Šiandieninėje paskaitoje mes toliau analizuosime tris pagrindines degeneracijos proceso sudėtines dalis, t.y., analizuosime tai, kas Biblijoje vadinama “Blogio medžiu”, ir, kuris, pagal Aukštąją Sociologiją, turi tris pagrindines šakas – lytinius iškrypimus, psichines ligas ir įvairias įgimtas organizmo deformacijas.
Šiandiena mes panagrinėsime antrą degeneracijos stadiją ir paskaitą pradėsime nuo psichinių ligų analizės. Be to, kad mūsų niekas neįtartų marksistine-leninine propaganda, mes vadovausimės neutraliais vakarietiškais šaltiniais.
Ir taip – stambus Niujorko laikraštis “Deili njus” straipsnyje “Psichinės ligos – grėsmė JAV”, mums praneša:
“...daugiamilijoniniame Niujorke kiekvienas ketvirtas žmogus kenčia nuo vienos ar kitos neurozės formos arba turi ryškių nukrypimų nuo psichinių normų... 55% visų ligoninių lovų JAV užima psichiniai ligoniai. Psichiatrinėse ligoninėse šiandiena gydoma 750 tūkstančių žmonių, o be ligoninių yra dar apie 10 milijonų psichinių ligonių... Iš 12 gimstančių kūdikių, vienas arba jau serga psichine liga, arba susirgs savo gyvenime”.
Atkreipkite dėmesį į tą frazę – “susirgs savo gyvenime”. T.y., psichinių ligų atsiradimo procesas tęsiasi per visą žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai jau gimsta psichiškai nenormalūs. Amerikoje yra net toks specialus terminas, kaip “krai beibi” – verksmingas vaikas, t.y., kuris dieną ir naktį be sustojimo verkšlena. Mama dažnai žino, kame reikalas, kad visa tai – bausmė už jos nuodėmes. Ji tai puikiai supranta, bet to jums niekada nepasakys... Normalus vaikas nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų šypsosi, juokiasi ir neturi jokių kaprizų, be priežasties neverkia.
Jeigu bionegatyvus vaikas vis dėl to normaliai gimsta, gyvenime jo lauks keletas kritinių periodų-išbandymų.
Pirmasis kritinis periodas – lytinio brendimo amžius, t.y., kai vaiko organizme prasideda hormonų revoliucija. Paprastai tai būna nuo 13 iki 16 metų. Aš dažnai stebėjau tokias revoliucijas tarp savo pažįstamų vaikų. Gera šeima, sūnui – 12 metų, geras berniukas, groja pianinu, klauso tėvų, o šie juo didžiuojasi... O būdamas 16 metų, tas berniukas staiga virsta hipiu. Užsiaugina plaukus iki pečių, rengiasi kaip valkata, atsikalbinėja prieš tėvus ir uosto narkotikus... Tėvams siaubas: ką daryti?
Kai 60 metų pradžioje Amerikoje įvyko seksualinė, o tiksliau – homoseksualinė revoliucija, tai, tos revoliucijos rezultate, atsirado ištisa karta paauglių-hipių, kurie nežinojo, ko jie nori, ir ką jiems veikti šiame gyvenime. Mokytis jie nenorėjo, dirbti nenorėjo, rūkė narkotikus, chamiškai elgėsi su savo tėvais ir bėgo iš namų. Be to, jie jungėsi į savotiškas gaujas, kurias jie patys vadino “komunomis”. Įdomu – hipiai, visuomenės atmatos, taip pat naudojo žodį “komuna”...
Amerikiečių psichiatrams ir sociologams tada dažnai užduodavo klausimą, – kas tai per reiškinys, kas jie tokie, tie hipiai? Ir štai, kartą vienas sąžiningas psichiatras tiksliai įvardijo tą problemą: “Hipiai – tai paaugliai, kurie turi rimtų psicho-seksualinių problemų”
. Charakteringa tai, kad tas daktaras-psichiatras paprašė, kad jo vardas nebūtų minimas...
* – Amerika juk laisva šalis, tai ko bijoti?!
– Štai, tame ir esmė! Ko jis bijojo?.. Manau, kad esmė tame, kad, nors jis ir pasakė tiesą, bet, jeigu jo globotiniai sužinos jo pavardę, tai jis praras visus savo pacientus. Nes, kaip taisyklė, psichinės problemos neišgydomos, t.y., išgydyti savo pacientų jis negali... tada, kam gi eiti pas tokį psichiatrą?
Ir taip, pirmas pavojingas periodas – tai harmoninė revoliucija lytinio brendimo laikotarpiu. Tai – tas periodas, kai gali atsirasti įvairios psichoseksualinės problemos, ir, net pašaliniai žmonės pastebės, kad toks žmogus turi kažkokių psichinių sutrikimų.
Antras pavojingas periodas – harmoninė revoliucija nėštumo laikotarpiu. Specialistai žino, kad kai kurios moterys būtent tuo periodu, o ypač – po gimdymo, gali bandyti nusižudyti. Kaip bebūtų gaila, aš tą reiškinį žinau iš savo asmeninės patirties. Jau būdamas čia, Amerikoje, aš iš savo draugų iš Novočerkasko sužinojau, kad mano pirmoji meilė, Lenočka Berko, po sėkmingo antro gimdymo – gyvenimą baigė savižudybe. Tada jai prasidėjo sunki pogimdyminė depresija, ir ji pasikorė...
Trečias pavojingas periodas – tai harmoninė revoliucija klimaksiniu laikotarpiu. Skaitoma, kad iš 10 moterų, 2 suserga klimaksiniu pamišimu. Bet čia reikia patikslinti: kaip taisyklė, suserga tik moterys, turinčios latentinį arba prislopintą homoseksualumą, t.y., kurios užsiiminėjo burnos seksu, t.y., apsigimusios minetininkės, o tokių, pagal amerikiečių statistiką, yra 52%. Todėl kad, iš 10 moterų – 5 minetininkės, o 2 iš jų – suserga klimaksiniu pamišimu, tai reiškia, kad 40%, t.y., beveik kas antra apsigimusi minetininkė, klimaksiniu laikotarpiu suserga klimaksiniu pamišimu ir labai dažnai tas klimaksinis pamišimas vyrui pasibaigia triukšmingomis ir nelaimingomis skyrybomis.
Esmė čia tame, kad susirgusios klimaksiniu pamišimu, moterys pajunta patologinę neapykantą vyrui. Tokia moteris gali laimingai pragyventi su vyru 25 metus, prigimdyti būrį vaikų, bet, kai ateina klimaksinis laikotarpis, ta moteris staiga tampa tikra migera, pradeda nekęsti savo vyro, todėl viskas dažniausiai pasibaigia skyrybomis. Todėl, jeigu jūs tarp pažįstamų žinote – išsiskyrusių moterų, kurios su normaliu ir blaiviu vyru pragyveno 10, 20, 30 metų, o vėliau, būdamos klimaksinio amžiaus, nei iš šio, nei iš to, išsiskyrė, galite būti tikras, kad tai yra apsigimusi minetininkė.
* – Bet, šiandiena Amerikoje oralinis seksas skaitomas normaliu reiškiniu. Tai jau ne nuodėmė...
– Taip, pagal daktaro Kinsi statistiką, tarp susituokusių porų JAV tuo užsiiminėja 52% moterų ir 54% vyrų. Tokiomis sąlygomis nenormalūs reiškiniai pavirsta norma. Pabrėžiu dar kartą – ne oralinis seksas sukelia psichines ligas, o psichinės ligos pradinėse stadijose pasireiškia seksualiniais iškrypimais. Tai – kaip latentinė, t.y., snaudžianti psichinė liga ir ji gali prasiveržti viso organizmo streso momentu eilinės harmoninės revoliucijos metu. Kaip lytinio brendimo laikotarpiu, taip ir nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, taip ir klimaksinio saulėlydžio laikotarpiu.
Ir tai – ne šiaip sau loterija, kaip daugelis galvoja, o geležinis dėsningumas, t.y., toks žmogus buvo papuvęs jau gimdamas. Todėl, kai klimaksiniu laikotarpiu moters organizme kyla hormonų revoliucija, tai būtent tada, visi tie nenormalumai, kurie pas ją buvo latentinėje arba prislopintoje formoje, prasiveržia į paviršiu taip vadinama klimaksinio pamišimo forma. Tas pats yra ir su vyrais, bet tik daug švelniau. Bet vyrams tas vyksta dešimčia metų vėliau ir, kaip taisyklė, praeina švelnesne forma.
Geras pavyzdys – grafo Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus šeima. Juk ir jis pats senatvėje lyg ir susirgo klimaksiniu pamišimu. Jeigu jūs paskaitysite Tolstojaus biografiją, tai pasibaisėsite: grafas Tolstojus – tai pats nuo savęs slėpė šautuvą, kad nenusišautų, tai slėpė virves, kad nepasikartų. Tuo metu jo žmona lakstė aplink – tai su nuodais, tai su pistoletu ir nežinojo, jai nuodytis ar nusišauti. Tikras beprotnamis!
O kad viską geriau suprastumėte, reikia prisiminti, kad savo dienoraščiuose Levas Tolstojus, būdamas dvidešimt trijų metų, tiesiai rašo, kad niekada nemylėjo moterų, bet dažnai įsimylėdavo vyrus, nors žodžio “pederastas” dar nežinojo. Štai matote, jaunystėje – nekaltas įrašas dienoraštyje, o senatvėje – psichinė liga, pasireiškusi klimaksiniu pamišimu.
Dabar, po šios trumpos įžangos, jūs tikriausiai jau geriau suprantate frazę “susirgs savo gyvenime” iš straipsnio “Psichinės ligos – grėsmė JAV”.
Gerai, tada tęskime toliau.
“Kiekvienais metais į JAV psichiatrines klinikas priimama 250 tūkstančiai naujų pacientų, – t.y., ketvirtis milijono – ir apie 100 tūkstančių žmonių priimami pakartotinai”. Tai – įdomu! Iš viso atvyksta 350 tūkstančių pacientų ir, 100 tūkstančių – t.y., vienas trečdalis, į beprotnamius papuola pakartotinai. Taip pat pranešama, kad JAV per metus yra 17 tūkstančių savižudybių. Amerikoje priimta, kad, jeigu kas nors bando nusižudyti, jį būtinai patikrins beprotnamyje.
Panaši istorija atsitiko su mūsų žinomu rašytoju-disidentu Vladimiru Maksimovu, kuris šiandiena yra disidentinio žurnalo “Kontinentas” vyriausiuoju redaktoriumi Paryžiuje. Jo pirmoji knyga “Septynios kūrybos dienos” – tai, praktiškai, beprotnamio aprašymas iš vidaus. Pagrindinis veikiantis asmuo – pats V. Maksimovas. Jis bando nusižudyti todėl, kad, lyg tai, jo žmona pasakė, kad jis neveiksnus. Labai jau nekonkrečiai jis pasirinko – neveiksnus. Lyg tai impotentas, lyg tai – sterilus ir nevaisingas, lyg tai dar kažkas... Bet, kaip gi pats Maksimovas visą tą istorija pateikia! Jis, matote, nekaltas, o kalta visuomenė. Visuomenė tokia bloga, kad jį privedė prie tokio gyvenimo! Žinoma, visa tai niekai.
Tarp kitko, gyvendamas Paryžiuje, Maksimovas visiems buvo žinomas kaip absoliutus alkoholikas... Jūs manote, kad alkoholizmas – tai tik Tarybų Sąjungos problema? Pavyzdžiui, Amerikoje yra 4 milijonai girtuoklių ir dar 4 milijonai – alkoholikų. Ir prie tokių alkoholikų priskiriamas ir mūsų rašytojas Vl. Maksimovas. Jų ten buvo trys stambūs disidentai-kūrėjai, ir visi trys – alkašai: Vladimiras Maksimovas, Viktoras Nekrasovas, buvęs stalininis laureatas, ir bardas – Galičius. To Galičiaus aš kartą klausiausi čia, Niujorke. Tada jis grojo gitara ir dainavo savo disidentines daineles. Vien tik nusivylimas, viskas aplink blogai... Be to, padainuoja jis vieną dainelę, pagroja gitara, gurkšteli kelis gurkšnelius iš stiklinės su vandeniu, po to ima gitarą, ir vėl groja. Tuščioje scenoje šalia jo stovi mažas staliukas, o ant jo – aukšta stiklinė su vandeniu. Šalia manęs sėdi mano pažįstama, kuri gerai pažįsta ir Vysockį, ir visą tą kompaniją, ji sako: “Kaip tu manai, KĄ jis iš tos stiklinės geria? Tai ne vanduo, o degtinė. Jis – visiškas alkoholikas, kuris ir valandos negali išgyvent be alkoholio...”.
Galičius baigė blogai: jį nutrenkė elektros srovė, kai jis sėdėjo vonioje ir klausėsi radijo. Sako, kad jis buvo visiškai girtas, radijo imtuvas įkrito į vandenį ir jį nutrenkė elektros srovė... Ne vienas normalus žmogus, gulėdamas vonioje, nepradės žaisti su elektros prietaisais. Psichiatrai tuojau pat pastebės – susinaikinimo kompleksas, pasąmonintas potraukis savižudybei.
Pagal statistiką, šiandiena Amerikoje kiekviena antra santuoka baigiasi skyrybomis. Tarybų Sąjungoje – tas pats. Dideliuose miestuose, tokiuose, kaip Maskva, Leningradas, Kijevas, – ten taip pat kiekviena antra santuoka baigiasi skyrybomis. Per visą Tarybų Sąjungą gaunasi šiek tiem mažiau 50% , bet tai – mažų miestelių ir kaimų sąskaita, todėl, kad provincijoje, tarp valstiečių, įvairių nenormalumų mažiau, negu dideliuose miestuose. Tai štai, rašytojo Maksimovo santuoka taip pat baigėsi skyrybomis. Taip kad, bandymai nusižudyti, alkoholizmas, skyrybos – visa tai vienos grandinės dalys.
* – Įdomu sužinoti jūsų nuomonę apie Visockį, Grigorijau Petrovičiau.
– Mano nuomonę apie Visockį?.. Iš pradžių jis man nepatiko dėl gergždžiančio balso. Balso tai jis neturi, o yra viena įdomi intonacija – psichopato šauksmas, tiksliau – užkimusio psichopato balsas. O vėliau, kai keletą kartų išklausiau jo dainas, aš kažkaip pripratau, pasisekė išgirsti beveik visus žodžius, ir reikia pripažinti, kad žodžiai daug geresni, negu jo kimus balsas. Matyt, kad populiarumą jam atnešė būtent žodžiai ir jo dainų turinys...
Beje, jo žmona Paryžiuje neseniai išleido knygą-biografiją, kurioje ji gana detaliai aprašo jų šeimyninį gyvenimą. Ji rašo, kad Vladimiras Vysockis buvo ne šiaip sau alkoholikas, o jis buvo sunkus alkoholikas, absoliutus ligonis. Keletą kartų jis buvo prisigėręs tiek, kad teko gaivinti reanimacijoje. Ji taip pat rašo, kad jis vartojo narkotikus, o narkotikų ir alkoholio derinys – tai jau pasąmoninga savižudybė. Kaip taisyklė, tokie žmonės ilgai negyvena...
* – Ir štai kas įdomu – daugelis mano, kad savo dainose Visockis išsakė visą tiesą. Bet jis niekada ir niekur nepasakė tiesos žydų klausimu. Atvirkščiai – jis iš tos tiesos net pasišaipė keliose savo dainelėse-parodijose šia tema...
– Jūs per daug iš jo norite, juk Vysockis pagal tėvą buvo pusiau žydas. Marina Vladi, Vysockio našlė, rašė, kad jo tėvas-žydas Volodią vadino niekšu. O ir pati Marina – tai pat buvo kadras... Ir jų vyresnysis sūnus, taip pat buvo narkomanas ir alkoholikas...
* – Kas įdomu, jeigu tas tiesos mylėtojas gimė iš tėvo-žydo, tai ir būtų sudainavęs atitinkamą dainelę. Kad Rusijoje pridarė daug blogo, praktiškai sunaikino religiją ir kultūrą, nekalbant jau apie auksinį rusų nacijos genofondą – apie valstietiją... Atleiskite mums – rusų žmonės, jeigu tik galite...
– Jūs per daug iš žydų norite. Atrodo, kad atgailauti jie nesugeba... Aukščiausioji rasė... Dieviškoji tauta...
* – Bet juk jis buvo bebaimis kovotojas už tiesą! Juk už tiesą – jis gyvybės nebūtų pagailėjęs! Gafto parašytoje epigramoje-panegerijoje Vladimirui Vysockiui, tiesiai sakoma:
Tu toks didis, tu toks teisingas –
Kaip man rasti žodžius tai išreikšti?
Savo idealų neišdavusi –
Tavo galva nusviro.
Negali būti dviejų skirtingų nuomonių –
Tu, paprasčiausiai, mūsų Tarybinis Genijus!
– Nežinau, nežinau... Viena iš populiariausių jo dainų vadinasi “Vilko medžioklė” ir man atrodo, kad kaip tik toje dainoje jis simboliškai kalba būtent apie žydus. Tarp kitko, visos jo simpatijos buvo vilkų pusėje...
Beveik visi tarybiniai disidentai sirgo psichinėmis ligomis. Todėl Tarybų Sąjungoje dėl jų ir buvo atidarytos visos tos specialios gydyklos. Jeigu Stalino laikais tokius žmones, paprasčiausiai, šaudė arba siuntė į konclagerius, kur jie netrukus žūdavo, tai po Stalino mirties buvo švelnesnė situacija ir, kaip rezultatas, visi tie ligoti elementai išdrąsėjo, pradėjo pulti, pakėlė galvas ir pasidarė disidentais. Štai, besiginančiai valdžiai ir teko vietoje stalininių sušaudymų ir konclagerių jiems atidarinėti beprotnamius, t.y., specialias psichiatrines ligonines. Daugelis iš dabartinių disidentų juose jau pabuvojo, ir daugelis dar bus tų beprotnamių pacientais...
Grįžkime prie straipsnio “Psichiniai ligoniai – grėsmė JAV” laikraštyje “Deili njus”.
Tas straipsnis baigiasi tvirtinimu, kad JAV per metus įvykdoma apie 2 milijonus nusikaltimų ir didžioji jų dalis susijusi su psichiniais nusikaltėlių nenormalumais. Nieko naujo po mėnuliu... Mokslinės kriminologijos tėvas Lombrozo dar amžiaus pradžioje rašė, kad tikrieji nusikaltėliai, t.y., nusikaltėliai-recidyvistai, kaip taisyklė, psichiškai nenormalūs žmonės.
Knygoje “Nuo Kaino prie Kristaus” V. N. Malov, JAV, 1974 m. rašė: “JAV neslepia, kad apie 20% gyventojų – dvasiniai ligoniai”. T.y., kiekvienas penktas amerikietis, kurį jūs sutinkate gatvėje, – dvasinis ligonis. Ir nieko tokio jūs nepastebėsite.
Aš jums pateiksiu vieną pavyzdį iš savo asmeninės patirties, kaip sunku visa tai išsiaiškinti. Kažkada, 56-siais metais, buvo tokia mano žmonos pažįstama Nadia Merzliakova. Tada jai buvo 24 metai ir ji buvo ištekėjusi už vengrų žydo iš tų riaušininkų tarpo, kurie 1956 metais sukėlė vengrų revoliuciją. Vėliau tie revoliucionieriai pabėgo į Vakarus ir žydų organizacijos JAV tiesiai rašė, kad 90% tų bėglių į Vakarus, buvo žydai.
Štai, vienu iš tų bėglių ir buvo žydas Koganas – Nadios vyras, ką ji kruopščiai slėpė ir visiems sakė, kad jos vyras – vengras, pavarde Kon. T.y., vengrų žydas iš Kogano pavirto Konu, pabandė sukelti revoliuciją Vengrijoje ir, kai ji žlugo, pabėgo į Ameriką. Jie tada gyveno Bostone, kur Nadia dirbo, o jos vyras mokėsi Harvardo universitete, be to, mokėsi už jos pinigus. Jis ten studijavo... kinų kalbą. Vengrų žydas atvažiavo į Ameriką ir ėmėsi mokytis kinų kalbos... Atrodė – kvailystė, absurdas, bet šiandiena jis dirba “Amerikos Balso” radijuje... kiniečių skyriuje. Jis padeda amerikiečių žydams žaisti kinų korta ir Kinijoje organizuoti eilinę revoliuciją. Tarp kitko, kai jis dar mokėsi, o Nadia – dirbo, tai jis ne tik gyveno išlaikomas žmonos, bet ir pirko brangius daiktus ir juos siuntė savo motinai į Budapeštą. Baldus, šaldytuvą ir t.t.
* – Taigi, kodėl ji jį išlaikė ir visa tai kentė?
– Aš Nadią labai gerai žinau ir manau, kad ji buvo mazochistė, o visi mazochistai laimės ieško nelaimėje. Žinoma, jokia normali moteris su tokiu veltėdžiu nebūtų susidėjusi, o Nadia su juo pragyveno apie penkis metus, nors Koganas, panašu, kad, paprasčiausiai, gyveno jos sąskaita ir ją išnaudojo savo poreikiams. Tiesa, vėliau jie išsiskyrė. Nadia savo skyrybas aiškino tuo, kad jis buvo parazitu, bet vėliau išaiškėjo, kad Nadia nuo jo pagimdė negyvą kūdikį. Taip kad, panašu, ne Nadia metė tą parazitą, o tas parazitas ją metė dėl negyvo kūdikio. Ir tokie dalykai emigracijoje pasitaiko gana dažnai...
* – Taip-taip-taip, Grigorijau Petrovičiau. Braitone aš taip pat girdėjau panašių istorijų apie dirbančias rusų moteris, kurios buvo ištekėjusios už naujai atvykusių tarybinių žydų-emigrantų. Be to, atvykę į JAV vyrai-žydai užsiiminėjo velnias žino kuo – poezija, dramaturgija, bendrai – “ieškojo savęs”, o rusės žmonos arė kaip arkliai. Kaip girdėjau, keletoje šeimų buvo gimę negyvi kūdikiai su po to sekusiomis skyrybomis. Gana standartinė situacija.
– Taip. Tokių atvejų labai daug. Štai jums dar vienas pavyzdys. Kartą skambina man vienas iš mano skaitytojų ir prašo patarimo. Sako: “Aš – žydas, o mano žmona rusė. Mes jau turėjome du negyvus gimusius kūdikius, bet mes su žmona vienas kitą labai mylime ir skirtis nenorime. Žmona perskaitė visas jūsų knygas ir jus tiesiog garbina. Aš taip pat jas perskaičiau ir jos man taip pat patinka. Todėl jums ir paskambinau. Mes galvojame, kad būtų geriau, jeigu žmona susilauktų vaikelio nuo kito vyro? Juk jūs aprašote panašius atvejus savo knygose...”.
Aš matau, kad žmogus atsidūrė sunkioje padėtyje ir prašo patarimo. Mes gana ilgai su juo kalbėjomės telefonu ir, galų gale, aš jam mandagiai pasakiau, kad man sunku ką nors patarti, nes tuo atveju, jeigu jam vėl kas nors bus negerai, kaltas liksiu aš. “Jūs patys turite nuspręsti, ką jums daryti...” – pabaigiau aš mūsų pokalbį. Aš gi jam negalėjau tiesiai pasakyti, kad, jeigu rusė žmona su juo laiminga santuokoje, tai ir ji – taip pat ne visiškai normali. Jūs mane suprantate?.. Taip kad, jeigu jie net pasidarytų vaiką nuo absoliučiai sveiko kaimo vaikino, tai todėl, kad, panašu, jo žmona taip pat užsikrėtusi degeneracija, gerų palikuonių jiems tikėtis gana sunku...
* – Tai iš serijos – “Pirštu daryti”?
– Taip, taip, taip. Kiek aš tokių pavyzdžiu žinau... Bet, štai kas įdomu! Jis man skambino iš... ligoninės lovos. Pasirodo, jis neseniai vairuodamas automobilį turėjo avariją ir dabar guli ligoninėje. Telefoninio pokalbio metu man susidarė įspūdis, kad jis labai nervingas, ir, kaip tokio padidėjusio nervingumo rezultatas, – papuolė į autokatastrofą.
Praeina trys mėnesiai ir jis vėl man skambina, ir... vėl iš ligoninės, kur jis guli po eilinės autoavarijos. Matyt, tas žmogus – kažkoks psichopatas. Tai štai, jis vėl manęs prašo patarimo. Kai aš su juo pasikalbėjau antrą kartą, man pasirodė, kad, vietoje to, kad jis nueitų pas daktarą-psichiatrą, kas jam gana brangiai kainuotų, jis, būdamas gudrus žydas, nutarė paskambinti Klimovui ir gauti nemokamą konsultaciją iš to “patyrusio gojaus”... Bet, ką gi aš jam galiu patarti? Jo situacija, nors ir nėra visiškai beviltiška, bet yra labai sunki.
Juk įsivaikinti vaikai, o tai būtų pati geriausia išeitis jiems abiems, tai – loterija. Ypač taikos metais. Kai vyksta karas arba revoliucija, arba kolektyvizacija, tada gatvėse pasirodo labai daug normalių tėvų našlaičių. Bet taikos metais tik tėvai-degeneratai, tėvai-alkoholikai ir tėvai-narkomanai atsisako savo vaikų. Štai tuos vaikus ir atiduoda įsivaikinimui.
Dar vienas pavyzdys – talentinga rusų dainininkė Galina Višnevskaja, ištekėjusi už violončelisto Rostropovičiaus. Galina Višnevskaja – rusė, iš leningradiečių vargšų. Dievas ją apdovanojo nuostabiu balsu ir visais gražios moters duomenimis. Ji tapo soliste, Didžiojo teatro operos primadona. Ir štai, ten ji pirmą kartą ištekėjo už žydo. Ir pas juos taip pat gimė negyvas kūdikis, o santuoka iširo. Ką gi ji darė toliau? Jau būdama visuomenės viršūnėje, būdama garsi dainininkė ir gražuolė, prieš kurią lenkėsi visa Maskva, t.y., kai ji jau galėjo sau pasirinkti bet kurį vyrą, Višnevskaja vėl išsirenka vyrą-žydą Rostropovičių. Šiame pavyzdyje galima išskirti dar vieną Aukštosios Sociologijos dėsningumą – jeigu kokia nors moteris, rusė arba amerikietė, išteka už žydo, tai ji tuo keliu eis iki pat mirties.
Nuo Rostropovičiaus ji pagimdė dvi dukteris. Kai jie atvažiavo į Niujorką, netrukus buvo iškeltos vestuvės, abi dukterys ištekėjo už amerikiečių-žydų. Be to, už ortodoksinių žydų, vos ne už chasidų. Apie tai savo laiku rašė visa amerikiečių spauda. Pastebėkite, mama tuokėsi su žydais: abu vyrai žydai... Dukterys – pusiau žydės. Atrodė, susirask sau amerikietį, arba rusą, arba italą... Bet ne! Abi dukterys, pusiau žydės, išteka, vėl gi, už žydų. Na, ir gerai! Duok Dieve joms sveikatos ir laimės!
Bet po keleto metų vienas mano geras pažįstamas, kuris gerai žino muzikantų pasaulį, skambina man ir sako: “Žinote, Grigorijau Petrovičiau, kas su Rostropovičių dukterimis vyksta? Jos jau išsiskyrė su savo vyrais. Taip, taip, taip... išsiskyrė su savo vyrais-žydais ir tapo prakeiktomis pankėmis-lesbietėmis”. O pankai – tai tas pats, kaip hipiai, tik dar blogiau. Jeigu hipiai puspročiai, tai pankai – visiški bepročiai. Ir štai, būtent tokiomis pankėmis-lesbietėmis tapo Rostropovičiaus dukterys.
* – “Pankai” – pagal mane, išvertus iš anglų kalbos, reiškia atmatas.
– Taip. Tai – visuomenės atmatos. Išsigimę hipiai. Juk hipių buvo įvairių rūšių ir atspalvių, ir linksmų, ir priekvailių, o pankai – tai visi sunkūs sadistai ir mazochistai. Jie net tyčia rengiasi kaip velniai. Žirnių baidyklės...
Štai jums ir talentingos gražuolės Galinos Višnevskajos likimas.
Dabar tęskime mano pažįstamos Nadios Merzliakovos istoriją, kuri, galų gale, išsiskyrė su savo vyru-žydu. Po skyrybų Nadia tapo pasaulietine vienuole, nors ji buvo jauna ir gana simpatiška. Vyrais ji jau nesidomėjo ir laikėsi nuo jų kuo toliau. Bet, štai kas įdomu: Nadios mama, kaip žmogus, buvo daug įdomesnė už savo dukterį. Jeigu Nadia buvo “nei žuvis – nei mėsa”, ir mes juokais ją net vadindavome – Šaltoji Nadia, tai jos motina buvo labai linksma ir gyvenimu besidžiaugianti moteris. Kai vakarėliuose kartu būdavo ir Nadia, ir jos motina, tai jos pagyvenusi motina būdavo daug įdomesnė ir kaip pokalbininkė, ir kaip žmogus, negu ta 25 metų “senutė”.
Ir, štai kas įdomu – Nadia buvo ištekėjusi už žydo, ką ji labai stropiai slėpė, o jos motina – buvo baisi antisemitė, kuri pastoviai keikė žydus ir buvo perskaičiusi praktiškai visas antisemitines knygas ir brošiūras. Bet, būdama 65 metų amžiaus, Nadios mama susirgo sunkia psichine liga – ta, kurią paprastai vadina senatviniu pamišimu, kuri panaši į Alzhaimerio ligą, t.y., atminties praradimu, ir dar tokiu, kai žmogus nebepažįsta savo artimųjų. Ir dar viena smulkmena – ir Nadia, ir jos motina buvo labai aukštos, o tai – blogas ženklas. Kaip taisyklė, normalus vyras yra aukštesnis už moterį. Normali moteris, kaip taisyklė, žemesnė už vyrą. O jos abi buvo dvimetrinės. Kaip taisyklė, aukštaūgė moteris – tai aktyvaus homoseksualumo požymis. Tai štai, atėjau kartą jos aplankyti, o ji – ta aukštaūgė boba, atsisėda greta, bet... ji manęs nepažįsta! Mes buvome pažįstami 25 metus, o ji manęs visiškai nepažįsta! Aš jos tada net paklausiau: “Ar jūs mane prisimenate?”. O ji man žvaliai atsako – “Ne, aš jūsų nepažįstu. Aš iš viso nieko nepažįstu. Aš ir savo dukters nepažįstu”. Ir vis kalba savo kalba – lyg šalia nieko nebūtų. Aš įsiklausiau – ji, kaip ir anksčiau, keikia žydus!!! Pamiršo viską, savo dukterį, mane, bet žydų keikti nepamiršo!!!
Nadia tada negalėjo savo motinos atiduoti į beprotnamį, nes motina nebuvo agresyvi, o ją atiduoti į “senelių namus”, kurie praktiškai taip pat yra pusiau beprotnamis, ji sau negalėjo leisti. Vieno žmogaus išlaikymas ten kainuoja 25 tūkstančius dolerių per metus, o Nadios atlyginimas tada sudarė 20 tūkstančių dolerių. Todėl vargšei Nadiai savo išprotėjusią motiną teko laikyti savo bute. Išeidama į darbą, Nadia motiną užrakindavo namuose, bet ta, kartais, priešgaisriniais laiptais nusileisdavo į gatvę ir eidavo pasivaikščioti. Keletą kartų buvo – pareina Nadia į namus, o mamos namuose nėra, langas į gatvės pusę – atidarytas. Taip tęsėsi kelis metus...
Kartą jos motina su dar dviem tokiomis pat senutėmis sėdo į mašiną ir visos trys patraukė į svečius. Bet, greitkelyje jos pakliuvo į avariją – atsitrenkė į kitą mašiną. Senutės atsipirko mėlynėmis, o kitoje mašinoje – rimti sužalojimai, nukentėjo niekuo dėti žmonės.
“Psichinės ligos – paveldimos ir šeimyninis dalykas. Jeigu abu tėvai serga šizofrenija, kad ir kokia nors forma, tai vaikams susirgti šansų yra 80 kartų daugiau, negu normaliems žmonėms”. (B. Karpmanas).
Kaip jūs matote mokslininkai tiesiai sako, kad šizofrenija – paveldima liga, bet liberalioje spaudoje visa tai pastoviai neigs.
Aš asmeniškai pažįstu vieną šeimą, kurioje yra trys šizofrenikų kartos. Tėtis dirba “Laisvės” radijuje, o mama – nuo dviejų buvusių vyrų turi du vaikus. Pirmoji duktė jau nuo 10 metų buvo nenormali, o būdama 16 metų papuolė į beprotnamį. Ten ji netrukus tapo nėščia nuo kito paciento ir šiai dienai nuo tų dviejų bepročių auga sūnus, kuriam dabar jau 20 metų. Tas sūnus – taip pat absoliutus šizofrenikas. Tvirtas vaikinas, bet dirbti nieko negali.
Antroji duktė – iš pradžių atrodė normali. Ištekėjo, pagimdė vaiką nuo vyro, bet, būdama 25 metų – taip pat išsikraustė iš proto; t.y., abi seserys pasirodė esančios sunkios šizofrenikės. Tėvas, galų gale, pabėgo iš tos šeimos, ir visi jie, nuo 55-jų metų, gyvena iš “velferio”.
Dabar paskaičiuokite, kiek visa ta šeimynėlė kainavo Amerikos mokesčių mokėtojams? Toje šeimoje jau 33 metus gyvena trys kartos psichinių ligonių, kurie nedirba ir gyvena iš pašalpų. Priedo, ta šeima kiekvienais metais turi teisę gyventi vasarnamyje. T.y., jiems apmokamas ne tik butas Niujorke, bet apmokamas ir vasarnamis, kuriame jie gyvena tris mėnesius per metus. O kas už visa tai moka? Moka eilinis mokesčių mokėtojas, t.y., mes su jumis...
Tarp kitko, tai, kad tėtušis dirbo “Laisvės” radijuje, – tai visiškai dėsninga ir logiška, nes “Laisvės” radijas buvo eilinis Harvardo projekto kūdikis ir ten viskas buvo daroma vadovaujantis draugo Lenino latentiniu homoseksualumu. Jie ten norėjo TSRS padaryti dar vieną revoliuciją. Geriausi evrikaniški sociologai būrė, būrė, i visą psichologinį karą, tame tarpe ir propagandą, paleido vadovaujantis draugo Lenino latentiniu homoseksualumo kompleksu.
Tai štai – pasirodė, kad tėtušis iš “Laisvės” radijo buvo jau trečias jos vyras. Pirmasis vyras buvo ukrainiečių nacionalistas. Jį 30-siais metais sušaudė NKVD. Nuo jo ji turėjo vieną vaiką. Buvo sunkus šizofrenikas. Antrą jos vyrą sušaudė, kai Kijevą buvo okupavę vokiečiai. Dėl tos pačios priežasties. Ukrainietiškas nacionalizmas. O ukrainietiškus nacionalistus vokiečiai naikino taip pat, kaip ir NKVD. Ir nuo antrojo vyro ji turėjo vaiką. Ir jis pasirodė esantis beprotis. Kodėl? O todėl, kad kraštutinis ukrainietiškas nacionalizmas – tai, taip pat savotiška psichinė liga. Kaip ir bet kuris liguistas nacionalizmas.
Yra normalus, sveikas normalių žmonių nacionalizmas, bet, savo hipertrofine forma jis virsta liguistu nacionalizmu, šiuo atveju – ukrainietišku. Ir tarybų valdžia juos šaudė, ir vokiečių valdžia juos šaudė. Kodėl? – paklausite manęs. O jūs pasižiūrėkite į jų vaikus – abu tų aršių nacionalistų vaikai pasirodė esantys psichiniai ligoniai. Kame čia reikalas? O viskas elementaru, aiškiai išreikštas Valdžios Kompleksas!
Aršus ukrainiečių nacionalistas nori nuversti egzistuojančią valdžią, kad pačiam pavaldyti ir pakomanduoti. Viso to šaknis, kartoju, yra liguistas Valdžios Kompleksas, Vado Kompleksas ir, kaip rezultatas, – trys šizofrenikų kartos, tų ukrainietiškų nacionalistų palikuonys.
Štai jums dar viena įdomi informacija – 1981 m. lapkričio 8 d. laikraščiai paskelbė, kad į Niujorko gatves buvo paleista 50 tūkstančių “buvusių” psichinių ligonių, kurie, lyg tai, nepavojingi sau ir kitiems žmonėms. Reikia pažymėti, kad į amerikietiškus beprotnamius, kaip taisyklė, sodina žmones, kurie yra pavojingi sau ir aplinkiniams, t.y., potencialius žudikus ir savižudžius. Kai tokie žmonės pakliūna policijai, tai juos tuojau pat pasiunčia patikrinimui į beprotnamius. Jeigu žmogus – ramus beprotis, t.y., savęs nepjausto ir kitiems negrasina, tai tokį, kaip taisyklė, į beprotnamius nesodina. Tai štai, tada – į gatves išleido ne tik tokius psichinius ligonius, bet ir narkomanus, kurie praėjo gydomąjį ligoninės kursą, paleido ir ten buvusius sunkius alkoholikus. Panašu, kad juos išleido dėl finansinių sunkumų miesto biudžete, gydė-gydė, bet baigėsi pinigai ir valdžia, numojusi į viską ranka, išleido juos į Niujorko gatves...
Netoli nuo mūsų neseniai suremontavo seną 3 aukštų namą ir ten apgyvendino tokius “buvusius” bepročius. Kuo gi tas namas skiriasi nuo tikro beprotnamio? Paprasčiausiai, taip valdžia taupo pinigus. Tikrame beprotnamyje bepročiai sėdi užrakinti, yra apsauga, gydytojai, o tame name – durys visada atviros: jeigu įdomu, galite ten patys užeiti, pavaikščioti, pasižvalgyti. Ir tiksliai taip pat, tie pamišėliai gyventojai – kada tik panorėję gali išeiti pasivaikščioti gatvėmis. Rajono gyventojams – panika. Eina kartą moteris su dviem vaikais, o prie jos pristojo beprotis, nekreipia jokio dėmesio į šviesoforus, eina degant raudonam signalui... Stabdžių cypimas, šauksmai, bruzdesys... O kartais, per vasaros karščius, jie guli ant asfalto – pusnuogiai, arba stojasi ir pradeda kibti prie praeivių...
Gerai. Tai kapitalistinėje Amerikoje. O kaip klostosi reikalai Tarybų Sąjungoje?
“Daugelis net neįtaria, kad tik 10% pacientų gydosi ligoninėse, o 90% gydosi ambulatoriškai, psichoneurologiniuose dispanseriuose”. Tai rašo profesorius Desiatnikovas. Ten pat: “Visos tos nervo-psichinės ligos dabar gydomos naujais vaistais. Tie vaistai – iš didelės ir mažos trankvilaizerių ir antidepresantų grupės. Prie tokių atvejų galima priskirti ir kai kuriuos periodinius migrenos priepuolius, ir taip vadinamus isterinius galvos skausmus, kurie taip pat kartojasi”.
Tiesa, dėl periodinių migrenų. Reikia griežtai atskirti normalius galvos skausmus, kurie pasitaiko daugeliui žmonių, ypač moterims, nuo piktybinės migrenos. Todėl kad piktybiniai galvos skausmai, tai chroniški skausmai – kurie dažnai yra psichinių ligų pranašas.
Aš asmeniškai pažįstu vieną šeimą, kur motina ir dvi iš trijų dukterų kenčia nuo chroniškos migrenos. Galų gale, abi tos dukterys susirgo psichinėmis ligomis ir išsiskyrė su savo vyrais...
Paprastai, įprasti vaistai nepadeda. Aspirinas, kuris padeda daugeliui normalių žmonių, prie migrenos nepadeda, o, štai, gydymas antidepresantais, padeda gerai, kaip ir atvejais su paslėpta depresija.
O štai – informacija dėl hipertoninės ligos, tai yra, padidėjusio kraujo spaudimo, ir nervų sistemos sutrikimų. Akademikas I. E. Šchvacabaja tvirtina, kad: “Nepaneigta išlieka G. F. Lango suformuluota teorija. Jis tvirtino, kad tas susirgimas atsiranda sutrikus nervų sistemos reguliuojantiems mechanizmams”
. Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad net tokios masinės ligos, kaip padidėjęs kraujo spaudimas ir kitos širdininkų ligos prasideda nuo nervų sistemos sutrikimų.
Mokslas tvirtina, kad šiuo metu egzistuoja virš 300 degeneratyvinių ligų. Visos tų ligų šaknys siekia “Blogio medį”, nueina į konkretaus invalido degenaratyvinį užkratą.
Kai Amerikoje žmogui užveda medicininę kortelę, tai būtinai duoda užpildyti didelę anketą, kurioje būtinai bus klausimas: “Ar tarp jūsų šeimos narių buvo chroniškų galvos skausmų?”. T.y., ne įprastų galvos skausmų, tarkime, nuo parkaitimo saulėje arba pervargimo darbe, o tokių galvos skausmų, kai žmogus pilnai praranda darbingumą ir turi pusdieniui arba visai dienai gultis į lovą, be to, uždengti langus ir uždaryti duris. T.y., toks galvos skausmas, kai tik absoliuti tyla ir visiška ramybė gali padėti. Toje anketoje dažnai pateikiami paaiškinimai, kad galvos skausmas – tai vienas iš rimtesnių susirgimų simptomų.
JAV gyvena 26 milijonai žmonių virš 65 metų amžiaus ir iš jų, pusantro milijono serga Alzhaimerio liga, t.y., senatviniu pamišimu, kai praktiškai visiškai prarandama atmintis. Aš jums jau pateikiau pavyzdį, kaip Nadios Merzliakovos mama visiškai prarado atmintį, o štai jums šia tema istorija iš holivudiško filmo.
Filme parodyta pagyvenusi pora, abiem apie 60 metų, pasiturintys žmonės, puikus namas Floridoje, bendrai – gyvena gerą gyvenimą, bet netrukus – žmona suserga senatviniu pamišimu, pradeda nebepažinti vyro, nežinia kur išeina iš namų. Jos ieško, suranda, pagauna ir sugrąžina į namus. Ir taip – keletą kartų. Vėliau ji iš viso nieko nebepažįsta, be to, fiziškai ji – sveika. Vyras, kuris ją labai myli, negali viso to pernešti. Jis visą gyvenimą su ja pragyveno, turi gerus vaikus... Tie, kol kas dar – geri vaikai, o juk tas dalykas – paveldimas. Jeigu su mama taip atsitiko senatvėje, tai ir su vaikais tas pats gali atsitikti. Štai vyras ir kankinasi, nes jis viską mato. Galų gale, vyras nusprendžia visas tas kankynes užbaigti ir ją nužudo, lyg tai, iš pasigailėjimo. Be to, retomis prašviesėjimo minutėmis žmona pati jo prašo taip padaryti. Jį teisia, duoda 5 metus kalėjimo. Visi jį užjaučia – ir teisėjai, ir advokatai, – bet į kalėjimą vis dėl to pasodino. Padėtis, kaip matote, tragiška ir be išeities...
O dabar prisiminkite apie tai, kad tokių šeimų JAV yra pusantro milijono... Net jeigu ta liga suserga tik vienas iš sutuoktinių, tai dėl to kankinasi – visa šeima. Pusantro milijono žmonių kankinasi už jaunystės klaidas, dėl Aukštosios Sociologijos nežinojimo, už “nekaltus” burnos sekso impulsus.
Atkreipkite dėmesį į statistikos ypatumus – juk daugelis tų dalykų neregistruojami, faktai – slepiami. Pavyzdžiui: 1983 metais Alzhaimerio liga susirgo apie du su puse milijono amerikiečių. Prieš tai buvusioje citatoje buvo pusantro milijono...
Alzhaimerio liga pakeičia žmogaus charakterį, dingsta atmintis, pasimaišo protas, o sutuoktinis ir artimieji dėl to labai kenčia. Anksčiau buvo manoma, kad tai yra įprastas senatvinis pamišimas, bet dabar tą ligą pradėjo vadinti Alzhaimerio liga, vokiečių daktaro Aloyzo Alzhaimerio garbei, kuris tą ligą nustatė 1906 metais.
Šiandiena skaitoma, kad tos ligos priežastis – smegenų ląstelių degeneracija, t.y., tai smegenų liga, kuri nesusijusi su normaliu žmogaus senėjimu. Alzhaimerio liga, – ketvirtasis gyventojų “žudikas” Jungtinėse Valstijose, ir nuo tos ligos 1983 metais JAV mirė apie 120 tūkstančių žmonių. Ta liga – nepagydoma ir ji, kaip taisyklė, progresuoja su amžiumi. Ta liga serga apie 15% žmonių, vyresnių negu 65 metai amžiaus, tai yra, maždaug kiekvienas šeštas amerikietis. Susirgti galima kaip 45 metų amžiaus, taip ir 50 metų, ir 60 metų. Ta liga vystosi nepastebimai, bet pastoviai ir nesustodama. Kartais ta liga priveda iki visiško išprotėjimo. Tipiški simptomai: atminties praradimas, loginio mąstymo praradimas, nesugebėjimas atlikti paprasčiausio darbo. Vienintelis būdas ją tikrai nustatyti – ištirti sergančiojo smegenis, kaip taisyklė – tai padaroma tik po mirties. Ta liga aiškiai paveldima, t.y., tai – paveldima degeneracija.
Prisiminate Nadios Merzliakovos istoriją? Jos motina išprotėjo, kai Nadiai buvo 32 metai ir, kaip matote, Nadia turi taip pat daug šansų senatvėje susirgti ta liga.
Tokius dalykus jums būtina gerai žinoti, todėl, kad, visa tai žinodami – jūs tokių žmonių ateitį nuspėsite geriau, negu visos čigonės-būrėjos Tarybų Sąjungos stotyse. Todėl aš taip pat galiu išpranašauti Nadios Merzliakovos ateitį. Žinoma, ne visu 100%, o 90%. Aukštojoje Sociologijoje mes niekada netvirtiname visu 100%, o visada sakome tik apie 90%. Visada yra išimtys, visada yra kažkoks procentas įsivaikintų vaikų, kurie tik galvoja, kad jie – degeneratai...
Tarp kitko, kalbant apie čigones-būrėjas, prašosi palyginimas su gydytojais-psichiatrais. Tarp visų profesijų, psichinių ligų daugiausiai tenka daktarams-psichiatrams. Ir jie užsiiminėja psichinių ligonių gydymu. Juos lyg tai traukia į žinomą aplinką, štai jie, kaip taisyklė, ir pasirenka gydytojo-psichiatro profesiją.
Rusų Pravoslavų Cerkvės žurnale užsienyje – “Pravoslaviška Rusia”, 1626 numeryje, 5 puslapyje tiesiai sakoma, kad:
“...iš 32 000 Amerikos psichiatrų-psichologų (kurie sudaro trečdalį visų pasaulio psichiatrų), kiekvienas šeštas gyvenimą baigia savižudybe... 68% iš apklaustų prisipažino, kad kenčia viena ar kita dvasinių sutrikimų forma...”
O štai, dar citata šia tema: “18 psichiatrinių ligoninių Pensilvanijoje buvo priverstos į darbą priimti gydytojus, kurie kentėjo nuo nervų sistemos sutrikimų. Vienoje iš ligoniniu, 2/3 gydytojų patys turi rimtų psichinių sutrikimų. Puspročiai gydo bepročius. Tai – įprastas reiškinys tarp gydytojų-psichiatrų”.
Ta pati istorija ir su čigonėmis-būrėjomis. Būrėjų klientais, paprastai, yra ne visiškai normalūs žmonės, nepasitikintys ir lengvatikiai. Mūsų laikais nė vienas sveikai galvojantis normalus žmogus neis pas būrėją, kad ta jam išburtų ateitį. Kai nesubalansuotas žmogus eina pas būrėją, tai jis būrėjos asmenyje sutinka į save panašų žmogų, taip sakant, giminingą sielą. Tiesa, dažnai būrėja gali pasitaikyti paprasčiausia apgavike, kuri ir pati netiki savo pranašystėmis ir kalba spėliodama, kad tik uždirbtų daugiau pinigų. Kaip ir kai kurie gydytojai ginekologai...
Jeigu šiandiena jūs atsiversite Niujorko laikraštį “Naujas rusų žodis”, tai ten būtinai rasite tuziną būrėjų. Sesuo Rozanna, sesuo Marija ir t.t. Kaip taisyklė, visos jos yra žydės iš “trečiosios bangos”, kurios, paprasčiausiai, būrimais užsidirba pragyvenimui. Vieną tokią būrėją, tiesa, ne iš trečiosios, o iš antrosios bangos, aš virš 30 metų pažinojau asmeniškai. Pavadinkime ją Ženia. Tai štai – Ženia buvo pusiau žydė, lesbietė, ir keletą kartų sėdėjo beprotnamyje. Ji man visa tai pasakoja, o ant jos kaklo, šalia pravoslaviško kryžiaus, kabo Dovydo žvaigždė. Aš tada jos paklausiau: “Ženia, o kodėl tu nešioji du tokius simbolius?”. Ji man atsako: “Mano tėvas buvo žydas, o mama rusė” Pasirodo, ji ne tik būrėja, be ir dainininkė, nors pagrindinė profesija – tai “velferis”, t.y., ji – profesionali veltėdė. Jeigu jūs užregistruotas kaip psichiškai nesveikas žmogus, tai jums čia automatiškai skiria “velferį”. Na, garbė Dievui. Jos nereikia laikyti beprotnamyje, kas mums kainuotų daug brangiau. Tai štai, sėdi ji “ant velferio”, įdainuoja kažkokias plokšteles, parduoda jas, ir tuo pat metu buria. Galite įsivaizduoti, ką ji gali išburti...
Robako knygoje “Psichiatrijos istorija” pateikta citata: “Šizofrenija – tai konflikto rezultatas tarp vyriškų ir moteriškų elementų žmogaus sieloje”.
T.y., tas pats latentinis homoseksualumas, konfliktas tarp vyriško ir moteriško prado žmogaus sieloje ir, kaip rezultatas, – šizofrenija, labiausiai paplitusi psichinė liga. Tai rašo žydas Otto Rankas – žinomas psichiatras ir Froido mokinys.
O štai jums įdomus pavyzdys – kartą, viename vakarėlyje, vienas mano pažystamas rusų psichiatras man įrodė, kad šizofrenija atsiranda dėl dėmių Saulėje. Šalia mūsų sėdėjusi moteris, kuri įdėmiai klausėsi mūsų pokalbio, staiga sako: “Tik pasižiūrėkite į tą daktarą-psichiatrą, kokias kvailystes jis skleidžia. Taip, mano šeimoje yra trys kartos šizofrenikų, ir aš tikrai žinau, iš kur ta liga atsiranda, o jis šia mums apie Saulės dėmes pasakoja!”
* – Atrodo, kad tai buvo ne kvailystės, o sąmoninga dezinformacija. Juk kalbėjo savo srities specialistas...
– Taip, specialistas. Ir su tuo specialistu aš seniai pažįstamas. Savo laiku jis perskaitė visas mano knygas ir, kai aš paklausiau jo nuomonės, nes tai savo srities specialistas, tada jis man atsakė: “Visa tai – niekai, absoliutūs niekai”. Tada aš jo klausiu: “Bet aš savo knygose cituoju pačius garsiausius psichiatrus ir mokslininkus. Jūs ką, nesutinkate su garsiausių pasaulyje psichiatrų nuomone?”. Tada jis kažkaip susigūžė ir sako: “Taip, gaunasi būtent taip...”
Aš pažinojau keletą tokių rusų psichiatrų. Be to, viena iš tų psichiatrų žmonų su juo išsiskyrė ir po kurio laiko vėl ištekėjo... už kito daktaro-psichiatro. Kame reikalas? Kas tai per moteris, kurią traukia prie psichiatrų? Na, viskas labai paprasta. Atrodo, kad ji – paprasčiausia psichopatė, kuri vaikšto gydytis pas gydytojus-psichiatrus, o vėliau už jų išteka. Su vienu nepasisekė – antrą rado, o ten ir kiti eilėje...
Tas pats daktaras Robakas toliau rašo, kad “šizofrenija skaitoma ne tik nepagydoma, bet ir progresuojanti liga”
. Sekanti informacija:
“Nerviniai susirgimai civilizuotose šalyse jau yra beveik pirmoje vietoje tarp ligų, kurios yra priešlaikinės mirties priežastimi”. O daktaras Norbertas Keppe priduria: “Tik 2% psichiatrinių klinikų pacientų pripažįsta, kad jie ligoniai, likusieji 98% mano, kad jie visiškai sveiki. Daugeliui psichinių ligonių pastebima vertybių inversija: blogį jie laiko gėriu, o gėrį blogiu”. Tai jis rašo savo knygoje apie demonologiją, kur psichines ligas jis prilygina mokslui apie demonus, Niujorkas, 1984 metai.
* – Labai įdomu... Pirmoji žmogaus pamišimo stadija – tai moralinis pamišimas, kai žmonės nebesupranta skirtumo tarp gėrio ir blogio. Tiesa, tarp pažįstamų aš dažnai girdėdavau tokį klausimą: “O kas nustatė, kas tai yra gėris, o kas blogis?!”
– Taip. Ir nieko jūs su tuo nepadarysite. Toliau daktaras Norbertas Keppe rašo: “Šiandiena 77% pacientų gydomi chemine terapija”. O juk, tai – tas pats gydymo metodas, kuris naudojamas tarybiniuose beprotnamiuose, bet emigracinėje spaudoje dėl to pastoviai keliamas triukšmas, kad tarybinius disidentus dėl politinių motyvų sodina į beprotnamius ir jiems leidžia didžiulius kiekius aminazino.
Taip jie normaliems žmonės bando sužadinti užuojautą, kad, matote, – vargšus ir nekaltus disidentus blogi tarybiniai gydytojai pripumpuoja chemikalų. T.y., propaganda kišasi net į mediciną. Kai aš apie tai paklausiau savo trečio pažįstamo rusų gydytojo-psichiatro, tai jis man atsakė štai ką: “Pas mus, Amerikoje, juos gydo tais pačiais preparatais, kaip ir Tarybų Sąjungoje, tik čia tuos preparatus vadina kitaip, amerikietiškai. Skirtumas tik dozėse. Mes Amerikoje suleidžiame DAUG didesnes dozes, negu Tarybų Sąjungoje. JAV – dozavimas aukštesnis”
.
O “Naujame rusų žodyje” pastoviai keliamas triukšmas, kad nekaltiems tarybiniams disidentams, kovotojams už žmogaus teises, “Siono kankiniams”, neteisėtai didelėmis dozėmis suleidžiamos įvairios siaubingos medžiagos. O iš tikrųjų, kaip pasirodė, Amerikoje, esant analogiškiems atvejams, leidžia didesnes dozes, negu Sąjungoje...
* – Grigorijau Petrovičiau, Platonas savo “Respublikoje” perspėjo, kad anarchijos elementai valstybėje visada prasideda nuo poezijos ir muzikos. Jis rekomendavo atidžiai stebėti būtent šias sritis. Platonas taip pat tvirtino, kad, jeigu valstybė poezijoje ir muzikoje laiku nesutramdys anarchistų, tai anarchija netrukus persimes į teisėtvarkos sritį ir pradės griauti valstybės pamatus ir tokia valstybė, galų gale, turės žlugti.
– Taip, ir štai jums šviežutėlis pavyzdys – visiškai neseniai Nobelio premiją skyrė Josifui Brodskiui. Žydui, poetui, raudonplaukiui. Visa tai – blogi požymiai, bet mums svarbesnė jo kūryba, o jo kūryba – tai ta pati anarchija poezijoje, apie kurią jūs kalbate. Ta pati istorija su poetu Pasternaku. Ta pati istorija su poetu Mandelštamu. Visi trys – poetai, žydai, anarchistai. Savo atsiminimuose Mandelštamo našlė tiesiai rašė, kad Osipas buvo psichinis ligonis, keletą kartų net bandė nusižudyti.
Tarp kitko, pasirodo, Mandelštamas buvo Bucharino protežė, kuris jam padėdavo ir parūpindavo kelialapius į Kremliaus vyriausybines sanatorijas. O tose valstybinėse sanatorijose Mandelštamas žaisdavo tenisą... su Nikolajumi Ježovu! Tuo pačiu Ježovu, kuris vykdė kruviną Didįjį Valymą ir, galų gale, prikišo nagus sunaikinant savo partnerį teniso žaidime – poetą Mandelštamą. Osipą vėliau išsiuntė į konclagerį, kur jis ir mirė.
Štai todėl garsus filosofas Platonas, kurį jūs ką tik citavote, ir sakė, kad, jeigu norite sukurti sveiką valstybę, tai visus tuos poetus-anarchistus privalote išvaryti už tos valstybės ribų.
* – Panašu, kad Nobelio premija literatūros srityje šiandiena yra lyg tai “geltonas bilietas”: paprasčiausiai, normaliam žmogui tos premijos neskiria. Vienintelė pagarba skirstant tas premijas išliko mokslo srityje. Juk premijų skirstymo procesas jau seniai brolių-masonų rankose. Galima drąsiai tvirtinti, kad, jeigu šiandiena žmogus gauna Nobelio taikos premija arba Nobelio premiją literatūros srityje, tai 90% garantija, kad laureatas yra psichopatas, išsigimėlis ir anarchistas – trumpiau, bionegatyvus žmogus.
– Taip, atrodo, jūs teisus. Bet mes nuklystame nuo svarstomos temos, nors, reikia pasakyti, kad pats Nobelis gyvenime niekada nebuvo vedęs. Būdamas milijonieriumi ir turėdamas didžiules nuotakų pasirinkimo galimybes, jis niekada nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų. Panašu, kad jo galvoje taip pat buvo tvarka, o kelnėse – aiški betvarkė.
* – Pagal Aukštosios Sociologijos klasifikaciją – tai, lyg šventas nuodėmingasis, todėl, kad neturėjo vaikų?
– Taip. Be jokių abejonių, jam – pliusas. Bet aš manau, kad jis buvo ne šiaip sau išsigimėlis, bet partinis išsigimėlis, nes jis priklausė masonams. Kad toks didis žmogus, su tokiais pinigais, ir dar laisvas! Na, jie tokį būtinai pasigaus! Privalėjo pasigauti!
* – Masonystė Vakaruose – tai, kaip valdančioji partija: jeigu neturite nario bilieto, jums nieko nešviečia.
– Taip, taip, taip. Masonystė Vakaruose – tai valdančioji partija. Kai prieš mirtį Nobelis visą savo kapitalą paliko Nobeliškam komitetui, tai visiškai įmanoma, kad jau tada buvo įdiegtas mechanizmas, kad visas tas Nobeliškas komitetas tarnautų pasaulinei masonystei ir būtų masonų rankose. Tarp kitko, neseniai laikraščiuose perskaičiau, kad garsioje Bell-Lebo laboratorijoje, kurioje kažkada išrado tranzistorių, buvo atrinkti ir amerikiečių mokslo bendrijos premijomis apdovanoti 13 geriausių mokslininkų. O juk tai – tyčia. Signalėlis – žinok mūsiškius! Už ausų savus tempia į viršų.
Jeigu jūs pamatysite tą signalėlį, skaičių 13, tai reiškia – vaikinai iš “mūsiškių”. Savi. Kai tarybinė disidentija tik prasidėjo, dėl Pasternako kilo didelis triukšmas, tiksliau, dėl jo Nobelio premijos, ir, staiga, per visą pasaulį nuvilnijo: “13 europietiškų intelektualų prieštarauja prieš Tarybų Sąjungos nepritarimą Pasternako genialumui!” T.y., momentaliai 13 išsigimėlių, pasivadinę “Trylika europietiškų intelektualų”, pasirašė Pasternaką ginančią peticiją ir pasiuntė ją į Kremlių. Ne 10, ne 20, ne 30, o būtent 13!
Bet grįžkime prie cheminės terapijos, kuria gydo 77% JAV psichinių ligonių, ir kuri tarnauja savotiškais cheminiais tramdomaisiais marškiniais; t.y., jeigu anksčiau, kai ligoniai pradėdavo neramiai elgtis, juos apvilkdavo įprastais tramdomaisiais marškiniais, tai dabar, kad jie nurimtų, jiems suleidžia sulfazino arba aminazino.
Ir taip, pirmas gydymo metodas – cheminė terapija. Taip gydo 77% pacientų JAV beprotnamiuose.
Antras gydymo metodas – elektrošokas. Juo gydo 15% pacientų beprotnamiuose.
Trečiasis gydymo metodas – insulininis šokas. Tą metodą taiko 4% pacientų.
Štai jums pavyzdys iš mano asmeninės patirties. 50-jų metų pradžioje, kai buvau Pokarinių Emigrantų Centrinio Susivienijimo prezidentu Miunchene, viceprezidentu buvo Michailas Dziuba, kuris buvo vedęs vokietę. Atvirai kalbant, dėl jos jis ir perbėgo iš Rytų Vokietijos į Vakarų. Bet, netrukus jo žmona išprotėjo ir ją gydė tuo pačiu insulininiu šoku. Miša tada du kartus per savaitę eidavo į beprotnamį aplankyti žmonos, o vėliau mums pasakodavo, kaip tas insulininis šokas veikia: siaubingi traukuliai, siaubingi sukrėtimai – kaip fiziniai, taip ir dvasiniai. O vėliau Miša man prisipažino, kad jo žmona negrynakraujė vokietė, o pusiau žydė ir kad jos tikra sesuo jau 15 metų gydoma beprotnamyje...
* – Tarp kitko, Grigorijau Petrovičiau, apie žydus. Vartydamas jūsų kartoteką aš pamačiau įdomų žydijos apibūdinimą. Vienoje iš kortelių buvo pabraukta, kad žydai – tai ne religija ir ne rasė, o kad žydai – tai liga. Tai mane sudomino. Gal galite tą klausimą nušviesti plačiau?
– Taip. Toks įrašas mano kartotekoje iš tikrųjų yra. Čia įdomu tai, kad tos informacijos šaltiniu yra sąžiningas žydas, kuris perskaitė mano knygas. Tada mes sėdėjome mano kabinete ir jis staiga pamokančiai sako: “Grigorijau Petrovičiau, žinokite, žydai – tai ne nacija, tai – ne liaudis. Žydai – tai liga”
.
* – Gaunasi, kad jis ir pats ta liga sirgo?
– Asmeniškai aš, kol jį pažinojau, jokios patologijos nepastebėjau. Tada net pagalvojau – jis geras žmogus, padorus, nors ir žydas. Perskaitė visas mano knygas, ir tai jau geras požymis. Pagalvojau, kad negalima atmesti to varianto, kad jis – iš įsivaikintų, arba jo tėvai buvo iš įsivaikintų, bet, vėliau išaiškėjo, kad jo mama mirė beprotnamyje o jis pats buvo psichinis ligonis...
* – O jeigu žmogus nepriima jūsų knygų?
– Jeigu žmogus nepriima mano knygų, tai, pirmiausiai, reiškia, kad toks žmogus nesąžiningas. Būtent dvasiškai supuvęs, o ne biologiškai. Juk daugelis išsigimėlių mano knygas perskaitė ir dauguma iš jų man rašo padėkos laiškus. Juk, jeigu daktaras žmogui nustatė diagnozę – kad serga vėžiu, tai tik aiškus psichopatas puls daktarą ir ant jo pyks. Normalus žmogus padėkos ir pasistengs kaip nors tą ligą nugalėti. Užduos klausimus apie dietos nustatymą, gyvenimo būdo pakeitimą, kartais gali prireikti ir veiksmingesnių priemonių, tokių, kaip cheminė terapija arba spinduliavimas... Bet juk visa tai daktaras daro gelbėdamas pacientą, norėdamas jam padėti, ir tik absoliučiai buki žmonės arba visiškai sąžinę praradę žmonės ant daktaro supyks.
* – Grigorijau Petrovičiau, jūs sakėte, kad tais klausimais reikia būti labai ir labai atsargiems. Kad problemų spektras labai platus – nuo “nuodėmingojo”, per normalų žmogų, iki “šventojo”. Be to, jūs sakėte, kad taip pat yra ir “nuodėmingi šventieji ir “šventi nuodėmingieji”.
– Tame ir esmė. Tą išvadą aš padariau vadovaudamasis savo ilgamete patirtimi studijuojant šią problemą, t.y., patyriau praktiniu keliu. O dabar žiūriu: geras žmogus ar blogas žmogus? Jeigu žmogus geras, tai viskas kitkas manęs nedomina. Kaip sakoma, aplankas užverčiamas, byla nutraukiama. Jeigu net pats žmogus sako: “Taip, aš gi – nenormalus degeneratas!”. Aš manau, kad tai jo asmeninis reikalas, o mano reikalas: išsiaiškinti, geras jis žmogus, ar blogas. Visuomenės požiūriu, kitų, normalių žmonių požiūriu. Jeigu tu niekam pikto nedarai, jeigu tu socialiniu požiūriu, – visuomenei naudingas žmogus, tai visi tavo nenormalumai – tavo asmeninis reikalas ir, jeigu aš tau galėsiu padėti patarimu, tai būtinai pasistengsiu padėti.
O štai, kai žmogus blogas, kai žmogus kenkia visuomenei, tai tada net labai įdomu pasikapstyti, kodėl jis blogas ir kodėl kenkia. Ir būtent tada – aplankas atverčiamas, byla prasideda. Tada mes pradedame tyrinėti jo ligos istoriją.
Dalinti žmones į normalius ir nenormalius – sudėtinga ir reikalauja didžiulės patirties ir patikimos informacijos. Geriau, paprasčiau ir pigiau nustatyti: geras tai žmogus ar blogas žmogus, ir ligos istorijos tyrinėjimo mašiną paleisti tik tuo atveju, jeigu žmogus blogas. Dėl lėšų, laiko ir mokslinių resursų taupymo.
* – Grigorijau Petrovičiau, dar vienas klausimas. Jūsų gana keistas akcentas, neįprastai tariate kai kuriuos žodžius. Gal paaiškintumėte, iš kur tai?
– Mano “keistas akcentas” – tai pietų Rusijos dialektas, juk aš kilęs iš Dono kazokų, Rusijos Pietūs kalba savotiškai, kalba skiriasi nuo Maskvos ir Leningrado, tarp kitko, panašiai yra ir su kitomis mūsų didžiulės valstybės sritimis.
* – Tai yra, jūs kalbate Šolochovo kalba?
– Su Šolochovu mes kaimynai. 1936 metais, kai aš buvau Novočerkasko Industrinio Instituto 1-kurso studentu, pirmojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos kandidatu buvo Michailas Šolochovas ir, reikia pasakyti, kad geresnio kandidato į Aukščiausiąją Tarybą sunku buvo rasti. Kaip šiandiena prisimenu – tada visus studentus surinko salėje ir mums kalbėjo pats Michailas Šolochovas, mūsų rinkiminės apylinkės kandidatas. Tai buvo iš karto po stalininės konstitucijos paskelbimo, kai buvo surengti pirmieji rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą...
Bet, grįžkime prie istorijos su mano viceprezidentu Michailu Dziuba ir jo išprotėjusios žmonos Siuzanos. Kai, pagaliau, ji išėjo iš beprotnamio, Miša mane perspėjo: “Tu su ja atsargiau. Jeigu ji vėl atkris, tai, gali būti, kad daugiau iš beprotnamio ji nebeišeis”. Tai buvo prieš daug metų, o neseniai aš sužinojau tos istorijos pabaigą: Miša Dziubovas dabar gyvena tolimame Nju-Džersyje ir užsiima namų dažymu, o duktė nuo Siuzanos – tapo hipe. Kas tai yra, mes jau kalbėjome. Beprotė motina vargu ar galėjo pagimdyti normalią dukterį...
* – Grigorijau Petrovičiau, štai, jūs sakote, kad, kaip ir gydytojai, jūs nepasakote savo pacientų vardų, ir, tuo pat metu, iš jūsų mes girdime visą eilę vardų, kuriuos jūs vardijate atvirai. Kaip tai paaiškinti?
– Jeigu žmogų aš laikau geru, tai, kaip taisyklė, jo tikro vardo aš nepasakau ir jis pas mane praeina kaip pseudonimas, bet, jeigu žmogus blogas, tada aš pasakau jo tikrą vardą. Juk kai kas gali susidomėti ir patikrinti: ar visa tai ne išsigalvojimai, tik mano pasakos, mano fantazijos? Štai, todėl aš kartais ir pateikiu tikrus vardus, kad būtų galimybė patikrinti.
* – Man tai primena Inkvizicijos metodus. Inkvizicijos tėvai sakė: atgailauk ir, jeigu žmogus nuoširdžiai atgailavo, tai jį paleisdavo. Tuos, kurie spyriodavosi dėl savo daromo blogio, viešai pasmerkdavo ir kartais – sudegindavo ant laužo.
– Taip. Kiek tik įmanoma, su gerais žmonėmis aš stengiuosi elgtis padoriai, o su blogais – mažiau padoriai.
Gerai. Tęskime psichinių ligų analizę.
Ketvirtas pacientų gydymo metodas JAV beprotnamiuose – tai kamera minkštomis sienomis. Tokiu būdu čia gydo apie 4% pacientų. Juk yra pacientų, kurie įsibėgėja ir galva trenkiasi į sieną. Kartais taip jie nusižudo.
JAV ligoninėse psichoanalizė dabar jau nebetaikoma. Jie jau seniai perėjo prie cheminės terapijos, o psichoanalize šiuo metu užsiiminėja tik apgavikai, kurie taip apiplėšinėja turtingus psichopatus. Juk psichoanalizė tęsiasi metų metais ir kainuoja labai brangiai. Psichoanalizės išradėjas, garsusis daktaras-psichiatras Froidas, jau seniai priklauso psichiatrijos istorijai. Įdomu tai, kad Froidas gydė žmones, turinčius homoseksualius kompleksus, bet pats Froidas, kaip tvirtinama, visą gyvenimą buvo pederastu, t.y., pats savęs jis per visą gyvenimą taip ir neišsigydė ir net teisėsi su savo meilužiu, tyrinėjimų partneriu, kuris jį apkaltino plagiatu. Taip kad, daktarui Froidui – garsiam psichiatrui ir pederastui, gerai tinka išmintingų senovės graikų patarlė: “Gydytojau – išsigydyk pats”.
Kodėl gi garsusis Froidas savęs taip ir neišsigydė? – paklausite jūs manęs. Ogi todėl, kad “...psichinės ligos – neišgydomos, mes galime tik kontroliuoti ir sumažinti galimus recidyvus...”
* – Todėl, tikriausiai, jie ir perėjo prie cheminės terapijos. Tai šiek tiek pristabdo ligos plitimą, neleidžia išbujoti.
– Taip. Štai dar įdomi informacija: “Tarp psichiatrinių klinikų pacientų, 18% ten papuolė pirmą kartą, 82% – pakartotinai, 11% – uždaryti pastoviam gyvenimui”.
Tiesa, apie tuos 11% – kaip pavyzdį paimkime garsų Amerikos prezidentą Džoną Kenedį. Pasirodo, jo sesuo kaip tik patenka į tuos 11%. Ji jau seniai “uždaryta į ligoninę pastoviam gyvenimui”, t.y., sėdi beprotnamyje. Brolis sėdi Baltuosiuose rūmuose, o sesuo – Geltonajame name. Na, argi ne įdomus faktas?
* – Gaunasi, kad visi tie psichoanalitikai mulkina žmones? Juk pacientai – turtingi žmonės, ir 82% papuola pakartotinai, garantuotai, tik žinok ir pumpuok iš jų pinigus. Apgavystės medicinoje.
– Taip. Žydai iš to apgaviko-Froido padarė didelį žmogų, beveik pusdievį, o dabar aiškėja, kad tas “pusdievis” pasirodo, yra apgavikas medicinoje ir senas pederastas – asmeniniame gyvenime, kuris net pats savęs negalėjo išgydyti.
1981 metų lapkričio 30 d. viename iš stambių Amerikos žurnalų – “Njusuik”, pasirodė didelis straipsnis apie Froidą ir froidizmą, kuriame galutinai įkaltas “drebulinis kuolas” į to mokymo kapą. Tame straipsnyje pateikiama informacija apie tai, kad Froidas buvo pederastu ir net įvardijama jo homoseksualaus partnerio pavardė ir nurodoma, kad tai buvo ilgalaikė meilė. Tas žurnalas priklauso žydei Katiai Maier.
Kodėl gi Katia Maier sugalvojo įkalti ”drebulinį kuolą” į Froido kapą?
Tada mane dar nustebino, kodėl Katia Maier nutarė nuvainikuoti “žydų tautos herojų” Zigmundą Froidą. Aš manu, kad priežastis buvo ta, kad: Milijonierė Katia, kuri valdo žurnalą “Njusuik” ir vos ne visą Vašingtono spaudą ir radijo stotis, turėjo vyrą pavarde Grachemas, amerikietį, Amerikos žurnalistų Sąjungos vadovą. Bet jis gyvenimą baigė savižudybe. Gyvenimo pusiaukelėje. Iki tol jis visą gyvenimą vaikščiojo pas psichoanalitikus ir visi tie psichoanalitikai padėti jam negalėjo. Galų gale jis paleido sau kulką į kaktą. Matyt tada Katia Maier ir suprato, kad ir psichoanalizė, ir papele Froidas juos vedžiojo už nosies, todėl ir nutarė atkeršyti daktarui Froidui, suvarydama “drebulinį kuolą” į jo kapą.
Štai dar viena įdomi informacija – “Didelį vaidmenį psichinėse ligose vaidina Teomanija ir pavydas”.
Žodis Teomanija kyla iš šaknies – teo, t.y., Dievas, pavyzdžiui, Teologija – mokslas apie Dievą. Vakaruose Teomaniją kartais vadina “Mesijo Kompleksu”, o Tarybų Sąjungoje – Reformatoriaus Manija. Kalba, kad KGB buvo pasigaminę net didelį guminį spaudą – “Reformatoriaus Manija” ir dėdavo ant tarybinių disidentų bylų aplankų. Kai jie išsiaiškina tuos naujuosius Petrus Didžiuosius, tai jiems atverčia ligų istorijų aplankus ir parodo ant aplanko viršelio uždėtą didelį spaudą su diagnoze – “Reformatoriaus Manija”, ir tuo metu sako, – matote savo diagnozę, štai, dabar ir rinkitės – arba Sibiras, arba į užsienį, leidžiame pasirinkti...
Tai – labai įdomu. Man atrodo, kad, jeigu dabar vėl pasirodytų Leninas, tai ant jo bylos aplanko uždėtų spaudą su diagnoze “Reformatoriaus Manija” ir uždarytų į beprotnamį, ir visiems leniniečiams, kuriuos Stalinas sušaudė Didžiojo Valymo metu, taip pat šiandiena uždėtų spaudus: “Reformatoriaus Manija” ir juos išmestų į užsienį. Humanizmą jiems rodo, o jie – vapa apie persekiojimus, leidžia žurnalus, laikraščius, ir šaukia, ir triukšmauja ant viso pasaulio, kad juos kažkodėl persekioja...
Taip pat ir mūsų raudonplaukis mesijas Solženicynas – be jokių abejonių, su Reformatoriaus Manija. Rašytojas jis – talentingas, darbingas, energingas, bet visą tą pusiau žydo Solženicyno aktyvų procesą išjudinantis motoras yra psichinė liga, kuri vadinama “Mesijo Kompleksu” arba “Reformatoriaus Manija”.
Prisiminkite jo garsų “Laišką Tarybų Sąjungos vadams”. Tai juk aiški “Reformatoriška Manija”. Jis rašo savo patarimus Tarybų Sąjungos vadams ir jiems siūlo velnias žino ką: persėsti nuo traktoriaus į arklinį vežimą, visiems rusams išsikraustyti į Sibirą, ir ne šiaip sau į Sibirą, o į šiaurinę Sibiro dalį, t.y., į konclagerius, be to, – savanoriškai. Kai jis pats ten sėdėjo, jam tai labai nepatiko, o dabar jis rekomenduoja ten apsigyventi visiems rusams. Jeigu jūs perskaitysite visą Solženicyno rašliavą, tai rasite daugybę ryškiausių Reformatoriškos Manijos pavyzdžių.
Kai aš skaičiau pirmosios Solženicyno žmonos – Natalijos Rešetovskajos parašytą knygą, kuri buvo išleista Tarybų Sąjungoje, tai ten radau įdomių dalykų: pasirodo, 1944-1945 metais Solženicynas, būdamas tarybiniu karininku, kūrė planus pašalinti Staliną. Be to, jis rašė savo direktyvas ir siuntinėjo savo pažįstamiems. Taip tiesiai ir rašė – “Direktyva numeris vienas” ir t.t., o tai – aiškus pamišimas, juk tada buvo karinė cenzūra ir ant kiekvieno laiško būdavo spaudas “Karinės cenzūros patikrinta”. Tada už tokius laiškus sušaudydavo, todėl tokius dalykus galėjo daryti tik pusprotis.
Natalija Rešetovskaja toliau aprašo Solženicyno areštą, kaip ją ir net kitus žmones tardė. Vienas iš liudininkų, jūreivis, jaunas mičmanas, nurodė, kad jie su Solženicynu atsitiktinai susitiko traukinyje ir tas iš karto pradėjo užsiiminėti antitarybine propaganda. Į tardytojo klausimą – “kodėl apie tai iš karto nebuvo pranešta?” mičmanas atsakė, kad jis iš karto suprato, kad prieš jį – beprotis. Todėl ir nepranešė. Apie tą patį rašė ir profesorius Cezaris Lombrozo, genialumo ir pamišimo mišinys ir, kaip rezultatas, – genialus idiotas.
Aš specialiai jums pateikiu tokius pavyzdžius, kuriuose apjungiu teoriją su praktika, todėl, kad viena teorija be praktinių pavyzdžių nepakankamai įsisavinama.
Pavyzdžiui – gal girdėjote kada nors tokį žodį bedlamas (netvarka, chaosas)? O gal žinote to žodžio kilmę. Pasirodo, “Bedlamas” – tai pats stambiausias Anglijoje beprotnamis. To beprotnamio pavadinimas ir pasklido po pasaulį, taip pat atsirado net rusų kalboje. Dažnai, kai mama pareina iš darbo į namus ir namuose randa betvarkę, ji vaikus pradeda barti žodžiais – kas čia per bedlamas (netvarka, chaosas), betvarkė, kokį čia beprotnamį padarėte! Egzistuoja net žinomas anglų dailininko Hoggarto paveikslas, kuris parodo to beprotnamio vidų. Tas paveikslas taip ir vadinasi “Niekšo nuotykiai, kurie baigiasi “Bedlame”.
Daktaras Keppe rašo, kad 40% klinikų pacientų “aiškiaregiai”, o 36% “girdi balsus”, bet jie dažnai bijo apie tai sakyti gydantiems gydytojams, kad jiems nepaskirtų eilinės šoko terapijos. Klinikų pacientai mato ir girdi Dievą, Dievo Motiną, angelus, žmones, gyvūnus, kurie jiems lyg tai pataria ir net įsakinėja daryti įvairias niekšybes: muštis, keiktis, pykti, girtuokliauti, žudyti arba nusižudyti. Veikiami tų balsų, daugelis bepročių nužudo savo tėvus, savo vaikus arba savo sutuoktinius.
Daktaras Keppe taip parašo, kad nuo “šėtono apsėstų” psichinių ligonių sklinda negeras kvapas. Kaip taisyklė, jų kūnas šaltas, oda lygi, be raukšlių – glotni ir įtempta, jie neįprastai fiziškai stiprūs, neįprastai blyškūs arba tamsiaveidžiai. Daktaras Keppe tvirtina, kad etiologija, t.y., nusikaltėlių ir dvasinių ligonių prigimtis – vienoda. Daugeliu atvejų, sako jis, tikri nusikaltėliai – tai apsigimę nusikaltėliai ir visi jie, vienaip ar kitaip, yra dvasiniai ligoniai.
Bet visada reikia prisiminti, kad su visais tais psichiatrais reikia būti labai ir labai atsargiems. Aš atidžiai perskaičiau daktaro Keppe darbus ir manau, kad jis – pabėgęs žydas. Jo tėvai buvo kilę iš Vienos ir, kai Hitleris atėjo į valdžią, pabėgo į Braziliją. Tarp kitko, iš visų Amerikos žemyno šalių, tik Brazilija priima imigrantus-homoseksualistus. Visos kitos šalys, įskaitant JAV, pagal įstatymus – imigrantų-homoseksualistų nepriima.
* – Gaunasi, kad žmonės, kurie rašė tuos imigracinius įstatymus, žinojo Aukštąją Sociologiją?
– Taip, bet kuriuo atveju, jie žinojo, kad homoseksualizmas – tai socialinis blogis. Vienintelė šalis, kurioje atvirai buvo priimami homoseksualistai, buvo Brazilija. Ta šalis homoseksualistams buvo rojus – vienintelės durys Amerikos kontinente, kur legaliai ir atvirai buvo įleidžiami tie išsigimėliai. Ir būtent per tas duris įlindo daktaro Keppe tėvai...
* – Bet juk Brazilija – tai pati didžiausia katalikiška šalis ir, staiga, tokie keisti imigraciniai įstatymai...
– Šalis tai katalikiška, bet pakanka, kad į vyriausybę prasiskverbtų tuzinas broliukų-masoniukų, kaip iš karto jie prastums savo įstatymus ir milijonai katalikų, be Inkvizicijos, nieko negalės padaryti. Ne be reikalo tai vadina “Šio pasaulio kunigaikščiu”. Valdžios Kompleksas. Vado Kompleksas...
* – O kur žiūri Bažnyčia?
– O jūs pabandykite ką nors padaryti. Be Inkvizicijos. Be Aukštosios Sociologijos žinojimo. Juk tai bus berniuko-mėgėjo iš Pionierių Namų žaidimas su Pasaulinio Lygio Didmeistriais. Ir dar su daug lentų iš karto. Ir dar aklai...
Kai šio amžiaus pradžioje Meksikoje po eilinės revoliucijos į valdžią atėjo pederastai-masonai, tai jie katalikų bažnyčią įvarė į tokį pogrindį, kad neduok Dieve! Ir tai – demokratinėje katalikiškoje šalyje!!!
* – Blogiau, negu Sąjungoje?
– Taip, panašu, kad blogiau... Paprasčiausiai, katalikų bažnyčia buvo uždrausta. Katalikų vienuolynai – išvaikyti. Buvo organizuoti visų katalikų bažnyčios narių laukiniai persekiojimai...
* – O dabar ir Meksika, ir Brazilija – netoli nuo anarchijos...
– Taip. Bionegatyvo pergalė. Aš atidžiai išstudijavau tą įdomią daktaro Keppe knygą ir, kaip paprastai, pačias įdomiausias vietas persirašiau į savo korteles. Tai štai – daktaras Keppe rašo, kad psichopatai, kaip taisyklė, nenori dirbti. Įdomi informacija. Kaip tarybinėje spaudoje, taip ir amerikiečių spaudoje pastoviai rašo apie bedarbius Amerikoje. Bedarbių skaičius, tvirtina jie, tai tos šalies “socialinės sveikatos barometras”. Tarybų Sąjungoje oficialios bedarbystės nėra ir skaitoma, kad šalis – sveika...
* – Veltėdžius net šaudo, ir tai daro pagal egzistuojančius įstatymus!
– Taip. Tarybų Sąjungoje veltėdžius persekioja pagal įstatymą. Net Nobelio premijos laureatą Josifą Brodskį oficialiai teisė už veltėdžiavimą, o vėliau išmetė į Vakarus.
* – Gaunasi, kad, iš principo, Sąjunga vykdo teisingą politiką veltėdžių atžvilgiu?
– Iš principo, taip. Bet daktaras Keppe tai problemai duoda savo raktelį. Pasirodo, psichopatai – dirbti nenori. Jeigu mes išanalizuotume amerikiečių bedarbius, tai tik trečdalis iš jų pasirodys esantys tikri bedarbiai, t.y., gerais žmonėmis, gerais tarnautojais, kurie, susiklosčius aplinkybėms, keletui mėnesių liko be darbo ir papuolė į bedarbių statistiką. Bet du trečdaliai bus žmonės, kurie arba iš viso nenori dirbti, arba dirba taip, kad viršininkai priversti juos atleisti iš darbo. Būtina skirti – kur tikri bedarbiai, ir kur patys nori būti bedarbiais.
Ta pati istorija ir su benamiais. Tarybinė spauda pastoviai trimituoja: žiūrėkite, kiek Amerikoje bedarbių, kiek Amerikoje benamių! Bet tie, kas gyvena Amerikoje, puikiai žino ir savo akimis mato, be to, Amerikos spaudoje paskutiniu metu taip pat pradėjo rašyti, kad iki 80% JAV benamių – psichiškai nesveiki žmonės.
* – T.y., tarybinė propaganda elgiasi kvailai. Naudoja senas marksistines klišes, vietoje to, kad tiesiai pasakytų, kad daugumas JAV benamių – išprotėję žmonės.
– Taip. Šiuo atveju tarybinė propaganda dirba pagal senus marksistinius trafaretus, kurie jau seniai neatitinka realybės. Jie visiškai nenaudoja puikių kozirių, kuriuos suteikia Aukštoji Sociologija, ir, vietoje to, kad visiems paaiškintų, kad daugelis tų puspročių žmonių – tai rezultatas buržuazinės bendruomenės puvimo, kur valdo šlykštieji degeneratai masonai-pederastai, – jie varo visiems seniai nusibodusią propagandą apie vargšus nelaimingus benamius ir bedarbius...
Būtina viską papasakoti sąžiningai ir teisingai. Būtina parodyti, kad visi tie žmonės – iš tikrųjų aukos, bet aukos kito, daug sunkesnio nusikaltimo. Ne ekonominio, o socialinio, o tiksliau – genetinio nusikaltimo prieš amerikiečių liaudį, kada nacijos valdymą užgrobė šlykštieji degeneratai ir visaip skatina dirbtinį degeneracinio proceso plitimą, dėl kurio ir atsiranda gamtos “nesuplanuoti” bepročiai vaikai, kurie vėliau tampa tais bedarbiais ir benamiais žmonėmis...
Kaip bebūtų gaila, bet su tuo reiškiniu labai sunku kovoti. Ką gi daryti su tais nelaimingais degeneracinio proceso dirbtinio plėtimo produktais? Juos naikinti?
Per televiziją neseniai rodė, kaip viena beprotė negrė, kuri gyveno Niujorko gatvėse ir maitinosi iš aukų, ir kuri – čia pat, pagrindinėje Niujorko gatvėje, visaip išsidirbinėjo... Tada ją areštavo ir pasodino į beprotnamį, kur ji prasėdėjo apie mėnesį ir visą tą laiką pastoviai kėlė riaušes – matote, ji nekalta, ji ne beprotė, jūs mane pasodinote prieš mano valią, kur gi amerikietiška laisvė, kur konstitucija... Juk, kaip rašo daktaras Keppe, tik 2% psichinių ligonių pripažįsta, kad jie ligoniai, o 98% – to nepripažįsta. Trumpiau – įsikišo advokatai-liberalai ir netrukus ji vėl atsidūrė Niujorko gatvėse.
Ta problema – tokia supainiota, kad praktiškai ją išspręsti labai sunku. Bet sprendimas egzistuoja: Būtina profilaktine tvarka pastatyti užtvaras dirbtinio degeneracinio proceso plitimui visur, kur tik įmanoma – vyresnėse mokyklų klasėse, aukštųjų mokyklų įstaigose, ikivedybinėse konsultacijose, ginekologinių konsultacijų kabinetuose, gimdymo namuose...
Būtent ten, pagal senai sukurtus mokslinius kriterijus, specialistai privalo žmones supažindinti su Aukštosios Sociologijos pagrindais, jie privalėtų atpažinti ir perspėti būsimuosius sutuoktinius-degeneratus, būsimuosius tėvus-degeneratus, kas jų laukia, jeigu jie panorės sukurti šeimas ir turėti vaikų.
Juk daugelis šalių taip jau daro dėl sifilio, Dauno ligos ir kitų panašių ligų profilaktikos, kurios perduodamos paveldėjimo keliu.
Vienintelis, ką būtina pakeisti, tai tokias degeneratyvines šeimas įrašyti į įskaitą. Kai tokie tėvai sąmoningai panorės turėti nenormalių vaikų su įgimtais defektais ir kitais nukrypimais, valstybei būtina su tokiais tėvais sudaryti sutartį, kurioje būtina numatyti, kad visą rūpesti dėl tokio vaiko auklėjimo tėvai prisiims sau. Kad netraukti pinigų iš normalių žmonių, neveiskite degeneratų normalių šeimų sąskaita. Ir tai būtų humaniška. Norite turėti degeneratyvinį vaiką – prašau, bet auginkite ir už viską mokėkite patys...
Štai jums pavyzdys iš amerikietiško gyvenimo. Prieš keletą metų žurnale perskaičiau įdomų straipsnį šia tema. Beprotnamyje sėdi amerikietė, jai jau virš 40, bet iš jų – 20 metų ji praleido tame beprotnamyje. Ten ji nuo kito bepročio pasidarė vaiką, jiems gimė kūdikis. Ką su tokiu kūdikiu daryti? Beprotnamio direkcija auklėti vaiko negali. Pati beprotė mama to taip pat negali daryti. Vyro ji neturi. Ką daryti su tokiu vaiku?
Vaiką atidavė į įsivaikinamų vaikų Agentūrą, kur visus galus paslėpė ir pasiūlė kūdikį kažkokiems žmonėms, kurie norėjo įsivaikinti kūdikį. Šia svarbiausia yra tai, kad pagal įstatymą, jie neturi teisės pasakyti, kad tas 3 mėnesių kūdikis yra nuo bepročių tėvų. Tai juk nusikaltimas! Pagal amerikiečių įstatymus, visi galai būtinai paslepiami, kad vėliau nebūtų santykių aiškinimosi tarp tikrųjų tėvų ir įsivaikinusiųjų. Štai ir gaunasi, kad du degeneratai mėgaujasi, o už tai moka paprasti žmonės, kurie ir supratimo neturi, kad visas jų gyvenimas netrukus bus sugriautas dėl to įsivaikinto degenerato.
Be to, įsivaikinti vaikai Amerikoje – labai brangus malonumas. Šiandiena Amerikoje įsivaikinimas kūdikis kainuoja nuo 15 iki 25 tūkstančių dolerių. Tokie kūdikiai jau seniai tapo prekybos objektu, nors įsivaikintas kūdikis – jokios garantijos, kad turėsite tylią ir laimingą šeimyninę laimę. Pavyzdžiui, mano pažįstami – Komarovų šeima, įsivaikino du vaikus, ir abu vaikai psichiniai ligoniai. Atiduoti atgal – neįmanoma...
Štai čia ir praverstų būsimų tėvų šeimos medžio patikrinimas ir, jeigu šeimos degeneratyvinio užsikrėtimo laipsnis bus ganėtinai aukštas, t.y., jeigu istoriniai duomenys rodys, kad šeimoje jau ne kartą buvo degeneratyvinių palikuonių, tai su tokiais būsimais tėvais reikėtų pasirašyti ūkiskaitinę sutartį: norite pratęsti dauginimąsi – prašau, bet už viską mokėsite patys... Kas tame blogo? Juk to alternatyva gali būti tik sterilizacija. Net Amerikoje, prie visų jos laisvių ir liberalumo, egzistuoja įstatymai dėl sterilizacijos. Šalia to, atliekama labai daug savanoriškos sterilizacijos.
* – Amerikoje??? Tame demokratijos židinyje?
– Tame ir esmė. Turiu kortelių grupę tema “Sterilizacija”. Ir jūs nustebsite, kokiam kiekiui žmonių JAV atlikta sterilizaciją – kaip savanoriška, taip ir priverstinė.
JAV sveikatos apsaugos nacionalinio statistikos centro 1982-1983 metų duomenimis, sterilizacijos populiarumas išaugo kaip apsisaugojimo priemonė nuo nepageidaujamo nėštumo, ir ta operacija atlikta 22% moterų. T.y., kiekviena 5 moteris Amerikoje – sterilizuota. O laikraštis “Niujork Taims” prideda: “JAV – kiekvienais metais sterilizuojami 1 milijonas moterų ir 1 milijonas vyrų”
.
Bet, ta tema – labai delikati. Knygoje “Šeši milijonai kaltina. Eichmano teismo proceso ataskaita”, Jeruzalė, 1961 m., sakoma, kad Adolfas Eichmanas, tarp kitko – pats grynakraujiškiausias krikštytas žydas, reikalavo, kad mišrių santuokų su žydais palikuonys būtų būtinai sterilizuojami, tokiu būdu sutrukdant jiems toliau daugintis. Ten pat pateikiama ir tokia informacija: “Buvo duotos detalios instrukcijos apie prievartinę mišrių santuokų su žydais vaikų sterilizaciją”. Venzėjos sprendžiamojoje konferencijoje “Dėl galutinio žydų klausimo sprendimo”, įvykusioje 1942 m. sausio 20 d., pagrindinį pranešimą perskaitė Heidrichas. Tarp kitko – ir jo tėvas buvo grynakraujis žydas, o motina buvo pusiau žydė. Tokiu būdu, pats Heidrichas buvo 3/4 žydas ir, tuo pat metu, jis buvo pats didžiausiai piktadarys hitlerinio reicho viršūnėje ir betarpiškai dalyvavo ruošiant “Galutinį žydų klausimo sprendimą”.
Tai štai, 3/4 žydo Heidrichas, vadovaudamasis duomenimis, kuriuos pateikė 100% žydas Eichmanas, ir priėmė sprendimą dėl mišrių šeimų su žydais vaikų likimo. Tada jis nusprendė, kad mišrių santuokų pirmos eilės palikuonys (kai vienas iš tėvų – žydas) bus prijungti prie visų žydų likimo, t.y., jie bus sunaikinti, ir tik tuo atveju, jeigu jie sutiks būti sterilizuoti, gali būti taikomos kai kokios išimtys. Tas Heidricho-Eichmano įstatymas ir buvo paimtas už pagrindą priimant “galutinį žydų klausimo sprendimą”. Tokiu būdu, tie du žydai rekomendavo sunaikinti ne tik visus žydus, bet ir pusiau žydus, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus pats sutinka būti sterilizuojamas.
Kitas šaltinis – Helmuto Andikso knyga “Amžinasis Žydas” (Viena, 1965 m.) patvirtina šią informaciją. Ten rašoma, kad pagal Heidricho-Eichmano programą “Dėl galutinio žydų klausimo sprendimo”, pusiau žydus sterilizavo, o ketvirtadalius žydo nelietė. Visiškai įmanoma, kad ta išimtis buvo padaryta tik dėl Hitlerio, nes pats Hitleris buvo ketvirtadalis žydo, nors mes su jumis žinome, – kas iš to ketvirtadalio žydo, galų gale, gavosi...
Jūs galite pagalvoti – matote, iki ko tie kraugeriai vokiečiai prisigalvojo! Bet, pasirodo, tie “vokiečiai” tik nusikopijavo svetimas idėjas, kurios anksčiau jau buvo išsakytos...
1941 metais amerikietis žydas Teodoras Kaufmanas išleido knygą “Vokietija privalo žūti”, kur jis pareiškė, kad po karo visi vokiečiai privalo būti sterilizuoti. Jis tvirtino, kad būtina mobilizuoti 25 tūkstančius gydytojų, kad kiekvienas gydytojas kiekvieną dieną sterilizuotų 25 vokiečius, vyrus ir moteris ir, tokiu būdu, per tris mėnesius visi vokiečiai, vyrai ir moterys, bus sterilizuoti. “O po 60 metų vokiečiai, kaip nacija, išnyks, pareiškė jis, ir vokiečių žydai mano nuomonei pritaria”
.
Ką gi padarė Hitleris? Ką gi padarė Adikas Šiklgruberis?
Hitleris visoms vokiečių radijo stotims įsakė dieną ir naktį transliuoti Kaufmano knygos turinį. Galite įsivaizduoti, kokią įtaką tai turėjo vokiečiams...
* – Tai štai iš kur Heidrichas paėmė tą idėją! Jis su ta idėja išstojo 1942 metais, o Kaufmanas dar 1941 metais.
– Štai jums ir esmė! Kas pradėjo tą purviną darbą? Juk dar 1941 metais amerikietis žydas Teodoras Kaufmanas išleido visą knygą, kur kviečia sterilizuoti visą vokiečių naciją ir pareiškia, kad visi žydai pritaria jo nuomonei. Taip, kas gi tada visa tai pradėjo? Ir tik metais vėliau 3/4 žydo Heidrichas, sąjungoje su grynakrauju žydu Adolfu Eichmanu, nutaria tą Kaufmano “biologinį ginklą” panaudoti prieš pačius žydus.
* – O dabar visa tai verčia kraugeriams vokiečiams...
– Štai, matote, kaip viskas supainiota. Analogiška informacija yra ir A. Rassinjero knygoje “Eichmano procesas”, Paryžius, 1962 m. Apie tą patį rašoma ir vikonto Leono de Ponsino knygoje “Slaptosios jėgos revoliucijos užnugaryje. Judaizmas ir Masonystė”. Visa tai – rimtos, bet mažai žinomos knygos. Kartoju, – ta problema labai skausminga.
Ta problema taip pat užsiima ir Tarybų Sąjungoje. Straipsnyje “Priverstiniai abortai alkoholikėms ir narkomanėms TSRS” iš laikraščio “Naujas rusų žodis” (1986.12.13), RTFSR sveikatos ministro pavaduotoja Antonina Gračiova išsako susirūpinimą dėl staigaus gimstamumo padidėjimo su įvairiais paveldėtais defektais, susijusiais su tuo, kad motinos piktnaudžiavo alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis. RTFSR sveikatos ministro pavaduotoja siūlo priimti įstatymą dėl būtino besituokiančių asmenų medicininio patikrinimo ir priverstinių abortų moterims, kurios pripažintos alkoholikėmis ir narkomanėmis. Straipsnyje taip pat sakoma, kad per paskutinius 10 metų, padvigubėjo vaikų, gimusių su aiškiai išreikštais psichiniais sutrikimais. T.y., vyksta pagreitintas nacijos išsigimimas...
Tas procesas vyksta visose nacijose. Ir Vakaruose, ir Rytuose. Ir gerai, kad Tarybų Sąjungoje rimtai dėl to susirūpino ir bando įstatymiškai imtis kokių nors priemonių.
Sustabdyti degeneracijos proceso – neįmanoma, bet kontroliuoti galima. Taip, kaip tai padaryta su mikrobais ir virusiniais susirgimais. Mikrobų ir virusų taip pat galutinai sunaikinti neįmanoma, jie yra visur, bet tai nereiškia, kad žmogus turi pasiduoti ir nebandyti aktyviai tam priešintis, panaudodamas genetikos ir medicinos žinias.
Be to, ir pati gamta kažkokiu lygiu mus saugo. Pavyzdžiui – AIDS epidemija. Amerika dabar skiria milijardus dolerių tam, kad būtų surasti vaistai prieš AIDS. Bet juk AIDS kaip tik ir sprendžia tas problemas, apie kurias mes čia kalbame. Kaip taisyklė, AIDS juk naikina tik bionegatyvius žmones, t.y., homoseksualus, narkomanus ir ištvirkėlius. Tokiu būdu, AIDS – tai lyg “gamtos ranka” arba “Dievo ranka”, padedanti žmonėms kovoti su degeneratais.
Žinoma, bionegatyvai su mumis nesutiks, čia pat prisimins apie kraujo perpylimą, hemofiliją, operacijas ir tvirtins, kad labai sunku pasakyti, AIDS – tai blogis ar tai – gėris? Mes gi pasakysime, kad AIDS – tai geras ir teigiamas reiškinys, kuris be mūsų pagalbos ir prieš mūsų valią iš visuomenės šalina įsismarkavusius bionegatyvius elementus, kurie yra visų žmonijos nelaimių priežastimi, o kas dėl kraujo perpylimo ir kito liberalaus inkštimo, tai kaltinkite ir keikite tuos sifilitikus ir AIDS nešiotojus, kurie išnaglėjo ir jų prisiveisė tiek, kad, nuolaidžiaujant liberaliai valdžiai, jau pradėjo užkrėsti sveikąją žmonijos dalį.
* – Ir štai kas įdomu, ta liga – labai humaniška. Ji visų išsigimėlių iš eilės nešienauja, o renkasi tik tuos, kurie ir toliau nusideda. Juk, jeigu degeneratas sustojo, išsigando ir nustojo daryti nuodėmes, tai AIDS jam nebegresia... Gyvenk ir džiaukis.
– Taip. Neseniai “Naujas rusų žodis” pranešė, kad visa tarybinio medicinos instituto studentų grupė tiesiai tvirtino: “AIDS – tai geras dalykas”.
Tokiu būdu, egzistuoja kelios perspektyvios kryptys, kaip sumažinti grėsmes sveikai visuomenės daliai užsikrėsti degeneratyvumu. Pirmoji kryptis – dėl degeneratyvumo tirti tuoktis nutarusius žmones ir jiems išduoti Aukštosios Sociologijos rekomendacijas. Antroji kryptis – atrankinė alkoholikų ir narkomanų sterilizacija. Trečioji kryptis – bepročių sterilizacija. Krypčių yra keletas, ir visas jas būtina atidžiai tirti ir analizuoti, taip kad, problema – nėra beviltiška, bet prireiks ištisų mokslinių tiriamųjų institutų, kad būtų galima rimtai užsiimti šia problema.
Tai – amžina kova tarp šėtono ir Dievo. Juk degeneracija – viena iš biblinio šėtono išraiškų, apie ką, tarp kitko, savo knygoje kalba daktaras Keppe, todėl, kovos problemą su degeneracija būtinai perveda į kovos problemą su šėtonu, o kova su šėtonu – labai sunki kova ir Biblijoje visiškai ne be reikalo šėtonas vadinamas “Šio pasaulio kunigaikščiu”. Juk degeneracija visada koncentruojasi bet kurios visuomenės valdžios struktūrose. Visa tai – Valdžios Kompleksas, Vado Kompleksas...
* – Grigorijau Petrovičiau, Įsivaizduokime, kad pavyko sukurti institutų tinklą, kurie užsiiminės visomis tomis problemomis. Kaip jūs galvojate, kokia bus visuomenės reakcija į vis tai?
– Reakcija bus įvairi. Normalūs žmonės ir gerieji išsigimėliai lengviau atsidus ir visokeriopai padės šiems institutams. Protingi degeneratai tylės, o kvaili degeneratai šauks ir lies apmaudą, ir, tuo pačiu, save išduos...
Aš manau, kad protingiausia būtų pradėti mūsų paskaitų kursą vyresnėse vidurinių mokyklų klasėse. Tai būtų galima pavadinti “Degenerologija” arba Aukštoji Sociologija, ir paskaitų metu mokiniams atvirai ir tiesiai sakyti:
Berniukai ir mergaitės, turėkite omeny, kad apie pusė iš jūsų užkrėsti degeneratyvumu. Nebijokite to. Tai labai panašu į Genital Herpes. Juk užsikrėtusių Genital Herpes liga jau apie 45 milijonai amerikiečių, t.y., kiekvienas ketvirtas amerikietis. Ta liga – nepagydoma ir išlieka iki gyvenimo pabaigos. Ta liga sergančioms moterims labai daug šansų pagimdyti protiškai atsilikusį kūdikį. Kiekvienais metais ta liga užsikrečia dar apie 500.000 amerikiečių vaikinų ir merginų. Ta liga užsikrėsti galima per bučinius, per džakuzi vonią vietiniame sveikatos centre arba net kontaktuojant su sėdyne visuomeniniame tualete (Tai 1998 metų duomenys – Redakcija.)
To išvengti labai paprasta – tik reikia žinoti šią informaciją, kurią aš dabar jums pateikiu ir, atitinkamai, pakoreguoti savo elgesį. Priešingu atveju – nelaimingos santuokos, debilai vaikai ir giminės pratęsimo pabaiga. Matote – beveik visiška analogija su Aukštąja Sociologija ir degeneratyviu užsikrėtimu.
Nesilaikysite socialinės higienos taisyklių, kursite šeimas kaip papuolė – gausite tuos pačius rezultatus, kaip ir su Genital Herpes. Kartoju dar kartą – bijoti jums nėra ko. Jūs visa tai jau žinote. Jums – labai pasisekė, kad visa tai laiku sužinojote. Bijoti reikia tiems, kas viso to nežino ir iš gyvenimo viską ima aklai... O tokių, kaip bebūtų gaila, yra šimtai milijonų.
Todėl mes kreipiamės į normaliąją žmonijos pusę ir jus perspėjame, studijuokite Aukštąją Sociologiją ir išmokite išvengti to blogio. Mes taip pat kreipiamės ir į ne visai normalią pusę, ir taip pat perspėjame – tai, kad jūs užkrėsti degeneratyvumu, tai ne jūsų kaltė, tai – jūsų tėvų ir degeneratyvių sektų lyderių kaltė, kurie nuo jų slėpė visą tiesą ir ją pakeitė žmonijos nekenčiančios “išrinktosios” tautos idėjomis. Studijuokite Aukštąją Sociologiją ir patys pasirinkite savo gyvenimo kelią, bet, turėkite omeny, kad dėl pasirinkto kelio būsite atsakingi jau asmeniškai jūs patys, o ne jūsų tėvai...
Įsivaizduokime, kad pavyko įvesti tokį kursą mokyklų programose, o kaip į tai sureaguos mokytojai ir mokyklų administracija? Jūs pagalvojote apie tai, kad ta pati situacija ir tarp pusės mokytojų? Tarp jų taip pat bus apie pusė degeneratų. Be to, normalūs mokytojai bus aiškiai šokiruoti dėl tokios jiems naujos informacijos: juk jie viso to nežino ir priimti to kurso – nepasiruošę. Geriausiu atveju, jie traukys pečiais, bet, štai, antroji pusė iš karto pakels neįsivaizduojamą triukšmą ir šauks – pornografija, melagingas mokslas, fašizmas!
Todėl visus mokytojus taip pat teks tikrinti dėl degeneratyvaus užkrėstumo ir gali pasirodyti ta pati istorija, kaip ir su psichiatrais. Prisimenate – tarp psichiatrų įvairių psichopatų, dvasinių ligonių ir savižudžių daug daugiau, negu tarp bet kokios kitos profesijos atstovų...
Taip kad, problemos egzistuoja. Problemos rimtos, ir jas spęsti reikia apgalvotai, atsargiai ir neskubant. Juk degeneraciją įmanoma tik kontroliuoti. Radikaliai ir galutinai tos problemos išspręsti, paprasčiausiai, neįmanoma. Juk, jeigu tą problemą spręsti radikaliai, tai kiekvienoje šalyje reikėtų iššaudyti apie pusę gyventojų. Tame tarpe – pusę mūsų pažįstamų ir draugų, plius – kartu reikėtu sunaikinti apie pusę naujagimių. Bet tuo galėjo užsiiminėti tik žydiško kraujo turintys žmonės, tokie, kaip Hitleris, Heidrichas, Eichmanas ir karalius Erodas...
* – Bet juk Inkvizicija rado sprendimą?! 300 metų ji kontroliavo šį procesą...
– Taip. Inkvizicija savotiškai tą problemą sprendė, bet, vėl gi, – visa tai buvo tik dalinis sprendimas... Ten vieną raganą sudegino, o 100 raganų išsigando ir pasitraukė į pogrindį.
* – Tai yra, gaunasi, kad Inkvizicija buvo per daug liberali. Vietoje to, kad rimtai kovotų su degeneracija, jie atsirinkdavo tik aiškiausius degeneratus, šlykščiausius ir patologinius tipus, ir viešai degindavo, taip kitus degeneratus suvarydami į pogrindį, kur jų jau niekas nepastebėdavo.
– Taip. Inkvizicijos laikais visa tai buvo tik suvaryta į pogrindį. Tarp kitko, jeigu jūs tyrinėsite raganų naikinimo statistiką, tai statistiniuose duomenyse bus siaubingi skirtumai. Kaip ir žydai su savo mistiniu Holokaustu dėl 6 milijonų žydų, kuriuos lyg tai sunaikino Hitleris, tas pats padaryta ir su Inkvizicijos istorija ir degeneratais: jie labai stipriai išpūtė Inkvizicijos aukų skaičius.
Jeigu jūs paimsite pačias rimčiausias amerikiečių enciklopedijas ir pradėsite ieškoti informacijos “Inkvizicijos” tema, tai net tose statistikose rasite skirtingus skaičius. Viena enciklopedija kalbės apie 100 tūkstančių, o kita – 10 milijonų. Rusų sentikiai, kurie Inkvizicijai nejaučia jokių simpatijų, tvirtina, kad Inkvizicijos laužuose sudeginta 8 tūkstančiai žmonių. Tai per VISĄ Inkvizicijos istoriją. Jeigu jūs paimsite 10 tomų katalikišką enciklopediją, tai net ji nutyli, kad Torkvemada buvo pusiau žydas. Kodėl? Todėl, kad ši tema – slapta, ši tema – draudžiama... Balta dėmė moksle.
* – Bet, jeigu jūs skaitote mums šias paskaitas, tai reiškia, kad jūs turite viltį? Reiškia, jūs tikitės, kad, galų gale, normalūs žmonės vėl pradės kontroliuoti šį procesą, kitaip, kam gi mums visa tai studijuoti?
– Taip. Aš tuo šventai tikiu. Viešpats Dievas keikiamas nebūna. Jis ilgai laukia, bet skaudžiai muša. Todėl mano pagrindinis tikslas – padėti visiems žmonėms kovoti su degeneracijos šėtonu.
Pirmiausiai, aš noriu padėti normaliems žmonėms ir geriesiems išsigimėliams, o vėliau, padėti ir kai kuriems ne visiškai geriems degeneratams, jiems padėti suprasti – kas jų laukia, jeigu jie nuspręs kovoti su pačiu Viešpačiu Dievu. Žinojimas – tai jėga.
Įdomu, kad pats žodis “degeneracija” – draudžiamas žodis, užslaptintas žodis. Jeigu jūs nueisite į pagrindinę Niujorko biblioteką ir ten pasižiūrėsite katalogą su žodžiu “degeneracija” – tai nerasite nė vienos knygos apie degeneraciją. Ten bus tik nuorodos: “Žiūrėti – lytiniai iškrypimai”, “Žiūrėti – psichinės ligos”. T.y., bus nuorodos į sudėtines degeneracijos proceso dalis, bet apie degeneraciją, kaip apie visumą, jūs nerasite nė vienos knygos. Ir tai – Centrinėje Niujorko bibliotekoje, kur, atrodo, yra viskas “Degeneracijos” tema, kuri susijusi su kiekvienu žmogumi žemėje, toje bibliotekoje nėra nė vienos knygos, nė vieno vadovėlio, ne vienos instrukcijos, nieko!!! O juk tai – viena iš pačių didžiausių bibliotekų pasaulyje...
Savo laiku aš ten rausiau, rausiau ir, pagaliau, radau vieną nuorodą į knygą, kuri vadinasi “Degeneracija mūsų laikais”. Tada ėmiau tos knygos ieškoti. Galvoju, garbė Dievui, pagaliau nors vieną knygą ta tema radau, bet, pasirodo, kad ji yra specialiai saugoma, už grotų...
* – Ir tai, Amerikoje???
– Taip! Jūs manote, kad Amerikoje nėra specialios apsaugos? Aš taip pat galvojau... Visi mes žinome, kad Tarybų Sąjungoje yra speciali apsauga, kur įleidžiama tik su specialiais leidimais, knygų iš ten paprastiems mirtingiesiems neduoda... Tai štai, pasirodo, kad tokia pat speciali apsauga yra ir JAV bibliotekose.
Gerai, užsiregistravau aš toje specialioje apsaugoje ir gavau tą knygą, bet tik skaitymui skaityklos salėje. Sėdžiu, skaitau... Ir kas gi ten? Knyga – visiškai tuščia. Ji buvo apie... Amerikos ekonominę degeneraciją. Jokių sąsajų su biologine degeneracija. Kodėl gi tada ji papuolė į specialios apsaugos skyrių? Aš manau, kad bibliotekininkai tos knygos net neskaitė, o tik pamatę ant viršelio žodį – “Degeneracija”, momentaliai tą knygą įkišo už grotų...
* – O kaip gi šiuo klausimu yra Tarybų Sąjungoje? Ar ten yra žmonių, kurie tyrinėja šią problemą?
– Aš manau, kad yra. Bet ši tema – pavojinga ir gana delikati. Prie Lenino apie tai negalėjo būti ir kalbos. Prie Stalino užsiiminėti tokiais tyrimais taip pat buvo mirtinai pavojinga. Todėl, kad ir Leninas, ir Stalinas buvo šlykštieji degeneratai. Po Joskos Džugašvili į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas. Atrodo – mužikas kaip reikia, bet – pirmoji jo žmona buvo žydė ir vaikai nuo tos žydės buvo aiškiai nenormalūs. Taip kad, ir prie Chruščiovo ta tema taip pat buvo sunku kalbėti. Gerai, po Chruščiovo į valdžią atėjo Brežnevas, na ir ką, vėl gi, jo žmona buvo žydė ir velnias žino kas buvo su jo vaikais...
Bet, plačiai taikoma praktika, kai “kitaip galvojantys” buvo uždarinėjami specialiose ligoninėse ir Fidelio Kastro eksperimentai išvarant bionegatyvą iš Kubos į JAV, rodo tai, kad visa tai darė žinantys savo darbą žmonės. Kastro tada atliko puikią operaciją, kurios metu 125 tūkstančiai žmonių iš Kubos beprotnamių ir kalėjimų buvo tiesiog paimti už apykaklių ir permesti laisvę mylinčiam dėdei Samueliui. Tada išmetė ir daugelį homoseksualų...
Nors kai kas liko. Pavyzdžiui – Fidelio Kastro brolis, Raulis Kastro, Kubos karo ministras, – atviras homoseksualas, vedęs lesbietę-pusiau žydę. Taip kad ir Kuboje – jeigu kas panorės užsiimti tokiais tyrimais, geriau bus laikyti liežuvį už dantų...
Užsiiminėti tais dalykais – teoriškai, uždaruose moksliniuose tyrimų centruose – jums niekas neleis, bet, jeigu pabandysite ką nors padaryti praktiškai, tai jūs iš karto įgysite tiek daug priešų, kad, išskyrus nemalonumų, nieko daugiau nelaukite. Be to, ir galvą gali nuimti...
Todėl kad, kas mūsų bedievystės laikais atsirado valdžioje? “Šio pasaulio kunigaikštis”, “Šio amžiaus Dievas”, taip pat, jis – melagis ir melo tėvas...
* – Grigorijau Petrovičiau, štai, jūs jau virš pusės amžiaus tyrinėjate šią problemą, o kokias išvadas padarėte iš šios susidariusios situacijos?
– Pirmame Aukštosios Sociologijos paskaitų cikle, kurios atspausdintos knygoje “Tarybinių Išminčių Protokolai”, aš aprašiau tokį NII-13 Institutą, t.y., Institutą, kuris tiria Aukštosios Sociologijos problemas. Tai štai – iš tikrųjų būtina sukurti tokį Institutą, kur būtų ruošiami naujos Rusų Valstybės vadovai ir kur juos mokytų viso to, apie ką mes dabar kalbame. Bet, pats tas Institutas neturėtų dalyvauti valstybės valdyme. Dar daugiau – tikriesiems aukščiausiems tos valstybės vadovams tas darbas turėtų būti nelabai malonus ir turėtų būti kaip sunki pareiga.
Tuos, kurie patys veržiasi į valdžią, negalima skirti į aukščiausius valdymo postus, lygiai taip pat, kaip negalima alkoholiką leisti saugoti degtinės.
Žinoma, čia kalba eina apie nusistovėjusią ir stabilią tvarką klestinčioje valstybėje, kai šlykščiųjų degeneratų aktyvumas valdžioje bus visiškai nuslopintas. Periodu, kol įsigalės stabilumas ir klestėjimas, t.y., periodu, kol pasitrauks šlykštieji degeneratai iš aukščiausių valdymo postų, reikės dvasiškai stiprių ir energingų lyderių, kurie gerai žinotų Aukštąją Sociologiją ir kurie būtų pasiruošę perimti valdžią iš šlykščiųjų degeneratų. Tuo periodu – Valdžios Kompleksas bus kaip teigiamas faktorius.
Bet – šlykštiesiems degeneratams pasitraukus iš valstybės valdymo organų ir pasiekus valstybės valdymo stabilumą, organizavus Aukštosios Sociologijos problemų Institutų tinklą – skyrimas į aukščiausius valstybės valdymo organus turėtų vykti pagal visiškai kitokius principus, kurie būtų panašūs į “įšventinimą karaliavimui”. Mažai kas šiandiena prisimena, kodėl Rusijos carui arba Imperatoriui, taip pat ir karaliams Vakaruose – anksčiau buvo taikomos specialios procedūros, kurios vadinosi “patepimais” karaliavimui, kada nuolankūs cerkvės ar bažnyčios tarnautojai (atestacinė Aukštosios Sociologijos Instituto komisija), praktiškai įsitikinę, kad kandidatas neturi valdžios komplekso ir yra nuolankus prieš Dievą ir prieš žmones, ramiai ir užtikrintai patvirtintų aukščiausius valstybės vadovaujančius kadrus į naujas pareigybes. Pakartosiu dar kartą, kad tie paskyrimai kandidatams būtų nemalonūs, bet tai būtų labai atsakingas ir būtinas valstybinis įpareigojimas.
* – Ir apie tuos dalykus vaikams būtina kalbėti dar nuo mokyklos suolo...
– Taip. Geriausiai paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, kai žmonės stovi prie slenksčio į gyvenimą. Kad jie visi apie tai gerai žinotų.