Šiandiena mes pradedame Aukštosios Sociologijos antrąjį paskaitų ciklą, kurio bendras pavadinimas “Raudonoji Kabala”. Jeigu pirmame paskaitų cikle, kuri pavadinau “Tarybinių išminčių protokolai”, buvo išdėstytas lyg tai trumpas Aukštosios Sociologijos kursas, tai šiame cikle mes pasistengsime detaliau išnagrinėti tris degeneracijos sudedamąsias dalis, Aukštosios Sociologijos pagrindinius dėsnius ir tų dėsnių pagrindu analizuosime vykstančius reiškinius.
Šio paskaitų ciklo metu, kaip ir praeitame cikle, mes laikysimės akademinių taisyklių, keisimės nuomonėmis, idėjomis ir faktais. Bet kokius klausimus ir papildymus iš vietos aš tik sveikinsiu.
Laikau savo pareiga jus perspėti, kad šiame paskaitų cikle mes jums duosime Gėrio ir Blogio, Proto ir Beprotystės, Gyvenimo ir Mirties, Laimės ir Nelaimės Biblinius pažinomo raktus, bet turėkite omeny, kad tie raktai – užnuodyti, todėl, su jais elgtis reikia ypatingai atsargiai. Tuo pagrindu mes jau turėjome keletą nužudymų ir savižudybių... Taip kad, jeigu kuriam nors iš jūsų kiltų mintis nušauti kurį nors degeneratą arba pačiam iššokti per langą, tai visus perspėju dar kartą – visos tos mintys yra nuo nelabojo. Mes – kategoriškai prieš tos sudėtingos problemos radikalų sprendimą tokiomis primityviomis grubios prievartos priemonėmis. Ta problema – visos žmonijos amžių problema ir, iš principo, galutinai neišsprendžiama.
Ją įmanoma tik kontroliuoti.
Viskas, ką mes galime padaryti – tai, neleisti degeneracinėms visos žmonijos atmatoms perpildyti visų laikų ir visų tautų nutekamąjį griovį – permanentinę degeneratų sektą. Neleisti tiems atmatoms sugriauti visuomenės apsaugos mechanizmo. Šviežiai iškeptų išsigimėlių galingą srautą nukreipti nauja vaga ir paleisti jį ant progreso rato menčių, taip tą griaunamąją energiją paverčiant į šviesos ir šilumos energiją, kuri neša naudą visai žmonijai.
Plačiai skleidžiant Aukštosios Sociologijos dėsnių žinias, būtina suteikti galimybę visiems normaliems žmonėms ir geriesiems apsigimėliams suvienyti jėgas neutralizuojant ir tramdant satanistinius griaunančius išsigimusių degeneratų vadų veiksmus, kuriuos daugelis iš mūsų žino kaip “išrinktosios tautos”, “dievo tautos”, vadus, arba, dar paprasčiau – pasaulinės žydijos vadus, o dar tiksliau – judėjų rabinato, ypač liubavičių-chasidų pakraipos.
Juk tarp žydijos egzistuoja masė gerų apsigimėlių, masė įsivaikintų (arba tų, kurių tėvai buvo įsivaikinti). Juk daugelis iš žydų tik galvoja, kad jie žydai. Nė lašo žydiško kraujo jau seniai pas juos nėra. Jiems – šių paskaitų konspektai bus gana naudinga medžiaga, o chasidams – dar ir gydomoji priemonė, juk ir jiems bus naudinga žinoti, kodėl jie skiriasi nuo kitų žmonių, kame jų “išrinktinumas” ir kas gi slepiasi už to “antisemitizmo”.
Žinoma, jums dar kol kas ne visiškai suprantama, bet, toliau gilinantis į Aukštosios Sociologijos dėsnius ir aksiomas, jūs ir patys pradėsite gana laisvai suprasti iš pirmo žvilgsnio absurdiškai atrodančius ir beprasmiškus įvykius, vykstančius mus supančioje aplinkoje.
Ir taip – mūsų pagrindinė užduotis: išsiaiškinti kai kuriuos bendrus žmonių elgesio dėsningumus, kurie gana stipriai veikia istorinius įvykius.
Kam mums viso to reikia? Jau vien tam, kad, kaip akliems kačiukams, neįklimpti į tą mus supančią degeneracijos klampynę, kad neatrodyti absoliučiais idiotais atsitiktinai susidūrus su degeneratu-viršininku, kad atsitiktinai nepakliūti į eilinę žmonių mėsmalę “didžiosios” revoliucijos pavidalu, arba eilinį “išsivadavimo” karą... Juk visos revoliucijos ir visi karai vyksta pagal vienus ir tuos pačius dėsnius.
Štai, šiandieninėje paskaitoje ir pradėkime aiškintis tuos dėsnius, o tam, iš pradžių, išsiaiškinkime – kas vadovavo paskutinei pasaulinei mėsmalei, kuri į visus istorijos vadovėlius pateko “Didžiojo Tėvynės Karo” pavadinimu, o tiksliau – “Antrojo pasaulinio karo”?
Visi žino, kad antrąjį pasaulinį karą pradėjo Adolfas Hitleris. Bet tai, kad jis buvo austrų-ketvirtadalis žydo, apie tai Vokietijoje, o ir visame pasaulyje, mažai kas žino. Ta informacija kruopščiai slepiama. Klausimas – kodėl?
Iš Rusijos pusės tą karą vedė Josifas Visarionovičius Stalinas. Kaukazo pusiau žydas. Apie tai kalbama keliuose autoritetinguose šaltiniuose, įskaitant žydišką žurnalą “Bnai-Brito šauklys”, kuriame apie tai buvo rašyta 1950 m. kovo 3 d. Bet tą informaciją tarybinė ir vakarų pusė taip pat stropiai slepia. Klausimas – kodėl?
Iš Didžiosios Britanijos pusės karą vedė Vinstonas Čerčilis. Pusiau žydas iš motinos pusės. Jo motina buvo amerikiečių žydė, o tai, pagal rabinų taisykles, reiškia, kad Čerčilis yra tikras žydas. Bet ir Anglijoje apie tai niekas nežino. Klausimas – kodėl?
Iš amerikiečių pusės karą vedė JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas – taip pat pusiau žydas. Ruzveltų šeima savo pradžią skaičiuoja nuo žydo Claes Martenszen van Rosenvelt, kurio žmona buvo taip pat žydė Janette Samuel (tai – pagal Karnegi Instituto duomenis, kuris 1934 metais specialiai tyrė Ruzveltų šeimos genealoginį medį). Bet ir Anglijoje, ir Amerikoje tie faktai kruopščiai slepiami. Klausimas – kodėl?
Šiandiena yra ta pati situacija. Pavyzdžiui, derybose dėl branduolinio nusiginklavimo tarp TSRS ir JAV, iš amerikiečių pusės reikalus tvarko Maksas Kampelmanas – vėl gi, žydas. O juk derybos tarp Gorbačiovo ir Reigano dėl branduolinių raketų likvidavimo – reikalas rimtas. Klausimas, kodėl amerikiečiai į tas derybas pasiuntė būtent Maksą Kampelmaną, lyg tai pasaulyje visus reikalus tvarkytų tik žydai?
Jeigu mes išanalizuosime 1917 metų “rusų” revoliuciją, tai išaiškės, kad 80% revoliucijos ir tarybų valdžios vadovų – taip pat žydai. Likusieji 20% buvo kilę iš žydų arba buvo žydes vedę rusų degeneratai. Pavyzdžiui, skaitoma, kad švietimo ministru buvo rusas Lunačarskis. Nieko panašaus! Iš tikrųjų tai buvo žydas ir dar vedęs žydę. Arba gi – Michailas Ivanovičius Kalininas? Rusas! Taip, bet jis buvo vedęs žydę! Arba Vorošilovas. Pats – bukanosis, bet žmona žydė. Jeigu patikrinsite visus tarybų valdžios vadovus, tai visi jie turės žydiško kraujo arba bus vedę žydes.
* – Grigorijau Petrovičiau, o ką jūs pasakysite dėl Ščorco?
– Pilietinio karo didvyris Ščorcas buvo vedęs žydę Chaikiną, kuri, be to, dar buvo ir čekistė. Ji asmeniškai šaudė žmones Kijevo ČK. Rusų revoliucija buvo gana kruvina ir žmonių gyvybių nusinešė daugiau, negu Pirmasis pasaulinis karas, o viskam vadovavo – žydai...
* – Bet žudė tai – rusai.
– Taip. Tarp judėjų valdžios įsakymų vykdytojų jų buvo nemažai. Revoliucijos visada daromos sukilusių neklasinių atmatų nešvariomis rankomis. Taip buvo ir Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu, taip bus ir bet kokios kitos revoliucijos metu. Gerai – įsakymų vykdytojai buvo rusai, bet įsakinėjo tai – žydai. Ir čia, pagal logiką, reikėtų paklausti: o kas gi tokie yra žydai? Kas tai per tauta? Tai dievo tauta, kaip jie patys save vadina, arba tai – šėtono tauta, kaip tvirtina praktiškai visos kitos tautos, kurios turėjo nelaimę juos priglausti?
* – Klausimas – sudėtingas. Net Izraelis žydų, kaip nacijos, niekaip kitaip neįvardijo. Iki pat šiol.
– Bet, nieko sudėtingo čia nėra. Žydai – tai ne nacija ir ne tauta. Žydai – tai išsigimusių degeneratų gauja, kuri apjungta žmonių nekenčiančios religijos, kurios įstatymai surinkti daugiatomiame Talmude, kaip savotiškoje Konstitucijoje. O dar tiksliau – tai sekta. Iš kur jie atsirado, nustatyti gana sunku, visa tai kruopščiai slepiama, bet, kai kuriuose rimtuose šaltiniuose tvirtinama, kad prieš 4000 metų juos išvijo iš Senovės Chaldėjos, iš miesto Uro, kaip seksualinių iškrypėlių-degeneratų sektą. Po to ta šalis vadinosi Mesopotamija, Babilonija, Tarpupiu. Šiandiena toje vietoje yra šiuolaikinis Bagdadas – Irako sostinė. Bet pirmojo dokumentuoto žydų išvarymo metu, tai buvo Chaldėja. Todėl kartais religinėje istorinėje literatūroje žydai kartais vadinami chaldėjais. Tai štai, tais laikais jie, paprasčiausiai, buvo degeneratų-iškrypėlių sekta, kuriuos Chaldėjos valdovai paskaitė kenksmingais elementais ir išvijo iš miesto Uro. Užuominas apie tai jūs galite rasti Biblijoje (Pradžia. 11:31).
Dabar – apie žydo-masonystę, t.y., apie žydų ir masonų sąsajas. Įdomus faktas – žydų kalendorius sutampa su masonų kalendoriumi. Kodėl? O todėl, kad jų – bendros šaknys. Savo pradžią masonystė skaičiuoja nuo žydijos. Paprasčiausiai, žydai – tai apsigimę degeneratai, o masonai – naujai iškepti vietiniai degeneratai, kuriems dar nepasakė, kad jie dar neprinoko iki garbingos “narystės” toje permanentinių degeneratų sektoje. Už ką gi žydus išvarė iš Chaldėjos Uro? Na, už tą patį, ką jie daro ir šiais laikais. Už permanentinės revoliucijos organizavimą.
Taip jau susiklostė, kad revoliucijas daro psichiškai nenormalūs žmonės. O žydai, pagal statistiką turi 6 kartus daugiau psichinių ligonių, negu kitos tautos. Kalba, kad garsus žydų psichiatras, profesorius Cezaris Lombrozo savo kilmę skaičiuoja pagal ilgą rabinų ir talmudistų liniją. Taip kad, savo giminaičius jis tikriausiai gerai pažįsta. Lombrozo savo knygoje “Genialumas ir pamišimas” tiesiai rašo, kad pas žydus 6 kartus daugiau bepročių, negu kitose nacijose. O Vokietijoje tarp žydų net 8 kartus daugiau pamišėlių. Štai kodėl Hitleris į valdžią atėjo būtent Vokietijoje. Taip kad, žydai – tai išsigimėlių sekta, kurie pastoviai tuokiasi mišriomis santuokomis su degeneratais iš supančios aplinkos. Štai taip ir gaunasi – pusiau žydas Čerčilis, pusiau žydas Stalinas, ketvirtadaliu žydas Hitleris...
* – Bet juk pas žydus uždraustos mišrios santuokos.
– Taip, bet – tai nieko nereiškia! Ta tauta neklauso ne tik savo genties dievuko šėtono-Jehovos, bet ir savo rabinų-šventikų. Statistika sako, kad Tarybų Sąjungoje po revoliucijos tarp žydų buvo 66% mišrių santuokų. Prancūzijoje ir Šveicarijoje – po 50%, Amerikoje – nuo 30 iki 40%.
Kaip taisyklė, žydai mišriose santuokose tuokiasi tik su degeneratais iš vietinės aplinkos. Santuoka tarp normalaus žmogaus ir žydo baigsis blogai, ir tam yra svarios priežastys. Juk degeneratai – beveik visi lytiniai iškrypėliai. Jeigu tarp amerikiečių, pagal daktaro Kinsi statistiką, kuri pripažinta ir Tarybų Sąjungoje, 50-54% sutuoktinių porų užsiiminėja burnos seksu, kas reiškia nuslopintą, arba latentinį homoseksualumą, tai yra, pirmą degeneracijos laipsnį, – tai, pagal Lombrozo, tarp žydų tokių bus 6 kartus daugiau.
Patikėsime juo ir paskaičiuosime: Kiek gi minetčikų bus tarp Amerikos žydų? 50% dauginame iš 6 – gauname 300%. Taip kad, jeigu žydas ves normalią moterį, tai ji greitai pabėgs. Jeigu jis ves minetčikę, tai tokia santuoka gali išlikti, bet kokie bus vaikai iš tokios meilės – čia jau kitas klausimas.
* – Grigorijau Petrovičiau, gaunasi, kad iškrypėlių žydų yra daugiau, negu pačių žydų?
– Aš taip darau specialiai. Juokaudamas. Paradoksai – greičiau įsimenami. Iš kur atsirado skaičius šešis kartus daugiau? Čezaris Lombrozo savo knygoje “Genialumas ir pamišimas” nurodo Servi iš Italijos tyrinėjimus ir mums duoda skaičių keturis kartus daugiau, toliau jis pateikia Maerio iš Vokietijos tyrinėjimus ir mums pateikia skaičių aštuonis kartus daugiau (tarp kitko, Bavarijoje – dešimt kartų daugiau). Ir taip – vidutinis aritmetinis tarp tyrinėjimų Italijoje ir tyrinėjimų Vokietijoje (4 + 8) : 2 = 6. Duomenų iš JAV jis nepateikia, todėl aš ir paėmiau tą vidutinį skaičių.
Be to, reikia prisiminti, kad Aukštojoje Sociologijoje visos priklausomybės – nelinijinės, kaip įmagnetinto transformatoriaus kreivės. Kol mes esame tarp 60-80%, priklausomybė dar turi charakterį, panašų į linijinį, bet, viršijus 80% – procesas jau panašėja į aiškiai išreikštą nelinijinį charakterį.
Kaip paslaptį jums išduosiu, kad tuos skaičius aš jums pateikiu dar ir todėl, kad normalus žmogus ramiai užduos klausimą, kaip ir jūs dabar, arba viską supras pats ir, nusišypsojęs, vargšui žydeliui nusileis... O ne visiškai normalus žmogus – čia pat už to užkibs ir pradės šaukti, kad, jeigu čia – neteisinga, tai ir viskas toje Aukštojoje Sociologijoje – taip pat neteisinga. Tai – savotiškas testas-spąstai, kurie padeda išsiaiškinti bionegatyvą.
* – Grigorijau Petrovičiau, bet tie, kas užsiiminėja burnos seksu, t.y., nuslopinti homikai, tikriausiai ne tokie pavojingi?
– Atvirkščiai. Psichiatrai sako, kad tarp atvirų homikų psichinių ligų mažiau, negu tarp prislopintų. Todėl kad, būtent tarp prislopintų homoseksų daugiausiai psichinių ligonių. Apie tai gerai pasakyta Biblijoje. Jeigu demonas, tai yra, pagal mus – degeneracija, sakoma Biblijoje, išeis iš žmogaus ir pradės klaidžioti dykumoje, tai, po kurio laiko jis sugrįš atgal į savo buveinę, tai yra, į tą patį žmogų. Be to, ne vienas, o su savimi atsives dar septynis demonus, kas reiškia naujas psichines ligas. Dėl to žmogui pasidarys dar blogiau, negu buvo anksčiau.
* – Tai kas gi gaunasi: degeneracija – nepagydoma?
– Taip. Degeneracija – tai natūralus procesas. Kaip senatvė, kaip mirtis. Vienintelė išeitis – vienuolynas, arba įsivaikinti vaikai.
* – Literatūroje, kurioje mes skaitėme, Inkvizicija, paprastai, parodoma kaip neigiamas reiškinys, o jūs tvirtinate, kad tai – krikščionybės aušra. Kodėl?
– Viduramžiai – tai krikščionybės pakilimo laikotarpis, todėl, kad tuo metu krikščionybė tapo karinga religija. Juk krikščionys tada ne tik meldėsi, bet ir aktyviai kovojo su socialiai kenksmingais elementais. Jeigu jūs patys susipažinsite su Inkvizicijos istorija, su procesais, kuriuos tada vykdė Bažnyčia, tai įsitikinsite: tada visur buvo išplitęs kriminalinis nusikalstamumas. Štai tipiška byla: raganą sudegino ant laužo. Už ką? Pasirodo, ji užsiiminėjo sadomija, nunuodijo tris savo vyrus...
Be to, Inkvizicijos “nekaltų aukų” skaičiai neįtikėtinai išpūsti, kaip, tarp kitko, ir mistiniai žydų Holokausto skaičiai. Pavyzdžiui, rusų sentikių darbai, kuriuos niekaip negalima įtarti, kad jie prijaučia vakarų Inkvizicijai, duoda 8 tūkstančių žmonų skaičių, kurie buvo nuteisti mirtį per VISUS šimtmečius, kada egzistavo vakarų Inkvizicija. Lyginant su tuo – tik per pirmuosius kovos dešimtmečius su senuoju rusų senovės pravoslavų tikėjimu, kurią pradėjo patriarchas Nikonas prie caro Aleksejaus Michailovičiaus Romanovo (caro-antikristo Petro Pirmojo tėvo), buvo užmušta virš šimto tūkstančių senovės pravoslavų. Be to, nesigailėjo nieko. Už senąjį tikėjimą žudė ne tik vyrus, bet ir moteris, ir net vaikus. Taip kad, nereikia gąsdinti “kraugeriška” Inkvizicija. Bet kuriuo atveju, daugiausiai jie mirties bausme nuteisdavo raganas ir raganius už kriminalinius nusikaltimus.
* – Jūs norite pasakyti, kad inkvizitoriai žinojo visą tą Aukštąją Sociologiją, apie kurią mes čia kalbame?
– Taip. Panašu į tai, kad jie viską labai gerai žinojo. Tiesa, visa tai tada vadinosi kitais žodžiais, bet, panašu, kad Aukštąją Sociologiją jie žinojo ne blogiau už mus...
* – T.y., Jūs norite pasakyti, kad tas reiškinys, kurį Inkvizicija vadino žodžiu “šėtonas” ir dabar Aukštojoje Sociologijoje mūsų studijuojama degeneracija– yra vienas ir tas pats?
– Taip. Yra rimti šaltiniai, kuriuose tiesiai sakoma, kad masonai – tai slapta degeneratų draugija, o todėl, kad, religiniu požiūriu, masonus inkvizitoriai vadino satanistais, tai ir gaunasi, kad mes kalbame apie vienus ir tuos pačius dalykus, kad degeneracija yra viena iš šėtono apraiškų.
Tamprus ryšys tarp degeneratų-nusikaltėlių ir masonų išliko iki pat šių dienų. Jeigu jūs paskaitysite garsaus psichiatro-profesoriaus Augusto Forelio darbus, tai rasite įdomių minčių: “Masonai – tai slaptos homoseksualistų bendrijos”. Be to, masonais gali būti ne tik 5% atvirų homoseksualistų, bet ir pusiau homikų, ir savo meilę jau baigusių senų homikų. Tai yra, tuos pačius 50% Amerikos gyventojų, kurie užsiiminėja burnos seksu ir be to gyventi negali.
Kas čia svarbu – jie be to normaliai santykiauti nebegali. Daugelis normalių žmonių, kurie yra paveikti tos degeneracinės propagandos, ir atiduodami duoklę madai, užsiiminėja tais nešvariais dalykais, bet jie ir be to gali gyventi normalų lytinį gyvenimą. Tikri degeneratai – jau negali. Gera analogija – girtuokliai ir alkoholikai. Vieni – papuolė paveikti mito apie tai, kad rusų žmonės visada gėrė degtinę. Tie dar gali sustoti ir gyventi kaip normalūs žmonės. Alkoholikai jau negali. Alkoholikas – analogiškas krikštytam žydui iš tikrų apsigimusių degeneratų. Juk yra krikštyti žydai iš įvaikintų tarpo, kurie tik galvoja, kad jie – žydai, o yra krikštyti žydai, kurie – lyg tai normalūs, bet, žiūrėk – vėl imasi senų dalykų ir iškrečia koką nors šunybę. Bet, reikia pabrėžti, kad savo buvusius sėbrus – “alkašus”, jie labai gerai supras, t.y., iš jų gali gautis labai geri ir patyrę šventikai, bet, jie privalo būti labai griežtai ir pastoviai kontroliuojami. Juk ne be reikalo kalba, kad “šėtonas ateina negirdimais žingsniais”...
Tai štai – oralinis seksas, pagal bažnytines normas, yra nuodėmė, o pagal amerikiečių įstatymus, tai vadinasi sodomija, ir dar visiškai neseniai už tą duodavo iki 30 metų kalėjimo. Taip buvo iki 60-jų metų. Dabar gi, po 1963 metų homoseksualinės revoliucijos, viskas pasikeitė. Šiandiena teisėjai-masonai labai palankiai žiūri į tokius nusikaltėlius. Galima sakyti, kad jie net skatina tokius nusikaltėlius. Ir tai – logiška. Jeigu jūs pažvelgsite į knygas apie masonus, tai patys pamatysite, kad degeneratai-masonai visada užjaučia nusikaltėlius, todėl, kad jie žino: daugelis nusikaltėlių-recidyvistų – tai psichiškai nenormalūs žmonės, tai yra, lyg tai jų jaunesnieji broliai.
* – Grigorijau Petrovičiau, viename iš izraeliečių žurnalo “Alef” numerių taip pat rašė, kad tikri profesionalūs teroristai – tai, beveik vien lesbietės ir homoseksualistai.
– Taip-taip-taip. Nagrinėdamas kiekvieną atskirą atvejį, ne iš karto ir suprasi, kas į ką ten šaudo ir ką žudo. Bet, jeigu apsiginkluosite taisykle: “Šėtonas linkęs susinaikinti”, tai tampa aišku: beveik visi jie – psichai, kurie susiskirstę į dvi grupes ir naikina vienas kitą. Tas pats buvo ir Didžiojo Valymo metu, kai žydai-staliniečiai šaudė visus žydus-leniniečius, ir šiandiena jų nedamušti palikuonys vėl užsiiminėja “pertvarkymais” ir permanentine revoliucija, o, galų gale, gaunasi – visiška anarchija.
* – Kalbant apie žydus, žmonės dažnai ginčijasi – kuris iš jų geras, o kuris – blogas?
– Tokius klausimus spręsti geriausiai yra žydiškai. Patys žydai sako: geras žydas – tai žydas. O blogas žydas – tai “žid”, be to, žodis “žid” – tai grynai žydiškas žodis, paimtas iš senovės žydų kalbos, ir reiškia tą patį, ką ir “poc” arba “šmok”, o rusiškai – Šuns b... Taip kad “žid” – tai ne koks nors keiksmažodis, kuriuo antisemitai vadina žydus, o tai žodis, kuriuo gerieji žydai vadina bloguosius žydus. Štai ir mes eisime tuo pačiu keliu. Mes taip pat atskirsime, kur žydas, o kur židas. Pavyzdžiui, paimkime Hitlerį. Jis buvo ketvirtadalis žydo, ar ketvirtadalis žido? Arba Stalinas. Buvo jis pusiau žydas ar pusiau židas?
* – Kas liečia Staliną, tai čia skonio reikalas! Antisemitai sako, kad jis sušaudė žydų-židų daugiau, negu Romanovų dinastija per 300 metų. Antisemitams Stalinas – geras pusiau žydas...
– O kas tada tuo pat metu sunaikino praktiškai visą rusų tautos auksinį genofondą? Kas sunaikino rusų valstietiją? Tai štai. Taip kad, Stalinas ne visada bus Kaukazo pusiau žydu.
Tiems, kuriems bejėgiškai leidžiasi rankos prieš tą pasaulinį blogį – aš priminsiu labai gerą taisyklę: šėtonas linkęs susinaikinti. Tą patį patvirtina ŽIV ligos atsiradimas, kuri iš esmės pjauna homoseksualistus ir narkomanus. Tiesa, narkomanai daugeliu atvejų yra arba prislopinti homikai arba latentiniai homikai. Narkomanija visada buvo tampriai susijusi su psichinėmis ligomis ir degeneracija. ŽIV – tai savotiška gamtos, Viešpaties Dievo atsakomoji reakcija į tą seksualinę revoliuciją, kurią Amerika pati sau sukėlė 1963 metais. ŽIV kiekvienais metais žydų-iškrypėlių sunaikina daugiau, negu Hitleris ir Arafatas kartu paėmus...
Dar vienas svarbus pastebėjimas. Jeigu pagal Kinsi statistiką, 52% suaugusių amerikiečių užsiiminėja burnos seksu, tai yra viduriniosios klasės rodiklis. Tarp žemdirbių panašių degeneratų bus tik apie 5%. Tarp darbininkų jų bus daugiau, 10-15%. Iš esmės – tai alkoholikai. Na, o jeigu mes paimsime aukščiausią klasę, tai tarp jų bus jau 90% tokių degeneratų. Dėl įvairiausių valymų, Tarybų Sąjungos aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose tokių degeneratų bus mažiau, bet visada reikia prisiminti, kad degeneracija plinta iš visuomenės viršūnių.
Kaip gi nustatyti degeneratus? Geras būdas – įsiminti tuos, kas yra mišriose santuokose su žydais. Pavyzdžiui, Brežnevas, kurio kultas jau suiro dėl pertvarkos viešumo. Dabar jau visi žino, kad jis buvo vedęs žydę, o tai reiškia, yra pagrindas manyti, kad jo kelnėse buvo betvarkė. Jau nemažai rašė ir apie šeimyninius Brežnevo skandalus. Apie tai, kad antras žmogus KGB – generolas Cvygunas buvo vedęs Brežnevo seserį ir nusižudė, plius skandalai su brangakmeniais ir cirkininkais-artistais...
Pabandykime tą kamuolį išvynioti iki galo. Ščerbickij, buvęs Politinio Biuro narys ir, praktiškai, – Tarybinės Ukrainos vadovas, vėl gi, buvo vedęs žydę. O kas pasodino į tokį aukštą postą Ščerbickį su jo žmona-žyde? Jį pasodino Brežnevas, kurio žmona taip pat žydė.
T.y., Ščerbickij, vedęs žydę, turėjo “valdžios kompleksą”, tai yra, buvo ne visiškai sveikas. Juk, daugelio mokslininkų nuomone, “valdžios kompleksas” beveik visada susijęs su sadizmu, o sadizmas – su homoseksualumu ir nusikalstamumu. Ščerbickiui visa tai tinka. “Valdžios kompleksas” akivaizdus, homoseksualumas ir nusikalstamumas – taip pat. Prieš keletą metų Kijeve nuskambėjo vienas reikaliukas. Apie tai rašė net vakarų spaudoje. Pasirodo, kad Politinio biuro nario ir Ukrainos kompartijos vadovo Ščerbickio, kurio žmona buvo žydė, sūnus buvo narkomanas ir pederastas. Kartą naktį jis su vaikinuku maudėsi Dniepre ir tas vaikinukas – paskendo. Skandalo užgniaužti nepasisekė. Kas gi buvo antrasis vaikinukas? Jis buvo Kijevo miesto komiteto sekretoriaus sūnus. Ir homikas. Bet, jeigu sūnus – homikas, reiškia, ir tėtis įtartinas. O tėtis – Kijevo miesto partijos komiteto šefas. O kas visą tą gaują Kijeve užveisė? Visą tą gaują Kijeve užveisė mūsų brangusis Leonidas Iljičius Brežnevas, kuris buvo vedęs žydę.
Žinoma, kai Brežnevas buvo caru, tada negalima buvo kalbėti apie dėsningumus. Dabar gi viešumas, pertvarka – galima ir pakalbėti pamokai tų, kurie dar nespėjo padaryti tokių lemtingų klaidų. Viskas, apie ką aš jums šiandiena kalbu, puikiai žinoma amerikiečių žvalgybai ČŽV ir, tokiu būdu, amerikiečių žvalgybos agentu kuo puikiausiai galėtų būti paties Brežnevo žmona arba, to paties Ščerbickio žmona. Tokios natūros lengvai pasiduoda šantažui...
Žinoma, galima nustatyti degeneratus ir nesikapstant po jų giminaičius ir dokumentus. Galima ir atidžiau pasižiūrėjus. Žinoma, klaidos tikimybė tada išauga. Bet, pakankamai pasitreniravus, galima nustatyti ir pagal fizionomiją... Kaip pavyzdį paimkime tą pati Amerikos žydą Maksą Kampelmaną, kuris užsiiminėjo nusiginklavimo klausimais derybų metu tarp Gorbačiovo ir Reigano. Geras jis žydas, ar blogas? Na, jūs tik pasižiūrėkite į jo fizionomiją. Tai toks pat šėtono įsikūnijimas, kaip ir Trockis. Štai ir darome išvadą...
Taip pat yra ir filosofiniai ir religiniai šėtono apibūdinimai, tai yra, degeneracija, psichinės ligos ir lytiniai iškrypimai.
“Šėtonas – tai visų laikų ir visų tautų penktoji kolona”
, – rašo garsus šveicarų filosofas Deni de Ružmonas. Įsidėmėkite tą frazę. Čia kalbama apie išdavikus aplamai, pradedant neištikimomis žmonomis (o tokių – 50%) ir baigiant stambiais šnipais, kurie, kaip taisyklė, beveik visi – homikai.
“Pirmasis šėtono triukas įrodyti, kad jis neegzistuoja, kad jis niekas”
, – rašo tas pats Deni de Ružmonas. Iššifravimas čia labai paprastas: visi homikai slepia, kad jie homikai. Labai retai kuris nors iš jų vaikšto gatvėmis ir rėkauja, kad jis: žiūrėkite į mane, aš – homikas.
“Tiesa apie šėtoną, – tęsia jis, – tai toks purvinas reikalas, kad ji, kaip vandens lašas drumsčia apsento stiklinę, bet nuo to galima apsvaigti”
. Iš tikrųjų, atskleidžiant tokias tiesas, jums galva netrukus apsisuks.
Biblijoje šėtoną vadina “šio pasaulio kunigaikščiu”, “tamsos kunigaikščiu” – nes jis visada slepiasi, “tas šio pasaulio kunigaikštis” (Evangelija pagal Joną). Mes, Aukštojoje Sociologijoje, tai vadiname “vado kompleksu” arba “valdžios kompleksu”.
“Šėtonas – partijų partija ir sąjungų sąjunga”
(Deni de Ružmonas).
“Šėtonas negali mylėti ir nemėgsta tų, kurie myli”
(jis pats).
Tą patį skaitome ir Biblijoje: “Dievas – tai meilė. Mylintis – yra Dieve ir Dievas – jame”
. (Pirmasis Jono laiškas). Aukštosios Sociologijos požiūriu, tas paaiškinimas gana paprastas. Normalūs žmonės myli iš tikrųjų, normaliai, ir todėl, Dievas visada su jais, net ir tada, kai jie retai vaikšto į bažnyčią.
Šėtonas linkęs griauti ir susinaikinti, žudyti ir žudytis.
“Patys didžiausi šventieji gaunasi iš pačių didžiausių šėtonų”
– tai sena anglų patarlė.
Tai yra, kur tik pasižiūrėsime, šėtonas visada yra tarp mūsų. Ne be reikalo jis pats Kristui sako: “Mano vardas legionas, todėl, kad mūsų daug”
(Evangelija pagal Morkų).
Kaip nustatyti to legiono skaitlingumą? Reikia pasakyti, kad tai padaryti – nelengva. Amerikiečių statistika tvirtina, kad Amerikoje apie 20% nuo visų gyventojų yra psichiniai ligoniai. Kiti šaltiniai tvirtina, kad Amerikoje 35 milijonai psichinių ligonių, bet iš tų 35 milijonų, tik pusė milijono sėdi beprotnamiuose. Bet ir tai tik po 3 mėnesius. Prisuka jiems ten varžtus galvoje ir paleidžia gadinti gyvenimą normaliems žmonėms.
Savo knygos “Šėtonas mūsų laikais” pabaigoje, Deni de Ružmonas rašo: “Bėda tame kad šėtonas, pagal savo prigimtį, niekada nebus parodytas tiksliai ir aiškiai”
. Na ir kas, nes tai – savaime suprantama... Nei Generalinis sekretorius, nei Prezidentas, nei Caras-tėvelis, nei Romos Popiežius, nei Visos Rusijos Patriarchas jums savo paslapčių pats neatskleis...
* – Grigorijau Petrovičiau, visa tai – sausa teorija. O kaip visa tai atrodo praktikoje?
– Klausiate, kaip visa tai atrodo praktikoje? Naktį iš spalio 30 į 31 JAV vadina visų nelabųjų jėgų švente. Tą naktį šalyje žymiai daugiau gaisrų dėl tyčinių padegimų. Pavyzdžiui, praeitais metais per šėtono naktį vien tik Bostone buvo 2.000 tyčinių padegimų. Tai iš amerikiečių laikraščių. Štai jums ir praktika...
Amerikoje rašo ir apie tai, kad JAV artistų pasaulyje homikų tiek daug, kad juos jau vadina – Hominternu (analogiškai Kominternui). Kaip ir visi homikai, jie – paslaugūs bendraudami su stipresniomis asmenybėmis ir negailestingi, kada yra valdžioje. Jie – be jokių ceremonijų žemina silpnesnįjį. Nobelio premijos laureatas Andre Židas, kuris pats buvo pederastas, vadovaudamasis asmenine patirtimi, tvirtino, kad homoseksualų klasė – nevienalytė. Pasirodo, egzistuoja keletas tipų homo, kurie nekenčia vienas kito...
1958 m. rugsėjo 15-20 dienomis Londone įvykusio Interpolo kongreso metu 63 šalių atstovai atkreipė dėmesį į aiškų ryšį tarp homoseksualumo ir nusikalstamumo. Ir kaip po to netaikyti atsargumo priemonių? Juk, jeigu homikams duoti valią, normaliems žmonėms nepasiseks. Paryžiuje Inkvizicija nustojo deginti pederastus, todėl, kaip rezultatą, po kelerių metų Prancūzija gavo Didžiąją revoliuciją, kurios metu buvo sunaikinta virš milijono žmonių. Ir tai prie 25 milijonų gyventojų skaičiaus.
* – Kad to neįvytų, gal vėl reikia pradėti deginti pederastus?
– Kam? Aš siūlau atgaivinti vienuolynų sistemą. Ir štai kodėl. Dar ХI amžiuje Popiežius Grigorijus VII įvedė celibatą, tai yra, viengungystės įžadą visiems katalikų šventikams. Kodėl gi jie, pagal Romos Popiežiaus įsakymą, negalėjo vesti ir turėti vaikų? Ogi todėl, kad daugelio religijų šventikai – tai, kaip taisyklė, prislopinti homikai. Tiesa, kartais pasitaiko, kad ir ne visiškai prislopinti, ypač jaunystėje. Jūs įsivaizduojate, kokie būtų vaikai? Jūs suprantate, apie ką galvojo Romos Popiežius, kai įvedinėjo celibatą?
Pavyzdžiu paimkime Nyčę. Jis sukūrė gana kenksmingą filosofiją, ir atsirado fašizmas ir Hitleris. Bet, tuo pat metu, Nyčė buvo pastoriaus sūnus ir daug metų sėdėjo beprotnamyje. JAV gyveno du stambūs revoliucionieriai: Borisas Nikolajevskis ir Vera Aleksandrovna – Solomono Švarco žmona. Jie abu taip pat buvo šventikų vaikai. Arba Stalinas, kurį dabar keiksnoja visi, kas tik netingi. Jaunystėje Josifas Visarionovičius Stalinas mokėsi šventiko specialybės. Arba Dzeržinskis, apnuogintas revoliucijos kardas, jaunystėje taip pat norėjo tapti kunigu. Hitlerio motina taip pat norėjo sūnelį padaryti kunigu. Hitlerio pavaduotojas Bormanas, jaunystėje taip pat ruošėsi kunigystei. O jo sūnus – tapo katalikų šventiku, bet vėliau vedė vienuolę. Arba Anastasas Mikojanas – vienintelis, kuris pergyveno visus valymus ir mirė 1978 metais savo mirtimi būdamas 83 metų, – jis ne tik baigė dvasinę seminariją, bet buvo net įšventintas.
Vasario revoliucijos metu studentai dainavo: “Šalin vienuolius, rabinus ir popus. Į dangų mes įlipsime, visus dievus išgaudysime”. O rezultate, netrukus prasidėjo pilietinis karas, kur žuvo daugiau žmonių, negu per visus Pirmojo pasaulinio karo metus. Visuose frontuose...
O dabar, imkime ir pritaikykime mūsų teoriją viešumui ir pertvarkai. Kai taisyklė, į ataką iš karto pakilo “kairysis sparnas”. Gana šlykštų vaidmenį visame tame procese vaidino poetas Andrejus Voznesenskis, kuris skaitomas disidentu. Adrejui Voznesenskiui padėjo žmona – rašytoja Zoja Boguslavskaja. Atkreipkite dėmesį į šias pavardes: Voznesenskij ir Boguslaskaja. Tai reiškia, kad jie abu, ir vyras, ir žmona, kilę iš šventikų. Kaip taisyklė, tokias pavardes duodavo tik šventikams. Voznesenskij žinomas tuo, kad savo karjerą padarė būdamas paslaugiu šabes-gojumi. Todėl žydai jį ir garbina. Kaip poetas – jis vidutinybė, modernistas ir fokusininkas. Normaliam žmogui jo poezija nelabai priimtina. Kartą Kolumbijos universitete Niujorke buvo jo pasirodymas ir aš nutariau nueiti pasižiūrėti į tą prietranką. Auditorijoje sėdėjo apie 600 žmonių, beveik visi žydai. Žinoma, jie jam plojo, o jis jiems kartojo Jevtušenkos “Babij Jar”, kuris buvo savotiškai perdirbtas. Štai ir visa jo kūryba.
Žinoma, tarp šventikų palikuonių ne visi buvo tokie, kaip poetas Voznesenskis. Buvo ir išimčių. Tarp jų buvo ir inteligentiški, ir labai talentingi žmonės. Pavyzdžiui, garsus akademikas Ivanas Pavlovas, buvo šventiko sūnus, o jo sūnus, gelbėdamas Rusiją, žuvo Baltųjų armijoje. Dar pavyzdys: Dostojevskis – geras rašytojas, bet gydė jį Sibiru. Kai jį išgydė nuo revoliucijos, tada jis pasidarė monarchistu-konservatoriumi. Jo tėvas, Michailas Andrejevičius, buvo iš dvasininkų luomo. Štai, visa tai ir atsispindėjo Dostojevskio galvoje...
Bendra taisyklė tokia: tarp šventikų vaikų gali būtų inteligentiškų ir labai talentingų žmonių, bet jų “kelnėse” nebus visiška tvarka.
Pavyzdžiui, pasižiūrėkime į akademiką Sacharovą, kurį vakarų spauda užkėlė ant skydo ir nori padaryti būsimos demokratinės Rusijos prezidentu. Sacharovo tėvas buvo fizikos profesorius, o jo senelis – buvo šventiku. Pirmoji Sacharovo žmona išprotėjo ir nusižudė, o jo antroji žmona – pusiau žydė-pusiau armėnė Elena Boner. Na, o kas tai per vaisius – jūs jau puikiai žinote.
Žinomos poetės Marinos Cvetajevos senelis taip pat buvo šventiku. O ji buvo – lesbietė ir, kaip ir priklauso, ištekėjo už žydo, bet tai netrukdė jai “sukti” meilę ir su Sofija Parnok, kita poete...
Kubanės kazokai turi iš pirmo žvilgsnio keistą patarlę: “Toliau nuo popo – toliau nuo nuodėmės”. Bet, pasirodo, ir vokiečiai turi kažką panašaus: “Vo Kristus – da mistus”. Išvertus tai reiškia: kur Kristus – ten mėšlas.
Kodėl? Juk Kristaus asmenybė – tik teigiama?
Na, todėl, kad šventikai savo bendruomenėje visada vaidino psichiatrų vaidmenį. Psichinių problemų turintys žmonės nuo senovės visada koncentruojasi apie bažnyčią. Jeigu rytoj jūs pasižvelgsite į kokią nors šventyklą ir atidžiai išanalizuosite visą tą publiką, tai tikriausiai pastebėsite, kad tarp aršių bažnytininkų įvairių psichopatų bus daugiau, negu vidutinėje gyventojų grupėje. Prie bažnyčių visada renkasi ir išmaldos prašo įvairūs invalidai ir kitokie nuskriaustieji, tai yra, ne visiškai normalūs žmonės. Juk pats žodis “nuskriaustieji” reiškia, kad tie žmonės “netoli Dievo”. Štai kazokai su vokiečiais ir pastebėjo tą ypatybę, todėl tai ir buvo sudėta į, iš pirmo žvilgsnio, beprasmiškas patarles...
Dar iki Puškino, Rusijoje buvo žinomas poetas-pornografas I. S. Barkovas (1732-1768 m.m.). Bet mažai kas žino, kad rusų pornografijos karalius jaunystėje mokėsi seminarijoje, t.y., ruošėsi tapti šventiku. Tiesa, ir mirė jis ankstokai, sulaukęs tik 36 metų. Tiesiog kaip Vladimiro Visockio dainoje apie poetus. Tiesa, jis ir pats iš gyvenimo išėjo anksčiau laiko. Riaušininkas ir alkoholikas. Garsus istorikas S. M. Solovjovas taip pat buvo šventiko sūnus. Dėstė istoriją būsimam imperatoriui Aleksandrui III ir, vėl gi, vedė žydę. Štai ji – ta “Šėtono ir Antikristo sąjunga”. Jis su ta žyde turėjo 10 vaikų. Garsiausias iš jų buvo sūnus-filosofas Vladimiras Solovjovas. Reikia pasakyti, kad asmenybė labai nemaloni. Jo darbai – ištisa anarchija.
O štai pavyzdys jau iš mūsų laikų – rašytojas-disidentas Varlamas Šalamovas. Pasirodo, jis buvo pravoslavų šventiko, čuvašo sūnus. Aš skaičiau jo knygą “Kolymos pasakojimai”. Žmogiškai man buvo labai gaila Šalamovo, kuris virš 20 metų prasėdėjo pačiuose baisiausiuose Stalino konclageriuose. Bet reikia pridurti, kad sėdėjo jis ne be reikalo. Jis buvo tuo pačiu permanentiniu revoliucionieriumi, kuriems pataikavo Trockis. Permanentinis revoliucionierius – tai, pirmiausiai, riaušininkas. Kodėl gi juo tapo Šalamovas? Ogi todėl, kad ir jo tėvas buvo tokiu pačiu riaušininku. Nors jo tėvas ir buvo pravoslavų šventiku, bet visada turėjo nemalonumų su valdžios atstovais. Ir štai, matome, kad sūnus neatsiliko nuo tėvo. Varlamas Šalamovas mirė psichiatrinėje ligoninėje Maskvoje būdamas 74 metų. Prieš pat mirtį šėtonas parodė savo ragučius. Masonų klubas iš Anglijos jam paskyrė “Laivės” premiją. Apie tai mums pranešė šventikas-pederastas Kirilas Fatejevas žydų laikraštyje “Naujas rusų žodis” (1982.08.08.).
Dabar paimkime Stalino žmoną – Allilujevą. Pagal pavardę iš karto matosi, kad ji – iš šventikų giminės. Stalinas – pusiau žydas ir nevykėlis- seminaristas, jo žmona iš šventikų, o viskas baigėsi – masinėmis geriausių rusų tautos atstovų žudynėmis. Tarp kitko, ir savo žmoną, tą pačią Allilujevą, jis taip pat nušovė. Ir štai, kas įdomu: jos brolis – Pavelas, taip pat vedė šventiko dukterį. Savo memuaruose apie tai rašo Stalino duktė Svetlana Allilujeva. Toliau ji rašo, kad antrasis Nadeždos Allilujevos brolis, Fiodoras – buvo absoliutus beprotis, o jos vyresnioji sesuo Anna – buvo šizofrenikė, tai yra, psichiškai nesveika. Ir vienintelę “normalią” Allilujevą – Nadeždą kaukaziškas pusiau žydas Stalinas pats išsiuntė į aną pasaulį! Ta pati istorija: iš vienos pusės, ryšiai su šventikais, iš kitos pusės – mišrios santuokos su žydais, iš trečios pusės – psichinės ligos...
Arba štai, dar vienas fokusininkas, garsus amerikiečių kovotojas už negrų išsilaisvinimą Georgas Braunas, taip pat buvo šventiko sūnus. Jis turėjo 10 vaikų, bet, nepaisant to, pagal amerikiečių įstatymus, jis buvo nuteistas ir pakartas kaip masinis žudikas. Pastebėkite, kad dar jaunystėje Braunas norėjo užmušti savo uošvę. Ir kokiu būdu? Jis norėjo ją susprogdinti... tualete! Bet kuriam normaliam žmogui aišku, kad tą gali padaryti tik pamišėlis, bet amerikiečių istorijoje jį garbina ir iki šių dienų – revoliucionierius, kovotojas už laisvę!
Kitas garsus revoliucionierius – Borisas Nikolajevskij, kuris 20-siais metais buvo Karlo Markso ir Lenino instituto direktoriumi, kurį Leninas vėliau su visa krūva įvairiausių šiukšlių išvijo į užsienį, – buvo ne tik šventiko sūnus, bet ir pats mokėsi seminarijoje. O senatvėje revoliucionierius Nikolajevskij vedė... žydę, tai yra, sukūrė dar vieną Berdiajevo-Berdiševskio “Šėtono ir Antikristo sąjungą”.
Poetė Julija Voznesenskaja – disidentė. Pagal pavardę – ji iš šventikų šeimos, o pagal pasą – žydė... Dar vienas poetas-modernistas – Robertas Roždestvenskij. Na, kas tarybiniais laikas sūnų pavadindavo Robertu? Tai štai... Bet pagal pavardę – ir tas buvo iš šventikų giminės. Ir kaip rezultatas – poetas-modernistas, t.y., nenormalus...
Štai dar vienas didelis revoliucionierius, komunistinės Šiaurės Korėjos viceprezidentas Kan Jang Uk. Iki tol, kol neužsiėmė revoliucija, pasirodo, jis buvo šventiku. Be to, jis buvo raudonosios Korėjos diktatoriaus Kim Ir Seno giminaitis.
Voinič romane “Gylys”, jeigu prisimenate, aprašytas tėvas – šventikas ir jo sūnus – revoliucionierius. Labai tipiškas atvejis. Baigėsi tuo, kad sūnų sušaudė, o tėvas išprotėjo. Taip kad, įvesdamas celibatą, Romos popiežius žinojo, ką daro...
* – Bet celibatas buvo privalomas tik aukščiausiai dvasininkijai.
– Tai pas pravoslavus. O pas katalikus – visiems. Absoliučiai visi katalikų šventikai privalo duoti viengungystės įžadus.
Revoliucijos herojus, raudonasis Mongolijos premjeras Čoi Bol San, iki 1917 metų revoliucijos mokėsi šventikų seminarijoje Čitoje.
Garsus revoliucionierius N. G. Černyševskij buvo šventiko sūnus. Jis atsėdėjo du metus Petropavlovsko tvirtovėje, po to buvo nuteistas 7 metams katorgos darbų ir iki gyvenimo pabaigos ištremtas į Sibirą. O tarybinės revoliucijos istorijoje, Černyševskij – tai vienas iš jos apaštalų.
O štai ir gerą žmogų radome. Kaimo šventiko sūnus. Žinomas tarybinis matematikas, akademikas Ivanas Matvejevičius Vinogradovas. Gyveno 1891-1983 metais. Du kartus suteiktas Socialistinio Darbo Didvyrio vardas. 1941 metais gavo Stalino premiją ir 1972 metais Lenino premiją, apdovanotas keturiais Lenino ordinais ir vedė teisingą rusų politiką moksle. Tai yra, toli gražu, ne kvailys, tai kaimo šventiko sūnus. Taip kad čia, dar kartą pakartosiu, reikia būti labai atsargiems, o ne kirpti pagal vieną matą.
Buvo čia pas mus emigracijoje toks rašytojas Serioža Maksimovas. Jo tikroji pavardė – Paschinas, tai yra, jis taip pat iš šventikų. Tai štai, jis buvo ir pederastas, ir alkoholikas, ir buvo vedęs žydę. Jo sūnus – hipis ir narkomanas, o Serioža buvo savotiškai talentingas žmogus.
O štai ir generolas pakliuvo. Generolą Vlasovą emigracijoje daugelis negeru žodžiu prisimena. Taigi, sutelkė jis aplink save žydus ir dėl jų sugadino visus mūsų gerus santykius su vokiečiais... O juk jis jaunystėje norėjo tapti šventiku, net buvo įstojęs į dvasinę seminariją. Apie tai smulkiau parašyta Solženicyno apsakymų rinkinyje “Gyventi nemeluojant”.
Visi žinote, kas toks buvo Karlas Marksas. Mokslinio komunizmo pradininkas ir taip toliau. Po 70 metų tarybų valdžios išaiškėjo, kad komunizmo kažkodėl nesimato. Daug žmonių dėl to buvo sunaikinta, o marksizmas kaip buksuoja, taip buksuoja. Kodėl? Kad suprasti, kas prie ko, reikia atkreipti dėmesį štai į ką – Karlo Markso giminėje buvo šešios kartos rabinų. Ir tėvas, ir motina buvo krikštytais žydais, o pats Karlas Marksas tapo masonu-satanistu. Tai rašo pastorius, iš žydų kilęs Ričardas Bumbrandtas. Jis pareiškia, kad Karlas Marksas buvo satanistas, t.y., pederastas. O kas gi tada buvo jo porininkas? Įtarimai iš karto krinta ant Fridricho Engelso...
Visuomenės nuomonė dėl tokios mūsų analizės iš karto išsiskirs. Be to, ne pagal politinę, o pagal pederastinę liniją. Visi pederastai tvirtins, kad Karlas Marksas buvo geras žmogus. Pasakys, kad visa tai – priešų šmeižtas. Juk Karlas turėjo ir priešų, ir draugų. Tarp jų buvo net garsus anarchistas Bakuninas. Būtinai pasakys: “O jūs ką? Jūs žvakelę laikėte, kada jie vienas kitą darė?” Ne, žvakelės nelaikėme, brangūs mūsų oponentai. Paprasčiausiai, prie to klausimo mes priėjome iš kitos pusės. Jeigu Markso giminėje buvo šešios kartos rabinų, tai jis, paprasčiausiai, negalėjo būti normaliu žmogumi. Nei psichiškai, nei seksuališkai.
Tarp visų žydų disidentų, kurie kelia riaušes Maskvoje per paskutinius 20 metų, pats protingiausias buvo TSRS Mokslų Akademijos narys-korespondentas, akademikas I. R. Šafarevičius. Jis išgarsėjo tuo, kad parašė knygą “Socializmas, kaip pasaulio istorijos reiškinys”, kurioje pateikė visą eilę faktų, įrodančių, kad socializmas ir komunizmas – visiškai ne Karlo Markso išradimas. Pasirodo, žmonijos istorijoje jau keletą kartų bandė įvesti komunizmą, ir tas užsiėmimas visada pasibaigdavo masiniu badavimu. Pavyzdžiui, dar prieš 2.000 metų Kinijoje, Cin imperijos laikais. Viduramžiais taip pat kartkartėmis buvo bandoma įvesti komunizmą ir, vėl gi, viskas baigdavosi badavimu ir anarchija. Karlas Marksas apie visa tai puikiai žinojo ir, tai žinodamas, vis viena gojams vietoje krikščionybės pakišo savo, lyg tai, “naują atradimą”, visą tą griaunančią socializmo, komunizmo ir klasių kovos filosofiją. Visas jo internacionalas praktiškai susidėjo iš masonų ir įvairių psichopatų...
Aš pažinojau vieną šventiką – tėvą Nikolajų iš Niujorko, iš soboro 97-je gatvėje. Jis buvo labai geras šventikas. Teigiamas. Bet staiga, tėvas Nikolajus pradėjo skųstis, kad jam nelaimė. Kas gi atsitiko? Pasirodo, jo sūnus vedė žydaitę. Vėliau, po kurio laiko, tėvas Nikolajus sako: garbė Dievui, nelaimė praėjo! Jo marti-žydaitė pagimdė sūnų ir pabėgo. Kaip rezultatas – užaugs dar vienas psichas.
Yra nemažai merginų, kurios, paprasčiausiai, medžioja seminaristus, kai joms ateina laikas tekėti. Nori tapti motinėlėmis. Bet tas dalykas dažnai baigiasi blogai. Aš asmeniškai pažinojau vieną tokią motinėlę. Ji ištekėjo už šventiko iš Australijos, po to jį metė ir išvažiavo į Niujorką, nežinia nuo ko pasigimdė vaiką ir jau dešimt metų gyvena be vyro su savo tėvais-žydais. Ta motinėlė buvo pusiau žydė.
Jaunystėje Hitleris norėjo tapti šventiku, be to, vienuoliu. Gestapo viršininkas Himleris jaunystėje taip pat ruošėsi tapti šventiku. Ir Stalinas, kaip aš jau sakiau, taip pat mokėsi seminarijoje... Matote – koks dėsningumas, kas juos visus jungia...
Popiežius Jonas Paulius II kartą paprašė pasigailėti myriop nuteisto žudiko, bet jį, vis dėl to, 1983 metų lapkričio 30 dieną Floridoje pasodino į elektros kėdę. Kas gi ten buvo? Tas žudikas, Siulevanas, buvo areštuotas homoseksualistų bare. Jis šaltakraujiškai nužudė otelio tarnautoją, keturių vaikų tėvą. Kaip gi kitaip galėjo teisėtvarka pasielgti? O Romos Popiežius vis viena jį užsistojo ir prašė pasigailėti to nusikaltėlio. Kodėl? Kas juos siejo? Taip, homoseksualumas! Ir vienas, ir kitas buvo pederastais... Sielų giminingumas. Na, o keturi vaikai, kaip nors ir be tėvo užaugs...
Aš jau keliuose šaltiniuose skaičiau apie Lenino sekretorę – Fotejevą. Niujorke aš taip pat pažįstu vieną šventiką Kirilą Fotejevą. Jis – ryškus homoseksualas ir to neslepia. Kai jis gyveno Paryžiuje, jį jau tada pažinojo kaip atvirą homo. Tai štai, pasirodo, Lenino sekretorė – jo tikra teta. Dabar, jeigu šventikas Fatejevas yra pederastas, tai jo teta, jo motinos sesuo, turėtų būti lesbietė, arši revoliucionierė... Štai, pederastas Vladimiras Iljičius ir pasiėmė ją į sekretores. Tai – taip pat vienas iš Aukštosios Sociologijos dėsningumų. Viršininkų-pederastų sekretorėmis visada bus lesbietės.
Amerikos Aukščiausiasis teismas – tai Amerikos sąžinė ir, tuo pat metu, tas Aukščiausiasis teismas vykdo neįtikėtiną nusikaltimą. Jis labiau rūpinasi nusikaltėlių teisėmis, negu aukų teisėmis. Pačiu niekšiškiausiu to Aukščiausiojo teismo nariu buvo toks Duglas. O kas jis toks? Pastoriaus sūnus. O jeigu pastoriaus sūnus, jo kelias ėjo į masonystę, o iš ten – ir į JAV Aukščiausiąjį teismą.
Džonatanas Sviftas. Žinomas rašytojas. Ironijos ir humoro tėvas, parašęs “Guliverio keliones”. Pasirodo – jis buvo šventikas ir, tuo pat metu, rašė antireligines knygas ir, galų gale, išprotėjo. Kartą Sviftas vaikšto su bičiuliu, prie kelio pamato medį nudžiūvusia viršūne, ir sako: taip bus ir su manimi, aš pradėsiu džiūti nuo galvos. Taip ir gavosi. Senatvėje jis išprotėjo.
Jūs visi žinote publicistą Ivaną Solonevičių. Geras buvo žmogus, monarchistas. Bet jis turėjo brolį Borisą – visiškas idiotas. O kodėl? Pasirodo, Solonevičių giminėje du seneliai buvo šventikais, ir penki jų vaikai taip pat buvo šventikai.
O dabar, aš jus supažindinsiu su masoniškosios IMKI herojumi – Aleksandru Šmemanu. Šmemanas buvo amerikietiškos bažnyčios protoierijus. Jeigu JAV Toliaregiška jurisdikcija – tai, lyg dešinioji bažnyčia, tai Amerikos teisėtvarka – kaip kairioji bažnyčia. Ir štai ten, toje kairiojoje bažnyčioje, jis vaidino pilkojo kardinolo vaidmenį. Visi žinojo, kad jis – masonas ir pederastas. Tiesa, jo sūnus, Sergejus Šmemanas, išvažiavo korespondentu į Maskvą. Bet, jeigu tėvas – šventikas, masonas ir pederastas, tai koks gi gali būti jo sūnus?!! Ir kad to KGB nežinotų? Netikiu! 80% “gudrių organų” biudžeto eina informacijos rinkimui atvirais kanalais ir tik 20% eina grynam šnipinėjimui. Pagrindinis jų darbas – knygos, interviu, trečiosios emigracijos bangos tardymas, tarybinių laikraščių skaitymas, iki pat “Kazachstano tiesos”. Sėdi ten vaikinų grupė kabinetuose ir skaito visą tarybinę spaudą. Kaip taisyklė, visi jie menševikų ir bolševikų giminaičiai, permanentiniai revoliucionieriai...
Tiesa, apie revoliucionierius. Prisimenate Kerenskį, taip sakant, Kerenskio dvasią – Vasario revoliucijos vadovą, tą, kuris atidarė duris Spalio revoliucijai? Jo senelis iš tėvo pusės buvo šventikas. Tai iš paties Kerenskio autobiografijos “Istorijos posūkiai”. Ten Kerenskis prisipažįsta, kad jis nuo 1912 metų, nuo to laiko, kai jį išrinko į Valstybinę Dūmą, jis tapo masonu...
Turiu ir žurnalo “Sion” (leidžiamas Izraelyje) redkolegijos nario, berniuko iš “trečiosios bangos” – Buguslavskio kortelę. Jis – žydas-migrantas, o jo šeima – Boguslavskiai. Ne kitaip, kaip jo gyslose teka šventikų ir žydų kraujas.
Šiek tiek špionažo. Tiems, kas tą dalyką mėgsta. Pasirodo, garsus šnipas Klausas Fuksas buvo protestantų šventiko sūnus. O Klausas Fuksas visame pasaulyje išgarsėjo dėl atominio špionažo JAV ir Kanadoje.
* – Grigorijau Petrovičiau, o koks jūsų požiūris į makartizmą?
– Makartis mano draugas. Mane patį apkaltino makartizmu. Bet, Makarčio dešinioji ir kairioji rankos buvo... du žydai. Kaip prie Inkvizicijos. Pagal tas pačias taisykles ir pagal tuos pačius įstatymus. O makartizmas prasidėjo būtent nuo atominio špionažo, tuo metu iš Amerikos pavogė atominį skydą ir atominį kardą. Padedant tiems, kas tarnavo pusiau žydui Berijai. Paprasčiausiai, Amerikoje tada prasidėjo isterija ir, rezultate – makartizmas ir, tuo pat metu, antisemitizmas. Iš daugelio įtaigų tada išvarė visus homikus. Nes beveik visi šnipai pasirodė esantys arba žydai, arba komunistai, arba homikai. Todėl senatorius Makartis ir pradėjo iš visur vaikyti homikus, žydus, raudonuosius ir kitokius dvasiniu ligonius, vienu žodžiu, “homoseksualistus”. O vaikė jis juos ir kaire, ir dešine ranka, o abi jo rankos buvo žydai! Štai, matote – yra dar pasaulyje gerų žydų! Tiesa, už tai vėliau Makartį papjovė ant operacinio stalo, žydai ant jo užsiundė žydišką spaudą, Makartis padėjėjus pradėjo kaltinti, kad jie patys homikai. Kas gi gaunasi? Išeina, kad yra ne tik gerų žydų, bet ir gerų homikų!
* – O kaip jūs galvojate, jeigu tada Makarčio nebūtų papjovę ant operacinio stalo, ar būtų jis įstengęs įvesti tvarką Amerikoje, arba jo pastangos iš anksto būtų pasmerktos žlugti?
– Manau, kad jis buvo pasmerktas. Ameriką jau seniai valdo pederastai-masonai. Makartis čia buvo išimtis. Tiesa, jis ilgai buvo viengungis, ir vedė tik būdamas 46 metų. Be to, auklėjimui pasiėmė vaiką-dukrelę...
* – Grigorijau Petrovičiau, o prisimenate, jūs žadėjote įsteigti ordiną moterims, kurios, žinodamos, kad yra išsigimusios, nuspręstų neturėti vaikų?
– Taip. Tarybų Sąjungoje yra visa serija ordinų “Motina-didvyrė”. Bet aš prie jų pridėčiau dar vieną ordiną – baltai melsvą, kaip Izraelio vėliava. Toms sąžiningoms degeneratėms, kurios pačios nusprendžia neveisti degeneratų. Dar daugiau, aš jas globočiau. Jos būtų labai gerbiamos ir būtų laikomos ne tik garbingomis, bet ir “šventomis”. Yra gi tokios – pasaulietinės vienuolės, tai yra, moterys, kurios oficialiai neišeina į vienuolynus, bet tarp mūsų gyvena kaip vienuolės. Žinoma, reikėtų skatinti ir panašius vyrus – pasaulietinius vienuolius. Ir, jeigu mes norime atgaivinti karingąją krikščionybę, reikia ją gaivinti remiantis sąžiningais vienuoliais, tame tarpe, pasaulietiniais vienuoliais. Ir dar – Inkvizicija. Dabar mums labai reikalingos tokios visuomeninės institucijos.
* – T.y., kad, kaip Inkvizicijos laikais, sąžiningi broliukai-vienuoliai uostinėtų sau panašius ir vestų juos į Viešpaties Kelią. Tai yra, skatintų jų teigiamas savybes ir padėtų jiems slopinti neigiamas. Degeneratas juk nekaltas, kad tokiu gimė. Štai kodėl ir buvo suteikiama galimybė rinktis: arba laužas, arba padėk mums rasti ir neutralizuoti likusius degeneratus. Bet tik su viena sąlyga, jeigu tu nesidaugini ir nesi sudaręs sutarties su šėtonu, t.y., judaizmo vadais.
– Taip. Be to, jeigu vienuolyne ką nors ir pagaudavo užsiiminėjant pederastija, tai jam skirdavo tik administracinę nuobaudą – jį maitindavo tik duona ir vandeniu. Jeigu tai nepadėdavo, – jam paskirdavo tylėjimo įžadus ir izoliuodavo. T.y., jeigu jį traukdavo prievartauti mažametį berniuką arba mergaitę, iš pradžių jis tam pats priešindavosi, bet, kai pamatydavo, kad gali taip įvykti – tada pasiprašydavo uždaromas. Todėl iš tokių vienuolių ir gaudavosi didingi šventieji. Kai jie išeidavo po uždarymo, tada jie galėdavo padėti bet kokiam bepročiui. Jie jau matydavo juos kiaurai.
* – Jūs ką tik siūlėte atgaivinti Inkviziciją, bet kur garantija, kad į ją nepaklius degeneratai?
– Viskas priklauso nuo to, kaip tai organizuoti. Mano manymu, Inkvizicijai vadovauti turėtų visiškai normalūs žmonės, kurie gerai žino Aukštąją Sociologiją. O tribunolas turi būti iš profesionalų: psichiatrų, sociologų, dvasininkų. Naujosios Inkvizicijos vadovybėje turi būti ir tikri geri biurokratai, kurie ilgu darbu ir mokymusi įrodė, kad jie – normalūs, stabilūs žmonės. Visi jie privalo turėti normalias šeimas. Būtinai reikėtų patikrinti jų šeimos genealoginį medį ir, jeigu jame yra kokios nors “supuvusios šakelės”, tai tokių jokiais būdais negalima leisti vadovauti Naujajai Inkvizicijai. Net genialaus žmogaus, nes jis gali “nutrūkti”. Šiandiena jis normalus žmogus, o sulaukus 50 metų, jis gali susirgti psichine liga.
Pavyzdžiui, paimkime šiandieninius psichiatrinius dispanserius. Tai – ne beprotnamiai, bet, vis dėl to, tai medicininės įstaigos, kur įvairūs psichiškai ligoti žmonės, paprasčiausiai, įrašyti į įskaitą ir jie privalo ten eiti registruotis kartą per metus, o jeigu yra reikalas, tai ir dažniau. O šalia – bažnyčia, kur šventikas taip pat yra savotišku psichiatru. Retai kuris šventikas atvirai propaguos nuodėmes. Tokių beveik nėra. Šventikas, juk taip pat gydytojas-psichologas. Tegul tai bus nedidelė sukrypusi bažnytėlė 100 arba 200 žmonių, ir net, jeigu iš jų tik pusė bus normalūs, kurie nieko apie mišias nesupranta, bet ten lankosi, tai tegul ir lankosi – nuo to blogiau nebus. O likusiesiems, psichopatams, šventikas padės savo pamokslais. JAV tai vadinama grupine psichoterapija...
* – Taip, bet, Grigorijau Petrovičiau, kai jūs mums pateikėte savo statistiką, tai sakėte, kad tarp gydytojų-psichiatrų taip pat daug psichinių ligonių. Panašu, kad tokį šventiką taip pat reikia labai prižiūrėti.
– Taip-taip-taip. Anksčiau tas funkcijas atliko Švenčiausiojo Sinodo Prokuroras – pasaulietis žmogus. Pavyzdžiui, garsusis Pobedonoscevas, Švenčiausiojo Sinodo prokuroras, jis stebėjo Sinodą, taip sakant, valstybės vardu. Pagrindine tokios kontrolės užduotimi privalo būti: pirma, – rasti degeneratus ir, antra, – nukreipti juos teisingu keliu.
Iki revoliucijos dar buvo ir Švenčiausiojo Sinodo teismas, kuris turėjo savo vienuolynų kalėjimus. Tai iki 17-jų metų. Tie akmeniniai maišai buvo blogiau už stalininius konclagerius. Ir štai, jeigu koks nors vienuolis išprotėdavo, jį pasodindavo į akmenį maišą ir ten jis ilsėdavosi, atgaudavo jėgas.
Kartoju – psichinius ligonius būtina pašalinti iš postų, turinčių įtaką etikai ir kultūrai, iš postų, leidžiančių negatyviai veikti nacijos pasaulėžiūrą.
Pačios protingiausios buvo graikų ir romėnų civilizacijos. Tai štai, pas juos buvo priimtas įstatymas, pagal kurį žydams nebuvo leidžiama užimti teisėjų postų, t.y., jiems nebuvo leidžiama užimti postų, kur būdavo sprendžiami žmonių likimai. Jiems buvo draudžiama būti valdininkais, teisėjais, advokatais.
* – O kaip gi rašytojai? Tai juk žmonių sielų inžinieriai! Juk, kaip taisyklė, tik žmogus, kuris turi degeneracijos požymių, gali būti geru rašytoju – jis tai žino tragedijų esmę... Gal būt todėl Jevtušenko ir pakėlė savo uodegą? Kaip jūs į tai žiūrite?
– Aš atsakyčiau paprastai. Beveik visas rašytojų Sąjungos kairysis sparnas – tai paprasti degeneratai. Pats rėksmingiausias iš jų – Jevgenijus Jevtušenko. Jis turi žydiško kraujo ir jis ten – pats rėksmingiausias ir nagliausias. Toks naglas, kad jo net žydai negali pakęsti, nors ir žino, kad jis turi žydiško kraujo. Ir vedęs jis buvo žydę. Jie visi šaukia, kad leistų Bulgakovą, Nabokovą ir t.t. Aš išleisčiau tas knygas. Bet, prieš kiekvieną knygą – pratarmė, kur ramiai, be rėkimo, be įžeidinėjimų būtų pasakyta, kad šis žmogus, pavyzdžiui, Pasternakas, pirma, yra žydas, kad Dievas su juo, antra, homikas, bet pridirbo būrį vaikų, kas savaime yra – nusikaltimas. Kad pati svarbiausia jo knyga “Daktaras Živago” – amorali ir kenksminga. Kuriems galams tada tą šlamštą spausdinti? O tam, kad kiti homikai nerėktų, kad, matote, talentus užgniaužia. Štai, Maja Pliseckaja, visi rėkė – geniali, nepakartojama, dieviška balerina, o reikėjo jai įsiamžinti juostoje – ir iš karto viskas pasidarė aišku... Be jokių ginčų ir keiksmų. Antis ant scenos... Tas pats ir su Cvetajeva. Parašyti – “buvo lesbietė, ištekėjusi už žydo” ir taip toliau...
* – O Bulgakovas?
– Man Bulgakovas patinka, nors “Meistre ir Margaritoje” supranti, kodėl jis labiau simpatizuoja šėtonui, negu Kristui? Juk jo knyga “Meistras ir Margarita” buvo pavadinta “Evangelija pagal Šėtoną”... Matyt todėl ją taip garbina tarybiniai žydai-inteligentai.
Kartoju – Naujojoje Inkvizicijoje privalo būti normalūs žmonės.
Tai turi būti išsišakojusi organizacija, kurioje dalis žmonių sėdėtų ir rašytų pratarmes ir baigiamuosius žodžius tokioms knygoms. Norite Bulgakovą išleisti? Gerai. Bet pratarmė ir baigiamasis žodis bus mūsų, kuriuos parašys savo reikalą išmanantys žmonės.
* – O kaip Jūs žiūrite į Šolochovą? Kalba, kad jis girtuoklis ir pavogė svetimus rankraščius?
– Dėl rankraščių – visa tai plepalai! O tai, kad senatvėje jis išgėrinėjo, tarybiniam žmogui tai – nėra nuodėmė.
* – Kaip jūs manote, kodėl Trockis pralaimėjo? Juk jis turėjo stiprią organizaciją!
– Trockizmas – tai masonystė komunizme. Tai – kraštutinis kairysis masonystės sparnas. Jeigu jūs subursite psichopatų gaują, tai jie niekada tarpusavyje nesugyvens. Tas pats buvo ir Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu. Jie ten vienas kitą naikino ir, rezultate, išlindo didelis voras – Napoleonas. Rusijoje tokiu voru tapo Stalinas. Gal būt tame reikale jam padėjo jo paranoja. Vokietijoje tokiu tapo – Hitleris. Savo atėjimą į valdžią Hitleris taip pat vadino – nacionalsocialistine revoliucija. Ta pati istorija. Revoliucija, socializmas... Bet jį į valdžią atvedė pederastai-šturmovikai, vėliau, “Ilgųjų peilių naktis”, Hitleris juos visus sušaudė. Kaip Stalinas. Visa tai – tas pats “Niekas, kuris niekina”...
* – Sakėte, kad Jūs – neprofesionalus rašytojas. Kad Jūs pagal išsilavinimą, inžinierius elektrikas ir kad jums tai net padėjo. Kad inžinerinis mąstymas jums padėjo perbristi visas tas humanitarines pelkes ir amžinas melo sanklodas, kad, būtent inžinerinis požiūris leido rasti griežtas formules, užslaptintus dėsningumus ir juos patikrinti praktikoje.
– Taip. Bet, pirmiausiai – žinoma, Viešpats Dievas... Iš kur gi tada mums į galvą ateina vienos ar kitos mintys? Yra toks įstatymas, dėl kurio nukentėjo mūsų didysis Gogolis. Kai jis parašė “Mirusias sielas” iš pradžių viskas buvo puiku. Supuvusi degenaratyvinė inteligentija pradėjo girti tą rusų tautos parodiją, bet netrukus Gogolis suprato, kokia tai – purvina knyga. Visi jo herojai gavosi moraliniais luošiais ir idiotais.
Tada jis nusprendė parašyti antrą tomą, lyg tai “Mirusių sielų” tęsinį, kur jis norėjo parodyti normalius, teigiamus rusų žmones. Jis sėdo prie darbo ir parašė dar vieną knygą, bet... ją sudegino. Gogolis suprato – knyga gavosi neįdomi. Jeigu jūs paimsite normalią laimingą šeimą, tai iš tos šeimos gyvenimo aprašymo įdomaus romano nesigaus! Niekas tokio romano neskaitys. O jeigu jūs imsitės aprašinėti šeimą, kur vyras – psichopatas, žmona – alkoholikė, vaikai – narkomanai, ir, jeigu viskas pasibaigs tuo, kad sūnus papjovė savo motiną, tai bublikai bus labai įdomu! Ir tai įstatymas – geležinis įstatymas rašytojui.
* – Gal galėtumėte įvardinti rašytojus, taip sakant, šviesiuosius rašytojus, kuriuos reikėtų pagirti už jų darbą?
– Aš geriau laiką panaudočiau inžinerinių reikalų studijavimui, negu įmantriam daugiažodžiavimui... Gerai. Štai, pavyzdžiui, šviesiuoju rašytoju buvo Mopasanas. Ir, tarp kitko, Augustas Forelis savo knygoje “Lytinis klausimas” taip pat parodo Mopasaną kaip teigiamą asmenybę. Tiesa, toje knygoje daug sekso, daug erotikos... Bet bėda tame, kad tas geras žmogus keletą kartų bandė nusižudyti. Ir mirė jis beprotnamyje. Ir jo broliai – savižudžiai...
* – Jūs sakėte, kad Šolochovas buvo šviesus rašytojas, o kaip dėl Šukšino?
– Apie Šukšiną aš mažai žinau... Štai, Leskovas – buvo teigiamas, Puškinas – be jokių abejonių, buvo šviesus genijus. Ankstyvasis Tolstojus... Bendrai, Tolstojus buvo didelis chameleonas, bet rašė jis gerai. Jeseninas... Paprasčiausiai, jo gaila. Yra šaltiniai, kurie tvirtina, kad savo paskutinę naktį jis praleido su vyru ir, kad jo eilėraštis, “Iki pasimatymo, drauge mano, iki pasimatymo...” buvo skirtas jo draugui poetui Mariengofui... O rašytojų-kaimiečių – aš visiškai nepažįstu, bet, sprendžiant iš triukšmo aplink juos, manau, kad jie daro gerus darbus.
Ir taip, šiandiena mes pakalbėjome religinėmis temomis ir įsitikinome, kad šėtonas iš tikrųjų egzistuoja ir tuo klausimu reikia užsiimti. Visa tai – ne tik paslaptinga mistika, bet ir sausa statistika. Todėl, viešumo ir persitvarkymo laikais, kai kam būtų neblogai patampyti už uodegos ir patį draugą Šėtoną. Tada greitai išaiškėtų, kodėl buksuoja marksistinė ekonomika. Jie ten bando pertvarkyti – tai vieną, tai kitą... Ir Aukštoji Sociologija jiems labai padėtų.
* – Labai aštriai šiandiena keliamas klausimas dėl valymų, reabilitacijų. Visi klausinėja, kodėl taip atsitiko, kas dėl to kaltas, ką reabilituoti, o ko – ne?
– Taip, visas tas nešvarumas šiandiena už gerklės griebia vyriausybę ir klausia, kodėl mūsų tėvus, mūsų mamas mūsų senelius sušaudė 37 metais? O Gorbačiovas ir pats nežino...
Pavyzdžiui, mano tėvas, paprasčiausiai, buvo areštuotas kaip žmogus iš “buvusiųjų”. Nepribaigtas buržujus. Nepribaigtas baltasis. Atrodo, dabar suprato, įsisąmonino, kad buožės, kaip klasės, likvidavimas – tai pats didžiausias Stalino nusikaltimas. Aš manau, kad tada, kai Stalinas naikino leniniečius – jis elgėsi teisingai. Tai tas pats, kas Biblijoje vadinama: “Kiaulės puolė nuo skardžio į jūrą ir visos paskendo”. Tiesa, tai reikėjo padaryti 30 metų anksčiau pačiam carui Nikolajui-Apsėstajam... Bet, kai Stalinas sunaikino buožes – tai jau buvo nusikaltimas. Buožės – tai buvo patys darbščiausi, patys ūkiškiausi rusų valstiečiai.
* – O ar jums neatrodo, kad revoliucionierių-leniniečių naikinimui vadovavo Stalinas, o buožių naikinimui vadovavo Kaganovičius? Stalinui buvo nusispjauti ant rusų valstiečių – jie Stalinui pavojaus nekėlė, o Kaganovičius turėjo mesijišką pyktį...
– Na, dėl mesijiško pykčio, tai mes jau pakankamai žinome ir vėliau nagrinėsime to klausimo šaltinius – judėjišką Talmudą ir jo trumpą Šulchan Arucho konspektą. Žinoma, visada reikia prisiminti, kad tarybų valdžia – tai buvo žydų valdžia, kad tai buvo tikras judėjiškas jungas.
Jūs ką, manote, kad žydai įvykdė revoliuciją Rusijoje ir pasitraukė į šoną? Nieko panašaus!!! Ir 20-siais, ir 30-siais, ir 40-siais metais – tarybų valdžia buvo, pirmiausiai, žydų valdžia. Leninas buvo pusiau žydas pagal motiną. Tai – pagal mus, gojų supratimą, bet pagal rabinų izraelietiškus įstatymus, Leninas yra grynakraujis žydas ir šiandiena jam iš karto suteiktų izraelietišką pilietybę. Stalinas buvo Kaukazo pusiau žydas. Berija taip pat buvo Kaukazo pusiau žydas. Šiandiena mažai kas prisimena, bet, po to, kai Staliną “išėjo”, sekančias 100 dienų TSRS vadovavo kaukaziškasis pusiau žydas-budelis Berija... Praktiškai visa KGB vadovybė buvo vieni žydai. Visus tuos žmonių kraujo okeanus praliejo būtent judėjiška vyriausybė. Mesijinis pyktis...
* – Ir tik neilgą periodą – naikinant revoliucinę viršūnėlę, ranką atvirai pridėjo Stalinas, kad sau užsitikrintų autoritetą. Tikriausiai taip ir reikėtų aiškinti visus tuo 1937 metų valymus?
– Žinoma, valymai vadovaujant Stalinui, ypač valant partinę viršūnėlę, buvo teigiamas dalykas. Bet, valstiečių naikinimas, normalių žmonių naikinimas, įskaitant inžinierius, technikus ir darbininkus – visa tai, kaip tik ir buvo judėjų kerštas rusų liaudžiai, už jos tikėjimą Kristumi. Čia reikia nubrėžti tikslią liniją. Nereikia visko versti ant Stalino galvos. Juk tada, kai jis užsimojo ant žydų-sionistų, tada jie Staliną ir pašalino...
* – Tarybų Sąjungoje dabar daug rašoma apie Buchariną. Sako, kad jį sušaudė neteisingai. Sako, kad jis buvo geras žmogus, teisingas...
– Taip, Buchariną dabar reabilitavo, bet štai, kas keista – jis vedė būdamas 45 metų dvidešimtmetę žydaitę pavarde Larina, jis taip pat turėjo giminaitį, kuris mirė beprotnamyje...
Kaip jūs pasakėte – geras rusų žmogus, Nikolajus Ivanovičius Bucharinas buvo dešiniosios opozicijos vadas ir visiškai pateisino raudonąjį terorą (šaltinis: R. Konkvistas, «Raudonais teroras”, 564 psl.). Tas “geras rusų žmogus” juokais save vadino Moiša Pinchus-Dovgolevskij.
“Jaunystėje Bucharinas buvo aršus ekstremistas. Bucharinui su jo neramiu emocingumu, su jo intelektualumu, super-jautrumu, su jo pastoviais svyravimais ir perbėgimais nuo kairiojo radikalizmo prie dešiniojo ekstremizmo...” (“Kontinentas”, Nr. 34, 1982 m.).
Bucharinas tvirtino, kad tik mirties bausmė ir nužudymai formuoja komunistinio žmogaus sąmonę. Tai štai. Tarp kitko, Višinskij Buchariną vadino lapės ir kiaulės mišrūnu. 1987 metais Buzharinas buvo oficialiai reabilituotas.
* – Grigorijau Petrovičiau, sutikite, nei Bucharinas su savo jauna žmona-žyde, nei kaukazietiškas pusiau žydas Stalinas nebuvo judėjų karaliais?
– O jūs žinote apie šiandieninį Judėjų Karalių? Ne? Tai Pasaulinio žydų kongreso prezidentas Edgaras Bronfmanas ir tuo pat metu jis – viskio karalius. Multimilijonierius. Prieš 8 metus visoje amerikiečių spaudoje skambėjo sensacija – pagrobė jo sūnų ir reikalavo 2 milijonų dolerių išpirkos. Vargšas tėtis pradėjo rinkti pinigus, bet netrukus paaiškėjo: policija jau rado ir areštavo sūnaus pagrobėją. Juo buvo... sūnaus draugelis. Jie abu buvo pederastai-meilužiai. Tėtušis pinigų daug neduodavo ir tas susitarė su draugeliu-pederastu suorganizuoti savo pagrobimą ir taip gauti porą milijonų. Ir visa tai atvirai buvo rašoma amerikiečių spaudoje. Tuo pat metu tas pagrobimas sutapo su eiline tėtušio santuoka su 20-mete gražuole, amerikietiška blondine. Bet, mes jau žinome, kad, jeigu sūnus pederastas, tai ir tėtis, kažkoks ten... O jis, visą laiką važinėjo į Maskvą ir susitikinėjo su Ševardnadze...
* – Vėl gi... Ką jie ten, ruso negalėjo rasti?
– Taip. Be to, Edikas... Tarp Edikų – 90% žydų. Pas rusus tas vardas nepopuliarus.
* – Ir ekonomikai vadovavo – Aganbegianas...
– Štai, štai. Viena mano pažįstama gerai žino 3-ją emigraciją ir sako, kad armėnai – praktiškai, tie patys žydai. Tarp tų tautų – labai daug bendro. Aistra prekybai, nepagarba fiziniam darbui, didelė dalis nacijos gyvena svetur ir nenori grįžti į gimtąją šalį, dažni pogromai iš vietinių gyventojų pusės...
* – Grigorijau Petrovičiau, ką gi daryti žydams? Juk žydai, kaip ir bet kuri kita tauta, turi teisę pati spręsti savo likimą. O jiems tarybų valdžia dar 70-siais metais oficialiai pareiškė, kad jų konstituciją – Talmudas, yra žmonijos nekenčianti knyga. Bet juk Talmudu – grįsta visa žydų kultūra! Gaunasi, kad žydų kultūra, kaip žmonijos nekenčianti ir kelianti nacionalinę neapykantą ir priešiškumą visiems žydams, neturi teisės egzistuoti? Gal būt dėl to jie ir pradėjo visą tą pertvarkymą?
– Talmudas – tai žydų rabinų aiškinimai Mozės Penkiaknygės, t.y., Toros. Biblijoje tos knygos vadinasi – Senuoju Testamentu. Štai iš kur kyla visos tos žmonijos nekenčiančios idėjos. Juos ten sudėjo dar senovės judėjų šventikai-levitai ir pastoviai keitė priklausomai nuo politinės padėties. Kai Tora (Senasis Testamentas) buvo užrašyta popieriuje ir tekstų keisti buvo nebeįmanoma – tada jie sukūrė Talmudą. Talmude jie ir toliau iškraipydavo senovės pirminio šaltinio prasmę. Bet, atėjo laikas, ir krikštyti žydai atvėrė žmonių akis ir dėl tos niekšybės. Tada, kad išvengtų panašių demaskavimų ateityje, daugelis aiškiai rasistinių Talmudo tekstų buvo pašalinta ir pakeista ypatingais ženklais, nurodančiais, kad šioje vietoje turėtų būti intarpas, paaiškinantis teksto esmę. Pačią esmę nuo žmonių akių jie paslėpė Kabaloje – žodiniame įstatyme, paaiškinime, kaip teisingai reikia aiškinti Talmudą ir visą kitą žydišką išmintį.
Štai kodėl ir nutarėme Aukštosios Sociologijos antrą paskaitų ciklą pavadinti – Raudoniji Kabala. Šiame cikle mes jums taip pat duosime judėjiškų paslapčių pažinimo raktus, tik, skirtingai nuo rabinų, mes apie tai pasakysime atvirai ir visam pasauliui. Tegul žmonės žino žaidimo taisykles, žino, kas jų laukia, jeigu bus pralaimėta amžina kova už išsigimėlių sielas.
Dėl eilinio judaizmo, noriu pasakyti, kad, žinoma, būtų daug geriau, jeigu jie visi suvažiuotų į Izraelį, arba Zanzibarą, arba į Madagaskaro salą ir ten pabandytų gyventi kaip visi normalūs žmonės savo valstybėje ir naudotų savo pačių rankų sukurtus darbo vaisius.
Kartoju – pagrindiniu kriterijumi turi būti ne penkta grafa pase, o patikrinimas dėl degeneracijos. Tarp kitko, tas pats principas buvo naudojamas Hitlerio laikais. Žydai, kurie Pirmojo Pasaulinio karo metu gavo Geležinį Kryžių, Vokietijos visuomenės buvo gerbiami, bet, detaliau apie Hitlerį ir jo Politinį Biurą mes pakalbėsime šiek tiek vėliau.
Baigiant šio Aukštosios Sociologijos ciklo pirmą paskaitą, kur mes palietėme klausimą apie religiją bendrai ir Romos Popiežiaus formules atskirai – padarykime kai kurias išvadas.
Aukštosios Sociologijos požiūriu, politika – tai kova už valdžią, tai – degeneratų subūrimas, kurie apsėsti valdžios Komplekso. Tik kovoje už valdžią visi tie demonai gali patenkinti savo įsivaizduojamas ir neįsivaizduojamas slaptas iškrypėliškas aistras.
Kas gi buvo stabdančiuoju faktoriumi jų kelyje į valdžios viršūnes? Aš manau, kad tai buvo jų sąžinė, t.y., Viešpaties Dievo baimė, t.y., – religija.
Jau senovės laikais išmintingi žmonės – kas intuityviai, o kas ir visiškai sąmoningai aprašė degeneraciją kaip kovą tarp Dievo ir šėtono. Kai tada sakydavo – “...ir nėra teisėtos valdžios Žemėje, kuri ne nuo Dievo”, tai yra, nėra teisėtos valdžios, jeigu ji nebijo Dievo bausmės už savo poelgius. Caro ir patriarchinės valdžios simfonija, monarcho įšventinimo apeigos, kurių prasmė smerkė valdžios troškimą ir skatino susitaikymą, visa tai blokavo degeneratų galimybes ateiti į valdžią. Religiniai veikėjai, patys praėję ilgametę susitaikymo mokyklą, visada turėjo kokias nors galimybes kontroliuoti, kad sostą neužgrobtų šlykštūs degeneratai, kurie buvo apsėsti maniakiško valdžios troškimo.
Bet, atėjo Renesansas, Atgimimo laikotarpis, arba, kaip kai kurie patikslina – Pagonybės Atgimimo Epocha, Dvasinių Vertybių Atgimimo Epocha. Įvairiausi degeneratai, kas sąmoningai, o kas – instinktyviai, pradėjo kastis po krikščionių religijos, meno, moralės pamatais, – kaip savo pagrindinio priešo.
Krintant bažnyčios autoritetui, pradėjo kristi ir monarchiniai principai. Tautos tapo liudininkais, kaip pradėjo atsirasti naujos valdžios formos – respublikos ir įvairiausi parlamentai. Kol visuomenėje religinės tradicijos dar nebuvo galutinai išnykusios – parlamentų ir vyriausybių formavimas demokratiniais metodais dar nebuvo pavirtęs gražuolių, pederastų ir įvairiausių išsigimėlių konkursais. Dar buvo išlikusi, taip vadinama, religinė moralė. Žmonės iš inercijos vis dar bijojo Dievo pykčio.
Bet de-krikščionizavimo procesas vis stiprėjo, nors, liaudis instinktyviai jautė, kad be religijos gali kristi ir tas paskutinis bastionas, paskutinė kliūtis, vis dar sulaikanti šlykščiųjų degeneratų bakchanaliją, kurie jau ir taip skaitlingai prasiskverbė į aukštuosius valdžios sluoksnius. Todėl tautos ir toliau laikėsi religijos, kaip skęstantysis šiaudo. Šalyse tvarka laikėsi dėka saujelės žmonių, kurie vis dar bijojo Dievo.
Kas gi vyko bedievybės apniktose šalyse?
Šiandieninės Rusijos likimas – pamoka ne tik mums, bet ir visai žmonijai. Pamoka to, kaip nuo dievo nusisukusi šalis tuojau pat pakliuvo į degeneracijos šėtono rankas. Jeigu anksčiau religija atliko natūralų organizmo apvalomosios sistemos vaidmenį (kepenys, inkstai), tai dabar tuos organus mums lyg ir išjungė, laikinai prijungė dirbtines mašinas-pakaitalus (komunizmo statytojų moralinį kodeksą, partinius susirinkimus).
Ką gi mums dabar daryti ir kaip ištrūkti iš tos aklavietės, ar turime alternatyvą?
Pats paprasčiausiais kelias – sugrįžti prie Dievo ir atkurti krikščionybę. Pravoslavija galutinai dar nesunaikinta, mūsų liaudis jos dar neprarado, dar gyvi seneliai, kurie gali savo tikėjimą perduoti komunistinio auklėjimo apgautiems vaikams ir anūkams.
Bet to nepakanka. Taip pat būtina atkurti laikinai prarastas religijos apvalomąsias funkcijas ir jas sustiprinti Aukštąja Sociologija. Juk vienuolystės institutą šėtoniška valdžia šiuo metu praktiškai sunaikino. Vienuolynai – tai genialus žmonijos išradimas, tos pakantumo ir tobulėjimo mokyklos, tos išsilavinusių žmonių ir nusižeminusių būsimų religinių lyderių kalvės – sunaikintos, o vietoje jų palikti apgailėtini seminarijų ir akademijų vienetai, kurie išleidžia sutanotus paklusnius partinius funkcionierius...
Būtina remtis religijos ir mokslo simbioze – Pravoslavija ir Aukštąja Sociologija, ir tada Rusioje vėl bus galima šlykščiųjų degeneratų veiklos subalansuota kontrolė, ir ne tik politikoje, bet ir visose kitose visuomeninio gyvenimo sferose.
Laikas mums visiems nustoti blaškytis kaip akliems kačiukams tarp įsisiautėjusių demonų-iškrypėlių, tarp visų tų šlykščiųjų degeneratų.