Neseniai Niujorke buvo didelis paradas. Lesbiečių ir pederastų paradas. Asmeniškai vadovaujant pačiam Niujorko miesto merui Eduardui Koča, apie kurį jau seniai sklando gandai, kad jis pederastas. Iš karto už mero-pederasto su plakatais ir lozungais ėjo “armenų lesbiečių” delegacija. Taip jos pačios save vadino – “armenų lesbietės”. “Armenų pederastų” atskiros kolonos kažkodėl nebuvo... Be to, “armenų lesbiečių” kolona išdidžiai nešė plakatą: “Armenų Karabachas – mūsų!”. T.y., paprasta homoseksualistų demonstracija tokiu būdu įgavo politinį charakterį.
Tą didžiąją “šventę”, kuri priskaičiavo 500.000 aktyvių dalyvių, aptarnavo virš 10 tūkstančių policininkų. Kolonos ėjo viena po kitos... Pederastų ir lesbiečių delegacijos iš Niujorko, Vašingtono, Bostono, atskiros delegacijos nuo Harvardo universiteto, nuo Jelsko universiteto, nuo Prinstono universiteto ir t.t.
Visa tai priminė gegužės 1-soos šventę Tarybų Sąjungoje, kur Raudonąja aikšte taip pat ėjo delegacijos nuo atskirų Maskvos ir regiono aukštųjų mokymo įstaigų, be to, taip pat su lozungais plakatais ir transparantais. Tik ten kolonomis ėjo sveikata spinduliuojantys komjaunuoliai ir komjaunuolės, o čia – supuvę pederastai ir lesbietės. Tarp kitko, tose eitynėse buvo pristatytos ir tarptautinės pederastinės organizacijos iš – Anglijos, Prancūzijos, Kanados ir kitų šalių. Visas tas pederastinis internacionalas taip pat ėjo su atitinkamais plakatais ir lozungais, kurių pagrindinė tema buvo kvietimai stoti į kovą su XX amžiaus maru – AIDS.
Juk AIDS iš esmės šienauja homoseksualistus ir įvairias dvilytes kales. Štai jos ir reikalauja iš JAV vyriausybės skirti daugiau lėšų tos ligos tyrimams ir gydymui tų, kas jau užsikrėtęs. Natūralu, kad visi tie pederastai ir lesbietės garsiai kaltino Amerikos vyriausybę tuo, kad tam “šventam reikalui” skiria mažai pinigų, nors jų reikėtų daug kartų daugiau. O iš kur gi vyriausybei tų pinigų paimti? Vyriausybė tuos pinigus turės atimti iš mūsų, iš mokesčių mokėtojų, ir, tokiu būdu, vėl normalių ir sveikų darbininkų sąskaita bus aktyviau maitinami bionegatyvai. Normalūs žmonės privalės mokėti už tų draugų pederastinius žaidimėlius.
* – Tai yra, ėjo oficiali ir atvira pasaulinio Hominterno demonstracija?
– Taip-taip-taip. Į Niujorko gatves išėjo Homoseksualus Internacionalas. Be to, ta eisena vyko akiplėšiškai ir iššaukiančiai. Vyko tai, ką savo laiku Majakovskis vadino “antausiu visuomenės nuomonei”. Paprasčiausiai, demonstrantai-pederastai elgėsi chuliganiškai. Jie buvo užsivilkę chalatus ant nuogų kūnų ir laikas nuo laiko juos atsisekdavo ir išdidžiai demonstruodavo savo veiklos įrankius. Be to, visa tai vyko Penktojoje aveniu – pačioje geriausioje ir prestižiskiausioje Niujorko gatvėje. Niujorko penktoji aveniu – tai tas pats, kas Elisiejaus laukai Paryžiuje arba Raudonoji aikštė Maskvoje. Tiesa, Maskvoje Kominterno nariai, kaip savo darbo įrankius, išdidžiai demonstravo pjautuvą ir kūjį, O Niujorke Hominterno nariai rodo savo veiklos instrumentus apnuogintų lytinių organų pavidalu. Ypač jie tyčiojosi eidami pro šv. Patriko katalikų bažnyčią. Ten jie elgėsi ypatingai iššaukiančiai ir akiplėšiškai. Ir štai kas įdomu – ta “visaliaudinė šventė” neapsėjo be atstovų, t.y., įvairių religinių dominancijų pederastų, kurie taip pat pasididžiuodami dalyvavo demonstracijoje.
Toks raganų ir raganių šabašas Niujorke vyksta kiekvienais metais. Paprastai – paskutinį birželio sekmadienį. Tos eitynės jau tapo “puikia tradicija” ir be pertraukų vyksta paskutinius 19 metų, iš karto po 60-jų metų homoseksualistų revoliucijos...
* – Grigorijau Petrovičiau, o kokia buvo publikos reakcija į visa tai?
– Publikos reakcija buvo linksma... Demonstracija prasidėjo Centriniame parke, o baigėsi Grinvič Villidže. Tai yra, pederastinės eitynės nusitęsė net per 80 gatvių! Aš manau, kad tarp stebėtojų buvo nemažai prijaučiančių, t.y., užsimaskavusių homikų, taip sakant, kandidatų į hominterno partiją. Visos tos homoseksuališkos eitynės primena ledkalnį, dešimtoji dalis kurio matosi virš vandens, o 90% ledkalnio – paslėpta nuo pašalinių žvilgsnio, bet būtent jie, kaip taisyklė, ir yra patys pavojingiausi.
Už tos galingos demonstracijos ėjo neskaitlinga ir silpna kontr-demonstracija tų, kas buvo prieš tą cirką. Aišku, jokio įspūdžio ji nepadarė ir toks pasyvus dalyvavimas toje antidemonstracijoje rodo, kad amerikiečių visuomenė jau niekaip nereaguoja į tuos liguistus reiškinius.
Susipažinę su tokia “liaudies švente” rytinėje JAV pakrantėje, mintimis nukeliaukime į tos šalies vakarinę pakrantę. Olegas Platonovas San Franciske, kaip aš Niujorke, asmeniškai pabuvojo to miesto pederastų parade ir savo įspūdžius apie “iškilmes” išdėstė straipsnyje “Kodėl žlunga Amerika”. Štai ką jis ten pamatė...
“...Kaip tik tuo metu aš buvau San Franciske ir buvau tikro satanistinio parado liudininku, kurio dalyviai lyg tai nužengė nuo fantasmagorinių Gojos paveikslų. Niekada negalėjau net įsivaizduoti, kad visa tai galima pamatyti natūraliai.
Nors San Franciske gėjų paradai vyksta kiekvienais metais nuo 1970-jų, visi gyventojai vienbalsiai tvirtino, kad to dar nebuvo matę. Oficialiais duomenimis, sadominiame šabaše dalyvavo nuo 500 tūkstančių iki 700 tūkstančių žmonių nuo 10 val. ryto iki 18 val. vakaro. Visos gatvės aplink centrą buvo užpildytos sadomitų ir jiems prijaučiančių. Aš daug anksčiau iki oficialios pradžios atėjau į gatvę, kurioje turėjo būti paradas. Bet jau visur dalykiškai vaikščiojo lesbietės ir gėjai, ruošė savo techniką, transparantus, vėliavas, satanistinę ir sadominę simboliką ir ženklus.
Pirmiausiai, kas nustebino, tai masiškumas ir gera organizacija. Iš pirmo žvilgsnio matėsi, kad renginys buvo puikiai finansuotas – buvo skirta dešimtys milijonų dolerių.
Didžiulį gėjų paradą asmeniškai atidarė San Francisko meras Villi Braunas, sveikinimo kalbomis į sadomitus kreipėsi vyriausybės ir JAV Kongreso atstovai. Jausmingą kalbą pasakė JAV Kongreso narė lesbietė S. Sožorner.
Paradą pradėjo 200 porų iki pusės apsinuoginusių lesbiečių ant motociklų. Daugelio iš jų krūtinės buvo ryškiai išdažytos, o kai kurios ant pilvų buvo nusipiešusios satanistinius ženklus. Lesbietės važiavo lėtai, šūkavo savo lozungus, o kiekvieno motociklo keleivė saujomis mėtė į minią paketus su prezervatyvais ir sadomistiniais atsišaukimais. Iš karto po lesbiečių, ant motociklų pravažiavo šimtai tokių pat motorizuotų homoseksualistų porų. Tie puikavosi ir išsidirbinėjo labiau, negu lesbietės, ypač pasižymėjo vyriškos lyties “draugužės”, kurie sėdėjo keleivių vietoje.
Po motorizuotų lesbiečių ir homoseksualistų, sekė sadomitų kolona ant dviračių. Ant keleto sunkvežimių platformų pravažiavo homoseksualistų sportiniai klubai, kaip ir 20-jų metų komjaunuoliai, jie darė sportinius pratimus iš šūkavo lozungus. Nesustodama grojo garsi muzika, skambėjo dainos, kurias atliko sodomistiniai orkestrai ir chorai.
Po motociklininkų ir sodomitų ant sunkvežimių platformų, gatve traukė nesuskaičiuojamos kolonos pėsčių sodomitų ir kitokių iškrypėlių. Skambėdami grandinėmis ir plakdamiesi rimbais praėjo niūrūs mazochistai ir sadomazochistai. Po nedidelės pauzės paskui pėsčiuosius sodomitus dešimtimis motociklų pravažiavo zoofilai – moterys ir vyrai. Motociklų lopšeliuose su kiekvienu sėdėjo mylimas gyvūnas, kai taisyklė, šuo. Motociklistus vėl pakeitė pėsčiųjų sodomitų kolonos. Būriu praėjo azijatų homoseksualistų kolonos – japonai, kiniečiai, korėjiečiai.
Po azijatų sodomitų, gėjų ir lesbiečių kolonų, periodiškai besikeičiantys žygiavo kolonos asmenų ir organizacijų, kurios palaikė sodomitus. Važiavo daugybė automobilių su sadomitus sveikinančiais plakatais nuo Amerikos valstybinių, religinių ir kultūrinių įstaigų.
Ypač įspūdingai atrodė prabangūs limuzinai, kuriais važiavo aukšti valstybiniai valdininkai ir stambių korporacijų vadovai. Tarp tų limuzinų buvo mašinos su JAV Kongreso ir vyriausybiniais numeriais.
Atskiromis kolonomis praėjo biseksualai ir transvestitai, o už jų vėl sadomitus palaikančios įvairios organizacijos. Ryškiai atrodė didelė kolona, kurios priekyje nešė plakatą, kuriame buvo parašyta “Judėjai palaiko gėjus ir lesbietes”. Grojant garsiai muzikai, padėję vienas kitam ranką ant peties ir taip sudarę ratą, judėjai šoko nacionalinius šokius ir kvietė visus judėjus prisidėti prie jų.
Šimtus mašinų su platformomis, ant kurių artistai atliko įvairius muzikinius numerius, vėl keitė sodomistus palaikančios kolonos ir grupės – nuo televizininkų, nuo futbolistų, nuo lakūnų ir t.t.
Nuolankiai ėjo sodomitus palaikantys amerikiečių šventikai. Kiekvienos grupės priekyje plakatas su bažnyčios pavadinimu. Ypač skaitlinga buvo San Francisko episkopalinės bažnyčios kolona, kuriai vadovauja episkopas Svingas, kuris buvo iniciatoriumi kuriant antikristo bažnyčią – Jungtinių Religijų Susivienijimą. Po episkopalistų ėjo liuteronai, už jų baptistai, metodistai, unitai, miesto bažnyčia, evangelistai ir t.t. Kai kurie nešė plakatus: “Dievas – gėjus”...
O dabar persikelkime dar toliau į vakarus – per Ramųjį vandenyną ir susipažinkime su analogiškų eitynių aprašymu tolimoje Australijoje, Sidnėjaus mieste.
Agentūros Associated Press korespondentas – Mike Corder mums praneša, kad pederastų ir lesbiečių paradas Sidnėjuje reguliariai vyksta nuo 1967 metų, ir šį kartą susirinko virš 750 tūkstančių žmonių. Kaip ir Niujorke, pederastų kolonos ėjo prestižiniu miesto rajonu – Paddington. Prieš gerbiamą australiečių publiką pravažiavo virš 200 sunkvežimių, kurie buvo papuošti teminėmis skulptūrų grupėmis. Parade taip pat dalyvavo grupė Australijos aborigenų-pederastų, jie buvo išsidažę ryškiomis spalvomis, vilkėjo mini-sijonėlius iš žolės ir nešė didžiulį rožinį bumerangą. Miesto biudžeto duomenimis, tas renginys miestui atnešė virš 100 milijonų dolerių – miesto svečių sąskaita, kurie specialiai atvyko į šias iškilmes.
Ir taip, susipažinę su pederastų ir lesbiečių “liaudies šventėmis” Niujorke, San Franciske ir Sidnėjuje, paklauskime, ką apie šią problemą mano specialistai.
Mes jau anksčiau kalbėjome, kad homoseksualumas – tai to Blogio Medžio šaknis, ant kurio auga ir visi kiti degeneratyvūs nukrypimai, todėl, pasikaskime giliau po tuo Medžiu ir pasižiūrėkime į jo šaknų sistemą.
Savo laiku, 1949-1950 metais, kai Amerika dar tik pradėjo psichologinį karą prieš komunistinę sistemą, tai padaryti pavedė centrinei Amerikos žvalgybai – CŽV, o CŽV pagalbos paprašė Harvardo universiteto, kur, vadovaujant profesoriui Natanui Leites ir buvo sukurtas Harvardo projektas. Tame Harvardo projekte aš taip pat kai kurį laiką dirbau, žinoma, visiškai nežinodamas ir nesuprasdamаs tos projekto dalies, kuri buvo griežtai užslaptinta.
Netrukus Amerika Harvardo projekto pagalba išplėtė naują psichologinį karą prieš komunistinę sistemą ir tas karas buvo grindžiamas draugo Lenino latentinio homoseksualumo Kompleksu. Tas psichologinis karas tais pačiais principais vyksta iki pat šių dienų ir tai, kas vyksta su disidentais, nesutinkančiais, kitaip galvojančiais ir tarybiniais beprotnamininkais, visa tai – to psichologinio karo elementai, Harvardo projekto uogelės...
Kažkada seniai, 1936 metais, aš išlaikiau savo pirmus egzaminus iš marksizmo-leninizmo kurso ir gavau įvertinimą – “puikiai”. Sekančią dieną aš sužinojau liūdną naujieną – naktį, po egzaminų priėmimo, mūsų profesorių areštavo. Kaip liaudies priešą. Pasirodo, jis – raudonosios profesūros Instituto auklėtinis, – mums skaitė ne marksizmą-leninizmą, o kažkokią ereziją. Tai buvo Didžiojo Valymo laikai, kai Stalinas naikino visus leniniečius. Tuojau pat pasklido gandai, kad areštuos visus, kas prie to profesoriaus egzaminus išlaikė pažymiui “puikiai”. Tarp studentų kilo lengva panika, bet viskas pasibaigė tuo, kad kitas profesorius mums pakartojo kursą, ir vėl buvau įvertintas “puikiai”.
Per savo gyvenimą Tarybų Sąjungoje aš keletą kartų laikiau egzaminus iš marksizmo-leninizmo pagrindų, pavyzdžiui, kai stojau į aspirantūrą, ir visą laiką mane įvertindavo “puikiai”. Todėl, kai Harvardo profesoriai su savo sionišku išminčiumi Natanu Leites man pradėjo dėstyti kažkokį naują marksizmą-leninizmą, taip sakant, iš pagrindų, aš vėl pradėjau tą mokslą rimtai studijuoti. Reika pasakyti, kad, skirtingai nuo tarybinio marksizmo-leninizmo kurso, harvardiškas kursas buvo užslaptintas ir buvo dėstomas pačiu aukščiausiu lygiu. Nuo komunistinės Rusijos vado Lenino iki amerikiečių prezidentų Ruzvelto ir Trumeno, ir todėl, kad tas dalykėlis buvo labai ir labai nešvarus, – tai ir amerikiečių ČŽV, ir tarybinis KGB, visa tai puikiai žinodami, apie tai tylėjo. Tyli iki pat šiol...
Ir taip, kurgi harvardiško marksizmo-leninizmo esmė? Kad suprasti šį reiškinį, atsiverskime daktaro-psichiatro A. M. Kričo knygą “Homoseksualumas”, Niujorkas, 1954 metai, 346 psl. Ši knyga susideda iš 37 mokslinių straipsnių, be to, viena pusė – ta pačių homo parodymai – vyrų ir moterų, o kita pusė – žinomų daktarų-psichiatrų parodymai, bet po bendra daktaro Kričo redakcija. Išanalizuokime labiausiai charakteringas tos knygos vietas. Įžanginiame žodyje daktaras Kričas pabrėžia charakteringus garsiosios daktaro Kinsi statistikos ypatumus apie tai, kad apie 50% vyrų turi homoseksualių polinkių, bet tik 4% iš jų yra tikri homikai, t.y., tuo užsiiminėja visą savo gyvenimą (įžanginio žodžio 9 psl.), likusieji 46% – tai kandidatai, prijaučiantieji ir pakeleiviai tos partijos, kurios vardas – Legionas. Aš manau, kad štai tie daktaro Kinsi 46% ir sudarė daugumą tų žiūrovų, kurie stovėjo ant šaligatvių homoseksualistų parado metu Niujorke. Kartoju, visi jie buvo kandidatai, pakeleiviai ir prijaučiantys, – visi tie, apie kuriuos Biblijoje pasakyta: “Mano vardas Legionas, nes mūsų daug”
(Evangelija pagal Morkų 5:9).
Pagal gero tono taisykles, moteris visada reikia praleisti į priekį, tikriausiai todėl daktaras Kričas, kaip tikras džentelmenas, liudyti pirmiausiai išleidžia savo lesbietes, kurios tiesiai pareiškė:
“nors mes ir išsiskiriame ypatingu mąstymo ir gyvenimo būdu, bet mums, moterims, gana lengva slėpti savo homoseksualias tendencijas” (3 psl.).
Nuo savęs pridėsiu, kad man iš savo asmeninės patirties gerai pažįstamas bendravimas su savo “idealia nuotaka” – Nataša Klarkson, buvusia Maier. Toliau, lesbietės:
“nesugeba mylėti arba draugauti, todėl mes dažnai tampame psichinių ligų aukomis” (4 psl.).
Pastebėkite, jos pačios kalba apie homosekso sąsajas su psichinėmis ligomis.
“Kai aš pažvelgiau į žodynėlius, – prisipažįsta eilinė lesbietė, – tai iš karto sužinojau, kad aš ne tik homoseksualistė, bet ir išskirtinai nemaloni asmenybė, kurios kiekvienas padorus žmogus privalo vengti, kaip maro. Aš girdėjau apie degeneratus, bet niekada negalvojau, kad daugelis mane tokia laikytų, jeigu tik apie mane daugiau žinotų”.
Atkreipkite dėmesį į tą nuoširdų prisipažinimą. Štai todėl filosofai ir sako, kad “šėtonas pavojingas ne tada, kai jis pasirodo ir mus gąsdina, o tada, kai mes jo nematome. Kai mes jį pamatome, tai jis atrodo apgailėtinas ir juokingas”. Niekada nepamirškite, kad kiekviena antra jūsų pažįstama daugiau ar mažiau – tokia... Visa tai – partijų partija ir sąjungų sąjunga, ir su normaliais žmonėmis tokios raganos, kaip taisyklė, niekada nesugyvens.
* – Vienas žinomas muzikantas-homoseksualistas interviu metu kartą tiesiai pareiškė, kad, jeigu jo kolektyve sužinotų kad jis NE pedikas, tai jį labai greitai iš to kolektyvo išgyvendintų...
– Taip-taip-taip, muzikantų gretose, ypač džiazo, labai daug “žydrų”.
Toliau daktaro Kričo pacientės tęsia savo išpažintį:
“Ištekėjusi lesbietė prišaukia nelaimes ne tik savo vyrui, bet ir sau. Ji neišvengiamai bus šalta žmona ir dažnai jos nervai neišlaiko tokios įtampos. Ištekėdamos lesbietės net neįsivaizduoja, kokios galingos homoseksualinės tendencijos. Yra tik viena išimtis: kai lesbietė išteka už pederasto” (8 psl.).
Kaip sakydavo mano senas bičiulis, draugas ir poetas Vanka Elaginas: “Tai 69 būdai būti nelaimingam...”
. Tai labai geras ir tikslus pasakymas. Tarp kitko, aš specialiai čia nurodau puslapius. Tai tiems, kas panorėtų viską patikrinti arba panorėtų detaliau paskaityti šią įdomią knygą.
Toliau cituoju daktaro-psichiatro Kričo knygą “Homoseksualistai”: “Vienas iš spąstų, kurių reikėtų saugotis, tai alkoholis”
. Tai savaime suprantama – tada nusilpsta stabdantieji momentai ir prislopintas homoseksas prasiveržia į paviršių. Atrodo, dėl to išsidavė Slavikas Pečatkinas – mano komisaro Aleksejaus Milrudo minjonas. Slavikas dėl girtumo supainiojo mane su Alioša ir, atsitiktinai pamatęs, kad man taisantis marškinius prasisegė kelnių praskiepas, puolė prieš mane ant kelių ir maldaudamas plačiai išsižiojo... Štai kokie keisti epizodai vyko tame psichologiniame kare...
* – Komiškas epizodas...
– Taip-taip-taip. Bet už tokių komiškų epizodų slypi didžiulės tragedijos ir stambios nesėkmės daugelio pasaulio valstybių žvalgybose. Aleksejus Milrudas tada buvo mano prižiūrėtojas nuo amerikiečių žvalgybos. Juk tada aš buvau Pokarinių Emigrantų iš TSRS Centrinio Susivienijimo (COPE) prezidentu. Tai yra, Aleksejus Michailovičius Milrudas, o man – Alioša, prie manęs buvo komisaru nuo ČŽV, o todėl, kad jis buvo žydas ir pederastas, tai jis buvo akivaizdi iliustracija to reiškinio, kurį vadina – “žido-masoninis komisaras”. Šiandiena Maskvoje, bendrijoje “Atmintis”, vis valkioja ir valkioja – “žido-masonystė”, “žido- masonystė”, bet dorai paaiškinti to reiškinio niekas nesugeba...
* – Visi tik – teoriškai...
– Taip-taip-taip. Tarp kitko, kai vienas iš mano skaitytojų patriotinio judėjimo “Atmintis” pripažintam vadui Dmitrijui Dmitrijevičiui Vasiljevui uždavė klausimą: “Koks jūsų požiūris į Grigorijaus Klimovo knygas ir jo Aukštąją Sociologiją?” – tai gavo atvirą ir trumpą atsakymą: “Chrenovas!”. Štai kodėl jie šia tema tik teorijomis ir užsiiminėja...
* – Grigorijau Petrovičiau, o kodėl D.D. Vasiljevas, rusų patriotas-monarchistas, judėjimo “Atmintis” vadas – “chrenovai” žiūri į jūsų Aukštąją Sociologiją?
– Nežinau, nežinau... Pagalvokite patys...
Pavyzdžiui, buvęs tos organizacijos narys, vėliau išvarytas už moralinį pasileidimą – Aleksandras Robertovičius Štilmarkas, sukūrė savo organizaciją, kurią pavadino “Juodoji šimtinė”. Toje organizacijoje jis pradėjo aršiai kovoti už monarchijos ir tikrosios pravoslavijos atkūrimą Rusioje... Bet neseniai man pranešė, kad jis savo laikraštyje “Juodoji šimtinė” atspausdino Aukštąją Sociologiją triuškinantį straipsnį, kurį pavadino “Nuogas karalius ir CRUšnikas, kaip rusų patriotinio judėjimo ideologas”. Kad neatimčiau jūsų brangaus laiko, pateiksiu tik vieną citatą iš to straipsnio:
“...“Patriotinio” idiotizmo apofeozas ir savo Pravoslaviško tikėjimo ir Tėvynės išdavystė yra ažiotažas dėl bedieviškų knygų bedievio ir klinikinio bepročio Grigorijaus Klimovo, kuris, be viso to, yra JAV Centrinės Žvalgybos Valdybos etatinis bendradarbis ir tarybinių specialiųjų tarnybų agentas. Kam jis tarnauja iš tikrųjų, lieka neaišku, bet, sprendžiant iš jo knygų – paprasčiausiai, tarnauja šėtonui. Bet tai nesutrukdė “patriotams” priimti Klimovo “atviravimus” už paskutinės instancijos tiesą...”
Atidžiai perskaitęs visą jo straipsnį, aš nusprendžiau atidžiau pasidomėti straipsnio autoriumi ir apie tą “pravoslavišką monarchistą”, judėjimo “Juodoji šimtinė” lyderį užklausiau informacijos pas vieną iš bendrijos “Atmintis” bendradarbių, kuris gerai pažinojo Štilmarką dar pagal darbą bendrijoje “Atmintis” ir kurį jis ne kartą priėmė savo bute.
Atsakymas atėjo gana greitai: “Aleksandras Robertovičius Štilmarkas – buvęs mokyklos mokytojas, nepilnamečių mokinių tvirkintojas ir už tai išvarytas iš mokyklos. Jis buvo bendrijos “Atmintis” narys, ir iš tos organizacijos buvo išvarytas už vedusiam žmogui netinkamą ir amoralų elgesį...”
Štai ir dar vienas patriotas išsidavė... Žirinovskis, Govoruchinas, pederastas-Limonovas, pederastas-episkopas Nikonas Jekaterinburgietis, pederastas-episkopas Gurijus Korsunskis, pederastas-metropolitas Nikodimas (Rotovas), Štilmarkas... Kas sekantis?
* – Grigorijau Petrovičiau, o Stanislavas Govoruchinas taip pat neigiamai vertina Aukštąją Sociologiją?
– Taip-taip-taip. Jo pasisakymo Sibire metu, vienas iš mano skaitytojų taip pat jo paklausė – “Ar jūs skaitėte Grigorijaus Klimovo knygas ir kaip jas vertinate?” Govoruchinas iš netikėtumo prarado amą, o vėliau išrėkė – “Skaičiau!!!”, po to mano knygas apkeikė negražiais žodžiais ir, visiškai išmuštas iš vėžių, greitai pabaigė savo pasisakymą...
Aš tada dar pagalvojau – kodėl gi to rusų patrioto, filmo “Rusija, kurią mes praradome” režisieriaus buvo tokia keista reakcija į mano “Aukštąją Sociologiją”? Atsakymo ilgai laukti nereikėjo – neseniai man iš Rusijos atvežė keletą Olego Platonovo knygų tomų iš serijos “Rusijos erškėčių karūna”, kurias skaitydamas aš radau informaciją, kad Stanislavas Govoruchinas – masonas. Dabar man pasidarė aiškesnė priežastis, kodėl tokia jo audringa reakcija į mano knygas...
* – Grigorijau Petrovičiau, o kokia būtų reakcija į jūsų knygas jūsiškio žido-masoniško komisaro Aliošos Milrudo?
– Taip, manau, kad tokia pat, kaip ir Stanislavo Govoruchino arba kaip Štilmarko... Aš savo karčia patirtimi seniai pajutau, kas tai yra masonystė ir kas tai yra žido-masoniška komisarystė, kurią įvedė dar Vladimiras Iljičius Leninas-Blankas su Leiba Davydovičiumi Trockiu-Bronšteinu. Tokiu pat komisarų institutu sėkmingai naudojasi ir amerikiečių žvalgyba. Juk komisaras – tai partijos prižiūrėtojas. Bet kokios partijos. Priskirtas prie pulko vado, jis turi didesnę valdžią už patį pulko vadą. Akivaizdus to pavyzdys – mano žido-masoniškasis komisaras Alioša Milrudas COPE...
Su tais žmonėmis aš dirbau penkis metus, bet turiu sąžiningai prisipažinti, tada aš daug ko nesupratau. Tarybų Sąjungoje apie bionegatyvą nerašė, o specialaus pasiruošimo tais klausimais aš neturėjau. Juk apie tai aš žinojau tik iš necenzūrinių keiksmažodžių, todėl, turėdamas ausis – daug ko negirdėjau, turėdamas akis – daug ko nemačiau. Slavikas Pečatkinas ir Alioša Milrudas buvo profesionalūs žvalgybininkai, o aš buvau inžinierius-elektrikas, kuris likimo valia tapo COPE prezidentu. Tame įvykyje su prasisegusiu kelnių užtrauktuku aš taip nieko ir nesupratau, todėl apie tai niekam ir niekada nepasakojau, bet Pečatkinas vis viena pasakė Milrudui apie tai, kad jis tada per girtumą išsiryškino, o Alioša tada pradėjo belsti toliau. Maža kas gali būti... O jeigu aš viską supratau...
Kaip jūs manote, į kokią žvalgybą jis pirmiausiai nubėgo? Į amerikiečių ar tarybinę? Aš manau, kad jis, vis dėl to, nubėgo į tarybinę žvalgybą!
* – Bet jis juk dirbo amerikietiškoje?!
– Taip, bet, kaip taisyklė, ČŽV juos girdė, o KGB melžė. Daugelis pederastų buvo dvigubais agentais, ir pats velnias nesusigaudys, kuriems jie dirbo daugiau...
Toliau panagrinėkime daktaro Kričo knygą: “Kai kurie iš mūsų, degeneratų, kankinasi dėl to, kad mes – “blogis”, nors mes jokie ne degeneratai, bet daugelis mus taip vadina”
(10 psl.). O dabar prisiminkite gražią formulę apie tai, kad pagrindinis šėtono triukas yra noras įrodyti, kad jis neegzistuoja. Sekantis homoseksualistas pareiškia:
“...geriausias kelias mus apsaugoti nuo vienatvės ir nepilnavertiškumo jausmo silpnesnių žmonių sąskaita – tai suteikti mums galimybę sužinoti savo vietą gyvenime. Tada mažiau homoseksualistų bus psichiatrinėse ligoninėse ir gydytojų-psichiatrų priimamuosiuose”.
Atkreipkite dėmesį, jis vėl aiškiai nurodo į tiesioginį homoseksualumo ryšį su psichinėmis ligomis ir tuo pat metu tiesiog maldauja duoti jam paskaityti mūsų paskaitų konspektus...
* – Grigorijau Petrovičiau, jeigu liberalai vėl pradės jums priekaištauti, kad jūs visas tas paskaitas sugalvojote be reikalo – štai pačių homoseksualistų tvirtinimai įrodo, kad patys žmonės prašo jiems paaiškinti, kas su jais vyksta.
– Taip-taip-taip. Labai daug homikų patys nesupranta tos problemos sudėtingumo.
* – Čia reikėtų prisiminti Bažnyčios poziciją šiuo klausimu, kuri smerkia homoseksualizmo AKTĄ, bet ne pačius homoseksualistus. Tai yra, jeigu žmogus gimsta homoseksualistu,– tai ne jo kaltė, o kalti jo degeneratyvūs tėvai, kurie, nežinodami Aukštosios Sociologijos, bandė apgautį patį Viešpatį Dievą. Tai – bausmė jam, taip sakant, už tėvų nuodėmes. Ir, jeigu degeneratas savyje tą blogį nugalės, jeigu pasirinks teisingą gyvenimo kelią ir toliau nedaugins degeneracijos šėtono, tai niekas jo už homoseksualumą nesmerks...
– Taip-taip-taip. Jis tada pereis į kitą prislopintų homikų kategoriją. Kalbėti šia tema neišpasakytai sunku. Paprasčiausiai, daugelis homikų jūsų gali pradėti nekęsti... Panašu, kad būtent tai turėjo omeny Kristus, kai sakė: “Ne sveikiems reikia gydytojo, o ligoniams” (Lukas 5:3 1-32). Visi jo pamokslai baigėsi tuo, kad jį nukryžiavo. Pasitikrinimui jūs šiomis temomis patys galite pasikalbėti su draugais ir pažįstamais. Taip sakant, atlikite “namų užduotį”. Atlikite šį laboratorinį darbą ir pamatysite, kad pusė jūsų draugų pradės audringai protestuoti, šnypšti ir spjaudytis. Kodėl? O jūs prisiminkite apie daktaro Kinsi 50% nuodėmingųjų...
* – Tipiška reakcija bus šūkavimai “neetiška”, “tai purvina tema”, “apie tai geriau patylėti” ir t.t...
– Taip-taip-taip. Būtent todėl kai kurie filosofai ir sako, kad pagrindinis šėtono triukas – įrodyti, kad jis neegzistuoja, kad jis Niekas ir Niekis... O kiti filosofai priduria: “Taip, tas Niekas – niekina”. Keista, ar ne?
Toliau daktaras Kričas aprašo žmoną-lesbietę, kurią pasiuntė pas psichiatrą, nes ji pradėjo kalbėti apie savižudybę. Vyrui tai nusibodo ir jis jai patarė: “Jeigu tau taip labai prireikė savižudybės, tai, būk gera, padaryk tai kitame mieste ir nors čia nesuteršk mūsų šeimos vardo”. Vietoje savižudybės, ji susidėjo su kita lesbiete, jau 14-ta pagal skaičių...
O štai kokią frazę iš Biblijos, tiksliau, Senojo Testamento, daktaras Kričas paėmė vietoje savo knygos sekančio skyriaus pavadinimo – “Tavo meilė buvo geresnė už bet kokios moters meilę”. Tai – iš biblinio aprašymo apie piemenėlio Dovydo ir karalaičio Jonatano meilę. Tai sako būsimasis karalius Dovydas karalaičiui Jonatanui.
Po to skyriaus pavadinimu daktaras Kričas pasakoja gana netipišką istoriją apie laimingą pederastą, kuris patenkintas savo gyvenimu ir pas psichiatrą užsuko šiaip sau, pasikalbėti apie šį bei tą... (52 psl.). Bet sekančioje istorijoje, aprašytoje 73 puslapyje, kitas homoseksualas dėsto istoriją apie savo kartų gyvenimą: “...Aš pasmerktas amžinai vienatvei, aš neturiu moralinės teisės kurti šeimos, apkabinti vaiko, kuris mane pavadintų tėčiu”
. Toliau daktaras Kričas paaiškina: “Visuomenė persekioja tuos nelaimingus sutvėrimus iki pat mirties arba priverstinai sutuokia, o vėliau pasigardžiuodami rodo pirštais: «Pasižiūrėkite, kas tai per degeneratai!»...”
.
Taip, tokį pacientą galima tik užjausti, bet aš, vis dėl to, labiau užjaučiu normalius žmones, kurie, nieko apie tai nežinodami, tuokiasi su tokiais degeneratais, o vėliau visą gyvenimą kenčia dėl to, kad nežinojo Aukštosios Sociologijos dėsnių. Štai todėl aš ir skaitau visas šias paskaitas, kad jos būtų naudingos kaip sveikiems žmonėms, taip ir bionegatyvams.
O štai – įdomi informacija: “Penkiolikmetis neurosteniškas berniukas metų metais treniruodamasis, savo nugarkaulį padarė tokį lankstų, kad galėjo lengvai pasiekti ir čiulpti savo lytinį organą”
(78 psl.).
* – Juokas pro ašaras su tais homikais. Tiesiog bekaulis berniukas. Cirke galima rodyti...
– Taip, o sekantis homikas prisipažįsta: “...tiesą sakant, moterys man kelia šleikštulį net tada, kai oficientė man atneša valgį”
(84 psl.). Kitas gi pedrila buvo vienintelis šeimoje išgyvenęs berniukas iš 10 vaikų. Visi likusieji išmirė vaikystėje. Jūs manote, kad tai buvo alkoholikų šeima? Deja. Tėvas – žinomas daktaras, motina – aiški psichopatė.
88 puslapyje aprašyta tai, kas vadinama socialiniu nusikaltimu, t.y., kraujomaiša. Paciento tėvai buvo giminaičiai, o jų vienintelis palikuonis gyvenimui užsidirbo kaip homoseksualus prostitutes ir, kaip jis pats tvirtino, neblogai uždirbdavo.
Štai dar vienas pavyzdys – dar vienas užpakaliu uždarbiaujantis homoprostitutas. Tarp kitko, jo tėvas buvo 33 laipsnio masonas (91 psl.).
* – Oho! Grigorijau Petrovičiau, juk tai aukštojo pilotažo paukštis! 33 laipsnio masonystę paprastai turi amerikiečių prezidentai ir JAV Aukščiausiojo teismo nariai.
– Taip-taip-taip. Tėtis – stambus masonas, o sūnelis – homoseksualus prostitutas... Tarp kitko, JAV prezidento Reigano sūnus buvo baleto šokėjas, jis neseniai viešai prisipažino apie tai, kad jis dažnai santykiauja su savo baletinių šokių instruktoriumi ir mėgaujasi vienalyte meile... O JAV prezidento Ronaldo Reigano duktė – neseniai apsinuoginusi nusifotografavo porno žurnalo viršeliui, kur jos nuogus spenelius tampė galingos negro rankos... Tame pat žurnale ji atspausdino keletą savo essė, viename iš kurių ji aprašo savo svajonę namuose turėti ne paprastas kėdes, o kėdes su ant sėdynių styrančiais – mediniais vyriškais organais. Kad jos garsių tėvų svečiai už šventinio stalo jaustųsi prabangiau... (Sekančią dieną – 1999 metų pabaigoje – prezidentas Reiganas pavirto išprotėjusiu senuku, kuris nepažinojo nei savo žmonos, nei savo vaikų, nei savo apsauginių, – Redakcija.)
Bet, nenuklyskime į šalį. Daktaras Kričas savo knygoje pateikia dar daug įdomių faktų. Pavyzdžiui, jis rašo: “Kai kurie homikai atiduos jums širdį, o po minutės jums perkąs gerklę
”.
Gera tokių santykių iliustracija yra žinomo revoliucionieriaus Pinkaus Rutenbergo bendravimas su ne mažiau žinomu – popu Gaponu. Pinkas Rutenbergas gimė 1878 metais Poltavščinos gyvenvietėje Romni. Būsimojo revoliucionieriaus tėvas buvo 2-s gildijos žydų pirklys, o motina – rabino Pinkaus Margolinio duktė iš Kremenčugo. Berniukas iki 11 metų mokėsi chedere, o vėliau – realinėje mokykloje. Mokyklą baigė su pagyrimu ir buvo pirmasis žydas, priimtas į Peterburgo Technologinį institutą, kurį jis taip pat baigė su pagyrimu. 1904 metais Pinkas buvo paskirtas Putilovo gamyklos instrumentinių dirbtuvių viršininku, netrukus suartėjo su popu Gaponu ir tapo jo “artimiausiu padėjėju”.
1905 m. sausio 9 dieną Pinkas Rutenbergas organizavo darbininkų eitynes prie Žiemos rūmų su peticija carui (kurio tą dieną mieste nebuvo).Ta diena vėliau į Rusijos istoriją buvo įrašyta kaip “Kruvinasis sekmadienis”.
Pinkas Rutenbergas asmeniškai sudarė darbininkų judėjimo maršrutą, ir pats ėjo pirmose gretose šalia popo Gapono. Jis net uždengė popą savo kūnu nuo pradėjusių šaudyti kareivių kulkų. Pinkas užgulė jį visu savo kūnu, parvertė ant žemės ir taip jie gulėjo vienas ant kito tol, kol baigėsi šaudymas. Vėliau Pinkas nuvedė Gaponą į saugią vietą ir padėjo jam išvykti į užsienį.
Tuo pat metu Pinkas Rutenbergas taip pat žinomas ir kaip... to paties popo Gapono žudikas. Rutenbergas popą Gaponą tada įviliojo į butą-spąstus, kur Gaponas buvo pakartas ant kablio rūbams...
1925 metais Rusijoje buvo išleista Petro (Pinkaus) Rutenbergo atsiminimų knyga, pavadinta “Gapono nužudymas”. O štai jums dar kelios pikantiškos detalės iš to žmogaus biografijos – tam, kad susituoktų su Olga Chomenko, Pinkas Rutenbergas... apsikrikštijo. Kai žmona jam pagimdė tris vaikus, revoliucionierius Pinkas nusprendė... sugrįžti atgal į judaizmą.
Savo iniciatyva jis įvykdė rūsčias viduramžiškas apeigas – viešai nusižemino prieš bendruomenę, atsigulė ant žemės prie sinagogos slenksčio ir priėmė tikėjimo išdavikui priklausančius 30 kirčių rimbu. Po to jam buvo atleista. Žmoną ir vaikus jis metė, tapo aršiu sionistu ir mirė nuo vėžio 1942 metais Palestinoje, būdamas labai turtingu žmogumi.
Beveik kiekviename Izraelio mieste yra Pinkaus Rutenbergo gatvė, nors, skirdamas savo turtus universiteto statybai Haife, Pinkas kategoriškai uždraudė jo vardu pavadinti miestus, gyvenvietes ir gatves. Rutenbergo dviejų tomų biografijoje, kurią parašė Eli Šaltiel, pateikta jo gyvenimo šioje pažadėtoje žemėje ataskaita – “Gyveno jis vienas, be šeimos. Asmeninio gyvenimo jis neturėjo. Jis gyveno visos šalies interesais, visas jėgas atidavė visuomeniniai veiklai...”
* – Grigorijau Petrovičiau, o kodėl jūs manote, kad tai buvo homoseksualistų pora?
– Pinką Rutenbergą pagimdė rabino duktė, o kas tai yra, mes jau kalbėjome ankstesnėse paskaitose. Na, o šventikas, popas Gaponas, geriausias revoliucionieriaus judėjo Pinkaus Rutenbergo draugas, sprendžiant iš visko, taip pat buvo iš tos pačios kategorijos. Panašu, kad jie buvo meilužių porelė, kaip tarp šventiko palikuonio Engelso ir rabino Mordochajaus Levi palikuonio (Karlo Markso). Tarp kitko, Engelsas net įsisūnijo savo meilužio nesantuokinį sūnų ir taip, kaip Rutenbergas, mirė pasenusiu viengungiu, nors abu jie buvo labai turtingi.
Kad viską geriau suprastumėte, pateiksiu dar vieną įdomią informaciją – JAV 60 milijonų katalikų Komuniją priima iš 46 tūkstančių katalikų šventikų rankų ir, kaip neseniai savo skaitytojams paskelbė laikraštis Kanzas Sity Star, – katalikų šventikai jau šimtais lėtai miršta nuo AIDS. Priėjo iki to, kad dauguma seminarijų iš savo studentų pradėjo griežtai reikalauti priduoti kraują ir pasitikrinti, ar neserga šia liga. Toliau laikraštis pateikia tokią įdomią statistiką – Sergamumas AIDS tarp katalikų šventikų keturis kartus didesnis, negu šalies vidurkis...
Tai – vidutiniškai šalyje, o Kanzaso ir Misurio valstijose sergamumas AIDS tarp katalikų šventikų septynis kartus didesnis. Šventikas A. W. Richard Sipe, kuris 30 metų tyrė seksualines problemas bažnyčioje, skaito, kad imant visos šalies statistiką, sergamumas AIDS tarp katalikų šventikų aštuonis kartus didesnis, o žinomas psichiatras ir AIDS specialistas Joseph Barone tvirtina, kad sergamumas AIDS tarp katalikų šventikų vienuolika kartų didesnis už šalies vidurkį.
Esmė tame, kad daugelis mirties atvejų nuo AIDS tarp šventikų gėdingai slepiami ir praeina pagal kitas kategorijas, nes gydytojai nenori kompromituoti bažnyčios ir todėl įrašo, kad katalikų šventikai mirė ne nuo gėdingo AIDS, bet dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, Niujorko episkopas Emerson J. Moore netikėtai paliko tarnybą savo eparchijoje ir išvyko į tolimą periferiją į Minesotos valstiją, kur netrukus mirė AIDS nešiotojų prieglaudoje. Mirties liudijime gydytojai įrašė “mirė natūralia mirtimi”, o grafoje profesija, buvo nurodyta “pramonės darbininkas”...
Džonas Kenanas, katalikų šventikas iš «clinical psychologist» – šventikų AIDS nešiotojų klinikos Čikagoje (Blessed Sacrament clinic in Trinity House) pareiškė, kad ta problema jau yra kaip epidemija. Jeigu pradžioje ta klinika aptarnavo tik vietinius šventikus-AIDS nešiotojus, tai dabar, kai jis ir jo padėjėjai sukūrė ir įdiegė visų šventikų AIDS testavimo anoniminę programą, ir apie tai pranešė episkopatui, šventikai-AIDS nešiotojai pas juos pradėjo eiti iš visos šalies....
Čarlzas Izola, psichiatras-terapeutas iš Niujorko miesto socialinių paslaugų skyriaus patvirtino, kad VISI AIDS užsikrėtę šventikai, kuriuos jis konsultavo, buvo vyrai-homoseksualistai nuo 40 iki 60 metų amžiaus. Visi jie šia liga užsikrėtė homoseksualių santykių metu su savo partneriais. Kai kurie iš jų homoseksualių santykių turėjo dar mokydamiesi seminarijoje ir tai tęsė po jų įšventinimo į kunigus. Kiti – homoseksualius santykius su kitais kunigais pradėjo po įšventinimo. Kai kurie iš jų užsikrėtė AIDS santykiaudami su eiliniais savo parapijiečiais.
Bet grįžkime prie daktaro Kričo knygos “Homoseksualumas” analizės. Štai dar viena įdomi citata:
“«Pavargę» – didieji melavo ir didžiavosi tuo, kad jie degeneratai ir nenorėjo gydytis”.
Kaip jums tai patinka? Ir toliau:
“Ar homo sugeba mylėti? Tik nedaugelis gali iš tikrųjų mylėti, likusieji nesugeba nieko mylėti, išskyrus patys save”.
Prisiminkite šventą Evangeliją: “Dievas – tai meilė, ir mylintysis – yra Dieve ir Dievas yra jame”
. Štai jums skirtumas tarp Dievo ir šėtono.
Dar viena įdomi iliustracija. Pas mus, Niujorke, yra tarybinė grafienė Ščapova, ji taip pat – Lenočka Limonova, parašiusi knygą “Tai aš – Elena. Interviu su savimi” kurią redagavo poetas Kuzminskis. Štai jos fotografija.
* – Puiki mergina... Bet kuris vyras svajotų tokią vesti... Koks mergaitiškas nekaltumas nuostabiose akyse...
– Taip... Ta nuostabi tarybinė grafienė Ščapova pati prisipažįsta, kad ji – lesbietė, sadistė ir narkomanė iš trečiosios bangos. Be to, ji – buvusi rašytojo-pornografo pederasto Ediko Limonovo žmona.
Tai štai, ta grafienė Ščapova savo knygoje “Tai aš – Elena” aprašo tokius dalykus, apie kuriuos net aš, purvinų reikalų profesorius, turiu prisipažinti, kad to dar nebuvau girdėjęs. Kuo gi užsiiminėjo buvusi rašytojo-pederasto Ediko Limonovo žmona? Pasirodo, ji prie savo klubų prisirišdavo guminį vyrišką organą ir juo į užpakalius smaukydavo vyrus-pederastus, prieš tai juos pririšusi prie stulpo ir su jais papildomai išdarinėdavusi įvairius neaprašomus sado-mazohistinius dalykėlius.
O štai jums kita fotografija iš tos knygos – ta pati tarybinė grafienė Ščapova jau visiškai nuoga sėdi ant juodo žirgo. Jos kairėje kabo kruvina mėsos skerdiena, centre – pati nuoga lesbietė ant žirgo, o dešinėje – užsidėjęs napoleonišką trikampę ir apsivilkęs juodos odos rūbais, stovi emigracijos dailininkas Michailas Šemiakinas, kurį savo laiku išmetė iš Tarybų Sąjungos. Toje fotografijoje jūs rasite viską – ir Napoleono kompleksą (Šemiakinas ant galvos nešioja trikampę, t.y., aiški didybės manija), ir sado-mazochistinius atributus juodų odinių rūbų pavidalu, kuriais jis apsirengęs nuo galvos iki kojų ir apnuogintą moterišką kūną, sėdintį ant gyvo juodo žirgo, ir šalia kabančią kruviną avienos skerdieną. Tas Napoleonas-Šemiakinas netrukus ruošiasi atidaryti savo darbų parodą motinėlėje Maskvoje...
* – Grigorijau Petrovičiau, buvęs Elenos vyras – atviras pederastas Eduardas Limonovas Vakaruose turėjo įtartinai “gerą spaudą”, o dabar, Sąjungoje, staiga apsimetė nacional-patriotu, be to, jį noriai spausdina komunistiniai laikraščiai...
– Todėl filosofai apie šėtoną ir sako, kad jis – baisus apgavikas. Тoks pat apgavikas ir tas Edikas Limonovas. Vakar jis buvo anarchistu, šiandiena jis rašytojas-pederastas, o rytoj jis gali pavirsti “tikru” nacional-patriotu. Tarp kitko, savo emigracinę karjerą Limonovas pradėjo Niujorke. Iš pradžių prekiavo savo užpakaliu, kaip homoprostitutas, bet po kurio laiko buvo paaukštintas. Jį pas save virėju pasikvietė vienas žydas-pederastas, visoje Amerikoje žinomas milijonierius. Jis kažkaip sužinojo, kad Edikas, be viso kito, gerai verda ukrainietiškus barščius, na, taip ir įsimylėjo... Jie abu pasirodė esantys visų galų meistrai – ir barščius verda, ir knygas rašo, ir iš automato šaudo. Jo skandalingai pagarsėjusioje knygelėje “Tai aš – Edikas” detaliai aprašomi visi jo pederastiniai nuotykiai Niujorke. Joje – masė pornografijos, be to – šlykščios pornografijos. Bet, kartu su tuo, jis ten vaizdingai aprašė visą tą amerikietišką “laisvę”, tad, kažkuria prasme, tą knygelę galima pavadinti... patriotiška.
Šiandiena tas pederastas-patriotas laksto po visą pasaulį su mažu lagaminėliu, kuriame yra pilnas mazochistinis rinkinys: odiniai marškiniai, odiniai triusikai, ir įvairių rūšių odiniai rimbai, taip sakant, įvairiems meilės atvejams...
Prieš dešimt metų, 1977 metų sausyje, kai Limonovas buvo dar niekam nežinomas 3 evmigracijos bangos atstovas, jis iš manęs išprašė paštu atsiųsti knygą “Byla Nr. 69”, kur kaip tik ėjo kalba apie disidenciją ir disidentus. Po mėnesio jis man paskambino, pasakė, kad jis – Maskvos ir Charkovo literatūrinės bohemos atstovas, dabar dirbantis korektoriumi Niujorko laikraštyje “Naujas rusų žodis” ir paprašė leidimo atvažiuoti ir pasikalbėti “iš širdies”. Jis tada buvo isterijoje ir audringai pergyveno nesenas skyrybas su savo žmona Elena, kuri jį pametė kaip pederastą-nevykėlį, ir išėjo pas perspektyvesnius pederastus... Mane tas tipas sudomino kaip šviežutėlis tarybinės bohemos atstovas, ir aš sutikau jį priimti. Kaip šiandiena prisimenu – atvažiavo isteriškas įsiaudrinęs jaunas žmogus, kuris beveik valandą bėgiojo po mano virtuvę ir man išpažino visas savo nuodėmes.
Pasirodo, kad tai – “grynas rusas”, pravoslavas, į cerkvę vaikštantis vaikinas, poetas iš Charkovo, kurio tėvas – Benjaminas Ivanovičius, tarnavo NKVD gretose. Edikas tada man papasakojo, kad buvo vedęs jau tris kartus, be to, antroji jo žmona buvo tokia madam Rubenštain, žila žydų senutė, kuri už jį buvo daug vyresnė ir kuri po 5 metų santuokos su juo, išprotėjo dėl seksualinių priežasčių... Jo trečioji žmona Lenočka, pirmą kartą buvo ištekėjusi už seno žydo, kuris Sąjungoje jau tada turėjo baltą mersedesą... Ir tai buvo tik pradžia jo išpažinties... Jis pastoviai kalbėjo, kad žavisi mano knyga ir kad viskas, kas ten parašyta, – yra absoliuti tiesa, nes jis pats sukinėjosi tarp tų disidentų ir puikiai juos pažinojo. Matydamas, kad žmogus ne savo kailyje, aš stengiausi jo nedirginti jokiais vertinimais, o diplomatiškai raminau – na, su kuo nepasitaiko... Po valandos, šiek tiek nurimęs, ir išliejęs visus susikaupusius pergyvenimus, Limonovas pagaliau išėjo.
Kaip aš nustebau, kai po keleto metų vienas iš mano skaitytojų man atsiuntė iškarpą iš laikraščio su straipsniu “Mano interviu su Klimovu”, kurį parašė tas pats Edikas Limonovas. Aš įdėmiai viską perskaičiau, ką tas isteriškas homikas buvo parašęs savo straipsnyje ir, turiu pripažinti, kad buvau labai nusivylęs... Man tada pasirodė, kad matau atgailaujantį pederastą ir pradedantį naują, šviesų gyvenimą... Bet praktiškai viskas, ką jis parašė savo straipsnyje, buvo tik piktas melas ir to neatgailaujančio pederasto liguistos vaizduotės išraiška. Aš tada liūdnai nusišypsojau ir tą iškarpą padėjau į aplanką “Legendos ir mitai apie Grigorijų Klimovą”...
Jeigu jūs galvojate, kad Limonovas ir jo buvusi sutuoktinė grafienė Ščapova ant manęs supyks už tą, ką dabar jums papasakojau, tai labai apsirinkate. Jie bus labai dėkingi už jų literatūrinių “kūrinių” reklamą.
Bet grįžkime prie daktaro Kričo knygos “Homoseksualistai”. Pasitelkdamas psichiatrą Ferenzi, daktaras Kričas mums praneša:
“Paranojos priežastyse homoseksualumas vaidina ne atsitiktinį, o pagrindinį vaidmenį. Gali būti, kad paranoja – tai ne kas kita, kaip užmaskuotas homoseksualumas” (105 psl.).
“Paranoja” graikiškai reiškia “beprotystę”. Tai – chroniškas psichinis susirgimas, kuris charakterizuojamas įvairiausiais svaičiojimais o kartais ir haliucinacijomis. Tai yra, tas dalykas – blogiau už šizofreniją.
* – Tokią pat diagnozę žymus profesorius Bechterevas nustatė Josifui Visarionovičiui Stalinui.
– Taip-taip-taip. Ir panašią diagnozę nustatė grafui Levui Nikolajevičiui Tolstojui jo asmeninis gydytojas – žinomas psichiatras Rossolimo, kuris TSRS mirė 1928 metais. O senelis Leninas Tolstojų vadino “mūsų revoliucijos veidrodžiu”. Tos pačios revoliucijos, kuri rusų liaudžiai kainavo virš 60 milijonų žmonių gyvybių. Štai kaip “keistenybės” atsiliepia politiniame šalies gyvenime.
* – Grigorijau Petrovičiau, žinomas rašytojas Krivorotovas net siūlė L. N. Tolstojų apdovanoti dviem Lenino ordinais už jo griaunamąjį darbą ir tą dvasinį jaunimo nuodijimą, kuriuo Tolstojus užsiiminėjo.
– Taip-taip-taip. Aš taip pat manau, kad grafas L. N. Tolstojus tuos ordinus pilnai užsitarnavo.
Dabar pereikime prie daktaro Kričo knygos “Homoseksualistai” antrosios dalies. Čia pateikiami kelių žinomų daktarų-psichiatrų parodymai. Antroji knygos dalis pradedama žinomo seksologo daktaro Magnuso Chiršfeldo straipsniu, kuris pats buvo homiku ir tomis problemomis užsiiminėjo Berlyne nuo 1918 iki 1933 metų. Tarp kitko, pačiam daktarui-psichiatrui būti pederastu – tai gana įprasta istorija.
* – Panašus pažįsta panašų?
– Taip-taip-taip. Daktaras Chiršfeldas buvo sąžiningas ir padorus žydas, bet, ketvirtadalis žido Hitleris, kai 1933 metais atėjo į valdžią, netrukus pridarė jo “Seksualinių mokslų Institutą” ir pradėjo homikus gydyti... konclageriais.
Tai štai, daktaras Chiršfeldas tvirtino: “Visiškai įrodyta, kad homoseksualumas – tai giliai slypintis konstitucinis priešiškumas” (119 psl.).
“Net lytiškai dar nesubrendęs vaikas, kuris vėliau tampa homoseksualistu, išsiskiria iš kitų vaikų charakteringais požymiais” (120 psl.).
“Atliekant eksperimentą, 500 homo, kuriems buvo virš 25 metų amžiaus, paklausė, kokiame amžiuje jie pajuto homoseksualų potraukį”, – Rezultatai buvo labai įdomūs, – “nuo 4 iki 13 metų amžiaus, t.y., dar toli iki lytinio subrendimo, apie tai prisipažino 271 žmogus – 54%, t.y., dauguma”.
* – Apie tai savo knygoje rašo ir grafienė Limoniova-Ščapova. Pirmą kartą ji pajuto potraukį moteriai būdama 5 metų. Dar daugiau, ji rašo, kad ir dabar, eidama gatve, ji pagauna tokius pat meilius žvilgsnius iš 5-6 metukų amžiaus mergaičių.
– Taip. Tai – įdomus prisipažinimas. Ir tarybinės grafienės atveju mes matome, kad teorija nuo praktikos nesiskiria. Kaip sakoma, teorija be praktikos yra mirusi.
Toliau daktaras Chiršfeldas tęsia: “...nuo 14 iki 20 metų amžiaus, t.y., lytiškai subrendus, tuo prisipažino 183 žmonės – 36%, t.y., mažuma. Tokiu būdu, dauguma homosekso potraukį pajuto dar iki lytinės brandos”.
Daktaras Chiršfeldas daro išvadą, kad homosekso potraukis yra įgimtas. Štai pažodinė citata:
“Šeimos medžio tyrimai rodo, kad homoseksas yra biologinio paveldimumo rezultatas”.
Ir štai kas svarbu: Jeigu šeimoje vienas vaikas nenormalus, tai, kaip taisyklė, kiti vaikai taip pat bus nenormalūs.
* – Otto Vainingeris rašė, kad kiekvienas žmogus turi vyrišką ir moterišką pradą. Pas normalius žmones tas pasiskirstymas: 1% prie 99%. Pas biseksualius žmones – 50% ir 50%, o pas atvirus homikus, atvirkščiai, 90% prie 10%. Otto Vainingeris tai vadino spektru arba polinkiu į homoseksualumą.
– Iš tikrųjų, jokių biseksualių žmonių nėra. visi jie – homikai, kurie bando apsimesti nenormaliais žmonėmis.
Daktaras Chiršfeldas tęsia: “...ne tik jų protėviai, bet ir jų palikuonys išsiskiria vyrų ir moterų konstituciniu homoseksualumo charakteriu. Kuo daugiau matau homoseksualių vyrų ir moterų, ir nesvarbu, ar jie bus atviri ar prislopinti homoseksualai, tuo labiau įsitikinu, kad pats didžiausias homoseksualistų nusikaltimas yra jų santuokos”.
Mano knygoje tai pabrėžta raudonu pieštuku: “didžiausias homoseksualistų nusikaltimas yra jų santuoka”.
O daktaras Chiršfeldas tęsia: “... aš įsitikinęs, kad vyrai ir moterys, kurie žino apie savo homoseksualų potraukį, kalti dėl rimtos apgavystės, jeigu jie antrai pusei apie tai nepranešė visiškai aiškia forma” (125 psl.).
Taip, su šia problema kovojo mano gražuolė Nataša Klarkson. Ji man tada mįslingai kalbėjo apie kažkokią kitą meilę, kuri gali pas ją sugrįžti. Suko, suko aplink, bet tiesiai pasakyti taip ir nesugebėjo.
* – Grigorijau Petrovičiau, čia kalba eina apie santuoką su normaliu žmogumi?
– Taip-taip-taip. Tai ir yra pagrindinis nusikaltimas! Kai jie tuokiasi tarpusavyje, tai dar nieko, tiesa, su sąlyga, kad jie neprisidarytų vaikų. O štai, kai jie susituokia su normaliu žmogumi, kai jie neperspėja nieko neįtariančio normalaus žmogaus apie savo homoseksualų potraukį, tada ir įvykdomas nusikaltimas, apie kurį kalba sąžiningas žydų mokslininkas daktaras Chiršfeldas. T,y., kai homo susituokia su normaliu žmogumi ir ypač, jeigu į pasaulį paleidžiami vaikai.
“Kiekybinė ir kokybinė žala, kurią nacijos gyvybingumui padaro homoseksualų santuokos, – tęsia daktaras Chiršfeldas, – yra tame, kad tokiais atvejais iš normalių žmonių atimama galimybė turėti vaikų, o normalių vaikų iš tokių santuokų pasitaiko retai”.
Štai todėl Hitleris ir varė homoseksualistus į konclagerius. Pagal žydų daktaro Chiršfeldo receptus.
“Per devyniolika šimtmečių net tėvažudystės ir patys šlykščiausi išprievartavimai buvo mažiau atgrasūs ir nekenčiami, negu homoseksualumas. Ir ilgą laiką homoseksualistams ir net tiems, kuriuos tik įtarė tokiais polinkiais, grėsė mirtis ant laužo. Ir vėliau juos persekiojo pačiomis griežčiausiomis bausmėmis: negarbė, ekonominis atstūmimas, visų socialinių ryšių nutraukimas ir t.t. Ir, pasižiūrėkite, nekalbant jau apie antikinį pasaulį, šiuolaikinė istorija mums aiškiai rodo, didelė dalis garsių vyrų, princų, kurie turėjo realią valdžią ir turtų, kurie galėjo laikyti ištisus haremus ir turėti šimtus meilužių, pasirenkant jas iš visų pasaulio gražuolių tarpo, ir, nepaisant to – jie niekaip neįstengė nugalėti savo gėdingos aistros. Ar įmanoma pateikti svaresnius įrodymus dėl homoseksualumo paveldimo charakterio?” (126 psl.).
* – Tai yra, devyniolika amžių tai buvo skaitoma gėdingiausiu nusikaltimu, o paskutinius 19 metų visas tas brudas jau išdidžiai eina į demonstracijas, ir dar Niujorke, ir dar dalyvaujant tarptautinėms organizacijoms ir vedančiųjų universitetų delegacijoms. Kas tai per 20-jo amžiaus beprotybė? Ir kaip tik šiandiena Niujorkas yra AIDS susirgimų epicentru, t.t., pasauliniu tos ligos epicentru.
– Taip-taip-taip. Viešpats Dievas ilgai laukia, bet skaudžiai muša. Visa ta keista valdžios meilė pederastams prasidėjo nuo revoliucijos – anglų, prancūzų, italų, “didžiosios” spalio... Visos trys revoliucijos – ir Didžioji prancūzų, ir Italų, ir tarybinė Spalio – visos jos suteikė papildomų teisių žydams ir homoseksualistams. Visada jie ėjo dupletu – žydai ir homoseksualistai. Po prancūzų revoliucijos žydai gavo teisę pilietybei ir, tuo pat metu, homoseksualumas buvo išbrauktas iš socialinių nusikaltimų Kodekso. Po 1917 metų, žydai taip pat gavo masę privilegijų, o straipsnis dėl bausmių už pederastiją akimirksniu išnyko iš Baudžiamojo Kodekso ir tik 1934 metų kovo mėnesyje, kaip tik prieš Didįjį Valymą, visasąjunginis seniūnas Michailas Kalininas pasirašė įstatymą, pagal kurį homoseksualumas vėl buvo įjungtas į socialinių nusikaltimų sąrašą.
* – Ir iš karto pradėjo sodinti vedančiuosius vadovus-žydus...
– Taip-taip-taip. Daktaras Chiršfeldas iš karto po to, švelniai, bet įtikinamai pareiškia, kad daugelis jo kolegų-psichiatrų dėl homoseksualumo, paprasčiausiai, meluoja, be to, meluoja sąmoningai. Nes daktaras Chiršfeldas – žydas, todėl galima logiškai manyti, kad jis – sąžiningas homikas. Tai yra, “šventas nuodėmingasis”, o jo meluojantys kolegos, tai nesąžiningi homikai, tai yra, “nuodėmingi šventieji”.
Neseniai JAV suvedė savižudybių statistiką pagal profesijas, ir pirmoje vietoje atsidūrė gydytojai-psichiatrai. Pagrindinė savižudybių priežastis yra psichinės ligos, t.y., depresija. Ir visos tos psichines ligos, kaip taisyklė, vienaip ar kitaip susijusios su homoseksu. Todėl graikų išminčiai ir sakė: “Gydytojau – išsigydyk pats”, o romiečiai priduria – “panašus pažįsta panašų”. Štai dėl tos priežasties daugelis psichiatrų ir eina į psichiatriją, kad išstudijuotų savo ligą ir ją galėtų kontroliuoti, o tuo pačiu, galėtų būti arčiau sau panašių.
Toliau, daktaras Chiršfeldas cituoja daktarą B. Globą: “Jiems charakteringas narcisizmas ir egoizmas, abejingumas žmonėms aplamai, jie neturi nacionalinių ir patriotinių jausmų, jie niekina socialinius įstatymus, religijas. Visi jie neigia nepilnavertiškumo kompleksą, bet slepiasi po pranašumo kauke” (146 psl.).
* – Grigorijau Petrovičiau, tie žodžiai tokie geri, kad juos galima būtų iškalti prieš SNO (Suvienytų Nacijų Organizacija) pastatą. Vietoje Isaijaus pranašystės. Ta formulė galėtų išspręsti daugelį problemų, kurios jaudina visą pasaulį. Kaip čia neprisiminti senelio Lenino, kuris tiesiai sakė: “O ant Rusijos man, gerieji ponai, nusispjauti!”
– Taip-tai-taip. Aiškiai išreikštas asocialus tipas. Sekančiame skyriuje iš daktaro Kričo knygos, daktaras G. Henri palygina normalių žmonių grupę ir homo grupe, ir skirtumai akivaizdūs:
“Visi normalūs pacientai buvo vedę ir turėjo vaikų. Nė vienas iš jų nebuvo išsiskyręs ir jie neturėjo nevedybinių santykių. Normalūs vyrai turėjo nuo 1 iki 4 vaikų, o normalios moterys buvo pagimdžiusios nuo 1 iki 7 vaikų. Kaip priešingybė tam, nė vienas iš homo vyrų neturėjo vaikų, ir tik 3 iš 17 buvo vedę, 2 iš tų 3 buvo išsiskyrę, 3-sis gyveno atskirai nuo žmonos. Iš 16-os homo moterų 5 buvo ištekėjusios, bet 2 buvo išsiskyrusios 1santuoka buvo anuliuota. Tik 4 iš tų 16 homo moterų turėjo vaikų, ir nė viena iš jų neturėjo daugiau 1 vaiko” (154 psl.).
Čia aiškiai matote pagrindines daugelio skyrybų priežastis Amerikoje. Tai yra, daktaras Henri patvirtina sąžiningo žydo homiko, daktaro Chiršfeldo išvadas, pagal kurio receptus Hitleris į konclagerius grūdo vokiečių ir žydų homikus. Jeigu ketvirtadalis žido Hitleris būtų buvęs protingesnis, jis daktarui Chiršfeldui būtų išdavęs apsauginį raštą ir iš jo būtų padaręs garbės vokietį, nes savo mokslinėje veikloje daktaras Chiršfeldas buvo sąžiningas žmogus, sąžiningas mokslininkas, sąžiningas žydas ir sąžiningas homikas. O tai – svarbiausia.
* – Taip pasielgė Šventoji Inkvizicija su pusiau žydu Torkvemada, kai išsiuntė jį organizuoti inkvizicijos į Ispaniją ir daryti tai, ką vėliau rekomendavo daryti daktaras Chiršfeldas. Tokiu būdu, šiuo klausimu Vatikanas pasirodė daug protingesnis už Hitlerį.
– Taip-taip-taip. Ir bendrai, aš liberalus žmogus, ir niekas man negali prikišti dėl nepakankamo humaniškumo homikų ir kitokių išsigimėlių atžvilgiu. Juk visa tai – ne mano idėjos, o sąžiningo žydo ir sąžiningo homiko, daktaro Chiršfeldo ir jo išsimokslinusių kolegų idėjos.
Toliau daktaras Henri tęsia: “Būdamas 12 metų amžiaus, pacientas tapo analinių santykių auka su savo tėvu ir vyresniuoju broliu...”
* – Armėniški juokeliai...
– Taip-taip-taip. Ten pat, 156 puslapyje, tiesiai pranešama, kad tėvas ir du homiko sūnūs smaukė vienas kitą per užpakalį. Kažkas panašaus buvo ir psichoanalitiko – garsaus daktaro Zigmundo Froido tėvo šeimoje. Tik ten nesuprantama, kas kurį darė, lyg tai Froido tėvas savo vaikus, lyg tai daktaras Froidas jau savo vaikus, o gal buvo ir viena, ir kita...
Toliau daktaras Henri aprašo, kaip vienas homikas po sutuoktuvių, per medaus mėnesį, vos nepasmaugė savo žmonos, versdamas ją santykiauti su šunimis. Jis naudojo hašišą, marihuaną ir barstydavo savo organą juodaisiais pipirais (tai patys stipriausi pipirai pasaulyje), o kad jo organas būtų didesnis, jis apvyniodavo jį gumos juostomis ir iš žmonos reikalaudavo, kad ji santykiautų anališkai. Savo žmoną jis galutinai suglumino tuo, kad pradėjo merginti jos draugę, pakankamai seną, kad ta galėtų būti jo motina. Kai žmona pamatė, kad jos vyras įkalbinėja jos draugę analiniam seksui, ji, pagaliau, su juo išsiskyrė (157 psl.). Štai jums ir laiminga pederasto santuoka...
Bet, tai žinodami, jūs geriau suprasite grafo Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus “Kreicerio sonatą”, kur jis praktiškai aprašė savo paties santuoką. Būtų gerai, jeigu visos tos anomalijos būtų tik asmeniniais reikalas, bet pats draugas Leninas Tolstojų vadino “mūsų revoliucijos veidrodžiu”, kurios metu žuvo virš 60 milijonų žmonių, ir, kurioje, pirmiausiai šaudė štai tokius grafus, kaip pats Levas Nikolajevičius Tolstojus. Psichiatrijoje tai vadinama susinaikinimo kompleksu, kur vieni homikai (aktyvūs sadistai) naikina kitus homikus (pasyvius mazochistus).
Kalbant apie L. N. Tolstojų, aš prisiminiau, kad mano buvęs “angelas” Nataša Meier-Klarkson, būdama 18 metų, dirbo sekretore Tolstojaus fonde Miunchene, o tą fondą įkūrė Aleksandra Toltaja, 13-sis grafo L. N. Tolstojaus vaikas. Tam fondui vadovavo Tatjana Šaufus, geriausia “Tolstojus Nr. 13” draugė, pagyvenusi žydė su ūseliais ir atsargos čekistės manieromis. Ir visi fonde žinojo, kad tai – dvi senos lesbietės... Klausimas, kam sena lesbietė Šaufus priėmė į sekretores jaunutę Natašą? Varnas prie varno skrenda...
Toliau daktaras Henri rašo: “...sunkiau nustatyti gyvenimiškas schemas tarp moterų-homo. Jų meilės prioritetai ir ryšiai tarp moterų mažiau pastebimi” (157 psl.).
O štai, dar vienos tokios gražuolės aprašymas: “...pacientė didžiausią malonumą pajusdavo anonizmo metu, kuriuo ji užsiiminėdavo nuo 3 metų amžiaus, taip pat lytiškai santykiaudama su pakankamai senu vyriškiu, kuris jai tiko į tėvus (158 psl.).
Tai psichiatrijoje vadinama Elektros Kompleksu.
Sekanti istorija – vienas homikas vedė lesbietę, kuri buvo nevaisinga, ir jie pradėjo lankyti spiritinius seansus, kuriuos organizuodavo kitas homikas. Be to, tas antras homikas po savo “seansų”, paprasčiausiai, “pamylėdavo” pirmąjį homiką, t.y., jos vyrą. Po to daktaras Henri apie tą vyrą, t.y., homiką Nr. 1, rašo: “Jis matė Jėzų, manė, kad jis Jo sūnus (tai yra, Jėzaus sūnus) ir buvo įsitikinęs, kad jam skirta pagerinti pasaulį”
(166 psl.).
Leninas taip pat gerino pasaulį, vėliau atėjo Stalinas – geriausias Lenino mokinys, ir visus leniniečius sušaudė. Šiandiena KGB pradėjo sodinti išlikusius leniniečių anūkus į beprotnamius, o patį leninizmą oficialiai pradėjo vadinti reformatorizmo manija. Sionistų išminčius Natanas Leites iš Harvardo projekto tokius leniniečius susodino į “Amerikos balsą”, “Laisvės” radiją, kad radijo bangomis jie galėtų sukti galvas savo sėbrams Tarybų Sąjungoje ir taip kurstyti naują revoliuciją. O KGB visus tuos disidentus gaudo ir sodina į beprotnamius. Viskas vyksta pagal pirmąjį marksizmo dėsnį apie priešybių kovą ir vienybę...
* – Grigorijau Petrovičiau, o kaip “Amerikos balsas” ir Laisvės” radijas susiję su Harvardo projektu?
– Visa tai buvo sukurta pagal principus, kurie buvo išdėstyti Harvardo projekte, kurių pagrindinis buvo draugo Lenino latentinio homoseksualumo kompleksas. Kaip teisingai sakė draugas Stalinas: “Leninas mirė, bet jo reikalas gyvas”
. Pirmą kartą daktaro Kričo knygą aš perskaičiau 1956 metais, kai aš, kaip aklas kačiukas, nosimi baksnojau įvairiausias paslaptis ir neaiškius dalykus. Ir tik po 30 metų aš daug ką supratau ir tapau savotišku tamsiųjų jėgų profesoriumi, kurios sėdi dramblio kaulo bokšte ir iš viršaus žiūri į žmogiškųjų aistrų pelkes. Kai kas manęs klausia, kas aš toks: dešinysis ar kairysis? Privalau sąžiningai pasakyti, kad aš nei dešinysis, nei kairysis, nes ir vienur ir kitur yra savi fanatikai-pederastai.
Aš lyg tai virš jų, kuris į visa tai žiūri ir analizuoja, taip sakant, akademiniu požiūriu. Sveikatos ministerija negrasina, ji – perspėja...
Deja, visa tai man pavyko suprasti tik po daugelio metų sunkaus ir kruopštaus tyrinėtojo-vienišiaus darbo. Yra tokia rusiška patarlė: “Jeigu tik jaunystė žinotų, jeigu tik senatvė galėtų”. Kaip bebūtų gaila – tai labai ir labai teisinga patarlė...
Baigdamas šiandieninę paskaitą apie homoseksą, aš noriu dar kartą pabrėžti, kad ta problema labai sudėtinga ir labai plačiai paplitusi tarp mūsų. Viskas, apie ką mes šiandiena kalbėjome, labai naudinga žinoti normaliems žmonėms, kurie nieko nežino apie bionegatyvų užkratą ir nieko neįtaria apie degeneratų nusikalstamus veiksmus, todėl, dėl to nežinojimo, jie rizikuoja savo šeimyniniu gyvenimu, savo vaikų ir anūkų gyvenimais. Visa tai bus naudinga žinoti ir kitai, ne visiškai normaliai žmonijos musei, kuriai Aukštoji Sociologija padės suprasti ir priimti teisingus sprendimus, leis teisingai pasirinkti savo gyvenimo kelią, leis panaudoti savo neeilinius sugebėjimus visos žmonijos gerovei, leis tarnauti Viešpačiui Dievui (Gamtai), o ne šėtonui.