Grigorij Klimov «Byla Nr. 69»

Siniavskij, Danielis ir Co.: apipjaustytųjų riaušės arba apipjaustytos riaušės?

Patikrinkime mūsų šauniuosius disidentus, drąsiuosius kovotojus už žmogaus teises ir laives, patikrinkime tas įgimtas dėmes, apie kurias kalba generolas Topyginas ir KGB 13-jo Skyriaus savo “Tarybinių išminčių protokoluose”.

Kaip mokė mūsų garsusis Kuzma Prutkovas, žiūrėkime į šaknis. Todėl, kad dabar šėtonas gyvena spaustuviniuose dažuose, tai visa ta disidencija prasidėjo literatūroje. Ir, pagal berdiajevinę šėtono ir antikristo sąjungą, pirmuoju apaštalu iš tų disidentų buvo žydas Pasternakas su savo “Daktaru Živago”.

Vakaruose už tai jam davė Nobelio premiją, o tarybinių rašytojų Sąjungos pirmininkas Aleksejus Surkovas Pasternaką išvadino pederastu ir alkoholiku. Apie tai praneša ne koks nors antisemitas, o pats-semitas Argus iš “Naujojo Rusų Žodžio” (1958.11.08).

Chm, keista... Iš karto gaunasi pagal profesorių Nataną Leites! juk Pasternakas – tai visų kitų disidentų pirmtakas.

Į žydo Pasternako vietą dupletu atėjo Siniavskij ir Danielis, taip pat disidentai, kuriuos vakarų spauda iš karto pripažino genialiais novatoriais literatūroje. Andrejus Siniavskij savo rašliavą siuntė į užsienį pasirašinėdamas pseudonimu Abram Terc, o Julijus Danielis, pseudonimu Nikolaj Aržak, už tai TSRS juos pasodino į konclagerį, o Vakaruose paskelbė kankiniais, kovotojais už žmogaus teises ir laisves.

Bet štai, prieš mane amerikiečių profesoriaus-slavisto Edvardo Brauno knyga “Rusų literatūra po revoliucijos” (Leid. Kruoel-Kolers, Niujorkas, 1963), kuri atspausdinta Niujorke ir skirta Amerikos universitetams. Apie Siniavskio-Terco kūrybą profesorius Braunas rašo: “visada su vyraujančiais impotencijos tonais ir lytiniais iškrypimais... su paranojiškų fantazijų tyrinėjimais... pasakojimai nėra meniški... Tercas, lytinių iškrypimų talentas...” (Pabraukta mano. G. K.)

Štai ta laisvė, kurios trūksta Siniavskiui-Tercui! Profesoriaus Brauno žodžiais – tai, paprasčiausiai, dvasinis ligonis, seks-persivertėlis, išsigimėlis, o pagal profesoriaus Natano Leites receptą – tipiškas harvardiškas “leninietis”.

Dieve švenčiausias! Kas gi jie tokie: disidentai ar impotentai? Juk paranojinės fantazijos – tai tas pats, kas buvo pas Staliną ir Hitlerį. Ir tokius žmones izoliuoti – visiškai teisingai. Tiesa, kodėl gi tie disidentai-impotentai taip pat iš apipjaustytos genties? Kas tai: apipjaustytų riaušės ar apipjaustytos riaušės?

Kai Siniavskį ir Danielį pasodino, tai 13 (!) prancūzų intelektualaus elito atstovų pasiuntė peticiją TSRS vyriausybei ir sukėlė klyksmą visame pasaulyje, kad tie disidentai būtų paleisti į laisvę. Bet, pastebėkite simboliką: 13, velnio tuzinas. Tai signaliukai, kuriais keičiasi legionieriai. Ech, prancūziška meilė 69.

Dabar aš imu 1966 m. spalio 16 d, “Naują Rusų Žodį” ir skaitau sąžiningo sionisto (gyvenančio zraelyje) J. Margolino straipsnį “Padrikos Abramo Terco mintys”, tai yra, Siniavskio. Margolinas sąžiningai sako, kad Siniavskij-Tercas – iš krikštytų žydų. Užtat mūsų literatūrinis chameleonas Michailas Koriakovas, kaip paprastai, pasipūtėliškai tvirtina, kad Siniavskio veidas pilnas “ypatingo rusiško švelnumo”, ir kad jame “daug rusiško, slaviško”.

Kad ir kaip meilinosi Koriakovas, bet jį iš Amerikiečių Komiteto prieš laiką išleido į pensiją, tai yra, išmetė į šiukšlyną, kad išvalytų vietą tiems patiems disidentams, šviežutėliams 3-sios emigracijos iš TSRS atstovams, kuriuos Koriakovas ant savo galvos taip gyrė.

Margolinas rašo: “Bet Abramas Tercas ne vien tik prieš tarybinę tikrovę, o prieš visą mūsų, taip pat ir prieš geradėjišką vakarų tikrovę”. Tai tipiška nihilistams ir anarchistams. Tiesa, jeigu atvirkščiai perversti pseudonimą “Terc”, tai gausis “Cret”. O toliau jau jūs patys psicho-analizuokite, kas iš to gaunasi.

Margolinas rašo: “Padrikos mintys”, tai pastovus kvietimas į mirtį... Knyga prasideda žodžiais “Kaip jūs drįstate bijoti mirties?!!” Ir baigiasi (146 psl.) žodžiu “mirtis”... Mirties motyvas varijuojamas įvairiausiais būdais.

“Mirtį reikia užsitarnauti” (49 psl.).
“Viešpatie, užmušk mane!” (74 psl.).
“O, kaip lėtai ta mirtis artėja!” (108 psl.).

Margolinas rašo: “Už Siniavskio slėpėsi Tercas – begaliniai nelaimingas žmogus, nesidžiaugiantis gyvenimu. Viskas gyvenime jam nepakenčiama. Čia esmė ne “antitarybiškume”... Tai yra, paprasčiau sakant, – psichiškai nesveikas žmogus.

Siniavskij-Terc rašo: “Kad tik greičiau mirti, kad netepti ir nesitepti” (64 psl.). Ta proga Margolinas rašo: “Tą purvą ir kraupų “patologinį” potraukį prie nešvarumų, Tercas įtikinamai pademonstravo savo pasakojimuose”.

Po to Margolinas rašo: “Seksualumą jis prakeikė ir visaip išniekino... Seksas – pražūtingas. “Jame”, – rašo Tercas, – “galas, nusikaltimas, pragaras, mirtis...” (68 psl.) “...Žudanti vien jau sekso organų padėtis šalia išskyrų organų”, rašo Tercas. “Sueities begėdiškumas, be gėdos ir baimės, kuri kyla dėl nešvarumų” (66 psl.).

Kaip paaiškinti tuos bepročio svaičiojimus diealektinio materializmo požiūriu? O labai paprastai. Pagal Froidą, pas tuos degeneratus burnos erotizmas, felacio ir kunilingas, o paprasčiau, rusiškai, tai b-čiulpikai ir p-laižekliai. Ir jeigu tu į visą tai atsiremsi nosimi, tai, žinoma, gausis tai, apie ką rašo Tercas.

Kartu su tais svaičiojimais, disidentas-impotentas Siniavskij-Tercas įvairiai garbina pedriką Borisą Pasternaką. Kaip paprastai, gegutė giria gaidį...

O bendrai, jeigu tarybiniai teisėjai, kurie teisė Siniavskį ir Danielį, būtų paskaitę tą Margolino straipsnį “Naujame Rusų Žodyje”, tai jie tiems abiems disidentams galėjo įsūdyti daug daugiau, negu jie gavo.

Be to ir pagal JAV įstatymus raganiška meilė, felacijo ir kunilingus, oficialiai vadinasi “nusikaltimu gamtai” ir už tai priklauso keletas metų kalėjimo. Visa bėda tame, kad tokiems kalėjimų neužteks.

Neseniai Amerikos spaudoje rašė, kaip viena žmona susipyko su savo vyru ir, kad jam įsūdytų, pranešė kur reikia, kad jis su ja santykiauja ne ten, kur reikia. Paprasčiausiai, ji galvojo sugėdinti vyrą. Bet, pagal įstatymą, vyrui įsūdė keletą metų kalėjimo. O be vyro likusi žmona ir, svarbiausia, be pinigų, raunasi plaukus.

Tuo pat metu amerikiečių mokyklose vaikus moko, kad visi sekso būdai, įskaitant raganišką meilę 69, tai visiškai normalūs reiškiniai. Ir kalba, kad prancūzišką meilę laikas pervadinti į amerikietišką meilę.

Bet, kaip mus mokė garsus literatas Kozma Prutkovas, nesismulkinkime. Grįskime prie mūsų disidentų.

Pažvelkime į Abramo Terco-Siniavskio pasakojimą “Pchencas”. Pchencas, tai kažkoks tarpžvaigždinis priklydėlis, marsietis, venerikas arba lunatikas, bendrai, kažkoks belytis kosmopolitas, kuris kažkodėl atsidūrė tarybinėje Maskvoje. Pchencas užsimaskavo žmogumi, bet jo viduje kažkas kitkas. O kas, autorius nesako.

Pchensas negyvena, o kankinasi. Jam niekas nepatinka. Viskas jam ne taip. Pagaliau, viena mielaširdinga Marusia pasigailėjo vargšo marsiečio ir pasiguldė jį į lovą. Kvailė Marusia jam siūlo patį saldžiausią dalyką pasaulyje. Bet visi saldėsiai Pchencui – kartėsiai. Ir Pchencas eina toliau, murma, skundžiasi, inkščia. Bendrai, tipiškas disidentas.

Tai perskaitę, visi kinsiečiai suvapės: “Simbolika! Genealu!” Taip, ta pati simbolika, slaptaraštis, pagal tai nešvarios jėgos atpažįsta viena kitą. Dabar tą simboliką maskuoja modernizmu. To modernizmo formulė tokia: padaryta degeneratų apie degeneratus ir degeneratams.

Tenka priminti, kad tokių simbolistų Rusijoje prieš revoliuciją prisiveisė labai daug. Ir jie kaip juodi varnai karksėjo ir laukė lavonų. Galiausiai ta revoliucija Rusijai kainavo 50 milijonų žmonių gyvybių. Todėl, visa tai žindamas, degeneratas Stalinas visus tuos simbolistus ir kitus išsigimėlius ginė į konclagerius. O degeneratas Hitleris juos ginė į dujų kameras. Visa tai buvo daroma pagal pirmąjį marksistinės dialektikos dėsnį apie priešingybių kovą ir vienybę.

Ir taip, jeigu tikėti profesoriumi Braunu ir sionistu Margolinu, tai Siniavskio ir Danielio byla – tai tipiška byla Nr. 69, kur labai daug prieštaravimų, pusiau tiesos ir tiesioginio melo. Bet kodėl gi mūsų kunigaikštienė Spauda, šio pasaulio kunigaikščio draugė, tuos psichiškai nesveikus žmones pristato kaip genealius novatorius literatūroje? Kokie gi jie kovotojai už žmogaus laisvę ir teises? Kokio žmogaus? Marsiečio Pchenco? Pche... Pche...

Gal būt į tą kuklų klausimą man atsakys literatūrinė kunigaikštienė Šachovskaja, kurią dar vadina Achovskaja, Paryžiaus laikraščio “Rusų Mintis” redaktorė, kur tuos pchencus pristato kaip naujuosius Auksaburnius? Bet atsakant tik tyla arba pikti keiksmai.

Arba, gal būt, į tą klausimą man atsakys literatūrinis kunigaikštukas Obolenskij, kuprius redaktorius iš paryžietiško žurnalo “Atgimimas”, ir kur tuos pchencus taip pat pristato už lakštingalas? Bet paryžiečiai sako, kad kuprotą tik kapas ištaisys.

Pasaulyje tiek daug įdomių dalykų. Ypač, jeigu į pasaulį žiūrėti per socmodernizmo prizmę.

Todėl filosofai ir sako, kad šėtonas pavojingas tik tada, kai jis nematomas. O kai jį pamatysite, jis pasidarys juokingas ir apgailėtinas. Todėl jis visada slepiasi.

Po to Siniavskiui-Tercui-Pchencui surengė išmetimą iš TSRS pagal Izraelio maršrutą. Bet vienas Jehova žino, kodėl vietoje Izraelio tas Pchencas atsidūrė Paryžiuje. Ir jau dėsto rusų literatūrą Sorbonos universitete, kur jį po blatu įtaisė prancūziški pchencai. O Buninas ir Kuprinas gyveno Paryžiuje ir skurdo.

Charakteringa, kad Danielio tėvas, Markas Naumovičius Meerovič-Danielis, taip pat buvo revoliucionierius, rašytojas jidiš kalba, ir buvo likviduotas Didžiojo Valymo metu. Reiškia, apsigimęs revoliucionierius. Ir Danielio žmona, Larisa Bogoraz-Daniel, taip pat kilusi iš apsigimusių revoliucionierių šeimos: V. G. Bogoras-Tan sėdėjo Sibiro tremtyje kartu su Leninu, kur labai domėjosi homoseksualumu tarp šamanų (valdžios kompleksas, Lenino kompleksas) ir vėliau visa tai aprašinėjo savo knygelėse.

Todėl didysis šamanas Stalinas, geriausias draugo Lenino mokinys, Didžiojo Valymo metu ir naikino tuos “leniniečius” ištisomis šeimomis. Ir dabar jie taip pat psichuoja ištisomis šeimomis. Bet dabar jų nešaudo, o sodina į beprotnamius. Ir tai dar labai humaniška!

Po Siniavskio ir Danieliaus arešto, 1965 m. gruodžio 5 d. būrelis pchencų ir pchencių prie paminklo Majakovskiui Maskvoje, surengė protesto demonstraciją, ir tai padarė “Pačios Jauniausios Genijų Draugijos” SMOGO vardu. Tie SMOGistai užsieniečių korespondentams dalino lapelius, kur operavo tokiais vardais: Radyševas (garsus masonas, sėdėjo beprotnamyje, gyvenimą baigė savižudybe), Berdiajevas (šėtono ieškotojas-neosatanistas, 1915 metais Švenčiausiojo Sinodo ištremtas į Sibirą iki gyvos galvos), Majakovskis (savižudis), Cvetajeva (savižudė), Pasternakas (nobeliškasis pedrikas) ir Tarsis (garsus beprotnamietis).

Čia reikia pastebėti, kad daugelis genijų (įskaitant Leniną, Staliną ir Hitlerį) iš tikrųjų psichiškai nenormalūs, bet tai visiškai nereiškia, kad kiekvienas psichopatas – tai genijus. Be to, genijų vienetai, o psichopatų milijonai. Ir didybės manija – tai labai paplitusi psichinė liga. Vadovaudamiesi ta aksioma, KGB 13-ojo Skyriaus specialistai tuos apsišaukėlius genijus sukišo į beprotnamius. O užsienietiški pchencai visame pasaulyje pakėlė triukšmą.

Reikia pasakyti, kad tie pchencai ir pchencės – labai solidarūs. Jus solidarizmo filosofija, kaip tokia, gimė visiškai ne NTSe, o slaptose tų pchencų draugijose, kurie patys save vadina humanistais, o kiti juos vadina satanistais. Ir, naudodamasis mūsų “dirvožemininko” Solženicyno dirvožemine kalba (“kaip iš š... kulka”, Gulagas-2), galima pasakyti, kad tie pchencai-solidaristai laikosi vienas kito kaip pakirkšnutės už drėgno k... O jeigu kas nors to nesupras, tai tegul kreipiasi į “dirvožemininką” Solženicyną.

Mūsų pajacai spaudoje apie Solženicyną sukėlė tikrą Šventojo Vitto šokį ir iš jo padarė 2-jį mesiją. O iš tikrųjų – tai ne 2-sis mesijas, kuris žydus išveda iš TSRS. Kaip tas anekdotinis žydas-sionistas, kuris už antro žydo pinigus trečią žydą varo į Izraelį.

Mūsų puskvailiai iš NTS “Posevo” Solženicyną vadina “pačiu rusiškiausiu iš visų rusų” (“Posev”, 1974 m. kovas, 1 psl.), Nors jie puikiai žino, kad tai pusiau žydas, žydo-savižudžio sūnus, kurio pirmoji žmona pusiau žydė, o antroji tikra žydė. Reiškia, sieloje – tai net ne pusiau rusas, o, paprasčiausiai, užsimaskavęs netikras žydas, tas pats užsimaskavęs marsietis, belytis kosmopolitas, tas pats Pchencas, kurį aprašė Siniavskij. Taip kad – tai ne “pats rusiškiausias iš visų rusų”, o pats pchenciškiausias iš visų pchencų.

O kad NTS puskvailiai neįsižeistų, priminsiu, kad žodį “puskvailis” išrado garsus beprotnamininkas, raišasis Valerijus Tarsis, giminaitis Kominterno Vykdomojo Komiteto sekretoriaus Josifo Aronovičiaus Tarsis-Piatnickio, aplink kurį NTSo puskvailiai šoka jau 10 metų, beveik taip pat, kaip apie Solženicyną.

Beprotnamininkas Tarsis tikina, kad kiekvieno genijaus sielos dugne sėdi kretinas. Vietoje pavyzdžio, pasižiūrėkite į mūsų puskvailius, kurie sėdi spaudoje. Bet greitai tuos senuosius puskvailius išgainios, o vietoje jų pasodins naujus pchencus iš 3-sios evmigracijos. Taip kad, mūsų puskvailiai šoka savo pačių laidotuvėse.

Bet, nejaugi mūsų puskvailiai iš tiesų tokie durni? Ne, ne visiškai. Visa esmė štai kame: mokytas ir sąžiningas lordas Čarlzas Snou sako, kad 9 iš 10 rašytojų (ir, žinoma, redaktorių taip pat) politiškai pavojingi, tai yra, jie serga ta pačia liga, kaip ir tarybiniai disidentai. Tai dekadentai ir neodekadentai, savotiški broliai. Todėl tuos disidentus-neodekadentus ir veja iš TSRS. Todėl mūsų puskvailiai-dekadentai tokie solidarūs su disidentais-neodekadentais. Todėl filosofai ir sako, kad degeneracijos, dekadencijos ir disidencijos šėtonas – tai Niekas, bet tas Niekas niekina.

Bet kas iš viso to, galų gale, laimi? Peržiūrėdamas bylos Nr. 69 aplanką, tarp disidentų randu tokį gražų vardą kaip Irina Belogorodskaja. Iročka... O pagal pavardę – tiesiog kaip kunigaikštienė Beloselskaja-Beloziorskaja... Ne moteris, o pakalnutė. Be to, dar ir drąsi kovotoja už žmogaus teises ir laisvę! Ir už tai ją, vargšę, Maskvoje areštavo.

Mano širdis pilna gailesčio ir užuojautos. Po to skaitau toliau ir netikiu savo akimis: nuostabioji Iročka Belogorodskaja, gėlelė, pakalnutė – tai seno čekisto duktė. Ir ne paprasto čekisto, o valstybės saugumo generolo, kuris ir šiandiena dirba KGB! Be to, nepaisant visų vapėjimų apie tarybinį antisemitizmą vakarų spaudoje, jos tėtušis – žydas! Reiškia, kad ji jokia ne Belgorodskaja, o kokia nors Vaissburg. Iš tikrųjų, byla Nr. 69!

Patampiau už uodegos savo prijaukintą velniūkštį, kuris man tarnauja vietoje kompiuterio, ir klausiu:

– Ei, kas čia per velniava?

– Vei, vei, ir kam gi mane už uodegos tampyti, murma velniūkštis. Juk jūs ir patys tai žinote. Kai Viešpačiui Dievui reikia atlikti kokį nors purviną darbą, jis tai paveda šėtonui.

– Tu čia nefilosofuok, – sakau aš, – o atsakyk į klausimą. Kaip KGB 13-me Skyriuje. Žinai, 13-sis Skyrius juokauti nemėgsta.

– Žinau, žinau. Draugas Belogorodskij-Vaissburg į KGB įsitrynė tikriausiai todėl, kad jis sadistas. O iš sadistų su griovimo kompleksu gimsta mazochistai su susinaikinimo kompleksu, tie patys “samosadai”. Todėl jo duktė Iročka, pakalnutė, ir lenda kur nereikia, pati prašosi į konclagerį arba į beprotnamį. Ir mokės ten už tėvų nuodėmes. Tiesiogine to žodžio prasme. Ta pati istorija, kaip ir “samosado” Krasnovo-Levitino, kurio senelis žydas buvo sadistu, o jo anūkas tapo mazochistu ir džiaugiasi: “Ach, kaip gerai, kad mane vėl pasodino!”

– O iš kur atsirado tokia pavardė Belogorodskaja?

– Čia dar nieko. O štai dabar, “Naujame Rusų Žodyje” rašo kažkoks naujas emigrantas pavarde Belocerkovskij! Tai vadinama mimikrija. Taip chameleonai, kaip reikia, keičia spalvas. O žydai, kai reikia, keičia pavardes.

– E, tai tu, broliuk, matau, esi antisemitas?

– O jūs neuždavinėkite provokacinių klausimų. Na štai, pasakyk teisybę, tai iš karto apšaukia antisemu.

Toliau vartau bylą Nr. 69. Štai, areštavo dar vieną disidentą Revoltą Pimenovą, akademiko Sacharovo bičiulį. Bet jau vien pagal jo vardą “Revoltas” aš galiu pasakyti, kad tas žmogus aiškiai nenormalus. Tokius vardus, kaip Revoltas, tai yra, “Riaušės” arba “Revoliucija”, 20-siais metais savo vaikams davė revoliucionieriai-maniakai. Vietoje krikštynų tie psichai kėlė “spalines” ir spalino savo vaikus tokiais vardais: Marlen (Marksas + Leninas), Ninel (Leninas atvirkščiai), Melor (Marksas + Engelsas + Leninas + Spalio Revoliucija), Zarem (Pasaulinės Revoliucijos Aušra), Karlas ir Roza (Karlo Libnechto ir Rozos Liuksenburg garbei), Žores ir Rojus (Prancūzijos ir Indijos kompartijų įkūrėjų garbei) ir taip toliau.

Visus tuos tėvelius ir mamytes, kaip taisyklė, sušaudė Didžiojo Valymo metu, kad būtų padarytas galas permanentinei revoliucijai, opozicijai ir obstrukcijai partijos viduje. Bet, kaip taisyklė, iš tokių tėvų vaikai gimsta taip pat nenormalūs. Todėl tada ir šlavė ištisomis šeimomis, ypač, jeigu tai buvo stambūs bolševikai. Akivaizdžiu pavyzdžiu yra Revoltas Pimenovas, o taip pat broliukai Žores ir Rojus Medvedevai.

Tiesa, Žores Medvedevas jau sėdėjo beprotnamyje. Nepaisant to, jis vis dar tvirtina, kad jis aistringas marksistas. Žores pagal profesiją yra genetikas, bet jo paties genetika, matyti, stipriai raiša, nes jo sūnus – hipis, tai yra, išsigimėlis. Tiesa, panaši istorija buvo su pačiu Karlu Marksu, kurio dvi dukterys nusižudė, viena iš jų, Laura, nusižudė dupletu, kartu su savo vyru-marksistu Poliu Lafargu, Karlo Markso giminaičiu.

Savo knygelėje “Kas beprotis?” Žores, sėdėdamas beprotnamyje, skundžiasi, kad jį skriaudžia daktaras-psichiatras Livšicas. Ir taip, kol vienas žydas, Livšicas, taiso Žoresui smegenis, kiti žydai, kaip Jakiras ir Krasinas, visam pasauliui vapa, kad tai KGB psichologinis teroras. O todėl, kad tarp tų beprotnamininkų daug žydiškų vardų, keliamas triukšmas dėl antisemitizmo. Bet, kas gi tie antisemitai? Daktaras-žydas Livšicas? Arba KGB vyriausiasis psichiatras ir pats žydas-profesorius Luncas?

Prie tos “vardinių” disidentų kategorijos dar galima priskirti Vladleną (sutrumpinimas nuo “Vladimiras Leninas”) Pavlenkovą. Puskvailiai iš “Posevo” rašo (“Posev”, 1970 m. balandis, 51 psl.), kad KGB nusprendė “... Pavlenkovą nukreipti psichiatrinei ekspertizei”. Vladleno Pavlenkovo žmona Svetlana (Svetlanos Stalinos garbei? G. K.), duktė tėvų, kurie buvo represuoti asmens kulto metais. Jeigu jos vyras bus pripažintas nepakaltinamu, Svetlana grasina viešai susideginti.

Pas mus čia, Niujorke, visas būrys žmonių užsiiminėjo viešu susideginimu prieš Jungtinių Tautų pastatą, kurie protestavo prieš karą Vietname ir t.t. Ir kiekvieną kartą laikraščiuose rašė, kad tie gyvi “samopalai” iki tol po keletą kartų sėdėjo beprotnamiuose. “Samopalai”, tai viena iš “samosadų” atmainų”. Blogiau, kai jie degina ir sodina ne patys save, o kitus. Kaip “samosadas” Solženicynas, kuris 10 metų pasodino savo draugą Nikolajų Vitkevičių.

Štai jums dar vienas psichoanalizės pavyzdys pagal vardus. Puskvailiai iš “Posevo” inkščia (1970 m. balandis, 41 psl.), kad į beprotnamį pasodino disidentą V. Borisovą, kurio žmoną vadina Džemma Kvačevskaja. Ar jums ką nors sako vardas “Džemma”? Pagalvokite...

Esmė tame, kad “Džemma”, tai revoliucinio romano “Gylys” herojė, kurio autoriumi buvo sena ragana Voinič. Ir vardu “Džemma” Spalio velniai per spalines apspalino savo velniūkščius. Na, štai jums ir rezultatai – beprotnamis.

Šėtono advokatai paprieštaraus: “Bet juk į beprotnamį pasodino ne ją, o jį?” Taip, bet šiuo atveju visiškai tinka patarlė: vyras ir žmona – vienas šėtonas. Ne visada, bet dažnai.

Disidentas Rojus Medvedevas, kuris siunta Maskvoje, savo knygoje “Istorijos teismui” prisimena apie Dostojevskio “Demonus” ir sako, kad Stalinas taip pat priklausė tiems demonams. O aš galiu pridurti, kad Stalinas dėl to net savo ranka pasirašė: jaunystėje Stalinas kai kuriuos savo ugningus straipsnius pasirašinėdavo labai charakteringu pseudonimu Besošvili (žr. B. Si-Ai Eiščiko Edvardo Smito knygą “Jaunasis Stalinas”, Niujorkas, 1967, 453 psl..

Blogai tik, kad tokiu pat nelabuoju buvo ir tėtis Medvedevas, raudonasis komisaras, kuris XI Partijos suvažiavime reikalavo visus baltuosius suvaryti į konclagerius, ir kuris savo vaikams davė Žores ir Rojaus vardus. Štai todėl tėtis Medvedevas papuolė į Didžiojo Valymo skaistyklą (papuolė ir prapuolė), jo sūnus Žores papuolė į beprotnamį, o jo anūkas nuo Žoreso, paprasčiausias hipis, tai yra, išsigimėlis.

Och, kaip čia ant manęs pradės šnypšti raganos iš mūsų emigracinio bloko, kurių vaikai – taip pat hipiai. Bet, kaip sako garsusis raganius Stalinas, faktai – yra faktai. Jau vien ilgi hipių plaukai ko verti? Nes tai ne kas nors kitkas, kaip homoseksualumo arba biseksualumo simbolis (minetininkai ir minetininkės 69), fabrikinis spaudas, pagal kurį jie atpažįsta vienas kitą. Šviežias daktaro Kinsi papildymas. Ir visa tai – už tėvų nuodėmes. Ir motinų taip pat. Bet kas dėl to prisipažins? Pabandykite, paklauskite genetiko Žeres Medvedevo, kuris savo rašliavoje prieš “aplinkos teoriją” už “paveldėjimo teoriją”. Taip, teoriškai... O kaip ten praktikoje?

Senelių namuose Tolstojaus fermoje savo paskutines dienas leidžia buvęs revoliucionierius Nikolajus Žiguliovas, kuris kartais rašinėja straipsnius ir gina anarchistus su batka Machno, su kuriuo kažkada draugavo. Viename iš tokių straipsnių Nikolajus Žiguliovas sąžiningai prisipažįsta: “Aš buvau visose kairiosiose partijose ir organizacijose. Kairieji gali būti tik beprotnamiuose”. Labai vertingas prisipažinimas. Geriau nepasakysi. Tuo senasis revoliucionierius Žiguliovas patvirtina, kad dauguma revoliucionierių, kaip taisyklė, psichiniai ligoniai, kur logiška pabaiga yra beprotnamis. O kaip dėl naujųjų revoliucionierių-disidentų, kuriuos sodina į beprotnamius?

Tiesa, A. Tolstova, 13-ji atžala Levo Tolstojaus, kurį pats Leninas švelniai vadino “mūsų revoliucijos veidrodžiu”, tą fermą gavo dovanų iš turtingos humanistės-filantropės misis Charkness. Bet ar žinote, kas toje fermoje buvo anksčiau? Defektinių vaikų kolonija! O dabar ten, vadovaujant A. Tolstovai ir jos kompanionei T. Šaufuss-Rappoport, šalia senelių namų, kur savo paskutines dienas leidžia Žiguliovas, atsidarė tikras treniruočių lageris naujiesiems revoliucionieriams.

Namuose, kur kažkada šliaužiojo ir kriuksėjo defektiniai vaikai-kretinai, dabar tarybinių disidentų-beprotnamininkų, naujųjų evmigrantų iš TSRS ir pabėgėlių iš Izraelio priėmimo-paskirstymo punktas. Kalba, kad daugelis iš jų – tai taip pat savotiški defektiniai vaikai, tik jau suaugę. Dialektinis ciklas!

Kad visa tai suprasti, reikia tik prisiminti, garsaus žydų profesoriaus-psichiatro Cezario Lombrozo prieštaringą formulę:

“Būtent tarp žydų sutinkama labiausiai išsilavinusių ir talentingų žmonių, bet beprotnamiuose tarp žydų yra 4-6 kartus daugiau, negu tarp visų kitų. Vokietijoje žydų-bepročių buvo 8 kartus daugiau, negu tarp vokiečių”.

Bendrai, kol išmintingi žydai kažką stato, puspročiai ir bepročiai žydai visa tai sugriauna. Ir jūs galvojate, kad KGB vyriausiasis psichiatras ir pats žydas, profesorius ir KGB pulkininkas D. R. Luncas to nežino? Žinoma, kad žino. Štai KGB 13-me Skyriuje ir nusprendė: gerus ir protingus žydus pasiliksime sau, o puspročius ir bepročius išvarysime į užsienį. Tegul ten kovoja už didįjį Izraelį nuo Nilo iki Eufrato arba renka apelsinus kibucuose. O kiek iš jų važiuos į Izraelį ir kiek vėl pasklis po visą pasaulį – tai jau kitas reikalas.

Štai jums ir 3-sios evmigracijos iš TSS paslaptis. Taip apipjaustytųjų riaušės palaipsniui virsta apipjaustytomis riaušėmis.

14.X.1974.


Pereiti į TURINĮ