Pašvenčiu velnio advokatui Jurijui Potebnia.
Rašytojas Anatolijus Kuznecovas į vakarus pabėgo prieš keletą metų. Jis iš karto pareiškė, kad atsižada ne tik tarybinės pilietybės, bet ir savo rusiško vardo, ir nuo šiol bus ne Anatolijus Kuznecovas, o bekilmis Anatolis.
Po to, nežinia dėl ko, jis prisipažino, kad Maskvoje santykiavo su KGB ir sekė kitus rašytojus. Atsakant į tai, spaudoje pasirodė užjaučiančios užuominos, kad Anatolis, švelniai išsireiškiant, šiek tiek dvasiškai nestabilus.
Netrukus Anatolis leidykloje “Pasėlis” («Посев», НТС) išleido knygą “Babij Jar”, žydų tragedijos aprašymą, kurios metu žuvo 2/3 rusų ir 1/3 žydų. Po to Anatolis iš karto tapo mūsų laikų herojumi. Spaudoje buvo skelbiama, kad dabar jis rašo “Laisvės” radijui Miunchene.
Bet štai, prieš mane albumo formato knyga spalvotais viršeliais. Knygą išleido stambiausia amerikiečių leidykla Charper and Roy, Niujorkas, 1971, 128 puslapiai. Masė iliustracijų, tame tarpe ir spalvotų. Matosi, kad pinigų nepagilėjo. Knyga išleista masiniu tiražu ir parduodama po vieną dolerį.
Vartau turinį. Įvadinį žodį tai knygai parašė A. Anatolis (Kuznecovas). O po to: “Progresyvi politinė pornografija...”. Štai ir mūsų laikų herojai! Kas tai per figel-migel?
Savo pratarmėje Anatolis rašo: “...Maskva ir kiti miestai tiesiog knibžda prostitutėmis, homoseksualistais, lesbietėmis ir taip toliau. Daugelis iš jų – tai žmonės, kurie sėdėjo kalėjimuose ir lageriuose, arba, kurie išaugo vaikų namuose arba tose koncentracijos stovyklose vaikams, kurios vadinamos “pataisos kolonijomis”
. Atidžiai įsigilinkite į to pareiškimo prasmę: Ką gi “ten” sodina, pederastus ir lesbietes?
Po to aš pas Ku..., atleiskite, pas Anatolį pabraukiau sekančius išsireiškimus: “buržuazinės degeneracijos požymiai... moralinė degeneracija... teismai tiria tūstančius ir tūkstančius «moralinės ir politinės degeneracijos» bylų... ne komunistinis, o degeneracinis tipas...”
.
Teisingai, Anatoli! Kaip sakė Kozma Prutkovas: žiūrėk į šaknis.
Toliau Anatolis rašo: “Nepaisant griežtos bausmės rizikos, Tarybų Sąjungoje daugybė namudinės pornografijos... Aš pažinojau pačius gerbiamiausius žmones, kurie turėjo ištisas kolekcijas ir pornografijos bibliotekas”
.
Teisingai, gerbiamas draugas Trockis jau nuo vaikystės, nuo 8 metų, išsiskyrė pomėgiu pornografijai (žr. žinomo trockisto Bertmano Vulfo knygą “Trys, kurie padarė revoliuciją”). O “Laisvės” radijuje Miunchene aš pažinojau vieną gerbiamą amerikietį, kuris beveik visą savo atlyginimą išleisdavo pornografijai, dėl to specialiai į Paryžių važiuodavo.
Po to Anatolis kalba apie herojiškus asmenis, kurie per "Samizdatą“ savo kūrinius siuntinėja į Vakarus. Matyt, kad prie tokių pat herojiškų asmenų priskiriami ir tos knygos herojai apie politinę pornografiją. Jie net turi savo partiją PPP, tai yra, Progresyvinė Politinė Pornografija.
Anatolis pareiškia: “...aš mačiau daug panašių grupių ir žmonių įvairiuose miestuose. Tokiu būdu, aš intymiai pažįstamas su visu tuo pasauliu, kuris aprašomas toje knygoje...”
.
Galų gale, Anatolis sako, kad jam visiškai nepatinka «degenerato paveikslas», kuris pavaizduotas raudonojoje vėliavoje. Jūs čia apie ką, apie draugą Leniną? Visiškai teisingai. Tiksliai! Tą patį kalba geriausias Amerikos smegenų trestas – Harvardo universitetas, kuris «Harvardo projekto» pagalba, kuriam vadovavo Natanas Leites, visą Amerikos psichologinį karą prieš TSRS organizavo vadovaudamiesi maišyto kraujo Lenino latentiniu pusiau pederastijos kompleksu, kas yra visų psichinių ligų pagrindas. Kad tokiu būdu dirginti tarybinius psichus, naujuosius “leniniečius”. O tokių psichų buvo, yra ir bus. Žinote, draugas Leninas mirė, bet jo darbai gyvi!
Todėl, kad Anatolis rašo pratarmę pornografinei knygai ir dažnai naudoja žodį “degeneracija”, aš nusprendžiau patikrinti, kas tai yra. Štai, imu storą daktaro Karpmano knygą “Seksualinis nusikaltėlis ir jo nusikaltimai”, Niujorkas, 1954, 746 puslapyje yra to blogio medžio schema, kuris vadinasi degeneracija. Ir štai, viena iš to blogio medžio atšakų vadinasi pornografija! Tai yra, tikra pornografija – tai degeneracijos dalis, kuri susideda iš psichinių ligų ir lytinių iškrypimų.
Aš pats nesu šventasis ir neturiu nieko prieš paveikslėlius su nuogomis moterimis. Sąžiningai kalbant, tai mėgo visi poetai ir dailininkai nuo pat pasaulio sutvėrimo. Ir tai – visiškai ne pornografija. Tikroji pornografija, kurią dabar mes turime vakarų pasaulyje, tai visiškai kas kita, tai toks dalykas, į kurio pusę normalus žmogus tik nusispjaus. Tai degeneratų kūryba ir tik degeneratams.
Pratarmės pabaigoje redakcija rašo: “A. Anatolis, knygos «Babij Jar» autorius ir t. t., vienas iš pačių žymiausių tarybinių romanistų, į vakarus pabėgo 1969 metais...”
.
Aš nutariau patikrinti, ką dar “ir t.t.” parašė tas “vienas iš pačių žymiausių tarybinių romanistų”. Atsiverčiu “Tarybinę Literatūrinę Enciklopediją”: “Kuznecovas Anatolijus, gim. 1929... kompartijos narys nuo 1955 metų... Dirbo staliumi, buldozeristu... dirbo betonuotoju...”. O parašė jis visiškai beveik nieko. Ne rašytojas, o labiau propagandistas. Mūsų Michailas Koriakovas, jeigu sudėti visus jo “Užrašus iš bloknoto“, jos radijo skriptų kopijas, kurios spausdinamos “Naujame Rusų Žodyje”, ir tai katino ašaros.
Pati knyga parašyta kažkokio čekoslovakų šmoko, vardu Piotras Zadeka, rusiškai tikriausiai būtų Zadnikas arba Zadnikovas. Jis išvežė iš TSRS tą pornografijos kolekciją, kurią vėliau atspausdino Vakaruose.
Pirmame teksto puslapyje pavaizduotas puslitris vyno, ant kurio užklijuota savadarbė etiketė “Pravda”. O šalia – portretas... gerbiamo draugo Trockio, to paties, kuris jau nuo 8 metų domėjosi pornografija. 18 puslapyje kažkokios nuogos, senos ir šlykščios beprotės fotografija. Sekančiame puslapyje: “...aš radau, kad ji labai «sensityvi» moteris lesbietė” (visi pabraukimai padaryti mano. G. K.). Po to: “jaunas žmogus su ilgais iki pečių plaukais...”
.
20 psl.: “...tai nebuvo riaušininkų «partija»... tai buvo partijos PPP (Progresyvios Politinės Pornografijos) kuopelės susirinkimas, kurie turėjo savo antrą pavadinimą SAP (Sovietinė Antikomunistinė Pornografija”
. Tiesa, yra dar ir tokia liga – sap. SAP nariai save vadina sapožnikais (šiaučiais).
25 puslapyje išvardijami PPP partijos nariai: “Žydas Igoris. Jo vyresnieji broliai buvo sušaudyti Ježovščinos metais... Jis PPP narys ir niekuo netiki... Visi man svetimi ir aš visiems svetimas”
. Sekantis PPP narys Ivas, spekuliantas, vagis, užiminėjo prekių mainais su užsieniečiais, metė žmoną ir gyveno be dokumentų, klausėsi miuncheniško “Laisvės” radijo ir “Amerikos Balso”. Sekantis PPP herojus vardu “Žaba” gyvena kažkokios senutės išlaikomas, yra savotiškas suteneris.
Po to, 28 puslapyje, eina visos knygos žvaigždė Lidija. Bet čia skaitytojus privalau perspėti, kad ši medžiaga, nors tik perpasakota, tokia pipirinė, kad... mane patį gali apkaltinti pornografija. Bet įsivaizduokite, kad aš, paprasčiausiai, daktaras arba KGB 13-jo Skyriaus tardytojas. Be to, tai naudinga žinoti, kad suprastumėte “mūsų laikų herojų” problemas, kurių yra ir Vakaruose, ir Rytuose. Pateikiu pažodžiui:
“PPP partija turi kino juostą, kur nufilmuota šlykšti moteris, kuri užsiiminėja striptizu grojant «Internacionalą» ir «Amūro partizanų maršą», ir tai vyksta prieš Lenino portretą. Galų gale ji čia pat apsišlapina”.
Gydytojo diagnozė: vojerizmas, urinofilija, ekshibicionizmas. Po to šmokas Zadnikas-Zadnikovas rašo:
“Reikia pažymėti premjerą to, tikriausiai, pirmo nelegalaus eksperimentinio (? G. K.) filmo Tarybų Rusijoje... Tai buvo 1961 metų gruodžio 26 d., kai mes sutikome svarbų svečią Lidiją Borisovną Gal... Tuo metu Lidijai buvo 20 metų, ir ji buvo lesbietė, kuri kartais «mylėjo» ir vyrus. Tikriausiai ji buvo pačiu įtakingiausiu PPP nariu”.
“Jos draugai iš PPP ją vadino «komisaročka»... Ji visada vilkėjo odiniais rūbais, išskyrus tada, kai PPP buvo girtaujama, kur ji vaikščiojo nuoga ir apsiavusi tik batais. Ji aiškiai buvo dvilytė... ji sąmoningai ieškojo iškrypimų ir juos stimuliavo, patologiškai stimuliavo. Ji nekentė viso pasaulio, ji nekentė kiekvieno gyvo sutvėrimo nesveika neapykanta... Ji išdidžiai sakydavo: «Aš – komunistinio amžiaus markizas de Sadas»”.
“Dabar apie Lidiją aš galiu kalbėti visiškai laisvai, nes nuo 1965 metų ji yra psichiatrinėje ligoninėje, kur ją pasodino už jos iškrypėliškas idėjas savo moteriškų ir vyriškų meilužių atžvilgiu”
. Ir taip, Lidiją-komisaročką pasodino į beprotnamį. Bet šmokas Zadnikas-Zadnikovas ir toliau ją aukština: “Lidija rašė nuostabius apsakymus apie raganavimo meną ir apie Solženicyną, kaip apie «politinį fenomeną». Bet, už to spindinčio intelekto... slėpėsi tokie iškrypimai, kurie sutinkami labai retai”
. Psichopatologijos daktaras čia galėtų pastebėti, kad Lidijos polinkis odiniams rūbams labai tipiškas. Nueikite JAV į pornografijos parduotuvę, susiraskite sadizmo skyrių ir ten pamatysite tas pačias moteris juodais lakuotais rūbais. O dabar prisiminkite komisarų ir čekistų juodas odinukes, ten, pirmiausiai, ėjo tokie žmonės, kaip Lidočka-komisaročka.
Ir tai, kad Lidija tuo pat metu domisi raganavimu ir... Solženicynu, kaip “politiniu fenomenu”, tai taip pat įrodo, kad Lidočka visiškai ne tokia jau beprotė, nors, galų gale, ji papuolė į beprotnamį.
Mane šiek tiek sudomino Lidijos pavardė Gal. Tarp rusų pavardė neįprasta, panaši į pseudonimą. Todėl aš pažvelgiau į Flegono ir Naumovo knygą “Rusiškas antisemitizmas ir žydai”, kur aprašyti naujausi rusiški pseudonimai. 186 puslapyje parašyta: “Gal Nora = Galperina Eleonora Jakovlevna”. Ir taip, visiškai galimas dalykas, kad ir Lidija Gal kažkada buvo Galperina.
Nieko nuostabaus šiame pasaulyje nėra. Yra tik žydų profesorius Cezaris Lombrozo, garsus psichiatras ir mokslinės kriminologijos tėvas, kuris visą gyvenimą tyrė sąveiką tarp proto ir beprotystės. Savo nuskambėjusioje knygoje “Genialumas ir pamišimas”, profesorius Lombrozo rašė:
“Būtent tarp žydų sutinkama daugiausiai išsilavinusių ir talentingų žmonių, bet ir bepročių tarp žydų yra 4-6 kartus daugiau, negu tarp kitų žmonių. Vokietijoje bepročių žydų buvo 8 kartus daugiau, negu tarp vokiečių”.
Bet tai – šiek tiek užslaptintas dėsningumas. Visi žino, kad Albertas Einšteinas buvo genialus žmogus. Bet mažai kas žino, kad jo sūnus Eduardas sėdėjo beprotnamyje. Ir tos lygties tarp proto ir beprotystės neišspręs net pats Einšteinas.
Bet, tai puikiai žino KGB 13-ojo Skyriaus specialistai, kurie sodina tarybinius “disidentus” arba “kitaip galvojančius” į beprotnamius. Reikia pasakyti, kad gana dažnai, kaip ir atveju su Lidočka-komisaročka, tokie žmonės iš tikrųjų “kitaip galvojantys”. Taip pat gerai apie tai žino “gudrūs organai” Vakaruose, kurie iš tų “kitaip galvojančių” daro šių laikų herojus. O skaitytojai lieka durniaus vietoje.
Toliau aš pacituosiu tai, ką Zadnik-Zadnikovas rašo apie Lidija, ir tai kaip ligos istorija, kad žmonės suprastų, kame reikalas:
“Lidija sako «Aš noriu žinoti pačius šlykščiausius dalykus, pamilti tai, tapti iškrypusiu šėtonu...». Menstruacijos Lidijai prasidėjo neįprastai anksti, 9 metų, ir nuo to laiko pradėjo masturbuotis (vunderkindas! G. K.) ...jos pirmas seksualinis kontaktas su vyru, 16 metų, ir visiškai natūralu, kad pasibaigė nusivylimu... Ji mėgo moteriškus kūnus, savo nuosavą ir kitus. Vyrus ji laikė aukomis”.
Štai jie, mūsų laikų herojai: Anatolis Kuznecovas pasirašo po pratarme, jis, “vienas iš garsiausių tarybinių romanistų” (leidyklos žodžiais), kaip konferansjė, giria šmoką Zadniką-Zadnikovą, o tas, savo ruožtu, giria Lidiją Gal-Galperiną, o Lidija giria Solženicyną. Gegutė giria gaidį, nes tas giria gegutę? O kas tai yra?
Kodėl kitas mūsų laikų herojus, Andrejus Amalrikas, taip pat buvo areštuotas ir pirmą kartą ištremtas ne už politiką, o pagal 228 Baudžiamojo Kodekso straipsnį už pornografijos ganybą, saugojimą ir platinimą, kaip jis pats rašo savo knygoje “Nesavanoriška kelionė į Sibirą”, kurią jūs galite rasti kiekvienoje amerikiečių bibliotekoje? Kas tai? Gal būt, tai tie patys tarybiniai hipiai, kurių pilna čia, Amerikoje?
Vietoje to, kad lieti apmaudą, geriausiai iš jų pasišaipyti. Juk filosofai sako, kad šėtonas pats ironiškiausias ir sarkastiškiausias padaras žemėje, bet pats jis absoliučiai nepakenčia ironijos ir pašaipų.
Todėl tą šėtoną, šių laikų herojų, jums parodysiu nuogą. Visa tai – paprasčiausiai, degeneratikų gauja. Toliau Lidija sako, o Zadnikas-Zadnikovas rašo: “Kai Anna Pavlovna laižo mano krūtis arba kutena mano užpakalį, aš pajuntu orgazmą anksčiau, negu Juodosios Jūros Tarzanas”
. Zadnikas-Zadnikovas tęsia: “Girtavimo metu PPP, Lidija labiausiai mėgo gulėti nuoga ant grindų, kad jauni žmonės ant jos užsiiminėtų onanizmu, o ji spermą trindavosi po visą kūną ir taip pasiekdavo orgazmą”
.
Tai naudinga žinoti, kad suprasti, ką KGB sodina į beprotnamius. Todėl, tęsiu, lyg būčiau KGB 13-jo Skyriaus tardytojas, cituoti pirminį šaltinį:
“Lidija buvo aiški sado-mazochistė. Jai buvo malonu stebėti kankinimus, ji norėjo, kad ją pačią kas nors kankintų, ir ji pati kankino kitus. Ji žavėjosi grafu Drakulą... Iš esmės, ji buvo sadistė ir, nepaisant jos homoseksualios meilės moterims, jos fantazijose ir moterys buvo sadizmo objektu. Ji nekentė motinystės, šeimyninio gyvenimo ir socialinių pareigų. Jos seksualumas buvo tampriai susijęs su karštu šiuolaikiniu krauju. Lidija sakė: «Duokite man nuogą merginą prie grandinės, o man į rankas skustuvą ir adatų». Labiausiai iškrypę vyrai negalėjo prisigalvoti tokių žiaurumų moterų ir vyrų atžvilgiu, kaip tai fantazavo Lidija”.
Ech, pavėlavo Lidija Gal į ČK. Štai iš tokių ir gaudavosi puikios moterys-čekistės. Ir tokia pat buvo garsi Buchenvaldo komendantė Elza Koch. Bet Anatolis Kuznecovas ir Zadnikas Zadnikovas mums labai efektingai Lidiją pateikia kaip politinį kovotoją už TSRS žmonių laisves ir jų teises!?
Tai matydami, kai kas gali pagalvoti, kad tarybinis KGB dabar per daug liberalus, jeigu panašius žmonės tik sodina į beprotnamius. Tikriausiai jiems nuolaidžiauja, nes įvertina jų tėvų nuopelnus, nes daugelis iš tų naujųjų revoliucionierių yra senųjų revoliucionierių arba jų giminaičių vaikai. Permanentiniai Trockio revoliucionieriai.
Suteikiu žodį šmokui Zadnikui-Zadnikovui:
“50-jų metų pabaigoje Lidija du metus studijavo mediciną. Jos draugai galvojo, kad ji tai daro dėl neturėjimo ką veikti. Bet tai turėjo gilią išsigimėlišką prasmę: Tai jai padėjo susidaryti tikslią «dieviškų kankinimų» schemą, kurią ji galėjo taikyti savo aukoms ir sau ir, laimei, praktikoje visų žinių ji neišbandė. Seksualinis susijaudinimas buvo sumišęs su rafinuotais kankinimais, kurie privesdavo iki orgazmo”.
“Tuo metu skausmas neturi savo įprasto poveikio, bet tai yra seksualaus stimuliavimo pakopa, kas visiškai neįmanoma normaliai santykiaujant”, – profesionaliai rimtai rašė Lidija.
“Pornografinės fantazijos, apie kurias rašė Lidija, buvo skirtos tik jos lesbietiškumo ir sado-mazochistinių polinkių intymiam patenkinimui. Jos rašliava – tai pornografiniai narkotikai, skirti tam, kad sukelti maksimalų lytinį susijaudinimą... Tai ją privedė prie beprotybės ribos ir, pagaliau, į psichiatrinę kliniką”.
Priminkime, kad Gal buvo pati įtakingiausia PPP narė, kurią propagavo Zadnikas-Zadnikovas, kuriai kaip konferansjė, tarnauja mūsų laikų herojus Anatolis Kuznecovas, “vienas iš pačių garsiausių tarybinių romanistų”, kurį propaguoja mūsų “Naujas Rusų Žodis” ir “Pasėlis”. Kaip sakė mūsų Kozma Prutkovas: “Jeigu ant dramblio narvo perskaityti užrašą «buivolas», netikėk savo akimis”. Popierius viską iškenčia.
Zadnikas Zadnikovas praneša:
“Lidija išrado 23 būdus kaip išprievartauti nekaltas mergaites, visi būdai skirtingi. Prievartavimas ir kastracija, besilaukiančių moterų kankinimas, sodinimas ant kuolo; su luošiais santykiaujančios gražuolės; Aukso Ordos kariai, kurie leidžia ištisus spiečius strėlių į rusų kunigaikštienių lyties organus; santykiavimas su tiranozaurais, tigrais, sergančiais raupais; moteriškas onanizmas ant mezozojaus periodo drakono ragų; šampano gėrimas iš taurių, kuriose plaukioja džiovintos priešų galvos – štai tipiškos Lidijos svajonės ir idėjos”.
Dabar už uodegos patampykime degeneracijos šėtoną. Įsivaizduokime, kad man labai pagailo rusų kunigaikštienių, kurias sušaudo tokiu barbarišku būdu. Bet, jeigu aš, buvęs tarybinis Dievo vergas, pasiųsiu tą užjaučiamą straipsnį kunigaikštienei Iks, laikraščio “Įgriek” redaktorei, tai ji... liks degeneratų pusėje. Ir tas pats bus su kunigaikščiu Alfa, žurnalo “Omega” redaktoriumi. Štai todėl, kaip bebūtų gaila, daugelį tokių kunigaikščių ir kunigaikštienių sušaudė ČK, kur dirbo tokie patys degeneratai, kaip Lidija. Froidiškas naikinimo ir susinaikinimo kompleksas.
Gerai, kad nors dabar vietoje ČK įkūrė beprotnamius.
Zadniko Zadnikovo žodžiais, Lidija “rado grupę jaunų žmonių, kuriems visiškai svetima supančio pasaulio moralė, ir kurie pasiruošę bet kokiems stimuliacijos metodams. Jos paliepimu, jie pradėjo rengti eksperimentines orgijas, kaip senovės Romoje, o toje grupėje buvę dailininkai pradėjo iliustruoti tekstus, kuriuos rašė Lidija... Jie neturėjo jokio kitokio tikslo, išskyrus pačius šlykščiausius lytinius iškrypimus...”
Ir visa tai mums pateikiama kaip kova už meno “laisvę” TSRS. Visiškai įmanoma, kad tai tie patys dailininkai-modernistai su savo “eksperimentais”, kuriems caras Nikita savo laiku šaukė: “Tai ne menas o šunšūdis! Ir visi jūs ne dailininkai, o pederastai!”
Caras Nikita buvo teisus. Bet kokį triukšmą tada pakėlė visi degeneratai mūsų emigracinėje spaudoje!?
Toliau, 33 puslapyje, detaliai aprašyta visa PPP organizacija, kurioje 1961-1967 metais buvo apie 125 žmones, kurie buvo suskirstyti į slaptas kuopeles įvairiuose miestuose. Bendrai, tai buvo ne tik gauja pornografų, o slapta organizacija, sukurta pagal slaptų organizacijų pavyzdį, į tokius “penketukus”, apie kuriuos rašo Dostojevskis savo “Demonuose”. Čia pat, kaip istoriniai švyturiai, prisimenamos radijo stotys “Laisvė” Miunchene ir “Amerikos balsas” Vašingtone.
Čia naudinga prisiminti, kad viso to psichologinio karo krikštatėvis buvo Harvardo projektas, kuris bazavosi ant maišyto kraujo Lenino latentinės pusiau pederastijos. Ko čia slėpti, juk tarybinis KGB visa tai puikiai žinojo ir visus tuos naujuosius “leniniečius” sodino į beprotnamius.
47 puslapyje autorius Zadnikas Zadnikovas užsiiminėja sadizmo kolekcionavimu tarybiniame kine ir literatūroje. Matosi, kad autorius iš tos pačios kompanijos.
Daugelis iliustracijų, kurios sudaro pagrindinę knygos dalį, vaizduoja tokią “Oktiabriną”, tokią nuogą gražuolę su naganu prie juosmens. Tai – moteris-šėtonas, kuri pavaizduota pagal Lidijos Gal-Galperinos idėją, kuri, būdama 25 metų, permanentiškai nusileido beprotnamyje.
Pagal Zadniko-Zadnikovo aprašymą, to PPP partinė disciplina buvo tokia:
“Ten buvo kai kokios procedūros po kandidato pasirinkimo, kad įsitikinti jo lojalumu PPP. Per įšventinimą (?), iš kandidato reikalavo padaryti kažką tokio, ką būtų galima panaudoti kaip šantažą, jeigu tas kada nors panorėtų pasitraukti arba išduoti grupę. Pavyzdžiui, jam galėjo pasiūlyti atlikti kokį nors «nusikaltimą», kurį būtų galima nufotografuoti ir jį parodyti nusikaltimo vietoje, arba būtų galima nufotografuoti kompromituojančioje padėtyje, bet niekada su kitu grupės nariu”.
Visa tai, vėl gi, labai primena Dostojevskio “Demonus”, kuris visa tai nusirašė nuo anarchisto-nihilisto Nečajevo, kuris buvo Lenino pasekėjas.
Pabaigai, 125 puslapyje, Zadnikas-Zadnikovas rašo: “Gali būti, kad KGB vėliau pasmerks šią knygą, kaip dar vieną Si-ai-ei arba britų Intellidžens Servis bandymą diskredituoti Tarybų Sąjungą”
. O 127 puslapyje jis rašo, kad, pabėgus į Vakarus, jis dirbo Miuncheno Institute TSRS klausimais, kurį, kaip ir “Laisvės” radiją, finansavo Si-ai-ei, apie ką visiškai atvirai buvo rašoma amerikiečių spaudoje. Dar galima priminti, kad viso to psichologinio karo krikštatėviu buvo Harvardo projektas, kuriam vadovavo profesorius Natanas Leites, kur visas tas projektas buvo organizuotas pagal draugo Lenino letentinės pusiau pederastijos kompleksą.
Tiesa, Anatoliui Kuznecovui ir Zadnikui-Zadnikovui galiu draugiškai padėti. Aš, kaip čigonė-būrėja, galiu jiems išburti ateitį. Ir mano žodis – tvirtas, kaip sako čigonės. Juk kažkada aš buvau COPE (Pokarinių Emigrantų iš TSRS Centrinis Susivienijimas) pirmininku, ir prieš mano akis praėjo šimtai tokių “naujausiųjų”.
Tai štai, Anatoliui ir Zadnikui-Zadnikovui surengs patikrinimą dėl Lenino komplekso. Ir tai padarys naudojant įvairius mokslinius figel-migel. Jeigu jie tą kompleksą turi, tai jie gaus pastovų darbą amerikiečių propagandos sistemoje, tai yra, psichologiniame kare “Laisvės” radijuje arba “Institute”. Jeigu jie Lenino komplekso neturi, tai jie gaus tik laikiną darbą, kad galėtų panaudoti jų turimą šviežią informaciją. O vėliau... Vėliau, juk jūs laisvoje šalyje? Eikite, kur tik norite. Nors atgal į TSRS.
Štai, 1973 m. gruodžio 5 d. laikraštyje “Niujork Taims” pranešama apie eilinį laisvės pasirinkimo atvejį “su posūkiu”. Iš “Laisvės” radijo Miunchene į TSRS pabėgo to radijo darbuotojas J. M. Marinas. Tai – tarybinis pilietis, kuris laisvę pasirinko prieš keletą metų, po to dirbo “Laisvės” radijuje, o dabar vėl pabėgo į TSRS. Dabar jis jau reiškiasi laikraštyje “Izvestija” ir į šuns dienas deda “Laisvės” radiją. Žinoma, amerikiečių “gudrūs organai” aiškinsis, kad Mariną jie “pasiuntė”. Bet kur tada buvo jūsų akys?
126 puslapyje Zadnikas Zadnikovas rašo: “Pornografija... kaip iliustracijos «Kama Sutrai», ir TSRS už tai duoda 2 metus lagerių”
. Tai – tas pats 228 Baudžiamojo Kodekso paragrafas, pagal kurį mūsų laikų herojų Amalriką pirmą kartą išsiuntė į Sibirą, apie ką jis pats rašo savo knygelėje “Nesavanoriška kelionė į Sibirą”, kurią galima rasti bet kurioje Amerikos bibliotekoje.
Apie savo tėvus Zadnikas-Zadnikovas rašo, kad jie “sąžininga komunistinė pora”, tai yra, pats jis – komunistinės kilmės. Ir tai sukelia kai kokias filosofines mintis.
Dabar viskas daroma kompiuteriais. Aš nuspaudžiu savo kompiuterio klavišą. Čik, čik, ir iššoka pažymėlė: žinomas revoliucionierius M. A. Osorginas tvirtino, kad marksizmas – tai liga, kuri perduodama paveldėjimo keliu (žr. Naujasis Rusų Žodis, 1959 m. gegužės 6 d.). Ir jis tuo tikėjo labai rimtai: kažkada jis norėjo įsidukrinti mergaitę, kurios mama mirė, o tėvas sėdėjo kalėjime. Osorginas pradėjo domėtis, ar tėvas ne marksistas, o kai sužinojo, kad jis iš tikrųjų marksistas, tai nuo įsidukrinimo atsisakė, bijodamas kvailo paveldimumo, bukumo, žvairumo, zuikio lūpos ir taip toliau.
Taip, Osorginas (tikroji pavardė – Michailas Andrejevičius Iljinas) tai žinojo labai gerai, nes jis pats buvo ne tik revoliucionierius, bet ir tokių slaptų organizacijų narys, kurios pačios save vadina humanistais, o kiti vadina satanistais. O mūsų didysis tiesos ieškotojas Dostojevskis savo “Demonuose” juos, paprasčiausiai, vadino demonais.
Knygos “Oktiabrina ir rusų pogrindis” paskutiniame puslapyje didžiausia amerikiečių leidykla «Charper and Rou» rašo: “Iki šio laiko Vakarai daug girdėjo apie «Samizdatą», bet originale jo nematė. Ir štai dabar, prieš mus tas «Samizdatas»”
. Po to leidykla visa tai vadina tarybinių disidentų “intelektualiniu elitu”.
Ačiū! Dabar mes patys matome, kas tai yra. Tai ne disidentai, o neodekadentai, geriausiu atveju – impotentai. Bendrai, Vakaruose jie vadinami seks-perverts. O pagal amerikiečių daktaro Kinsi statistiką, JAV tokių seks-perverts yra 37% nuo viso gyventojų skaičiaus, tai yra, virš 74 milijonų žmonių. O pusė iš jų, 18,5%, dar ir dvasiniai ligoniai. Statistika sako, kad pusę visų JAV ligoninių lovų užima dvasiniai ligoniai. Tai – stacionare. O likusieji – bėgioja gatvėmis.
Tai tas pats legionas, apie kurį Biblijoje sakoma: “Mano vardas legionas, todėl, kad mūsų daug”. Bet dar blogiau, kad inteligentijos tarpe tie daktaro Kinsi 37% pavirsta į 50%. O tarp tokių inteligentiškų žmonių, kaip literatai ir spaudos žmonės, tie 50% pavirsta į 75%.
Todėl egzistencializmo tėvas, tai yra, dekadencijos filosofijoje ir literatūroje, danų filosofas Kjerkogoras ir sako, kad išradus spaustuvinį presą, degeneracijos šėtonas apsigyveno spaustuviniuose dažuose. O Kjerkogoras – kuprius, homoseksualistas ir gana sąžiningas krikštytas žydas – tai žinojo gana gerai, nes turėjo asmeninės patirties.
Tik žinodami tą filosofiją ir atitinkamą statistiką, jūs suprasite, kodėl vakarų spauda ir didžioji dalis mūsų emigracinės spaudos, tarybinius neodekadentus paverčia mūsų laikų herojais. Todėl visą laiką spaudoje kalbama apie “sergančią visuomenę”. Bet, kas tai per liga – tyla, tabu.
Bet ši tema – labai įdomi apmąstymams.
Kaip gera čigonė-būrėja, aš iš anksto galiu pasakyti, kad šis straipsnis gali būti atspausdintas tik dviejuose-trijuose mūsų emigracinės spaudos organuose. O kiti elgsis kaip žinomos indusų beždžionėlės, kurios nieko nemato, nieko negirdi, ir nieko nekalba. Todėl Biblijoje ir sakoma, kad šėtonas, kurio vardas legionas, ir kuris dabar apsigyveno spaustuviniuose dažuose, be viso to, dar ir melagis ir melo Tėvas.
Kažkada mūsų didysis tiesos ieškotojas Dostojevskis savo “Legendoje apie Didįjį inkvizitorių” sakė, kad, jeigu Jėzus Kristus pasirodytų mūsų laikais, tai jį vėl nukryžiuotų. Dostojevskis gerai žinojo, ką jis sakė.
Šiandiena Leninas TSRS vaidina Jėzaus Kristaus vaidmenį. Vakarai prieš TSRS kariauja psichologinį karą, kuris pagrįstas Lenino kompleksu, ir tai daroma tam, kad dirgintų įvairius psichus su griovimo kompleksu, kuris taip pat yra ir susinaikinimo kompleksas. O KGB 13-sis Skyrius tuos naujuosius “leniniečius” kuo ramiausiai sodina į beprotnamius, kur jiems į užpakalius pumpuoja sulfaziną ir aminaziną.
Tiesa, kai kokioje aplinkoje (žinoma, slaptai) tarybinius disidentus atvirai vadina “samosadais”. Tik nepagalvokite, kad čia – naminis tabakas. Ne, “samosadai”, tai žmonės, kurie patys save sodina. Kur? Na, ten, kur “sodina”. Psichologijos požiūriu, tai mazochistai, susinaikinimo ir kaltės kompleksas. Psichologinis karas dabar kariaujamas ne šiaip sau, o moksliniais pagrindais, pasitelkus Harvardo projektą. Dabar viskas daroma specialių projektų pagalba.
Kaip praneša žinantys šaltiniai, KGB 13-sis Skyrius dabar pradėjo naują specialų projektą “Agasferas”, pagal kurį tarybinių beprotnamių klientus išsiunčia į užsienį. Kalba, kad dabar “3-ji evmigracija iš TSRS”. Gali būti, kad PPP partijos įkvėpėja Lidija Borisovna Gal-Galperina taip pat netrukus mus pamalonins asmeniškai. Ot bus linksma.
Ach, taip, kas gi yra tas Agasferas? Tai kažkas bibliško. Paklauskite šventikų. Tik tikrų šventikų. O man laikas baigti.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ