Tarsis yra tipiškas tų tarybinių disidentų atstovas, kuriuos TSRS sodina į beprotnamius. O vakarų spauda ir žymi dalis mūsų emigracinės spaudos iš jų daro mūsų laikų herojus, kurie, lyg tai, kovoja už žmonių teises ir laisves TSRS.
Dabar pirmosios sensacingos dulkės nusėdo ir apie Tarsis žinoma ne daug daugiau, negu anksčiau. Todėl pažvelkime į Tarsis ir pasižiūrėkime, kas gi čia teisus: KGB su savo beprotnamiais ar karalienė spauda?
Leidykla “Posev” spausdina Tarsisą ir tikina, kad jis – grynakraujis rusas ir naujasis Auksaburnis. Pats Tarsis tikina, kad jis – graikas ir Aristotelio palikuonis. O kai kurie žmonės kalba, kad jis graiko ir kanarėlės mišinys.
Tada “Naujasis Rusų Žodis” (Žr. Perspausdinimą ag. “Mūsų Šalis”, 1967.01.31) nusprendė Tarsisui priminti, kas jis toks. Pasirodo, Valerijus (buvęs Benjaminas) Jakovlevičius Tarsis yra Jakovo Aronovičiaus Tarsiso sūnus, kurio brolis, Josifas Aronovičius rusų revoliucijos metu buvo žinomas Piatnickij slapyvardžiu. Tas Piatnickij buvo artimiausias Lenino bendražygis į Rusiją vežant pogrindinę literatūrą ir ginklus, o vėliau buvo vienas iš Kominterno vadovų. Be to ir pats Tarsis prasitaria, kad jo tėvas “slėpė ginklus revoliucionieriams 1905 metais”.
Toliau “Naujasis Rusų Žodis” praneša, kad Didžiojo Valymo metu 1937 metais, V. J. Tarsiso tėvas, Jakovas Aronovičius ir jo brolis Josifas Aronovičius Tarsis-Piatnickij buvo likviduoti kaip liaudies priešai. Taip pat susėmė ir Tarsis-Piatnickij sūnų. Tikriausiai seni čekistai dabar gailisi, kad tuo pačiu nesusėmė ir Valerijaus Tarsis.
Tarybinis “Enciklopedinis Žodynas” sako, kad Josifas Aronovičius Piatnickij-Tarsis buvo lenininės partijos narys nuo 15 metų (!) amžiaus. Po revoliucijos jis buvo Kominterno Vykdomojo Komiteto sekretorius ir partijos CK narys. Taip, užsitarnavęs bolševikas.
Bet čia iškyla visa eilė klausimų. Kodėl Tarsis gėdijasi tokių nusipelniusių protėvių? Kodėl Tarsis slepia, kad jis žydas ir prisistato graiku? Ir net meluoja, kad jam davė graikišką diplomatinį pasą!? Ir kodėl visą tą melą kartoja leidykla “Posev”?
Virš leidyklos “Posev” pavadinimo įrašytas epigrafas “Dievas ne jėgoje, o tiesoje!” Bet Tarsiso atveju “Naujasis Rusų Žodis” pasirodė sąžiningesnis, negu “Posev”.
Pirmoji Tarsiso žmona buvo žydė Roza Jakovlevna Alksnis. Jos tėvo brolis, senas bolševikas, komandarmas Alksnis, TSRS Karinių Oro Pajėgų vyriausiasis vadas, taip pat buvo sušaudytas Didžiojo Valymo laikais. Bendrai, gera tarybinė šeima. Ir net keista, kas tam Tarsisui nepatinka? Arba, gali būti, kad jis pats taip pat permanentinis apsigimęs revoliucionierius? Todėl jie vienas kitą ir iššaudė Didžiojo Valymo laikais.
20 metų Tarsis buvo kompartijos nariu. 8 mėnesius jis sėdėjo beprotnamyje. Po to jį išleido, tiksliau, išgrūdo į užsienį, prieš tai pavadinę psichopatu, paranojiku ir maniaku.
Kartą aš klausiausi Tarsis kalbos “Laisvosios Rusijos Namuose” Niujorke. Aš specialiai atsisėdau arčiau prezidiumo, kokie penki žingsniai nuo Tarsiso. Mūsų laikų herojaus kaukolė maža, žema kakta ir didžiuliai, kaip pas progloditą, žandikauliai. Nedidelio ūgio, neproporcingi trumpos kojos ir rankos, kažkoks nepakankamai išsivystęs. Visoje figūroje – kažkokia disproporcija. Judesiai taip pat blogai sukoordinuoti. Akys kažkokios apsiblaususios (gal prieš pasisakymą jį pripumpavo trankvilaizeriais?).
Viena koja keliais centimetrais trumpesnė už kitą. Nors jis ir tvirtina, kad tai – dėl sužeidimo fronte, bet... kaip juo tikėti, jeigu jis pastoviai meluoja, kad jis ne žydas, o graikas? Gali būti, kad tai įgimtas raišumas. O įgimtas raišumas – tai blogas ženklas. Tai – vienas iš pagrindinių požymių, kas vadinama išsigimimu arba degeneracija, kas palydima įvairiais kitais defektais, tame tarpe ir galvoje.
Tai puikiai žinojo ir Dostojevskis, kurio romanai, įskaitant ir “Demonai”, knibždėjo raišaisiais ir sausarankiais. Tiesa, tokiais sausarankiais buvo Stalinas ir Vilhelmas II. O dėl raišavimo... Tokiu pat raišakoju buvo menševikų vadas Martovas-Cederbaumas (nors ten taip pat melavo, kad “vaikystėje jį auklė ir rankų išmetė”). O juk raišakojis Martovas-Cederbaumas po Lenino buvo antruoju žmogumi rusų revoliucijos istorijoje. Tokia pat raišakojė buvo ir garsioji žydė revoliucionierė Roza Liuksenburg, be to, ji dar buvo ir kreivašonė. Tokia pat raišakojė buvo ir žinoma menševikė Vera Aleksandrovna, mūsų žinomos “Čechovo Leidyklos” redaktoriaus Solomono Švarco žmona.
Garsūs raišakojai taip pat buvo: anarchistas batka Machno, Kirovo žudikas Nikolajevas (arkliapėdis), dėl jo ir prasidėjo Didysis Valymas; Josifas Gebelsas (taip pat arkliapėdis), vienas iš didžiausių pašlemėkų Taleirano istorijoje. Raišakojis (arkliapėdis) taip pat buvo anarchizmo pradininkas literatūroje Baironas, kuris priklausė oficialiai “satanistų mokyklai” literatūroje (tai oficialiai pranešama literatūriniame žodyne-enciklopedijoje Bene), jis taip pat yra visų riaušininkų prototipu – mūsų laikų herojų literatūroje. Vienas iš anarchizmo vadų dailėje buvo raišakojis Tulūz-Latrekas (čia meluojama, kad jis lyg tai “nukrito nuo arklio”).
Na, sėdžiu ir klausausi Tarsiso. Iš pradžių jis kartoja tai, ką mes jau žinojome ir skaitėme iš leidyklos “Posev”. O po to jis daugiareikšmiai pareiškė, kad skaitys savo naujus eilėraščius. Ir čia pradėjo... Apie Jėzų Kristų ir kažkokius pasiutusius eržilus ir dar apie kažką, kad net pats velnias nesuprastų... Aiški anarchija ir erezija, bepročio svaičiojimai, bet sumaišyti su bedievyste.
Man iš dešinės sėdėjo Čikagos archiepiskopas Serafimas. Pasiklausęs bedieviškų Tarsiso svaičiojimų, Serafimas atsistojo ir demonstratyviai išėjo iš salės. Dievobaimingos senutės salėje raukėsi ir žegnojosi, lyg gindamosi nuo antikristo. O apsiblaususios Tarsiso akys staiga šiek tiek prašviesėjo, iš lūpų kampų pradėjo tekėti seilės.
Iš dešinės sėdėjo mano bičiulis, daktaras-psichiatras, vedėjas vieno iš beprotnamių Niujorke. Žiūri jis į mane ir merkia: “Tai aiškiai klinikinis atvejis... Žinoma, jis ne visiškas beprotis, bet... tokius mes taip pat sodiname” ir rodo prie juostos kabantį didelį ryšulį beprotnamio palatų raktų.
Salėje aiškus sumišimas. Paskaitos organizatorių atstovas tampo Tarsisui už skverno, kad tas baigtų savo pasisakymą. Bet šaunusis disidentas nepasiduoda ir, mojuodamas rankomis, savo achinėją išrėkia iki galo. Kas žino, gal prieš pranešimą jam nepakankamai pripumpavo trankvilaizerių?
Čia prašosi paralelė su dar vienu beprotnamininku, taip pat mūsų laikų herojumi Josifu Brodskiu, kuris savo eilėraščiuose mėgsta minėti Kristų, ir tai daro kartu su keiksmažodžiais (pavyzdžiui, eilėraštis “Natiurmortas”). Iš pradžių Brodskį taip pat laikė beprotnamyje, o vėliau prievarta išsiuntė į užsienį su Izraelio viza. Dabar jis dėsto rusų kalbą viename iš Amerikos universitetų.
Naudodami Kristaus vardą, abu beprotnamininkai prisitaiko prie Berdiajevo tipo “neokrikščionių”. To paties filosofo-“dievo ieškotojo” Berdiajevo, kurį už tą patį “dievo ieškojimą”, 1915 metais carinis Šviesiausiasis Sinodas jį iki gyvenimo pabaigos ištrėmė į Sibirą, kas Rusijos istorijoje buvo didelė retenybė. Po to net ir liberalas Kerenskis apsėstą šėtono ieškotoją Berdiajevą pasodino už grotų, o Leninas jį 1922 metais, paprasčiausiai, išsiuntė į užsienį. Taip pat, kaip dabar išsiuntė Tarsisą ir Brodskį. Nieko naujo po mėnuliu.
Senais gerais laikais čigonai po muges vedžiojosi mešką su žiedu nosyje ir rodė įvairius fokusus: kaip meška geria saldų vandenį iš degtinės butelio, o po to šoka hopaką. O dabar NTS-sovcai panašiai, kaip čigonai-dresiruotojai, po emigrantų susirinkimus tampo Tarsisą ir kitus beprotnamininkus, rodo savo fokusus ir, prie to, dar renka pinigus Rusijos-motinėlės išvadavimui.
Dabar kai kurie į Vakarus atvykę tarybiniai “disidentai”, taip vadinama 3-ji evmigracija, kartais nepagalvoję pasako, kad rusai ir sovietai, tai vergų tauta, bydlo (Pas Tarsisą – tai Kvailiai), kurie negali gyventi be carinės arba sovietinės lazdos. Tikrovėje yra taip: normalūs žmonės visada linkę paklusti valdžios autoritetui, o psichai... visada psichuoja, ir Rytuose, ir Vakaruose. Jau Amerikoje tiek laisvės, kad kartais net bloga darosi, o psichai vis viena psichuoja ir reikalauja dar daugiau laisvės.
Mes, rusai, kartais dėl padorumo stengiamės pakartoti tai, ką laisvai kalba amerikiečių spauda. Pavyzdžiui, rimta spauda atvirai kalba, kad NTS finansuoja amerikiečių žvalgyba Si-ai-ei. O mes apie tai ne tik kalbėti, bet ir pakartoti bijome arba, tiksliau, gėdijamės. Bet dabar atėjo laikas tai pasakyti be jokio apsimestinio melo. Nes, jeigu dabar “išlaisvinti” Rusiją tokių “disidentų” pagalba, kaip Tarsis, Litvinovas-jaunesnysis, broliai Medvedevai, Jakiras, Siniavskis, Danielius ir taip toliau, iki pat Svetlanos Stalinos, tai būtų tiksliai tas pats, kaip ir 1917 metais! Tai yra, ant kuolo kabėjo mazgotė, pradėk viską iš pradžių. Juk viskas, tai niekas kitas, kaip neotrockistai, kurių dalis apsimeta neokrikščionimis, neoberdiajevininkais. Juk Trockį sunaikinęs Stalinas darė viską tą patį, ką propagavo Trockis. Juk kolektyvizaciją ir industrializaciją sugalvojo ne Stalinas, o Trockis, o Stalinas tik įgyvendino.
Kol NTS už Si-ai-ei pinigus spausdino įvairias emigrantiškas knygeles, tada mes tylėjome, nes tai mums nekenkė. Bet tai, ką NTS daro dabar... Tai, kaip sakoma, kitas reikalas. Ir dabar laikas pasakyti: Dievas ne piniguose, o tiesoje!
Aš, pavyzdžiui, Amerikos mokesčių mokėtojas. Tiesa, mokesčių aš moku daug daugiau, negu JAV prezidentas Niksonas, kurį už tą patį labai kritikavo amerikiečių spauda. Tai štai, todėl, kad NTS Tarsiso knygeles spausdina už mano pinigus, tai aš turiu visas teises pasižiūrėti, kas tai yra. Kad mane nevadintų vergu ir bydlu, aš užsiimu, taip vadinama, konstruktyvia kritika.
Štai, neseniai Čikagoje buvo psichoanalitikų-froidistų Kongresas, kur kalbėjo net pačio Froido duktė. Ir to Kongreso buvo gana keistas lozungas “Homoseksualizmas ir agresija!”, tai yra, pagrindinė Kongreso tema. Ir vėl pasakys: “Kad čia niekai?”
O visa esmė tame, kad froidistų požiūriu, homoseksualumas betarpiškai susijęs su sadizmu ir mazochizmu, iš ko kyla griovimo ir susinaikinimo, žudymo ir savižudybių kompleksai. O visa tai kartu yra bet kokios agresijos pirminė priežastis, pradedant pačiu paprasčiausiu ginču tarp vyro ir moters, baigiant pasauliniais karais ir revoliucijomis. O juk psichologinis karas – taip pat karas. Ir be homoseksualumo čia neapseinama. Štai todėl profesorius Natanas Leites Harvardo projekte ir vadovavosi “draugo Lenino latentinės pederastijos kompleksu”. O KGB 13-sis Skyrius, žinodamas visas tas figle-migle, dabar visus tuos naujuosius “leniniečius” sodina į beprotnamius. Todėl ir sako, kad Leninas mirė, bet jo darbai gyvi.
Ir jeigu jūs šiandiena atidžiau pasižiūrėsite į tarybinius “disidentus”, kaip į grupę, iš karto pamatysite, kad ten iš tikrųjų gana daug bendro su Leninu ir jo profesionaliais revoliucionieriais, su draugu Trockiu ir jo permanentiniais revoliucionieriais, su visais tais, kuriuos Stalinas sušaudė Didžiojo Valymo metu. Juk dauguma tų naujųjų revoliucionierių – tai senųjų revoliucionierių vaikai ir anūkai. Ir, atvirai kalbant, visa tai – ta pati gauja. Nors NTS ir tikina, kad tai idealistai, kurie kovoja už žmogaus teises ir laisves TSRS.
Bet aukštosios materijos ir teorijos lieka šone, todėl geriau pasižiūrėjime, apie ką rašo Tarsis. Iš anksto pasakysiu, kad Tarsiso neskaičiau. Kam tuščiai laiką gaišinti? Aš turiu kitą metodą. Aš pasižiūrėjau į parašus po recenzijomis, kurie aukštino Tarsisą ir matau, kad visi jie psichai, legionieriai, apie kuriuos Biblijoje sakoma, kad jų vardas legionas, nes jų daug. Visus juos jau labai ilgai pažįstu ir žinau, kad jie vienas kitą giria. Ir jų niekada neapgausi, normalaus žmogaus jie niekada nepagirs. Bendrai, pasakyk man, kas tavo draugas, ir aš tau pasakysiu, kas esi tu. Tai – tiesos suradimo metodas iš atvirkštinio eks adverso.
Bet, kaip priimta demokratinėje visuomenėje, aš išklausiau ir kitą pusę. Perskaitę Tarsisą, kai kurie normalūs žmonės savo recenzijose rašo:
“Paimkime (išpūstą) «Palatą №7». Iki galo perskaityti sunku... Norisi skaitytojo, kuris “Palatą” perskaitė iki galo, paklausti: nejaugi jam patiko pagiriamieji atsiliepimai apie tą apsakymą? Juk tie atsiliepimai, paimti kartu su apsakymu, sveikai galvojantį žmogų negali nepykinti (tai būtent tas pats, apie ką aš rašiau prieš tai buvusiame skyriuje. G. K.)... neįmanoma autoriuje nepastebėti besiveržiančios didybės manijos (cha, cha, cha, aš tai ir neskaitęs jau žinojau. G. K.)... O šalia didybės manijos, susitikus, dar išryškėjo ir kitkas: kažkoks liguistas potraukis apnuogintam žmogaus kūnui“ (iš V. Koroliovo straipsnio “Rusų Gyvenime”, 1966.07.26).
Yra tokia patarlė, kad vienas kvailys dešimčiai protingų galvas susuks. Akivaizdus to pavyzdys yra beprotnamininkas Tarsis.
Filosofai sako, kad šėtonas – pats ironiškiausias ir juokingiausias padaras pasaulyje, bet pats nekenčia nei ironijos, nei pašaipų. Imkime, ir patampykime tą šėtoną už uodegos.
Tiesa, satanizmas Amerikoje dabar labai madingas. Pavyzdžiui, Niujorko universitete atidaryti specialūs raganavimo, magijos ir satanizmo kursai, ir ten užsirašė tiek studentų, kad paskaitas teko perkelti į vieną didžiausių universiteto auditorijų. Savo brošiūroje “Satanizmas – komunizmo tėvas”, apie tai rašo buvęs amerikiečių komunistas Kennet Goff.
Matote, kaip vystosi mokslas Amerikos universitetuose? Taip, netrukus Niujorko raganos į mėnulį skraidys ant šluotų. Arba apsižergusios dulkių siurblį. Ir tai labai paprasta. Tik reikia iš pradžių prisiryti narkotikų, ir tada nuskrisite ne tik į Mėnulį, bet ir į Venerą. Štai ir visa to mokslo paslaptis.
O štai, tokiame rimtame laikraštyje, kaip “Niujork Taims” (1970.06.01, 24 psl.) rašo, kad Kalifornijos Universitete toks vunderkindas Isaakas Bonevičius gauna mokslinį bakalauro laipsnį iš magijos ir ruošiasi studijuoti toliau, kad toje srityje gautų mokslų daktaro laipsnį! Matote, visa tai – visiškai rimtai.
Ach, kas nors pasakys, o prie ko čia Tarsis ir satanizmas? Labai prie ko. Senais gerais laikais dvasines ligas vadino demonais, o dvasinius ligonius, paprasčiausiai, apsėstaisiais, ir, kai kuriais atvejais juos Inkvizicijos liepsnose degindavo ant laužų. Visa tai puikiai žinojo tokie išsigimėliai, kaip Stalinas ir Hitleris, ir į save panašius siuntė į konclagerius, NKVD rūsius arba į dujų kameras. Štai tokiu būdu žuvo ir visa Tarsiso šeima. O Tarsis buvo visų tų liūdnų tiesų gyva išraiška.
Todėl, kad dabar madingi kompiuteriai ir satanizmas, tai aš, vietoje kompiuterio, prisijaukinau mažą velniūkštį ir, kai reikia, paprasčiausiai, jį tampau už uodegos. Tai sakau tam, kad žmonės nesistebėtų, iš kur aš viską žinau. Tai štai, pasišaukiau savo velniūkštį ir klausiu:
– Ei, kaip ten dėl Tarsiso? Normalus jis, ar ne?
Ir tuojau pat gaunu pažymą: laikraštyje “Mūsų Šalis” (1966.10.25.) rašo, kad Šv. Serafimo cerkvėje Niujorke protoierijus Aleksandras Kiseliovas sutuokė 60-tį Tarsisą su 20-mete šveicarų piliete Hanna Dorman (patvirtino mano velniūkštis. G. K.). Su Hanna Dorman susipažinau prieš keletą dienų iki santuokos.
Aš žiūriu į savo velniūkštį ir sakau:
– Na, ką gi, matyt, tai galingas vyriškis... tikras vyras-galiūnas...
O mano velniūkštis susiėmė pilvą ir kikena, net ant kilimo ritinėjasi iš juoko:
– Och, Grigorijau Petrovičiau, jūs mane pribaigsite. 60 metų ir 20 metų! O jūs žinote, kad šėtonas mėgsta ekstremalias situacijas, kad jis labai mėgsta slėptis už geriausių žmogiškų savybių? O jūs žinote, kad jis turi masę alibi ir inkognito?
Ir pradeda mano velniūkštis pasakoti tokius šlykščius prancūziškus anekdotus, kad ir pakartoti nepadoru. Ir Froidą čia prisiminė, ir Elektros kompleksą, ir daktaro Kinsi 37%. O po to nachališkai šaiposi:
– Tiesa, Hanna Dorman – šveicarų žydė. Taip kad, brolis Kiseliovas sutuokė du žydus. Chm, chm, tiesa, toje pat brolio Kiseliovo cerkvės salėje pranešimą skaitė NTS vadas Artiomovas. Pastebite ryšį? Ir dar, brolis Kiseliovas labai gerai nusiteikęs esero Romano Gulio atžvilgiu iš “Naujojo Žurnalo”, o juk tai visi seni bombistai. Todėl ir sako, kad apie marsietį sukinėjasi vienas velnias lygiai taip pat, kaip ir apie jus. O aplink šventiką, tokį kaip Kiseliovas, sukinėjasi dešimt velnių.
Mūsų “disidentai”, tai yra, neodekadentai, paprastai rašo savotišku slaptaraščiu, simboliais, kriptografija, ornamentaline proza, kurią supranta tokie pat legionieriai, kaip ir jie patys, o normalūs žmonės, kaip taisyklė, to nepastebi. Štai tokia pat kriptografija ir slaptaraščiu parašytas ir mano pokalbis su prisijaukintu velniūkščiu. Kaip Bulgakovo knygoje “Meisteris ir Margarita”.
Jeigu Tarsis sugalvos įsižeisti, tai tegul įsižeidžia ant velnio. O jeigu jis pasakys, kad velnių nėra, tai mes liudininkais pasikviesime raganas iš Niujorko universiteto ir bakalaurą arba, tikriausiai, jau magijos daktarą Isaaką Benevičių iš Kalifornijos universiteto.
Kad nesuklysti, dar kartelį pasižiūrėkime į Tarsis rašliavą. Imu dar vieną normalaus žmogaus atsiliepimą: K. Novosadskajos straipsnį “Nuodinga Musė” laikraštyje “Rusų Gyvenimas”, 1966 m. birželio 29 ir 30 d.d.. Tai apie Tarsiso “Pasakojimai apie mėlynąją musę”. Leidykla “Posev”, kuri dabar sėja nuodingus pasėlius. To apsakymo apie mėlynąją musę esmė, kad herojus-autorius pajuto gailestį mėlynajai (lavoninei) musei, kurią žmonės naikina, tos musės išvaizda turi kažkokią analogiją su jo paties likimu.
Pilietė Novosadskaja randa, kad tos “Musės” turinys, tai “miglotas žodžių kratinys, kaip sakoma, «paprotinimai», kai «saulėtą dieną užleidžiama migla»... Visa tai sumaišoma su iškreiptais intymiais autoriaus išgyvenimais... Vietos atsirado ir įžeidinėjimams, kurie užgauna kiekvieno doro krikščionio jausmus... pornografinio pobūdžio jausmams ir mintims”.
Aha, štai ji, velnio kanopa, pornografija, ką mes jau matėme pas Andrejų Amalriką, kuris pirmą kartą buvo areštuotas visiškai ne už politiką, o už pornografiją. Ir ta pati istorija su Anatoliu-Kuznecovu, kuris rašo pratarmę pornografinei knygai “Oktiabrina ir rusų pogrindis”. Visi jie, ir Tarsis, ir Amalrikas, ir Anatolis, visi jie vienu matu matuojami.
Dar kartą kartoju, kad aš ir “Musės” neskaičiau. Aš visa tai be skaitymo žinau. Aukštasis pilotažas.
Bet kai kuriose vietose aš privalau sutikti su Tarsisu, o ne su piliete Novosadskaja, kuri lieja apmaudą dėl Tarsiso žodžių: “Filosofai... niekuo nesiskiria nuo paprastų išsigimusių kretinų, šventųjų, pranašų, apsėstųjų ir kitokių psichopatų” (11 psl.).
Kaip bebūtų gaila, iš tikrųjų yra liūdnas ryšys tarp proto ir beprotybės, tarp genialumo ir pasimaišymo. Bet tai visiškai nereiškia, kad kiekvienas kretinas – tai genijus. Be to, genijų – vienetai, o kretinų – milijonai. Ir daugeliui iš tų kretinų norisi atrodyti genijais.
Žydų profesorius Lombrozo tokius kretininius keistuolius, kurie lenda į genijus, vadina matoidais-grafomanais ir sako:
“Iš 245 matoidų-grafomanų 44 buvo «pranašais»... Pas matoidus, kaip taisyklė, plokščia ausies kriauklė. Paprastai tokios asmenybės tampa slaptų organizacijų vadovais, kavinių arba politinių klubų vedėjais, naujų sektų steigėjais arba jų apaštalais”.
Po to profesorius Lombrozo patvirtina, kad politikams vertėtų pagalvoti apie matoidų problemą, kad juos reikia gydyti, kitaip jie gali pridaryti daug bėdų visuomenei (jo knygos 182 psl.).
O juk profesorius Lombrozo, kaip ne kaip, yra mokslinės kriminologijos tėvas. Ir nejaugi KGB to nežino? Žinoma, kad žino. Na, štai, profesoriaus Lombrozo patarimu, KGB dabar ir sodina tuos keistuolius į beprotnamius arba juos išveja į užsienį, kur iš jų, dėl sensacijos, daro šių laikų herojus. Bet mėlynosios musės – lavoninės musės. Ir jos nešioja lavoninius nuodus.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ