Šiandieninėje paskaitoje pasvarstykime ilgaamžę visos žmonijos problemą, kuri neatskiriamai susijusi su taip vadinamu “žydų klausimu” ir kuri vadinasi – antisemitizmu.
Ir taip, kokios gi to reiškinio šaknys?
Šia problema aš užsiiminėju nuo 1949 metų. Šia tema parašiau jau visą seriją knygų, ir to daugiamečio tiriamojo darbo procese, sukaupiau unikalius archyvus, sudariau ypatingą kartoteką, į kurią pastoviai užrašinėjau pačius esmingiausius faktus ir pastebėjimus.
Informaciją aš rinkau iš pačių įvairiausių šaltinių. Bet pradžioje man teko išmokti skaityti tarp eilučių, išmokti kantriai rinkti pasisakymus šia tema iš daugelio garsių žmonių knygų. Juk tie pastebėjimai buvo išmėtyti tarp daugelio knygų tekstų, kaip reti perlai dumbliname vandenyno dugne. Būdami giliai paslėpti, jie buvo mažai verti, bet iš ten ištraukti, nuvalyti ir suverti ant rišančios idėjos siūlo – jie sudarė neįkainuojamą vėrinį. Todėl šiandienę paskaitą aš ir pradėsiu nuo tų žmogiškų minčių perlų:
1. Žoržas Vašingtonas (Pirmasis JAV prezidentas. 1732-1799):
“Labai liūdna, kad nė viena valstybė... nesutramdė žydų, kaip visuomenės maro ir kaip didžiausius visuomenės priešus, “kurie “savo buvimu pamalonino Ameriką”.
2. Markas Ciceronas (Romos oratorius. Gimė 106, mirė 43-m. iki K.G.):
“Žydai priklauso tamsiosioms ir atstumiančioms jėgoms. Kas žino, kokia skaitlinga ši klika, kaip jie vieningai laikosi ir kokią jėgą jie gali parodyti savo vieningumo dėka”.
3. Sikulis Diodoras (Graikų istorikas. Gimė 30 m.. iki K.G. Mirė 20 m. po K.G.):
“Karaliaus Antiocho Sirijiečio draugai (valdė nuo 223 iki 187 m. iki K.G.) jam patarė išvaryti žydus, kurie nepanorės susilieti su kitais ir neskaitys tokių savo priešais”.
4. Liucijus Seneka (Romos filosofas. Gimė 4 m. iki K.G. Mirė 65 m. po K.G.):
“Ta liaudis (žydai) – maras. Jie sugebėjo išsikovoti tokią įtaką, kad mums, nugalėtojams, diktuoja savo sąlygas”.
5. Tacitas (Romos istorikas. Gimė 55 m. po K.G., mirė 122 m. po K.G.):
“Žydai skaito išniekintu visa tai, kas mums yra šventa”. (Paimta iš М. Karmoli – Žydų biografija Prancūzijoje”, 2 psl.).
6. Marijus Justinianas (Šv. Justinianas. Romos filosofas. 100-165 m. po K.G.):
“Žydai visada buvo visada buvo už krikščionių nugarų. Jie keliavo po šalį, visada jų nekentė ir kasėsi po krikščionių tikėjimo pamatais”.
7. Huntramas (Frankų karalius. Gimė 525 m., mirė 593 metais po K.G.):
“Tegul bus prakeikta ta šėtoniška ir išdavikiška žydų tauta, kuri gyvena tik apgavystėmis. Šiandiena ji mane garbina tik todėl, kad atstatyčiau jų sinagogą, kurią sugriovė krikščionys. Žinoma, aš to nedarysiu...”.
8. Mahometas (Mahometizmo pradininkas. 570-632 m. po K.G.):
“Nesuprantu, kaip iki šiol niekas neišvarė tų gyvulių, kurių kvėpavimas tolygus mirčiai. Argi kiekvienas nesunaikins laukinio žvėries, kuris drasko žmones, net, jeigu tas žvėris turi žmogišką išvaizdą? Argi žydai yra kuo nors kitu, negu žmones draskantys žvėrys?” (Paimta iš korano)
9. Šv. Foma Akvinietis (filosofas, gimė 1225 m., mirė 1274 metais):
“Žydams negalima leisti turėti tai, ką jie gauna apgaudinėdami kitus. Būtų geriau, jeigu jie dirbtų, kad sąžiningai užsidirbtų pragyvenimui, nes, nieko konkretaus nedirbdami, jie dar labiau sukčiauja”.
10. Abramas Trithaimas Viurcburgietis (1462-1616 m.):
“Aišku, kad žydų palūkininkavimas vystosi iš viršaus ir iš apačios. Aš pritariu teisėtiems metodams, kuris apsaugo žmones nuo žydiško palūkininkavimo ir apgavysčių. Ar įmanoma, kad užsienietiški atėjūnai mus valdytų ne dėl savo jėgos ir vyriškumo arba geradarystės, o tik savo apgailėtinų pinigų dėka? Ar turi teise ši tauta tukti iš valstiečių ir amatininkų prakaito?”
11. Erazmas Roterdamietis (Deziterijus Erazmus, olandų mokslininkas, 1468-1536 m.).
“Kas per apiplėšinėjimai ir priespauda, kurią žydai vykdo prieš vargšus žmones, kurie to jau nebepakelia... Pasigailėk jų Dieve! Žydų palūkininkai labai greitai suleidžia šaknis net mažose gyvenvietėse, ir, jeigu jie paskolina penkis florinus, tai užstato reikalauja šešis kartus daugiau. Nuo% jie ima procentus, ir nuo viso to, dar kartą procentus, taip kad, vargšas praranda viską, ką turėjo”.
12. Martinas Liuteris (Bažnyčios reformatorius, 1483-1546 m.):
“Žydai širdingai svajoja apie tokias dienas, kad jie su mumis galėtų elgtis taip, kaip jie elgėsi Esteros laikais Persijoje. Ir žydams labai miela yra Esteros knyga, kuri pateisina jų kraugeriškumą, kerštingumą ir plėšikiškų vilčių apetitus! Niekada saulė dar nešvietė tautai, kuri būtų labiau kraugeriška ir kerštinga, kuri taip puoselėtų kitatikių sunaikinimo ir pasmaugimo idėją”.
“Niekas iš kitų žmonių po saule nėra tokie godūs, kaip jie, kurie yra ir bus godūs, ką rodo Dievo prakeiktas jų lupininkavimas. Jie guodžiasi tuo, kad tada, kai ateis Mesijas, tai jis surinks viso pasaulio auksą ir sidabrą, ir padalins tarp jų”.
“Privalo būti sunaikintos jų maldų ir Talmudų knygos, kurios juos moko bedievystės, melo, šventvagiškumo. Jauniems žydams ir žydėms reikia duoti spragilus, pjautuvus, kastuvus, verpstes, audimo stakles, kad jie liedami prakaitą užsidirbtų sau duoną”.
“Kunigaikščiai ir įstatymų leidėjai sėdi ir pravertomis burnomis snaudžia, taip jie leidžia žydams imti ir vogti iš atvirų piniginių ir skrynių viską, ką tik jie nori. Taip, tikrai taip yra! Žydų palūkininkams jie leidžia viską iš jų išsiurbti ir nunerti paskutinį kailį. Jie patys pavirsta savo apgailėtinų atlyginimų prašinėtojais. Žydai pasiima mūsų pinigus ir turtą, darosi mūsų pačių šalies šeimininkais”. (Paimta iš “Liuterio raštų”, leid. Erlangen. 32 Tomas).
13. Džordanas Bruno (Italų mokslininkas ir filosofas, 1548-1600):
“Žydai yra maro, raupų nešiotojai ir kitaip pavojinga rasė, kuri užsitarnauja naikinimo nuo pat atsiradimo dienos”. (Paimta iš Spaccio raštų. 1888 m. 2 t., 500 psl.).
14. Popiežius Klementijus VIII (Katalikų Bažnyčios vadovas nuo 1592-1605 m.):
“Visas pasaulis kenčia nuo žydų palūkininkavimo, jų monopolijos ir apgavysčių. Jie apgavo daug nelaimingų vargšų žmonių, ypač valstiečių, darbininkų ir beturčių”.
15. Petras Pirmasis (Rusų imperatorius, 1672-1725 m.):
“Aš labiau norėčiau, savo šalyje matyti musulmonus ir pagonis, negu žydus. Žydai yra apgavikai ir sukčiai. Jie negauna leidimų apsigyventi ir vystyti savo veiklos. Nepaisant mano nurodymų, jie stengiasi papirkti mano pavaldinius...”
16. Žan Fransua Volteras (Prancūzų rašytojas, 1694-1778 m.):
“Žydai yra niekas kitas, kaip nekenčiama ir barbariška tauta, kuri amžiais yra savanaudiška, labai prietaringa ir dega neapykanta tautoms, kurios žydus vos pakenčia ir kurie lobsta tų tautų sąskaita”.
Maža žydų nacija drįsta rodyti nesutaikomą neapykantą kitų tautų nuosavybei; jie prisitaiko, kai juos ištinka nesėkmė ir pasipučia, kai jų reikalai sekasi gerai”.
17. Bendžaminas Franklinas (Amerikos mokslininkas ir valstybinis veikėjas. 1706-1790 m.):
“Kur tai bebūtų, šalyse, kur pasirodo žydai, nepriklausomai nuo jų skaitlingumo, jie ardo moralę, komercinį sąžiningumą, save izoliuoja ir nepasiduoda asimiliacijai. Jie išjuokia krikščionių religiją, stengiasi ją sumenkinti, kuria valstybę valstybėje ir, jiems paprieštaravus, tokią šalį jie stengiasi mirtinai uždusinti finansiškai”.
“Jeigu mes Konstituciškai jų nepašalinsime iš Jungtinių Valstijų, tai mažiau, negu per du šimtus metų jų čia atsiras labai daug, paims valdžią, praris mūsų šalį ir pakeis valdymą. Jeigu jūs, džentelmenai, jų nepašalinsite, tai mažiau negu per du šimtus metų mūsų palikuonys, juos išlaikydami, dirbs laukuose, tuo metu, kaip žydai sėdės savo kontorose ir trins rankas. Džentelmenai, aš jus perspėju, jeigu jūs nepašalinsite žydų visiems laikams, tai jūsų vaikai jus prakeiks jūsų kapuose...”
18. Fridrichas Didysis (Prūsijos karalius, 1712-1786 m.):
“Valdovai negali žydų išleisti iš akiračio, neleisti jiems prasiskverbti į urminę prekybą, privalo sekti jų skaitlingumo augimą ir persekioti jų bandymus elgtis nesąžiningai...”.
19. Merija-Tereza (Austrų Imperatorė, 1717-1780):
“Ateityje nė vienas žydas, nepriklausomai, kas jis toks, čia nepasiliks be mano raštiško leidimo. Aš nežinau kito tokio pikto lemiančio maro savo šalies viduje, kaip ta rasė, kuri gudrumu, palūkininkavimu, pinigų skolinimu engia liaudį, užsiiminėja žmones piktinančiais dalykais. Todėl, pagal galimybes jie bus iškraustyti ir išvaryti iš čia”.
20. Elizaveta Petrovna (Rusijos imperatorė, 1709-1761):
“Žydai egzistuoja įvairiose Rusijos srityse. Iš tų Kristaus niekintojų mes negalime laukti nieko gero. Dėl to aš išleidžiu įsakymą: visi žydai, vyrai ir moterys, nepriklausomai nuo jų padėties ir turtų, privalo nedelsiant išsinešdinti už šalies ribų. Su tais Kristaus priešais aš nenoriu turėti jokių reikalų ir pelno iš jų veiklos.
* * *
Įdomias žinias apie žydus paliko žinomas rusų dainininkas Aleksandras Vertinskij. Jo atsiminimų knygoje “Ilgame kelyje”, 175 puslapyje skaitome apie 20-jų metų Vokietiją:
Maždaug tais pačiais 1923 arba 1924 metais prasidėjo infliacija. Tai buvo kraupus pokarinės ekonomikos vaizdas. Vokiečių markė žaibišku greičiu ritosi žemyn. Tikras Vokietijos “blic-krachas”! To sulaikyti negalėjo jokios jėgos, nei žemiškosios, nei dangiškosios.
Vokiečiai galutinai pasimetė. Prasidėjo panika. Vokietijoje prasidėjo masinės savižudybės. Apsukrūs spekuliantai namus supirkinėjo ištisais kvartalais, ir vokiečiai, kaip akli kačiukai, tuos namus pardavinėjo už beverčius milijonus, kurie po kelių dienų pavirsdavo beverčiais popierėliais. Didžiulės universalinės parduotuvės , tokios, kaip, pavyzdžiui, “Ка-Dе-Vе”, ištuštėdavo per pusdienį. Markės kursas iki vakaro nukrisdavo per šimtą punktų, ir tai, kas parduotuvėje būdavo parduota už 100 markių, buvo neįmanoma nupirkti už 1000 markių. Kol vokiečių sąmonė visa tai suvirškino, tūkstančiai žmonių, pagrindinai užsieniečiai, uždirbo beprotiškus pinigus. Vienas mano pažįstamas, komersantas iš Odesos Ilja Gepneris, kišenėje turėdamas tik tūkstantį Amerikos dolerių, Berlyne įsigudrino nusipirkti šešis namus ir didžiulį “Luna-Parką” Berlyne.
Kai vokiečiai, pagaliau, suprato, kame reikalas, buvo jau per vėlu. Trys ketvirtadaliai iš jų jau buvo bankrutavę. Taip prasidėjo jų egzistavimo pirmieji pokariniai metai Berlynas buvo pripildytas smulkių kioskų tinklo, kurie priminė limonadines būdeles. Pro mažyčius langelius matėsi tik rankos. Kartais jos būdavo didelės, plaukuotos, kartais sausos, gyslotos, dažnai glebios. Virš būdelių puikavosi užrašai: “Vekselštube”. Tai buvo keitimo punktai. Kioskai, kur buvo prekiaujama pinigais. Prakaituoti, uždusę žmonės pribėgdavo prie langelio, kimiai pratardavo keletą žodžių, iš mažesnių ar didesnių lagaminėlių ant prekystalio išversdavo krūvas į paketėlius surištų pinigų, mainais gaudavo žalius amerikietiškus dolerius. Arba atvirkščiai, Iškeitę vieną dešimties dolerių vertės popierėlį, iš langelio gaudavo visą lagaminą markių.
Žinomas Peterburgo spekuliantas, “bankininkas” Dmitrijus Rubinšteinas tėvišku ir švelniu balsu manęs paklausė: “Norite pamatyti mano kūdikį?” Ypatingo noro neturėjau. bet, kad neįžeisčiau tėvo, sutikau. Mes stovėjome prie skvero. “Jūsų kūdikis čia?” – paklausiau, rodydamas į žaidžiančių vaikų būrį. Rubinšteinas atlaidžiai nusišypsojo. “O, ne. Jis pas mane jau didelis. Jam jau septyniolika. Tai būsimasis genijus. Taip. Kad tik jūs žinotumėte! Šiandiena jo gimimo diena. Aš jam padovanojau tai... – Jis ranka parodė į medinį kioską su užrašu “Vekselštube”. – Tegul vaikas pripranta. Jo tokie gabumai! Netrukus tėvą pralenks!..”
Mes priėjome prie keitimo punkto. Iš ten žvelgė riebus rausvas veidas, panašus į ką tik pirtyje iškaitintą žmogaus užpakalį. Ant prekystalio matėsi putlios rankos apkramtytais nagais. Pagiežinga jautri burna paniekinamai šypsojosi. “Eik šalin, tėtuši, eik šalin. Tu man trukdai dirbti!” – griežtai ant tėvo šūkavo “kūdikis”. Pagarbiai tylėdami, mes ant pirštų galų pasitraukėme į šalį...”
* * *
Žydai jau seniai pasiskelbė dieviškąja tauta, bet, kažkodėl pastoviai skundžiasi antisemitizmu. Kodėl taip vyksta? Kokios gi to reiškinio priežastys, kurį žydai vadina antisemitizmu? Aš manau, kad tai išsiaiškinti bus naudinga kaip patiems žydams, taip ir ne žydams.
Ekspertu-liudininku kviečiame prancūzų istoriką ir orientalistą Ernstą Renaną (1823-1892) tai yra, žmogų, kuris visą gyvenimą tyrinėjo Rytų istoriją. Tarp kitko, Renanas taip pat parašė vieną iš prieštaringiausių knygų apie Jėzų Kristų. Ji taip ir vadinasi: “Kristaus gyvenimas”, be to, ta knyga iš karto papuolė į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą, bet JAV bibliotekose ją galima rasti. Tai štai, žinomas prancūzų istorikas ir orientalistas Renanas rašo apie žydus štai ką:
“Rytų Europoje žydai yra kaip vėžys, kuris lėtai įsiskverbia į nacijos kūną. Kitų žmonių eksploatacija – štai jų tikslas. Egoizmas ir asmeninio vyriškumo nebuvimas – štai jų pagrindinė charakteristika”.
* – Ir praktiškai tą patį apie žydus sakė šv. Foma Akvinietis, kurio Vatikanas nedraudžia...
– Taip-taip-taip. Sekančiu liudininku kviečiame anglų lordų palatos narį – lordą Charringtoną. Savo kalboje 1858 m. birželio 12 d. jis pareiškė:
“Aš prieštarauju prieš lengvatas žydams, nes jie – didžiausi pinigų skolintojai visame pasaulyje. Dėl to pasaulio tautos kenčia nuo nepakeliamos mokesčių sistemos naštos ir nacionalinių skolų. Jie visada yra didžiausi laisvės priešai”.
O Niujorko meras Džonas Chailanas savo kalboje 1922 m. kovo 26 d. tą mintį patikslino:
“Didžiausia grėsmė mūsų valstybei – nematoma vyriausybė, kuri, kaip didžiulis aštuonkojis, savo čiuptuvus ištiesė virš mūsų miestų, mūsų valstijos, mūsų nacijos. To aštuonkojo priekyje stovi maža bankininkų šeimų grupė, kuri paprastai vadinasi “internacionaliniais bankininkais”. Ta nedidelė internacionalinių bankininkų grupė iš tikrųjų valdo mūsų vyriausybę, ir tai daro vykdydami savo egoistinius tikslus”.
* – Kaip jis išdrįso taip pasakyti? Juk Niujorkas – tai, kaip antrasis Izraelis!
– 1922 metais Niujorko merui dar buvo galima taip kalbėti, bet laikai keičiasi. Šiandiena Niujorko meras – žydas ir pederastas Edvardas Kočas, kuris kiekvienais metais asmeniškai vadovauja pederastų paradui. Matote, koks demokratijos ir liberalizmo progresas...
Pasaulyje žinomas amerikiečių pramoninkas Henri Fordas, laikraštyje “Niujork Taims” 1925 m. kovo 8 d. pareiškė:
“Sukontroliuokite 50 turtingiausių žydų finansistų, kurie sukelia karus dėl savo asmeninių pelnų – ir karų nebeliks”.
* – Originalus karų problemos sprendimo būdas... Vietoje plepalų Jungtinių Tautų Organizacijoje – pradėti pastoviai kontroliuoti pusšimtį galingiausių žydų šeimų...
– Visas genialumas – paprastume. Bet to padaryti jums niekas neleis... Štai, šiandiena Gorbačiovas važinėjasi po visą pasaulį ir maldauja kreditų savo persitvarkymui, ir, jeigu tik jis pasakytų ką nors panašaus, jokių kreditų jam niekas neduotų. Žydiška spauda sukeltų tokį triukšmą, ir kauksmą, kad būtų labai sunku ką nors padaryti...
* – Praktiškai visa Vakarų spauda, visa, taip vadinamo, “laisvojo pasaulio” spauda – tai žydiška spauda!
– Tame ir esmė. “Pradėkite kontroliuoti 50 turtingiausių žydų finansistų” – tai tolygu, lyg būtų pasakyta: pradėkite kontroliuoti patį šėtoną, nes tas demonas – amžinas visų karų ir visos žmonijos nelaimių šaltinis, bet, deja, šėtono pradėti kontroliuoti ne taip paprasta...
Esmė tame, kad šėtonas – tai piktoji dvasia, o, kalbant šiuolaikine kalba, – tai ligota dvasia, t.y., tai – psichiškai sergantys žmonės. Ypatingai – visi tie puspročiai, kurie bet kuria kaina siekia valdžios, kuriuos ne taip paprasta atpažinti. Tarp jų – ir ketvirtadalis žydo Hitleris, ir pusiau žydas Stalinas, ir pusiau žydas Leninas. Pabandykite tokius pakontroliuoti?!
* – Beje, apie bankininkus ir valdžią... Grigorijau Petrovičiau, dar Jėzus Kristus sakė, kad lengviau kupranugariui pralįsti per adatos skylutę, negu turtuoliui išgelbėti savo sielą ir pakliūti į dangų. Tai yra, jau tada buvo pastebėtas ryšys tarp turtingų žmonių ir ligotos dvasios, t.y., – šėtono.
– Taip-taip-taip. Šiandiena jau nustatyta, kad patologinis godumas, t.y., patologinis grobuoniškumas, t.y., visi tie simptomai, kaip taisyklė, būdingi žydų finansistams, – yra psichinių ligų išraiška, kuri vadinasi “Godaus riterio Kompleksu”. Be to, šio reiškinio nepainiokite su normalaus žmogaus sveiku ir natūraliu noru gyventi geriau. Mes čia kalbame apie patologiją. Kiekvieno normalaus žmogaus hipertrofiniai jausmai, t.y., perdėta jausmų forma, pavirsta liga. Meilė – tai puikus jausmas, bet, perdėta forma, ji pavirsta pavydu ir tokio pavydo apsėstas žmogus net gali užmušti savo sutuoktinį, nes per daug mylėjo. Prisiminkite liaudies patarlę – “Žydas turėjo šunį, jį labai mylėjo. Šuo suėdė gabalėlį mėsos – žydas šunį užmušė...”. Taip kad, hipertrofiška meilė ir hipertrofiškas godumas – tai jau liga...
Arba, pavyzdžiui, paimkime dukters meilę savo tėvui – nuostabus jausmas, bet, per daug jausminga forma, tas jausmas virsta “Elektros Kompleksu”, o perdėta sūnaus meilė motinai išsigimsta į “Edipo Kompleksą”. Prisiminkite – bet kokios teigiamos savybės perdėta forma virsta liga... Juk šėtonas, visada ekstremistas. Viduriuko jis nežino.
Kviečiame sekantį liudininką – Vokietijos imperatorių Vilhelmą II-jį. Štai ką šis imperatorius sakė apie žydus: “žydai – visuotinis maras, kurio mes norėtume atsikratyti”
. Šaltinis – sionizmo pradininko Teodoro Gercelio dienoraštis.
* – Aš skaičiau, kad gyvenimo pabaigoje Gercelis visiškai nusivylė sionizmu...
– Jis nusivylė praktiniu Ašero Ginzburgo (Achado Chamo) sionizmu, garsiųjų “Siono išminčių protokolų” autoriaus, kuriuos jis parašė savo europietiškiems tikėjimo broliams kaip Chasidizmo (fanatiškiausios judaizmo sektos) politinę programą. Be to, šias tezes jis parašė dar iki pirmojo sionistų kongreso.
Teodoras Gercelis, kaip piemenų pirmininkas, buvo prieš medžioklinę Ašero Ginzburgo ideologiją ir pirmame sionistų kongrese net buvo jo viršenybė. Bet, netrukus į Gercelį buvo pasikėsinta. Be to, į jį šovė kažkoks žydas... Ir, kaip įprastai, visa tai vyksta tarpusavio aiškinimosi metu tarp piemenų ir medžiotojų – vienas žydas šauna į kitą žydą, o visi kiti žydai šaukia apie antisemitizmą.
* – Grigorijau Petrovičiau, o koks ryšys tarp medžiotojų ir piemenų ir antisemitizmo su persitvarkymu?
– Aš anksčiau jau kalbėjau apie nesutarimus tarp judėjų piemenų ir medžiotojų, kurie yra kaip varomoji spyruoklė mūsų laikų pasaulinėje politikoje. Medžiotojai visada pasisakė už gojų galvijų sunaikinimą ir perėjimą į naujas teritorijas, kurios jų dar neįsisavintos. Piemenys, visada buvo už dvikojų galvijų melžimą ir kirpimą, atšaudant tik pačius protingiausius bandos vedlius.
Šiandiena medžiotojai-izraeliečiai bando užgrobti Rusijos kontrolę, kuria piemenys-misnagdimai* iš JAV jau supančiojo, kad amžiais galėtų melžti. Jų tikslas – panaudoti Rusijos ir jos variagalvių golemų sugebėjimus ir išgąsdinti Amerikos piemenis, bei juos suvaryti į religinius getus.
(* misnaged, mitnagdim, aškenazių tarimu misnagdim; pažodžiui – “prieštarauja”, “prieštarauja”. Hasidų vartojamas terminas, kalbėdamas apie savo ideologinius priešininkus).
(Red. – Medžiotojai jau pašalino (užmušė) piemenišką prezidentą Izraelyje ir užsimojo ant piemeniško prezidento Amerikoje (afera su M. Levinskij), bet, ir ten, ir čia, – nuo savo labiau civilizuotų brolių piemenų, gavo į dantis. Dabar visa jų viltis dėl Sąjungos su Rusija).
* – Grigorijau Petrovičiau, jūs norite pasakyti, kad medžiotojai – tai šlykštieji degeneratai, o piemenys – tai gerieji degeneratai? Arba, vis dėl to, ir vieni, ir kiti yra šlykštieji degeneratai?
– Suskirstymas į medžiotojus ir piemenis, kaip taisyklė, vyksta ideologiniu pagrindu, o ne biologiniu. Ir vienoje, ir kitoje stovykloje yra savi šlykštieji išsigimėliai, blogieji degeneratai ir gerieji išsigimėliai. Tarp jų yra daug įsivaikintų, kurie tik galvoja, kad jie žydai ir viską atlieka tik po ilgamečio ir žiauraus ideologinio praplovimo (tie įsivaikintieji, kaip taisyklė, ir teikia žaliavą tokiam fenomenui, kaip “žydas, bet geras žmogus”).
Kad jums būtų suprantamiau, – prisiminkite menševikus ir bolševikus. Ir vieni, ir kiti, iš esmės, buvo iš judėjų, ir vieni, ir kiti buvo iš gailestingųjų, bet jų požiūris į užimtas teritorijas ir vietinius gyventojus buvo skirtingas.
Manau, kad šlykščiųjų išsigimėlių tarp pusiau laukinių medžiotojų (fanatikų chasidų) turėtų būti daugiau, negu tarp labiau civilizuotų piemenų (eks-misnagdimų iš JAV), bet tiksliau tai įmanoma nustatyti tik atlikus genetinius ir psicho-seksualinius tyrimus tarp kontrolinių grupių iš kiekvienos kategorijos.
Kartoju, kraugeriški medžiotojai, tai tik tie fanatikai (kaip taisyklė, chasidai), kurie mus, gojus, neskaito žmonėmis ir mus prilygina gyvuliams. Tas pats ir su piemenimis. Jeigu piemuo arba medžiotojas mūsų neplėšia ir nelaiko gyvuliais – jis mums ne priešas. O jeigu jis dar pripažįsta ir Aukštąją Sociologiją, tai jis mūsų draugas ir sąjungininkas kovoje su išsigimėlišku šėtonu. Aukštoji Sociologija kovoja ne su žydais, o su šlykščiuoju bionegatyvu.
Chasidas, kuris supranta bionegatyvo daromą žalą ir su tuo kovoja, mums daug artimesnis ir brangesnis už bet kokį naujai iškeptą rusų degeneratą, tegul jis bus nors kaip patriotas-monarchistas Štilmarkas, nors ir pravoslavų episkopu – kaip episkopas-pederastas Nikonas (Ekaterinburgietis).
Bet, tęskime mūsų garsių liudininkų apklausą. Buvęs amerikiečių konsulas Peterburge D. Konneris apie žydus sakė:
“Suteikite judaizmui viršenybę, neribotą valdžią, finansinę laisvę, ir prieš jus stos demaskuotas žudikas, despotas, Šeilokas, nepermaldaujamas ir negailestingas, kaip pati mirtis”.
* – Jis teisus, todėl, kai Rusijoje įsitvirtino žydų jungas, mirtis Rusijoje laisvai siautėjo. Rusia tada tapo tikra mirties valstybe. Badas, ligos... Visos egiptietiškos mirties bausmių rūšys!
– Taip-taip-taip. Aš jau kalbėjau, kad dėl pilietinio karom žmonių buvo prarasta daug daugiau, negu Pirmojo pasaulinio karo metais, o neseniai Rusijoje atspausdinti duomenys, kad pilietinio karo metu žmonių buvo prarasta 3 kartus daugiau, negu visuose Pirmojo pasaulinio karo frontuose kartu paėmus!!!
Teisingai savo knygose rašė Viktoras Suvorovas, kad aršus rusų liaudies pasipriešinimas judo-bolševikiniam jungui buvo toks stiprus, kad buvo sužlugdyti visi pasaulinės revoliucijos planai ir tada Europa buvo išgelbėta nuo gręsiančio mirtino pavojaus. Juk tada jau Vokietijoje ir Vengrijoje buvo suformuotos “komunistinės” vyriausybės... Tik po 20 metų, kai kraujyje buvo paskandinti rusų kaimai, gyvenvietės ir miestai, ir milijonai žmonių buvo suvaryti į konclagerius – Tarybinės Judėjos judo-bolševikinė vyriausybė sugebėjo sutelkti jai reikalingas ordas dėl vakarų Europos užkariavimo, iškėlus kovos lozungą “už šviesią komunizmo ateitį”...
* – O užsimaskavęs pusiau žydas Solženicynas savo knygose rašo, kas “mes skubėjome paklusti”, kad “mes su malonumu paklusome” naujajai valdžiai...
– Nuslopinant vien tik Tombovo valstiečių sukilimą, Raudonosios Armijos nuostoliai buvo maždaug tokie patys, kaip ir jos frontuose su Antante, kartu paėmus. Ir tokių sukilimų buvo dešimtys... “Mes su malonumu paklusome”... Melas, melas, ir dar kartą melas. Juk šėtonas – tai didžiausias melagis, o pagal Bibliją, jis – “melo tėvas”. Kas sukėlė abi “rusų” revoliucijas? Žydai ir rusų degeneratai. Kas aprašo jos istoriją? Vėl gi, žydai ir rusų degeneratai. Todėl, tuo klausimu prisikasti iki tiesos lne taip paprasta.
Pavyzdžiui, labai rimtoje Edvardo Smito knygoje “Stalinas jaunystėje (ankstyvieji nepagaunamo revoliucionieriais metai)”, Niujorkas, 1967 m., 372 puslapyje tiesiai sakoma, kad, jeigu Kerenskio vyriausybė tada būtų turėjusi bent vieną stiprų armijos batalioną (300 žmonių), tai 1917 m. spalio 25 d. naktį jokios revoliucijos nebūtų įvykę. Tą naktį vienas batalionas sprendė viską...
* – Grigorijau Petrovičiau, bet juk tada vietoje “bolševikinio maro” būtų buvusi koka nors kitokia “kadetinė cholera”... Eserai, menševikai, kadetai... ar ne vistiek, kas tada būtų paėmę valdžią? Juk Rusija tada buvo beveik visa apimta AIDS... Valstybiniame organizme tada buvo beveik visiškai sunaikinta imuninė sistema, ir koks skirtumas, nuo kokios ligos žūti?
– Taip... Apie Rusiją galvoti reikėjo anksčiau. Juk Didžiojo Valymo metu Stalinas darė tai, ką privalėjo daryti Nikolajus II. Tūkstančiais šaudydamas visus tuos revoliucionierius – trockistus ir leniniečius, Stalinas darė gerą darbą, nes visi tie žmonės vis viena buvo pasmerkti. Anksčiau ar vėliau, jie patys būtų išžudę vienas kitą. Gaunasi parodoksas – jeigu tuos žydų revoliucionierius būtų likvidavusi dar carinė vyriausybė tarp 1905 ir 1917 metų, tai patiems žydams nuo to būtų buvę geriau. Juk buvo ne tik žydai-revoliucionieriai, bet ir žydai-milijonieriai, juk dar buvo ir šiaip turtingi ir viskuo apsirūpinę žydai, kuriems su išlikusiais rusais teko bėgti į užsienį.
Ir šiandiena, žiūrint į trečią emigracijos bangą, mes jau matome tų žydų revoliucionierių palikuonis, kurie tebebėga nuo revoliucijos, kurią sukėlė jų tėvai ir seneliai. Viskas vyksta pagal vienus ir tuos pačius dėsnius. Visa tai – savo uodegą kandžiojanti gyvatė. Visa tai – froidiniai griovimo ir susinaikinimo kompleksai. “Griovimo Kompleksas” – tai revoliucija, o “susinaikinimo Kompleksas – tai stalininiai valymai.
Dabar imkimės sekančio stambaus liudininko – anglų premjer-ministro ir pusiau žydo pagal motiną – Vinstono Čerčilio.
* – Grigorijau Petrovičiau, bet juk, jeigu Čerčilis – pusiau žydas pagal motiną, tai pagal Izraelio rabinų įstatymus, jis skaitomus tikru žydu?
– Taip-taip-taip. Jo motiną žydę vadino Dženni Džerom, o jo tėvas buvo nuskurdęs anglų lordas, kuris susituokdamas su ta turtinga Bruklino žyde, taip tikėjosi pataisyti savo finansinius reikalus. Taip būna dažnai. Tai štai, pilietinio karo įkarštyje, 1919 m. lapkričio 5 d. pusiau žydas pagal motiną Čerčilis sakė:
“Nėra reikalo pervertinti vaidmenį, kurį suvaidino internacionaliniai žydai-ateistai kuriant bolševizmą ir betarpiškai dalyvaujant rusų revoliucijoje. Dar daugiau, pagrindinis įkvėpimas ir varomoji jėga kyla iš žydų vadų. Tarybinėse įstaigose dirbančių žydų dauguma tiesiog stebina. Ir pagrindinis vaidmuo vykdant terorą, kurį pradėjo įkurta Ypatingoji Komisija kovai su kontrrevoliucija, teko žydams ir, kai kuriais atvejais, – žydėms. Tokį pat šėtonišką rezultatą žydai pasiekė teroro metu, Kai Bela Kunas valdė Vengriją”.
Įdomu tai, kad, 1919 m. nuslopinus vengrų revoliuciją, tos revoliucijos organizatoriai pabėgo į Austriją, kur jų vadą, draugą Belą Kuną, momentaliai pasodino į beprotnamį! Bet, tarybinės vyriausybės prašymu, netrukus jį iš ten išleido ir tiesiai išsiuntė į Tarybų Sąjungą dirbti Kominterne... O dabar visiems žydams reikia aiškintis už to bepročio gentainio darbelius. Matote, ir žydams naudinga visus tuos dalykus žinoti...
Tarp kitko, viena iš Čerčilio giminaičių Amerikoje (pagal jo motinos-žydės liniją) iš karto po revoliucinio perversmo išvažiavo į Maskvą daryti Lenino ir Dzeržinskio skulptūrų... T.y., ji simpatizavo tiems žmonėms, matote, jie – “mūsiškiai”, didieji naujojo judėjiško jungo kunigaikščiai.
* – Bet juk, tai tolygu tam, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje kuri nors anglė būtų nuvažiavusi į Berlyną daryti Hitlerio ir Himlerio biustų! Visas pasaulis lieja apmaudą dėl tų revoliucinių skerdynių, o ji daro jų skulptūras.
– Taip-taip-taip. Priešingybių kova ir vienybė. Tokia maišalynė, kad išsiaiškinti be Aukštosios Sociologijos labai ir labai sunku. Tarp kitko, pagrindinis fašizmo ideologas – žydas Alfredas Rozenbergas gimė ir gyveno Rusijoje ir net keletą metų gyveno Maskvoje (name, netoli metro stoties “Raudonieji Vartai”). Jis puikiai mokėjo rusiškai ir savo “teoriją” grindė pavyzdžiais iš rusų rašytojų-klasikų kūrinių, pagrindinai – iš Dostojevskio.
Aš dar ilgai galiu jums cituoti rimtus liudininkus, kurie praktiškai ištisus du tūkstančius metų unisonu sako, kad “žydai – tai maras”, “maras” ir dar kartą “maras”.. Toks jų nuoseklumas – tiesiog pritrenkia. Tas nepakantumas žydų genčiai ryškus beveik visose pasaulio tautose. Juk nėra didžiojo anti-vokietiškumo, nėra jokio anti-kinietiškumo. Pasitaiko laikino pykčio protrūkių karo metu, bet tokie reiškiniai tęsiasi maksimum porą dešimtmečių, o vėliau viskas nurimsta. Bet prieš žydus – nepakantumas laikosi tūkstantmečiais... Matyt, yra dėl ko...
* – Grigorijau Petrovičiau, neseniai aš perskaičiau knygą pavadinimu “Kitas Izraelis”, kurioje buvo parašyta, kad žydai nuo senų laikų užsiiminėja lytiniu iškrypėliškumu, ir kad tie iškrypimai tokie neigiami, kad tikriausiai dėl jų žydus išvarė iš senovės Chaldėjų Uro. T.y., toje knygoje kalbama apie tai, kad žydus iš Chaldėjos Uro išvarė todėl, kad jie dėl iškrypėliško gyvenimo pasiekė tokį kritinį lygį, prie kurio atsiranda AIDS, ir, kai jie pasidarė to užkrato židiniu – už tai juos ir iškraustė “į 101 kilometrą, t.y., į dykumą.
– Visiškai įmanoma. Aš jau ne kartą sakiau, kad žydus iš senovės Chaldėjos Uro miesto išvarė būtent, kaip gaują seksualiai nesveikų degeneratų ir permanentinių revoliucionierių.
* – Kaip taisyklė, į dykumą tais laikais išvarydavo raupsuotuosius. Šiaip sau į dykumą neišvarydavo...
– Taip-taip-taip. Juk tada juos išvarė iš aukštai išsivysčiusios šalies, iš civilizacijos oazės. Bet žydai tada paklaidžiojo po dykumą ir atslinko į kitą civilizacijos centrą, į senovės Egiptą... Be to, A. S. Šmakovas savo knygoje – “Tarptautinė slapta vyriausybė”, Maskva, 1912 m., 51 puslapyje cituoja romėnų istorikų pasisakymus apie tai, kad iš Egipto žydus į dykumą išvarė kaip raupsuotuosius... Klausimas – kodėl?
Šolochovo romane “Tykusis Donas” pasakojama, kad vienas valstietis dėl girtumo laukuose išprievartavo savo dukterį. Tai to valstiečio kaimynai jį užmušė kuolais. Štai kodėl išsigimėliams neįmanoma gyventi tarp normalių žmonių. Ten visus juos netrukus visus išmuštų kaip šlykščius degeneratus. Vienintelė vieta, kur jie gali slėptis, klestėti ir tyliai kenkti – tai dideli miestai, kur žmonės vienas kito nepažįsta, tarp miestų inteligentijos, tarp kurios išsigimėlių procentas labai aukštas. Nuo civilizacijos centrų visada dvokia puvėsiais...
Žydai puikiai visa tai žino. Jie puikiai žino, kad degeneracija sklinda iš visuomenės viršaus, ir todėl, mišrių santuokų su vietiniais degeneratai pagalba, žydai pastoviai trinasi vietinės visuomenės viršūnėje.
Štai jums šviežutėlis pavyzdys. Gyveno kartą Amerikoje pusiau žydas prezidentas Ruzveltas, ir pas jį vice-prezidentu buvo masonas Trumenas. Kai Ruzveltas mirė, tai vice-prezidentas Trumenas tapo nauju Amerikos prezidentu. Naujas Amerikos prezidentas turėjo dukterį, tai buvo gana nebejauna ir išsigimusi panelė, kuri po to, kai tėtis tapo prezidentu, ištekėjo už jauno ir simpatiško žydo, vieno iš didžiausio Amerikos laikraščio “Niujork Taim” vyriausiųjų redaktorių...
Tą politiką žydai praktikuoja šimtmečiais. Jeigu jūs atidžiai perskaitysite žydišką Senąjį Testamentą, tai patys įsitikinsite, kad žydai nuo senų laikų praktikuoja mišrias santuokas su visuomenės aukštuomenės atstovais, su faraonų dukterimis, arba su pačiais faraonais. Tai protėvis Abraomas savo žmoną pakiša kaip meilužę faraonui, tai bevaisei faraono dukrai pakiša žydų berniuką Mozę...
Matyt, tuo pačiu žydai užsiiminėjo ir senovės Chaldėjoje. O Chaldėjos žyniai pastebėjo, kad žydai tokiu būdu skverbiasi į Chaldėjos visuomenės aukštumas ir, kol dar nevėlu, nutarė nutraukti tą procesą. Štai jums ir dar viena iš priežasčių, kodėl žydai buvo išvaryti iš Chaldėjos Uro.
Kad visa tai patikrintumėme, atsiverskime kitą A. S. Šmakovo knygą – “Laisvė ir žydai”. Aš turiu tik tos knygos kopiją, nes gauti originalą gana sunku. Tarp kitko, tą Šmakovo knygos kopiją man padovanojo viena pusiau žydė iš trečiosios bangos, labai maloni ir padori moteris.
Pirmiausiai susipažinkime su knygos “Žydai ir Laisvė” autoriumi. Autoriaus pavardė – Šmakovas. Vokiškai “šmak” – tai skonis. Pavyzdžiui, žodis “foršmak” reiškia “užkandą”. Taip kad, autoriaus pavardės šaknis – vokiška. A. S. Šmakovas taip pat buvo “Rusų Liaudies Sąjungos” organizatoriumi ir vadovu, t.y., Michailo Archangelo Sąjungos” arba “Juodosios šimtinės”. Tai buvo sveiko ikirevoliucinio antisemitizmo centro, t.y., tai buvo Rusijos teigiamų jėgų sąjunga, vienintelė stambi ir rimta organizacija, kuri priešinosi revoliucinei bionegatyvo psichozei.
Bet, nepaisant vokiškos kilmės, man ta pavardė atrodo įtartina. Kodėl? Esmė tame, kad vokiečių kalba ir žydų sudarkytas jos dialektas, labiau žinomas kaip jidiš žargonas – labai panašūs. Kartą peržiūrinėjau 1988 metų rugpjūčio 23 dienos žydišką “Naują rusų žodį” ir atradau gedulingą pranešimą: “Su didžiausiu liūdesiu pranešame, kad rugpjūčio 21 dieną Niujorke mirė mūsų artimas ir brangus draugas Genadijus Šmakovas”.
Tai yra, mirė trečios emigracijos bangos žydas, ir jo pavardė – Šmakovas. Šalia – straipsnelis, kuriame pasakojama apie tą Genadijų Šmakovą. Pasirodo, jis buvo teatro ir baleto kritikas. Apie tai mums praneša ne kas nors kitas, kaip Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis, artimas velionio draugas, o kai kurie emigracijos leidiniai priduria – artimas intymus velionio draugas. Genadijus Šmakovas mirė būdamas 48 metų amžiaus. Ankstokai... Tarybų Sąjungoje liko jo sūnus Kirilas... O kodėl gi sūnus neišvažiavo su tėčiu į Ameriką? Gal būt tėtis – semitas, o sūnus – antisemitas?
Genadijus Šmakovas taip pat užsiiminėjo anglų, vokiečių, ispanų, prancūzų ir italų poezijos ir prozos vertimais. Ką gi jis vertė? Pirmiausiai, pusiau žydą Prustą, tą stambų prancūzų rašytoją, absoliutų degeneratą ir atvirą pederastą. Prisiminkite – jeigu kas nors domisi degenerato Prusto darbais, tai galite būti tikri, kad, kaip taisyklė, jo darbais domisi jo dvasinis sėbras.
* – Panašus atpažįsta panašų... T.y., tie žmonės jo darbuose randą kažką tokio, kas artima jų sielai...
– Taip-taip-taip. Jie randa tiesą pas pusiau žydą ir pederastą, kuris beveik visą savo gyvenimą praleido kambaryje, kurio visi langai buvo pastoviai uždaryti, užuolaidos nuleistos, o sienos apklijuotos kamštiniais lakštais. Prustas buvo suparalyžuotas ir pastoviai gulėjo lovoje, pramogavo tuo, kad adata iki kraujo badydavo baltas peles... Tai yra, jis buvo psichinis ligonis ir aiškus sadistas.
Toliau, Josifas Brodskis rašo, kad Genadijus Šmakovas vertė ir Kafką, tą čekų žydą-šizofreniką. Dėl tų degeneratų iš įvairios literatūros užpildžiau visą kartotekos seriją. Tai šiandieną į Kafką žiūri kaip į genijų. Bet pats Kafka prieš mirtį sudarė testamentą, kuriame uždraudė leisti jo kūrinius. Panašu, kad jis buvo sąžiningas išsigimėlis, todėl pats save uždraudė! Bet jo testamentas buvo pažeistas, ir visą tą šizofreniją šiandiena spausdina kaip “gilaus genijaus” nušvitimą ir “genialaus mąstytojo” atviravimus.
Genadijus Šmakovas vertė ir Garsiją Lorką – vieną iš ispanų stambių poetų, kuri frankistai Ispanijos pilietinio karo metu sušaudė kaip komunistų pamišėlį. Genadijus Šmakovas vertė ir degeneratą Eliotą, vertė ir Džeimsą Bolduiną... Jums ką nors sako Džeimso Bolduino vardas? Tai – negras-pederastas, kuris dar 20-siais metais spjovė ant Amerikos ir apsigyveno Paryžiuje. Ten jis rašė knygas tik pederastinėmis temomis. T.y., buvo aiškus išsigimėlis iš amerikietiškų negrų. Kaip taisyklė, Amerikoje jo kūryba domisi tik pederastai.
Štai kokią kompaniją pasirinko Genadijus Šmakovas. Pavyzdžiui, Polis Verlenas padaro – Artūrą Rembo, o vėliau jie abu ta tema kuria eilėraščius. Didieji prancūzų poetai... Po to pasirodo Genadijus Šmakovas ir visą tą pederastišką šlamštą išverčia į rusų kalbą, tokiu būdu plačioms tarybinėms masėms propaguoja degeneraciją...
Į Jungtines Valstijas Genadijus Šmakovas emigravo 1975 metais, kur ir toliau dirbo teatro kritiku, o taip pat rinko ir spaudai ruošė XX amžiaus rusų poetų kūrinius. Bet kuriuos iš jų jis propagavo? Labiausiai – Michailą Kuzminą ir Sofiją Parnok. Be to, Kuzminas buvo pederastu, o Parnok – buvo lesbietė. Michailas Kuzminas dar iki revoliucijos išleido savo knygą “Sparnai”, kur jis atvirai garbino homoseksuališką meilę. Toje knygoje jis labai vaizdžiai rašė, kaip pederastams išauga sparnai ir kaip jie pavirsta angelais. Iki revoliucijos tai buvo pati žinomiausia knyga apie pederastiją. Daugelis autorių tada maskavo tokius dalykus, pavyzdžiui, Dostojevskis, bet Kuzminas apie tai rašė atvirai. Homoseksualumą jis lyg tai propagavo ir garbino.
Įdomu tai, kad stalininio valymo metais, Stalinas į Sibirą sugrūdo vos ne pusę tarybinių rašytojų, o štai, Kuzmino nelietė! Solženicynas skundžiasi, kad tada apie 600 literatų buvo arba sušaudyti, arba išsiųsti į lagerius. O Kuzmino – nelietė! Jis ir tarybiniais metais vaikščiojo po paranke su draugais pederastais, kaip moteris dažėsi lūpas ir akis. Kodėl gi Stalinas jo nelietė? Ogi todėl, kad, kaip pederastija atvira, ji mažiau pavojinga, negu užmaskuota. Juk atviros pederastijos atveju, visada galima pritaikyti atitinkamas priemones... Dar daugiau, juos visada galima panaudoti kaip jauką prislopintiems homikams...
Atviri homikai mažiau pavojingi. Dar filosofas Deni de Ružmonas dėl to sakė, kad šėtonas pavojingas ne tada, kai jis prieš mus ir mus gąsdina, o tada, kai mes jo nematome. Kitais žodžiais, atviros lesbietės mažiau pavojingos, negu nuotaka arba žmona, kuri kenčia nuo prislopinto homoseksualumo ir tą nuo jūsų slepia. Tos prislopintos lesbietės gali sugadinti visą jūsų gyvenimą. Ir panašu, kad Stalinas visa tai įvertino...
O kas tokia Sofija Parnok? Sofija Parnok buvo žydė, lesbietė ir žinomos Marinos Cvetajevos intymi draugė, kuri, galų gale, pasikorė. Jos “draugavo” dar iki revoliucijos, dvi jaunos merginos, dvi lesbietės, dvi poetės. Bet Sofija Parnok buvo mažai žinoma poetė, o Marina Cvetajeva buvo labai populiari ir žinoma plačiai skaitančiai publikai. Savo eilėraščiuose ji paskyrė ištisą ciklą pagyrų savo lesbietiškai draugei, kuri jai buvo kaip šviesos spindulys tamsioje karalystėje... Tamsioje “šlykščių” vyrų karalystėje...
Bet grįžkime prie knygos “Laisvė ir žydai” autoriaus – A. S. Šmakovo. Ką tik aš jums papasakojau apie jo bendrapavardį, žydą iš trečiosios bangos, ir jums parodžiau, koks tai buvo žmogus. Visiškai įmanoma, kad ir antisemitas A. S. Šmakovas taip pat turėjo žydiško kraujo. Pavyzdžiui, hitlerinės slaptosios policijos viršininkas – antisemitas vokiška pavarde Heidrichas, buvo trys ketvirtadaliai žydo, kurio tikroji pavardė Ziuss, kas vokiškai reiškia “saldusis”. “Galutinio žydų klausimo sprendimo” autorius, antisemitas vokiška pavarde Himleris, pasirodo, buvo pusiau žydas. Ir, kaip jūs žinote, visa tai baigėsi labai blogai, o dėl visko kalti buvo tie aršūs žydų ėdikai-antisemitai, kurie, kaip taisyklė, patys turėjo žydiško kraujo.
Tai štai, visiškai įmanoma, kad ir tas A. S. Šmakovas pats turėjo žydiško kraujo, ir tai jį pastoviai jaudino... Daugelis aršių antisemitų – psichiškai ir seksualiai nenormalūs žmonės, kurie savotiškai labai nelaimingi, štai jie ir ieško, ieško, ieško savo nelaimių priežasčių ir taip prieina iki ekstremizmo, kuris būdingas žydiško kraujo turintiems žmonėms...
* – Bet, kaip taisyklė, jie giliausiai prisikapsto iki tiesos.
– Taip-taip-taip. Juk jie visą savo gyvenimą pašvenčia antisemitizmui, bet, kaip taisyklė, nutyli, kad jie patys – žydiško kraujo nešiotojai. Tą knygą A. S. Šmakovas parašė iš karto po 1905 metų revoliucijos ir ji buvo išleista 1906 metais. Joje pateikta masė citatų iš to meto laikraščių. Ypač iš Odesos ir Peterburgo laikraščių. Pavyzdžiui, žydas-teroristas Odesoje į minią metė bombą. Žuvo – 25 žmonės, sužeista – 75. Toliau, smulkiai aprašyta, kiek nukentėjo vyrų, kiek moterų, kiek vaikų. Bombą metė kažkoks aiškiai pusprotis žydas, be to, bombą metė – ne į gubernatorių, ne į ministrą, o, paprasčiausiai, į moterų ir vaikų minią...
* – Ir tas žudynes dabar vadina darbininkų ir valstiečių revoliucija?!
– Taip-taip-taip. Šiandiena, kai tik kalba užeina apie revoliuciją, mes manome, kad 1917 metais buvo tikra revoliucija, o 1905 metais buvo tik parodija. Mes juk apie ją beveik nieko nežinome! Tarp kitko, V. I. Leninas sakė, kad 1905 metų revoliucija buvo 1917 metų revoliucijos generalinė repeticija. Ir jis buvo teisus. Kai jūs susipažinsite su to laikotarpio laikraščių pranešimais, tai įsitikinsite, kad 1905 metai buvo labai kruvini. Ir, jeigu carinė vyriausybė būtų žinojusi visa tai, apie ką mes su jumis kalbame, jeigu Caras ir Sinodas būtų laiku sudarę komisiją iš mokslininkų ir teologų, kuri butų gerai ištyrusi šį klausimą, tai jie būtų galėję panaudoti reikiamas priemones, ir įvykiai būtų susiklostę visiškai kitaip. Bet, kaip bebūtų gaila, to neįvyko... Ir Caras, ir Sinodas, nusikalstamai nieko nedarė.
Tik antisemitas A. S. Šmakovas rašė savo knygas. 108 puslapyje jis tiesiai rašo, kad žydai labai linkę išdavystei. Bet kas gi yra išdavystė? Polinkis išdavystei – tai psichinė liga, kuri pasireiškia švelnia forma. Tarybiniai psichiatrai tai vadina “lėtine šizofrenija”. Geras dvasiškai nestabilių žmonių pavyzdys su “lėtine šizofrenija” yra Stalino duktė – Svetlana Stalina. Tris kartus ji bėgiojo, tai šen, tai ten. Jos tėtis Rusijoje statė komunizmą, o duktė išdavė savo tėvą ir pabėgo į Ameriką. Pagyveno-pagyveno Amerikoje – nepatiko, iš ten pabėgo atgal į Tarybų Sąjungą. Pagyveno-pagyveno Sąjungoje, vėl nepatiko, ir vėl pabėgo į Ameriką – nepatiko, ir vėl pabėgo, bet šį kartą į Angliją...
Aš jai galiu gana tiksliai pasakyti, kuo visi tie bėgiojimai pasibaigs. Jos motina gyvenimą baigė savižudybe, ir Svetlana savo gyvenimą gali baigti kilpoje. O jeigu ne kilpoje, tai išgers dozę migdomųjų arba nusigers, kaip jos brolis Vaska. Įdomu tai, kad Svetlanos Allilujevos duktė, Stalino anūkė, nė žodžio nemoka rusiškai.
Žinoma, visi jie keistuoliai... O viso to priežastis yra dvasinis nestabilumas, kuris būdingas žydiško kraujo turintiems žmonėms. Tai ir yra antisemitizmo šaknis, priežastis to, kad žydai visada linkę išduoti. Ir apie tai sako ne tik A. S. Šmakovas, bet ir daugelis kitų specialistų.
Kaip matote, ši tema yra neišpasakytai sudėtinga ir prieštaringa, ir vienos paskaitos tai temai nepakanka. Bet mūsų laikas jau artėja prie pabaigos, ir aš manau, kad šį “žydų klausimą” mes pratęsime sekančiame semestre. Manau, kad šiai temai mes paskirsime visą Aukštosios Sociologijos paskaitų ciklą ir tai pavadinsime “Dieviškoji tauta”.
Baigdamas šiandieninę paskaitą noriu jums dar kartą priminti, kad Aukštoji Sociologija – tai ne dogma, o vadovėlis darbui. Ji jums padės savo aplinkoje išsiaiškinti bloguosius degeneratus ir šlykščiuosius išsigimėlius. Tai – pirmas jos praktinis pritaikymas.
Antras Aukštosios Sociologijos praktinis pritaikymas – tai šlykščiųjų degeneratų išaiškinimas tarp patriotinių judėjimų ir organizacijų lyderių (Štilmarkas, Limonovas ir į juos panašūs).
Trečias Aukštosios Sociologijos praktinis pritaikymas – tai jūsų vaikų ir anūkų apsaugojimas nuo mirtinų klaidų, kurios galimos aklai einant per gyvenimą. Nuo galimo bionegatyvaus jūsų giminės užkrėtimo per šeimynines sąjungas su prislopintais arba atvirais pederastais. Juk visi jie šių Aukštosios Sociologijos paskaitų kratysis kaip velnias kryžiaus. Taip jūs juos ir atpažinsite.
Baigdamas Aukštosios Sociologijos antrą paskaitų ciklą, noriu dar kartą kreiptis į visus klausytojus, teležiūrovus taip pat ir skaitytojus, nes aš tikiuosi, kad viešumo ir persitvarkymo laikais visos mano paskaitos pagaliau bus parodytos per televiziją – juk ne be reikalo mes jas nufilmavome į 36 videokasetes, po 2 valandas kiekvieną iš jų?!!
Mano brangūs draugai – visi normalūs žmonės žemėje, visi geri ir sąžiningi išsigimėliai, visi sąžiningi vienuoliai ir šventikai... Prašau, dar kartą atidžiai perskaitykite visas mano knygas.
Jeigu kas nors iš skaitytojų ir pasijus esantis degeneratu, toks žmogus visada turi pasirinkimą: jis gali būti geru degeneratu, blogu degeneratu arba, šlykščiuoju išsigimėliu.
Nepamirškite, kad daugelis degeneratyvinių sektų narių klaidingai mano, kad jie – degeneratai, bet, iš tikrųjų – daugelis iš jų buvo įsivaikinti, arba jų tėvai buvo įsivaikinti. Bet kuriuo atveju, – 90% garsiausių žmonių žmonijos istorijoje buvo geraisiais degeneratais. Todėl, prašau, būkite labai atsargūs su degeneratais ir degenerologija.
Kaip aš jau anksčiau buvau perspėjęs – tai labai efektyvus ginklas, toks pat efektyvus, kaip ir biologinis, bet, tuo pačiu, jis ir pavojingas. Jūs juk namuose neeksperimentuosite su maro mikrobais po vieno – dviejų užsiėmimu laboratorijoje.
Studijuokite šį mokslą. Apmąstydami. Atsargiai. Gerai apmąstykite perskaitytą ir jokiais būdais neskubėkite su išvadomis.
Asmeniškai aš, žmogų pradedu laikyti degeneratu tik po to, kai toks žmogus savo veiksmais tai įrodo. Keletą kartų.
Kaip taisyklė, vidutiniam žmogui būtina pademonstruoti 5-6 degeneratyvius požymius, kad jis būtų įrašytas į degeneratų kategoriją. Net jeigu jis pats visose kryžkelėse šauktų – kad jis jau yra 100% degeneratas, bet, tuo pačiu, kovos su degeneracijos demonais, kovos prieš kitus bionegatyvius degeneratus – jis išliks mano draugu ir sąjungininku.
Ir dar vienas patarimas – aš gavau šimtus laiškų nuo daugybės mano skaitytojų iš viso pasaulio. Iš Australijos, Rusijos, Naujosios Zelandijos, Izraelio, Anglijos Prancūzijos, JAV, Vokietijos, Japonijos... Ir beveik visuose laiškuose yra labai įdomių pastebėjimų – mano skaitytojai mano knygas kaip lakmuso popierėlį duodavo savo draugams ir tylomis stebėdavo jų reakciją. Rezultatas visada būdavo vienas ir tas pats – jie prarasdavo apie pusę savo, taip vadinamų, draugų.
Tokiu būdu, stebėdami reakciją į mano paskaitas, į mano knygas, į mano web puslapį, jūs gana savarankiškai ir tikslai galėsite daryti išvadas apie draugą “X” ir apie daugelį kitų draugų.
Tepadeda jums Dievas.
Grigorijus Petrovičius Klimovas