Grigorij Klimov «Raudonoji Kabala»

Skyrius 3. Blogio medis arba kaip Dievas šelmį pažymi

Šiandiena mes detaliau išnagrinėsime tris degeneracijos proceso sudėtines dalis, t.y., tai, kas Biblijoje vadinama “Blogio medžiu”. Jums priminsiu, kad pagal Aukštąją Sociologiją tas “Blogio medis” turi tris pagrindines šakas, tris degeneracijos stadijas:

1. Lytiniai iškrypimai.
2. Psichinės ligos.
3. Įgimti defektai.

Aptikti tris degeneracijos stadijas tuo lengviau, kuo daugiau tų stadijų išryškėja. Sunkiausiai – nustatyti, ar tas kandidatas į legionierius priklauso pirmajai degeneracijos stadijai ir yra lytinis iškrypėlis. Juk visi tie lytiniai nukrypimai, kaip taisyklė, kruopščiai slepiami, be to, degeneracinė propaganda per masines informacijos priemones pasiekė to, kad daugelis normalių žmonių pradeda “eksperimentuoti” su įvairiais degeneraciniais seksualiniais santykiais ir, kaip duoklę madai, ir, kaip “rekomenduotinais” būdais išvengti nėštumo mokykliniais ir studentavimo metais”. Tokiu būdu taip užmaskuojami tikri lytiniai iškrypėliai, kurie, skirtingai nuo normalių žmonių, jau nebesugeba santykiauti normaliu keliu, t.y., be iškrypimų ir patologijos.

Sekanti pagal aptikimo sunkumą eina antroji degeneracijos stadija – psichinių ligų atsiradimas, o pati lengviausiai aptinkama stadija, tai – trečioji degeneracijos stadija, įgimtos kūno deformacijos. Nors, reikia pasakyti, kad ir čia legionieriai taiko įvairius fokusus, melą ir maskuotę.

Todėl biblinio “Blogio medžio” analizę mes pradėsime nuo trečios, lengviausiai aptinkamos degeneracijos stadijos – nuo išorinių požymių, pagal kuriuos jūs galėsite nustatyti bionegatyvias tendencijas kandidatų į “garbingus” biblinio legiono narius, t.y., tai, kaip Dievas šelmius pažymi.

Primenu dar kartą, kad paprastam žmogui, kaip taisyklė, būtina surinkti 5-6 bionegatyvius požymius, kad rimtai galėtų pretenduoti į to “garbingo” legiono nario vardą.

Raganos

Žinoma prancūzų patarlė sako – šerše la fam. Ieškokite moters... Kodėl? Gal būt todėl, kad nepermaldaujama daktaro Vittelso statistika tvirtina, kad, bet kuriuo atveju, apie pusė iš jų – raganos, iš kurių nieko, išskyrus nemalonumų, nesulauksi?

Sirachovo sūnaus Jozuei išminties knygoje yra tokie žodžiai: “Galima iškęsti bet kokią žaizdą, išskyrus širdies žaizdą ir visokį blogį, bet ne moterišką blogį... Geriau gyventi su liūtu ir drakonu, negu su pikta moterimi... Piktos žmonos pyktis pakeičia jos žvilgsnį, veidas tampa niūrus, kaip meškos... Nuo žmonos nuodėmės pradžios ir per ją mes visi mirštame...”.

O išmintingasis karalius Saliamonas iš viso tvirtino, kad iš 1000 moterų nėra nė vienos padorios.

Bažnyčios tėvas Jonas Auksaburnis sakė: “Kas gi daugiau moteris, kaip ne draugystės priešas, neišvengiama bausmė, būtinas blogis, natūralus gundytojas, geidžiama nelaimė, namų pavojus, saldus kenkėjas, gražiomis spalvomis pasipuošęs gamtos blogis...”

Su tais žodžiais susišaukia ir rusų liaudies patarlė: “Boba ir šėtonas – vieno svorio”, o kita patarlė skamba: “Moteris – tai dievų vertas patiekalas, jeigu tik šėtonas jo nepagardino”.

Ciceronas savo knygoje “Retorikos” tvirtina: “Daugelis vyriškų aistrų veda prie vienos nuodėmės, bet viena moters aistra ją veda prie visų nuodėmių, nes Visų moters trūkumų šaknis – tai godumas”.

Garsusis Seneka savo tragedijose sakė: “Moteris arba myli, arba nekenčia. Pasirinkimo nėra. Ir moters ašaros – tai apgaulė, nes jos gali būti dėl tikros kančios arba gali būti spąstai. Kai moteris galvoja viena – ji rezga blogį”.

Pitagoras – garsus filosofas ir matematikas, dar keli šimtmečiai iki Kristaus, tvirtino: “Yra geras principas, kuris sukūrė tvarką, šviesą ir vyrą, ir yra blogas principas, kuris sukūrė chaosą, tamsą ir moterį”.

Raganų medžioklės instrukcijoje, pavadinimu “Kūjis prieš raganas”, 1486 m. kalbama, kad tais laikais moteris-raganas degino daug dažniau, negu vyrus-raganius. 100 moterų-raganų tenka vienas vyras-raganius. Tai – raganų medžioklės laikų statistika.

Visa tai keista: vargšės moterys puolamos iš visų pusių.

Asmeniškai aš su Saliamonu nesutinku, ir daktaro Vitteliso 50% – mano manymu, arčiau tiesos. T.y., ne visos moterys – raganos, o tik pusė iš jų – ne visiškai padorios. Žinoma, normalių vyrų požiūriu.

Tai kas gi gaunasi? Iš vienos pusės, moteris – tai pats geriausias sutvėrimas pasaulyje, bet, iš kitos pusės, ir bažnyčios tėvai, ir garsūs filosofai, – visi jie apie moteris atsiliepia gana nepalankiai. Dar daugiau – viduramžiais, kai raganas, paprasčiausiai, degino, pasirodo, 100 raganų teko tik vienas vyras-raganius! Kodėl? Kas čia per paslaptis?

Atsakymą į šią paslaptį mes rasime leningradiečio daktaro-psichiatro, profesoriaus A. M. Sviadoščo knygoje “Moters seksopatologija”, leid. Medicina, Maskva, 1974 m. Štai ji, mano rankose, su dovanojimo įrašu: “Grigorijui Petrovičiui Klimovui dėkingas už neįkainojamą pagalbą, A. Sviadošč (Brum) 5.8.1974 m. Leningradas”.

Profesorius Abramas Moisejevičius Sviadošč (Brumas) – patyręs psichiatras, jis vienas iš neseniai Leningrade atidaryto Seksologinio Centro vadovų prie miesto sveikatos skyriaus. Analogiški seksopatologiniai tyrimai atliekami Maskvoje, Charkove, Kijeve ir kituose Sąjungos miestuos. Profesorius A. M. Sviadošč savo knygoje pateikia atsakymą į šią mįslę.

Pasirodo, esmė tame, kad lytinio akto metu moteris vaidina pasyvų vaidmenį, o vyras – aktyvų. Jeigu vyras normalus, tai jis normalios moters niekaip neapgaus: ji labai greitai išsiaiškins apgaulę ir tokį vyrą pames. O štai, su nenormaliomis moterimis – viskas yra daug sudėtingiau. Jeigu moteris bionegatyvi, o pagal daktaro Kinsi statistiką, tokių moterų – 50%, ir, jeigu ji panorės apsimesti normalia, tai ji ilgai apgaudinės bet kurį vyrą.

Ir nė vienas normalus vyras neatpažins tokios apgaulės. Bionegatyvi moteris jums aikčios, darys viską, kas priklauso daryti normaliai moteriai, o iš tikrųjų tai bus tik gerai suvaidintas spektaklis. Tai ir suprantama. Likti senmerge nesinori, į vienuolyną eiti taip pat nesinori, o, tuo pačiu, gyventi norisi kaip normaliems žmonėms, norisi turėti normalią šeimą ir normalių vaikų...

Tai ir yra pagrindinė nelaimingų šeimų, skyrybų ir nenormalių vaikų priežastis, kur jūs iki pat gyvenimo pabaigos neišsiaiškinsite, kodėl taip atsitiko.

Mes nuo mokyklos suolo skaitome apie garsias moteris-revoliucionieres ir pilietinio karo dalyves. Pavyzdžiui, Anka-kulkosvaidininkė, kuri kartu su Čiapajevu vis kariavo ir kariavo, vis šaudė ir šaudė... Moteris kulkosvaidininkė... Kas po Aukštosios Sociologijos laboratorinių darbų ir praktinių užsiėmimų turės laisvo laiko, rekomenduoju pasirausti archyvuose ir sužinoti, kas gi atsitiko su ta Anka-kulkosvaidininke? Ar ji ištekėjo? Ar turėjo vaikų? Ir kokie tie vaikai buvo?

Iš anksto pasufleruosiu, kad, jeigu ji vaikų turėjo, tai 90% esu tikras, kad jos vaikai buvo nenormalūs. Narkomanai, arba hipiai, arba homikai. Kodėl? O todėl, kad normali moteris prie kulkosvaidžio niekada nesės. Tai bus labai nepaprasta, VYRiška moteris, t.y., “vyrišką” kompleksą turinti moteris, ir tai bus “moteris-sadistė” t.y., “moteris-žudikė”.

Jeigu jūs išanalizuosite vienuolynų statistiką, tai iš karto pastebėsite neįprastus dalykus – pasirodo, vyrų vienuolynų ir vienuolių-vyrų buvo daug daugiau, negu moterų vienuolynų ir vienuolių-moterų. Kaip tai paaiškinti? Tai paaiškinama tuo, kad vyrams savo nenormalumus paslėpti daug sunkiau, todėl jie dažniau pasitraukia į vienuolynus, kur aktyviai kovoja su šėtonais ir degeneracijos demonais ir tuo lyg tai lokalizuoja potencialų blogį.

Moterys gi, tiksliau – moterims su nenormaliais kompleksais, daug lengviau visa tai maskuoti, todėl jos mažiau linkusios į blogio lokalizaciją už vienuolyno sienų. Štai ir gaunasi, kad, vietoje to, kad nenormalios moterys savo noru pasitrauktų į vienuolyną, jos susiranda vyrą ir pasidaro vaikų. Tokiu būdu, blogis ne tik neparibojamas, o atvirkščiai – toliau tęsiamas ir dauginamas. Dėl tų pasaulietinių raganų. Visi mes žinojome, kad yra pasaulietinių moterų-vienuolių, o šiandiena jūs sužinojote, kad yra ir pasaulietinių raganų, ir tokių bus maždaug pusė moterų...

Vienuolystė egzistuoja beveik visuose religijose. Pavyzdžiui, krikščioniškoje religijoje – kaip ir katalikybėje, taip ir pravoslavų cerkvėje. Vienuolystė egzistuoja ir budistų religijoje. Mes čia, laikas nuo laiko, matome budistų vienuolius, kurie laksto po Niujorką apsivilkę ryškiai oranžiniais chalatais. Aš pats kartą sutikau vieną tokią vienuolę prie Niujorko centrinės bibliotekos, prie 42-sios gatvės kampo. Iš išvaizdos – jauna 20-metė mergina. Aš tada jos paklausiau: “O jūs iš kur būsite, iš Indijos ar Tibeto?”. “Ne, – atsako – aš iš Bruklino!”. “jūs žydaitė?” – nustebau aš. “Na, žinoma!” – išgirdau atsakymą. “O kodėl tada jūs apsivilkote tibetietišką chalatą ir į Tibeto religiją lendate?” – “Šiaip sau... dieviška dvasia nusileido...” Štai jums ir budistų vienuolė!

Žinoma, tai žaismingas epizodas, bet budistų ir mahometinėje religijose yra ir rimtos vienuolystės. Praktiškai visose stambiose religijose yra vienuolystės institutai, išskyrus vieną... Jūs tikriausiai jau patys susipratote, apie kokią išskirtinę religiją eina kalba?

* – Vienintelė masinė religija, kur nėra vienuolystės instituto – tai judaizmas?

– Taip. Kaip taisyklė, vienuolystė, – tai laisvanoriška, tikrai teigiama organizacija asmenims, kaip čia mandagiau pasakius, – ne visiškai normaliems žmonėms, kurie, be to, veikiami Šventosios Dvasios, galų gale tampa tikrais šventaisiais.

O kur gi judaizmas išsiunčia savo nenormalius žmones? Visose kitose religijose tokiems žmonėms užuovėja yra vienuolynai. Jeigu žmogui prabilo sąžinė, jeigu jis jaučia, kad išsiskiria iš kitų žmonių, kad jis pats – jau nebepajėgia susitvarkyti su jį apsėdusiais degeneracijos demonais, tada jis susiranda sielos broliją ir ten įstoja...

* – Kalbant šiuolaikine kalba – jis pats laisva valia pasirenka beprotnamį, ir toks laisvanoriškas beprotnamis bus daug geresnis už priverstinį, ar ne taip?

– Ne, tai ne beprotnamis. Vienuolynai Rusioje nuo seno buvo kultūros centrais ir, iki Petro reformų, jie buvo bene vieninteliai tikro rusiško švietimo židiniai. Pagalvokite, juk pats žodis švietimas reiškia, kad žmogui nušvito dieviška šviesa ir jis ją neša savyje kaip šventenybę. Juk tai tik nuo Petro Pirmojo laikų prasidėjo – provakarietiška, bedieviška ir toli nuo savo liaudies esanti inteligentija.

Anksčiau išsilavinę rusų žmonės buvo savo tautos dalimi, žinojo visas svajones ir rūpesčius, tikėjo taip pat, kaip tikėjo ir visa rusų liaudis, ir tarpusavyje jie kalbėjo švaria rusų kalba, o ne maišyta pusiau prancūzų arba anglų kalba, kaip kad mūsų varganas caras Nikolajus Antrasis su savo žmona.

Kartoju – pagrindinį vaidmenį tais klausimais vaidino mūsų vienuolynai. Todėl, grįžtant prie jūsų klausimo, reikia pažymėti, kad, kaip jūs sakote, reikėtų rinktis tarp priverstinio beprotnamio ir laisvanoriško, tai, reikia pripažinti, kad vienuolystė – daug humaniškesnė, negu priverstinės specialios gydyklos, kad tai – išskirtinai teigiama organizacija ir vienuolystės atgimimą reikia tik sveikinti, nors būtina visada prisiminti, kad kai kurie iš vienuolių – ne visiškai normalūs žmonės ir demonų aplink juos sukiojasi daug daugiau, negu apie mus su jumis kartu paėmus.

* – O kur gi žydai savo nenormalius deda? Gaunasi, kad tie žmonės, kurie kitose religijose eina į vienuolynus, žydai eina į revoliucijas, eina į ČK?..

– Taip. Gaunasi būtent taip. Štai jums geras pavyzdys – tėvas ir sūnus Bogrovai. Teroristo Mordechajaus Bogrovo tėvas buvo normalus žmogus. Kijeve jis buvo garsus advokatas, pasiturintis žmogus, kurį visi gerbė. Kaip šiandiena sako, jis buvo geras žydas ir niekam tada net į galvą neatėjo jį pavadinti žydišku snukiu. Bet jo sūnus Mordko Bogrovas, pasirodė esantis psichopatu ir teroristu, kuris nužudė rusų premjer-ministrą Stolypiną. Štai dabar ir suprask – kur čia geras žydas, o kur blogas židas. Juk iš kur atsiranda blogi židai? Juos gimdo geri žydai...

Vietoje to, kad savo nenormalius gentainius išsiųstų į vienuolynus, kur jie galėtu melstis už savo nuodėmes ir niekam netrukdytų, geri žydai juos gina ir palaiko, todėl nenormalūs žydai pastoviai lenda į revoliucijas, anarchiją ir nihilizmą, o po revoliucijos eina tarnauti į ČK. Ta visa kruvina bakchanalija baigiasi tuo, kad, anksčiau ar vėliau, į valdžia ateina ketvirtadalis žydo Hitleris arba pusiau žydas Stalinas ir pradeda visus tuos žydus naikinti. Visus iš eilės. Ir gerus, ir blogus...

Žinoma, bet koks žmonių naikinimas – amoralus ir nemalonus dalykas, tegul tai bus ČK rūsiai ir tarybiniai lageriai, kur žydai naikino rusus, arba tegul tai bus Hitlerio lageriai, kur pusiau žydai naikino žydus, – visi tie dalykai liūdni ir sunkūs. Bet kai koks dėsningumas yra ir čia. Prisiminkite filosofą Deni de Ružmoną ir jo formulę apie tai, kad šėtonas visada linkęs susinaikinti. Ta formulė pirmiausiai tinka tiems žmonėms, kurie dirbo ČK, ir tiems žmonėms, kurie kitus naikino hitleriniuose mirties lageriuose. Visa tai – liūdnas Aukštosios Sociologijos dėsningumas.

Kai vyras užsiiminėja revoliucija, karu, sušaudymais – tai suprantama. Vyras – grubesnis už moterį. Bet kada, staiga, moteris – švelnus sutvėrimas, moteris-motina, šeimos židinio sergėtoja – kada ta moteris savanoriškai eina į teroro organus ir ten užsiiminėja žudymais, tai tada ta moteris bus kokio nors kitokio tipo, negu normalios moterys.

Imkime ir patyrinėkime keletą tokių moterų.

Didžiosios prancūzų revoliucijos metu moterims-revoliucionierėms vadovavo tokia aistringa revoliucionierė vardu Teruan de Merikur, kurią tada vadino “raudonąja deive-amazone” ir “revoliucijos deive”. 1789 birželio 14 d. ji viena iš pirmųjų su ginklu rankose įsiveržė į Bastiliją. Valio! Laisvė, lygybė, brolybė! Ir kraujas grindiniu teka... O po 28 metų, 1817 m. liepos 8 d., ta aistringa revoliucionierė mirė Paryžiaus prieglaudoje dvasiniams ligoniams, kurioje ji atsėdėjo virš 20 metų metaliniame narve, skirtame aršiems bepročiams.

Dabar paimkime mūsų revoliucionierę, vieną iš kairiųjų eserų partijos lyderių – Mariją Spiridonovą. Apie Spiridonovą mums papasakojo mūsų disidento ir alkoholiko Vladimiro Maksimovo sesuo žurnale “Kontinentas” 1982 metų 28-me numeryje, kuri kartu su vyru iš Tarybų Sąjungos išvažiavo į Izraelį, bet, pabėgusi ir iš ten, savo mergautine pavarde dirbo “Briaunų” redaktore.

Ir taip, 1906 metais Marija Spiridonova iš pavydo nušovė valdininką Luženovskį, ir už tai carinis teismas jai skyrė katorgą iki gyvos galvos. Jeigu tuo metu jai skyrė katorgą iki gyvos galvos, tai reiškia, kad nužudymas buvo žvėriškas, sunkinančiomis aplinkybėmis. Katorgoje ji įstojo į eserų partiją ir, po 1917 metų revoliucijos, jau buvo CK nare. T.y., buvo stambi revoliucijos figūra, ji buvo kairiųjų eserų partijos CK nare, kuri tuo metu buvo daug blogesnė už dešiniųjų eserų partiją. Toliau – pažodžiui:

“...turint omeny isterišką Spiridonovos būseną, 1919 metais bolševikai ją nuteisė ir pasodino į beprotnamį, kur ji sėdėjo su savo katorgos drauge A. A. Izmailovič. Taip pat esere...”.

Aš manau, kad tai buvo dvi lesbietės, ir jas specialiai pasodino į vieną palatą, kad neliūdėtų. Vėliau Spiridonova iš ligoninių ir kalėjimų nebeišėjo ir, galų gale, 1941 metais buvo sušaudyta Orlovo kalėjime. Tai 1982 metų gruodžio 4 d. numeryje rašoma žydiškame “Naujame rusų žodyje”.

Štai dar įdomi informacija apie moteris-revoliucionieres:

“Morališkai pamišę psichiniai ligoniai visada kovoja su visuomene, įsivaizduoja esantys aukomis ir, politinių revoliucijų metu jiems tenka pirmosios vietos. Dėka lengvai užsidegančių natūrų, tai – ypatingai pavojingi objektai”. Tai – citata iš rimtos daktaro Emilio Lorano knygos “Kalėjimų pasaulis” (“Juridinės bibliotekos” serija, 13 numeris, Sankt Peterburgas, 1907 metai).

Dar pavyzdys. Tai – garsi revoliucionierė, eserė Fanni Kaplan, išgarsėjusi pasikėsinimu į Leniną Michelsono gamykloje. Dar 1908 metais, būdama anarchiste, ji gaminosi bombą, kuri staiga sprogo jos rankose. Po to sprogimo ji beveik apako. Tai štai – būdama pusiau akla, ji į Leniną šovė iš dviejų žingsnių atstumo – vieną kartą prašovė, o du kartus pataikė į ranką. Ją sušaudė po 4 dienų, o lavoną sudegino ir pelenus išbarstė pavėjui. Visa tai 1987.05.15. mums papasakojo žydas Semionas Reznikas žydiškame “Naujame rusų žodyje”. Apie ją analogiška informacija yra profesoriaus Passoni knygoje “Leninas”. Profesorius Passoni ją taip pat aprašo kaip beprotę. Štai jums dar viena moteris-revoliucionierė...

Ir dar vienas pavyzdys – Dolloresa Ibarruri, slapyvardžiu Passionarija, t.y., apsėstoji. Taip ją praminė jos bendražygiai po to, kai ji dantimis perkando gerklę belaisviui. “Passionarija: išgarsėjo rafinuotu nesulaikomu sadizmu. Ispaniška ne ispanė”. (“Mūsų Šalis”, 17.08.1976 m.) Kas gi ta ispaniška ne ispanė? Paprasčiausiai, ji – ispaniška žydė, iš tų raganų, kurios vietoje to, kad eitų į vienuolyną, eina į revoliuciją.

Žinomas emigrantų rašytojas Aldanovas, jis taip pat – Landau, žydas ir masonas, savo knygoje apie revoliuciją rašo: “Revoliucija netinka normalioms moterims, užtat, nenormalioms – tikras lobis”.

Paimkime pavyzdį iš pilietinio karo istorijos. Tuo metu Ukrainoje siautėjo anarchistės Maruskos Nikiforovos gauja, kuri palaikė batkos Machno pusę, bet, baltasis generolas Slaščevas, galų gale, ją Kryme pagavo ir sušaudė. Prieš sušaudymą ji sušuko: “Tegyvuoja anarchija!”, o po sušaudymo, staiga, išaiškėjo, kad ji – hermafroditė, t.y., ne vyras ir ne moteris, o iš tų, kurias anksčiau vadino raganomis. Tarp kitko, iki revoliucijos ji 20 metų buvo katorgoje kaip kriminalinė nusikaltėlė. Apie tai rašytojas Varlamas Šalamovas rašo savo knygoje “Kolymos pasakojimai”. Paryžius, 1982 m.

Paryžiaus komunos metu, t.y., 1871 m. revoliucijos metu, moterys-komunarės užsiiminėjo šventikų šaudymu. Egzistuoja 1871 m. gegužės 24 d. daryta fotografija, t.y., pačiame revoliucijos, kuri vadinama Paryžiaus komuna, įkarštyje. Fotografijoje įamžintas šventikų sušaudymo momentas, o pagrindinį vaidmenį tame sušaudyme vaidina moterys, tiksliau, tos pačios raganos, kurias viduramžiais degino ant laužo.

Štai dar viena garsi revoliucionierė – Roza Zemliačka. Mergautinė pavardė Zalkind. Pagal paskutinius duomenis, Roza Zemliačka-Zalkind, kartu su vengrų žydu Bela Kunu, jis taip pat ir Aaronas Koganas, ir kartu su žydu-čekistu Feldmanu, 1920 metais Kryme sušaudė apie 100 tūkstančių žmonių. Juodoji jūra paraudonavo nuo rusų kraujo. Išeina, kad Zemliačka – tai dar viena šiuolaikinė Estera, juk tada taip pat “sušaudė” 75 tūkstančius žmonių.

Paimkime dar vieną garsią revoliucionierę – Aleksandrą Michailovną Kollontai. Mergautinė pavardė Demontovič. Carinio generolo duktė. Apsigimusi dvarininkė iš senos giminės. Pirmoji moteris tarp TSRS liaudies komisarų, o 1923 г. – pirmoji moteris-diplomatė, TSRS prekybos atstovė Švedijoje. Ji buvo poeto Igorio Severianino giminaitė, o tai – jau blogas ženklas, nes Severianinas buvo ryškus psichopatas.

Savo prisiminimuose Kollontai pati rašo, kad jos metrikose buvo nurodyta, kad buvo krikštijamas berniukas Aleksandras: “Diena ir valanda – viskas buvo teisinga, bet tai buvau ne aš, ne mergaitė, o buvo berniukas”. Na, ką čia daugiau pasakyti? Vėl tokia pat istorija, kaip ir su Maruska Nikiforova, t.y., Aleksandra Kollontai taip pat buvo ne moteris, o hermafroditas. Visą tą tamsią istoriją ji bando paaiškinti tuo, kad, matote, šventikas, kuris pildė metriką, buvo, lyg tai, girtas, bet, būdama 16 metų Aleksandra Kollontai tapo bolševike. Tai yra, jau 16 metų amžiaus, jai betvarkė buvo ne tik po sijonu, bet ir jos galvoje.

Būdama 18 metų Aleksandra Kollontai išteka už savo trečios eilės pusbrolio Vladimiro Kollontai, nors abiejų tėvai kategoriškai tam priešinosi. Nes tai – kraujomaiša. Pagal pravoslavų cerkvės taisykles, kraujomaiša draudžiama iki 6 eilės, o čia, 3-ios eilės kraujomaiša. Be to, pasirodo, jaunojo tėvas caro valdžios buvo ištremtas į Kaukazą, t.y., jis buvo maištininkas. Jaunąjį auklėjo motina. Iširusi šeima. Netrukus ta santuoka su trečios eilės pusbroliu –iširo, po to Kollontai metėsi propaguoti “laisvą meilę”, “stiklinės vandens” teoriją (tai iš knygos “Darbo bičių meilė”) ir ištisai ištvirkavo su jūreiviais-revoliucionieriais. Be to, tuo metu jai jau buvo virš 40, o jūreivėliams buvo po 20 metų...

* – Grigorijau Petrovičiau, štai, jūs sakote, kad moterys labiau linkusios į psichines ligas, bet, pagal idėją, turėtų būti lygybė...

– Aš taip pat kažkada taip galvojau. Mane tai seniai domino: ar yra ta lygybė? Vėliau, pervertęs kalną informacijos ir ataskaitų apie psichines ligas, aš radau aiškiai patvirtinančių faktų, kad moterys labiau linkusios sirgti psichinėmis ligomis, negu vyrai.

* – Gali būti, kad tai dėl to, kad moterys gyvena 10 metų ilgiau už vyrus? Kaip Tarybų Sąjungoje, taip ir Amerikoje?

– Šioje srityje labai sunku prisikasti iki tiesos. Aš šia tema išstudijavau visą kalną knygų. Ir apie psichines ligas, ir apie lytinius iškrypimus, ir privalau pasakyti, kad beveik visi psichiatrai apie tai kalba labai atsargiai, o apie kai kuriuos dalykus jūs iš viso nieko nesužinosite. Kartais vieną frazę, vieną faktą randi vienoje knygoje, o antrą frazę ir antrą faktą – kitoje... Tik iš keleto knygų jūs galite susirinkti daugiau ar mažiau tikslią informaciją. Kodėl? Ogi todėl, kad, jeigu psichiatrai kalbės tiesą, jie praras visus savo pacientus, juk psichinės ligos, kaip taisyklė, nepagydomos. Štai kodėl visi psichiatrai ir sako pusiau tiesą...

Mane seniai tas klausimas domino: kas labiau serga psichinėmis ligomis, vyrai ar moterys? Atsakymą aš radau 1985 metų gruodžio mėnesio žurnale “Modern Maturity”. Amerikiečių statistika tvirtina, kad JAV beprotnamiuose moterų yra 3 kartus daugiau, negu vyrų. Panašu, kad moterys labiau serga psichinėmis ligomis, negu vyrai ir tai – rimta problema. Pavyzdžiui, jūs su žmona pragyvenote 20 arba 30 metų, jūs su ja turite keletą vaikų, ir, staiga, būdama 50 metų, jūsų žmona pradeda kraustytis iš proto ir papuola į beprotnamį. Ko jums iš tokios žmonos laukti jūsų bendrų vaikų ir jūsų paties ateities atžvilgiu? Ar galite save įsivaizduoti pensininku, kuris visą gyvenimą dirbo ir dabar atiduodančio praktiškai visą savo pensiją paralyžuotos žmonos išlaikymui, kurios namuose laikyti negalima?..

Garsaus psichiatro Augusto Forelio knygoje “Lytinis klausimas”. Niujorkas, 1922 m., tiesiai rašoma: “Kai moteris sueities metu yra viršuje – oficialiai tai skaitoma nuodėme”. Tai blogai ir religiniu, ir medicininiu požiūriu. Tai – vienas iš požymių, kad su tokia moterimi reikia būti atsargiam. Prasideda nuo tokio mažmožio, nuo tokios nekaltos nuodėmės, o dažnai viskas pasibaigia psichinėmis ligomis ir beprotnamiu. Tarp kitko, tokio žmogaus išlaikymas gydymo įstaigoje kainuoja apie 20 tūkstančių dolerių per metus.

Supraskite mane teisingai – nuo to, kad moteris kartkartėmis bus viršuje arba užsiims oraliniu seksu, nuo to – nei jos, nei jūsų genetika nenukentės ir nepasikeis. Dažniausiai tokie jūsų užsiėmimai yra degenaratyvios propagandos rezultatas, kuri pastoviai peršama per masines informavimo priemones. Bet, jeigu jūs be tų dalykėlių nebegalite normaliai santykiauti, tai jau bus vienas iš požymių apie jūsų užsikrėtimą degeneratyvumu. Tas degeneratyvus užkratas jau seniai jumyse sėdėjo ir tik laukė progos pasireikšti per visus tuos fokusus.

Ir taip, vadovaujantis parteikta medžiaga, jūs jau pastebėjote, kad prancūzų patarlėje “šerše la fam” yra didelė dalis tiesos ir tie apaštalai ir bažnyčios tėvai, kurių pasisakymus mes pateikėme anksčiau, atitinkama prasme taip pat buvo teisūs. Reikia tik patikslinti ir pridėti, kad kalba ėjo ne apie visas moteris, o apie moteris-vilkolakius, moteris-raganas. Būtent tas moteris turėjo omeny šv. Kiprijanas, kai sakė: “Moteris – tai instrumentas, kuriuo naudojasi šėtonas, norėdamas užvaldyti mūsų sielas”.

Ką gi mums daryti? Savo statistikoje daktaras Kinsi tiesiai sako, kad pusė moterų, tiksliau – 52% moterų, užsiiminėja burnos seksu, kas reiškia tikrą arba prislopintą homoseksualumą. Už to – slepiasi psichinės ligos, įvairūs probleminiai vaikai, skyrybos ir t.t.

Vis dėl to, ką gi mums daryti? Juk Inkvizicija jau prieš 200 metų nutraukė savo veiklą, be to, ir pusę moterų sušaudyti būtų neįmanoma...

Išeitis viena – reikia išmokti apeiti tą blogį, o kad jį apeiti, reikia pradėti jį matyti. Būtina jį gerai žinoti. Būtina gerai žinoti požymius, kurie išduota degeneratus ir išsigimėlius. Štai čia mums ir padės trečiosios degeneracijos fazės studijavimas, kuri pasireiškia kai kuriomis fizinėmis žmogaus organizmo deformacijomis, pavyzdžiui, žvairumu.

Juk dar Petro Pirmojo laikais žvairaakiams ir raudonplaukiams negalima buvo liudyti teismuose, “nes taip Dievas šelmį pažymi”.

* – Čia taip pat galima priskirti “zuikio lūpą”, “vilko snukį” ir dar tai, kas viduramžiais buvo vadinama “šėtono antspaudu”, t.y., įgimtas dėmes...

– Taip, taip, taip. Ir “zuikio lūpa, ir “vilko snukis”, ir įgimtos dėmės, bet ne mažos, kokių turi praktiškai kiekvienas žmogus, o didelės, vyšnios didumo ir nejautrios skausmui. Bendrai – visos organizmo deformacijos, bet būtinai – prigimtinės deformacijos. Apie tai pastoviai rašė F. M. Dostojevskis. Visi jo romanai knibžda “sausarankių”, raišakojų”, keistų žmonių”.

Žvairaakiai

– Ir taip, imsimės už žvairaakių. Nuo senovės buvo skaitoma, kad žvairumas – tai blogas požymis, negeros akies požymis. Štai jums pavyzdžiai. Rašytojas Henrikas Ibsenas buvo žvairaakis ir jo akys buvo skirtingos: viena maža, o kita didelė. Jis buvo mazochistas ir ant stalo stiklainyje pastoviai laikė skorpioną. Iš namų pabėgo būdamas 15 metų, o būdamas 61 metų – įsimylėjo 19-metę merginą vardu Emilija Bordač. Keistas žmogus, bet todėl, kad jis buvo žinomas rašytojas, tai jo kūryba labai veikė visuomenės nuomonę. Bet jis juk buvo mazochistas, o kas tai yra rašytojas-mazochistas? Rašytojas-mazochistas iš jį supančios visuomenės atsitrenka įvairius mazochistinius elementus ir jų pavyzdžiu pradeda įrodinėti, kokia nesveika ta visuomenė, kurią, jo manymu, jau seniai laikas keisti revoliucijos keliu...

Čia vėl analogija su mūsų Dostojevskiu. Dostojevskio akys taip pat buvo skirtingų spalvų ir skirtingų dydžių, ir jis taip pat buvo mazochistu. Nuo ko jis pradeda savo kūrybą? Jo pirmas žinomas kūrinys – romanas “Vargšai žmonės”, t.y., jis savo kūrybą pradeda nuo įvairių nelaimių aprašymo, dėl kurių, kaip taisyklė, kalti patys mazochistai. Jie visada savo laimės ieško nelaimėje, o Dostojevskis dėl to kaltina visuomenę – štai, žiūrėkite, kas kaltas! Caras kaltas! Visuomenė kalta! – o iš tikrųjų, kaip taisyklė, kalti herojai mazochistai ir tie, kas gardžiuojasi jų nelaimėmis, patys rašytojai-mazochistai.

Paimkime kitą tragediją – Romanovų šeimos sunaikinimą. Aš neseniai mačiau amerikiečių filmą “Nikolajus ir Aleksandra” ir ten pagrindinis Romanovų žudikas, žydas Jankelis Jurovskij, parodytas visišku žvairiu. Tas Jurovskis tada buvo Jekaterinburgo ČK viršininku ir asmeniškai nušovė imperatorių Nikolajų II ir jaunąjį sosto įpėdinį. Panašu, kad filmą pastatė žydai, bet sąžiningi žydai.

Bet su visais tai žmonėmis reikia būti labai ir labai atsargiais ir jokiais būdais neskubėti su išvadomis. Esmė tame, kad bionegatyvūs žmonės gali būti geri, blogi ir šlykštūs. Pavyzdžiui, jeigu žydas Jankelis Jurovskij, taip sakant, blogas žvairaakis, šlykštus žudikas ir politinis nusikaltėlis, tai kitas žydas, buvęs sinedriono narys, Kristaus niekintojas ir krikščionių persekiotojas, vėliau tapęs apaštalu Pauliumi, taip pat buvo žvairaakis, bet – geras žvairaakis, teigiamas žvairaakis. Jūs visi žinote, kiek daug visame pasaulyje pristatyta Petro ir Pauliaus bažnyčių. Tai štai – jis ir yra tas pats apaštalas Paulius, kuris vėliau tapo vienu iš pačių energingiausių krikščionybės propaguotojų. Informaciją apie tai, kad apaštalas Paulius buvo žvairaakis, aš paėmiau iš Noelio Gardo knygos “Nuo Jonatano iki Žido”, Niujorkas, 1964 m. (taip pat žr.: Lange-Eichbaum, “Denijus, beprotystė ir šlovė”, Miunchenas, 1956).

Sekančiu žvairaakiu mano sąraše įrašytas garsus šnipas Kim Filbi. Ten buvo ištisa šnipų plejada, kurie prasimušdavo į pačius aukščiausius postus anglų žvalgyboje, o vėliau pasirodė, kad jie visi homoseksualistai ir tarybiniai šnipai. Už savo darbą jie tuo pat metu gaudavo du atlyginimus, jie buvo apdovanoti ir britų, ir tarybiniais ordinais.

* – O Kim Filbi dar koordinavo ir antitarybinį britų ir amerikiečių žvalgybų darbą...

– Taip. Jie tada dirbo britų žvalgyboje, bet koordinavo anglų ir amerikiečių žvalgybų darbą, ir, žinoma, viską persiųsdavo ten, kur reikia. Tiesa, tuo pat metu, pirmoje 50-jų metų pusėje, aš taip pat užsiiminėjau antikomunistiniu darbu ir, rizikuodamas gyvybe, pastoviai skraidžiau virš tarybinės teritorijos į Vakarų Berlyną, o tuo metu amerikiečių ir anglų žvalgyboms vadovavo tarybiniai šnipai... Na, kaip tokiomis sąlygomis įsakysite dirbti? Kaip tokiomis sąlygomis buvo galima kovoti prieš komunizmą? Štai, galų gale, aš ir nusispjoviau į tą užsiėmimą, nusiploviau rankas ir išėjau dirbti inžinieriumi-elektriku.

Tai štai, Kim Filbi, pirmiausiai, šnipas, antra, jis pederastas, tračia, žvairaakis ir, ketvirta, mikčius. Visa puokštė. Tiesa, pirma jo santuoka su austru žyde.

O štai mano asmeniniai pastebėjimai iš mano pažįstamų tarpo. Amerikoje aš jau gyvenu virš 33 metų ir pažįstamų turiu gana daug. Tai štai, vienos mano žmonos draugužės motina, Zenta Augustovna, buvo visiškai žvaira. Aš dažnai būdavau jų namuose, ji visada buvo labai geras žmogus, geraširdė, vaišinga ir puikiai gamindavo. Atrodė, kad jos žvairumas nieko nereiškė, bet, jos duktė, Liudočka Baženova, kurią pažinojau nuo 20 metų, o kai jai sukako 30 metų, susirgo šizofrenija. Jos šizofrenija nebuvo tokia sunki, kad Liudočką laikyti beprotnamyje, bet gana rimta, nes dirti jau nebegalėjo, nors ir dirbo “Laisvės” radijuje Niujorke, kur šizofrenija buvo įprastas dalykas...

Ir taip, būdama 30 metų, Liudočka Baženova tapo beprote nebūdama beprotnamyje. Amerikiečių valdžia nusprendė, kad jiems bus pigiau mokėti “velferį”, negu ją laikyti beprotnamyje, ir nuo to laiko Liudočka jau 25 metus gyvena iš “velferio”. Dienų dienas guli lovoje ir rūko, bet, jeigu ją atsitiktinai sutiksite gatvėje, tai nieko keisto nepastebėsite, nieko tokio nepamatysite. Tokių Amerikoje 35 milijonai. O jos mama buvo žvairakė...

* – Kalbant Aukštosios Sociologijos kalba, žvairumas – tai viena iš organizmo patologinių deformacijų, paskutinė išsigimimo stadija?

– Taip. Tai vienas iš išsigimimo požymių. Tai štai, aš tą Liudočką pažinojau nuo 20 metų, ir ji visada susilaikydavo nuo bet kokių kontaktų su vyrais. Dėl lesbietiškumo aš nesu tikras, bet tai, kad ji buvo pasaulietinė vienuolė, tai jau tikrai.

Štai dar vienas įdomus žvairys. disidentas iš trečiosios emigracijos – Tummermanas. Prisimenu, kartą “Naujo rusų žodžio” pirmame puslapyje buvo jo fotografija, kur jis, apsivilkęs dryžuotą pižamą (konclagerių kostiumas?), lipa lėktuvo trapu, kad išskristų į Izraelį. Jis buvo žvairas ir tikras išsigimėlis. Maskvoje jis buvo šunų dresiravimo įstaigoje. Panašu, kad jis buvo psichinis ligonis, nes jokio kito darbo, išskyrus šunų priežiūrą, jis ten nedarė. O jo tėvas buvo žinomas matematikos profesorius. Tėtis profesorius, o sūnus – renka šunų išmatas. Izraelyje jis neužsibuvo, o nutūpė Niujorke. Ir kuo gi visa tai baigėsi? Viskas baigėsi žmogžudyste. Žvairaakis ir išsigimėliškas Tummermanas užmušė savo partnerį: kažko jie nepasidalino, dėl kažko susiginčijo. Ir sėdi dabar tas disidentas amerikiečių demokratiniame kalėjime.

Bet vienas iš pačių tragiškiausių įvykių Rusijos istorijoje – Puškino dvikova ir jo mirtis. O jį pražudė, kažkuria prasme, jo paties žmona. Juk Puškino žmona buvo žvairakė, jis ir pats ją vadindavo “mano žvairakė madona”. Ir jo žmonos sesuo, taip pat buvo žvairakė. Štai jums ir liaudies pastebėjimas dėl negeros akies, kuri prišaukia nelaimes. Žvairakė žmona, jos flirtas su pederastu Dantesu, grandininiai šarvai, kuriuos tas pederastas užsivilko dvikovai, o rezultate – Puškino mirtis. Taip kad, liaudies pastebėjimas pasirodė esantis tikslus.

Visi jūs žinote poetą Majakovskį, bet jį atrado ir padarė žinomu – žvairaakis žydas Davydas Burliukas, dailininkas-futuristas, t.y., prietranka. Būdamas emigracijoje JAV, jis išleido žurnalą, kurio kiekviename puslapyje maldavo: skaitytojau, perskaityk mane! Turėdamas omeny – žavėkitės manimi, prietranka-futuristu. Aiškiai nerealizuota didybės manija. Ir taip – Davydas Burliukas buvo žvairaakis, o Majakovskis gyvenimą baigė savižudybe... “Naujame rusų žodyje” ir šiandiena Davydą Burliuką vadina rusų futurizmo pradininku.

Dar vienas keistuolis literatūroje ir filosofijoje – Žanas Polis Sartras. Jis taip pat buvo žvairas, nors, sako, kad tai – ligos rezultatas, bet tai – įprastas melas. Visa tai – įgimti defektai, nelabai geri defektai, todėl visada į pagalbą pasitelkiamas melas. Kuo gi užsiiminėjo žvairaakis Žanas Polis Sartras? Jis gyrė prostitutes: matote, pačios sąžiningiausios moterys – tai prostitutės.

Nors jis ir gyrė prostitutes, bet aš abejoju, kad jis jomis naudojosi, nes Sartras buvo ne tik žvairas, bet iš viso kažkoks nenormalus. Jo artimiausia draugužė buvo žinoma lesbietė Simona de Bovuar, ir pusę gyvenimo jis draugavo su ta lesbiete, tai yra, vargu ar jis pats buvo normaliu žmogumi.

Sekantis žinomas žvairys – filosofas Viktoras Frankas, sūnus filosofo Simono Franko, kuris 1922 metais buvo išvarytas iš TSRS kartu su filosofu Berdiajevu. Apie Viktorą Franką buvo žinoma, kad jis buvo atviras pederastas, nors ir buvo vedęs kažkokią ispanę, turėjo nuo jos vaiką, bet vėliau išsiskyrė. Jis atvirai užsiiminėjo pederastija ir propaganda “Laisvės” radijuje Miunchene. Kai aš pirmą kartą papuoliau į psichologinio karo frontą, tada dar buvau šviežutėlis perbėgėlėlis iš Tarybų Sąjungos, arba, kaip mus tada vadino, “pokarinis emigrantas”. Ir štai, visi tie seni revoliucionieriai, seni propagandistai, kaip Viktoras Frankas, tada domėjosi tokiais naujokais ir mus apuostinėjo nuo galvos iki kojų, kad kokiu nors būdu mumis panaudotų Bi-Bi-Si arba “Amerikos balso”, arba “Laisvės radijo” propagandinėse laidose.

Prisimenu, kaip aš su Viktoru susitikau Frankfurto restorane, ir man buvo taip nemalonu, kada viena žmogaus akis žiūri į vieną pusę, o kita – į kitą pusę. Jaučiausi labai nepatogiai. Nežinai, į kokią akį jam žiūrėti, bendrai, labai nemalonu. Štai jums dar vienas žvairys, žydas ir pederastas, žinomas masonas Viktoras Frankas.

JAV prezidentas – Garri Solomonas Trumenas, taip pat buvo žvairas, ir jo duktė buvo išsigimusi, bet ištekėjo už gražaus žydo, vieno iš “Niujork Taims" redaktorių.

Puikus rusų poetas Nikolajus Gumiliovas taip pat buvo žvairaakis. Bet jis tuo didžiavosi ir net sakė, kad tai – dievo žymė, kuria jis pažymi specialius žmones. Matote, ir Gumiliovas blogai baigė: jis buvo sušaudytas. Buvo vedęs poetę, jų sūnus taip pat buvo žvairaakis (ir raudonplaukis). Tai patvirtina, kad visa tai – paveldima.

Be Dostojevskio, kurio akys buvo skirtingų spalvų, tas pats buvo ir pas Aleksandrą Makedonietį. Ne žvairumas, bet taip pat priklauso blogos akies kategorijai. Čia įdomu tai, kad jie abu, ir Aleksandras Makedonietis, ir Fiodoras Dostojevskis, buvo epileptikais, o epilepsija – tai sunkus atvejis, priskiriamas prie sunkių nervinių susirgimų.

* – Senovėje epilepsija suteikdavo teisę į šventumą.

– Beje, ji taip ir vadinasi – šventa liga. Be to, Makedonietis buvo pederastas, o jo brolis buvo visiškas idiotas. Taip kad, praktiškai labai sunku rasti genijų, kad šalia nebūtų brolio-idioto.

* – Petro Pirmojo brolis taip pat buvo idiotas. Ir jo sūnus buvo idiotas.

– Taip. Tarp kitko, ne tik pats Aleksandras Makedonietis, kuris apvertė visą antikinį pasaulį, buvo pederastu, bet ir jo tėvas, karalius Filipas Makedonietis, taip pat buvo pederastas. Gera šeimynėlė, ar ne? Pas mane čia parašyta, kad pas Aleksandrą Makedonietį buvo ne tik įvairiaspalvės akys, bet jis dar lengvai žvairavo viena akimi. Tai yra, vėl žvairumas, kaip pas Leniną. O kas už to slepiasi? Valdžios kompleksas! Be valdžios komplekso nebūtų buvę nei Makedoniečio, nei Lenino...

Tarp kitko – Bertramas Volfas, žinomas trockistas, rašo, kad draugas Trockis šiek tiek žvairavo, ir Lenino brolis žvairavo, ir pats Leninas taip pat žvairavo, nors tai slėpė po žinomu leninišku prisimerkimu.

Kai amerikiečiai pradėjo psichologinį karą prieš Tarybų Sąjungą, tai ten pirmiausiai sujudo disidentai. Vienu iš pirmųjų disidentų buvo Andrejus Siniavskis, taip pat žinomas kaip Abramas Tercas. Jis savo knygeles leido per vakarų žurnalistus, kol jo nepasodino. Tai štai, pasirodo, jis buvo, pirma, pusiau žydas, antra, žvairas, trečia, raudonplaukis. Visa tai man papasakojo vienas disidentas, atgailaujantis nusidėjėlis, kuris sėdėjo kartu su Siniavskiu.

Tarybų Sąjungoje iki pat šiol aukština dekabristus, tuos “rusiškos laisvės” gamybininkus. Dekabristų vadu buvo Pestelis, kuris, pirma, buvo masonu, o antra, buvo žvairaakis. Tai rašo Borisas Bašilovas savo knygoje “Masonai ir dekabristų suokalbis”.

Taip kad, liaudies pastebėjimai apie žvairumą ir blogą akį pasitvirtina kaip buitiniame, šeimyniniame lygmenyje, taip ir didžiosios politikos lygmenyje.

Daugelis tikriausiai prisimena garsų paveikslą “Kunigaikštienė Tarakanova”. Petropavlovsko tvirtovė, per langą pilasi vanduo, laksto žiurkės, ir vargšė kunigaikštienė Tarakanova, kuri besigelbėdama užšoko ant lovos. Kai buvau berniūkštis, man tos kunigaikštienės Tarakanovos, žūstančios tarp žiurkių, buvo labai gaila. Bet, pasirodo, kad ji nebuvo jokia kunigaikštienė, o, paprasčiausiai, buvo avantiūristė-apsišaukėlė, kuri tuometinėje politikoje vaidino stambų tarptautinį vaidmenį. Ja manipuliavo kovoje prieš carinę Rusiją. Tai štai, pasirodo, kunigaikštienė Tarakanova taip pat buvo žvaira. Kaip sakoma, žvaira akis – kreiva siela. O kur ji lindo? Ji lindo į rusų carienes. Lipo į rusų sostą. Kam tai ateis į galvą? Vėl gi, dvelkia didybės manija, o kaip išorinis požymis – žvairumas.

Visi jūs girdėjote apie dailininką-modernistą Marką Šagalą. Žydas, genijus! Iškėlė jį žydai iki pat debesų. Jo terliones, tą Dievo pasaulio pajuoką išstatė visuose prestižiniuose muziejuose, bet Dievas už tai jį jau nubaudė. Marko Šagalo duktė – absoliučiai žvaira. O jeigu ji žvairakė, reiškia, kad ir jos siela kreiva... Paprastai, tai įvairių psichinių ligų požymis. Apie tai man papasakojo viena mano pažįstama, kuri pati tą žvairakę Idą Šagal vedžiojo po Maskvą.

O štai įdomus pavyzdys iš mano asmeninės patirties. Kartą mano geri draugai pasikvietė mane į svečius ir, kai aš atvažiavau, vienas iš svečių pripuolė prie manęs ir sako: “Štai, jūs savo knygose daug rašote apie žvairumą. Pasižiūrėkite į mane, aš taip pat žvairas”. Aš jį matau pirmą kartą, bet jaučiu, kad tas žvairys aiškiai ieško skandalo. Bendrai, aš žmogus ramus, neskandalistas, todėl iš karto pasistengiau pokalbį pervesti taikiomis temomis. Aš jam tada atsakiau, kad tai dar nieko nereiškia. Žvairaakiai būna blogi, bet būna ir geri... Na, štai, pasakykite pats, apaštalas Paulius buvo geras žmogus, ar buvo blogas žmogus? O juk jis taip pat buvo žvairas. Ir aš jums duosiu gerą patarimą – jeigu kas nors prie jūsų pristos dėl žvairumo, tai atsakykite, kad apaštalas Paulius taip pat buvo žvairaakis. Po to jis šiek tiek nurimo.

Žinomas riaušininkas, gusitų vadas Jonas Žižka (1360-1424) taip pat nuo gimimo buvo žvairas, o jis ištuštino visą Bohemiją. Tai buvo liaudies vadas, riaušininkas, revoliucionierius, panašiai, kaip mūsų Stenka Razinas arba Jemelka Pugačiovas. Apie tai mums praneša “Pavlenkovo žodynas”.

Imperatorius Neronas, kuris sakė: “Gaila, kad romiečių liaudis neturi vienos galvos, kad galima būtų ją nukirsti vienu kirčiu”, taip pat buvo žvairas. Jis padegė Romą, o gaisro metu pramogavo grodamas liutna. Romėnų istorijoje jis – vienas iš pačių žiauriausių imperatorių, vienas iš didžiausių niekšų. Aiškiai beprotis, apie ką rašo daugelis romėnų istorikų, taip pat jis buvo ir pederastas. Kaip aritmetikoje: du kart du – keturi, o kaip išorinis požymis – žvairumas. Šaltinis – daktaro Lorano knyga “Kalėjimų pasaulis” iš serijos “Juridinė biblioteka”.

Tolstojaus romano “Sekmadienis” herojė Katia Maslova taip pat buvo žvairakė. Tolstojus rašė: “Ji žvairuoja į ausies pusę”. Kad Tolstojus tai išsigalvotų? Vargu! Jis visus tuos dalykėlius labai gerai žinojo.

Ivanas Buninas, Nobelio premijos laureatas, Leniną vadino tiesiai – žvairaakiu. Pasižiūrėkite Bunino knygą “Po pjautuvu ir kūju”, Kanada, 1975 metai. Tarp kitko, apie Leniną – Leninas buvo ne tik žvairas, bet ir raudonplaukis, ir turėjo kalbos defektų. Jo žmona Krupskaja taip pat buvo raudonplaukė.

Raudonplaukiai

– Dabar imkimės už raudonplaukių ir patikrinkime šėtoniškų išsigimėlių legioną pagal sekantį požymį – rausvą ševeliūrą.

Neseniai žydai visame pasaulyje sukėlė triukšmą ir Nobelio premiją skyrė poetui Josifui Brodskiui. Ta asmenybė – ginčytina, ir Nobelio premija jam buvo skirta dėl politinių motyvų, pagal psichologinio karo planus. Matote, pas jus jis buvo priedurnis, o pas mus genijumi tapo. Tai štai, Josifas Brodskis – taip pat raudonplaukis, na, ir jo poezija atitinkama: užsimena apie madoną, o vėliau jos vardą rimuoja su keiksmažodžiais, o tai jau burnojimas prieš Dievą...

Sekantis raudonplaukis – Nobelio premijos laureatas – Aleksandras Isajevičius Solženicynas. Amerikiečių žurnalas “Taim” savo skaitytojams praneša, kad Josifas Brodskis ir Aleksandras Solženicynas – raudonplaukiai. Jie abu – Nobelio premijos laureatai, bet abejotini laureatai, jie abu – pranašai, bet tokie, kurie nepripažinti savo tėvynėje ir kurie iš ten išvaryti. Aš nuo savęs dar pridėčiau, kad jie abu – išmestinai...

* – Taip, Solženicynas... Ir reikėjo taip sugebėti – parašyti tiek tomų apie rusų revoliuciją, apie pilietinį karą, apie tarybinius lagerius, ir nė žodžio nepasakyti apie degeneratų vaidmenį, nė žodžio apie žydus, ne žodžio apie išsigimėlius – tai reikia mokėti!..

– Taip, toks jau mokslinčius atsirado... Bet, tęskime mūsų raudonplaukių sąrašą. Raudonplaukė buvo madam Lupesku, ji taip pat ir Margo Volf, rumunų karaliaus numylėtinė, dėl kurios jis lyg tai atsisakė sosto. Kažkokia žydė iš gatvės, ir kur ji lindo? Į rumunų sostą!!! Tada jai buvo 25 metai, o karaliui beveik 60. Farsas, komedija, bet per ją Rumunijos karalius prarado sostą.

O štai ir geras mūsų pažįstamas – Josia Stalinas. Pasirodo, Josios Stalino motina buvo raudonplaukė, kas labai retai pasitaiko Gruzijoje, bet gana dažnai – tarp žydų. Na, ir ką gi pagimdė ta raudonplaukė motinėlė? Ogi tikrą pragaro išperą. Ta pati istorija ir su Stalino dukterimi. Svetlana Allilujeva – taip pat buvo raudonplaukė. Ir Stalino sūnus – Vasilijus, taip pat buvo raudonplaukis. Obuolys nuo obels toli nerieda.

* – Grigorijau Petrovičiau, jūs jau minėjote, kad Josikas taip pat buvo sausarankis ir turėjo suaugusius kojų pirštus?..

– Taip, taip, taip. Visa tai tiesa. O rusų liaudis už to kaukazietiško pusiau žydo, to raudonplaukio degenerato žaidimėlius sumokėjo milijonais žmonių gyvybių.

* – Be to, Josikas buvo kaltinamas ir homoseksualumu ir jį viliojo šventiko darbas...

– Taip. Jeigu jūs žinote Aukštosios Sociologijos dėsnius, tai viską suprasite, kaip du kart du keturi, kaip daugybos lentelę. Apie Stalino homoseksualumą savo knygoje “Stalino nusikaltimai” rašė mano buvęs psichologinio karo kolega, “Laisvės” radijo prezidiumo narys – Donas Levinas. Tas senas žydas pats buvo stambus revoliucionierius ir vos ne Lenino draugas, taip kad, jis – žmogus žinantis. Tai štai, Levinas tiesiai rašė, kad Stalinas jaunystėje buvo homoseksualistas ir darė kažkokį armėną...

Tarp kitko – tas pats buvo ir su Hitleriu. Jaunystėje Hitleris taip pat buvo homoseksualistu, bet, kai Hitleris atėjo į valdžią, tai homoseksualistus pradėjo varyti į konclagerius. Tai štai, senas žydas Donas Levinas rašo, kad ta pati istorija buvo ir su Stalinu. Aš manau, kad dėl tos pačios priežasties Staliną išvijo iš seminarijos. Oficialiai skaitoma, kad Staliną išvijo už revoliucinę veiklą, bet asmeniškai aš manau, kad istorikai turėtų atidžiau patikrinti, už ką jį, vis dėl to, išmetė.

Sekantis garsus raudonplaukis – Tamerlanas. Savo laiku jis sugriovė beveik pusę Rusijos. Tai štai – Tamerlanas buvo raudonplaukis, kas retai pasitaiko tarp azijatų (plaukai liko jo kape). Be to, Tamerlanas dar buvo ir raišakojis... Ir sausarankis – dešinioji jo ranka nesilankstė per alkūnę: kaulų suaugimas.

Sekantis raudonplaukis mano sąraše yra Valstybinės dūmos narys nuo bolševikų frakcijos – Romanas Malinovskis. Tuo pat metu jis buvo pagrindinis provokatorius Lenino aplinkoje. Carinės ohrankos agentas. Sėdėjo už mažamečių tvirkinimą, o mažamečių tvirkinimas – visada susijęs su latentiniu homoseksualumu. Tai štai – Malinovskis taip pat buvo raudonplaukis.

Poetė Bella Achmadulina, pirmoji poeto Jevgenijaus Jevtušenkos žmona, taip pat buvo raudonplaukė. Pats Jevtušenka – ginčytina ir atgrasi asmenybė. Ir, kas įdomu – tokia šlykšti, kad net ir savi, net savi žydai jo nemėgsta ir apspjaudo. Todėl, kad jis – dvilytis žmogus, tikras chameleonas, kuris, norėdamas visiems įtikti, to padaryti nesugeba.

Dar vienas raudonplaukis. Raišas ir mikčius, anarchistas-maksimalistas iš revoliucinės Odesos – inžinierius Belyj. Vėliau – spekuliantas-milicininkas, o dar vėliau – Odesos ČK revoliucinio komiteto pirmininkas. Masinis žudikas, bet savotiškai talentingas žmogus. Tiesa, savo talentą jis panaudojo ne ten, kur reikia: į ČK geri žmonės nėjo.

Sekantis raudonplaukis – markizas Lafajetas. Amerikoje praktiškai kiekviename didesniame mieste yra Lafajeto gatvė. Niujorke tokia taip pat yra, o Paryžiuje yra visas centras – galleri de Lafajet. Pasirodo, markizas de Lafajetas buvo garsus revoliucionierius. Iš pradžių jis vaidenosi Prancūzijoje, o vėliau amerikiečių revoliucijos laikais, atvažiavo į Ameriką ir čia taip pat išgarsėjo. Tai štai – tas markizas-revoliucionierius taip pat buvo raudonplaukis.

Dar vienas “raudoniukas” – rašytojas Borisas Olšanskis, knygos “Mes ateiname iš rytų” autorius. Aš jį gerai pažinojau, nes jis rašė mano redaguojamame žurnale “Laisvė”. Tai štai – jis buvo žydas, ką jis slėpė, buvo ryškiai rausvų plaukų ir tuo pat metu, turėjo zuikio lūpą, kurią taip pat slėpė po rausvais ūsais. Zuikio lūpa – tai vienas iš pačių ryškiausių išsigimimo požymių. Kartais vaikystėje ją susiuva ir toje vietoje ant lūpos išlieka nedidelis randas.

Olšanskis buvo tarybiniu leitenantu, kuris kartu su vokiete perbėgo į Vakarų Vokietiją, o vėliau persikėlė į Ameriką ir apsigyveno Vašingtone. Prisidirbo vaikų, bet jo vaikai negalėjo vaikščioti, o tik šliaužiojo grindimis ir iš lėkščių lakė kaip šunys. Jis dėl to iš pradžių bandė kaltinti savo žmoną-vokietę, bet ji jam atrėžė – “Pasižiūrėk į mano sūnų iš pirmos santuokos (jis gyveno kartu su jais). Pavlikas – puikus berniukas, visiškai sveikas ir net talentingas, taip kad, tie du kretinai – nuo tavęs...”

Reikia pasakyti, kad ji buvo teisi – jo vaikai buvo tikri kretinai, kurių amerikiečių šeimoje net nebūtų laikę, o būtų atidavę į specialius vaikų namus. Dėl visų tų skandalų, 1957 metais, Borisas pabėgo iš Amerikos, o tiksliau – repatrijavosi atgal į Tarybų Sąjungą. Normalus žmogus tuo metu taip nebūtų padaręs. Tuo metu – tai buvo vos ne savižudybė, pabėgusio tarybinio karininko sugrįžimas iš JAV į Tarybų Sąjungą. Netrukus po jo sugrįžimo į TSRS, jo žmona gavo laišką: “Atsiųsk man siuntiniu mano senas kelnes ir mano seną paltą...”.

Anglijos premjer-ministras Vinstonas Čerčilis taip pat buvo raudonplaukis, tiesa, senatvėje jis nupliko ir rausvų plaukų nebeliko. Jo šeimoje taip pat buvo vienos nelaimės. Viena duktė – nusižudė, antra – sunki alkoholikė, kurią dažnai sulaikydavo policija. O kaip pas mūsų vadą – Leonidą Iljičių Brežnevą. Ir sūnus, ir duktė – gėda tėvui.

Sekantis raudonplaukis mano sąraše, caras Ivanas Rūstusis. Jis buvo raudonbarzdis. Apie tai rašo rimtas amerikiečių laikraštis – “Niujork Taims”, o akademikas Vsevolodas Nikolajevas, laikraštyje “Naujas rusų žodis” 1977.06.12 patikslina, kad Ivanas Rūstusis buvo ne šiaip sau rausvas, o ryškiai raudonas. Jis buvo abejotina asmenybė, o kiek žmonių pražudė – sunku suskaičiuoti... Tarp kitko, – Maliuta Skuratovas, Ivano Rūsčiojo vyriausiasis budelis, taip pat buvo raudonplaukis. Maliutos tėvas išėjo į Volokolamsko vienuolyną, kur dieną ir naktį meldėsi už raudonplaukio sūnaus padarytas nuodėmes. Tai štai – ir Maliuta Skuratovas, ir Ivanas Rūstusis – abu buvo raudonplaukiai, o aplink upeliais tekėjo kraujas...

Apsišaukėlis Griška Otrepjevas taip pat buvo raudonplaukis. Apie tai rašo istorikai Kostomarovas ir Solovjovas.

Biblinis karalius Dovydas buvo raudonplaukis pederastas. Apie tai rašo žinomas rašytojas Van Luun. Jo knygos Amerikoje buvo leidžiamos milijoniniais tiražais. Karalius Dovydas taip pat buvo labai agresyvus. Jis buvo piemenėlis-pederastas ir kažkokiu būdu prasiskverbė į karaliaus rūmus. Tuometinio karaliaus sūnus taip pat buvo pederastas, štai piemenėlis Dovydas su karalaičiu šiek tiek ir pažaidė... Visa tai parašyta Biblijoje.

Kristina Killer, žymi prostitutė, dėl kurios į atsargą išėjo Anglijos karo ministras Profjumo, taip pat buvo raudonplaukė. Tas žydas-ministras miegojo su raudonplauke prostitute Kristina Killer, kuri, kaip išaiškėjo, tuo pat metu miegojo ir su tarybiniu karo laivyno attašė Ivanovu. Špionažas, karo ministras ir karinio laivyno attašė – visa tai buvo susimaišę tos raudonplaukės prostitutės lovoje.

Mes jau kalbėjome, kad Leninas buvo raudonplaukis, ir jo žmona Krupskaja taip pat buvo raudonplaukė. Bet, pasirodo, ir Lenino mylimoji – Inessa Armand, taip pat raudonplaukė. Ir pats didžiausias išdavikas iš Lenino aplinkos – Malinovskis, taip pat buvo raudonplaukis. Todėl toks rimtas tyrinėtojas, kaip profesorius Passoni, savo knygoje “Leninas” tiesiai rašo, kad “bolševikų partiją galima būtų pavadinti raudonplaukių partija”. O profesorius Passoni – tai rimta figūra. Jis buvo Huverio Instituto politiniu direktoriumi Karo, Taikos ir Revoliucijos klausimais, kur jie atidžiai studijavo visus tuos dalykus, apie kuriuos mes dabar su jumis kalbame.

Dar viena raudonplaukė numylėtinė – Majakovskio mylimoji Lilia Brik. Apie ją savo memuaruose rašo Viktoras Šklovskij. Lilia Brik – buvo nelaiminga Majakovskio meilė. Jis nusižudė jaunas, o Brik – senatvėje. Ji taip pat nusižudė.

Štai jums ir raudonplaukiai, kurie atneša nelaimes. Visa tai – išoriniai bionegatyvo požymiai, išoriniai išsigimimo požymiai, ir jūs tai privalote gerai žinoti, kad per klaidą neįsipainiotumėte į tą bionegatyvą ir dėl to visą savo gyvenimą nesigailėtumėte.

Sugrįskime prie Biblijos. Ir taip, karalius Dovydas buvo raudonplaukis pederastas, o Jonatanas buvo karaliaus Dovydo pederastinis meilužis, bet, pasirodo, kad Jonatanas turėjo sūnų, kuris abiem kojom buvo raišas... Ir visos Dostojevskio knygos knibždėte knibžda raišakojais ir sausarankiais. Jis taip pat visa tai puikiai žinojo ir gerai viską matė.

Prancūzijos anarchistų vadas, 1968 metų riaušių organizatorius, kurios vos neprivedė prie prezidento de Golio nuvertimo, žydas Danielis Kon-Benditas buvo raudonplaukis, o jo slapyvardis buvo “Raudonplaukis Denis”. Jį vėliau išsiuntė iš Prancūzijos į Vakarų Vokietiją. Kaip ir priklauso anarchistams, jis mėgo įvairius fokusus. Pavyzdžiui, vienas iš pačių švenčiausių Paryžiaus paminklų yra Amžinoji ugnis po Triumfo arka. Tai – paminklas nežinomam kariui, žuvusiam už Prancūzijos šlovę ir jos garbę. Tai štai, “Raudonplaukis Denis” viešai šlapinosi ant... tos Amžinosios ugnies.

Štai kodėl teisėtvarkos organams būtų tikslinga atidžiau stebėti mūsų visuomenės raudonplaukius narius.

* – Tai yra, tokius žmones reikia kontroliuoti. kaip minimum – įrašyti į įskaitą.

– Taip. Tiesa, kinai banditus vadina “chunchuzais”. Išvertus iš kinų kalbos “chunchuzas” – tai raudonbarzdis. Tai yra, kinai savo banditus vadino raudonbarzdžiais, o viso to banditizmo šaltinis – agresyvumas, aktyvaus tipo homoseksualumas.

Prancūzijos karalienė – Marija Antuanetė, karaliaus Liudviko XVI žmona, buvo raudonplaukė. Jai giljotina nukirto galvą. Iš pradžių vyrui nukirto galvą, vėliau, ir jai...

Anglijos karalienė Elžbieta I (Elžbieta Didžioji) – buvo raudonplaukė ir valdė 44 metus. Ta karalienė niekada neištekėjo... Turėjo geležinį charakterį... Myriop pasiuntė Mariją Stiuart... Štai, matote – ir čia ne viskas tvarkoje. Kas tai per karalienė, kuri niekada nebuvo ištekėjusi? Turėjo vyrišką charakterį ir raudonus plaukus?

Ezra Paund, iki Antrojo pasaulinio karo buvo skaitomas geriausiu poetu Amerikoje, o po karo jį pripažino antisemitu, nes kalbėdamas per Romos radiją, pasakė ne tą, ką reikia... Po karo jį pasodino į geležinį narvą ir nuvežė į Ameriką, kur jis 13 metų atsėdėjo Vašingtono beprotnamyje. Tai štai – poetas Ezra Paund taip pat buvo raudonplaukis.

Judas Iskarijotas, tas pats, kuris išdavė Jėzų Kristų, pagal aprašymus, taip pat buvo raudonplaukis. Vienas iš didžiausių išdavikų žmonijos istorijoje...

Amerikos raudonplaukių Klubo įsteigėjas – Stivas Duglas, įgyvendinęs tą Konan Doilio idėją, praneša, kad raudonplaukiais buvo šie garsūs žmonės: Neronas, Napoleonas, Henrikas VIII, Vinstonas Čerčilis, žydė Sara Bernar – garsi prancūzų tragiška artistė... Be to, garsiu raudonplaukiu buvo Markas Tvenas – geras rašytojas, dvasingas ir linksmuolis. Bet, gyvenimo pabaigoje, tas linksmuolis pradėjo liūdėti ir net pradėjo susirašinėti su pačiu šėtonu. Visiškai rimtai... O dvi Tveno dukterys ištekėjo už žydų, tapo alkoholikėmis ir gyvenimą baigė nusižudydamos.

Amerikos revoliucijos vadas – Džordžas Vašingtonas, taip pat buvo raudonplaukis. Atkreipkite dėmesį – tarybinės revoliucijos vadas, Leninas – raudonplaukis ir amerikiečių revoliucijos vadas – Džordžas Vašingtonas, taip pat raudonplaukis. Vėl mes matome atitinkamą dėsningumą. Be to, Vašingtonas buvo stambus masonas, o tai reiškia, kad jis buvo pederastas, Tarp kitko, ir kitas žinomas amerikiečių revoliucionierius – Tomas Džeffersonas, taip pat buvo raudonplaukis.

Rusų literatūroje raudonplaukis buvo žinomas rašytojas-dekadentas Vasilijus Vasiljevičius Rozanovas. Jis apie tai pats rašo knygoje “Išrinktieji”, 1956 m. Niujorkas. Jis buvo tipišku dekadentu ir rašė labai painius dalykus. Tai tipiška tokiems žmonėms: ir vienur, ir kitur. Šiandiena jis giria žydus, o rytoj juos keikia. Šiandiena jis aukština Dievą, o rytoj – šėtoną. Žmogus jis buvo labai nepastovus ir jo gyvenimas pasibaigė liūdnai...

Mes jau minėjome daktarą Loraną ir jo neišpasakytai įdomią knygą “Kalėjimų pasaulis”. Loranas buvo kalėjimo gydytojas Paryžiuje ir daug metų stebėjo kalėjimo pasaulio gyventojus. Štai citata iš jo knygos: “Visi raudonplaukiai, bendrai paėmus, tai vagių ir žudikų daigynas”.

O generolas Krasnovas savo knygoje “Nuo dvigalvio erelio prie raudonos vėliavos” rašo: “Ne be reikalo liaudyje sakoma: “Raudonplaukis, rausvaplaukis žmogus – pavojingas”.

Dar vienas žinomas raudonplaukis – imperatorius Fridrichas I Barbarossa. Pats žodis “barbarossa” – reiškia “raudonbarzdį”. Kai Hitleris planavo 1941 m. užpulti Tarybų Sąjungą, tai savo puolimo planą jo garbei pavadino “Barbarossos planu”.

Aš specialiai kai kuriuos dalykus kartoju. Kartais nemaišo kai kuriuos faktus patikrinti pagal du-tris šaltinius. Pavyzdžiui, Davydo Vachlečinskio “Sąrašų knygoje” Niujorkas, 1977 m., pateiktas dar vienas “Garsių raudonplaukių sąrašas”. Tame sąraše įrašyti mūsų seni pažįstami: Sara Bernar, Vinstonas Čerčilis, bet yra ir naujų – žinomas anglų revoliucionierius Oliveris Kromvelis. Tas pats, kuris Anglijoje praliejo labai daug kraujo... Toliau eina rašytojas Luisas Sinkleris, Napoleonas, Neronas – taip kad, šaltiniai skirtingi, bet kalba apie tą patį. O štai, dar viena nauja: biblinė Salomėja, kuri sugundė savo patėvį, kuris tuo pat metu buvo jos dėdė, – karalių Erodą, ir tai padarė pasitelkusi striptizą (antklodžių šokį) ir, kurstoma savo motinos Erodiados, iš karaliaus Erodo išprašė Jono Krikštytojo galvą. Tai yra, ta raudonplaukė sadistė, paprasčiausiai, buvo patyrusi prostitutė.

Garbė Dievui, kad kartais tarp raudonplaukių pasitaiko ir gerų žmonių. Pasirodo, raudonplaukis buvo Viljamas Šekspyras – garsiausias anglų literatūros genijus. Raudonplaukis taip pat buvo dramaturgas Bernardas Šou, dualistinis žmogus, nors aš labai mėgstu jo “Pigmalioną”.

Amerikiečių dainininkė – raudonplaukė Beverli Sills (tikroji pavardė Silverštein), žydė iš Bruklino. Ji buvo Metropoliteno operos primadona. Jos šeimyninis gyvenimas buvo pilnas nelaimių. Jos sūnus buvo debilas. Debilas – tai, lyg tai, skirtingai nuo idiotizmo, švelnesnė kretinizmo forma.

Dar vienas geras raudonplaukis – dailininkas Ticianas. Gerietis, genijus, puikus dailininkas. Nėra taisyklių be išimčių, bet tos išimtys tik patvirtina bendrą dėsningumą.

O štai dar vienas raudonplaukis agresorius – anglų karalius Vilhelmas Užkariautojas. Daug kraujo praliejo tas užkariautojas...

* – Van Gogas, taip pat, atrodo, buvo raudonplaukis?

– Gali būti. Mano sąraše jo kol kas nėra, o štai “revoliucijos šauklys” – Maksimas Gorkis, mano raudonplaukių sąraše yra. Apie tai mums praneša Nobelio premijos laureatas Ivanas Buninas savo atsiminimuose. Leidykla “Zaria”, 1975 m. Tas raudonplaukis šauklys, pasirodo, buvo didelis keistuolis. Būdamas 35 metų, jis įsisūnijo 19-metį vaikiną, žydą, Jakovo Sverdlovo – stambaus revoliucionierių tikrą brolį. Na, kam gi, stambaus revoliucionierių broliui pasidaryti Maksimo Gorkio sūnumi. Paprasčiausiai, tai buvo du pederastai. Jie visada taip daro. Ta pati istorija su Puškino žudiku – Dantesu. Jį, 25-rių metų amžiaus, įsisūnijo olandų pasiuntinys, turtingas baronas Lui Gekkernas. Dantesas taip pat buvo baronas, bet nuskurdęs baronas. Tai štai – senas turtingas pederastas įsisūnija jauną neturtingą pederastą, o vėliau jie rezga intrigą, kurios rezultate, pederastas Dantesas nužudo rusų tautos pasididžiavimą – Aleksandrą Sergejevičių Puškiną.

* – Sako, kad dvikovos metu Dantesas buvo užsivilkęs grandininius šarvus.

– Taip. Ir Dantesas, ir jo minjonas – baronas Gekkernas, buvo apgavikais. Gekkernas tada savo numylėtiniui užsakė grandininius šarvus. T.y., tai buvo ne dvikova, o paprasta žmogžudystė.

Ir taip, baigiant raudonplaukių seriją, reikia pažymėti, kad Petras Pirmasis buvo, toli gražu, ne kvailys ir savo brolius-išsigimėlius pažinojo labai gerai. Todėl jis ir išleido tą garsųjį įsaką, kuriame sakoma, kas “žvairiems ir raudonplaukiams draudžiama būti liudininkais teismuose. Taip Dievas šelmius pažymi”.

Raišakojai

– O dabar panagrinėkime dar vieną charakteringą degeneracijos požymį – įgimtą raišumą.

Priminsiu, kad visi tie išoriniai požymiai jums padės išsiaiškinti kandidatus į “garbingą” biblinį įvairių šėtonų ir demonų legioną. 5-6 degeneratyvūs požymiai jums padės išsiaiškinti potencialius legionierius, o jau kaip nustatyti – koks jis: geras, blogas arba šlykštus, apie tai mes kalbėsime kitoje paskaitoje.

Tam, kad kažkaip kontroliuoti tą visos žmonijos amžiaus ligą, kad užsiimti to masinio ir pavojingo reiškinio profilaktika, reikia labai gerai visa tai žinoti. Prityręs gydytojas pagal kai kuriuos išorinius simptomus gali gana tiksliai nustatyti daug vidinių ligų, nustatyti teisingą diagnozę ir paskirti teisingą gydymą. Štai ir mes su jumis analizuojame ir tiriame išorinius degeneracijos požymius, nes visa tai dažnai tampriai susiję su anomalia psichika, sadizmu, homoseksualizmu ir valdžios Kompleksu. Visi tie požymiai – žvairumas, raišumas ir plaukų rausvumas dažnai vienas su kitu persipina ir pasipildo kitais degeneratyviais požymiais.

Ir taip – bolševikų vadas Leninas buvo raudonplaukis, o menševikų vadas Julijus Martovas-Cederbaumas, buvo raišas. Jis taip pat melavo, lyg tai vaikystėje jį iš rankų išmetė auklė, todėl jis ir raišas. O iš tikrųjų jis raišas buvo nuo vaikystės. Vaikščiojo jis ilgais plaukais, kaip moteris, o jo seserys – atvirkščiai, kirposi kaip berniukai... Visa Cederbaumų šeima buvo vieni revoliucionieriai. 1897 metais valdžia areštavo Lidiją, Sergejų ir Nadeždą. Tiesioginė paralelė su Lenino šeimynėle, kur visa Lenino šeima taip pat buvo visi revoliucionieriai. Štai, pas menševikų vadą Martovą-Cederbaumą – tas pats. Po revoliucijos, Martovą ir jo seserį Lidiją Osipovną Dan (Dan taip pat buvo žinomas revoliucionierius) Leninas išsiuntė į užsienį, t.y., paleido. Likusieji Cederbaumų šeimos nariai padėjo galvas ČK rūsiuose. O juk, pagal rusų revoliucijos istoriją, Martovas-Cederbaumas, po Lenino, buvo antras žmogus. Viso Martovo šeimoje buvo 11 žmonių, brolių ir seserų ir visi jie buvo revoliucionieriais, nes, visa jų šeima – degeneratyvi.

Štai dar vienas raišakojis – Nikolajus Ježovas, NKVD viršininkas. Apie tai rašo Nadežda Mandelštam savo knygoje “Prisiminimai”. Ježovas, kaip jūs prisimenate, vadovavo Didžiajam Valymui.

Pirmoji moteris Nobelio premijos laureatė, Selma Liagerlef, taip pat buvo raiša. Ji gavo Nobelio premiją, o tai raiškia, kad ji daugiau ar mažiau buvo talentinga, o jeigu ji buvo raiša, tai reiškia, kad buvo ne visiškai normali. Patikrinau – pasirodo, ji buvo senmergė. Aš manau, kad normaliai moteriai raišumas netrukdo ištekėti. Čia esmė ne tame, o kai kuriuose kituose dalykuose...

Štai dar vienas raišakojis – kunigaikštis Piotras Vladimirovičius Dolgorukovas. Tai tas pats raišakojis pederastas, kuris parašė niekšingą klastotę – “Raganosių ordino” diplomą, kuris pasitarnavo dvikovos priežastimi ir pasibaigė Puškino mirtimi. T.y., Puškiną užpjudė ir nužudė pederastų gauja, įskaitant baroną Gekkerną, baroną Dantesą ir kunigaikštį Dolgorukovą.

Toliau mano sąraše Vera Aleksandrova – Solomono Švarco žmona. Na, apie ją mes jau kalbėjome. Čechovo leidyklos redaktorė. Ji buvo raišakojė, revoliucionierė ir šventiko duktė.

Dar viena revoliucinė raišakojė – garsioji Roza Liuksenburg. Raišakojė ir kreivašonė žydė-revoliucionierė.

Ričardas Zorgė, vienas iš garsiausių tarybinių šnipų, taip pat, pasirodo, buvo raišas. Zorgė už savo darbą Japonijoje po mirties gavo Auksinę Tarybų Sąjungos Didvyrio žvaigždę. Maža detalė – Ričardo Zorgės senelis buvo Karlo Markso sekretoriumi, o todėl, kad Karlas Marksas buvo pederastas, tai vargu ar sekretoriumi jis būtų pasiėmęs normalų žmogų. Kaip taisyklė, jie ima savus, brolius-masonus, o vėliau gimsta sūnūs-raišakojai, iš kurių išauga garsūs tarybiniai šnipai.

Sekantis raišakojis mano sąraše, Viljamas Duglas – pats kretiniškiausias ir pats negatyviausias iš visų JAV Aukščiausiojo teismo narių, to paties Aukščiausiojo teismo, kuris gina nusikaltėlių interesus ir visiškai ignoruoja jų aukas. Tai štai – to nario buvo pusiau nudžiūvusios kojos.

Mūsų raudonplaukis draugelis Tamerlanas, pasirodo, dar buvo ir raišas. “Savo karjerą jis pradėjo nuo paprasčiausio banditizmo. Jis buvo žiauresnis už Čingischaną. Jo žiaurumas peraugdavo į sadizmą”, – tai rašo Karatajevas savo knygoje “Karžygiai prabudo”.

O štai ir asmeninių stebėjimų duomenys, kuriuos aš užfiksavau tarp savo pažįstamų. Mašos Andrejevos-Tregubovos pirmasis vyras buvo raišas. Iš tos santuokos jiems gimė duktė, kuri nusižudė būdama 16 metų. Maša buvo gražuolė, ir jos duktė buvo gražuolė. Ji gyvenimą baigė savižudybe skautų stovykloje. Nelaiminga meilė. Bet, kokia gi tai buvo nelaiminga meilė – berniukams, ar mergaitėms?.. Visa jos šeima buvo problematiška ir dar raišas vyras – tai tik vienas tokių problemų išorinis požymis.

Mūsų žinomas batka Machno, anarchistas ir riaušininkas, pasirodo, taip pat buvo raišas. Tas raišasis velnias pilietinio karo metu vaidino didelį vaidmenį.

Dar vienas raišakojis – gynybos ministras ir Indijos atstovas Suvienytų Tautų Organizacijoje, Krišna Menonas. Viena iš pačių nemaloniausių asmenybių Suvienytų Tautų Organizacijoje. Jis taip pat buvo raišas. Asmenybė – labai neigiama.

Žinomas rašytojas – Somersetas Moemas buvo raišas homoseksualistas. Pagrindinis jo romano “Aistrų našta” herojus – taip pat raišas, herojus turėjo arkliapėdystę, o herojaus motina mirė gimdydama antrą vaiką, kuris gimė negyvas. Moemas mirė sulaukęs 91 metų ir visus savo milijonus paliko... savo sekretoriui Alenui Firle (su kuriuo jis pradėjo gyventi, kai Somersetui buvo apie 60 metų, o Alenui – apie 30), nors Somerseto gimtoji duktė buvo dar gyva.

Taleiranas, Užsienio reikalų ministras prie Napoleono, taip pat buvo raišas homoseksualistas. Arkliapėdis, kaip ir Gebelsas. Jį seksualiai labai traukė prie Napoleono, t.y., jis buvo – latentinis homo. Tai rašo psichiatrijos daktaras Lange-Eichbaumas.

Josifas Gebelsas. Ketvirtadalis žydo, raišas, arkliapėdis.

Kirovo žudikas – Leonidas Nikolajevas, dėl kurio ir prasidėjo Didysis Valymas, buvo raišas – arkliapėdis. Jis taip pat buvo epileptikas. Alkoholiko sūnus.

Teroristas Petrovas, užmušęs Peterburgo ohrankos viršininką Karpovą, buvo raišakojis ir kreivašonis eseras-revoliucionierius.

O štai, dar vienas žinomas raišakojis iš Biblijos. Po naktinių muštynių su Dievu Jehova, Jokūbas tapo raišu. Skaitykite Pradžia, 32:24-29. Po tos dvikovos, jam suteikė vardą Izraelis, kas reiškia – kovojantis su Dievu.

Žydas-antisemitas Adolfas Eichmanas, kurį pakorė Izraelyje, taip pat buvo raišas. Tai rašo amerikiečių žvalgybos viršininkas Džonas Donovanas knygoje “Eichmanas”. Sako, kad paskutiniai Eichmano žodžiais prieš mirtį buvo “karkite, karkite... dar vienu žydu bus mažiau...”

Mūsų didysis poetas Lermontovas taip pat lengvai raišiojo... žuvo dvikovos metu su Martynovu. Taip kad, tarp raišakojų yra kaip blogų žmonių, taip ir gerų žmonių.

* – Panašu, kad Martynovas buvo žydas. Filme “Lermontovas” tikslai ištariamas jo žydiškas tėvavardis ir net parodomas jo šeimos herbas. Tame šeimyniniame herbe – trys Dovydo žvaigždės.

– Gali būti, gali būti...

Garsus anglų poetas Baironas buvo 100% raišakojis – arkliapėdis. Kaip ir Gebelsas. Būdamas vedęs, jis užsiiminėjo kraujomaiša su savo seserimi. Kilo skandalas ir lordui Baironui teko skubiai bėgti iš Anglijos. Visa tai atsispindėjo jo kūryboje. Yra net terminas – “baironizmas”. Įdomu tai, kad Lermontovas buvo Bairono pasekėjas. Jie abu buvo talentingi ir abu baigė blogai. Abu buvo raišakojai, tiesa, Baironas buvo 100% raišas, o Lermontovas – tik šiek tiek raišas...

Imperatorienės freilina Vyrubova taip pat buvo raiša ir ką jos naktimis su imperatoriene darė – vienam Dievui žinoma...

Dar vienas “mūsų laikų didvyris” – alkoholikas ir pederastas Borisas Pasternakas, kurį Vakaruose iškėlė į padanges ir net davė Nobelio premiją. Jis taip pat buvo raišas. Pirmojo Pasaulinio karo metu Pasternako net į armiją neėmė dėl raišumo.

Profesoriaus Krafto-Ebingo knygoje “Seksualinė psichopatija” sakoma, kad kai kuriems nenormaliems vyrams pasitaiko fetišizmas moteriškiems išsigimimams. Tai, kada vyrams patinka išsigimusios moterys , o būtent – raišos, žvairos ir t.t. Visa tai jūs rasite pas Dostojevskį, ypač “Demonuose”. Kartoju – mūsų išmintingasis Dostojevskis visa tai gerai žinojo ir labai gerai matė. Ir mums būtų neblogai visa tai žinoti ir matyti.

Kodėl gi mums tai reikia žinoti? Kodėl mes apie visa tai taip detaliai kalbame? Ogi todėl, kad dėl visų tų dalykų normalus žmogus gali labai skaudžiai nudegti. Kai man buvo 32 metai, kai aš merginau Natašą Mejer – ji buvo labai graži jauna moteris. Aš jos vos nevedžiau, bet, ačiū Dievui – Viešpats apsaugojo. Tai štai – ta gražuolė Mejer turėjo tetą, Natašos motinos seserį. Ta teta buvo absoliučiai raiša ir ji buvo kreivu nugarkauliu. Ta raišakojė turėjo žvairą dukterį. Aš tada tai gerai įsiminiau – vis dėl to, kažkaip neįprasta, nors tada tokių plonybių aš dar nežinojau. Nataša Mejer mane tada įtikinėjo, kad ji rusų dvarininkė, o pasirodė, kad ji ne dvarininkė, o lesbietė. Ir ne rusė, o pusiau žydė. Būčiau tada pakliuvęs kaip aklas kačiukas, bet, kartoju – ačiū Dievui, išgelbėjo...

Todėl, baigiant šiandieninę paskaitą, padarykime kai kurias išvadas.

Mes su jumis ką tik išanalizavome keletą serijų žmogaus organizmo fizinių deformacijų, kurios yra išoriniais šėtoniškos degeneracijos požymiais. Kaip jūs patys įsitikinote, daugeliu atvejų tų požymių nešiotojai yra bionegatyvaus tipo žmonės. Aš jums taip pat pateikiau ir gerų žmonių pavyzdžius, bet tokių yra tik apie 10%, o 90% – bionegatyvūs, neigiami žmonės. Taip kad, ir liaudies pastebėjimai apie “blogą akį”, ir Petro Pirmojo įsakas apie raudonplaukius ir žvairus – visa tai gyvenimiška patirtimi pasitvirtina. Tokie žmonės pastoviai atneša nelaimes aplinkiniams ir patiems sau.

Esmė čia tame, kad išorinės deformacijos, kaip taisyklė, eina kartu su psichinėmis ligomis, taip sakant – sielos deformacijomis, kurias daug sunkiau pastebėti, negu fizinius organizmo trūkumus, tokius, kaip žvairumas, raišumas ir rausvus plaukus. Jeigu jūs dar kartą perskaitysite šios paskaitos konspektą ir atidžiai apsižvalgysite, tai patys pastebėsite tiesiogines sąsajas tarp degeneracinio blogio ir tų požymių.

Šių dėsningumų žinojimas gyvenime padės kiekvienam žmogui, jam padės išvengti tragiškų ir nepataisomų klaidų, už kurias jums vėliau tektų mokėti visą likusį gyvenimą...

Visuomeniniame gyvenime taip pat visa tai naudinga žinoti, kad būtų galima iš anksto atpažinti ir neutralizuoti visus tuos revoliucionierius, psichopatus, sadistus, mazochistus ir kitus demonus – raišakojus, žvairaakius ir išrinktuosius...

Nepergyvenkite, jeigu jų pastebėsite daug, gerai įsiminkite formulę apie tai, kad “Šėtonas linkęs susinaikinti”. Jums lieka tik laiku visa tai sužinoti ir pačiam neįklimpti į eilinę degeneracinę mėsmalę. To išvengti dabar jums bus lengviau, nes jūs jau žinote, kaip “Dievas šelmius pažymi...”


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ