Šiandieną, tęsdami Aukštosios Sociologijos antrą paskaitų ciklą, mes su jumis detaliau kalbėsime apie “Šio pasaulio kunigaikštį”. “Šio pasaulio kunigaikštį” mes patyrinėsime teologijos, filosofijos ir Aukštosios Sociologijos požiūriu. Kaip jūs jau žinote iš paskutiniųjų paskaitų, “Šio pasaulio kunigaikštis” – tai vienas iš šėtono pseudonimų, o pagal Aukštąją Sociologiją, šėtonas – tai ne kas nors kitas, kaip išsigimimas arba degeneracija, o dar tiksliau, degeneracija – tai viena iš šėtono apraiškų žemėje.
Priminsiu jums dar kartą, kad terminą degeneratas – mes visada naudojame kaip grynai medicininį terminą, o ne kaip keiksmažodį. Tie iš jūsų, kurie negali pakęsti to termino (o tokių per 50 metų sutikau gana daug, ypač – literatūriniuose sluoksniuose) tą žodį gali pakeisti išsigimėliu, sako, kad padeda.
Aukštojoje Sociologijoje terminas degeneratas – tai genetinis supratimas ir jis visada sutampa su buitiniu supratimu – moralinis degeneratas. Kame skirtumas? Genetinis degeneratas (išsigimėlis) negali būti “išgydytas” geru auklėjimu ir atvirkščiai – įsivaikintas normalus žmogus, net praėjęs daugiametę chasidinę-talmudinę mokyklą, netaps genetiniu degeneratu (greičiausiai, kad jis taps moraliniu išsigimėliu, bet dabar – ne apie tai).
Mokslas žino atvejus, kai įvairių genčių religiniai lyderiai (šamanai-pederastai) gentyje įvesdavo religines apeigas, kurių metu visi berniukai-paaugliai privalėdavo pereiti per “įšventinimo” apeigas, kurių metu keletą mėnesių reikėdavo pederastiškai sanguliauti su tuo “dvasiniu” lyderiu (šamanu). Bet, pasibaigus toms priverstinėms įšventinimo apeigoms, daugelis berniukų-paauglių vėliau vesdavo, gyvendavo normalų gyvenimą ir turėdavo normalius vaikus. Kodėl, paklausite jūs? Ogi todėl, kad jie nebuvo genetiniais degeneratais, skirtingai, negu jų “dvasiniai” vadai. Kartoju dar kartą – mus supančiame pasaulyje degeneratu gali pasirodyti net tylus, gerai išauklėtas Aukštosios mokymo įstaigos estetikos profesorius.
Ir taip, degeneracija – tai natūralus procesas, kuris žemėje egzistuoja jau tūkstančius metų. Degeneracija – neatskiriama gyvenimo ciklo dalis. Gimimas, jaunystė, branda, senatvinis saulėlydis, mirtis. Individualaus žmogaus atveju, tas procesas mums visiems gerai žinomas ir jo aiškinti nereikia. Mes čia kalbėsime apie degeneraciją klano (šeimos) lygyje.
Daugelis istorikų jau seniai atkreipė dėmesį į tai, kad klanų gyvenimo ciklas labai panašus į individualaus žmogaus gyvenimo ciklą. Panašu, kad Viešpats Dievas (arba, jeigu norite, motinėlė Gamta) kiekvienam klanui šioje nuodėmingoje Žemėje duoda maždaug vienodą gyvenimo laikotarpį.
Kai konkretus klanas jau praėjęs brandumo stadiją ir įžengia į auksinės senatvės saulėlydžio stadiją, Viešpats Dievas (motinėlė Gamta) jam pirmą kartą suskambina. Tas skambutis klano nariams sako, kad šio klano laikas žemėje – artėja prie pabaigos. Tai pasireiškia tuo, kad atjungiamas natūralus potraukis giminės pratęsimui natūralių lytinių santykių būdu.
Jeigu klanas išgirs Dievo balsą ir liks bevaikis, arba pasiims auklėti našlaičius, tai jo laukia auksinė senatvė. Tuo metu klanas finansiškai stiprus, pajėgus dalyvauti įvairiuose gerumo-labdaros akcijose, tokiose, kaip – normalus menas, normalus mokslas, normali literatūra. To klano nariai tyliai mėgaujasi auksiniu senatviniu saulėlydžiu ir, galų gale, iškeliauja į aną pasaulį palikdami žmonėms paramos fondus atminčiai apie savo gerus darbus.
Iš kitos pusės, jeigu tas klanas nepaklusnus, stos prie Dievą, tai jo nariai ignoruos Dievo balsą ir įvairiais būdais stengsis apgauti Viešpatį Dievą.
Jie pabandys Dievą apgauti dirbtiniu apvaisinimu (pirštu daryti), arba fiktyviomis santuokomis – miegoti su žmona, o galvoti, kad miega su vyru, arba su šunimi, arba net su gimtąja motina (P... tavo motiną).
Arba Dievą apgaudinėja taip – žmona, leidus vyrui-degeneratui (arba be jo leidimo) eina į vietinę aludę ir ten vienai nakčiai susiranda nieko neįtariantį sveiką normalų vaikiną (ant svetimo b... į rojų joti).
Kaip matote – žmonės jau seniai žinojo apie tokius žmones ir tai išreiškė, iš pirmo žvilgsnio, nieko nereiškiančiomis patarlėmis.
To nepaklusniojo ir nedievobaimingo klano narius pradės finansuoti dageneratinė labdara – degeneracinis menas, degeneracinis mokslas, degeneracinė literatūra.
Per masines informavimo priemones jie visus įtikinės, kad tai, ką jie daro – normalu, kad tame nėra nieko blogo ir kad tas, kuris to nesupranta – atsilikęs žmogus ir pasaulinio progreso priešas.
Tokiems gudručiams Viešpats Dievas (motinėlė Gamta) netrukus suskambina antrą kartą. Prie nenormalaus lytinio potraukio prisideda psichinės ligos. Jeigu ir po to klanas spyriojasi ir kovoja prieš Dievą – pasigirsta trečias ir paskutinis skambutis, kuris pasireiškia įgimtais defektais, tokiais, kaip sausarankiškumas (Stalinas), arkliapėdiškumas (Gebelsas), zuikio lūpa, vilko nasrai, žvairumas ir taip toliau ir panašiai. Normaliomis, primityviomis sąlygomis tai garantuoja klano išnykimą nuo istorinės scenos per dvi-tris kartas. Na, kas, būdamas sveiko proto, panorės tuoktis su žvairaakiu sadistiniu lytiniu iškrypėliu?
Ir taip, degeneracija turi tris stadijas:
1. Lytiniai iškrypimai.
2. Psichinės ligos.
3. Įgimti defektai.
Pasižiūrėkite į bet kurio klano šeimos medį. Jeigu šeimos medis sveikas, jeigu jame daug naujų atšakų ir daug naujų, sveikų ūglių (sveikų vaikų) – prieš jus normalus ir sveikas klanas. Jeigu šeimos medis nyksta (daug bevaikių porų), jeigu yra daug mirštančių šakų (savižudybės, psichinės ligos, nenormalūs vaikai) – jūs matote klaną, kuris jau perėjo į auksinio saulėlydžio stadiją. Viskas, kas lieka padaryti, tai nustatyti, koks gi tai degeneratyvinis klanas – dievobaimingas arba nedievobaimingas. Tai padaryti gana lengva. Atidžiai pasižiūrėkite, ką tas klanas palaiko supančiame pasaulyje. Ar jis skleidžia dekadencijos nuodus mene, moksle, ar iš visų jėgų su tuo kovoja ir palaiko normalų meną, normalų mokslą ir normalią literatūrą.
Imkime ir “Šio pasaulio kunigaikštį” panagrinėkime detaliau. Pas mane ant stalo guli knyga, kurią parašė garsus psichiatras Bendžaminas Karpmanas, žydas, JAV sostinės Vašingtono pagrindinio beprotnamio vyriausiasis psichiatras. Ta rimta knyga vadinasi – “Seksualinis nusikaltėlis ir jo nusikaltimai. Ideologija, patologija ir psichodinamika”. Ta knyga – stora kaip Biblija. Bendžaminas Karpmanas knygoje detaliai aprašo valdžios Kompleksą. Jis rašo, kad valdžios Kompleksas – tai prislopintas sadizmas ir, kaip taisyklė, susijęs su homoseksualumu. Homoseksualumas būna latentinis ir prislopintas, aktyvus ir slaptas. Labai dažnai tokie žmonės elgiasi kaip dvilyčiai, t.y., miega kaip su moterimis, taip ir su vyrais.
Jeigu jūs patikrinsite visus didžiuosius veikėjus ir užkariautojus, kurie tvirtai įsikūrė istorijos vadovėliuose, tai pamatysite, kad visi jie turėjo aiškiai išreikštą valdžios Kompleksą. Tas pats Napoleonas – ryškiausias valdžios komplekso ir agresyvumo pavyzdys. Tuo pat metu jis buvo dvilytis, naudojosi savo tikru broliu ir savo seserimis. Taip kad, buvo visų galų meistras. Agresyvus ir garbėtroška karlikas.
O štai jums maža asmeninė iliustracija. 1954 metais aš gyvenau Miunchene ir dirbau psichologinio karo aparate. Reikalų valdytoju buvo Fiodoras Tarasovičius Lebedevas – pagyvenęs, 60-metis žmogus. Aš tada buvau COPE (Pokarinių Emigrantų Centrinio Susivienijimo) prezidentu ir užsiiminėjau tos organizacijos išoriniais ryšiais, o jis užsiiminėjo vidiniais reikalais. Iš esmės, jis vaikė žmones, kad jie geriau dirbtų. Tuo metu mane tai tenkino. Man pačiam buvo nemalonu vaikyti ir barti žmones, o jam tai labai patiko – pavaikyti, o kartais net ir pasityčioti...
Tai štai, kartą pas mus buvo eilinis darbinės grupės pasitarimas. Tas pasitarimas buvo su degtine, ir reikalų valdytojas Fiodoras Tarasyčius tą kartą padaugino. Man teko savo mašiną jį parvežti į namus. Privažiavome prie jo namų, o jis sėdi ir nelipa. Aš į jį pažvelgiau atidžiau, o jis sėdi ir verkia. “Fiodorai Tarasyčiau, kas atsitiko?” – klausiu jo, pamaniau, gal susirgo, gal širdies priepuolis? “Fiodorai Tarasyčiau, ko jūs verkiate?” – vėl klausiu, o jis man atsako – “Och, Grigorijau Petrovičiau, aš senas, o jūs jaunas, ir dar, jūsų valdžia!» Mane tai nustebino... “Fiodorai Tarasyčiau, kokia tokia valdžia?” – sakau jam – Mes su jumis labai gerai sutariame, aš jumis patenkintas, ir jūs manimi patenkintas...”. Bet senis dar labiau verkia: “Och, Grigorijau Petrovičiau, nieko jūs nesuprantate: juk valdžia – ji gi saldi...” Ir taip kartoja keletą kartų: “Nieko jūs, Grigorijau Petrovičiau, nesuprantate...”. Štai jums aiškiai išreikštas valdžios Kompleksas.
Nors aš tada buvau specialaus projekto viršininku ir savo darbą atlikau taip, kaip ir privalėjo atlikti bet kuris administratorius, bet to, kad valdžia buvo “saldi”, arba kažkas panašaus – man ir į galvą neateidavo! O žmogui, kuris turėjo valdžios Kompleksą, tai buvo ypatingai skausminga situacija. Jis dėl to tiesiog fiziškai kentėjo ir kankinosi. Jis labai norėjo, kad būtent JIS – būtų viršininku, o aš būčiau jo pavaldinys. Bet kuria kaina...
Vėliau išaiškėjo, kad Fiodoras Tarasovičius buvo senas pederastas, nors ir buvo vedęs. Buvo vedęs lesbietę. Kai dirbi su pagyvenusiais žmonėmis, ir jų atidžiau nestebi, viso to nepastebi. Bet vėliau, kai pradėjau analizuoti jo elgesį, tai prisiminiau, kad jam padauginus, visada išryškėdavo valdžios Kompleksas. Kiekvieną kartą, kai jis padaugindavo, surinkdavo mūsų bendradarbius ir juos išsijuosęs keikdavo. Juos žemino ir iš jų tyčiodavosi...
Sadistui juk visiškai nebūtina jus lupti bizūnu. Yra psichologinis sadizmas – pažeminti žmogų, jį įžeisti. Nuo to sadistas gauna ne ką mažesnį pasitenkinimą. Gyvenime jūs tikriausiai sutikote tokių žmonių, sadistų-biurokratų – nepatenkintų Napoleonų, ir jūs, tikriausiai, iki pat šiol laužote sau galvą – “Ir ko jie tada iš manęs tyčiodavosi? Ką aš jiems blogo padariau?”...
Štai Fiodoras Tarasovičius ir užsiiminėjo tuo beveik 40 metų. Normalus žmogus seniai būtų metęs tas šuniškas pareigas, bet jam aiškiai to reikėjo, pas jį buvo aiškiai išreikštas valdžios Kompleksas. Psichologinio karo specialistai tai pastebėjo ir pasodino į atitinkamas pareigas. Mane gi, tada paskyrė specialaus projekto viršininku, panašu, todėl, kad tuo metu tarp “pokarinių emigrantų” žmonių su dviem aukštaisiais išsilavinimais ir darbo patirtimi organizacinėse struktūrose, praktiškai nebuvo. Bet, didžiausiam mūsų vadovybės nusivylimui, valdžios Komplekso aš neturėjau, todėl, galų gale, aš tą kontorą mečiau ir išėjau dirbti pagal savo tiesioginę specialybę – inžinieriumi-elektriku į projektinį-konstruktorių biurą. Tai man suteikė galimybę tapti finansiškai nepriklausomu nuo honorarų už mano knygas ir, atitinkamai, turėjau visišką laisvę pasirenkant knygų temas. Juk po Berlyno Kremliaus, aš už sekančias knygas negavau nė kapeikos... Dažnai aš jas leisdavau už savo pinigus...
Aš jums pateikiau atvejį, įvykusį vieno specialaus psichologinio karo projekto lygmenyje, kad iš to galėtumėte lengviau suprasti, kokie žmonės ateiną į tikrą valdžią. Valdžios Kompleksą turėjo ne tik Napoleonas, Aleksandras Makedonietis ir Cezaris; pas mus buvo Ivanas Rūstusis ir Petras Pirmasis. Visi jie daugiau ar mažiau buvo dvilyčiais žmonėmis, apie ką padorioje visuomenėje lyg ir nepriimta kalbėti. Leninas, Hitleris, Čerčilis, Ruzveltas... Visiems jiems valdžios Kompleksas buvo pagrindinė varomoji jėga.
Paimkime kitą degeneratyvinį kompleksą, kuris aprašytas JAV pagrindinio beprotnamio vyriausiojo psichiatro knygoje. Tai – Šykštaus riterio Kompleksas. Daktaras Karpmanas aiškina, kad Šykštaus riterio Kompleksas susijęs su... impotencija ir, kad tas Kompleksas sukuria bankininkus ir panašaus tipo žmones, kurie gyvenime labiausiai mėgsta kaupti turtus. Kai kas gali paprieštarauti, kokia kvailystė, vargšų impotentų reikia gailėtis, kažkaip jiems padėti, o daktaras Karpmanas tvirtina, kad tas, iš pirmo žvilgsnio nekaltas Kompleksas daro bankininkus ir milijonierius, kurie dėl turtų kaupimo kuria partijas ir sąjungas, pasiruošę sukurstyti pasaulinius karus ir revoliucijas. Gal Bendžaminas Karpmanas buvo neteisus?
Ne, sąžiningas žydas, daktaras Karpmanas pasirodė esantis teisus. Geras pavyzdys – patys garsiausi pasaulyje bankininkai – Rotšildų klanas. Jeigu atidžiai paskaityti to klano istoriją, tai pasidarys visiškai aišku, kad Rotšildų šeimynėlė savo pasakiškus turtus susikrovė iš karų. Išplitę po visą Europą, jie duodavo stambias paskolas visoms kariaujančioms pusėms ir, organizuodami ir užtęsdami karus, žmonių kraujo sąskaita krovėsi turtus.
Apie Šykštaus riterio Kompleksą žinojo ir Fiodoras Michailovičius Dostojevskis. Romane “Lošėjas” jis labai garai aprašė tą kompleksą: žaisti kortomis, kad laimėti, praturtėti ir nors per tai ką nors pavergti. Tuo metu literatūroje buvo nepadoru naudoti žodį “impotencija”, bet pagal tai, kaip jis aprašo savo herojų, buvo aišku, kad tas buvo impotentu. Tarp kitko, tokį pat “azartinio lošėjo” kompleksą turėjo ir pats F. M. Dostojevskis. Jis visiškai rimtai norėjo pralobti žaisdamas ruletę, bet taip ir nepraturtėjo, o visą gyvenimą buvo prasiskolinęs, nes visus savo honorarus pralošdavo.
Kitas žinomas rašytojas, kuris gerai aprašė šį kompleksą, buvo Stefanas Cveigas. Vokiečių rašytojas, kultūringas ir tvarkingas žydas. Kai buvau jaunas, tai tiesiog žavėjausi jo novelėmis, bet, šiandiena, žiūrėdamas iš Aukštosios Sociologijos viršūnių, aiškiai matau, kad ten buvo daug psichopatologijos. Pavyzdžiui, vienoje novelėje jis aprašo jauną žmogų, kuris Monte-Karlo pastoviai lošė ir pralošdavo. Norėdama tą jauną žmogų išgydyti nuo liguisto kortų žaidimo potraukio, viena jauna moteris nutarė jį gydyti moteriška meile. Ji jau buvo pasiruošusi jam atsiduoti, bet pasirodė, kad jaunas žmogus – impotentas ir moteriška meilė jam nepadeda. Galų gale jis nusižudo...
Dabar į Aukštosios Sociologijos problemas pažvelkime teologijos ir filosofijos požiūriu.
Ant mano stalo guli dar viena įdomi knyga. Tai – šveicarų filosofo Deni de Ružmono traktatas “Šėtono dalis šiuolaikinėje visuomenėje”. Toje knygoje jis mums pateikia labai tikslias, paprastas ir net gražias filosofines “Šio pasaulio kunigaikščio” formules:
Apie ką jis mums bando pasakyti? Kas gi tai yra? Nepašvęstam pasirodys – kažkokia kvailystė, pasakos. Spyna be rakto. Bet, jeigu jūs paimsite auksinį Aukštosios Sociologijos raktelį, pagal kurią šėtonas – tai degeneracija, t.y. išsigimimas ir psichinės ligos, tai tada ta spyna gana lengvai atsirakina.
Ir taip, kodėl gi šėtonas linkęs susinaikinti?
Šiandiena, 1987 metais, Tarybų Sąjungoje vyksta viešumas ir persitvarkymas. “Naujame rusų žodyje” Niujorko žydų laikraštyje rusų kalba, rašo:
“...Šiandiena Maskvoje rengiami dideli susirinkimai, kurių metu salėje sėdi 2000 žmonių, ir žmonės iš tribūnų reikalauja tarybinės vyriausybės paaiškinti 30-jų metų Didžiojo Valymo priežastis, kai Stalino įsakymu buvo sunaikinta keletas milijonų žmonių, be to, didelė dalis Komunistų partijos. Ir jie, ypač vaikai stambių partiečių, tų, kurie buvo sušaudyti Didžiojo Valymo metu, reikalauja iš Gorbačiovo ir tarybinės vyriausybės paaiškinti: “Paaiškinkite mums, kame reikalas? kodėl Stalinas sušaudė visus leniniečius?”...”
O Gorbačiovas ir pats gerai nežino, kodėl.
Tam, kad rasti atsakymą į šį klausimą, būtina pažvelgti į specialųjį archyvą. Bet, studijuoti reikia ne TSKP CK archyvus, o knygas žydų klausimais, kurios kol kas dar egzistuoja ir iki pat šiol saugomos specialiame archyve, nors jau paskelbtas viešumas ir pertvarka.
Net laisvuose ir demokratiniuose vakaruose jūs tų knygų bibliotekose laisvai nerasite. Jos ir čia saugomos specialiuose archyvuose. Štai, prieš mane viena iš tokių knygų. A. S. Šmakovo knyga “Laisvė ir žydai”. 1906 metais ji buvo išleista Maskvoje. Atkreipkite dėmesį, ji buvo išleista tuoj pat po 1905 metų revoliucijos ir gana tikslai pasakoja apie tai, kas tuo metu vyko Rusijoje.
Ta knyga – labai įdomi, bet todėl, kad visos knygos pacituoti neįmanoma, tai aš jums pateiksiu tik pačias įdomiausiais vietas, kur psichiatrijos profesorius Sikorskis rašo apie “revoliucinę psichozę”. Psichiatrijos profesorius Sikorskis tiesiai sako, kad revoliucionieriai – tai psichiškai nesveiki žmonės, turintys griovimo kompleksą (sadizmas, valdžios kompleksas). Tą patį kartoja dar du psichiatrijos profesoriai: profesorius Rybakovas ir profesorius Kovalevskij.
Ir taip – trys psichiatrijos profesoriai jau 1906 metais tiesiai sako, kad į revoliuciją lindo psichiškai nenormalūs žmonės, kad revoliuciją darė psichiniai ligoniai. Kaip taisyklė, tie žmonės buvo labai energingi, labai aktyvūs. Pavyzdžiui, jūs visi per televizorių esate matę, kad tada, kai beprotnamyje bepročiai pradeda kelti riaušes, tai, kaip taisyklė, iš karto iškviečiami penki-šeši labai stiprūs sanitarai, kad juos nuramintų. Pas vieną kurį nors mažą psichą iš kažkur staiga atsiranda tokia fizinė jėga, kad visi penki-šeši stiprūs sanitarai sunkiai jį nulaiko ir vos-vos pasiseka tokiam tipui užvilkti tramdomuosius marškinius.
Tas pats vyksta ir intelektualiniame plane. Jeigu jūs su tokiu puspročiu pradėsite ginčytis, tai tokį nugalėti bus labai ir labai sunku. Tokiais psichais buvo Trockis, Leninas, Stalinas ir visi kiti revoliucionieriai. Štai apie tai rašė ir carinę vyriausybę perspėjo trys psichiatrijos profesoriai 1906 metais.
Žinoma, skaitytojas “iš gatvės” tokių dalykų nežino.
Net pats tos knygos autorius A. S. Šmakovas nepastebėjo tų trijų psichiatrijos profesorių tvirtinimų rimtumo. Šmakovui jau tada savo knygoje reikėjo tvirtinti ir tvirtinti, kad revoliucionieriai – tai psichopatai, psichiškai nenormalūs žmonės, ir su jais reikia elgtis kaip su pasiutusiais šunimis.
Tarp kitko, apie pasiutusius šunis. Didžiojo Valymo metu Valstybinis kaltintojas Višinskis kaltinamuosius tiesiai vadino pasiutusiais šunimis. Juk po revoliucijos tarybinę vyriausybę sudarė vieni revoliucionieriai. Tai valdžios Komplekso apsėsti žmonės, praktiškai visi jie buvo anarchistai ir nihilistai, ir jie kovos vienas prieš kitą tol, kol kažkas jų visų neiššaudys.
Aš manau, kad Stalinas tai puikiai žinojo ir GPU ir NKVD vadovybė tą problemą taip pat gerai žinojo. Tai ir buvo ta priežastis, kodėl Stalinas per 1935-1938 metų valymą įsakė sušaudyti keletą milijonų žmonių, tame tarpe ir beveik visą partinę vadovybę.
O dabar tų sušaudytų psichopatų vaikai, tokie, kaip rašytojas Rybakovas, neseniai išleidęs knygelę “Arbato vaikai”, pakėlė uodegą ir apsimeta, kad nesupranta, kame reikalas... Tarybinės vyriausybės vietoje, aš Rybakovui ir visiems kitiems, kurie per susirinkimus iš tribūnų atvirai reikalauja paaiškinti Didžiojo Valymo priežastis, pasakyčiau taip: – Jūsų tėtušį sušaudė todėl, kad jis buvo aršus revoliucionierius, psichopatas ir degeneratas, o, jeigu jis buvo degeneratas, ir jūs, gerasis pone – esate toks pat. Taip kad, sėskitės ir patylėkite...
Prieš keltą metų nuskambėjo Rojaus ir Žoržes Medvedevų byla. Tokia gera rusiška pavardė – Medvedevai. Bet jų tėtis buvo revoliucionierius ir stambus tarybinis funkcionierius, o jų mama buvo žydė. Broliai Medvedevai, nors ir turi gerą rusišką pavardę, Bet iš tikrųjų jie abu – pusiau žydai, o pagal Izraelio rabinų įstatymus – grynakraujiai žydai. Tėtušis Medvedevas Partijos XI suvažiavime reikalavo sustiprinti kovą su “baltaisiais”, reikalavo juos visus suvaryti į konclagerius ir sušaudyti... Žmogus jis buvo sadistiškas, žiaurus, na ir, galų gale, papuolė į Didįjį Valymą. Mamą taip pat išsiuntė į Sibirą. 20 metų. Jų vaikai, kaip ir priklauso, taip pat pasirodė psichopatais, pirmaisiais Tarybų Sąjungos disidentais. Vieną iš jų, galų gale, pasodino į beprotnamį, o kitą išmetė į užsienį, į Angliją.
Bet kas per keisti vardai tų disidentų-pirmeivių, tų apsigimusių riaušininkų? Rojus ir Žoržes. 20-siais metais kai kurie komunistai vietoje krikštynų kėlė spalines, kurių metu vaikams suteikdavo atitinkamus vardus. Žoržes buvo pavadintas Prancūzijos komunistų partijos ir komunistinio laikraščio “Jumanite” įkūrėjo Žoreso garbei. Bet tas prancūzų komunistas baigė blogai. Jis buvo prancūzų parlamento narys ir jį nušovė kažkoks kitas teroristas: kažko nepasidalino.
Rojus Medvedevas buvo pavadintas kito garsaus komunisto garbei, jeigu neklystu, iš Indijos. Taip kad, savo gyvenimą pradeda nuo idiotizmo ir baigia idiotizmu. Ir tokių žmonių buvo, yra ir bus.
Tęskime šėtono formulių analizę, kurias mums pateikia filosofas Deni de Ružmonas savo knygoje “Šėtono dalis šiuolaikinėje visuomenėje”.
Vėl gi, nepašvęstiesiems ta formulė – mažai suprantama bet, jeigu jūs patikrinsite stambiausių išdavysčių istorijas, tai pamatysite, kad, kaip taisyklė, ten įsipainioję vieni įvairiausių rūšių ir atspalvių homoseksualistai. Dabar aš jums nevardinsiu visų tų garsiųjų išdavysčių. Paprasčiausiai, suvedu rezultatus. Sekanti šėtono formulė, kurią pateikia Deni de Ružmonas:
Tai – savaime suprantama. Kaip taisyklė – niekas iš degeneratų jums neprisipažins, kad jis degeneratas, kad jis užsiima tuo, kas religijos ir įstatymo požiūriu vadinama sodomija.
Jeigu kas nors iš gerųjų degeneratų sąžiningai ir atvirai prisipažins, kad jis degeneratas ir pradės mums talkinti demaskuojant kitus degeneratus, padės pažaboti tą blogį – tai jis, pagal mūsų buhalteriją – jau beveik šventasis. Sekanti šėtono formulė:
Aš manau, kad ši formulė kažkokių papildomų paaiškinimų nereikalauja. Nuo savęs galiu pridėti, kad ne tik galima apsvaigti, bet ir supykins. Būdamas 20 metų, žinoma, jeigu jūs normalus žmogus, tai to viso degeneracinio pasaulio nepastebite, jus viso to nematote. Kaip mikrobų be mikroskopo... Bet, jeigu jūs išgyvenote beveik iki 80 metų, kaip aš, tada mane suprasite... Beveik visi nemalonumai, kurie buvo jūsų gyvenime, beveik visi jie bus susiję su šia formule. Kai jūs, jau atgaline data pradedate analizuoti tuos įvykius, tai net galva ima svaigti, ir jus lengvai supykins.
* – Grigorijau Petrovičiau! Perskaitę jūsų knygas kai kurie žmonės sako, kad šėtoniški reikalai tokie purvini, šlykštūs ir atgrasūs, kad normaliems žmonėms geriau tų temų nenagrinėti. Geriau į visa tai spjauti, įkišti “galvą į smėlį ir ramiai gyventi...
– Taip, bet tada jūs labai dažnai nudegsite, ir ne šiaip sau nudegsite... Turėsite daug nemalonumų kaip asmeniniame gyvenime, taip ir visuomeniniame. Taip kad – rinkitės patys, kas geriau: gyventi aklai arba žinoti visus tuos nemalonius dalykus. Be to, ir savo vaikų gyvenimus galima sugadinti... Sekanti šėtono formulė:
Mes apie tai jau kalbėjome. Valdžios kompleksas, vado kompleksas, draugo Lenino latentinio homoseksualumo kompleksas. Apie tą patį kalbėjo ir pagrindinio beprotnamio Vašingtone vyriausiasis psichiatras daktaras Karpmanas. Sekanti labai įdomi formulė:
Atrodo keistai, ar ne? Kas gi tai yra? Aš jums tą formulę tuojau iššifruosiu. Imkime ir išanalizuokime tas partijas, kurios įvykdė “rusų” revoliuciją 1917 metais: menševikų, bolševikų ir eserų. Visos tos trys partijos daugiausiai buvo sudarytos iš degeneratų. Stebėtis čia nėra ko. Degeneratai visada buriasi. Jie visada veikia gaujomis, kaip kriminaliniai nusikaltėliai, kuriuos vienija gaujos vadas-atamanas. Normalūs žmonės, paprastai, gaujų nekuria, o gyvena kiekvienas sau. Jie gyvena kaip išskėsti rankos pirštai. Štai ir gaunasi, kad jie išskėstais pirštais kovoja prieš kumštį. Pavyzdžiui, – daugiamilijoninis Niujorko priemiestis – Bruklinas, vienu metu jį terorizavo nedidelė italų mafijozų-degeneratų gauja. Kol neatsirado sveikų jėgų FTB ir nepadarė galą tai betvarkei. Be to, nereikia pamiršti, kad tarp revoliucinių partijų, virš pusės narių buvo degeneratai su aiškiai išreikštais griovimo kompleksais, t.y., draugo Trockio “profesionalūs revoliucionieriai”...
* – Grigorijau Petrovičiau! Gaunasi, kad Inkvizicijos laikais, karingosios krikščionybės pakilimo laikais, degeneratų turėjo būti mažiau, nes tuo metu krikščionybė ne tik pamokslavo, bet ir vedė politiką izoliuojant ir naikinant bionegatyvą. Bet prieš 200 metų ta profilaktika baigėsi, Inkvizicija nutraukė savo darbą ir, nuo to laiko, tie bionegatyvai dauginasi praktiškai be jokios kontrolės ir apribojimų.
– Taip, visiškai teisingai. Inkvizicija, kuri buvo sudaryta vien tik iš vienuolių domininkonų ir pranciškonų tarpo, užsiiminėjo būtent bionegatyvo profilaktika. Todėl, kol buvo Inkvizicija, revoliucijų ir karų buvo mažiau, negu būtų buvę tuo atveju, jeigu nebūtų buvusios inkvizicijos. Bet, kai tik Inkvizicija nutraukė savo darbą, kai tik Paryžiaus Grevo aikštėje sudegino paskutinį šlykštų degeneratą-pederastą, kai tik paleido jau beveik bedantę Inkviziciją, tai po keleto metų kilo Didžioji prancūzų revoliucija. Mums Didžioji prancūzų revoliucija – tai simbolis, legenda, bet tuo metu tai buvo kraupi realybė, tai buvo neišpasakytai kruvini įvykiai. Tada po giljotinos peiliu buvo sunaikinta virš milijono žmonių ir tai tuo metu, kai Prancūzijoje gyveno 25 milijonai žmonių. Jeigu atidžiai patikrinti visus Prancūzų revoliucijos vadus, tai pasirodys, kad jie buvo ne tik degeneratai, bet ir partiniai, t.y., jie priklausė masonams. Masonystė – tai degeneratų partija.
* – Grigorijau Petrovičiau, gaunasi, kad persitvarkymo laikotarpiu Rusijai reikėtų grįžti prie senų gerų Inkvizicijos laikų. Užsiimti viso to bionegatyvo profilaktika ir apribojimu. Bet to kol kas nevyksta. Atrodo, kad viskas vyksta atvirkščiai. Vyksta jungimasis tų jėgų, kurios pražudė Prancūziją ir pražudė Rusiją. Ir visa tai vyksta po viešumo ir persitvarkymo vėliava. Kas tai – kažkokia didelė klaida?! Nesusipratimas?!
– Aš manau, kad taip. Žmonės, kurie šiandiena yra Rusijos valdžioje, paprasčiausiai, nežino Aukštosios Sociologijos. Juk mūsų laikais niekas negrįš prie Inkvizicijos ir nedegins bionegatyvių žmonių, be to, ir nereikia to daryti. Dievas ne jėgoje, o tiesoje.
Todėl – pirmoji Aukštosios Sociologijos rekomendacija – užvesti visų degeneratyvių šeimų apskaitą. Nėra ko jiems apiplėšinėti sveikus žmones dėl savo pederastinių pramogų. Juk kiekvienas ŽIV nešiotojas prieš numirdamas iš sveikatos apsaugos sistemos išpumpuoja virš 150 tūkstančių dolerių!
Antroji rekomendacija – nuimti juridinę atsakomybę nuo degeneratyvių šeimų vaikų dėl jų tėvų veiksmų ir atvirkščiai. Skola – ne rona, neužgyja. Tegul praeina visą Aukštosios Sociologijos kursą ir vėliau šeimos rate išsiaiškina – kas kam ir ką skolingas...
Štai tada abi pusės ir supras, kad šeimoje reikalingas krikščioniškas auklėjimas ir Kristaus pripažinimas, kuris tikrai yra aukščiausias moralinis autoritetas. Juk, jeigu šeima išauklės “nekrikštą”, tada jie pažins visą savo klaidos pražūtingumą. Pirmiausiai, jie patirs savo kailiu – ką tokį paleido į pasaulį.
Jeigu Kristus būtų šeimoje – viskas susitvarkytų taikiai, krikščioniškai. Jeigu Kristaus šeimoje nėra... na, ką gi, kaip sakoma, už ką kovojome – tą ir gavome. Ir teisingai gaunasi – pirmiausiai patys tuos rezultatus išbando. Nes, jeigu vaisius savo tėvų nepasigailės, tai ko jie iš viso šiame pasaulyje gailėsis?
Tiesa, reikia įvertinti tai, kad daugelis tėvų-išsigimėlių, viso to nežinojo...
Masines informavimo priemones užgrobę šlykštieji degeneratai blokuoja tą juos demaskuojančią ir mirtinai jų pasaulinio viešpatavimo planams pavojingą informaciją. Todėl, susipažinę su Aukštąja Sociologija, visi tie gimdytojai pasijus apgauti ir išduoti degeneratų propagandos, ir aš juos net labai gerai suprantu.
Mes kviečiame visus sąžiningus ir gerus išsigimėlius, visus masinių informacijos priemonių apgautus ir apkvailintus, stoti petys prie peties su normaliais žmonėmis ir visam pasauliui visu balsu pasakyti – gana mus kvailinti, gana bėdų ir kančių!!!
Šlykštieji degeneratai – lauk iš masinių informavimo priemonių, lauk iš švietimo sistemos, lauk iš meno sričių!!!
Pirmoji naujosios eros kregždutė, pirmoji kregždutė po 300 metų krikščioniškosios kultūros puvimo ir gedimo pabaigos, pirmasis indikatorius to, kad, pagaliau, atsirado mūsų vyriausybė – privalo būti nedelsiant ir besąlygiškai paskelbta visiems gyventojų sluoksniams, per visas masines informavimo priemones apie pavojus, kuriuos kelia šlykštieji degeneratai.
Visi tie “patriotai”, kurie apeina šį gyvenimiškai svarbų klausimą ir koncentruoja savo dėmesį į ekonominius klausimus, man primena vargšus-daktarus (o gal būt ir užsimaskavusius šlykščiuosius degeneratus), kurie rimtais veidais valandų valandas svarsto eilinę problemą, vietoje to, kad išsiaiškintų mikrobo prigimtį arba virusą, kuris sukelia ligas, ir skubiai, kol dar nevėlu, išrašytų reikiamus vaistus.
Na, ir, trečia, visus šlykščiuosius degeneratus, paprasčiausiai, galima išvaryti už šalies sienų: Baudžiamajame kodekse įvesti naują straipsnį – ostrakizmą, kas graikiškai reiškia – išvarymą. Oficialus ir legalus bionegatyvo išvarymas iš šalies. Senovės Graikijoje, pačiu griežčiausiu nuosprendžiu, po mirties bausmės, buvo ostrakizmas, t.y., išvarymas iš tėvynės. Ir, štai, šiandiena Baudžiamajame kodekse įvestų tą naują bausmės formą. Vietoje Inkvizicijos laužų.
* – Bet, išvarymas, kur?
– Kaip kur? Žinoma, į Ameriką!
* – Bet juk tai bus neteisinga Amerikos normalių žmonių atžvilgiu. Juk visų šalių normalūs žmonės taip pat privalo jungtis ir padėti vienas kitam. Nuodų perpumpavimas iš vienos rankos į kitą pacientui nepadės... Gal jau geriau juos kur nors į negyvenamą salą, arba į Izraelį? Nors, taip pat – arabų skriausti nesinori. Štai kur velniška problema...
– Taip. Jeigu kalbėti apie kokį nors lenktyniavimą su JAV, apie psichologinį karą, kurį JAV vyriausybė kariauja prieš TSRS nuo 1945 metų iki pat šių dienų, tai tenka rinktis ne tarp blogo ir gero, o tarp didelio blogio ir mažesnio blogio, bet tai, vis dėl to geriau, negu atominis karas...
* – Bet Amerika turi patį aukščiausią karinį potencialą pasaulyje. Jeigu degeneratyvinių nuodų kiekis Amerikoje bus didinamas, tai bionegatyvas su griovimo ir susinaikinimo kompleksu, paprasčiausiai, tą mygtuką gali nuspausti...
– Mygtuką jie vargu ar nuspaus, bet kiaulysčių, žinoma, prikrės. Bionegatyvūs žmonės kiaulystes daro ne tik Rusijoje, jie tai daro bet kurioje šalyje, kurioje jie yra, tai – savotiški biologiniai nuodai. Šiandiena Amerika juos myli. Bet kuriuo atvejų, juos myli amerikiečių spauda. Žmogaus teisės... Gerai. Prašau. Mes jums pritarsime ir visas šiukšles siųsime jums. Anksčiau JŪS – džiaugėtės, matote, jie spaudžia, o mes, jų reikalavimu, kai ką išleidžiate. O dabar mes – džiaugiamės. Mes jų neišleidžiame pagal jų spaudimą, mes PATYS jų atsikratome, išmetame kaip atliekas, kaip biologinius nuodus!
Šiandiena tarybinėje spaudoje pasirodė geras terminas – atskalūnai. Bet vien tik “atskalūnai” – to nepakanka. Reikia kodekse įvesti terminą – “visuomenės atliekos”, “gėdingai išvaryti, kaip bionegatyvūs elementai”. Tas bionegatyvus elementas – dauginasi ir, kuo daugiau tų nuodų bus sveikame nacijos kūne, tuo greičiau nacija susirgs ir be Inkvizicijos gali žūti. O jeigu Amerika juos visus myli – prašau, jūsų visus numylėtinius mes jums patiems ir pamėtėsime. Bet išmesime ne todėl, kad jūs mus spaudžiate ir iškilmingai, kaip didvyrius juos priimate, o PATYS išmesime su įspaudu pase, kad tai – bionegatyvas, kad tai – psichiškai nesveiki degeneratai.
* – Grigorijau Petrovičiau, Platonas savo darbe “Respublika” įdomiai pastebėjo, kad revoliucija, kaip taisyklė, prasideda nuo anarchijos poezijoje ir muzikoje. Platonas tvirtino, kad būtent šiose dviejose srityse valstybė privalo akylai stebėti bionegatyvius žmones, kitaip anarchija peršoks į teisėtvarkos sferą ir pradės ardyti visas kitas valstybės struktūras. Panašu į tai, kad Rusija savanoriškai renkasi savižudžių kelią, literatūrą ir muziką atiduoda į išsigimėlių rankas. Kaip tai paaiškinti?
– Esmė tame, kad kairysis sparnas beveik kiekvienos šalies literatūroje, kaip taisyklė, stipresnis už dešinįjį sparną. Kodėl taip vyksta? Todėl, kad jie visada organizuotesni, jie pažįsta vienas kitą, ir palaiko tarpusavio ryšius. Štai jums mažas asmeninis pavyzdys. 1958 metais buvo skandalas su poetu ir rašytoju Pasternaku dėl jo romano “Daktaras Živago”. Jo palaikymui Niujorke tada organizavo specialius susirinkimus, apie tai rėkė ir triukšmavo visose masinės informacijos priemonėse. “Naujame rusų žodyje” net buvo atspausdintas kreipimasis į visą rusų emigraciją. Aš tada taip pat nutariau nueiti į tokį susirinkimą ir pasižiūrėti, kas ten bus.
Pirmiausiai, kas mane nustebino – susirinkimas Pasternako palaikymui vyko didelėje masonų salėje! Su masoniškais simboliais ir masoniška architektūra. Salė 500 žmonių, o atėjo – apie 300. Daugiausiai emigrantai – senukai ir senutės. Kas gi sėdi prezidiume? Romanas Gulis, Vera Aleksandrova, ir mano senas draugužis – Vanka Elaginas.
Kas gi tas Romanas Gulis? Senas eseras, bombistas, žinomas masonas, “Naujojo žurnalo” redaktorius, kurį įkūrė žydai, ir tas žurnalas buvo visu 100% masoniškas. Taip kad, tam susirinkimui vadovauja – Romanas Gulis. Lyg ir rusų rašytojas, o iš tikrųjų – pederastas ir masonas.
Šalia pederasto Romano, prezidiume sėdi Vera Aleksandrova. Taip pat, lyg ir rusė, ir net šventiko duktė, bet, tuo pat metu, ji buvo arši revoliucionierė ir sena menševikė. Viena iš trijų kursisčių, kurios dar iki revoliucijos mėtė bombas į carinės vyriausybės atstovus. Tokia maža sterva su kasytėmis. Be to, ji buvo raiša ir kuprota. Įdomu dar ir tai, kad ištekėjusi buvo už žydo Solomono Švarco...
* – Taigi – visi bionegatyvaus žmogaus požymiai.
– Be jokių abejonių. Man čia nepatogu jums atviru tekstu rašyti, kad Solomonas buvo žydas-pederastas, vedęs minetininkę Verą ir naudojantis tą šventiko dukterį per burną ir per užpakalį. Matote, iš karto gaunasi neliteratūriškai. Štai tas ir trukdo pateikti medžiagą Aukštojoje Sociologijoje. Sunku vadinti reiškinius tikraisiais vardais. Štai, pasakiau jums, kaip buvo iš tikrųjų, ir iš karto gavosi kažkaip negerai, neliteratūriškai gavosi...
Ir taip, antrasis prezidiumo narys buvo šventiko duktė, užsitarnavusi revoliucionierė, raišakojė ir kuprė, kuriomis, tarp kitko, knibžda Dostojevskio romanai, aiški degeneratė, žydo-pederasto ir užsitarnavusio revoliucionieriaus, permanentinio profesionalaus revoliucionieriaus Solomono Švarco žmona. Užtat, atvirai sakant, ją ir paskyrė Čechoviško leidinio vyriausiąja redaktore...
Trečiasis prezidiumo narys buvo Vanka Elaginas. Emigrantų poetas, kurį aš pažinojau gana gerai. Mes dažnai mano bute suruošdavome vakarėlius. Keletas jaunų žmonių, keletas jaunų panelių... Ir kiekvieną kartą, kai Vanka prisigerdavo, jis pradėdavo visu balsu šaukti: Ech, mėgstu aš moteris palaižyti!
* – Vėl – neliteratūriškai gaunasi...
– Štai matote, labai sunku apie tai pasakoti. Aš jums kalbu apie faktus, apie žmogų, kurį asmeniškai jau daug metų pažinojau. Juk jis taip šaukė ne kam nors kitam, o Natašai Kušnir, į kurią tada buvo beprotiškai įsimylėjęs...
* – Ir visi tie žmonės gynė Pasternaką?
– Taip, tai jo, taip sakant, leib-gvardija. Tai štai – Vanka Elaginas, pusiau žydas ir Nataša Kušnyr, taip pat pusiau žydė. Ir štai, pagal tokias replikas, pagal atsakomuosius žvilgsnius, jie vienas kitą atpažįsta.
* – Ir tas žmogus sėdi susirinkimo prezidiume, kuris skirtas Pasternako palaikymui!
– Taip. Absurdas, kvailystė, anekdotas, necenzūriniai dalykai... ir, tuo pat metu, tą pusiau žydą-pederastą “Naujas rusų žodis” garbina kaip geriausią emigracijos poetą.
* – Bet, šiuo metu geriausiu poetu skaitomas Josifas Brodskis.
– Taip, dabar Brodskis. Vanka jau miręs... Tarp kitko, merdėjo jis ilgai ir kankinančiai. Jam buvo vėžys. Štai jums tie, kurie gynė Pasternaką.
* – O dabar dekoracija pasikeitė. Dabar jau Jevtušenko Brodskį gina...
– Taip. Ir Jevtušenko, vėl gi, turintis žydiško kraujo, buvo vedęs tris žmonas. Bionegatyvas. Arba dar vienas kairysis berniukas – Robertas Roždestvenskis, pagal pavardę iš karto matome, kad jis buvo iš šventikų giminės, o vedęs Robertas žydę. Arba dar vienas kairysis – Voznesenskis. Sprendžiant iš pavardės – jis taip pat kilęs iš šventikų, vedęs, kaip ir priklauso, žydę – Zoją Boguslavskają. Pastebėkite, nors Zoja ir žydė, bet jos pavardė taip pat sako, kad ji kilusi iš šventikų giminės. O dabar prisiminkite Verą Aleksandrovą iš prezidiumo – taip pat šventiko duktė, kuri ištekėjusi už žydo Solomono.
Kur nespjausi – visur vienas ir tas pats. Jeigu jūs matote kokį nors vieną keistą dalyką – tai, galima sakyti, kad tai atsitiktinumas. Bet, jeigu pastebite du, tris, keturis, penkis atsitiktinius dalykus – tai jau dėsningumas. Analizuojant tuos dėsningumus, jūs galite išryškinti kai kuriuos Aukštosios Sociologijos dėsningumus ir priklausomybes.
Štai tokie žmonės ir reikalauja Pasternako reabilitacijos...
Kai buvo skandalas su “Daktaru Živago”, arba, kaip aš tą knygą vadinu – “Daktaru Mertviago”, tai rašytojų Sąjungos vadovas Aleksejus Surkovas tiesiai ir viešai Pasternaką įvardijo kaip alkoholiką ir pederastą. Kai Pasternako neišleido į kongresą Italijoje ir, kai vakarų žurnalistai pradėjo Surkovo klausinėti, tai jis tiesiai pareiškė, kad mes, t.y., tarybų valdžia, kai kurių “neišleidžiame į užsienį todėl, kad norime išvengti skandalų su alkoholikais ir pederastais, tame tarpe, tai liečia ir Pasternaką”.
Tai spausdino visi Italijos laikraščiai, visa vakarų spauda, įskaitant žydišką “Naują rusų žodį” Niujorke. Apie tą patį rašė žydas Železniovas (pseudonimu Argus). Tarp kitko, jis buvo kuprius, niekada nebuvo vedęs ir vaikų neturėjo.
* – Dabar tarpininkauja ne tik dėl Pasternako, ruošiasi išleisti Bulgakovo “Meistrą ir Margaritą”. Pirmasis šios knygos variantas buvo pavadintas “Evangelija pagal Šėtoną”.
– Taip, viskas labai supainiota. Čia reikia būti labai atsargiam. Mano manymu, romanas “Meistras ir Margarita” daug geresnis už Pasternako romaną “Daktaras Živago”. Bulgakovo tėvas buvo aukštosios dvasinės akademijos Kijeve profesoriumi ir, atrodo, sugebėjo sūnui perduoti krikščionišką požiūrį į žmones. Jeigu kalbėti apie grynai literatūrinį talentą, tai, mano manymu, jis buvo daug talentingesnis ir, svarbiausiai, daug sąžiningesnis už Pasternaką. Jeigu mes palyginsime tas dvi knygas: “Daktaras Živago” ir “Meistras ir Margarita”, tai aš pasakyčiau, kad “Daktaras Mertviago” – antikrikščioniška knyga, melaginga ir net, kai kuria prasme, niekšiška. Pasternakas ima daktarą Živago, kuris yra paprastas niekšas, ir jį pateikia skaitytojams kaip teigiamą herojų. Lyginant su tuo, “Meistras ir Margarita” kaip romanas, kaip filosofinė knyga, daug sąžiningesnė, ir tuo krikščioniška Bulgakovo siela laimi prieš žydišką Pasternako sielą.
Štai jums dar vienas įdomus, bet mažai žinomas faktas, apie kurį Vakaruose ir Tarybų Sąjungoje nutyli: “Daktaro Živago” manuskriptą į Vakarus iš Maskvos išvežė italų leidėjas-milijonierius, kuris tuo pat metu buvo komunistu-trockistu ir vėliau žuvo susprogęs ant nuosavo dinamito. Jis norėjo sutrukdyti italų Komunistų partijos suvažiavimui ir bandė pakišti maišą dinamito, bet pats išlėkė į orą. Tą milijonierių-komunistą vadino Feltrinelli...
* – Grigorijau Petrovičiau, Tarybų Sąjungoje šiandiena pradėjo leisti Berdiajevą, kurį Vakaruose laiko geriausiu XX amžiaus rusų filosofu...
– Taip. Tai mūsų disidentų numylėtinis. Bet, filosofas Berdiajev-Berdičevskij visą laiką operuoja terminu “Šėtono ir Antikristo Sąjunga”. Kas gi tai yra? Tai – mišrios santuokos tarp žydų ir degeneratų iš supančios aplinkos. Šią temą Berdiajevas labai gerai žinojo, nes pats buvo vedęs žydę ir praktiškai išstudijavo, kas gi tai yra ta Šėtono ir Antikristo sąjunga.
* – Gaunasi, kad Šėtono ir Antikristo Sąjunga – tai dviejų bionegatyvių žmonių sąjunga, pirminė Hominterno ląstelė, taip sakant... Jūs jau sakėte, kad, kaip savo laiku egzistavo Kominternas, taip šiuo metu egzistuoja Hominternas – bionegatyvių žmonių organizacija, daugelis iš kurių yra kraujomaišoje su žydais.
– Taip, dešiniojoje vakarų spaudoje tiesiai rašo, kad šiuo metu vietoje Kominterno atsirado Hominternas. Visiškai teisingai. Bet, tęskime apie Berdiajevą-Berdičevskį. Ir taip – vaikų jis neturėjo, ir su savo žmona žyde jis gyveno, daugiau ar mažiau, taikiai. Emigracijoje apie jį pasakoja tokį atsitikimą: dar iki revoliucijos pas jį atėjo kažkokia gerbėja, skambina į duris, išeina Berdiajevas, bet, tuo metu jis staiga išsižioja ir stipriai iškiša liežuvį... Gerbėja persigandusi pabėga ir vėliau visiems pasakoja, kad ji užėjo pas Berdiajevą, o vietoje jo pamatė skenduolį su nukarusiu liežuviu... Pasirodo, Berdiajevas kentėjo dėl baisių burnos traukulių, kurių metu jam iš burnos išvirsdavo liežuvis.
Taip pat pasakoja, kad, kai Berdiajevas Paryžiuje mirė, tai ilgai negalėjo uždaryti karsto dangčio, nes prieš pat mirtį jam buvo traukuliai ir liežuvis išvirto tiek, kad net karsto dangtis neužsidarė. Žinoma, tai labai perdėta, bet, todėl, kad Berdiajevas visą gyvenimą užsiiminėjo filosofinėmis melagystėmis, tai liaudis ir nusprendė, kad Dievas jį nubaudė burnos traukuliais. Juk Berdiajevas buvo vienas iš didžiausių melagių rusų filosofijoje. Aš atidžiai stebėjau Berdiajevą ir jo rašymą, ir nutariau, kad didesnio niekšo rusų filosofijoje bus labai sunku rasti.
* – 20-siais metais, kai iš Rusijos varė tą masoninę inteligentiją, pagal mane, pradėjo nuo berdiajevininkų. Laikraštis “Rul” Vokietijoje tada spausdino sąrašus...
– Taip. Tie žmonės, būdami permanentiniais revoliucionieriais (pagal Trockį), arba profesionaliais revoliucionieriais (pagal Leniną), visada terš toje šalyje, kurioje jie tuo metu gyvens. Todėl bolševikai ir nusprendė juos išvaryti į užsienį, kad jie terštų tose šalyse, į kurias jie išvažiuos.
* – Taip. Nesušaudė ir net apmokėjo kelionę ir bagažą...
– Na, pirmiausiai, jeigu juos būtų sušaudę, tai vakarų masonai būtų pakėlę neišpasakytą triukšmą, o antra, Leninas skaitė, kad jie, vis dėl to, padėjo padaryti revoliuciją ir ateiti į valdžią. Bet jis taip pat gerai žinojo, kad po revoliucijos jie ir toliau maištaus ir vėl bandys daryti eilinę revoliuciją. Štai jis ir nusprendė visą masoniškos inteligentijos viršūnėlę išmesti į Vakarus. Apie 300 žmonių. Tarp kitko, jie visi, skirtingai nuo baltagvardiečių karininkų, Vakaruose padarė neblogą karjerą...
Aš jau kalbėjau apie Verą Aleksandrovą, tą madam Švarc, tai štai – jie abu, ir vyras, ir žmona, buvo tarp tų 300 žmonių, kuriuos kartu su Berdiajevu išmetė į Vakarus. Pasižiūrėkime į dar keletą žmonių iš tos grupės, kuriuos aš pats asmeniškai pažinojau.
Garsus menševikas-revoliucionierius Borisas Nikolajevskij. Jį dar vadino “Gorila iš Niujorko”. Kažkada aš buvau žurnalo “Satyrikon” redkolegijos sudėtyje, kur spausdindavo Boriso Nikolajevskio piešinius. Iš tikrųjų jis buvo didžiulio ūgio žmogus, bet balsas jo buvo bobiškas. Jis kalbėjo plonu moterišku balseliu. Visi žinojo, kad jis – pederastas. Tada jis dar nebuvo vedęs ir tik prieš pat mirtį, kai turėjo apie 80 metų, vedė. Visą gyvenimą jis buvo pederastu, revoliucionieriumi ir Karlo Markso, Engelso ir Lenino Instituto direktoriumi Maskvoje. Borisas Nikolajevskij vedė, kaip ir priklauso pederastams, seną žydę.
Semionas Frankas. Jis buvo vienas iš Berdiajevo pasekėjų. Žydas. Aš asmeniškai jo nebuvau sutikęs, bet gerai pažinojau jo sūnų – Viktorą Franką, kuris ilgus metus dirbo Bi-Bi-Si sistemoje Anglijoje, o vėliau perėjo dirbti į Miuncheną. Visi žinojo, kad jis – atviras pederastas, o tai rodo, kad ir jo tėvas, filosofas Semionas Frankas, taip pat buvo pederastas. Viktoras Frankas visada šalia savęs turėdavo berniukų ir net mokėjo jiems stipendiją.
Štai iš ko susidėjo revoliucinė 300 žmonių gvardija, kurią išmetė iš Tarybų Sąjungos 22-siais metais.
Iš tokios pat gvardijos susidėjo ir psichologinio karo specialusis projektas pavadinimu “Laisvės radijo stotis”. Juk “jie” – taip pat ne kvailiai, “Jie” gerai žinojo rusų revoliucijos istoriją, “jie” žinojo, kad bet kuri revoliucija, ir prancūzų, ir tarybinė, susideda iš įvairiausių psichopatų, turinčių griovimo ir susinaikinimo kompleksą – štai ir pririnko tokių darbui propagandos aparate. Teoriškai – visiškai teisingai ir moksliniu požiūriu – nepaprieštarausi. Bet čia yra vienas mažas “bet”. Aš manau, kad apie tai puikiai žinojo ir KGB. O jeigu tą dalyką gerai žinoti, tai atsiveria masė įvairiausių galimybių. Tuos žmones ypatingai lengva šantažuoti... Bet kuriuo atveju, aš manau, kad ČŽV nepasitikėjo nė vienu žmogumi iš “Laisvės” radijo ir “Amerikos Balso” personalo. Bet kuris iš jų galėjo būti dvigubu agentu ir visiškai įmanoma, kad ČŽV juos maitino, o KGB melžė...
* – Grigorijau Petrovičiau, o kaip jūs žiūrite į tai, kad Tarybų Sąjungoje leidžia Nabokovo “Lolitą”?
– Garsus poetas Aleksandras Blokas šėtoną tiesiai vadino dvilyčiu. Kas tai yra dvilytis? Šizofrenikas. Asmenybės susidvejinimas, šizofrenija – viena iš labiausiai paplitusių psichinių ligų. Tas pats ir su Nabokovo “Lolita”. Aš tą knygą skaičiau. Nabokovas, kaip literatas, žmogus talentingas, bet, ta knygelė – be jokių abejonių, yra pornografija. Bet toje knygelėje jis taip apspjaudė Ameriką, taip sakant, savo antrąją tėvynę, kad toliau nebėra kur. Jeigu šiandiena “Lolitą” išleisti Tarybų Sąjungoje, tai būtinai reikėtų įdėti mažą įžanginį žodį, užtektų vieno puslapio, pavyzdžiui, tokį: “Žinoma, Nabokovas buvo degeneratas, bet mums jis padarė didelę paslaugą, Amerikos degeneratyvumą parodė taip talentingai, kad mums ta knygelė net naudinga”. Tik reikia būtinai pabrėžti, kad Nabokovas buvo degeneratu, tarp kitko, jis buvo vedęs žydę. Vėl gi, matome tą pačią Šėtono ir Antikristo sąjungą, apie kurią kalbėjo Berdiajevas. Nabokovas – tai ne smulkmena. Jo tėvas iki revoliucijos turėjo didelę įtaką dvare ir pastoviai teršė ir krėtė šunybes, o jo sūnelis – vedė žydę ir rašė įvairiausius painius dalykus. “Lolita” – toks pat šlamštas, kaip ir daugelis kitų jo kūrinių. Žinoma, ji įdomi tik bionegatyvui, gydytojams-psichologams ir, kaip vadovėlis, KGB tardytojams.
* – O nemanote, Grigorijau Petrovičiau, kad laikas atgaivinti diagnozę, kurią amžiaus pradžioje taikė psichiatrai Paryžiuje? Moralinis pamišimas, kaip pirmoji šizofrenijos stadija?
– Taip. Moralinis pamišimas – tai toks reiškinys, kai žmogus maišo gėrio ir blogio kategorijas. Tai – pirmas žingsnis link didelių nusikaltimų. Čia taip pat pastebimas ryšys tarp sadizmo ir mazochizmo. Žmogus “iš gatvės” viso to negali suprasti. Mazochisto formulė: mazochistas savo laimės ieško nelaimėje. Jeigu jums pakliuvo žmona-mazochistė, ji bus labai gera, bet viskas baigsis blogai, nes tokia žmona savo laimės ieškos nelaimėje.
* – Iš šalies atrodys, kad ji – normalus žmogus?
– Taip, iš šalies atrodys, kad ji – normalus ir geras žmogus.
* – Tiesa, iš mazochistų gali gautis šventi asketai, kurie visą laiką save alina. Normaliam žmogui visa tai sunku suprasti...
– Taip, mazochistui daug lengviau ištverti izoliuotam, negu normaliems žmonėms, bet, kad taptum tikru šventuoju, dar reikia turėti ir Šventąją Dvasią... Kaip sakė šventasis Serafimas Sarovskij – Šventosios Dvasios tobulinimas privalo tapti pagrindiniu žmogaus tikslu. To nedarydami, visi tie sadistai-mazochistai eis į revoliuciją. Pirmiausiai, į revoliuciją lįs sadistai su griovimo kompleksu, visi tie anarchistai-nihilistai, o jų homoseksualūs partneriai, kaip taisyklė, susinaikinimo kompleksą turintys mazochistai, darys viską, kad juos sušaudytų arba ištremtų į Sibirą. O normalūs žmonės į visa tai žiūrės ir nieko nesupras...
Grįžkime prie mūsų filosofo Deni de Ružmono. Jis pateikia dar vieną gražią formulę. Man ji labai patinka, kaip literatūriniu požiūriu, taip ir filosofiniu:
Graži formulė. O viso to, vėl gi, šaknys eina iš sadizmo ir mazochizmo. Homoseksualus žmogus ne tik kad nesugeba mylėti, jis nemėgsta ir normalių žmonių, kurie gali normaliai mylėti. Jis normaliems žmonėms pastoviai krės šunybes. Ir visa tai, žinoma, jūs lengvai pastebėsite tarp savo draugų ir pažįstamų...
Naujajame Testamente tiesiai sakoma: “Dievas – tai Meilė. Ir mylintis visada yra su Dievu, ir Dievas yra su juo” (Pirmasis Jono laiškas, 4.16).
Taip pat – labai graži formulė. Abi gražios, bet šiek tiek užmaskuotos, jos pastoviai bus jūsų gyvenime.
Šėtono advokatai man tuojau pat prieštaraus: “Normalūs žmonės myli taip: Vyrai – moteris ir moterys – vyrus, bet juk ir homoseksualūs žmonės taip pat myli – vyrai vyrus ir moterys moteris. Argi tai ne meilė?”
E-e, ne, gerieji ponai! Tai – toli gražu, ne tas pats! Homoseksuali meilė – tai egoistinė meilė, fizinė, gyvuliška, o ne dvasinė. Tarp homoseksualų, vyrų ir moterų, jūs labai retai sutiksite žmonių, kurie gyvens kaip vyras ir žmona po 10, 20, 30 metų. Visa tai – trumpi-atsitiktiniai ryšiai, paprastai, kelioms minutėms, geriausiu atveju – kelioms dienoms. Tai – paprasčiausias fiziologinis potraukis. Dvasinės meilės, Meilės iš didžiosios raidės, ten nėra nė kvapo.
Žinoma, išimčių iš šios taisyklės pasitaiko, bet jos labai retos. Kad du pederastai ramiai pragyventų visą gyvenimą, kaip vyras ir žmona, arba dvi lesbietės kartu pragyventų visą gyvenimą, kaip vyras ir žmona – pasitaiko labai retai. Žinoma, yra įvairios situacijos. Pavyzdžiui – kai susieina ir pradeda gyventi du seni pederastai. Minusas su minusu duoda lyg ir pliusą. Tokiais pederastais buvo Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas. Jie susidėjo gana vėlai ir jų meilė kaip tik buvo tarp dviejų senų pederastų. Tarp moterų taip pat galima rasti panašių atvejų.
Mes jau kalbėjome apie 300 masonų, kuriuos 1922-siais metais išmetė iš Tarybų Sąjungos. Tarp jų aš pažinojau profesorių Fiodorą Stepuną. Prie Hitlerio jį vaikė, o po Hitlerio jis vėl susiuostė su savo broliais-masonais, tapo kinematografijos profesoriumi ir kažką dėstė Miuncheno universitete. T.y., masoniškais kanalais jam padėjo susirasti neblogą darbą. Jis buvo vedęs. Vaikų neturėjo. Plaukai iki pečių, kas tuo metu buvo nemadinga. Jis turėjo seserį, Margo Stepun. Taip vadinamą atvirą – prakeiktą lesbietę, o pagal Aukštosios Sociologijos dėsnius, jeigu sesuo – atvira lesbietė, tai brolis negali būti normaliu žmogumi. Tai – genetinis dalykėlis.
Tarp kitko, apie Margo Stepun – rusų emigracijoje buvo taip pat gerai žinoma ir kita atvira lesbietė, rašytoja Galina Kuznecova. Tai štai, pasirodo, Margo Stepun ir Galina Kuznecova ilgą laiką (15 metų) draugavo ir “susidėjusios” gyveno Nobelio premijos laureato Bunino name Grasse mieste.
Buninas pirmoje santuokoje buvo vedęs žydę Cakni, o jo sekretoriumi buvo žydas Andrejus Cvibak (šiuo metu žydų laikraščio “Naujas rusų žodis” vyriausiasis redaktorius Niujorke – Andrejus Sedych). Bunino vaikas nuo jos netrukus mirė ir vėliau Buninas vedė rusę Verą Nikolajevną, bet vaikų su ja neturėjo. Tai buvo, taip sakant, draugiška santuoka. Tai štai, ilgą laiką pas juos “įnamiais” gyveno abi lesbietės, Margo Stepun ir Galina Kuznecova, o taip pat kartu gyveno Leonidas Zurovas (psichinis ligonis, kuris su Buninų šeima gyveno nuo 1929 metų iki pat jų mirties ir paveldėjo visą Bunino archyvą, kurį jis vėliau pardavė į Angliją) ir žydas – Aleksandras Bachrach.
Įdomiausia buvo tai, kad Nobelio premijos laureatas Buninas įsimylėjo lesbietę Galiną Kuznecovą. Ji tada buvo dar visai jaunutė, o Buninui buvo 45 metai. Jo žmona, Vera Nikolajevna, į visa tai žiūrėjo pro pirštus. Bet vėliau Margo Stepun iš Bunino paveržė jo numylėtinę Galiną. Man pasakojo, kad Buninas su pistoletu rankoje vaikėsi Margo Stepun ir taip bandė susigrąžinti prarastą meilę... Matote, kokia paini istorija gaunasi. Žmona, kuri nekreipia jokio dėmesio, kad vyras žaidžia su jaunute lesbiete, ir antroji lesbietė, kuri, galų gale, iš Nobelio premijos laureato Bunino paveržia jo meilužę...
Reikia pažymėti, kad Bunino apsakymas “Suchodol” – tai, praktiškai, kaimo dvarininkijos išsigimimo kronika, o jo pasakojimas “Raitytos ausys” («Петлистые уши») tiesiogiai aprašo degeneratą-žudiką, ir Buninas tai parašė aiškiai paveiktas profesoriaus Lombrozo, kuris tuo metu kaip tik skambėjo Europoje.
Tarp kitko, abi tos lesbietės 50-siais metais gyveno netoli manęs, Manchattano 113 gatvėje. Aš tada gyvenau 114 gatvėje, ir mes, praktiškai, buvome kaimynais. Štai jums tas retas atvejis, kai lesbietiška meilė gali ilgai trukti. Bet, kaip taisyklė, ilgam susideda senos lesbietės. Jaunoms – kraujas verda, štai jos dažnai ir keičia partneres, kelia trumpalaikes katiniškas vestuves. Bet, kai kraujas atvėsta, kai jos pasensta, tada jos kartu gali gyventi ilgesnį laiką...
Kaip pavyzdį galima paimti ir mūsų Levą Nikolajevičių Tolstojų, tiesos ieškotoją-humanistą, kurį Leninas vadino rusų revoliucijos veidrodžiu. Jo 13-ji atžala, dukrelė Aleksandra Tolstaja, kurią aš asmeniškai gerai pažinojau, taip pat buvo lesbietė. Tai – visi žinojo. Tai, kaip sakoma, buvo vieša paslaptis.
Štai, vėl įdomu: grafienė Aleksandra Tolstaja meiluže sau galėjo susirasti kokią nors grafienę arba baronienę. Bet – ne! Senatvėje grafienė Tolstaja susirado seną žydę madam Šaufus, mergautinė pavardė Roppoport. Visa tai vyksta pagal Berdiajevo-Berdičevskio formulę apie Šėtono ir Antikristo sąjungą. Tas senutes aš pažinojau pakankamai gerai. Tolstojaus fonde jos abi darė gerus darbus, bet, žmogiškuoju požiūriu, ta madam Šaufus buvo sterva, kokių reta. Be jokių abejonių, ji buvo sadistė, kuri, kartoju, darė gerus darbus, bet, tuo pačiu, mėgo komanduoti ir daryti kiaulystes. Žmonės, kurie išeidavo iš jos kabineto, sakydavo tiesiai: “Čia kažkokia čekistė!” T.y., likimo valia, vietoje ČK, ji papuolė į Tolstojaus fondą...
Bet, grįžkime prie šėtono formulių, kurias mums pateikia šveicarų filosofas Deni de Ružmonas:
Tikriausiai jūs ir patys tai pastebėjote. Aš jums tuo klausimu pateikiau ne vieną pavyzdį. Tarp tokių buvo ir Tolstojus, ir jo vaikai. O juk didysis L. N. Tolstojus buvo vienas iš tų, kurie ruošė “rusų” revoliuciją! “Rusų” revoliucija mums kainavo 60 milijonų žmonių gyvybių. Savo dienoraščiuose, kurie atspausdinti pilname jo raštų rinkinyje, Tolstojus pats prisipažįsta, kad jis niekada nemylėjo moterų, bet dažnai įsimylėdavo vyrus. Tai buvo dar iki tol, kol jis sužinojo žodį “pederastija”. T.y., grafas L. N. Tolstojus buvo pederastas. Atviras arba prislopintas – dabar ne apie tai kalba, bet viskas, ką jis bandė nuo mūsų nuslėpti – mes sužinojome iš jo vaikų. Jo mylimiausia duktė Aleksandra pasirodė esanti lesbietė.
Apie tai kalbėti kažkaip nepatogu, vis dėl to – rusų grafas, žinomas rašytojas, bet mes užsiiminėjame Aukštąja Sociologija, ir, jeigu ant vienos svarstyklių lėkštės padėti “rusų” revoliuciją ir 60 milijonų žmonių gyvybių, o ant kitos svarstyklių lėkštės padėti grafo L. N. Tolstojaus ir jo vaikų šeimynines paslaptis, tai, nepaisant visos užuojautos ir apgailėjimų, mes privalome padaryti negailestingas išvadas, kad galėtume suprasti visų tų revoliucijų pradines priežastis ir jų šaltinius...
* – Reiškia, Sinodas buvo teisus, kai jį atskyrė nuo Cerkvės?
– Absoliučiai. Aš pats skaičiau švenčiausio Sinodo nutarimą apie grafo L.N. Tolstojaus atskyrimą nuo Cerkvės. Įdomu tai, kad atskyrime jie pabrėžia Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus “nežabotą puikybę”. Ir tai kartojama keletą kartų – nežabota puikybė. O juk puikavimasis – tai pirmoji mirtina nuodėmė. Yra septynios mirtinos nuodėmės ir pirmoji tarp jų – tai puikybė.
Dar įdomu ir tai, kad atskyrimo originale yra rusų cerkvės tėvų parašai, ir prieš kiekvieną parašą, žodis – nuolankusis. Kaip atsvara grafo L. N. Tolstojaus puikybei, prieš kiekvieną iš tų, kas jį atskyrė, parašyta “nuolankusis archiepiskopas toks-tai”. Nuolankusis! O kodėl? O todėl, kad, jeigu puikybė – tai pirmoji nuodėmė, tai nuolankumas – pirmoji dorybė. Jeigu pažvelgsite į žodynėlį, tai rasite visas septynias mirtinas nuodėmes ir visas septynias dorybes.
Bet grįžkime prie šių laikų. Šiandiena Tarybų Sąjungoje – viešumas, vyksta persitvarkymas. Ką gi galima būtų padaryti literatūroje pasinaudojus tuo viešumu?
Filosofas Kjerkogoras ir čia mums padeda ir pateikia tokią šio pasaulio kunigaikščio formulę:
Štai kodėl šiandieną į mūšį eina kairysis Rašytojų Sąjungos sparnas. Jie elgiasi agresyviai ir naglai. O juk patologinis naglumas – tai viena iš agresyvumo formų. Ir toks naglumas šiandiena praktiškai pas visus kairiuosius rašytojus ir žurnalistus.
Ką gi įsakysite su jais daryti? Stalino laikais, grubus ir nachališkas Stalinas, tarp kitko, gruzinų pusiau žydas, juos paprasčiausiai, būtų sunaikinęs, sušaudęs ir taškas. Bet, aš – ne stalinietis. Aš to nepadaryčiau. Turiu kitą pasiūlymą. Senais gerais laikais buvo tokia bausmė – gėdos stulpas. Turgaus aikštėje žmogų pririšdavo prie gėdos stulpo. Štai tą patį galima būtų daryti ir šiandiena su visais tais literatūriniais anarchistais-nihilistais, t.y., juos reikėtų viešai pasmerkti, taip sakant, viešai morališkai nuplakti.
Ir daugiau humoro, ponai! Deni de Ružmonas taip pat apie tai sako: