Šiandiena mes tęsiame psichologinio karo analizę, kuris vyksta tarp Rytų ir Vakarų jau virš 40 metų. Ta analizė jums padės suprasti ir mūsų disidentus, ir, iš pirmo žvilgsnio keistą, tarybinių beprotnamių istoriją ir Nobelio premijos pseudo laureatus, kuriems dažnai pamėtėja tas premijas dėl politinių sumetimų. Juk visa tai – psichologinio karo elementai, kurį siono išminčiai pradėjo 1950 metais ir kuris tęsiasi iki pat šių dienų. Kartoju, tas karas grindžiamas Harvardo projektu, kuris, savo ruožtu, grindžiamas draugo Lenino latentinio homoseksualumo Kompleksu.
Praeitoje paskaitoje mes jau minėjome Harvardo projekto Miuncheno ekspedicijos veiklą, kuri tapo pretekstu įkurti “Amerikos komitetą kovai su bolševizmu”, kurio pagrindu, savo ruožtu, buvo įkurtas “Laisvės” radijas, o vėliau ir daugelis kitų “laisvės balsų”, įskaitant ir radijo stotį “Amerikos balsas”.
Šiandiena mes toliau analizuosime tą sudėtingą psichologinio karo mašiną ir, šios paskaitos pabaigoje, daugelis nesuprantamų ir painių reiškinių taps suprantamesni, o kai kurie to psichologinio karo tragikomiški epizodai gali sukelti net karčią šypseną.
Ir taip, pirmuoju “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” prezidentu buvo Judžinas Laionsas. Apie jį mes jau kalbėjome, bet, kad geriau suprastumėte, kas tai buvo per Komitetas, ir kaip jis ruošėsi kovoti su bolševikais, savo pasakojimą aš dar papildysiu kai kuriomis įdomiomis detalėmis iš to komiteto įsteigėjo biografijos.
Štai pirma įdomi detalė – pasirodo, “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” prezidentas 20-jų metų pabaigoje keturis metus dirbo direktoriaus pavaduotoju... tarybinėje telegrafo agentūroje TASS Amerikoje, t.y., keturis metus buvo tarybinės vyriausybės patikėtiniu. 1928 metais Judžinas Laionsas išvažiavo į Maskvą kaip “Junaited press” korespondentas, o 1930 metais, kai Stalinas davė savo pirmąjį interviu užsienio korespondentui, tuo pirmuoju korespondentu pasirodė esantis... tas pats Judžinas Laionsas. Be to, Laionso duktė – Jevgenija mokėsi vienoje mokykloje su Stalino dukterimi – Svetlana Allilujeva...
* – Vis dėl to, draugas buvo gerai patikrintas!
– Taip-taip-taip. Būtent patikrintas draugas. Bet vėliau atsitiko kažkas keisto – 1934 metais jį staiga, ėmė, ir išmetė iš TSRS.
* – Grigorijau Petrovičiau, bet juk tai atsitiko iš karto po 33-jų metų homoseksualaus suokalbio!
– Taip-taip-taip. 1933 metų kovą straipsnis dėl bausmių už homoseksualumą vėl buvo įjungtas į TSRS baudžiamąjį Kodeksą. Visasąjunginis seniūnas Michailas Ivanovičius Kalininas tada pasirašė šį Įsaką ir netrukus prasidėjo Didysis Valymas. Be to, kai tik prasidėjo pirmieji Maskvos procesai, kartoju, Laionsą iš karto išmetė iš Tarybų Sąjungos. Sugrįžęs į Ameriką, jis sėdo už stalo ir paskubomis parašė knygą “Kelionė į utopiją”, kurioje jis garsiai išsakė savo visišką nusivylimą komunizmu. Tai yra, kai tik jo sėbrus revoliucionierius-ekstremistus Tarybų Sąjungoje pradėjo šaudyti, jis tuojau pat praregėjo ir nusivylė...
* – O kai milijonais žudė valstiečius – viskas buvo gerai?
– Žinoma! Juk visa tai buvo daroma dėl šviesios ateities!
* – O dabar Maskvoje ruošiasi statyti paminklą stalinizmo aukoms, paminklą 37-jų metų aukoms, kažkodėl pamiršdami apie 20-sius metus, kai judo-bolševikai milijonais naikino valstiečius. Panašu, kad tą paminklą bionegatyvai pastatys savo kraujo broliams, kuriuos “nekaltai” nužudė Stalinas?
– Taip. Visa tai – “partijų Partija ir sąjungų Sąjunga”, kaip rašė Deni de Ružmonas.
Parašęs “Kelionę į utopiją”, Judžinas Laionsas nenurimo ir netrukus parašė dar vieną knygą “Stalinas – Visos Rusios caras”, o vėliau dar vieną, pavadinimu “Raudonoji dekada”. Tos knygos buvo kraupiai antistalininės ir antitarybinės. Po visų tų “teisuoliškų darbų”, Judžinas Laionsas staiga susidraugavo su... Edgaru Huveriu – legendiniu Federalinių Tyrimo Biuro direktoriumi, tai yra, susidraugavo su amerikiečių kontržvalgybos viršininku. Tas Huveris ištisus 48 metus tvarkė FTB kaip savo nuosavybę. Jis užvedė kalną slaptų aplankų praktiškai ant visų amerikiečių komunistų ir homoseksualistų. Bet, kaip neseniai išaiškėjo –visą tą laiką jis pats slaptai pederastino ir dalyvaudavo slaptose orgijose, kur mėgo dažytis lūpas, nešioti moteriškus rūbus ir perukus...
* – Iš tikrųjų, nežinomi tavo keliai, Judžinai Laionsai! Duktė – mokėsi su Stalino dukterimi, o jos tėtušis draugauja su Federalinių Tyrimo Biuro direktoriumi, amerikiečių kontržvalgybos viršininku Edgaru Huveriu, kuris, savo ruožtu, vakarais dažosi lūpas ir nešioja moteriškus rūbus!
– Taip. O kitu Judžino Laionso draugu tapo amerikiečių televizijos įkūrėjas, artimas prezidento Ruzvelto draugas – Davydas Sarnovas. Taip kad, Judžinas Laionsas, kaip matote, buvo labai dvasingas ir skraidė pakankamai aukštai. Bet sieloje jis, kartoju, vis viena išliko anarchistu ir trockistu, t.y., “permanentiniu revoliucionieriumi”, o trochizmas, kaip prisimenate, tai masonystė komunizme. Be to, Judžinas Laionsas buvo žvairas. Tai smulkmena, bet toks žmogus nuo pat vaikystės pasaulį mato iškreiptai...
Antru stambiu veikėju “Amerikos komitete kovai su bolševizmu” buvo siono išminčius Isaakas Don Levinas, žmogus, draugavęs su stambiausiais revoliucionieriais, kurie iš pradžių darė revoliuciją Rusijoje, o vėliau čia susidraugavo su nepribaigtais trockistais ir menševikais, t.y., su tais “permanentiniais revoliucionieriais”, kurie spėjo pabėgti nuo Stalino ir tokiu būdu išliko gyvi. Reikia pastebėti, kad Isaakas Don Levinas buvo stambus tarybinių reikalų specialistas. Jis tada išleido keletą rimtų knygų apie Tarybų Sąjungą, kurioje neblogai išanalizavo tarybinę politinę sistemą.
Kaip šiandiena prisimenu – 1954 metų liepą aš trims mėnesiams buvau komandiruotas į JAV. Vašingtone, otelio “Diupon Plaza” koridoriuje aš “atsitiktinai” susitikau tą Isaaką ir jis tuojau pat į mane kreipėsi žodžiais: “Netoliese aš turiu fermą! Norite pamatyti?” ir taip paprastai jis mane pasikvietė į savo namus.
* – Amerikiečių fermeris ir, taip pat – revoliucionierius-trockistas misteris Levinas?
– Taip-taip-taip. Sėdome mes tada į jo mašiną ir išvažiavome į jo fermą. Tai buvo netoli – apie 50 mylių nuo Vašingtono. Prisimenu, kad tada jis važiavo labai nervingai – tai gazą spaudžia, tai stabdžius, po to vėl gazą, ir vėl stabžius. Matėsi, kad jis labai ir labai nervingas žmogus, vis sukiojasi ir sukiojasi, į kažkokias parduotuvėles užsuka, vis kažko klausinėja, ieško... Aš jam sakau – “Paklausykite, ko jūs vis ieškote?”, o jis man atsako – “Žmona prašė, kad aš duonos nupirkčiau – štai ir ieškau duonos parduotuvės”. Aš nustebau – Štai, – sakau, – duonos parduotuvė”. O jis man – “Ne-ne. Tai ne ta duona. Man reikia košerinės duonos”. Pagaliau jis rado kažkokią mažą žydišką parduotuvėlę ir nusipirko košerinės duonos...
Stambus revoliucionierius... Vienas iš labiausiai patyrusių sovietologų specialistu... Didysis internacionalistas... Bet, kai reikia duonos – duok jam tik košerinės duonos! Tai yra, sieloje jie išliko vis tais pačiais užguitais žydais, kurie bijo savo rabino...
Gerai, pagaliau mes atvažiavome į jo fermą ir jis su pasididžiavimu pradėjo viską rodyti. Čia pas jį auga tabakas, ten – kukurūzai, per vidurį – puikus fermerio namas, kurį jis pertvarkė į prabangią užmiesčio vilą. Visa jo ferma buvo kažkur kilometras ant kilometro. Vežioja jis mane po fermą, rodo, pagaliau mane atveža prie mažytės daržinėlės, kuri panaši į pavėsinę. Pasirodo, toje pavėsinėje-daržinėlėje gyvena senas negras, kuris apdirba visą Isaako Don Levino fermą! Tokiu būdu, visi fermos gyventojai buvo – pavėsinėje gyvenantis senas negras ir bajoriškame name gyvenantis žydas Isaakas Don Levinas. Visus darbus dirbo negras, o pinigus iš derliaus pardavimo jie demokratiškai dalijosi per pusę...
Po negro lūšnelės apžiūros, pagaliau mes papuolėme į šeimininko namus. Pasodino mane į jaukų odinį krėslą, ant stalo pastatė butelį konjako ir krištolinę taurelę, o pats sako – “Nubėgsiu pas žmoną, padėsiu jai virtuvėje, o jūs kol kas pasėdėkite”. Aš apsižvalgau ir matau, kad tai buvo ne šiaip sau svetainė, o pati tikriausiai biblioteka, be to, puiki biblioteka, kuri buvo pilna knygų rusų ir anglų kalbomis, kurios tik buvo išleistos nuo 1917 metų iki pat šių dienų rusų-tarybine tema. Taip kad, tas revoliucionierius fermeris-žydas aiškiai buvo nekvailas ir savo darbą žinojo puikiai. Reikia pripažinti, kad tokios prabangios nuosavos bibliotekos aš dar niekur nebuvau matęs, ir, susidėmėjęs, pradėjau visas tas knygas atidžiai žiūrinėti.
Maždaug po 20 minučių įbėga Isaakas Don Levinas ir pirmiausiai žvilgteli į konjaką ir taurelę – taurelė tuščia, konjakas – nepaliestas, o aš vaikštau ir apžiūrinėju biblioteką. Jis – prityręs žmogus, iš karto viską pastebėjo ir sako – “Prieš jus pas mane buvo Viktoras Kravčenko (Viktoras Kravčenko Amerikoje savo laiku skambėjo taip, kaip vėliau Solženicynas) ir aš jam taip pat pastačiau konjaką su taurele, ir išėjau. Kai po pusvalandžio grįžau – konjakas jau buvo išgertas. Kravčenko per tą pusvalandį išgėrė visą butelį konjako, be to, vienas, o į mano biblioteką net nepažvelgė”...
Aš tada supratau, kad Isaakas Don Levinas daugelį taip jau patikrino... Išmintingas ir protingas senas žydas, kuris tada, kartoju, buvo “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” vice-prezidentu.
* – Tai tas Komitetas, kuris pirmasis išaugo iš Harvardo projekto šaknų?
– Taip-taip-taip. Tai vėliau pasirodė įvairios gėlytės, kaip “Laisvės” radijas, Amerikos balsas” ir t.t., o po jų pasirodė ir uogelės – visi mūsų disidentai, įskaitant Solženicyną, Aksionovą ir kitus laisvės mylėtojus, kurie per paskutinius 20 metų Sąjungoje kelia riaušes.
O po Stalino mirties, Isaakas Don Levinas parašė dar vieną knygą “Didžioji Stalino paslaptis”, kuri buvo išleista 1954 metais. Toje knygoje Levinas tvirtino, kad Stalinas buvo carinės ohrankos agentu ir užsiminė apie tai, kad jaunystėje Stalinas buvo homoseksualistu ir darė kažkokį armėną. Isaakas Don Levinas – labai rimtas šaltinis. Kartoju, jis puikiai žinojo Rusijos revoliucijos istoriją ir buvo detaliai išstudijavęs praktiškai visų vadų biografijas.
* – Grigorijau Petrovičiau, jūsų archyve aš mačiau carinės ohrankos dokumento fotokopiją, kuriame srities viršininkams pranešama, kad jiems išsiunčiamas toks tremtinys Džiugašvili, kuris yra carinės ohrankos bendradarbis... Su visais parašais ir antspaudais. Tai yra, dokumentas egzistuoja ir su juo galima susipažinti.
– Taip-taip-taip. Tiesa, kalbant apie Isaaką Don Leviną, – iki pat šiol daugelis laužo galvas, kodėl Leninas pasiėmė tokį slapyvardį? Gal būt Leninas turėjo koką nors mergaitę vardu Lena arba jis prisiminė apie sušaudymus aukso kasyklose ant upės Lenos krantų?
Aš manau, kad iš tikrųjų buvo taip – Leninas iki revoliucijos pasirašinėjo savo senaisiais pseudonimais, ir, matyt, nusprendė galutinai pasirinkti pseudonimą “Levinas”. Tada jį pastovai supę žydai, užsiminė pusiau žydui Leninui-Blankui, kad būtų geriau pseudonimu “Levinas” neviešinti savo žydiškumo, o pakeisti vieną raidelę ir iš “Levino” pavirsti “Leninu”.
* – Grigorijau Petrovičiau, Šmakovas yra gerai aprašęs tuos sušaudymus prie Lenos upės, ir jis tai padarė pagal šviežias to meto laikraštines publikacijas. Pasirodo, tuo metu tas įvykis vadinosi “ginzburgiada”, todėl, kad aukso kasyklų prie Lenos savininku buvo judėjas Ginzburgas. Tuos sušaudymus lyg tai išprovokavo pats Ginzburgas dėl stambių biržinių žaidimų, į kuriuos jis tada buvo įsipainiojęs. Jis tada prasuko dvi stambias aferas: “didžioji Lena”, t.y., didžioji afera su aukso gyslomis ir mažoji afera su aukso gyslomis.
– Taip-taip-taip. Štai jums dar viena medžiaga spausdinimams šiandieninio viešumo ir persitvarkymo sąlygomis. Šmakovas savo knygoje “Laisvė ir žydai” pateikia keletą straipsnių iš to meto spaudos, be to, įdomiausia tai, kad tų kasyklų prie Lenos valdytoju, kuris, atvirai kalbant, pats ir organizavo tuos kruvinus sušaudymus, pasirodo, anksčiau buvo teistas už mažamečių prievartavimą. Praeitose paskaitose mes jau kalbėjome, kad pagal Aukštosios Sociologijos dėsnius, šeimininkas-žydas visada apsistato rusų degeneratais. Tai – taisyklė. Tai – kaip tik tai, kas vadinama berdiajevine “Šėtono ir Antikristo Sąjunga”.
* – Tai yra, jeigu Leninas iš tikrųjų norėjo pasiimti pseudonimą, susijusį su Lenos sušaudymais, tai jam reikėjo pasivadinti “ginzburgaudu”?
– Taip-taip-taip. Dabar atidžiau pasižiūrėkime į “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” pirmąjį kūrinį – radijo stotį “Laisvės” radijas. 1955 metais TSRS gyventojai pradėjo girdėti “demokratinę tiesą” iš radijo stoties ‘Laisvės” radijas. Klausosi jie naktimis, kažkuo tiki, kažkuo ne, bet apie tai, kad tai buvo vienas iš psichologinio karo specialiųjų projektų, skirtų kurstyti jaunimą ir labai veikiantį ypatingo tipo žmones – niekas tada net neįtarė.
Tos problemos supratimui, kartoju, buvo auksinis raktelis, Lenino Kompleksas, tai yra, draugo Iljičiaus Lenino latentinio homoseksualumo Kompleksas. Iš praeitų paskaitų mes jau žinome, kad, kaip taisyklė, su latentiniu homoseksualumu susijusios įvairios psichinės ligos, tame tarpe ir valdžios Kompleksas, vado Kompleksas.
Laikraštis “Vašington Taim” tiesiai rašo, kad iki 1971 metų “Laisvės” radijas ir “Laisva Europa” priklausė ČŽV, tai yra, Amerikos žvalgybai. Tų radijo stočių biudžetas 1982 metais sudarė jau 86,5 milijono dolerių.
* – Grigorijau Petrovičiau, bet, juk ČŽV po senatoriaus Makarčio proceso tapo pagrindine homoseksualistų užuovėja, kuriuos tada išvijo iš valstybinio departamento. Gaunasi, kad jie visi nusėdo tuose naujuose specialiuose projektuose?!
– Taip-taip-taip. Iš valstybinio departamento pederastus tada pervedė į ČŽV, o iš ten nukreipė į “Amerikos komitetą kovai su bolševizmu” ir į “Laisvės” radiją, kad radijo bangomis kiršintų prislopintus homikus Rusijoje ir juos paragintu kelti eilinę trockistinę revoliuciją. Jie tada nusprendė Rusiją gelbėti nuo bolševikinės choleros trockistinio maro pagalba.
Pirmuoju “Laisvės” radijo Miunchene viršininku buvo paskirtas amerikietis Sardžentas, kuris iki tol dirbo JAV valstybės sekretoriaus padėjėju. Kodėl gi JAV užsienio reikalų ministro padėjėją ištrėmė nereikšmingam darbui “Laisvės” radijo viršininku? Aš manau, todėl, kad jis taip pat buvo senatoriaus Makarčio pradėto valymo auka. Nors Sardžentas buvo gana stambus vyras ir buvo vedęs, bet netrukus ta santuoka iširo, o žmona-artistė jį pametė... Juk dažnai santuokos su artistėmis yra tam, kad užmaskuoti homoseksualias orientacijas...
Arba štai, dar vienas geras pavyzdys – 1950-55 metais “Laisvės” radijuje stambius vaidmenis vaidino du buvę stambūs amerikiečių diplomatai, kuriuos Makartis išvijo iš valstybinio departamento – Kunincholmas ir Viljamsas. Pagal atidirbtą schemą – per ČŽV – jie užsiėmė organizaciniu darbu “Laisvės” radijuje. Be to, abu juos aš pažinojau gana gerai. Ir Kunincholmas ir Viljamsas, tada jau pagyvenę žmonės, puikiai kalbėjo rusiškai. Tarp kitko, abu jie anksčiau dirbo amerikiečių pasiuntinybėje Maskvoje.
Kunincholmas buvo žinomas kaip aršus Rusijos priešininkas ir tai aiškino tuo, kad jis lyg tai buvo suomių kilmės, todėl taip nekenčia Rusijos. Jo nelaimei, jo draugas Viljamsas, kuriam buvo virš 60 metų, turėjo 20 metų dukterį Tamarą. Ta Tamara gimė Maskvoje, baigė tarybinę mokyklą, puikiai kalbėjo rusiškai ir buvo, reikia pripažinti, gražuolė... Ir staiga, naujiena – 20 metė gražuolė Tamara išteka už 60-mečio Kunincholmo!
Kartą Niujorke tie jaunavedžiai mane pasikvietė į svečius. Priežastis – kūdikio gimimas, kuriam tada buvo tik keli mėnesiai. Atėjau tada pas juos į svečius, pasižiūrėjau į naujagimį, pasižiūrėjau į tėtį, pasižiūrėjau į mamą... Tėtis Kunincholmas tuo metu jau buvo pensijoje, reiškia, jam jau buvo virš 65 metų, o mamai – ką tik sukako 22 metai. Jūs tikriausiai manote, kad jauna gražuolė Tamarą įsimylėjo pagyvenusį antžmogį, išmintingą gražuolį, bet... esmė tame, kad Kunincholmas buvo ne šiaip senis, o buvo sukriošęs išsigimėlis, panašus į mopsą, be to, jis buvo mažo ūgio ir toks labai šlykštus seniokas.
Dėl tos santuokos abu draugai-diplomatai – Kunincholmas ir Viljamsas siaubingai susipyko. T.y., Viljamsas supyko ant Kunincholmo, kad tas, lyg tai, suvedžiojo jo dukterį. Kažkada, jaunystėje, jie abu buvo neatskiriami draugai ir štai, senatvėje, susipyko! Mįslė? Ir tos mįslės jūs niekaip neįminsite, jeigu nežinosite Aukštosios Sociologijos.
Esmė tame, kad jaunystėje tai buvo du draugai-pederastai, kurie pasikeisdami darė vienas kitą į užpakalį ir į burną. Todėl, paprasčiausiai, Viljamso duktė Tamara negalėjo būti normali moteris. Paprasčiausiai, normalus vyras jai buvo nereikalingas. Jai reikėjo fiktyvaus vyro. Štai ji, būdamas 20 metų, ir pasirinko 60-metį senį. O jau nuo ko ji pasidarė vaiką – tai kitas klausimas. Tokiose santuokose moterys dažnai vaikus pasidaro ne nuo fiktyvaus vyro-homoseksualisto, o nuo kito, normalaus ir sveiko vyro, arba pasinaudodamos dirbtiniu apvaisinimu...
* – Grigorijau Petrovičiau, liaudyje tai vadina “ant svetimo b... į rojų joti”?
– Taip-taip-taip. Rusų kalboje yra visa eilė necenzūrinių išsireiškimų, kurie normaliam žmogui skamba absoliučiai beprasmiškai. Daugelis žmonių net neįtaria, kad visi tie keiksmažodžiai tarnauja vienų išsigimėlių-degeneratų pasijuokimui iš kitų išsigimėlių-degeneratų. Jeigu jūs išanalizuotumėte visus tuos nespausdintinus keiksmažodžius, tai, savo nuostabai, aptiktumėte, kad jie visiškai atitinka kokį nors lytinį iškrypimą arba psichinį nukrypimą.
* – Tai yra, normalūs žmonės tai pastebėjo ir naudoja išsigimėlių išjuokimui?
– Ne-ne-ne. Aš manau, vargu ar normalūs žmonės sugalvojo visus tuos išsireiškimus. Greičiausiai, kad patys legionieriai visa tai paleido į apyvartą tam, kad pasišaipytų iš panašių į save žmonijos išsigimėlių. Kaip žydai vienas kitą pravardžiuoja židais, t.y., blogais žydais, tiksliai taip pat vietiniai išsigimėliai šaiposi vienas iš kito, atviru tekstu pasako tai, ką jų skriaudėjai daro lovoje. Nes, panašus atpažįsta panašų...
Normalus žmogus, paprasčiausiai, to nesugalvos. Juk ir aš puikiai žinojau visus tuos keiksmažodžius, kartais nepagalvojęs net panaudodavau, bet, kai vienas iš pederastų persigėręs puolė prieš mane ant kelių ir prašė pačiulpti, – paprasčiausiai, aš nesupratau, ko jis nori. Tik žymiai vėliau aš supratau, kad jis buvo pederastas. Paprasčiausiai, tą vakarą išgėręs aš taisiausi išsipešiojusius marškinius ir tam prasisegiau kelnes, o jis dėl girtumo mane supainiojo su Alioša, puolė prieš mane ant kelių ir maldaujamai išsižiojo... Tada aš nieko nesupratau, nors tą jo keistą elgesį įsiminiau... Kaip ir daugelis rusų žmonių, aš tada naudodavau visus tuos keiksmažodžius, nors ir nesupratau jų reikšmės. Taip sakant, teorija neatitiko praktikos.
* – Ir tie žmonės dirbo “Laisvės” radijuje?!
– Taip-taip-taip. Ir šiandiena dirba. Dabar patyrinėkime kitus “Laisvės” radijo vadovaujančius darbuotojus, daugelį iš kurių aš keletą metų pažinojau asmeniškai. Ten, prie “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu”, dar buvo organizuotas toks “TSRS tyrimų Institutas”, kuris kūrė teorinę ir istorinę medžiagą “Laisvės” radijo laidoms. To Instituto viršininku buvo Leonidas Baratas-Baranovas, kuris buvo rusų kilmės amerikietis ir kuris iki tol dirbo amerikiečių armijos žvalgyboje, be to, reikia pažymėti, kad jis puikiai mokėjo rusiškai.
Aš jį pažinojau gana gerai. Jis buvo simpatiškas ir gana energingas žmogus, kuris prisistatinėjo kazoku, tiksliau – Dono kazoku. Kažkada jis turėjo žmoną ir dukterį, bet, tuo metu, jie jau buvo išsiskyrę, todėl Miunchene jis buvo viengungis. Bet, netrukus tas Dono kazokas vėl vedė. Alžyro žydę. Pats Baranovas, kaip vyras, tada buvo puikios formos. Jam buvo apie 40 metų. Subombarduotoje Vokietijoje tada jis buvo Instituto viršininkas, viengungis, “turtingas amerikietis”, trumpiau – puikus jaunikis, nuotakų – nors užtvanką tvenk, bet kazokas Baranovas susituokė su sena ir išsigimusia žyde iš Alžyro. Be to, jis ir pats nejaukiai jautėsi, kai ją pažindino su pažįstamais, tame tarpe, ir su manimi.
Tokiu būdu, toje psichologinio karo irštvoje, t.y., “TSRS tyrimų Institute”, viskas buvo daroma Lenino latentinio homoseksualumo Komplekso pagrindu. Juk tada visoje toje košėje galėjo susigaudyti tik žydai ir masonai, o masonui žydė žmona – tai kaip kokybės ženklas, kaip antikristo antspaudas, kuris iš karto garantuoja karjerą tarnyboje ir atidaro viršininkų kabinetų duris. Bet tai iš karto atidaro ir vartus į pragarą... Sandėris su šėtonu, kaip taisyklė, baigiasi blogai. Šiandiena Leonidas Baratas-Baranovas jau pasenęs, bet ir toliau maskuodamasis Dono kazoku, jis jau tapo “Dono, Kubanės ir Tereko Kazokų Trigubos Sąjungos” pirmininku – Austrijoje ir Vakarų Vokietijoje...
* – Panašu, kad jis atamanu-kazoku užsimaskavo taip pat, kaip ir jūsų nuotakos tėvas – Jurijus Meieris apsimetė pravoslavų monarchistu...
– Taip-taip-taip. Daugelis iš jų aiškiai turi nepilnavertiškumo kompleksą, štai jie ir puldinėja iš vieno kraštutinumo į kitą – apsimeta kazokais, atamanais, monarchistais, super-pravoslavais... tai – labai charakteringa tokiems tipams.
“Laivės” radijuje Niujorke taip pat dirbo toks Jurijus Denike, iš senų revoliucionierių-menševikų, dar nuo Lenino laikų. 1955 metais jis jau buvo pagyvenęs žmogus, niekada nebuvo vedęs ir neslėpė, kad jis – pederastas.
Arba dar vienas “Laisvės” radijo bendradarbis Miunchene – buvęs NTS-ininkas Glebas Raras. Jis nuo gimimo buvo invalidas – turėjo arkliapėdiškumą – o tai vienas iš ryškių degeneracijos požymių. Pavyzdžiui, Josifas Gebelsas – hitlerinės propagandos vadovas, taip pat buvo arkliapėdis. Jis pastoviai nešiojo specialią ortopedinę avalynę. Tai štai, “Laisvės” radijo bendradarbis Glebas Raras buvo vedęs Orechovo dukterį, kuris dirbo patriotinio monarchistų žurnalo “Sargybinis” redaktoriumi. O tas Orechovas buvo senas masonas, kuris 50 metų sėdėjo Belgijoje ir be pertraukų redagavo tą monarchistinį žurnalą. Vėl mes matome dviejų bionegatyvių žmonių santuoką – užsitarnavusio masono duktė išteka už suluošinto degeneratyvaus vyro... Bet tiems degeneratams gimė šeši vaikai! Sąžinės jie neturi... Kaip ir 13 vaikų priveisęs pederastas Levas Nikolajevičius Tolstojus. Juk Tolstojus pats savo dienoraščiuose rašė, kad jis niekada nemylėjo moterų, o dažnai įsimylėdavo vyrus... Tarp kitko, trys Glebo Raro vaikai taip pat dirbo “Laisvės” radijuje ir radijo bangomis dirgino savo kraujo brolius Tarybų Sąjungoje. Vėl mes matome degeneratų šeimyninę rangą...
* – Grigorijau Petrovičiau, jūs aiškinote, kad NTS, jeigu tai perskaityti atvirkščiai, tariasi kaip SaTaNa, kas gana tiksliai nusako tos organizacijos esmę.
– Taip-taip-taip. Be to, jie labai įsižeidė, kai kažkas spaudoje apie tai parašė. Esmė tame, kad žydiškame rašte balsės praleidžiamos ir tekstą jie skaito iš dešinės į kairę, tai yra, – atvirkščiai. Štai, pagal žydų taisykles ir gaunasi, kad NTS ir bus skaitoma kaip SaTaNa. Panašu, kad jų žydiški šeimininkai ir pamėtėjo jiems tokį pavadinimą. Tipiškas atvejis. Visi jie – vieno degeneracijos medžio lapeliai...
* – Grigorijau Petrovičiau, paskutiniu metu spaudoje prakalbo apie genetinių pasų įvedimo naudą, lyg tai, žinant genetinį žmogaus kodą, šiuolaikinė medicina ganėtinai tiksliai galėtų nustatyti žmogaus likimą, jo sveikatą ir jo palikuonių sveikatą, ir tai padarytų geriau, negu pati geriausia čigonė-būrėja...
– Taip-taip-taip. Kad ir kaip bebūtų liūdna, mes visi savyje nešiojamės savo tėvų ir senelių nuodėmes, ir tam, kad sumažintume žmonijos kančias, būtų visiškai neblogai apie tai žmones informuoti dar iki jų lytinės brandos. Kad jie sau nesusikurtų papildomų nereikalingų tragedijų ir įsiklausytų į savo vidinį balsą, prisijungtų prie tos Dieviškosios kibirkšties, kurią kiekvienas turime...
* – O amerikiečių liberalai genetinių pasų idėją sutiko durtuvais. Jie kažko išsigando...
– Taip-taip-taip. Aš juos gerai suprantu. Juk tada visi supras, kas tai per dalykėliai. Visa jų maskuotė tada sugriūtų kaip kortų namelis. Įsivaizduokite, kas nors visą gyvenimą apsimeta rusų pravoslavu monarchistu-pulkininku Vano Ivanovičiumi, prisidengia žmona ir vaikais, o išanalizavus genų rinkinį staiga išaiškėja, kad – jis apsigimęs pederastas (t.y., židas), o jo žmona lesbietė, o vaikai – nuo kaimyno šaltkalvio arba iš viso, pirštu daryti... Čia jau už Kristaus nepasislėpsi...
“Laisvės” radijo saugumo skyriaus viršininku (TSRS tai vadinasi “pirmuoju skyriumi”) buvo amerikietis pavarde Melbardis, apie kurį tarybinėje spaudoje rašė, kad jis – iš vengrų žydų. Tai štai, sėdi tas Melbardis savo skyriuje ir seka visus bendradarbius, užveda atitinkamas bylas, klausinėja, analizuoja ir staiga pastebi, kad “Laisvės” radijuje tiesiog knibžda homoseksualistų. Kaip saugumo skyriaus viršininkas tada jis į Vašingtoną pradėjo rašyti perspėjamuosius laiškus, kad padėtis liguista, nenormali, ir, kad galimas tarybinis šantažas ir net tiesioginė tarybinė įtaka. Reikia kažką skubiai daryti, būtina kuo skubiau iš “Laisvės” radijo pašalinti visus homoseksualistus.
Rašo Melbardis, rašo, o reakcijos jokios. Jis vieną, antrą raportą siunčia, o vėliau pradeda iš vieno stambaus viršininko reikalauti, kad tas įsikištų, bet... nieko nevyksta. Kuo gi viskas baigėsi? “Laisvės” radijo saugumo skyriaus viršininką atšaukė į Ameriką ir... tyliai pasodino į beprotnamį.
Analogiškas atvejis buvo ir su “Laisvos Europos” radijo saugumo skyriaus viršininku Bartolomevu. Jis taip pat pradėjo į Vašingtoną rašyti raportus, kad “Laisvos Europos” radijuje pilna homoseksualistų. Rašė jis, rašė savo memorandumus, o iš Vašingtono vėl – mirtina tyla. Gaunasi, kad abu tie saugumo viršininkai nežinojo, kad ir “Laisvės” radijas ir “Laisvosios Europos” radijas kaip tik ir dirbo homoseksualizmo pagrindu.
Tas dalykas buvo taip užslaptintas, kad apie tai nežinojo net tų psichologinio karo specialiųjų projektų saugumo tarnybų viršininkai. Kuo gi visa tai pasibaigė? Bartolomevą tada atšaukė į Ameriką ir taip pat pasodino į beprotnamį, kur jį pralaikė gana ilgai, ir tik jo žmonos plačių ryšių dėka jis iš ten vis dėl to išėjo.
* – Matyt, kad talmudistas jis buvo geras, bet visko žinoti jam nebuvo leista. Auksinio kabalos raktelio jam taip ir nedavė...
– Taip. Tęskime psichologinio fronto darbuotojų analizę. Šiandiena Niujorke “Laisvės” radijuje religinėmis temomis kalba naujasis krikščionis – tėvas Michailas Meersonas. Jis – krikštytas žydas iš trečiosios bangos, kuris čia tapo pravoslavų šventiku. Jo motinėlė – taip pat žydė, be to, ji ant kaklo vienu metu nešioja pravoslavišką kryželį ir šešiakampę judėjišką žvaigždę-mogendovydą. Tas Michailas Meersonas šiandiena tarnauja Mancheteno 71-je gatvėje esančioje cerkvėje. Ta cerkvė garsėja kaip masonų cerkvė. JAV juk yra keletas pravoslaviškų jurisdikcijų, ir reikia būti dideliu žinovu, kad kaip reikiant susigaudyti Amerikos pravoslavų struktūroje. Pavyzdžiui, taip vadinama Amerikos Rusų Cerkvė – jau seniai užmasoninta. Štai vienoje iš tos jurisdikcijos cerkvių, Mancketeno 71 gatvėje ir tarnauja buvęs tarybinis žydas, o dabar – “Laisvės” radijo pravoslavų šventikas Michailas Meersonas.
O “Amerikos balse” religinėmis temomis kalba kitas pravoslavų batiuška – tėvas Kirilas Fotijevas, buvęs NTS-ininkas ir buvęs pederastas. Įdomu tai, kad tas pederastas-šventikas kartu yra ir draugo Lenino sekretorės giminaitis. Pasirodo Vladimiro Iljičiaus pagrindinė sekretorė buvo jo gimtoji teta.
* – Dar vienas patikrintas draugas?
– Taip-taip. Ta Lenino sekretorė turėjo seserį, kurios sūnumi buvo tas buvęs tarybinis pilietis, o dabar amerikiečių pravoslavų šventikas-pederastas – tėvas Kirilas Fotijevas. Bet, jeigu tas žmogus homoseksualistas, tai, reiškia, jo tėvai taip pat buvo ne visiškai normalūs, t.y., buvo kažkokiais homo. O jeigu viena sesuo – daugiau ar mažiau homo, tai ir antroji sesuo, kaip taisyklė, taip pat bus daugiau ar mažiau homo.
O dabar prisiminkite Aukštosios Sociologijos taisyklę apie tai, kad, jeigu viršininkas – homoseksualistas (V. I. Leninas), tai jis būtinai sau į sekretores pasirinks lesbietę (Fotijevą). Tai aš ne kartą stebėjau praktikoje. Nes, jeigu viršininko-pederasto sekretore pradės dirbti normali moteris, tai ji tai akimirksniu pajus. Normalus vyras pederastą-vyrą ne taip greitai atpažins, kaip normali moteris, arba gali ir iš viso neatpažinti. Bet normali moteris savo moteriška nuojauta iš karto pajus, kad čia kažkas negerai ir labai greitai atpažins pederastą. Štai kodėl viršininkas-pederastas, kaip taisyklė, sekretore renkasi lesbietę. Kaip matote, V. I. Leninas taip pat nuėjo tuo keliu.
* – Būtų įdomu dėl to patikrinti Ščerbickio sekretorę.
– Taip-taip-taip. Ką tai domina – galite pasirausti archyvuose...
Niujorke, “Laisvės radijuje”, tarp viršininkų pažinojau tokį amerikietį Bobą Dreerį. Kaip taisyklė, psichologinio karo projekte visi rusai buvo apačioje. T.y., jie buvo žemesnės klasės žmonės, lyg kokie untermenšai, o visi ubermenšai buvo žydai arba amerikiečiai (kaip taisyklė, kažkada dirbę Amerikos pasiuntinybėje Maskvoje). Štai, vienu iš tokių ubermenšų buvo Bobas Dreeris. Su juo aš buvau susitikęs keletą kartų. Jis buvo gana įdomus vyras, bet moterimis niekada nesidomėjo. Tai štai, savo laiku jis taip pat buvo išvarytas iš valstybinio departamento ir tyliai pervestas į ČŽV, o ČŽV jį pasiuntė dirbti į “Laisvės” radiją (pagal Lenino komplekso liniją). Tarp kitko, gyveno jis Niujorke, Grinvič Villidž rajone, o tai, kartoju, žinomas pederastų rajonas.
* – Tai tas pats Mancheteno rajonas, kur pastatytas paminklas homoseksualistams?
– Taip-taip-taip. Du pederastai sėdi apsikabinę ant suoliuko. Bronziniai. Skulptorius – žydas Segalas. Tarp kitko, šiandiena Segalas yra “Tarybinių belaisvių Afganistane išvadavimo komiteto” pirmininku. Jie visur lenda. Neseniai skaitau Niujorko laikraščius ir sužinau apie šį faktą – skulptorius Džordžas Segalas ir, kartu su juo, dailininkas Šemiakinas – abu “Tarybinių belaisvių Afganistane išvadavimo komitete”.
* – Tai tas pats Šemiakinas, kuris nusifotografavo su nuoga lesbiete grafiene Šapova su kruvina mėsos skerdiena, pats apsivilkęs aptemptais odiniais rūbais ir su napoleoniška trikampe ant galvos?
– Taip-taip-taip. Tas pats. Atrodo, kad jie visur lenda.
Sekančiu mano sąraše yra “Laisvės” radijo darbuotojas – Garkuša. Jis “Laisvės” radijuje dirbo ir Miunchene, ir Niujorke. Alkoholikas, žmona sėdėjo beprotnamyje ir mirė baisia mirtimi nuo kaulų vėžio, o abu jų sūnūs – visiški narkomanai. Garkušai – diabetas ir jis jau visiškai apako...
* – Grigorijau Petrovičiau, o juk narkomanai – tai, kaip taisyklė, prislopinti homikai, tai yra, žmonės su kokiomis nors psichologinėmis problemomis?
– Taip-taip-taip. Tie žmonės labai dažnai turi psichoseksualinių problemų, nuo kurių jie stengiasi pabėgti narkotikų ir alkoholio pagalba.
* – O dabar TSRS, bijodami narkomanijos augimo, siūlo statyti daugiau klubų, organizuoti daugiau roko grupių, kad tik daugiau jaunimo atitrauktų nuo narkotikų ir alkoholio. O iš tikrųjų požiūris turėtų būti kitoks, t.y., požiūris turėtų būti psichoseksualinis. Būtina tiems jaunuoliams numauti kelnes, kaip tai darė Fidelis Kastro, duoti jiems į rankas “Pleobojaus” žurnalus ir pasižiūrėti į jų vaikdirbiškų organų reakciją. Jeigu vyras normalus, tai kalba vienokia, o jeigu nenormalus, kalba privalo būti kita. Bionegatyvui jokie klubai nepadės. Kad išsigelbėtų, jiems reikalingi vienuolynai, o ne šokių aikštelės...
– Taip-taip-taip. Šokiai jiems nepadės.
70-80-siais metais Miunchene “Laisvės” radijuje viršininku buvo Džordžas Beili, tarp kitko, taip pat amerikietis iš vengrų žydų. Man ypač įdomus tas jo biografijos faktas, kad jis 1946-48 metais dirbo amerikiečių konclageryje “Kemp-Kinge” prie Frankfurto. Būtent tuo laiku tame lageryje aš pusę metų sėdėjau mirtininkų kameroje, kiekvieną dieną laukiau, kol mane perduos Stalinui. Sėdėjau aš už tai, kad 1947 metais “pasirinkau laisvę”, t.y., per patį medaus mėnesį tarp TSRS ir JAV. Kai mane vežė į tą lagerį, virš vartų aš spėjau pamatyti užrašą “Amerikos Kontržvalgybos Europoje Centrinis Štabas”. “Pasirinkau laisvę” ir... atsidūriau kalėjime. Pirmą kartą gyvenime...
* – T.y., “pasirinkęs laisvę, jūs iš karto papuolėte į kalėjimą?
– Taip. Idiotizmas, bet būtent taip atsitiko. Tada, tikriausiai, kartoju, buvo medaus mėnuo ir amerikiečiai, paprasčiausiai, nežinojo ką su manimi daryti. Paprastai tuo metu tokius kaip aš, t.y., tuos, kurie ieškodami laisvės ėjo į Vakarus, sodino į lagerius ir laikė atsargai, atidavimui, arba apkeitimui į savus demaskuotus šnipus. Mažmeninė prekyba... Neduok Dieve jums tai išgyventi! Atsėdėjau aš ten vienutėje pusę metų. O dabar pasirodė, kad tas, atleiskite, žydelis Džordžas Beili ten tuo pat metu tarnavo kapralu. O po 20 metų – jis jau “Laisvės” radijo viršininkas. Kokia gi turi būti su bolševizmu kovojančių rusų bendradarbių moralė, kai jie sužino, kad viršuje sėdi tokie pienburniai iš vengrų žydų?!
* – Kurį Vengrijoje, paprasčiausiai, nespėjo pakarti.
– Taip-taip-taip. Na, o vėliau jis ir “Laisvės” radijuje apsivogė, tai yra, ir čia, kaip ir tolimame “Kemp-Kinge” – jis pasirodė kaip paprastas vagis. Štai kas daro propagandą... O rusų žmonės sėdi įtempę ausis ir klausosi visos tos “laisvės”. Juk propaganda, kaip taisyklė, – tai purvinas dalykas, ir todėl, kaip taisyklė, ten dirba purvini žmonės. Normalus žmogus ten ilgai neišsilaikys.
Naivu manyti, kad tarytiniems klausytojams egzistuoja kokia nors bešališka ir objektyvi radijo stotis, kuri dirba Rusijos interesams. Dar V. I. Leninas sakė, kad bet kokia spauda yra partinė. Štai ir čia buvo partiškumas, tik ten propaganda užsiiminėjo Kominternas, o čia propaganda užsiiminėja Hominternas.
* – Vienas mano pažįstamas juokaudamas sakydavo, kad, jeigu JAV pasirodo kokia nors laisva valstybinė pareigybė, tai vakansijos užpildymas toks: pirmiausiai darbą siūlo žydui; jeigu žydo tai pareigybei neatsiranda, tada ieško homiko; jeigu ir tinkamo homiko neranda, tada ima juoduką, o jeigu tas atsisako, tada, blogiausiu atveju, ima normalų baltą amerikietį.
– Taip-taip-taip. Taip būna.
Tarp kitko, amerikiečių žvalgyba Prancūzijoje jau įkūrė mokslinį biurą, panašų į mūsų Aukštosios Sociologijos problemų studijavimo “demokratinį” variantą, kur vyrukai renka visų pasaulio lyderių kompromituojančią informaciją, kad vėliau juos šantažuodami, galėtų geriau jais manipuliuoti. Purvini tie reikalai... Tiesioginė paralelė su “Siono išminčių protokolais”. Prisimenate, ten taip pat buvo sakoma, kad reikia pasirinkti atskalūnus iš vietinės tautos, kad tarp jų ir vietinės tautos būtų nenugalima praraja, ir tada, esant reikalui, tie vietiniai degeneratai gins savo šeimininkus iki paskutinio kraujo lašo... Štai tokius ir randa, vėliau juos stumia aukštyn... Klausykitės, degeneratai! Vykdykite partinę discipliną!
Taip ir mano senas draugelis “TSRS tyrimų instituto” Miunchene amerikietis direktorius Leonidas Barat-Baranov, vedęs Alžyro žydę, galų gale, tapo “Dono, Kubanės ir Tereko Trigubos Sąjungos” pirmininku. Na, kuo ne atamanas? Komedija...
“TSRS tyrimų instituto” Miunchene rusas direktorius tuo metu buvo toks Borisas Jakovlevas. Kartoju, tas Institutas tuo metu teikė medžiagą “Laisvės” radijui, o Boriso Jakovlevo amerikietišku viršininku buvo tas pats Leonidas-Barat-Baranov. TSRS Jakovlevas buvo stambus partinis veikėjas, kuris karo metais pakliuvo į vokiečių nelaisvę ir... pradėjo dirbti jų propagandos aparate, o vėliau, pagal paveldėjimą, perėjo dirbti pas amerikiečius. Vedęs nebuvo, moterimis nesidomėjo...
O 1958 m. gruodžio 3 d. laikraštyje “Tarybinė Rusija” straipsnyje “Kieno tai balsas?” buvo atspausdinta informacija apie tai, kad Borisas Jakovlevas iki karo sėdėjo TSRS kalėjime už... ne, ne už politiką, o už mažamečių tvirkinimą! O mažamečių tvirkinimas, kaip taisyklė, visada susijęs su homoseksualumu. Ir visiškai nesvarbu, tai yra berniukai, ar mergaitės. Specialistai visviena tai sieja su homoseksualizmu, be to su homoseksualizmu sunkinančiomis aplinkybėmis. Juk, jeigu vienas suaugęs pederastas naudojasi kitu suaugusiu pederastu, tai į tai pro pirštus žiūrima net TSRS, bet už mažamečių tvirkinimą – sodina kaip Rytuose, taip ir Vakaruose.
Taip kad ir “TSRS tyrimų instituto” Miunchene direktorius – Borisas Jakovlevas, taip pat turėjo draugo Lenino pederastijos Kompleksą. Įdomu tai, kad tą informaciją apie Jakovlevą tarybinė spauda atspausdino tik po to, kai jis jau buvo palikęs savo pareigas Miunchene, tai yra, po laiko!
* – Tas pats ir dėl draugo Stalino homoseksualumo, informaciją jie pateikė tik po jo mirties!
– Taip-taip-taip. Manykime, kad Isaakas Don Levinas anksčiau bijojo, kad Stalinas turi ilgas rankas. Juk Trockį Stalino rankos ir Meksikoje pasiekė. Taip kad, Don Levinas, paprasčiausiai, bijojo, kad Stalinas už tai jam galvą nutrauks, o kai Stalinas mirė, tada viską ir atspausdino. Bet su Borisu Jakovlevu, be jokių abejonių, KGB specialiai tą kozirį laikė savo rankovėje. Iki tol, kol Jakovlevas dirbo “TSRS tyrimų instituto” direktoriumi – jie tylėjo, o štai, kai Jakovlevas pasidarė jiems nebereikalingas, tada jį demaskavo. Tą Borisą Jakovlevą aš sutikau dar kartą 70-siais metais Amerikoje. Jį tada įtaisė dirbti kažkokioje universitetinėje bibliotekoje. To susitikimo metu jis, staiga, atminčiai man padovanojo... savo eilėraščių knygutę!
* – Dar vienas poetas-pederastas!??
– Taip. Bet tas poetas, kartoju, jaunystėje užsiiminėjo mažamečių tvirkinimu ir už tai sėdėjo tarybiniame kalėjime. O senatvėje, jau išėjęs į pensiją, jis staiga pavirsta poetu ir pradeda rašyti eilėraščius. Iš išvaizdos tada jam buvo apie 70. Dovanoja jis tada man savo eilėraščių knygutę, o aš skaitau jo dovanojimo įrašą ir matau, kad knygutės autorius – Troickij. Aš visą gyvenimą jį pažinojau kaip Borisą Jakovlevą, savo kolegą iš psichologinio karo, o čia jis rašo, kad jis – Troickij. Į mano klausimą jis atsakė, kad Troickij – tai jo tikroji pavardė, o Jakovlev – tai buvo jo pseudonimas. Dabar pasakykite, ką jums primena pavardė Troickij?
* – Panašu, kad tas pederastas-poetas buvo kilęs iš šventikų?
– Štai-štai-štai. Todėl ankstesnėse mūsų paskaitose aš ir akcentavau šventikų ir jų vaikų temą. Prisimenate – Romos popiežiaus formulė, celibatas, viengungystės įžadai...
Man jau sakė, ach, Grigorijau Petrovičiau, ir kam gi jūs šventikus minite, geriau paliktumėte juos ramybėje. Aš juos ir palikau ramybėje, kol šventikai-pederastai nepradėjo pulti Aukštosios Sociologijos, nepradėjo jos slėpti nuo savo parapijiečių, kol jie nepradėjo iškraipyti jos esmes savo ganomiesiems.
Pavyzdžiui, viena iš mano pravoslaviškų skaitytojų paklausė Rusų Pravoslavų Cerkvės šventikų, Pravoslavų Švento Tichonovsko Bogoslovsko instituto Maskvoje dėstytojų:
“Ar Cerkvė žino Grigorijaus Klimovo knygas, ir ką jie mano apie tai?”Į tą klausimą šventikas Vasilijus Sekačiovas trumpai atsakė:
“G. Klimovo knygos mums atrodo pavojingos ir nekrikščioniškos. Mūsų požiūriu, jos pilnos rasizmo, nacizmo ir biologinio priešiškumo”.
Į jos prašymą atsakyti plačiau – sekė štai toks raštiškas paaiškinimas:
“Grigorijaus Klimovo asmenybė mūsų šalyje ir tarp cerkvės tarnautojų sukėlė nevienareikšmį vertinimą. Klimovo knygomis iš pradžių daugelis žavėjosi, jas priėmė kaip savotišką atviravimą. Kai kurie šventikai tas knygas laimino ir patarė jas skaityti ir platinti, papildyti jomis savo bibliotekas.
Vėliau pradėjo kalbėti apie tai, kad Klimovas nėra toks nuoširdus rusų patriotas, kokiu jis nori pasirodyti, kad jis tarnavo, ir, tikriausiai, tebetarnauja kokiai nors antirusiškai tarnybai, kaip ČŽV. Prisiminė ir apie tai, kad Klimovas kariavo amerikiečių armijoje Vietname.
Žinoma, čia niekuo negali būti tikras, bet aišku viena, žavėjimąsi Klimovu pakeitė blaivesnis požiūris. Ir tai gerai, nes jo knygos – pirmiausiai, “Šio pasaulio kunigaikštis” ir “Tarybinių išminčių protokolai” – sieloje palieka labai sunkias nuosėdas.
Klimovas iškelia labai svarbius klausimus Rusijai ir rusams, taip sakant, prakeiktus klausimus, bet juos sprendžia ne kaip pravoslavas, o kaip paprastas fašistas arba rasistas...
...Grigorijaus Klimovo pozicija labai pavojinga – ji antikrikščioniška, griauna Cerkvę ir rusų patriotinį judėjimą. Arba jis ČŽV provokatorius, vedantis iš kelio visus Rusijos patriotus, kurie nuoširdžiai stengiasi ją išgelbėti, arba (kas labiausiai tikėtina) – nelaimingas ligotas žmogus.
Šventikas Vasilijus Sekačiovas”.
Štai taip. Štai kokį “sąjungininką” sau radome... Kartu – su šėtonu kovoti ruošėmės... Ir taip, vieni šventikai “tas knygas laimino ir patarė jas skaityti ir platinti, papildyti jomis savo bibliotekas”, o kiti savo parapijiečiams sako: “G. Klimovo knygos mums atrodo pavojingos ir nekrikščioniškos. Mūsų požiūriu, jos pilnos rasizmo, nacizmo ir biologinio priešiškumo... fašistas... rasistas... ČŽV provokatorius...kariavo amerikiečių armijoje Vietname...”
.
* – Grigorijau Petrovičiau, o ką ten tėvas Sekačiovas parašė apie ČŽV ir Vietnamą? Ar negalėtumėte plačiau paaiškinti?
– ČŽV aš dirbau nepilnus metus ir, kai man pasiūlė su jais atnaujinti kontraktą, – aš atsisakiau ir išėjau dirbti pagal savo seną specialybę inžinieriumi-elektriku. Tarp kitko – tai buvo laikas, kai ČŽV dar tik stojosi ant kojų ir buvo, iš esmės, tik analitinis tyrimų centras kovai su komunizmu. Tik vėliau jie pakeitė savo orientaciją...
Vietname aš buvau tik kelis mėnesius, be to, kaip civilis asmuo. Ten užsiiminėjau inspekcija, kaip montuojami elektros įrengimai atitinka brėžinius, kuriuos paruošė Mūsų Niujorko biuras (įprastas projektavimo biuras). Pati sudėtingiausia ir svarbiausia buvo elektrokambuzo įranga ir oro kondensionavimo sistema valgykloje. Esmė tame, kad pirmasis ten komandiruotas mūsų firmos atstovas – neišlaikė nuobodulio ir tropinių liūčių ir, paprasčiausiai, iš ten pabėgo. Štai, mane ir pasiuntė pabaigti darbo...
Kad jūs geriau suprastumėte, kodėl šventikas Vasilijus Sekačiovas taip parašė, skirtingai nuo tų, kurie “tas knygas laimino ir patarė jas skaityti ir platinti”, aš dar kartą priminsiu baisius mūsų tikrovės faktus, apie kuriuos mes jau kalbėjome paskaitoje “Šventi nuodėmingieji ir nuodėmingi šventieji”, devintoje šio ciklo paskaitoje.
JAV – 60 milijonų katalikų priima švenčiausią sekramentą iš 46 tūkstančių katalikų šventikų ir, kaip neseniai savo skaitytojams pranešė amerikiečių laikraštis «Kanzas Sity Star», – katalikų šventikai jau šimtais tyliai miršta nuo AIDS. Situacija jau tokia, kad daugelis seminarijų priverstinai pradėjo reikalauti, kad visi seminaristai priduotų kraują tyrimams dėl tos ligos. Toliau laikraštis pateikė tokią įdomią statistiką – AIDS susirgimų tarp katalikų šventikų yra 4 kartus daugiau, negu vidutiniškai šalyje...
Tai – vidutiniškai šalyje, o Kanzaso ir Misurio valstijose, AIDS susirgimų tarp katalikų šventikų yra 7 kartus daugiau. Šventikas A. W. Richard Sipe, pašventęs 30 metų seksualinių problemų tyrimams Bažnyčioje, nustatė, kad, kad bendrai šalyje AIDS susirgimų tarp šventikų 8 kartus didesnis už šalies vidurkį, o žinomas psichiatras ir AIDS problemų specialistas Joseph Barone tvirtina, kad AIDS susirgimų tarp katalikų šventikų yra 11 kartų daugiau, negu vidutiniškai šalyje.
Esmė tame, kad daugelis mirčių dėl AIDS tarp šventikų, gėdingai slepiamos ir fiksuojamos kitomis kategorijomis, nes gydytojai nenori teršti bažnyčios vardo, todėl nuo AIDS mirusius šventikus fiksuoja pagal kitų ligų kategorijas. Pavyzdžiui, Niujorko episkopas Emerson J. Moore netikėtai paliko tarnybą savo eparchijoje ir išvažiavo į tolimą periferiją Minesotos valstijoje, kur netrukus mirė AIDS sergančiųjų prieglaudoje. Jo mirties liudijime gydytojai įrašė “mirė natūralia mirtimi”, o grafoje profesija, buvo nurodyta, kad jis “pramonės darbininkas”...
Džonas Kenanas, katalikų šventikas iš «clinical psychologist» klinikos AIDS sergantiems šventikams Čikagoje (Blessed Sacrament clinic in Trinity House) pareiškė, kad ta problema jau virsta epidemija. Jeigu iš pradžių jo klinika aptarnavo tik vietinius AIDS sergančius šventikus, tai dabar, po to, kai jis ir jo padėjėjai sukūrė ir įdiegė visų šventikų anoniminio testavimo dėl AIDS programą, apie rezultatus pranešant episkopatui, AIDS sergantys šventikai pas juos pradėjo važiuoti jau iš visos šalies....
Čarlzas Izola, psichiatras-terapeutas iš Niujorko miesto socialinių paslaugų skyriaus, pasakė, kad VISI AIDS užkrėsti šventikai, kuriuos jis konsultavo, buvo vyrai-homoseksualistai nuo 40 iki 60 metų amžiaus. VISI jie ta liga užsikrėtė homoseksualių santykių metu su savo partneriais. Kai kurie homoseksualius santykius pradėjo dar mokydamiesi seminarijoje ir tęsė tą užsiėmimą po įšventinimo į kunigus. Kiti – homoseksualius santykius su kitais šventikais pradėjo po įšventinimo. Kai kurie iš jų užsikrėtė AIDS per homoseksualius santykius su savo eiliniais parapijiečiais.
Tokie faktai, o faktai, kaip sakydavo draugas Stalinas, tas nevykėlis seminaristas ir pusiau pederastas Josifas Visarionovičius Džiugašvilis – dalykas rimtas. Kaip bebūtų gaila, bet bionegatyvių šventikų-pederastų analizė būtina, nes jie yra sudėtinė mūsų socialinės aplinkos dalis. Be tos analizės jūs nesuprasite nei TSKP CK generalinio sekretoriaus Stalino, kuris jaunystėje mokėsi šventiku, nei daugelio kitų revoliucionierių ir bolševikų, įskaitant TSKP CK Politinio biuro narį Anastasą Mikojaną, kuris po seminarijos net buvo įšventintas šventiku, todėl šventikų reakcija į mano Aukštosios Sociologijos paskaitas jums tarnaus geru lakmuso popierėliu tikrinant tuos žmones dėl bionegatyvaus užkrato.
* – Feliksas Edmundovičius, panašu, taip pat buvo iš tos pačios kategorijos?
– Taip-taip-taip. Jis taip pat norėjo tapti kunigu... Ir štai tas nepavykęs kunigas, tas, netapęs “tėvu Dzeržinskiu” tapo pačia kruviniausia figūra “rusų” revoliucijos istorijoje. Štai todėl ir Borisas Jakovlevas-Troickij, poetas-pederastas iš šventikų giminės, užsiiminėjo mažamečių tvirkinimu... Štai todėl Romos popiežius ir įvedė celibatą... Romos popiežius visus tuos dalykus gerai žinojo... Jis pats toks buvo... Ir tas celibatas, geriau ar blogiau, bet veikia nuo vienuolikto amžiaus iki šių dienų.
Viso to nežinodami, jūs daug ko nesuprasite pasaulio civilizacijos istorijoje. “Tamsiaisiais” viduramžiais buvo manoma, kad raganos skraido ant šluotų, o dabar praktiški amerikiečiai tas pačias raganas susodino “Laisvės” radijuje, “Amerikos balse”, kur jos šiandiena skraido radijo bangomis, kaip XX amžiaus šluotomis.
* – Grigorijau Petrovičiau, vienoje iš jūsų archyvo knygų radau įdomų pastebėjimą, kad prieš Prancūzų revoliuciją, Prancūzijoje buvo tokia pat seksualinė bakchanalija, kokia yra šiuolaikinėje Amerikoje. Visa tai baigėsi kruvinais mūšiais. Tai yra, panašu, kad bionegatyvų kova už seksualines laisves – tai būsimų kruvinų neramumu šauklys...
– Taip-taip-taip. Todėl tas reiškinys ir vadinasi – dekadencija, t.y., nuopuolis.
* – Štai, jau ir per tarybinę televizija pradeda rodyti nuogas bobas...
– Na, čia dar smulkmena. Štai, kada pradės rodyti nuogus berniukus apsikabinusius nuogus vyrus, štai, tada bus visiška seksualinė laisvė, visiška ir galutinė demokratijos pergalė.
* – Akademikas Šafarevičius savo knygoje “Socializmas, kaip pasaulinės istorijos reiškinys” pateikia įdomią citatą iš Engelso. Pasirodo, Engelsas sakė, kad visos be išimties revoliucinės partijos ir organizacijos, kaip ir praeityje, taip ir dabartyje, visada pasisakė už “seksualinių mažumų” laisvę. Tą patį dabar daro ir akademikas Sacharovas. Jis taip pat dabar kovoja už seksualinių mažumų laisves. Ta pati istorija...
– Taip-taip-taip. Kalbant apie Borisą Jakovlevą, prisimenu dar vieną smulkmeną – sėdime mes su Borisu jo viloje, kažkur Vermonte, geriame arbatą, o uogienę mums paduoda jo graži rusė žmona. Jis – 70 metų senis. Be to, įvairūs būna seniai, būna guvūs ir energingi, o jis buvo jau visiškai sukriošęs seniokas. Susituokė jie prieš tris metus... Be to, jo jauna ir graži žmona taip pat dirbo universitetinėje bibliotekoje. Kaip tai vadinasi? Prisimenate? Mes jau ne kartą kalbėjome apie jaunutes merginas, kuriems vyrai nereikalingi, todėl jos fiktyviai išteka už 70-mečių senių...
O dabar prisiminkite, kad tos jaunos, gražios ir malonios rusės žmonos vyras jaunystėje sėdėjo už nepilnamečių tvirkinimą... Matote, jeigu jūs gerai žinote Aukštąją Sociologą, tai galite kaip pagal natas pereiti per žmogiškų aistrų klaviatūrą ir vienu atsikvėpimu išsiaiškinti visus tuos pašaliniam žmogui nepastebimus ir mažai malonius to žmogaus tragiško gyvenimo aspektus. Muzikoje tai vadinama harmonijos dėsnių žinojimu...
Davydo Uaizo knygoje “Nematoma vyriausybė” yra įdomi pastaba: “Kai kurie gerai informuoti žmonės tvirtina, kad visos radijo stotys, kurios skirtos transliacijoms į Tarybų Sąjungą, ir, pirmiausiai, “Laisvės” radijas, yra visiškai priklausomos nuo masonų”
. Jeigu Davydas Uaizas – visa tai žino, tai galite būti tikri, kad ir tarybinis KGB visa tai puikiai žino. Kitais žodžiais, KGB taip pat žino, kad Vakarai šiuo metu visiškai valdomi Hominterno ir, kad homoseksualistai, šiuo metu – valdančioji Vakarų partija.
Be to, tarp jų bus kaip prislopinti, taip ir dalinai prislopinti homikai, plius seni homikai – jau savo atmylėję; plius – prijaučiantys, kandidatai ir pakeleiviai; bendrai, ta partija – didelė, ir ne be reikalo Biblijoje ji vadinama legionu.
Žinoma, specialiųjų tarnybų archyvuose visa tai bus griežtai užslaptinta, bet aš manau, kad ir paprasti žmonės visa tai privalo žinoti, kad suprastų, kas ir dėl ko kalba eteryje ir kas ir dėl ko spausdinama laikraščiuose.
* – Tuo pačiu metu tai padės suprasti ir neseniai išaiškėjusį susirašinėjimą tarp “rusų” istoriko Natano Eidelmano ir rašytojo Viktoro Astafjevo...
– Taip-taip-taip. Visa tai, kartoju, psichologinio karo sudėtinės dalys.
Štai todėl savo paskaitose aš jums ir pateikiu auksinį raktelį, kad galėtumėte suprasti to karo taisykles ir jo paslaptis. Tos žinios bus naudingos visų kariaujančių pusių sveikiems žmonėms: kaip KGB, taip ir ČŽV. Ir vieniems ir kitiems bus naudinga visa tai gerai žinoti. Numatomas rimtas tarptautinės įtampos atoslūgis ir tas atoslūgis turėtų teigiamai paveikti psichologinį karą. Todėl, visiems geriau žaisti atviromis kortomis, nes “žaidžiant aklai”, bionegatyvas mus visada nugalės.
* – Tai yra, Aukštosios Sociologijos dėsnių žinojimas visada bus naudingas bet kuriai sveikai valstybei. Bet kurie biologiškai sveiki žmonės, kad ir kurioje šalyje jie begyventų, kad išgyventų ir, kad nepapultų į eilinės kruvinos revoliucijos mėsmalę, privalo labai gerai žinoti visus tuos nešvarius dalykus. Tai – nemalonu, tai – neestetiška, bet, jeigu normalūs žmonės nesugebės sukontroliuoti to proceso, netrukus būtinai pradės suktis eilinė kruvina mėsmalė. Kai Hominternas ima valdžią, jis niekada neatneša taikos ir ramybės. Žinoma jums žadės dangiškus demokratiškus malonumus, bet viskas, kaip taisyklė, pasibaigs kruvinomis žudynėmis, nes, jis melagis ir melo tėvas, jis – gundytojas ir žmonijos naikintojas, ir, anksčiau ar vėliau, visa tai būtinai baigsis sukrėtimais ir kruvinais valymais.
– Taip-taip-taip. Kartoju – visa tai, apie ką mes čia kalbame, naudinga žinoti visiems konflikto dalyviams. Tos žinios – kaip aliejus audringoje jūroje. Tos žinios turėtų sumažinti kaltinimus normaliems žmonėms, kai jiems priskiriami šlykštūs nusikaltimai, kuriuos vykdo degenaratyvius vietinės valdančiosios viršūnėles elementai (vadovaujant apsigimusių degeneratų sektos lyderiams), – ir sumažinti kaltinimus visai vietinei tautai. Tos žinios taip pat turėtų pasitarnauti šaltu dušu visiems tiems psichopatams, kurie, dalyvaudami visame tame psichologiniame kare, iš visų jėgų kursto neapykantą tarp šalių ir tautų.
Bet grįžkime prie analizės kontingento, kuris dirba šaltojo karo specialiame projekte pavadinimu “Laisvės” radijas. 20 metų “Laisvės” radijo Miunchene rusų skyriui vadovavo Olegas Tumanovas, bet, po 20 metų darbo, jis staiga “nusivylė savo darbu” ir pabėgo į TSRS. Jis buvo vedęs žydę Svetlaną, kuri, būdama psichiškai nesveika narkomane, gana ilgai sėdėjo Miuncheno psichiatrinėje klinikoje. Amerikiečių žvalgybai Olego Tumanovo byla – katastrofiškas smūgis, o visa tai išsiaiškinti vėl padės draugo Lenino latentinio homoseksualumo Komplekso auksinis raktelis.
Tiesa, kartu su Tumanovu “Laisvės” radijuje dirbo buvęs tarybinis profesorius Fedosejevas, kuris taip pat buvo vedęs žydę, kuri taip pat dirbo “Laisvės” radijuje, ir išgarsėjo tuo, kad tarpusavyje sukiršino visus Rusų skyriaus darbuotojus. Ta Rachilė Fedodejeva, kuri pati save kažkodėl vadino Alia, buvo aiški isterikė-psichopatė, sugebėjo sukiršinti ne tik visus “Laisvės” radijo rusų skyriaus darbuotojus, bet ir visus ten dirbusius žydus, kurių ten, kartoju, buvo dauguma.
* – Erodo raugas...
– Taip-taip-taip. Revoliuciniai fermentai, erodiškas raugas. Religinėje literatūroje tokius žmones jau seniai vadina erodišku raugu. Taip kad, kaip matote, net neskaitlingi “Laisvės” radijo rusų skyriaus bendradarbiai-rusai turėjo Antikristo spaudą žmonų-žydžių pavidalu. Olegas Tumanovas – rusas, o žmona žydė. Profesorius Fedosejevas – rusas, o žmona, vėl gi, žydė. Kas per velniava, paklausite jūs? Paprasčiausiai, viso to pagrindas, draugo Lenino latentinio homoseksualumo Kompleksas, pagal kurį normalus žmogus, kaip taisyklė, žydės neves!
* – O jeigu nelabasis supainios ir jis vis dėl to įklimps?
– Kaip taisyklė, tokia santuoka ilgai netruks ir greitai jie išsiskirs. Jūs manote, kad KGB skyrius, kuris kuruoja “Laisvės” radiją, to nežino? Jie visa tai zuikiai žino, bet tyli, nes tuos kozirius naudoti naudingiau tyliai, kaip spaudimo ir šantažo ginklą.
Gerai. Bet kai kurie gali jums paprieštarauti: “Na, gerai, sukritikavote jūs čia “Laisvės” radiją, o gal čia –tik išimtis, o kitos radijo stotys gal buvo normalios. Pavyzdžiui, “Bi-bi-si”. Daugelis mano, kad tos radijo stoties teisinga ir subalansuota informacija sklinda iš Anglijos, iš Londono, iš radijo stoties “Bi-bi-si”.
* – Taip, Grigorijau Petrovičiau, “Bi-bi-si” turi – labai gerą reputaciją. Subalansuota, teisinga ir bešališka informacija.
– Štai-štai-štai. O tarybiniai radijo klausytojai sėdi ir ištempę ausis bei sulaikę kvėpavimą klausosi, ką gi jiems pasakys iš Londono. Jeigu amerikiečiai ką nors pameluos, tai jau anglai, tikrai tiesą pasakys.
Todėl, imkime, ir šioje paskaitoje išanalizuokime trumpą tos radijo stoties personalo sąrašą, t.y., išanalizuokime “Bi-bi-si Londono skyriaus” rusų kalba dirbančių darbuotojų sąrašą. Ir taip, Londono Bi-bi-si rusų skyriui, kuris vadinasi “Kalba Londonas” – 50 metų vadovauja Anatolijus Maksimovičius Golbergas... kartu su Jefimu Šapiro. Taip kad, nors jų pavadinimas “Kalba Londonas”, iš tikrųjų “Bi-bi-si” transliacijas jau seniai laikas vadinti “Kalba Izraelis”, nes ten jau seniai viską okupavo žydai, be to raiši kaire koja. Tarp kitko, vienas iš “Bi-bi-si” direktorių net turėjo pravardę – Aleksandras Levičius. “Bi-bi-si” žurnaliste taip pat dirba Maša Slonim, žydė, buvusio TSRS užsienio reikalų ministro Maksimovo Litvinovo anūkė.
* – Tai to, kuris vaikystėje buvo Finkelšteinu?
– Taip-taip-taip. Jis ten TSRS šalia Stalino posėdžiavo ir iš aukštų tarybinės vyriausybės tribūnų kalbėjo, o jo anūkė jau kalba Londone iš “Bi-bi-si”...
* – Vel degeneratyvinė šeimyninė ranga!
– Taip-taip-taip. O “Bi-bi-si” koordinatoriumi dirba Piteris Frenkelis.
* – Palaukite, palaukite, Grigorijau Petrovičiau... Tai juk konclagerius Rusijoje taip pat kūrė Frenkelis!
– Štai-štai-štai. TSRS konclagerių sistemos įkūrėjas buvo žydas Frenkelis, apie tai rašė net Solženicynas. Negalėjo nutylėti, buvo priverstas parašyti, išspaudė iš savęs... Na, o kas per misteris Frenkelis dirba “Bi-bi-si”? Gal tai mūsų Frenkelio giminaitis?
Štai jums ir namų užduotis...
O tuo pačiu, pagalvokite, kodėl taip gavosi? Kodėl anglai į “Bi-bi-si” rusų skyrių susodino vien žydus? Kodėl žydai įvykdė rusų revoliuciją ir kodėl anglai tam, kad paruoštų eilinę revoliuciją Rusijoje, vėl naudoja tos “dieviškosios tautos” atstovus?