Naujienas mes paprastai sužinome iš laikraščių ir žurnalų, kurie sukuria mūsų laikų herojus, tokius, kaip Andrejus Amalrikas, kuris pagal amerikiečių laikraščius – “Istorikas” iš didžiosios raidės ir autorius “nuskambėjusios” knygos “Ar Tarybų Sąjunga išgyvens iki 1984 metų?”.
Visi mes apie tai skaitome laikraščiuose ir žurnaluose. Bet kas iš mūsų tą knygą skaitė originale? Visą tą informaciją mes gauname lyg tai iš antrų rankų. Ir kartais ta informacija pritrenkiančiai skiriasi nuo tikrovės.
Neseniai aš angliškai, originale, perskaičiau A. Amalriko knygą “Nesavanoriška kelionė į Sibirą”, kuri išleista Charkorto leidykloje Niujorke 1970 metais. Tai – savotiška Amalriko autobiografija. Ir tai, ką pats apie save rašo Amalrikas, pritrenkiančiai skiriasi nuo to, ką apie jį ilgus metus rašo periodinė spauda.
Ir taip, iš eilės verskime Amalriko knygą. Pirmame knygos viršelyje parašyta: “Jis domisi avangardiniu menu...” Chm, avangardinis menas, iš principo, tai psichopatologijos sritis. Kaip taisyklė, visi tie “avangardistai” – tai, paprasčiausiai, psichiniai ligoniai.
Amalrikas pats rašo (72 psl.), kad pirmą kartą jį areštavo ir teisė visiškai ne už politiką, o pagal 228 Baudžiamojo Kodekso straipsnį už pornografijos gaminimą, laikymą ir platinimą!? Tai tinka Amalriko pjesėms ir Zverevo iliustracijoms toms pjesėms. Bet tai, vėl gi, psichopatologija. Tikra pornografija – tai psichinė liga, kuriai medicinoje yra specialus terminas – vojerizmas.
1956 metais Amalriką už tą pornografiją, kaip “socialinį parazitą”, išsiuntė į Sibirą, kur jis dirbo kolūkyje. Bet jau po metų, 1966 metais, jam leido sugrįžti į Maskvą. Reikia pasakyti, kad bausmė – stebėtinai švelni.
Įžanginiame žodyje sakoma, kad Amalriko bendradarbiais buvo Pavelas Litvinovas (to Litvinovo anūkas), Aleksandras Ginzburgas ir Jurijus Galanskovas. Nevalingai kyla klausimas: bendradarbiai kokiu klausimu, pornografijos?
XIII Pratarmės puslapiuose Aleksandras Jeseninas-Volpinas pats rašo, kad jis – nihilistas. Tai bent! O mes, tikėdami vakarų spauda, galvojome, kad jis – demokratas, švelnus poetas, aistringas kovotojas už žmogaus teises ir laisves! Juk nihilistai – tie patys Dostojevskio “demonai”.
Amalrikas sako (196 psl.), kad jo pavardė semitų kilmės, bet 20 puslapyje pareiškia, kad oficialiai, jis – ne žydas. Bet užtat visi jo draugeliai, vieni žydai. Tiesa, inkvizicijos laikais Ispanijoje, ten buvo toks generolas-inkvizitorius Alonzo Manrikas, Sevilijos kardinolas-archiepiskopas, grynakraujis krikštytas žydas. Ir Alonzo Manriko vardas labai panašus į Andrejaus Amalriko vardą.
Amalrikas pats rašo, kad jį išvijo iš Maskvos universiteto už silpnus pasiekimus ir triukšmingą elgesį. Reiškia, tai studentas-nevykėlis. Tai bent!? O kur gi garsusis “Istorikas” iš didžiosios raidės, kaip jį ilgus metus aukština vakarų spauda ir, kaip papūgos, kartoja mūsų emigracinė spauda!?
Kai skaičiau Amalriko knygą, tiksliau, brošiūrą “Ar Tarybų Sąjunga išgyvens iki 1984 metų?”, man ji dvelkė perspausdinimu iš amerikiečių žurnalo “Forin Affeirs”, Valstybinio Departamento organo, todėl aš nevalingai pagalvojau: “tai sukūrė amerikiečiai ir, paprasčiausiai, pakišo pasirašyti Amalrikui. Tipiškas “uishful tinking”.
Dabar ta paslaptis išaiškėjo. Juk “Istorikas” iš didžiosios raidės – tai, paprasčiausiai, studentas-nevykėlis. Iš visko sprendžiant, tarybinis hipis. Amalriko prosenelis iš motinos pusės buvo čigonas ir vokdavo arklius (34 psl.). Dėdė iš motinos pusės 1937 metais buvo sušaudytas Didžiojo Valymo laikais kaip “liaudies priešas”. Tas dėdė, Jevgenijus, žavėjosi Velemiru Chlebnikovu ir asmeniškai su juo draugavo. Blogas ženklas. Chlebnikovas buvo iš “avangardistų” ir čia reikia žinoti formulę: varnas prie varno skrenda. Be to, tas dėdė Jevgenijus buvo ypatingų bylų prokuroras, reiškia, tarnavo NKVD, ir pats žmones šaudydavo. Na, taip jam ir reikia.
Amalriko motina su vyru išsiskyrė. Blogas ženklas. Statistiškai, išsiskyrusios šeimos duoda didžiausią procentą defektinių vaikų.
Amalriko motina mirė nuo smegenų vėžio. Taip pat blogas ženklas. Smegenų ligos, iki pat galvos skausmų, dažnai perduodamas paveldėjimo keliu. Amerikiečių ligoninėse visiems psichiniams ligoniams užpildo smulkias anketas, kur klausinėja, ar kam nors šeimoje skaudėdavo galvą, ypač domino chroniškos ligos arba kokios nors smegenų ligos.
Amalriko motinos sesers vyras 1951 metais buvo areštuotas ir nuteistas 5 metams kaip “Socialiai pavojingas elementas”. To vyro tėvas buvo komisaru Lenino vyriausybėje. Matyt, kad toje šeimoje daug “permanentinių revoliucionierių”.
Jeigu Amalriko prosenelis iš motinos pusės buvo čigonas ir arkliavagis (34 psl.), tai Amalriko prosenelis iš tėvo pusės žavėjosi anarchistu Prudonu, buvo socialistu-anarchistu ir, galų gale, gyvenimą baigė savižudybe (197 psl.). Prisiminkime, kad Dostojevskis savo romane “Demonai” tiesiai rašo, kad jo “demonai” žavisi ne kuo nors kitu, o draugu Prudonu. Ir tai – ne atsitiktinumas. Dostojevskis gerai žinojo, apie ką jis rašė.
Po to Amalrikas rašo, kad jo senelės, tai yra, prosenelio-savižudžio dukters, santuoka buvo labai nelaiminga. Taip pat įprastas reiškinys. Esmė tame, kad “demonai” veisiasi dviejose vietose: galvoje ir kelnėse (arba po sijonu). Tai jums patvirtins ir tėtušis Froidas.
Sekančiu numeriu Amalrikas praneša, kad pagal tėvo liniją, šeimoje eina paveldima letargija. Kartą jo tėvas neprabusdamas visą savaitę miegojo. Bet, nepaisant to, jau 1917 metais jo senelis balsavo už bolševikus (199 psl.). Tipiški “permanentiniai revoliucionieriai”.
Amalriko motina buvo 6 metais vyresnė už tėvą. Tik 10 santuokos metais gimė pirmasis vaikas Andrejus Amalrikas. Och, osh, och, vėl blogas ženklas. Trockio žmona buvo visa 10 metų vyresnė (1-ji žmona). Ir pas Leniną – ta pati istorija. Froido požiūriu, kai žmona vyresnė už vyrą, tai reiškia Edipo, arba motinos kompleksas. Tai vis “permanentinių revoliucionierių” požymiai.
1941 metais Amalriko tėvas buvo nuteistas 8 metams už “antitarybinius išsireiškimus”, tai – visų “permanentinių” likimas. Po karo Amalriko tėvas dirbo dažytoju, po to tapo alkoholiku. Naktimis jį kankindavo košmarai, tai yra, kankindavo velniai. Čia reikia pastebėti, kad daugelis alkoholikų – tai psichiniai ligoniai. 1960 metais Amalriko tėvą suparalyžavo (dešinioji ranka, dešinioji koja ir kalbos paralyžius), 196-204 psl. Taip pat blogas ženklas. Kaip sakoma Biblijoje, vynuogės skruzdėlyne neauga.
Kiek galima spęsti iš knygos, Amalriko tėvą suparalyžavo ne dėl senatvės, o žymiai anksčiau, kas dažnokai atsitinka šeimose dėl blogo paveldimumo, kur jau yra paveldima letargija, ir kurioje yra prosenelis-anarchistas, psichopatas ir savižudis.
Pagal tarybinius įstatymus, norint gauti pensiją, reikia turėti 25 metų darbo stažą. O Amalriko tėvas buvo toks pat “veltėdis”, kaip ir jo atžala: iš pradžių jis dirbo kine šviesos operatoriumi, tai yra, tikros profesijos jis neturėjo, po to dirbo dažytoju, o po to iš viso pastovaus darbo neturėjo, nes buvo alkoholikas. Rezultate, nors jį ir paralyžavo, bet pensijos jam nedavė. O sūnus-veltėdis niekur nedirbo, teisinosi, kad jam reikia prižiūrėti tėvą. Taip jie ir gyveno, vargo nematė. Kol Amalrikas neužmezgė draugystės su KGB.
Savo žygdarbius su KGB Amalrikas aprašo taip, kad man pačiam net gaila pasidarė, kad aš pabėgau iš TSRS. Amalriko aprašoma KGB – tai kažkokia labdaringa organizacija. Tikri džentelmenai. Lyginant su KGB, jeigu tikėti Amalriku, Amerikos policija, tai, paprasčiausiai, nachalų ir grubių pareigūnų gauja.
Kai Amalrikas susipažino su KGB dėl pornografijos, veltėdžiavimo ir taip toliau, jis pradėjo teisintis, kad negali dirbti, nes reikia prižiūrėti tėvą, kuriam neduoda pensijos. Ir ką jūs manote? KGB tėvui suorganizavo pensiją! Net apeidami tarybinius įstatymus.
Pats KGB tardytojas vietoje to, kad Amalriką muštų per fizionomiją, kaip tai buvo daroma Stalino laikais, dabar vaikščiojo po tarybines įstaigas ir parūpino alkoholikui pensiją! Kad tik jo sūnus surimtėtų ir neužsiiminėtų pornografija. Ir tik tada, kai visa tai nepadėjo, jį trumpam komandiravo į Sibirą, trumpiau, nei metams.
Kiekvienas amerikietis, perskaitęs Amalriko knygas, kurias aš dabar nagrinėju, pasakys, kad KGB – tai labai miela organizacija, mandagi, korektiška ir jautri, kur kas simpatiškesnė, negu nachališka amerikiečių policija. Ir visa tai aprašyta gana smulkmeniškai. Aš sėdėjau ir galvojau: “Kas per velnias? Nejaugi tai tiesa? Arba tai kažkokia gudri provokacija?”
Ir po to: “Kur gi tas Istorikas” iš didžiosios raidės, mūsų laikų herojus? Juk jis pats sako, kad jis, paprasčiausiai, studentas-nevykėlis! Juk tai tipiškas tarybinis hipis. Tas pats purvas, kurį mes Amerikoje keikiame dėl riaušių ir universitetų padeginėjimo, už narkotikus ir parazitizmą.
Štai, neseniai teisė alkoholiką Jakirą ir jo kompanioną Krasiną, kurie patys prisipažino, kad visą tą rašliavą, kurią jie pasirašinėjo, gaudavo iš užsienio. Labai panašu, kad tokia pat istorija ir su “nuskambėjusia” Amalriko knyga-brošiūra “Ar Tarybų Sąjunga išgyvens iki...”
Kartą profesorius Uljanovas “Naujame Rusų Žodyje” parašė straipsnį apie Solženicyną, kuriame nagrinėjo įvairias to reikalo keistenybes ir svarstė apie kažkokią provokaciją. Kilo tikra audra. Vienaip ar kitaip, reikia pripažinti, kad visame tame reikale su “tarybiniu disidentu” labai daug įvairių keistenybių.
Juk vakarų spauda ta pačia dvasia reklamuoja ir Amalriką, ir Solženicyną, ir Sacharovą. Tiesiog – šventoji trejybė. Ir reikia pasakyti, kad visi tie “disidentai” ypatingai solidarūs, tikri solidaristai. Ir laikosi jie vienas kito kaip, atleiskite, kaip utėlės už drėgno k... Vienas už visus, visi už vieno. Gegutė giria gaidį, nes tas giria gegutę. Ir, be jokių abejonių, yra kažkas, kas juos visus vienija. Ir stipriai vienija. Bet kas tai yra?
Ir kodėl vakarų spauda, darydama iš Amalriko šių laikų herojų, štai jau ilgus metus gegutę pristato vietoje lakštingalos? Ir kodėl visa tai, kaip papūgos, kartoja mūsų emigracinė spauda?
Ta proga garsus filosofas Kjerkogoras, egzistencializmo filosofijos tėvas, tai yra, dekadencijos pradininkas filosofijoje ir literatūroje, pasakė, kad išradus spausdinimo presą, šėtonas apsigyveno spaustuviniuose dažuose. O filosofas Kjerkogoras, kuprius, homoseksualistas ir gana sąžiningas krikštytas žydas, tą šėtoną žino gana gerai. Ir dar reikia prisiminti, kad Biblijoje tą patį šėtoną vadina melagiu ir melo Tėvu. Matyt, todėl spauda tiek daug meluoja.
Bet tai visiškai nereiškia, kad visi skaitytojai gegutės kiaušinius privalo priimti kaip balandžių. Kartais geriau nusišypsoti ir pasakyti: “Ech, sukate mums galvas!”
Mūsų dabartiniai “disidentai” šiuo metu pagrindinai eina pagal dvi linijas: Neotrockizmą ir neoberdiajeviškumą. Ir nepakenks prisiminti, kad mūsų garsusis filosofas-šėtono ieškotojas Berdiajevas, kurį mūsų kairieji elementai laiko geriausiu XX amžiaus filosofu, kalbėdamas apie revoliucionierius, mėgo murmėti apie šėtono ir antikristo sąjungą. Bet, kas gi tai yra?
Savo laiku JAV išėjo Jevtušenkos biografija “Priešlaikinė biografija”, kurią parašė jis pats. Įdomu, kad įžanginį žodį tai biografijai parašė toks aistringas poezijos gerbėjas, kaip Allenas Dallesas, buvęs amerikiečių žvalgybos Si-ai-ei viršininkas. Et, nieko nuostabaus tame nėra, jeigu turėti omeny, kad Si-ai-ei, be visko kitko, taip pat užsiiminėjo ir psichologiniu karu arba, kai sako specialistai, psichų karu.
Vienaip ar kitaip, nagrinėdamas Amalriko gyvenimą ir jo gyvenimo produkciją aš naudojausi tais pačiais metodais, kokiais Allenas Dallesas analizavo Jevtušenkos gyvenimą ir produkciją. Imsiu, galvoju, ir pasislėpsiu už autoritetingo žmogaus.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ