“Argumentai ir faktai” Nr. 38, 1998 (Tarptautinis leidinys)
Viskas prasidėjo nuo fakso, kurį aš pasiunčiau B.A. Berezovskiui šių metų birželio 26 d. Jame pasakyta. “Gerbiamas Borisai Abramovičiau! Mano leidėjų manymu, mano knygos įdomios vakarų skaitytojams todėl, kad jie domisi realiomis figūromis, kurios kuria šiuolaikinę Rusijos istoriją: Brežnevu, Andropovu, Gorbačiovu, Jelcinu ir jų aplinka. Šiuo metu aš pradedu knygą, kuri užbaigia dvidešimtojo amžiaus pabaigos Rusijos panoramą, ir visiškai akivaizdu, kad geresnio prototipo pagrindiniam herojui, kuris įtrauktas į kvapą užimančius šiandieninius rusiškus kataklizmus, už B.A. Berezovskį nėra, ir geresnės dramaturgijos, negu Jūsų fenomenali biografija joks profesionalus rašytojas neras, o ir neieškos. Tikiuosi, Jūs suprantate, kokie reikšmingi būtų mūsų susitikimai, kad autorius susidarytų teisingą nuomonę apie žmogų, kuris daro didžiulę įtaką dvidešimtojo amžiaus pabaigos Rusijos istorijai”.
Po dviejų dienų Berezovskis mane priėmė jo “Priėmimų namuose” Novokuznecko g. Nr. 40. Senovinėje viloje, kuri restauruota rusišku užmoju ir labai prabangiai, išdresiruoti sekretoriai padavinėjo man arbatą, O Borisas Abramovičius Berezovskij – telefono ragelius ir raštelius nuo ministrų ir Prezidento administracijos vadovų. Atsakydamas į mano padėką už audienciją tokiu įtemptu metu, B.A. šyptelėjęs pastebėjo:
– Jūs gi vis viena rašysite...
Aš supratau, kad tas priėmimas – priverstinis, ir perėjau prie savo vizito esmės:
– Borisai Abramovičiau, pagrindinė mano knygos mintis štai kokia. Kaip Jūs žinote, televizijoje yra programa ‘Lėlės”. Ten veikia Jelcino, Jastržemskio, Černomyrdino, Kulikovo ir kitų lėlės. Bet pagrindinis lėlininkas – už ekrano, ir jo pavardė – Šenderovičius. O gyvenime yra rusų vyriausybė – Jelcinas, Kirilenko, Fiodorovas, Stepašinas. Bet pagrindinis lėlininkas turi ilgą žydišką pavardę – Berezovskij-Gusinskij-Smolenskij-Chodorkovskij ir t.t. Tai yra, pirmą kartą per tūkstantį metų nuo žydų apsigyvenimo Rusijoje, šioje šalyje jūs gavote realią valdžią. Aš noriu jūsų paklausti tiesiai: Kaip jūs ruošiatės ta valdžia naudotis? Ką Jūs ruošiatės su šia šalimi padaryti? Sutrypti ją vargo ir karų purve ar prikelti ją iš purvo? Ir ar Jūs suprantate, kad tokia proga pasitaiko tik kartą per tūkstantį metų? Ir ar jaučiate atsakomybę už savo veiksmus prieš mūsų liaudį?
– Žinote... – sunkiai ieškojo atsakymo B.A. – Žinoma, mes matome, kad finansinė valdžia atsidūrė žydų rankose, bet istorinės atsakomybės požiūriu, mes šio klausimo niekada nesvarstėme...
– Ir niekada savo siaurame rate tos temos nesvarstėte?
– Ne. Paprasčiausiai, mes matėme tą neproporcingumą ir stengėmės į valdžią iškelti rusų tautybės stiprų finansinį oligarchą. Bet iš to nieko nesigavo.
– Kodėl? Ir bendrai, kaip tai atsitiko, kad visi, arba beveik visi šios šalies pinigai atsidūrė žydų rankose? Nejaugi nėra talentingų rusų finansistų? Juk senojoje Rusijoje buvo nemažai talentingų komersantų – Morozovas, Tretjakovas...
– Žinote, – pasakė B.A., – žinoma, talentingų bankininkų yra ir tarp rusų. Bet toje profesijoje antras pagrindinis faktorius – valia. Žydai sugeba pralaimėti ir vėl prisikelti. Tai, tikriausiai, mūsų istorinė patirtis. Bet net patys talentingiausi naujieji rusai – ne, jie neatlaiko smūgių, jie po pirmo smūgio iš žaidimo iškrenta visiems laikams. Kad ir kaip bebūtų gaila.
– Sakykime, kad taip. Bet, jeigu jau taip atsitiko, kad visa finansinė valdžia atsidūrė žydų rankose, o vyriausybė sudaryta iš pusiau žydų Kirilenkos ir Čiubaiso, ar jūs jaučiate visą riziką, kur jūs stumiate mūsų liaudį, jeigu Rusija nusiris į bedugnę? Antisemitiniai pogromai gali virsti nauju Holokaustu.
– Tai neįmanoma, – pasakė B.A. – žinote, koks šiuo metu antisemitizmo procentas Rusijoje? Tik aštuoni procentai! Tai patikrinta moksliškai!
...Borisai Abramovičiau, aš dabar nespausdinsiu mūsų dviejų susitikimų turinio. Ne tame esmė. O reikalas tas, kad per tuos du mėnesius, kurie praėjo nuo mūsų pažinties pradžios, Rusija vis dėl to krito į finansinę prarają ir šiuo metu yra tik per žingsnelį nuo košmariškos socialinės beprotystės. O jūs – aš turiu omeny ir asmeniškai jus ir visus kitus žydus-oligarchus – taip ir nesugebėjote įsisąmoninti kaip ŽYDIŠKĄ tragediją. Taip jau gavosi, kad griūnant TSRS ir žlungant tarybiniam režimui, jūs sugebėjote atsidurti arčiausiai pyrago. Talentas, žydiškas sumanumas ir valios jėga jums padėjo viso to nepaleisti ir net padauginti.
Bet, jeigu jūs manote, kad tai jūsų asmeninis nuopelnas, jūs tragiškai klystate! O jeigu manote, kad šiaip sau, atsitiktinai, jūs Dievo pasirinktas tapti superfinansistu ir superoligarchu, tai jūs, paprasčiausiai, darote didžiulę nuodėmę.
Taip, mes Dievo išrinktieji ir mes iš tikrųjų Jo išskirtinė tauta, bet mes išrinkti ne asmeniniam praturtėjimui, o tam, kad mes pasaulio tautas išvestume iš pagonybės ir barbariškumo į dešimties Dievo įsakymų civilizaciją – nežudyk, nevok, negeisk savo artimo žmonos... Ir tas procesas dar nebaigtas, o ne!
Todėl mums ir duoti mūsų talentai, sumanumas, proto žvalumas ir ta pati valia, kuria jūs taip žavitės. Kai kiekvienas iš mūsų atsidurs ten, viršuje, Jis, Aukščiausiasis, neklausinės, ką mes gero ar blogo padarėme čia, žemėje. Jis mums užduos tik vieną klausimą, Jis pasakys: “Aš tau daviau štai tokį talentą, kaip tu jį panaudojai? Tu jį panaudojai tam, kad prie civilizacijos prijungtum tautą, į kurią aš tave pasiunčiau, kad pasirūpintum jos klestėjimu ir humaniškumu, arba tu Mano Dovaną panaudojai tam, kad savo seifą prisigrūstum milijardais dolerių ir išdulkintum milijoną gražių moterų?”.
Ir atsakysime mes pagal tai, kaip mes panaudojome Jo Dovaną.
Bet mes su jumis, Borisai Abramovičiau, ateistai, ir jūsų draugai-oligarchai, taip pat. Todėl anapusinės bausmės mums nebaisios, mes aukščiau už tas vaikų pasakaites. Kaip sakoma liaudyje, nemokykite manęs gyventi, geriau padėkite materialiai. Tai štai, aš jums noriu pasakyti visiškai materialiai: minutei pamirškime apie dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos per pirmąją pogromų bangą išpjaus naujieji rusų juodmarškiniai, pamirškime apie jų vaikus ir motinas. Bet, net tada, jeigu jūs spėsite iš Rusijos išskristi savo asmeniniais lėktuvais, jūs vis viena būsite baigtais žmonėmis – jūs prarasite priėjimą prie šios šalies valdžios vairo ir ekonomikos, jūs tapsite paprasčiausiais bėgliais kitakalbėse šalyse. Patikėkite mano patirtimi, jums tai bus kaip mirties nuosprendis – net ir su visomis sąskaitomis Šveicarijos bankuose.
Todėl tas faktas, kad jūs nei savo Dievo Dovanos, nei savo pinigų nepanaudojote šios šalies ir jos liaudies gerovei – tai panašu į savižudybę.
O dabar, vis dėl to, prisiminkime, Borisai Abramovičiau, apie visus kitus žydus ir pusiau žydus, kurie gyvena šioje šalyje. Žinote, kai visi Vokietijos pinigai atsidūrė žydų bankininkų rankose, kurie galvojo tik apie savo turtų ir įtakos valdžiai didinimą, ten atsirado Hitleris, ir viskas pasibaigė Holokaustu. Naujieji rusai juodmarškiniai ir fašistai auga prie jūsų, šiandiena, rusų vargingoje dirvoje, ir, jeigu jūs norite žinoti kuo visa tai baigsis, pasiimkite Osvencimo kino kroniką ir pasižiūrėkite į akis tiems vaikams, kurie ten stovi už spygliuotos vielos. O juk vokiečiai buvo aukštai išsivysčiusi ir civilizuota Europos nacija, nė vienas jų poetas apie juos nepasakė: “Baisus vokiškas kerštas, beprasmiškas ir negailestingas”. Nejaugi jūs rimtai galvojate, kad šiandiena Rusijoje tik aštuoni procentai antisemitų? Arba jūs galvojate, kad pogromai – tai tik istorinis fantomas, archaizmas, arba, kaip jūs išsireiškėte, “tai neįmanoma”.
Net nesvajokite, Borisai Abramovičiau (atleiskite už rusų kalbą)!
1953 m. aš išgyvenau pogromą Poltavoje – tada, per “gydytojų bylos” įkarštį, Poltavos Podolėje prasidėjo tikri pogromai, ir mes, keletas žydų šeimų miesto centre, užsibarikadavome butuose, tris paras neišėjome į gatvę, o kai išėjome, tai ant sienos perskaitėme: “Židai, mes jūsų krauju stogus dažysime!”. Todėl aš žinau ir prisimenu, kaip lengvai viskas prasideda, tik pažadėk vargingam ir piktam žmogui jo nebausti, jis eis deginti, prievartauti ir plėšti visur – ir Poltavoje, ir Maskvoje, ir Los Andžele.
Aš gimiau Baku, Borisai Abramovičiau, ir ten praėjo mano jaunystė. Turiu draugą, jis buvo fantastiškai turtingas net tais tarybiniais metais, ir tai tada, kada jūs gyvenote iš 120 rublių mokslų kandidato stipendijos, ir tik dėl savo kaprizų jis naudojosi savo draugo vieno kambario butu. Kartą mano draugą namiškiai pažadino vidury nakties ir pasakė: ten pas tave atėjo kažkokie žmonės ir nori su tavimi pasikalbėti. Jis atsikėlė, apsirengė ir išėjo. Prieangyje stovėjo dvi verkiančios azerbaidžanietės. Jos pasakė: “Leonidai, padėkite mums! Mirė mūsų tėvas, jis guli ligoninės morge ir gydytojai ruošiasi jam daryti skrodimą. Bet mūsų musulmoniški papročiai draudžia tai daryti. Maldaujame: sustabdykite juos, padėkite atgauti nesudarkytą tėvo kūną!..” Mano draugas nuvažiavo į ligoninę, susirado budintį gydytoją, tas pasirodė esantis azerbaidžanietis. Ir mano draugas jam pasakė: Kaip gi tu, azerbaidžanietis, gali pažeisti savo tautos papročius, kaip gi tu gali leisti, kad aš, žydas, tavęs prašyčiau gerbti tavo paties musulmoniškus papročius?!”
Žinoma, jis tam gydytojui davė kyšį ir išpirko tų moterų tėvo kūną. Kitaip ir būti negalėjo – tos moterys žinojo, pas ką jos ėjo prašyti pagalbos, mano draugas turėjo viso Bakų labdaringo žmogaus reputaciją. Ir žinote kuo visa tai baigėsi? Kai po metų Baku prasidėjo armenų pogromai, jo mylimoji armėnė pabėgo iš namų ir pasislėpė savo senelės namuose. Jis atvažiavo pas ją, kad išvežtų iš Baku, bet pakeliui į aerouostą ji pasakė, kad nori paskutinį kartą pamatyti savo namus, “Jie sugriauti, išplėšti, aš jau ten buvau!” – pasakė jai Lionia. “Vis viena, prašau, atsisveikindama aš noriu pažvelgti į savo namus.” Jis ją atvežė prie namų. Tvora buvo sulaužyta, namas sudegintas ir sugriautas. Ji vaikščiojo po griuvėsius ir rinko išlikusias šeimynines fotografijas ir stiklinių dėklus. Ir tuo metu į kiemą suvirto įsiutusių pogromininkų minia – kažkas iš kaimynų jiems pranešė, kad “armėnė sugrįžo”. “Tu kada nors matei įsiutusios minios veidą”? – pasakojo man Lionia. – Jie ėjo tiesiai į mus, mano sužadėtinė stovėjo man už nugaros ir aš supratau, kad dabar abu žūsime.
Jų buvo apie du šimtai žmonių, rankose – kirviai, kuokos, vamzdžių nuopjovos. Aš turėjau pistoletą, bet supratau, kad nespėsiu net rankos į kišenę įkišti. Ir staiga, paskutiniu momentu, kai jau kažkas buvo užsimojęs kuoka arba kirviu, į priekį iššoko kažkoks senis ir sušuko azerbaidžanietiškai: “Stokite! Aš pažįstu tą žmogų! Tas žmogus mums visada darė tik gerą! Prisiekiu protėviais – visas Baku jį pažįsta! Jis iš čia turi išeiti gyvas!” Ir, įsivaizduojate, jie – pogromininkai! – prasiskyrė, padarė gyvą koridorių, ir mes su Ada pro visą tą miną nuėjome prie mašinos, sėdome, ir išvažiavome į aerouostą.
Jūs gi protingas žmogus, Borisai Abramovičiau, jūs jau supratote, kodėl aš papasakojau apie savo draugą. TOKIU PRIVALO BŪTI KIEKVIENAS ŽYDAS. Pinigus, kuriuos mums Dievas duoda prie feodalizmo, socializmo arba prie kapitalizmo, jie duodami ne mums, o per mus – tiems žmonėms, tarp kurių mes gyvename. Tik tada mūsų pelnai Dievo valia augs. Ir tik tada mes – žydai.
Šiandiena liaudis, tarp kurios mes gyvename, vargsta. Šalyje skurdas, chaosas, nusivylimas, bedarbystė, valdininkų ir banditų plėšikavimai. Mūsų mylimosios, rusų moterys, ant panelio. Tai susimeskite, velniai griebtų, po milijardą ar net po du, padėkite tai nacijai tame kruviname kelyje iš komunizmo į civilizaciją. Ir padėkite ne tik pinigais – prisidėkite smegenimis, talentais, sugebėjimais, gamtiniais ir Dieviškais sugebėjimais, panaudokite visą savo jėgą ir gelbėkite Rusiją iš prarajos, gelbėkite nuo lagerinės moralės ir etikos. Žmonės, kuriuos jūs išgelbėsite, išgelbės jus ir mus nuo pogromų, o jūsų motinos, jūsų žydės motinos jums pasakys tylų “mazul tof!”.
Kitaip vėl koks nors Klimovas parašys romaną “Žydų valdžia” – apie tai, kaip žydai naikino rusų tautą – Jūs to norite, Borisai Oligachovičiau?
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ