Praeitoje paskaitoje mes susipažinome su dviem eiliniais juodadarbiais iš psichologinio karo specialaus projekto – Viačeslavu Zavalyšinu ir Michailu Koriakovu ir pradėjome analizuoti trečią “kūrybinio darbo baltąjį negrą”, trečią “Laisvės” radijo muškietininką – Vladimirą Jurasovą, taip pat žinomą kaip – Volodka Rudolfas, radijo pulkininkas Paninas, eilinis Sinelnikovas, ir, kaip romano “Mano vardas – Legionas” herojus – Ostapas Ostapovičius Oglojedovas, Ostapo Benderio sūnus.
Iš praeitų paskaitų jūs jau žinote, kad, praktiškai visa “Laisvės” radijo darbuotojų grupė turėjo draugo Lenino latentinio homoseksualumo Kompleksą, kurio pagrindu buvo organizuojamas visas tas psichologinis karas. Vladimiras Jurasovas toje grupėje nebuvo išimtimi.
Pirma, jis pats man pasakojo, kad kilęs iš Rostovo urkų, o jo senelė buvo žydė. Reiškia, jis kaip minimum buvo ketvirtadalis žydo iš Rostovo, kur žydų iš tikrųjų buvo labai daug. “Konclageris, – sakė jis man, – štai mano universitetai”. Ten tiek sužinai, kad tiek jokiame tikrame universitete nesužinosi”. Aš jį pažinojau ilgus metus ir galiu pasakyti, kad Jurasovas iš tikrųjų buvo originalus ir daug žinantis žmogus, bet visko jis buvo prisigaudęs paviršutiniškai, be to, būdamas didelis melagis, jis taip įtikinamai melavo, kad kartais ir pats tuo patikėdavo. Abi jo žmonos Volodką Jurasovą laikė psichiškai nesveiku žmogumi. Tarp kitko, Machačkalos psichiatrinės ligoninės vyriausiasis gydytojas draugas Vilinskij taip pat tvirtino, kad “šizofreniją lydi ne tik didybės manija ir persekiojimo manija, bet taip pat ir paaštrėję intelektualiniai sugebėjimai”
.
Pavyzdžiui, kai Volodką turėjo pašaukti į Tarybinę Armiją, jis nepasimetė, o rado pažystamų gydytojų-žydų, kurie jam patarė gerti savo paties šlapimą, kad padidinti rūgštingumą ir, tokiu būdu, imituoti inkstų nefritą. “Tada tave į armiją neims” – pasakė jie. Jų patarimu, Volodka prieš medicininę komisiją pradėjo gerti savo paties šlapimą, ir... jo iš tikrųjų į armiją nepaėmė, nes rado nesveikus inkstus.
Antra, draugiško pokalbio metu, Volodka Jurasovas pats prisipažino, kad jaunystėje užsiiminėjo pederastija, bet tai darė ne todėl, kad buvo pederastu, o – “šiaip sau, dėl sportinio intereso”.
* – Įdomus prisipažinimas...
– Taip-taip-taip. Кoks normalus vyras jaunystėje užsiiminės pederastija “šiaip sau, dėl sportinio intereso”?
* – Grigorijau Petrovičiau, žmonės paprastai užsiiminėja lengvąja atletika, šachmatais, futbolu, plaukimu...
– Taip-taip-taip. O Volodkos Jurasovo ir jo draugelių interesai buvo gana savotiški. Toliau jis man gana atvirai papasakojo, kad tuo metu Leningrade buvo labai populiarus vienas skverikas, kuriame vyko pati tikriausia pederastų mugė.
* – Normalūs žmonės apie tai visiškai nieko nežinojo ir net nepagalvojo...
– Tame ir esmė. O jis tuos dalykus puikiai žinojo ir man smulkiai pasakojo apie visas detales iš tos “pederastų mugės” gyvenimo. Tą mugę pridarė Didžiojo Valymo metu, kai juos visus vienu kartu susėmė. “Ir, žinai, Griša, – sakė jis man, – mane tada taip pat areštavo dėl to paties reikalo. Pas mane rado užrašų knygutę, kur aš buvau susirašęs visų savo pažįstamų vardus, ir tarp jų buvo visas būrys pederastų. Ir dėl tos prakeiktos knygutės mane tada taip pat susėmė”.
Mes su juo ilgai ir gana atvirai kalbėjomės, ir iš to pokalbio aš supratau, kad, būdamas studentu, Volodia tada kartais uždarbiaudavo savo užpakaliu, tai yra, buvo lyg tai homoseksualiu prostitutu-mėgėju. Vargšas studentas, stipendijos nepakako, kartais iš viso be stipendijos gyvendavo, štai ir nusprendė Volodka Jurasovas užsidirbti iš šalies. Šiuo metu Amerikoje taip pat nemažai tokių “studentų”. Bet, panašu, kad jis buvo ne šiaip sau homoseksualiu prostitutu, bet ir NKVD informatoriumi. Tarybiniai organai susidomėjo jo klientais ir, panašu, kad jam už tą informaciją primokėdavo. Aš manau, kad jis užsidirbdavo ir vienur, ir kitur. T.y., iš vienos pusės, pakišdavo savo užpakalį, o iš kitos pusės – parduodavo tuos, kas tuo užpakaliu naudojosi.
* – Ta NKVD metodika primena Fidelio Kastro metodiką, kuris Kuboje uždarė visus liaudies bardakus, bet paliko vienus viešuosius namus aukščiausiems armijos karininkams, kad žinotų – kas, kaip ir kuo naudodavosi...
– Taip-taip-taip. Ir ilgam įvedė tvarką savo saloje. Kiek metų praėjo, o dar niekas jo nenuvertė... Taip buvo, yra ir bus...
Didysis Valymas prasidėjo iš karto po Kirovo nužudymo. Sekančią naktį Leningrade areštavo visus pederastus. Kaip pasirodė, jie visi NKVD jau buvo suregistruoti. O vėliau susėmė ir Volodką Jurasovą. T.y., iš pradžių susėmė visus jo klientus, o vėliau ir jį patį išsiuntė į lagerius.
Būdamas Miunchene, Volodka Jurasovas vedė Verą Droževskąją, kuri jau turėjo du vaikus nuo trijų buvusių vyrų. Abu Veros seneliai buvo alkoholikais ir gyvenimą baigė savižudybėmis. Pirmasis jos vyras buvo ukrainiečių nacionalistas ir prie Stalino buvo sušaudytas. Antrasis jos vyras taip pat buvo ukrainiečių nacionalistas ir jį hitlerinės okupacijos metu sušaudė jau vokiečiai. Trečiasis jos vyras buvo rašytojas ir gyvenimą baigė savižudybe. Nuo tų trijų vyru ji turėjo dvi dukteris, abi – totalios šizofrenikės... Ir štai, tokią moterį su dviem svetimais vaikais ir trimis buvusiais vyrais ir vedė Rudolfas-Jurasovas-Paninas-Sinelnikovas. Koks normalus žmogus taip darys, ypač pokariniais metais, kada vyrų katastrofiškai trūko, ir nuotakų pasirinkimas buvo didžiulis? Varnas skrenda prie varno...
Po 10 metų jis su pirmąja žmona, su ta sąžininga nuodėmingąja Vera Droževskaja, išsiskyrė, ir vedė antrą kartą. Ir vėl – tragikomedija. Jam – 50, nuotakai – 20 metų. Ta mergaičiukė tada dirbo “Amerikos komitete kovai su bolševizmu”, o ten, kaip taisyklė, normalių žmonių neėmė. Net 20-metes merginas – sekretorėmis tada ėmė į darbą tik pagal rekomendacijas. Juk 20 metės už 50-mečių išteka tik tos moterys, kurioms vyras, kaip toks, nereikalingas nes jos, paprasčiausiai, nori užsimaskuoti kaip normalios moterys, turėti šeimą, turėti vaikų ir atrodyti – kaip visos.
Tarp kitko, ta jo antroji žmona buvo iš senos dvarininkų Kulomzinų giminės, be to, jos senelis buvo carinės Rusijos Valstybinės Tarybos pirmininku, tai yra, aukšto skrydžio paukštis.
* – Grigorijau Petrovičiau, o kas tai yra carinės Valstybinės Tarybos pirmininkas?
– Valstybinė Taryba prie caro turėjo didelę valdžią ir sprendė platesnį klausimų ratą, negu Aukščiausioji Rusijos Taryba, ir carinės Rusijos Valstybinės Tarybos pirmininkas buvo labai aukšto rango žmogus.
Ir taip, jos senelis buvo Valstybinės Tarybos pirmininkas, o anūkė – išteka už psichiškai nesveiko ir seksualiai nenormalaus ketvirtadalio žydo-nusikaltėlio. O jeigu jos vyras – nusikaltėlis, ir dar turintis žydiško kraujo, tai reiškia, kad ir ji pati buvo kažkokia nenormali, t.y., išsigimusi. Volodkos Jurasovo antroji žmona mums akivaizdžiai demonstruoja, kodėl žlugo carinė Rusiją. Dėl išsigimimo... Būtent degeneracija visuomenės viršūnėje pagimdė tokį supuvusi liberalizmą, kuris išprovokavo revoliuciją. Štai dėl to mums visiems iki pat šiol tenka srėbti tą kruviną košę...
* – Tai yra, marksistinė teorija dėl klasių kovos – netiksli. Iš tikrųjų klasių kova vyksta visiškai kitame lygyje – vyksta sveikų žmonių klasės kova su išsigimusių ligonių klase.
– Taip-taip-taip. Mordochejus Levi (Karlas Marksas) savo laiku išrado klasių kovą, kurioje, iš vienos pusės, buvo buržujai, o iš kitos pusės – vargšai darbininkai ir valstiečiai. Bet, tikroji klasių kova – tai kova tarp sveikų žmonių ir degeneratų, t.y., kova tarp šėtono ir Dievo. Su Dievu – visi normalūs žmonės ir sąžiningi išsigimėliai, o su šėtonu – visi blogieji ir šlykštieji degeneratai. Savo enciklikoje Romos popiežius pasauliui taip pat sakė, kad pusė žmonių gyvena su Dievo palaima ir pusė – veikiami šėtono, o šiandiena tą patį tvirtina ir daktaro Kinsi statistika.
Carinėje Rusijoje dėl vangių caro ir aukščiausios dvasininkijos veiksmų sveikoji pusė tą kovą pralaimėjo ir todėl įvyko ta šėtoniška revoliucija ir įsigalėjo ta satanistinė judo-bolševikinė tarybų valdžia. O visas tas dalinimas į dvarininkus, buržujus, darbininkus ir valstiečius – visa tai buvo tik akių dūmimas. Šiandiena, po 70 metų, mes matome, kad nuo tos satanistinės valdžios nukentėjo visi – ir darbininkai, ir valstiečiai, ir dvarininkai, ir buržujai. Visa tai buvo dėl klaidingo supratimo apie klasių kovą.
Štai kodėl aš ir sukūriau visas tas Aukštosios Sociologijos paskaitas, kad gorbačiovinis politinis biuras, kol dar ne per vėlu, pakeistų savo pažiūras į marksistinę-lenininę chimerą, į kovą tarp vargšų ir turtingųjų, apsiginkluotų Aukštosios Sociologijos dėsniais ir pasenusį lozungą “Visų šalių proletarai, vienykitės!” pakeistų į aktualesnį “Sveikieji žmonės ir sąžiningi išsigimėliai – burkitės į kovą su šlykščiojo bionegatyvo viršenybe!”.
* – Cerkvė ir valstybinis aparatas su paskutiniuoju caru priešakyje nustojo vykdyti kovos funkcijas su bionegatyvu, kas ir privedė prie šalies imuninės sistemos išnykimo.
– Taip. Cerkvė ir caras privalėjo aktyviau slopinti visą tą brudą arba, nors netrukdyti sveikoms jėgoms kovoti su bionegatyvu po 1905 metų revoliucijos, kurios buvo susivienijusios apie Rusų Liaudies Sąjungą.
Bet, grįžkime prie mūsų herojų. Kai Volodkos Jurasovo antroji žmona madam Kulomzina pasiekė klimaksinį amžių, ji – būdama 45 metų amžiaus ir, turėdama jau 20 mečius sūnų ir dukrą – metė jį, ir liko 75 metų Volodka Jurasovas vienas kaip kelmas, – nei žmonos, nei vaikų, nieko. Tada jis pats man sakė, kad jai buvo aiškus klimaksinis pamišimas. Visą gyvenimą jis vadovavosi lozungu – “Kaip išgyventi”, o gyvenimo pabaigoje jau galvojo “Kaip baigti gyvenimą”...
Be to, reikia pripažinti, kad jis buvo originali asmenybė. Pavyzdžiui, jis per amerikiečių televiziją kalbėjo, kaip... artimiausias maršalo Žukovo bendražygis. Tas eilinis elektrikas, kuris gėrė savo šlapimą tam, kad išvengtų armijos, – per amerikiečių televiziją kalbėjo kaip artimiausias maršalo Žukovo draugas nuo 1941-1945 karo metų. Ir visą savo gyvenimą jis tokiais dalykais užsiiminėjo. Kai amerikiečių spaudoje kilo triukšmas dėl “tarybinės vandenilinės bombos išradėjo” akademiko Sacharovo, Volodka Jurasovas tada momentaliai prisistatė akademiko Sacharovo artimiausiu draugu ir bendražygiu, matote, jie kartu darė tarybinę vandenilinę bombą... Amerikiečių televizininkai ir tuo patikėjo, nes jiems reikėjo sensacijos, nes amerikiečių spauda ir televizija iš tokių sensacijų ir gyvena... Volodka net įsigudrino gauti interviu iš pačios Eleonoros Ruzvelt!
* – Tai iš pačio JAV prezidento Franklino Ruzvelto žmonos?!
– Štai-štai-štai.
* – Tai ji juk buvo pati didžiausia lesbietė!
– Taip-taip-taip. Pati didžiausia lesbietė. Neseniai apie tai net visa knyga išėjo, kurioje smulkiai aprašoma apie tai, kaip ji gyveno su savo meiluže tiesiog Baltajame Name ir parašė virš 3000 meilės laiškų!
Susitikimo prie Elbės eilinių metinių švenčių metu, amerikiečių spaudoje buvo atspausdinta fotografija, kurioje už stalo sėdėjo Eleonora Ruzvelt, o šalia – Volodka Jurasovas, kuris ėmė iš jos interviu “Laisvės” radijui. O Sąjungoje įtempę ausis to interviu įdėmiai klausėsi tarybiniai žmonės. Juk prezidentą Ruzveltą prisiminė daugelis, o čia – garsus tarybinis radijo pulkininkas ima iš jo žmonos interviu...
* – O jeigu daiktus pavadinti tikraisiais vardais, tai gaunasi, kad tarybinis kriminalinis nusikaltėlis-pederastas ėmė interviu iš amerikiečių lesbietės ir visa tai “Laisvės” radijo bangomis buvo perduodama į TSRS.
– Taip-taip-taip. Štai taip jie ir kvailino milijonus tarybinių žmonių. Štai taip jie ir drumstė, drumstė ir drumstė vandenį, kol iš jo nepradėjo lįsti velniai-disidentai.
* – Tai yra, su užduotimi jie susitvarkė ir išjudino visą tą tarybinio bionegatyvo šėtonišką pelkę?
– Taip-taip-taip. Su užduotimi jie susitvarkė ir savo pensiją Volodka Jurasovas tikrai užsitarnavo.
Pas žydus jis išsitarnavo iki “Išeivijos rusų rašytojų ir mokslininkų literatūros pagalbos fondo” viceprezidento pareigų. To literatūrinio fondo prezidentu buvo pats Jakovas Moisejevičius Cvibalas (“Andrejus Sedych”), o vice-prezidentu pas jį buvo – Volodka Jurasovas.
Tie vaikinai tada surinko pinigus iš visų, bet padėjo tik į save panašiems, t.y., savo bionegatyviems broliams ir seserims. Nina Berberova knygoje “Žmonės ir melas”, Niujorkas, 1986 m., pranešė, kad Cvibakas (Andrejus Sedych), literatūrinio fondo prezidentas ir “Naujo rusų žodžio” vyriausiasis redaktorius, buvo masonu nuo 1926 metų. Pateikė net partinio bilieto numerį ir pranešė, kad jį į masonus įšventino pats Aleksandras Fiodorovičius Kerenskis. O apie tai, kad to fondo vise-prezidentas Volodka Jurasovas taip pat buvo masonu, mes jau kalbėjome praeitoje paskaitoje. Štai tada tie du masonai ir rinko iš rusų emigracijos pinigus, be to, gana įkyriai rinko, o tuos pinigus dalino tik savo bionegatyviems broliams ir seserims, tai yra, visų spalvų ir atspalvių išsigimėliams. Normaliam vargstančiam poetui arba rašytojui jie niekada nieko nedavė.
* – Ne degeneratyvinės profsąjungos nariai?
– Taip-taip-taip. Gryna apgavystė. Pavyzdžiui, jie dešimtmečiais mokėjo pensiją garsaus anarchisto Bakunino anūkei, Paryžiuje gyvenančiai senai masonei Katkai Bakuninai.
Tiksliai taip pat šiandiena iš JAV sveikosios gyventojų dalies renkami dideli pinigai – mokesčių pavidalu ir, per “Volferio” sistemą maitina tuos parazituojančius bionegatyvus, t.y., tuos niekšus, kuriais rėmėsi dar draugas Leninas. Tokiu būdu, jie maitina naują bionegatyvą, kurie vėliau pradės kelti naujas revoliucijas.
Ir taip, suveskime rezultatus. Pirmoji Volodkos Jurasovo žmona Volodką vadino šizofreniku. Antroji Volodkos Jurasovo žmona jį vadino paranojiku. Aš manau, kad jos abi buvo teisios, nes paranoja – tai šizofrenijos sudedamoji dalis, tai jums bet kuris psichiatras patvirtins. Tokiu būdu, ir mūsų trečiasis muškietininkas, mūsų trečiasis “kūrybinio darbo baltasis negras” – visą savo gyvenimą buvo bionegatyviu parazitu, susirado dvi keistas moteris, padarė jas savo žmonomis, ir abi jos vienu balsu tvirtino, kad jis psichinis ligonis.
Ir taip, mes su jumis išanalizavome tris vyrus, tris “baltuosius negrus”, tris psichologinio karo specialaus projekto juodadarbius, bet kai kurios damutės-feministės gali įsižeisti ir pasakyti, kad iš mano pusės nemandagu apeiti jų savo dėmesiu, todėl, kad tos moterys neįsižeistų, šiandiena aš išanalizuosiu dar vieną asmenybę, moteriškos lyties asmenybę, kuri taip pat ilgai dirba psichologinio karo fronte.
Liudmila Torn – mano jaunystės laikų pažįstama, kurią aš asmeniškai pažinojau nuo 1956 metų. Tada jai buvo 20 metų ir aš, kaip viengungis, net buvau ja susidomėjęs...
Šiandiena Liudmila Torn – Niujorko “Fridom Hous” organizacijos “Žmogaus teisių” skyriaus direktorius, ji taip pat yra “Sacharoviškų pokalbių” organizatoriumi ir direktoriumi. Neseniai jos iniciatyva, Niujorke įvyko eilinis vakaras, pašvęstas akademiko Sacharovo ištrėmimo metinėms. Tarp kitko, tas vakaras buvo suorganizuotas Ernsto Nežinomojo studijoje, to paties Ernsto Nežinomojo, kuris spaudoje gyrėsi, kad pats Nikita Chruščiovas jį asmeniškai išvadino pederastu.
* – Grigorijau Petrovičiau, o iš kur caras Nikita visa tai sužinojo?
– Žinoma, Nikita visa tai paėmė ne iš lubų. Jam apie tai tikriausiai pranešė specialistai iš KGB. Įdomu tai, kad “didysis skulptorius” Ernstas Nežinomasis dabar viešai giriasi tuo, kad pats caras Nikita asmeniškai jį išvadino pederastu – komedija! Apie tą vakarą Julija Troll pranešė: “Jaunas žmogus, visas dienas sėdėjęs prezidiume šalia aktyviausių tos Liudmilos Torn suorganizuotos komisijos sesijos narių, tai akademiko Sacharovo pirmosios žmonos sūnus – Efremas Jankelevičius”.
Kartą per Niujorko televizijos 13 kanalą buvo laida, pašvęsta tarybiniams disidentams, kur Liudmila Torn ėmė interviu iš Aleksandro Ginzburgo (žydas), Josifo Brodskio (žydas), Vladimiro Bukovskio (pusiau žydas) ir Pavlo Litvinovo (žydas), to paties Litvinovo-Finkelšteino anūko. Ji ir ten jau pralindo. Yra eilėje “demokratinių” organizacijų ir kovoja už laisvę, laisvę ir dar kartą laisvę. Tik klausimas – laisvę kam? Už normalių žmonių laisvę ar už bionegatyvių elementų laisvę, už išsigimėlių laisvę nuo literatūros, meno ir politikos? Ir visur ji lenda su ta savo kova už laisvę. Jau ir su separatistiniais ukrainiečiais susidėjo. Kai buvo Černobylio atominės elektrinės avarija, ji tuojau pat pradėjo kurstyti ukrainiečių separatistus, kad jie keltų riaušes prieš Maskvą. Neapsakoma sterva. Be to, visa tai daroma už amerikiečių pinigus, einančius per “Laisvės” radiją iš pačio “Amerikos Komiteto kovai su bolševizmu”.
Šiuo metu Liudmila Torn, kaip Niujorko “Fridom Hous” organizacijos “Žmogaus teisių” skyriaus direktorius, agituoja dezertyruoti tarybinius karius Afganistane, tai yra, pastoviai juos įtikinėja – imkite, broliukai, ir dezertyruokite, dezertyruokite, dezertyruokite... “Naujame rusų žodyje” jau pateikiamos jos darbo rezultatų fotografijos, tiesa, jos dezertyrai labiau panašūs į moteris, negu į vyrus. Juk Liusia Torn, toli gražu, nėra kvaila ir savo darbą gerai išmano. Ji moka atskirti, kur – normalus vyras, o kur mergaitiškas berniukas su įvairiausiais kompleksais, kuriuos galima sukinėti į dešinę ir į kairę ir taip daryti eilinę antitarybinę sensaciją.
* – Grigorijau Petrovičiau, gal ji tokius pasirenka todėl, kad ji pati tokia?
– Taip-taip-taip. Afganistane be žinios prapuolė apie 300 žmonių, bet ji į JAV atsirinko tik tuos, kurie tiko jos tikslams. Jona Andronovas, “Literatūrinio laikraščio” Niujorke korespondentas tiesiai pareiškė, kad Liusia Torn afganistanietiškus kariškius naudojo Pakistane, kur ji seksualiniais tikslais buvo nuvykusi keturis kartus, o jau perėję per ją, tie vaikinai pakliūdavo tolesniam naudojimui Vašingtone žinomam homoseksualistui.
Įdomiausia čia tai, kad apie tai atvirai rašo tarybinis korespondentas. Taip kad, abi pusės puikiai žino šį žaidimą. Atsikirsdama į tą demaskavimą, Liusia Torn tuojau pat Jona Andronovą pavadino “pulkininku”. Esmė tame, kad per savo ryšius amerikiečių žvalgyboje, ji tikriausiai išsiaiškino, kad jis – KGB pulkininkas, kuris dirba “Literatūrinio laikraščio” korespondentu.
Atsakydamas, KGB pulkininkas Jona Andronovas garsiai prunkštelėjo – “Tfu, tu, ragana!” O juk tai – KGB 13-jo Skyriaus terminologija iš mano knygų! Panašu, kad jie ten mano knygas skaito ir viską žino, t.y., žino visus tuos purvinus ir slaptus žaidimus, kuriuos su jais žaidžia Liusia Torn.
* – O normalūs žmonės į visa tai žiūri ir nieko nesupranta...
– Taip-taip-taip. Todėl aš manau, kad viešumo ir persitvarkymo epochoje būtina tuojau pat paviešinti Aukštosios Sociologijos medžiagą ir su bionegatyvais žaisti atviromis kortomis. Kitaip, jeigu KGB ir toliau viską slėps savo archyvuose, valdžios ištroškęs bionegatyvas – anksčiau ar vėliau juos aploš...
Ir taip, Liudmilą Torn pirmą kartą sutikau 1956 metais. Aš tada buvau ką tik emigravęs į Ameriką ir čia sau ieškojau kokios nors draugės. Pabandžiau draugauti su amerikietėmis, bet man pakliūdavo tokios egoistiškos šlykštynės, kad aš, galų gale, spjoviau ant amerikiečių moterų ir nutariau susirasti draugę iš rusų tarpo.
Ir štai, tada ir sutikau Liusią Zemelc-Torn. Torn – tai jos pavardė pagal vyrą, o jos mergautinė pavardė Zemels. Buvo vakarėlis, 10-15 rusų žmonių, na, ir tarp jų, jaunutės 20 metės merginos. Tada iš ten išvažiavau 3 valandą ryto kartu su Liusia Zemels. Tada jai buvo 18 metų ir ji buvo jaunutė, puikios figūros ir malonaus veidelio mergina, o svarbiausia – rusė. Sėdėjome mes mašinoje, sutikome aušrą ir, kaip priklauso vyrams, aš pabandžiau su ja artimiau pabendrauti, bandžiau pakalbėti, pajuokauti, pasiglebėsčiuoti, bet Liusia absoliučiai į nieką nereagavo. Ji buvo absoliučiai šalta arba, kaip sako amerikiečiai, frigidiška, ir, kartoju, į jokius vyriškus gundymus nereagavo...
Vėliau aš išsiaiškinau, kad netoli tos vietos – ji nuomavosi butą su kita mergina, kurią vadino Hera Ašer, t.y., dvi merginos kartu nuomavosi butą ir ten abi gyveno. O todėl, kad tai buvo nedidelis butas, jos abi miegojo vienoje lovoje... Tada vaikinai man užsiminė, kad su Liusia man nieko nesigaus, nes ji gyvena su Hera Ašer, ir tai sakydami man paslaptingai merkė...
Ta Hera Ašer Aukštosios Sociologijos požiūriu, taip pat buvo įdomus objektas. Iš TSRS ji atvažiavo 1953 metais. Jos tėvai buvo vokiečių komunistai, be to, tėvas buvo žydas, kuris iš Vokietijos atvažiavo į TSRS padėti savo broliams statyti komunizmą. Vėliau prasidėjo Didysis Valymas. Išgaudęs visus leniniečius, Stalinas ėmėsi už užsienietiškų komunistų, daugelį kurių tada susėmė ir sunaikino. Heros Ašer tėvas ir motina tada buvo areštuoti, be to, tėvą sušaudė, o motiną išsiuntė į konclagerį, o Herą Ašer, kuriai tada buvo tik keli metukai, atidavė į vaikų namus. Vėliau ji baigė proftechninę mokyklą ir dirbo fabrike su audimo staklėmis. Kaip paprasta fabriko darbininkė...
Bet vėliau išaiškėjo, kad jos motina lageryje nežuvo, o kažkaip sugebėjo sugrįžti į hitlerinę Vokietiją, o po Vokietijos kapituliacijos, atsidūrė Šveicarijoje. Papuolusi į Šveicariją, ta vokietė-komunistė ištekėjo antrą kartą. Kaip manote, už ko ji ištekėjo?
* – Tikriausiai už šveicaro?
– Ne, ne už šveicaro. Ji ištekėjo už... žydo. Pirmasis jos vyras buvo žydas, ir antrasis jos vyras – vėl gi, žydas. Taisyklė tokia – jeigu moteris pradėjo eiti per žydus, tai tuo keliu ji eis iki pat mirties.
Ir taip, ištekėjo už turtingo šveicarų žydo ir tuojau pat per Raudonąjį Kryžių pradėjo ieškoti savo dukters. Ieškojo ji, ieškojo ir, pagaliau, 50-jų metų pradžioje ta Hera Ašer iš TSRS atvažiavo pas savo motiną į Šveicariją. Iš išvaizdos – tarybinė fabrikinė mergina, pagal kraują – pusiau žydė. Iš Šveicarijos ji papuolė į Ameriką ir pradėjo dirbti “Amerikiečių Komiteto kovai su bolševizmu” “Laisvės” radijuje. Ir štai ten, 1956 metais ji susidraugavo su Liusia Zemels. Tada jos išsinuomavo butą ir pradėjo miegoti vienoje lovoje. Kaip lesbietės...
Visi mano bandymai artimiau susipažinti su Liusia Zemels buvo nesėkmingi, bet mes išlikome gerais draugais ir turėjome labai daug bendrų pažįstamų. Tokia jauna kompanija. 18-metės merginos, vyrai – vyresni. Tada Liusia turėjo savo mergautinę pavardę, Zemels, kas vokiškai reiškia “saldi bulkutė”. Ji buvo tokia jaunutė ir gundanti, kad žmonės ją praminė Liuska-bulkutė ir, tuo pat metu, Liuska-kvailelė, ne iš tikrųjų ji buvo labai kvaila.
Bet, nepaisant to, jau tada ji dirbo “Laisvės” radijuje ir tuo pat metu gyveno su kita moterimi, be to, kai ta ištekėjo, Liusia ilgai verkė. Esmė tame, kad tuo atveju, kai pora lesbiečių gyvena viename bute, tai pasyvioji lesbietė, t.y., moteriško tipo lesbietė anksčiau ar vėliau išteka, o aktyviojo tipo lesbietė, t.y., vyriškojo tipo – lieka viena. Liuska buvo aktyviojo tipo lesbietė, todėl visą laiką likdavo viena ir tada liedavo graudžias ašaras.
Galų gale, kai jai buvo jau 30 metų, jos tėtis ir motina pradėjo labai pergyventi, kodėl gi Liusia neišteka. Spaudžia ją, spaudžia, o ji vis sėdi ir sėdi, su vyrais nedraugauja. Jie buvo iš Rostovo, bet Liusia man sakė, kad jos tėvas buvo iš Estijos... Aš pažinojau jos tėvus ir pastebėjau, kad Liusia nebuvo panaši nei į tėvą, nei į motiną, o, kaip sakoma – į pravažiuojantį šaunuolį. Iš išvaizdos – tipiška armėnė gražia gundančia figūra, taip kad, jai buvo puikūs šansai ištekėti, bet, deja...
Vėliau išaiškėjo, kad jos tėvas – Karlas Gedertovičius Zemelsas, buvo žydas, ir ne šiaip sau žydas, o aršus antisemitas. Todėl jis nuo visų ir slėpė, kad jis žydas, ir apsimesdavo esantis estas. Jis mirė 1983 metų balandyje. Liusia Torn su motina Anna Pavlovna Novodijevo kapinėse per Fomino sekmadienį užsakė gedulingas apeigas. Liusės motinai tada buvo trigubo nervo uždegimas ir, dėl operacijos, jai buvo suparalyžuota pusė veido, lūpos atvipo ir pastoviai tekėjo seilės...
Tokiu būdu, pagal tėvą, Liusia buvo pusiau žydė ir lesbietė, ir lesbietiška meile užsiiminėjo su tokia pat pusiau žyde Hera Ešer. Ir taip Liusia-buločka “Laisvės” radijuje užsiiminėja degeneratyvine propaganda, o metai bėga ir bėga. Nepastebimai jai jau ir 35 metai, o tėvai vis veikia ir veikia smegenis: “Liusia, kodėl tu neištekėjusi?” Galų gale jai tai nusibodo ir ji vis dėl to nutarė ištekėti. Mane, kaip artimą pažįstamą, net pakvietė į sutuoktuvių ceremoniją ir į vestuvinį banketą.
* – Grigorijau Petrovičiau, o kokį gi vyrą ji sau susirado?
– Kokį vyrą susirado, klausiate... Gyveno kartą pederastas su pederastu prie paties mėlynojo Hudzono, ir turėjo jie neblogą butą Mancheteno 2-je aveniu. Toks baltas, prabangus namas su į generolą panašiu durininku. Kaip lesbietės gyvena dviese viename bute, taip ir pederastai dažnai gyvena porelėmis viename bute, kaip vyras su žmona. Kartą atėjau į svečius pas jaunavedžius į tą pederastinį butą, žiūriu – vonia ir tualetas išdažyti kažkokiomis bobiškomis šviesiai rožinėmis spalvomis, įėjau į miegamąjį ir matau – stovi viena dvigulė lova, kurioje neseniai miegojo tie du draugai-pederastai. Panašu, kad prieš vestuves vieną pederstą išvarė, ir į jo vieta atsikraustė Liusia Torn. Torn – tai jos nauja pavardė pagal vyrą.
* – Pederastai kažkodėl mėgsta rožinę spalvą. Tikriausiai todėl Hitleris ir vertė pederastus nešioti rožinius trikampius.
– Taip-taip-taip. Hitleris žinojo pederastų skonį, nes jaunystėje jis pats buvo toks. Liusia visiems gyrėsi, kad jos vyro tėvai buvo iš senų amerikiečių šeimų ir jie net turėjo šeimyninius herbus, nors Amerikoje herbai nebuvo naudojami. To nedaro net labai turtingi žmonės. Liusia taip pat tvirtino, kad jos vyro tėvai buvo misis Charknes giminaičiai, kuri Tolstojaus fondui padovanojo visą fermą. Įdomu tai, kad toje fermoje buvo defektinių vaikų prieglauda, kurie buvo išlaikomi už tos pačios misis Charknes pinigus... Aš nenustebčiau, jeigu ten būtų ir jos pačios vaikai.
* – Normalus žmogus vargu ar tuo užsiiminės. Kaip taisyklė, normalus žmogus apie tai nieko nežino.
– Taip-taip-taip. Visos tos purvinos problemos normaliam žmogui nežinomos. O Liusia visu tuo giriasi... Tarp kitko, Liusios vyras už ją buvo jaunesnis... Jis ir savo draugelį-sugyventinį buvo pasikvietęs į vestuves ir jie atsisveikindami ilgai glebėsčiavosi. Ta komedija po metų baigėsi. Liusia su vyru išsiskyrė, lyg tai todėl, kad vyras buvo narkomanas. Pasakojo, kad jis net per vestuves narkotikų buvo visiems pripylęs į didžiulį indą su punšu.
Išsiskyrusi su vyru, Liusia sau pasiliko jo pavardę, ir tuojau pat nusipirko didžiulį baltą pudelį, be to, apsigyveno netoli mūsų, ir iš nuobodulio kartais pas mus užsukdavo. Užeina ji pas mus į svečius ir skundžiasi, kaip jai gyvenime nepasisekė: ištekėjo už narkomano, o dabar, sako, gyvenu su šunimi. O aš pats sau galvoju, kaip gi tu su tuo šunimi gyveni: tiesiogine, ar perkeltine prasme? Tą didžiulį baltą pudelį, jos vienintelį likusį gyvenimo draugą, ji iš tikrųjų visur tampėsi su savimi...
Kartą ji vėl pas mus užsuko pasiskųsti, kaip jai gyvenime nesiseka, ir staiga ji sako, kad vakar buvo viloje kartu su Slavka Zavalyšinu. Man jos žmogiškai pasidarė gaila – su vyru jai nepasisekė, o dabar ji pradėjo vaikščioti su tuo šlykštyne, su tuo nesiskutančiu ir nesimaudančiu senu mazochistu, nuo kurio už varsto dvokia šlapimu. Širdis mano gera, ir aš nutariau ją draugiškai perspėti – “Liusia, kodėl tu su tokiu šlykštyne pietauti eini, jis juk baigtas degeneratas, be to, pačios žemiausios klasės”. Kai tik tai pasakiau, ji staiga pašoko lyg gavusi į šoną smūgį durklu ir puolė pro duris!
* – O kodėl, Grigorijau Petrovičiau?
– O vis dėl to paties... Jeigu su ja tai būtų buvę tik tą vienintelį kartą, tai tokią reakciją galima būtų laikyti atsitiktinu, bet aš tai mačiau daug kartų! Kaip taisyklė, jeigu kalbėdami su degeneratu jūs panaudojate žodį “degeneracija”, tai jis, paprasčiausiai, negali to pakęsti, nes jam tai smūgis tiesiai į širdį. Ta pati istorija įvyko ir su Liusia. Be to, aš iš visos širdies norėjau jai gero, o gavosi keistas dalykas... Tada net mano žmona nustebo ir paklausė, kas gi su ta Liusia atsitiko? Ramiai kalbėjomės ir staiga – griebė savo rankinuką ir išpuolė pro duris. Su žmona probėgšmais atsisveikino, o su manimi atsisveikinti net nepagalvojo...
Nuo to laiko daugiau jos nesutikau. Štai taip ji ir išnyko iš mano gyvenimo, kaip nelabieji išnyksta užgiedojus pirmiesiems gaidžiams...
* – Grigorijau Petrovičiau, o kaip susiklostė jos meilužės likimas?
– Kurios?
* – Heros Ašer...
– Aš jas abi pažinojau nuo 56-jų metų, taip kad jos abi buvo mano senos pažįstamos, taip sakant, mano jaunystės draugės. Hera Ašer iš pradžių gyveno viename bute su Liusia Torn, o vėliau išsiskyrė, be to, Hera paliko Liusią. Hera buvo aiškiai dvilytė, todėl, kad gyveno su moterimis ir su vyrais. Be to, ji buvo vulgari moteris ir labai mėgo įvairias kvailas pasakaites seksualinėmis temomis. Pavyzdžiui, kartą aš jai pasiskundžiau, kad man skauda galvą, ji tuojau pat mane nuramino savo eiliniu posakiu: “Griša, tu neliūdėk, pilvas ant pilvo – ir viskas praeis!” Būdama fabrikine mergaite, ji prisigaudė tokių išsireiškimų ir jais svaidėsi kur reikia, ir kur nereikia.
Paskutinį kartą mes su ja susitikome daktaro psichiatro Olego Erdelio bute. Hera Ašer tada buvo ką tik ištekėjusi, be to, tuo pat metu ji sanguliavo su keliais vyrais ir galėjo ištekėti už bet kurio iš jų, bet, būdama pusiau žydė, sau išsirinko supuvusį amerikiečių žydą. Žydai juk taip pat būna įvairūs – Būna solidūs, gražūs, protingi... O tas buvo baisus ir neapetitiškas vyras, toks, papuvęs žmogeliukas.
Tai štai, linksminamės mes pas daktarą Ardelį, kompanija maždaug 20 žmonių, visi geri pažįstami. Staiga prie manęs prieina Hera ir, kaip sena pažįstama, sėdasi man ant kelių, viena ranka apsikabina mano kaklą, o kita ranka laiko konjako butelį. Ir vėl mane nugalėjo mano gera širdis, ir aš ją visiškai nuoširdžiai užjaučiau: “Hera, klausyk, tu juk turėjai įvairių vyrų, be to, gerų vyrų, tai kodėl tu ištekėjai už tokio niekam tikusio žydo?”...
Dieva mano, kas po to ten atsitiko! Lyg Herą kas būtų durklu į užpakalį smeigęs. Ji pašoko nuo mano kelių ir, nesakydama nė žodžio, puolė šalin ir nubėgo į virtuvę. Nuo to laiko praėjo jau daug metų, bet daugiau aš jos nemačiau...
Ta pati istorija. Ji ištekėjo už degeneratyvinio vyro ir, kada aš jai apie tai pasakiau, ji suprato, kad aš tai taip pat pastebėjau ir tai buvo mūsų draugystės paskutinė diena. Su degeneratais apie tai kalbėti negalima! Taip kad, jeigu kas nors iš jūsų panorės padaryti gerą darbą ir savo draugus perspėti apie degeneratus, tai tegul tai padaro labai atsargiai, nes tai gali pasitarnauti visišku santykių nutraukimu...
Bet, atėjo laikas suvesti psichologinio karo analizės rezultatus. Kaip jau patys įsitikinote, beveik visais atvejais, kai mes nagrinėjome tų žmonių gyvenimus – kaip amerikiečių, taip ir rusų, kurie dirbo propagandos aparate, visur mes matėme tuos pačius dalykus – Lenino Kompleksą, valdžios Kompleksą, vado Kompleksą. TSRS dabar tai vadina “Reformatoriškumo Manija” ir tos bacilos nešiotojus sodina į beprotnamius. Aš manau, kad, jeigu šiandiena Tarybų Sąjungoje pasirodytų Karlas Marksas arba V.I. Leninas, tai juos tuojau pat pasodintų į beprotnamį, ir būtent su ta pačia diagnoze – “Reformatoriškumo Manija”.
* – Grigorijau Petrovičiau, jūs paskaitose dažnai minite “Lenino Kompleksą” ir sakote – latentinis, prislopintas, slaptas homoseksualumas. O kuo jis, vis dėl to, baisus? Jeigu jis miegantis, tai ir – garbė Dievui! Tegul sau miega! Kodėl mes viso to turime bijoti?
– Ogi todėl, kad už latentinio arba prislopinto homoseksualumo slepiasi didelės psichinės ligos, kitaip, negu atviro homoseksualumo atveju. Praeitose paskaitose apie homoseksualumą mes jau kalbėjome medicininiu ir psichologiniu požiūriu. Mes citavome žinomus psichiatrus ir psichologus, o jie tiesiai sako, kad 4% sąžiningų atvirų homikų daug mažiau psichuoja, negu prislopinti homikai.
Pirma, jie rečiau sukuria šeimas ir rečiau prisidaro vaikų. Antra, tarp jų mažiau psichinių ligų, negu tarp latentinių ir prislopintų homikų.
Tarp kitko, tai, ką šiandiena TSRS vadina “Reformatoriškumo Manija”, Vakaruose tai vadina “Mesijo Kompleksu”. Tai – ypatinga psichinių ligų grupė, kuri apjungta į vieną “Mesijo Kompleksą”. To pavyzdys – mūsų Solženicynas...
* – Taip, bet tai nereiškia, kad daugelis žmonių, kurie ko nors gyvenime pasiekė, yra bionegatyvūs žmonės? Ar normalus žmogus turi galimybių pasiekti kokios nors valdžios viršūnę ir ten išlikti ilgą laiką?
– Tai labai sunkus klausimas. Žinoma, normalus žmogus gali pasiekti atitinkamos valdžios, turtų ir sėkmės viršūnes. Bet, jeigu jūs norite pasiekti didžiausios sėkmės arba absoliučios valdžios, kaip, pavyzdžiui – Napoleonas, Stalinas arba Hitleris, tai, kaip taisyklė, jeigu tą procesą paleisti savieigai, tai tas viršūnes pasieks tik psichopatai, kas savaime – labai pavojinga. Pavyzdžiui, paskui Hitlerį nuėjo beveik visa vokiečių nacija. Leninas galvas susuko beveik visai rusų liaudžiai. Tiksliai taip pat elgėsi ir Napoleonas, kuris susuko galvas prancūzams. Visa tai baigėsi vienodai blogai – ir pas Hitlerį, ir pas Napoleoną, ir pas Staliną. Ir labiausiai nukentėdavo paprasta liaudis. Todėl, kai šiandiena Gorbačiovas kalba apie reformas, apie persitvarkymą, apie naują mąstymą, – jam visus tuos dalykus tiesiog būtina žinoti.
Amerikoje toks numeris nepraeitų, panašu, kad čia dvasingumo persitvarkymas jau neįmanomas, todėl Ameriką šiuo klausimu palikime ramybėje. Čia masonai jau seniai užsako muziką... Jūs jau matėte visus tuos kovotojus už pederastų laisves iš “Amerikos Komiteto kovai su bolševizmu” ir iš “Laisvės” radijo, ir matėte, kokie žmonės ten dirba. O dabar dar kartą prisiminkite Bibliją, kur sakoma, kad šėtonas – tai šio pasaulio Kunigaikštis, kad šėtonas – tai šio pasaulio Dievas... Kodėl? Ogi todėl, kad visuomenė visada genda ir nyksta nuo viršaus ir didžiausią vaidmenį tame procese vaidina bionegatyvios moterys.
Pavyzdžiui, viduramžiais koks nors kunigaikštis kovodavo, kovodavo ir, iš tikrųjų tapdavo didžiu žmogumi, ir tai pasiekdavo savo proto ir drąsos dėka (manykime, kad tai darydamas jis buvo visiškai normalus žmogus). Ir štai, po visų savo pergalių, parvykęs į namus, atsisėda į savo sostą ir sugalvoja išsirinkti nuotaką. Ateina pas jį 10 merginų, pačių geriausių gražuolių iš senų ir turtingų dvarininkų giminių, bet iš tų dešimties nuotakų – kaip minimum penkios bus apsikrėtusios homoseksualumu! Kodėl? Ogi todėl, kad tik tokios sieks valdžios, turtų ir sėkmės. Jos sau renkasi vyrus taip pat, kaip prostitutės renkasi turtingus ir įtakingus klientus.
Prisiminkite mūsų tarybinius kunigaikščius – Brežnevo žmona žydė, Chruščiovo – pirmoji žmona žydė, Andropovo žmona žydė; O Prancūzijoje kunigaikštis Mitteranas antrai kadencijai lieka taip pat su žmona žyde. Arba Libijos diktatorius – Kaddafi. Tarp kitko, tai pats aršiausias antisemitas pasaulyje – pagal kraują, Alžyro pusiau žydas. Be to, jo tikras brolis gyvena Izraelyje...
O štai jums šių dienų pavyzdžiai. Visi mes žinome, kokį vaidmenį amerikiečių politiniame gyvenime vaidina broliai Kenedžiai. Tipiški amerikiečiai... Iš katalikiškos šeimos... 12 vaikų, ir taip toliau... O vėliau, Prancūzijoje, pasirodo knyga, kurioje rašoma, kad visi Kenedžiai – užsimaskavę žydai pagal motiną...
* – Kriptožydai?
– Taip-taip-taip. Tai praneša Vatikano žvalgyba. Tos knygos autorius – pavyzdingas katalikas, kuris artimai susijęs su Vatikanu, kur jis rinko medžiagą apie žydus įvairiose pasaulio valstybių vyriausybėse. Vatikano archyvuose jis sužinojo, kad ir generolas de Golis turėjo žydiško kraujo, kad ir Vokietijos kancleris Adenaueris turėjo žydiško kraujo, ir taip toliau, ir taip toliau...
* – Grigorijau Petrovičiau, jeigu aš jus teisingai suprantu, tai jūs nekaltinate homikų tuo, kad jie homikai. Tai ne jų kaltė. Paprasčiausiai, žmogus tokiu gimė. Homikus jūs kaltinate tik tada, kai jie patys pradeda daryti blogį. Kaip ir su raupsuotaisiais. Kai žmogus gimsta raupsuotuoju, tai – ne jo kaltė, už tai pykti ant jo negalima, jo galima tik gailėtis ir, jeigu jis pats supranta savo keliamą pavojų visuomenei ir savanoriškai pasitraukia į kokią nors atskirą koloniją, vienuolyną, leprozorijų – pas panašius į save ir ten gyvena ir nekenkia sveikiems žmonėms, tai garbė jam...
– Taip-taip-taip. Katalikų bažnyčia labai gerai supranta pederastus, kurie susiprato, kad homoseksualizmas – tai liga, ir juos net šventina į šventikus, nes pas tuos sąžiningus homikus kaktoje yra lyg tai trečioji akis, kuri padeda išsiaiškinti kitus pederastus, kurie paslapčiomis daro blogį. Bet cerkvė apie tai kalba užšifruotais tekstais ir nesustato taškų ant “i”. Mes gi šia tema kalbame atvirai, viską vadiname savais vardais.
Šiandiena, persitvarkymo procese, Rusijoje iš tikrųjų vyksta kažkas rimto ir įdomaus. Jeigu tik jie suprastų, kad klasių kova pagal Marksą – tai pavojinga apgavystė, kad iš tikrųjų yra tik dvi pagrindinės klasės, kurios pastoviai viena su kita nesugyvena – šlykštieji išsigimėliai ir blogieji išsigimėliai, kurie pastoviai kovoja su normaliais žmonėmis ir sąžiningais geraisiais išsigimėliais. Ta kova vyksta ne tik karų formoje tarp valstybių, bet ir šeimos lygmenyje, tarp vyro ir žmonos. Štai todėl kiekviena antra santuoka ir baigiasi skyrybomis. Ir masę pavyzdžių jūs lengvai rasite tarp savo pažįstamų ir draugų.
* – Bet, kodėl gi cerkvė, kuri turi tūkstantmetinę tos kovos patirtį, šiandiena tyli? Kodėl dėl tų problemų neatveria akių sveikiems žmonėms? Juk, nežinodami kaip elgiasi šlykštusis bionegatyvas, sveikieji žmonės – toje kovoje yra akli? O matančiojo kovoje su neregiu, aklasis visada pralaimės... Kur gi logika?
– Taip, cerkvė mūsų laikais užima keistą poziciją... Mes praeitose paskaitose jau kabėjome, kad šio metu daugelio religijų šventikai – tai prislopinti homo homo. Prisiminkite Romos popiežiaus formulę dėl celibato. Kodėl Romos popiežius įvedė įžadus dėl viengungystės? Ogi todėl, kad jis taip pat žinojo, kad daugelis šventikų – tai prislopinti homo. Todėl visi tie šventikai į jūsų klausimą niekada neatsakys tiesiai ir aiškiai...
* – Bet anksčiau bažnyčia juk aktyviai kovojo prieš bionegatyvą ir padėjo sveikiems žmonėms juos atpažinti. Buvo gi Inkvizicija. Buvo “Instrukcija, kaip kovoti su raganomis”...
– Štai-štai-štai. Bet visa tai buvo “tamsiaisiais viduramžiais”, o šiandiena pas mus “šviesieji progreso laikai”. Tada buvo blogas gėris, o šiandiena yra – geras blogis. Šiandiena madinga spjaudyti ant tų “tamsiųjų viduramžių”, kai Inkvizicija buvo šiek tiek prispaudusi raganas ir raganius ir juos išaiškindavo. Kaip pulkininkas Jona Andronovas neišlaikė ir, prie visų, spjovė į vieną iš tų raganų...
* – Panašu, kad KGB grįžo prie viduramžiškos terminologijos... blogas gėris...
– Taip-taip-taip. Ir taip – jūs jau žinote, kad Lenino Kompleksas – tai latentinio homoseksualumo Kompleksas, ir visoms psichologinio karo “žvaigždėms” tas kompleksas atsiskleidė visu gražumu. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kad, jeigu jie ir susituokia, tai jų santuokos, kaip taisyklė, gaunasi kažkokios keistos, nesėkmingos, ir, kaip taisyklė, tokios santuokos baigiasi blogai. Daugelis iš jų turi vaikų, bet su jų vaikais taip pat blogai baigiasi. Mes vėl matome tuos pačius dalykus, apie kuriuos kalbėjo šėtono ieškotojas Berdiajevas, tai vadindamas “Šėtono ir Antikristo Sąjunga”. Kur Šėtonas – ten degeneracija ir degeneratai, o Antikristas – tai tie, kas save vadina žydais.
Aš jums gana smulkiai charakterizavau visus tuos žmones, mano buvusius pažįstamus, kuriuos aš pažinojau ilgus metus. Kaip matote, apie juos pasakoju be pykčio, o simpatizuodamas ir net gailėdamasis, bet jums niekada nereikia pamiršti, kad visa tai – bionegatyvūs žmonės, kurie atneša nelaimes savo sutuoktiniams ir nelaimes visiems žmonėms, kurie radijo bangomis klausosi jų degeneratyvinės propagandos. Ir be Aukštosios Sociologijos normaliems žmonėms bus labai ir labai sunku išsiaiškinti, kur čia – geras blogis, o kur – blogas gėris. Bet, jeigu normalūs žmonės norės gyventi taikiai, jiems vis dėl to teks išsiaiškinti visą tą degeneratyvų chaosą...
Anksčiau arba vėliau... Ir geriau anksčiau, negu vėliau...