Šiandiena mes pradedame analizuoti naują temą – “Degeneracija ir Nusikalstamumas”. Ta tema – sudėtinga ir supainiota, ir, aišku, kad vienos paskaitos tam nepakaks.
Ir taip, pradėkime. Aš gyvenu Niujorke jau virš 40 metų ir, kaip visi niujorkiečiai, gerai žinau, kad Niujorke yra didžiausias nusikalstamumas Niujorko valstijoje, savo ruožtu, nusikalstamumas šioje valstijoje yra didžiausias visoje JAV, o pati JAV pagal nusikalstamumo lygį toli aplenkė visas likusias šalis pasaulyje. Tokiu būdu, gaunasi, kad apie išsigimimų sąsajas su nusikalstamumu aš kalbu lyg tai iš pačio reiškinio epicentro, taip sakant – iš pasaulinio nusikalstamumo sostinės.
Neseniai masinės informavimo priemonės mums pranešė sensacingą naujieną – dėl nesutarimų žmogaus teisių klausimais, atšaukė labai svarbų aukščiausio lygio susitikimą tarp generalinio sekretoriaus Gorbačiovo ir JAV prezidento Ronaldo Reigano. Tame susitikime turėjo būti svarstomi nusiginklavimo klausimai ir aptartas branduolinių raketų likvidavimo klausimas. Kyla klausimas, o prie ko čia žmogaus teisės, nusikalstamumas ir branduolinis nusiginklavimas?
Aleksandras Solženicynas savo kalboje Harvarde paminėjo tolius įdomius pastebėjimus: “Atrodo keista, kad Vakaruose, kur sudarytos palankios sąlygos gyvenimui, nusikalstamumas, be jokių abejonių, didelis ir jo lygis daug aukštesnis, negu skurdžioje ir beteisėje tarybinėje visuomenėje”
. Tarp kitko, tai buvo ta pati Solženicyno kalba, kurios metu jis nusisuko sau sprandą, vakarų inteligentijos akyse iš “kovotojo už žmogaus teises” pavirto “puspročiu pranašu”.
Kol tas pranašas gyveno Sąjungoje ir kritikavo TSRS – viskas buvo gerai, bet kai jis išvažiavo į Vakarus ir pradėjo kritikuoti ten (kaip ir priklauso visiems pranašams), tai Vakarams labai ir labai nepatiko. Reikia pripažinti – Solženicyno pastebėjimai, kaip naujai atvykusio tarybinio žmogaus, yra labai įdomūs. Tai štai, atvykęs į Vakarus ir atidžiai apsižvalgęs, Solženicynas iš karto pastebėjo, kad marksistiniai-lenininiai pasvarstymai apie tai, kad nusikalstamumą pagimdo skurdas, kad nusikalstamumo šaknys tik žmogų supančioje aplinkoje ir todėl, lyg tai, ne nusikaltėlis kaltas, o aplinka kalta dėl padaryto nusikaltimo, kalta visuomenė, kuri nesugebėjo nusikaltėlio užimti, išauklėti ir jo priglausti – visa tai, kaip taisyklė, neatitinka realybės.
O kas tada kaltas? Iš kur atsiranda nusikaltėliai? Kur ieškoti to reiškinio šaknų?
Žurnalas “Taim”, vienas iš stambiausių žurnalų JAV, tuo klausimu išspausdino įdomią informaciją: “46% nusikaltimų tarp moterų, 53% bandymų nusižudyti ir 46% apsilankymų psichiatrinėse klinikose tenka laikotarpiui, kuris atitinka 7-8 dienas iki menstruacijų”
. Iš tos žurnalo “Taim” pateiktos statistikos mes aiškiai matome, kad nusikalstamumai, savižudybės ir vizitai į beprotnamius aiškiai susiję dalykai su menstruacijomis, t.y., su lytimi...
Sekanti įdomi informacija mus dominančia tema – poetė Natalija Gorbanevskaja, 1979 m. rugsėjo 23 d. Vašingtone kalbėdama “Sacharovo klausimu”, pareiškė: “Baisiausioje padėtyje yra net ne politiniai kaliniai, o kriminaliniai, kurių labai daug yra tarybiniuose psich-kalėjimuose”
.
Tarp kitko, ta poetė – pati buvo tobula psichopatė, kurią išmetė iš Tarybų Sąjungos, kur ji gana ilgai sėdėjo psichiatrinėse gydyklose ir todėl ji – gana kompetentingas šaltinis. Tai, taip sakant, jos asmeninė patirtis, t.y., ši informacija – iš asmeninės žinomos poetės, psichopatės ir alkoholikės patirties. Teismo posėdyje Tarybų Sąjungoje jai uždavė klausimą: “Jūs turite – du vaikus, o vyro neturėjote, sakykite, iš kur pas jus vaikai?” Į tą klausimą ji atsakė tokiais keiksmažodžiais, kad stenografistės nežinojo – ar visa tai galima užrašinėti... O juk TSRS ji buvo viena iš žinomiausių kovotojų už žmogaus teises, t.y., buvo iš tų – dėl kurių ir žlugo susitikimas aukščiausiame lygyje tarp dviejų didžiausių valstybių lyderių, iš tų, dėl kurių buvo atidėtos derybos apie branduolinį nusiginklavimą.
Tokių kovotojų už žmogaus teises pionieriumi buvo rašytojas Valerijus Tarsis, kurio tėvas draugavo su pačiu Leninu ir užsiiminėjo pogrindinės literatūros leidyba. To užsitarnavusio revoliucionieriaus sūnų, kaip beprotnamininką – išmetė iš Tarybų Sąjungos, kad jis tęstų šeimyninį verslą kurstant pasaulinę revoliuciją, bet jau ne Tarybų Sąjungoje, o Vakaruose. Bet, atvykus į laisvus Vakarus, jį atidžiai iš visų pusių apuostė ir... tuojau pat uždarė į beprotnamį demokratinėje Šveicarijoje, kur jis prasėdėjo iki pat mirties...
* – Garsus tarybinis disidentas, kovotojas už žmogaus teises – iki mirties prasėdėjo šveicariškame demokratiškame beprotnamyje?
– Taip, taip, taip. Pačiame Vakarų demokratijos centre, demokratiškame šveicariškame beprotnamyje.
Paprasčiausiai, mūsų liberalios spaudos atmintis tokiems dalykams labai trumpa. Šaukė jie, šaukė apie Mūsų laikų Didvyrį, apie mūsų epochos garbę ir sąžinę, o po 10 metų tas Didvyris tyliai užgeso demokratiškame šveicariškame beprotnamyje ir, žinoma, apie tą liūdną faktą liberalioji spauda savo skaitytojams nepranešė...
Vis dėl to – žinomas kovotojas už žmogaus teises... Kažkaip net kalbėti nepatogu. Reiganas už juos kovoja-kovoja, o patikrinus, jie, pasirodo, esantys kažkokie keisti vaikinai, kurie, kaip taisyklė, gana blogai baigia. Prisiminkite tą patį Tumermaną, garsų “Siono kalinį”, kuris dabar sėdi už žmogžudystę – demokratiniame Amerikos kalėjime...
* – Grigorijau Petrovičiau, neseniai skaitydamas Selianinovo knygą “Slapta masonystės jėga”, radau įdomios informacijos apie tai, kad dar iki 1905 metų revoliucijos, Sankt Peterburge prancūzai atidarė ložę, kurios pagrindinė užduotis buvo kova už... žmogaus teises! Dar 1905 metais!!!
– Taip, taip, taip. Tie patys lozungai... Masonai tais lozungais operuoja jau ne vieną šimtmetį. Religinėje literatūroje ta tema yra gera legenda apie tai, kad šėtonas, t.y., Liuciferis, mėgsta apsimesti Šviesos angelu. Taip ir satanistai, kaip kartais vadina masonus, taip pat mėgsta savo satanistinę prigimtį slėpti už gražių lozungų apie žmogaus teises.
Pateiksiu jums dar vieną įdomią citatą iš rimtos Georgo Dillono
knygos apie masonystės istoriją. 111 puslapyje jis rašo: “Masonai visada simpatizuoja nusikaltėliams ir stengiasi atšaukti mirties bausmę”
.
Klausimas, kodėl gi masonai-satanistai visada pasisako už žmogaus teises ir už mirties bausmės atšaukimą?
Jau daug metų Niujorko valstijos gubernatoriumi yra žmogus itališka pavarde Kuomo. Kiek kartų Niujorko valstijoje buvo apklausiama visuomenė, kiek kartų buvo bandyta priimti įstatymą dėl mirties bausmės sugrąžinimo už ypač sunkius nusikaltimus, bet kiekvieną kartą gubernatorius Kuomo užprotestuodavo tokius įstatymų projektus. Atrodytų, valstijos gubernatorius – renkama asmenybė ir todėl privalo skaitytis su savo valstijos piliečių nuomone? Už mirties bausmės sugrąžinimą pastoviai pasisako dauguma valstijos gyventojų, bet kiekvieną kartą, prieštaraujant demokratinio valdymo principams, gubernatorius Kuomo tokius sprendimus vetuoja.
* – O kokios gi tokio nesuprantamo elgesio priežastys?
– Aš manau, kad jis, paprasčiausiai, yra masonas ir paiso partinės disciplinos. Štai jums ir visa “demokratija”...
* – Gaunasi, kad Amerikoje taip pat egzistuoja vienpartinė sistema, tik nematoma?
– Tame ir esmė. Demokratai, respublikonai – tai, kaip taisyklė, viena masoniška šaika-leika. Neseniai buvo mažas skandalas: gubernatoriaus Kuomo sūnus buvo areštuotas ir pristatytas į policiją už vagystę su įsilaužimu... Žinoma, bylą užgniaužė, bet tas įvykis – charakteringai nušviečia masonystės ir nusikalstamumo ryšius.
* – Tarp kitko, visi tie tarybiniai simboliai: fakelas, laužas, kibirkštis – visi jie masoniški ir kyla iš vieno šaltinio. Visos tos – kibirkštėlės pagimdytos to paties puolusio Šviesos angelo.
– Taip, taip, taip. Kalbant apie simbolius – degeneracija visuomenėje visada eina iš viršaus į apačią, tai lyg piramidė, ir tarp, taip vadinamo, visuomenės elito – degeneratų, kaip taisyklė, bus apie 90%. Gaunasi, kad piramidė – tai taip pat simbolis. Degeneracijos simbolis.
Dabar jūs suprantate, kodėl Karlas Marksas rekomendavo supuvusią degeneratyvią gojų vyriausybę versti darbininkų ir valstiečių rankomis? Pats būdamas degeneratu ir darydamas į burną ir užpakalį savo porininką Fridrichą Engelsą, tas Mordachajus savo žydiškos sielos gilumoje visus tuos dalykus puikiai suprato...
Sekanti įdomi informacija: “...kitas reikalas – kriminaliniai. Jie ne tik buvo ryžtingai nusiteikę prieš bet kokią valdžią, bet ir prieš bet kokią visuomenę bendrai; tai buvo žmonės, kurie buvo praradę bet kokį padorumą”
. Citata paimta iš Josifo Bergerio knygos “Kartos žlugimas”, Roma, 1973 m. Pakartosiu dar kartą: “ne tik prieš bet kokią valdžią, bet ir prieš bet kokią visuomenę bendrai”. Ta citata Josifas Bergeris visiškai demaskuoja liberalias pasakaites apie tai, kad, jeigu į valdžią ateis gera liberali-demokratinė vyriausybė, tai kriminaliniai nusikaltėliai iš karto pasitaisys. Iš tikrųjų, kriminaliniams nusikaltėliams bet kuri valstybė – kliūtis, kaip, tarp kitko, ir visiems revoliucionieriams... Juk revoliucija slepiasi žmogaus sieloje, jo psichikoje...
Tas Josifo Bergerio mintis patvirtina dar vienas autoritetingas liudininkas – rašytojas Varlamas Šalamovas. Pasakojime “Šiltinės karantinas” (knygoje “Kolymos pasakojimai”) jis rašo: “...ten užtampydavo moteriškos išvaizdos jaunus vagišius... pederastu buvo vos ne kiekvienas vagis”
. Varlamas Šalamavas rimtas ir patikimas liudininkas. Jis pats tarybiniuose lageriuose sėdėjo apie 20 metų. Ir štai, ką jis pats praneša apie profesionalius nusikaltėlius: “pederastu buvo vos ne kiekvienas vagis”.
Tarp kitko, apie tą patį mums praneša ir amerikiečių laikraščiai, bet jie tvirtina, kad pagrindinė pederastijos priežastis amerikiečių kalėjimuose, kad ten nėra moterų. Gana tipiškas liberaliai demokratinis melas. Juk amerikiečių kalėjimuose leidžiami pasimatymai – net iki pilnų patogumų, kad būtų galima užsiiminėti seksu, todėl pareiškimai apie tai, kad kalėjimuose pederastija klesti dėl pilnos izoliacijos – tai netiesa. Iš tikrųjų pederastija įkalinimo vietose klesti todėl, kad dažniausiai ten pakliūna profesionalūs, t.y., apsigimę nusikaltėliai, kurie, kaip taisyklė, jau yra paveldėję degeneraciją, t.y., visi jie – pederastai nuo pat gimimo.
Tarp kitko, žinomas filosofas Nyčė savo darbuose nusikaltėlius apdovanoja išskirtinėmis savybėmis ir išskiria juos į ypatingą elitą. Kaip jums tai patinka? Jo požiūriu nusikaltėliai – tai pavyzdingi ir geriausi žmonės... Kodėl jis taip mano? Esmė tame, kad ir tėvas, ir abu Nyčės seneliai buvo protestantų pastoriais, t.y., Nyčė buvo iš šventikų šeimos, o jūs jau žinote, ką tai reiškia. Asmeniniame gyvenime jis buvo asketu: vienintelė moteris, kurią jis mylėtojo, buvo rusų žydė Lu Salome. Nyčės tėvas vėliau išprotėjo, kaip, beje, ir pats rašytojas-filosofas. Tarp kitko, pats Nyčė rašė: “Labai dažnai sūnus tampa savo tėvo apnuoginta paslaptimi”
. Kaip jis galėjo to nežinoti... Juk paskutinius savo gyvenimo 11 metų Nyčė praleido beprotnamyje. Visą gyvenimą kentėdamas nuo migrenos (o tai – blogas požymis), jis piršosi įvairioms moterims ir labai apsidžiaugdavo, kai gaudavo neigiamą atsakymą. Britų enciklopedija mums taip pat praneša, kad Nyčės sesers vyras buvo aršus antisemitas ir gyvenimą baigė savižudybe...
* – Grigorijau Petrovičiau, kalbant apie Šalamovo parodymus, kad beveik visi recidyvistai buvo homoseksualais, ir iš karto iškyla pastovūs amerikiečių televizijos tvirtinimai, kad homoseksualų bendrijose apskritai, o Niujorko, San Francisko ir Los Andželo homoseksualų bendrijose ypač – beveik nėra nusikalstamumo. Tai yra, skleidžiamas mitas apie tai, kad homoseksualistai – tai tik nekalti keistuoliai, visuomenei absoliučiai nepavojingi ir, kai kuria prasme, net – naudingi, ypač kaip estetikos mokytojai mokyklose, nes nuo gimimo yra “artistiški”...
– Kur pederastija, ten, kaip taisyklė, visada bus melas. Tiriant šią temą, būtina visada prisiminti Kristaus žodžius apie tai, kad šėtonas – melagis ir melo tėvas. Žinoma, negalima visų homoseksualistų laikyti kriminaliniais nusikaltėliais, bet būtina prisiminti, kad beveik visi kriminaliniai nusikaltėliai-recidyvistai – tai, kaip taisyklė, apsigimę homoseksualistai.
Štai, prieš mane ant stalo guli paveikslo reprodukcija, kuri gana gerai iliustruoja mūsų temą. Įdomu tai, kad aš tą reprodukciją gavau paštu iš vieno psichopato – Boriso Solonevičiaus, gerai žinomo rusų rašytojo-patrioto Ivano Solonevičiaus brolio. Netoli Niujorko yra dvi rusų gyvenvietės, kurias juokais vadina Sodomkino ir Gomorkino, tai štai, Borisas Solonevičius gyveno Sodomkino ir ten leido žurnalėlį “Rodina”, kurį jis, tarp kitko, pats vadino “Urodina”. Jis aiškiai buvo psichiškai nenormalus žmogus.
Jis tą iliustraciją rado vokiško žurnalo “Das Bild” viename iš numerių ir iš karto suprato, kad tas paveikslas – gana tiksliai parodo to reiškinio esmę, kurį mes vadiname degeneracija, o bažnyčia vadina – šėtonu. Jį nutapė dailininkas, kuris labai gerai visus tuos dalykus suprato.
Iš toli paveikslas primena nemalonų vyrišką portretą su velnio ragučiais ir barzdele “a la Trockis”. Bet, jeigu atidžiai įsižiūrėsite, tai pamatysite, kad visas paveikslas susideda iš pavaizduotų įvairių lytinių iškrypimų, o jeigu atidžiai pasižiūrėsite į vyriškio galvą, tai pamatysite – iš kur visa tai prasideda, t.y., – iš kur auga tie velnio ragai.
Kairysis ragas – mergaitė paauglė, kuri špricu sau leidžiasi narkotikus, o dešinysis ragas – vaikas alkoholikas, kuriam iš išvaizdos apie 5-6 metus, bet jis degtinę geria tiesiai iš butelio kakliuko...
* – O centre dvi figūros daro 69...
– Taip, taip, taip. Tai labai tikslus šėtono portretas. Dailininkas mums sąžiningai parodė iš kur tie dalykėliai prasideda ir kuo visa tai pasibaigia. Visa tai prasideda nuo lytinių iškrypimų, nuo nekaltos traukos prie “laisvos meilės”, o pasibaigia – palikuonimis-narkomanais ir vaikais alkoholikais...
* – Grigorijau Petrovičiau, toks įspūdis, kad dailininkas puikiai žinojo Aukštąją Sociologiją, kurios dėsnius dabar mums aiškinate. Kitaip tokį paveikslą, paprasčiausiai, nutapyti būtų neįmanoma?
– Žinoma, dailininkas visus tuos dalykus gana gerai žinojo ir, kas svarbiausia, sąžiningai tą problemą atskleidė. Tai yra, gali būti, kad ir pats buvo nuodėmingas, bet, sprendžiant iš jo sąžiningo paveikslo – tai buvo “šventas nuodėmingasis”, kuris pasirinko kelią slėptis už Kristaus ir visus tuos dalykus slėpti nuo jo ganomos liaudies.
Tarp kitko, tą iliustraciją aš pateikiau romane “Mano vardas legionas” ir net norėjau įdėti ant knygos “Šio pasaulio kunigaikštis” viršelio, bet dėl techninių priežasčių to padaryti nepavyko. Tie, kam tas paveikslas įdomus – gali vėliau atidžiau apžiūrėti, o mes tęsime sąsajų analizę tarp nusikalstamumo ir degeneracijos.
Dar visiškai neseniai tarybinėse bibliotekose Nyčės ir Šopenhauerio knygas saugojo specialiuose skyriuose ir leido skaityti tik specialiose skaityklose, bet ir tai – su specialiais leidimais. Vienas keistuolis, kuris neseniai emigravo iš Tarybų Sąjungos, man pasakojo, kad jis asmeniškai pažįsta praktiškai visus garsius tarybinius psichiatrus. Jo tėvas, stambus tarybinis partinis veikėjas, vežiojo sūnelį pas visus tarybinės psichiatrijos šviesulius, kad iš jo padarytų normalų žmogų, bet nieko iš to sumanymo nesigavo. Tada jį apvesdino už žydės ir išmetė į užsienį kartu su visa Nyčės ir Šopenhauerio knygų biblioteka, kuriomis, tarp kitko, jis labai domėjosi.
* – Ir, kas įdomu, Grigorijau Petrovičiau, Nyčė buvo lyg ir fašizmo ideologas, ir tą patį Nyčę, išvertus į rusų kalbą, parduoda praktiškai visuose žydiškuose knygynuose Niujorke.
– Esmė tame, kad Nyčė išgarsėjo savo teorija apie antžmogį, kas gerai atitinka žydišką religiją ir idėjas, kurios sudėtos į Talmudą, kur žydai tiesiai pasiskelbia, kad jie išrinktoji tauta. Matyt, kad būtent dėl to, ketvirtadalis žido Adolfas Hitleris (kartoju – pagal mūsų terminologiją: ketvirtadalis žido, o ne ketvirtadalis žydo) taip pamėgo Nyčės filosofiją. Jis ten rado kažką giminingo savo degeneratyviai natūrai. Vėl gi, viskas vyksta pagal formulę, kuri sako, kad šėtonas linkęs susinaikinti.
Dabar gižkime prie atšaukto aukščiausio lygio susitikimo, nuo kurio mes pradėjome šiandieninę paskaitą. Normaliam žmogus keista klausytis visų tų prezidento Reigano pareiškimų apie nelaimingus tarybinius disidentus, kukliai nutylint kraupiai didelį nusikalstamumo lygį pačioje Amerikoje. Kodėl gi generalinis sekretorius Gorbačiovas iš rankų paleidžia tokį svarų kozirį?
Vakarai puikiai žino degeneracijos dėsnius, bet juos taiko ir jais operuoja ne sveikosios žmonijos dalies interesais, o išsigimusio bionegatyvo interesais, juk Vakarų demokratija jau seniai yra po apsigimusių degeneratų sektos lyderių padu ir jie sumaniai naudoja Vakarų karinę ir ekonominę galią savo įtakos plėtimui žemėje.
Mano manymu, šiuolaikinė tarybinė administracija, paprasčiausiai, viso to nežino, ir nežino dėl tokios paprastos priežasties, kad, prie visų savo trūkumų, – tarybinė visuomenė moralės požiūriu, vis dar yra pasaulėžiūros nešiotoja, kuri buvo iki krikščionybės įvedimo Rusioje ir kuri tūkstantmečiais laikosi rusiškos pravoslavijos dėka, – pasaulėžiūros, kuri tiki gėriu ir smerkia blogį, – pasaulėžiūros, kuris skatina pastoviai atgimstantį bionegatyvą vykdyti Dievo valią ir neužsiiminėti įvairiais šėtono išsigalvojimais, kaip dirbtinis apvaisinimas, vienalytė meilė ir kiti degeneratyvūs fokusai.
Tarp kitko, apie Nyčę, mūsų garsusis rašytojas ir tiesos ieškotojas Fiodoras Michailovičius Dostojevskis savo “Užrašuose iš Mirusiųjų namo”, taip rašė apie kriminalinius nusikaltėlius, su kuriais jis kartu sėdėjo Sibire, ir apie juos rašė štai ką: “Juk tai, – gali būti pati dorovingiausia, pati stipriausia liaudis iš visos mūsų tautos”
. Štai taip...
* – Ir tai rašo Dostojevskis apie kriminalinius nusikaltėlius? Pati dorovingiausia rusų tautos dalis?!
– Taip, taip, taip. Net sunku patikėti. Taip ir rašo: “pati dorovingiausia, pati stipriausia mūsų tautos dalis”. Įdomu tai, kad jam, tiesiog žodis žodin antrina kitas mūsų tiesos ieškotojas – filosofas Berdiajevas Berdičevskij, kurį Vakaruose vadina geriausiu XX amžiaus rusų filosofu: pagal Berdiajevą, banditai – tai pati talentingiausia tautos dalis Rusijos istorijoje. Tai, tarp kitko, susišaukia su tuo, apie ką rašo filosofas Nyčė. Jo požiūriu, nusikaltėliai – tai taip pat išrinktieji žmonės, geriausi iš žmonių... Ten, kur pamišimas – ten išmintis... Nyčė aukštai vertino pamišimą ir, galima pasakyti, kad beprotnamį sau jis sąžiningai užsitarnavo. Pats Nyčė psichiniu sutrikimu susirgo būdamas 36 metų amžiaus (1880 metais), o mirė – būdamas 56 metų, be to, iš tų 20 metų psichinės ligos, 11 metų jis praleido beprotnamyje.
* – Ir tuo žmogumi žavisi šiuolaikiniai intelektualai?
– Taip-taip-taip. Sielų giminingumas. Kaip ir ketvirtadalio žido Adolfo Aloizovičiaus. Bet ir tai dar ne viskas. Prie hitlerinių konclagerių vartų buvo užrašas: “Kiekvienam – savo”. O juk tai – taip pat citata iš Nyčės. Ir apie tai mums papasakojo dar vienas tiesos ieškotojas – rašytojas Šalamovas savo “Kolymos pasakojimuose”. Pas mus, kaip teisme, vyksta kryžminė liudininkų apklausa, ir, kaip rezultatas, susidaro pilnas nusikaltimo vaizdas. Bet ir tai dar ne viskas. Tarp Nyčės garbintojų, be Hitlerio ir šiuolaikinės inteligentijos, buvo ir mūsų brangusis draugas Leninas. Pusiau žydas pagal motiną, pasirodo, Vladimiras Iljičius taip pat mėgo Nyčę! O ta meilė baigėsi tuo pačiu...
* – Kiaulės šoko nuo skardžio į jūrą ir paskendo...
– Taip, taip, taip. Tai labai gera citata iš Evangelijos. Ją raudojo ir mūsų rašytojas Dostojevskis savo romane “Demonai”. Ten jis taip pat aprašinėjo, kaip demonai apsigyveno kiaulėse ir tos sušoko į Genisareto jūrą ir paskendo...
Dabar pakalbėkime apie nepilnamečių nusikalstamumą. Mano archyve yra 1935 m. balandžio 7 d. stalininio Įsako kopija. Atkreipkite dėmesį: 1935 metai – tai Didžiojo Valymo pradžia, kuri truko tris metus – nuo 1935 metų iki 1938 metų. Tai štai, pagal tą Įsaką, visos bausmės, įskaitant ir sušaudymą, buvo taikomos ir vaikams (pradedant nuo 12 metų amžiaus). Ir štai, kas įdomu – 1938 metais po tuo Įsaku papuolė ir 14-metis Petia Jakiras, kurį po tėvo arešto iš pradžių išsiuntė į vaikų paskirstymo punktą, o po dviejų savaičių NKVD bendradarbiai jį iš ten paėmė ir pradėjo vaikyti po lagerius ir kalėjimus. 14-metų paauglį, stambaus revoliucionieriaus sūnų...
Bet, jeigu jo tėvas buvo stambus revoliucionierius, tai reiškia, kad jis buvo masinis žudikas ir, atitinkamai, jo vaikai taip pat bus amžini riaušininkai-disidentai. Taip ir gavosi. Kai prasidėjo disidencija, Piotras Jakiras pradėjo triukšmauti ir tuojau pat įsiliejo į draugiškų amžinų riaušininkų, visų tų apsigimusių permanentinių revoliucionierių gretas. Žinoma, dvidešimt metų konclagerių tą apsigimusį revoliucionierių taip ir neperauklėjo.
Visa tai, kaip įprasta, baigėsi blogai. Jakiras nusigėrė ir procesų metu tiesiog už stiklinę degtinės pardavė savo draugus-disidentus. Sėdi jis kameroje. Išgerti nori. Įpila jam stiklinę degtinės, o jis išduoda eilinę partiją savo draugų-riaušininkų, o vėliau prašo dar... (R. Konkvistas, “Didysis teroras”).
Gerai. Prie tos problemos prieikime iš kitos pusės. Tibeto lamaizme yra mokumas apie karmą, kur sakoma:
“Plėšimais ir žudymais užsiiminėjantys nusikaltėliai, griežtoms bausmėms pasmerkia ne tik save, bet ir savo palikuonis. Jeigu šeimoje gimsta luošiai, arba, jeigu vaikai miršta labai jauni, jeigu šeimos nariai dažnai serga pamišimo ligomis arba gyvenimą baigia savižudybe, tai reiškia, kad tarp protėvių buvo nusikaltėlių, už kuriuos dabar moka jų palikuonys”.
Įdomu tai, kad ir Rytuose, ir Vakaruose labai seniai pastebėjo sąsajas tarp nusikalstamumo ir išsigimimų, t.y., su degeneracija. Visa tai prasideda nuo žudynių ir plėšimų, o baigiasi tuo, kad šeimose gimsta išsigimėliai, vaikai miršta labai jauni arba šeimos nariai išprotėja...
Vasilijus Vasiljevičius Rozanovas knygoje “Išrinktieji” (Niujorkas, 1956 m.) rašo: “Europietiškos civilizacijos žlugimo mechanizmas pasireikš tuo, kad bus paralyžuota apsauginė reakcija prieš blogį, nesėkmes ir piktadarystes. Ir, galų gale, piktadariai sunaikins pasaulį”
. Ir toliau: “Visuomenės ir literatūros pseudohumaniškumas – tai ir yra ledinė meilė”
. Gerai pasakyta! Visas tas humaniškumas” kabutėse, kurį mes šiandiena sutinkame kiekviename žingsnyje: “humaniškumas” nusikalstamumo atžvilgiu, “humaniškumas” bepročiams, “humaniškumas” homoseksualistams – visa tai ir yra “ledinė meilė”.
* – Stingdančiai ledinis mirties pabučiavimas...
– Taip, taip, taip. Vasilijus Rozanovas buvo stiprus specialistas tais klausimais ir iki revoliucijos jis ta tema daug rašė. Bet, būdamas 20 metų, jis staiga vedė keturiasdešimtmetę moterį – buvusią Dostojevskio meilužę. Be to, būtent tas faktas, kad ji buvo Fiodoro Michailovičiaus meilužė – buvo pagrindinė jų santuokos priežastis. T.y., pasąmonėje Rozanovas lyg tai svajojo atsidurti vienoje lovoje su Dostojevskiu. Kokie ten tarp jų su žmona buvo santuokiniai santykiai, vienas Dievas žino...
Vien iš to fakto galima spręsti, kad Rozanovas buvo stambus mūsų temos specialistas. Atitinkamai, jis taip pat blogai baigė: po revoliucijos jis vos nemirė iš bado ir gyvenimą baigė vienuolyne... Ir jo vaikai taip pat blogai baigė...
Imkime, ir prie tos problemos prieikime dar iš vienos pusės, pažvelkime į žinomo vokiečių filosofo Otto Veiningerio daktarinę disertaciją, kurios pagrindu jis parašė skandalingą knygą “Lytis ir charakteris”. Štai, pas mane tos knygos kopija, kuri 1914 metais išleista Sankt Peterburge rusų kalba. Ir tai jau buvo šeštasis leidimas. Jo tėvynėje, Vokietijoje, ta knyga buvo išleista virš 40 (!) kartų.
“Nusikaltėlis gimsta jau turėdamas nusikalstamą polinkį” – joje rašo filosofijos daktaras Otto Veiningeris ir tęsia toliau: “Kleptomanija labiau išreikšta moterims, negu vyrams. Kleptomanės, t.y. vagišės ne dėl reikalo, beveik išskirtinai vien moterys” (190 psl.).
* – Tarp kitko, Grigorijau Petrovičiau, šviežiausias pavyzdys! Vienintelė žydė – oficiali amerikiečių grožio Karalienė Bessi Meerson neseniai buvo areštuota Floridoje už tai, kad pavogė keletą tiubikų lūpdažių. Be to, už vagystę ji pakliuvo jau antrą kartą; Pirmą kartą už tai ji buvo areštuota Londone, stambiame prabangiame Chardoso prekybos centre. Todėl, kad tai jau buvo recidyvas, jai grėsė ilgi kalėjimo metai ir, kad to išvengtų, ji kreipėsi į Niujorko merą, žydą-pederastą Edvardą Koču, kad tas gelbėtų saviškį. Tas kažkodėl atsisakė ir tada Meerson laikraščių puslapiuose išpylė daug purvinų detalių apie Ediko Kočos rinkiminę kampaniją. Pasirodo, kai Koču buvo renkamas pirmą kartą, prieš jį buvo daug rimtų kaltinimų dėl homoseksualumo ir, kad kaip nors tuos kaltinimus prislopintų, jis tada pasirašė kontraktą su ta pačia Bessi Meerson, kad ji pastoviai su juo pasirodytų viešumoje “blizgintų akytėmis” ir t.t. Jis gi, už tai žadėjo jai padėti, jeigu kartais prireiktų... Ir štai, kai atėjo laikas jau antrą kartą išrinktam Niujorko merui Edikui Koču įvykdyti savo sutarties dalį, jis tai padaryti atsisakė. Žydiška-amerikietiška grožio Karalienė tada ėmė ir apipylė savo fiktyvų jaunikį-pederastą pamazgomis. Tipiškos žydiškos rietenos...
– Taip, taip, taip. Aš taip pat girdėjau tą istoriją. Nusikalstamumas, kleptomanija, pederastija, žydiškumas ir didžioji politika. O juk, meras Edikas –vadovauja Niujorko miestui, kuris yra pasaulinio nusikalstamumo epicentru. Tarp kitko, jūs prisimenate, ką ta Bessi Meerson darė Floridoje? Pasirodo, ji buvo atvažiavusi aplankyti savo eilinio meilužio žydo, kuris ten sėdėjo kalėjime už sukčiavimą...
Dabar šiuo klausimu išklausykime dar du labai rimtus liudininkus, Kolumbijos universiteto dėstytojus – profesorių Danną ir profesorių Dobžanskį. Savo knygoje “Paveldimumas, rasė ir visuomenė” jie rašo:
“Internasionaliniame Kongrese evgenikos klausimais, t.y., mokslo apie žmonijos veislės pagerinimą, kuris vyko 1932 metais Niujorke, vienas iš mokslininkų specialistų-evgenikų, tiesiai pareiškė:
«Nėra jokių abejonių, kad, jeigu sterilizacijos įstatymą JAV mes taikytume daug aktyviau, tai mažiau negu per 100 metų nusikalstamumą sumažintume apie 90%, nekalbant jau apie kitas defektyvizmo ir degenerologijos formas. Tokiu būdu, per šimtmetį mūsų beprotnamiai, kalėjimai ir psichiatrinės klinikos butų beveik išvalytos nuo aukų, žmogiškų kančių ir skausmo»”.
Atkreipkite dėmesį, kad tarptautiniame Kongrese tiesiai buvo kalbama apie degeneracijos ir nusikalstamumo sąsajas ir tiesiogiai užsimenama apie vieną iš Aukštosios Sociologijos dėsnių, kuris sako, kad 90% visų rimtų nusikaltėlių susiję su išsigimimais.
* – Tai yra, atrodo, jie taip pat žinojo apie profesoriaus Igorio Borisovičiaus Kalmykovo tris “90%” dėsnius iš pirmojo Aukštosios Sociologijos paskaitų ciklo – “Tarybinių išminčių protokolai”?
– Taip, taip, taip. Atrodo, kad tarptautiniai profesoriai, kurie buvo susirinkę tame Kongrese, gerai žino mūsų studijuojamą temą, t.t., išsigimimų ir degeneracijos klausimus.
* – Kaip gi jiems leido visa tai svarstyti tarptautiniame Kongrese ir net atspausdinti tokias išvadas?
– Tame ir esmė! Juk tai ne koks nors keistuolis iš aludės leptelėjo, o tai buvo paskelbta tarptautiniame evgenikų Kongrese. Jau mūsų laikais, 1932 metais. Atrėdė, kad problemos šaknys išsiaiškintos. Tarptautiniame Kongrese buvo pareikšta tiesiai, kad nusikalstamumas, psichinės ligos ir lytiniai iškrypimai – vienos rūšies reiškiniai ir kyla jie iš vienos šaknies – degeneracijos, t.y., žmonijos išsigimimo. Atrodo, kad viskas aišku, ar ne? Štai ji – ta knyga, išleista milijoniniais tiražais. Knyga – neuždrausta, parašyta autoritetingų Kolumbijos universiteto profesorių. Atrodo, kad viskas suprantama ir aišku, bet... iš tikrųjų tai nėra taip paprasta. Iš tolesnio teksto aiškėja, kad, pasakę tą citatą, abu profesoriai siaubingai išsigando ir tuojau pat pradėjo atsižegnoti nuo tų išvadų ir terlioti manų košę, sakydami, kad tai ne visiškai taip ir neatitinka mokslinės realybės, matote, daugelis mokslininkų sako atvirkščiai...
Pasakę tiesą, tie profesoriai iš karto pradeda teisintis, nes jie gerai žino, kad už tokią tiesą jų niekas nepaglostys, o tikėtina – kad jie nedelsiant būtų išmesti iš Kolumbijos universiteto ir du profesoriai plautų indus kokioje nors Niujorko užeigoje. Liūdna, bet tai charakteringa “laisvoje” Vakarų visuomenėje.
* – Taip, visa tai būtų labai įdomu, jeigu masonų sistema nedusintų bet kokius sveikos ir blaivios minties daigelius... Juk nusikalstamumas Valstijose pastoviai auga ir klesti...
– Žinoma, visa tai ne taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Įsivaizduokime, kad būtų paklausę tų profesorių ir būtų pradėję plačiau taikyti sterilizaciją. Būtų likviduotas nusikalstamumas, beprotnamiai ir visi kiti žmonijos nelaimių ir kančių židiniai, bet, ką gi tada darytų visos tos godžios žydų-advokatų ordos, kurios praktiškai gyvuoja nusikalstamumo dėka. Jie liktų be darbo. Visa tai – advokatai-žydai labai gerai žino ir supranta, ir todėl, jie niekada nieko panašaus neleis. Jeigu Tarybų Sąjungoje humanitarais nelabai tiki ir labiau vertinamas techninis išsilavinimas, tai Amerikoje atvirkščiai: Dauguma Kongreso narių – advokatai, t.y., pagal profesionalinį požymį, galima pasakyti, kad Ameriką valdo advokatai.
Visi tie advokatai turi savo profesionalius klubus-ložes, kur jie periodiškai renkasi ir svarsto savo problemas. Sakykime, susirinko tada, 1932 metais, viršuje kažkoks toks ratelis į pasitarimą ir vienas iš jų pasako maždaug tokią kalbą: “Vaikinai, čia gautas racionalizacinis pasiūlymas visiškai likviduoti nusikalstamumą. Rimtai. Moksliniu pagrindu. Bet, jeigu viskas gerai pasiseks, mes visi liksime be darbo. Juk mūsų uždarbis tiesiogiai priklauso nuo nusikalstamumo lygio. Todėl, aš manau, kad mes visi tuo eksperimentu – nesuinteresuoti. Mes suinteresuoti atvirkščiu procesu, kad nusikalstamumas augtų ir, atitinkamai – augtų mūsų uždarbis”. Ir nieko jūs su jais nepadarysite...
* – Amerikoje advokato profesija ir sąžinė – kaip taisyklė, nesuderinami dalykai.
– Kaip taisyklė, taip. Kas Amerikoje daugiausiai uždirba? Advokatai. Štai jie ir nesuinteresuoti dėl nusikalstamumo mažėjimo. JAV advokatai jau seniai tapo šėtono advokatais... Žydai sugadino ir tą profesiją. Iš viso, jie sugadina bet kokią profesiją, kur jų atsiranda didesnis kiekis. Pasižiūrėkite, ką jie Amerikoje padarė su medicina. Čia vizito pas gydytoją pradėjo bijoti labiau, negu susitikimo gatvėje su plėšiku.
Vienas iš pačių žinomiausių rusų advokatų – V. A. Maklakovas (tarp kitko, pavardė kilusi iš žodžio “maklakas”, tai yra “prekeivis”), stambus masonas, rusų pasiuntinys Paryžiuje, Beilio gynėjas – pareiškė, kad “advokatai serga profesine liga, ir tos ligos pavadinimas – beprincipingumas”. Jam antrina JAV Aukščiausiais teisėjas, artimas prezidento Ruzvelto draugelis, žydas Feliksas Frankfurteris: “Gerai žinoma apie advokatų astigmatizmą”. Astigmatizmas – tai regėjimo defektas, kai žmogus daiktus mato ne tokiais, kokie jie yra iš tikrųjų. Iš esmės, tie du stambūs advokatai tiesiai ir atvirai rodo į savo profesijos brolius ir, tuo pačiu, į save.
* – Grigorijau Petrovičiau, Tarybų Sąjungoje 20 kartų mažiau advokatų, negu JAV, o mūsų disidentai, kurie viską daro atvirkščiai, tarybų valdžiai priekaištauja ir sako, kad mums, matote, būtina pavyti ir pralenkti Ameriką, pirmiausiai... būtent advokatų skaičiumi. O juk dar Platonas tvirtino, kad, jeigu visuomenei reikia daugiau žmonių, kurie išmano mediciną, ir žmonių, kurie išmano įstatymus, tai rodo, kad visuomenė nesveika, nes, sveikoje visuomenėje nereikia daug advokatų ir daktarų. Tai yra, dar prieš 500 metų iki Kristaus Gimimo, graikų filosofas Platonas jau davė atsakymą mūsų disidentiškiems išsigimėliams.
– Taip, taip, taip. Amerikoje jau yra virš 500.000 advokatų ir, prie to, įvykdoma virš 50 tūkstančių žmogžudysčių per metus. Taip kad, didinant advokatų skaičių, Sąjungoje lavonų skaičius taip pat gali padidėti. Štai dėl to mūsų disidentai ir stengiasi – kad būtų daugiau žmogžudysčių ir plėšimų.
Kalbant apie žydų profesijas – kaip jūs manote, ko ameriekiečiai labiau bijo, vagių ar daktarų?
Jeigu gatvėje jus užpuls plėšikas, tai jis atims – maksimum 50 dolerių, mes amerikietis, kaip taisyklė, daugiau 50 dolerių su savimi nesinešioja. O jeigu jūs papuolėte į daktaro nagus, tai kaip taisyklė, būsite apiplėštas mažiausiai 500 dolerių: prirašys krūvą nereikalingų receptų, pasiųs darytis nereikalingų analizių, o kartais net padarys jums nereikalingų operacijų – o tai jau plėšikavimais ypač stambiais mastais. Ir, kaip jūs manote, kokios tautybės bus dauguma suktų daktarų ir advokatų?
* – Neseniai buvo eilinis skandalas – du broliai-žydai, neseniai emigravę iš Tarybų Sąjungos, įsigudrino pavogti sumą, kuri buvo lygi pusei Kalifornijos valstijos medicininio metinio biudžeto. Jie padarė mobilias laboratorijas testuoti pacientams tiesiog stambių miestų gatvėse, kas atrodė – geras dalykas, bet jie sąmoningai žmonėms nustatydavo melagingas diagnozes (vėžys, leukemija ir panašiai) ir juos siuntė į stacionarines laboratorijas brangiam magnetinio rezonanso skanavimui ir kitoms procedūroms, kurios kainavo tūkstančiais dolerių. Po kelių mėnesių tokių brangių procedūrų ir tyrimų, jie mirtinai išgąsdintiems pacientams pranešdavo, kad pas juos – nieko baisaus nėra, ir tie, su ašaromis akyse, iš džiaugsmo dėkojo savo gelbėtojams... Už visa tai mokėjo – miesto ir valstijos iždas.
– Taip, bet grįžkime prie nusikalstamumo ir homoseksualumo temos. Kviečiame sekantį liudininką – psichopatologijos daktarą R. Mastersą. Daktaras Mastersas parašė įdomią knygą, kurioje surinko pačių iškrypėliškiausių nusikaltimų istorijas (tą knygą jis išleido Niujorke 1953 metais). Toje knygoje daktaras Mastersas mums praneša, kad patys šiurpiausi masiniai žudikai dažniausiai užsiiminėja nekrofilija ir kanibalizmu, be to, be pasirinkimo – jaunus, senus, vyrus, moteris. Tai kaip tik tie, kuriuos gina amerikiečių liberalai, o tiksliau – bet kurie liberalai, ne tik amerikiečių.
* – Įdomu, Grigorijau Petrovičiau, tai jiems, tiems liberalams Aukštosiose mokyklose gal pripumpavo į galvas įvairių niekų, arba tie dalykai paveldimi ir daug rimtesni?! Štai, jeigu tie liberalai susipažintų su Aukštąja Sociologija, perskaitytų jūsų knygas, tai...
– ...tai jie mane pasmerktų kaip liaudies priešą. Laikas jums suprasti, kad liberalizmas – dalykas genetinis, t.y., paveldimas. Liberalai – tai nėra nekalti geri dėdės, kurie nieko nedaro, nekuria; jie, kaip taisyklė, bionegatyvūs žmonės, patologiškai nekenčiantys sveikų žmonių, ir, vykdydami partinį užsakymą, gina savo pačių, savo artimų ir tolimų bionegatyvių giminaičių interesus.
Apie tai labai gerai pasakė mūsų žinomas rašytojas Fiodoras Michailovičius Dostojevskis. Jis liberalus žinojo labai gerai, nes jaunystėje pats buvo liberalas ir revoliucionierius. Tai štai, senatvėje, jau turėdamas pakankamai patirties, Dostojevskis rašė: “Jeigu kas pražudys Rusiją, tai bus ne anarchistai, ne komunistai, o prakeikti liberalai...”
.
* – Bet jų vaikai ir anūkai šiandiena mums sako, kad, matote, jų tėvai nesuprato. Ką, jeigu jie visa tai būtų supratę, tai nebūtų darę...
– Meluoja jie visi, bando pateisinti savo tėvų nuodėmes. Obuolys nuo obels toli nenukrenta.
Bet grįžkime prie nusikalstamumo JAV. Štai, užsipuola JAV prezidentas Reiganas generalinį sekretorių Gorbačiovą, ir vargsta jie abu su tomis žmogaus teisėmis – kaip kvailiai su nupiešta tora (būtent tora, o ne terba – taip bus teisingiau), o Gorbačiovas ir nežino, kaip atsikratyti savo kolegos patarimų – žmogaus teisės, žmogaus teisės, žmogaus teisės... Paprasčiausiai, man kartais gaila vargšo Gorbačiovo. Gal jis iš mandagumo nenori Reiganui papasakoti viso to, apie ką mes šiandiena kalbame? Juk pagal amerikiečių statistiką – nuo 1960 iki 1968 metų JAV gyventojų skaičius išaugo 10%, o nusikalstamumas 80%.
* – Oho! Tai – rimtas argumentas!
– Taip-taip-taip. Labai rimtas. Ir tai mums praneša ne šiaip sau koks nors priekvailis, o kandidatas į JAV kongresmenus Džonas Chagerti. Aš juk pastoviai paštu gaunu įvairios politinės literatūros. Tai štai – kol jie kandidatai, tai, kaip taisyklė, visi jie kalba prieš nusikalstamumą, bet, kai tik papuola į kongresą – iš karto pradeda ginti... nusikaltėlių teises. Tai – vienas iš amerikiečių demokratijos paradoksų, amerikiečių liberalų žodžiais, “pačios idealiausios visuomenės pasaulyje”.
Kviečiame sekantį liudininką – žinomas kriminologas ir psichiatras profesorius Glikas pareiškia, kad polinkį nusikalstamumui galima pastebėti dar vaikuose, kai jie parodo aistrą laužyti ir gadinti, ir ypatingai užsispyrėliškai priešinasi suaugusiųjų autoritetui. Psichiatrai tai vadina griovimo Kompleksu.
Oficialūs tarybiniai Leninio biografai, akademikas Mincas ir Jakovlevas, Lenino aistrą pastoviai laužyti savo žaislus, aiškina – lenininiu smalsumu, berniukišku noru daugiau sužinoti... Bet, ta pati istorija buvo ir su žinomu riaušininku Gercenu. Net jų biografijos sutampa. Gercenas taip pat gyveno turtingoje šeimoje, jam taip pat pirko daug žaislų, ir jis juos taip pat momentaliai sulaužydavo ir išardydavo viską, kas tik įmanoma. Štai matote – ir to būsimojo garsaus revoliucionieriaus revoliuciniai polinkiai taip pat pasireiškė ankstyvoje vaikystėje.
Tiesa, garsus kriminologas ir psichiatras profesorius Gliukas tokius veiksmus aiškina šiek tiek kitaip: Visa tai, sako jis – ne revoliuciniai, o kriminaliniai polinkiai, kurie yra užprogramuoti vaiko sieloje.
“Niujorko gyventojai 1970 metais nužudytais ir sužeistais dėl nusikalstamumo prarado daug daugiau, negu Londono gyventojai per 1940 m. hitlerinius bombardavimus”.
O juk čia, Niujorke, juk taika, o Anglijoje tada vyko karas... O gal mūsų Niujorke jau vyksta nepaskelbtas bionegatyvių nusikaltėlių karas prieš sveiką gyventojų dalį, ir visi mes šiandiena esame to gigantiško kriminalo fronto pirmose linijose?
* – Ir Reiganas visa tai bando primesti Gorbačiovui? Tai būtent tokia ateitis laukia Rusijos, jeigu į valdžią ateis demokratai?
– Štai-štai-štai! Jie mums bando primesti “žmogaus teises” taip, kaip jie jas supranta, tai yra, nusikaltėlių, homoseksualistų, bepročių ir mūsų bionegatyvo teises. Juk jiems – tik ta kategorija ir yra žmonės, o visi likusieji sveiki žmonės – tai gojai, t.y., žmonių pavidalo gyvuliai. Niujorko laikraštis “Sandey njus” 1971.01.31 savo skaitytojams praneša: “Mūsų miestuose gerai gyvena tik banditai ir tarakonai. Nusikaltėliai iš aštuonių milijonų Niujorko gyventojų pavagia virš 2 milijardų turto per metus”
. O Niujorko valstijos gubernatorius Kuomo visą laiką yra nusikaltėlių pusėje. Kodėl? Ogi todėl, kad jis pats – advokatas, masonas ir pederastas.
* – Prisimenu, kaip Niujorke pirmą kartą apvogė mano butą. Aš tada iš karto paskambinau policijai, o jie net neatvažiavo. Pasakė, kad surašyčiau ataskaitą apie pavogtą turtą dėl draudimo kompanijos, o jie pažadėjo tą ataskaitą pasirašyti. Tai yra, butų vagystės čia net neskaitomos rimtais nusikaltimais. Lygai taip pat, kaip ir automobilių nuvarymas. Tokiais atvejais vagių net neieško. Kai mano butą apvogė dar keletą kartų, tai aš, jau pasimokęs, ir neturėdamas brangaus draudimo, net nebandžiau kviesti policijos...
– Taip-taip-taip. Praeito amžiaus pabaigoje Paryžiuje už dviejų triušių vagystę sodindavo į kalėjimą, o mūsų amžiaus pabaigoje Niujorke, automobilio vagystė – jau ne nusikaltimas. Akivaizdus progresas “žmogaus teisių” srityje, o jeigu jūs to nesuprantate, tai jūs nepakankamai demokratiškas, nepakankamai liberalus ir jums aiškiai parsimuša tarybinio auklėjimo trūkumai. Turiu jums pasakyti, kad aš jau seniai gyvenu Niujorke ir, žinote, prie viso to jau pripratau, į viską nusispjoviau... Niujorke aš gyvenu jau virš 40 metų ir kol kas dar neužmuštas, nepapjautas, ir su mašinomis pasisekė – pavogė tik vieną...
Štai matote, praktika – gana nemalonus dalykas, todėl grįžkime prie to klausimo teorijos.
Londono laikraštyje “Deyli Ekspres” neseniai buvo išspausdinta jų korespondento Niujorke pono Etkino įdomi medžiaga. Jo žodžiais, Niujorke “yra didžiausias nusikalstamumas pasaulyje. Niujorke viskas parduodama – pradedant nuo policijos, kuri pagarsėjusi skandalais ir kyšininkavimu, ir baigiant teismais, spauda ir televizija...”
. Etkino tvirtinimu, korupcija prasiskverbė visur ir kova su ja praktiškai tapo beprasmiška.
* – Ir jie dar ruošiasi mus mokyti, kaip gyventi?
– Taip-taip-taip. Prakeikti liberalai įvairiais būdais spaudžia generalinį sekretorių Gorbačiovą ir prezidentą Reiganą, o jeigu prezidentas jų neklausys – jį suvalgys. Per 30 metų, nuo 1933 iki 1963 m., JAV gyventojų skaičius išaugo 50%, o nusikalstamumas 1231%, tai yra, nusikalstamumas išaugo 25 kartus, lyginant su gyventojų skaičiaus augimu!!!
* – Iš tikrųjų – demokratijos pergalė...
– Taip-taip-taip. Žmogaus teisės. Progresas! O turint omeny, kad dauguma esamų ir būsimų nusikaltėlių veltėdžiauja valstybinės programos “velferis” sąskaita, tai gaunasi, kad nusikalstamumą valstybė palaiko tiesiogiai. Liberalai pastoviai priekaištauja visuomenei, t.y., mums, mokesčių mokėtojams, kad mes kalti dėl nusikalstamumo rezultatų, o vėliau mokesčių pavidalu iš mūsų ima pinigus tų pačių nusikaltėlių išlaikymui. Kaip ir kalėjime, kur kiekvieno kalinio išlaikymas kainuoja virš 20 tūkstančių dolerių per metus, taip ir programa “velferis”, kur jiems mokami pinigai, kai jie išeina į laisvę. Gaunasi uždaras ratas.
O štai dar vienas rimtas liudininkas – geras ir sąžiningas žydas, profesorius Efraimas Rozenas. Savo knygoje “Nenormali psichologijai” (Filadelfija, 1965 m.) 351 psl. Jis mums praneša, kad daugelis nusikaltėlių yra antisocialiniai elementai, ir kad tai betarpiškai susiję su nerviniais ir psichiniais sutrikimais. Taip kad, gaunasi, kad ne visuomenė kalta, o nusikaltėlių tėvai, kurie veisia tą bionegatyvą, t.y., nusikaltėlius.
Štai ir žydiškas rusakalbis laikraštis “Naujas rusų žodis” 1979.01.02. mums pranešė, kad “JAV iki gyvos galvos nuteistas nusikaltėlis jau po 10 metų gauna teisę būsi išleistas prieš teminą”
.
Kas gi gaunasi? Nusikaltėlį sunkiai pagauna, dar sunkiau suranda įrodymus ir liudininkus, jį teisia – labai sunkiai, nepaisant advokatų melo, jį nuteisia kalėti iki gyvos galvos, nes įrodymų pakako net liberalams-teisėjams, kad tas bionegatyvas ypatingai pavojingas visuomenei, o praktikoje – jau po 10 metų jį išleidžia iš kalėjimo keršyti visiems tiems, kas padėjo jį nuteisti. T.y., jeigu jis, būdamas 20 metų, papjovė tris žmones, tai jau būdamas 30 metų, pačiame jėgų žydėjime, jis jau gali išeiti iš kalėjimo ir pjauti kitus žmones, o taip pat pasekti vaikus to policininko, tuos liudininkus ir prokurorą, kurie, gelbėdami savo vaikus nuo to išgamos, padėjo jį uždaryti į kalėjimą.
Juk statistika aiškiai rodo, kad daugumą tokių sunkių nusikaltimų padaro recidyvistai kurie atsidėjo minimalius terminus ir buvo išleisti į laisvę ir vėl ėmėsi seno amato.
Štai dar viena įdomi knyga – Čarlzas Zilbermanas “Kriminaliniai nusikaltimai ir bausmė”. Šioje knygoje autorius taip pat paneigia pasvarstymus, kad dėl nusikalstamumo kaltas skurdas. Esmė tame, kad JAV šiandiena praktiškai nėra žmonių, kurie neturėtų kur gyventi ir nusipirkti ką nors vakarienei. Tie benamiai ir vargšai, kurie pastoviai pasirodo televizorių ekranuose – tai daugiausiai buvę psichiatrinių gydyklų pacientai, kurie patys nenori eiti į jiems organizuotas nakvynių vietas su dušais, televizoriais ir trijų kartų per dieną maitinimais.
Naglėjančio nusikalstamumo fone labai keistai atrodo Zilbermano aprašytos scenos iš amerikiečių kalėjimų, kur kaliniai tiesiog tyčiojasi iš neginkluotų apsauginių, juos gąsdina, užmuša nepaklusniuosius ir kelia riaušes, kai juos bando nors kiek apriboti. Jie taip išnaglėjo, kad videokameromis filmuoja “namų” pornografinius filmus, taip įamžindami savo kokaino-homoseksualias orgijas. Apie tai “Naujame rusų žodyje” 1979 m. kovo 10 d. numeryje taip pat praneša šviežutėlė 3-sios emigracijos bangos atstovė L. Kafanova Tai yra, naujieji tarybiniai emigrantai, kurie pirmą kartą papuola į Ameriką, tiesiog apstulbę nuo to, ką jie pamato ir tiesiog baisisi nusikalstamumo mastais ir kriminalinių nusikaltėlių nebaudžiamumu.
“JAV kas 13 sekundžių – išprievartavimas; kas 16 sekundžių – apiplėšimas su įsilaužimu; kas 10 sekundžių – ginkluotas apiplėšimas gatvėje. 1980 metais gimusiam amerikiečių vaikui daugiau šansų, kad jį užmuš banditas, negu žūti amerikiečių kareiviui Antrojo pasaulinio karo metais” – 1980 m. kovo 3 d. “Naujas rusų žodis”.
* – Vėl gaunasi, kad vyksta pats tikriausias karas, kurį mums paskelbė bionegatyvai!
– Taip-taip-taip. Tik tas karas vyksta ne išoriniame, o vidiniame fronte. Ir vietoje to, kad ruoštis Trečiam pasauliniam karui, amerikiečiams reikėtų visą savo armiją mesti į kovą su nusikaltėliais, su visu tuo išnaglėjusiu bionegatyvu.
Tuo pat metu per televizija pranešama, kad dauguma kalėjimuose sėdinčių žmonių, vaikystėje buvo nusikaltimų aukomis, kurie vadinasi “nepilnamečių tvirkinimu”. Be to pastebėta, kad “meilė” mažamečiams perduodama paveldėjimo keliu, o tie, jau paaugę, dažnokai užmuša savo tėvus... Kaip sakoma, skola neužgyja. Serganti visuomenė...
* – Taip, bet kaip tą sergančią visuomenę gydyti”?
– Karlas Marksas kartą parašė, kad “Įprotis – tai pačios sunkiausios grandinės ant žmogaus kojų”. Šiandiena tos grandinės atsidūrė ant tarybinės visuomenės kojų. Tomis grandinėmis šiandiena yra pats marksizmas, kuris padalijo žmones į vargšus ir turtinguosius, vietoje to, kad parodytų, kad tikrasis padalijimas yra tarp sveikų žmonių ir bionegatyvų, kurie iš visų jėgų stengiasi atsisėsti mums ant sprando ir išgyventi, spausdami visus gyvybinius syvus iš užgrobtų tautų. Liūdna, bet tai šiandieninė realybė.
Apibendrinant šiandieninės paskaitos rezultatus, mes galime padaryti išvadą apie tai, kad nusikalstamumas – tai įgimta liga ir apie tai, kad nuo to, kaip tą ligą gydo Amerikoje, nusikalstamumas tik auga. Todėl, kai prezidentas Reiganas atvažiuoja į Maskvą ir pradeda mokyti Gorbačiovą “žmogaus teisių”, t.y., bionegatyvaus žmogaus teisių, mes privalome gerai suprasti, kad tokiu būdu amerikiečių prezidentas, paprasčiausiai, bando mums įmesti nuodingą nusikalstamumo gyvatę tiesiai į nieko neįtariančio Gorbačiovo daržą.
Advokatų kalba, visa tai mandagiai vadinama diplomatija...