš pat Susirinkimą atsiuntė konstantinopoliškas patriarchas. Jis atvirai palaikė uniją. Metropolitui Izidoriui sugrįžus į Maskvą, buvo sušauktas rusų dvasininkijos Susirinkimas, kuris pareiškė, kad metropolito veiksmai buvo neteisingi ir jis buvo nuverstas. Vietoje jo, rusų cerkvės vadovu Susirinkimas išrinko Riazanės archiepiskopą Joną, kuris ir buvo paskirtas metropolitu 1448 m., bet jau be konstantinopoliško patriarcho palaiminimo. Nuo to momento rusų metropolitai buvo renkami rusų dvasininkijos Susirinkimuose be bizantietiško patriarcho pritarimo. Tokiu būdu, rusų Cerkvė tapo nepriklausoma nuo graikiškosios.
Prie metropolito Jono įvyko pietvakarių rusų Cerkvės atsiskyrimas nuo šiaurės rytų Cerkvės. Lietuvos kunigaikščiai nepatenkinti žiūrėjo į jų dvasininkijos ir žemių priklausomybę nuo maskvietiško metropolito. Jų pastangomis, Kijeve buvo įsteigta ypatinga metropolija. Kijevo metropolitą vis dar skirdavo Konstantinopolio patriarchas. Taip susidarė dvi rusiškos metropolijos: Viena valdė šiaurės rytinę Rusijos dalį, kita – pietvakarių kraštus. Pietvakarių cerkvė netrukus papuolė į katalikų įtaką. Rusų Pravoslavų Cerkvė su centru Maskvoje, nepriklausomos, stiprios ir tvirtėjančios valstybės Cerkvė, išsaugojo pravoslavišką grynumą.
1453 m. Konstantinopolį užėmė turkai ir visa Bizantija perėjo turkų valdžiai. “Bizantiją pasiekė Dievo bausmė už Pravoslavijos išdavystę, už sąjungą su popiežiumi-kataliku”, – kalbėjo tada Maskvoje apie turkų pergalę.
1551 г. prie caro Ivano Rūsčiojo, Maskvoje įvyko garsusis Maskvos cerkvių soboras, kuris gavo pavadinimą “Šimtagalvis” («Стоглавый»), nes jo nutarimų rinkinys sudarė šimtą skyrių. Tas soboras atskyrė senąsias bizantietiškas tradicijas, kurios dar buvo išlikusios Rusioje, nuo iš užsienio prasiskverbiančių naujų religinių įtakų. Soboras pagrasino griežtomis bažnytinėmis bausmėmis tiems, kas išdrįs sulaužyti šventųjų apaštalų taisykles arba pabandys atkeisti senąsias apeigas ir išduos šv. Cerkvę.
1589 m. prie caro Fiodoro Jonovičiaus, į Maskvą atvyko rytų patriarchas Jeremijus. Jo atvykimą į Maskvą rusų Cerkvė išnaudojo patriarchijos įsteigimui Rusijoje. Tais pačiais metais Maskvos metropolitas Jovas buvo įšventintas visos Rusijos patriarchu. Kreipdamasis į carą Fiodorą, patriarchas Jeremijus pasakė: “Senoji Roma krito dėl erezijos, antrąją Romą – Konstantinopolį, užėmė agarianų anūkai – turkai; Tavo didžioji Rusų imperija – trečioji Roma, visų dvasingiausia” (V.O. Kliučevskij. Rusų istorijos kursas. 1957 m., III t., 293 psl.).
Bet, būtent tuo metu, kai atrodė, kad rusų cerkvė pasiekė savo didybę ir suklestėjo, joje įvyko didysis skilimas. Tas liūdnas įvykis atsitiko valdant carui Aleksejui Michailovičiui ir patriarchui Nikonui antroje XVII amžiaus pusėje.
Patriarchas Nikonas savarankiškai pradėjo įvedinėti naujas bažnytines apeigas, naujas bažnytines knygas ir kitus “pagerinimus”, kuriems nebuvo pritaręs Soboras. Į Maskvos patriarcho sostą jis atsisėdo 1652 metais. Dar iki įšventinimo į patriarchus, jis suartėjo su caru Aleksejumi Michailovičiumi. Jie kartu ir sugalvojo pertvarkyti rusų Cerkvę: įvesti naujas pareigybes, apeigas, knygas, kad cerkvė būtų panaši į šiuolaikinę graikišką bažnyčią, kuri jau seniai nustojo buvusi dvasingumo pavyzdžiu. Patriarcho Nikono aplinkoje svarbiausią vaidmenį pradėjo vaidinti tarptautinis avantiuristas Arsenijus Grekas, žmogus, kuris, be viso to, buvo gana abejotino tikėjimo. Jį išauklėjo jėzuitai, atvykęs į rytus jis priėmė islamą, po to vėl prisišliejo prie pravoslavijos, o po to nukrypo į katalikybę.
Kai jis pasirodė Maskvoje, jį, kaip pavojingą eretiką, išsiuntė į Solovetsko vienuolyną. Iš čia Nikonas jį pasiėmė pas save ir padarė pagrindiniu padėjėju bažnytiniams reikalams. Tai sukėlė murmėjimą tarp rusų liaudies. Bet prieštarauti Nikonui vengė, nes caras jam suteikė visas teises tvarkyti bažnytinius reikalus. Užsitikrinęs caro draugystę ir palaikymą, Nikonas drąsiai ir ryžtingai pradėjo Cerkvės reformą.
Pradėjo jis nuo nuosavos valdžios sustiprinimo. Nikonas buvo teismuko ir kieto charakterio, laikėsi išdidžiai ir buvo neprieinamas, elgėsi kaip Romos popiežius, įsivaizdavo save “didžiausiu šventiku”, titulavosi “didžiuoju valdovu” ir buvo vienas iš pačių turtingiausių žmonių Rusijoje. Su archierijais elgėsi iššaukiančiai, broliais vadinti jų nenorėjo, žemino ir persekiojo likusią dvasininkiją. Visi bijojo Nikono ir prieš jį drebėjo. Istorikas Kliučevskij Nikoną vadino cerkvės diktatoriumi.
Reforma prasidėjo nuo knygų gadinimo. Senovėje tipografijos nebuvo, knygas ypatingi meistrai perrašinėdavo vienuolynuose ir episkopų buveinėse. Tas meistriškas darbas, kaip ir ikonų tapymas, buvo laikomas šventu ir buvo atliekamas stropiai ir dvasingai. Rusų liaudis knygas gerbė ir jas saugojo kaip šventenybes.
Mažiausia klaida knygoje buvo laikoma didele nuodėme. Štai kodėl iki mūsų laikų išlikę senovės rankraščiai išsiskiria gražiu ir švariu raštu, tiksliu ir teisingu tekstu. Senovės tekstuose sunku rasti patrynimų arba nubraukimų. Juose buvo daug mažiau klaidų, negu šių laikų knygose. Pastebėtos klaidos senovės tekstuose buvo pašalintos dar iki Nikono, kai Maskvoje pradėjo veikti Spaudos rūmai. Knygos buvo taisomos labai atsargiai ir apdairiai.
Kitokia praktika prasidėjo prie Nikono. 1654 m. Soboro nutarimu buvo leista taisyti religines knygas pagal senovės graikų ir senovės slavų raštus, bet praktiškai tai buvo daroma pagal naujas graikiškas knygas, kurios buvo atspausdintos jėzuitų tipografijose Venecijoje ir Paryžiuje. Apie tas knygas net patys graikai atsiliepdavo kaip apie iškraipytas ir neteisingai parašytas.
Po knygų pakeitimo, buvo įvedinėjamos ir kotos bažnytinės reformos. Labiausiai pastebimos naujovės buvo:
• vietoje dvižiedės raudonos bažnytinės vėliavos, kuri Rusioje buvo perimta iš graikų pravoslavų bažnyčios kartu su krikščionybe ir kuri buvo dalimi šventų apeigų palikimo, buvo įvesta trižiedė vėliava.
• senosiose knygose, kurios atitiko slavų kalbos dvasią, visada buvo rašomas ir tariamas Išgelbėtojo vardas "Isus”, naujose knygose tas vardas buvo perdarytas į labiau graikišką “Iisus”.
• senosiose knygose nustatyta, kad krikšto, santuokos ir cerkvės pašventinimo metu būtina atlikti apėjimą pagal saulę kaip simbolį to, kad mes ateiname paskui Saulę-Kristų. Naujose knygose įvestas apėjimas prieš saulę.
• senosiose knygose Tikėjimo Simbolyje (8 narių), skaitoma: “Ir Dvasioje Švento Viešpaties Tikrojo ir Gyvybę Įkvepiančio”, po ištaisymo išnyko žodis “Tikrojo”.
• vietoje dvigubo aleliuja, kurį rusų cerkvė atliko nuo senovės laikų, buvo įvesta trilūpė (tai yra, triguba) aleliuja.
• dieviškąją liturgiją Bizantijoje, o vėliau ir Senovės Rusioje, atlikdavo septyniomis prosforomis; naujieji “tarnautojai” įvedė penkias prosforas, t.y., dvi prosforas išmetė.
Nikonas ir jo pasekėjai akiplėšiškai pasikėsino į įvairius bažnytinius papročius, apeigas ir net į apaštališkus rusų pravoslavų Cerkvės palikimus, kurie buvo priimti krikštijant Rusią.
Tie bažnytinių palikimų ir apeigų pakeitimai negalėjo nesukelti rusų žmonių pasipriešinimo, kurie šventai saugojo šventas knygas ir palikimus. Be knygų gadinimo ir įprastų bažnytinių apeigų keitimo, stiprus liaudies pasipriešinimas iššaukė tas prievartines priemones, kurių pagalba Nikonas ir jį palaikantis caras priverstinai įgyvendino tas naujoves. Rusų žmonės buvo žiauriai persekiojami ir baudžiami mirtimi, ir taip kentėjo tie, kurie negalėjo susitaikyti su tomis naujovėmis ir iškraipymais. Daugelis pasirinko mirtį, negu išduoti savo tėvų ir senolių tikėjimą.
Todėl, kad pats žinomiausias pakeitimų pavyzdys yra pirštų sudėjimo pakeitimas, šiek tiek prie to sustosime. Visa rusų Cerkvė tada žegnojo dviem pirštais: tris pirštus (didysis ir du paskutiniai) sudėdavo Šventosios Trejybės vardu, o du (rodomasis ir didysis) dviejų realybių Kristuje – dieviškojo ir žmogiškojo. Pirštus taip sudėdavo išreikšdami pagrindines tiesas pravoslavų tikėjime, taip mokė ir senovės graikų Bažnyčia. Dvipirštystė eina nuo apaštalinių laikų. Tai parodyta ir 4 amžiaus mozaikose. Šventieji tėvai ir Pats Kristus mokinius laimindavo būtent tokiu pirštų sudėjimu. Nikonas tai atkeitė.
Jis tai padarė pats asmeniškai, be Soboro pritarimo, be Cerkvės sutikimo ir net nepasitaręs su kuriuo nors episkopu. Vietoje to, jis įsakė žegnoti trimis pirštais: sudėti tris pirmuosius pirštus šv. Trejybės vardu, o du paskutinius “turėti šventiniais”, tai yra, jais nieko nedaryti. Krikščionys sakė: naujasis patriarchas pašalino Kristų.
Tripirštystė buvo akivaizdi naujovė. Ji prieš pat Nikoną pasirodė ir pas graikus, tai jie atvežė ir į Rusiją. Ne vienas šventasis tėvas ir nė vienas senovės soboras nepatvirtina tripirštystės. Todėl rusų žmonės ir nenorėjo to priimti.
Maža to, kad tripirštystė, kaip simbolis, buvo mažiau išraiškinga ir tikslesnė išreiškimui to, kuo mes tikime, ir tai buvo akivaizdžiai netikslus tikėjimo atvaizdavimas, nes, kai mes priimame kryžiaus ženklą, tai gaunasi, lyg tai šv, Trejybė buvo nukryžiuota ant kryžiaus, o ne Vienas iš Trejybės – Jėzus Kristus už visą žmoniją.
Bet Nikonas nesiruošė skaitytis su įvairiais argumentais. Jis pradėjo savo reformas ne nuo Dieviško palaiminimo, o nuo prakeiksmų ir anatemų. Pasinaudodamas tuo, kad į Maskvą atvyko patriarchas Makarijas ir kiti hierarchai iš Rytų, Nikonas jiems pasiūlė pasisakyti jo reformų naudai. Jie parašė:
“Šventų apaštalų ir šventų tėvų tikėjimo palikimas nuo septynių soborų laiminti kryžiumi trimis rankos pirštais. Ir kas iš pravoslavų krikščionių tai nedaro pagal rytų cerkvės papročius, yra eretikas ir armenų bažnyčios pamėgdžiotojas. Ir dėl to jos imamai už nusisukimą nuo Tėvo ir Sūnaus ir Šv. Dvasios, yra prakeikti.
Panašus baisus pasmerkimas buvo paskelbtas dalyvaujant daugybei liaudies, po to buvo išdėstyta raštu ir atspausdinta Nikono išleistoje knygoje “Skryžal”. Kaip perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo tie nesąmoningi prakeiksmai ir atskyrimai nuo cerkvės. Visi padorūs rusų žmonės ir rusų cerkvė negalėjo sutikti su tokiu kraštutiniu pasmerkimu, kurį paskelbė Nikonas ir jo vienminčiai – graikiškieji archierijai, tuo labiau, kad jie kalbėjo aiškų melą, lyg tai ir apaštalai ir šv. Tėvai nustatė tripirštystę. Bet Nikonas tuo nepasitenkino. Jam rūpėjo ne tik sunaikinti, bet ir apspjaudyti pravoslavų senovę.
Knygoje “Skryžal”, prie jau minėtų, jis pridėjo naujų pasmerkimų. Jis priėjo iki to, kad pradėjo keikti dvipirštystę kaip “ereziją ir nelabojo išsigalvojimą”, kaip soborų pasmerktų senovės eretikų (arijų ir nestorijų) išgalvojimą. “Skrižal” pateikti prakeiksmai ir anatemos pravoslavų krikščionims ir už tai, kad jie Šventosios Dvasios simbolį pripažįsta tikru. Iš esmes, Nikonas ir jo padėjėjai prakeikė Rusų Cerkve už pravoslaviško tikėjimo praktikavimą ir už senovės cerkvės palikimą.
Tie Nikono ir jo bendraminčių veiksmai juos padarė atstumtaisiais nuo šventosios Cerkvės.
Nikono veikla sukėlė didelį pasipriešinimą tarp visos eilės to meto dvasinių veikėjų: episkopo Pavlo Kolomenskio, protopopų Abakumo Petrovo, Jono Neronovo, Danilos iš Kostromos, Logino iš Muromo ir kitų. Religinės opozicijos vadai liaudies buvo labai gerbiami už aukštas asmenines savybes. Jie išdrįso kalbėti tiesą į akis šio pasaulio galingiesiems, visiškai nežiūrėjo naudos sau, Cerkvei ir Dievui tarnavo ištikimai ir nuoširdžiai. Žodiniuose pamoksluose ir laiškuose jie drąsiai įvardijo cerkvės nesėkmių kaltininkus, nebijojo pirmaisiais įvardinti caro ir patriarcho vardus. Stebina jų ryžtas kentėti dėl Kristaus ir Dievo tiesos.
Ištikimus ir ištvermingus bažnytinės senovės šalininkus netrukus pradėjo persekioti kankinti ir bausti. Pirmaisiais kankiniais už tikrąjį tikėjimą tapo protopopai Jonas Neronovas, Loginas, Danila, Abakumas ir episkopas Pavlas Kolomenskis. Jie buvo ištremti iš Maskvos pirmaisiais Nikono reformų metais (1653-1654 m.m.).
1654 metų sobore, kuris buvo sušauktas dėl knygų ištaisymo, episkopas Pavlas Kolomenskij didvyriškai Nikonui pasakė: “Naujojo tikėjimo mes nepriimsime”, už tai be soboro teismo iš jo buvo atimta katedra. Tiesiog soboro metu patriarchas Nikonas asmeniškai sumušė episkopą Pavlą, nuplėšė nuo jo mantiją ir įsakė tuojau pat jį ištremti. Tolimame šiaurės vienuolyne episkopas Pavlas buvo žiauriai kankinamas ir, pagaliau, slaptai nužudytas.
Liaudyje kalbėjo, kad švenčiausiame soste sėdi budelis ir žudikas. Visi prieš jį drebėjo, ir niekas iš episkopų jau nebedrįso jam prieštarauti. Nuolankiai ir tyliai jie sutiko su Nikono reikalavimais ir nurodymais. Tie, kurie negalėjo peržengti per savo sąžinę, bet negalėjo priešintis, pasistengė pasitraukti iš tarnybos. Taip, episkopas Aleksandras, išsaugodamas asmenišką ištikimybę senajam tikėjimui, paliko savo katedrą ir pats pasitraukė į vienuolyną.
Kaip bebūtų gaila, 17 a. viduryje tarp rusų dvasininkijos buvo žymi persvara šiaudadūšių dvasininkų, kurie nesugebėjo pasipriešinti žiauriems viršininkams. Todėl pagrindiniu Nikono priešininku buvo paprasti tikintieji: paprasti cerkvių tarnautojai, pasauliečiai ir ištikimi Pravoslavų sūnūs. Tokių buvo nemažai, gal net dauguma. Senųjų apeigų puoselėjimas iš pat pradžių buvo liaudies palaikomas.
Patriarcho soste Nikonas išsilaikė 7 metus. Savo valdingumu ir išdidumu jis sugebėjo nuo savęs atstumti visus. Jis susipyko ir su caru. Patriarchas kišosi ir į valstybinius reikalus, bandė pasidaryti viršesnis ir už carą ir visiškai jį pajungti savo valiai. Aleksejus Michailovičius pradėjo vengti savo “dvasinio draugo”, nuo jo atšalo.
Tada Nikonas sugalvojo carą paveikti grasinimais, kas anksčiau jam pavykdavo. Jis nusprendė viešai atsisakyti patriarchystės ir tikėjosi, kad carą paveiks toks jo žingsnis ir jis pradės prašyti, kad Nikonas pasiliktų savo poste. Tai būtų puiki proga atstatyti ir net sustiprinti poveikį carui.
1658 m. liepos 10 d. iškilmingų mišių metu Uspensko sobore Kremliuje, iš sakyklos jis dvasininkijai ir liaudžiai paskelbė: “Nuo tingėjimo aš apkerpėjau, ir aš jums jau nusibodau. Nuo šio laiko nebebūsiu jūsų patriarchu, jeigu pagalvosiu toliau būti patriarchu, tai būsiu atskirtas”. Čia pat sakykloje Nikonas nusiėmė archieriškus ženklus, užsivilko juodą mantiją ir vienuolišką skraistę, pasiėmė paprastą lazdą ir išėjo iš soboro.
Bet Nikonas žiauriai klydo ir apsiskaičiavo. Sužinojęs apie patriarcho išėjimą, caras nesiruošė jo sulaikyti. Užsidaręs Voskresensko vienuolyne, kurį jis buvo praminęs “Naująja Jeruzale, Nikonas pradėjo laukti caro reakcijos. Jis vis dar elgėsi valdingai ir nepriklausomai: Laimino, teisė ir prakeikė archierijus. Bet bevaisis laukimas jį taip įsiutino, kad jis perdavė prakeiksmus carui ir visai jo šeimai.
Žinoma, susitaikyti su savo nauja padėtimi, būti tik eiliniu vienuolyno gyventoju, jis negalėjo. Nikonas pabandė vėl grįžti į patriarcho sostą. Kartą naktį, šventų apeigų metu, jis netikėtai atvažiavo į Maskvą, į Uspenskio soborą ir pasiuntė pranešti carui apie savo atvažiavimą. Bet caras pas jį neatvažiavo. Nusivylęs Nikonas sugrįžo į vienuolyną.
Nikono pabėgimas iš patriarcho sosto dar labiau išderino cerkvės gyvenimą. Dėl to caras 1660 m. Maskvoje sušaukė Soborą ir nusprendė išrinkti naują patriarchą. Bet tame Sobore Nikonas pratrūko keiksmais, carą išvadino “šėtono įsikūnijimu”. Caras ir archierijai nežinojo, ką daryti su Nikonu.
Tuo metu į Maskvą su suklastotais raštais atvyko slaptas graikų jėzuitas “metropolitas” Paisijus Ligaridas. Vėliau buvo gauti patikimi pranešimai, kad Paisijus Ligaridas tarnauja Romos popiežiui ir kad rytų patriarchai už tai jį pažemino ir prakeikė. Bet Maskvoje į tai pasižiūrėjo pro pirštus, tikriausiai todėl, kad Paisijus Ligaridas galėjo būti labai naudingas carui. Tam gudriam ir apsukriam žmogui buvo pavesta Nikono byla. Paisijus iš karto pradėjo vadovauti rusų cerkvės reikalams. Jis pareiškė, kad “Nikonas privalo būti prakeiktas kaip eretikas” ir, kad dėl to Maskvoje reikia sušaukti didįjį Soborą dalyvaujant Rytų patriarchams.
Atsakydamas Nikonas bejėgiškai keikė graiką, vadino jį “vagimi”, “nekrikštu”, “šunimi”, “apsišaukėliu”, “mužiku”.
Nikono teismui ir kitų reikalų apsvarstymui caras Aleksejus 1666 m. sušaukė soborą, kuris tęsėsi ir sekančiais, 1667 metais. Į soborą atvažiavo rytų patriarchai – Paisijus aleksandrietis ir Makarijus antiochietis. Tų patriarchų pakvietimas buvo nesėkmingas. Kaip vėliau išaiškėjo, jie patys buvo pašalinti iš rytų hierarchų postų, todėl neturėjo teisės spręsti jokių bažnytinių reikalų.
Prasidėjo Nikono teismas. Soboras pripažino Nikoną kaltu dėl pabėgimo iš katedros ir už kitus nusikaltimus. Patriarchai jį vadino “melagiu”, “apgaviku”, “kankintoju”, “žudiku”, jį lygino su šėtonu, sakė, kad jis “net blogiau už šėtoną”, pripažino jį eretiku už tai, kad jis įsakė nelaiminti vagių ir plėšikų prieš mirties bausmės įvykdymą. Nikonas neliko skolingas ir patriarchus išvadino “apsišaukėliais”, “turkų padlaižiais”, “valkatomis”, “parsidavėliais” ir panašiai. Galų gale soboras atšaukė Nikono įšventinimus ir padarė jį paprastu vienuoliu.
Po savo gyvenimo pasikeitimo, Nikonas pats pasikeitė ir kitaip pažiūrėjo į savo reformas. Dar būdamas patriarcho soste, jis kartais sakydavo, kad “senosios apeigos geros” ir, kad pagal jas “galima tarnauti Dievui”. Palikęs sostą, jis vienuolyne pradėjo leisti knygas pagal senąjį tikėjimą. Tuo sugrįžimu prie senųjų tekstų, Nikonas lyg tai pasmerkė savo paties reformas, pripažino jas nereikalingomis ir nenaudingomis.
Nikonas mirė 1681 metais taip ir nesusitaikęs su caru, archierijais ir Cerkve.
Nuvertęs Nikoną, soboras į jo vietą išrinko kitą patriarchą, Jozefą, Troice-Sergijevo lauros archimandritą. Po to pradėjo spręsti klausimus, kurie susikaupė cerkvės reformos metu.
Reforma buvo naudinga daug kam. Rytų patriarchams ji buvo gana naudinga, nes ji buvo vykdoma pagal naujas graikų knygas ir įtvirtino jų viršenybę tikėjimo klausimais, didino dvasinį autoritetą, kuris tuo metu Rusioje buvo prislopęs.
Valstybinė valdžia reformoje taip pat matė savo geopolitinę naudą.
Ir Vatikanas rusų pravoslavų cerkvės reforma buvo suinteresuotas. Ukrainai prisijungus prie Maskvos, Rusijoje padidėjo pietvakarių įtaka. Į Maskvą privažiavo daugybė ukrainiečių ir graikų vienuolių, mokytojų, politikų ir įvairių kitokių veikėjų. Visi jie buvo stipriai užsikrėtę katalikybe, kas jiems visiškai netrukdė, o net ir padėjo didinti įtaką caro dvare. Pratęsdamas metropolito pradėtą veiklą, Paisijus Ligaridas tuo metu vedė derybas su katalikiškais Vakarais dėl rusų Cerkvės sujungimo su Romos bažnyčia. Jis bandė tuo klausimu palenkti ir rusų patriarchus. Bet rusų patriarchai visais klausimais buvo paklusnūs carui. Tokiu laiku ir įvyko soboras dėl nikonoviškos reformos.
Soboras pritarė naujos redakcijos knygoms, patvirtino naujas apeigas, senosioms knygoms ir apeigoms paskyrė prakeiksmus ir anatemas. Soboras dvipirštystę paskelbė erezija, o tripirštystę patvirtino visiems laikams kaip didįjį dogmatą. Prakeikė tuos, kas tikėjimo simbolyje Šventąją Dvasią naudoja kaip Pagrindinę. Prakeikė ir tuos, kas apeigoms naudos senąsias knygas. Pabaigai soboras nutarė:
“Jeigu kas nors mūsų nepaklausys arba pradės atsikalbinėti ir mums priešintis, tai mes tokį priešininką, jeigu jis – dvasininkas, nuversime, atimsime bet kokius įšventinimus ir prakeiksime; jeigu tai bus pasaulietis, tai tokį atskirsime nuo šv. Trejybės, Tėvo ir sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir atiduosime prakeikimui ir anatemai kaip eretiką ir nepaklusnųjį ir nukirsime kaip supuvusią ataugą. Jeigu kas iki pat mirties išliks nepaklusnus, tai toks atskirtas bus ir po mirties, ir jo siela bus su Juda-išdaviku, su eretiku Arijumi ir su kitais prakeiktais eretikais. Greičiau geležis, medis ir akmenys suirs, o tai tegul išliks per amžius. Amen”.
Tie baisūs prakeiksmai sujaudino net patį Nikoną, kuris pats buvo įpratęs svaidyti prakeiksmus pravoslavų krikščionims. Jis pareiškė, kad tie prakeiksmai skirti visai pravoslavų liaudžiai ir jie yra nesąmoningi.
Kad priversti visą rusų liaudį priimti naująjį tikėjimą, soboras palaimino soboro nuostatų nepaklausiusiems sunkiausias bausmes: Nepaklusniuosius uždaryti į kalėjimą, ištremti, plakti avių gyslomis, nupjauti ausis, nosis, išpjauti liežuvius, nukirsti rankas. Visi tie soboro veiksmai ir bausmių palaiminimai dar labiau sujaukė rusų žmonių protus ir pagilino bažnyčios skilimo procesą.
Rusų Cerkvės skilimas įvyko ne iš karto. Soboro nutarimai buvo tokie pritrenkiantys, juose buvo tiek daug beprotiškumo, kad rusų liaudis tai palaikė šėtono darbu. Daugelis manė, kad carą tik laikinai apgavo atvažiavę graikai su vakariečiais ir tikėjo, kad jis anksčiau ar vėliau supras apgavystę ir viską atšauks. Kas dėl archierijų, kurie dalyvavo sobore, tai jie buvo įsitikinę kad jų numatytas tikėjimas netvirtas ir, bijodami caro valdžios, buvo pasiruošę tikėti taip, kaip įsakys caras.
Vienas iš jų, Čudovo archimandritas Joakimas (vėliau patriarchas) atvirai pareiškė: “Aš nežinau nei senojo tikėjimo, nei naujojo tikėjimo, bet pasiruošęs klausyti ir tikėti viskuo, ką lieps viršininkai”.
Dar 15 metų po šio soboro vyko ginčai tarp senojo ir naujojo tikėjimo šalininkų, tarp senosios liaudies Cerkvės ir naujosios, carinės. Protopopas Abakumas siuntė carui Aleksejui Michailovičiui vieną raštą po kito ir ragino atgailauti. Tas protopopas-drąsuolis carą karštai įtikinėjo, kad senajame tikėjime, kurį taip negailestingai prakeikė soboras, nėra nieko eretiško: “Mes turime tikrą ir teisingą tikėjimą, mirštame ir kraują liejame už Kristaus Cerkvę”.
Caro prašė suruošti visaliaudines varžybas su dvasine valdžia: tegul sėdi ir visi klausosi, koks tikėjimas tikresnis – senasis ar naujasis, bet Aleksejus Michailovičius nekreipė dėmesio. Po jo mirties caro sostą užėmė jo sūnus Fiodoras Aleksejevičius. Senojo cerkvės palikimo gynėjai ir propaguotojai kreipėsi į naująjį carą karštai prašydami. “grįžti prie garbingų ir šventų protėvių tikėjimo”. Bet ir tas maldavimas buvo nesėkmingas.
Į visas taikos ir vienybės siekiančių cerkvės pastorių pastangas, vyriausybė atsakinėjo tremtimi ir mirties bausmėmis.
Mirties bausmės prasidėjo iš karto po soboro. Žinomi senųjų pravoslaviškų apeigų gynėjai – protopopas Abakumas, šventikas Lazaris, diakonas Feodoras, inokas Epifanijus – buvo ištremti į Sibirą ir uždaryti į žemės kalėjimą Pustozerke. Jiems buvo pritaikytos (išskyrus Abakumą) dar ir ypatingos bausmės: jiems išpjovė liežuvius ir nukirto dešines rankas, kad negalėtų kalbėti ir rašyti, ir taip negalėtų kaltinti savo kankintojų.
Virš 14 metų jie prabuvo kankinančioje nelaisvėje drėgnoje duobėje. Bet nei vienas iš jų nesuabejojo savo senojo tikėjimo teisingumu. Liaudis garbino tuos kankinius kaip nenugalimus Kristaus karius, kaip nuostabius kankinius už šventą tikėjimą. Pustozerskas tapo šventa vieta.
Naujojo patriarcho Joakimo nurodymu, Pustozersko kankiniai buvo sudeginti. Bausmė buvo įvykdyta penktadienį, 1682 m. balandžio 14 d., Kristaus kančios dieną. Kalinius išvedė į aikštę, kur buvo sukrautas laužas sudeginimui. Paskubomis užlipo ant jo. Tylinti minia žmonių be kepurių apsupo bausmės vietą. Užsiliepsnojo ugnis. Šventasis kankinys Abakumas atsisveikindamas kreipėsi į minią. Aukštai iškėlęs ranką ir sudėjęs du pirštus, jis ištarė “Štai, tokiu kryžiumi melsitės, amžiais nepražūsite”.
Kai ugnis užgeso, liaudis puolė rinkti šventus kaulus, kad vėliau išnešiotų po visą Rusios žemę. Kankinimai ir mirties bausmės vyko ir kitose maskvietiškos valstybės vietose.
Prieš šešis metus iki Pustozersko kankinių sudeginimo, šimtai šv. Tėvų ir garsios Solovetsko gyvenvietės maldininkų buvo nukankinti ir numarinti. Ta gyvenvietė, kartu su daugeliu vienuolynų ir rusų Cerkvės skitų, atsisakė priimti naujas knygas. Solovetsko inokai nutarė ir toliau atlikinėti Šventas apeigas pagal senąsias knygas. Per keletą metų carui jie parašė penkis prašymus, kuriuose caro maldavo tik dėl vieno: Leisti praktikuoti senąjį tikėjimą.
“Visi verkiame su ašaromis, – rašė inokai carui Aleksejui Michailovičiui, – pasigailėk mūsų, vargšų ir našlaičių, leisk, valdove, likti mums prie senojo tikėjimo, prie kurio gyveno ir mirė tavo tėvas ir visi iki jo buvę garbingi carai ir didieji kunigaikščiai ir garbingi Solovetsko gyventojai: Zosima, Savatijus, Germanas ir Filipas metropolitas, ir visi šventieji tėvai tiko Dievui”.
Solovetsko inokai buvo tvirti įsitikinę, kad senojo tikėjimo išdavystė reiškia Cerkvės ir Paties Dievo išdavystę. Todėl jie rašė:
“Geriau jau mums laikinai mirti, negu amžiams pražūti. Ir, jeigu mus atiduos ugniai ir kančioms, arba į gabalus sukapos, mes ir tada neišduosime apaštalų amžinojo palikimo”.
Atsakydamas į nuolankiųjų prašymus ir maldavimus, caras į Solovetsko vienuolyną pasiuntė karinę komandą, kad jėga priverstų senolius priimti naujas knygas. Inokai šaulių neįsileido ir, pasiruošę gintis, užsidarė už storų akmeninių sienų. Caro kariuomenė Solovetsko vienuolyną laikė apgultyje aštuonis metus, nuo 1668 iki 1676 m. Pagaliau, 1676 m. sausio 22 naktį, išdavus vienam iš brolių, naujajam judai, šauliai įsiveržė į vienuolyną ir prasidėjo baisus susidorojimas su vienuolyno gyventojais.
Buvo nukankinta 400 žmonių: vienus pakorė, kitus užplakė, trečius nuskandino eketėje. Buvo ir tokių, kuriuos užšaldė lede, arba pakorė užkabinę kablius už šonkaulių. Visas vienuolynas buvo užlietas kankinių krauju. Jie mirė nesulaukę malonės ir atleidimo. Tik 14 žmonių atsitiktinai išliko.
Užmuštų ir sukapotų kūnai išmėtyti išgulėjo pusę metų, kol neatėjo caro įsakymas juos užkasti.
Apiplėštą ir apgriautą vienuolyną apgyvendino iš Maskvos atsiųstais vienuoliais, kurie priėmė naują tikėjimą ir naujas knygas.
Prieš pat susidorojimą su Solovetsko kankiniais, Borovsko kalėjime (Kalugos srityje) buvo nukankintos dvi bojarinų kilmės seserys Sokovninos, bojarinė Feodosija Prokopjevna Morozova ir kunigaikštienė Jevdokija Prokopjevna Urusova.
Nuo vaikystės jos buvo gerbiamos ir garbinamos, buvo artimos caro dvarui ir dažnai ten būdavo. Bet dėl senojo tikėjimo jos paaukojo ir turtus, ir pagarbą ir pasaulietinę šlovę. Jos buvo areštuotos ir žiauriai kankinamos. Caro įsakymu jas išsiuntė į Borovską ir čia pasodino į niūrų ir drėgną požemį.
Seseris ir su jomis buvusią Mariją Danilovną marino badu. Jų jėgos seko ir gyvybės lėtai geso. 1675 m. rugsėjo 11 d. Pirmoji mirė Jevdokija, o lapkričio 2 d., po 51 dienos, jos sesuo, kuri iki tremties buvo spėjusi priimti vienuolės įžadus vardu Feodora.
17 šimtmetyje Krikščionių-sentikių padėtis Rusijoje buvo daug kuo panaši į krikščionių padėtį priešiškoje-pagoniškoje Romos imperijoje. Kaip tada dieviškieji žmonės buvo priversti slėptis katakombose, taip ir rusų pravoslavų krikščionims teko slėptis nuo valstybinės ir bažnytinės valdžios. Patriarcho Joakimo reikalavimu, carienė Sofija 1685 m. prieš sentikius išleido 12 grėsmingų nutarimų. Štai keli iš jų:
Jeigu kas nors slapta praktikuos senąjį tikėjimą, tas bus išplaktas rimbu ir išsiųstas į tolimas vietas.
Mušami rimbais ir botagais bus ir tie, kas kokiu nors būdu padės sentikiams: duos maisto arba net atsigerti vandens.
Bus plakami rimbais ir tremiami ir tie, kas sentikius priglaus.
Buvo įsakyta atimti visą sentikių turtą ir atiduoti valdovui.
Nuo tokių sunkių bausmių ir mirties, sentikius galėjo išgelbėti tik visiškas atsisakymas nuo senojo tikėjimo. Iš visų rusų žmonių buvo reikalaujama tikėti taip, kaip reikalavo naujoji valdžia.
Tuose Sofijos nutarimuose buvo ir toks straipsnis, kuriame parašyta:
Jeigu kas nors ir sentikių persikrikštytų naujoje cerkvėje ir, jeigu jis net atgailautų, pasižadėtų dvasiniam tėvui ir nuoširdžiai norėtų persikrikštyti, tai tokį, jam atleidus ir perkrikštijus, “be jokio gailesčio būtina nubausti mirtimi”.
Rusijoje atėjo žiaurūs laikai: žmones degino šimtais ir tūkstančiais, nupjaudavo liežuvius, nukirsdavo galvas, replėmis laužė šonkaulius, ketvirčiavo; kalėjimai, vienuolynai ir požemiai buvo perpildyti kankiniais už senąjį tikėjimą. Dvasininkija ir pasaulietinė vyriausybė negailestingai naikino savo pačių brolius – rusų žmones. Nieko nepasigailėjo: žudė ne tik vyrus, bet ir moteris, ir net vaikus.
Per visą vakarų inkvizicijos istoriją mirties nuosprendžiai buvo paskelbti 8 tūkstančiams žmonių, bet tik per pirmąjį kovos dešimtmetį tarp naujojo tikėjimo ir senojo tikėjimo, buvo nužudyta šimtai tūkstančių senojo tikėjimo krikščionių.
Persekiojami krikščionys bėgo į dykumas, miškus ir kalnus. Bet ir ten juos surasdavo, būstus sugriaudavo, o juos pačius vesdavo dvasininkams ir pasaulietinei valdžiai atgailai, ir, jeigu jie neatsisakydavo senojo tikėjimo, kankindavo ir nužudydavo.
Praėjus keturiems metams po Sofijos įsakų įsiteisėjimo, patriarchas Joakimas išleido įsaką: “Atidžiai žiūrėti, kad atskalūnai negyventų dykumose ir miškuose, o kur bus pastebėti – tuoj pat išvaryti, juos apiplėšti, turtą parduoti, o pinigus siųsti į Maskvą”.
Šiuolaikinė cerkvė 1971 m. sobore pripažino klaidą, kurią padarė buvęs patriarchas Nikonas ir 1666-67 m.m. soboras, kas privedė prie tragiško rusų Cerkvės skilimo, ir patvirtino, kad senosios apeigos Cerkvei “lygiavertės ir išganingos”, ir naujosios priesaikos buvo “ne iš geros valios”. Ir rezultatas: reformos “neturėjo nei kanonų, nei istorinių pagrindų”...