Prieš pradedant naują temą – psichologinio karo analizę, aš noriu mūsų skaitytojams priminti, kodėl šių paskaitų ciklą mes pavadinome – “Raudonoji Kabala”.
Esmė tame, kad judaizme egzistuoja lyg tai trys tiesos pažinimo lygiai: Pirmasis lygis – tai Tora, t.y., Mozės Penkiaknygė, kurią idealiai privalo žinoti kiekvienas žydų berniukas. Antrasis lygis – tai Talmudas, t.y., Mozės knygų judėjų išminčių aiškinimai. Talmudą privalo studijuoti išmintingi šeimų tėvai, ir tik po ilgo Talmudo studijavimo, jiems leidžiama pažinti trečią, aukščiausią pažinimo lygį – prileidžiami prie Kabalos, kuri yra lyg visos žydų išminties auksinis raktelis. Tą auksinį raktelį kategoriškai draudžiama viešinti ir rodyti nepašvęstiems žmonėms. Ypatingai smalsiems, kaip taisyklė, parodo tik jos specialiai iškraipytas replikas, kaip judėjišką abra-kadabra, kuri jokių užraktų prie slaptų žinių atverti negali...
* – Grigorijau Petrovičiau, aš girdėjau, kad tikrą Kabalą perduoda tik aukščiausių šventikų šeimose, be to, tik žodžiu – tėvas-sūnui.
– Taip-taip-taip. Tai savotiška žydiška mistika ir kerai. Bet, tuo pačiu, tai – aukščiausias judaizmo lygis.
Kažkada, prieš daug metų, aš pirmą kartą susidomėjau šia tema ir iš pat pradžių ją pavadinau Degenerologija, o vėliau – Aukštąja Sociologija. Iš pradžių aš parašiau knygas, kuriose aprašiau savo gyvenimą (“Nugalėtojo giesmė” – 1951 m.) ir aprašiau realias ir mistines istorijas, kuriose sudėjau tų procesų fundamentus (“Šio pasaulio kunigaikštis” – 1970 m., “Byla №69” – 1973 m., “Mano vardas – legionas” – 1975 m.).
Tokiu būdu, iš viso parašiau 4 knygas. Tai, kaip sakant, buvo Aukštosios Sociologijos tora, arba Klimovo Ketvirtaknygė. Po to išėjo pirmasis Aukštosios Sociologijos paskaitų kurso ciklas (“Tarybinių išminčių protokolai” – 1981 m.), kuriame, kaip Talmude, buvo pateikti paaiškinimai dėl anksčiau parašytų mano knygų.
O dar po šešių metų, 1987 metais, pasirodė antrasis Aukštosios Sociologijos paskaitų kurso ciklas, kuriame tos uždraustos temos analizė išdėstyta jau aukštesniame lygmenyje. Todėl tai, ką mes dabar studijuojame šiose paskaitose, galima pavadinti Aukštosios Sociologijos aukščiausiu lygiu, tai yra, Aukštosios Sociologijos “Kabala”, o todėl, kad mes ją pritaikome Tarybų Sąjungai, tai ta “kabala” gavo pavadinimą – “raudonoji”.
20-siais metais TSRS žydiški teatrai keletą kartų statė pjesę “Golemas” (pagal viduramžišką žydų legendą), kurioje išmintingas rabinas Juda Levas ben Bezalilas (gyvenęs Prahoje nuo 1520 metų iki 1609 metų), iš molio nusilipdė didžiulio stabo formos tarną ir Kabalos pagalba įkvėpė jam gyvybę. Išmintingas rabinas Juda Levas Ben Bezalilas tą tarną pavadino Golemu ir pavedė jam nuo antisemitų saugoti žydų bendruomenę. Gerai apsidairęs, Golemas pradėjo lupti pačius žydus...
* – Grigorijau Petrovičiau, tas rabinas pasielgė taip pat, kaip kitas rabino atžala – Mordachejus Levi (Karlas Marksas) su savo klasių kovos teorija...
– Taip-taip-taip. Tai – labai įdomi istorinė paralelė, ir tokių paralelių istorijoje ne viena, o keletas. Žydas Mordachei Levi (Karlas Marksas) sukūrė marksistinę klasių kovos kabalą, kurios pagalba žydai padarė revoliuciją Rusijoje. Išžudė visus mąstančius ir galinčius pasipriešinti rusų žmones, kaip iš žemdirbių ir darbininkų, taip ir iš inteligentijos, iš likusios išgąsdintos masės nulipdė molinį tarną-stabą – “darbininkų ir valstiečių raudonąją armiją” su NKVD aparatu vietoje galvos ir komisariškomos struktūromis – vietoje širdies.
Tam stabui iškėlė užduotį, visame pasaulyje naikinti žido-bolševikinius priešus. Emigracijos laikraščiuose tą piktybinį svetimkūnį vadino tiesiai – “Tarybinė Judėja”.
Planai buvo grandioziniai... Po nesėkmingo to naujo tarybinio Golemo bandymo kakta pramušti dar nenugalėtos Europos pasipriešinimo, buvo nuspręsta per 15 metų, t.y., per tris penkmečius tą molinį stabą apginkluoti taip, kad nė viena tauta pasaulyje negalėtų priešintis tai agresijai.
Neišpasakytomis liaudies – to piktybinio auglio nešiotojos – pastangomis, per pirmąjį penkmetį vergų rankomis buvo atstatyta pilietinio karo nuniokota užgrobtos šalies infostruktūra. Per antrąjį penkmetį buvo sukurta nauja būsimos karo žvėries-mašinos industrinė bazė. Per trečią penkmetį tas karinis-žvėris-mašina buvo paleista visu greičiu ir jau buvo prikaupta tiek pirmarūšių ginklų, kad, jeigu tada Tarybinė Judėja nebūtų įsivėlusi į Pasaulinį karą – ji pati būtų žuvusi prislėgta tų skaitlingų divizijų, patrankų, tankų, lėktuvų ir kreiserių.
Viskas buvo ruošiama grobikiškam karui “svetimoje teritorijoje”. Buvo svarstomi tik tokio karo pradžios variantai. Arba bukai, kaip pirmą kartą, eiti kaktomuša ir masiškai bombarduoti priešininko industrinius objektus ir vykdyti išdegintos žemės politiką, arba veikti gudriai... Rasti ir į valdžią prastumti manjaką-beprotį, kuris sukels karą kokioje nors Europos tautoje ir, finansiškai ir karine jėga padedant viso pasaulio žydijai, tą fanatiką nukreipti visų nepriklausomų europietiškų valstybių sunaikinimui... O po to, su naujomis jėgomis, suduoti smūgį į nugarą išsekintiems ir sunkiuose mūšiuose apglamžytiems pamišėlio fiurerio kariams ir taip užgrobti jo nukariautą Europą, bet, tai padaryti kaip kariams-išvaduotojams...
O numalšinus “išlaisvintos” tautos likusius pasipriešinimo židinius – ir tarybinius-didvyrius-užgrobėjus perleisti per lagerių mėsmalių peilius...
Viskas ėjo pagal planą, bet pamišėlis fiureris nepanoro būti valdomu avinėliu ir, pačiu kritiniu momentu, kai besmegenis molinis stabas ant jo užsimojo kūju, staiga fiureris, kaip užkietėjęs nusikaltėlis, smeigė stabui peiliu į pilvą...
Sunkiai sužeistas Golemas paleido iš rankų kūjį ir kraujuodamas pavirto ant šono. Bet jis dar turėjo pakankamai jėgų atsigauti ir pribaigti tą niekšą-nusikaltėlį, bet Europos pavergimui jėgų neužteko... O netrukus Golemas praregėjo ir tarybiniai žydai, kaip žiurkės būriais pradėjo bėgti iš tos “Tarybinės Judėjos”.
Šiame pavyzdyje dalyvavo, kaip minimum, du Golemai. Pamišėlis fiureris, kurį išaugino ir į valdžią atvedė vakarų judėjai (t.y., kapitalistai) ir agresyvus paranojikas Stalinas, kurį į valdžią atvedė rytų judėjai (t.y., judo-bolševikai).
* – Grigorijau Petrovičiau, aš neseniai skaičiau gana įdomią analitinę pažymą, kurioje buvo aiškinama, kad jau seniai vyksta ilgus amžius trunkantis ginčas tarp dviejų judaizmo atšakų – Medžiotojų ir Piemenų.
Medžiotojai, t.y., chazariškos kilmės judėjai, – kaip tikri fanatiški laukiniai, pasisako už senovės pirmykštį bendruomeninį gyvenimą, t.y., medžioklinį gyvenimo būdą. Jie pasisako už žmogiškos išvaizdos gojų naikinimą konkrečioje teritorijoje (iki visiško teritorijos išvalymo nuo “dvikojų gyvulių”) ir vėliau persikėlimą į kitas teritorijas, kuriose daug neišgąsdintos gyvasties.
Piemenys, t.y., sefardinės kilmės judėjai, kurie yra daug senesnė judėjų atšaka, kuri jau seniai perėjo į aukštesnį žmonių visuomenės išsivystymo lygį – piemenaujantį lygį, t.y., pasirinko sėslų gyvenimo būdą. Jie pasisako už dvikojų gyvūnų kirpimą ir melžimą ir atrankinį bandos vadų sunaikinimą.
1917 metais valdžią Rusijoje užgrobė Medžiotojai-revoliucionieriai ir tuojau pat pradėjo naikinti dvikojus gyventojus. Be vedlių likusią bandą jie suvarė į gigantišką minią ir jos pagalba norėjo užimti naujas teritorijas Europoje. Tam reikalui jie rado, pamaitino, išaugino ir... panaudojo pocą Šiklgruberį, ir tai padarė padedant pocui Džiugašvili.
O Piemenys, iš už Atlanto, susidomėję stebėjo savo laukinių giminaičių veiksmus ir net su jais sudarė sąjungą, kad vėliau galėtų pasidalinti europinį grobį. Kai užjūrio Piemenys pastebėjo per dideles savo giminaičių azijietiškų ordų pastangas, ypač sukūrus Izraelio valstybę ir pabandžius ją padaryti žemės bamba, jie suprato, kad laukiniai-Medžiotojai netrukus ir juos pačius pasieks...
Iš pradžių Piemenys juos mandagiai perspėjo dviem atominių bombų susprogdinimais Japonijoje, o kai tie juos pasiuntė toli-toli, jiems paskelbė šaltąjį karą...
– Taip-taip-taip. Ir staiga, kaip toje legendoje, žydai visame pasaulyje sukėlė laukinį klyksmą – žydiška tarybinė vyriausybė atsisuko prieš pačius žydus! Golemas tapo nebekontroliuojamas! Šaltąjį karą tam bedvasiam monstrui! O juk viskas vėl vyksta pagal tą viduramžišką legendą apie Golemą, kuris, galų gale, visada atsisuka prieš žydus. Marksistinės kabalos pagalba sukūrę tarybų valdžią, žydai dabar visame pasaulyje rėkia, kad tarybų valdžia užsiiminėja antisemitizmu ir persekioja vargšus žydus. Ta pati istorija, kaip ir su Hitleriu...
Profesorius V. Jemeljanovas, ta tema savo knygoje “Desionizacija”, pateikia žydų poeto Davydo Markišo eiles: “Mes davėme jums Kristų savo nenaudai, o Marksą jums davėme savo nelaimei...”
* – Tas jo “prisipažinimas” skamba gana įdomiai. Jis čia dar galėjo pridėti ir žydą daktarą Froidą su jo froidizmu. Daugiau kaip pusę amžiaus dėl jo kunkuliavo tokios aistros, lyg Froidas būtų buvęs naujas žydų mesijas, Kristaus pakaitalas. O kas šiandiena? Pšik! Šiandiena froidizmas praktiškai miręs.
– Taip-taip-taip. Su tuo Froidu iš viso įdomiai gavosi. Jis gi – vienas iš pirmųjų pasakė, kad atviras homoseksualumas yra daug geresnis, negu prislopintas. Jis lyg tai tiems prislopintiems pravėrė vartus “saviraiškai”... Ir tiesiog per dešimtmetį atsirado AIDS, kuris tūkstančiais pjauna tuos pačius nuo moralės išlaisvintus homikus, tarp kurių, tarp kitko, yra ir didelis žydų procentas... Už ką pedai kovojo, tą ir gavo.
Kažkada seniai, 1955 metais, aš pirmą kartą asmeniškai susidūriau su ta prakeikta problema. Daugelis atradimų susideda iš smulkmenų. Pavyzdžiui, Niutonas atrado visuotinės traukos dėsnį, kada jis, lyg tai, miegojo sode po obelimi ir jam ant galvos nukrito obuolys. Jis prabudo, pasitrynė gumbą, pagalvojo-pagalvojo ir... atrado garsųjį visuotinės traukos dėsnį.
Kažkas panašaus atsitiko ir su manimi. Būdamas 33 metų, aš vos nevedžiau lesbietės. Tai baigėsi blogai. Paprasčiausiai, mane tada tai šokiravo. Visi mes, būdami 33 metų, galvojame, kad žinome viską ir apie viską. Juk aš tada turėjau du aukštuosius išsilavinimus... Bet, kaip pasirodo, aš absoliučiai nežinojau beveik pusės žmonijos gyvenimo, tų visų bionegatyvių žmonių gyvenimo... Tarybų Sąjungoje homoseksualumas buvo tabu. Tada niekas ten apie tai nežinojo nieko. Tame tarpe ir aš. Todėl, kai gyvenimas mane suvedė su prakeikta lesbiete Nataša Meier, aš absoliučiai nieko nesupratau. Jai tada buvo 18 metų, nuostabaus grožio rusų mergaitė, puiki figūra, gražus veidelis... Kas galėjo įtarti, kad ji degeneratė-lesbietė?
Kad visa tai išsiaiškinčiau, aš įnikau į knygas ir vadovėlius, perskaičiau visą seriją mokslinių darbų homoseksualumo tema. Knygose kažkodėl buvo aprašomas homoseksualumo ryšys su psichopatologija. Tada man teko perskaityti visą seriją knygų apie psichopatologiją, o jose – ryšys su religija... Tada išstudijavau knygas apie religijos istoriją, o ten vien citatos, citatos, citatos... Ir viskas taip supainiota, kaip pasakose “Tūkstantis ir viena naktis”. Religija pasirodė tampriai susijusi su filosofija, todėl teko užsiimti ir filosofija... Ir visa tai truko 33 metus... Galų gale, ir gavosi tai, ką mes šiandiena vadiname Aukštąja Sociologija.
Dabar grįžkime prie šiandieninės paskaitos temos, t.y., psichologinio karo analizės, kuris tarp Rytų ir Vakarų vyksta jau virš 40 metų. Tas dalykas iš pat pradžių buvo griežtai užslaptintas. Tame kare, kaip ir šachmatuose, buvo savi karaliai ir savi pėstininkai. Pavyzdžiui, pranašas Solženicynas ir Nobelio premijos laureatas Pasternakas – tai buvo aiškūs psichologinio karo pėstininkai, kuriuos vėliau pašalino nuo šachmatų lentos. Ta pati istorija bus ir su kitais mūsų garsiais disidentais...
Po 1945 metų tarp Amerikos ir Tarybų Sąjungos buvo savotiškas medaus mėnuo. Kaip tik tuo metu, 1947 metais, aš pabėgau iš Berlyno ir, kaip demobilizuotas karininkas, kaip politinis pabėgėlis, paprašiau politinio prieglobsčio pas vakarų sąjungininkus. Amerikiečiai mane priėmė ir... pasodino į kalėjimą, į mirtininkų kamerą ir ten laikė šešis mėnesius. Todėl, kad, kartoju, tada buvo medaus mėnuo. Ne sezonas... Vėliau medaus mėnuo pasibaigė ir prasidėjo šaltasis karas...
Šaltąjį karą kariauti pavedė amerikiečių žvalgybai ČŽV ir 1949-1950 metais jie tam tikslui įkūrė mokslinių tyrimų centrą. Ten pakvietė ardomojo darbo specialistus iš “dieviškosios tautos”. t.y., sionų išminčius iš Harvardo universiteto, kurie būrė-būrė ir, visos tos juodosios magijos rezultate, gavosi, taip vadinamas, Harvardo projektas, kuriam vadovauti paskyrė juodosios sociologijos amerikiečių profesorių, siono išminčių Nataną Leites.
Aš pats 1949-1950 metais dirbau tame Harvardo projekte – Miunchene, Lamont štrass, kur buvo tiriami šimtai tarybinių pabėgėlių, kurie tada buvo susitelkę nugalėtos Vokietijos amerikiečių zonoje. Paprastai buvo 5 patikrinimų lygiai, bet, jeigu pakliūdavo įdomus egzempliorius, tai jo studijavimas būdavo ilgesnis. Buvo užpildomos įvairios anketos ir tikrinamasis buvo pasiunčiamas atlikti įvairiausius psichologinius testus, įskaitant ir giluminius žmogaus pasąmonės tyrimus.
Pavyzdžiui, parodo objektui rašalo dėmę ir klausia: “ką jums tai primena?” Jeigu objektas pasako “drugelį”, tai jį į vieną pusę, – jeigu pasako “velnią”, tai į kitą. Antras žingsnis jiems būdavo įdomesnis, tam bandomajam triušiui su velniukais galvoje parodydavo sekančią dėmę. Jeigu būdavo atsakymas – nauja dėmė primena “driežą”, objektą vėl patraukdavo į šalį, jeigu atsakymas būdavo – primena “drakoną”, tai patikrinimą tęsdavo toliau... Ir taip 20 kortelių... Po to objektą detaliai klausinėdavo apie tėtį-mamą ir brolius, ir seseris. Ar buvo skyrybų šeimoje, ar yra represuotų giminaičių...
Dirbti Harvardo projekte man pasiūlė Aleksandras Dalinas – garsaus menševiko, Lenino draugelio ir bendražygio Dalino sūnus. Tada mes amerikiečiams padėjome virti tą harvardinę košę, tiesa, kas tai buvo per košė, mes jokio supratimo neturėjome. Bet netrukus rusų žmonės, tame tarpe ir aš, pradėjome suprasti, kad praktiškai visa Harvardo projekto miuncheniškos ekspedicijos vadovybė susideda vien tik iš žydų. Mes tada vienas kito pradėjome klausinėti, kas gi atsitiko su amerikiečiais? Jie ką – rusų iš senosios emigracijos negalėjo rasti? Blogiausiu atvejų, būtų paėmę rusiškai mokančius amerikiečius... Kodėl komandinė sudėtis sudaryta vien tik iš žydų, ir dar stambių revoliucionierių sūnelių, kurie jau surengė dvi revoliucijas Rusijoje?! Tą keistą ryšį tarp Harvardo projekto vadovų ir “rusų” revoliucijos žydiškų tėvų tada buvo neįmanoma nepastebėti...
Po to mane, kaip vienintelį “pokarinį emigrantą” su dviem aukštaisiais išsilavinimais ir su darbo patirtimi okupuotoje Vokietijoje (tarybinėje okupacinėje administracijoje), – paskyrė Pokarinių Emigrantų Centrinio Susivienijimo (COPE) prezidentu, o tai, kaip vėliau išaiškėjo, taip pat buvo vienas iš psichologinio karo projektų. Ir štai tada prasidėjo stebuklai...
Tuo metu aš susipažinau ir iki ausų įsimylėjau nuostabiąją Natašą Maier, jai pasipiršau, ir ji visus metus buvo mano oficiali nuotaka. Bet vėliau išaiškėjo, kad mano nuotaka buvo lesbietė... O vėliau dar išaiškėjo, kad ir mano prievaizdas nuo amerikiečių žvalgybos, Alioša Milrudas, pasirodė esantis pederastu... Štai tada aš ir susimąsčiau dėl Harvardo projekto esmės, pagal kurį buvo organizuota visa amerikiečių pokarinė propaganda, kaip viena iš viso psichologinio kario prieš komunistinę sistemą sudėtinių dalių. Tarp kitko, tas karas tebevyksta ir šiomis dienomis.
Harvardo projekto Miuncheno ekspedicijos direktoriumi buvo profesorius Raimondas Baueris, o jo artimiausiais bendradarbiais buvo: stambaus menševiko Dalino (draugystė su Leninu) sūnus Aleksandras Dalinas; sutuoktiniai Žoržas ir Glorija Fišeriai, kur Žoržas buvo žinomo trockisto ir rusų revoliucijos istoriko Lui Fišerio sūnus; Džinas Sosinas, žydas, vėliau dirbęs “Laisvės” radijo direktoriumi; daktaras Berlineris, keistuolis iš kairiųjų eserų; Dakaras Inklesas, geraširdis žydelis smaila buratinine nosyte ir išsprogusiomis marsietiškomis akytėmis.
Įdomu tai, kad direktorius Inklesas ir šiandiena, praėjus 30 metų, vadovauja panašiam projektui Ilinojaus universitete! Aš manau, kad jie ten trečią emigracijos bangą iš TSRS tikrina pagal tuos pačius testus. Harvardo projektas buvo sukurtas tirti antrąją emigracijos bangą, štai jie ir nusprendė tai pritaikyti – trečiosios bangos analizei. Taip kad, ta istorija tęsiasi. Tais pačiais principais. Kartoju, principai liko tie patys.
Sekantis sąraše yra profesorius Bargchornas, kuris vėliau Maskvoje buvo areštuotas. Tas psichologinio karo epizodas buvo aprašytas visoje amerikiečių spaudoje. Daktaras Bargchornas Jelsko universitete buvo specialistas tarybinės ir amerikiečių propagandos klausimais ir, tuo metu, pastoviai važinėdavo į Tarybų Sąjungą pasirausti archyvuose ir susirasti sau medžiagos. Ir staiga, Maskvoje jį areštavo...
Įdomu tai, kad amerikiečių spaudoje dėl to sukeltas triukšmas neatitiko kuklios profesoriaus Bargchorno padėties. Triukšmas buvo toks, lyg būtų areštavę labai stambų veikėją iš Amerikos valdančiosios partijos ir dėl to ta partija labai daug prarado. Visa tai baigėsi tuo, kad pats prezidentas Kenedis asmeniškai pasirašė protestą ir apeliaciją tarybinei vyriausybei, reikalaudamas tuojau pat paleisti profesorių Bargchorną.
Įspūdis buvo toks, kad amerikiečių valdančioji partija bijojo, kas profesorius Bargchornas gali dėl ko nors prasitarti. Vėl gi, žaibiškas ir aštrus prezidento Kenedžio protestas visiškai neatitiko kuklios profesoriaus Bargchorno padėties, bet, po JAV prezidento protesto, profesorių Bargchorną vis dėl to paleido...
Bet tuo stebuklai nesibaigė ir keistenybės tebesitęsė. Parvažiavus į Ameriką, profesorių Bargchorną dėl to iškvietė į JAV Kongresą. Jis neatvyko. Tada jį teismo sprendimu, t.y., įteikdami oficialų kvietimą, vėl iškvietė į JAV Kongreso komisiją. O profesorius Bargchornas – slepiasi ir atsisako kalbėti tos komisijos posėdyje. Per didelius vargus ir pagrasinus teisminiu persekiojimu, jį vis dėl to privertė atsakyti į minėtos komisijos klausimus. Ką gi nuo JAV Kongreso komisijos slėpė profesorius Bargchornas? Kodėl jis vengė duoti parodymus tuo klausimu? Pasirodo, kad Maskvoje jo daugiausiai klausinėjo apie Harvardo projektą! Bargchorno areštas buvo 1963 metais, o Harvardo projektas buvo vykdomas 1949-1950 metais. Kodėl gi, tik po 13 metų KGB susigriebė ir susidomėjo Harvardo projektu ir profesoriumi Bargchornu?
Kai tik profesorius Bargchornas amerikiečių Kongrese prisipažino, kad Maskvoje jo klausinėjo apie Harvardo projektą, įvykiai pradėjo klostytis taip, kad realus gyvenimas tapo labai panašus į tai, kaip jis aprašytas mano knygose. Dirbu aš savo kabinete prie stalo ir staiga per radiją išgirstu ekstra pranešimą: nužudė prezidentą Kenedį! Žaibiškai prisiminiau visą tą grandinėlę – profesoriaus Bargchorno areštas, prezidento Kenedžio protestas, profesoriaus Bargchorno išlaisvinimas, jo nenoras duoti parodymus JAV Kongreso komisijai apie Harvardo projektą ir, tiesiog po kelių dienų, prezidento Kenedžio nužudymas. Išklausiau aš tą naujieną, ir man pasidarė kažkaip nemalonu...
* – O prezidentas Kenedis turėjo progos pasikalbėti su procesoriumi Bargchornu?
– Su pačiu profesoriumi Bargchornu – vargu, bet apie jo apklausos rezultatus, Kenedžiui būtinai pranešė, o juk visa tai buvo susiję su Harvardo projektu. Žinote, tada aš net šiek tiek išsigandau, nesmagu pasidarė, velniai griebtų. Sėdžiu už stalo savo kabinete, rašau apie KGB 13-jį Skyrių, dėstau savo Aukštąją Sociologiją, o aplink vyksta tokia velniava. Žinote, tada jaučiausi labai nejaukiai...
* – Grigorijau Petrovičiau, o juk Kenedžio nužudymo tyrimo metu vienas po kito žuvo virš 300 žmonių, kurie ką nors žinojo arba matė, ir galėjo duoti parodymus tyrimo komisijai. Visi tie potencialūs liudininkai pradėjo mirti kaip musės rugsėjyje. Virš 300 žmonių, kurie kada nors pateikė informaciją dėl tos bylos – arba nusižudė, arba papuolė po mašinomis, arba, paprasčiausiai, pradingo...
– Taip-taip-taip. Ta byla buvo tamsi ir Kongreso komisijos tyrimo medžiaga buvo užslaptinta 50 metų. Tik po 50 metų, kada visi dalyviai bus išmirę, ir viskas bus pamiršta, tik tada bus atspausdinta lyg tai pilna tyrimų medžiaga.
Profesorių Bargchorną aš gana gerai pažinojau dar nuo Miuncheno laikų. Kai gyvenau Miunchene, Bargchornas mergino tokią Iriną Funkenauer, kuri tada į vokiečių kalbą vertė mano knygą “Berlyno Kremlius”. Irina gyveno Bad Nauchaime, kur buvo įsikūrusi amerikiečių administracija Vakarų Vokietijoje. Mes buvome labai artimi ir geri pažįstami, ir Irina tada man papasakojo, kad tas profesorius Bargchornas, kuriam tada buvo apie 50 metų, labai keista forma bandė jai meilintis, net ne meilintis, o, panašu, kad, paprasčiausiai, jis labai nuobodžiavo ir ieškojo kokios nors moteriškos draugijos, be to, Irinos žodžiais, matėsi, kad tas profesorius – intymia prasme buvo aiškiai nenormalus žmogus.
Kai jį po 13 metų, 1963 metais Maskvoje areštavo, išaiškėjo, kad, būdamas 63 metų, jis taip niekada ir nebuvo vedęs, vaikų neturėjo, o pats gyveno su savo senute motina. Šiandiena man visiškai aišku, kad tas profesorius buvo seksualiai nenormalus žmogus, t.y., panašu, kad buvo prislopintas latentinis homikas, kaip, tarp kitko, ir visi tie harvardiniai leniniečiai.
Visą tą harvardinę košę užvirė būtent tokio tipo žmonės, todėl kad, jeigu normaliems žmonėms patikėti tokį psichologinio karo specialų projektą, tai jie tą projektą sužlugdytų, nes nesuprastų visų tų kerų. Todėl visas tas projektas ir buvo patikėtas žido-masonams, nes tik jie galėjo teisingai suprasti užduotį, ir tik jie galėjo tą užduotį įvykdyti ir tą projektą sėkmingai realizuoti.
Bet 1958 m. rugsėjo 23 d. “Naujas rusų žodis”, vis dėl to, šiek tiek kilstelėjo paslapties šydą, kuris dengė Harvardo projektą. Tame laikraščio numeryje tada buvo kalbama apie draugo Lenino latentinio homoseksualumo kompleksą, kuris buvo paimtas už pagrindą vykdant mokslinius tyrimus. Be to, jie vadovavosi ir kitais šaltiniais, kuriuos aš radau Kolumbijos universiteto bibliotekoje.
Apie tą Harvardo projektą buvo užsiminta ir žurnale “Der Monat”, kurį aš taip pat radau Kolumbijos universiteto bibliotekoje (“Der Monat”, #107, 1957 m. rugsėjis, 19 psl., žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Melvino Laski straipsnis “Laiškas iš Oksfordo”).
O žurnalas “Der Monat” tada buvo pagrindinis amerikiečių karinės administracijos ideologinis organas ir tarnavo pokarinio vokiečių perauklėjimo tikslams. Tam žurnalui tada vadovavo jaunas žydas Melvinas Laski, kuris dėl solidumo net užsiaugino ožišką barzdelę a la Troskij, nors jam tada buvo tik 28 metai. Vėl gi, keista, kad tie amerikiečiai tada negalėjo rasti nieko kito, išskyrus tą žyduką, be to, net ne amerikietį, o anglą. Melvinas Laski buvo anglų žydas iš senos masonų šeimos ir, panašu, kad tuo galima paaiškinti, kodėl tas jaunas žydelis tada gavo tokį svarbų postą. Juk Vakaruose masonai – tai beveik tas pats, kaip komunistai TSRS. Ar, pavyzdžiui, galėjo nepartinis draugas gauti pagrindinio TSKP žurnalo “Komunistas” vyriausiojo redaktoriaus postą?
* – Dar V. I. Leninas sakė, kad bet kokia spauda – partinė...
– Taip-taip-taip. TSRS buvo Kominternas, o čia – Hominternas. Bet, štai kas įdomu, kai Melvinas Laski rašė savo ataskaitą ir paminėjo Harvardo projektą su jo Lenino latentiniu homoseksualizmu, tai tas jaunas žydas apie jį atsiliepė labai kritiškai. Visa tai pavadino kvailystėmis. Kad amerikiečių žvalgyba be reikalo leidžia milijonus dolerių bolševizmo ir bolševikų tyrimui, kad amerikiečių žvalgyba užsiiminėja kvailystėmis ir be reikalo praranda laiką tirdami draugą Leniną su jo latentiniu homoseksualumu. Net toks kasdieninis velniūkštis, kaip Melvinas Laski, nebuvo informuotas apie Harvardo projekto paslaptis. Tai eilinį kartą patvirtina, kaip visi tie reikalai buvo užslaptinti. Tai yra, žinoti Torą – buvo per mažai, kad žinoti Talmudą – ir tik žmogus, kuris žinojo Kabalą, turėjo tą auksinį raktelį, kuriuo buvo galima prieiti prie Harvardo projekto paslapčių.
Nė vienas žydas, kuris nežinojo tos judėjiškos Kabalos, ir nė vienas gojus, nežinodamas Aukštosios Sociologijos, tada nesuprato, kame reikalas! Lyg tai vyksta psichologinis karas, vyksta diversijos, šnipinėjimai ir kitokios kiaulystės Tarybų Sąjungai, kurių galutinis tikslas yra nauja revoliucija ir komunistinės sistemos sugriovimas, ir staiga – kažkoks draugo Lenino latentinis homoseksualumas?! Absurdas! Visiškas idiotizmas!!!
* – Tai yra, vietoje to, kad tirtų bolševikinio pogrindžio struktūrą ir pogrindinio laikraščio “Iskra” pristatymo organizavimą, studijuotų partijos įstatus ir nelegalių partinių grupelių struktūrą, visi tie keisti profesoriai iš Harvardo, nusprendė lįsti į draugo Lenino kelnes?! Labai jau neortodoksalus požiūris į problemos sprendimą!
– Taip-taip-taip. Žvilgčioja Leninui po uodega. Ir kas gavosi? Kad Harvardo projektas – tai šaknelės, o mano prievaizdas komisaras Alioša Milrudas ir mano nuotaka Nataša – tai viršūnėlės, t.y., tai jau Harvardo projekto uogelės! Po Harvardo projekto pradėjo labai greitai kurtis visi psichologinio karo organai su jų įvairiausiais “laisvės balsais”.
* – Grigorijau Petrovičiau, jūs minėjote, kad visi “laisvės balsai” buvo lyg ir antroji psichologinio karo stadija, o pirmoji stadija buvo “Amerikos Komitetas kovai su bolševizmu”?
– Taip-taip-taip. Kai tik baigėsi Harvardo projekto Miuncheno ekspedicijos tyrimai, kaip tuojau pat atsirado ištisas legionas amerikietiškų “Rusijos vaduotojų”, kuriems vadovavo “Amerikos Komitetas kovai su bolševizmu”. O rusų žmonės žiūri į visus tuos stebuklus ir nieko nesupranta. Sako, kad į Miuncheną pirmiausiai atsiuntė buvusius menševikus ir trockistus, be to, beveik visi jie buvo žydai. Visa tai pavadino Harvardo ekspedicija, kažko visų klausinėjo, analizavo ir išvažiavo... Po jų pasirodė “Amerikos Komitetas kovai su bolševizmu”, bet... vėl gi, vadovais buvo žydai, be to, jie anksčiau jau darė revoliuciją Rusijoje.
Pavyzdžiui, Žoržas Fišeris, kuris kartu su žmona dirbo Harvardo projekte, o jo motina ir tėvas, senukai Markuša ir Lui Fišeriai – bėgiojo po Miuncheną ir organizavo “Amerikos Komitetą kovai su bolševizmu”. O rusų žmonės į visa tai nieko nesuprasdami žiūri ir juokiasi: “Kaip gi taip, visi senieji menševikai-trockistai! Ir ką tie amerikiečiai daro – trockistinės choleros pagalba gydo bolševikinį marą!”
* – Galėjo pakvieti monarchistus arba pravoslavus...
– Tame ir esmė! Bet monarchistų ir pravoslavų čia ir kvapo nebuvo.
Niujorko laikraštis “Naujas rusų žodis” 1958 m. rugsėjo 23 d. užsiminė apie Harvardo projektą, o po 17 metų, 1975 m. rugpjūčio 3 d. apie tą projektą dar kartą parašė “Naujo rusų žodžio” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Jurijus Srečinskij...
* – Tai tas pats Srečinskij, kuris parašė knygą “Kaip mes pasidavėme”?
– Štai-štai-štai. Visi veidai pažįstami. Pas mane čia pažymėta: žiūrėti antrą aplanką “Leninas” – ten saugomas tas straipsnis. Ir kas įdomu – jau trečią kartą atviroje spaudoje pasirodo informacija apie Harvardo projektą, apie Lenino latentinio homoseksualumo kompleksą, bet, net laikraščio “Naujas rusų žodis” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Jurijus Srečinskij taip pat nesupranta reikalo esmės. Jis taip pat sako, kad tai buvo kvailystė ir absurdas! Štai, matote, kokie amerikiečiai kvaili, milijonus dolerių išleido žvilgčiodami Leninui po uodega ir rado tik kažkokį “Lenino latentinio homoseksualumo kompleksą”?!!
* – O juk “Naujas rusų žodis” – tai žydiškas laikraštis. O jie jau tikrai turėtų viską žinoti.
– Taip-taip-taip. Tai dar kartą parodo, kaip tas dalykas buvo užslaptintas.
* – T.y., net žydų talmudistai iš ‘Naujo rusų žodžio”, kurie rašo apie viską ir viską žino, – nežinodami Kabalos, pradeda painiotis Harvardo projekte ir Lenino latentinio homoseksualumo komplekse...
– Taip-taip-taip. Paprasčiausiai, jie neturi auksinio raktelio.
1954 metais Harvardo projekto dvasinis tėvas profesorius Natanas Leites išleido knygą apie Didįjį Valymą. Klausimas, kodėl gi jį tada sudomino Didžiojo Valymo problema? Tikriausiai todėl, kad Didžiojo Valymo metu draugas Stalinas valė būtent tokius žmones, kaip profesorius Natanas Leites; draugas Stalinas tada valė jo kraujo brolius.
O mūsų senas pažįstamas profesorius Frederikas Barghornas tada visaip gyrė Stiveno Koeno (Stiopos Kogano) knygą “Bucharinas”, kur buvo propaguojama dešinioji komunizmo pakraipa. Stivenas Koenas tada buvo Prinstono universiteto politinių mokslų katedros profesoriumi ir “Rusų tyrimo programos” direktoriumi. Profesoriaus Koeno knyga “Bucharinas” tada buvo kažkieno užsakyta, gerai apmokėta, išversta į rusų kalbą ir gausiai išleista! Gerai žinodamas emigrantų spaustuvinius reikalus, aš galiu užtikrintai pasakyti, kad yra tik vienas stambus ir turtingas rusų emigracijos leidėjas – tai amerikiečių žvalgyba ČŽV.
Klausimas, kam emigracijoje buvo reikalinga knyga apie Buchariną? Na, ji ten niekam nebuvo reikalinga! Nė vienas rusų emigrantas neleis tam dalykui pinigų ir neskirs laiko tai skaityti. Ta knyga gulės parduotuvėse ir dulkės viršutinėse lentynose. Tai kuriems galams amerikiečių ČŽV visa tai užsakė, išvertė ir išleido? Ogi tam, kad permestų į TSRS, kad pabandytų tarybinės vyriausybės politiką pasukti norima kryptimi. Ir ką mes šiandiena turime? Buchariną jau atstatė į partiją, reabilitavo, ir ruošiasi išleisti jo darbus!
Ir taip, Prinstono universiteto “Rusų tyrimo programos” direktoriumi tada buvo sionistų išminčius Stivenas Koenas. O Kolumbijos universitete, Rusų institutui vadovauja Maršalas Šulmanas. O Harvardo universiteto Rusų tyrimo centro direktoriaus pavaduotoju tada buvo kitas žydų maršalas – Maršalas Goldmanas, be to, šiuo atveju, Maršalas – tai vardas, o ne karinis laipsnis. Abu – Maršalai, abu – daktarai, abu – psichologinio karo srities profesoriai. Atkreipkite dėmesį į jų vardus. Tokius vardus, kaip Maršalas, savo vaikams duoda tėvai, kuriuos kankina didybės manija.
Pirmuoju “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” (АМКОМБИЛ) prezidentu buvo Judžinas Laionsas, senas ir patyręs žydas-trockistas. Štai, ant mano stalo guli jo knyga “Mūsų slapti sąjungininkai – Rusijos tautos” («Our secret allies – the peoples of Russia», New-York 1953) su autografu: “G. P. Klimovui draugiškai nuo Judžino Laionso. 1954 m. rugpjūčio 17 d.”.
Matote, pats “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” prezidentas tada buvo mano draugu. Bet, kai tik aš atidžiau pradėjau domėtis tuo Harvardo projektu, jo šaknimis, jo gėlytėmis ir uogytėmis, tai visi tie “draugai” išsisklaidė kaip piktoji dvasia nuo žegnojimosi. Ir, tiesą sakant, toje savo knygoje jis labiausiai giria ir daugiausiai cituoja tokį Grigorijų Klimovą.
Esmė tame, kad tada aš parašiau savo pirmą knygą “Berlyno Kremlius”, Judžinas Laionsas ją perskaitė ir ji jam taip patiko, kad, būdamas seniausio ir pasaulyje gerai žinomo žurnalo “Riders daidžest” vyriausiuoju redaktoriumi, jis nusprendė tą knygą atspausdinti savo žurnale. Tas žurnalas 50-siais metais vietinėmis kalbomis buvo leidžiamas Brazilijoje, JAV, Prancūzijoje, Australijoje, Argentinoje, Anglijoje, Danijoje, Kanadoje, Suomijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Japonijoje, Korėjoje, Norvegijoje, Čilėje, Meksikoje, Portugalijoje ir Švedijoje, o taip pat aklųjų Brailio raštu – bendru tiražu tas žurnalas viršijo 17 milijonų egzempliorių. Pasakyta – padaryta. Tokiu būdu, pats žurnalo “Riders daidžest” vyriausiasis redaktorius atspausdino mano knygą visose paminėtose šalyse 12 kalbų (tiesa, sutrumpintu variantu ir nauju pavadinimu «The Terror Machine»).
Vėliau pagal šią mano knygą pastatė tris filmus – Anglijoje («The Road Of No Return»), Vokietijoje («Weg Ohne Umkehr») ir JAV («No Way Back»). Be to, vokiečių pastatytas filmas «Weg Ohne Umkehr» 1954 metais tarptautiniame kino festivalyje Berlyne buvo įvertintas kaip “Geriausias metų filmas”.
* – Tai dar iki tol, kol jūs pradėjote sudarinėti savo Aukštąją Sociologiją?
– Taip-taip-taip. Iki tol, kol aš pats nepradėjau kapstytis tuose reikaluose ir nepradėjau kaišioti nosies ten, kur gojams savo nosies kaišioti nepriklauso. Bet, kai tik aš pradėjau nosį kaišioti ten, kur nereikia, visi jie nuo manęs iš karto atšoko, kaip velniai nuo šventinto vandens. O tada – viskas buvo gerai. Netrukus buvo paskirtas naujas “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” prezidentas – amerikietis vice-admirolas Lesli Stivensas, iki tol 1947-1949 metais dirbęs karinio jūrų laivyno atašė amerikiečių pasiuntinybėje Maskvoje. Štai jo knyga «Russian Assignment», Boston, 1953, kurią jis man įteikė asmeniškai su autografu: “Grigorijui Klimovui dėkingas už jo gerą knygą ir gerbiantis už jo puikų darbą”.
Visi jie buvo mano draugeliai ir mano kolegos iš psichologinio karo fronto. Bet grįžkime prie pirmojo Amerikos Komiteto prezidento Judžino Laionso. 1950-siais metais, kai jis buvo pirmasis “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” prezidentas, jis su neslepiama simpatija žiūrėjo į rusų liaudį ir dėl to pykosi su amerikiečių administracija dėl jų vykdomos politikos, todėl iš posto pasitraukė trenkdamas durimis. Tai – įprasta istorija su nesugyvenamais žmonėmis, o jis, vis dėl to, buvo trockistas ir labai artimai bendravo su amerikiečių anarchistais.
* – Tarp kitko, kalba, kad ir Oruelis jaunystėje buvo anarchistu.
– Taip-taip-taip. Mažai kas žino, bet iki 1919 metų Amerikoje egzistavo oficiali anarchistų partija. Bet, po “rusų” revoliucijos – 1919 metais, visa ta anarchistų partija būriu perėjo į Amerikos Komunistų partiją. Tai yra, pirmieji Amerikos kompartijos kadrai – tai, kaip taisyklė, buvę anarchistai.
* – Grigorijau Petrovičiau, neseniai Tarybų Sąjungoje pompastiškai buvo išleistas Oruelio romanas “1984 metai”, o jūsų archyve aš mačiau daug pikantiškų dalykėlių apie tą tiesos ieškotoją...
– Taip-taip-taip. Tikrasis jo vardas buvo Erikas Arturas Bleras. Jis gyveno nuo 1903 iki 1950 metų. 1945 metais parašė “Gyvulių ūkis”, 1948 m. parašė knygą “1984 metai” ir ją išleido 1949 metais. Mirė 46 metų amžiaus. Tai – įprasta istorija su riaušininkais ir disidentais. Pavyzdžiui, su pusiau žydu “tiesos ieškotoju” Vysockiu buvo ta pati istorija: narkotikai, alkoholis. Jis taip pat neišgyveno iki 50 metų. Be Vysockio, egzistuoja ištisa galerija tokių riaušininkų-alkoholikų ir įvairių nenuoramų puskvailių. Štai, ir Džordžas Oruelis, buvo džentelmenas-radikalas, o radikalas – tai mandagus ekstremisto pavadinimas, kas jau yra blogai. Ispanijos kare Oruelis kovojo komunistuojančių respublikonų pusėje, tai yra, kovojo už tokio paties režimo įvedimą, kurį vėliau pats sukritikavo knygoje “1984 metai”. Jis turėjo įsivaikintą sūnų, kuriam 1947 metais suėjo 5 metai (pas mane pabraukta ir pažymėta – sąžiningas degeneratas). Savo testamente jis uždraudė viešinti jo biografiją (mano pastabose skliausteliuose stovi klaustukas. Įdomu pasikapstyti – kodėl jis uždraudė?).
* – Iš tikrųjų – ko jis gėdijosi? Kodėl tas Džordžas slapstosi?!
– Matyt, kad jo gyvenime buvo juodų ir purvinų dėmių. Pavyzdžiui, aš savo biografijos visiškai nesikratau, man – nėra ko slėpti. Toliau mano kortelėje apie Oruelį parašyta – jo žmoną vadino Sonia (skliausteliuose vėl klaustukas. Sonečka iš Anglijos... Paprastai, tai rusų žydės). Toliau parašyta: “Oruelis buvo aršus radikalas ir, didele dalimi anarchistas”
.
* – Ta informacija tarybiniams skaitytojams bus didelis siurprizas. Pasirodo, anti-stalinietis ir aršus Vyresniojo Brolio kritikas Džordžas Oruelis Ispanijoje kovojo to paties Vyresniojo Brolio pusėje ir buvo pasiruošęs už jį atiduoti savo gyvybę...
– Štai-štai-štai. Iš pradžių jie gyvybę vienas už kitą atiduoda, o vėliau – vienas į kitą šaudo, arba – peiliu per gerklę, arba – lygintuvu per galvą... Prisiminkite iš ankstesnių paskaitų... Oruelis mokėsi privilegijuotame Itono koledže, tarp kitko – ten pat, kur savo universitetus praėjo visas būrys britaniškų tarybinių šnipų-homoseksualistų.
Visa ta garsi kapela – Bergesas, Maklinas ir Kimas Filbi, buvo studentais-pederastais, kurie Istone įkūrė marksistinį ratelį ir patys pasivadino apaštalais. O tai – jau įdomu! Patys didžiausi šnipai psichologinio karo istorijoje, kurie prasibrovė į pačių galingiausių pasaulyje žvalgybų viršūnę, ir tuo pat metu gavo britų ir tarybinius ordinus – visi jie buvo pederastais, kurie patys save vadino apaštalais ir mokėsi viename koledže su Džordžu Orueliu.
Gali būti, kad jie buvo net pažįstami ir, gali būti, kad buvo iš to paties marksistinio būrelio. Jeigu ką nors tai sudomino, galite savarankiškai pasirausti archyvuose. Jūs ten galite rasti dar daug įdomių dalykų. Tikriausiai todėl Oruelis ir slepia savo biografiją. Tada daugelis jį laikė keistuoliu, bet amerikietišku žargonu – homoseksualistus taip pat vadina “kviers”, t.y., keistuoliais.
* – O prie caro rūmų juos kažkodėl vadino “graikais”?
– Taip-taip-taip. Tiesiogiai žmogų pavadinti pederastu kažkaip nepatogu, nes gali pasitaikyti ir neblogas pederastas, gal jis to nebedaro ir tapo geru išsigimėliu...
Taip kad, anglų kalboje homoseksualistus vadina “kviers” – t.y., keistuoliais, bet Oruelį, kartoju, taip pat daug kas vadino keistuoliu. Štai jis ir nenori, kad spausdintų jo biografiją. Jis daug ką žinojo ir suprato... Paimkite jo lozungus iš “1984 metų”, visa ta “69” filosofija, kur viskas – atvirkščiai. "Karas – tai taika”, “Laisvė – tai vergija”, “Nežinojimas – tai jėga”.
“Meilės ministerija”, kuri valdo kankinimus, “Pertekliaus ministerija”, kuri kovoja su badu, “Tiesos ministerija”, kuri užsiima gyventojų dezinformacija – iš kur visa tai paimta? O dabar prisiminkite dokumentinius kino reportažus iš Vietnamo, kuriuose apsikarstę šovinių juostomis ir su aptrintais automatais rankose amerikiečių kareiviai atvirai ant palaidinių ir ant kaklo nešioja didelius hipių ženklus – vištos koją, kaip taikos ir antikarinių demonstracijų simbolį...
Tokiu būdu – sieloje Džordžas Oruelis buvo anarchistu. Bet ir pirmasis “Amerikos komiteto kovai su bolševizmu” prezidentas Judžinas Laionsas, taip pat buvo anarchistas. Į JAV jis atvažiavo iš Rytų Europos dar berniuku. 1917 metais jis mokėsi Kolumbijos universitete, bet jį metė ir užsiėmė radikalizmu, t.y., ekstremizmu, o tai – jau blogas požymis. Jis nebuvo kompartijos narys, bet tada jis labai prijautė Spalio revoliucijai. Jo pirmoji knyga vadinosi “Sacco ir Vanzetti gyvenimas ir mirtis”.
20-jų metų tarybinėje spaudoje daug rašė apie tų kovotojų už laisvę “neteisėtą persekiojimą” JAV, apie tuos darbininkų klasės herojus – Nikolo Sacco ir Bartolomeo Vanzetti. Bet vėliau aš išsiaiškinau, kad jie abu buvo anarchistai, kurie buvo areštuoti ne už politiką, o už paprastus plėšikavimus ir nužudymus. 1919 m. gruodžio 24 d., per amerikietiškas Kalėdas, jie pirmą kartą pabandė apiplėšti, kai į gamyklą darbininkų algoms atvežė 30 tūkstančių dolerių. Po to, kai apsauga su jais pradėjo susišaudymą, – jie pabėgo be grobio. 1920 m. balandžio 15 d. jie pakartojo bandymą apiplėšti ir tą kartą užmušė inkasatorių ir avalynės fabriko apsauginį, tuo metu jie pabėgo pagrobę 16 tūkstančių dolerių. Juos pagavo ir 1921 m. liepos 14 d, jie stojo prieš teismą. Po 6 metus trukusių teisminių tyrimų – 1927 m. rugpjūčio 23 d. abu sėdo į elektros kėdę (Irving Horowitz, The Anarchists, 1964, Dell Publishing).
Nieko ypatingo tame nėra. Josifas Visarionovičius Stalinas jaunystėje taip pat užsiiminėjo plėšikavimu ir žudymais, ir visa tai darė Lenino partijos naudai, taip kad, tie anarchistai plėšė ir žudė darbininkų klasės klestėjimo labui, viso labo, jie tęsė darbą, kurį pradėjo visų tautų Tėvas – didysis Stalinas. Bet TSRS juos iki pat šiol prisimena kaip pasaulinio revoliucinio judėjimo dalyvius.
* – Grigorijau Petrovičiau, gal galite mums paaiškinti, kas dabar vyksta Armėnijoje?
– Gerai, bet pradėsiu iš toli. Mano žido-lesbietiškas angelas Nataša fon Meier iš “Amerikos Balso” Vašingtone, turėjo draugę. Ją vadino Liuska Černova. Kai Natašai buvo 19 metų, Liuskai buvo 22 metai. Dabar toms dviem lesbietėms – jau virš 60 metų, bet jos abi tebevadovauja “Amerikos balso” radijo skyriams: Nataša Maier-Klarkson vadovauja Rusų skyriui, o Liuska Černova – Armenų skyriui.
* – O ji kaip – gal armėnė?
– Ne. Ji ne armėnė, o žydė-lesbietė. Šiandiena ji jau Liuska Framm, o tuo metu, 50-jų metų viduryje, ji dirbo paprasta sekretore Miuncheno skyriuje ir prisistatinėjo rusų mergaite-valstiete. Vėliau ta Liuska Černova, buvusi Švarc, priverstinai įsipiršo į nuotakas jaunam pederastui grafui Obolenskiui ir iš mergaitės-valstietės pavirto rusų kunigaikštiene Obolenskaja.
Jos vyras kunigaikštis Obolenskis tada dirbo “Laisvės” radijuje Miunchene. Tarp, kitko, jis taip pat sužaidė į dėžę nesulaukęs 50 metų. Mirė baltosios karštinės priepuolio metu. Narkotikai, alkoholis... Kai kunigaikštis Obolenskis mirė, jo žmona – kunigaikštienė Obolenskaja-Švarc ištekėjo už seno žydo pavarde Framm, kuris vėliau visiems pasakojo, kad jis, senas žydas, vedė jauną grynakrauję rusų kunigaikštienę Obolenskąją, kuri iš tikrųjų buvo žydė-lesbietė, kaip ir jos sena draugė Nataša fon Meier.
Tai štai, ta Liuska Obolenskaja-Švarc-Framm šiandiena vadovauja “Amerikos balso” Armenų skyriui. Bet, jeigu jūs manote, kad tas Armenų skyrius savo skaitytojus tik bešališkai informuoja apie tai, kas dabar vyksta tarybinėje Armėnijoje, tai jūs giliai klystate! Jie neinformuoja, o labai gudriai tiems įvykiams vadovauja! Jie dažnai tiesiai pasakinėja, ką reikia daryti, ir kas nerekomenduojama...
Įdomi smulkmena. Jūs puikiai žinote, kad geras tyrėjas visada atkreipia dėmesį į smulkmenas ir pagal tas smulkmenas jam daug kas tampa aišku ir suprantama. Tai štai, tos Liuskos Černovos-Švarc-Obolenskajos-Framm senelis Rusijoje buvo senatoriumi pavarde Jakobi, tai yra, jis buvo krikštytas žydas, kuris prasibrovė į carinį Senatą, o carinis Senatas tuo metu vaidino tokį pat vaidmenį, kaip dabar JAV Aukščiausiasis teismas. Matote, koks tuo metu buvo Rusijos “antisemitizmas”? Krikštytas žydas tada galėjo ramiai papulti į carinį Senatą, t.y., į Aukščiausiąjį teismą, ir jokių kliūčių jam nebuvo daroma! O nuo savęs galiu pridurti, kad tas krikštytas žydas cariniame Senate darė tą patį, ką ir jo anūkė šiandiena daro “Amerikos balso” Armenų skyriuje – klibina egzistuojančio režimo valstybinius pamatus. Vėl mes matome apsigimusių revoliucionierių “šeimyninę rangą”.
Bet, mūsų laikas artėja prie pabaigos. Kaip matote, tema, kurią mes pradėjome studijuoti šioje paskaitoje – labai sudėtinga ir rimta, todėl tos temos analizei paskirsime dar vieną paskaitą. Juk psichologinis karas prieš Tarybų Sąjungą vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Po to, kai maršalas Žukovas savo tankų šuoliu į Maskvos centrą aukščiausios valdžios vairą išmušė iš judo-bolševikų rankų, rusų žmonėms atsirado reali galimybė atstatyti rusų valdžią Rusioje ir, tikiuosi, kad mano Aukštoji Sociologija jiems padės tai padaryti ir, tuo pačiu, nekartoti praėjusių kartų klaidų.
* – Grigorijau Petrovičiau, ar negalėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti apie tą įvykį. Aš turiu omeny – “Maršalo Žukovo rusų revoliuciją”?
– Štai, ant mano stalo guli V. Uškuiniko knyga “Atmintinė Rusų Žmogui” ir, atsakydamas į jūsų klausimą, aš mūsų šiandieninę paskaitą pabaigsiu 1953 m. birželio 27 d. įvykusia tylia Rusų revoliucija, kurios aprašymą paėmiau iš šios knygos:
“Pradžia buvo pati paprasčiausia. Artėjo įprastų vasaros manevrų sezonas ir maršalas Žukovas paprašė leidimo prie Maskvos permesti dvi tankų divizijas, kurios bazavosi Uralo rajone. Leidimas buvo gautas ir netrukus abi divizijos buvo prie Maskvos. Tos tankų divizijos, kurios buvo išdėstytos aplink Maskvą po jų permetimo nuo Uralo, pasitarnavo, taip sakant, “atspirties tašku” ir Žukovui padėjo likviduoti judėjiškos Sąjungos valdžios centrą, Slaptosios policijos štabą Liubiankoje.
Be realios jėgos palaikymo, jokie bandymai stoti prieš judėjų hegemoniją, paprasčiausiai, buvo neįmanomi. Tiems, kas iki šiol neturi supratimo, kokios jėgos buvo sukoncentruotos Berijos rankose, būtina perskaityti ir apmąstyti eilutes, kurios buvo atspausdintos amerikiečių spaudoje iš karto po Berijos kritimo.
Taip, judėjiško žurnalo Niujorke “Njusvik” 1953 m. birželio 20 d. numeryje buvo atspausdinta, kad “Jo valstybė valstybėje MVD sudarė iki vieno milijono žmonių, pusė kurių buvo organizuota kaip tikra armija su savo artilerija, tankais ir aviacija. Jis taip pat vadovavo atominio ginklo gamybai Sąjungoje.
Nors praėjo jau ketvirtis amžiaus nuo judėjų valdžios kracho Sąjungoje ir pasaulis vis aštriau jaučia to baisaus smūgio pasekmes, niekas iki pat šiol tiksliai nežino to Maskvos perversmo detalių.
1953 m. amerikiečių žurnale “Taim” buvo atspausdintas straipsnis pavadinimu “Rusija”, kuris prasideda taip –
“Valymas to, kuris valė. Per Sadovo bulvarą, per judrią plačią gatvę šiaurinėje Maskvos pusėje, pralėkė būrys Tarybinių tankų ir sunkvežimių su kareiviais. Laikas – birželio 27-sios dienos, penkios po pusiaudienio. Tokie reiškiniai Maskvoje pasitaiko ne dažnai, todėl tai sudomino užsienio diplomatus”.Toliau žurnalas praneša, kad tos pačios dienos vakare Didžiajame Teatre buvo iškilmingas naujos operos “Dekabristai” pristatymas, kur dalyvavo visa Kremliaus “aukštuomenė”, visi, išskyrus Beriją... Daroma į tiesą panaši išvada, kad tos tankų kolonos tikslas buvo Berijos likvidavimas. Po kelių dienų Prezidiumas Beriją formaliai atleido iš visų pareigų ir įsakė jį atiduoti teismui. Kaltinimai – išdavystė. Bet visa tai buvo slepiama nuo plačiosios publikos, ir tik liepos 6 d. laikraštyje “Izvestija” buvo trumpa žinutė, kad vienas iš aukštų vyriausybės narių netrukus bus pelnytai nubaustas už Partijos linijos nesilaikymą.
Žurnalas “Njusvik” tą pačią diena Maskvos įvykius komentuoja taip:
“birželio 27 d. po pusiaudienio, tankai ir sunkvežimiai su kareiviais prabildėjo Maskvos Sodovoje žiedu... Tankai ir kariai puikiai matėsi per Amerikos Pasiuntinybės naujojo pastato langus. Jie judėjo Kremliaus kryptimi. Netoli nuo Kremliaus, už kelių kvartalų nuo Sodovoje žiedo, yra Lubiankos aikštė. Vienoje jos pusėje įsikūręs masyvus ir niūrus Vidaus Reikalų Ministerijos štabas. Kažkur pastato viduje Lavrentijus P. Berija turėjo savo oficialią rezidenciją, – gerai įrengtus apartamentus iš 16 kambarių”.Toliau paminėtas operos “Dekabristai” pristatymas, kur buvo pastebėta, kad nėra Berijos. Toliau eina tokia frazė:
“Yra pagrindo manyti, kad Berija buvo areštuotas birželio 27 d. ir, kad Tarybinei Armijai buvo įsakyta nuslopinti galimą MVD pasipriešinimą”.Ir, pagaliau, pasaulyje pačiame įtakingiausiame laikraštyje “Niujork Taims”, kuris priklauso judėjų susigiminiavusioms šeimoms Oks-Dreifus-Zulcberg, 1953 m. liepos 11 d. pasirodė paties Zulcbergerio parašytas straipsnis, kuriame pasakyta:
“Manoma, kad Berija buvo izoliuotas birželio 27 d., kai Maskvoje pasirodė tankai. Keletą valandų po pusiaudienio, ir tuo momentu, kai vyko operos spektaklis, kuriame nebuvo Berijos, visur buvo kareivių”.Tame pat laikraštyje liepos 14 d. pasirodė žinoma frazė, kad Armija, t.y., Maršalas Žukovas
“yra Berijos kritimo pagrindiniu faktoriumi”.Londono “Vakarinės naujienos” 1953 m. birželio 29 d. rašė, kad valdžia Maskvoje yra karinio triumvirato rankose, kuriam vadovauja maršalas Žukovas.
Greičiausiai, kad veiksmas vyko maždaug taip: jokio “didelio suokalbio”, kaip Tuchačevskio suokalbis, nebuvo ir negalėjo būti. Kitaip Berijos agentai viską būtų atskleidę ir visus dalyvius likvidavę. Tikriausiai, kad apie Žukovo planus žinojo tik keletas dviejų tankų divizijų karininkų, kuriuos jis atšaukė nuo Uralo. Kažkas iš jų, arba net pats Žukovas nušovė Beriją posėdžio metu Kremliuje tarp 4 ir 4.30 po pusiaudienio. Tuojau pat po Berijos likvidavimo, Žukovo karininkai užėmė Kremliaus telefonų stotį ir, jo įsakymu, nedidelę grupę tankų ir šarvuotų transporterių su kareiviais pasiuntė į Liubiankos aikštę.
Tos ginkluotos jėgos pasirodymas buvo toks netikėtas ir žaibiškas, kad niekas iš MVD komandinės sudėties nespėjo organizuoti pasipriešinimo, ir visas štabas buvo akimirksniu užimtas, tame tarpe ir Berijos dešinioji ranka Izraelovič, kuris visiškai neseniai buvo sugrąžintas iš Sibiro lagerių, kur buvo prasėdėjęs daug metų.
Kaip žinoma, niekas iš Maskvos gyventojų tą dieną miesto gatvėse negirdėjo jokių šūvių, nebuvo jokios betvarkės ir net operos “Dekabristai” premjera nebuvo atšaukta. Kitais žodžiais, “Didžioji Rusų Revoliucija", ne taip, kaip Mao Dze-Duno “Didžioji proletarinė Kultūrinė Revoliucija”, kuri su didžiausiu triukšmu, prievartavimais ir žudymais tęsėsi daug metų, per istoriją persirito “kaip šešėlis naktį” ir, nors jos rezultatai matosi visuose pasaulio kampeliuose, didžiulė gyventoji dalis nesupranta tos revoliucijos reikšmės ir net nenori to įvykusio fakto pripažinti!
“Liubiankos Pogromas” pagal savo “globalią” reikšmę yra daug aukščiau už garsųjį Kunigaikščio Aleksandro Nevskio “Ledo Mūšį”, kuris sugriovė teutonų svajones sumušti slavus, o Žukovas sunaikino ne svajonę, bet jau įgyvendintą faktą, kai sionistai faktiškai buvo pavergę visą žemės rutulį. (Ir JAV ir TSRS atominio ginklo gamybai vadovavo judėjai. Štrausas – JAV. Berija – TSRS).
Po Berijos likvidavimo, jie bandė savo valdžią atstatyti per partiją, bet tas pats Maršalas Žukovas iš pat šaknų viską sugriovė, kai į Maskvą kariniais transporto lėktuvais iš provincijų pristatė deputatus, kurie balsavo prieš judėjus ir jų pasekėjus, ir taip sugriovė paskutinį bandymą susigrąžinti valdžią.
1957 m. liepos 18 d., t.y., praėjus 4 metams po “Žukovo Revoliucijos”, ben Gurjonas, gimęs judėju Davydu Grinu, pasakė skambius žodžius, kuriuos perdavė agentūra “Ju-Pi”:
“Nors savo egzistavimo pradžioje Izraelis juto moralinį Rusijos palaikymą ir materialinę Čekoslovakijos pagalbą, šiuo metu, mūsų didžiausiam nusivylimui, abi šios šalys be jokių tam priežasčių, virto pikčiausiais Izraelio priešais”. (V. Uškuinik, “Atmintinė Rusų Žmogui“, Niujorkas, 1982 m.).
Savo knygos pabaigoje V. Uškuinik pranašiškai rašo: “Kaip ir anksčiau, pagrindinis tikslas yra visiškas Rusijos suskaldymas į jos sudėtines dalis ir jos teritorijoje sukūrimas “grupės nepriklausomų demokratinių valstybių”
. Kartoju, visa tai jis parašė 1982 metais.
Todėl, jeigu šiandieninė Rusijos valdžia sąžiningai nori atlikti dvasinį persitvarkymą, – būtent dvasinį persitvarkymą, o ne ekonominį, tai visus tuos dalykus tiesiog būtina žinoti. Tik tada galima bus paleisti visišką viešumą, kai bus įvertintos abi šio sudėtingo proceso pusės: šviesioji viešumo pusė normaliems žmonėms ir tamsioji viešumo pusė visiems bionegatyviems išsigimėliams. Todėl, kad Vakarai tuose purvinuose dalykuose – gana patyrę, o Rusijai – tai, kaip pirmieji kūdikio žingsniai po sunkios ligos. Ir tą kūdikį reikia atidžiai saugoti, vesti už rankos, o tais klausimais labai daug galėtų padėti principai, apie kuriuos mes kalbame Aukštosios Sociologijos paskaitose.