“Degeneratas – nepagydomas, bet tokį ligonį nukenksminti – tai viena iš svarbiausių higienos užduočių, nes daugelis psichopatinių būklių yra užkrečiamos”.
G. I. Rossolimo (1860–1928)
Mes ką tik atšventėme Pergalės Dieną, todėl nusprendžiau šiandieninę paskaitą pašvęsti šiam įsimintinam įvykiui... Liko jau ne tik daug žmonių, kurie pergyveno paskutinį karą, asmeniškai jame dalyvavo ir gerai jį prisimena. Prie tokių veteranų priklausau ir aš pats. Ir, kaip vienas iš tų, kurie betarpiškai dalyvavo kare, privalau jums pasakyti, kad tai – baisu, ir aš nenorėčiau kad tai pajustų jūsų vaikai ir anūkai. Todėl, kad neleisti istorijai pasikartoti dar kartą, mes su jumis užsiimsime to karo priežasčių analize, išsiaiškinsime, kas jį pradėjo, ir kas buvo tie žmonės.
Savo laiku, dar viduramžiais, popiežius Inokentijus VIII, garsiojoje 1484 metų bulėje rašė apie raganas ir raganius, kurie sukelia karus ir revoliucijas, ir yra visų žmonijos nelaimių priežastimi. Pagal ano meto terminologiją, raganomis ir raganiais buvo vadinami psichiškai nenormalūs žmonės, kuriuos Inkvizicija tada persekiojo ir bandė lokalizuoti jų skleidžiamą blogį. Vladimiras Iljičius Leninas tokias raganas ir raganius vadino – profesionaliais revoliucionieriais. Kaip matote – kiekviename amžiuje bionegatyvą vadino savaip, taip sakant, jie turėjo savo kodą.
Antrasis Pasaulinis karas žmonijai kainavo apie 50 milijonų žmonių gyvybių, tame skaičiuje – Rusijoje, chruščioviniu vertinimu, – virš 20 milijonų. Kaip matote, praradimai didžiuliai. Todėl šiandiena Aukštosios Sociologijos požiūriu išanalizuokime tuos, kas, pagal priimtą oficialią karo versiją, paleido tą pasaulinę mėsmalę, kuri į istoriją įėjo Antrojo Pasaulinio Karo pavadinimu, t.y., vokiškuosius to karo vadovus – Adolfą Hitlerį ir jo aplinką.
Mano archyve yra reta knyga, kuri vadinasi “Adolfas Hitleris – Izraelio įkūrėjas”. Ta knyga – uždrausta. Kaip jūs jau žinote iš praėjusių paskaitų, knygas uždraudžia ne tik Tarybų Sąjungoje, tokių uždraustų knygų yra ir Vakaruose. Apie tą knygą aš sužinojau iš vieno savo skaitytojo-žydo, kuris perskaitė visas mano knygas ir nusprendė padėti mano tiriamajame darbe. Tada savo laiške jis man rašė: “Grigorijau Petrovičiau, jeigu jūs neskaitėte tos knygos, tai labai rekomenduoju ją perskaityti. Ten yra masė informacijos jus dominančia tema”.
Ir štai, kas įdomu, tarybinis žydas iš trečiosios emigracijos bangos, bet sąžiningas ir geras žmogus, mano dėmesį atkreipė į tą uždraustą knygą, ir joje iš tikrųjų buvo masė įdomiausios informacijos apie Hitlerį ir jo aplinką. Didžiąją dalį informacijos, kuri pateikiama Hennecke Kardel knygoje “Adolfas Hitleris – Izraelio įkūrėjas”, surinko daktaras Ditrichas Bronderis, istorijos profesorius, vokiečių žydas, gyvenantis Vakarų Vokietijoje...
Todėl kad Ditrichas Bronderis – daktaras ir istorijos profesorius, todėl, sprendžiant iš visko, žmogus jis informuotas ir autoritetingas. Be to, jis yra Vokietijos nereliginių organizacijų susivienijimo generalinis sekretorius, tai yra, jis – savotiškas žydų protestantas-bedievis, ta prasme, kad jis nesutinka su Tora (Senuoju Testamentu), Talmudu, Kabala ir kitais judėjiško Dievo Jehovos palikimais. Jis taip pat yra knygos “Iki Hitlerio atėjimo” (Dietrich Bronder “Bevor Hitler kam”) autorius, kurioje detaliai parodytas žydų vaidmuo Hitlerio iškėlime į valdžią. Ta knyga – gana didelė ir labai rimta. Joje 464 puslapiai ir yra nuorodos į 288 šaltinius. Bet, nepaisant viso tos knygos akademiškumo, netrukus po to, kai ta knyga buvo išleista Vokietijoje – ją tuojau pat uždraudė. Kas uždraudė? Vokietijos valdžia...
Esmė tame, kad po kapituliacijos, Vakarų Vokietijoje buvo priimti įstatymai, pagal kuriuos buvo draudžiama bet kokia žydų kritika, ir už tai buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Straipsnis baudžiamajame kodekse. Tylėti – ir viskas. Ir kai atsirado sąžiningas ir autoritetingas žydas, istorijos profesorius, kuris panoro nušviesti kai kuriuos tamsius Hitlerio atėjimo į valdžią aspektus, tai jo knyga iš karto buvo uždrausta. Anekdotas!!! Vokietijoje, pagal žydų įstatymus dėl denacifikacijos, uždraudė istorijos profesoriaus Ditricho Bronderio knygą!!!
* – Štai tau ir demokratija...
– Taip. Koks nors sąžiningas žydas nusprendė pasakyti ne tai, ką sako kiti žydai... Štai jam ir užčiaupė burną... Bet, vis dėl to, atsirado drąsus žmogus, kuris tą knygą antrą kartą išleido, bet jau ne Vokietijoje, o kaimyninėje Šveicarijoje. Tuo žmogumi buvo Hennecke Kardel – knygos “Hitleris – Izraelio įkūrėjas” autorius. Kartoju, didelę dalį faktų savo knygai jis paėmė būtent iš tų sąžiningo žydo tyrimų, istorijos profesoriaus, daktaro Ditricho Bronderio. Taip kad, 90% medžiagos, kurią mes čia analizuosime, surinko žydų profesorius Ditrichas Bronderis.
Kas gi tas bebaimis žmogus – Hennecke Kardel? Pasirodo, jis – vokietis, vokiečių armijos atsargos papulkininkis ir Geležinio riterio kryžiaus kavalierius, o Geležinis riterio kryžius maždaug atitinka Tarybų Sąjungos Didvyrio Aukso žvaigždę. Hennecke gimė 1922 metais, t.y., jis – keturiais metais už mane jaunesnis. Kai prasidėjo karas, man buvo 23 metai, o jam tik 19, ir jis per tuos keturis metus įsigudrino tapti papulkininkiu ir Geležinio riterių kryžiaus kavalieriumi...
Taip pat išaiškėjo, kad karo metais mes vienas į kitą tiesiogiai šaudėme. Aš su juo susirašinėjau ir išaiškėjo, kad mes buvome tame pačiame fronto ruože, t.y., praktiškai vienas prieš kitą... Netrukus po kapituliacijos jis išėjo į atsargą turėdamas papulkininkio laipsnį ir pradėjo rašyti savo knygas, konkrečiai, ir tą knygą, kuriai didelę dalį medžiagos paėmė iš žydo, istorijos profesoriaus Bronderio. Jis parašė knygą ir taip pat pabandė išleisti Vokietijoje. Kokie rezultatai? Rezultatai buvo tokie patys, kaip ir profesoriaus Bronderio atveju. Momentaliai pradėjo veikti Vokietijos teismas ir priėmė nutarimą – visą leidimą paskandinti. Tiesiogine to žodžio prasme, vokiečių teismo nutarimu 10.000 tos knygos egzempliorių buvo paskandinti Hamburgo įlankoje...
* – Ir visa tai mūsų laikais?
– Taip. Visa tai mūsų laikais. Jo knyga buvo išleista 1974 metais. Netrukus po to, kai 10 tūkstančių Geležinio riterių kryžiaus kavalieriaus Hennecke Kardelio knygos egzempliorių buvo paskandinta Hamburgo įlankoje, jis pasirodė esantis tokiu pat bebaimiu žmogumi, kaip ir karo metais: jis nepasidavė, o išvyko į Šveicariją, atidarė ten nuosavą spaustuvę ir pradėjo leisti savo knygas. Tada tai buvo vienintelė galimybė tokias knygas leisti vokiečių kalba. Taip Šveicarijoje jis išleido šią savo knygą ir dar visą eilę labai įdomių knygų. Bendrai, jis iš tikrųjų pasirodė esantis didvyris. Šaunus vaikinas. Kaip matote, ir tarp rusų, ir tarp vokiečių tokių yra...
Štai ir gaunasi, kad karo metais tame pačiame fronto ruože mes šaudėme vienas į kitą, o po karo mes tapome sąjungininkais, kolegomis tiriamajame darbe. Tik pagalvokite – visoje Vokietijoje neatsirado nieko, kas išdrįstų rašyti šia uždrausta tema, išskyrus žydų profesorių Bronderį, vokiečių papulkininkį Kardelį – Geležinio riterių kryžiaus kavalierių ir buvusį tarybinį okupacinį karininką Grigorijų Klimovą. Absurdas!!! Anekdotas!!! Karo metais šaudė vienas į kitą, o dabar – tapo sąjungininkais ir petys petin kovoja su pasauliniu blogiu...
Kyla klausimas: kas gi geriau? Aklai šaudyti vienas į kitą, kaip tai darė vokiečiai ir rusai dviejų pasaulinių karų metu, arba pabandyti ištirti tų prakeiktų karų priežastis ir pabandyti rasti tų istorijos mėsmalių šaknis... Atvirai kalbant, tuo pačiu užsiima ir žydas profesorius Ditrichas Bronderis, ir vokiečių papulkininkis Hennecke Kardel ir aš – rusų karininkas... Bet, pasirodo, viskas ne taip paprasta... Bronderio knygos – uždraustos, Kardelio knygos – uždraustos, ir mano knygos – taip pat uždraustos. Kiekvienas, kas skaitė mano knygas, žino, kad jas ne taip lengva nusipirkti arba pakartotinai išleisti...
Tarp kitko, Kardelis rašo, kad karo pradžioje jis buvo socialistu. T.y., ketvirtadalis žydo Hitleris jaunam 19 metų vokiečiui susuko galvą. Hitleris tada daugeliu susuko galvas... Bet, visą karą praėjęs koviniu karininku, subrendo ir, sukaupęs gyvenimiškos išminties, jaunuolis Kardelis suvyriškėjo, pasidarė išmintingesnis ir, galų gale, parašė tą gana įdomią knygą “Hitleris – Izraelio įkūrėjas”.
Imkime ir susipažinkime su tos knygos turiniu. Štai pirma įdomi informacija: Pasirodo, Hitlerio senelis buvo žydas ir 14 metų už Adolfo-Aloyzo tėvą mokėjo alimentus. Ir tam yra dokumentai. O reikalas štai koks: būdama jauna mergaite, Adolfo Hitlerio senelė, iš tėvo pusės, dirbo tarnaite turtingo žydo namuose ir ten nuo to žydo pastojo. Kad užglaistyti sūnelio nuodėmes, t.y., Adolfo Hitlerio prosenelis 14 metų mokėjo alimentus. Visa tai detaliai dokumentuota knygos 12, 14 ir 117 puslapiuose.
Toliau vardijamos beveik visų artimiausių Hitlerio bendražygių pavardės, tokių, kaip Heidrichas, Frankas, Rozenbergas, ir beveik visų kitų stambių nacistų pavardės. Tai, galima sakyti, buvo savotiški hitleriniai apaštalai, hitlerinis Politinis Biuras. Pasirodo, beveik visi jie turėjo žydiško kraujo – pusiau žydai, trijų ketvirtadalių žydai ir ketvirtadaliu žydai. Visas hitlerinis politinis Biuras.
Pavyzdžiui, Hedrichas, kuris buvo dešinioji Gestapo šefo – Himlerio ranka. Pasirodo, Heidrichas buvo trimis ketvirtadaliais žydas. Jo tėvas buvo grynakraujis žydas pavarde Ziuss, kuris buvo orkestro vadovas Saksonijoje. Vėliau jis pasikeitė pavardę, vedė pusiau žydę ir netrukus jiems gimė sūnus Reinchardas Heidrichas, būsimasis Himlerio padėjėjas, ir vienas iš talentingiausių hitlerinio Reicho vadovų.
Neatsitiktinai būtent į Heidricho gyvybę kėsinosi anglai Čekoslovakijoje. Jis tada buvo Čekoslovakijos protektoriumi ir taip sėkmingai tvarkė reikalus, kad daugelis tada jį skaitė oficialiu Hitlerio įpėdiniu. Tai turėdami omeny, anglai pasiuntė teroristų komandą, kuri jį ir nužudė. Dėl to įvyko liūdna istorija Lidicoje. Kas studijavo Antrojo pasaulinio karo istoriją, tas privalo žinoti, kad vokiečiai tada sunaikino visą Lidicos kaimą. Sušaudė visus gyventojus, nes tai buvo susiję su pasikėsinimu į Heidrichą.
Tai dar kartą patvirtina Heidricho svarbą hitleriniame Reiche. Juk anglai būtent į jį pasikėsino, nes jis buvo jaunas, talentingas ir pats niekšiškiausias... be to, buvo trimis ketvirtadaliais žydas. Tarp kitko, būtent jis buvo autorius plano “Dėl galutinio žydų klausimo sprendimo”, t.y., plano, kaip sunaikinti visus žydus Europoje. Jis ir Eichmanas...
* – Tą planą priskiria vokiečiams, o gaunasi, kad ruošiant tą planą vadovu buvo ¾ žydo?
– Taip. Jis buvo lyg ir ideologas. Heidrichas buvo per daug aukšto rango, kad pačiam užsiiminėti tokiais dalykais. Jis, taip sakant, buvo pagrindinis vadovas ir to plano kvėpėjas, o tą planą įgyvendino jo artimiausias bendradarbis Adolfas Eichmanas, kuris buvo grynakraujis krikštytas žydas. Ir pagal motiną, ir pagal tėvą...
Sekantis hitlerinis apaštalas – Frankas. Frankas buvo Lenkijos general-gubernatorius ir, tuo pačiu, buvo pusiau žydas. Kai vokiečiai užėmė Lenkiją, tai Lenkijos generalgubernatoriumi paskyrė tą patį Franką, t.y., jis buvo Lenkijos žydų naikinimo pagrindinis kaltininkas. Kaip žinoma, Europoje daugiausiai žydų buvo būtent Lenkijoje, o juos naikino vokiečių pusiau žydas Frankas...
Iki tol Frankas buvo asmeniniu Hitlerio advokatu. Būtent jam Hitleris buvo pavedęs patikrinti savo giminės medį. T.y., ketvirtadalis žydo Hitleris pavedė pusiau žydui Frankui ištirti jo giminės medį, ir jo advokatas oficialiai patvirtino, kad Hitleris – ketvirtadalis žydo.
Sekantis hitlerinis apaštalas – Rozenbergas. Jis buvo visų Tarybų Sąjungos okupuotų sričių viršininku. Taip kad, pareigos buvo gana aukštos ir, tuo pat metu, Rozenbergas taip pat buvo pusiau žydas. Informacija apie tai yra 16 puslapyje.
Toliau pateikiamas visas sąrašas žmonių iš hitlerinės aplinkos, kurie turėjo žydiško kraujo. 17 ir 107 puslapiai. Kartoju – visą tą informaciją Hennecke Kardel paėmė iš žydo, istorijos profesoriaus, daktaro Ditricho Bronderio. Taip kad, šaltiniai grynai žydiški ir patikimi.
Tarp kitko, Hitleris dievino Vagnerio muziką. Kas susipažinęs su muzika, su kompozicija, žinoma, žino garsų vokiečių kompozitorių Vagnerį, kurio muziką taip mėgo Hitleris. Ta muzika atitiko jo dvasią pagal charakterį ir pagal siužetą – nibelungai, valkirijos...
* – Tristanas ir Izolda...
– Taip-taip-taip. Tai buvo senovės Vokietijos įsikūnijimas muzikoje. Tai štai, pasirodo, Vagneris – taip pat buvo pusiau žydas. Ir, tuo pat metu – antisemitas. Dėl to jis pats prisipažino garsiam filosofui Nyčei. O tas Nyčė – taip pat dovanėlė. Savo filosofiją, savo pasaulėžiūrą, Hitleris paėmė būtent š Nyčės. Ir tai įdomu – daugelis tarybinių žydų disidentų šiandiena tiesiog meldžiasi Nyčei. Antžmogio teorija, “Ubermenšo” teorija – šviesiaplaukio bestijos, valingas valdžios siekis, “krentantį – pastumk”, t.y., filosofija, švelniai sakant, amorali, bet egzistuoja kažkokia harmonija tarp Nyčės sielos, Hitlerio sielos ir tarybinių kitaip galvojančių žydų sielų. Nes filosofinį pagrindą, filosofinį fundamentą, Hitleris beveik pilnai paėmė iš Nyčės. Net frazeologija ta pati: antžmogis, aukščiausia rasė, valingas valdžios siekis.
* – Grigorijaus Petrovičiau, o iš kur tas Nyčė atsirado su savo idėjomis?
– Jūs uždavėte labai įdomų klausimą. Pasirodo, Nyčė buvo niekam nežinomas filosofijos dėstytojas universitete ir ten rašinėjo savo knygeles. Tada niekas nekreipė jokio dėmesio į jo rašliavą. Na, rašo sau ir rašo, tas keistuolis-ekstremistas. Nyčę iš nežinomybės ištraukė garsus anglų žydas vardu Koganas. Tas anglų žydas tada buvo istorijos dėstytojas. Jis perskaitė visą Nyčės rašliavą apie antžmogį, apie valingą valdžios siekį ir, nors Nyčė buvo grynakraujis vokietis, jo filosofija labai tiko žydo profesoriaus Kogano sielai. Valingas valdžios siekis, antžmogis – visa tai atitiko Talmudą, žydų religiją, kuri skelbia praktiškai tą patį.
Nyčės filosofija taip patiko žydui profesoriui Koganui, kad jis pradėjo ją labai propaguoti, girti, kaip tai moka daryti tik – žydiška spauda, t.y., daryti iš musės dramblį, o iš dramblio – musę. Taip Koganas ir išpūtė visam pasauliui, kad Nyčė – tai puikus, nuostabus ir genialus filosofas. Taip Koganas Nyčę padarė populiariu ir garsiu. Bet mažai kas žino, kad paskutinius 11 metų tas garsus ir puikus filosofas praleido beprotnamyje... o kiek vėliau Nyčės filosofiją pasiėmė Hitleris ir viskas pasibaigė masiniu žydų naikinimu.
Atkreipkite dėmesį į tą grandinėlę – žydas Koganas, pusiau žydas Vagneris, ketvirtadalis žydo Hitleris... Hitleris dievino Vagnerį, Vagneris dievino Nyčę, o pas Nyčę – iš vienos pusės pusiau žydas-antisemitas Vagneris, o iš kitos pusės – žydas-talmudistas Koganas. Be to, Vagneris labai pergyveno, kad jis pusiau žydas ir pastoviai tai slėpė. Vėl mes matome tą pačią gyvatę, kuri kandžioja savo uodegą, tas pačias kiaules, kurios šoka nuo skardžio į jūrą ir žūna, t.y., vyksta visa tai, kaip Dostojevskis aprašo savo romane “Demonai”...
* – Ir kas įdomu, Grigorijau Petrovičiau: kuo mes arčiau prie Aukštosios Sociologijos kategorijų, tuo dažniau mums tenka naudotis bibline kalba. Geriau nepasakysi, kaip tai pasakyta Biblijoje. Biblijoje visa tai jau seniai buvo aprašyta, bet tik užkoduota...
– Štai būtent, kad užkoduota. Be jokių abejonių, Biblija įdomi ir pamokanti knyga. Senasis Testamentas įdomus, kaip istorinė knyga, kaip išvardijimas visų senovės judėjų nusikaltimų, o Naujasis Testamentas – kaip filosofinė ir religinė knyga. Reikia pasakyti, kad tada, kai Vakaruose reikėdavo pildyti įvairias anketas, atsakydamas į klausimą dėl religijos, aš niekada negalėdavau parašyti, kad aš – ateistas. Ranka nekildavo... Nors į cerkvę reguliariai nevaikštau, bet, negaliu pasakyti, kad aš – bedievis arba ateistas. Aš – tikintis žmogus, bet ne aršus bažnytininkas. Tiksliausiai būtų pasakyti, žinote, toks auksinis viduriukas: nepuolu į jokius kraštutinumus...
Tęskime Hennecke Kardelio knygos “Hitleris – Izraelio įkūrėjas” analizę. Sekantis hitlerinis apaštalas yra baronas fon Lanc. Jis buvo Hitlerio draugelis dar nuo tų laikų, kai Hitleris buvo jaunas ir valkatavo Vienoje, kur, taip sakant, praėjo savo gyvenimiškus universitetus. Kiekvienas turėjo savus universitetus – Pavyzdžiui, Gorkis juos aprašė knygoje “Mano universitetai”. Kažkas panašaus buvo ir Hitlerio jaunystėje Vienoje. Tai štai – Vienoje jo dvasiniu globėju buvo baronas fon Lanc.
Dabar jau išaiškėjo kad jis nebuvo joks baronas, o buvo paprasčiausias apsišaukėlis. Joks ne “fon”. “Fon” – priesaga, kurią naudojo vokiečių dvarininkija. Tarp kitko, net demokratinėje Vokietijoje, jeigu, pavyzdžiui, staiga panorėsiu prie savo pavardės pridurti žodelį ‘fon” – pavyzdžiui, fon Klimov, tai vokiečiai, prieš leisdami tai padaryti, labai atidžiai patikrins. Vokietijoje jūs galite pasiimti praktiškai bet kokią pavardę. Pavyzdžiui, aš ilgai gyvenau kaip Ralfas Verneris, be to, visiškai oficialiai. Bet, jeigu aš būčiau panorėjęs tapti Ralfu fon Verneriu, tai mane ten būtų atidžiai patikrinę ir, galų gale, mane būtų sugriebę už kalnieriaus.
Tai štai, baronas-apsišaukėlis fon Lanc, iš tikrųjų buvo grynakraujis žydas ir aršus antisemitas. Jam žydiškas kraujas buvo toks atgrasus, kad jis apsimetė austrų baronu ir prieš pavardę net pridėjo dvarininkišką priesagą. Būdamas grynakrauju žydu, aludėse jis ne tik pasisakydavo prieš žydus, bet ir leido antisemitinį žurnalą. Tarp kitko, Kardelis tą žurnalą smulkiai aprašo ir net pateikia fotografijas. Toks buvo Hitlerio dvasinis mokytojas jo universitetų laikais...
Bet, pasirodo, tai dar ne viskas. Pasirodo, tas žydas baronas fon Lanc savo laiku Šveicarijoje susitikinėjo su... draugu Leninu, ir visa tai garai dokumentuota. Būdamas emigracijoje Šveicarijoje, Leninas taip pat valkatavo, tiesa, jis gyveno ne taip skurdžiai, kaip Hitleris, bet, iš principo, taip pat nebuvo dovanėlė – emigrantas, revoliucionierius, ekstremistas ir riaušininkas. Tokie žmonės visada randa vienas kitą...
* – Profesionalūs revoliucionieriai...
– Taip, taip, taip. Profesionalūs revoliucionieriai. Jie savo siaurame rate vienas kitą puikiai pažįsta; italų revoliucionieriai, austrų revoliucionieriai, o štai – pasirodė dar vienas keistuolis, rusų revoliucionierius, toks Uljanovas-Leninas. Štai taip, užsimaskavęs žydas baronas fon Lanc ir surado Šveicarijoje kitą užsimaskavusį žydą iš motinos pusės – draugą Leniną.
Aš specialiai jūsų dėmesį atkreipiu į tą fon Lancą. Kardelio knygoje apie jį pateikta gana nemažai informacijos: juk jis buvo Hitlerio dvasinis tėvas ir, tuo pat metu, kaip patys matote, buvo žydas-antisemitas.
Štai dar viena įdomi istorinė detalė: Po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame Pasauliniame Kare, buvo sudaryta demokratinė vyriausybė, kurioje žymų vaidmenį suvaidino žydas-antisemitas – Ratenau. Jis ten buvo užsienio reikalų ministru. 45 puslapyje apie tai gana smulkiai aprašyta.
1923 metais Hitleris suorganizavo pučą, kurį policija nuslopino. Su keliais šimtais savo žmonių Hitleris tada išėjo į pagrindinę Miuncheno gatvę, bet prieš jį tada buvo mesta armija ir policija. Net buvo šaudoma iš kulkosvaidžių, kol jie neišsibėgiojo ir neišsislapstė tarpuvartėse. Kur gi pasislėpė Hitleris? Pas ką slėpėsi Hitleris nuo vokiečių policijos? Po 1923 metų pučo Hitleris slapstėsi pas žydę Chanfštengl. Tai – istorinis faktas. Na, vėliau jį vis dėl to rado, ištraukė iš po tos žydės sijono ir pasodino į kalėjimą, tiesa, neilgam...
O štai dar vienas istorinis faktas. Vienas iš artimiausių Hitlerio draugų ir finansuotojų tada buvo toks Trebič-Linkoln, kuris taip pat buvo žydas ir taip pat buvo aršus antisemitas. Hitleriniam judėjimui jis tada davė labai daug pinigų. Jis turėjo turtingą tėtušį, prekeivį šilkais ir manufaktūra, kuris uždirbo daug pinigų ir pasimirė. Štai sūnelis tuos iš tėvo-žydo paveldėtus pinigus ir leido įvairiems politiniams ekstremams, tame tarpe – dosniai finansavo Hitlerio judėjimą. Jie net fotografavosi apsikabinę kaip geriausi draugai. Detaliai apie tai 79-82 puslapiuose.
Toliau gana smulkiai aprašoma, kaip Niujorko žydų bankininkai taip pat dosniai finansavo Hitlerio atėjimą į valdžią. Hitleris tada savo knygoje “Main kampf” parašė apie tai, ką jis ruošiasi daryti su žydais. Jis tiesiai rašė, kad: “žydai – tai tautos nuodytojai”, kad tai – “maras” (52-53 psl.).
Visa tai jie gerai žinojo, bet, nepaisant to, Hitleris žydų bankininkams buvo labai naudingas žmogus, štai jie ir finansavo jį, be to, kartoju, labai dosniai. (Smulkiau apie planus Hitlerį panaudoti kaip “Pasaulinės Revoliucijos Ledlaužį” žr. Viktoro Suvorovo knygose “Ledlaužis”, “Diena M”, ir “Paskutinė Respublika” – Redakcija)
Dar vienas apaštalas iš hitlerinio politinio biuro – Julijus Štraicheris. Pats aršiausias žydų ėdikas. Ne antisemitas, ne antisionistas, o būtent žydų ėdikas. Vokietijoje jis leido laikraštį “Der Štiurmer” ir tai buvo pats aršiausias laikraštis žydų atžvilgiu hitlerinėje Vokietijoje. Ko tik ten nebuvo prieš žydus! Tas Štraicheris buvo kaip apsėstas. Niurnbergo procese jį net nuteisė pakarti už tą zoologinį antisemitizmą. Be to, kai jį korė, tai į kartuves vedė lygiai trylika laiptelių. T.y., tai buvo simbolinė bausmė ir jo pakorimo diena “sutapo” su žydų Purimo švente, žydų keršto diena. Vėl gi, pagal Bibliją. Kai tą Julijų Štraicherį pakorė, prie kartuvių prikalė lentelę su jo tikruoju vardu: Abramas Golbergas...
* – Ir visa tai atkasė žydų profesorius?
– Taip. Istorijos profesorius ir, sprendžiant iš visko, rimtas ir daug žinantis žmogus.
* – Vėl gi, jeigu tai būtų melas, vokiečiams nieko nereiškė visa tai nuleisti juokais ir visam pasauliui parodyti, kokie tai antisemitiniai prasimanymai. Bet jie pačiu barbariškiausiu būdu tyliai nuskandino visą tiražą...
– Taip. Tada Hamburgo įlankoje paskandino dešimt tūkstančių knygų.
Dabar laikinai Hitlerį palikime ramybėje ir užsiimkime paralele, bet ne mažiau įdomia tema apie naujos religijos sukūrimą. Kardelio knygoje pateikiama informacija apie vieną iš tokių pseudoreligijų – apie Georgijų Ivanovičių Gurdžijevą. Aš juo domiuosi jau seniai. Jis buvo laikomas okultistu, ezoteriku ir armėnu. Gimė ir užaugo Sirijoje, gyveno kažkur Artimuosiuose Rytuose, vėliau pervažiavo į Prancūziją, kur 20-siais metais organizavo savo garsųjį Institutą netoli Paryžiaus. Jo padėjėju Londone tada buvo žurnalistas Uspenskis. Jums nieko ta pavardė nesako?
* – Šventiko sūnus, matyt...
– Teisingai. Uspenskij, “uspenije”, t.y., jis, atrodo, buvo iš šventikų giminės, ir kuo jis tada su Gurdžijevu užsiiminėjo. Kartoju, jis buvo artimiausiu to ezoteriko padėjėju. Vėliau su tuo Institutu kilo skandalas. Policija areštavo Gurdžijevą ir visus jo kompanionus už... pederastiją. Ir ne šiaip sau už pederastiją, o už mažamečių berniukų tvirkinimą. Prancūzijoje, kai du suaugę žmonės užsiiminėja sadominėmis nuodėmėmis, policija, kaip taisyklė, žiūri pro pirštus, bet, kai prasideda mažamečių tvirkinimas, tai tada jie akimirksniu įsikiša ir tvirkintojus čiumpa už apykaklės. Štai taip Georgijų Ivanovičių Gurdžijevą ir areštavo, o netrukus uždarė ir jo Institutą. Laisvėje likę ezoterikai apie tai tylėjo.
Tiesa, užplūdus 3-sios emigracijos bangai, pas mus Niujorke atgijo ezoterinis susivienijimas, kur susibūrė visi naujieji ezoterikai, ir jie ten svarsto “karmą” ir t.t.
Kardelio knygoje labai smulkiai rašoma apie Gurdžijevą ir užsimenama, kad jis buvo pusiau armėnas-pusiau žydas, ir kad jis išrado su pederastija susijusią naują religiją.
Gerai, manykime, kad tai atsitiktinumas, kad naujos religijos pradininkas Gurdžijevas – pusiau žydas. Tęskime šią temą ir patyrinėkime kitus trijų naujų religijų pradininkus. Antroji pradininkė ir pati garsiausia iš jų – teosofijos pradininkė madam Elena Petrovna Blavatskaja, gimusi Gan. Ji gyveno nuo 1831 iki 1891 metų. Daugelyje rimtų šaltinių jos teosofija vadinama ne kaip kitaip, o masonystės pradininke. Ne tiesiogiai – masonyste, nes moterų toje pederastų aplinkoje nelabai mėgsta, bet kažkas panašaus...
Tai štai, pasirodo, Elena Petrovna Blavatskaja taip pat buvo pusiau žydė. Be to – užsimaskavusi pusiau žydė, kuri prisistatinėjo esanti rusė. Būdama 17 metų ji ištekėjo už 60-mečio senio barono Blavatskio. Iš karto matosi, kad tai buvo arba komedija, arba apgavystė. Pasirodo – apgavystė, nes greitai ji tą baroną metė ir pasinėrė į dievo ieškojimą, be to, ji buvo “ekscentriško charakterio”, t.y., buvo aiški psichopatė. “Apsakymuose iš Blavatskajos gyvenimo labai sunku rasti ribą, kur baigiasi sąmoninga ir nesąmoninga apgaulė ir prasideda paprasčiausias šarlatanizmas”. Išvertus į psichiatrijos kalbą, tai vadinasi “asmenybės susidvejinimu”, t.y., šizofrenija...
Mano pažįstamas – Valerijus Perelešinas, žinomas poetas-emigrantas apie Blavatskają rašė:
Ji buvo madam Blavatskaja,
Blevat-skaja, Blef-skaja, štai ji
erchercogienė Teosofskaja
dabar jau pasmerkta
Kad išlaikytų sėkmę pardavime,
Ji pasirašo: “Blizgesys ir triukšmas”,
”grafiene Rada-Bai” ir net
”markize Šurum-Burum”
Tarp kitko, pats poetas Valerijus Perelešinas – atstatydintas šventikas, kuris savo laiku buvo areštuotas už sodomiją. Jį Filipinuose pirtyje pagavo su kinietuku. Atkreipkite dėmesį – ne su kiniečiu, kas, paprastai, atleidžiama, o su kinietuku – ir pasodino už pederastiją. Vėliau jis pabandė emigruoti į Ameriką, bet už tas nuodėmes ir areštą Filipinuose ir už pirtį su kinietuku, jį 50-jų metų pradžioje deportavo iš Amerikos, ir teko vargšui poetui, buvusiam šventikui ir pederastui, važiuoti į Braziliją. Brazilija – tai vienintelė šalis Šiaurės ir Pietų Amerikoje, kuri legaliai priima pederastus iš visos Amerikos.
Ir taip – teosofijos pradininkė madam Blavatskaja buvo pusiau žydė ir psichopatė, bet, nepaisant to, jos mokymas iki pat šių dienų vaidina žymų vaidmenį tarp psichopatų.
Trečias pavyzdys iš šios serijos – nauja pseudoreligija, kuri vadinasi antroposofija. Jos pradininkas yra Rudolfas Štaineris, taip pat žydas.
Ir taip, pirmas religijos išradėjas – pusiau žydas Gurdžijevas, antra religijos išradėja – pusiau žydė Blavatskaja-Gan, trečias religijos išradėjas – grynakraujis žydas Štaineris. Apie tą patį sakoma ir Robako knygoje “Psichologijos istorija”, kurioje nurodomos visos smulkmenos.
Aš sąmoningai palikau Hitlerį ir pasukau religijų pradininkų keliu. Man pasirodė labai įdomus tas dėsningumas – žydų polinkis ekstremams. Ir religijoje, kaip visais trimis parodytais atvejais, ir politikoje, kaip Hitlerio atveju. Juk visa tai daro psichiškai nestabilūs žmonės. Tie žmonės – drebina pasaulį ir kuria naujas religijas. Daugelis galvoja, kad psichiškai nesveiki žmonės guli lovose ir juos reikia gydyti, bet praktika rodo, kad yra ne taip. Tie psichopatai, iš tikrųjų drebina pasaulį!!! Ir tai – geležinis Aukštosios Sociologijos dėsningumas.
Visa tai labai gerai žinojo mūsų Levas Nikolajevičius Tolstojus, kuris tiesiai rašė savo dienoraščiuose: “Aš giliai įsitikinęs, kad pasaulį valdo bepročiai”
. Viskas teisinga, tik aš dar patikslinčiau, kad ne bepročiai, o pusiau pamišę psichopatai. Aš specialiai pateikiu citatas iš solidžių knygų ir primenu, kad Levas Nikolajevičius Tolstojus savo pasvarstymais ėjo tuo pačiu keliu. Aš visada mėgstu nurodyti autoritetus. Juk bionegatyvas visada rūgščiai nusišieps ir pasakys: “Pagalvok – Klimovas pasakė... Jis niekas, nulis... Jis ne Nyčė ir net ne Hitleris...”. Štai aš ir pasitelkiau autoritetingą žmogų – Levą Nikolajevičių Tolstojų. Kartoju – aš mėgstu slėptis už autoritetų, tegul jie už mane kalba, o aš ramiai gyvensiu...
* – Grigorijau Petrovičiau, aš neseniai perskaičiau, kad ir musulmonų religijos pradininko Mahometo motina buvo žydė. T.y., ir islamas, atrodo, taip pat buvo įkurtas žydės motinos sūnaus, t.y., pusiau žydo...
– Taip, taip, taip. Aš taip pat apie tai skaičiau ir ta informacija dar kartą patvirtina dėsningumą dėl naujų religijų pradininkų.
* – O baigiasi tai tuo, kad žmonės sėdi apkasuose ir šaudo vienas į kitą?
– Taip. Viskas prasideda nuo istorinių anekdotų, nuo keistuolių, nuo psichopatų, kurie subūrę apaštalus įkuria naujas religijas, o viskas baigiasi 50 milijonų užmuštų žmonių, iš jų 20 milijonų – geriausių rusų žmonių. Štai kodėl mums įdomu visa tai išsiaiškinti ir pabandyti visiems pasakyti apie to reiškinio biologines šaknis...
* – Kad ateinančioms kartoms nereikėtų lygiai taip pat gulėti apkasuose?
– Taip, taip, taip. Kad padėti ateinančioms kartoms. Net, jeigu Maskvoje, Raudonojoje Aikštėje surengti veteranų paradą, tai tokių betarpiškų karo liudininkų, kaip aš, prisirinks jau nedaug. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, man buvo 23 metai, o kariavo, iš esmės, žmonės už mane vyresni, ir jie beveik visi jau išmirė, t.y., išmirė tie, kurių neužmušė tame prakeiktame kare.
* – Vien tik mažame Leningrado srities kaimelyje – Zachoži (kirtis ant pirmojo skiemens), kur aš kažkada ilsėjausi, iš 25 kiemų iš karo negrįžo 22 kiemų vaikinai... Visi – kraujas ir pienas. Nė vieno raišo, kuproto arba žvairo... Šiandiena tas kaimelis praktiškai išmiręs, kaip ir tūkstančiai kitų Rusijos kaimelių...
– Taip. Štai taip Adikas ir Josikas naikino rusų nacijos žiedą...
Grįžkime prie hitlerinių apaštalų analizės. Sekančiu eina – Josifas Gebelsas. Jis buvo propagandos ministru, t.y., pagrindiniu Hitlerio melagiu... Тai štai, pasirodo, ir Gebelsas turėjo žydiško kraujo. Jis buvo ketvirtadaliu žydo, kuris laiko veltui neleido ir vedė Magdą Berend-Fridlender, kuri iki santuokos su turtuoliu Kvandte, atvirai išpažino judėjų religiją, laikėsi visų judėjiškų papročių ir reguliariai ėjo į sinagogą. Štai kokią žmoną sau susirado ketvirtadalis žydo Gebelsas, hitlerinės propagandos ministras.
Neseniai Vokietijoje išėjo žydės Ani Klabunde knyga “Magda Gebbels”, kur ji pateikė įdomių faktų iš tos moters biografijos. Tą informaciją patvirtino ir papildė Jevgenijus Berkovičius straipsnyje “Pirmoji Trečiojo Reicho dama ir jos patėvis žydas” ir Andrejus Dubrovas straipsnyje “Šalia Josifo Gebelso arba draudžiama tema Izraelyje”.
Ir taip, Joana Marija Magdalena Berend, būsimoji Gebelso žmona, gimė 1901 metų lapkričio 11 d. Berlyne. Ji buvo tarnaitės nesantuokinis vaikas. Tiesa, mergaitės tėvas – Oskaras Ritšelis, netrukus vedė jos motiną Augustą, bet ta santuoka greičiau buvo formalumas, ne po poros metų Magdos tėvai išsiskyrė. Kai mergaitei suėjo 5 metukai, ją išvežė š Belgiją ir atidavė į prieglaudą. Netrukus į Belgiją persikrausto ir jos motina Augusta, kuri ten išteka už judėjų pirklio Fridlenderio, kuris prekiavo odos gaminiais, tarp kitko, buvęs Augustos vyras Oskaras Ritšelis tose vestuvėse buvo liudininku... Po dešimties metų jie išsiskyrė, ir nuo to savo patėvio, Magda Gebels paveldėjo pavardę Fridlender.
Prasidėjus I Pasauliniam karui, Magdą išsiunčia iš Belgijos, ir ji viena grįžta į Berlyną, kur netrukus susidraugauja su rusų judėju-sionistu Chaimu Arlozorovu (1899-1933), o vėliau tampa jo meiluže. Jai tada buvo 13 metų, Chaimui – 15 metų. Tai tas pats Chaimas (jis taip pat Viktoras, jis ir Vitalijus), kuris vėliau tapo Palestinos pirmuoju užsienio reikalų ministru, kurį neaiškiomis aplinkybėmis užmušė 1933 metais. Arlozorovas tada buvo atsakingas už Europos sionistų agentūros užsienio politiką ir, kartu su būsimuoju Izraelio prezidentu Veicmanu, organizavo socialistinę partiją Mapai. Nors jis ir tapo Izraelio nacionaliniu didvyriu, bet jo civilinė santuoka su Magda kruopščiai slepiama ir oficialiuose biografijose apie tai neužsimenama.
Tai štai, Magda pastoviai lydėjo Chaimą, kai jis išnešiodavo maistą varganiems Berlyno judėjams. Be to, ir Magda, ir Chaimas, kaip ir visi kiti Europos ir JAV sionistai, tada išdidžiai nešiojo ant rūbų prisiūtą geltoną šešiabriaunę Dovydo žvaigždę. Magda taip pat nešiojo šešiakampės žvaigždės formos kuloną ir svajojo apie tą dieną, kada ji, kartu su Chaimu, išvyks gaivinti žydų valstybės palestiniečių žemėje. Magda rimtai ruošėsi sekti paskui Chaimą į Palestiną, bet tas pasirodė niekšu ir susirado sau kitą moterį.
1921 metais Chaimo pamesta Magda ištekėjo už milijonieriaus Kvandto (tas buvo už ją senesnis 20 metų ir tiko jai į tėvus) ir, vyro-milijonieriaus prašymu, ji perėjo į protestantizmą (kartoju, iki santuokos su Kvandtu, Magda praktikavo judėjų tikėjimą, vykdė visus judėjų papročius ir reguliariai ėjo į sinagogą).
Nuo Kvandto jai gimė sūnus Geraldas, bet netrukus santuoka iširo, nes ji vėl pradėjo susitikinėti su Chaimu, o po jo eilinio išvykimo į Palestiną, Magda sau susiranda kitą meilužį. Sužinojęs apie tai, Kvandtas parodo jai duris, bet ji pradeda jį šantažuoti iš jo pavogtais laiškais apie jaunystės pomėgius, todėl, galų gale, Kvandtas atsiperka dideliais pinigais ir jie išsiskiria.
Magda su Chaimu susitikinėjo iki pat 1931 metų, kai Magda jau buvo susitarusi ištekėti už Berlyno gauleiterio Jozefo Gebelso. Žurnalistė Bella Fromm, kuri tuo metu gerai pažinojo Magdą, rašė, kad, “jeigu Magda tada nebūtų sutikusi Gebelso, tai ji visą savo gyvenimą būtų pragyvenusi kokiame nors kibuce Palestinoje su šautuvu rankose ir kokiu nors posakiu ir Toros lūpose”. Bet... 1930 metais Berlyno sporto Rūmuose Magda išgirdo Jozefo Gebelso kalbą ir sekančią dieną įstojo į Vokietijos Nacional-solcialistų darbo partiją, visiškai atsidavė partiniam darbui (Magda iš partijos grupės Berlynas-Vakarai gavo nacional-socialistų partijos nario bilietą №297442). 1931 metais ji turėjo garbės asmeniškai susitikti su Vadu ir tais pat 1931 metais Magda išteka už Gebelso, be to, tada judėjų spauda savo skaitytojams piktžiugiškai pranešė: “Nacistų vadas vedė žydę”.
Paskutinis Magdos ir Chaimo susitikimas įvyko 1931 m. rugpjūčio 12 d., apie ką yra įrašas Gebelso dienoraštyje (J. Gebelsas. Paskutiniai užrašai. Smolenskas. 1998). Įsimylėjėlių santykių aiškinimasis buvo dramatiškas: Chaimas Alozorovas net bandė Magdą nušauti arba nusišauti pats, bet kulka liko durų staktoje ir niekas nenukentėjo. Tai buvo paskutinis taškas sionistinėse Magdos svajonėse. Ji galutinai pasirinko kitą kelią. O Chaimas 1933 grįžo į Tel-Avivą ir, po kelių dienų savo žmonos akivaizdoje buvo nušautas nežinomų vyrų. Žudikų taip ir nerado. Tais pačiais metais Gebelsas pasikviečia Magdos patėvį-žydą į savo kontorą... Fridlenderis mirė Buchenvalde. 1939 metų vasario 18 dieną išduotoje pažymoje parašyta, kad jis mirė nuo širdies nepakankamumo ir plaučių uždegimo”. Fridlenderio našlė paštu gavo urną su jo pelenais, ir už tai sumokėjo 97 reichsmarkių valstybinę rinkliavą...
Gebelsas buvo vaikščiojanti arijo karikatūra. Jau būdamas šeimos tėvu, jis svėrė mažiau, negu 50 kilogramų, jis turėjo kūnui neproporcingai didelę galvą, be to, labai stipriai raišiojo. Dešinė jo koja visada buvo įtvare. Iš kitos pusės – Jozefas Gebelsas turėjo penkių universitetų baigimo diplomus. 1922 metais jis tapo vokiečių filologijos daktaru ir ilgą laiką niekas jam negalėjo prikišti antisemitizmo. Jo dvasiniu globėju ir mylimu moksliniu vadovu buvo žydas Fridrichas Gundolfas iš Heidelbergo universiteto. Net savo pirmai nuotakai žydei Ankai Štalcherm, Jozefas dovanų parinko žydo Henriko Heinės “Dainų Knygą”.
Gebelsui Magda pagimdė šešis vaikus, kuriuos kapituliacijos metu jie savo rankomis nunuodijo kalio cianidu, o vėliau patys nusižudė. Skorpionai, kai jie apsupti ugnies, taip pat panašiai nusižudo. Jie patys save sugelia ir miršta. Lygiai taip pat pasielgė ketvirtadalis žydo Gebelsas su savo Gebelsų šeima... Nužudyti šešis savo vaikus normalus žmogus negalėtų... T.y., jis buvo tipiškas išsigimėlis, raišas išsigimėlis – kartoju, jam buvo aiškiai išreikštas “arkliapėdiškumas”.
Na, ir, kaip žaismingas visos tos tragikomedijos epilogas, – Magdos Gebels anūkė (jos sūnaus Geraldo duktė) Kolin Kvandt – perėjo į judėjų tikėjimą, baigė ortodoksinį paruošimą ir dabar gyvena Miunchene su savo vyru-žydu...
* – Pučia vėjas, sukiojasi vėjas, ir grįžta vėjas ten, iš kur prasidėjo...
– Taip, taip, taip. Toliau Kardelis smulkiai aprašo Heli Raubal savižudybę. Pasirodo, Heli buvo tikra ir vienintelė Adolfo Hitlerio meilė, be to, ji buvo jo artima giminaitė... Kraujomaiša. Kuo gi ta meilė pasibaigė? Hitlerio giminaitė Heli Raubal nusižudė. Aš mačiau jos fotografiją. Jaunutė graži mergina, kuria jos dėdė-pabaisa privedė prie savižudybės...
* – Aš skaičiau, kad po jos mirties Hitleris tapo vegetaru.
– Taip, panašu, kad tai buvo vienintelė moteris, kurią Hitleris iš tikrųjų mylėjo...
Tiesa, apie religijas. Daugelis religijų turi savo gerus įstatymus. Pavyzdžiui, pagal pravoslavų religinius įstatymus, santuokos su giminaičiais draudžiamos iki septinto giminystės lygio. Tai daroma vadovaujantis tūkstantmečių žmonijos patirtimi, kuri rodo, kad santuokos tarp giminaičių veisia degeneratus. Tiesa, kartais tie degeneratai pasirodo labai gabiais žmonėmis, turintys puikią atmintį ir neišpasakytą darbingumą... Kai kurios sektos specialiai draudžia santuokas už sektos ribų, taip sąmoningai užsiiminėdami bionegatyvo veisimu. Jie lyg tai specialiai išveda antžmogį, super-genijų, mesiją... Bet istorinė patirtis sufleruoja, kad vienam tokiam dirbtinai išvestam degeneratui-genijui, tenka tūkstančių tūkstančiai degeneratų-idiotų.
Sekanti įdomi informacija. Hitleris save tiesiai vadino Apaštalu (140 psl.). Praeitoje paskaitoje mes jau kalbėjome, kad pagal psichiatrijos daktarą Karpmaną, viena iš psichinių ligų išraiškų yra teomanija, t.y., kai žmogus pradeda save įsivaizduoti mesiju arba apaštalu. Kaip taisyklė – tai aiškus psichinės ligos požymis. Kiekviename padoriame beprotnamyje jūs rasite tuziną tokių pacientų. Štai ir Hitleris – pusprotis ketvirtadalis žydo, pasirodo, taip pat save vadino apaštalu...
Sekantis, 143 puslapyje, aprašomas gauleiteris Jordanas, kuris, kaip ir priklauso daugumai hitlerinių apaštalų, turėjo žydiško kraujo, o tiksliau – jis buvo ketvirtadalis žydo. Gauleiteris, išvertus į rusų kalbą, tai – labai aukštas partinis veikėjas, maždaug srities partijos komiteto sekretoriaus lygio.
Matote – vėl valingas veržimasis į valdžią, Valdžios Kompleksas, Vado Kompleksas, kas labai dažnai palydima žydiško kraujo turėjimu. O ką jūs galite pasakyti dėl jo pavardės?
* – Jordanas... Jordanskij... Vėl šventiko sūnus?
– Teisingai, rusiškai Jordanas bus Jordanskij. Tai – pavardė, kuri, kaip taisyklė, buvo suteikiama šventikams ir jų palikuonims. O tas – jau ir ketvirtadalis žydo. T.y., šventiko ir žydės mišrios santuokos vaisius. Tai, kaip mes žinome iš ankstesnių paskaitų, pats nuodingiausias mišinys, kurio metu apsigimusio judėjo-degenerato permanentiniai degeneratyviniai genai lyg tai gauna naują energijos impulsą nuo naujo vietinio degenerato.
Toliau, 155 puslapyje, Kardelis pateikia smulkų Niurnbergo įstatymų aprašymą apie rasės grynumą. Šiandiena aš tai nenagrinėsiu, o pateiksiu tik vieną įdomų įstatymą. Vokietėms iki 45 metų amžiaus kategoriškai draudžiama dirbti tarnaitėmis žydų namuose.
Įdomu, ar ne? Niurnbergo įstatymai apie rasės grynumą – tai rimta. Štai jūs ir pabandykite išspręsti tą uždavinį. Išaiškinkite man šį įstatymą Aukštosios Sociologijos požiūriu, pasakykite man vardą to, kas tą įstatymą įvedė.
* – Tikriausiai pats Hitleris?.. Prisiminė savo senelį. Prisiminė, kad jo senelė dirbo tarnaite žydo namuose, kur ir pastojo, iš ko ir gavosi pusprotis ketvirtadalis žydo Adikas Šiklgruberis?
– Taip, aš manau taip pat. Panašu, Adolfas Hitleris nusprendė imtis priemonių, kad ateityje neatsirastų tokių psichopatų, kaip jis pats. Ta pati gyvatė, kuri kandžioja savo uodegą. Tas pats šėtonas, kuris linkęs susinaikinti.
Hitleris sielos gilumoje puikiai žinojo, kad jis – didis žmogus, ir jis dėl to kaltino žydus, štai kodėl jis įvedė tokį įstatymą. Klausimas, kodėl įvestas amžiaus apribojimas iki 45 metų? Ogi todėl, kad tame amžiuje nustojama gimdyti. 50 metų moterį – prašome ponai žydai, galite samdyti tarnaite, bet ne jaunutę merginą, kuri gali gimdyti vaikus – tai kategoriškai draudžiama. Štai tokiu būdu Aukštoji Sociologija jums padeda iššifruoti tuos Niurnbergo įstatymus.
Tęsime žydiško kraujo turinčių žmonių sąrašą iš hitlerinio Politinio Biuro.
Sekantis sąraše yra Rudolfas Hesas, kuris, turėdamas 90 metų, neseniai mirė, o tiksliau, nusižudė Špandau kalėjime Berlyne. Jis buvo Hitlerio pavaduotoju nacistinėje partijoje dar nuo jos įkūrimo laikų 20-siais metais. Tai štai – ir tas hitlerinis apaštalas, pasirodo, buvo pusiau žydas iš motinos pusės, o pagal Izraelio rabinų įstatymus, jis buvo visiškas žydas ir šiandiena automatiškai gautų Izraelio pilietybę.
* – Panašu, kad Hesas buvo labai svarbus žmogus, juk dėl jo vieno išlaikė gigantišką Špandau tvirtovę.
– Taip, keturios okupacinės valstybės visą laiką išlaikė tą tvirtovę-kalėjimą, kur sėdėjo tik vienas kalinys. Ir štai kas ypač įdomu – jam kategoriškai buvo uždrausta rašyti savo memuarus. Kažko jie visi labai bijojo...
Tai štai – pasirodo, Hesas buvo pusiau žydas, o pagal kitus šaltinius – jis buvo ne tik pusiau žydas ir Hitlerio pavaduotojas partijoje, bet ir Adolfo homoseksualusis meilužis. Ketvirtadalis žydo Hitleris jaunystėje darė pusiau žydą Hesą, ir, kaip dažnai būna pas pederastus, tuo pat metu jis buvo artimiausiu padėjėju.
Hesas gimė nuo motinos-žydės Egipte ir per tą motiną-žydę kraujo ryšiais buvo susijęs su pačiu Čerčiliu, kuris pats, kaip jau minėjome – buvo pusiau žydas iš motinos pusės.
* – Rudolfas Hesas buvo Čerčilio giminaitis???
– Taip, taip, taip. Tiesa, labai tolimas. Per savo motiną-žydę Hesas buvo su juo susijęs, nes Čerčilio motina buvo amerikiečių žydė.
Todėl Rudolfas Hesas ir skrido į Angliją. Jis tikėjosi, kad Čerčilis su juo kalbėsis kaip su giminaičiu, o ne tik kaip su Hitlerio pasiuntinių. Tada jie tikėjosi susitarti dėl taikos ir kažkokiu būdu palengvinti padėtį rusų fronte. Bet iki Čerčilio jo neprileido, o vietoje to – areštavo, uždarė į vienutę ir iki pat karo pabaigos išlaikė užrakintą. O jis juk buvo pirmasis Hitlerio pavaduotojas...
Dar apie tą kompaniją. Hitleris turėjo darbo ministrą Lėjų (tarp kitko, jis buvo alkoholikas), kuris valdė visus darbininkus-vergus. Pas jį darbuose buvo įjungti keli milijonai rusų, kuriuos vokiečiai išsivarė iš TSRS. Lėjus tada praktiškai buvo vergų darbo ministru ir, tuo pat metu, buvo ketvirtadalis žydo!!!
* – O už to hitlerinio Politinio Biuro veiksmus šiandiena atsako visa vokiečių liaudis. Štai jau kiek metų jie moka reparacijas, bet ne Rusijai, o... Izraeliui!
– Taip, ir niekas to nežino, niekas jums to nepasakys. Juk tai, kad visa hitlerinė viršūnėlė turėjo žydiško kraujo – visą tą informaciją pasaulinė žydija saugo kaip valstybinę paslaptį. Šiandiena aš žinau tik kelis žmones, kurie tame hitleriniame Politiniame Bure neturėjo žydiško kraujo. Vienas iš jų buvo karinių oro pajėgų vadas feldmaršalas Geringas. Bet, pasirodo, jo žmona buvo žydė. Ta pati istorija, kaip ir su lenininiu Politiniu Biuru, ir su stalininiu Politiniu Biuru. Jeigu pats ne žydas, arba ne pusiau žydas, tai būtinai – žmona žydė.
Taip pat, kaip ir pas artimiausius Stalino bendražygius: Klimas Vorošilovas buvo rusas, bet žmona buvo žydė, Michailas Ivanovičius Kalininas buvo rusas, bet jo žmona buvo žydė. Tos pačios paralelės, tas pats dėsningumas, kaip ir hitleriniame Politiniame Biure. Be to, feldmaršalas Geringas buvo drąsus ir puikus lakūnas dar nuo I Pasaulinio karo laikų...
* – Gaunasi, kad tarp hitlerinės aplinkos buvo tik vienas sąžiningas vokietis, bet ir tas buvo vedęs žydę?
– Ne visai taip. Pas Hitlerį buvo dar vienas vokietis... Paimkime kitą Hennecke Kardelio knygą, kuri vadinasi “Hitlerio išdavystė nacional-socialistų atžvilgiu”. Aš jums jau sakiau, kad Kardelis parašė keletą knygų šia tema. Tarp kitko, toje knygoje pateikiama “Politinio testamento” originalo fotografija, kurį Hitleris padiktavo prieš nusižudydamas. Bet iš pradžių atkreipkite dėmesį į tos knygos viršelį. Ant jo atspausdinta Hitlerio ir jo šturmovikų vado Ernsto Remo fotografija.
* – O kokios ten pas Remą penkiakampės žvaigždutės?
– Štai, štai, štai. Jūs taip pat į tai atkreipėte dėmesį. Šturmovikai turėjo savo karinę uniformą ir, kaip atskirties ženklus, jie nešiojo... penkiakampes žvaigždutes. Įdomu, ar ne tiesa!!! Amerikiečių – demokratų uniformose – penkiakampės žvaigždutės. Tarybų Sąjungoje ant raudonųjų komunistų uniformų – penkiakampės žvaigždutės ir ant hitlerinių šturmovikų uniformų tokios pat žvaigždutės... O dabar prisiminkite tą faktą, kad ant Kerenskio vyriausybės piniginių ženklų buvo atspausdinta didelė svastika...
Tai štai, tas Ernstas Remas, šturmovikų vadas, kaip ir Geringas – taip pat nebuvo žydas. jis buvo 100-procentinis grynakraujis vokietis... pederastas, kurį hitlerininkai vėliau nušovė lovoje, kur jis miegojo su savo vairuotoju. O juk būtent jis padėjo Hitleriui ateiti į valdžią. Bet, sustiprėjęs, Hitleris, kaip atsvarą Remo šturmovikams, sukūrė SS dalinius, ir su jų pagalba, kuriems vadovavo pusiau žydas Himleris, per vieną naktį sunaikino šturmovikų vadovybę.
Dabar susipažinkime su dar vienu labai svarbiu dokumentu – Hitlerio “Politiniu testamentu”. Kardelio knygoje pateiktas to dokumento archyvinis numeris – 3569 ir parašyta to dokumento sudarymo data – 1945 m. balandžio 29 d., 16 val. Išvardinti ir liudininkai: daktaras Gebelsas, Martimas Bormanas, Vilhelmas Burgdorfas ir Hansas Krebsas. Parašas – “Adolfas Hitleris”.
Ir taip, apie ką tas “Politinis testamentas”? Pasirodo, prieš mirtį Hitleris iš savo pasekėjų pirmiausiai reikalauja kovoti prieš tarptautinę žydiją. Štai mano vertimas iš vokiško originalo:
“Pirmiausiai aš įpareigoju nacijos vadovybę ir mano pasekėjus atidžiai vykdyti rasinius įstatymus, besąlygiškai ir negailestingai kovoti prieš visų tautų nuodytojus – tarptautinę žydiją”.
Ir tai – labai įdomu, juk rašo ne koks nors ten eilinis nacistas-antisemitas, o pats fiureris, ketvirtadalis žydo Adolfas Hitleris. Rašo prieš pat savo mirtį, prieš nusižudydamas, o tokiu momentu žmogus, kaip taisyklė, nemeluoja ir kalba labai nuoširdžiai... Po to jis ir jo vienadienė žmona – Eva Braun gyvenimą baigė savižudybe.
Tarp kitko, Eva Braun taip pat turėjo žydiško kraujo, ji buvo ketvirtadalis žydės. Paprasčiausiai, lyg jie visi turėtų kažkokią ypatingą uoslę. Juk Hitleris, būdamas kancleriu, galėjo sau susirasti bet kokią grynakrauję vokietę, bet koką arietę... Bet tuos, turinčius žydiško kraujo, tiesiog traukia vieną prie kito... Visi jie kruopščiai slepia, kad jie pusiau žydai, ketvirtadaliai žydo, bet tarp savęs jie vienas kitą tuojau pat atpažįsta... Štai ir Hitleris, tiesiog prieš pat mirtį įregistravo savo santuoką su Eva Braun, o po to abu nusižudė.
Bet ir tai – dar ne viskas.
Hitleris turėjo patikėtinį fotografą su gera vokiška pavarde – Hofmanas, kuris darė visas jo oficialias fotografijas.
* – Na, tai turėtų būti patikrintas draugas...
– Taip, patikrintas. Tai štai, pasirodo, Hofmanas taip pat turėjo žydiško kraujo. Ir būtent jis, tas ketvirtadalis žydo Hofmanas, ir supažindino ketvirtadalį žydo Hitlerį su ketvirtadaliu žydės Eva Braun. Matote, kaip viskas viena grandinėle surišta. Jie kaip blyškiosios spirochetos, laikosi viena už kitos... Juk iki karo Vokietijoje buvo apie pusė milijono žydų ir 300.000 iš jų išvažiavo iš Vokietijos visiškai laisvai, tiesiog prieš pat karą...
Sekantis Kardelio sąraše asmeninis Adolfo Hitlerio gydytojas – Morelis, kuris, kaip pasirodė, taip pat turėjo žydiško kraujo ir tuo pat metu jis paslapčiomis... nuodijo ketvirtadalį žydo Hitlerį. Paskutiniais karo metais Hitleris visas drebėjo, lyg sirgtų Parkinsono liga. Jis pastoviai isterikavo ir tuo pagrindu buvo tas jo drebulys. Po Vokietijos kapituliacijos, kai amerikiečiai susidomėjo asmeninių Hitlerio gydytoju, tuo pačiu Moreliu, pradėjo jį tardyti, ir Morelis patvirtino, kad jis jau seniai paslapčiomis nuodijo Hitlerį ir, tuo pačiu padėjo sąjungininkams. Kaip jums patinka toks gydytojas? O dabar prisiminkite stalininę gydytojų bylą... Tos pačios paralelės, tie patys veikiantys asmenys...
Hitlerio karinės žvalgybos viršininku buvo – admirolas Kanaris. Tai štai, tas admirolas Kanaris taip pat turėjo žydiško kraujo. Jis buvo graikų žydas. Tas admirolas ir pasiūlė prisiūti geltoną Dovydo žvaigždę prie žydų nešiojamų rūbų – tai buvo jo idėja. T.y., to graikų žydo iniciatyva, visi Vokietijoje likę ir nepanorėję išvažiuoti žydai privalėjo nešioti geltoną Dovydo žvaigždę.
Dabar prisiminkime generolą Franko, Hitlerio sąjungininką ir Ispanijos diktatorių. Pasirodo, jis buvo krikštytas žydas. Grynakraujis žydas – ir pagal tėvą, ir pagal motiną.
Bet juk ir Anglijos premjer-ministras Čerčilis ir JAV prezidentas Ruzveltas – taip pat turėjo žydiško kraujo.
Visi žino, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo Adolfas Hitleris, bet tai, kad jis buvo austrų ketvirtadalis žydo, mažai kas žinojo kaip Vokietijoje, taip ir visame pasaulyje. Ta informacija kruopščiai slepiama.
Iš Rusijos pusės tam karui vadovavo Josifas Visarionovičius Stalinas. Kaukazo pusiau žydas. Apie tai kalbama keliuose autoritetinguose šaltiniuose, įskaitant žydų žurnalą “Bnai-Brit šauklys” – 1950 m. kovo 3 d. numeris. Bet ta informacija kaip tarybinėje, taip ir vakarų spaudoje, taip pat kruopščiai slepiama.
Iš Didžiosios Britanijos pusės karui vadovavo Vinstonas Čerčilis. Pusiau žydas iš motinos pusės. Jo motina buvo Amerikos žydė, o pagal Izraelio rabinų įstatymus, Čerčilis buvo pilnateisis žydas. Bet ir pačioje Anglijoje apie tai mažai kas žino.
Iš Amerikos pusės karui vadovavo JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas – užsimaskavęs pusiau žydas. Ruzveltų šeima kilusi iš žydo Claes Martenszen van Rosenvelt, kurio žmona buvo žydė Janette Samuel (pagal Karnegio Instituto duomenis, kuris 1934 metais specialiai tyrė Ruzveltų giminės medį). Bet ir Anglijoje, ir Amerikoje tie faktai kruopščiai slepiami.
Tai kas gi tą karą pradėjo? Kas tam karui vadovavo?!!
Gerai – visą hitlerinį Politinį Biurą mes jau išnagrinėjome. Dabar pasižiūrėkime į hitlerinį CK. Į akiratį iš karto pakliūna du SS generolai: Bach-Zalevskij ir Odilo Globočnik. Abu jie pasižymėjo naikinant žydus ir abu jie turėjo žydiško kraujo, be to, Globočnik vadovavo Austrijai ir Vienai, kur kažkada valkatavo Adikas Šiklgruberis, būsimasis fiureris – Adolfas Hitleris...
Kaip bebūtų gaila, mūsų laikas artėja į pabaigą, o faktinės medžiagos dar liko labai daug, todėl aš sustosiu prie svarbiausių ir charakteringiausių faktų ir duosiu literatūros sąrašą, kad galėtumėte patys detaliau pastudijuoti. Mokykitės patys dirbti su pirminiais šaltiniais.
Ir taip, baigiant nagrinėti Kardelio knygą, atkreipiu jūsų dėmesį į dar vieną bionegatyvų sąrašą iš Hitlerio aplinkos, kuris pateiktas 251 puslapyje. Kartoju, kad ta knyga labai įdomi ir aš primygtinai rekomenduoju ją perskaityti.
Dar viena įdomi knyga apie Hitlerį buvo išleista 1972 metais Niujorke, jos autorius – Valter Langer. 1943 metais Ruzveltas amerikiečių žvalgybai įsakė jam pateikti psichologinę analizę, t.y., Adolfo Hitlerio psichologinį portretą. Amerikiečių žvalgyba tada sutelkė geriausius specialistus ir jie ilgą laiką apklausinėjo visus žmones, kurie asmeniškai pažinojo Hitlerį, nuo pat vaikystės iki paskutinių dienų. Tų apklausų pagrindu buvo paruoštas pranešimas prezidentui Ruzveltui, o ant to pranešimo tada uždėjo spaudą: “Ypatingai Slapta”. Kartoju, tai buvo oficialus Amerikos žvalgybos dokumentas. Tada viskas buvo griežtai užslaptinta, ir tik 1972 metais tą pranešimą išslaptino ir atspausdino knygos formatu (Walter C. Langer “The Mind Of Adolf Hitler”). Tai štai, tame dokumente sakoma tas pats ir patvirtinami faktai, kuriuos išdėstė Hennecke Kardelis.
Ir dar viena įdomi knyga, ji vadinasi – “Himleris”, ir čia taip pat rašoma, kad gestapo viršininkas Himleris buvo pusiau žydas. Tos knygos autorius Villi Frišaueris, amerikietiškas žydas, kuris iš karto po karo dirbo amerikiečių žvalgyboje ir pastoviai rausėsi archyvuose...
Sekanti knyga iš tos temos – “Bormano brolija”, autorius Viljamas Stivensonas. Joje rašoma, kad pirmasis Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hesas buvo homoseksualas. Dar užsimenama, kad kitas artimiausias Hitlerio bendradarbis – ministras Baldur fon Širach taip pat buvo homoseksualas. Čia yra dar labai daug įdomios informacijos, bet man, paprasčiausiai, nelieka tam laiko.
Ir dar viena knyga. Ji vadinasi “Eichmanas”, jos autorius Džonas Donovanas. Jis buvo stambus asmuo amerikiečių žvalgyboje, kuris visa tai atidžiai išstudijavo ir parašė Eichmano biografiją. Adolfas Eichmanas buvo pagrindinis “galutinio žydų klausimo sprendimo” vykdytojas ir žydus naikino betarpiškai vadovaujant ¾ žydo Heidricho, ir tai rašo vienas iš amerikiečių žvalgybos viršininkų...
Ir paskutinė knyga šiai dienai – Čarlzo Uaitingo “Kanaris”. Ji – apie hitlerinės karinės žvalgybos viršininką, graikų žydą, admirolą Kanarį. Tai štai, ten tiesiai rašoma, kad “Kanaris buvo homoseksualas”. Mes iš Kardelio knygos jau žinome, kad Kanaris buvo graikų žydas, o čia dar išaiškėja, kad, priedo, jis dar buvo ir homoseksualas. 263 puslapis. Čia taip pat yra daug įdomios informacijos, ir visa ta informacija patvirtina tai, apie ką rašė Kardelis...
Kaip matote – visa eilė knygų patvirtina informaciją, kuri surinkta Hennecke Kardelio knygoje “Hitleris – Izraelio įkūrėjas”.
Aš manau, kad atidžiau pastudijavus tą klausimą, išaiškėtų dar daug įdomių detalių, bet tam prireiktų ištisų institutų, kurie užsiimtų Aukštosios Sociologijos problemomis.
Ir taip, baigdami šią paskaitą, savęs paklauskime – kodėl mes taip detaliai šiandiena nagrinėjome Hitlerį ir jo aplinką? O todėl, kad Hitleris pasirodė esantis ketvirtadalis žydo, tai – nėra atsitiktinumas. Ir tai, kad visa jo aplinka turėjo žydiško kraujo ir tarp jų buvo homoseksualistų – taip pat nėra atsitiktinumas. Tai – geležinis Aukštosios Sociologijos dėsningumas. Mums visa tai būtina žinoti dar ir todėl, kad Hitleris ir jo aplinka, visas tas nacizmas ir fašizmas žmonijai kainavo 50 milijonų žmonių gyvybių, o mūsų motinėlė Rusija už visus tos gaujos veiksmus sumokėjo mažiausiai 20 milijonų žmonių gyvybių, 20 milijonų geriausių žmonių gyvybių.
Visi istoriniai faktai, apie kuriuos mes šiandiena kalbėjome, išbarstyti – po vieną, po du įvairiose, jau minėtose knygose, bet surinkti į vieną Hennecke Kardelio knygą, ir tie faktai pasaulinei žydijai yra tokie pavojingi, kad visos 10 tūkstančių išleistų Kardelio knygų vokiečių teismo nutarimu buvo nuskandintos Hamburgo įlankoje. Bet, kaip sakoma, tiesa – ugnyje nedega, vandenyje neskęsta, ir nėra nieko slapto, kas neišaiškėtų...