Šiandiena mes tęsime homoseksualumo analizę, kaip “Dominuojančią Nacionalinę Ligą” JAV, na, ir daugelyje kitų industrinių šalių. Tas klausimas neišpasakytai svarbus dėl bet kurios nacijos išlikimo pasaulyje, jus homoseksas yra būtent ta biblinio Blogio Medžio šaknis ir kurios kyla visos kitos bet kurios nacijos išsigimimo proceso sudėtinės dalys – lytiniai iškrypimai, psichinės ligos ir įgimtos fizinės organizmo deformacijos.
Kaip jūs prisimenate, praeitą paskaitą mes pabaigėme analizuoti parodymus labai vertingo šios problemos liudininko, homoseksualisto su 25 metų stažu, Davydo Grinbergo (jis taip pat Donaldas Kori), – stambaus autoriteto, parašiusio visą seriją knygų apie homoseksualumą ir homoseksualistus.
Šiandiena dar kartą žvilgtelėkime į jo knygą “Homoseksualistai Amerikoje”, Niujorkas, 1956 m. Autorius toje knygoje su neslepiamu apgailestavimu praneša savo skaitytojams, kad Tarybinėje Rusijoje šiandiena homikams yra daug blogiau, negu prie paskutinio caro , t.y., gaunasi – “už ką pedai kovojo, ant to ir pasimovė”, ir tai misteriui Grinbergui – labai nepatinka. Jam labai nepatinka Tarybų Sąjungos autoritarinė santvarka ir jis iš visų jėgų stengiasi įpiršti naujas demokratines valdymo formas. Davydas Grinbergas savo skaitytojus tikina, kad homikai – tai “demokratinių jėgų vėliavnešiai” ir, kad pederastai – tai “demokratijos garantai, vaidinantys progresyvius vaidmenis įgyvendinant demokratiją”.
* – Tai štai, kodėl Tarybų Sąjungoje pradėjo kalbėti apie demokratiją ir persitvarkymą... Tarybiniai pederastai tikriausiai pasiilgo neramumų, kokie buvo tais laimingais 1918-1933 metais?
– Taip-taip-taip. Kai “šalies seniūnas” Michailas Kalininas 1934 metais savo Įsaku atėmė iš jų visus “Spalio revoliucijos laimėjimus”, tai supykę pederastai tada bandė “pertvarkyti” stalininę Rusiją. Bet draugas Stalinas tada laiku pastebėjo tuos jų judėjimus ir parodė jiems kuskino motiną Didžiojo Valymo išraiška. Dar ir taip gerai parodė, taip ilgai pašaldė Sibire, kad prireikė ilgų Chruščiovo atlydžio metų, kad visas tas atvėsintas purvas pradėtų atsipeikėti. Prie Brežnevo jie apsižvalgė, atsigavo, sugrįžo į aparatą ir... vėl pradėjo ruoštis eilinei revoliucijai.
Prasidėjus Gorbačioviniam persitvarkymui, būtent jie pirmieji išlindo iš visų plyšių ir perėjo į aršią ataką. Pirmieji išlindo būtent homikai, pusiau homikai ir prijaučiantys tam Hominternui. Visi tie “kultūros ir meno veikėjai”, visi tie naujieji dvasiniai vadovai – baleto, estrados žvaigždės, televizijos, teatro ir kino darbuotojai, kurie prie tarybų valdžios buvo nustūmę pravoslavišką dvasininkiją, dabar jie iš visų jėgų pradėjo formuoti mūsų pasaulėžiūrą. Poetas Voznesenskis, poetas Jevtušenko... Ir iš karto jie pradeda reikalauti reabilituoti pederastą Pasternaką, Nabokovą su jo šlykščia “Lolita”.
Štai jau ir akademikas Sacharovas balsuoja už homikus, o amerikiečių spauda tuo metu atvirai rašo: “Kaip būtų gerai, jeigu TSRS prezidentu būtų akademikas Sacharovas, premjer-ministras būtų Solženicynas”. Kodėl? Ogi todėl, kad abu jie – prijaučia pederastams ir abu jie – turi žydiško kraujo. Žvejys žveją iš toli mato.
Štai jums – “demokratinių jėgų stulpai”, kurie “vaidina progresyvų vaidmenį”, t.y., būdami demokratijos varikliais kiršina, šaukia, gagena ir, tuo pat metu – yra žmonijos istorijos mūrininkais, taip sakant – Gorbačiovinio persitvarkymo brigadininkais.
Apie tą progresyvų demokratinių pederastų vaidmenį mums praneša ne kas nors kitas, o pats Davydas Grinbergas – senas ir prityręs homikas, kuris visą savo gyvenimą užsiiminėjo šia problema, t.y., visa tai rašo – stambus specialistas, be to, su dideliu partiniu stažu.
* – Grigorijau Petrovičiau, bet kodėl visą laiką gaunasi, kad visi tie mūrininkai, visi tie persitvarkymo brigadininkai – visada tik griauna, bet nekuria?
– Tame ir esmė. O Davydas Grinbergas apie juos rašo, kad jie “vaidina progresyvų vaidmenį”
, kad jie “plečia laisvės pamatus”
ir, kad “homikai” – tai vėliavnešiai kovoje už liberalizaciją”
(235 psl.).
* – Grigorijau Petrovičiau, Tai kas gi čia gaunasi? Pederastai – laisvės vėliavnešiai? Kokią tada laisvę jie mums neša? Kokias vėliavas mums neša visi tie vėliavnešiai?
– Kad atsakyti į jūsų klausimą, paimkime dar vieną liudininką – F. M. Dostojevskį. Jūs pripažįstate jo autoritetą? Na, ir gerai. O Dostojevskis juk tiesiai rašė: “Jeigu kas ir pražudys Rusiją, tai bus ne anarchistai, ne komunistai, o prakeikti liberalai”
, ir jis tai parašė dar praeito amžiaus pabaigoje. Jau tada buvo ir komunistai, ir anarchistai, bet Fiodoras Michailovičius tiesiai nurodo į prakeiktus liberalus, kaip į galimus kaltininkus dėl Rusijos žlugimo. Juk jie ir tada užsiiminėjo carinio režimo “pertvarkymu” ir, reikia pasakyti, kad visa tai vyko nuolaidžiaujant carui ir dvasininkijai. Būtent liberalai tada kasė duobę sostui ir krikščioniškai moralei, o po to į ataką pakilo visi tie narodnikai ir bombistai.
* – Grigorijau Petrovičiau, panašu, kad liberalai ne tiek klibino sostą, kiek užsiiminėjo valstybės gynimo sistemos naikinimu, kuri saugojo visuomenės socialinę sveikatą. Pirmiausiai jie diskreditavo būtent normalią cerkvės dalį, jie diskreditavo pravoslavišką vienuolystę ir, tokiu būdu, kaip AIDS virusai, naikino carinės Rusijos socialinio organizmo imuninę sistemą. O sugriovę krikščionišką moralę, rusų pasaulėžiūrą dėl tiesos ieškojimo ir teisingumo pakeitę į svetimą judėjišką ekonominės naudos mamonos garbinimą ir į bedievišką ateizmą, nusilpusią valstybę apkrėtė anarchija ir nihilizmu.
– Taip-taip-taip. Štai jums tokio “laisvių pagrindų išplėtimo” nesenas pavyzdys. Niujorko laikraščiai mums pranešė, kad Kalifornijoje viena studentė lygintuvu užmušė savo draugę, kitą studentę, kuri gyveno su ja viename kambaryje studentų bendrabutyje. Laikraščių fotografijose studentė-žudikė atrodo kaip dangiškasis angelas. Tiesiog kaip mano buvęs žido-lesbietiškais angelas Nataša Maier-Klarkson. Jūs tikriausiai jau supratote, kad tai buvo dvi lesbietės, kurios eilinį kartą susipyko ir, pasinaudojusi “laisvių pagrindų išplėtimu” viena lesbietė kitai lesbietei lygintuvu suskaldė kaukolę. Priminsiu jums citatą iš praeitos paskaitos:
“Laukinio pavydo tarp homo yra daug daugiau, negu tarp normalių žmonių. Šiandiena jie atiduos jums širdį, o rytoj perpjaus gerklę”.
Tai – pačių homikų žodžiai. Jie patys save taip charakterizuoja, o psichiatrai viso to klausosi ir pritardami linksi galvomis.
O štai, jau ne auksinės žuvelės, o visi auksiniai karosai, be to, nobeliniai karosai. Davydas Grinbergas mums praneša, kad žydas Albertas Einšteinas ir pusiau žydas Tomas Manas, garsus rašytojas ir Nobelio premijos laureatas, – vadovaujami žydo ir sąžiningo homoseksualisto daktaro Magnuso Chiršfeldo, apie kurį mes jau kalbėjome, pasirašė humanitarinę peticiją į reichstagą (vokiečių parlamentą) gindami pederastus (Donald Cory «The Homosexual in America», 1951, New York, page 237).
* – Albertas Einšteinas kovotojas už pederastų teises?!!
– Taip-taip-taip. Ir tai – istorinis faktas.
* – Sunku patikėti. Primena antisemitinius svaičiojimus.
– Ne-ne-ne. Apie tą faktą mums pranešė pats Davydas Grinbergas – žydas ir 25 metų stažą turintis pederastas. Visa tai – įdomūs istorijos paradoksai, kurie mažai žinomi ir, kaip taisyklė, kruopščiai slepiami nuo pašalinių akių.
* – Palaukite, palaukite, Grigorijau Petrovičiau – bet juk ir akademikas Sacharovas neseniai pasirašė kažkokią pederastų teises ginančią peticiją?!
– Taip-taip-taip. Nors iki Einšteino jam dar tolokai. Vis dėl to, Einšteiną linksniuoja jau seniai ir todėl daugelis studentų jį laiko visų laikų ir visų tautų didžiausiu genijumi. Taip, ir dėl solidumo jam Nobelio premiją davė. Ir pusiau žydas Tomas Manas – taip pat Nobelio premijos laureatas. Ir, kaip matote, abu jie, – kovotojai už pederastų teises. Taip pat prisiminkite seksualinių mokslų Instituto Berlyne direktorių daktarą Chiršfeldą, kuris pats būdamas žydas ir homikas, taip pat gynė pederastų teises. Kartoju, visa tai, – “demokratinės jėgos”, kurios vaidina “progresyvų vaidmenį” ir amžinai “plečia laisvių pagrindus” (pagrindinai pagal pederastinę liniją).
– Grigorijau Petrovičiau, kai Leningrado Pulkovo observatorijos mokslininkai-astronomai išdrįso šiek tiek pakritikuoti “genialųjį” Einšteiną ir parodė, kad “ypač Dideliu” jis pasirodė 1905 metų savo darbe, kur išdėstė lyg tai savo ir tik savo idėjas dėl reliatyvumo teorijos naujų principų, ir tuo metu net nenurodė pirmtakų autorių darbų.
Pavyzdžiui, Lorencu visiškai sąžiningai vadovavosi Puankare 1895 m. darbuose apie reliatyvumo principus optiniuose ir elektromagnetiniuose reiškiniuose (“Laiko matavimas – svarstymai apie laiko intervalų matavimą įvairiose koordinačių sistemose”) ir visoje eilėje kitų darbų iš erdvės teorijos, kur pirmą kartą buvo suformuluotas reliatyvumo principas.
O Einšteinas, lyg tai visiškai vienas išvedė postulatą apie šviesos greičio nepriklausomumą nuo šviesos šaltinio judėjimo greičio, nors iš tikrųjų tas “postulatas” yra Lorenco ir Larmoro išmąstytas, iš kur jį ir ištraukė Puankare, o Einšteinas – paprasčiausiai, be jokių nuorodų visa tai nusirašė nuo Puankare. Paprasčiausiai, “genijui” nušvito, ir tiek. O žydų agitpromas tą “genijų” išaukštino iki “visų tautų ir visų laikų” genijaus lygio, o už abejones Einšteino genialumu, Leningrade tada iš darbo atleido 13 mokslininkų.
– Štai kas įdomu. Žinok mūsiškius! Tai signalas – Einšteino nelieskite! Jis – mūsiškis! Taip vėl vyksta “laisvės pagrindų plėtimas”. Žinoma, visa tai labai miela ir humaniška, bet... Nobelio premijos laureato Tomo Mano dvi seserys ir sūnus – gyvenimus baigė savižudybėmis.
* – Tas pats Niekis, kuris niekina?
– Taip-taip-taip. Jis pats. Iš didžiosios raidės. Niekis, kuris niekina.
O “genialiojo” Einšteino pirmasis vaikas, duktė Lieserl, gimė visiška debilė – panašu, kad ji turėjo Dauno ligą. Jo pirmoji žmona, Mileva Maric, pagimdė dukterį ir netrukus, įkalbėta tėčio-humanisto, atidavė ją į nepilnaverčių vaikų prieglaudą. Gimtasis tėtušis taip jos ten niekada ir neaplankė... O po aštuonių metų jiems gimė sūnus Eduardas, kuris vėliau taip pat atsidūrė beprotnamyje...
* – Alberto Einšteino sūnus atsidūrė beprotnamyje, o duktė – bepročių prieglaudoje?
– Taip-taip-taip. O visus mylintis ir humanistas papele Albertas iš nusivylimo metė savo vaikus, metė savo žmoną ir vedė... savo pusseserę Elzą, ačiū Dievui – vaikų jie neturėjo. Kodėl? Koks čia ryšys, koks dėsningumas čia išryškėjo?
Prisimenate, dar Magnusas Chiršfeldas tvirtino, kad “šeimos medžio tyrimai rodo, kad homoseksualumas – biologinio paveldimumo rezultatas”
, o Davydas Grinbergas putotomis lūpomis tikino, kad homoseksas – tai NEpaveldimas (239 psl.)? Tada kodėl Tomo Mano dvi seserys ir sūnus – nusižudė, ir kodėl tada Einšteino duktė ir sūnus pasirodė nepilnaverčiais ir papuolė – sūnus į beprotnamį o duktė į bepročių prieglaudą?
Arba štai, dar vienas pavyzdys, visi jūs girdėjote apie vokiečių patrankų karalių Kruppą, apie krupo plieną, apie garsią patranką “Didžioji Berta”. Tai štai, to patrankų karaliaus Kruppo šeimoje buvo trys kartos homoseksualistų! Paskutinysis Kruppo šeimos narys mirė 1987 metais nuo AIDS. Aš prisimenu, laikraštyje tada buvo labai įdomus straipsnis, kur buvo aprašyta jo tėvo meilė (akių dūmimui) kažkokiai anglų gražuolei-fotomodeliui, kurią vadino Nina. Tėtis Kruppas tada jai dovanodavo originalias dovanas. Iš pradžių jis jai padovanojo juodą panterą, po to padovanojo nuosavą salą Karibų jūroje ir priedų – asmeninį lėktuvą, kad ji viena galėtų skraidyti į tą salą. Vėliau jie apsivedė, bet, netrukus, ta vargšelė nusižudė. Ji turėjo viską – panterą, salą ir vyrą-milijardierių, bet gyvenimą baigė savižudybe. Tada mane sudomino – kas gi ta anglė buvo, kurios vardas Nina? Pagalvokite patys... Štai-štai...
Ir taip, milijardieriaus Kruppo šeimoje trys kartos homoseksualistų. Gaunasi, kad sąžiningas žydas ir homoseksualistas Mazgnusas Chiršfeldas buvo teisus, o pederastas Davydas Grinbergas, paprasčiausiai, melavo, gynėsi pats, gynė savo mylimąjį Chovardą ir savo vaikus. Juk jis pats anksčiau savo knygose rašė, kad homo dažnai meluoja. Prisimenate –
“homoseksualistai tiesiog priversti meluoti ir, kaip to rezultatas, dažnai jiems išsivysto panieka tiesai, nesugebėjimas skirti faktus nuo fikcijų, realybės nuo apsimetinėjimų; jiems atsiranda polinkis melą pernešti į kitas gyvenimo sritis, atsiranda pateisinimas melui, kuris naudojamas kaip ginklas gyvenimo kovoje” (98 psl.).
Kaip čia neprisiminti seno masoniško lozungo “mūsų tiesa – melas, mūsų melas – tiesa”... visa tai – filosofiniai “69”
, t.y., viskas atvirkščiai.
Tiesa, neseniai aš sužinojau, kad ir mūsų brangusis žmonių mylėtojas Levas Nikolajevičius Tolstojus taip pat tarp tų, kurie pasirašė minėtą peticiją. O dabar prisiminkime jo 1851 m. lapkričio 29 d. įrašą dienoraštyje, kuriame 25 metų Levas Nikolajevičius prisipažįsta, kad “Aš niekada nemylėjau moters... bet aš gana dažnai įsimylėdavau vyrus... Aš įsimylėjau vyrą dar nežinodamas, kas tai yra pederastija... Pavyzdžiui, Djakovas – aš norėjau jį uždusinti bučiniais ir verkti”
...
O štai jums, kaip to didžio rašytojo gyvenimo rezultatas, įdomi citata iš profesoriaus, medicinos daktaro D. Kotsovskio knygos “Dostojevskis, Tolstojus ir Revoliucija”, Niujorkas, 1955 m., 78 psl.: “1920 metai. Kijevo ČK rūsiai... Ant vienos mirtininkų kameros sienos išbraižyta Levo Tolstojaus galva, o po ja žodžiai: «Didžiajam rusų sielos tvirkintojui... einantys mirti siunčia savo prakeiksmus»”
.
Toliau, Davydas Grinbergas-Kori vėl prasitaria:
“Pagrindinė tiesa, kurią jūs, kaip tėvai, privalote žinoti, tokia, kad, nei maldos, nei vaistai, nei plakimas, nei užjaučianti terapija – vargu ar padės pašalinti homoseksualumą, kuris jau įleidęs šaknis. Jūs privalote savo sūnaus arba dukters būseną priimti kaip galutinę. Pamirškite bet kokias svajones, kad rytoj jūsų atžala pamatys tiesos šviesą; atsisakykite visų jūsų planų apie santuoką” (251 psl.).
Kaip gi taip, misteri Grinbergai? Jūs gi patys pratarmėje rašėte, kad turite du puikius vaikus ir tuoj pat rašote – “pamirškite bet kokias svajones...”. Tiesiog kaip užrašas ant Dantės pragaro vartų: “Pamiršk svajones, kas čia įeina”...
Savo knygos pabaigoje Davydas Grinbergas pateikia oficialius Amerikos vyriausybės dokumentus apie homoseksualumą ir tarybinį šnipinėjimą, kurie datuoti 1950-1951 metais. Tai – byla apie atominį šnipinėjimą, t.y., sutuoktinių Rozenbergų byla, kuriuos, galų gale, nepaisant liberalų aimanavimo, vis dėl to pasodino į elektros kėdę. Tai – taip pat ir Alžero Hiso byla – prezidento Ruzvelto patarėjo, kuris pasirodė esantis tarybiniu agentu. Be to, tas saldusis misteris Hisas buvo vienas iš pagrindinių veikėjų Jaltos konferencijoje ir pastoviai buvo už prezidento Ruzvelto nugaros, kuris tuo metu nelabai ką besuprato.
Tarp kitko, nuo to ir prasidėjo makartizmas, t.y., periodo, kai Amerikoje pradėjo įgauti jėgas kuklūs sveikimo procesai ir pradėjo pederastus varyti iš valstybinių struktūrų. Degeneratai tą periodą praminė “raganų medžioklės periodu”. Pastebėkite – net terminologija panaši į Inkvizicijos laikų terminologiją, tai yra, kai tik homikus pradėdavo spausti, bionegatyvai iš karto sukeldavo neišpasakytą triukšmą, šaukdami kad prasidėjo eilinė “raganų medžioklė”. Visoje amerikiečių spaudoje tada prasidėjo laukinis kauksmas ir kardibaletas, lyg tai ant uodegos būtų užmynę pačiam draugui šėtonui.
Miltonas Ledd, FBR direktoriaus padėjėjas, kalbėdamas JAV Kongreso tyrimo komisijoje, tai yra, duodamas parodymus pačiame aukščiausiame valstybiniame lygyje, senatoriams tada pasakė:
“Komunistai be skrupulų ir besąlygiškai ieško silpnų vietų tarp mūsų vyriausybės ir industrijos lyderių. Mūsų kontržvalgyba turi visiškai patikimą informaciją apie tai, kad aukščiausieji tarybinės žvalgybos valdininkai savo darbuotojams įsakė rinkti amerikiečių vyriausybės narių asmeninio gyvenimo duomenis: apie jų sugebėjimus ir silpnybes, apie jų pažįstamus, kurie galėtų žinoti jų silpnas vietas, – informaciją, kurią galima būtų panaudoti ateityje” (257 psl.).
Tai – labai įdomūs prisipažinimai. Juk ir Davydas Grinbergas savo eilinėje knygoje apie homoseksualistus (“Homoseksas. Istorinė apžvalga”, Niujorkas, 1956 m., 395 psl.) savo skaitytojams praneša, kad Hitleris taip pat sudarinėjo homoseksualistų sąrašus tarp viso pasaulio valstybių lyderių, o vėliau tie sąrašai papuolė į tarybines rankas... Bet, ši technika – nėra nauja. Dar generolas Cholmstonas-Smyslovskis, iš pradžių buvęs carinis karininkas, o po to, kaip židai-bolševikai užgrobė valdžią Rusijoje – tapęs vokiečių generalinio štabo karininku, savo memuaruose rašė, kad 30-siais metais jis asmeniškai matė vokiečių generalinio štabo archyve tikslų visų homoseksualistų sąrašą, kurie dirbo carinėje vyriausybėje.
Peržiūrėjęs visus tuos sąrašus, generolas Cholmstonas savo skaitytojams praneša: “Galiu pasakyti tik viena, tiesiog kaip Puškino «Pikų damoje»: «Kokie žmonės, kokie vardai!»...”
Bet visa esmė tame, kad generolas Cholmstonas tų vardų savo skaitytojams kažkodėl nepateikia! O juk ir mums būtų įdomu žinoti – kas gi buvo lesbo-pederastinėje paskutiniojo caro aplinkoje. Bet generolas Cholmstonas tyli...
Bet ir carinė žvalgyba nesnaudė. Prieš Pirmą pasaulinį karą ji užarkanino patį Austro-Vengrijos kontržvalgybos viršininką – pulkininką Redlį, kuris taip pat buvo homoseksualistu ir kuris už gerus pinigus Rusijai pardavė visas karines paslaptis. Tiesa, vėliau jis vis dėl to buvo priverstas nusišauti. Taip kad ši technika – buvo naudojama jau seniai. Ją naudojo kaip tarybinis generalinis štabas, taip ir carinis generalinis štabas, taip ir kaizerinis generalinis štabas.
* – Dieviškoji tauta tą techniką naudoja jau keletą tūkstančių metų...
– Taip-taip-taip. Apsigimusių degeneratų sektos lyderiai sukaupė didžiulę patirtį šioje srityje ir kitų šalių nedrąsūs bandymai kopijuoti jų metodą – palyginus su jais, atrodo kaip mokyklinis dramos būrelis TSRS Didžiojo teatro fone. Štai todėl jie dažnai ir naudoja “dieviškosios tautos” atstovus ekspertais apdorojant aukšto rango pederastus. Prisiminkite tą patį Milšteiną, tarybinės karinės žvalgybos GRU dezinformacijos skyriaus viršininką, vienintelį žydą, kuris buvo tos galingos organizacijos viršūnėje.
Toliau, JAV Kongreso tyrimo komisija mums praneša:
“Tarp žvalgybinių tarnybų gerai žinoma, kad visos pasaulio žvalgybos seksualinius iškrypėlius, kurie turi priėjimo prie slaptos informacijos, laiko šantažo objektais. Nepaisant iškrypėlių tvirtinimų, kad jie niekada nepasiduos šantažui, – praktiškai kiekvienu atveju jie ypatingai jautrūs tam, kad jų padėtis gali tapti žinoma draugams, bendradarbiams ir kitai publikai” (274-275 psl.).
Gera tam iliustracija yra tarybinis atstovas prie SNO Arkadijus Ševčenko. Pagal rangą jis tada skaitėsi antrasis žmogus po SNO generalinio sekretoriaus, t.y., jis buvo aukšto skrydžio paukštis.
* – Grigorijau Petrovičiau, ar tik čia ne tas pats Ševčenko, kuris pasirinko demokratinę laisvę ir savanoriškai nutraukė ryšius su tarybine totalitarine sistema?
– Taip-taip-taip. Tas pats. Jis tada buvo antruoju žmogumi SNO – oficialus Tarybų Sąjungos atstovas. Kas susiję su visu kitu – tai buvo įprastas laikraštinis melas. O iš tikrųjų, jį persiviliojo amerikiečių žvalgyba. Jie jį pagavo ant kabliuko padedant Puarteriko prostitutei Džudi Čaves, kuri vėliau išleido savo atsiminimų knygą, kur gana detaliai aprašė šią istoriją. Pasirodo, Džudi Čaves buvo “aukštesnės kvalifikacijos” prostitutė. Ji buvo agresyvi lesbo-sadistė.
Amerikiečių žvalgyba visada atidžiai stebi žmones, kurie kuo nors domisi. Nors Arkaša Ševčenko tada turėjo žmoną ir vaikų, bet patyrusiems verbuotojams tai nieko nereiškia. Jie išsiaiškino, kad Arkaša buvo iškrypėlis, jam pasiuntė prityrusią sadistę-lasbietę ir visus jų sado-mazochistinius žaidimėlius nufilmavo, o vėliau Arkašai pasiūlė pasirinkti – arba jis “pasirenka laisvę” ir jiems papasakoja viską, ką žino (o žinojo jis labai ir labai daug), – arba...
Štai mūsų Arkaša ir “pasirinko laisvę”... Pats. Savo noru. Sužinojusi apie tai, jo žmona Leongina nusižudė. Tai buvo prie Chruščiovo... Namų užduočiai jūs galite sužinoti Arkadijaus Ševčenkos vaikų tolesnius likimus, o tuo pačiu galite išsiaiškinti – iš kur buvo toks egzotiškas jo žmonos vardas – Leongina?
Atrodo, smulkmena, bet tokių smulkmenų pagrindu dirba visos pasaulio žvalgybos, tame tarpe, ir amerikiečių. Štai jie ir pagavo Leonginos vyrą padedant prostitutei Džudi. Dabar jis atsidūrė kaip žuvis ant smėlio – rašo memuarus ir teisinasi, koks jis geras, koks jis idealistas, koks demokratas ir koks laisvės mylėtojas. Net išleido knygą – “Ryšių nutraukimas su Maskva”, o viso to priežastis, kartoju, buvo lesbo-sadistiška prostitutė, kuriai jis mokėjo po 500 dolerių už seansą. Normali jaunutė prostitutė tada kainavo 25 dolerius, o Ševčenko už savo poreikių patenkinimą, jai mokėjo po 500 dolerių už vizitą!
Tarp kitko, ta Džudi savo knygoje tvirtino, kad Ševčenko – pusiau žydas. Žinoma, tą faktą amerikiečių žvalgyba taip pat įvertino, nes jie puikiai žino, kad pusiau žydas vargu ar bus normalus žmogus, net jeigu jis turi žmoną ir vaikų.
Kalbant apie pusiau žydus, kad kai kurie iš jų neįsižeistų, aš noriu dar kartą pabrėžti, kad yra ir gerų pusiau žydų. Pavyzdžiui, garsus rusų dailininkas Serovas, kurį aš labai mėgstu. Serovas buvo pusiau žydas pagal motiną. Taip kad, ir tarp pusiau žydų, kartoju, būna gerų žmonių, bet pusiau žydas Ševčenko buvo blogas pusiau žydas, todėl – pralaimėjo.
Galų gale, JAV Kongreso tyrimo komisija, pasikonsultavusi su visa eile žinomų daktarų-psichiatrų, pripažintų autoritetų šioje srityje, padarė tokias išvadas:
“Atviri abiejų lyčių homoseksualai skirstomi i du pagrindinius tipus – aktyviuosius, t.y., agresyviuosius, arba vyrišką tipą, ir – pasyviuosius, t.y., pasiduodančius, arba moterišką tipą. Pasyvaus tipo homo-vyras pagal manieras ir išvaizdą dažnai atrodo moteriškas. Jį traukia vyriški vyrai, jis – giminingas moterims ir su jomis draugiškas. Aktyvaus tipo homo-vyras dažnai jaučia atgrasumą moterims. Pagal manieras ir kalbą jis neturi jokio moteriškumo, todėl sunku pastebėti jo homoseksuališkumą. Tas aktyvus tipas domisi išskirtinai pasyvaus tipo homo-vyrais, arba jaunais vyrais ir berniukais, kurie patys – nebūtinai homo, bet pagal išvaizdą ir manieras yra mergaitiški, – tai yra, jie gali sugundyti arba ištvirkinti normalų žmogų”.
* – Kalifornijoje jau egzistuoja pederastų-pedofilų draugija, kurios nariais yra daugelis stambių advokatų. Jo kovoja už teisę tvirkinti mažamečius berniukus, nustatant sąlygą, kad tai bus daroma abipusiu sutikimu ir santykiavimo metu nepilnamečiui vaikui nebus padaryta fizinių organizmo sužalojimų...
– Taip-taip-taip. “Laisvės stulpai”. Progreso ir demokratijos” tėvai...
Toliau, JAV Kongreso tyrimo komisija tęsia:
“Homo-moterų aktyvus ir pasyvus tipai atitinka tą pačią schemą, kaip ir homo-vyrai. Taip pat žinoma, kad kai kurie iškrypėliai yra biseksualai arba dvilyčiai, tai yra, gyvena ir su moterimis, ir su vyrais. Tie dvilyčiai sutvėrimai dažnai yra vedę ir turi vaikų”.
O dabar prisiminkite, ką apie save mums papasakojo Davydas-Donaldas Grinbergas-Kori. Jis taip pat buvo vedęs ir taip pat turėjo vaikų... na, ir meilužis Chovardas netoliese sukinėjosi.
Po to JAV Kongreso tyrimų komisija daro įdomią išvadą apie tai, kad homoseksualistai ir kiti seksualiniai iškrypėliai – netinka valstybinei tarnybai.
* – Tai juk gryniausias makartizmas! Kur gi žiūri Einšteinas?!!
– Taip-taip-taip. Taip darydami, senatoriai nurodo pagrindinę savo veiksmų priežastį:
“Homoseksualistams trūksta emocinio stabilumo. Seksualiniai iškrypėliai susilpnina moralinę žmogaus struktūrą iki tokio laipsnio, kad jis netinka atsakingoms pareigoms” (273 psl.).
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – prisiminkite mūsų Arkašą Ševčenko iš SNO.
* – Ir visa tai yra oficialioje JAV Kongreso komisijos tyrimo medžiagoje?!
– Taip-taip-taip. Visa tai – oficialūs JAV Kongreso dokumentai. Pakartosiu, tyrimai vyko pačiu aukščiausiu lygiu.
* – Grigorijau Petrovičiau, gaunasi, kad, jeigu net paprasto alkoholiko negalima laikyti aukštose valstybinėse pareigose todėl, kad jis už butelį degtinės ir savo motiną gali parduoti, – tai homoseksualistų – tuo labiau negalime prisileisti net per patrankos šūvį. Alkoholiką jūs dar pastebėsite, o tuos – galite penkis metus dirbti šalia, ir nieko nepastebėti. Kodėl gi tada Albertas Einšteinas, Levas Nikolajevičius Tolstojus ir akademikas Sacharovas kovoja už visų teisių jiems suteikimą? Kas jie, savižudžiai?
– Tai – dar viena Aukštosios Sociologijos paslaptis. Kaip taisyklė, tie, kurie kovoja už žydų, homoseksualistų ir kito bionegatyvo “teises” – patys turi kokių nors problemų. Apie Albertą ir Liovą mes jau kalbėjome, o ir Sacharovui gyvenimo pabaigoje buvo netvarka su psichika. Ir jo žmona buvo absoliuti psichopatė. Pusiau žydė, pusiau armėnė madam Bonner, kuri rytais skutasi...
* – O ir Sacharovos-Bonner vaikai kažkodėl Jankelevičiai...
– Taip-taip-taip. Ten – tokia krūva, toks sąvartynas, kad pats velnias neišsiaiškins. Aš dabar nenoriu nuklysti į šoną. Paprasčiausiai, aš pateikiu pavyzdį. Ką šis klausimas domina – gali pats pasikapstyti archyvuose.
Toliau cituosime JAV Kongreso tyrimų komisijos oficialias išvadas:
“Išsigimėlis valstybinėje įstaigoje neigiamai veikia jos tarnautojus. Tie išsigimėliai dažnai bando į savo išsigimėliškus žaidimėlius įtraukti normalius žmones. Bet, čia yra pavojus jauniems ir jautriems žmonėms, kurie gali lengvai paklusti aukštesnes pareigas užimančiam išsigimėliui ir vienas išsigimėlis gali lengvai užteršti visą įstaigą”.
“Homoseksualistas linkęs pritraukti kitus homoseksualistus ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir darbe. Jeigu homoseksualistas gavo darbą vyriausybėje, jis, praktiškai neišvengiamai, stengsis kitus homoseksualistus įtaisyti valstybiniame darbe” (273 psl.).
Kartoju, visa tai paimta iš JAV Kongreso oficialių dokumentų.
* – Grigorijau Petrovičiau, tada gaunasi, kad, jeigu persitvarkymo brigadininkas ir užsitarnavęs demokratas Arbatovas – homoseksualistas, tai jis į JAV ir Kanados Institutą pririnks vien tik homoseksualistus?
– Dėl Arbatovo pederastijos nežinau, bet aš žinau, kad jis – pusiau žydas, o tai – jau gana rimtas neigiamas rodiklis... Štai ir JAV Kongreso tyrimų komisija mus dėl to perspėja:
“Emocinio stabilumo trūkumas, charakteringas daugeliui seksualinių iškrypėlių, ir moralinių nuostatų silpnumas, juos daro lengvu grobiu užsienio šnipams. Žvalgybos srities specialistai skaito, kad iškrypėliai neišlaiko prityrusių tardytojų apklausų” (274 psl.).
Po tokių JAV Kongreso tyrimų komisijos išvadų, prasidėjo senatoriaus Makarčio era. Prezidento Eizenchauerio respublikoniškoji administracija Makarčio rankomis pradėjo valyti prezidento Ruzvelto demokratiškas Augėjaus arklides. Vašingtone kilo skandalas ir prasidėjo Alžero Hiso teisminis procesas, saldaus berniuko iš valstybinio departamento, kuris 1945 m. Jaltos konferencijos metu buvo artimiausiu prezidento Ruzvelto patarėju. O juk ten buvo sprendžiamas pokarinio pasaulio likimas. JAV prezidentas Ruzveltas tada praktiškai buvo gyvas lavonas ir jau blogau suprato, kas vyksta, o Alžeras Hisas pastoviai jam kažką šnibždėjo ir, kaip pasirodė, tuo pat metu – buvo komunistu ir tarybiniu agentu. Tarp kitko, Alžero Hiso – ir sesuo, ir tėvas gyvenimą baigė savižudybėmis...
* – Tiesiog, kažkokia velniava...
– Taip-taip-taip. Būtent velniava... Juk, teoriškai, visus stambius valstybinio departamento darbuotojus privalėjo atidžiai tikrinti ir, jeigu kurio nors prezidento patarėjo – ir sesuo ir tėvas gyvenimą baigė savižudybėmis, tai, pagal idėją, jo negalėjo imti į tokį atsakingą valstybinį postą. Įdomiausia buvo tai, kad tą Alžerą Hisą demaskavo komunistas Vaitakeris Čeimbersas, kurio brolis taip pat nusižudė...
* – Šventas-šventas-šventas...
– Taip-taip-taip. Tie abu komunistai dirbo prieš amerikiečių vyriausybę, taip sakant, už komunistinės diktatūros įvedimą JAV. O jų šeimose – pilna savižudybių. Bet tai, ką jie abu darė, psichiatrų požiūriu, taip pat pasąmoninga savižudybė. Juk jie jau žinojo apie Staliną ir apie Didįjį Valymą, nuosavi griovimo ir susinaikinimo kompleksai pasirodė stipresni...
Kaip tos komisijos rezultatas – iš valstybinio departamento pradėjo šimtais varyti homikus, įskaitant ir saldžius berniukus-liftininkus. O homikai amerikiečių spaudoje iš karto sukėlė laukinį kauksmą – matote, Vašingtone vyksta “raganų medžioklė”, – pogromas ir Bartlamėjaus naktis kartu paėmus. Čia pat prisiminė ir Stalino Didįjį valymą! O tai – labai įdomu. Amerikiečių pederastai prisiminė stalininius valymus! Jie tada išvedė tiesioginę paralelę tarp tų reiškinių! Bet makartizmą negalima lyginti su Didžiuoju Valymu. JAV homikų iš valstybinio departamento tada niekas nešaudė, o, paprasčiausiai, tyliai pervedė į kitus departamentus, ir gavosi pilstymas iš tuščio į kiaurą. Nuo dėmenų sukeitimo suma nesikeičia...
Štai ir daktaro R. Masterso knygoje “Homoseksualinė revoliucija”, Niujorkas, 1962 m., tiesiai sakoma, kad “homikus, kuriuos varė iš valstybinio departamento, tyliai pervedinėjo į Centrinę žvalgybą, t.y., ČŽV”
(145 psl.).
* – Kas gi gaunasi, Grigorijau Petrovičiau! JAV Kongreso tyrimo komisijos išvados įrodinėja, kad homoseksualistai negali dirbti valstybiniuose postuose, nes jie apsigimę išdavikai, o juos tyliai pervedinėja į žvalgybą?!
– Štai-štai. Jūs taip pat pastebėjote tą kvailystę. Dar kartą pakartosiu tą citatą: “homikus, kuriuos varė iš valstybinio departamento, tyliai pervedinėjo į Centrinę žvalgybą, t.y., ČŽV”
. Kartoju, tai rašo autoritetingas liudininkas, daktaras Mastersas savo knygoje “Homoseksualinė Revoliucija”. Dėl makartizmo, homoseksualinė revoliucija Amerikoje užtruko ir įvyko tik 60-jų metų viduryje, o tam vadovavo vis tie patys “prakeikti liberalai”...
Spaudoje kauksmas dėl senatoriaus Makarčio sklido dviem kryptimis – kaukė homikai ir kaukė žydai. Ir spaudoje, ir per radiją tada pastoviai perdavinėjo žydų ir masonų aimanas, t.y., visų tų amžinų degeneratų ir žydų sąjungos narių, o paprasčiau – žido-masonų. Jie juk visada dirba kartu. Garsus filosofas Berdiajevas-Berdičevskis tai vadino “Šėtono ir antikristo sąjunga”, o dėl to laukiama “Šio pasaulio kunigaikščio” atėjimo...
* – Grigorijau Petrovičiau, bet juk šio pasaulio Kunigaikštis – tai šėtonas! Berdiajevas ką, to nežinojo?
– Žinoma, Berdiajevas tai žinojo. Todėl jį žydai visą laiką ir gyrė, garsus filosofas, geriausiais XX amžiuje!
* – Be to, ir mūsų neokrikščionys dabar taip pat lyg tai giria Berdiajevą...
– Su tais, kurie giria Berdiajevą, reikia būti labai ir labai atsargiems. Štai, pavyzdžiui, Ogurcovas, kuris, tarp kitko, tarybiniuose lageriuose pasėdėjo 20 metų. Neseniai jį išleido, ir jis, apsimetęs neokrikščionimi, dabar važinėjasi po vienuolynus. Savo 20 metų jis atsėdėjo nuo skambučio iki skambučio. Klausimas, už ką Ogurcovą pasodino? Ogi už tą pačią berdiavščiną! Jis sukūrė kažkokią krikščionių ir demokratų sąjungą. Po to juos visus areštavo, o jam davė 20 metų. Jo sąjungos ideologija buvo Berdiajevo darbai, o kas tai yra, tarybų valdžia puikiai žinojo. Todėl jis ir gavo 20 metų kalėjimo. Tada areštavo 35 žmones. Visiems jiems davė po 3, 5, 7 metus. Ogurcovui davė visus 20 metų kalėjimo ir nė vienų metų nesumažino...
* – Kaip trockizmas – tai masonystė komunizme, taip ir berdiajevizmas, tai – satanizmas pravoslavijoje?
– Taip-taip-taip. Angeliška velniava. Berdiajevizmas – tai, lyg ir dešinysis masonystės sparnas, o trockizmas – tai lyg ir kairysis sparnas. Štai jums dar vienas lakmuso popierėlis ieškant legionierių. Jeigu kas sąmoningai, – ne mados vaikydamasis, o būtent sąmoningai pradeda girti Berdiajevą, tai toks žmogus būtinai bus su kokiu nors minusu.
Tarp kitko, Berdiajevas, kaip ir Nyčė, kaip ir Dostojevskis – visą laiką gyrė banditus, kad jie – patys geriausi žmonės Rusijos istorijoje. Tai Jemeljano Pugačiovo ir Stenkos Razino tipo sadistai – prisimenate: “...ir už borto ją meta į priekrantės bangas”?
Prisimenu, kai man buvo 12 metų, man buvo labai gaila tos jaunutės princesės, ir aš instinktyviai tada buvau prieš Stenką Raziną. Nusibodo žaisti – imk ir paleisk! O kam skandinti?!! O dabar, štai, visi tie filosofai, kaip Berdiajevas, giria Stenką Raziną, Jemelką Pugačiovą ir kitus, o juk visi tie banditai buvo aiškūs sadistai...
Prisiminkite “Kapitono dukterį”. Ten visos Puškino simpatijos aiškiai buvo ištikimo caro ir Tėvynės tarno, seno štabs-kapitono ir jo ištikimos žmonos Vasilisos Jegorovnos pusėje. Prisimenate – “...Pašalinkite seną raganą!” – pasakė Pugačiovas. Čia jaunas kazokas sudavė jai kardu per galvą, ir ji negyva nukrito ant laiptų...”
. Aleksandras Sergejevičius visa tai parašė ne šiaip sau. Jis labai ilgai rausėsi archyvuose, visa tai atidžiai išstudijavo ir patikrino. Būdamas genialus ir sveikas žmogus, jis “Kapitono dukteryje” ir kituose savo kūriniuose išdėliojo sveikus akcentus ir simpatizavo sveikiems žmonėms, o ne amžiniems riaušininkams...
O štai ką Ivanas Buninas rašė apie Raziną savo knygoje “Prakeiktos dienos”:
“Taikos metu mes pamiršdavome, kad pasaulis pilnas tų išsigimėlių. Taikos metu jie sėdi kalėjimuose ir geltonuosiuose namuose. Bet štai, ateina laikas, kada “šėtoniškoji liaudis” nugali. Kalėjimų ir geltonųjų namų durys atsiveria, nusikaltėlių bylų archyvai deginami – prasideda bakchanalija. Rusų bakchanalija viršijo iki tol buvusias – ir gana nustebino ir nuliūdino net tuos, kas daug metų kvietė prie Stenkos akmens, – pasiklausyti “tai, apie ką galvojo Stepanas”. Didžiulė nuostaba! Stepanas negalėjo galvoti apie socialinius klausimus, Stepanas buvo “apsigimęs” – kaip tik iš tos piktą lemiančios veislės, su kuriais, tikriausiai, teks ilgus metus kariauti”.
Panašu, kad GGB apie tai taip pat labai gerai žinojo, todėl ir įsūdė Ogurcovui 20 metų auklėjamųjų darbo lagerių. Bet ir 20 metų nelaisvės Ogurcovo neištaisė. Išėjo jis iš kalėjimo ir vėl ėmėsi seno. Tada jį paėmė už apykaklės ir išmetė į užsienį...
Aš manau, kad carui Nikolajui II ir jo generolams taip pat reikėjo gerai apie tai žinoti. Tada jie būtų davę savo masoniukams po 20 metų lagerių, o vėliau būtų išmetę į Ameriką, jeigu tik jie ir po 20 metų jie būtų gyrę įvairius riaušininkus-sadistus, psichopatus ir kitus bionegatyvus... Ir jokios revoliucijos nebūtų buvę... Vienas mano skaitytojas – pusiau žydas, biologijos mokslų daktaras, kuris dabar dėsto Amerikos universitete, perskaitęs mano knygas taip ir pasakė: “Grigorijau Petrovičiau – visa tai privalo pastoviai skaityti KGB generolai. Visa tai – generoliškos knygos”
.
Bet grįžkime prie mūsų analizės. Mes sustojome ties tuo, kad homikus išvijo iš valstybinio departamento ir tylomis pervedė į ČZV. Tarp kitko, praktiškai visa “Amerikos Balso” ir “Laisvės” radijo vadovybė tuo metu buvo sudaryta vien iš buvusių ČŽV darbuotojų, kuriuos prieš tai taip pat išvarė iš valstybinio departamento! Tai aš žinau asmeniškai iš savo ilgametės patirties dirbant kartu su jais.
Dabar tie pederastai per radiją “laisvina” Rusiją nuo bolševikų, ir tai daro padedant trockistams ir menševikams, padedant draugo Lenino latentinio homoseksualumo kompleksui. T.y., bolševikinę cholerą jie gydo menševikiniu maru... Bet, jeigu apie tai žinau aš, taip sakant, žmogus iš gatvės, tai, nejaugi KGB žvalgyba apie tai nežino? Žinoma, kad jie viską žino, ir net daugiau. O žinant tokius dalykus, galima taip kontroliuoti situaciją, kad visi tie homikai taip pradės šokinėti, kaip karosai ant keptuvės...
Pateiksiu jums dar vieną pavyzdį. “Amerikos komiteto” ir “Laisvės” radijo Miunchene viršininku mano laikais buvo amerikietis Sardžentas, o iki tol jis buvo... JAV valstybės sekretoriaus padėjėju. Stambus paukštis! Kodėl gi tą stambų paukštį, praktiškai – JAV užsienio reikalų ministro padėjėją, staiga ėmė ir išsiuntė nereikšmingam darbui “Laisvės” radijo viršininku į Miuncheną? Juk jam tai buvo blogiau už atstatydinimą, juk tai – pažeminimas ir net įžeidimas. Kokia priežastis? Manau, kad jūs jau patys galite duoti atsakymą į šį klausimą...
Gerai. Atėjo laikas atsiversti sekančią Donaldo Kori knygą, kuri vadinasi “Homoseksas. Istorinė apžvalga”. Kaip paprastai, ant visų mano perskaitytų knygų vidinės viršelio pusės išrašytos pačios įdomiausios vietos. Štai pirmas toks išrašas, t.y., pirmoji auksinė žuvelė – “Alindami visą Europą, X amžiaus normanai buvo homoseksualai” (44 psl.). Tai kaip tik buvo laikas, kai variagai mistiškai lyg tai buvo pakviesti valdyti Rusią. Tai lyg variagų prižiūrima “normanų teorija”.
Nuo savęs galiu pridurti, kad, žinoma, ne visi normanai buvo homoseksualūs, bet daugelis jų vadų – vis dėl to, buvo. Jie buvo neišpasakytai agresyvūs. Mažai kas žino, bet X amžiaus normanų antplūdis į Europą buvo neišpasakytai žiaurus. Jie plėšė, degino, visus iš eilės žudė. T.y., normanai iš Skandinavijos (šiandieninės Norvegija ir Švedija) plėšė ir alino visą Vakarų Europą ypatingai žiauriai ir agresyviai. Visur viešpatavo betikslės sadistinės žudynės: t.y., žudynės dėl žudynių, žiaurumas dėl žiaurumo. Tai, kaip tik charakteringa nusikaltėliams-homoseksualistams, kokiais, tikriausiai, ir buvo jų vadai. Štai, apie tai mums ir praneša Donaldas Kori.
* – Tai yra, normalūs Vakarų Europos krikščionys arė, sėjo duoną, žvejojo, o ta pederastų gauja iš Šiaurės susijungė kaip mafija ir plėšė bei žudė visus sąžiningus ir darbščius normalius žmones?
– Taip-taip-taip. Tai buvo būtent mafija. Jų plėšikiški žygiai – tai labai kruvinas puslapis Vakarų Europos istorijoje ir, vis dėl to, matosi sąsajos su agresyvumu ir homoseksualumu.
* – Aš neseniai skaičiau, kad vis labiau abejojama dėl vikingams pripažintos “normanų teorija”. Egzistuoja ir kita teorija apie tai, kad slavų kultūra buvo labai sena ir galinga ir, kad Novgorodas, vienas iš seniausių miestų šiaurės Rusioje, – tai būtent “naujas miestas”, kaip Niujorkas, bet juk buvo ir Senas miestas – kažkur dabartinės Vokietijos teritorijoje...
– Gali būti, gali būti...
Rusų disidentijos istorijoje visi žino tokius garsius vardus, kaip Siniavskij ir Danielius. Juos pirmuosius teisė už disidenciją ir todėl apie juos buvo labai daug kalbų. Visi tada šaukė apie tuos vargšus “laisvės mylėtojus”. Tarp kitko, vienas iš jų buvo žydas, o kitas – pusiau žydas. O Danielio žmona buvo apsigimusi revoliucionierė Larisa Bogoraz. Jos senelis už revoliucinę veiklą caro valdžios buvo ištremtas į Sibirą ir ten užsiiminėjo... homoseksualumo tyrinėjimais tarp šamanų ir samojedų.
* – O kodėl jis, kaip revoliucionierius, užsiėmė tokia keista tema? Būtų sau studijavęs gamybinių jėgų vystymą Šiaurės Rusijoje arba, blogiausiu atveju, botanika būtų užsiėmęs, Sibiro florą ir fauną būtų studijavęs...
– Taip-taip-taip. Jį iš centrinės Rusijos ištrėmė į Sibirą, o jis Sibire ėmėsi pederastijos! Studijavo čiukčių ir samojedų šamanų pederastiją. Net parašė knygą apie tai, ir ta knyga iki pat šių dienų yra rimtas šaltinis tiems, kas studijuoja šią problemą. Tai štai, tos knygos autoriaus anūkė taip pat nerimsta. Kartu su savo vyru, žydu Danieliumi. Tiesa, vėliau ji susipainiojo su kitu psichu-riaušininku – Anatolijumi Marčenko, be to, ji tuomet buvo daug senesnė už jį.
Štai, kaip visa ta gauja dirbo. XIX amžiuje jos senelis užsiiminėjo revoliucija ir pederastija, o anūkėlė, jau tarybiniais laikais, tęsia savo senelio veiklą. Jeigu jūs atidžiai pasižiūrėsite į jos asmeninį gyvenimą, tai pamatysite, kad, praktiškai, visa jos aplinka – tai psichiškai nesveiki žmonės, amžini riaušininkai ir revoliucionieriai.
Galiausiai Siniavskį išmetė į užsienį ir jis, nusileidęs Paryžiuje, momentaliai tapo rusų kalbos profesoriumi Sorbonoje. Aš manau, kad visai tai buvo padaryta masoniškais kanalais.
* – Kaip ir su čekoslovakiška baltąja emigracija? Čekoslovakija tada taip pat priimdavo tik brolius masonus ir juos, “išimties tvarka”, įtaisydavo profesorių pareigose.
– Taip-taip-taip. Jeigu kas nors baltosios emigracijos metu Čekoslovakijoje buvo profesoriumi, galite būti tikri, kad tai – masonas. Aš asmeniškai pažinojau keletą tokių profesorių ir jų vaikų – ir, praktiškai, visi jie buvo homikais ir pusiau homikais. Štai ir Siniavskij – momentaliai padarė karjerą Paryžiuje, kai buvo paskirtas profesoriumi Sorbonoje. Tai broliukai masonai jį apdovanojo už tą disidenciją, kuria jis užsiiminėjo TSRS.
Be to, vienas iš mano pažįstamų, iš buvusių tarybinių disidentų, kuris sėdėjo kartu su Siniavskiu, man pranešė, kad pusiau žydas Siniavskij dar buvo žvairas ir raudonplaukis. O amerikiečių literatūros profesorius Braunas apie Siniavskį ir jo kūrybą parašė trumpai ir aiškiai – “ištisa psichopatologija”.
Kuo gi užsiiminėjo naujai iškeptas Sorbonos rusų kalbos ir literatūros profesorius, žvairas ir raudonplaukis Siniavskij? Jis tuojau pat pradėjo spjaudyti ant A. S. Puškino ir N. V. Gogolio, ir dar taip, kad rusų emigracijoje jam užtaisė gerą pirtį. Visiems tada paaiškėjo, kad pusiau žydas Siniavskij – aiškus išsigimėlis ir, paprasčiausiai, psichinis ligonis.
* – Grigorijau Petrovičiau, jūs jau sakėte, kad Puškiną užpuolė gauja homoseksualistų ir, jeigu Siniavskij vis dar spjaudo į jo pusę, reiškia, sieloje jis tos gaujos pusėje?
– Taip-taip-taip. Tą Siniavskį vakarų spaudoje iš pradžių aukštino kaip didį žmogų, ir didį rašytoją, o kai jis čia atvažiavo ir parašė visą tą neįsivaizduojamą purvą, kai jis apspjaudė ir Puškiną ir Gogolį, tai visiems viskas tapo aišku. Norėjo iškilti... Tai – įprasta istorija su psichiškais nesveikais žmonėmis.
O Larisa Bogoraz senatvėje, t.y., būdama jau visiška senutė, ištekėjo už Anatolijaus Marčenko. Aš mačiau jų fotografiją – jai virš 60 metų, jam apie 40. Jeigu vyrui 40 metų, o jo žmonai virš 60 metų, tai bet kuris psichiatras jums pasakys, kad vyrui – Edipo, t.y. motinos kompleksas. Paprasta liaudis tą kompleksą išreiškia paprasčiausiais keiksmažodžiais, kurių aš čia nenoriu pateikinėti. Štai jums ir rezultatas: Amžinas riaušininkas Anatolijus Marčenko, aiškus mazochistas, o šalia – netvarkinga senė-žydė, apsigimusi revoliucionierė. Taip sakant – užgimstantis “Naujosios Rusijos” demokratinis frontas...
O štai ir kita nuomonė, taip sakant, kitas požiūris į šią problemą – žinomas daktaras-psichiatras X. Ellis (tarp kitko, pats homoseksualistas), visas savo knygas pašventęs tos temos tyrimams, savo skaitytojus tikina, kad “Normalūs žmonės – tai, iš tikrųjų, nenormalūs žmonės. Normalūs vien tik homikai”
.
* – Atleiskite?!!
– Formulė “69”. Na, ir ką jūs su tuo išsigimėliu padarysite?! Visa tai – tas pats šėtonas, kuris “veikia tamsoje, iš už nugaros ir atvirkščiai”...
Aš specialiai informaciją imu iš visiškai skirtingų šaltinių, kad vėliau man negalėtų prikišti dėl to, kad aš orientuotas į kokius tai vienos krypties šaltinius ir, tokiu būdu, problemą nušviečiu vienpusiškai, taip sakant, ne akademiškai, o užsiiminėju lyg tai partine propaganda.
Neseniai žydai pakartotinai išleido markizo de Kiustino knygą, kuris, gelbėdamas savo kailį, po Didžiosios Prancūzų revoliucijos, iš Prancūzijos pabėgo į Rusiją. Rusijoje tada jį labai gerai sutiko, pats rusų caras pagerbė markizą, todėl ir visa kita aukštuomenė jį labai gerai priėmė. Jie visi tada labai gerai kalbėjo prancūziškai, taip kad markizas de Kiustinas papuolė į draugišką aplinką ir neturėjo jokios priežasties pykti ant jį priglaudusios Rusijos, jos caro ir šalies žmonių.
Kaip gi rusų žmonėms atsidėkojo bėglys markizas de Kiustinas? Kai jis sugrįžo į Prancūziją, parašė piktą ir šmeižikišką knygą apie Rusiją, kuri iki pat šių dienų yra rusofobiškumo klasika. Tai yra, už gerą jis užmokėjo blogiu, melu ir šmeižtu.
Įdomu tai, kad pratarmę paskutiniam amerikietiškam tos šmeižikiškos knygelės leidimui parašė vienas iš stambiausių Amerikos diplomatų ir Rusijos reikalų žinovas Džordžas Kennanas, kuris ilgus metus buvo amerikiečių pasiuntiniu Maskvoje. Aš manau, kad visa tai subsidijuoja ČŽV propagandos skyrius ir tos knygelės pakartotinas leidimas yra psichologinio karo elementas.
* – Tai yra, iš visos knygų gausybės apie Rusijos istoriją, jie pasirinko pačią šlykščiausią knygelę ir ją pradeda iš naujo įsukti?
– Taip-taip-taip. Įdomu tai, kad tas bėglys markizas de Kiustinas, tas melagis ir šmeižikas, pasirodo, buvo pats didžiausiais, kokių tik gali būti, pederastas. Kai jis grįžo į Prancūziją, tai dėl tos savo pražūtingos aistros, turėjo daug nemalonumų. Prasidėjo net teisminiai procesai. Apgavystės, nepilnamečių prievartavimai...
* – Panašu, kad bėglys markizas de Kiustinas buvo to paties Legiono narys. Štai kodėl šiuolaikiniai legionieriai ir stumia jo “kūrinį”. Jie pastoviai bando rusų liaudžiai primesti nepilnavertiškumo kompleksą...
– Taip-taip-taip. Tiesa, apie Prancūziją – Prancūzijos imperatorius Napoleonas taip pat buvo homoseksualistas, tiksliau, dvilytis. Įdomu tai, kad Afrikos istorijoje taip pat buvo savas Napoleonas, taip vadinamas, “juodasis Napoleonas”, zulusų karalius Čaka, kuris trumpam laikui net buvo įkūręs savo didžiulę negrų imperiją. Tai štai, ir tas “juodasis Napoleonas” taip pat buvo pederastas, be to, beprotiškas pederastas.
* – Įdomus sutapimas! Abu – imperatoriai, abu – pederastai, abu – agresyvūs ir abu – sukūrė trumpalaikes kruvinas diktatūras...
– Taip-taip-taip. Ir abu – pataikavo pederastams. Anksčiau apie tai mes jau kalbėjome, o štai jums dar vienas patvirtinimas:
“Pirmą kartą per 2000 metų krikščionių civilizacijos laikotarpį, homoseksualizmas buvo išbrauktas iš kriminalinių nusikaltimų sąrašo tik po Prancūzijos revoliucijos, ir būtent Napoleoniškame kodekse” (Donald Cory «The homosexual in America», 1951, New York, page 18).
* – Keistas Napoleono pasiekimas!
– Napoleoniškais kompleksas – tai rimtas dalykas. Be to, tas pats buvo ir po Italų revoliucijos, ir, tas pats buvo po 1917 m. Spalio revoliucijos. Dabar matote – kas pirmiausiai skabo revoliucijos vaisius? Iš tų pavyzdžių jūs dabar galite geriau suprasti – kodėl geriausias Amerikos smegenų centras – Harvardo universitetas, organizavo savo psichologinį karą prieš TSRS, ir darbą organizavo vadovaudamiesi draugo Lenino latentinio homoseksualumo kompleksu.
1971 metais britų teisėjas Alanas King-Hamiltonas per oficialų teismo posėdį pasakė:
“Homoseksualizmas buvo Romos imperijos žlugimo priežastimi. Šiais laikais, 10% JAV gyventojų atvirai prisipažįsta dėl savo homoseksualizmo, ir tas skaičius visą laiką auga. Ar tik dėl tos pačios priežasties nekris ir amerikiečių imperija?” (“Mūsų šalis”, Buenos-Aires, 1980.02.08.).
Tame pat laikraštyje “Mūsų šalis” (1981.02.13) straipsnyje pavadinimu “Vyrų sanguliavimas ir sifilis” pranešama, kad “Londono žurnalas” tvirtina, kad pagal oficialią akademinę statistiką, iš visų sergančiųjų sifiliu – homoseksualistų yra 83%.
O nepriklausomų tyrimų Katalikiškojo centro direktorius prie JAV Kongreso, šventikas Enriko Rueda savo monumentiniame darbe (700 puslapių) – “Homoseksualistų tinklas”, 53 puslapyje praneša, kad “tarp San Francisko homoseksualistų, venerinių ligų 22 kartų daugiau, negu tarp normalių žmonių, nes jie visą laiką keičia partnerius”
(«The Homosexual Network» by E. Rueda, N.Y. 1982).
* – Štai ir dar vienas įrodymas, koks melagingas yra mitas apie tai, kad homoseksualistai – tai tylūs, inteligentiški ir nekalti žmonės. O iš tikrųjų, kaip matome iš tų pavyzdžių, jie yra venerinių ligų platintojai, tame tarpe ir sifilio. O dabar, prisiminkite apie kitą mirtiną užkratą, apie AIDS, kurį taip pat platina šlykštieji pederastai.
– Taip-taip-taip. Tai Anglijoje ir JAV. O štai geras pavyzdys iš tarybinės Rusijos. Mano laikais, 1936-1940 metais, buvo labai populiarus estrados dainininkas Vadimas Kozinas, kuris pasirodydavo pseudonimu Vadimas Cholodnyj (pastebėkite, šaltasis, t.y., negalintis mylėti). Kaip pasirodė, jis du kartus sėdėjo tarybiniuose lageriuose, ir abu kartus už pederastiją. Garsus dainininkas, kuris galėjo turėti bet kurią moterį... Tarp kitko, pagal kraują jis buvo čigonas... O dabar prisiminkite, kad ir Hitleris čigonus sodino į lagerius taip pat, kaip ir žydus...
Žinomas Berlyno kriminalistas fon Treškovas tvirtino:
“Homoseksualistai retai yra tvirto ir sąžiningo charakterio, jiems nepakanka valios jėgos, ir jie labai mėgsta naudotis moterišku ginklu: intrigas, pataikavimus ir melą. Jie visiškai netinka atsakingiems postams valstybinėse įmonėse, o artimiausioje monarcho aplinkoje jie yra lemtingais žmonėmis”.
Tomis stambiausio berlynietiško kriminalisto išvadomis vadovaujasi... hitlerinio reicho saugumo tarnybos SD viršininkas – Hedrichas. Tuo tarpu pats Hedrichas buvo dvilytis trijų ketvirtadalių žydas. Jis fon Treškovo išvadomis vadovavosi, kai naikino pederastą Remą, kuris su savo šturmovikais atvedė į valdžią ketvirtadalį žydo Hitlerį.
Neseniai per televiziją rodė valandos trukmės dokumentinę laidą pavadinimu “Seksas ir svastika”, kurioje publikai buvo pranešta apie neseniai išslaptintus britų ir amerikiečių žvalgybų archyvų duomenis (Adolfo Hitlerio dosjė). Tai štai – penkios moterys, su kuriomis Adolfas Šiklgruberis buvo artimas, nusižudė. Taip pat jie pranešė, kad Adolfas Šiklgruberis 3 metus viename bute gyveno su savo giminaite Gelia Raubal (be to, jai tada buvo 20 metų, o jam – virš 40). Pagal artimų Gelios draugų parodymus, jis ją versdavo pritūpti virš jo ir šlapintis ant jo veido... Kitos jo meilužės–vokietaitės-kino artistės, taip pat tvirtino, kad, kaip vyras, Adolfas buvo visiškas impotentas ir mazochistas, kuris prašydavo mušti jį per kojas ir ant jo šlapintis... Toje laidoje jos dar daug ko apie jį papasakojo...
* – Na ir velniava...
– Taip-taip-taip. O “Ilgųjų peilių naktyje” Hitleris kartu su Himleriu per vieną naktį sunaikino 7.000 šturmovikų, kartu su jų vadu – pederastu Remu. Bet juk jie, tie šturmovikai su Remu priešakyje ir atvedė Hitlerį į valdžią... Kaip Biblijoje – “Niekis, kuris niekina”. Vėl gaunasi tragikominis anekdotas: homoseksualistas Heidrichas naudojasi normalaus vokiečių kriminalisto išvadomis, kad galėtų kovoti su kitu homoseksualistu Remu, kuris į valdžią atvedė trečią išsigimėlį – Hitlerį Šiklgruberį. O Didžiojo Valymo metu panašiu būdu pusiau pederastas Stalinas naikino pederastus-leniniečius. Viskas tas pats... Niekis, kuris niekina...
Laikraštis “Tanderbolt” 1987 m. №320 savo skaitytojams praveria normaliems žmonėms mažai žinomą homoseksualistų techniką ir detaliai pasakoja apie koprofiliją ir urinofiliją, ką labai plačiai praktikuoja homoseksualistai. Jeigu jūs manęs paklausite, kas tai yra, tai aš jums atsakysiu tik viena – tai toks purvas, kad ir kalbėti apie tai šlykštu. Vien tik necenzūriniai keiksmažodžiai. Tai, kada pederastai valgo vienas kito š... ir geria šlapimą... Tarp kitko, žinomas disidentas ir rašytojas Viktoras Nekrasovas – buvęs Stalininės premijos laureatas, kurią jis gavo už knygą “Staliningrado apkasuose”, “Naujame rusų žodyje” 1981 m. gruodžio 3 d. numeryje tiesiai rašė: “Aš – š...valgytojas”. Ir net naudojo medicininį terminą tos savo ligos aprašymui – “koprofilija”. Štai jis, tikras rašytojiškas sąžiningumas...
Kaip matote, liga – rimta, todėl ir mums apie tai reikėtų žinoti, ypač vykstant viešumo ir pertvarkos procesui. Mums tai reikia žinoti tam, kad visi tie ligoti elementai nesiveržtų į paviršių ir neužvaldytų tarybinių masinės informacijos priemonių.
Žinomas amerikiečių televizininkas Džerri Folvelas – daugiamilijoninės religinės organizacijos “Morali dauguma” vadovas Vašingtone, pareiškė, kad “jeigu Kongresas nesiims jokių priemonių, tai JAV sostinė netrukus pavirs pasaulio homoseksualistų sostine”. Kodėl gi tas homoseksualistų antplūdis taip jaudina žinomą pamokslininką? Kad suprasti, kodėl tai jį jaudina, prisiminkime nesenus faktus. 1982 m. negras-homoseksualistas Vansas Viljamsas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 28 paauglių nužudymą Atlantos mieste. Iš karto po jo (1982.03.15), Los Andžele homoseksualistas Viljamas Boninas buvo nuteistas mirtimi dujų kameroje už 44 žmonių nužudymą...
Tuo pat metu spauda visaip stengiasi pateisinti sėbrus homoseksualistus. Savo reportažuose jie visus tuos žudikus niekada nevadina pederastais, o maskuoja sugalvotu terminu – seksualiniai maniakai. Tai yra, aprašydami eilinę kraupią masinių žudynių istoriją, žurnalistai aprašo smulkiausias visų tų sadistinių orgijų detales, bet visada stengiasi nuslėpti tikrąsias nusikaltimų priežastis ir niekada savo skaitytojams atvirai ir tiesiai nepasakys, kad žudikas buvo pederastas.
O štai informacija iš Tarybų Sąjungos – genialus chirurgas, vienas iš pirmųjų, kuris darė širdies persodinimo operacijas, žydas Levas Jagofanovas, savo laiku tyliai dirbo profesoriaus Mešalkino klinikoje Novosibirsko Akademiniame miestelyje. Bet netrukus jį pasodino. Už pederastiją. Jis gavo 7 metus, be to, tai jau buvo antras kartas. Tą informaciją man pranešė žmogus, kuris su juo sėdėjo viename lageryje.
* – Gaunasi, kad homoseksualizmas – tai privilegija ne tik supuvusiuose Vakaruose...
– Taip-taip-taip. Bet, nėra taisyklių be išimčių. Kai kurių homo net TSRS neliečia, pavyzdžiui, Mažojo Meninio Akademinio teatro direktoriaus Cariovo, kurį Levas Chalifas savo knygoje “CDL” (189 psl.) tiesiai vadina “užsitarnavusiu Tarybų Sąjungos pederastu”. Nors kitam tarybiniam pederastui – filmo “Pamirštų protėvių šešėliai” režisieriui Paradžanovui, 1973 m. už pederastiją davė 6 metus lagerių... Aš tą filmą mačiau ir, turiu pasakyti, kad ten buvo ištisa patologija ir sadizmas, kurį šiandiena kažkodėl mandagiai vadina natūralizmu.
1964 m. rugpjūčio 8 d. teisėjas Džonas Doudi JAV Kongrese pareiškė, kad: “visi išdavikai, kurie dezertyravo iš JAV pas komunistus, buvo homoseksualistai”
(Iš JAV Kongreso 1964.08.08. dokumento Nr. 5990, 17 psl.).
Visiškai įmanoma, kad ir prie Gorbačiovo persitvarkymo, “visi išdavikai, kurie dezertyravo iš TSRS pas kapitalistus, pasirodys esantys homoseksualistais”.
Kitas šaltinis mums praneša, kad JAV vyriausybėje yra nuo 200 tūkstančių iki 250 tūkstančių pederastų («Destroy the Accuser» by F. Seelig, Florida, 1967, p. 133).
* – JAV vyriausybėje? Ketvirtis milijono pederastų JAV vyriausybėje!
– Taip-taip-taip. Valdančioji partija. Tikra valdančioji partija. TSRS valdo kompartija, o JAV – masonystė per pederastus. Visa tai – partijų partija ir sąjungų sąjunga. Visa tai – Aukštosios Sociologijos paradoksai.
Bet, ne tik su išdavikais, bet ir su dramaturgais, JAV ta pati padėtis, kaip ir pas mus... Garsiausi amerikiečių dramaturgai Judžinas O’Nilas ir Tennessi Uiljamsas, pasirodo, taip pat buvo homoseksualistais. Kodėl? Ogi todėl, kad, praktiškai visos dramos mūsų gyvenime, kaip taisyklė, susijusios su homoseksualistais.
1984 m. rugsėjo 17 d. per Niujorko televizijos 2 kanalą buvo rodoma laida “Apvalus stalas”. Diskusijų tema – “Masinės žudynės”. Diskusijose dalyvavo patys įvairiausi žmonės – stambus policijos valdininkas, daktaras-psichiatras, žinomi žurnalistai kriminalinių nusikaltimų srityje. Pagrindinė išvada: “Beveik visos masinės žudynės susijusios su homoseksualistais”.
Be to, jeigu vieną masinį žudiką pagimdė motina-prostitutė nuo tėvo-alkoholiko, tai kitas masinis žudikas užaugo milijonieriaus šeimoje ir pats buvo milijonieriumi. Kas gi juos sieja? Juos sieja tai, kad abu jie pederastai. Charakteringas simptomas – Jie visiškai nesugeba mylėti.
Aš čia noriu dar kartą pabrėžti, kad ne visi homoseksualistai – žudikai, bet beveik visi masiniai žudikai – homoseksualistai. Nepriklausomai nuo gyvenimo aplinkos. Kaip matote, vieną pagimdė motina-prostitutė ir tėvas-alkoholikas, o antrą – milijonierių šeimoje...
Paskutiniu metu “laisvės pagrindų išplėtimas” Niujorke pakilo dar vienu laipteliu. Pederastams jau oficialiai stato paminklus. Skulptorius Džordžas Segalas, tarp kitko, žydas, neseniai atliko skulptūrų grupės užsakymą tema: “Homoseksualistų emancipacija” ir tas skulptūras pastatė Niujorko centre, ir visam tam pritarė Niujorko meras Edikas Koča, kuris pats yra žydas ir pederastas.
* – Grigorijau Petrovičiau, kur gi toks paminklas pastatytas?
– Manchetene, Grinvič Vilidž rajone, o tai – stambus universitetinis centras. Ten pat gyvena daugelis dailininkų, šokėjų, ir muzikantų. Tuo pat metu Grinvič Vilidž rajonas – tai Niujorko homoseksualumo epicentras.
Tarp kitko, apie šokėjus ir muzikantus – kai mirė žinomas kompozitorius Igoris Fiodorovičius Stravinskij, tai savo testamente jis nurodė jį palaidoti Venecijoje šalia Diagiliovo, kuris buvo žinomiausiu pederastu ir, savo laiku, garsiu “Rusų baleto” prodiuseriu Europoje. Žinomas šokėjas Vaclavas Nežinskij tada oficialiai buvo laikomas jo meilužiu. Diagiliovo motina, tarp kitko, buvo kilmingo kraujo, ir mirė gimdydama sūnų, o jo tėvas buvo caro armijos generolu-majoru.
Dėl tokio jo testamento, man kilo vienas nedidelis klausimėlis. Kaip juos ten suguldė – vieną ant kito ar valetu?
Panašu, kad tarp jų buvo meilė, kaip tarp Tomo Beketo ir anglų karaliaus Henriko II. Tomas Beketas buvo geriausias karaliaus draugas ir, tuo pat metu, jis buvo... episkopu ir abu jie saldžiai pederastino, suko, taip sakant, vienalytę meilę. T.y., iš pradžių Tomas buvo paprastu vienuoliu, o episkopu jį padarė Henrikas II. Kai Tomas panorėjo tapti šventuoju, karalius Henrikas II įvykdė ir tą paskutinį savo meilužio norą. Buvo suorganizuotas pasikėsinimas į Tomo Beketo gyvybę, kuris tokiu būdu buvo užmuštas vykdant tarnybines pareigas. Tai ir suteikė teisę paskelbti jį šventuoju! Štai jums – aukščiausio lygio tragikomedija: anglų karalius ir episkopas. Kaip sakoma, meilė iki karsto lentos – durniai abu...
1987 m. kovo 25 d., trečiadienį Niujorko radijo stotys mums pranešė liūdną naujieną – Tarybų Sąjungos laikraštyje “Pravda” buvo atspausdintas straipsnis apie tai, kad būtina stiprinti kovą su homoseksualizmu ir, kad tai būtina vertinti kaip nusikaltimą, ypač įvertinus tai, kad plinta AIDS. Toks nedidelis straipsnis prieš homoseksualumą TSRS, o Niujorko homikai momentaliai skalbia aliarmą, žiūrėkite, suduotas smūgis demokratinėms laisvėms. Taip visą demokratiją gali sunaikinti vos dar užgimus...
Pasižiūrėkite į Ameriką. Dėl sėkmingai atliktos Homoseksualinės revoliucijos, 1972 metais homoseksualizmas JAV buvo išbrauktas iš psichinių susirgimų sąrašo...
Tuo liūdnu faktu mes ir baigsime homoseksualizmo analizę. Po visos tos analizės dabar patys matote, kokia ši tema rimta, sunki ir, tuo pačiu, aktuali. Šiandiena daugelis laikraščių pirmuose puslapiuose praneša apie nužudymus, išprievartavimus, sąmokslus, pasikėsinimus, revoliucijas ir kontrrevoliucijas. Kaip mes jau visi žinome, to viso šaknis yra homoseksualumas, todėl Tarybų Sąjungoje, viešumo ir persitvarkymo sąlygomis, visa tai būtinai reikia gerinti.