Šiandieninėje paskaitoje mes toliau analizuosime homoseksualumą ir į tą ligą pasižiūrėsime specialistų-psichiatrų ir pačių homikų akimis. Tos problemos rimtumas dar kartą pabrėžiamas daktaro Gloverio pasisakymuose, manančio, kad “JAV – nuo 10 iki 30 milijonų homoseksualistų ir kad tas skaičius pastovai auga”
(149 psl.), o daktaras Spragas mums primena, kad “JAV už homoseksą pagal įstatymą priklauso iki 20 metų kalėjimo”
(177 psl.).
Ir taip, jeigu praeitoje paskaitoje mes išklausėme psichobiologinės mokyklos psichiatrų atstovų nuomonę, tai šiandiena mes išklausysime psihoanalitikus-froidistus. Tie froidistai jau seniai drumsčia vandenį ir tiesą jų parodymuose tenka gaudyti gana sunkiai, kaip auksines žuvytes drumstame vandenyje.
Daktaras E. Bergleris, psichoanalitikas froidistas, jau pačioje pradžioje prasitaria: “...pritrenkiantis homoseksų nepatikimumo lygis, kartu su jų psichopatiniais polinkiais”
. Bet čia pat, susigriebęs, visą kaltę suverčia mazochizmui ir burnos traumoms, kaip pasekmes tų, kas užsiiminėja burnos seksu (233 psl.). “Neurotikų draugų ratas susideda beveik iš vienų neurotikų”
tvirtina jis (235 psl.). Taip, žvejys žveją pažįsta iš toli... Partijų partija... Sąjungų sąjunga...
“Konfliktų kiekis, pavyzdžiui, pavydo scenų, tarp homoseksų daug didesnis, negu tarp pačių blogiausių žinomų normalių žmonių” (237 psl.).
“Taip vadinami biseksualūs arba dvilyčiai žmonės iš esmės yra homoseksai su lengva potencijos priemaiša su nemylimais arba moterimis” (244 psl.).
Po to daktaras Bergleris pateikia daktaro Kinsi statistiką, pagal kurią:
“JAV homoseksualumas tarp vyrų įvairiomis formomis siekia iki 37%, tai yra, homoseksualumu užsikrėtęs kiekvienas trečias vyras. O laisvės atėmimo vietose, kalėjimuose ir beprotnamiuose homoseksualumas išauga... iki 85%” (244 psl.).
Čia matosi tiesioginė priklausomybė tarp homosekso, psichinių ligų ir nusikalstamumo. Numatydamas liberalų aimanas (liberalių pederastų), noriu pabrėžti, kad, žinoma, toli gražu ne visi homo – psichiškai nesveiki nusikaltėliai, bet dauguma psichinių ligonių ir nusikaltėlių (iki 85%), vis dėlto, – homo.
Froidistamas labai ir labai nepatinka daktaras Kinsi, kuris tvirtina, kad homoseksas – tai paveldima biologinė būsena ir, atitinkamai, išgydyti tos būsenos neįmanoma. Juk, jeigu taip yra iš tikrųjų, tai gaunasi, kad froidistai savo pacientams, paprasčiausiai, suka galvas ir akiplėšiškai, metai po metų, traukia iš jų pinigus. Ir dar kokius pinigus!
Toliau, žaisdamas su daktaro Kinsi%s, froidistas E. Bergleris daro liūdną išvadą –
“JAV 1948 metais apie 50 milijonų žmonių, vyrų ir moterų, buvo daugiau ar mažiau pažįstami su homoseksu”, ir užbaigia: “tada homoseksualumas yra dominuojanti nacionalinė liga, kuri dažnai viršija vėžį, tuberkuliozę, širdies ligas ir vaikų paralyžių” (247 psl.).
Po to Edikas (daktaras Bergleris) savanoriškai perspėja atitinkamas instancijas:
“Klaidingos daktaro Kinsi išvados dėl homosekso užsienyje bus politiniais ir propagandiniais tikslais panaudotos prieš JAV, bus uždėtas gėdingas antspaudas ant visos nacijos, kaip visumos” (248 psl.).
Bet, štai jums dar viena psichologinio karo paslaptis. Tarybinė propaganda ta galimybe “uždėti gėdingą antspaudą” kažkodėl nesinaudoja, nors Harvardo profesorius Natanas Leites pastoviai “gėdingą antspaudą deda” ant tarybų valdžios ir be sustojimo per “Amerikos balsą” ir “Laisvės” radiją kiša savo demonus su “Lenino latentinio homoseksualumo kompleksu”.
* – Gal būt, paprasčiausiai, komunistams nepatogu, kad tas kompleksas pavadintas jų vado vardu? Juk Leninas jiems – mesijas ir visos žmonijos išgelbėtojas, kaip Jėzus Kristus?
– Nemanau... Jeigu jie to norėtų, tai be problemų galėtų “Lenino kompleksą” pakeisti į “Trockio kompleksą” ir vadintų “Amerikos Balso” ir “Laisvės” radijo vadovus Barminą ir Malamutą išsigimėliais ir pederastais-trockistais. Tarp kitko, abu jie, galų gale, nutūpė beprotnamyje.
Savo laiku Barminas ir Malamutas buvo mano “kolegos” psichologinio karo srityje. Barminas buvo “Amerikos Balso” viršininku Vašingtone ir jam ten išsivystė tokia persekiojimo manija, kad jis periodiškai bėgo iš namų ir slėpėsi krūmuose, o jo žmona Galočka (tarp kitko, jo pusseserė, ir amžiaus skirtumas tarp jų buvo – 30 metų), tuojau pat skambindavo kur reikia ir “Amerikos Balso” viršininką pradėdavo medžioti kaip priklauso. Jo ieškodavo po visus Vašingtono krūmus, surasdavo ir įkišdavo į sanitarinę mašiną. Bet Barminas buvo stiprus vyras, jis, kaip taisyklė, ilgai ir sėkmingai atsimušinėdavo nuo sanitarų ir šaukdavo visu balsu: “Ir kokia čia pas jus ta laisvė Amerikoje?!”
* – Tai tas pats žmogus, kuris vadovavo “Amerikos Balsui”?
– Taip, visus 25 metus. Be to, jo persekiojimo manija pasireikšdavo gana originalia forma – jam pastoviai atrodydavo, kad jį persekioja telefoniniais skambučiais žmonės iš Trečiosios emigracinės bangos, kuriuos jis 25 metus įkyriai kvietė atvykti į Ameriką. O dabar jie, lyg tai, atvažiavo į Ameriką ir jiems čia labai nepatiko. Štai jam ir rodėsi, kad jie nori jam nupjauti liežuvį ir lyties organus...
* – Vagie – kepurė dega...
– Taip-taip-taip. Matote, tu, niekše, mus čia pasikvietei, tai dabar mes tau parodysime... Gal iš tiesų jam porą kartų kas nors paskambino, bet dėl to bėgti iš namų ir slėptis krūmuose – tai jau per daug, t.y., tai jau – aiški persekiojimo manija.
* – Grigorijau Petrovičiau, o tarybiniai piliečiai tuo metu prigludę prie radijo aparatų ir sulaikę kvėpavimą naktimis klausėsi visą tą niekalą, paruoštą smulkių šėtoniukų, kuriems vadovavo beprotis viršininkas?!
– Taip-taip-taip. 30-siais metais jis dirbo tarybinėje pasiuntinybėje Graikijoje, o 1937 metais, kai jį atšaukė į tėvynę, tikriausiai tam, kad sušaudytų pagal Didžiojo Valymo programą, jis apdariai nutarė nebegrįžti, todėl pabėgo į Vakarus... Štai matote, jau atgaline data aiškėja, ką jie ten, tame NKVD šaudė: bepročius psichopatus, tai yra, tikrus revoliucionierius, užsitarnavusius revoliucijos ir pilietinio karo sadistus. Tarp kitko, Barminas buvo ir aršus trockistas.
Miunchene pas mane buvo kitas “kolega” – Čarlis Malamutas, kuris taip pat buvо aršus trockistas ir net vertė Trockio knygas iš rusų į anglų kalną. Pas mane knygų lentynoje stovi jo vertimas į anglų kalbą Trockio knygos “Stalinas”. Autorius Trockis, vertė į anglų kalbą – Čarli Malamutas. Ir Barminas, ir Malamutas, buvo trockistai, be to, trockistas Čarlis Malamutas baigė taip pat, kaip ir trockistas Barminas, – aštri persekiojimo manija. Jis taip pat slėpėsi krūmuose, bet ne Vašingtone, o Miunchene. Niekam neduodavo savo adreso ir telefono, pastoviai keitė butus, trumpiau – vis ta pati persekiojimo manija. Galų gale jį išsiuntė į Ameriką, kur jis nusižudė, be to, 13 dieną.
* – Manau, kad jie specialiai pasirenka skaičių 13.
– Taip-taip-taip. Trochizmas – tai masonystė komunizme. O masonams skaičius 13 – “šventas”. Bet, štai kas įdomu – tie, ką nespėjo sušaudyti Didžiojo Valymo metu, galų gale, pasirodė esantys sunkūs psichiniai ligoniai. O dabar jau nauja psichopatų banga žvaliai žingsniuoja jų pėdomis...
* – Leninas mirė, bet jo reikalas gyvas?
– Taip-taip-taip. Tik šiuo atveju bus – “Trockis mirė, bet jo reikalas gyvas”.
Štai, paimtų jie Sąjungoje mano paskaitas, vietoje žodžių “Leninas” ir “leninizmas” įrašytų žodžius “Trockis” ir “trockizmas”, ir naudotų Aukštąją Sociologiją sau į sveikatą, t.y., taip galėtų mušti savo politinius priešininkus. Atvirai. Visame pasaulyje. Per savo laikraščius, žurnalus, radiją ir televiziją...
Bet, iš tikrųjų, gaunasi tas pats, kas ir su Fiodoru Michailovičiumi Dostojevskiu ir jo knygomis. Visos tiesos apie bionegatyvą jie, paprasčiausiai, atvirai ir viešai pasakyti negali... Nes, jie patys – tokie pat. Nes, jeigu jums jie pasakys visą tiesą, kad ir apie trockistus, tai mūsų liaudis iš karto viską supras – kas, ką ir už ką ten viršuje suėda... Tai tik krikščioniškose šalyse į vadovaujančius postus iškelia kuklius mažakalbius-vienuolius, praėjusius ilgametę nuolankumo, paklusnumo ir savęs ribojimo mokyklą. Kurie, kaip taisyklė, tokius paskyrimus priima nenoriai, kaip sunkų kryžių, trukdantį asmeniniam išsigelbėjimo procesui (bet kuriuo atveju, taip buvo anksčiau).
Esant tokiai tvarkai, valdžios siekiantis žmogus nepraeis, ir, esant tikrai krikščionybei, valdžios siekiantis žmogus pro tokias užtvaras neturi ir negali praeiti. Galimas tik tokio žmogaus lėtas kelias į pamišimą ir, kaip recidyvas, savimeilės prasiveržimas, jeigu toks vienuolis atsidurtų aukštesnėje valdžioje. Kaip taisyklė – tai būtų eilinės harmoninės revoliucijos rezultatas, o apie tai mes kalbėjome pačiose pirmosiose šio ciklo paskaitose arba taip atsitiktų dėl senatvinės degeneracinės ligos (kaip JAV prezidentui Ronaldui Reiganui – Red.).
Bet kuriuo atveju, jeigu jį supantys žmonės – tikri krikščionys ir tarnauja Kristui, o ne žmogėnams, tai jie būtinai pasipriešins šėtoniškam gundymui pasidavusiam valdžios mylėtojui, susirinks, ir bendromis jėgomis tokį žmogėną pašalins iš posto ir išsiųs melstis už savo nuodėmes į kokį nors vienuolyną (kaip atsitiko su episkopu Jekaterinburgiečiu Nikonu, kuris buvo apkaltintas burnojimu prieš Dievą, bažnytinio turto vagystėmis ir pederastija – Red).
Dabartiniai tarybiniai vadovai į savo aukštus postus papuolė dėl neriboto puikavimosi, garbės troškimo ir žvėriško noro valdyti, valdyti ir dar kartą valdyti...
Štai todėl jie ir dirba tyliai ir, tuo pačiu, didina tikimybę, kad šlykštieji degeneratai nepastebimai prasiskverbs į jų struktūras, sabotuos visą kova su bionegatyvais ir, galų gale, sugebės net juos pačius išmesti iš visų jėgos struktūrų. Nesuprasdami to pavojaus – vietoje plačios visaliaudinės Aukštosios Sociologijos dėsnių propagandos, tarybų valdžia šiandiena tyliai gaudo tuos leniniečius-trockistus, tokius, kaip komisaras Alioša Milrudas, sodina juos ant savo specialiųjų tarnybų kabliuko ir juos naudoja kaip dvigubus agentus.
Analogiškas istorijas jūs rasite paskaitę beveik visų žinomų šnipų biografijas. Pavyzdžiui, Kim Filbi, buvo antras žmogus anglų žvalgyboje. Jis net gavo Britanijos Imperijos ordiną už savo šaunų darbą, bet, tuo pat metu... 34 metus jis buvo tarybiniu agentu. Bandant jį demaskuoti, kad nekiltų skandalo dėl jo daugiamečio darbo, jam sukūrė galimybes pabėgti į Tarybų Sąjungą, kur jis buvo labai garbingai sutiktas ir net tapo vienu iš pagrindinių KGB patarėjų.
Psichoanalitikai-froidistai pastoviai tvirtina, kad homo-vyrams dažnai būdingas motininis, “Edipo” kompleksas, t.y., seksualinis potraukis motinai. Homo-moterims panaši fiksacija nukreipta į tėvą ir tai vadinama – “Elektros kompleksu”. Štai ir mano “ideali nuotaka” Nataša Maier-Klarkson taip pat mėgo vaikščioti su tėvu įsikibusi į jo ranką. Be to, ji man pasakojo, kad, kai žmonės į juos žiūri, tai galvoja, kad jie – vyras ir žmona. Iš tikrųjų taip galvojo ne žmonės, o pati Nataša. Taip ji norėjo... Kai mes su Nataša pagaliau susižiedavome, tai jos tėvas elgėsi kaip senas vyras-pavyduolis... Štai, tas ir yra – latentinė Elektros komplekso forma.
Psichoanalizės tėtušis – daktaras Froidas, kartą pats prisipažino, kad “iš principo, išsivysčiusį homoseksą paversti normaliu žmogumi taip pat sunku, kaip normalų žmogų paversti homoseksu”
. Pasakęs tiesą, tėtušis Froidas čia pat pradeda gudrauti – “Išgydyti galima tik tarpines dvilytiškumo formas”
(266 psl.). Toliau jis tvirtina “seniai žinoma, kad įvairios savižudybių formos – tai seksualinių norų išsipildymas, kaip, pavyzdžiui, nusilengvinti – tai reiškia, pastoti, nusiskandinti – tai reiškia, būti pastojusiai, o kristi iš aukštai – reiškia pagimdyti kūdikį”
, – bet juk tai nesąmonės! Ir iki pat šiol tie froidistai suka žmonėms galvas...
Specialistai jau seniai žino, kad modernizmas mene – tai psichinių ligonių terlionės, bet spauda mus pastoviai tikina, kad visa tai – genijai, ir tas, kas to nesupranta, paprasčiausiai, neišsivystęs žmogus. Tas pats yra ir su froidizmu. Froidizmas – tai modernizacija psichiatrijoje. Ta proga Biblijoje gerai pasakyta: “Jeigu vienas neregys veda kitą neregį, tai abu įkris į duobę”. Bibliniai psichoanalitikai žinojo psichoanalizę ne blogiau už Froidą, bet, skirtingai nuo jo, jie buvo sąžiningi. Pasižiūrėkite dar kartą į Pikaso arba Šagalo “šedevrus”, tai juk – išprotėjusių degeneratų teplionės!
Dabar, atidžiau pasižiūrėkime į daktaro Kinsi statistiką, kuri taip nepatinka froidistams. Pirmiausia, daktaras Kinsi nebuvo psichiatru, o tai reiškia, kad jis turi daugiau šansų būti normaliu žmogumi. Daktaras Kinsi buvo biologijos daktaras, bičių ir drugelių specialistas, ir, tuo pat metu, vykdydamas visuomeninę pareigą, buvo konsultantu-patarėju santuokų klausimais tarp savo universiteto studentų. Čia jis ir susidūrė su homosekso problema, kaip pagrindine nepavykusių santuokų priežastimi.
Jį ta problema taip sudomino, kad jis tos lyčių problemos tyrimui net įkūrė nuosavą mokslinių tyrimų Institutą, kur per keletą metų buvo apklausta virš 12 tūkstančių žmonių. Jo statistikus rezultatai, kurie buvo paviešinti 1948 metais, buvo tokie pritrenkiantys ir skandalingi, kad jo Institutui nutraukė būtiną finansavimą ir tyliai uždarė. Kad jis ten dar ko nors neiškastų... Kalba, kad daktaras Kinsi galutinai nusilaužė sprandą dėl to, kad pradėjo skaičiuoti, kiek amerikiečių santykiauja su šunimis... Vienaip ar kitaip, bet Daktaro Kinsi statistika laikoma rimčiausia pasaulyje ir pripažįstama visur, įskaitant ir Tarybų Sąjungą.
Daktaras Kinsi tvirtina, kad JAV net tarp susituokusių porų, 52% moterų ir 54% vyrų, ruošdamiesi lytiniams aktui, užsiiminėja burnos seksu. Bet, burnos seksas – tai juk homo-moterų ir homo-vyrų pagrindinė technika. Jeigu vyras su žmona užsiiminėja burnos seksu, t.y., homo technika, tai, psichiatrų požiūriu, tai reiškia prislopintą homoseksualų potraukį, t.y., pirmosios stadijos degeneracijos užuomazgas. Štai todėl JAV 50% santuokų ir baigiasi skyrybomis.
Po to daktaras Kinsi paskaičiavo, kad 37% vyrų, vienaip ar kitaip, pažįstami su homoseksu (228 psl.), bet tik 4% yra sąžiningi homo, kurie tuo užsiiminėja visą gyvenimą. Ir štai, kas įdomu: psichiatrai sako, kad pagrindinis pavojus ne dėl tų 4%, o dėl likusių 33%. Jau vien dėl to, kad jų 10 kartų daugiau. “Likusieji 33% tuo užsiiminėjo dalinai arba laikinai – 3 metus, 1 metus arba tik svajojo apie tai, sapnavo, bet iki orgazmo”.
* – Grigorijau Petrovičiau, o kodėl čia pabrėžiama “iki orgazmo”?
– Orgazmas yra lytinio akto kulminacija. Jeigu kuris nors žmogus sumanys pasitikrinti ir dėl to neiti pas psichiatrus, kad jie jam nesuktų galvos, tai, paprasčiausiai, reikia prisiminti, ką jis sapnuodavo, būdamas 14, 16, 18 metų amžiaus. Jaunuoliams paprastai sapnuojasi įvairiausios furijos rojuje; jis miega, o tos nuogos moterys jį apsupa, na, o ryte – jam nuo viso to poliucijos.
T.y., pasitikrinimui reikia pasižiūrėti į ką buvo orientuotos poliucijos 14, 16, 18 metų amžiuje. Jeigu sapnavote moteris, tai galite ramiai persižegnoti, nes jūs – normalus žmogus. Net jeigu vėliau jūs ir turėsite kokių nors nežymių sutrikimų su moterimis, tai tie sutrikimai – laikini, paviršutiniški. Kartoju, jeigu prieš poliucijas sapnavote moteris, tai, iš principo, jūs sveikas, ir bijoti nėra ko.
Bet, jeigu kam nors naktimis sapnavosi nuogi vyrai, kurie vaikščiojo aplink ir su juo šoko, ir, jeigu tokiam vyrui dėl tokių sapnų pasirodė poliucijos, reiškia, pas jį yra užslėpta homoseksuali orientacija. Tiesa, tai dar nereiškia, kad ant tokio žmogaus reikia statyti kryžių, kaip ant užkietėjusio pederasto, bet, dėl pasitikrinimo, dėl tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimo – tai pati geriausia priemonė.
Kad psichiatrija – painus mokslas, jums tai suprasti padės pavyzdys, kaip psichiatrai žiūri į onanizmą. XIX amžiuje buvo skaitoma, kad onanizmas labai kenkia vyrų ir moterų psichikai, ir, kaip tos ydos rezultatas, išsivysto psichinės ligos. Taip buvo XIX amžiuje, na, o XX amžiuje psichiatrai pradėjo kalbėti atvirkščiai, kad onanizmas visiškai nekenksmingas, o kartais net naudingas, ypač poliarininkams, geologams ir kitiems specifinių profesijų atstovams.
Taip, kas gi teisus? Man atrodo, kad reikėtų patikrinti, prieš kokį objektą tas individas užsiiminėja onanizmu. Jeigu užsiimdamas onanizmu vyras svajoja apie moterį, ir ji – ne jo motina, senelė arba sesuo, tai tada, bet kuriuo atveju, nekenksminga. T.y., tai – normalus vyras, kuris, paprasčiausiai, neturi galimybės kitaip išlieti savo lytinių jausmų.
Bet, jeigu onanizmu užsiimantis vyras svajoja apie kitą vyrą, tai tada su juo vėliau ir vyksta įvairūs negeri dalykai ir išsivysto psichinės ligos, bet, ne dėl onanizmo, kaip tokio, bet dėl to, kad sieloje jis prislopintas homikas ir, todėl, anksčiau ar vėliau, jis vis viena susirgs psichine liga.
* – Įdomu, kad tokie pat prieštaravimai pastebimi ir mokslo požiūryje dėl susilaikymo. XIX amžiuje mokslininkai tvirtino, kad susilaikymas – visiškai nekenksmingas sveikatai, ir, dar daugiau, kai kuriose profesijose ir atitinkamose sąlygose, tai net būtina, pavyzdžiui, tiems patiems poliarininkams, geologams ir kitų profesijų žmonėms, kurie pagal darbo pobūdį privalo būti atskirai nuo šeimos. Bet XX amžiuje “didieji humanistai” paskelbė, kad susilaikymas kenksmingas ir net rekomendavo žmonėms periodiškai nueiti pas “atleisk viešpatie” tam, kad, taip sakant, palengvinti savo natūralius norus. Tą patį jie rekomendavo daryti beūsių jaunuolių-studentų mamoms – t.y., pačioms mamoms imti už rankos savo sūnus ir vesti pas parsiduodančias moteris, kad tie palengvintų “natūralius norus”. Tai yra, XX amžius viską apverčia aukštyn kojom.
– Taip. Su visais tais psichiatrais, ypač šiuolaikiniais, reikia elgtis labai atsargiai.
daktaro Kinsi knyga “Seksualinis vyrų elgesys” Amerikoje iš karto tapo bestseleriu, ir, kai tik amerikietei pradeda nebepatikti seksualinis vyro elgesys, ji tuojau pat eina į parduotuvę, perka daktaro Kinsi knygą ir deda vyrui ant naktinio staliuko. Skaityk, ir galvok...
Kai kurie rašytojai (pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas Tomas Manas) mėgsta homoseksą palyginti su sifiliu, kuri, kaip žinoma, turi tris stadijas. Štai ir daktaras Kinsi, išanalizavęs visus savo duomenis, žmones suskirstė į 7 grupes, o užsikrėtusius homoseksualumu – į 7 stadijas.
Stadija 0, arba nulinė stadija, tai normalūs žmonės be jokių homokontaktų. Tokių yra 63%. Bet, tarp tų normalių žmonių yra kai kokios išimtys. Daktaras Kinsi visus tuos normalius žmones skirsto į dvi rūšis: (А) rūšį ir (B) rūšį. Į (B) rūšį papuola 13% iš tų 63% . Tai tie, kurie kartais erotiškai reaguoja į kitus vyrus, bet be fizinio kontakto. (А) rūšis – tai likę 50% iš tų 63%. Jie nereaguoja į homoseksą nei fiziškai, nei psichiškai, t.y., lyg visiškai normalūs žmonės. Kaip taisyklė, būtent jie su savo žmonomis neužsiima burnos seksu.
Po nulinės stadijos, eina 1-ji stadija. Į ją papuola 30% vyrų, kurie turėjo atsitiktinių homoseksualių ryšių, kurie tęsėsi nuo 3 metų ir ilgiau, t.y., į tokią situaciją papuola kiekvienas trečias vyras.
Po to seka 2-ji stadija. Į ją papuola 25%. Tai tie, kurie turėjo pastovius, o ne atsitiktinius homoseksualius ryšius, kurie tęsėsi nuo 3 metų ir ilgiau. Tai yra, kiekvienas ketvirtas vyras jau turėjo arba turės tokius aiškius ir ilgalaikius homoseksualius ryšius.
Po to seka 3-ji stadija. Į ją papuola 18% vyrų, kurie gyveno kaip su vyrais, taip ir su moterimis, t.y., lyg tai dvilyčiai. Tokių – beveik kiekvienas penktas vyras.
Toliau seka 4 stadija. Į ją papuola 13% “dvilyčių” vyrų, kurie turėjo daugiau homoseksualių santykių su vyrais, negu santykių su moterimis.
Į 5 stadiją papuola 10% vyrų, kurie yra daugiau ar mažiau išskirtinai homoseksualistai, be to, iš jų tik 8% – tai išskirtinai homo (pagal daktaro Kinsi suskirstymą).
Ir paskutinė, 6 stadija, apjungia tik 4% žmonių, kurie patys save laiko visiškais homoseksualistais. Tai žmonės su išskirtinai homoseksualios orientacijos ir tuo užsiima visą savo gyvenimą.
Pažaidęs su tais%s, daktaras Kinsi daro išvadą, kad “37% vyrų (100% - 63% = 37%) daugiau ar mažiau pažįstamo su homoseksu”, tai yra, kiekvienas trečias žmogus.
Biblija skaitoma pačia išmintingiausia knyga pasaulyje, o pačia protingiausia Biblijos dalimi skaitoma Jono Krikštytojo Atviravimai, t.y., Apokalipsis. Tai – paskutinioji Biblijos knyga, paskutinė jos dalis. Toje knygoje yra tokia paslaptinga frazė: “Čia išmintis. Kas turi protą, tas išskaičiuos žvėries skaičių, nes tas skaičius žmogiškas”
(Atv. 13:18). Štai tuo ir užsiiminėjo daktaras Kinsi, nes daktaro Kinsi statistika – tai savotiškas XX amžiaus Apokalipsis.
Romos popiežius Leonas XIII 1884 metais išleido encikliką, tai yra, laišką pasauliui, kur garsiai pareiškė, kad žmonija padalinta į dvi priešiškas dalis. Viena dalis gyvena globojama Dievo, o kita – šėtono. I tai gana tiksliai sutampa su daktaro Kinsi statistika. O žinomas viduramžių rašytojas-vienuolis ir medicinos daktaras Fracua Rable, kuris gyveno 1494-1553 metais, tvirtino, kad viena pusė pasaulio nežino, kad gyvena kita pusė. O tai žinoti, kaip mes jau supratome, po visų tų kruvinų karų ir revoliucijų – labai ir labai svarbu.
Jeigu aš tai būčiau žinojęs anksčiau, tai nebūčiau nudegęs su savo gražuole Nataša Maier-Klarkson, o ir su žido-masoniškuoju komisaru Alioša – su juo kalba būtų jau kitokia. Sako, kad žinios – tai jėga. Tai štai – visi tie homikai, t.y., visas tas bionegatyvas, jau seniai gerai žinojo ir matė abi mūsų pasaulio puses. Tame buvo jų jėga, o mūsų silpnumas... Viduramžiais visas tas bionegatyvias žinias vadino burtininkavimu, juodąja magija... Jau tada buvo skaitoma, kad, jeigu normalus žmogus žino visą tą burtininkavimą, tai visi tie burtininkai ir raganos praranda savo jėgas ir tokio žmogaus jie vengia kaip nelabasis kryžiaus.
Juk žinančiam žmogui jie atrodo ne tokie paslaptingi ir baisūs, o apgailėtini ir juokingi... Su visais jų burtininkavimo atributais – jų burnos seksu, analiniu seksu, išmatų valgymu, talmudų skaitymu ir kitais atributais. Tam, kad apsakyti jų “juodąją magiją” jam lieka tik nespausdintini keiksmažodžiai, kurie liaudies jau seniai sukurti dėl tokių žmonių, o liaudies balsas – kaip žinoma, tai Dievo balsas. Visų tų keiksmažodžių aš jums nekartosiu, nes, jūs patys juos gerai žinote...
Štai kodėl visiems tiems psichoanalitikams-froidistams, tiems XX amžiaus burtininkams, daktaro Kinsi statistika aiškiai stovi skersai gerklės. Juk savižudybių statistika rodo, kad tarp psichoanalitikų, savižudybių dar daugiau, negu tarp psichiatrų. Tą informaciją mums pranešė Niujorko radijas (1982.02.12, 23:20). Matote, informaciją aš renku iš įvairių šaltinių ir, kol aš rausiuosi knygose ir moksliniuose žurnaluose, kaip matote, per radiją taip pat kartais pateikia įdomios statistikos. Kartoju – pagal profesijas, daugiausiai savižudybių tarp psichiatrų, o tarp jų – tarp psichoanalitikų! O juk savižudybės tampriai susijusios su psichinėmis ligomis, atitinkamai, tarp psichoanalitikų-froidistų, psichų yra daugiau, negu tarp jų pacientų.
Psichoanalizės tėvu skaitomas daktaras Froidas, žydas, kuris vos spėjo pabėgti nuo ketvirtadalio-žido Hitlerio. Ir, kaip taisyklė, dauguma psichoanalitikų yra žydai. Prisimenate, mes jau kalbėjome, kad, į kokią profesiją besusikraustytų dauguma žydų, jie tą profesiją būtinai sugadins. Geras tam pavyzdys yra psichoanalizė, kuri tęsiasi metais, kainuoja brangiai, ir padeda tik froidistams, kurie tokiu būdu sėkmingai pildosi kišenes.
Žurnale “Njusuik” 1981 m. lapkričio 30 d. tuo klausimu pasirodė didelis triuškinantis straipsnis, kurį galima pavadinti “Drebulinis kuolas į Froido kapą”. Tame straipsnyje buvo tvirtinama, kad genialusis daktaras Froidas pats buvo homikas ir per burną ir užpakalį darė kitą žydą – daktarą Flisą. Ta meilė tęsėsi 13 metų ir, kaip tai paprastai būna tarp homikų, baigėsi baisiu skandalu, kurio metu daktaras Flisas apkaltino savo numylėtinį daktarą Froidą, kad tas pavogęs iš jo visas “genialias” idėjas...
Pagal daktarą Flisą, Froidas buvo egoistas ir neurotikas ir nieko, išskyrus save, nuo neurozių jis neišgydė... Tuo pat metu homikas Froidas priveisė būrį vaikų, kas daktaro Magnuso Chiršfeldo, taip pat žydo ir taip pat homiko, požiūriu, yra “tikras nusikaltimas, nes vaikai iš tokių santuokų retai būna normalūs”. Namų darbams pasirauskite bibliotekose ir sužinokite, kas atsitiko su daktaro Froido vaikais, atrodo, jis jų turėjo šešis. Trumpiau – du daktarai psichoanalitikai, du psichai-pederastai labai susipyko, o didžiausias JAV žurnalas visa tai atspausdino...
Žurnalo “Njusuik” leidėja ir savininkė yra milijonierė-žydė Katia Gracham, mergautinė pavardė Maier, mano buvusios “idealios nuotakos” Natašos Maier bendrapavardė. Katios Gracham vyras buvo Amerikos žurnalistų Sąjungos pirmininkas, kuris susiviliojo Katios milijonais, bet iš tos laimės netrukus jis reguliariai pradėjo lankytis pas psichoanalitikus-froidistus ir, galų gale, nusišovė. Kodėl? Katia kalta? Arba psichoanalitikai-froidistai? Juk froidizmą draudė ne tik katalikų bažnyčia, bet ir kоmunistų partija TSRS.
Tarp kitko, ta Katia Gracham su keliais žurnalistai iš jos leidybinės imperijos neseniai skrido į Maskvą imti interviu iš tarybinio lyderio Michailo Gorbačiovo. Interviu buvo didelis ir rimtas. Jį vėliau spausdino net tarybiniuose laikraščiuose. Taip kad, amerikiečių požiūriu, Katia Gracham stambi ir gana autoritetinga asmenybė. Matote – pats generalinis sekretorius Gorbačiovas davė ilgą ir turiningą interviu.
Bet, kaip vis dėl to didžioji politika persipina su tuo, ką mes čia studijuojame... Aš nežinau, ar pranešė Gorbačiovui jo patarėjai apie kai kurias Katios Gracham asmeninio gyvenimo detales. T.y., apie tai, kad jos vyras buvo Amerikos žurnalistų Sąjungos pirmininku, ilgai lankėsi pas psichoanalitikus-froidistus ir vėliau – nusišovė. O juk šiaip sau tokie ligoniai nesišaudo...
Dabar užverskime daktaro Kričo knygą “Homoseksualistai” ir paimkime dar vieną šaltinį – Donaldo Kori knygą “Homoseksualistai Amerikoje”, Niujorkas, 1956 metai, 326 psl. (su plačia biografija ir indeksu, kaip ir priklauso rimtoms knygoms).
Tos knygos leidėjas – žydas Grinbergas, bet, kaip man pavyko sužinoti – autorius ir leidėjas tas pats asmuo. Kodėl gi autorius Davydas Grinbergas slepiasi po pseudonimu Donaldas Kori? Jeigu jau jam taip norėjosi pseudonimo, kodėl jis nepasirinko žydiško pseudonimo, pavyzdžiui, “Isaakas Golbergas” arba “Golšteinas Srulevičius”, o maskuodamasis po amerikietiška pavarde, jis pasirinko Donaldo Kori pseudonimą, lyg būtų ne žydas? Jis ką – slaptas žydas-antisemitas?
Panašu, kad aš taip pat užsikrėčiau froidiška psichoanalize, jeigu man kyla tokie klausimai, bet, visa tai labai keista, logikos pažeidimai...
Štai, mano rankose – šeštasis tos knygos leidimas, taip kad, autorius viena ranka rašo, o kita – pinigus semia. Iš tikrųjų, kam gauti tik 10% “autorinių”, kada galima pasiimti viską, ypač turint omeny, kad potencialių skaitytojų – milijonai. Iš to matosi, kad autorius-žydas – aiškiai nėra kvailas.
Jau pratarmėje Davydas-Donaldas Grinbergas-Kori prisipažįsta, kad jis geras ir sąžiningas homoseksualistas. Su 25 metų stažu. Ši knyga pašvęsta jo mylimam vyrui – tokiam Chovardui. Be to, pasirodo, jis seniai ir laimingai vedęs ir turi kelis nuostabius vaikučius (ir mielasis Chovardas kažkur šalia). Tai yra, Grinbergų namuose – pilna šeimyninė laimė...
Bet garsus seksologas Magnus Chiršfeldas, taip pat homo ir taip pat žydas, beapeliaciškai pareiškia, kad “tikras homoseksualistų nusikaltimas yra jų santuoka”, ir kad “vaikai iš tokių santuokų retai būna normalūs”. Iš pat pradžių gaunasi maži nesusipratimai: kaktomis susimušė du žydai, be to, abu homikai... Kuris iš jų teisus?
Toliau pavartykime Grinbergo-Kori knygą ir pabandykime pagaudyti auksines žuveles tame jo pasiaiškinimų ir nusiskundimų visu pasauliu drumstame vandenyje. Aš jums specialiai nurodysiu puslapius, kad liberastai vėliau nesakytų, kad viskas čia netiesa, kad viskas ne taip... Aš – atsargus žmogus, ir į viską žiūriu akademiškai. Tikrinkite į sveikatą, ponai abejojantys... Ir taip – štai jos, pirmosios auksinės žuvelės:
“Pastoviai ir nenusiimdami mes nešiojame kaukę ir mes visada budrūs, kad neišduotumėme paslapties, kuri yra mūsų esmė” (10 psl.).
“Kai senovės Romos gyventojų skaičius pradėjo mažėti, imperatorius Justinianas (gyveno 483-565 metais ir buvo autorius žinomo Justiniano Kodekso, kuris darė didžiulę įtaką europietiškiems įstatymams) dėl visko kaltino homo, įskaitant badą, žemės drebėjimus ir epidemijas” (17 psl.).
“Viduramžiais homoseksualistus kaltino kartu su raganiais ir eretikais, ir degino juos ant laužų” (18 psl.).
Toliau Davydas-Donaldas rypauja, kad “makartizmo laikais vėl buvo surengta raganų medžioklė”, ir kad “speciali JAV senato komisija svarstė klausimą dėl homo tarnystės valstybiniuose organuose ir priėmė nepaguodžiančias išvadas, kad homo slepia savo darbelius kaip gėdingus; kad jie emociškai nestabilūs, nepakankamas supratimas apie moralę; kad jie neigiamai veikia kitus darbuotojus; kad jie gali užteršti visą įstaigą burdami aplink save kitus homoseksualistus” (42 psl.).
Po to Kori-Grinbergas skundžiasi, kad “JAV įstatymai ir bausmės už homoseksą mažai skiriasi nuo viduramžių: Džordžijos valstijoje už sodomiją priklauso kalėjimas iki gyvos galvos, o Konektukio valstijoje už tai duoda iki 30 metų kalėjimo, o Minesotos valstijoje – iki 20 metų” (52 psl.).
Toliau liudininkas Grinbergas jau atvirai lieja apmaudą: “Jeigu mūsų įstatymai dėl seksualinių nusikaltimų būtų taikomi pilna apimtimi, tai mes privalėtume ištisas valstijas paversti koncentracijos stovyklomis ir vargu ar laisvėje liktų pakankamai žmonių, kad tarnautu prižiūrėtojais” (53 psl.).
Matote kaip kalba patyręs liudininkas-homoseksualistas apie tai, kiek homoseksualistų Amerikoje. Toliau Grinbergas-Kori su palengvėjimu rašo, kad “praktiškai visi tie įstatymai egzistuoja tik popieriuje”. Amerikiečių dešinieji priduria, kad kai kurie homo jau sėdi ne kalėjime, o JAV Aukščiausiame teisme, ir tie homo į kalėjimą greičiau pasodins jus, negu jūs juos. Anksčiau tokie dalykai vadinosi burtais, juodąja magija, o dabar, jeigu tikėti Romos popiežiumi, – tai vadinasi masonyste. O antisemitai-žydų ėdikai iš karto pradės šnypšti, kad masonystė visada buvo žido-masonyste, bet, žinoma, apie tai Grinbergas-Kori nutyli.
Kad kaip nors pasiteisintų, Davydas-Donaldas net slepiasi už... P. I. Čaikovskio: “Kartais mes susiduriame su keliais homo šeimoje. Piotras Iljičius Čaikovskis, jo brolis ir jo giminaitis – visi buvo homo”
(72 psl.). Taip, Čaikovskis gana atvirai apie tai rašė savo dienoraščiuose, bet jo brolis-pederastas Modestas, vėliau tai ilgai ir nuobodžiai bandė paneigti. Na, ką gi, kaip sakoma – duok Dieve daugiau tokių, kaip P. I. Čaikovskis, ir aš manau, kad jis tikrai užsitarnavo Dangaus Karalystę.
“Greitį, kokiu homo atpažįsta vienas kitą, – tęsia Kori, – galima palyginti tik su sugebėjimu išlikti nematomiems kitų atžvilgiu”.
* – Grigorijau Petrovičiau, įdomu, o kaip gi jie vienas kitą taip greitai atpažįsta?
– Na, lygiai taip pat, kaip buvę lagerininkai. Normalūs žmonės jų nemato, o jie vienas kitą net turgaus aikštėje tarp žmonių akimirksniu vienas kitą atpažįsta... Toibščikai... Savo rato žmonės...
“Vieni homo tik pasyvūs, bet daugelis homo tą ribą kerta į abi puses – šiandiena jis aktyvus, o rytoj jis pasyvus...” (86 psl.).
Ot meistrai auksarankiai... Po to autorius prisimena Bibliją ir tiesiai sako: “aš žinau, kad mūsų vardas – Legionas”
. Štai ir aš, aprašinėdamas tą brudą, taip pat vieną savo knygą pavadinau “Mano vardas – Legionas”, kaip Biblijoje...
* – Todėl, kad jų daug...
– Taip-taip-taip. Todėl, kad jų daug... Davydas-Donaldas sąžiningai prisipažįsta, kad homo, kaip dviveidžiams žmonėms, charakteringas pastovus kaukės nešiojimas:
“Daugelis homo – neišpasakytai gudrūs, moka puikiai išsisukti iš keblių situacijų, puikiai improvizuoja, moka greitai mąstyti ir reaguoti priklausomai nuo susidariusios situacijos. Homo tampa aktoriumi, kuris gyvena svetimą gyvenimą” (97 psl.).
Nuo savęs pridėsiu – su tokiais sugebėjimais – visi homo, idealūs kandidatai špionažui. Ir teatrui...
* – Kaip sakė talentingas aktorius-režisierius Melas Brukas savo paskutinėje komedijoje “Pasaulio istorija (pirmoji dalis)”: “jeigu jūs iš teatro pašalinsite visus žydus, visus homikus ir visus čigonus, tai, paprasčiausiai, teatro neliks”
. Taip ir pasakė, ir visa tai įamžino kino juostoje.
– Taip-taip-taip. O štai ką Grinbergas-Korni mums dar praneša:
“Užsimaskavęs homo tiesiog priverstas meluoti, todėl dažnai jam išsivysto atgrasumas tiesai, nesugebėjimas skirti faktus ir fikcijas, realybę ir apsimetinėjimus; jam atsiranda polinkis pernešti melą į kitas gyvenimo sritis, atsiranda melagingumo pateisinimas, ir tai naudojama kaip gyvybiškai svarbus ginklas” (98 psl.).
Tiesiog ne homikai, o kažkokie Makieveliai! Bet psichiatrai perspėja, kad panaši sumaištis galvoje – tai jau lengva šizofrenija ir asmenybės susidvejinimas. Toks žmogus pastoviai yra lyg ant ribos, tai yra, jis – savotiškas pasienietis. Prisiminkite kad ir Adolfą Aloyzovičių Šiklgruberį (А. Hitlerį). Bibliniai psichoanalitikai ta proga sakė trumpai ir aiškiai: šėtonas (t.y., degeneracija) – tai melagis ir melo tėvas (Jonas, 8:44). Praktiškai tą patį sako ir Donaldas Kori, bet mandagesne forma...
Prisiminkite ir tai, kaip melagis Leninas žmonėms žadėjo auksinius tualetus... Jeigu jūs manote, kad tai nevykę mano juokeliai, tai perskaitykite 1921 m. lapkričio 7 d. laikraštį “Pravda”. Bet Lenino žadėti auksiniai tualetai vėliau pavirto kruvinais ČK rūsiais, masiniais sušaudymais ir konclageriais. Apie tuos auksinius tualetus ypač dažnai mėgo prisiminti Lenino draugelis, garsus trockistas Lui Fišeris, su kurio sūnumi aš dirbau Harvardo projekte. Ten Žoržikas Fišeris sėkmingai tęsė savo tėvo, draugo Lenino, draugo Trockio pradėtą darbą...
“Jeigu pirmasis homo charakteringas bruožas yra melagingumas, – tęsia Davydas-Donaldas, – tai antras neigiamas bruožas yra tipiškas nepastovumas visose gyvenimo srityse, pradedant meilės prieraišumu, baigiant išsilavinimo, profesijos ir darbo pasirinkimu. Kartais jie puikiai mokosi mokykloje ir universitete, bet vėliau, gyvenime, neranda sau vietos” (98 psl.).
* – Nereikalingi žmonės. Atplaišos...
– Taip-taip-taip. Tiesa, sovietai neseniai pastatė filmą “Oblomovas”, ir pagrindinį vaidmenį ten suvaidino homikas. Štai taip homikai vaidina patys save, o vėliau visus rusus tuo kaltina. Ir kas kaltina? Leninas, kuris mokėsi advokatu, bet advokatu netapo. Motina jam nupirko dvarą, bet dvarininku jis taip pat nepasidarė. Tiesa, galų gale jis pritapo prie revoliucionierių ir tapo šėtono advokatu... Tarp kitko, dėl Vladimiro Iljičiaus, man vėl pritaria Grinbergas-Kori:
“Sociologai mano, kad, dėl vienų ar kitų priežasčių, homo save priešpastato visuomenei ir, kaip rezultatas, visos jų pažiūros yra antisocialinės” (147 psl.).
* – Tai juk – ideali dirva špionažui!
– Taip-taip-taip. Jie kenks net nemokamai, kad tik labiau pakenktų visuomenei tos šalies, kurioje jie gyvena.
Kaip matote, man teko atidžiai išstudijuoti daugybę knygų, šimtus teksto puslapių, kad surasčiau visas tas auksines žuveles, kurias aš jums šiandiena demonstruoju, įskaitant ir tvirtinimus apie tai, kad homo yra antisocialiniai elementai, kaip, pavyzdžiui, rusų revoliucijos tėvas – Vladimiras Iljičius Leninas.
Tiesa, kalbant apie homo nepastovumą meilės reikaluose, – dabar Amerikoje kilo panika dėl naujos ir paslaptingos AIDS ligos epidemijos, kuria serga ir kurią platina pagrindinai homikai, narkomanai ir tvirkintojai. Dar paaiškėjo, kad kai kurie homikai suspėja pasantykiauti iki 15 skirtingų partnerių per dieną. Gydytojai paskaičiavo – kiek tai bus per metus? 365 dienas padauginkite iš 15 partnerių per dieną, – tai bus 5.475 žmonių per metus. Ir visus juos gali užkrėsti tik vienas pederastas-AIDS nešiotojas. Visi tie AIDS užsikrėtę tūkstančiai meilužių beveik visiškai praranda organizmo imunitetą ir tampa vaikščiojančiais seniai pamirštų egzotinių ligų inkubatoriais-užkratais... O dabar prisiminkite, ką sakė imperatorius Justinianas apie homikus ir epidemijas...
Sekantis skyrius Grinbergo-Kori knygoje vadinasi: “Ar įmanoma homo išgydyti?” Ir štai, ką jis pats atsako:
“užregistruota ypatingai mažai atvejų, kad homoseksualumas būtų kada nors išgydytas. Jeigu tą klausimą užduoti psichiatrams, paprastai jie vengia į tą klausimą atsakinėti”.
Mes šia tema su jumis jau kalbėjome. Todėl, su visais šiuolaikiniais psichiatrais reikia būti labai ir labai atsargiems, tоdėl, kad jie žino, jeigu jie pasakys tiesą, praras visus pacientus ir liks be darbo...
Toliau, Grinbergas pateikia pavyzdį, kaip visas garsių psichiatrų konsiliumas bandė iš homoseksualisto padaryti – normalų žmogų. Rezultate, pacientas nusižudė. Matote, kokia komiška tragedijas arba tragikomedija gaunasi... Visas būrys patyrusių psichiatrų bandė kažką padaryti, o rezultatas, – paciento savižudybė.
* – Prieš keletą dienų per Niujorko televizijos 13 kanalą buvo laida, kurios metu pranešė, kad prie kai kurių katalikiškų bažnyčių buvo atidaryti eksperimentiniai homoseksualistų gydymo kursai, kur buvo bandoma juos perauklėti ir padaryti normaliais žmonėmis. Parodė ne vieną posėdį iš vienos tokios bažnyčios, kur intensyviai keitėsi nuomonėmis homikai ir šventikai – panašiai, kaip gydant nuo alkoholizmo. Siužetą komentavo sena lesbietė, tuo pačiu, ji – profesionali advokatė. Tai štai, ta sena lesbietė tiesiai pareiškė, kad tie šventikai nesupranta, ką daro. Geriausiu atveju, tų kursų pabaigoje jie gaus būrį puspročių psichopatų. Baigdama savo komentarus, ta sena lesbietė tiesiog išrėkė į eterį: “Šventikai, palikite juos ramybėje! Jūs nesuprantate, ką darote!”
– Tą patį sako ir specialistai. Visiškai tą patį. Iš principo, psichiatrai gydo ne homoseksualizmą, o homoseksualizmą lydinčius psichinius sutrikimus, tai yra, iš nelaimingo homo jie lyg tai bando padaryti laimingą homo. Tuo tarpu, labiau patyrę psichiatrai tik linguoja galvomis ir dūsauja – jie iš ilgametės patirties jau seniai žino, kad laimingų homo iš viso neegzistuoja, kaip neegzistuoja sveikų ligonių...
O štai, aprašytas įdomus atvejis – pas garsų amerikietį froidistą atėjo gydytis lesbietė. Daktaras-froidistas čia pat ją paguldė į lovą su savo medicinos seserimi, agresyvia ir patyrusia lesbiete. Po seanso daktaras parašė išvadą: “Pacientei pasidarė geriau”. Komedija, ir tiek... (189 psl.).
Toliau Donaldas-Davydas rašo: “Zigmundas Froidas, šiuolaikinės psichoanalitinės teorijos ir praktikos tėvas, pabrėžia, kad paranoja, tai yra, beprotystė, tampriai susijusi su prislopintu homoseksualumu” (195 psl.).
Atitinkamai, pagal Froidą, kad išgydyti paranoją, tai yra, beprotybę, vėl gi, reikia iš uždaro ir nelaimingo homiko, padaryti atvirą ir laimingą homiką...
Nevalingai prisiminiau savo mirusį dėdę Vasią, vyresnįjį mano tėvo brolį, kuris dirbo ypatingų bylų tardytoju prie Dono Armijos atamano... O juk Dono Armijos geografinė teritorija buvo lygi maždaug trims Vokietijos imperijos teritorijoms... Ech, dėde Vasia! Nemokėjote jūs ten dirbti. O pasirodo, paprasčiausiai, reikėjo Leninui numauti kelnes, pastatyti rėplom ir perleisti būrį jaunų kareivių arba šimtinę jūsų kazokų-atamaniečių, kad jį padarytų iš abiejų galų – pagal visas homotechnikos taisykles, į užpakalį ir į burną, kol nepradėtų Vladimiras Iljičius šokinėti iš laimės, ir nepavirstų atviru ir lamingu homiku...
Ir būtų tada senelis Leninas nustojęs užsiiminėti revoliucijomis, atsiraitojęs kelnes būtų pradėjęs bėgioti gatvėmis ir garsiai šaukęs: “Dieve, saugok carą!” Tarp kitko, tokį homoseksualumo gydymo metodą rekomenduoja ir patys homo: žr. daktaro Kričo knygos 94 psl.. Ten jie rekomenduoja vieną tokį pederastą pasodinti į valtį su 20-30 sveikų mužikų, kad jį naudotų tol, kol jis, pagaliau, pajus palengvėjimą.
Žinoma, visa tai juokai, bet bibliniai psichoanalitikai, priešingai, negu Froidas, sakė taip:
”Kai piktoji dvasia (tai yra, psichinė liga) išeina iš žmogaus, tai klajoja dykuma, ieško ramybės, ir jos neranda. Tada sako: grįšiu į savo namus, iš kurių išėjau. Tada eina, su savimi pasiima dar septynias dvasias, kurios aršesnės už ją pačią, ir sugrįžusi ten gyvena; ir tada tam žmogui yra daug blogiau, negu buvo iš pradžių” (Evangelija pagal Matą, 12:43-45).
Gyvenimo praktika rodo, kad daugeliu atvejų teisus ne tėtušis Froidas, o apaštalas Matas. Todėl froidizmas ir draudžiamas kaip melagingas mokslas, ir tai draudžia ne tik katalikų bažnyčia, bet ir tarybinis Kremlius. Visa tai žinodamas, seminaristas-nevykėlis Josifas Džiugašvilis darė paprasčiau. Didžiojo Valymo metu jis visus tuos marksistus-leniniečius su Lenino kompleksu sušaudė. Štai jums ir Didžiojo Valymo paslaptis...
Toliau Davydas-Donaldas rašo: “Visiškas homo-norų nuslopinimas – tai viena iš daugelio asmeninių ir socialinių nelaimių priežasčių. Jeigu tokie ligoniai žinotų ir pripažintų, kad jie homo, o po to kaip nors spręstų tas problemas, tai, tikriausiai, būtų mažiau beprotysčių, mažiau depresijų, mažiau savižudybių ir, net mažiau žmogžudysčių” (196 psl.).
Štai jums ir vienuolynų paslaptis. Juk vienuolynuose praktiškai darė tą patį, tik gražiai, pagarbiai ir oriai. Mažai kas žino, bet vienuolynuose buvo įvairios vienuolių kategorijos. Pavyzdžiui, buvo tylintieji vienuoliai (molčalnikai), buvo atsiskyrėliai (zatvornikai). Vienuolis atsiskyrėlis paprašydavo, kad vienuolyno vyresnysis užrakintų jį vienutėje ir duotų tik duonos ir vandens. Pabrėžiu – paprašydavo pats... Buvo ir kita vienuolių kategorija – molčalnikai. Tai yra, visi tie dvasiniai kurstytojai, įvairūs eretikai – priimdavo tylėjimo įžadus. Sėdėdavo jie celėse ir tylėdavo, ir niekam dėl jų vargo nebuvo, o ir patys jie – sušaudymo išvengė, skirtingai nuo savo revoliucingų bendražygių...
* – Tai yra, jeigu visi tie liepsningi oratoriai-revoliucionieriai laiku būtų papuolę į vienuolynus ir priėmę tylėjimo įžadus, tai jie visiškai rimtai galėjo tapti šventais nusidėjėliais?
– Taip-taip-taip. Bet tai tik teoriškai, o praktiškai – visus juos privalėjo sušaudyti paskutinis rusų caras apgailėtinas Nikolajus, bet jis to nepadarė, nes pats buvo vedęs moterį, kuri turėjo sunkią paveldėtą ligą, ir visi jo vaikai nuo tokios motinos buvo tokie patys...
T.y., jis buvo – didžiausias valstybinis nusikaltėlis, kuris nepaklausė savo tėvo valios ir vedė aiškią... nesakysime čia “degeneratę”, o geriau pasakysime – aiškiai nesveiką moterį, ir, tokiu būdu, į mirtiną pavojų įstūmė visą Romanovų dinastiją. Dar toli iki manifestų, revoliucijų ir savanoriškų sosto atsisakymų...
1613 m. vasario 21 d. Didžiojo Maskvos Soboro patvirtintame rašte aiškiai sakoma:
“...Patvirtinama, kad Dievo išrinktasis, Caras Michailas Fiodorovičius Romanovas yra Rusijos valdovų pradininkas iš kartos į kartą ir už savo veiksmus atsakingas prieš Vienatinį Dangaus Karalių.
Ir kas eis prieš šį Soboro nutarimą – caras, patriarchas ar bet koks kitas žmogus, tegul toks bus prakeiktas savo gyvenime ir ateityje, nes jis bus atkirtas nuo Šventosios Trejybės...
Šis Raštas Didžiajame Visos Rusijos Sobore patvirtintas amžiams – ir tegul bus taip, kaip šiame Patvirtintame Rašte surašyta. O jeigu kas nepanorės išgirsti šio Soboro Nutarimo ir pradės skelbti kitaip, ir žmonėse kitaip kalbėti, tai toks, ar tai būtų šventikas, ar iš bojarinų, caro valdininkų ar kariškis, arba kas nors iš paprastų žmonių, ir kokiose pareigose bebūtų: pagal Šv. Apaštalo ir septynių Soborų bendras taisykles – Šv. Tėvo ir jo Pavaldinių ir pagal Soboro Taisykles nubaustas bus, ir nuo Dieviškos Cerkvės atskirtas bus, ir kaip pravoslaviškos krikščionybės ir Dieviškosios Cerkvės griovėjas bus, Dieviško Įstatymo aršus riaušininkas bus, o pagal Caro įstatymus bausmę priims ir mūsų, ir viso šventojo Soboro palaiminimo negaus nuo dabar ir amžiams.
Tegul taip bus tvirtai ir nepajudinamai ateityje iš kartos į kartą ir neišnyks nė viena eilutė iš čia parašyto. O Sobore buvo Maskvos Valstybės visų miestų valdžia: metropolitai, episkopai ir archimandritai, igumenai, protopopai ir visas šventasis Soboras. Taip pat buvo Visos Rusijos Carystės iš visų miestų išrinkti žmonės: bojarinai ir okolničiai, čašnikai ir stolnikai ir striapčiai, dūmos tarnautojai, ir tarnautojai iš miestų, djakai, šaulių viršininkai ir kazokų atamanai, prekeiviai ir amatininkai ir aukšto rango pasauliečiai žmonės.
Asmeniniai parašai.
O šį Patvirtinantį Raštą pasirašė ir antspaudu patvirtino Visos Rusijos Didysis mūsų Valdovas ir Caras, Didysis kunigaikštis Michailas Fiodorovičius, kuris caro pareigas atlieka Maskvos mieste pirmaisiais savo valdymo metais, 7151 metais nuo Taikos Sudarymo”.
Šio Soboro sudaryto dokumento pagrindu, buvęs Visos Rusijos caras, o šiuo metu paprastas pilietis Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas, kuris, būdamas pilno proto, laisva valia pasirašė savo atsisakymą nuo sosto ir, tuo pačiu, užtraukė kančias ir mirtį milijonams žmonių ir, pagal įstatymą, turėjo būti atskirtas nuo Šventos Trejybės...
Jeigu, atsižvelgiant į jo gyvenimą ir veiklą, paklausti apie Nikolajaus įtaką Rusijos likimui, tai, mažiausiai, būtina įvertinti sekančius rimtus faktus (paimtus iš Maskvos Dvasinės Akademijos tikybos profesoriaus Aleksejaus Iljičiaus Osipovo straipsnio – žr. Priedą).
1. Nikolajus II, toje išskirtinoje situacijoje neužtikrindamas Rusijos imperijos įstatymų vykdymo – neatšaukiamo sosto paveldėjimo (37 straipsnis), savo (paveldėtojo) atsisakymu sumenkino Rusijos valdžią ir, tuo pačiu, atvėrė tiesioginį kelią įsigalėti revoliucinei diktatūrai. Taip, jis ne tik neteisėtai atsisakė sosto už paveldėtoją, ne tik perdavė valdžią tam (Michailui) kuris net nežinojo apie tai, o kai sužinojo, jos nepriėmė, taip tiesiogiai nusižengė Didžiojo Maskvos Soboro 1613 m. nutarimui ir priesaikai.
Situacija buvo labai ir labai rimta. Jis ne tik pats atsisakė sosto, bet ir, neužtikrindamas jo paveldėjimo, iš viso sunaikino caro valdžią Rusijoje, kaip tokią. Taip kad, jo atsisakymas atitinka ne šventiko pasitraukimą į poilsį, kada išsaugojama teisė atlikti apeigas, ir net ne įšventinimo atsisakymą, bet reiškia savanorišką pačios tarnybos Rusijai sunaikinimą.
2. Nikolajus II, ne tik neatšaukė ir nesušvelnino pagal protestantišką pavyzdį įvestą tvarką, kada Cerkvę turėjo valdyti pasaulietis (imperatorius) ir faktišką Cerkvės pavaldumą ober-prokurorui, caro favoritui Rasputinui, kas pasireiškė kišimusi į bet kokius, tame tarpe ir vidaus reikalus, bet ir apsunkino Cerkvės padėtį 1905-1906 metų reformomis. Dėl to Rusijos Cerkvė liko vienintelė iš visų religinių susivienijimų, kuri, pagal naujus įstatymus, negavusi jokių laisvių, taip ir liko valstybine “Žinyba”!
Cerkvės veikla naujame įstatymų kodekse visiškai nebuvo išskirta iš valstybinių įstaigų rato. Dabar juridiškai svarstyti ir spręsti daugelį vidinių Cerkvės veiklos klausimų gavo teisę ir Fridmanas, ir Čcheidzė. Valstybė galutinai pavergė Cerkvės gyvenimą. Ir tai buvo tuo laiku, kai ir raskolnikai ir sektantai, kurie buvo labai kenksmingi Rusijai ir išaugę iš vokiškų sėklų, gavo visišką laisvę.
Carinės dinastijos požiūris į Pravoslavų Cerkvę – tai istorinis nedėkingumo pavyzdys... Tokiu būdu Peterburgo periodas rusų istorijoje baigėsi labai gėdingai ir sunkiais visaliaudiniais vargais.
3. Imperatoriaus dovanotos 1905 m. laisvės, kurios nebuvo nusakytos jokiais tinkamais apribojimais ir netrukus peraugusios į atvirą savivalę, be tiesioginio Rusijos Cerkvės pažeminimo, atvėrė legalias galimybes ir sosto, ir Pravoslavijos diskreditacijai, išsivystymui šalyje įvairių formų misticizmui, okultizmui ir amoralumui.
Iš karto po caro įsako, iš pogrindžio pradėjo lįsti ir legalizuotis įvairiausios draugijos, organizacijos, partijos ir sąjungos, leidžiančios didžiulį kiekį žurnalų, laikraščių ir knygų, kur aktyviai buvo propaguojamos liberalios, antimonarchinės, anticerkvinės, ateistinės ir revoliucinės idėjos.
Tie caro įsakai apie laisves atspindėjo bendrą griaunančią Nikolajaus II politiką. Carui artimiausi žmonės jį perspėjo apie šalyje vykstančius kraštutinius negatyvius revoliucinius procesus, apie politinius suokalbius, įvardijo konkrečius žmones, tame tarpe – Dūmoje ir Valstybinėje Taryboje. Prašė, maldavo ir reikalavo imtis priemonių. Nikolajus II dažnai sutiko su tuo, ant laiškų rašė: “Taip”, “Aš taip pat manau”, “Teisingai” ir t.t., bet jokių priemonių taip ir nesiėmė, kas daugeliui kėlė bejėgiškumo ir nusivylimo jausmą, ir, žinoma, tai privedė prie visiško caro valdžios autoriteto praradimo.
Daugelis iš Cerkvės hierarchų, iš caro Rūmų ir valstybininkų, net ir iš artimųjų draugų tarpo, tada nusisuko nuo Nikolajaus II ir dalyvavo sąmoksle prieš artimiausią caro šeimai žmogų – Rasputiną. Švenčiausiojo Sinodo reakcija į Nikolajaus II atsisakymą nuo sosto, įtikinamai tai parodo. 1917 m. kovo 9 d. Švenčiausiasis Sinodas, kurio sudėtyje buvo Maskvos metropolitas šv. Vladimiras ir būsimasis Visos Rusijos patriarchas šv. Tichonas, kartu su septyniais kitais hierarchais pasirašė Kreipimąsi į visus Rusijos Pravoslavų Cerkvės ištikimus žmones dėl Imperatoriaus atsisakymo nuo sosto (kovo 2 dieną) ir Didžiojo kunigaikščio Michailo Aleksandrovičiaus atsisakymo (kovo 3 d.) atstatyti valdžią. Tame Kreipimesi Sinodas neišreiškė apgailestavimo nei dėl įvykio, nei dėl buvusio valdovo arešto ir tuo pačiu parodė savo požiūrį į Nikolajų II.
4. Pastoviai gilėjantys Nikolajaus II šeimos ryšiai su Rasputinu iki pat jo mirties, ir tai, nepaisant visuotinio nepasitenkinimo ir žymiausių Rusijos žmonių protestų, kaip: šv. Didžiosios Kunigaikštienės Jelizavetos Fiodorovnos (“jis – šėtono tarnas”) ir kitų Didžiųjų Kunigaikščių, šv. metropolito Vladimiro (Bogojavlenskio), metropolito Antonijaus (Vadkovskio), caro šeimos dvasininko episkopo Feofano (Bystrovo), vyriausybės pirmininko P. A. Stolypino, daugelio ministrų, valstybinių ir visuomenės veikėjų...
Juk pirmieji antirasputiniški straipsniai buvo parašyti ne Cerkvės ir sosto priešų, o žinomų pravoslavų rašytojų M. N. Novosiolovo ir įsitikinusio monarchisto, caro draugo L. A. Tichomirovo ir tie straipsniai pasirodė “Maskvos žiniose” 1910 m. Štai ką rašė vienas iš XX amžiaus pirmosios pusės puikių žmonių, betarpiškas liudininkas ir daugelio to meto įvykių dalyvis metropolitas Benjaminas (Fedčenkovas):
“...Episkopas Feofanas buvo pas carą ir carienę, įtikinėjo juos būti atsargesniems su Grigorijumi Efimovičiumi Rasputinu, bet atsakymas buvo carienės pyktis... Vėliau atsirado visiškai tikslūs dokumentiniai faktai ir episkopas Feofanas nutraukė ryšius su Rasputinu. Jo pavedimu aš rūmams daviau parodymus per kunigaikštį O., važiavau pas kitus, bet mūsų niekas nesiklausė, jis buvo stipresnis. Tada caras pareikalavo dokumentų... Niekas nepasikeitė. Bandė paveikti Sankt Peterburgo metropolitas Vladimiras, bet nesėkmingai, už tai buvo (kaip kalbėjo) pervestas į Kijevą, kur 1918 metais jį užmušė bolševikai... Į carą kreipėsi Valstybės tarybos nariai – be rezultatų. Į nemalonę už tai pateko ir naujas Sinodo Ober-prokuroras A. D. Samarinas – labai taurus žmogus. Buvo atstumtas ir L. A. Tichomirovas, buvęs revoliucionierius-narodnikas, o vėliau patvaldystės idėjų gynėjas ir caro draugas.
Kartą susirinko grupė inteligentų rašyti “atvirą laišką” carui, bet Tichomirovas juos įtikino to nedaryti:
“Viskas veltui! Viešpats užmerkė caro akis ir niekas negali to pakeisti. Revoliucija vis viena neišvengiamai ateis...”Nepasitenkinimas dėl augančios Rasputino įtakos vis augo, o, tuo pačiu, daugėjo ir išpuolių prieš caro rūmus (Ant dviejų epochų ribos. 142 psl.).
5. Žinomas caro šeimos šaltumas rusų dvasininkijai, ypač carienės, kas ypač aiškėja iš Aleksandros Fiodorovnos laiškų Sinodui (“Sinode – vien tik gyvuliai!”). Net su aukščiausiais hierarchais caro ir carienės santykiai buvo pabrėžtinai oficialūs.
Tuo pat metu amžininkai praneša apie didelį jų artumą ir draugystę su plačiai aukštuomenėje žinomu prancūzų spiritualistu, magu, tarptautinio masoniško martinistų ordino viršininku Papiusu, kuris iškviesdavo Aleksandro III dvasią; su prancūzų mistiku “aiškiaregiu” – Filipu (kurį Aleksandra Fiodorovna savo 1916 m. gruodžio 14 d. laiške pamini kaip “kaip mūsų draugą mesjė Filipą”, bet kurį net jo dvasininkas vadina “apsėstu šėtoniškų jėgų”); pagaliau visus dešimt metų Nikolajaus II šeimos draugystė su Rasputinu, t.y., iki pat jo mirties. Eilė liudininkų taip pat atitinkamai kalba ir apie Dvaro, tame tarpe ir paskutinio caro, ryšius su masonyste.
Jeigu caras būtų daugiau bendravęs su šv. Jonu Kronštadtiečiu ir Optino senoliais, o ne su prancūzų okultistais ir rusų pseudo aiškiaregiais, tai, gal būt... nebūtų atsisakęs sosto, nebūtų kritęs į apatiją, nebūtų rodęs neveiklumo ir nebūtų bandęs savo likimo. Juk krikščionybė ir fatalizmas – nesuderinami.
Labai reikšmingas yra ir tas faktas, kad artimiausioje caro aplinkoje visada iki pat gyvenimo pabaigos buvo įvairių tikėjimų žmonės: katalikai, anglikonai, liuteronai. Toje ekumeninėje aplinkoje buvo auklėjamas ir Paveldėtojas, ko sau leisti negalėjo nė vienas griežtai pravoslavų katalikas. Todėl nėra nieko nuostabaus tame, kad caras net galvojo tapti... patriarchu, bet tam negavo archierijų pritarimo (Žr.: Nilus. Ant Dieviškos upės kranto. 2 dalis. San Franciskas. 1969 m. 146-147 psl.)
Bet labiausiai pritrenkia tas faktas, kad žavėjimasis aiškiai nepravoslaviškais mistikais-olkultistais ir daugiau negu abejotinais stebukladariais vyko tuo metu, kai šalia gyveno ir tikrus stebuklus kūrė visiems žinomi Optino senoliai ir teisuolis Jonas Kronštadtietis, bet caro šeimą kažkodėl jie mažai domino.
Pakankamai įtikinamai Nikolajaus II dvasinius interesus charakterizuoja jį dominanti literatūra ir jo poilsis. Šventąja tėvynine literatūra jis iš viso nesidomėjo. “Imperatorius savo dienoraštyje kiekvieną dieną užrašo: «nuostabi diena» – pasivaikščiojimas – pietūs – meninės arba istorinės literatūros skaitymas – žaidimas kauliukais arba kortomis – lietus – pietūs – pasivaikščiojimas – ir taip toliau...”
.
6. Jeigu svarstyti klausimą apie buvusio Imperatoriaus garbinimą dėl jo kankinamos mirties, tai ir tas faktas nesuteikia progos kalbėti apie didvyrišką pasiaukojantį žygdarbį, nei apie jį – kaip apie kankinį. Nikolajus II nukentėjo ne dėl savo krikščioniškų įsitikinimų, o, pirmiausiai, kaip politinis veikėjas. Juk tada pirmiausiai sušaudė didįjį kunigaikštį Michailą, kurio naudai sosto atsižadėjo Nikolajus II, o jau po to patį buvusį Valdovą.
Tai padarė dėl visiškai suprantamų ideologinių priežasčių: žudikai bijojo monarchinės valdžios ir bijojo jos restauracijos. Tuo metu tokių žudynių, ir ne mažiau kraupių, buvo begalė. Argi tai pakankamas argumentas garbinti?
Jeigu kanonizacijos priežastimi laikyti ne teisingą gyvenimą, ne kankinimus už Kristų ir ne sąmoningą pasiaukojimą už savo liaudį, kaip tai buvo su daugeliu į karą ėjusių mūsų kunigaikščių, o, paprasčiausiai, prievartinę mirtį, tai, pirmiausiai, reikėtų apsvarstyti klausimą apie pagerbimą tokių imperatorių, kaip Aleksandras II ir Pavlas I, Petras III ir caras Fiodoras Godunovas, o taip pat kitų nužudytų kunigaikščių, bojarinų, karių.
Visiškai neteisingas atrodo požiūris, kad paskutinis Imperatorius pasirinko mirtį už savo liaudį. Yra tiesioginių įrodymų kad buvusi caro šeima bandė išvažiuoti į užsienį. Kaip įrodymą pacituosime paties Imperatoriaus įrašą dienoraštyje kovo 10 (23) d.: “Peržiūrėjau savo daiktus ir knygas ir pradėjau atrinkinėti viską, ką noriu pasiimti su savimi, jeigu teks išvažiuoti į Angliją”
(58 psl.).
Todėl kelia nuostabą kanonizacijos šalininkų propaganda atsakomybę už caro nužudymą perkelti ant visos Rusijos liaudies pečių ir kvietimas, kad gyventojai už tai atgailautų.
Visiškai nesuprantama, kodėl liaudis kalta būtent už caro Nikolajaus II nužudymą, o ne imperatorių Aleksandro II ir Pavlo I, Petro III ir caro Fiodoro Godunovo, arba Didžiųjų kunigaikščių Sergejaus, Michailo ir kitų, arba to paties švento caraičio Dmitrijaus, šv. Jelizavetos Fiodorovnos, šventųjų Boriso ir Glebo? Kame priežastis dėl tokio išskirtinumo?
Ar tik liaudies apkaltinimo idėja už Nikolajaus II nužudymą neveda prie to, kad mūsų šalyje gyvenančios tautos, ir, pirmiausiai, – rusų tauta tampa pagrindiniais nusikaltėliais, o tikrieji žudikai pasitraukia į šešėlį?
* * *
Bet grįžkime prie homoseksualizmo analizės. Toliau Kori rašo:
“labai nedaug žmonių, išskyrus pačius homo, įsivaizduoja, kiek daug dvilyčių, linkusių į homoseksą žmonių kuria šeimas, ir kiek homosekso praktikuojama tarp vedusių vyrų” (205 psl.).
Štai čia – įdomu. Juk daugelis normalių žmonių įsitikinę, kad, jeigu žmogus vedęs, tai jis lyg ir normalus... Kaip mano buvusi nuostabioji Nataša, ta mano “ideali nuotaka”... Šiandiena tai senai lesbietei jau 56 metai ir ji sėkmingai dirba “Amerikos balso” rusų skyriaus viršininke. O TSRS visi disidentai ir daugelis paprastų tarybinių žmonių – sėdi prie radijo aparatų įtempę ausis ir sulaikę kvėpavimą. Ką gi jiems papasakos “Amerikos balsas”? Kokią tokią neįtikėtiną tiesą pasakys? O “Amerikos balso” vardu jiems kalba mano buvusi nuotaka, sena lesbietė, Nataša Meier-Klarkson! Ir ji žino, ką kalbėti. Ją ten visiškai ne be reikalo pasodino. Ją ten pasodino kaip partinį bičiulį.
Pasakykite man, TSRS “Maskvos radijuje” viršininku paskirs nepartinį?
* – Niekada!
– Ir čia – tas pats. Paskyrė ją viršininku, pirmiausiai, kaip partinį žmogų, kad ji galėtų tiksliai vykdyti degeneratyvinės partijos liniją ir sukti galvas savo bionegatyviems broliams ir seserims Tarybų Sąjungoje. Tam ir buvo sumanytas visas tas psichologinis karas, t.y., psichų karas.
Neseniai viena mano skaitytoja telefonu man papasakojo gerą anekdotą. Teisme skiriasi vyras su žmona. Teisėjas klausia vyro: “Kodėl norite išsiskirti su savo žmona?” – “Tai kaip gi man nesiskirti, ponas teisėjau? Ji mane pavadino mud...ku!” – “O kodėl ji taip jus pavadino?” – klausia teisėjas. – “Esmė tame, – atsako vyras, – kai aš kartą parėjau į namus, ji lovoje gulėjo su kitu vyru. Kai aš tai pamačiau, sušukau jai: «Ką jis su tavimi lovoje daro?» O ji man atsako: «O tu, mu..ke, nešauk, o geriau pasižiūrėk, kaip tai daro normalūs žmonės! O dabar prisimink, ką tu mane vertei daryti?»”
* – Tikriausiai tą patį darė ir tarybinė grafienė Ščapova, kai Limonovas ją versdavo ant klubų prisirišti guminį organą ir jį prievartauti per užpakalį...
– Gali būti, gali būti... Tarp kitko, damai, kuri man tą anekdotą papasakojo, gyvenime buvo “linksmesnis” anekdotas. Su vyru ji išsiskyrė, bet iš santuokos jai liko 20-metis sūnus, sunkus šizofrenikas. Ji – žydė iš trečiosios bangos, o sūnus – apsikrikštijo ir tapo pravoslavu. Po to tas “pravoslavas” šaukė savo motinai: tu man ne motina, o k-va, tu mano b... čiulpei, ir už tai tave užmušiu. Išsigandusi motina nubėgo pas amerikiečių valdžią, kad sūnų pasodintų į beprotnamį, bet valdininkai neskuba ir sako: vietų dabar nėra, užsirašykite į eilę. O mama-žydė jaudinasi ir šaukia: Tarybų Sąjungoje prie kiaušinių eilės buvo, bet į beprotnamius sodino be eilės, o šia viskas atvirkščiai, kiaušiniai – laisvai, o beprotnamyje – eilės.
Tada ji pradėjo prašytis atgal į TSRS, bet ten jos neįsileidžia. Kodėl? Jie ją išmetė ir džiaugiasi, kad atsikratė bionegatyvo, kam gi ją atgal imti? Tuo metu pravoslaviškas sūnus-šizofrenikas norėjo įstoti į seminariją prie Džordanvilio vienuolyno ir tapti pravoslavų šventiku (Džordanvilis – tai tokia šventa vieta netoli Niujorko). Bet bažnytinė valdžia taip pat neskuba ir sako: pas mus tokių daug, užsirašykite į eilę... O motina-žydė vėl jaudinasi ir šaukia: tie velnio židai, privažiavo jie čia ir užėmė visas vietas – ir beprotnamiuose dabar pas juos eilės, ir vienuolynuose dabar dėl jų eilės! Tą istoriją man papasakojo jos trečiasis vyras, kuris taip pat nuo jos pabėgo, nes ji pastoviai jį vadino židu...
Štai jums liūdnas anekdotas iš gyvenimo, pavyzdys to, kaip tampriai persipina teorija ir praktika. O štai jums dar viena auksinė žuvelė! Grinbergas-Kori rašo, kad “po rusų revoliucijos visi įstatymai prieš homoseksualistus buvo atšaukti, kaip buržuazinės atgyvenos, bet 1934 metų kovą visasąjunginis seniūnas Michailas Ivanovičius Kalininas, – tai yra, pats Tarybų Sąjungos prezidentas pasirašė įsaką, kuriame homoseksualizmą vėl įrašė į socialinių nusikaltimų sąrašą”
. Taip kad, laisvė tarybiniams pederastams baigėsi 1934 metų kovą.
* – Gaunasi, kad senelis Leninas laisvę jiems dovanojo, o senelis Stalinas tą laisvę atėmė?!
– Taip. Taip gaunasi. Kori pats pažymi: “Tai – įsimintina data, nes tai buvo sustiprintos kovos periodas prieš senuosius bolševikus”
. O dabar, prisiminkite Harvardo projektą ir draugo Lenino latentinės pederastijos kompleksą. Juk tas įsakas faktiškai buvo juridinis pagrindas pradėti Didįjį Valymą. Prisiminkite, ką tada valė?..
* – Tai yra, Didysis Valymas prasidėjo nuo homoseksualistų laisvių ir teisių atėmimo?
– Taip-taip-taip. Pašokinėjo draugai revoliucionieriai pederastai, pasilinksmino ir gana... Gero – po truputį... Tai jums ne demokratinė Prancūzija.
Po to Grinbergas-Kori cituoja žinomo froidisto Reicho knygą “Seksualinė revoliucija”, Niujorkas, 1945 metai. Pažodžiui: “Masiniai homoseksualistų areštai, – rašo froidistas Reichas, – sukėlė paniką. Sako, kad Raudonojoje Armijoje buvo daugybė savižudybių”
(209 psl.). Geru pavyzdžiu iš tų savižudybių buvo Gamarniko savižudybė.
* – Grigorijau Petrovičiau, štai, jūs paminėjote Gamarniką, o mes, naujos kartos žmonės, apie jį praktiškai nieko nežinome. Kas jis toks?
– Gamarnikas buvo labai didelis žmogus. Jis buvo Raudonosios Armijos Politinės valdybos viršininku, tai yra, vyriausiasis politinis komisaras, antras žmogus po gynybos liaudies komisaro (narkomo) Klimo Vorošilovo. Tarp kitko, Gamarnikas buvo žydas, o bukanosis Klimas Vorošilovas buvo vedęs žydę. Tas smulkias biografines detalės jums, Aukštosios Sociologijos paskaitų klausytojams, būtina labai gerai žinoti. Gamarnikas nusižudė kaip tik Didžiojo Valymo pradžioje. Kai atėjo jo areštuoti, jis nusišovė... Skaitome toliau: “Nuo to laiko buvo keletas pranešimų, kad homoseksualistai buvo įsipainioję į sąmokslus prieš Staliną”
, – praneša mums Grinbergas-Kori 234 psl.
* – Keistas ryšys tarp homoseksualizmo ir antistalininės opozicijos...
– Taip-taip-taip. Apie tą patį kalbama dar keliuose autoritetinguose šaltiniuose.
30-siais metais Niujorke buvo leidžiamas žurnalas “Socialistinės žinios”, oficialus menševikų ir eserų žurnalas. Vyriausiuoju redaktoriumi buvo Rafailas Abramovičius. Tas vardas šiandiena jums nieko nesako, bet iki revoliucijos, Rafailas Abramovičius ir Leninas buvo pagrindiniais konkurentais kovoje dėl valdžios. Tada Rafailas Abramovičius su savo menševikais ėjo net Lenino priekyje. Tai štai, tas senas menševikas, savo žurnale 1936.12.22. dvidešimt pirmame puslapyje, straipsnyje “Kaip ruošiami Maskvos procesai”, vadovaudamasis senų bolševikų laiškais, tiesiai rašė apie homoseksualistų sąmokslą.
* – Seni bolševikai savo laiškuose rašė apie homoseksualistų sąmokslą Maskvoje?!
– Taip-taip-taip. Jie rašė apie 1933 metų homoseksualistų sąmokslą. O dabar prisiminkime, kas ir ką tada valė? Ką valė Stalinas Didžiojo Valymo metu?..
Juk Didžiojo Valymo paslapties iki pat šiol negali paaiškinti... Kažkokia velniava... Bet dar Biblijoje parašyta: “Šio pasaulio kunigaikštis, šio pasaulio Dievas”. Štai jums ir tos paslapties sprendimas. Štai kur šuo pakastas. Kaip matome, Davydas Kori taip pat prasitarė ir, netyčia išdavė 1917 m. “rusų” revoliucijos ir 1935-1938 metų Didžiojo Valymo paslaptis. Tame jo prisipažinime jūs rasite ir raktus nuo Natano Leites Harvardo projekto su jo paslaptingu Lenino kompleksu.
* – Grigorijau Petrovičiau, o kas tas Kori? Iš kur jis visa tai žino?
– Tos knygos autorius – Davydas Kori-Grinbergas, jis ir Donaldas Kori, jau parašė keletą rimtų knygų apie homoseksualumą ir homoseksualistus, ir tos knygos išleistos milijoniniais tiražais. Jis pats – homoseksualistas, todėl visus tuos dalykus puikiai žino. Būtent todėl jis mato tai, kas normaliam žmogui, paprasčiausiai, nepasiekiama...
O štai – dar viena įdomi informacija apie daktarą Vilhelmą Raichą, kurį mes neseniai citavome. “Tarp daugelio keistų Froido mokinių, daktaras Vilhelmas Raichas buvo pats keisčiausias. Savo pasekėjams jis buvo pranašu, kuris propagavo orgazmo evangeliją. Bet daugelis iš jo europiečių kolegų jį vadino šarlatanu, pornografu ir komunistiniu prietranka”
. Įdomu – froidistas-komunistas, kurį profesijos kolegos vadina komunistiniu puskvailiu! Tarp kitko, tas žydas-froidistas laiku pabėgo nuo Hitlerio į JAV, bet amerikiečių valdžia jį netrukus areštavo ir pasodino į kalėjimą, kur jis ir baigė savo gyvenimą. Pasodino jį už apgavystes, už prekybą orgazmu “iš kosmoso”, kurį pardavinėjo pasinaudodamas savo išrasta dėže-orgonu. “Savo gyvenimo pabaigoje daktaras Raichas buvo aiškus beprotis, bet – gudrus beprotis”
, tai citata iš stambiausio amerikiečių žurnalo 1971.05.10 “Taim megezin”, 54 psl.
Tas išprotėjęs Froido mokinys vis dėl to spėjo parašyti visą eilę knygų, kurios net šiandiena tarnauja psichiatrijos vadovėliais ir kurios Amerikos Aukštosiose įstaigose studijuojamos iki pat šių dienų. Štai ir išsiaiškinkite su tais froidistais – kuris iš jų protingas, kuris puskvailis, o kuris – beprotis komunistinis prietranka?
Kaip bebūtų gaila, bet mūsų laikas baigiasi, ir aš priverstas šio sudėtingo ir painaus klausimo analizę pratęsti sekančioje paskaitoje. Ir taip, baigdamas antrą paskaitą apie homosekso analizę, noriu jums priminti, kad Tilis Ulenšpigelis pastoviai ant krūtinės nešiojo dėtuvę su savo tėvo pelenais, ir tie jo tėvo palaikai pastoviai jam stuksendavo į širdį... Mokslininkai-statistikai sako, kad “rusų” revoliucija rusų tautai kainavo 60 milijonų pražudytų gyvybių (pagal paskutinius duomenis – židų jungas rusų liaudžiai kainavo virš 100 milijonų gyvybių – Red.) ir tų milijonų pelenai pastoviai stuksena į mano širdį, tame tarpe – mano gimtojo dėdės Vasios, tylaus žandarmerijos tardytojo, kuris savo gyvybę prarado todėl, kad nežinojo Aukštosios Sociologijos dėsnių ir neturėjo jokio supratimo apie prakeiktą Lenino Kompleksą... Skaitydamas tas paskaitas, aš tikiuosi, kad jos padės naujos kartos žmonėms rimčiau pažvelgti į šią problemą, kuri pražudė Rusijos imperiją ir jau grasina visai žmonijai...