Prasidėjus viešumui ir persitvarkymui, Tarybų Sąjungoje visiems suteikė visišką sąžinės laisvę ir oficialiai ruošiasi pažymėti krikščionybės priėmimo Rusioje 1000-metį, todėl ir mes šiandiena pakalbėkime apie sąžinės laisvę, apie religijas bendrai ir apie jų atsiradimo istoriją, taip pratęsdami temą, kurią pradėjome šio ciklo pirmosiose paskaitose.
Šiandieninę paskaitą pradėsime nuo žinomos Henriko Van Luno knygos – “Biblijos istorija”. Pirmą kartą ta knyga buvo išleista 1956 metais, o man į rankas papuolė jau ketvirtas šios knygos leidimas. Tai sako apie tai, kad ta knyga labai populiari. Ji iš tikrųjų pasklido milijonais tiražų. Kur to populiarumo priežastis? Tikriausiai dėl to, kad knygoje autorius savais žodžiais atpasakoja visą Senąjį Testamentą, bet tai daro skaitytojui suprantama forma.
Kas mane ypatingai toje knygoje sudomino, kad jau pačioje pradžioje Henrikas Van Lunas keistai perspėja:
“Žinoma, kažkur atsiras istorikas arba filosofas, arba šiaip sau koks nors keistuolis, kuris perskaitys visų tautų visas knygas ir supras, kad priartėjo prie absoliučios tiesos, bet, jeigu jis norės toliau taikiai ir ramiai gyventi, tai jis apie tą tiesą geriau tegul patyli”.
Keistas perspėjimas... Kodėl ir nuo ko autorius nutarė perspėti milijonų milijonus savo skaitytojų pačioje savo knygos pradžioje?
Kad atsakyti į šį klausimą, susipažinkime su kitų autoritetingų žmonių pasisakymais šia tema. Pas mane tai surašyta atskiroje kortelių serijoje, kurią pavadinau – “Religija ir psichinės ligos”.
Štai ir dar viena keistenybė, pagalvokite, koks ryšys tarp religijos ir psichinių ligų?
Žinomas psichiatras Ellis į tą klausimą atsako gana savotiškai – savo knygose jis rašo, kad Senąjį Testamentą parašė... bepročiai. Ellis parašė keletą knygų, ir tos knygos iš esmės yra apie homoseksualizmą ir homoseksualistus ir, reikia pasakyti, jis tą dalyką išmano gana gerai, nes jis pats – atviras ir sąžiningas homoseksualistas, bet tai jam nesutrukdė tapti garsiu daktaru-psichiatru. Tai štai, kartoju, tas žinomas psichiatras savo knygose rašo, kad Senąjį Testamentą parašė bepročiai. Baisu, ar ne?!!
Paimkime kitą žinomą knygą – “Seksualioji psichopatija”, kurią parašė ne mažiau žinomas autorius, daktaras-psichiatras Kraftas-Ebingas. Toje knygoje taip pat yra masė įdomios informacijos apie religines psichozes, toje knygoje jis taip pat visiškai patvirtina daktaro-psichiatro Elliso išvadas. Tarp kitko, daktaro Krafto-Ebingo knyga yra beveik tokio pat storumo, kaip Senasis Testamentas...
O dabar vėl prisiminkime mūsų seną pažįstamą Cezarį Lombrozo, profesorių, garsų psichiatrą, kuris ilgus metus buvo beprotnamio direktoriumi Italijoje. Tai štai – profesorius Lombrozo taip pat tvirtina, kad beveik visų sektų įkūrėjai buvo dvasiniai ligoniai...
* – Tai – gana rimtas pareiškimas...
– Taip. Profesorius Lombrozo buvo labai garsus psichiatras ir, iki Froido atsiradimo, jis buvo pats garsiausias psichiatras pasaulyje. Be to, Lombrozo kilmės medyje yra ilga rabinų ir talmudistų linija, taip kad, tas italų profesorius-žydas, pats, kartoju, kilęs iš ilgos rabinų ir talmudistų linijos, rašo, kad beveik visų sektų įkūrėjai buvo dvasiniai ligoniai, įskaitant ir jo senelius, ir prosenelius rabinus-talmudistus, tai ta problema tampa ne tik įdomi, bet ir delikati... Tuo pat metu noriu jums priminti, kad, kaip mes kalbėjome savo ankstesnėse paskaitose, yra atitinkamas ryšys tarp psichiatrų ir psichiškai ligotų žmonių. Matote – problema iš įdomios ir delikačios, pavirsta dar ir žaisminga...
* – Panašus atpažįsta panašų...
– Taip, taip, taip. Panašus atpažįsta panašų. Jeigu normalus, sveikas žmogus susidurs su tomis problemomis, tai jis nieko iš to nesupras...
Toliau, profesorius Lombrozo rašo: “rašliavoje iš beprotnamių pasitaiko tiek pat panašių sąskambių ir tokių pat periodų sugretinimų, kaip ir bibliniuose tekstuose”.
Tai – įdomu, nors tai labiau tinka kritikams ir literatūros tyrinėtojams. Aš tik galiu pridėti, kad ir mūsų naujasis “pranašas” Solženicynas – taip pat rašo savotiška kalba. Solženicynas savotiškai talentingas ir neišpasakytai energingas, bet su juo reikia būti labai atsargiam. Charakteringa ir tai, kad Solženicynas – pusiau žydas, ir tai jis labai slepia. Jo pirmoji žmona buvo pusiau žydė iš Rostovo, o jo antroji žmona jau buvo grynakraujė žydė...
* – Kodėl jis visa tai slepia? Juk turėtų didžiuotis! Juk tai – Dieviška tauta! Nevalingai prisimeni Lombrozo formulę apie genialumo sąsajas su pamišimu, dėl ko gaunasi genialūs idiotai, t.y., “geniotai”, kurie gali sukelti revoliucijas ir pradėti pasaulinius karus, kuriuose žūsta milijonai genetiškai sveikų žmonių.
– Tame ir esmė. O pas žydus 6 gartus daugiau psichinių ligonių, negu kitose tautose, ir to atradimas – priklauso profesoriui Lombrozo, kuris pats buvo žydas ir tiesioginis rabinų ir talmudistų palikuonis.
* – Tikriausiai todėl būtent tie psichiatrai ir atkreipė dėmesį į tai, kad Senąjį Testamentą parašė ne visiškai normalūs žmonės...
– Taip. Štai jūs dabar labai gerai pasakėte, – ne bepročiai, o ne visiškai normalūs žmonės.
* – Be to ir liaudyje sakoma, kad “pateptųjų lūpomis tiesa kalba”.
– Visiškai teisingai. O sakykite, koks, pagal jus, pats geriausias, pats gražiausias ir pats žinomiausias soboras Rusijoj?
* – “Vasilijaus Palaimintojo” soboras Raudonojoje aikštėje?
– Taip. Sutinku, o ar žinote, kas toks buvo tas Vasilijus Palaimintasis? Palaimintas – tai reiškia ne visai sveikas, t.y., ne šio pasaulio. Ivano Rūsčiojo laikais ne visai sveikas Vasilijus sėdėjo prie Kremliaus vartų ir garsiai kaltino carą už jo žiaurumą. Kai caras Ivanas Rūstusis ėjo pro jį, sėdintį ant žemės, su sniegu sumišusiame purve, tas ne visiškai sveikas Vasilijus Palaimintasis iš užančio išsitraukė gabalą kruvinos mėsos ir ištiesė carui, lyg priekaištaudamas žiauriam carui už visą tą kraują, kurį jo žmonės liejo visoje Rusioje, ir Ivanas Rūstusis jo nelietė, bijojo ir gerbė...
Štai todėl, kai Maskvoje pastatė gražiausią Švenčiausios Mergelės (Pokrovsko) soborą Raudonojoje aikštėje, tai liaudis jį pavadino Vasilijaus Palaimintojo soboru ir iki pat šiol tas soboras liaudyje taip ir vadinasi. Kodėl? Ogi todėl, kad ne visiškai sveikas Vasilijus Palaimintasis buvo už Tiesą ir tą Tiesą sakė tiesiai į akis carui Ivanui Rūsčiajam, kurio tada visi bijojo. Niekas kitas tada to pasakyti nesugebėjo, t.y., socialiniu požiūriu, tas ne visiškai sveikas žmogus bandė kažkaip sustabdyti arba apriboti caro represijų blogį...
Teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad represijų aukų skaičius buvo apie 4-5 tūkstančius žmonių. Tai – per visą Ivano Rūsčiojo valdymo laikotarpį. Palyginimui – Karolio IX ir jo motinos Kotrynos Mediči aukų skaičius, – 40 tūkstančių žmonių per vieną Baltramiejaus naktį, Oliverio Kromvelio aukų skaičius, pačiais kukliausiais paskaičiavimais, apie 70 tūkstančių. Tai, neskaitant žuvusių kovose su karaliaus armija. Ir jokių ten “Rūsčiųjų” – visi nuolankūs, civilizuoti ir apsišvietę valdovai...
Dabar grįžkime prie psichinių ligų. Sveikiems žmonėms eiti pas daktarą-psichiatrą, kaip taisyklė, nėra ko, nors tokie vizitai jiems nepakenktų. Sergantiems žmonėms tokie vizitai būtų net labai naudingi. Bet, kad gydyti dvasiškai sergančius žmones, būtina būti patyrusiu psichiatru, o patyręs psichiatras, kaip taisyklė, toks pat dvasinis ligonis, kuris gavo atitinkamą išsilavinimą, nugalėjo savo ligą, išmoko ją kontroliuoti, ir po to pradėjo padėti kitiems dvasiškai sergantiems žmonėms kovoje su degeneracijos demonais...
O dabar prisiminkime, ką kalbėjo pats Dievo Sūnus – Jėzus Kristus. Naujajame Testamente yra tokie žodžiai: “Jėzus gi, tai išgirdęs, jiems pasakė: ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams”
ir šiek tiek toliau “Nes Aš atėjau kviesti atgailauti ne teisuolius, o nusidėjėlius”
(Matas 9:11).
Ir dar viena maža detalė – ne visiškai sveikas Vasilijus Palaimintasis buvo priskirtas prie šventųjų. Oficialiai. Ir, tuo pat metu, jis aiškiai buvo psichinis ligonis.
Tai štai, visi aukščiau paminėti daktarai-psichiatrai skaito, kad religinės Senojo Testamento knygos buvo senovės psichiatrų knygos, kurie bandė tą ligą sukontroliuoti. Todėl tos knygos daugeliui ne visiškai normalių žmonių ir padėjo, ir tada, ir dabar, ir lyg savitaigos ir autotreningo pagalba padeda tą ligą suvaldyti.
Štai dar įdomi informacija: “...Valaamo sala Karelijos ASSR su garsiu Valaamo vienuolynu, po kurio uždarymo buvo įkurtas psichostenikų internatas. Ten pastoviai girdisi psichinių ligonių šauksmai, kurie girdimi net iš už storų sienų...”. Tai rašo protoerijus D. Konstantinovas.
Matote – vėl kažkoks ryšys: tarybų valdžios metais čia įrengė izoliatorių psichiškai nesveikiems žmonėms, o prie caro toje vietoje taip pat buvo savotiškas izoliatorius, bet laisvanoriška valia.
* – Taip, bet anksčiau, kai ten buvo vienuolynas, visi tie ne visiškai normalūs žmonės buvo patyrusių vadovų priežiūroje, kurie turėjo ilgametę darbo patirtį, o dabar – nevykėlis-psichiatras po 5 metų mokymosi medicinos institute bando ten kažką padaryti... Atrodo, kad vienuolynai buvo humaniškesni ir naudingesni...
– Taip. Jie buvo geriau. Ten ir gyventi buvo geriau. Taip, ir būsimieji vienuoliai, t.y., tie, kurie bijojo, kad toks bus jų likimas, ateidavo ten konsultuotis, tame tarpe ir mūsų tiesos ieškotojas ir rašytojas Levas Nikolajevičius Tolstojus. Tiesa, bet jam tas nepadėjo...
Tarp kitko, protoerijus D. Konstantinovas turėjo absoliučiai beprotę žmoną. Bet, nenorėdamas jos atiduoti į beprotnamį, jis ją laikė namuose. Vėl gi – matote, kokie dėsningumai: vyras šventikas, o žmona – beprotė, ir ne šiaip sau – psichopatė, o rimta beprotė.
* – Jis tada turėjo būti labai patyręs šventikas...
– Nežinau, nežinau. Man pasakojo, kad jis labiau buvo panašus į buvusį aktyvistą-komjaunuolį, kuris visur lindo – toks tipiškas tarybinis komjaunuolis, kuris, paprasčiausiai, senatvėje įlindo į šventiko sutaną. Tarybų Sąjungoje tokie dažniausiai gano bandą apsirengę komjaunuoliškais švarkeliais, o čia – jie gano bandą jau apsivilkę šventiko sutaną. Be to, protoerijus Konstantinovas dažnokai spausdinosi žydiškame “Naujame rusų žodyje”, o tai, atleiskite, blogas ženklas. Šiaip sau, rusų šventiko, žydai pastoviai nespausdintų.
Bet, vieną gerą dalyką, tikrai gerą dalyką, jis vis dėl to padarė – vaikų jis neturėjo. Juk ir Biblijoje parašyta: “Geriau mirti beveikiu, negu turėti nepilnaverčių vaikų”
, o Saliamono išminčių knygoje tiesiai sakoma: “...baisi neteisios kartos pabaiga”
ir toliau: “...geriau bevaikystė, bet su dorybe”
. Juk jo žmona buvo beprotė, o tai reiškė, kad vaikai turėjo didžiules galimybes tą ligą paveldėti.
Žydą profesorių Lombrozo pakeitė žydas daktaras Froidas, ir, kaip pirmasis pranašas psichiatrijos srityje, autoritetingai pareiškė, kad “religija – tai priverstinė neurozė”, O kiek vėliau patikslino “religija – tai masinė neurozė”. (Z. Froidas, “Raštai”, 1 Tomas, leidykla “Oversiz Pablikeišn”, Londonas, 1969 metai).
* – Taip, bet, Grigorijau Petrovičiau, teologiniu požiūriu, mes ant vienos lentos negalime statyti sąžiningą profesorių Lombrozo ir ne visiškai sąžiningą, galima net pasakyti, šarlataną Froidą.
– Mano požiūris akademiškas. Aš imu knygas ir iš dešinės, ir iš kairės, bet privalau su jumis sutikti – profesorius Lombrozo iš tikrųjų buvo daug sąžiningesnis, negu daktaras Froidas.
* – Grigorijau Petrovičiau, kai aš neseniai kalbėjausi su Leningrado valstybinio universiteto juridinį fakultetą baigusiu žmogumi, ir pokalbyje paminėjau profesorių Lombrozo, tai tas žmogus man pasakė, kad Lombrozo teorija dėl nusikaltėlių atpažinimo jiems buvo pateikiama vien neigiamoje šviesoje, kaip darbai žmogaus, kuris klydo, ir kad jo teorija neverta sugedusio kiaušinio...
– Ta tema – ginčytina, bet ginčytina ta prasme, kad švarios sąžinės žmonės sakys “taip”, o nešvarios sąžinės žmonės, t.y., degeneratai – sakys “ne”. Tam žmogui duokite paskaityti mūsų paskaitų konspektus ir atidžiai stebėkite jo reakciją – jeigu jis šokinės, nerimaus ir sakys, kad visa tai – niekai ir idiotizmas, tai galite būti tikras, kad prieš jus – degeneratas. Juk degeneratų tarp mūsų, bet kuriuo atveju, yra maždaug pusė, tiksliau – pagal daktaro Kinsi statistiką 52-54%, o jeigu mes paimsime universitetinę profesūrą, tai ten degeneracijos procentas pakils iki 75% ir aukščiau, nes tai bus ne vidutinis, o žymiai aukštesnis visuomenės intelektualinis sluoksnis. Todėl, gink Dieve, su juo nesiginčykite, kitaip tas žmogus pradės jūsų nekęsti. Juk degeneratui nėra nieko baisiau, kaip tai, kad į jį parodys pirštu ir viešai pasakys, kad jis yra degeneratas. Jis jūsų priešu taps visam gyvenimui.
* – Tai – pagal šėtono formulę, viena kurių tvirtina, kad šėtonas nemėgsta ironijos ir pašaipų?
– Taip, taip, taip. Kalbėdami apie šėtoną, filosofai buvo teisūs, kad tas sutvėrimas labai sarkastiškas, bet pats negali pakęsti ironijos ir pašaipų.
Pasižiūrėkime į dar vieną įdomią knygą, kurią mes jau minėjome paskaitų metu. Tai Robako “Psichiatrijos istorija”, Niujorkas, 1969 m. Tos knygos 154 puslapyje tvirtinama, kad Izraelį valdantieji karaliai pranašus laikė ne visiškai normaliais.
* – Todėl Jozuei Navinas ir buvo pramintas Navinu? Juk “Navi” reiškia pranašą ir, tuo pat metu – beprotį.
– Taip, taip, taip. Bet Jozuei Navinas nepriskiriamas prie religinių pranašų. Tai buvo labai žiaurus valdovas, kuris sunaikino labai daug žmonių. Jį galima net pavadinti “žydų Napoleonu”, kuris žydus valdė siaubingai žiauriai.
* – Tai yra, išvertus į šiuolaikinę rusų kalbą, Jozuei Navinas – tai būtų beprotis Jozuei, arba, kaip jūs sakote – žydų Napoleonas.
– Taip. Dabar iš pravoslavų religijos istorijos. Jeigu paimti rusų susiskaidymo istoriją, o tas dalykas gana rimtas, tai tada viskas prasidėjo nuo patriarcho Nikono ir caro Aleksejaus Michailovičiaus kovos su protopopu Abakumu. Ten taip pat buvo pralieta daug kraujo, buvo daug susideginimų, daug žmonių buvo ištremta, daugelis pabėgo į užsienį... Bet, jeigu mes atidžiai išanalizuosime skilimo istoriją, tai pamatysime, kad patriarchas Nikonas buvo paprasčiausias psichopatas!
Visi mes apie tai esame kažką girdėję: rusų susiskaidymas, sentikiai, kurie žegnojosi dviem pirštais, o ne trimis pirštais, visi esame matę Surikovo paveikslą – bojarinė Morozova... Paveikslą tai daugelis matė, bet mažai kas žino, kad skilimo istorija prasidėjo nuo dviejų psichopatų susidūrimo – caro ir patriarcho. Ir abu jie baigė labai blogai. Vieną uždarė į vienuolyną, o kitas pasigimdė silpnaprotį carą-idiotą Ivaną ir carą-pederastą antikristą Petrą...
Taip, ir kas gi ten buvo? Kas gi ten iš tikrųjų įvyko? Na, elementarus Valdžios Kompleksas!!! Abiejų vadų aiškus ir liguistas valdžios Kompleksas; ir čia tinka sena patarlė: “Ponai mušasi o cholopų nugaros kenčia”.
* – Gaunasi, kad abu lyderiai padarė pirmą mirtiną nuodėmę – buvo išdidūs.
– Taip, pirmoji mirtina nuodėmė, tai – išdidumas. Jeigu jūs paskaitysite skilimo istoriją (Žr. Priedą prie šių paskaitų – “Trumpa skilimo istorija, kaip valdžios Komplekso pavyzdys Pravoslavų cerkvėje”), tai pamatysite, kad visa tai padarė du aiškūs psichopatai. Juk normalus žmogus tokio ginčo atveju būtų pasielgęs visiškai kitaip. Ir kraujo nebūtų buvę, ir susideginimų nebūtų buvę o viso to priežastis, kaip jau sakiau, liguistas valdžios Kompleksas.
* – Taip, bet kodėl tada cerkvė ir caras surengė tą skilimą? Kodėl viso to nesustabdė, kodėl nesusitaikė?
– Cerkvės istorija – gana kruvinas dalykas, kaip Vakaruose, taip ir Rytuose. Pavyzdžiui, Bartlamėjaus naktį katalikai užmušė neįtikėtiną skaičių protestantų (Žr. Priedą prie šių paskaitų – “Trumpa popiežystės istorija, kaip valdžios Komplekso pavyzdys Katalikų bažnyčioje).
Garsiame Optino Dykumos vienuolyne po 1917 metų revoliucijos, bolševikai įrengė mažamečių nusikaltėlių koloniją. Mūsų žinomas disidentas Vladimiras Maksimovas savo knygoje “Septynios kūrybos dienos” pasakoja, kaip buvusiame vienuolyne buvo įkurtas beprotnamis. Pagrindinis knygos herojus pats sėdėjo tame beprotnamyje ir labai smulkiai visa tai aprašo.
Tarp kitko, neseniai tarybinė vyriausybė oficialiai vėl atidarė Optino Dykumą ir ten atkūrė vienuolyną. Akivaizdus sugrįžimas prie istorinės praeities ir, žinoma, aš abiem rankom už tai. Bet kuriuo atveju, tokie riaušininkai, kaip Jevtušenko, arba kiti rašytojai-disidentai, kaip mūsų Solženicynas, dabar gali, kaip kažkada Levas Nikolajevičius Tolstojus, eiti į tą Optono Dykumą ir mokytis pažaboti savo degeneracijos demonus.
* – Tolstojus buvo labai arti to. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis ateidavo prie vienuolyno ir buvo pasiruošęs susitaikyti, bet jo išdidumas nugalėjo. Jis tada atsistojo prie vartų ir laukė, kol vienuolyno vyresnysis pirmas prie jo prieis. Vyresnysis neišėjo. Vyresnysis tikrino – ar tikrai grafas Tolstojus susitaikė, ar tai tik eilinė garsaus rašytojo išmonė. Grafas Tolstojus tada palaukė, palaukė, apsisuko ir įsižeidęs nuėjo...
– Taip. Neblogai būtų, kad visi tie mūsų disidentai, kurie taip mėgsta pakalbėti apie liaudies gerovę, ten nors kartą nueitų ir iš visos širdies pasimelstų Dievui.
– Tęskime kortelių analizę tema “Religija ir psichinės ligos”.
Sekantis yra amerikiečių episkopas Džeimsas Paikas. Tą protestantų episkopą 1969 metais privertė atsistatydinti, o priežastimi pasitarnavo jo trečioji santuoka, kai jis, būdamas 56 metų, vedė 30-metę Dianą Kennedi.
Smulkmena, bet kaip Aukštosios Sociologijos specialistas noriu pasakyti, kad Diana – tai blogas vardas. Ne visu 100%, bet 90. Kai degeneratyvūs tėvai laukia degeneratyvaus vaiko ir gimsta mergaitė, tai jie, iš anksto žinodami, kad ji bus lesbietė, tyčia jai duoda vardą Diana. Tai atsitinka gana dažnai.
Ir taip, pirmoji episkopo Paiko santuoka buvo anuliuota. Yra didelis skirtumas tarp anuliuotos santuokos ir paprasto išsiskyrimo. Skyrybos – tai tada, kai vyras geria, muša žmoną, arba jų charakteriai neatitiko... O štai, santuokos anuliavimas, kaip taisyklė, atliekamas tik tada, kai moteris teisme pareiškia, kad jos vyras impotentas, arba pederastas ir pateikia gydytojo išduotą pažymą, kad po 3 mėnesių vedybinio gyvenimo, ji vis dar nekalta.
Paikas taip pat užsiiminėjo spiritizmu ir tvirtino, kad palaiko kontaktus su mirusiųjų sielomis, tame tarpe ir su savo sūnumi, kuris nusižudė būdamas 20 metų amžiaus. Jo sūnus buvo narkomanas ir, galų gale, nusišovė. Apie tai 1969 m. balandžio 15 d. mums pranešė laikraštis “Deili njus”.
Vietoje išvaryto episkopo Paiko buvo paskirtas episkopas Meiersas iš Kalifornijos, kuris buvo vedęs, bet turėjo 3 įsivaikintus vaikus. Pas mane čia skliausteliuose pažymėta: “sąžiningas legionierius”. Jūs matote skirtumą: Episkopo Paiko šeimoje velnias žino kas – santuokų anuliavimas, skyrybos, narkomanas sūnus, kuris gyvenimą baigė savižudybe... O antrasis episkopas, puikiai žinodamas tuos dalykus, nekartoja pirmojo nuodėmių, o įsivaikina tris vaikus, kas, žinoma, daug sąžiningiau ir geriau.
Bet tai dar ne viskas. 19-metė episkopo Paiko duktė Konstancija taip pat bandė nusižudyti, ji nuodijosi, bet ją atgaivino. O tuo pat metu tėtis episkopas Paikas ramiai dėsto teologiją “Demokratinių institutų mokymo centre”, kuris buvo labai artimas masonystei.
Fotografijoje mes matome, kad ant Paiko kaklo puikuojasi kaklaraištis su hipių simboliu: ratas su apversta raide “įgriek”, t.y., “vištos koja” – satanistų simboliu. Pažink savus! Vienu metu episkopas Paikas buvo alkoholiku ir, kai rūkydavo, tai į burną iš karto susikišdavo po dvi, tris cigaretes. Antroji jo žmona buvo Estera Jankovski, t.y., Aukštosios Sociologijos požiūriu – tai buvo šėtono ir antikristo sąjunga, apie kurią savo laiku kalbėjo mūsų filosofas Berdiajevas-Berdičevskij.
Su madam Estera Jankovski Paikas išgyveno 25 metus, bet, vis dėl to, 1968 metais išsiskyrė. Kokie normalūs žmonės skiriasi po 25 bendro gyvenimo metų?.. Asmeninė sekretorė, “artimas draugas” ir to episkopo Paiko meilužė, taip pat nusižudė. Matote – visi jie buvo psichopatu gauja, kur ištisos savižudybės, savižudybės, savižudybės ir bandymai nusižudyti... Paikas turėjo dvi dukteris ir du sūnus ir, jeigu juos taip pat patikrinti, tai vargu ar jie pasirodys esantys normaliais...
* – Grigorijau Petrovičiau, mes vėl grįžome prie Romos popiežiaus formulės. Dėl celibato.
– Taip. Tai buvo geras ir išmintingas įstatymas.
* – Tai yra, naujų pavyzdžių pagrindu mes vėl matome, kad, jeigu išsigimėlis sugebėjo savyje nugalėti demoną ir, kaip išsigimėlis, puikiai žinodamas kitų išsigimėlių silpnybes, jis kitiems padeda nugalėti demonus, tai toks žmogus gali oriai ir išdidžiai nešioti šventiko sutaną. Bet, jeigu jis pabandys pratęsti giminę, tai pasaulyje pasirodys tokie nauji demonai, kad jie nubrauks visą tokio šventojo tėvo darbą. Iš čia ir celibatas. Didžioji Romos popiežiaus paslaptis...
– Taip. Bet Romos popiežius buvo katalikas, o tas šventikas – protestantas. Jis Romos popiežiaus nepaklausė ir, žiūrėkite, ką pridirbo! Ir juk ne šiaip sau šventikas, o episkopas! Taip kad, matote, religija savyje apjungia gilias ir rimtas tiesas...
Tas pusprotis protestantų episkopas Paikas savo gyvenimą baigė gana originaliai. Galų gale jį išvarė ir iš “Demokratinių institutų mokymo centro”, kur, matyt, jis kalbėjo tokias nesąmones, kad ir ten neišlaikė... Su savo trečia žmona Diana jis išvažiavo į Izraelį, kur nutarė praeiti Kristaus kelią. Sodomos ir Gomoros rajone jie pasiklydo dykumoje, jauna žmona jį paliko ir išsigelbėjo, o jis ten, dykumoje, mirė iš karščio ir troškulio (“Taim”, 1969 m. rugsėjo 9 d.).
Reikia gi būti tokiu idiotu?! Būnant pagyvenusiu ir ligotu žmogumi, vesti jauną ir sveiką žmoną, žinoma, tokią pat psichopatę, bet fiziškai sveiką, važiuoti į dykumą, Sodomos ir Gomoros rajone laipioti uolomis ir kalnais... Jie pasiklydo ir ta kvailelė nuo jo pabėgo, o jis ten mirė nuo perkaitimo ir troškulio... Episkopas... Tai dar kartą patvirtina, kad religija kartais gana tampriai susijusi su psichinėmis ligomis.
Be kelių pagrindinių religijų, dar egzistuoja daugybė sektų. Tarp kitko, psichologiniame kare tarp Rytų ir Vakarų, Vakaruose pastoviai šaukia, kad Tarybų Sąjungoje įvairias sektas pastoviai slopina, taip pat šaukia, kad slopinama ir religija bendrai. Bet tos sektantiškos grupuotės buvo slopinamos ir iki revoliucijos, nes jos iš prigimties pritraukia psichiškai nenormalius žmones.
Pavyzdžiui: “Viename Argentinos mieste 1978.08.09 buvo rasti rituališkai nužudyti 4 žmonės, tame tarpe – 2 metukų mergaitės, ir tai padarė penkiasdešimtininkų sekta”
. Tai buvo taip vadinamos “judaizmo pakraipos” sekta. Yra visa grupė sektų, kurie save vadina “judaizmo pakraipos” sektomis. Paskutiniu metu jos bando savo veiklą aktyvinti ir TSRS, o Vakarai juos pastoviai palaiko ir šaukia, kad, matote, TSRS nėra “sąžinės laisvės”!
Ką gi jie gina? “Ta penkiasdešimtininkų sekta paskelbdavo pasninką, o tuos vaikus, kurie verkdavo iš bado, pasmerkdavo kaip apsėstuosius ir nužudydavo. Tas kraupus nusikaltimas dabar yra tiriamas, areštuoti 12 tiesioginių žudikų“
(Argentinos laikraštis “Rusų žodis”, 1978.09.16).
Matote, ką daro tie sektantai, o Maskvoje jie bėga į amerikiečių pasiuntinybę ir skundžiasi, kad juos, matote, TSRS slopina ir persekioja...
* – Grigorijau Petrovičiau, gal galėtumėte Aukštosios Sociologijos požiūriu panagrinėti ir kitas sektas? Chlystus, molokanus, skopcus...
– Chlystai – tai mazochistai, t.y., psichiškai nesveiki žmonės, kurie šokiais ir saviplakomis pasiekia ekstazę, o po to atlieka masinę nuodėmę. Rusiškai “chlystat” – reiškia mušti bizūnu. Mazochistų yra visame pasaulyje. Pas mus jie vadinami “chlystais”, o Vakarų Europoje “flagelantais”. Ir vieni, ir kiti – su didžiausiu malonumu vienas kitą plaka iki kraujo, kol pasiekia lytinę ekstazę. Paryžiuje jūs tokius tikriausiai pamatysite Pigalo aikštėje, mūsų 42-sios gatvės ekvivalente. Visa tai – atitinkamos psichoseksualinės orientacijos žmonės, kurie apsijungę į būrelius arba sektas ir užsiimantys įvairiais lytiniais iškrypėliškais veiksmais.
Molokanai – taip pat ne geresni. Kai man buvo apie 10 metų, netoli mūsų buvo mažas molokanų namelis, ir aš tada galvojau, kad molokanai ten renkasi tam, kad gertų pieną... Kaip aš paaugau, tai sužinojau, kad Apaštalas Paulius savo laiškuose keletą kartų panaudojo žodį “molokoj”, senovės graikų kalba tai reiškė – pederastas. Štai, pasirodo, iš tos šaknies ir atsirado molokanų sektos pavadinimas.
Skopcai – taip pat buvo seksualiai nenormalūs žmonės, manantys, kad lytinis gyvenimas nuo šėtono, ir tam, kad išvengtų tokių pagundų, jie patys save kastruodavo.
* – O šiuo metu JAV tokius dvasiškai sergančius žmones kastruoja priverstinai...
– Taip. Rusioje skopcais dažniausiai būdavo žemdirbiai, kurie žinojo, kad degeneracija perduodama iš kartos į kartą, ir, turėdami giminaičių arba protėvių tarpe dvasiškai nesveikų žmonių, savižudžių, pederastų arba sunkių alkoholikų ir, žinodami, kad tai paveldimi dalykai, – jie save kastruodavo, be to, skopcais buvo ne tik vyrai, bet ir moterys. Po išsikastravo jie susituokdavo ir vaikus įsivaikindavo. Tiesą sakant, tų nelaimingų žemdirbių nėra kuo kaltinti... Juk ir Jėzus Kristus kalbėjo apie tai, kad reikia nukirsti lytinį organą, kuris veda pas šėtoną (Matas. 5:29 ir 18:8).
Chlystų ir skopcų istorijoje buvo žinomas toks Kondratijus Selivanovas, kuris buvo pasiskelbęs Dievo sūnumi ir kastruotuoju. Nors chlystai ir skopcai skaitė, kad jį nuo Šventosios Dvasios pagimdė Akulina Ivanovna, Petras Pirmasis įsakė pasodinti tą “Dievo sūnų” į beprotnamį.
Chlystas Fiodoras Savickij taip pat save vadino Dievo sūnumi ir, tuo pat metu, antikristu. Jo pasekėjai Savitskį vadino “Šventuoju Antikristu”. Garsus amerikiečių masinis žudikas Čarlzas Mansonas taip pat tvirtino, kad jis tuo pat metu yra Kristus ir šėtonas.
Psichiatrų grupė, kuri aprašinėjo savo beprotnamių pacientus, pabrėždavo, kad daugelis pacientų galvojo, kad jie yra Napoleonai, grafai, kunigaikščiai, karaliai, karalienės ir net, kad yra pats Viešpats Dievas, paskutinis Jėzaus Kristaus įsikūnijimas...
Na, o dabar pakalbėkime apie protoreligijas, t.y., apie šamanizmą. Paprastai šamanai, naudodami gamtines narkotines medžiagas, sugeba pereiti į transą: naudoja drignes, musmires ir t.t. Atskirais atvejais šamanais tampa žmonės, sergantys epilepsija ir kitomis panašiomis ligomis. Rimti mokslininkai, kurie tyrinėjo šamanus praeito amžiaus pabaigoje, nustatė, kad dauguma šamanų buvo homoseksualistais.
* – Senovėje epilepsija automatiškai suteikdavo teisę būti žyniu ir, tuo pačiu – tai sunki nervų liga.
– Taip. O mūsų senas pažįstamas D. Konstantinovas 1979.09.21 “Naujame rusų žodyje” rašo, kad Počajevo Lauroje vaiko vienuolius ir juos sodina į psichiatrinę ligoninę, kurios reikmėms paėmė kelis vienuolyno korpusus... Vėl gi mes matome atitinkamas vienuolynų ir psichinių ligų sąsajas.
* – Panašu, kad pati vienuolynų architektūra, jų išdėstymas labai tiko kolonijoms ir beprotnamiams.
– Taip. Bolševikai visa tai labai gerai žinojo. Jie patys tokiais buvo, t.y., ne visiškai normaliais žmonėmis. Vėl gi, “priešingybių kova ir vienybė”, “panašus atpažįsta panašų”, “Šėtonas linkęs susinaikinti”.
Yra rašytojo Leonido Andrejevo pasakojimas “Vasilijaus Fiveiskiškio gyvenimas”. Pagrindinis herojus – šventikas, praranda viską: namą, žmoną, dukterį... Jo namas – sudega, ir likęs vienas su sūnumi-idiotu, jis, pagaliau, praranda tikėjimą Dievu... O kitame pasakojime, “Tylėjimas”, pas šventiką tėvą Ignatijų sugrįžta duktė, kuri turi kažkokią paslaptį. Ji tyli-tyli ir, galų gale, puola po traukiniu, tai yra, gyvenimą baigia savižudybe... Štai todėl Romos popiežius ir įvedė celibatą, todėl ir įvedė viengungystės įžadus, kad vėliau šventikų vaikai nepultų po traukiniais.
* – Grigorijau Petrovičiau, peržiūrinėdamas archyvą aš pastebėjau pikantišką iliustraciją iš “Pleibojaus” žurnalo: apsinuoginusi gražuolė montuoja žurnalo “Amerika” tekstą, o tas žurnalas visiškai oficialiai platinamas TSRS. Štai kas neša kultūrą į Tarybų Sąjungą!
– Taip. Psichiatrai tvirtina, kad 90% fotomodelių – prostitutės, o daugelis prostitučių – lesbietės. O rusų žmonės skaito žurnalą “Amerika” ir gėrisi civilizuotų Vakarų laisvu gyvenimu ir jų morale... Tuo principu grindžiamas visas psichologinis karas: tvirkinimas ir moralinės diversijos.
O štai, dar viena įdomi informacija. Šventasis Serafimas Sarovietis (1759-1833) kuris prie šventųjų buvo priskirtas 1903 metais, gyveno kaip atsiskyrėlis Sarove, o 1927 metais toje vietoje bolševikai įkūrė garsų Temnikovsko konclagerį.
* – Jeigu tą informacija pateikti Aukštosios Sociologijos kalba, tai reiškia, kad šventasis Serafimas buvo sąžiningas žmogus, kuris tame užkampyje kovojo su šėtonu ir pats alino savo kūną. Kai satanistai užėmė valdžią Rusijoje, tai jiems ta vieta patiko, kad galėtų joje kankinti kitus žmones?!
– Taip. Normalus žmogus – jis ir be vienuolyno, dėl turimos Dieviškos (Gamtinės) kibirkštėlės, vengs blogio ir stengsis daryti gerus darbus. Kas tie normalūs žmonės? Tai žmonės, kurių sieloje – pirmoje vietoje Dievas, ir todėl, degeneracijos šėtonui juos labai sunku sugundyti. Juk šėtonas mėgsta pagauti žmones godumu, pasipūtimu, niekšiškumu, besotiškumu, girtuokliavimu, pasileidimu... Taip bionegatyvas ir stengiasi žmones pagauti. Tuo pačiu, ko gyvenime vengiama, norint išsaugoti tyrą Šventą Dvasią, kaip tai darė Serafimas Sarovskietis, tokiems žmonėms šėtonas nebaisus.
O štai – gero šventiko pavyzdys. Pirmasis rusų spaustuvininkas Ivanas Fiodorovas buvo Nikolos Gostunskiečio cerkvės diakonu, kuri yra kremliškame Čudovo vienuolyne. 1564 metais jis atspausdino pirmą rusišką knygą “Apaštalas”. Netoli Kremliaus jam net paminklą pastatė.
Ir taip, mes vėl grįžtame prie formulės, pagal kurią susiskirstymas tarp blogio ir gėrio eina ne pagal ekonominę, ne pagal politinę liniją, o pagal degeneratyvinę. Bet kurioje visuomenėje egzistuoja žmonės, kurie kuria blogį, ir žmonės, kurie kuria gėrį. Jeigu žmogus išsigimėlis, tai dar nereiškia, kad automatiškai mes jį turime smerkti. Labai svarbu “spręsti pagal jų darbus”. Jeigu jų darbo vaisiai – gėris, tada jie apgaubiami pagarba ir pritarimu. Jeigu jie skleidžia blogį, tada kitas reikalas...
Dar Jėzus Kristus sakė: “Manote, kad aš atnešiau taiką žemei, ne, sakau jums, bet – susiskaldymą, nes nuo dabar, penki viename name pradės skilti, trys prieš du ir du prieš tris, tėvas bus prieš sūnų o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį ir duktė prieš motiną, uošvis prieš marčią, ir uošvė prieš marčią, o marti prieš uošvius”.
Daugelį tie žodžiai klaidina – gaunasi, kad Jėzus atėjo griauti šeimų??? Bet, Aukštoji Sociologija mums paaiškina, kad čia, tikriausiai, turimos omeny degeneratyvinės šeimos. Juk Jėzus pamokslavo pasileidusiems judėjams... Degeneratyvinės šeimose po šių paskaitų taip pat kyla barniai – “tėvas bus prieš sūnų ir sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį ir duktė prieš motiną, uošvis prieš marčią, ir uošvė prieš marčią, o marti prieš uošvius”. Kiek tokių atvejų aš jau žinau asmeniškai ir kiek tokių atvejų man aprašė savo laiškuose mano skaitytojai...
* – Ikirevoliucinis rašytojas Vasilijus Rozanovas rašė, kad seni žmonės pasakojo: “Kas Šventąjį Raštą perpras, tas išprotės”.
– Taip, ir tai susišaukia su karaliaus Saliamono išmintimi: “Išmintyje daug liūdesio”. Matote, ta problema savo šaknimis nueina į žmonių psichiką, t.y., į psichines ligas. Be to, kai žmogus aiškiai beprotis, tai jis ne toks pavojingas. Labiausiai pavojingi tie išsigimėliai, pamišėliai, kurie taip aiškiai nepastebimi...
Užbaigiant šią paskaitą apie religijas ir degeneracijos šėtoną, aš noriu jūsų dėmesį atkreipti į tai, kad, be varpų skambesio, šventinių paauksuotų rūbų, liturgijos ir gedulingų apeigų, mes su jumis privalome dar pagalvoti apie tai, kaip paruošti naujus šventikų kadrus, kad jie žinotų visus tuos dalykus, apie ką mes dabar kalbame, ir kad nauja šventikų karta nekartotų tų klaidų, kurias darė jų pirmtakai, kad jie pastoviai prisimintų, kad Senajame Testamente žydų pranašai tiesiai sako: “Dievas siunčia žydų tautą kaip bausmę, ir kur praeis Izraelis, ten žolė nustos augusi”
. O naujasis komunizmo apaštalas – Leiba Davydovičius Bronšteinas (Levas Trockis) mokė: “Gal būt mums teks pasitraukti, bet po mūsų ras tik kapines”
.
* – Ištikimas savo tautos sūnus.
– Taip. Ištikimas savo tautos sūnus. Arba, štai, dar viena citata iš Biblijos: “Kai valdo nelabasis – liaudis aimanuoja”, – Tai tinka ir Stalinui, ir Leninui. Toliau: “Pasileidę žmonės dirgina liaudį, o išmintingi nuramina riaušes”, – tai sakoma apie visus tuos ištvirkusius degeneratus, apie revoliucionierius, apie disidentus. Matote – ir Biblijoje tas pats. Nieko naujo po Mėnuliu...
* – Taip, ir patriarchas Nikonas, ir skilimas – tas pats.
– Visiškai teisingai. Dar karalius Saliamonas sakė: “Daugėjant nelabųjų, daugėja beteisiškumas”
.
Netrukus mes analizuosime psichinių ligų ir nusikalstamumo sąsajas, ir ta karaliaus Saliamono formulė mums labai padės. Saliamonas teisingai sakė, kad daugėjant nelabųjų (šlykščiųjų degeneratų) daugėja beteisiškumo, t.y., nusikalstamumo. Ir paskutinė šiai dienai citata iš Biblijos:
“Niekšiškumas teisuoliui – niekšiškas žmogus, o niekšiškumas nelabajam – einantis teisingu keliu”.
“Niekšiškumas nelabajam – einantis teisingu keliu”... O juk tai apie mus su jumis. Todėl, kai šlykštusis bionegatyvas mus su jumis keiks už šias paskaitas, prisiminkite šią biblinę išmintį...
* – Kaip jūs rašote savo knygose: “... ir tada visi nelabieji pasius”.