Tęsime psichologinio karo analizę, kurį Vakarai intensyviai vykdo prieš komunistinę sistemą nuo 1950 metų iki pat šių dienų. Praeitose paskaitose mes susipažinome su Harvardo projekto vadovaujančia sudėtimi, su “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” vadovaujančia sudėtimi, kuris išaugo įgyvendinant minėtą Harvardo projektą, susipažinome ir su “Laisvės” radijo vadovaujančia sudėtimi, kurį, savo ruožtu, įkūrė “Amerikos komitetas kovai su bolševizmu”.
Šiandiena mes susipažinsime ne su vadovaujančia sudėtimi, o su eiliniais to psichologinio karo darbuotojais, tai yra, su tais, kuriuos vadovaujantys amerikiečių-žydų ubermenšai vadina trumpai ir aiškiai – “psichologinio karo galvijais”.
Jeigu visų tų specialių projektų viršininkai, kaip taisyklė, buvo sukomplektuoti iš žmonių, kurie makartizmo laikais buvo išvaikyti iš JAV valstybinio aparato, tai tų specialių projektų galvijų vaidmeniui, kaip taisyklė, rinko rusų pabėgėlius, kurie ten atliko visą juodą darbą, t.y., kiekvieną dieną rašė radijo skriptus ir juos skaitė į radijo eterį.
O Sąjungoje jų kiekvieną dieną klausėsi... Bet, jeigu tarybinė propaganda visą tą mano informaciją apie psichologinį karą būtų paviešinusi, t.y., vietoje slopinimo, “Laisvės” radijo dažniais į eterį būtų perdavusi visą mano Aukštosios Sociologijos paskaitų kursą, tai visas tas radijo bangų slopinimas būtų praradęs prasmę. Paprasčiausiai, liaudis būtų pasijuokusi iš tų išsigimėlių, iš visų tų p... laižeklių ir b... čiulpikų, o liaudies pašaipos – žudantis dalykas. Tai būtent tas dalykas, ko labiausiai bijo profesionalūs politikai.
* – Pagal formulę: “Šėtonas – sarkastiškas sutvėrimas, bet negali pakęsti pašaipų”...
– Taip-taip-taip. Tame ir esmė. Todėl, kad visas psichologinis karas buvo organizuotas draugo Lenino latentinio homoseksualumo pagrindu, tai, praktiškai, visas specialiųjų projektų kontingentas, kaip taisyklė, buvo komplektuojamas iš visų rūšių ir pakraipų degeneratų. Čia jums tokia jūra juodojo humoro ir sarkazmo, čia jums toks žmogiškų komedijų ir tragedijų mišinys, kad pats Balzakas būtų juodai pavydėjęs.
Ir taip, šiandiena mes patyrinėsime tris “Laisvės” radijo eilinius darbuotojus, tris psichologinio karo muškietininkus, kurie patys save vadino “baltais kūrybinio darbo negrais”, nes jie užsiiminėjo, kartoju, pačiu juodžiausiu specialaus projekto darbu – kiekvieną dieną kūrė propagandinius radijo skriptus ir juos įkalbėdavo į eterį.
Ir taip – štai jie, tie trys psichologinio karo negrai, trys muškietininkai iš “Laisvės” radijo – Viačeslavas Zavalyšinas, Michailas Koriakovas ir Vladimiras Jurasovas. Visiems jiems tada buvo apie 40 metų, ir visus juos aš tada asmeniškai pažinojau, kaip kolegas kovoje prieš bolševizmą. Tada aš net girdėjęs nebuvau apie Lenino latentinės pederastijos Kompleksą, taip pat ir apie visus bionegatyvius žmonių kompleksus, kurių pagrindu buvo organizuotas visas tas psichologinis karas.
Kai aš viską pradėjau suprasti, kas prie ko, kas su kuo kariavo ir kuris kurį vaikėsi, tada spjoviau į visą tą virtuvę ir išėjau dirbti pagal seną savo specialybę. Pagal išsilavinimą ir auklėjimą būdamas – inžinieriumi-elektriku, aš buvau įpratęs į viską žiūrėti dalykiškai, tada visą mane dominančią informaciją pradėjau užsirašinėti į korteles, tam, kaip tyrimų objektais, pasinaudodavau ir psichologinio karo kolegomis, t.y., jie vėliau tapo mano būsimų knygų herojais.
Pati pirmoji mano knyga išėjo 1951 metais. Iš pradžių vokiečių kalba, pavadinimu “Berlyno Kremlius”, o vėliau – 1953 metais, tuo pačiu pavadinimu ir rusų kalba. Po to – anglų kalba, pavadinimu “Teroro mašina” ir prancūziškai “Rusai Berlyne” (tarp kitko, jos vertėju į prancūzų kalbą buvo buvusio Rusijos premjer-ministro sūnus – Stolypinas Piotras Arkadjevičius). Knyga buvo autobiografinė, todėl knygos rašymo procesas buvo gana lengvas. Kai ėmiausi antros savo knygos, už knygos apie naują tarybinį žmogų, apie Homo-sovietikus, man netikėtai iškilo dideli sunkumai...
Kai tik pradėjau rašyti savo pirmą knygą apie degeneraciją, aš, dėl nepatyrimo, pabandžiau apie savo herojus pafantazuoti, bet iš to nieko nesigavo... Tik po daugelio mėnesių savo protu suvokės karčią pradedančio rašytojo patirtį, supratau paprastą tiesą – tam, kad knygos herojai gyventų, juos reikia nusirašyti nuo gyvų žmonių, t.y., modelius reikia imti iš supančios aplinkos, iš realaus gyvenimo, su visomis tragikomiškomis smulkmenomis. Kai, pagaliau, aš visa tai supratau – ledai pajudėjo...
Rašytojams yra viena nepažeidžiama taisyklė – negalima pačiam išsigalvoti savo knygų herojus, negalima juos išlaužti iš piršto arba nusikabinti nuo lubų. Būtinai prieš save privalu turėti gyvus modelius. Panašiai kaip dailininkas, kuris, norėdamas nutapyti “Orleano mergaitę”, eina į Paryžiaus bulvarą ir sau išsirenka modelį, lengvo elgesio mergaitę ir, tik žiūrėdamas į ją – kuria savo paveikslą, taip ir aš – rašydamas savo naujas knygas, savo herojus nusirašiau nuo realių žmonių, nuo visų tų psichologinio karo “uber” ir “unter”.
Aš tada ilgai ir kruopščiai rinkau, sistematizavau ir į korteles perrašinėjau visą informaciją, kurią tik radau ta sudėtinga ir painia tema. Taip po kruopelytę surinkau savo Aukštosios Sociologijos kartoteką, kurią panaudojau rašydamas visas savo knygas ir skaitydamas šias paskaitas.
Ir taip, pradėkime psichologinio karo bandos analizę nuo Slavkos Zavališino. Aš jį vadinu Slavka, nes jį pažįstu jau virš 40 metų. Man jis visada buvo Slavka, o ne Viačeslavu, be to niekas iš jo pažįstamų niekada kitaip jo nevadino, vardu ir tėvavardžiu nesikreipdavo, o visada šiek tiek familiariai – Slavka.
Štai pirmas įdomus įrašas – “Zavalyšinas man šiandiena prisipažino, kad neseniai juos visus, Slavką Zavalyšiną, Volodią Jurasovą ir Mišą Koriakovą, visu būriu priėmė į masonus”.
* – Įdomus prisipažinimas, Grigorijau Petrovičiau...
– Taip-taip-taip. Visi jie buvo amerikietiško “Laisvės” radijo darbuotojai, o todėl, kad Amerikoje būti masonu labai garbinga ir tai netgi priimama kaip priklausymas valdančiajai partijai, tai, natūralu, kad jie tuo puikavosi, todėl jie ir gyrėsi...
Slavka Zavalyšinas tada apie tai visam Miunchenui papasakojo. Kaip Tarybų Sąjungoje mokinius priima į komjaunimą po 5-10 žmonių, taip ir tuos žemiausius gyvulius būriu priėmė į masonus. Smulkius masoniukus būtent taip ir priiminėja – būriais. Tuos, kurie stambesni – priima individualiai ir po kruopštaus patikrinimo. Atrenka, kaip į srities sekretoriaus postą...
* – T.y., iš tų kūrybinių negrų buvo suformuota lyg ir pirminė kuopelė?
– Taip-taip-taip. Anksčiau mes jau kalbėjome apie “Laisvės” radijo komandinę sudėtį, kur visi jie – iki pat “Laisvės” radijo Miuncheno tarnybos pirmojo viršininko, buvusio JAV užsienio reikalų ministro pavaduotojo Sardžento, buvo stambūs masonai, – kurie, kaip taisyklė, visada tyli apie savo narystę toje galingoje degeneratyvinėje organizacijoje.
O tie, trys rusų negrai, tie psichologinio karo pėstininkai, buvo smulkūs masonų pameistriai, kurie iš kvailumo apie tai atvirai gyrėsi juos supantiems žmonėms. Štai, žiūrėkite, kokie mes geručiai, mus net į masonus priėmė...
Kai aš pirmą kartą atvažiavau į Miuncheną, ir pradėjau susipažinti su žmonėmis, mane daugelis tada perspėjo – yra čia toks Slavka Zavalyšinas, kuris iš visų prašinėja paskolinti pinigų, tai tu ne tik jam neskolink, bet ir už rankos nesisveikink. Į mano klausiamą žvilgsnį aš gavau tolesnius paaiškinimus – “tas Slavka kažkoks keistas, žiemą vaikšto apsivilkęs paltą ant nuogo kūno ir visą laiką ranką po paltu laiko – pastoviai kasosi, lyg visą laiką jam niežėtų. Bendrai, jis visas buvo pasidengęs kažkokiomis žvynuotomis žaizdomis. Vaikšto ant nuogo kūno apsivilkęs paltą, pastoviai prašinėja pinigų ir visą laiką kasosi”.
* – Grigorijau Petrovičiau, tas pats buvo ir senovės Romos imperatoriui-iškrypėliui Sullai, kuris pastoviai maudėsi mineralinio vandens voniose, kad tik kaip nors galėtų nuraminti savo žaizdas.
– Taip-taip-taip. Ir bibliniam karaliui Erodui, tas garsus judėjų karalius taip pat turėjo tokią ligą. Įdomu, kad Biblijoje ta liga vadinasi “parche”, ir ja sirgo išskirtinai žydai. Tikriausiai iš čia ir kilo išsireiškimas “šlykštus židas” (Žr. senovės istorijos profesoriaus Solomono Lurje knygą “Antisemitizmas Senovės Pasaulyje”).
Kad būti teisingu žydų atžvilgiu, reikia pabrėžti, kad judėjų karalius Erodas judėjumi nebuvo. Romėnai, kurie tada valdė tas sritis, judėjų karaliumi specialiai paskyrė NE judėją, kuris pasirodė neįtikėtinai žiauriu niekšu, pederastu ir, kurį, pagal Bibliją – gyvą suėdė kirminai.
* – Įdomi paralelė, Grigorijau Petrovičiau. Juk ir neįtikėtinai žiaurus rusų tautos bolševikinis caras – Josifas Džiugašvilis taip pat buvo NE rusas, taip pat buvo pederastas ir liaudyje jį taip pat vadino Erodu.
– Taip-taip-taip. Bet, skirtingai nuo judėjų karaliaus Erodo, Josifas Visarionovičius vis dėl to , buvo pusiau žydas, kaukazietiškas pusiau žydas (pagal duomenis, kurie 1950 m. kovo 3 d. buvo atspausdinti žydiškame masonų žurnale – “Bnai-Brito žinios”. Bet, grįžkime prie mūsų muškietininkų...
* – Grigorijau Petrovičiau, O kas gi buvo tas Zavališinas? Kuo jis buvo emigracijoje? Kodėl mes šiandiena apie jį kalbame?
– Viačeslavas Klavdijevičius Zavališinas ilgus metus buvo aukščiausiuoju dvasiniu teisėju rusų emigracijoje literatūros, tapybos ir visų meno rūšių srityje. Visus trisdešimt metų jis dirbo “Laisvės” radijuje ir čia buvo laikomas didžiausiu specialistu tarybinės ir emigracinės literatūros srityje. Šia tema jis pastoviai rašė straipsnius, be to, ir iki šių dienų retkarčiais parašo į Niujorko laikraštį “Naujas rusų žodis”. Todėl šiandiena mes apie jį ir kalbame.
* – T.y., jis buvo literatūrinės mados užsakovas?
– Ne tai, kad užsakovas... Užsakovas eina priekyje, o Slavka ėjo iš paskos, kaip teisėjas. Jis pastoviai teisė, kas iš sukurto – gerai, o kas – blogai.
* – Gaunasi, kad Zavalyšinas buvo, lyg tai, tarybinės ir emigracinės literatūros sąžinė?
– Štai-štai-štai. Metras, teisėjas ir sąžinė viename asmenyje.
Pirmą kartą Slavką Zavalyšiną aš sutikau po keleto dienų, kai atvykau į Miuncheną. Galilėjaus aikštėje, tramvajaus sustojime priėjo kažkoks nepažįstamasis ir pradėjo prie manęs lįsti bučiuotis, sakydamas: “Griša, sveikas!”. Aš tą tipą – pirmą kartą gyvenime matau, o jis man tiesia ranką ir sako – “Zavalyšin!”. Prisiminęs pažįstamų patarimus, aš į jį atidžiai pasižiūrėjau, bet rankos nepadaviau. Jis neįsižeidė, ir iš karto perėjo prie reikalo: “Griša, duok man 20 pfenigių tramvajui”. Taip aš pirmą kartą susipažinau su užsienio rusų literatūros ir meno “metru” Viačeslavu Klavdijevičiumi Zavalyšinu.
Tada, 1950 metais, Slavka buvo benamis emigrantas ir nakvojo rusų gimnazijoje, kur, neturėdamas lovos, miegojo ant suolų. Bet, jau tada per vokiečių spaustuvininkus jis įsigudrino spausdinti nedideles knygeles su Jesenino eilėraščiais, be to, nieko už tai nemokėjo. T.y., tas žmogysta, su kuriuo rusų emigrantai nenorėjo turėti jokių reikalų, tarp vokiečių kažkodėl buvo labai populiarus. Tikriausiai jie jį laikė personažu iš Dostojevskio romanų, t.y., “tikru rusų žmogumi”, o jis tais vokiečiais pastoviai naudojosi ir juos kiekviename žingsnyje apgaudinėjo...
Dabar aš jau suprantu, kad jis iš manęs tų 20 pfenigių prašė ne todėl, kad jam tikrai jų reikėjo. Iš tikrųjų jam reikėjo, kad aš atsisakyčiau duoti, ir dar prie visų... Jis buvo sunkus mazochistas ir pastoviai kaulijo pinigų, bet ne tam, kad jam tų pinigų duotų, o tam, kad jis vėl pasijustų nelaimingu, vargšu ir atstumtu, kaip ir F.M. Dostojevskio herojai romane “Pažeminti ir įžeisti”.
* – Sunkus atvejis... Tiesiog kažkokia patologija...
– Taip-taip-taip. Jis buvo sunkus mazochistas, bet tada aš to dar nesupratau.
Sekantis įrašas – Slavkos Zavalyšino protėvis Dmitrijus Zavalyšinas, buvo vienas iš dekabristų, vienas iš tų pirmųjų demokratinių laisvių pradininkų Rusijoje. Matote, laisvės jiems neužteko, tiems dvarininkų pederastams...
Įdomu pasižiūrėti į Zavalyšino šeimos medį ir atsekti, kaip tai pasikartoja iš kartos į kartą, nuo ko visa tai prasidėjo, ir kuo visa tai baigiasi. Leiba Troskis visus tuos žmones vadino – “permanentiniais revoliucionieriais”. Leninas juos vadino – “profesionaliais revoliucionieriais”, o Stalinas juos vadino pasiutusiais šunimis ir negailestingai naikino Didžiojo Valymo metu.
Po pergalės prieš Napoleoną, 1814 m. kovo 31 d., rusų kariai įžengė į Paryžių ir ten rusų pederastai momentaliai susiuostė su prancūzų pederastais, o tie, pertraukose tarp sado-mazochistinių žaidimų, savo rusiškiesiems minjonams pasakojo, kaip jie darė Didžiąją prancūzų revoliuciją, nuvertė karalių, giljotina nukirto jam galvą, ir po to didvyriško poelgio – tuojau pat atšaukė įstatymus prieš pederastiją. Tuo pat metu prancūzų pederastai suteikė pilietybę visiems savo žydams. Mažai kas apie tai žino, bet du patys didžiausi Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pasiekimai buvo – atšaukimas baudžiamojo persekiojimo už pederastiją ir visų teisių padovanojimas žydams. Pirmą kartą per visą Prancūzijos istoriją...
Paryžiaus pederastai tada savo rusiškiesiems minjonams šnibždėjo: “Tai jūs, broliai, rusai-pederastai, bijote ir slapstotės. Pasižiūrėkite, ko jūs jau pasiekėte, būdami Prancūzijoje! Paimkite į savo rankas valdžia Rusijoje ir galėsite tada be jokios baimės pederastinti!”
Štai taip ir užgimė dekabristų judėjimas, kurio vienas iš dalyvių, kartoju, buvo Slavkos protėvis – Dmitrijus Zavalyšinas. Bet toliau analizuokime Slavkos Zavalyšino giminės medį. Sekantis įrašas kartotekoje: “Slavka man pats pasakojo, kad vienas iš jo protėvių buvo Kamčiatkos general-gubernatorius ir ten kamčiatkiečius kurstė kelti revoliuciją”, tai yra, prie caro jis darė tą patį, ką šiandiena “Laisvės” radijuje daro jo anūkas.
Toliau, paties Slavkos žodžiais, jo motina buvo karaimė, tai yra Mozės palikimo žydė. Tai – lyg žydų sentikiai. Tokiu būdu, Slavka – kaip minimum pusiau žydas, o pagal Izraelio rabinų įstatymus, jis, kaip ir Vladimiras Iljičius Leninas, gali būti pripažintas tikru žydu. Bet, pagal Aukštosios Sociologijos klasifikaciją jis, pagal šėtono ieškotojo Berdiajevo formulę, pas mane įrašytas kaip “Šėtono ir Antikristo” mišinys.
Slavka Zavalyšinas turėjo du pusbrolius, bet, pasirodo, nei Slavka, nei jo pusbroliai – vienas kito pažinoti nenorėjo. Visi trys buvo Zavalyšinai, be to, Sergejus Zavalyšinas buvo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų, tai yra, antisemitu-ekstremistu. Slavka aiškiai buvo žydų gerbėjas. O dabar prisiminkite formulę apie tai, kad šėtonas, iš prigimties yra amžinas ekstremistas...
* – T.y., jie buvo lyg tai du šėtono sparnai – žydų gerbėjas ir žydų ėdikas, t.y., jie turėjo liguistą semitizmą ir liguistą antisemitizmą.
– Taip-taip-taip. Slavka buvo – ultrakairysis ekstremistas, o jo pusbrolis Sergejus Zavalyšinas – ultradešiniųjų pažiūrų. Be to, Sergejus Zavalyšinas niekada nebuvo vedęs ir atvirai pederastino. Antrojo Pasaulinio karo metu jis dirbo Gestapo agentu ir, tuo pat metu, pederastino su berniukais, apie ką, galų gale, vokiečiai sužinojo ir už tai pasodino į konclagerį.
Dabar prisiminkite auksinę Aukštosios Sociologijos taisyklę – jeigu vienas brolis, tegul ir pusbrolis, pederastas, tai, kaip taisyklė, ir visi likusieji broliai, daugiau ar mažiau bus užkrėsti homoseksualizmu. Čia ir prasideda eilinė psichologinio karo tragikomedija – pasirodo, po karo Sergejus Zavalyšinas iš Vokietijos vyriausybės gavo oficialią kompensaciją, kaip nacizmo auka, t.y., – žmogus dirbo Gestapo agentu, o fašistai jį už pederastiją pasodino į konclagerį, o po karo iš vokiečių vyriausybės pradėjo gauti piniginę kompensaciją ir net pensiją kaip... nacizmo auka!
* – Amerikiečių pederastai šiandiena taip pat pareiškia, kad ne tik Vokietijos žydai buvo nacizmo aukomis, bet tomis aukomis buvo ir visi Vokietijos pederastai. Todėl, jeigu jau mokėti kompensacijas, tai mokėti ne tik žydams, bet ir pederastams. Jie visiškai rimtai bando prastumti įstatymą dėl materialios kompensacijos vokiečių pederastams, kurie taip pat “nukentėjo nuo fašizmo”.
– Taip-taip-taip. O dabar prisiminkite, kad Hitleris buvo ne tik ketvirtadalis žydo, bet ir seksualinis iškrypėlis, kuris tris metus gyveno su savo giminaite Andžela (Gele) Raubal ir kuris ją versdavo šlapintis jam ant veido. Yra šaltinių, kurie tvirtina, kad jaunystėje Hitleris naudojosi ir savo pirmuoju pavaduotoju pagal partinę linija Rudolfu Hesu.
Knygoje «The Pink Swastika – Homosexuality in the Nazi Party» by Scott Lively and Kevin Abrams (“Rožinė Svastika – Homoseksualistai Nacistinėje Partijoje”) – visa brigada Izraelio rabinų tvirtina, kad Reinchardas Heirichas buvo homoseksualistu (žr. 45, 108 psl.), kad Otto Vainingeris buvo homoseksualistu (žr. 62, 140 psl.), kad ir Fridrichas Nyčė taip pat buvo homiku (68 psl.), o du Tomo Mano sūnūs buvo homoseksualistais, be to, vienas iš jų nusižudė (žr. 71, 205 psl.). 79-80 puslapiuose skaitytojams pranešama, kad beveik visi Hitlerio artimiausios aplinkos nacistai buvo homoseksualistai, įskaitant jo dvasinį tėvą – baroną Lanz von Liebenfels (133 psl.). Ten pat įdėta tų laikų karikatūra, kurioje Rudolfas Hesas pavaizduotas moteriškais rūbais ir užrašas “Freilina Hesas”.
Įdomu tai, kad, pranešdama skaitytojams visas tas pikantiškas smulkmenas, Izraelio rabinų brigada kažkodėl pamiršo pridėti, kad, kartu su pederastija – vis hitlerinė artimiausia aplinka turėjo žydiško kraujo. Pavyzdžiui, pederastas Rudolfas Hesas buvo pusiau žydas pagal motiną (Žr. Šio ciklo penktąją paskaitą “Hitleris ir jo Apaštalai”).
Bet, be atviro homoseksualumo, dar yra ir latentinis homoseksualumas, ir biseksualumas, ir mažamečių tvirkinimas – t.y., pedofilija, zoofilija ir t.t., tai yra, tie septyni demonai, kuriuos, išvarius pro langą – jie sugrįžta pro duris... Kai visi tie demonai veržiasi į valdžią, jų bendražygių homoseksualumas – tai padėjėjas, kuris visus juos apjungia į vieną gaują. Bet, kai jie pasiekia valdžios viršūnę, tada jie savo buvusius bendražygius pradeda varyti į konclagerius, nes puikiai žino, kad pederastija – tai amžinas anarchijos, nihilizmo, riaušių ir revoliucijų šaltinis. Štai tokia dialektika gaunasi...
* – Šalina konkurentus. Kaip bankus plėšiantys banditai, iš pradžių vieningai žudo sąžiningus žmones, o vėliau, pasiekę tikslą ir užvaldę auksą, dalindamiesi grobį pradeda vienas kitą šaudyti...
– Taip-taip-taip. Ir taip – pirmasis Slavkos pusbrolis Sergejus Zavalyšinas ultradešinysis antisemitas, Gestapo agentas, kuris gauna Vokietijos pensiją kaip nacizmo auka. Antrasis Slavkos pusbrolis Nikolajus Zavalyšinas, taip pat pederastas, vedė nimfomanę ir padarė jai du vaikus. Tą nimfomanę, kai jai buvo 30 metų, visiškai suparalyžavo, bet tai tik sustiprino jos nimfomaniją. Ją net įsimylėjo kažkoks vienuolis, kurį už tuos ryšius vėliau išvarė iš vienuolyno. Bet ir be to vienuolio prie jos visada stovėjo eilė kitų meilužių, įskaitant vieną armėną (kurį aš taip pat asmeniškai pažinojau), ir visi jie, iš eilės, naudojo tą paralyžuotą nimfomanę. Vėliau dėl to ją net uždarė į beprotnamį.
Apie Verą Zavalyšiną sklandė legendos, be to, ji pati visiems pasakodavo, kad jos vyras – pederastas, ir kad ją suparalyžavo todėl, kad vyras su ja užsiiminėjo ne tuo, kuo reikėjo. Štai jums dar viena psichologinio karo tragikomedija – suparalyžuota moteris, kuri neįstengia atsikelti iš lovos ir, tuo pat metu, ji nimfomanė, o už jos durų stovi eilė meilužių, įskaitant ištvirkusį vienuolį, armėną ir kitus, kurie iš eilės naudojosi ta suparalyžuota nimfomane.
Išėjusi iš beprotnamio ji... pasiskelbė šventa aiškiarege ir telefonu pradėjo spėti ateitį tokioms pat, kaip ir ji, beprotėms klientėms. O ji turi – sūnų ir dukterį, ir kiekvienas jų turi vaikų... Kyla klausimas: Ar tie vaikai gali būti normalūs?
Sekantis įrašas kartotekoje: Slavkos Zavalyšino – kreivas pirštas. Vis dėl to, man kartais tekdavo su juo sveikintis ir, kai jis man pasisveikinimui ištiesdavo ranką, aš kiekvieną kartą užkliūdavau už jo kreivo piršto. Siela – kreiva ir pirštas – kreivas...
Visuose savo straipsniuose ir visuose radijo laidose Slavka pastoviai girdavo filosofą šėtono ieškotoją Berdiajevą, taip kad jis – berdiajevininkas. Kodėl? Ogi todėl, kad Berdiajevas pastoviai giria žydus, todėl ir Slavka kiekviena proga giria Berdiajevą. O juk Berdiajevas TSRS uždraustas kaip ideologinis lavoninis nuodas. Bet, šiandiena, viešumo ir persitvarkymo sąlygomis, Berdiajevą tylomis jau pradeda leisti.
Sekantis įrašas: pagal išsilavinimą, Slavka Zavalyšinas pabaigė du kursus kažkokioje aukštojoje įstaigoje Leningrade, bet visus tikina, kad jis – menininkas ir ikonografijos specialistas. Aš manau, kad jis meluoja. Per du kursus nieko rimto neišmoksi.
* – Todėl, kad TSRS, pirmieji du kursai – tai bendro lavinimo dalykai. Kaip taisyklė, specializacija prasideda nuo trečiųjų mokslo metų.
– Taip-taip.
Sergejaus ir Nikolajaus motina buvo didžiulio ūgio ir vos tilpdavo pro duris. Kaip taisyklė, tokio ūgio moterys turi vyriškų hormonų ir dažnai – tai aktyvaus vyriško tipo lesbietės. Ir taip, rezultatas – abu jos sūnūs – atviri pederastai.
* – Grigorijau Petrovičiau, šėtono advokatai jums tuojau pat paprieštaraus, – pasižiūrėkite, kokias nesąmones Klimovas kalba! Bet kuri aukšto ūgio moteris – lesbietė!
– Jie, kaip paprastai, perdeda. Aukštojoje Sociologijoje nėra 100% taisyklės, o yra 90% taisyklė. Aukštojoje Sociologijoje niekada pagal vieną požymį arba simptomą negalima daryti galutinių išvadų. Visada yra išimčių. Todėl visada būtina kruopščiai patikrinti šeimos medį ir tiriamo objekto seksualinius įpročius. Visada tais klausimais reikia būti labai ir labai atsargiems.
* – Kaip sakoma, ne visi žydai – komunistai, bet daugelis patentuotų komunistų – žydai. Ne visi pederastai – nusikaltėliai, be daugelis patentuotų nusikaltėlių – pederastai.
– Štai-štai-štai. Aš specialiai su jumis šiandiena nagrinėju Slavkos Zavalyšino šeimos medį, kad visiems parodyčiau, kad jo pederastija – toli gražu, ne atsitiktinumas. Zavalyšino pavyzdžiu jūs geriau suprasite – ką pasirinkdavo “išlaisvinančiai kovai” prieš bolševizmą, ir taip buvo visuose psichologinio karo specialiuose projektuose.
1980 metais Slavka Zavalyšinas išleido eilinę savo knygelę “Bangų pliuškenimas”, kur jis smulkiai aprašė savo protėvius, taip pat ir apie Andrejų – Ivano Rūsčiojo laikų Zavalyšiną, kuris buvo Sviato-Nikolajevsko vienuolyno įsteigėjas prie Ladogos ežero (18 psl.). Matote, vėl pas Slavką, iš vienos pusės protėviai dekabristai, o iš kitos pusės – vienuolynų įkūrėjai.
Slavkos tėvas – Klaudijus Vladimirovičius Zavalyšinas buvo dešiniuoju eseru prie Kerenskio, tarnavo Novgorodo gubernijos Laikinosios vyriausybės įgaliotiniu. Prie Stalino jį sušaudė Ježovas. Kaip daugelis iš jūsų jau žino – Laikinojoje Kerenskio vyriausybėje, kaip taisyklė, buvo vieni masonai. Taip ir Zavalyšinui ryškėjo berdiajevinė “Šėtono ir Antikristo sąjunga – tėtis masonas o mama žydė. Viskas teisingai. Viskas – pagal tas pačias formules. Kaip degenerato kokybės ženklas – žmona žydė. Bet kuo visa tai baigėsi? Jo tėtis-masonas buvo sušaudytas ježovščinos laikais...
* – O naujoji šiuolaikinės masonystės tarybinė banga, kuriai vadovauja Sacharovas, šiandiena bando pastatyti jiems paminklą, visiškai ignoruodami milijonus pražudytų valstiečių!
– Taip-taip-taip. Liūdna, bet faktas! Štai jums tėtis Klaudijus – eseras, Laikinosios vyriausybės narys, stalininio valymo metu sušaudytas profesionalus revoliucionierius. Jo sūnus – Slavka, taip pat permanentinis revoliucionierius. Ir amerikiečiai visa tai puikiai suprato, kai Slavką ėmė į darbą. Jie gi normalaus inteligentiško rusų žmogaus nė už ką nepaims, jiems paduok degeneratyvinę maitą...
* – Tai yra, atsidurtų Šolochovas emigracijoje, tai jo prie literatūros ir per patrankos šūvį neprisileistų?
– Būtent! Ne tik prie literatūros, bet ir prie mikrofono nebūtų prileidę skaityti skriptų!!!
* – Ne Hominterno narys, t.y. ne partijos draugas...
– Taip-taip-taip.
Toliau – 1980 m. lapkričio 18 d. žurnale “Naujas rusų žodis” Slavka rašo, kad “stambus rusų dailininkas ir meno žinovas Vasilijus Sitnikovas – beprotis”.
* – Tai tas pats dailininkas Sitnikovas, kuris nuogas sutikdavo savo svečius?
– Štai-štai-štai. Linksmas buvo beprotis. Jis mano kartotekoje įrašytas prie gerųjų išsigimėlių. Tokiems keistuoliams aš turiu atskirą pogrupį – sąžiningi bepročiai. Tai – gana reta kategorija. Tie bepročiai – ne tik nekenksmingi, bet ir pasiruošę padėti mūsų organizuojamam viešumui supažindinant žmoniją su tais dalykais. Štai ir dailininkas Sitnikovas, mūsų susitikimo metu jis pareiškė: “Grigorijau Petrovičiau, jeigu jums reikėtų medžiagos apie beprotnamius, aš jūsų paslaugoms, aš labai daug žinau”
.
* – Man atrodo, kad jis asmeniškai pažinojo patį Luncą?
– Taip-taip-taip. Kartoju, tai buvo sąžiningas beprotis – dailininkas Vasilijus Jakovlevičius Sitnikovas. Tada jis man pasakė: “Aš oficialiai pripažintas neveiksniu. Štai, nukąsčiau dabar jums nosį, ir man už tai nieko nebūtų. Parodyčiau popierėlį policininkui, kad aš beprotis, ir mane tuojau pat paleistų”
. Ir iš tikrųjų, stovi ir kalena dantimis prieš pat mano nosį. Štai todėl Slavka jį ir priskyrė prie “kietų rusų dailininkų”.
1981 m. vasario 12 d. “Naujo rusų žodžio numeryje Slavka rašo, kad jo tėvas žuvo ježovščinos laikais, o mama buvo išsiųsta į konclagerį, kur ir pasimirė. T.y., Didžiojo Valymo laikais juos abu suvalė – tėvą sušaudė, o motiną-žydę išsiuntė į lagerį, kur ji taip pat žuvo.
* – Štai dar vienas pavyzdys to, ką valė Didžiojo Valymo metu. O tai visi tik klausinėja ir klausinėja – ką, už ką?!!
– Taip-taip-taip. Na, ir baigiant mūsų analizę apie tą psichologinio karo muškietininką, paskutinis įrašas mano kartotekoje – vienas mano pažįstamas neseniai sutiko Slavką Zavalyšiną ir man pranešė, kad nuo jo dvokia neapsakomai stiprus šlapimo kvapas. Kas gi atsitiko? Pasirodo, jis jau 20 metų nelaiko šlapimo ir gydytojai jam tarp kojų pritaisė guminį maišelį, kuriame pastoviai renkasi šlapimas...
* – Rusų literatūros metras pastoviai dvokia šlapimu?!!
– Taip-taip-taip. Rusų literatūros metras, tas aukščiausias emigracijos meno ir dailės teisėjas – pastoviai dvokia šlapimu...
* – Geras amerikiečių pasirinkimas...
– Taip, jie nekvaili, pavėjui pinigų neleidžia. Jeigu, pavyzdžiui, Šolochovas arba koks nors kitas normalus rusų rašytojas jiems pasiūlytų savo paslaugas, jie, kartoju, tokio net prie mikrofono neprileistų. O štai tokį niekšą – prašau. Kodėl? Na, už jo Lenino Kompleksą! Juk visas psichologinis karas buvo organizuotas draugo Lenino latentinio homoseksualumo Komplekso pagrindu ir, kaip mes jau įsitikinome – Slavka Zavalyšinas tokį tikrai turėjo.
* – Grigorijau Petrovičiau, Jūs pasakėte “latentinio”, priminkite – kas gi tai?
– Paprasčiau kalbant, latentinis homoseksualumas – tai tada, kai žmogus nori, bet to nedaro. Homoseksualumas būna “latentinis, būna ir “prislopintas”. Prislopintas – tai toks, kada homoseksualumu užsiiminėja jaunystėje, kai verda kraujas ir kunkuliuoja hormonai, bet vėliau žmogus visa tai nuslopina ir tuo nebeužsiiminėja. Pavyzdžiui – Hitleris. Jaunystėje, kai virė kraujas, jis užsiiminėjo pederastija, o vėliau, gyvenime, tuos jausmus jis nuslopino, – tai ir yra prislopintas homoseksualumas.
Kartoju – latentinis, tai tada, kai jumyse sėdi homoseksualumas, bet visiškai tuo neužsiiminėjate. Ir norisi, ir badosi, ir mama neleidžia. Bet psichologijos požiūriu, – tai ir yra daugelio psichinių ligų priežastis.
* – Tai yra, tai pati homoseksualumo forma, kuri savyje slepia kitus demonus?
– Taip-taip-taip. Savyje slepia kitus demonus...
Ir taip, kokias išvadas galime padaryti dėl to “psichologinio karo baltojo negro” – Slavkos Zavalyšino, kuris 30 metų buvo aukščiausiuoju emigracijos meno ir dailės tesėju? Taip sakant, kokias galime padaryti išvadas dėl jo draugo Lenino letentinio homoseksualumo Komplekso, kurio pagrindu buvo organizuotas Harvardo projektas ir visa amerikiečių propaganda?
Leninas buvo pusiau žydas ir Slavka Zavalyšinas buvo pusiau žydas – tai viena paralelė. Na, o dėl pederastijos – per tuos metus, kuriuos jį pažinojau, o jį pažinojau, kartoju, nuo 1950 metų, aš asmeniškai nieko nepastebėjau. Gal būt jis turėjo latentinę pederastiją, kaip ir draugas Leninas, o gal būt – prislopintą, kaip Hitleris? Tai yra, gal būt kažkada jaunystėje, dar būdamas studentu – mūsų metras šiek tiek pederastino, o po to nustojo...
Man atrodo, kad aiškių homoseksualių ryšių jis neturėjo dėl to, kad tas Slavka buvo toks nevalyvas žmogus, toks fiziškai nepatrauklus ir atgrasus tipas, kad mažai kas iš aktyvių pederastų galėjo juo susigundyti. Juk pederastai taip pat turi savo kriterijus dėl vyriško patrauklumo, ir, jeigu pasyvus pedikas – nevalyvas ir atgrasus žmogus, tai aktyvus pydaras vargu ar tokiu susidomės. Bet, turint omeny tai, kad abu Slavkos Zavalyšino pusbroliai buvo atviri pederastai, Slavkai buvo labai mažai galimybių išvengti tokios karmos...
* * *
Gerai. Dabar imkime analizuoti antrą “kūrybinio darbo baltąjį negrą”, antrąjį psichologinio karo muškietininką – Michailą Koriakovą. Koriakovas toje kontoroje taip pat dirbo nuo pat jos įsteigimo, t.y., nuo 1950 metų, taip kad, jis taip pat jau senas ir užsitarnavęs psichologinio karo propagandistas. Ir taip, aš vėl imu savo kartoteką ir papunkčiui pradedu analizuoti.
Pirmasis įrašas – Koriakovas pats apie save rašo: “mano požiūris į moterį grynai valstietiškas, kaip į dešimtinę, kurią reikia arti ir apdirbti”
(1959.04.26 “Naujas rusų žodis”). Tai jis tik žodžiais toks, o realybėje iš jo artojas buvo netikęs. Pirmą savo žmoną Litli jis metė dar Sąjungoje, antroji jo žmona Zoja pati jį greitai pametė, o ir trečioji žmona Lida jį metė, be to, iš karto po povestuvinės kelionės...
* – Grigorijau Petrovičiau, o gal jam papuolė ne juodžemis, o sausas molis?
– O imkime ir išsiaiškinkime. Pirmojo jo žmona 1937 metais buvo pusiau žydė Litli Lopatina, kurios tėvas buvo daktaras-žydas A. S. Zalmanovas, o pirmosios žmonos motina buvo Zlata Aleksandrovna Lopatina. Iškyla klausimas: kodėl pirmoji Koriakovo žmona turėjo motinos, o ne tėvo pavardę, kaip visi normalūs žmonės? Juk Rusijoje pavardės eina pagal tėvą... Vėl mes matome kažkokias žydiškas figli-migli...
* – Kaip ir su Sacharovu. Jis – Sacharovas, ji – Bonner, o vaikai – Jankelevičiai...
– Štai-štai-štai. Pats velnias neišsiaiškins. “Litli motina buvo iš revoliucionierių aplinkos”. Tai rašo pats Koriakovas. Vėl mes matome degeneratyvinę šeimyninė rangą. T.y., “Laisvės” radijuje amerikiečiai surinko revoliucionierius ir amžinus riaušininkus.
Antroji Koriakovo žmona buvo maloni rusų moteris iš Paryžiaus, vardu Zoja, kuri iš karto po vestuvių jį metė, be to, po skyrybų jis gyveno 4 aukšte, o ji, to paties namo 8 aukšte. Jis pats apie tai sakė, kad su antrąja žmona jam “nepasisekė”, todėl ji ir pabėgo. Bet, kaip jis taip pat sakė, su trečiąja žmona jam dar labiau nepasisekė – ir gražuolė, ir protinga, ir žiedą su ametistu nešioja. Na, ačiū Dievui, galvojo tada žmonės, nors trečią kartą Miškai Koriakovui pasisekė...
O netrukus aš kartu su savo žmona išskridau į Karibų salas pailsėti. Pasiėmėme mes nedidelį motociklą ir pradėjome apžiūrinėti salą, važiuodami vieninteliu toje saloje pakrantės keliu. Atėjo vakaras ir mes sustojome nedideliame otelyje tiesiog ant vandenyno kranto. Žiūrime į saulėlydį, grožimės gamta. Vis dėl to gražu ten – Karibų salose! Staiga iš už nugaros girdžiu laukinį klyksmą: “Grigorijau Petrovičiau!!!”. Aš net suvirpėjau iš netikėtumo. Velnias žino kur nusibeldėme – į tropinę salą karibų jūroje, ir staiga: “Grigorijau Petrovičiau!”... Atsisuku – už nugaros stovi Miška Koriakovas su savo nauja žmona.
Jam toje mažoje tropinėje saloje tikriausiai buvo labai nuobodu ir jis labai apsidžiaugė mus sutikęs. Po pirmųjų achų ir ochų, jis labai nuoširdžiai mus pakvietė į savo numerį ir iš karto pradėjo girtis savo naująja žmona. Mes susipažinome, nusifotografavome, o sekančią dieną susitarėme eiti į naktinį klubą, kuris garsėjo statinėmis grojančiu vietiniu orkestru. Karibų salose tai gana paplitę – negrai ima metalines statines nuo benzino, nupjauna apačią, pasidaro būgnus, groja salyno ritmus ir taip linksmina turistus. Gaunasi labai savotiška ir maloni muzika – «steel drum music», t.y., metalinių statinių muzika...
Sekančią dieną mes susirinkome naktiniame klube ir pradėjome maloniai leisti laiką. Bet, netrukus aš pradėjau pastebėti, kad kiekvieną kartą, kai Miška Koriakovas šoko su savo žmona, jos veide vis labiau atsispindėjo atgrasumas savo vyrui. O juk jiems buvo medaus mėnuo, jie juk ką tik susituokė... Žiūriu aš į tai ir galvoju, kodėl gi ji nebando slėpti savo atgrasumo Koriakovui? Tada mes išgėrėme, užkandome, ir vėl šokome. Tai aš šokai su ta Lida, o Koriakovas su mano žmona, tai atvirkščiai... Bendrai, laiką praleidome maloniai.
Kai mes su žmona grįžome į Niujorką, aš sužinojau, Kad Koriakovo žmona nuo jo jau pabėgo. Iš karto po medaus mėnesio. Miška, kaip ir priklauso Amerikoje, iš karto pakeitė durų spynas, o tai, išeisi į darbą “Laisvės” radijuje, o žmona tuo tarpu išneš visus baldus ir visą turtą. Tai – amerikietiška tradicija. Jeigu kas – iš karto keičia spynas. Pakeitė spynas ir Miška, bet jo trečioji žmona buvo gudresnė. Tada jie gyveno pirmame aukšte ir, kol jis buvo darbe, ji išmušė langą, įlindo į butą ir išnešė spalvotą televizorių. Tuo metu spalvotas televizorius buvo naujovė ir kainavo gana brangiai, apie 800 dolerių...
* – Ir tokie žmonės tarybinius radijo klausytojus aprūpina dvasiniu penu?!
– Taip-taip-taip. Visi jie buvo laisvės apaštalais! O apie Lidą tada sakė, kad ji – kinietė, bet, kai aš su ja šokau, nieko kinietiško nepastebėjau. Ji atrodė kaip simpatiška rusų moteris. Galvoju, kodėl gi tada ją vadino kiniete? Pasirodo, kad iki Mišos, ji buvo ištekėjusi už kiniečio. 30-jų metų pabaigoje ji Maskvoje ištekėjo už kinų diplomato (iš Čan-Kaiši vyriausybės). Tuo metu Sovietai flirtavo su Čan-Kaiši – štai tada ta mergaičiukė ir ištekėjo už kinų diplomato. Manau, ne be specialaus NKVD leidimo, nes 30-jų metų pabaigoje nė viena normali rusų moteris negalėjo nė iš tolo prieiti prie užsieniečių. Tai buvo leidžiama tik valiutinėms prostitutėms, kurios turėjo specialius NKVD leidimus.
O dar vėliau išaiškėjo, kad Lida buvo žydė, ir, matyt, tuometinio NKVD agentė, kuris ir leido jai ištekėti už Čan-Kaiši vyriausybės diplomato. Čan-Kaiši tada valdė Kiniją, ir Sovietams tada labai apsimokėjo turėti savo agentą tos vyriausybės diplomato žmonos vaidmenyje. Dabar tokias damutes vadina intermergaitėmis, o tada vadino valiutinėmis prostitutėmis.
Po to Kinijoje į valdžią atėjo Mao-Czedunas, o Čan-Kaiši išmetė į Taivaną. Lida tada taip pat metė savo kinietį vyrą ir su savo dukterimi, ta maža pusiau žyde-pusiau kiniete, išvažiavo į Ameriką, į tą pažadėtąją žemę. Kai Koriakovas vedė Lidą, jos dukrelei buvo jau 17 metų. Kaip jūs manote, būdama pusiau žyde-pusiau kiniete, už ko ištekėjo Lidos dukrelė? Už amerikiečio, už puarterikiečio, už kiniečio, ar už ruso?
* – Pagal Aukštosios Sociologijos dėsnius, ji turėtų sugrįžti į protėvių prieglobstį...
– Visiškai teisingai. Ji ištekėjo už amerikiečių žydo. Štai jums dar viena akivaizdi iliustracija to, koks tas principas stiprus ir kaip dažnai jis pasireiškia. Net su kinietėmis...
Jeigu Slavka Zavalyšinas buvo purvinas socialinis atmata, tai Miška Koriakovas, vis dėl to, nebuvo toks atgrasus tipas, kaip Slavka, nors, teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad Koriakovas išoriškai buvo kaip reta nemalonios išvaizdos. Jis buvo vyras blakės kūnu. Turėjo didelį kūną, trumpas kojas ir trumpas rankas. Žmogus – blakė. Kaip ir dаugelis chasidų. Tai yra, tokio tipo žmonės, kurie jau kelios kartos neužsiiminėjo fiziniu darbu.
Vidumi jis buvo neįtikėtinas chameleonas, kaip Jevtušenko, kuris savo pataikavimu visiems taip nusibodo, kad net žydiškoje spaudoje, net žydiškame “Naujame rusų žodyje” jį už tai viešai keikia ir kritikuoja. Jevtušenko jiems – jau baigtas žmogus. Kiek metų Ženia pasiaukojamai padlaižiavo žydams, bet, net ir jiems dabar šlykštu žiūrėti į tą chameleoną! Štai tokiu jevtušenkovišku chameleonu ir buvo Miša Koriakovas. Ne tik vyrams-bendradarbiams, bet ir pašalinėms moterims buvo tiesiog šlykštu su juo turėti reikalų. Panašu, kad būtent dėl to Lida ir metė Mišką. Jam tada buvo apie 55 metus, o jai apie 40, nors ji atrodė daug jaunesnė.
Bet Koriakovui trijų žmonų buvo per maža ir jis netrukus rimtai pradėjo merginti “tarybinę princesę” Svetlaną Allilujevą, ir tikėjosi, kad ji taps jo žmona. Kaip jums tai patinka?
Sekantis įrašas mano kartotekoje – “Koriakovas buvo krikštytas žydas. Tai 1975.02.12 buvo parašyta “Naujo rusų žodžio” 4 puslapyje. Pats Koriakovas visur ir visada savo raštuose pastoviai pabrėždavo, kad jis – iš Sibiro valstiečių. O jį gerai pažinoję žmonės sakė, kad jis buvo žydas iš Odesos, kuris tik maskavosi Sibiro valstiečiu.
* – T.y., jis buvo amžinas melagis. Ostapas Benderis. Aiškus nepilnavertiškumo kompleksas.
– Taip-taip-taip. Jeigu žmogus neturi kuo pasigirti, tai jis dažnai užsideda kaukę ir visą gyvenimą ją nešioja.
O štai jums dar viena įdomi istorija, iš kurios tada ilgai juokėsi visa mūsų emigracija. Tai tada, kai Koriakovą išplakė žydai, be to, viešai. Kartą, būdamas neįtikėtinu chameleonu, jis vėl norėjo įsiteikti žydams ir parašė didelį straipsnį pavadinimu “Čekistai ir poetai” (“Naujas rusų žodis”, 1958.12.28.). Tame straipsnyje Koriakovas rašė, kad žydams pastoviai priekaištauja, kad daug jų tarnavo ČK, kad ten beveik vieni žydai-čekistai ir žydės-čekistės. Visa tai tiesa, rašė tada Koriakovas savo padlaižūniškame straipsnyje, bet tarp žydų yra ir daug poetų!
Į “Naują rusų žodį” reklamas duodantys turtingi žydai iš karto pradėjo skambinti į redakciją ir klausinėti – “Kokias jūs ten kvailystes rašinėjate apie čekistus ir poetus? Koks idiotas visa tai parašė? Bendrai, tada turtingi žydai vargšui “Naujo rusų žodžio” vyriausiam redaktoriui Vainbaumui uždavė didelį galvosūkį. Ir dar tokį, kad netrukus pasirodė paties Vainbaumo straipsnis, kuriame jis atsiprašė skaitytojų už tai, kad padarė didžiulę klaidą, kad atspausdino tą idiotišką straipsnį “Čekistai ir poetai”. Štai taip Vainbaumas viešai išplakė save ir Koriakovą (“NRS”, 1959.01.03). Žinoma, rusų žmonės tai iš karto pastebėjo ir širdyje smagiai juokėsi iš to Koriakovo, kuris eilinį kartą norėjo įsiteikti žydams, bet, vietoje to, – pakišo didžiulę kiaulę vyriausiajam redaktoriui – misteriui Vainbaumui.
Sekanti informacija apie Koriakovą atėjo iš žurnalo “Rusijos nepriklausomybė”, kur jį tiesiai išvadino masonu (Žr. 1964 m. birželio mėn. “Rusijos nepriklausomybė” #25, psl. 24). Buvo toks dešinysis žurnalas...
* – O kodėl “buvo”, Grigorijau Petrovičiau?
– Todėl, kad užsidarė. Panašius žurnalus, kaip taisyklė, leidžia vienas žmogus ir, kai tas žmogus miršta, jo žurnalas taip pat užsidaro. Emigracijoje, tai – įprastas reiškinys.
Nors “Amerikos komitete kovai su bolševizmu” Koriakovą labai mylėjo ir net “Naujas rusų žodis” garbino, bet, štai, rusų emigracija Koriakovo nemėgo. O juk jis ištisus 20 metų į Tarybų Sąjungą kalbėjo rusų emigracijos vardu.
Tiesa, 70-siais metais visą jų kompaniją – ir Koriakovą, ir Zavalyšiną, ir Volodką Jurasovą, prieš laiką išvarė į pensiją. Daug metų jie ištikimai tarnavo savo šeimininkams-žydams, bet čia, staiga, čiupo už apykaklių ir išmetė į gatvę. Kodėl? Ogi todėl, kad atsirado trečioji žydų banga ir atsirado daug naujų kandidatų į jų vietas, be to, grynakraujų žydų, šviežutėlių emigrantų iš TSRS. Tada tiems masoniškiems pameistriams ir davė keliu į užpakalį, išmetė iš visų užimamų postų.
Ir paskutinis įrašas – Koriakovas mirė. Jis važiavo dviračiu ir jį ištiko širdies priepuolis.
O visiškai neseniai man paskambino viena gera pažįstama, kuri visus tuos žmones puikiai pažinojo, ir man pranešė, kad Koriakovo sūnus, tas vienintelis jo atžala nuo visų trijų žmonų, pasirodė esantis totalus šizofrenikas. Niekur nedirba. Gyvena su savo motina Zoja, antrąja Koriakovo žmona ir jos antruoju vyru. Be to, gyvena vienas antrame Zojos namo aukšte ir žemyn nusileidžia tik pavalgyti ir apkeikti savo motiną ir jos darbštuolį vyrą...
Man tai pranešęs žmogus puikiai žino, kas tai yra šizofrenija. Todėl, kad tas žmogus – mūsų trečiojo muškietininko Volodkos Rudolfo pirmoji žmona. Ji – sąžiningas žmogus, ir, todėl, kad jos pačios dvi dukterys – totalios šizofrenikės, o tų dukterų visi sūnūs taip pat šizofrenikai, tai suklysti ji negalėjo. Jos pačios šeimoje jau trys kartos šizofrenikų. Tokie žmonės tokiais klausimais neklysta...
* – Tie žmonės turi trečias akis?
– Taip-taip-taip. Dabar išanalizuokime, apie ką savo skriptuose rašė mūsų “kūrybinio darbo baltasis negras” – Michailas Koriakovas. Pirma, kas krinta į akis – jis visur ir visada, t.y., beveik kiekviename savo straipsnyje, gyrė šėtono ieškotoją Berdiajevą-Berdičevskį. Kaip, pavyzdžiui – paskaitykite jo straipsnį “Užrašai iš bloknoto” 1964.06.28 “NRS”
Prieš 20 metų Leningrade toks Ogurcovas įkūrė Visasąjunginę demokratinę krikščionių sąjungą. Į tą sąjungą tada įėjo 20-30 žmonių, o vadu buvo išrinktas pats Ogurcovas. Bet netrukus juos areštavo ir tam Ogurcovui davė 20 metų. To ratelio ideologija buvo Berdiajevizmas. Kiekviena nauja revoliucinė grupė sau ieško naujo Karlo Markso arba naujo Lenino, štai ir ogurcoviečiai, savo ideologu pasirinko Nikolajų Berdiajevą ir būtent dėl to berdiajevizmo Ogurcovui įsūdė 20 metų lagerių. Juos atsėdėjus nuo skambučio iki skambučio, praeitais metais jį išleido į Vakarus, į Vakarų Vokietiją. Išleido su tėvu ir motina. Persitvarkymas... Žinoma, tai didelis liberalizmas. Anksčiau – 20 metų lagerių nuo skambučio iki skambučio, o dabar, išvažiuok, jeigu nori, ir dar su tėvais!
Vienas iš mano senų draugų iš NTS neseniai buvo susitikęs su tuo Ogurcovu ir man pasakojo, kad, panašu, su juo košės neišvirsi, nes Ogurcovas – aiškus psichinis ligonis. Tiesa, tas NTS-ninkas tada man sakė, kad visa tai – dėl 20 metų lagerių. Kad veltui jam tai nepraėjo, bet aš manau, kad Ogurcovas jau pačioje savo veiklos pradžioje, dar iki jo pasodinimo, turėjo tos ligos užuomazgas. Juk ir tada jis buvo ne visiškai normalus žmogus: riaušininkas, permanentinis revoliucionierius. Žinoma, kaip žmogaus, jo gaila, – Jaunu studentu pakliūti į lagerį ir ten atsėdėti 20 metų! Bet jis juk sėdėjo už Berdiajevą!
* – O Berdiajevas – tai šėtono ieškotojas ir satanistas!
– Taip-taip-taip. Be to, tą Berdiajevą 1922 metais kartu su visa grupe masonų taip pat išmetė iš TSRS, kaip vėliau Ogurcovą.
Štai todėl Koriakovas iš numerio į numerį, iš skripto į skriptą ir propaguoja savo skaitytojams tą šėtono ieškotoją. Ir būtent Koriakovas kažkuria prasme buvo kaltas, kad Ogurcovas sėdėjo 20 metų lageriuose. Juk “Laisvės” radijo siųstuvai tada buvo išdėstyti aplink visą Tarybų Sąjungą, įskaitant Taivanį, ir, nors juos ir ten slopino, bet žmonės vis viena klausėsi tų dvasinių nuodų. Ir Igoris Ogurcovas galėjo būti jų tarpe... Tai kas gi dėl viso to kaltas?
Panašu, kad tas Igoriokas jau seniai turėjo įskilimą, bet taip ir būtų visą gyvenimą pragyvenęs snaudžiančiu riaušininku, jeigu amerikiečiai dvasiniu vadovu jam nebūtų pakišę Berdiajevo. Koriakovas savo skriptais ir padarė tą juodą darbą, mažą įskilimą Ogurcovo psichikoje pavertęs didžiule praraja tarp jo ir egzistuojančios valdžios. Galima vieną, kitą kartą nusikalbėti ir ką nors gero pasakyti apie Berdiajevą, – bet metų metais ir dešimtmečiais taip nepaplepėsi. O “Naujame rusų žodyje” kiekvieną savaitę buvo Koriakovo straipsnis, ir beveik kiekvieną kartą Berdiajevas buvo aukštinamas, ir tą patį jis darė savo radijo laidose.
* – Grigorijau Petrovičiau, o jeigu kas nors būtų išdrįsęs parašyti kritišką straipsnį apie Berdiajevą, kuriame nebūtų palikto akmens ant akmens, tai tą straipsnį būtų praleidę per “laisvus balsus”?
– Jokiu būdu! Ne tik kad nebūtų praleidę radijo bangomis, bet ir “Naujame rusų žodyje” toks straipsnis niekada nepasirodytų. Pabandykite parašyti, nors kaip paprastas skaitytojas, Berdiajevą kritikuojantį laišką į redakciją, – garantuoju, nepraeis!
* – Reiškia, Koriakovas vykdė partinį užsakymą?
– Būtent partinį užsakymą! Visi tie jo “Užrašai iš bloknoto” juk taip pat buvo transliuojami į Tarybų Sąjungą. Jo skriptai iš pradžių buvo transliuojami per radiją – į TSRS, o vėliau tų skriptų kopijas jis atiduodavo “NRS” redaktoriui.
* – Cvibakui?
– Taip-taip-taip. “Andrejui Sedych”. Visi jie buvo – savi žmonės, kodėl gi neduoti uždirbti savam žmogui? Panašus pažįsta panašų.
Ir taip, Vera Droževskaja, pirmoji mūsų trečiojo muškietininko Volodkos Rudolfo-Jurasovo žmona, suvedė Michailo Koriakovo karjeros rezultatus, kai mums pranešė apie tai, kad jo vienintelė atžala nuo visų trijų žmonų, buvo totalus šizofrenikas...
* * *
Štai, pagaliau, mes ir prisikasėme prie trečiosios “Laisvės” radijo žvaigždės, prie trečiojo psichologinio karo muškietininko – Vladimiro Jurasovo. Tas Vladimiras dirbo prisidengęs visa eile pavardžių. Pavyzdžiui, 1950 metais Miunchene jis dirbo pavarde Rudolfas: Volodka Rudolfas. Po to persikraustė į JAV ir oficialiai pasivadino Vladimiru Jurasovu. O jo buvusi žmona – Vera Droževskaja man sakė, kad tikroji jo pavardė buvo Sinelnikovas. Pas jį liko kai kokie seni tarybiniai dokumentai – pasas, karinis bilietas, ir ten buvo parašyta: pavardė – Sinelnikovas, karinis laipsnis – eilinis, profesija – elektrikas... Bet tas buvęs eilinis elektrikas, 20 metų per “Laisvės” radiją kalbėjo kaip pulkininkas Paninas!
Bet, reikia pasakyti, kad savo dviejų draugelių, tų dviejų nevalyvų ir slidžių tipų fone, Volodka Jurasovas buvo gana padorus ir net įdomus žmogus. Jis net pasitarnavo vieno iš personažų modeliu mano knygoje “Mano vardas-Legionas”. Toje knygoje jis figūruoja kaip Ostapas Ostapovičius Oglojedovas – Ostapo Benderio sūnus. Perskaičiusi mano knygą “Mano vardas – Legionas”, jo žmona Vera man pasakė: “Griša, viskas pas tave – visiškai teisingai. Tu ir mane ten teisingai aprašei, todėl aš ant tavęs nepykstu, geriau išgerkime už tavo knygas”. Todėl, kad ta Vera buvo sąžininga...
Tuo mes šiandieninę paskaitą ir baigiame ir, todėl, kad man šia tema dar liko daug įdomios medžiagos, o laikas jau baigėsi, tai tuos dalykus mes analizuosime ir sekančioje paskaitoje.