Nobeliškasis savižudis Hemingvėjus kartą pasakė, kad literatūriniai kritikai – tai utėlės ant švaraus literatūrinio kūno. Teisingai! Literatūriniai kritikai – tai nepavykę rašytojai, kurie patys nieko doro parašyti negali, bet iš pavydo kritikuoja tikrus rašytojus. Pavyzdžiui, mūsų Koriakovičius ir Zavaliuchinas. O nepavykę literatūriniai kritikai eina literatūros dėstytojais, save vadina profesoriais ir mirtinai bijo ką nors kritikuoti, net to aiškaus grafomano, kaip beprotnamininkas Tarsis.
Todėl aš literatūrine kritika, kaip taisyklė, neužsiiminėju. Bet aplink Solženicyną dabar toks triukšmas ir inkštimas, toks klyksmas ir gvaltas, toks nušvitimas, kad tylėti dėl to kažkaip nepatogu.
Kaip ir priklauso, pradedu nuo sveikatos.
Aš su įdomumu perskaičiau “Pirmame rate”. Po to “Lemtingas korpusas” (Раковый корпус). Taip pat neblogai. Brežnevo vietoje, aš tokių dalykų spausdinti nedrausčiau. Matote, koks aš humaniškas ir liberalus! Aš tik pridurčiau tokį paaiškinimą, kaip pratarmė. Kažkas panašaus, ką aš rašau toliau.
Visa esmė tame, kad be literatūros, Solženicynas dar pasidarė pėstininku tarptautiniame politiniame žaidime. Ir gana purviname žaidime. Kai Amerikos Kongrese buvo svarstomas klausimas apie prekybą su TSRS, akademikas Sacharovas, Solženicyno porininkas, visame pasaulyje pakėlė triukšmą ir pareikalavo, kad Kongresas prekybos klausimą susietų su... žydų emigracija iš TSRS! O Solženicynas, tuo pat metu, kaip porininkas tame šuleriškame žaidime, visame pasaulyje sukėlė triukšmą, kad už tai jo porininkui duoti... Nobelio taikos premiją!
Toks nekorektiškas nachališkumas nepatiko net Nobeliškam komitetui ir Solženicynui davė sprigtą į nosį: pasakė, kad jis nekištų nosies ne į savo reikalus. O tai, jis elgiasi taip, lyg būtų – paties Viešpaties Dievo vietininkas žemėje.
Stalinas, paprasčiausiai, rusus privertė badauti. Carai Nikita ir Brežnevas, kai reikalai blogi, perka duoną užsienyje. O Sacharovas su Solženicynu dabar kaišioja pagalius į ratus dėl... žydų emigracijos iš TSRS?! O rusai – tegul sau badauja.
Čia aš ir pagalvojau: “Ech jūs, kalės vaikai!”
Štai čia šuo ir užkastas. Ta pati kalė, kurios – tie kalės vaikai. Visas tas inkštimas spaudoje apie disidentus, demokratus, apie “SEMizdatą” (dėdės Semo vardu), apie kovą už žmogaus teises ir laisves TSRS – visa tai tik dūmų uždanga. O viso to pagrindinis tikslas vienas – kad tarybinius žydus išleistų į Izraelį. Tam tarnauja ir Sacharovas, ir Solženicynas ir visa likusi hop-kompanija.
Viskas daroma taip. Pagal Izraelio statistiką, žydų gimstamumo rodyklė krypsta žemyn. O pas izraelietiškus arabus, viskas labai greitai kyla. Ir po kurio laiko arabų Izraelyje vėl bus daugiau, negu žydų. Arabų fallus nugali žydišką nupjautavamzdį. Padėtį išgelbėti įmanoma tik padidėjusios imigracijos dėka. Bet amerikietiškų žydų, kurių yra 6 milijonai, į Izraelį ir lazda nenuvarysi. Todėl sioniški išminčiai ir nusprendė imtis tarybinių žydų, kurių ten oficialiai 2 milijonai, ir pabandyti suvaryti juos į Izraelį. Štai kame visa esmė tų užkulisinių žaidimų aplink tarybinius žydus, ir tai vyksta jau ne vienerius metus. Nori suvaryti tarybinius žydus į Izraelį, kad jie kovotų už didįjį Izraelį nuo Nilo iki Eufrato arba rinktų apelsinus kibucuose.
Kaip paprastai tokiais atvejais, į darbą paleido tai, ką žymusis filosofas-šėtono ieškotojas Berdiajevas vadina šėtono ir antikristo sąjunga. O juk mūsų kairieji elementai Berdiajevą vadina geriausiu XX amžiaus rusų filosofu. Taip kad, aš visa tai analizuoju, taip sakant, aukščiausiame filosofiniame lygyje.
Šėtono ieškotojas Berdiajevas “Šėtoną” ir “Antikristą” rašė iš didžiosios raidės ir jiems reiškė didelę pagarbą. Bet tegul šėtonas ir antikristas ant manęs nesupyksta, kad juos aš rašau iš mažosios raidės.
Berdiajevo požiūriu, šėtono ir antikristo sąjunga, pačia paprasčiausiai forma, tai mišrios santuokos su žydais. Pats Berdiajevas, kad visa tai patvirtintų, buvo vedęs žydę. Berdiajevui taip pat daug padėjo jo žmonos sesuo Jevgenija Judifovna (?) Rapp.
Jeigu jūs pasižiūrėsite į tarybinius, taip vadinamus, disidentus, kurie psichuoja TSRS, ir kuriuos ten sodina į beprotnamius, tai iš karto pastebėsite pritrenkiantį dalyką: kažkodėl jie visi arba žydai, arba žmonės iš mišrių santuokų su žydais, arba tokių mišrių santuokų produktai – pusiau žydai ir taip toliau. Bet daugelis iš jų tai kruopščiai slepia, lyg kažko gėdytųsi. Kaip, pavyzdžiui, garsus beprotnamininkas Tarsis, kuris prisistato graiku, nors jis – grynakraujis žydas, ir jo pirmoji žmona, ir antroji žmona, taip pat. O jis vis tvirtina, kad jis – Aristotelio palikuonis.
Bet, grįžkime prie mūsų laikų herojaus Solženicyno, dėl kurio mums jau ausis išūžė, kad jis gyvenimo saulė, žemės druska, rusų liaudies sąžinė, žmonijos siela ir iš viso, antrasis mesijas. Nei pridėti, nei atimti – naujasis Jėzus Kristus, jeigu tik tikėti pasauline spauda. Bet tą patį, kaip papūgos, kartoja ir didžioji dalis mūsų emigracinės spaudos.
Pasukau už uodegos savo velniūkštį, kuris man tarnauja vietoje kompiuterio, ir klausiu:
– Ei, kas toks yra Solženicynas?
Ir momentaliai gaunu tikslią pažymą. Pačiame rimčiausiame Vakarų Vokietijos žurnale “Der Špigel”, №28, 1971 m., 99 puslapyje parašyta taip:
“Solženicyno tėvas buvo artilerijos karininkas prie Tannenbergo. «Rugpjūčio 14» jis pavadintas žydų inteligento «Isaako Laženicyno» vardu, kuris perėjo pas pravoslavus...”
Ir taip, vokiečių leidinyje “Rugpjūčio 14” Solženicynas pats gana aiškiai kalba, kad jis krikštytas pusiau žydas. “Der Špigel” leidėjas Augšteinas – pats žydas, todėl klaidos tame nėra jokios. Bet, visiškai įmanoma, kad kituose “Rugpjūčio” leidiniuose, kaip, pavyzdžiui, rusiškame leidinyje, ta delikati vietelė bus praleista. Bet, būkite tikri, kad visi pasaulio žydai jau žino, kas toks Solženicynas. To tik rusai nežino.
Vakarų Vokietijos žurnalo “Štern” reporteris Diteris Šteineris nuvyko į TSRS ir ten gavo interviu iš Solženicyno tetos Irinos Ščerbak. Ta teta praneša, kad Solženicyno tėvas, Isajus, buvęs Isaakas, nusižudė, kai Solženicynas buvo dar tik trečiame mėnesyje motinos gimdoje (žr. 1972.01.28. laikraštyje “Rusija” perspausdinimą iš “Šterno”).
Tėvo savižudybė – tai labai esmingas faktas, norint suprasti Solženicyno psichologiją. Ir visa tai puikiai įvertina visi tie vakarų “gudrūs organai”, kurie žaidžia Solženicynu. Esmė tame, kad savižudybė, kaip taisyklė, sunkių psichinių ligų rezultatas. Todėl JAV, žmones, kurie bandė nusižudyti, iš karto veža patikrinimui į beprotnamius. Todėl cerkvė (bažnyčia) draudžia melstis už savižudžius ir liepia laidoti už kapinių tvoros: Nes manoma, kad juose sėdi demonai, tai yra, tos pačios dvasinės ligos.
Bet reikia dar įvertinti ir tai, kad tos psichinės ligos ne tik skatina savižudybei, bet ir paveldimos. Juk psichinės ligos – tai dalis paveldimo išsigimimo, todėl tai ir paveldima, kaip likimas ir karma. Genetinis kapitalas – tai rimtesnis dalykas, negu Karlo Markso “Kapitalas”. Tiesa, Karlo Markso genetinis kapitalas buvo labai blogas. Dvi Karlo Markso dukterys nusižudė. Viena iš jų, Laura, nusižudė dupletu, kartu su savo vyru, užkietėjusiu marksistu Poliu Lafargu, kuris, tarp kitko, buvo Karlo Markso giminaitis.
Poetas Jeseninas nusižudė. Ir jo sūnus, pusiau poetas, pusiau žydas, disidentas Jeseninas-Volpinas taip pat psichuoja ir savo opusuose inkščia: “Aš mirtinai nusigersiu ir nusišausiu!”
Pasėdėjęs beprotnamyje, nobeliškasis psichas Hemingvėjus nusižudė. Bet ir jo tėvas nusižudė. Ir net jo sesuo Laura, taip pat nusižudė.
Kai kas sako: “Och, Solženicynas – toks drąsus, taip narsiai priešinasi!” Och, och, och, tai savižudžio drąsa, kuris pats nusišauti bijo, bet pasąmonėje nori, kad jį nušautų kiti. Tai tamsūs froidiniai kaltės ir susinaikinimo kompleksai. Tai Kenedžio žudiko Li Ovaldą drąsa, kuris iki tol pats bandė nusižudyti. Tai premjero ministro Stolypino žudiko Mordako Bogrovo drąsa, kuris iki tol taip pat bandė nusižudyti. Ir visa tai puikiai žino tie psichologai, kurie vadovauja psichologiniam karui. O Solženicynas – tik pėstininkas toje psichologinio karo šachmatų lentoje.
NTS ir “Posevo” aplinkoje, kur į padangę keliamas Solženicynas ir garbinami kiti disidentai, paslapčiomis ir daugiareikšmiai kalba apie “samosadus”. Bet tai ne tabakas-samosadas. Tai žmonės, kurie patys save sodina. Kur sodina? Na, ten, kur sodina, į kalėjimus ir konclagerius. Tai mazochistai, kuriuose sėdi įtartini kaltės ir susinaikinimo kompleksai. Pavyzdžiui, disidentas Levitinas NTSo “Briaunose” taip ir vapa: Och, kaip gera, kad mane vėl pasodino!“
Tų keistų vapėjimų paslaptį atskleidžia Paryžiaus laikraštis “Rusų mintis” (kurio redaktorius kunigaikštienė Achovskaja), 1973.02.08, 4 psl. Ten A. Krasnovas-Levitinas vėl vapa: “Aš niekada ir niekur nesijaučiau toks laimingas, kaip lageryje... Ten aš nelaimėje atradau savo laimę...”
.
Toliau “Rusų mintis” rašo: “Jo senelis (žydas) iš nusigyvenusių Poltavos dvarininkų išsinuomavo (neteisėtai) ūkį ir, jeigu tik pamatydavo pro šalį einant, nors ir toli, žmogų su kepure ant galvos, tai jis tiesiog pasiusdavo: Jis kaip beprotis puldavo tokį žmogų ir numušdavo jam kepurę, pradėdavo mušti jį per veidą ir keikti paskutiniais žodžiais”.
Tai rašo pats Krasnovas-Levitinas savo knygelėje “Stromatai”. Visiškai aišku, kad jo senelis-žydas, paprasčiausiai, turintis valdžios kompleksą pusiau beprotis sadistas. O iš tokių degeneratų-sadistų vėliau gimsta tokie pat degeneratai-mazochistai, kokiu ir yra Krasnovas-Levitinas. Štai jums ir kaltės kompleksas už senelį ir susinaikinimo kompleksas, kuris atveda į konclagerį. Štai jie ir yra tie patys “samosadai”, apie kuriuos daugiareikšmiai šnibžda NTS ir “Posev”. Ir tas dalykas stiprus, kaip likimas, kaip karma, kaip šėtonas.
F. M. Dostojevskio tėvas buvo dvarininkas ir sadistas. Už jo žiaurumą jį užmušė jo paties baudžiauninkai, ir caro teismas tuos baudžiauninkus išteisino! Dėl tokio tėvo Dostojevskis gimė sadomazochistu ir pats save nuvijo į Sibirą.
Tokiu požiūriu, tokiu pat “samosadu” yra ir mūsų laikų herojus Solženicynas. Juk jį pasodino už tai, kad 1945 metų vasaryje jis karo-lauko paštu bičiuliui išsiuntė laišką, kuriame kritikavo Staliną. Tuo metu aš pats tarnavau Tarybinėje Armijoje ir puikiai prisimenu, kad absoliučiai ant visų laiškų-trikampių (kurie nebūdavo užklijuojami, o tik sulankstomi) stovėdavo trikampis spaudas “Karinės cenzūros patikrinta”. Kad tokiomis sąlygomis rašyti tokį laišką, reikia būti tikru “samosadu”, kuris pats save sodina. Tai, kad Solženicynas pats save pasodino, tai jam, tikriausiai, likimo knygoje parašyta, o parašė jo tėvas-savižudis. Blogiau tai, kad jis pasodino ir tą žmogų, kuriam jis rašė, Nikolajų Vitkevičių, kuris už tai atsėdėjo 10 metų Sibire. Ir atrodo, kad Solženicynas – ne šiaip sau šventasis, o nuodėmingas šventasis. Žinote, yra ne tik šventieji ir nuodėmingieji, bet ir nuodėmingi šventieji ir šventi nuodėmingieji.
Maskviečiai kalba, kad pirmoji Solženicyno žmona, Natalija Rešetkovskaja – taip pat pusiau žydė. Tai netiesiogiai patvirtina tas faktas, kad čia, Niujorke, pasirodė tokia Veronika Turkina, kuri tikina, kad ji Solženicyno giminaitė, tai yra, Natalijos Rešetkovskajos sesuo. Bet ta Veronika Turkina ištekėjusi už žydo-disidento Jurijaus Šteino. Abu jie neseniai išvažiavo iš TSRS pagal Izraelio vizas. Bet tik vienas Jehova žino, kodėl vietoje Izraelio jie atsirado Niujorke. Tarp pusiau žydų pastebimas potraukis atgal, link protėvių. Todėl panašu, kad pirmoji Solženicyno žmona iš tikrųjų pusiau žydė.
Maskviečiai kalba, kad antroji Solženicyno žmona, Natalija Svetlova, grynakraujė žydė. O visa tai, kartu paėmus, rodo, kad pusiau žydas Solženicynas sieloje jaučiasi ne tiek rusas, kiek žydas. Bet nevalingai kyla klausimas: Kodėl jis visa tai taip kruopščiai slepia? Ir atvirkščiai, isteriškai tikina, kad jis rusas, rusas, rusas! Kodėl? Ir kam? Kad maskuojantis rusu kalbėti nerusiškus dalykus? Ir kam viso to reikia? Tiesa, Solženicyno porininkas, akademikas Sacharovas, taip pat vedęs žydę – Eleną Bonner.
O beprotnamininkas Tarsis taip pat užsispyręs tvirtina, kad jis ne žydas, o graikas, Aristotelio palikuonis. Jo abi žmonos – žydės. Gaunasi kažkokia schema, kuri kartojasi pas Tarsisą ir Solženicyną. Ir tam yra specialus terminas: kripto-žydai, tai yra, slapti žydai. Bet kam visi tie figel-migel reikalingi?.. Ir dėl ko?..
Į tai atsako pats Solženicynas. Iš karto po išsiuntimo iš TSRS, jis išleido savo eilinį “Manifestą” (“Laiškas TSRS vadams”. Tiesa, rusų leidinyje IMKI, t.y., rusų “triušiams”, visos tos delikačios vietos praleistos. Vėl figel-migel), atskleidė paslaptį visam pasauliui, kur skelbia (žurnalas “Taim” 1974 kovo 11 d.) savo “politinį kredo” ir “rusų gelbėjimo programą”:
1. Visiškas ir besąlygiškas Rusijos suskaidymas iki RSFSR sienų. Daug radikalesnė operacija, negu apie tai svajoja patys radikaliausi separatistai steckovcai-papistai, kazokai ir t.t.. Už tai Solženicynas iš karto gauna padėkos telegramą iš Levo Dobrianskio – galų-unitų nacijos vado.
2. Po totalaus suskaidymo, Rusija, vilkdama kojas išeina iš Europos ir pasitraukia į Sibirą. Taip, taip, už Uralo ir...
3. Ten, Sibire, už Uralo, Rusiją pritreškia Kinija! Solženicynas patologiškai ir piktdžiugiškai svarsto apie būsimą karą su Kinija, kur žūna “minimum 60 milijonų” rusų. Po to, pagal Solženicyną, rusų liaudies šioje planetoje praktiškai nebeegzistuoja!
Kas tai, bepročio svaičiojimai? Ne, paprasčiausiai, Solženicynas pakartoja tai, apie ką savo žurnale “Forin Affeirs” svajoja Valstybės Departamento teoretikai-geopolitikai. Apie tai rašė ir kitas maišytakraujis Amalrikas, išmestas iš universiteto studentas-nevykėlis, kurį Vakarų spauda pristato kaip “Istoriką” (Iš didžiosios raidės). Tą patį Amalrikas rašė savo pamflete “Ar išliks TSRS iki 1984 metų?”, kurį, tikriausiai, jam pasirašyti pakišo amerikiečiai. Taip pat, kaip dabar pakišo “Manifestą” pasirašyti Solženicynui. Štai jis ir kartoja kaip mokyta varna, kuri pati nesupranta, ką kalba.
Dėl tokio “Manifesto” suglumo net “Naujasis Rusų Žodis”. Iš karto po Solženicyno “Manifesto” (1974 m. kovo 5 d. NRŽ), tame pat puslapyje, daugiareikšmiai patalpintas didelis straipsnis “Genialūs bepročiai”.
Autorius kažkodėl slepiasi po inicialais P. M., beviltiškai bando išsiaiškinti šį painų klausimą ir, atrodo, kad jis pats – epileptikas. Chm, o kaip gi dėl Solženicyno?
Nors “Naujasis Rusų Žodis” sąžiningai suglumo ir, kaip figos lapu, prisidengė straipsniu apie bepročius, bet užtat mūsų cerkvės kunigaikščiai, nei kiek neabejodami, dėl Solženicyno pradėjo skambinti visais šventais varpais!? Dėl to paties, kuris deklaruoja totalų motinėlės- Rusijos suskaidymą ir, kaip antikristas, kartodamas visų Rusijos priešų svajones, karksi apie Rusijos pražūtį.
Juk mūsų cerkvės kunigaikščiai turėtų žinoti, kad Solženicynas jau seniai, nuo “Rugpjūčio 14”, spausdinasi paryžietiškoje IMKE, kuri yra šėtono ieškotojo Berdiajevo dvasinis fundamentas ir tęsia Berdiajevo darbus. Juk iš esmės, “neokrikščionis” Solženicynas – tai neoberdiajevininkas. Todėl jį ir spausdina berdiajevinė IMKE, o ne, sakykim, vienuolynas Džordanvile, kur taip pat yra sava tipografija. Ir mūsų cerkvės kunigaikščiams laikas būtų žinoti, kas toks Berdiajevas, kas tai yra berdiajevinė IMKA, ir koks skirtumas tarp Dievo ir šėtono.
Ir ne be reikalo filosofai sako, kad šėtonas, Liuciferis, mėgsta apsimesti šviesos angelu. O dabar, satanizmas slepiasi už humanizmo. Rezultate gaunasi absurdas. Žurnale “Taim”, 1974.03.11, Solženicynas visam pasauliui deklaruoja apie Rusijos suskaidymą ir piktdžiugiauja dėl Rusijos pražūties. Antrasis mesijas, kurį sukūrė tarptautinė spauda, pasirodė esantis antikristu. O tiesiog sekančią dieną, kovo 12, laikraštyje “Mūsų Šalis” pranešama, kad metropolitas Filaretas “Pravoslavų žodyje Kanadoje” atspausdino sveikinimo telegramą Solženicynui, kur tą antikristą vadina “ištikimu Rusijos Pravoslavų Cerkvės sūnumi”?! Ir Sinodo nurodymu, maldos už Solženicyną visose cerkvėse! Tiesiog antrasis Atėjimas!? Bet kas toks atėjo: netikras Kristus ar antikristas!? Arba, paprasčiausiai, pusprotis pusiau žydas, toks pats, kaip Leninas ir Kerenskis, bet dabar užsimaskavęs berdiajevinio tipo “Neokrikščionis?!
Metropolito Filareto pavyzdžiu (kurį tikriausiai sukurstė brolis Grabbe) taip pat pasekė archiepiskopas Antonijus Zapadno-Amerikietis, archiepiskopas Vitalijus Kanadietis, archiepiskopas Antonijus Ženevietis, episkopas Lauras Machatenskietis ir episkopas Pavelas Štutgarskietis.
Čia aš pastebėjau, kad archiepiskopo Serafimo Čikagiečio tame sąraše nėra. Tai tas pats arciepiskopas, kuris, pasiklausęs beprotnamininko Tarsiso svaičiojimų, demonstratyviai stuksėdamas batų kulnais, paliko “Laisvosios Rusijos Namų” susirinkimų salę. Matyt, kad ganytojas Serafimas taip pat perprato ir neoberdiajevininką Solženicyną. Tai – tikras dvasinis ganytojas, saugantis savo parapiją nuo vilkų, kurie užsimaskavę avių kailiais.
Kame gi “Antrojo Atėjimo” paslaptis, kur supainiojo Kristų su antikristu? Kalba, kad kiekvienam pasauliečiui gundyti priskirtas vienas velnias, šventikui priskirti dešimt velnių, o vienuoliui šimtas velnių. O juk mūsų archiepiskopai – vienuoliai. Na, velnias ir sugundė. Kalba, kad metropolitą Filaretą visą laiką gundo brolis Grabbe.
Štai todėl, senais gerais laikais, Šventam Sinodui priskirdavo Oberprokurorą su geru vėzdu. Kad nuvaikytų tuos velnius, kurie sugeba sugundyti net pačius aukščiausius dvasininkus.
Todėl aš, buvęs tarybinis Dievo vergas, nuolankusis Grigorijus, minutei atsisėsiu į Oberprokuroro kėdę ir priminsiu mūsų užsienietiškų cerkvių kunigaikščiams, kas toks šėtono ieškotojas Berdiajevas, ir kas tai yra berdiajevinė IMKA, kuri tęsia Berdiajevo darbus ir, būtent todėl, spausdina “neokrikščionį” Solženicyną.
Nors mūsų dešinioji aplinka įvairiai propaguoja Nikolajų Berdiajevą (1874-1948), vadina jį genialiu filosofu ir net geriausiu XX amžiaus filosofu, bet, iš tikrųjų, jis buvo ne filosofijos daktaru, o studentu-nevykėliu, kuris net universiteto nebaigė. Panašus triukas daromas ir su maišyto kraujo pornografu, studentu-nevykėliu Amalriku, kurį pristato kaip “Istoriką” iš didžiosios raidės. O visu tuo užsiima šio pasaulio kunigaikštienė spauda, kuri yra melagė ir melo Motina.
Iš esmės, Berdiajevas buvo savamokslis filosofas, kuris, kaip fokusininkas, žongliravo protingais žodžiais ir susikūrė mokslininko aureolę: profetizmo, eschatologizmo, ontologizmo, kosmologiškumo, komunikabilumo, antinomiškumo ir taip toliau, ir panašiai. Bendrai, varinėjo beprasmybes. Kaip Pikaso kvailiavo dailėje, taip Berdiajevas kvailiavo filosofijoje.
Jaunystėje Berdiajevas buvo aistringas marksistas, už tai 3 metus buvo vėdinamas tremtyje. Po marksizmo, jis persijungė į “dievo ieškojimą”, už ką, 1915 metais, papuolė į Švenčiausiojo Sinodo teismą, kuris tą “dievo ieškotoją” iki gyvos galvos ištrėmė į Sibirą (!), rusų istorijoje ypatingai retas atvejis. Iš esmės tai buvo ne dievo ieškojimas, o šėtono ieškojimas, neosatanizmas.
O jūs, užsienio cerkvių kunigaikščiai, to nežinojote? Solženicynas murma apie Dievą? Bet juk Berdiajevas taip pat murmėjo apie Dievą!
Šėtono ieškotoją nuo Sibiro išgelbėjo Vasario revoliucija, kuriai jis visokeriopai padėjo. Bet, netrukus, nedėkingoji Kerenskio vyriausybė tą seną filosofą pasodino už grotų. Taip, taip, už metalinių grotų, kaip pasiutusį šunį.
Nuo vasario grotų Berdiajevą išlaisvino Spalio revoliucija, kuriai jis, kaip buvęs marksistas, taip pat prijautė. Bet netrukus ir draugas Leninas tą aršų šėtono ieškotoją pasodino už grotų. Iš pradžių jį, paprasčiausiai, norėjo nušauti ČK. Bet vėliau Leninas persigalvojo ir 1922 metais Berdiajevą ir jo bendraminčius, apie 300 žmonių, išsiuntė į užsienį. Juos išmetė kaip nuodingus dvasinius nuodus. Revoliucijos atmatos. Tai – Tarsiso mėlynosios musės. Bet mėlynosios musės – lavoninės musės. Ir jos platina lavoninius nuodus. Žmonijos lavoninius nuodus.
Tiesa dabar lygiai taip pat į užsienį išmeta beprotnamininkus, ir disidentus, įskaitant Tarsisą-Sinemuchovą ir Solženicyną, kurį ne be reikalo spausdina berdiajevinė IMKA, kur pilna tų mėlynųjų musių. Nieko naujo po mėnuliu.
Kas tai yra Berdiajevo filosofija? Tai kratinys, kaip ir Pikaso teplionės, “moksliški” pasvarstymai apie dievažmogį ir žmogdievį su užuominomis apie save patį ir sau panašius. Bet, iš tikrųjų, tai – žmogvelniai ir velniažmogiai. Tai – gero blogio ir blogo gėrio filosofija. Berdiajevas sako: “Kartais gerai eiti blogio keliu, nes tai atves prie aukščiausio gėrio”. Tai yra, filosofinis blogio pateisinimas, neosatanizmas.
Berdiajevas mėgo pasvarstyti apie tragiškos laisvės metafiziką, kuri “šaknis suleidusi į Nieką”. Bet tas “Niekas” – tai vienas iš filosofinių šėtono pseudonimų, kurį egzistencialistai vadina “Nieku, kuris niekina” (Heideggeris). Nes, dialektinės krikščionybės požiūriu, šėtonas, tai, paprasčiausiai, išsigimimas, degeneracija, per kelias kartas išsitęsusi lėta mirtis ir susidedanti iš lytinių iškrypimų ir psichinių ligų. Bet tai ir yra tas mirties angelas, šio pasaulio kunigaikštis ir tamsos kunigaikštis, kurio vardas legionas, kuris taip pat melagis ir melo Tėvas.
O jūs, užsienio cerkvių kunigaikščiai, šito nežinojote?
Apie revoliuciją Berdiajevas sako: “Prieš revoliuciją... seka irimo procesas... Dėl to žmonės... tampa apsėsti šėtono”. Visiškai teisingai, vienas iš tokių suirusių dekadentinių išsigimėlių buvo ir pats Berdiajevas. O vėliau tie išsigimėliai viską sumaišo ir save vadina dievažmogiais ir žmogdieviais. O iš tikrųjų tai žmogvelniai ir velniažmogiai, tokie, kaip Kerenskis ir Leninas, Stalinas, Hitleris ir Himleris.
Berdiajevas sakė, kad “pasaulis mele guli” ir rašė: “Į mane prasiskverbdavo ne tik Dvasios poveikis, bet ir Šėtono poveikis”. Tuo pat metu šėtono ieškotojas Berdiajevas visaip aukštino tas senas ezoterines paslaptingas bendrijas, kurios vadinasi humanistais, o kiti juos vadina satanistais. Štai tie humanistai-satanistai dabar ir aukština Berdiajevą. Gegutė giria gaidį, nes tas giria gegutę. O jų vardas – legionas!
Net pats velniažmogis Leninas apie tuos šėtono ieškotojus ir neosatanistus, kurie maskuojasi dievo ieškotojais ir dievo garbintojais, rašė: “Dievo ieškojimas skiriasi nuo dievo garbinimo... ne ką daugiau, negu geltonas velnias nuo mėlyno velnio”
(žr. Trumpas filosofinis žodynas”, Maskva 1952, 45 psl.). Tai yra, šėtonžmogis Leninas labai aiškiai užsimena apie velnius ir, kad tai ne dievo ieškotojai, o šėtono ieškotojai (tiesa tarp jų buvo ir jo asmeniniai bendražygiai Lunačarskis, Valentinovas, Bogdanovas). Vienaip ar kitaip, išsiųsdamas į užsienį šėtono ieškotoją Berdiajevą ir jo kompaniją, šėtonžmogis Leninas puikiai žinojo, ką ir kodėl jis išsiunčia. Tokiu būdu Leninas lyg ir sutiko su Švenčiausiuoju Sinodu, kuris šėtono ieškotoją Berdiajevą nuteisė tremčiai į Sibirą iki gyvos galvos.
O jūs, užsienio cerkvių kunigaikščiai, viso to nematėte ir nežinojote?
Tarybinis “Enciklopedinis žodynas”, Maskva, 1963, sako, kad Berdiajevas “...pradininkas taip vadinamos “naujosios krikščionybės” (krikščioniškojo egzistencializmo atmaina)”. O tarybinis “Trumpas filosofinis žodynas”, Мaskva, 1952, 594 psl., straipsnyje apie egzistencializmą sako, kad egzistencializmas – tai degeneracinė žmogaus nekenčianti “filosofija”, kurią teisėtai galima priskirti labiau prie psichologijos, negu prie filosofijos; kuri apsimeta “ateistine filosofija” ir “laisvės filosofija”, o iš tikrųjų propaguoja intelektualinį ir moralinį nihilizmą, ir aukština lytinį pasileidimą.
Dieve šventas!? Štai jums ir Berdiajevo “naujoji krikščionybė”! O dabar berdiajevinė IMKA ėmėsi “neokrikščionio” Solženicyno, kuris, paprasčiausiai, apsimeta Kristumi, kad vykdytų antikristo veiklą. Tiksliai taip, kaip tai darydavo Berdiajevas. Štai todėl Solženicyną ir išgrūdo į užsienį.
O mūsų cerkvės kunigaikščiai pradėjo skambinti visais varpais ir maldomis paskelbė “Antrąjį Atėjimą”, kur supainiojo Kristų su antikristu. Tai dar stipriau, negu karūnuoti netikrą sosto paveldėtoją. Ten supainiojo žemišką karalystę, o čia supainiojo Dievo karalystę, Nelabasis koją pakišo!
Kartu su pasvarstymais apie Šėtoną (iš didžiosios raidės!), šėtono ieškotojas Berdiajevas kikeno apie “draugystę su Antikristu” (taip pat iš didžiosios raidės!). Paprasčiausia forma, tokia šėtono ir antikristo sąjunga, – tai mišrios santuokos su žydais. Ir, kad savo žodžius patvirtinti veiksmais, Berdiajevas susituokė su žyde L. J. Rapp. Ir akademikas Sacharovas taip pat vedęs žydę Eleną Bonner.
O Solženicynas – pusiau žydas. Ir pirmoji žmona – pusiau žydė. O antroji žmona – grynakraujė žydė. Bet kodėl jis visa tai kruopščiai slepia?
Berdiajevo “naujoji krikščionybė – tai religinis-filosofinis 69, kur Dievas pakeičiamas šėtonu. O turint omeny, kad šėtonas yra melagis ir melo Tėvas, tai neosatanistas Berdiajevas tapo filosofiniu chameleonu.
Jeigu jau kalbėti apie religiją, tai teologijoje yra toks delikatus terminas “osculum infame”, tai yra, “gėdingas bučinys”, kai satanistai bučiuoja šėtono užpakalį. Tos apeigos smulkiai aprašytos morfinisto Briusovo “Ugniniame angele”. O neosatanistas Berdiajevas tais pabučiavimais užsiiminėjo visą gyvenimą. Tiesa, medicinoje tam yra specialus terminas analingus.
Nors šėtono ieškotojas Berdiajevas ir pradėjo nuo Karlo Markso, bet tai vėliau jam netrukdė laižyti užpakalį šėtonui šėtonžmogio Hitlerio asmenyje. Žinoma, filosofine forma. Berdiajevas piktažodžiavo, kad rusiška siela yra moteriška, bobiška, o vokiška siela yra vyriška. Ir kad rusiška bobiška siela visada laukia jaunikio iš užsienio, Hitlerio pavidalu. Todėl, kai hitlerininkai okupavo Paryžių, velniažmogis Berdiajevas kuo ramiausiai gyveno Paryžiuje. Varnas varnui akies neiškirs.
Tą pačią tezę, užmaskuota forma, kartoja ir puskraujis Solženicynas savo “Rugpjūtyje”: juk jis sąmoningai pasirenka patį sunkiausią rusų pralaimėjimą per 1-jį Pasaulinį karą ir tą epizodą išpučia į visą knygą, kurioje parodo, kokie rusai kvailiai, o vokiečiai protingi. O miglotumui, į darbą paleidžiami apsimestiniai murmesiai, kad aš, matote, “neokrikščionis, aš geras. Bet tą patį darė ir “neokrikščionis” Berdiajevas. Todėl, kad Solženicyną spausdino ne kas nors kitas, o berdiajevinė IMKA.
Kai 1945 metais rusų “bobiška siela” sutvarkė berdiajevinį jaunikį Hitlerį, Berdiajevas, kaip chameleonas, vėl daro 69 ir pradeda laižyti šėtono užpakalį, bet jau velniažmogio Stalino pavidalu. Dabar žmogvelniūkštis Berdiajevas gudrauja, kad stalininiai konclageriai, tai naujo tipo laisvė! (profesorius R. Pletniovas “Rusiškos pranašystės”, “Naujasis Rusų Žodis”, 1959.02.01.).
Tiesa, berdiajevinis neokrikščionis Solženicynas mėgavosi ta “naujo tipo laisve” visus 8 mėnesius, bet taip ir neįvertino visos Berdiajevo filosofinės prasmės, kad stalininiai konclageriai – tai cimusas.
“Naujasis rusų žodis” atvirumo valandomis prisipažįsta: “Juk, kalbant iš esmės, filosofine ir klaikine prasme, Berdiajevas toks nebuvo. Jo knygos – dažnai besistemiškos, mintys prieštaringos ir paradoksalios”
(K. Pomerancevas “Berdiajevas ir mūsų epocha”, Naujasis Rusų Žodis, 1958.03.23). Tai yra, paprastai kalbant, filosofinis puskvailis.
Bet kodėl gi Berdiajevą vadina geriausiu XX amžiaus rusų filosofu? Na, todėl, kad panašių puskvailių daug, ir jų vardas legionas. Tai degeneratyvinis daktaro Kinsi legionas, apokalipsiniai 37%, kurie vienaip ar kitaip susipažinę su homoseksualizmu (Apokalipsėje du kartus pakartojama, kad trečdalis žmonijos bus sunaikinta už nuodėmes, žr. 9:15 ir 18 sk.), o tie 37% tarp inteligentų padidėja iki 50%, o tarp spaudos žmonių, rašytojų ir kitokių šilkaplunksnių – iki 75%. O pusė iš jų (JAV – 18,5%) be to, dar ir psichiniai ligoniai.
O Berdiajevas daro filosofinius 69 ir tikina, kad tai ne degeneratai, išsigimėliai ir seks-persivertėliai, o atvirkščiai, tai žmonijos elitas, kad tai dievažmogiai ir žmogdieviai. O iš tikrųjų, tai velniažmogiai ir žmogvelniai. Taip Berdiajevas Dievą pakeičia šėtonu. Bet legionieriams tokie komplimentai, žinoma, malonūs. Štai jie mūsų nuodėmingame XX amžiuje ir padarė iš Berdiajevo “geriausią rusų filosofą”. Pagal principą: gegutė giria gaidį, nes tas giria gegutę.
Pagal tą patį principą iš puskvailio tepliotojo Pikaso padarė geriausią XX amžiaus dailininką. Žinant tą sėkmės formulę, jūs suprasite ir Solženicyno sėkmę, iš kurio spauda padarė antrąjį mesiją, žemės druską, gyvenimo saulę, rusų liaudies sąžinę ir net žmonijos sielą.
O kad skaitytojas neužmigtų nuo tos nuobodžios filosofijos, subildensiu būgnais:
“O tau chreną į burną...
chreną į burną...
Priešinsies, sako, prapulsi...
sušiktas pe...
šakalas, prisisiurbė...
priešinasi, protingu apsimeta...”
Tik, gink Dieve, nepagalvokite, kad taip aš rašau. Taip rašo Nobelio premijos laureatas Solženicynas savo “Viename dugne” (“Naujasis pasaulis”, 1962.11). Tai – legionierių slaptaraštis, kriptograma, pagal tai jie atpažįsta vienas kitą. Ir štai už tą “chreną į burną” mūsų nuodėmingais laikais ir duoda nobeliškas premijas.
Bet mūsų archiepiskopams, užsienio cerkvių kunigaikščiams, jeigu tik jie tikri vienuoliai, geriau būtų susilaikyti nuo Antrojo Atėjimo su varpų skambesiu ir maldomis, kur Kristus supainiotas su antikristu.
Iš pradžių pašventino netikrą sosto paveldėtoją, kur supainiojo žemiškas karalystes. O dabar supainiojo Dangaus karalystę. Ech, nelabasis koją pakišo!
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ