Jūs pripildysite ir sausumą ir jūras,
Jūsų nekęs už jūsų įpročius ir moralę.
Žydiška Sibilė.
Kad tik Pompėjos baisumų ginklus ir Tamsą valdantis Nepavergtų mūsų Judėjos, išrovęs iš dirvos užkratą į pasaulį paleido, ir nugalėtojas nuo to laiko dejuoja nuo vergo priespaudos.
Rutilijus Namacianas.
Aha! Reiškia nemalonu, kai vadina žydais!
Rar. Och, Х, 1242
Šis darbas buvo sugalvotas 1914-1915 m.m., kai rusų žydija labiausiai kentėjo nuo viešo antisemitizmo, kuris paaštrėjo dėl padažnėjusių puldinėjimų ir žydų vaidmens europiniuose karuose. Kiekvieną mąstantį ir jaučiantį žmogų turėjo sudominti klausimas apie to istorinio reiškinio priežastis, labai svarbaus reiškinio jau vien todėl, kad tas reiškinys ateina iš senovės. Šio darbo autoriui buvo iš karto aišku, kad antisemitizmo priežastys yra pačiuose žyduose, kitais žodžiais, kad antisemitizmas – reiškinys ne atsitiktinis, kad jo priežastys yra dvasiniuose skirtumuose tarp žydų ir nežydų.
Stebint (autorius visais atžvilgiais yra tipinis žydų genties atstovas) ir tiriant aplinkinius, man pavyko susidaryti nuomonę apie antisemitizmo priežastis. Kai aš tuo metu atsitiktinai radau knygą Th. Reinach’a «Textes d’auteurs grecs et romains relatifs au judaisme», aš su malonumu pamačiau, kad elinistinės epochos duomenys patvirtina tas išvadas, kurias aš padariau tyrinėdamas šiuos laikus; tai mane paskatino pradėti rimtą darbą.
Darbas žadėjo labai daug, nes kartu su manimi šį darbą pradėjo mano amžinatilsį tėvas, kuris buvo labiau už mane pasikaustęs moksliškai ir stovintis diametraliai priešingose pozicijose: žydų klausimas – istorinio nesusipratimo klausimas, žydiškumas egzistuoja todėl, kad pasaulyje atsitiktinai pasirodė antisemitizmas, ir egzistuos tol, gal egzistuos jis. Galimybė kiekvienu klausimu apsikeisti mintimis su žmogumi, kuris yra visiškai priešingų pažiūrų, leido man tikėtis, kad darbas bus rimtas ir argumentuotas.
Kaip bebūtų gaila, pačioje mano darbo pradžioje tėvas žuvo savo medicininiame poste, kai užsikrėtė nepagydoma liga. Tuo pat metu prasidėjo 1917 metų pavasario įvykiai, kai atrodė, kad antisemitizmas, o kartu su juo ir žydų klausimas į amžinybę nugrimzdo kartu su kitais senojo režimo vaiduokliais. Todėl aš užmečiau pradėtą darbą, kaip tada galvoju, labai ilgam laikui.
Praėjo 3-4 metai, ir man teko prie to darbo sugrįžti. Įvykių eiga parodė, kad 1917 metų pavasario nuotaikos buvo tuščia iliuzija ir puikiai patvirtino mano anksčiau padarytas išvadas apie antisemitizmo kilmę ir priežastis: nepaisant to, kad oficialiai nebuvo jokių žydiškų organizacijų, antisemitizmas įsiliepsnojo nauja jėga ir pasiekė tokias aukštumas, kurių buvo neįmanoma įsivaizduoti esant senajam režimui. Tai atsispindėjo ir mano asmeniniame gyvenime. Suprantama, kad aš privalėjau apleisti savo mokslinius pedagoginius užsiėmimus ir sugrįžti prie anksčiau pradėto darbo.
Tokiu būdu, šis darbas – ilgo apmąstymo ir ilgų tyrinėjimų rezultatas, todėl, kad ir kokie dideli būtų jo trūkumai, darbą negalima apkaltinti kompiliacija arba paprasta svetimų nuomonių registracija. Mano požiūris visiškai naujas.
Iš tikrųjų, beveik kiekvienas tyrinėtojas išsakė savo ypatingą nuomonę dėl antisemitizmo kilmės. Vieni antisemitizmo priežastis mato tame, kad žydai – aukščiau už juos supančią aplinką ir todėl kėlė kaimynų pavydą, tai – nesavanaudžių idealistų ir apaštalų tauta (M. Fridlenderis), kiti, atvirkščiai, tame, kad žydai dvasiniu požiūriu žemesni už juos supančią aplinką, jie – sukti ir kraugeriški (F. Štegelinas), tai – palūkininkų tauta (V. Zombartas), vieniems, todėl, kad žydai – partikuliarūs, jie kiniečių siena atsitvėrę nuo aplinkinių (E. Šiureris), kiti, atvirkščiai, žydų istorinę klaidą mato tame, kad tauta per daug noriai priėmė svetimas kultūras (I. Freidentalis); vieni bando senovės žydiškumą dalinti į dvi viena kitai prieštaraujančias sroves ir skaito, kad tik viena iš tų srovių – siaurai nacionalistinė – pagimdė antisemitizmą (A. Bertoletas), kiti, atvirkščiai, senovės žydiškume mato vieną sutelktą šeimą ir antisemitizmą aiškina būtent dėl to sutelktumo (T. Mommzenas); vieni antisemitizmo priežastis mato dėl neįtikėtino savotiškumo ir žydiško nacionalinio charakterio iracionališkumo (Ed. Meieris), kiti, atvirkščiai, antisemitizmą aiškina daugiau ar mažiau atsitiktinėmis priežastimis – religinėmis, ekonominėmis, politinėmis ir t.t. – ir skaito, kad žydų tautos neegzistuoja, o yra tik įvairių tautybių piliečiai, kurie praktikuoja judėjų religiją (T. Reinakas).
Kaip aš jau sakiau, aš sąmoningai prisidedu prie tos mokslininkų grupės, kurie, žiūrint jau vien iš to, kad visur, kur tik pasirodo žydai, atsiranda ir antisemitizmas, daro išvadas, kad antisemitizmas atsirado ne dėl kokių nors laikinų priežasčių, o dėl vienų ar kitų savybių, kurios pastoviai lydų žydų tautą. Todėl būtina atmesti prielaidą, kad antisemitizmas atsirado dėl atsitiktinių ekonominių, religinių ar politinių konjunktūrinių priežasčių.
Žinoma, aš turiu medžiagos tik iš mano mokslinių tyrinėjimų epochos – antikos. Bet aš а priori įsitikinęs, kad viduramžiais reikalai klostėsi taip pat. Ta tema labai įdomus straipsnis L. Canet в Revue des еtudes juives, 61 (1911) 213 psl. («La priеre pro iudaeis de la liturgie catholique romaine»). Katalikų bažnyčios nustatytos Didžiojo Penktadienio maldos už bažnyčią, už popiežių, už klirą, už imperatorių, už parapijiečius, už kenčiančiuosius (ligonius, badaujančius ir t.t.), už žydus ir už pagonis.
Kiekviena malda susideda iš 1) įžangos, kuri prasideda žodžiais: “Pasimelskime už...(oremus pro...), 2) maldos dalies priklaupus ir 3) pabaigos. Viena iš tų maldų yra malda už žydus (pasimelskime už klastinguosius žydus” – oremus pro perfidis iudaeis), toje maldoje, skirtingai nuo visų kitų (įskaitant ir maldą už pagonis), pradedant nuo IX amžiaus, svarbi dalis – meldimasis priklaupus – praleidžiama.
Bažnytinėje literatūroje tai aiškinama tuo, kad žydai, tyčiodamiesi iš Kristaus, prieš jį klaupėsi, todėl krikščionims nedera priklaupti meldžiantis už žydus. Toks aiškinimas – aiškiai laisvas ir išgalvotas ad hoc: pagal Evangeliją, iš Kristaus tyčiojosi ne žydai, o romiečių kareiviai.
Atidžiai išstudijavęs bažnytinę literatūrą, Kane (210 psl.) daro išvadą: “Visi autoriai viską suveda į tai, kad pateisinti jau egzistuojančią praktiką, o ne įvesti naujadarą. Tikriausiai ta praktika gavosi savaime, ir joje reikia įžvelgti liaudies antisemitizmo apraiškas. Kaip įrodymą mes turime sakramentarijaus Ratoldo (arba S. Vasto ir Korbi) pastabas laukeliuose: “toje vietoje niekas iš mūsų (t. y., iš katalikiškojo kliro narių), neturime klauptis dėl liaudies reiškiamo pykčio ir aršumo”.
Ir taip, būtent liaudis neleido klauptis... Tame, kad liaudies masės ir Korbi atsisakė klauptis meldžiantis už žydus, nėra nieko nuostabaus, tokiu būdu įsigaliojo naujas paprotys. Dvasininkija tik pasirūpino, kad pati malda išliktų ir tas paprotys būtų pateisintas.
Iš to atsitiktinai ištraukto pavyzdžio mes matome, kad net šiuo atveju, kur būtų lengviausia kaltę suversti dvasininkijos propagandai, ir viską paaiškinti religinėmis ir ekonominėmis priežastimis (lyg tai bažnyčia buvo stambiu palūkininku ir antisemitizmas buvo reikalingas pašalinti konkurentus žydus-palūkininkus (Zombartas), o iš tiesų bažnyčia tik vilkosi liaudies antisemitizmo uodegoje.
Mūsų manymu, pastovi antisemitizmo priežastis buvo ta žydų tautos savybė, dėl kurios ji, neturėdama nė savo teritorijos, nė savo kalbos, ir būdama išsisklaidžiusi po visą pasaulį, nepaisant to (aktyviai dalyvaudama naujos tėvynės gyvenime ir nuo nieko nepriklausydama) išlikdavo nacionaliniu valstybiniu organizmu.
Iš tikrųjų, įvairios “konstitucijos” ir “įstatymdavystės” – tik išoriškai įtvirtindavo psichologinius socialinius moralinius išgyvenimus. O tie išgyvenimai pas žydus žymiai labiau išreikšti, negu tų tautų, kurios turi savo kalbą ir savo teritoriją, kaip mes pamatysime, ta žydų savybė gana pakenčiamai paaiškinama senovės žydų istorijos savotiškumu.
Bet ta ypatybė liko nesuprasta ne tik žydų “šeimininkų”, bet ir mokslininkų-tyrinėtojų iš pačių žydų tarpo, kurie buvo išauklėti “šeimininkų” teisinių doktrinų aplinkoje. Jeigu Freidentalis nacionaliniu bruožu laiko – kalbą (žr. žemiau II d., 1), jeigu R.G. Levi (Revue des еtudes juivеs, 62 (1911), 188), kategoriškai pareiškia, kad žydų tautos nėra, o yra tik įvairių šalių piliečiai, kurie laikosi Mozės įstatymų («pas plus qu’il n’y a de peuple catholique ni de peuple protestant, il n’y a de peuple juif»), tai jie jau nuo senovės Filonas turi pirmtakų (žemiau 115).
Lygiai taip pat tas faktas nesuprantamas ir žydams: įdomu tai, kad, pav., Bladau charakterizuoja jausmą, kuris sieja įvairių šalių žydus, kaip “bendražemiečius” (landsmannschaftliche, žemiau, 56 psl.). O tuo tarpu tie psichologiniai pergyvenimai, kurie aiškiai matosi ant kiekvieno morališkai sveiko žydo, ir ko net patys žydai negali paaiškinti, gali būti paaiškinami tik kaip valstybiniai-nacionaliniai jausmai.
Ta prasme charakteringa štai kas. Europos karo metu, kai, iš vienos pusės bujojo dar viduramžiais atsiradusios legendos apie žydišką šnipinėjimą, žydų atliekamus duonos pasėlių deginimus, aukso rinkimą į karstus ir jo išsiuntimą priešams ir t.t., o iš kitos pusės žydiška spauda (“Voschod”) iš kailio nėrėsi, kad įrodytų neegzistuojantį žydų patriotizmą ir spausdino žydų – Georgijaus kavalierių – nuotraukas, tarp žydų buvo labai populiarus jausmingas pasakojimas.
Karpatuose austrams paniškai bėgant, kažkoks žydas – unter-karininkas, grubus ir mažai raštingas žmogus, bet ne kartą pasižymėjęs ir turintis Georgijaus kryžių, – puolė į ataką vienas iš pirmųjų ir, pasivijęs artimiausią austrų kareivį, pervėrė jį durklu. Nelaimingasis tik spėjo sušukti: “Šma, Israel!” (žydų paskutinioji malda) ir krito negyvas. Mūsų didvyris staiga pasikeitė. Jis įsispraudė į kampą, tris dienas nieko nevalgė, o ketvirtą dieną pasipjovė britva.
Jeigu mes įsigilinsime į šį pasakojimą, tai pamatysime, kad unter karininko psichologiniai pergyvenimai iki ir po gentainio nužudymo buvo gana panašūs, skirtumas tik toks, kad iki nužudymo jo nacionalinių-valstybinių jausmų objektu buvo Rusija, o po nužudymo išryškėjo, kad tas jausmas buvo paviršutiniškas ir kad unter-karininko sieloje sėdėjo daug gilesnis, kitas nacionalinis-valstybinis jausmas, kurio objektu buvo žydų tauta.
Natūralu, kad žydai negalėjo nesuprasti ir nepripažinti to fakto. Jeigu kalba ir teritorija – conditio sine qua non aukščiau už bet kokį nacionalinį jausmą, tai savitas žydų nacionalinio valstybingumo jausmas, kurie gyveno elinų tarpe, juos skatino į žydų diasporą žiūrėti kaip į nusikalstamą grupuotę, kaip į moralinius išsigimėlius.
Jeigu tas darbas su pirminiais šaltiniais ir ne toks kruopštus ir ne toks detalus, kaip aš būčiau norėjęs, tai to priežastis nepakeliamos šių laikų ekonominės ir moralinės sąlygos.
Mano mokslinė specialybė – Graikijos istorija, todėl aš galėjau savarankiškai studijuoti antisemitizmo istoriją tik elinų-romiečių epochoje. Jeigu mano darbas pavadintas “Antisemitizmas senovės pasaulyje”, tai tik todėl, kad duomenys apie antisemitizmą iš buvusių epochų tokie retai pasitaikantys, kad jų nagrinėti ypatingoje knygoje neverta, o mano knygoje jie reikalingi kaip paralelės ir įvadas.
Savaime aišku, kad tos epochos palikimas (daugiausiai tai žydų kolonijos Elefantine dokumentai) negalėjo čia būti atskirai nagrinėjamas, aš privalėjau tenkintis tik jau moksle patvirtintais rezultatais, todėl jokios atsakomybės dėl vienų ar kitų pateiktų faktų aš neprisiimu.
Apie antisemitizmo istoriją senovėje yra literatūrinės ir dokumentinės medžiagos kaip graikų ir lotynų kalbomis, taip žydų ir aramėjų kalbomis.
Literatūrinius duomenis graikų ir lotynų kalbomis aš išstudijavau labai atidžiai. Tai, pirmiausiai, antisemitinės literatūros kūriniai ir atskiri antikinių rašytojų antisemitiniai išpuoliai. Visi jie surinkti knygoje Th. Reinach, Textes d’auteurs grecs et romains relatifs au judaisme, Paris, 1895. (В Berliner Philologische Wochenschrift: 1895, стр. 985-989, Vilrichas tai knygai parašė priekabią recenziją ir pateikė ilgą Reinako praleistų vietų sąrašą.
Aš peržiūrėjau tas vietas, bet nieko įdomaus savo tema neradau. Antra, tai žydų pasaulietinės literatūros, istorinių darbų likučiai. Tai, pirmiausiai, Filonas ir Josifas Flavijus, toliau ištraukos iš jau prarastų žydų-elinų istorikų darbų, kurios surinktos jau cituotoje Freudenthal’io knygoje, ištraukos iš Ezekielio tragedijos, kuri geriausiai išleista L. M. Phillippson, Ezechiel und Philo, Berlin, 1830. Trečia, tai Graikijos Biblija, apokrifai ir pseudoepigrafai.
Septuagintos kanoninės dalies palyginimai su žydiškais originalais ir sąmoningų vertėjų iškraipymų studijavimas mums duos daug medžiagos nagrinėjama tema. Kaip bebūtų gaila, tokius palyginimus aš atlikau tik atskirose vietose, aš neturėjau laiko, kad tai atlikčiau pilna apimtimi. Septuagintą (kanoninę dalį ir apokrifus) aš naudojau iš С. de Tischendorf, Vetus testamentum graece iuxta LXX interpretes, T. I et II Lipsiae 1880.
Sibilinus, orakulus aš studijavau iš Rzach Oracula Sibyllina, Wien 1891. Kaip priemonę studijuojant apokrifus ir pseudoepigrafus, aš naudojau E. Kautzsch’o išleistą dvitomį vertimą su įvadiniais straipsniais.
Iš dokumentinių šaltinių, man pasisekė iš naujo atrinkti ir pilnai pasinaudoti papirusais ir egiptiečių rankraščiais. Šiek tiek blogesnė padėtis buvo su neegiptietiškais rankraščiais. Iš jų pasinaudojau tais, į kuriuos radau nuorodas literatūroje ir tais, kurie vienaip ar kitaip referuoti europinėje mokslinėje periodikoje. Žinoma, būtų pageidautina pilnai peržiūrėti graikų ir lotynų raštus ir iš jų paimti viską, kas susiję su mūsų tema. Bet tai buvo tas pats, kaip sudaryti Corpus inscriptionum graecarum et latinarum ad res iudaicas pertinentium, o tokiam darbui aš neturėjau laiko.
Dar blogesnė padėtis su literatūriniu palikimu žydų ir aramėjų kalbomis (Biblija, Talmudas). Dėl gana silpno žydų kalbos žinojimo, man reikalingas Biblijos dalis aš buvau priverstas studijuoti pagal E. Kautzsch’o vertimus į vokiečių kalbą ir tik labiausiai įdomiose ir ginčytinose vietose aš galėjau naudotis originalu.
Bet blogiausia padėtis buvo su Talmudu. Naudotis vertimu aš negalėjau ne tik todėl, kad neegzistavo autoritetingo Talmudo vertimo, tokio, kokiu buvo E. Kautzsch’o atliktas Biblijos vertimas, bet dar ir dėl antisemitų išsakomo kaltinimo, kad paskutiniuose Talmudo leidimuose ir jo vertimuose praleistos visos labiausiai “kriminalizuotos” vietos.
Todėl tam, kad pasinaudoti Talmudu, būtinas savarankiškas darbas su talmudiniu tekstu, kas su mano dabartiniu pasiruošimu, visiškai neįmanoma. Jeigu pradėti užsiėmimai man suteiks reikiamą pasiruošimą ir, jeigu išorinės sąlygos nesutrukdys, aš imsiuosi ypatingo darbo su Talmudu, nes tai būtų patikimas šaltinis dėl antisemitizmo senovėje. Kol kas aš išsiverčiau tik tas Talmudo vietas, kurios mūsų tema jau nušviestos literatūroje ir yra atitinkamos mokslininkų nuorodos, kurie naudojosi Talmudu.
Kas susiję su literatūra tuo klausimu, tai ir čia yra tuščių vietų. Dėka to, kad man pavyko gauti leidimą naudotis į Azijos Mokslų Akademiją perduota dabar jau mirusio profesoriaus Chvolsono biblioteka, kuri apima laikotarpį iki 1909-1910 m.m. aš ta biblioteka pasinaudojau pilnai. Blogiau yra su vėlesne literatūra.
O Azijos Muziejuje yra, ir aš pasinaudojau mane dominusiomis knygomis iki pat 1920 metų, bet knygos, toli gražu, surinktos ne visos, ir daug ko trūksta. Kas susiję su mano alma mater, Petrogrado Universiteto biblioteka, tai mano didžiausiam nusivylimui, aš neturiu galimybės ja naudotis.
Kaip bebūtų gaila, bet mano darbe skaitytojas neras nuorodų į rusų literatūrą. Kiek žinau, visa rusų literatūra susiveda į vieną N. Briulovos straipsnį “Antisemitizmas senovėje” “Žydų Enciklopedijoje” (Red. L. Kacenelsonas ir bar. D.G. Gincburgas; II sk. – judėjų-elinų – red. profesorius F.F. Zelinskij, II tomas, 639-643 psl.). Tas straipsnis yra kaip trumpas aiškiai antisemitinės Stahelin’o brošiūros Der Antisemitismus des Altertums referatas be jokių bandymų kritiškai išsiaiškinti pateikiamus faktus.
Referatas atliktas labai neatsakingai: taip, Posidonijaus Anameiskiečio darbe Antiocho VII Sideto artimieji tam karaliui pasakojo apie Antiocho IV Epifano atliktus demaskavimus Jeruzalės šventykloje; Briulova tikriausiai nesuprato gerbiamo Štegelino ir 641 puslapyje tuos demaskavimus priskiria tiesiogiai Antiochui VII.
Toliau, Štegelinas gana atsargiais išsireiškimais kalba apie tariamą žydų monopoliją prekiaujant papirusu ir visą atsakomybę perkelia Šlateriui. Briulova apie tą senai mokslo paneigtą faktą (žemiau, 39 psl.) kalbą kaip apie realybę. Vienintelė pačios Briulovos pastaba: “įvairiose spekuliacinėse prekybos ir valstybinio ūkininkavimo srityse žydai vaidina dominuojantį vaidmenį” – pateikta be jokių įrodymų ir negali būti kaip Štegelino minčių tęsinys. Aišku, kad tuo straipsniu negalima vadovautis moksliniame darbe.
Toliau, kaip man pranešė, netrukus turi išeiti profesoriaus Tiumenevo knyga: “Žydai senovėje ir viduramžiais”, bet iki pat mano knygos atidavimo leidėjams, man taip ir neteko susipažinti su ta knyga.
Tipografijose nesant graikiškų ir žydiškų šriftų, visas citatas man teko pateikti lotyniška transkripcija.
Baigdamas noriu nuoširdžiai padėkoti brangiam draugui, Azijos Mokslų Akademijos Muziejaus reikalų tvarkytojui Piotrui Viktorovičiui Ernštegtui už jo pagalbą ieškant mokslinės literatūros, už naujausių mokslinių darbų nurodymą mane dominusiais klausimais, už vadovavimą man žengiant pirmuosius žingsnius studijuojant senovės žydų kalbą, ir už mano darbui labai svarbių faktų pranešimą (34 psl. skaitytojas ras jo labai vertingas pastabas).
Petrogradas, 1922 metų vasario 15 d. Solomonas Lurje.
Aukščiau mes matėme, kad aktyvaus antisemitizmo absoliučiai neįmanoma paaiškinti kokiomis tai laikinomis, atsitiktinėmis priežastimis, kurios yra ne pačiuose žyduose. Jeigu visur, kur tik pasirodo žydai, tuojau pat įsiplieskia ir antisemitizmas (Mommsen, Rom. Gesch. V, 519), ir jeigu antisemitizmas yra “savotiškas reiškinys”, kuris neturi nieko bendro nei su graikais, nei su romiečiais ir kitomis tautomis (Wilcken, Zum alex. Antisemitismus, 783), tai aišku, kad priežasčių reikia ieškoti pačiuose žyduose.
Tai aišku daugeliui mokslininkų, bet todėl, kad antisemitizmas yra aktualus ir šių dienų klausimas, tai visiškai natūralu, kad toks antisemitizmo paaiškinimas nėra visiškai tikslus; mokslininkai nesitenkina tik konstatuodami, kad žydai nuo pat senovės išsidirbinėja, bet taip pat mato reikalą antisemitizmą aiškinti ir tuo kad žydai arba daug blogesni, arba geresni už savo kaimynus.
Su pirmosios grupės pažiūromis mes dalinai susipažinome pirmoje dalyje, iš dalies mes išsiaiškinsime jų kilmę ir žemiau paneigsime. Dabar mes užsiimsime antros grupės pažiūromis. Tokias pažiūras išsako ne tik mokslininkai-žydai (kuriuos galima suprasti ir jiems atleisti), bet ir mokslininkai-krikščionys. Esmė tame, kas žydiškume jie mato krikščionybės pirmatikystę, o todėl, kad jiems krikščioniškas pasaulis yra pranašesnis už “pagonybę” – viena iš pirmųjų jų istorinio požiūrio aksiomų, kuri grindžiama moralinio progreso nepertraukiamumu, tai natūralu, kad ir žydiškumas, kuriame yra krikščionybės užuomazgos, – daug “aukštesnis už pagonybę”.
Šios knygos autorius nemato jokio moralinio progreso pereinant nuo taip vadinamos “’pagoniškos” elinų religijos prie viduramžiškos krikščionybės ir lygiai taip pat nemato to moralinio progreso, kuris atsispindėtų Biblijoje, bet neturėtų įtakos elinų kultūroje. Tokiu būdu, ši apriorinė prielaida atkrenta savaime.
Nepaisant to, tokios pažiūros kartais atsispindi moksle. Renanas (Revue de deux Mondes, 1890, p. 801) sako: “Izraeliui nebuvo skirtas (kursyvas mano) paprastos tautos likimas, kuri būtų pritvirtinta prie savo žemės; jos likimas buvo klajoti po visą žemę. Pasklidimas buvo jos istorijos prielaida; jai buvo lemta savo pagrindinę misiją atlikti būnant išsklaidyta.
Dar toliau eina knygos “Das Judentum in der vorchristlichen griechischen Welt” (Wien und Leipzig, 1897) autorius M. Fridlenderis. Vadovaudamasis (žinoma, toli gražu, ne be pritarimo) senovės žydų rašytojų Filono ir Josifo Flavijaus pasisakymais, jis daro išvadą, kad visa žydų tauta (ne tik jos idėjiniai vadovai, bet ir platūs liaudies sluoksniai) “nusibrėžė sau vienintelį tikslą tapti viso pasaulio moralinio gyvenimo vadovu” (3-4 psl.), kad “vieninteliu stambiu žydų diasporos užsiėmimu būtų plačiai išvystytas švietimas ir pagonių atvertimas” (23 psl.), kad žydų diaspora iš tikrųjų taptų apaštalų bendruomene, jaustųsi įpareigota tapti tautų šviesuliu, kuo iš tikrųjų ir tapo” (23 psl.), kad “panieka turtui būtų žydų diasporos pagrindu” (66 psl.) ir t.t. M. Fridlenderis antisemitizmą aiškina lygiai taip pat, kaip ir Josifas Flavijus: antisemitizmas atsirado dėl pagonių pavydo religinei propagandai ir visais atžvilgiais pavyzdinei moralinės elgsenos žydų tautai (6, 47 psl.).
Jeigu eiti tų mokslininkų pėdomis, tai žydų tauta – kažkokia negirdėta ir nesuprantama išimtis žmonijos istorijoje. Kitos tautos aršiai kaunasi už išlikimą, toje kovoje grūdinasi jų prigimtis ir tvirtėja nacionalinis charakteris; žydai nepaisė tos kovos už išlikimą, pasitraukė nuo gyvenimiškų smulkmenų, “panieka turtui iš viso buvo jų pagrindinis bruožas”, ir vietoje to, vadovaudamiesi Renano išsireiškimais, pasineria į jiems iš anksto numatytą misiją, kurios metu kenkia sau ir daro gerą aplinkiniams.
Tokios “apaštalų tautos” egzistavimas neįmanomas. Tokia tarp žmonių gyvenanti tauta su angeliškomis sielomis savo pavyzdžiu greitai visus užkrėstų ir visus atverstų į žydiškumą, bet, gyvendama tarp surambėjusių sielų žmonių ir nemokėdama prisitaikyti, tokia tauta per labai trumpą laiką būtų sunaikinta. Tikrovėje neįvyko nei vieno, nei kito. Priedo, toks įvaizdis niekaip neatitinka istorinių duomenų.
Nepaisant antisemitizmo ir moralinio persekiojimo, žydai, kaip matėme anksčiau, puikiai tvarkėsi praktiniame gyvenime. Toliau, ne tik pranašai, pamokslininkai ir mokslininkai, bet ir praktiški verslininkai, kurie pirmiausiai galvoja, kaip susikrauti gerą turtą, žydų buvo gerbiami, jeigu tik jie išlaikė žinomą dekorą, žinoma mielaširdingumo minimumą ir išorinį religingumą. Taip, stambus prekeivis-spekuliantas Josifas Tobiadas “buvo labai populiarus tarp Jeruzalės gyventojų už savo dosnumą, išmintingumą ir teisingumą”. (Jos. Ant. XII, 4, 2).
Iš kur tada galėjo susidaryti tokia nuomonė apie senovės žydus? Šaltinis dvejopas: pirma, panašos pastabos tarp senovės rašytojų, kaip “pagonių”, taip ir žydų, antra, plačiai vykdoma žydų-misionierių veikla.
Pradėsime nuo “pagoniškų” rašytojų. IV amžiaus pabaigos ir III amžiaus pradžios rašytojai Feofrastas (fr. 5 R), Klearchas (fr. 7 R), Megasfenas (fr. 8 R) ir kiti (Diog. Laert. praef_9; fr. 98 R) žydus skaitė ne tauta, o filosofine sekta. Bet, žinoma, tai paaiškinama ne “apaštaline žydų misija”: kaip mes matėme, žydų aplinkoje tuo metu asimiliacija dar tik prasidėjo, o tie rašytojai, paprasčiausiai, žydų dar nepažinojo.
Jie tik žinojo, kad tai svetimoje teritorijoje gyvenanti tauta, bet, nepaisant to, visur besistengianti propaguoti savo religiją; o todėl, kad antikiniam žmogui religija neatsiejama nuo valstybingumo, todėl religija, kuri nėra įrėmintą kokios nors valstybės rėmuose – ne religija, o “filosofija”, todėl ir žydai, jų požiūriu, nėra nacionalinė grupė, o tik filosofinė sekta.
Taip pat mažai įtikinamos ir panegerijos esėjams, kuriuos mes randame pas Plinijų (fr. 150_73 R) ir Soliną (fr. 196_9 R). Esėjai – vienuolių ordinas Palestinoje ir, žinoma, ne jie, o žydų diaspora charakterizavo žydus ir buvo vienų ar kitų jausmų priežastimi jų kaimynų atžvilgiu. Žinoma, ir pas žydus, kaip ir pas bet kurią kitą tautą buvo ir išsiskiriančios dorybės, kurios (ypač elijų pasaulio moralinio nuosmukio epochoje) labai skyrėsi nuo jų kaimynų; “tokie geradariai, kad net žydus skaitė savo priešais: gilus religingumas, griežtas įstatymų laikymasis, ypatingai kuklūs poreikiai, labdaringumas, prieraišumas vienas kitam, panieka mirčiai karo metu, atsidavimas žemdirbystei ir amatams” (L. Friedlander, Darst. aus der Sittengeschichte Roms. III, 515), bet būtų neįmanomu paradoksu tvirtinti, kad būtent tos savybės ir buvo antisemitizmo priežastis.
Atvirkščiai, mes matome, kad senovės rašytojai moka derinti pagarbą toms žydų dorybėms su aiškiu antisemitizmu; taip, pavyzdžiui, Strabonas (Georg. XVI, 35) pagarbiai atsiliepia apie žydų religinio kulto iškilumą ir tuo pat metu už kitus jų poelgius ir gyvenimiškus pamokymus į žydus žiūri labai priešiškai.
Dar mažiau įtikinami senovės žydų rašytojų nurodymai. Labiausiai iš kitų žydus išskyrė jų religija ir išoriškos apeigos. Panašiai kaip graikų rašytojai (žr. 20 psl.) stengėsi tą religiją įsivaizduoti kaip nepadorumo, kraugeriškumo, ir prietaringumo mišinį ir taip aiškino savo antisemitiškumą, taip ir žydų rašytojai linkę matyti antisemitizmo priežastis žydų religijoje. Bet todėl visiškai natūralu, kad jų religija turėjo atrodyti geresnė ir tobulesnė už kitas, tai suprantama, kad jie save skaitė apaštalais, kankiniais už tą religiją ir matė vienintelę antisemitizmo priežastį – tai kaimynų pavydą (Joseph, s. Ap. I 25, Or. Sib. III 194 sq. et passim Sapientia Salomonis, passim).
Plačiai naudojama misionierinė žydų veikla, kuri neturėjo net atskirų paralelių ir analogų kitose religijose, siekis užverbuoti kaip galima daugiau naujų žydų religijos adeptų, atrodė, kad tai prieštarauja nacionaliniam-religiniam žydų uždarumui, ir tai vertė juos laikyti tauta, kuri laikosi atokiau nuo likusio pasaulio, apaštalų tauta. Tai – vienintelė priežastis pažiūrų, apie kurias mes ką tik kalbėjome.
Tuo tarpu, artimiau susipažinus su žydų misionieriškos veiklos charakteriu, iš karto atsiduriame aklavietėje..
Bertoletas tiksliai pažymėjo (322 psl.), kad, norint tapti pripažintu žydu, būtina laikytis žinomų žydiškų apeigų minimumo, kurios neturėjo tiesioginio ryšio su moraliniu tobulėjimu (tokį ryšį elinų žydų rašytojai nustatė naudodamiesi tik tokių apeigų simbolika) kurios išsaugojo tik nacionalinę-tradicinę reikšmę.
Žinoma, neįmanoma nustatyti, koks buvo tas minimumas, nes tarp pačių žydų vyko kova tarp ortikuliarinių ir asimiliacinių elementų, ir laisvamanių žydų dalis pati nematė reikalo laikytis didelės dalies nustatytų apeigų. Bet kuriuo atveju, apipjaustymas, šeštadienio šventimas, jeruzališkosios šventyklos garbinimas, kai kokios taisyklės maistui buvo skaitomos conditio sine qua non kiekvienam žydui ir bet kuriam kitam, kuris norėjo įstoti į žydijos terpę. “Arba apipjaustymas ir su tuo susijęs visiškas perėjimas į žydiškumą, arba jūs liekate visiškai už jų aplinkos rato” (Bertoletas 329 psl.): “prozelitams galiojo visiškai tie patys įstatymai, kaip ir patiems žydams” (ibid. 335).
M. Fridlenderio (56 psl.) bandymai išryškinti žydiškas religines sroves, kurios neigė ir apipjaustymą ir jeruzališką šventyklą, turėjo būti pripažinti nesėkmingais: kaip mes pamatysime žemiau, jis vadovaujasi literatūra, kuri skirta ne žydams, ir dar tokiems ne žydams, kurių nenumatyta raginti pereiti į žydiškumą. Iš tikrųjų, jis pats savo knygos 57 psl. nurodo, kad tas pats Filonas, kuris savo darbuose apipjaustymą ir šeštadienio šventimą nurodo kaip grynai simbolines moralinio maksimumo apraiškas, nepaisant to, žydams skirtose vietose mato reikalą pabrėžti: “Tenka griežtai smerkti tuos žmones, kurie supratę senovės apeigų filosofinę prasmę, kurios yra šventos plačiųjų masių akyse, pradeda tų apeigų nesilaikyti”. (Philo de migr. Abr. ч. I 450 м., 91 p.).
Visų krypčių žydams “apipjaustymas” ir “perėjimas į žydiškumą” yra sinonimai. Perėmęs elinų kultūrą, žydas galėjo manyti, kad žydiškos apeigos, kaip tokios, yra nereikalingos moraliniam tobulėjimui, ir galėjo jas laikyti tik kaip simboliais; nepaisant to, jis reikalavo laikytis tų apeigų todėl, kad jos “senoviškos”, t. y., iš nacionalinių-patriotiškų paskatų.
Iš kitos pusės, žydai tarp kaimynų vykdė plačią savo religijos propagandą; be to, jie dažniausiai propagavo tik žydiškos religijos moralines dogmas, sąmoningai kitais žodžiais perteikdavo žydiškų apeigų simboliką – kitaip sakant, vedė propagandą, kurios tikslas pritraukti kiek įmanoma daugiau asmenų į žydišką tikėjimą, o ne prisijungti prie pačios žydijos (Bertholet,302, 334 psl., Bludau. 27 psl., Mommsen, 492 psl.).
М. Fridlenderis teisingai pastebėjo, kad Filonas visiškai nenori “pagonims primesti žydiškų įstatymų naštos, jis jiems pateikia žydišką mokymą tik kaip laimę, kuri suprantama protu ir lengvai pasiekiama” (70 psl.). Tokia pati ir žydiškosios Sibilės tendencija (tas pats autorius, 57 psl.); М. Fridlenderis klysta tik tuo, kad jis mato tik vienos iš partijų pažiūrų žydijos tarpe, tada, kaip iš tikrųjų mes, jeigu galime taip išsireikšti, čia turime tik išorinio naudojimo prekę.
Dar įdomesnė knyga, kuri pasaulyje pasirodė Artapano vardu (tikriausiai jis buvo Egipto žynys). Nepaisant to, kad žydiškos religijos propagandos esmė yra monoteizmo propaganda ir kova su daugiadieviškumu, tos knygos autorius Mozei priskiria pagoniškos religijos išradimą, Mozę prilygina graikų dievui Hermiui, (ir, matyt, egiptiečių dievui Totui), jam priskiria ne tik pagonių šventyklų statybą, bet ir “aukščiausią šlykštynę” – šventų gyvūnų kultą. O tuo tarpu autorius nusiteikęs nacionalistiškai ir jo tikslas – rasti kuo daugiau žydijos pasekėjų.
Žinoma, ir tai – prekė, kuri skirta tik eksportui, bet kokia prasmė verbuoti žydiškumo pasekėjus, kurie neįsisavino pačios tos religijos esmės – vienadieviškumo?
Tokiu būdu gaunasi prieštaravimai, kuriuos nurodė dar Šiureris (Š, 162 psl.). Kad tie prieštaravimai būtų panaikinti, Bertoletas ir Štegelinas, taip pat, kaip ir M. Fridlenderis, naudoja prielaidą, kad žydijoje yra viena kitai prieštaraujančios dvi partijos, o tarp jų tik toks skirtumas, kai, M. Fridlenderio nuomone, laisvamanė partija, kuri nepripažino apipjaustymo ir šventyklos, tų mokymų pagrindu dominavo žydijos diasporoje, nors ta universali partija buvo apgailėtinoje mažumoje (Bertholet, 318 psl.) ir, tikriausiai, žydijoje nevaidino jokio savarankiško vaidmens: visas jos reikšmingumas tik tame, kad iš jos gelmių išaugo krikščionybė ir ji valdančiąją partikuliarinę partiją privertė daryti žinomas universalizmo nuolaidas.
Tų dviejų partijų egzistavimą Bertoletas įrodinėja sekančiu pavyzdžiu (316 psl.). Adiabenos karalius Izatas tiek įsijautė į aukštos moralės žydų religiją, kad nori apsipjaustyti ir tapti tikru žydu. Bet, kaip praneša Josifas Flavijus, iš kurio mes sužinome apie tą įvykį, religinis Izato globėjas žydas Ananijus iš baimės, kad karaliaus apipjaustymas gali prieš jį nuteikti liaudies pyktį, įkalbinėja karalių to nedaryti. Jis bando karalių įtikinti, kad Dievą galima garbinti ir be apipjaustymo – būtina tik tvarkingai vykdyti žydiškus įstatymus. Tai – daug svarbiau už apipjaustymą. Tai atitiko niekingos mažumos nuomonę, kurios galima iš viso nepaisyti..
Bet, jeigu tą srovę, kuri propagavo tik moralinę žydiškų įstatymų pusę, skaityti tokia neįtakinga, tai nesuprantama, kaip atsirado skaitlinga ne žydų kategorija, kuri dalinai pripažino žydiškus įstatymus, taip vadinami “garbinantys Dievą” arba “garbinantys Aukščiausiąjį Dievą” (sebomenoi ton Theon, phobumenoi ton Theon, sebomenoi Theon ton Hypsiston). Bertoletas tai jaučia, ir jam lieka tik viena galimybė – nepaisant mokslo pasaulyje priimtos nuomonės, sebomenus skaityti ne pusiau prozelitais, o tikrais prozelitais, kurie pilnai vykdo žydiškus įstatymus (329 psl.). Nepaisant jo talentingumo, Bertoletui tai nepavyko. Iš tikrųjų, norėdamas patvirtinti savo požiūrį, jis pateikia:
1) Juozapas (Ant. XIV, 7, 2) nurodo, kad Jeruzalės šventyklos lobiai buvo sudaryti tik iš aukų: а) viso pasaulio žydų, б) sebomeno ton Theon ir, в) Europos ir Azijos gyventojų. а), žinoma, yra žydai, в), Bertoleto nuomone, yra pusiau prozelitai; tokiu būdu, lieka tikrieji prozelitai, kokiu yra ir sebomenas ton Theon. Toks tvirtinimas teisingas tik tuo atveju, jeigu tikrieji prozelitai būtų sudarę žymią grupę, kurią reikėjo išskirti atskirai. Jeigu, kaip mes matome, tikrųjų prozelitų buvo niekinga mažuma, kuri tiesiog be pėdsakų ištirpo pagrindinėje žydų masėje, tai daug natūralesnė buvo antroji grupė – pusiau prozelitai, o trečioji grupė – asmenys, kurie neturėjo nieko bendro su žydiškumu, ir aukoję tik dėl diplomatinių arba politinių sumetimų (noras gyventi taikiai su visais dievais – įprastas reiškinys elinų epochoje) ir t.t.
2) “Apaštalų darbuose” (13, 50) žydai prieš Paulių ir Barnabą sukursto moteris iš sebomenų kategorijos – tos sebomenės graikės. Bertoleto nuomone, jie prieš apaštalus kurstė pusiau prozelites, o ne tikras prozelites: tikriausiai sebomenai – tikri prozelitai. Bet, jeigu mes manysime, kad prozelitai yra tik mažytė dalis, kuri be pėdsakų ištirpusi bendroje žydų masėje, kuri ne tik kad neturėjo jokios įtakos, bet buvo nekenčiami, kaip ir patys žydai, tada, kaip pusiau prozelitai, kurie nepanoro visiškai pereiti į žydų pusę, sudarė vietinės aristokratijos žiedą, tai tampa aišku, kodėl žydai naudojosi jų įtaka, kai siekė Pauliaus ir Barnabo išvarymo.
3) Pauliaus išsireiškimas (ten pat, 13, 16) “Izraeliečiai vyrai ir phobumenoi ton Theon” taip pat neįrodo, kad phobumenoi – tikri prozelitai dėl jų nedidelio skaitlingumo ir jie yra “Izraeliečiai vyrai”. Labiau įtikinama citata iš tolesnės jo kalbos (13, 26): “Vyrai broliai, Abraomo genties vyrai ir prisijungę prie mūsų phobumenoi ton Theon” Bet toks vertimas grindžiamas laisva konjunktūra – hoi en hymin – “prisijungę prie mūsų” – vietoje hoi en hуmin – “esantys (t. y., esantys čia) tarp mūsų” – todėl ta vieta dar nieko neįrodo. Absoliučiai nieko neįrodo ir Bertoleto knygos 332 psl. pateikti įrašai.
4) Pagaliau, įrodinėdamas savo požiūrį, Bertoletas nurodo į Juvenalo satyros XIV a. 96 psl., kur kalba eina apie metuentes – tiesioginis graikiško žodžio phobumenoi vertimas iš lotynų kalbą. O todėl, kad čia kalba eina apie apipjaustytus, kurie visiškai pakluso žydų įstatymams, tai phobumenoi – tikri prozelitai. Bet iš tikrųjų ši vieta įrodo atvirkščiai: čia sakoma, kad patys metuentes – phobumenoi tenkinasi vieno Dievo garbinimu, šeštadienio šventimu ir susilaikymu nuo kiaulienos mėsos, tada, kai jų vaikai ištisai yra apipjaustomi ir galutinai priima žydiškus įstatymus.
Phobumenoi čia priešpastatomi tikriems prozelitams (išsireiškimas metuuntius 101psl. panaudotas ne technine prasme, o paprasta šnekamąja prasme) (Schurer, о. с.174, пр. 70).
Pagaliau, atkreipkime dėmesį į tai, kad pietų Rusijos užrašai iš Gorgipijos (dabartinės Anapos -Latyševas, IOSPE II, 400, 401 psl.), be jokių abejonių, kyla iš tokios pat religinės grupės, kaip ir pietų Rusijos užrašai iš Tanaiso, parašyti sebomenoi Theon Hypssiston, “garbinančio Aukščiausiąjį Dievą”, nes tie užrašai prasideda žydiška fraze: “Aukščiausiajam, Visagaliui, Maloningiausiam Dievui (Theo hуpsisto pantocratori eulogeto)”. O tuo pačiu tie užrašai baigiasi tuo, kad garbintojus palieka Dzeuso, Žemės ir Helio globai – kitais žodžiais, čia niekaip negalima sebomenoi priskirti tikriems prozelitams.
Ir taip, Bertoleto bandymus reikia pripažinti nesėkmingais: stambiausia prozelitų kategorija – sebomenoi – sudarė atskirą grupę, kuri buvo atskirai nuo žydų ir nebuvo tikri prozelitai. Ir bendrai, žydus suskirstyti į dvi partijas – valdančiąją, kuri iš naujųjų žydų reikalavo visiško paklusnumo įstatymams, įskaitant apipjaustymą ir visiškos asimiliacijos, kas nebuvo reikalaujama iš prozelitų – reikia pripažinti, kad tai buvo nesėkmingas bandymas.
Iš tikrųjų, atrodo, kad abi partijos turi būti griežtai priešingos viena kitai. Tuo tarpu, kaip nurodo pats Bertoletas (322 psl.), kaip tik mokykla Šamai, kuri laikėsi partikuliariškų pažiūrų, prozelitų klausimu dažnai buvo liberalesnė už Gilelio mokyklą, kuri palaikė universitetines pažiūras. Dėl to jis priverstas pripažinti: “Skirtumai tarp abiejų mokyklų pagal jų požiūrį į ne žydus sunku pervertinti”.
Štai kodėl kiti mokslininkai (pav. Bludau ir Štegelinas) tuos prieštaravimus aiškina kitaip ir žydiškoje propagandoje jų religijos moralinės dalies pripažinimą mato tik kaip gudrų karinį manevrą: iš pradžių pateikiama prekė, kuri parodo tik dalį religijos, kuri turi bendražmogiškąsias savybes, kad tik galėtų privilioti lengvatikį eliną, o vėliau jį vis labiau spaudžia priimti ir vykdyti beprasmiškas žydiškas apeigas, kaip mes tai matėme Juvenalo satyroje. Bet tai prieštarauja faktams: jeigu viskas iš tikrųjų būtų taip, tai žydas Ananas būtų apsidžiaugęs karaliaus Izato noru būti apipjaustytam, o tuo tarpu mes matome, kad jis visaip atkalbinėja karalių to nedaryti. Ir, iš tikrųjų, kaip mes dabar parodysime, žydiška propaganda vedė prie plataus sebomenoi rato susidarymo, bet didelio skaičiaus “pagonių” neatvedė į žydų prieglobstį.
Pranašų psalmėse ir kitose Senojo Testamento vietose dažnai išsakoma mintis, kad kada nors visi pagonys taps žydais. Bet tie norai paliekami tolimai ateičiai – paprastai Mesijo laikams. Žinoma, žydams buvo malonu, kad dar jų laikais dalis “pagonių”, įsitikinę jų Dievo galingumu, perėjo į žydų tikėjimą (Estera, 9, 17, Judita, 14, 10). Bet žydai ne tik kad nesistengė kiekvieno patraukti į savo pusę, bet atvirkščiai, buvo labai atsargūs priimdami prozelitus. Prozelitai neturėjo lygių teisių su žydų bendruomenės nariais, ir toks požiūris į juos, kaip teisingai pastebėjo Miuleris (Des Fl. Josephus Schrift gegen Apion), trukdė į žydų bendruomenę pereiti reikšmingam naujų adeptų skaičiui.
Iš tikrųjų, visa eilė liudininkų patvirtina, kad žydų prozelitų skaičius yra didžiulis – tikėtina, kad tas skaičius viršijo pačių žydų skaičių: bet apie kokius prozelitus čia kalbama? Šiureris (165 psl.) sako: “Skaičius tų, kurie daugiau ar mažiau (in engerer oder freierer Form) prisijungė prie žydiškų bendruomenių, dalyvaudavo žydiškose pamaldose ir daugiau ar mažiau (bald mehr bald weniger vollkommen) vykdė žydiškus įstatymus, buvo labai didelis”. “Daugiau ar mažiau” – kitais žodžiais, jis vengė atsakymo į klausimą, kiek gi yra tų prozelitų, kurie priėmė žydišką tikėjimą. Bet, iš mums pateiktų senovės literatūros pavyzdžių, mes randame nuorodas tik į du asmenis, kurie po daugybės svarstymų ir svyravimų, iš tikrųjų tapo tikrais žydais: tai jau mūsų minėtas Adiabeno karalius Izatas ir jo motina Elena (169 psl.).
Visos kitos citatos yra tik apie sebomenoi, t. y., asmenis, kurie priėmę tik dalį žydiško tikėjimo mokymų ir nesantys žydų bendruomenėje. Apie platų to prozelitizmo reiškinio paplitimą kalba ir Josifas Flavijus (с.Ap. II, 39), ir Seneka ( Augustin, de civitate Dei, VI, 11), ir Dion Kasij (Dio Cass., XXXVII, 17). Taip, pavyzdžiui, tas pats Josifas Flavijus džiaugiasi tuo, kad Antiochijoje “žydai pastoviai į savo pamaldas prisiviliodavo daug elinų ir gana daug iš jų atversdavo į savo tikėjimą”. “Gana daug” – tropo tini – žinoma, Josifas taip nebūtų išsireiškęs, jeigu iš tikrųjų daug antichoniečių būtų perėję į žydų bendruomenę!
Kaip įrodymą to, kad tikrų prozelitų skaičius diasporoje buvo iš tikrųjų didžiulis, Niburas (Rom Gesch. I стр. 7, Alte Gesch, III, 544), ir iš karto po jo Bludau (27 psl.) nurodo, kad Filono epochoje, žydai sudarė 2/5 visų Aleksandrijos gyventojų, t. y., apie 400.000 žmonių. Toks didelis skaičius negalėjo gautis iš mažos žydų kolonijos, kuri sugrįžo iš vergovės; atitinkamai, didelė tų žydų dalis – tai prozelitai ir jų palikuonys. Bet Bertoletas (297 psl.) teisingai nurodė, kad tokia argumentacija neteisinga, nes per 550 metų, esant vidutinėms palankioms sąlygoms, gyventojų galėjo padidėti 65 kartus, t. y., 400 tūkstančių iš tremties sugrįžusių žydų palikuonių galėjo būti iš pradinių 6.150. Prie to dar pridėkime: 1) kad pas žydus buvo draudžiama žudyti vaikus, kas buvo plačiai taikoma senovės laikais, senovės autorių tvirtinimu (Gekatijus Mederskij, fr. 9 R,_9, Tacitas, Histas, V, 5), gyventojų prieauglis buvo ypatingai didelis; 2) kad prie pirmųjų Ptolomėjų žymi žydų dalis išsikėlė iš Palestinos ir 3) kaip parodė kasinėjimai Elefantine, žydų kolonija Egipte susidarė daug anksčiau, negu jie sugrįžo iš nelaisvės.
Atitinkamai, jokių nurodymų nėra, kurie mums leistų nustatyti tikrą žydiškų prozelitų skaičių. Antikinėje bendruomenėje vykdyti atskiras žydiškas apeigas ir laikytis atskirų žydiškų dogmų, buvo “laikmečio mada”. Jeigu iš “Apaštalų darbų” (13, 44) mes sužinome, kad antiochiškoje sinagogoje susirinko “beveik visas miestas” (skhedon pasa he polis), kad pasiklausytu Pauliaus ir Barnabo, tai aišku, kad eiti į sinagogą mėgo ir ne žydai (Bertholet, 296 psl.*).
Ovidijus savo knygoje “Ars amatoria” (I, 75) pataria sau meilužės ieškoti vietose, kur renkasi daug publikos, tiksliau, damų; prie to jis nurodo ir sinagogą: “žinoma, jis turi omeny ne žydes ir prozelites”. Graikų bendruomenėje ypatingai madinga buvo švęsti šeštadienius. “Nėra nė vienos tautos, kuri būtų nepritarusi mūsų papročiams švęsti septintą savaitės dieną” (Jos. Ap. II, 39 psl.). Kaip madinga pas romiečius buvo švęsti šeštadienius, mes taip pat matome iš poetų nurodymų (Pers, Sat. V, 176; Tibull Eleg. 1, 3, 17-8; Hor. Sat. 1, 9, 68-72 – čia šeštadienį švenčiantis žmogus teisinamas tuo, kad tai tik “vienas iš daugelio” – unus multorum; Ovid. rent am. 217).
Pagaliau, kas įdomiausia, iš Svetonijaus (Tiber. 32) mes sužinome, kad gramatikas Diogenas savo pranešimus skaitė tik šeštadieniais ir net dėl imperatoriaus Tiberijaus nesutiko savo pranešimo perkelti kitai dienai. Šeštadieninės šventės buvo labiausiai pastebimos sebomenoi šventės, todėl Juvenalas (Sat. XIV, 96) ir vadina sebomenoi “gerbiančius šeštadienį” – metuentes sabbata; Tikro prozelito tėvas, tikrai ne žydas ir netikras prozelitas, čia charakterizuojamas tuo, “kad kiekvieną septintą dieną jis pašvęsdavo tingėjimui ir nedarė jokių darbų". Pas Bertoletą (299 psl.) ir М. Fridlenderį (39 psl.) skaitytojas ras kiek nori įrodymų apie dalinį žydiškų apeigų pasiskolinimą.
Be jokių abejonių, tai buvo labai madinga; bet po viso, kas pasakyta pirmoje mūsų darbo dalyje apie antisemitizmą elinų bendruomenėje, sunku įsivaizduoti, kad pilnas perėjimas į žydų bendruomenę būtų labai madingas. Visi tie žydų įstatymų garbintojai labiau mėgo tik “vaidinti žydus” (hypokrinestai Joudaious), jiems patiko būti “nei šiuo, nei tuo” (epamphoterizontes) “žodžiais žydais, o iš tikrųjų kuo nors kitu” (Arian. Nic. Epict. II, 9, 19-21); kitais žodžiais, iš tikrųjų pereiti į žydų bendruomenę, būti apipjaustytam, jiems buvo per daug akiplėšiška. Toms kilmingoms graikėms ir romietėms, kurios su malonumu perėmė madingas žydų apeigas, nė į galvą neatėjo savo aiškią padėtį visuomenėje pakeisti į mažai garbingą žydų prozelitės vaidmenį.
Iš XIV a. Juvenalo satyros (96 psl.), matome, kad galima buvo visa sutvarkyti taip, kad palikuonys – sebomenoi taptų jau tikrais žydais. Bet tai reiškia, kad prarandama pagrindinė to reiškinio esmė, kurią iliustruoja patarlė: “Koja įstrigo, paukščiu galas”. Kai vaikams sako: jeigu neklausysite tėvų, tai, galų gale, prieisite iki to, kad pradėsite plėšti ir užmušinėti žmones, – tokiu pasakymu norima tik paaštrinti jų vaizduotę, o ne nurodyti tikrus faktus. Taip ir čia: “švęsti šeštadienius”, metuere sabbata – buvo “mados šauksmas”, o būti apipjaustytu žydu buvo aukščiau gėdos.
Juvenalas smerkia tą madą ir baugindamas sako: “tėvas tenkinasi šeštadienio šventimu, bet sūnui taip patiks žydiškos apeigos, kad bus apipjaustytas ir taps tikru kraugerišku ir beširdžiu žydu, kuris nekenčia visų, išskyrus savo gentį” (citata iš 82 psl.).
Tokiu būdu, Zombartas teisus, kai rašo (342-343 psl.): “Galima konstatuoti, kad ankstesni prozelitizmo mastai buvo labai perdėti. Be jokių abejonių, elinų epochoje, kai formavosi krikščionybės užuomazgos, žydai tarp pagoniškų bendruomenių rado pasekėjų savo religiniam mokymui; Ne be reikalo ir žydiški ir romėniški įstatymai išskiria tokius žmones.
Net čia galima patvirtinti, kad, kalbant apie prozelitus, čia turimi omeny tik tokie atsivertėliai, kurie, nors ir dalyvavo pamaldose, bet nebuvo nei apipjaustyti, nei jiems buvo leidžiamos santuokos su žydais (skliausteliuose pastebėsiu, kad jie visi vėliau perėjo į krikščionis...). Bet galimi atvejai, kada dar ikikrikščioniškoje epochoje buvo pilnas perėjimas į žydiškumą; lyginant su eliniečių epochos milijonais žydų, jų skaičius buvo niekingai mažas”.
Tiksliai taip pat ir Bludau (27 psl.) teisingai pastebi: “Net Egipte vargu ar daug atsirado pagonių, kurie formaliai būtų perėję į žydiškumą ir būtų sau prisiėmę visus žydiško gyvenimo sunkumus, kurie labai griežtai vykdė įstatymus”*. Dar daugiau, labai tikėtina, kad tie patys asmenys, kurie žavėjosi atskiromis žydiškomis apeigomis, tuo pat metu buvo antisemitais ir vadinosi ne žydais, o tik sebomenoi ton Theon, todėl, kad per daug didelis artumas su žydais juos būtų šokiravęs: būti žydu buvo gėda net judofilų aplinkoje (Ox. Pap. X. 1242, I. 48).
Bet asmenys, kurie buvo susipažinę su žydų raštais ir vykdantys dalį žydiškų apeigų kaip sumanumo viršūnę, negalėjo į žydus žiūrėti su tokiu įniršiu, su kokiu į juos žiūrėjo asmenys, kurių nebuvo pasiekusi žydų religinė propaganda; būtent tų sebomenoi pagalbos galėjo tikėtis žydai, kai jie norėjo pagerinti savo padėtį arba nutraukti persekiojimus.
Kuo gi paaiškinti žydišką religinę propagandą, kurios tikslas buvo ne tikrų prozelitų priviliojimas, o tokių sebomenoi didelių grupių sudarymas? Jeigu mes minutei pamirštume, kad žydai – tauta be teritorijos, o juos įsivaizduotume kaip nacionalinę-valstybinę bendruomenę, tai tada viskas taps aišku. Be atrankos pritraukti tokius asmenis – gana rizikingas dalykas, ir čia žydai buvo labai atsargūs ir nepatiklūs. Bet tam, kas gyvena apsuptas priešų, pageidautina veikti visuomeninę nuomonę taip, kad sukurtų neutralias ir net draugiškas grupes.
Žydų agitatoriškos ir organizacinės patirties dėka sukurtos į žydiją neįeinančios, bet daugiau ar mažiau emanciavusios nuo elinų-romiečių tradicijų sebomenoi grupės buvo savotiškos “buferinės valstybės”, kurios atremdavo ir dalinai sau prisiimdavo žydams skirtus smūgius; savo visuomeninės padėties dėka (neužsitraukdami gėdos, sebomenoi tarpe galėjo būti ir buvo garsių ir įtakingų šeimų nariai) tie sebomenoi sėkmingiau už visus kitus aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose galėjo vesti bet kokią propagandą žydų atžvilgiu.
Tokiu būdu, žydų misionieriška veikla neturėjo tikslo verbuoti naujus žydų religijos adeptus. Ta savotiška misionieriška veikla paaiškinama žmogiška, o ne angeliška žydų prigimtimi; ne nusišalinimas, o noras išlikti diktavo sąlygas tokiai veiklai.
Natūralu, kad tokia žydų propaganda stiprino antisemitines nacionalistiškai nusiteikusių grupių nuotaikas aukštuomenėje, kurios dar nebuvo pasiekusi žydiška propaganda. Mes jau matėme, kaip ta propaganda kėlė apmaudą Jubenalui. Seneka (fr. 145 R) apmaudžiai pastebi: “Tos nusikaltėlių tautos papročiai įgavo tokią įtaką, kad jie priimami beveik visose šalyse: pralaimėjusieji privertė nugalėtojus priimti jų įstatymus”..
Iš tikrųjų, ta agitacija graikų-romėnų visuomenę stūmė į naujas grupuotes ir kaip niekas kitas skatino tradicinės tvarkos irimą. Dar daugiau, ta volens nolens agitacija turėjo atitinkamą demokratinį prieskonį. Tai aiškinama, toli gražu, ne demokratinėmis žydų tendencijomis. Graikų-romėnų visuomenėje žydai buvo nauji žmonės ir tik tuo atveju jie galėjo pasiekti pripažinimo kaip “aukštai išsivystę”, jeigu būtų rodę įspūdingą fizinę jėgą.
Taip, romiečiai, kurie užnugaryje turėjo galingą Romą, graikų visuomenėje labai greitai buvo pripažinti kaip “aukščiausieji”; bet žydai to negalėjo tikėtis, kurie kaip metropoliją turėjo tik Palestiną. Tik pasipriešinę tradiciniams aristokratiniams principams bendrai, jie galėjo tikėtis tapti gerbiama visuomenės grupe: jeigu ne kilmė o sumanumas duoda teisę skaitytis tikrais aristokratais, tada ir žydai su jų Biblija ir filosofine religija gali tikėtis būti gerbiami visuomenėje.
Žydams visada reikia stoti skriaudžiamųjų pusėn, nes jie patys visada rizikuoja tapti skriaudžiamaisiais. Štai kodėl, jeigu Pseudo-Artapanas parodo (fr. 2_2 Fr.) biblinį Juozapą didžiuoju socialiniu reformatoriumi, kuris suorganizavo žemės reformą, kad stiprieji neišnaudotų silpnesniųjų, tai jo tikslas ne tik parodyti, kad žydai nėra blogesni už afinus arba spartiečius ir turi savo Soloną arba Likurgą; jo užduotis taip pat yra parodyti, kad žydai dar nuo senovės laikų buvo kovotojais už demokratiją ir lygybę.
Būtina sunaikinti senas nerašytas užtvaras: “Tegul ateiviai būna lygūs tarp piliečių: nes mes visi Klajoklių likimą išgyvename, kas gyvename svetimoje žemėje, ir nė vienoje žemėje tu nemanyk, kad esi tvirtai įsikūręs”, sako žydė Sibilė (II, 39-41); filosofinių spekuliacijų pagalba (gyvenimas – klajoklio likimas, jame nėra nieko pastovaus), ji daro išvadą dėl “atėjūnų, kurie gyvena tarp piliečių” pilietinių teisių, o todėl, kad Egipte, kur buvo sudaryta ta knyga, tokiais atėjūnais buvo laikomi žydai, tai galutinė išvada – būtina panaikinti apribojimus žydams.
Tokia pat ultima ratio ir Filono propagandoje (quod omn prob. I, II, 457 слл., de carit II, 395 слл., de septen II, 287, de spec leg. II, 322 слл.) už vergų emencipaciją: “vergų likimas daug blogesnis, negu jų šeimininkų likimas, bet juk jų sielos vienodos” (taip pat II Sibilės knygoje, 227 psl.): jeigu vieninteliu kilmingumo kriterijumi yra siela, tai, žinoma, žydai su jų mokymu smerkiami neužtarnautai: jie – kilniausia pasaulyje tauta. Tokie pasikėsinimai į antikinės visuomenės “šventą gyvenimo būdą” dar labiau kurstė antisemitines savo tradicijoms ištikimos antikinės visuomenės nuotaikas.
Iš tikrųjų, vėlesnės epochos rašytojas Rutilijus Namacianas užsipuola žydus už jų propagandos demokratinį charakterį. Žydiškumas, skaitome jo poemoje (De reditu suo, V), kvailų teorijų šaltinis (radix stultitiae; pirmiausia turima omeny krikščionybė). “Kiti jų išsigalvojimai tik paguoda (deliramenta – tiesiogiai: tai, nuo ko išsikraustoma iš proto) melui imliems vergams, nes jais nepatikėtų ir vaikas.”.
Išsigalvojimai, nuo kurių iš proto kraustosi vergai – tai, Namaciano požiūriu, demokratinės arba net komunistinės teorijos, jos – tik kvailystės, kuriomis nepatikėtų ir vaikas. Žydų propaganda yra dirva arba šaltinis (radix), kur išauga ir sužydi tos tuščios teorijos.
Tik mūsų supratimas apie žydiškos religinės ir demokratinės propagandos esmę, leis mums išsiaiškinti dėl tokių iš pirmo žvilgsnio nesutaikomų reiškinių egzistavimo, kaip pasišventimas propagandai tarp prispaudėjų – “pagonių”, ir keršto troškimo tiems prispaudėjams. Keršto troškimas – kažkas visiškai nesuprantamo tarp “apaštalų tautos”, kurios “misija” tarnauti pamokslininkais tarp pagonių, ir visiškai normali ir teisėta reakcija tautai, turinčiai sveikus nacionalinius jausmus.
Sunkių persekiojimų epochoje – ypač po to, kai Antiochas Epifanas išniekino šventyklą ir persekiojimus organizavo Ptolomėjaus VII ir jo palikuonių laikais, o po to prie Kaligulos, Egipte – tos gaidos pradeda labai dažnai pasirodyti žydų literatūroje. Natūralu, kad tas jausmas dažniausiai turi pasirodyti psalmėse, nes čia daugiausia lyriškumo..
Taip, 68 psalmėje (23 psl.) mes skaitome: “ Ir pasakė Viešpats: sugrąžinsiu juos (pagonis) iš vandenynų gelmių, kad tu (Izraeli) galėtum kojas nusiplauti jų krauju, kad ir tavo šunų liežuviai gautų dalį priešų kraujo”. Psalmėse 69 (23-29 psl.), 40 (11-12 psl.), 71 (13-24 psl.), 83 (10-12 ir 14-19 psl.), 129 (6-7 psl.) mes skaitome eilę pačių baisiausių prakeiksmų pagonių adresu; 108 psalmėje (13 psl.) autorius meldžia Dievą dėl pagonių išnaikinimo; 118 psalmėje (7 psl.) autorius pageidauja pasimėgauti nelaimėmis tų, kurie nekenčia žydų.
149 psalmėje (6 psl.) sakoma, kad ištikimi Dievui privalo turėti “ištikimybę Dievui ant liežuvio ir dviašmenį kardą rankose, kad tuo kardu galėtų atkeršyti pagonims” ir t.t. Toks kerštavimas – didžiausiai garbė ištikimiems Dievui ir t.t. Ypač populiari 137 psalmė (“Babilono upėse”), kuri taip pat priskiriama Makabėjų laikams. Jos pabaiga Jazykovo laisvame vertime tokia:
Palaimintas...
Kas už Izraelio ašaras
Engėjams atkeršys!
Kas į tirono namus kardą ir
Ugnį ir baisią mirtį įneš!
Ir kvatodamas į akmenį
jo kūdikis ištaškys!
Kerštu persunkta “Esteros” knyga. Čia persų karalius iš pradžių įsako visur surengti žydų pogromus (į Kserkso epochą perneštos paskutinių dviejų amžių iki K.G. palestiniečių ir egiptiečių aplinkybės), o po to, įsitikinęs dėl žydų nekaltumo, jiems leidžia nebaudžiamiems išžudyti pogromininkus “kartu su jų žmonomis ir vaikais” (8, 11), ir iš tikrųjų, tą diena žydai nužudo 75000 antisemitų (9, 17)!
Tokiu pat keršto troškimu alsuoja knyga “Saliamono išmintis”, parašyta, kaip parodžiau anksčiau (70 psl.) prie Kaligulos, kai dar buvo gyvi 38 m. pogromų prisiminimai. Kaip mes matėme, prieš autoriaus akis visą laiką buvo paralelės tarp faraoniško Egipto senovės žydų kančių ir šiuolaikinių žydų kančių egiptiečių diasporoje. Todėl, jeigu tos knygos autorius po įvadinio sakinio “Įstatymų laužytojai jau įsivaizdavo, kad jie pavergė šventą tautą” (17, 2) per sekančius tris skyrius (17-19) pasigardžiuodamas smulkiai aprašo pasibaisėtinas kančias, kurias Dievas pasiuntė egiptiečiams ir palaimą, kurią Dievas pasiuntė žydams, tai perskaičius likusią knygos dalį, skaitytojui turi atsirasti mintis ir viltis, kad toks pat likimas artimiausiu metu ištiks egiptiečius ir žydus, nes žydų ilgo kentėjimo taurė tuo metu jau buvo perpildyta.
Palyginama su žydų universalizmu ir religine propaganda, visa ta literatūra mokslininkus vertė žyduose matyti kažkokį gamtos stebuklą, kažkokį neįmanomą dviejų nesuderinamų priešingybių junginį. Taip, Ed. Meieris (G. d. A. III, 21 psl.) sako: “Baisaus teismo vaizdai sukelia keršto troškimą pagonims, o ne Dievo paslaptingumo slėgimą. Neapykanta pagonims – išvirkštinė pusė pastangų juos įtraukti į žydiškumą (kaip mes jau matėme, tokių siekių žydai beveik neturėjo! – S.L.)... Dėl savo bejėgiškumo, žydai noriai, nors ir fantazuodami, svajoja apie pagonių sunaikinimą...
Žydų nacionalinė dvasia (keršto troškimas) ne mažiau charakteringa, negu pasireiškianti kitose universalios pasaulėžiūros raštuose... Tokia jau žydiška prigimtis: “patys aukščiausi ir labiausiai atstumiantys požiūriai, didingumas ir niekšiškumas stovi šalia vienas kito, neatskiriamai susiję, be to, vienas visada yra kito antroji pusė”. Mes matėme, kad gilesnis tų reiškinių studijavimas mus išvaduoja nuo gražios, bet nevaisingos metafizinės dialektikos: jeigu nacionalistiškai nusiteikusi tauta stengiasi savo naudai pakreipti aplinkinių nuomonę (ir yra tai, kas vadinasi žydų religine propaganda), tai yra tas pats natūralumas, kaip ir keršto troškimas savo kankintojams.
Tarp kitko, būtina pažymėti, kad keršto gaidelės žydų literatūroje pradeda skambėti tik ypatingai sunkių priespaudų metais ir, kaip teisingai pastebėjo Ed. Meieris, žydai visada lieka fantazijų karalystėje, nes nori nusiraminti ir pasiguosti, ir niekada žydai keršto neparodė realiai arba kokiais nors veiksmais. Tai paaiškinama ne “atlaidumu”, ne “apaštaline prigimtimi”, o tik išskirtinai natūralia reakcija, išsivysčiusiu savisaugos instinktu.
Žydai beveik visos savo raidos istorijoje gyveno išsibarstę tarp kitų tautų, sudarydami niekingą mažumą ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, nes jiems visada priešinosi “šalies šeimininkai”, valstybiniai organizmai su atidirbta karine, administracine ir policine sistema, į kurias jie įeidavo tik kaip užsieniečiai, t. y., kaip II rūšies piliečiai, kurie tik dalinai naudojosi įstatymų apsauga. Jeigu žydai būtų pasidavę keršto jausmui kiekvieną kartą, kai tik būdavo įžeidinėjami; jeigu jie net pačiais sunkiausiais jų persekiojimo momentais būtų tą savo kerštą pavertę veiksmais, tai, be jokių abejonių, būtų buvę išnaikinti arba būtų priversti prarasti savo nacionalistiškumą pačioje savo egzistavimo istorijos pradžioje.
Iš tikrųjų, visi literatūriniai kūriniai persunkti keršto troškimo (mus dominančios psalmės, Esteros knyga, Juditos knyga), priskiriami mokslininkams, kurie gyveno makabėjų ir iki makabėjiškoje epochoje, t. y., kūriniai parašyti iš karto po žiaurių persekiojimo aktų. Jeigu kai kurie mokslininkai (Ed. Meieris, Robertsonas-Smitas) dalį psalmių ir Esteros knygą priskiria jau persų epochai, bet tik todėl, kad jau persų epochoje taip pat buvo žiaurūs persekiojimai, kurie paskatino parašyti šią literatūrą. Bet kuriuo atveju, kaip teisingai pateikia toks literatūros žinovas kaip Kautcšas (Die Apokryphen, I, 194), Esteros knyga buvo sudaryta ir skaitoma “sunkiais priespaudos laikais, kada žydų nacionaliniai jausmai buvo giliai įžeidinėjami. Tais laikais Esteros knyga dėl savo turinio tarnavo savotiška paguoda ir viltimi dėl stebuklingo išvadavimo (žr. Estera 9, 28)”.
Dar daugiau, kai kurios Šventojo Rašto vietos įgavo naujus aiškinimus, persunktus keršto troškimo, kurio rašymo epochoje nebuvo. Apie Simeono ir Levi poelgį, kurie apgaule sunaikino viso miesto gyventojus, Biblijoje (Gen. 34, 30, 44, 5 psl.) pasakojama priekaištaujant, kaip apie dėmę palikuonims; o Juditos knygoje, kuri parašyta žydų persekiojimo epochoje, tas išdavikiškas poelgis garbinamas kaip patriotizmo aktas ir pateikiamas kaip sektinas pavyzdys palikuonims: “O mano protėvio Simeono Dieve, kuris įdavė jam į rankas kardą atkeršyti kitatikiams” (Judita 9, 2, žr. Kautcšo komentarus).
Bet ir tomis persekiojimo epochomis, keršto troškimas niekada nepavirto veiksmais. Mes jau parodėme (75 psl.), kad žydų sukilimas prie Trajanos buvo ne keršto aktas, o savigyna. Jeigu mes atidžiai įsiskaitysime į “dusinančio įtūžio, kraugeriškumo ir fanatizmo persunktą (Štegelino) Esteros knygą, kurią Liuteris norėjo išmesti iš biblinių kanonų, o Gutšmidtas ją pavadino išskirtinai kvaila ir bejausme” (žr. Stahelin, 21 psl.) 1), tai pamatysime, kad visa tai yra rezultatas to, kad atskiros knygos vietų buvo nutylėtos, dėl ko gaunasi neteisingas tos knygos turinio supratimas.
Iš tikrųjų, beveik visuose moksliniuose darbuose. kuriuose išdėstomas tos knygos turinys, ir iki pat naujausio Oesterley darbo(The book of the apocryphe, London, 1916, 398 psl.), sakoma, kad Esteros prašymu persų karalius vietoje įsako apie žydų sunaikinimą, išleido įsaką apie tai, kad žydai sunaikintų ne žydus. (“The King issuies another proclamation, at Esther’s request in which power is granted to the jews to pillage and slay their enemies”, Oesterly, 399). Jeigu viskas būtų buvę taip, tai Gutšmidtas būtų visiškai teisus , tai – visiškai nepanašu į tiesą, kvaila ir amorališka.
Bet Esteros knygos tekste skaitome visiškai ką kita. 8, 11 – originale: Karalius leido visiems žydams visuose miestuose rinktis ir, ginant savo gyvybes (wela’amod’alnaphsam, ihr Leben zu verteidigen, Kautsch, ap. Dn. 12), naikinti, žudyti, visas tas liaudies minias (kol-chel’am, alle Volkchaufen, Kautsch) provincijose, kuriose apėmęs priešiškumas jiems (hassarim ‘otham – von denen sie befehrdet wurden, Kautsch), kartu su žmonomis, vaikais, o taip pat plėšti jų turtą...
Ta pati vieta Septuaginto vertime (tikslau – perpasakojime): “Karalius leido savo miestuose pagal įstatymus organizuoti – khresthai tois nomois auton vertimas gana laisvas, tentencingas žodžio lehaqahel vertimas – rinktis, ir tai pateisinama tuo, kad jau Biblijoje qahel (kagalas) dažnai reiškia “žydų bendruomenę”, organizuoti savigyną (boethesai autois – autois в см. heautois, kaip įprasta Septuagintui) ir su savo priešais ir priešininkais pasielgti kaip tik jie panorės (sąmoningas kai kurių griežtų išsireiškimų originale sušvelninimas; sąmoningai praleista vieta apie žmonas, vaikus ir turtą).
Tos vietos dublikatas su graikišku priedu prie to Esteros knygos skyriaus prie Artakserkso įsako: “Jūs pasielgsite teisingai, jeigu neįvykdysite įsako, kurį jums atsiuntė Amanas, Amadato sūnus... ir jeigu jūs šio laiško kopiją iškabinsite kartu su skelbimu, kad žydams leidžiama pagal savo įstatymus organizuoti savigyną (kai synepiskhyen autois = heautois), kad pogromo metu (kairo thipseos) jie galėtų gintis prieš užpuolikus (epithemenous autois amynontai).
9, 16: Lygiai taip pat ir likusieji žydai, kurie gyveno karaliui pavaldžiose provincijose, rinkosi ir, gindami savo gyvybes (we’amod ‘al-naphsam; heautois eboethoun LXX) atkeršijo savo priešams ir nužudė 75000 iš jų nekentusiųjų tarpo; bet plėšimui rankų savo neištiesė.
Kodėl Artakserksas, paprasčiausiai, neatšaukia savo įsako, o tik leidžia žydams organizuoti savigyną? Vienas iš geriausių Biblijos žinovų Draiveris (S. R. Driver, An introduction to the literature of the Old Testament, Edinbourgh, 1898, 480-481 psl.), vienas iš nedaugelio, kurie teisingai suprato mūsų knygą («the edict permits the Jews to defend themselves against their assailants») kartu su tos knygos autoriumi aiškina, kad pagal persų įstatymus kartą išleistas įsakas negali būti atšauktas.
Taip aiškinamas to pasakojimo keistumas fabulos požiūriu, bet vidinė tos ypatybės priežastis psichologinė: net tada, kai žydai nori nors vaizduotėje atkeršyti persekiotojams, jų dvasia taip ištreniruota, kad tą kerštą galima įsivaizduoti tik tokia forma: pogromininkų minios jau išeina į gatvę, kad “parodytų savo priešiškumą žydams”; bet dėl to, kad, dėl neįprastos padėties, puolantieji neturi vyriausybės palaikymo, su kuo žydai bejėgiai kovoti, o žydams leidžiama gintis, jie išeina prieš pogromininkus ir, gindami savo gyvybes, juos naikina, tiesa, savo keršto metu nesigaili nei moterų, nei vaikų, bet išdidžiai nusigręžia nuo turto, nes tai jiems nedera.
Pirmiausia, kas susiję su kerštu moterims ir vaikams (čia ir toliau 137 psalmė), tai, kad paralyžuoti svarstymus dėl specifinio žydų (“šeilochoviško”) žiaurumo, kaip pavyzdį pacituosiu graikų teisinės savimonės, teosinį įstatymą V a. iki K.G. (C. J. G. 3044 – Hicks and Hill, A manual of greek hist. inscriptions, Oxford, 1901, 23):
“Tą, kas paruoš nuodus...nubausti mirtimi jį ir visus jo palikuonis... Tą, kas trukdys atvežti duoną į Teosą... nubausti mirtimi jį patį ir visus palikuonis... Tą, kas kuria sąmokslus prieš Teoso valstybę... nubausti mirtimi jį ir visus jo palikuonis...!!” Ir taip, čia kalta žmonių psichologija bendrai, o ne žydų atskirai. Tarp kitko, jeigu mes palyginsime originalą su Septuagintu, tai pamatysime, kad pirmykštis jausmų aršumas originale jau žeidė Aleksandrijos žydų jausmus: vertime nėra nė žodžio apie žmonas ir pogromininkų vaikus, žiaurus “sunaikinti, nužudyti ir išnaikinti” pakeistas kultūringu efemistiniu išsireiškimu.
Iš kitos pusės, mes matome, kad permanentiniai pogromai suteikė teisę savigynai ir tai buvo vienas iš pagrindinių reikalavimų vyriausybei. Pastovus pogromų pavojus savigyną darė viena iš pagrindinių užduočių tarp žydų bendruomenių: tik tai mums duoda raktą supratimui, kodėl vertime ir priede prie vertimo karaliaus įsakas lyg tai be jokio ryšio su knygos turiniu, suteikia teisę “pagal įstatymus organizuoti savigyną”.
Iš tikrųjų, 38 metų pogromo metu pogromininkai ir valstybinė valdžia žydų namuose ieško ginklų: būtent dėl savigynos žydų autonominėje bendruomenėje, vyriausybė visaip kovojo su savigyna, žydus laikė politiškai pavojinga organizacija. Žinoma, kad žydams, ir ne be pagrindo, atrodė, kad leidimas nacionaliniai gynybai – geriausiais būdas kovoti prieš pogromų pavojų, todėl, degdami troškimu keršyti, jie svajojo... apie legalią savigyną. Ir taip, iš “kraugeriško kerštingumo” neliko ir pėdsako.
Kartoju “apaštališkoji tarnyba” čia nei prie ko. Tai – balsas, kuriame skamba amžina bejėgiškumo savimonė, ir įprotis net fantazijose save matyti ne puolančiuoju, o besiginančiu. Ne mažiau įdomus šia prasme ir Filonas. Jis buvo baisaus 38 metų aleksandrietiško pogromo liudininku, jis buvo delegacijos narys dėl šio pogromo, kuri kentėjo nuo imperatoriaus Kaligulos pašaipų ir pasityčiojimų.
Galima buvo tik įsivaizduoti, kokį pasitenkinimą jis turėjo pajusti, sužinojęs, kad abu žydų persekiotojai – ir vietininkas Egipte Flakas, ir imperatorius Kaligula, abu žuvo apgailėtina mirtimi. Įdomu, kokiame tome apie tai Filonas praneša. Jis ne tik sau neleidžia kraugeriškų pareiškimų, tenkinasi kukliu žinojimu apie teisingą Dievo bausmę, dėl Flako mirties jis aleksandrietiškiems žydams į lūpas įdeda tokią maldą: “Mes nesidžiaugiame, o Viešpatie, tuo, kad Tu nubaudei mūsų priešą, nes Šventų knygų įstatymai mus išauklėjo būti gailestingais; bet mes teisėtai tau dėkojame” ir t.t. (in Flacc., 14).
Ir čia nereikia kalbėti apie “apaštališką tarnybą”; ir čia mes matome, kaip tautai, kuri per daug šimtmečių įprato prie pažeminimo ir priespaudos, dėl išlikimo atrofavosi natūralus nepakantumo jausmas priespaudai ir mokėjimas gyvai, staigiai ir refleksiškai reaguoti į įžeidimus! Momzenas taisingai Filoną vadina (V, 519, Anm.) «ein schlechter Hasser», “žmogumi, kuris nemoka kaip reikiant nekęsti, ir toks įvertinamas gana priimtinas senovės žydams. Žydai, toli gražu, nebuvo “apaštalų tauta”; jie gyvai jautė įžeidinėjimus ir, kaip mes matėme, virė kerštu, bet daugiametis dresiravimas juos išmokė tą jausmą užsidaryti savyje ir neleisti jam pasireikšti.
Bet misionieriška žydų veikla ir troškimas keršyti, kaip mes matėme, buvo jų reakcija į ant jų užgriuvusią antisemitizmo bangą ir, atitinkamai, nebuvo to priežastimi. Kur gi, pagaliau, tos antisemitizmo priežastys?
Mes matome, kaip palengvėja supratimas dėl žydų misionieriškos veiklos, jeigu mes į juos žiūrime ne kaip į religinę grupuotę, o kaip į nacionalinį valstybinį vienetą, kuris pagal istorijos kaprizus, jau nuo pat savo egzistavimo pradžios priverstas veikti ir vystytis ne nustatytuose teritoriniuose rėmuose, o tarp svetimų tautų. Mes jau matėme, kad ta savybė žydų tautos istorijoje jiems suteikė gana savotišką nacionalinį įvaizdį. Ar neduos ta istorinė žydų ypatybė rakto dėl antisemitizmo atsiradimo priežasčių?
Dėl žydų diasporos atsiradimo mokslininkų požiūris iki pat šių dienų labai įvairus. Ed. Meieris (Gesch. d. Alt. III, 216) ir Šiureris (о. с.3, 31) diasporos susidarymą priskiria Babilono vergovės epochai; Momzenas (V. 489) ir Štegelinas (о. с.22, пр. 1) Aleksandro Makedoniečio ir Ptolomejaus I laikams, tada, kaip G. Vilrichas (Juden und Griechen, 24 pasl. 126 psl.) 1895 m. diasporos atsiradimą priskyrė tik Makabėjų epochai (Ptolomejaus VI Filometoro Egipte). Visa eilė papirusinių duomenų Vilrichą privertė jo Judaica, išėjusioje 1900 m., atsisakyti tokio vertinimo.
Paskutiniai žydų kolonijos Elefantine kasinėjimai parodė, kad diasporos susidarymui net Babilono vergovės epochoje – per daug vėlyva data. Tiksliai taip pat egzistavo prieštaravimai ir dėl to, dėl ko žydai išsisklaidė po pasaulį. Momzeno nuomone, “žydų gyvenviečių kūrimasis už Palestinos ribų tik nedidele dalimi priklausė nuo tų tikslų, dėl kurių atsirado finikiečių ir elinų kolonijos. Žydai – nuo amžių žemdirbių ir toli nuo jūros krantų gyvenanti tauta; todėl jų apsigyvenimas ne tėvynėje – priverstinis ir dėl vėlesnių darinių kaltas Aleksandras ir jo maršalai”.
Tas netoliaregiškas požiūris atsirado dėl Palestinos vaidmens pervertinimo žydų istorijoje. Jau vergovės laikais Palestina ir žydiškumas – toli gražu, ne tas pats. “Jeruzališka bendruomenė ne tas pats, kas žydiškumas; aplink ją yra ir vis labiau plečiasi diaspora. Išeities punktu buvo kompaktiška žydų bendruomenė Babilone. Iš čia ji išsiplėtė į Suzu, Midiją, o netrukus ir į vakarines provincijas... To vystymosi pradžia yra gilioje senovėje” (Ed. Meier, Gesch. d. Alt. III, 216).
Pavergtas Izraelis pats buvo kaip dirbtinė žydijos diaspora su centru Babilone*; Palestinos gyventojų užsiėmimas ir gyvenimo būdas niekaip negalėjo pasitarnauti kriterijumi dėl diasporos susidarymo. Šiureris (о. III, 3) teisingai nurodė, kad niekaip negalima diasporos atsiradimo paaiškinti vien tik priverstiniais perkraustymais; tuo atveju būtų nesuprantama, kodėl senovės pasaulio didžiuosiuose pramonės-prekybos miestuose susidaro žydų dauguma. Didelė dalis žydų naujakurių (žinoma, ne iš povergovinės Palestinos, o iš Babilono – seniausio stambaus žydijos centro) buvo savanoriški persikėlėliai; daugiausiai tai buvo prekeiviai ir amatininkai.
Gali būti, kad ta stambaus masto kolonizacija prasidėjo dar iki Babilono vergovės, iš pačios Palestinos. “Tam pasitarnauti galėjo siaubingos sąlygos tėvynėje – būtent iš visų pusių atvira Palestina, dėl ko ji buvo karų arena tarp Sirijos (anksčiau Asirijos ir Babilonijos. – C.L.) ir Egipto”. (Šiureris, ten pat). Tokiu būdu, jau Babilonijos nelaisvės epochoje, o tikriausiai ir dar anksčiau, žydai buvo daugiausiai išsisklaidžiusia tauta; Palestina buvo tik religinis ir dalinai kultūrinis centras su silpna ekonomine padėtimi; Kaip teisingai nurodo M. Fridlenderis (3 psl.), diasporoje gyveno dauguma žydų.
Ir tie žydai Palestinos neskaito savo tėvyne; Palestina tik religinio kulto centras, o žydų tėvynė – visas jų apgyvendintas pasaulis. “Žydų tiek daug, kad jų negali sutalpinti viena kuri nors atskira šalis”, – sako Filonas (in Flacc. 7): “Štai kodėl jie gyvena didžiojoje dalyje, ir pirmiausia turtingiausiose Europos ir Azijos šalyse, ir taip yra kaip sausumoje, taip ir salose. Savo metropolija jie skaito Šventąjį Miestą, kuriame yra Aukščiausiojo Dievo šventykla; bet savo tėvyne jie skaito tas šalis, kurios jiems atiteko gyvenimui nuo tėvų, senelių ir dar tolesnių protėvių, ir dar tas šalis, kuriose jie patys gimė ir buvo auklėjami.
K ai tik žydai pasirodė už Palestinos ribų, kartu su jais atsirado ir antisemitizmas. “Antisemitizmas ir žydų persekiojimas atsirado tada, kai susikūrė diasporos”, – sako Momzenas (V, 519). “Visiškai natūralu, kad kartu su žydais į pasaulį atėjo ir natūralus palydovas – antisemitizmas”, – tą faktą komentuoja Ed. Meieris (G. d. A. III 216-217): “jis toks pat senas, kaip ir pati žydija”. Iš tikrųjų, kur tik mes girdime apie žydus, ten girdime ir apie antisemitizmą; E. Klamrothas (Die judischen Exulanten in Babylonien. Beitrage zum Wissenschaft vom Altertum. Leipzig. Herausg. Jahr 1912) antisemitizmo pėdsakų aptiko net Babilone žydų vergovės epochoje.
Pagal jo hipotezę (43 psl.), žydų persekiojimai čia prasidėjo išvarymo pabaigoje, Nabunaido epochoje. Iš to, kad pradedant šia epocha žydai daugiausia užsiiminėja žemdirbyste, ir jų pajamos priklauso nuo žemės duodamo derliaus (kaip pas Ezeką. 13, 19), o tuo metu didelė bendruomenės dalis jau gyvena Babilone (atitinkamai, užsiiminėja prekyba ir amatais), o jų pajamos yra grynieji pinigai, jis daro išvadą, kad Babilonijos vyriausybė toje epochoje žydus-žemdirbius apdėjo didžiuliais mokesčiais “sąmoningai turėdami tikslą žydus atpratinti nuo žemdirbystės” ( 43 psl.): nuo to laiko žydai iš žemdirbių virsta miestiečiais.
Iš tikrųjų, tokios vietos, kaip Isaijus 51,7 ir 51,13 ir Ezekielis 28,24, parodo, kad Babilonijos visuomenėje egzistavo stiprus antisemitizmas, jeigu tik tos vietos nėra vėlesnių laikotarpių interpretacijos. Visa tai gali pasitarnauti mūsų pažiūrų patvirtinimu, jeigu tik ta epocha, kaip pripažįsta Klamrothas (88 psl.) nebūtų viena iš pačių tamsiausių istorijos tarpsnių ir, jeigu Klamrotho išvados nebūtu didele dalimi jo drąsios fantazijos vaisius, kai jis tik dalinai vadovavosi istoriniais duomenimis.
Bet kuriuo atveju, kaip mes jau įsitikinome, kur mes sutinkame žydus, ten sutinkame ir antisemitizmą. Kokios gi žydų tautos ypatybės jį sukeldavo?
Nuo senovės laikų Palestinos geografinė padėtis tokia, kad ji organiškai nebuvo kokios nors kitos valstybės dalimi, tuo pat metu, ji beveik niekada trumpesnį ar ilgesnį laiką nebuvo politiškai savarankiška valstybe. Ji tarnavo mūšio lauku tarp kaimyninių didžiųjų valstybių ir pastoviai ėjo iš rankų į rankas ir buvo priklausoma tai nuo filistinų, tai nuo finikiečių, tai nuo asirų, tai nuo egiptiečių.
Ta išskirtinė savotiška padėtis ir leido žydams išvystyti stiprų nacionalinį jausmą, kuris nesusijęs ne tik su politine galybe, bet ir su politine nepriklausomybe – reiškinys išskirtinis ir senovės pasaulyje neturintis analogų. Štai kodėl išmesti iš Babilonijos žydai skirtingai, negu kitos tautos, išsaugojo savo nacionalinę savimonę ir savo nacionalinius papročius. Bet tas nacionalumo išsaugojimas žydams stipriai apsunkino kovą už išlikimą. Todėl tam, kad tokia “nacionalinė valstybė be teritorijos” galėtų egzistuoti, tam, kad žydai nebūtų sunaikinti ir sutrinti kovoje už išlikimą, jie turėjo išvystyti visą eilę savotiškų savybių.
Koks gi buvo kitų pavergtų tautų likimas, kuriems reikėjo gyventi valdomiems svetimšalių? Kovodamos dėl išlikimo, tokios tautos dažnai žūdavo iki paskutinio žmogaus, bet, jeigu jos pasiduodavo ir būdavo išvedamos į vergovę, tai save pripažindavo antrarūšiais žmonėmis, ant socialinių laiptų stovinčiais laipteliu žemiau, negu stovėjo vietiniai piliečiai. Simboline religine-teisine senovės kalba tai reiškė: tos tautos dievas pripažino, kad jis pralaimėjo tautos-nugalėtojos dievui ir įsiliejo į jo svitą kaip žemesnio rango dievas, nes pagal antikos papročius, dievas ne savo žemėje neturėjo jokios galios (Klamrothas. 60-61 psl.).
Esant tokiai padėčiai, savo nacionalinių bruožų išsaugojimas buvo išskirtiniu bruožu, priskiriančiu prie tautos kultūrinio palikimo. Svetimose šalyse atsidūrusios labiau kultūrinės grupės lengvino savo kovą už egzistavimą tuo, kad stengėsi perimti papročius ir apeigas iš tautos-nugalėtojos. Pirmiausiai tas procesas veikė aristokratiją, inteligentiją ir labiausiai aktyvius žmones kovoje už grupės išlikimą. Jeigu atskiros kitataučių grupės ir išlikdavo svetimose šalyse, tai jos susidėjo iš užguitų, pažemintų paprastų žmonių, inteligentija juos anksti palikdavo; iš pradžių jie susidurdavo su vietinių gyventojų nepasitikėjimu, bet netrukus gyvenimiški pasiekimai priversdavo pamiršti apie kilmę; sekančioje kartoje ta tauta visiškai asimiliuodavosi ir išnykdavo. Morališkai įžeidžiančio supratimo “renegystė” tokios tautos neturėjo: jų moraliniu-religiniu požiūriu, jeigu jau jų dievas atsidūrė dievo-nugalėtojo svitoje, tai jo tautai privalu gerbti tą dievą, t. y., pilnai priimti nugalėtojų papročius ir apeigas.
Charakterizuojant “šalies šeimininkų” požiūrį į šalyje gyvenančius užsieniečius ir tų užsieniečių psichologiją, ypač pamokantis Gerondo mimas “Viešųjų namų šeimininkas”, parašytas Aleksandrijoje III a. iki K.G., t. y., kaip tik egiptiečių diasporos suklestėjimo epochoje pačiame jos centre.
Mimo veikiantys asmenys – ne žydai, o įprastos psichologijos užsieniečiai, kalbant to meto terminologija – metekai. Čia parodyti abu ką tik susikūrę svetimų genčių – naujakurių tipai: Bataras, viešųjų namų šeimininkas, paprastas žmogus, užsienietis, pats pripažįstantis, kad jis antrarūšis žmogus, ir Faletas-Artimi, stambus negocianietis, kuris visaip slepia savo kilmę ir apsimetinėjantis grynakraujiu graiku. Bataras sako:
...Aš metekas, ir jis taip pat metekas:
Gyvename ne kaip norime, o taip, kaip galime.
Kaip leidžia mums...
(8-10 psl.).
Jis apmaudauja dėl Faleto užmojų:
Reikėtų jam žinoti, koks jis paukštis,
Koks jis niekas! Visą laiką jam drebėti reikia
Prieš kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų
Niekingas ir kvailys jis – pavyzdį iš manęs jis imtų!
(28-31 psl.)
Ir charakterizuoja jį:
Frigietis, iš Artimo, tapęs jis Faletu,
Kad atrodytų jis graiku.
(37-38 psl.).
Taip buvo ir su į babiloniečių nelaisvę pakliuvusia tauta: jie arba pripažino save antrarūšiais žmonėmis, arba apsimetė babiloniečiais, įsiliejo į jų kultūrą ir asimiliavosi (Klamrothas, 81). Žiūrint iš tokių tuo metu vyravusių pozicijų, žydai privalėjo manyti, kad Jehovą nugalėjo Mardukas ir perkraustymą į Babiloniją jie privalėjo laikyti įrodymu, kad nuo šiol jie turėjo garbinti babiloniečių dievus (Jer. 44, 16 psl.).
To neįvyko: kaip mes matėme, žydai dar tėvynėje išmoko savo nacionalionio-patriotinio jausmo nesusieti su politinės nepriklausomybės jausmu; jiems lengviau, negu kitiems, buvo žengti sekantį žingsnį ir konsoliduotis nacionaliniame-valstybiniame organizme be savos teritorijos.
Bet negalime nepripažinti iš esmės klaidingos išvados, kad žydų teisinė psichologija nesusijusi su žydų religija: atvirkščiai, vergovės epochoje atsiradęs supratimas, pagal kurį Jehova yra viso pasaulio Dievas, o Izraelis yra tik jo mylimas sūnus, tik to fakto projekcija į dangų išliko nacionaliniu-valstybiniu vientisumu, ir tai gyvena visame pasaulyje, o Palestina (nors tik svajonėse) – jų religinis centras.
Bet kokios patriotiškai nusiteikusios tautos savybė yra save laikyti ne žemesnei, o aukštesnei už aplinkines tautas. Todėl ir žydai be skrupulų urbi et orbi pareiškia, kad jie aukščiau už tas tautas, kurių tarpe jie gyvena, – ir pagal kilmę, ir pagal kultūrą. Įgaudami ekonominę ir politinę įtaką, užimdami aukštus postus valstybėse, jie asimiliavosi tik iki tam tikrų ribų, didžiavosi savo tautybe ir išsaugojo jos išskirtinius bruožus. Visiška asimiliacija negailestingai smerkiama kaip renegatiškumas; visuomeninės nuomonės baimė tokią asimiliaciją daro ypač reta.
Suprantama, su kokiais jausmais dėl tokių žydų savybių į juos turėjo žiūrėti “šalies šeimininkai”.
Į pažemintus užsieniečius, antrarūšius žmones jie žiūrėjo net atlaidžiai ir jų gailėdamiesi. Labiau apmaudu ir įžeidžiama buvo tada, kai tie niekšai iškildavo į žmones; bet įsiliejimas į vietinę kultūrą ir prisitaikymas prie vietinės išorės, netrukus leisdavo pamiršti apie tų žmonių kilmės dėmes. Kitas reikalas, kada tie išsišokėliai, tie “miesčionys tarp dvarininkijos” kiekviename žingsnyje pabrėžia – savo išvaizda, manieromis, laikysena, kalba – savo “chamišką” kilmę ir kada, tuo pat metu, tų žmonių užimama ekanominė ir visuomeninė padėtis neleidžia “jų pastatyti į vietą”. Natūralu, kad šalies šeimininkai negalėjo išlikti abejingi tokiam žydų “nachališkumui”. Tokių savybių rezultatu ir tapo pyktis ir neapykanta žydams.
Kaip aš jau sakiau anksčiau, jeigu tokioje situacijoje žydai būtų reagavę refleksiškai, iš karto būtų atsakę į kiekvieną įžeidimą, jie jau seniai būtų buvę sunaikinti, nes “šalies šeimininkai” juos pranoko ir skaitlingumu ir jėga. Nacionalinės savisaugos instinktas juos išmokė nereaguoti į tokius įžeidinėjimus, o į sunkesnius įžeidimus reaguoti ne refleksiškai o protu. Tokia reakcija, iš vienos pusės, buvo puikiai sutvarkyta žydiška propaganda, iš kitos pusės, tas užsispyrimas, su kuriuo žydai siekė faktinės įtakos šalyje. Bet, antikinės moralės požiūriu, toks reagavimas į įžeidinėjimus buvo skaitomas nepadoriu laisvam žmogui.
Tokiu būdu, tokių nacionalinių savybių rezultatu buvo pasišlykštėjimo ir paniekos jausmas žydams, juos niekina kaip “niekingus židus”. Iš savo pusės, žydai tuos atsiradusius bruožus, kurie nereikalauja nei pasmerkimo, net priekaištavimų, pasistengė ištobulinti. Keršto troškimas – nuodėmė, nes reikia mylėti visus Dievo sutvėrimus; savimeiliškumas, reagavimas į užgauliojimus – nusikalstamas pasipūtimas. Egipte sudarytuose prieduose prie Esteros knygos, pamokslininkas Mardochajus mato reikalą paaiškinti savo veiksmus (3, 56), kurie, iš pirmo žvilgsnio, atlikti iš savimeiliškumo ir pasipūtimo: ‘Ne iš pasipūtimo ir pasididžiavimo, ir ne dėl populiarumo aš atsisakiau pulti veidu žemyn prieš Amaną. Ne, aš noriai bučiuočiau jo pėdas, jeigu tai būtų buvę naudinga Izraeliui!” Krikščioniškas principas: “gavęs per dešinį skruostą, atsuk kairįjį” – ne kas kita, kaip iš žydijos specifinių nacionalinių gelmių iškilusi savybė, kurią žydai iškėlė iki dorybės rango.
Pagaliau, pastovi kova su persekiojimais ištobulino visą eilę savotiškų žydų prisitaikėliškų savybių kovoje už išlikimą. Pirmiausia, tai susitelkimas ir savitarpio pagalba gyvenimiškoje kovoje; antra, neišpasakytas užsispyrimas siekiant užsibrėžto tikslo reikalauja įdėti daug daugiau energijos, negu įprastomis sąlygomis, nes žydui be įprastų kliūčių dar reikia nugalėti specifinį priešiškumą žydams; ir, trečia, savotiškas požiūris į vietinius įstatymus ir valstybingumą. Toks požiūris tapo žydų “dvigubos pilietybės” rezultatu, būtinumu vykdyti dažnai prieštaringus moralinius reikalavimus pagal žydų ir vietinius įstatymus ir, kaip mes matėme anksčiau, tai gali būti charakterizuojama:
1) Vietinius įstatymus būtina griežtai vykdyti, bet tik tiek, kiek jie neprieštarauja liaudies sąmonėje gyvuojančiam žydų įstatymui ir tiek, kiek tų įstatymų vykdymas nekenkia žydų tautai. Tokiu būdu, įstatymų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai kenkia žydų tautai, vykdyti nereikia.
2) Griežtai būtina būti lojaliu valstybei, kuri svetinga žydams. Kovojant dviem valstybėms arba dviem partijoms vienoje valstybėje, reikia palaikyti tą, kuri palankesnė žydams.
Ir toms žydų nacionalinės moralės nuostatoms antikinių valstybių piliečiai negalėjo likti abejingi. Tos žydų savybės jiems kėlė nepasitikėjimą ir baimę; turintys gynybinį charakterį žydų susibūrimai “šeimininkų” akyse pavirsdavo į visam pasauliui paskelbusius karą nenugalimus kagalus.
Mums lieka tik iliustruoti tų senovės nuostatų teisingumą.
“Žydiškas nachališkumas” pirmiausiai pasireiškė tuo, kad žydai nepanoro palaikyti lojalaus (šalies šeimininkų nuomone) neteko Bataro ir nepripažino būtinybės “drebėti prieš kiekvieną pilietį, kad ir koks jis būtų niekingas ir kvailas”. Kaip mes matėme aukščiau, žydai nesigėdija užimti aukštas vietas valstybėje ir ten vaidinti įtakingą vaidmenį: kartais jiems pavyksta užimti administracinius postus, kitais atvejais jie pasiekia faktinės įtakos ekonominės galios dėka.
Istoriniai duomenys rodo, kad procentiniu santykiu žydų-aukštų valdininkų nebuvo daugiau, negu ne žydų-aukštų valdininkų, o buvo mažiau, negu bendras procentinis žydų ir ne žydų santykis: savaime aišku, kad, nors 2/5 Aleksandrijos gyventojų buvo žydai, tarp aukštų valdininkų žydų niekaip nebuvo 2/5. Bet, “šeimininkų” požiūrių, tas procentas buvo nepamatuotai aukštas: taip, Aleksandrijoje žydai buvo vienintelė “atėjūnų” kategorija, išsikovojusi daugiau (tikriausiai ir praradusi) pilietinių teisių; kiti atvykėliai, tame tarpe vietiniai egiptiečiai, iš viso negalėjo užimti administracinių vietų ir, jeigu pasiekdavo reikšmingesnę padėtį, tai visaip stengėsi nuslėpti savo barbarišką kilmę (MW 52).
Tokiu būdu, nors žydams ir nepavykdavo iškilti taip, kaip “šalies šeimininkams”, nepaisant to, tuometinės visuomenės požiūriu, jų elgesys buvo “žydišku nachališkumu”. Prie to reikia pridėti, kad pastangos iškilti iš eilinių piliečių tarpo, kurie buvo visa galva pasinėrę į kovą už išlikimą, ar tai būtu dėl sutelktos ekonominės įtakos, arba iškeliant savo atstovus į valstybinę tarnybą ir t.t., pas žydus tos pastangos buvo žymiai labiau pastebimos ir intensyvesnės, negu tarp šeimininkų.
To priežastis visiškai suprantama: žydui, be bendrapilietinių užtvarų, dar teko nugalėti ir visuomeninį antisemitizmą ir valstybinį persekiojimą, ir tik parodęs reikiamą užsispyrimą ir kantrybę, jis galėjo tikėtis sėkmės toje gyvenimiškoje kovoje. “Žydai turto valdyme dažnai matė būdą sušvelninti visuomenės neigiamą požiūrį” (L. Herzfeld, Handelgeschichte d. Juden des Alt Braunschweig, 1879): tuo metu, kaip eilinis elinas vienaip ar kitaip galėjo susitaikyti su savo padėtimi, vidutinio žydo padėtis visoje masėje dėl antisemitinės atmosferos ir persekiojimo buvo nepakeliama, ir tik ištrūkęs iš bendros masės jis galėjo tikėtis pačio kukliausio gyvenimiškos gerovės minimumo.
Padėtis esmingai pasikeisdavo tik tomis trumpomis minutėmis, kai valdžioje atsidurdavo partija, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių buvo atsisakiusi judofobiškos politikos. Tada žydams likdavo tiek laisvos energijos, kurią jie anksčiau naudodavo kovai su antižydiškomis kliūtimis, kad dažnai, iš inercijos toliau taip pat intensyviai kovodami, jie iškildavo aukščiau, negu patys norėdavo. Taip, kaip jau matėme, kai Egipte trumpam prie valdžios vairo atsidurdavo partija, kuri buvo atsisakiusi judofobiškos politikos, aukščiausi kariniai postai atsidurdavo žydų rankose.
Visi tie iškilę į visuomeninio gyvenimo paviršių žydai buvo stipriai asimiliuoti. Iš išvaizdos jie niekuo nesiskyrė nuo elinų: nešiojo graikiškus rūbus, kalbėjo graikiškai, graikams nenusileido išsilavinimo lygiu, mokėjo elgtis graikų visuomenėje, atsisakė daugelio žydiškų ritualinių apeigų, pavyzdžiui, dėl valgio ir t.t. Ir, nepaisant to, jie netapo graikais ir net nenorėjo paslapčia būti graikais. Jų asimiliacija turėjo atitinkamas ribas: jie buvo ir atvirai skelbė, kad jie ne elinai, o elinų kultūrą perėmę žydai.
Į tą žydų savybę dėmesį atkreipė visi žinomiausi tyrinėtojai. “Net tie žydai, kurie priėmė elinų išsilavinimą, sieloje visada išliko žydais”, – sako Vilkenas (785 psl.). “Tegul tos diasporos žydų gimtoji kalba buvo graikų; tegul jų požiūris į įstatymų vykdymą, fariziejų požiūriu, buvo nuodėmės ir laisvamanybės viršūnė; tegul jie nustojo vykdyti daug ką iš to, kas fariziejams atrodė svarbu ir būtina: sielos gilumoje jie vis viena išliko žydais ir jautėsi viena visuma su savo gentainiais Palestinoje” (Šiureris, .III, 3 leid, 92 psl.). “Nepaisant vidinio susiskaidymo, nepaisant to, kad reikšminga (didžiulė! – S.L.) žydų dalis buvo pasklidusi už Palestinos ribų... nepaisant to, kad tarp žydų prasiskverbė ardomieji elinų elementai, savo sielos gelmėse žydai išliko vieninga visuma...
Visais esminiais klausimais, ypač priespaudos ir persekiojimų akivaizdoje, vidiniai žydų prieštaravimai išnykdavo ir, kad ir kokia nereikšminga būtų rabinų valstybė (Palestinoje), ta religinė bendruomenė, kuri stovėjo prie valdžios vairo, pavirsdavo įspūdinga, o kai kuriomis aplinkybėmis net grėsminga jėga”. (Momzenas, Rom. Gesch. V, 497).
(Diasporos žydai skaitomi elinizuoti, o Palestinos žydai – partikuliariniai...) “Nereikėtų pervertinti skirtumų tarp palestiniečių elinistinių žydų: tai vieno ir to paties kamieno šakos; visas skirtumas tik tame, kad ant vienos iš tų šakų prikabinėta šiek tiek eliniškumo” (Bertoletas, 337 psl.). “Iš tikrųjų skirtumas tarp diasporos ir Palestinos nebuvo didelis” (P. Kruger, 53 psl.). “Tokiu būdu, negalima griežtai priešpastatyti Palestinos ir diasporos žydiškumo (Bousset, Die Relig. d. Judent., Berlin, 1903, 115).
Iš tikrųjų, mus pasiekusi atvira pasaulietinė žydiška literatūra (Artapanas, Ezekielis, Palestinos gyventojas Evpolis ir kiti) buvo persunkti elinų kultūros ir, tuo pačiu, buvo apimti gilaus nacionalinio jausmo. Šalia elinizmo, ta aiškiai išreikšto antinacionalizmo ir simpatizavimo pagonybei epocha sukūrė žmones, kurie, nepaisant gilaus graikų literatūros žinojimo ir žavėjimosi graikų mokslu, išsiskyrė nepajudinama ištikimybe savo tautai ir religijai; be visos eilės kitų faktorių, tai pirmiausiai matosi iš Evpolemo fragmentų” (Freudenthal, 128 psl.).
Pasakyto patvirtinimu gali pasitarnauti eseniečių elgesys. Eseniečiai – žydų sekta, kurie išsigelbėjimą matė ne nacionaliniame, o individualiame tobulėjime. Eseniečiai buvo “pasaulio tarnais”, jie buvo apimti meilės jausmo žmonėms, ir didžiausia nuodėme skaitė karą. Net vietiniai valdovai eseniečiams suteikė teisę netarnauti armijoje ir gyventi komunistiškai (Philo, quod omn prob. II, 459). Ir, nepaisant to, kai pavojus kilo pagrindiniam žydijos centrui, jie, nepaisant to, kad skeptiškai žiūrėjo į šventyklos šventumą ir aukas, nepaisant savo principalaus antimilitarizmo, eina savanoriais į kovojančių žydų gretas; būdami karininkais ir eiliniais, jie parodo, kad nepaiso savo asmeninių interesų, rodo pasiaukojimą ir drąsą.
Jų nacionalinis-patriotinis raugas buvo toks stiprus, kad buvo stipresnis už įsitikinimus, kurie buvo jų gyvenimo pagrindu. (Jos. Bell. iud. II, 8. 10. 20, 4 III 2, 1 ср. M. Friedlander, o. c. 68-69).
Žinoma, ir tarp žydų buvo nemažai asimiliavusių asmenų, kas suteikdavo stambių gyvenimiškų pranašumų, labai palengvindavo kovą už išlikimą. Išoriniu tokios asimiliacijos požymiu buvo viešas tos valstybės religijos priėmimas. Tiesa, graikų-romėnų inteligentija, kuri buvo išauklėta filosofinių idėjų pagrindu, pati skeptiškai žiūrėjo į liaudies tikėjimą; filosofinis ateizmas buvo net madingas.
Bet išoriškai priklausyti valstybinei religijai padoriam žmogui buvo būtina, lygiai taip pat, kaip šiais laikais kultūringam europiečiui būtina bent išoriškai priklausyti krikščionybei. Renegatus teikė išskirtinai aukštuomenė, kuri buvo labiausiai atitolusi nuo liaudies tradicijų (dėl renegatiškumo skundžiasi Filonas, de poenit. 2, Bertholet, 274, Bludau, 40), bet reikia pastebėti, kad net aukščiausioje inteligentijoje jie, priešingai negu kitų tautų “atėjūnai” sudarė tik nedidelę procentinę dalį.
To priežastis tame, kad žydų bendruomenėse nacionalinis-patriotinis jausmas buvo labai stiprus; tokia pilna asimiliacija būtinai buvo palydima galutiniu ryšių nutraukimu su giminėmis ir artimaisiais, ir buvo pasiekiama tik asmenims, kurie galėjo nesiskaityti su žydų kolonijos vieša nuomone. Žydai renegatų organiškai nekentė; todėl net pačiu sunkiausiu persekiojimo metu nedaug kas ryždavosi žengti tokį žingsnį. “III Makabėjų knygoje, kai karalius Ptolomėjus IV, grasindamas atimti visas teises, verčia žydus apsikrikštyti Dioniso misterijoje, tik nedaugelis pakluso ir tapo renegatais; daugelis nuėjo žydams įprastu keliu – nuo persekiotojų bandė atsipirkti kyšiais.
Karalius širsta dėl tos paniekos, kurią žydai išreiškia jų aplinkos lojaliems piliečiams, t. y., renegatams: “Tiems nedaugeliui iš jų, kurie išreiškė lojalumą mums, jie ir žodžiais ir veiksmais rodo panieką” (3, 23). III Makabėjų knyga parašyta pagal tą pačią literatūrinę schemą, kaip ir Esteros knyga: tik drąsos joje mažiau; svajonė susidoroti su antisemitais pakeista kuklia svajone susidoroti su renegatais: įsitikinęs žydų teisumu, karalius leidžia išžudyti renegatus (7, 10-15). Tiksliai taip pat lyrinėje žydų poezijoje, psalmėse, išreiškiama panieka renegatams (pav. Psal. 25, 3).
Leisdamas žydams išžudyti renegatus, karalius Ptolomėjus IV įvertina jų argumentus: tais, kurie dėl išskaičiavimo paniekino savo Dievo įstatymus, ir karalius negali pasitikėti kaip ištikimais piliečiais (7, 10-15). Tas argumentas gana tikslus: pasitraukimas nuo žydiškumo ir jų tradicijų, kuriose buvo išauklėti žydai, buvo toks gėdingas, kad žydiškumo atsisakydavo tik patys niekšiškiausi moraliniu požiūriu (Philo), ir todėl, kad jų santykiai su žydais būdavo sugandinti amžiams, tai, paprastai, jie karjera darydavo persekiodami žydus.
Garsiojo Filono giminaitis, Tiberijus Aleksandras, priėmė valstybinę religiją 67 m. iki K.G. ir buvo paskirtas vietininku Egipte. Kaip mes matėme aukščiau, jis Aleksandrijoje suorganizavo vieną iš baisiausių žydų pogromų (Jos. Bell. iud. II, 18. 1-8, cp. Bludau, 89 psl.). “Žydų pogromas Antiochijoje, kai buvo sugriauta Jeruzalės šventykla, kilo todėl, kad kažkoks žydų apaštalas oficialiai pranešė, lyg tai žydai – Antiochijos gyventojai, ruošiasi padegti miestą” (Jos. Bell. VII, 3, 3, cp. Mommsen, Rom. Gesch. V, 541).
Nors iškilusių žydų skaičius, atitinkamai, buvo mažesnis už jų bendro skaičiais santykį, nepaisant to, žydų iškėlimas į atsakingas pareigas antikinėje visuomenėje, kurie neslėpė esantys žydai, esant požiūriui, kaip į “antrarūšius žmones”, negalėjo neužkliūti “šalies šeimininkams”. Taip, garsusis Apionas, tarp “negarbingų ir niekšiškų bylų, kuriomis kaltinami Aleksandrijos žydai” (Jos. c. Ap. 4, 533 fr. 63 C R_1) nurodė tai, kad prie Ptolomejaus Filometoro ir Kleopatros, žydai Onijus ir Dosifejus buvo visos armijos vyriausiais vadais (ibid. 5_49). Įdomu, kad ir šiuolaikiniai mokslininkai noriai prisijungia prie Apiono nuomonės... “Tai natūrali elinų liaudies jausmų reakcija į svetimus elementus, kurie užėmė per daug vietos jų gyvenime”, – sako Bludau (78 psl.).
Dar daugiau, žydai, kurie iškilo antikos visuomenėje, tos visuomenės atžvilgiu neparodė pakankamo kuklumo ir takto. Maža to, kad jie atvirai skelbėsi esantys žydais, jie dar, reikšdami nacionalinį-patriotinį akiplėšiškumą, savo tautą skaitė aukštesne ir geresne už pačius šeimininkus kaip dėl kilmės, taip ir dėl moralinių ir dorovinių savybių. Iš I Makabėjų knygos (12, 6; 14, 20) mes stebėdamiesi sužinome, kad žydai oficialiuose diplomatiniuose dokumentuose save laikė ir spartiečiais, kurie buvo laikomi labiausiai gerbiama gentimi Graikijoje, ir save kildino iš tų pačių protėvių.
Suartėjimo su spartiečiais tendencija buvo todėl, kad buvo kai kurie (išoriniai) panašumai tarp spartiečių ir žydų įstatymų, konkrečiai, požiūriu į užsieniečius. Kokiu būdu tas giminingumas buvo nustatomas? Pagal įtikinamą Vilricho hipotezę (Juden u. Griechen vor der makk. Erhebung, Gottingen, 1895, 43-44) to suartėjimo mintį pateikė V amžiaus graikų istorikas, žydų interpoliatorius Gellanikas.
Gellanikas (fr. 2 Muller) tarp Spartos galiūnų paminėjo Udėją (Udaios). Interpoliatorius dėl sąskambio galėjo Spartoje įžvelgti spartiečių protėvius, o Udėjas (Udaios) buvo sutapatintas su Judėjumi (Judaios), žydų protėviu-eponimu. Žydams dar svarbiau buvo įrodyti, kad, bet kuriuo atvejų, jų kilmė aukštesnė už vietinių Egipto gyventojų kilmę. Tai padaryti jiems buvo labai lengva. Jie galėjo nurodyti dokumentą, jų nuomone, beveik amžininką – Bibliją, kur sakoma: 1) kad žydas Juozapas jau senovėje buvo faktiniu Egipto valdovu; 2) Kad Dievas aiškiai stojo žydų pusėn prieš egiptiečius ir visa eile bausmių (tarp kitko, užleido ant egiptiečių odos ligą) juos privertė leisti žydams išeiti iš Egipto, žodžiu – tie istoriniai faktai parodo, kad žydai – jeigu ir ne pati seniausia tauta, tai, bet kuriuo atveju, senesnė ir garbingesnė tauta už egiptiečių tautą.
Tiesa, Egipto padavimuose nerasta nieko, kas patvirtintų Biblijos tvirtinimus; bet čia pasakojama apie tai, kad Egiptą ilgą laiką valdė klajokliai iš Azijos – giksosai. Kaip žinoma, azijietiškais klajokliais buvo ir žydai, iš tų pačių egiptietiškų šaltinių taip pat matome, kad žydai niekada nebuvo Egipto šeimininkais.
Senovėje toks metodas susireikšminti nebuvo naujiena. Kiekvienas graikų miestelis – polis – kovodamas su savo kaimynais bandė senovės padavimais įrodyti, kad jie kilę iš kilmingos teisuolių giminės, kai, tuo tarpu, priešininkai kilę iš niekšų ir visuomenės padugnių. Be to, nei vienas senovės pasakojimas nebuvo atmetamas, kaip išsigalvojimas: senoviškumas buvo tiesos garantija. Keitėsi tik smulkmenos, faktų sugrupavimas ir jų aiškinimas, buvo atliekami palyginimai ir sutapatinimai, ir taip būdavo įrodoma viskas, ką tik reikėdavo įrodyti. Taip šiuo atveju elgėsi ir žydai, tuo pačiu jiems atsilygino jų priešai.
Jie nepaneigė žydų kilmės, o tik pataisė. “Dievas egiptiečiams pasiuntė odos ligą, taip privertė leisti žydams išeiti iš Egipto”. “Juos privertė leisti išeiti” aiškiai žydų versija: tikrovėje, dievai užleidę ant egiptiečių odos ligą, juos privertė išvaryti žydus iš Egipto. Už ką gi išvaryti? Tikriausiai, svarstė žydų priešininkai, modernizuodami senovę pagal jų laikų įvykių pavyzdį, už tai, kad žydų kultas įžeidinėjo egiptiečių dievus. Tokiame pavidale mes randame apie tuos įvykius rašiusio senovės istoriko Gekatėjo Abderskio pasakojimą apie žydų išėjimą iš Egipto.
Egipto žynys Manefonas, kaip labai užgautas žydų versijos, nuėjo dar toliau: “Dievai ant egiptiečių užleido odos ligą”... Ant kokių egiptiečių? Žinoma, ant tų, kurie buvo nuodėmingi, o ne ant teisuolių! Bet nuodėmes tai darė žydai... Gaunasi, kad odos liga susirgę egiptiečiai ir buvo žydai: tai visiškai sutampa su Manefono kaltinimais žydams dėl jų nevalyvumo. Ir taip, dievai ant piktadarių iš egiptiečių tarpo užleido odos ligą ir tokiu privertė juos išvaryti iš Egipto; tie iš Egipto išvaryti piktadariai vėliau pasivadino žydais.
Liko išsiaiškinti, kokiu būdu Egipte aukštą postą galėjo užimti žydas Juozapas. Manefonas tai paaiškino taip: piktadarių-egiptiečių vadu buvo egiptietis žynys Ozarsifas. Kai išvarytieji priėmė Jehovos kultą, jis iš savo vardo, kuris buvo duotas nuo egiptiečių dievo Ozirio, išmetė dalį raidžių, ir pakeitė Jehova: iš Ozarsifo gavosi Josifas (Juozapas). Todėl, kad Manefonas Juozapą vėliau supainiojo su Moze, tai pagal jį, Ozarsifo vardą nešiojo Mozė.
Tokiu būdu, žema žydų tautos kilmė tapo įrodytu faktu, ir nuo to laiko graikų-romėnų moksle ta versija tapo bendro naudojimo versija. Velhauzenas (Isr. u. jud. Gesch. 4, 12) manė, kad nuomonė apie žydus, kaip apie žemos kilmės tautą, atsirado dėl plataus prozelitizmo – žydai į savo tarpą priiminėjo pačios žemiausios moralės žmones. Bet mes jau matėme, kad žydiškas prozelitizmas buvo labai ribotas; Todėl Velhauzeno aiškinimai atmetami.
Tikrovėje, tie kaltinimai – ką tik išnagrinėtos polemikos rezultatas, kuri vyko su pykčio ženklu prieš žydus; kaip mes matėme (47 psl.), antisemitai savo tikslais atidžiai studijavo Bibliją; o pačioje Biblijoje (kaip nurodo Štegelinas, 14 psl.): 1) kalbama apie tai, kad kartu su žydais iš Egipto išėjo “daugybė įvairių žmonių” (epimiktos polos Exod. 12, 38), ir toliau, kelionės metu, kartu su Izraelio sūnumis minimi “pabėgę visuomenės padugnės” (Num. 11, 4) ir tai senovės antisemitams galėjo pasitarnauti papildomu įrodymu dėl žemos žydų kilmės. II a. po K.G. platoniškasis filosofas Celsas apibendrino visą šią polemiką; jo pasvarstymai gali pasitarnauti tam, kad žydų kaltinimai dėl jų žemos kilmės galėjo atsirasti būtent taip, kaip mes ir nurodėme. Jis neneigia Biblijos tikrumo, bet tik nurodo į tai, kad žydų padavimuose “daug tamsių ir dviprasmiškų žodžių, kurie apipinti paslaptimis ir migla, todėl žydai juos aiškina taip, kaip jiems patinka, kai kalba su “nemokšomis ir kvailiais”; Kaip bebūtų gaila, bet per tokį ilgą laiką niekas nesiėmė net paneigti tokių aiškinimų”.
Žydams iš tikrųjų sekasi įrodyti, kad jie kilę iš gilios senovės: jie iš tikrųjų “savo giminę skaičiuoja nuo gilios senovės... šarlatanų ir valkatų (užuomina apie žydų išėjimą)”! Jo galutinė išvada: žydai – pabėgę egiptiečių vergai.
Žydų bandymai įrodyti savo aukštą kilmę, iš anksto buvo pasmerkti nesėkmei, nes “azijiniai barbarai” niekaip negali prilygti elinų kilmingumui.
Todėl žydai dažniausiai ėjo kitu keliu; kaip mes matėme, jie naudojo demokratinį požiūrį ir įrodinėjo, kad kilmė iš viso neturi juokios reikšmės: svarbiausia – tai teisingumas ir išmintis. O išskirtinė nepralenkiama išmintis ir žydiškos Biblijos teisingumas, žydams buvo aksioma. Žydiškos savimonės pavyzdžiu buvo Sibilės II knyga – egiptiečių epochos žydiškas pseodoepigrafas.
Žydai – tai “teisingiausių žmonių gentis, kurie galvoja tik apie gerus ir labdaringus darbus”. Jie neužsiiminėja kasdieniniais dalykais (prie tos kategorijos 221-229 psl., kartu su būrimais iš paukščių plunksnų, priskiriamas ir antikinis mokslas – astronomija, fizika ir t.t.), “nes tie užsiėmimai tik vargina dvasią ir žmogui jokios naudos neatneša”... “Ne, jie galvoja apie teisingumą ir geradarystę; jie nuturi godumo, kuris mirtingiesiems atneša tūkstančius nelaimių, karų ir begalinį badą. Pas juos teisingos svarstyklės ir metrai miestuose ir kaimuose, jie nevagia ir neplėšia, neapgaudinėja vienas kitą, turtingas neskriaudžia vargšo ir t.t.” Tiksliai taip pat 119 psalmėje (99 psl.) žydas, paragavęs elinų mokslo, sušunka: “aš išmintingesnis už visus tuos, kurie mane mokė!”
Ir čia savimonė pasirodė esanti perdėta. Susipažinę su graikų mokslu, žydai turėjo įsitikinti, kad tie dorovingumo pagrindai, kurie pateikti Biblijoje, taip pat buvo graikų filosofijos pasiekimai. Bet iš žydijos kilusi antisemitiškai nusiteikusi aplinka reikalavo, kad, jeigu jie negali įrodyti savo kultūros pranašumo, privalo pripažinti ją žemesne arba likti elinais iki pabaigos, arba pasitraukti iš visuomeninio gyvenimo. Įrodyti savo kultūros pranašumą žydams buvo gyvybės arba mirties klausimas. Ir prie žydų išradingumo ir suktumo, tokie įrodymai netruko atsirasti.
Makabėjų sukilimo epochoje gyvenęs žydų istorikas Evpolemas, Klemento ir Evsevijaus žodžiais “sako, kad Mozė buvo pirmasis išminčius ir pirmasis žydams davė abėcėlę; iš žydų ją pasiskolino finikiečiai, o graikai – iš finikiečių. Jis pirmą kartą sudarė rašytinus įstatymus, kuriuos davė žydams” (fr. 1 Fr.). Dėl to, kad Mozė buvo visos žydų išminties pradininku, sutiko visi žydų publicistai: žinomam savo judofiliškumu Egipto karaliui Ptolomejui VI Filometorui artimas žydas-filosofas Aristobulas, kuris savo kūrinį pašventė tam karaliui, įrodinėjo, kad Pitagoras, Sokratas ir Platonas savo mokslus pasiskolino iš Mozės (Eus. pr. er. XIII, 12), net Homeras ir Geziodas savo žinias sėmėsi iš Mozės. Tas mokymas, kuris priskiriamas Heraklitui, buvo seniai atskleistas Mozės (Philo, quis rer. div. her. 43). Mozė gerokai anksčiau iki stoikų atskleidė stiocizmą (Philo, de migr. Abr. 23).
Žinoma, tų publicistų argumentai graikams buvo mažai įtikinami; apsukresni ir labiau šovinistiškai nusiteikę žurnalistai išleido “eilę žydiškų kūrinių, kurie buvo po pagonybės kauke”, tų kūrinių autoriais pristatė egiptiečiais arba graikais, kartais tai pateikdavo garsių senovės graikų rašytojų vardu, ir į jų lūpas įdėdavo tvirtinimus apie žydų religijos pranašumus arba pripažinimus, kad žydų mokslas pranašesnis.
Labai įdomus mus dalimis pasiekęs veikalas, kurį parašė nežinomas Egipto žydas ir veikalą įdėjo į Egipto žynio Artapano lūpas. “Abraomas – sako jis (fr. 1 Fr.), – atėjo į Egiptą su visa savo šeima ir Egipto karalių Faretotą išmokė astrologijos”. “Juozapas buvo visos Egipto žemės valdytojas. Iki jo nebuvo nustatytų žemės ribų, nes žemė nebuvo padalinta, stipresnieji išstumdavo silpnesniuosius. Juozapas pirmasis žemę padalino į sklypus, pastatė pasienio ženklus ir labai daug iki tol nedirbamų žemių pavertė dirbamomis, be to, dalį ariamos žemės išdalino žyniams” (fr. 2 Fr._2). “Mozė buvo pavadintas graikų Mūza”.
Šis Mozė ir buvo Orfėjaus mokytojas” (fr. 3 Fr._4; pagal graikų legendą, Mozė buvo ne mokytojas, o Orfėjaus mokinys). “Kai Mozė užaugo, jis egiptiečius išmokė daug naudingų dalykų: statyti laivus, gaminti akmenis klojančias mašinas, ginklus, drėkinimo įrenginius; jis išrado ir filosofiją” (fr. 3 Fr._4).
Toliau, Artapanas Mozei priskiria ir tai, kad jis išrado egiptiečių religiją ir toliau tęsia: “žyniai Mozę laikė lygiaverčiu dievams ir davė jam “Hermio” vardą už tai, kad jis jiems išaiškino (“hermeniją”) hierohlifus (fr. 3 Fr._6). Po to Mozė atlieka pergalingą žygį į Etiopiją. “Etiopai, nors ir buvo priešai, taip pamilo Mozę, kad iš jo perėmė apipjaustymus, bet ir ne tik jie, o ir visi egiptiečių žyniai” (fr. 3 Fr._10; antisemitų požiūriu, žydai, atvirkščiai, apipjaustymus perėmė iš egiptiečių žynių). “Mozė sudavė lazda per Nilą ir upė pasidarė tokia vandeninga, kad užliejo visą Egiptą. Nuo tada prasideda Nilo potvyniai” (fr. 3 Fr._28).
Toliau, visa eilė dorovinių pamokymų, pasisakymų ir pranašavimų žydų religijos dvasia buvo išleisti senovės graikų pranašės Sibilės vardu; eilė pamokančių eilėraščių buvo įdėta į Fokilido, Eschilo, Sofoklio, Euripidės, Filemono ir Menandru lūpas, buvo pateiktos plačios interpoliacijos dėl istorikų Feopompo, Gellaniko, Gekatėjaus ir kt. darbų.*
*Žr. Šiureris. 553-629 psl.
Ir tuos falsifikatus negalima priimti ir vertinti šiuolaikiškai. Ir pseudoepigrafika ir interpoliacijos buvo plačiai naudojamos senovės literatūroje, ir tam labai pasitarnavo, kad dar nebuvo išrastos spausdinimo staklės. Senovėje buvo įprastu dalyku išleisti knygą kokio nors garsaus svetimo autoriaus vardu, ypač gilios senovės rašytojo vardu. Ypač tai buvo madinga propaguojant naujus religinius mokymus. Taip, orfinės religijos mokymai buvo išleisti mitinio Orfėjaus vardu ir t.t. Tiksliai tokios pat interpoliacijos politiniais ir religiniais tikslais buvo įprastu dalyku senovės literatūroje, pradedant Homeru (kai kurios “Laivų Katalogo” dalys, kurios aiškiai politiniais tikslais buvo įdėtos vėliau, Lisistrato epochoje).
Tokiu būdu, žydai tik sekė tais literatūroje išplitusiais reiškiniais – jie buvo nei blogesni, nei geresni už kitus. Jų pasekėjai – krikščionių literatoriai nuėjo jų pėdomis. Josifo Flavijaus žodžiai apie Jėzų (Atn. XVIII, 33) aiškiai tendencinga krikščioniška interpoliacija. Tokiu būdu, reikia turėti aiškiai išankstinį nusistatymą, kad tuose falsifikatuose pamatytum kokią nors specifinę žydišką ypatybę, kaip, pavyzdžiui, elgiasi Bekas (Boeckh, Gr. Trag. Princ. p. 146), sakydamas: žydų mokslininkai suklastojo daug garsiausių graikų poetų eilėraščių, ir tai padarė greičiau piktybiškai, negu vedami gerų norų, nes tai atitinka žydų prigimtį (impia magis q. pia fraude, hebraerum nat. insita).
Jeigu atmesti moralizuojančius ir vertinančius pasvarstymus, tai Freidentalis (189-194 psl.), bendrai, teisus, sakydamas: “Bet kuris laikmetis ir to meto kūryba turi būti nagrinėjama pagal to laikmečio principus, svetimi metodai netinka... Pseudoepigrafika į žydišką elinizmą prasiskverbė iš Graikijos. Senovės žydų literatūra pseudoepigrafų nežino... Pas graikus, atvirkščiai, literatūros klastojimas toks pat senas, kaip ir jų proza. Pirmasis, kuris tai paleido į gyvenimą, buvo ne kas nors kitas, o kilmingasis Solonas (Piut. Sol. 10), kuris patriotiniais tikslais interpoliavo Homerą.
Po jo seka liūdnai pagarsėjęs Onomakritas, kuris, sekdamas senovės tradicijomis, ne tik nusikalto Homero atžvilgiu, bet parašė himnus, pranašystes ir orakulus, ir juos priskyrė Orfėjui ir Musėjui; jo apgavystė buvo atskleista ir Hiparchas jį išvarė. Bet tik po Onomakrito ta literatūra taip subujojo, kad Herodotas dažnai apsigaudavo, Aristofanui tai davė daug medžiagos jo pokštams, o Platonui – medžiagos skundams. Bet ar įmanoma sulyginti Herodoto ir Platono laikų pseudoepigrafiką su Aleksandrijos laikų pseudoepigrafika, kuri atsirado dėl noro pasididžiuoti, piktdžiugos ir politiniais tikslais.?..
Nėra nė vienos interpoliacijos, kurią būtų padaręs žydas-elinistas, nėra nė vienos pseudoepigrafijos, kuri neturėtų graikiško prototipo tarp poetų ir prozininkų interpoliacijų, tarp padirbtų laiškų, netikrų dekretų, orakulų ir pranašysčių, orfijinių ir sibilinių eilėraščių, istorinių ir filosofinių darbų. Pakanka įsivaizduoti nors begalinį skaičių įtakingų krikščioniškų pseudoepigrafų, apokrifinių evangelijų ir Apaštalinių Darbų, falsifikuotų atviravimų ir laiškų iki pat Izidorinių dekretalijų ir dar vėlesnių falsifikatų”.
Tik be reikalo žydiško nacionalizmo apakintas Freidentalis tvirtina, kad senovės žydų literatūra nežino nė vieno pseudoepigrafo: visa Penkiaknygė, nes jos sudarinėtojai ją priskiria Mozei, – grandiozinis pseodoepigrafas, tiksliau – trys arba daugiau pseudoepigrafų, sudarytų skirtingu laiku ir sąmoningai priskirtų vienam ir tam pačiam žmogui – Mozei. Tokiu būdu, žydai buvo nei blogesni, nei geresni už graikus: pseudoepigrafika buvo charakteringa visai senovės literatūrai.
Daug rimtesnis klausimas yra dėl tiesioginio falsifikavimo, dėl sąmoningų, niekuo nepagrįstų istorinių faktų iškraipymo. Čia jau negalima vadovautis istorine graikų literatūra, kurioje buvo įprasta žongliruoti atsitiktinėmis analogijomis, naiviomis etimologijomis, lengvabūdiškumu, nemokslinėmis išvadomis, apibendrinimais ir t.t., bet sąmoningi istorinių faktų iškraipymai vis dėl to nebuvo įprastu dalyku. Atvirkščiai, visi žydų pasaulietinės istoriografijos atstovai, išskyrus tik vieną Demetrijų, kaltinami tokiais iškraipymais, be to, tokius kaltinimus jiems pateikia ne tik mokslininkai, kurie į žydus žiūri nedraugiškai, bet ir tokie nacionalistiškai nusiteikę žydų mokslininkai, kaip Freidentalis; ir jis tų istorikų darbus charakterizuoja kaip “niekuo nepagrįstus išsigalvojimus”, kaip “atsakomąjį melą, kaip “drąsius prasimanymus ir išvadas”.
Dėl aukšto mokslinio įvertinimo, Freidentalio knygos, turint omeny, kad jis nacionalistiškai nusiteikęs žydas, iš jo mažiausiai buvo galima laukti per daug griežto žydų istoriografų įvertinimo, todėl jo nuomonė mūsų klausime labai svari. Štai kodėl prieš pereinant prie klausimo dėl žydiškos falsifikacijos, skaitytojus būtina supažindinti su Freidentalio pasaulėžiūra.
Kaip aš jau sakiau, Freidentalis yra nacionalistas, bet nacionalistas kurio trijų tūkstančių metų žydiška patirtis nieko neišmokė. Jis palaiko tautų-šeimininkų pusę, kurių išskirtinis bruožas yra sava teritoriją, sava, iš kitų išsiskirianti kultūra ir, pirmiausiai, sava kalba. “Kalba – ne tik mąstymo instrumentas, bet ir jo šaltinis. Kai tik to šaltinio vandenys išsenka ir pasidaro drumsti, nebegali klestėti ir vystytis gražus ir laisvas dvasingumas. (Nuosava) tautos kalba – viso dvasinio gyvenimo šaltinis” (195 psl.).
Todėl Freidentalis simpatizuoja tik senovės epochos žydijai; elinistinė žydija, kuri, iš esmės, neturėjo nei savo teritorijos, nei savo išskirtinės kultūros, nei savo kalbos – jo požiūriu, tik pasiklydusi banda: skirtumas tarp freidentališkos žydų istorijos filosofijos ir Biblinės filosofijos tik toks, kad Biblijos sudarinėtojams žydų nuodėmė yra nusisukimas nuo Jahvės, o jam nuodėmė yra nusisukimas nuo žydų kalbos.
Bet, iš kitos pusės, Freidentalis – tiesioginis Eupolemo, Artapano ir į juos panašių palikuonis: ir jis tvirtai įsitikinęs, kad žydai moraliniu atžvilgiu daug aukščiau už visas kitas tautas (bet kuriuo atveju, senovės tautas). Todėl Freidantalio knygos užduotis dvejopa: 1) parodyti, kad elinistinės žydijos rašytojai buvo žydijos atmatos, ir 2) parodyti, kad net tie žydijos atmatos moraliniu požiūriu buvo nė kiek ne blogesni už tą elinų visuomenę, kuri, įtraukusi juos į savo kultūrą, suteršė tyras žydų sielas elinų nešvarumais («Die Mehrzahl d. jud. Hellenisten verfiel in alle Fehler der entart. Griechlinge», 198 psl.).
Tam, kad įrodytų pirmą nuostatą, Freidentalis tvirtina, kad šiuolaikinė žydiška literatūra (žydų kalba) svetima net pseudoepigrafijai, tuo metu, kaip žydų-elinų literatūra perpildyta melu ir falsifikacijomis. Įrodinėdamas antrąją nuostatą, jis stengiasi parodyti, kad visi tie trūkumai, kurie būdingi žydams-elinams – bendri visai elinų literatūrai. Kaip mes matome, pirmosios nuostatos įrodymai neįtikinami; antrą savo nuostatą Freidentalis įrodė faktais, bet todėl, kad, nepaisant Freidentalio nuomonės, žydai-elinai vis dėl to nėra atmatos, o yra geriausi žydijos atstovai, tai ir tie faktai neduoda teisės daryti išvadų, kad žydų moralinės savybės aukštesnės už graikų.
Freidentalis žydišką istoriografiją kaltina melu ir faktų išsigalvojimu. Žinoma, todėl, kad didžioji dauguma senovės istorinių darbų prarasta, daugeliu atvejų sunku spręsti, kas buvo paimta iš nepatikimų arba blogai suprastų šaltinių, kas yra dėl nepakankamai panaudotų mokslinių metodų ir kas yra aiškiai melagingi išsigalvojimai. Ir, nepaisant to, pasak paties Freidentalio, dar ne visiškai prarastas ryšys su pirminiais šaltiniais.
Taip, jeigu pseudo-Artapanas tvirtina, kad Abraomas išrado astrologiją, tai jis (gal būt per anoniminį samariečių istoriką) grįžta prie Beroso: vienintelis Artapano išsigalvojimas – laisvas “teisuolio vyro” Beroso sutapatinimas su Abraomu, ir tai padaryta iš gana abejotinų chronologinių sumetimų – įprastas religinio sinkretizmo epochos reiškinys, kada tūkstančiai protų buvo užimti skirtingų religijų dievų ir didvyrių sutapatinimu (Freudenthal, 94).
Tiksliai taip pat Mozė buvo prilygintas Hermiui, kuris dar anksčiau buvo sutapatintas su egiptiečių Totu. Hermis – žodis, kurio sąskambis kaip “hermenevtas” (elinams charakteringa naivioji etimologija) ir reiškia “”aiškintojas” (Artapanas, fr. 3 Fr._6). Mozė taip pat pavadintas Dievo valios aiškintoju (Pradžia. 4, 12, 20, 19); atitinkamai, Hermis ir Mozė – vienas asmuo. Tokios pat etimologijos pagrindu Mozė buvo sutapatintas su Musėjumi.
Tokiu būdu, Artapanas jautėsi teisus, kai Mozei priskyrė visa tai, ką egiptiečių legendos priskiria Totui -Hermiui. Tiksliai taip pat ne žydiška istoriografija, o pats graikų mokslas nuo pat Herodoto laikų nenustojo tvirtinti, kad visa graikų kultūra, kaip alfabetas, pasiskolinta iš Rytų, o todėl, kad žydams buvo aksioma, kad iš visų Rytų tautų jie seniausia ir kultūringiausia tauta, tai, žinoma, jie iš čia ir darė išvadas, kad jie ir yra visų kultūrų pradininkais (Freidentalis, 117, 192), tokia išvada tuo labiau reikalinga, kad tik pripažinus elinų mokslą, kuris kilęs iš žydų mokslo, davė jiems teisę tuo užsiimti, nors tai ir prieštarauja žydų įstatymams (P. Kruger, 20-21 psl.).
Tokiu būdu, didelė dalis mus užgriuvusių pranešimų apie žydišką istoriografiją yra ne melas, o mokslinio darbo rezultatas, kuris atliktas graikų mokslo metodais: religinio-sinkretinio sutapatinimo metodu, naiviosios etimologijos metodu ir t.t. Be jokių abejonių, lygiai tokia pat padėtis su tomis vietomis, kurios šiuo metu prarastos: Jeigu patinka, galima išjuokti tokius mokslinius metodus, bet niekas neduoda teisės žydišką istoriografiją apkaltinti sąmoningu melu.
Ir taip, ir šiuo atveju žydai buvo nei geresni, nei blogesni už juos supančią aplinką. Vadovaudamiesi patriotiniais jausmais ir didžiuliu noru bet kokia kaina išaukštinti savo tautą, jie darė tą patį, ką darė miletiečiai aukštindami Miletą, makedoniečiai aukštindami Makedoniją, o vėliau ir romėnai aukštindami Romą (padavimai apie trojaniečio Enijo įkurtą Romą ir t.t.). Bet quod licet Jovi, non licet bovi; žydams, tai “vergovei gimusiai nacijai”, netiko, graikų ir romėnų požiūriu, daryti tai kas buvo leidžiama “šeimininkams”. Todėl aišku, kad visa žydiška literatūra turėjo sukelti ir sukėlė polemiką graikų-romėnų pasaulyje. Mūsų laikų žydas-elinistas Teodoras Reinakas (Textes d’auteurs grecs et romains, Paris, 1895, prеface, XII) sako: “Vietoje to, kad kukliai džiaugtis atsitiktiniais sutapimais tarp jų religijos ir graikų filosofijos, žydai pretenduoja į tai, kad visa jų eliniška išmintis kilusi iš Penkiaknygės; tokiu būdu, Platonas, Aristotelis ir Zenonas yra Mozės plagiatoriai. Žinoma, tokia pretenzija turėjo iš kantrybės išvesti elinų visuomenę, kuri nenori, kad juos mokytų maža barbarų grupelė, kuri ką tik pasirodė scenoje, apie kurią iki Aleksandro niekas ir niekada nebuvo girdėjęs...”
Senovės polemika, kuri bandė kojomis į viršų pastatyti žydų teorijas: ne elinų mokslo šaltinis yra Biblija, o atvirkščiai, visas žydų mokymas buvo pasiskolintas iš kitų tautų. “Jeigu žydai, – sako Celsis (pas Origeną, Cels V, 43), – didžiuojasi tuo, kad jie lyg tai turi aukščiausią išmintį... (tai jie neteisūs), nes jau seniai žinoma, kad net jų mokymas apie dangų (Celsis painioja dangaus kultą su viendievyste. – S.L.) pasiskolintas: nekalbant jau apie kitas tautas, tai, kaip tvirtina Herodotas (I,131), yra persų senovinis požiūris... Taip pat negalima jų laikyti šventesniais žmonėmis už kitus vien dėl tos priežasties, kad jie yra apipjaustomi: tame dalyke jų pirmtakai yra egiptiečiai ir kolchai.
Tas pats yra ir dėl susilaikymo nuo kiaulienos mėsos, jų pirmtakai – egiptiečiai, kurie prie to, dar nevalgo ožkienos, avienos, jautienos ir žuvies.
Žydų literatūroje jie parodomi išmintingiausia ir dorovingiausia tauta. Polemistai-antisemitai tvirtina atvirkščiai – žydai buki, nemokšos ir lengvatikiai. Apolonijus Molomas pirmą kartą iškėlė kaltinimą, kuriuo naudojamasi ir šiuolaikinėje antisemitinėje literatūroje: “Žydai – patys bukiausi iš visų barbarų, todėl jie – vienintelė tauta, kuri nepadarė nė vieno naudingo ir praktiško atradimo” (fr. 27, DR).
“Žydai iš savo tarpo neiškėlė nė vieno garsaus arba žymaus žmogaus nei praktinio mokslo srityje, nei teorinės išminties srityje”, – iš karto po jo tvirtina garsusis Apionas (Apionas, fr. 63 DR_6). “Žydai nesukūrė nieko išskirtinio”, – jiems antrina Celsis (fr. 88 R,_8). Tokiu būdu, lyg tai iš gyvenimo paimti pastebėjimai, kad žydai neiškėlė nė vieno savarankiško mokslininko ir kad visa jų kultūra pasiskolinta, kaip priverstas pripažinti Štegelinas (25 psl.), visa tai atsirado tik dėl poleminio akiplėšiškumo.
Kalbant apie žydišką bukumą, tik vienu atžvilgiu elininė polemika tiksliai nusakė žydiškos psichologijos ypatybę. Kaip mes jau matėme aukščiau, žydiška Sibilė su pasididžiavimu pareiškė, kad žydai neužsiima kasdieniniais darbais, kokiais, jos nuomone, yra visuomeniniai mokslai ir menas: visos žydų mintys buvo nukreiptos į mokslą apie geradarystę. Būtent šį siaurumą, šį pedantizmą ir nemokėjimą susieti gamtos harmonijos su grožiu mene, nepriklausomai nuo naudos tobulėjimo srityje, tą estetinį ribotumą ir širdingumo nebuvimą graikai vadino “šaltumu”, psychrotes.
Po “šaltumo” terminu graikai tikriausiai suprato ir nepasidavimą meilės kerams, todėl Meleagras Gadarskis, II a. iki K.G. elegiečių poetas savo jumoristiniame eilėraštyje mato būtinybę nurodyti, kad žydai prie viso savo ‘šaltumo”, šiuo klausimu yra nepriekaištingi. Kreipdamasis į savo buvusią mylimąją, kuri, pagal viską, perėjo į sebomenoi gretas, sako (fr. 24 R).
Mieloji Demo! Sakyk: kas tavo glėbyje kaitina
Gal tavo kūnas? Širdis plyšta krūtinėje!
Matyt, kad šeštadienį tave apėmė meilė... Nenustebsiu aš:
Ir tarp šaltų šeštadienių karaliauja aistringas Erotas!
Vėlesnis rašytojas Rutilijus Namacianas (De reditu suo), lygiai taip pat savo eilėraščiuose pažymėjęs žydų aklumą gamtos grožiui, juos vadina:
Kvailų teorijų šaltinis,
su šaltu šeštadieniu širdyje,
Širdis jų dar
šaltesnė už jų religiją.
Pagaliau, žydus nemokšiškumu ir patiklumu kaltino Mnasijus Patarskis (fr 19 R). Celsis (fr 88 R,_4; Orig. Cels. IV, 33), Horacijus (Sat. I, 597, credat Judaeus Apella) ir, jeigu tikėti Amianu Mercelinu, imperatorius filosofas Markas Aurelijus (Rer, gest. 22, 5, 5).
Bet senovėje rado dar vieną įrodymą dėl žydų pretenzijų neatitikimo, kuri mus ypač domina todėl, kad ji rusų istorijoje priskiriama kunigaikščiui Vladimirui Sviatoslavičiui: tikriausiai tai prasiskverbė ir į rusų tradicijas per Bizantiją iš Aleksandrijos. Apionas (fr. 63 С R) sako: “Įrodymas to, kad žydų įstatymai neišsiskiria teisingumu, nes, nei Dievas nesidžiaugia žydais, kad jie patys (nepasiekė valdžios) bet vergauja įvairioms tautoms ir, kad ant jų miesto užgriuvo visos įmanomos nelaimės”. Iš karto po jo, Celsis (fr. 88 R,_11) pastebi: “Nepanašu ir į tai, kad dievas būtų juos išskyręs ir mylėjęs labiau už kitas tautas, arba, kad jie turėtų išskirtines privilegijas gauti malones tiesiogiai iš dangaus, arba, kad jų šalis būtų ypatingai palaiminta. Kiekvienas mato, koks likimas jų šalies ir jų pačių”.
Aš jau kalbėjau apie žydų sugebėjimą staiga ir refleksiškai nereaguoti į įžeidimus. Senovės moralės požiūriu, toks elgesys buvo nevertas laisvo žmogaus; taip elgtis galėjo tik vergai. Iš čia ir kilo pavadinimas, kad žydai apsigimę vergai. Таip, Apionas (fr. 63, DR_5) sako, kad žydai pastoviai buvo vienos arba kitos tautos vergais, Ciceronas (de provinc. consul. V, 10) žydus vadina “tauta, kuri gimusi vergauti”, Tacitas (Hist., V, 8) juos vadina “pačiais niekingiausiais iš vergų”. Sujungus tuos požiūrius į žydus su padavimais apie išėjimą iš Egipto, gaunasi, kad žydai yra “iš Egipto pabėgę vergai” (Celsis, fr. 88 R_8; Orig. c. Cels. IV, 31). Knygoje “Judita”, kurioje aprašyti persiški įvykiai graikų-romėnų epochoje, abu tie kaltinimai sudėti į persų lūpas: du kartus (14, 13; 14, 17) žydai paniekinamai pavadinti “vergais”, o vieną kartą net “Tauta (vergų, pabėgusių) iš Egipto” (6, 5).
Tokiu būdu, visiškai natūralu, kad tokios žydų charakterio ypatybės graikams sukėlė didžiausią panieką. Таip, iš Josifo Flavijaus pranešimų mes sužinome, kad Aleksandras Janėjus į tarnybą nenorėjo imti sirų samdinių, nes jie buvo priešiški žydams. Toliau, kaip praneša Plutarchas (Anton. с.36), romėnai niekada neįžeidinėjo karaliaujančių asmenų ir jų viešai bausmei neatiduodavo: vienintele išimtimi buvo žydų karalius Antigonas, kuris gėdingai buvo pravestas pro minią, o vėliau nukirsdintas. Keliaudamas po Rytus, Augusto sūnus Gajus aplenkė Jeruzalę, ir Augustas pritarė tokiam jo elgesiui. (Mommsen, Rom. Gesch, V, 498).
Įdomus Vespasiano ir Tito elgesys po pergalės prieš Jeruzalę. Romoje buvo paprotys karo vadams suteikti titulą, susijusį su nugalėta tauta: pavyzdžiui, nugalėjęs dakiečius, gavo titulą Imperatorius Dacicus, nugalėjęs vokiečius – Imperatorius Germanicus ir t.t. Pergalė prieš žydus buvo viena iš sunkiausių, tikras karinis žygdarbis, taip liudija pats Titas užrašuose ant pastatytos triumfo arkos (CIL. VI, 944). Todėl jam teisėtai buvo pasiūlytas titulas Imperator Judaicus ir triumfas. Bet jie priėmė titulą Imperator, atšventė iškilmingą triumfą, bet nuo Judaicus titulo kategoriškai atsisakė (Dio Cass. fr. 109 R,_7). Kad ir kaip būtų garbinga džiaugtis pergale prieš didvyriškus ir pasiaukojančiai kovojusius žydus, bet nešioti titulą Judaicus – “židiškas” – buvo per daug akiplėšiška!*
Tokio požiūrio į žydus pėdsakus mes randame ir to meto žydų literatūroje. “Juditoje” (8, 23) mes skaitome: “Mes vergausime tarp pagonių ir būsime pajuokos ir įžeidinėjimų objektu savo šeimininkams. “Esteroje” (3, 6) Amanas, persų karaliaus dvariškis, bet pagal vieną makedoniečių versiją, (taip Egipte vadinosi valdantys graikai) Mardochajų nori nubausti už tai, kad tas jo reikiamai nepagerbė. “Bet jam (Amanui) pasirodė akiplėšiška pakelti ranką prieš Mardochajų, nes jam pranešė, kokiai tautai Mardochajus priklausė.
Todėl žydai – mėgstamas taikinys pajuokoms. Iš jų šaipomasi susitikus; jie – mėgstamas mimų personažas. Rabbi Abbagu iš Cezarėjos vergavo (įvadas_17, cituota iš Bludau, 54 psl.), jis pasakoja, kad pagonys šaipėsi iš žydų teatruose ir cirkuose. Jis pasakoja apie įvairius kvailus ir aštrius pasityčiojimus, kuriuos tik galima nuo mimo scenos išgirsti žydų atžvilgiu. Filonas pasakoja, kad į Aleksandriją atvykęs žydų karalius Agrippa buvo išjuoktas ir įžeidinėjamas. Sekančią diena buvo suvaidinta pantomima apie žydų karalių, kur abu mimo mėgstami personažai – “žydai” ir “karalius” – buvo sujungti į vieną žydų karaliaus personažą.*
Tų pasityčiojimų ir pasišaipymų atgarsius mes randame ir psalmėse. “Mus niekina mūsų kaimynai: pašaipomis ir keiksmažodžiais mus apiberia aplinkiniai” (79, 4). “Visi, kas mane sutinka, iš manęs šaiposi, paniekinamai sučiaupia lūpas ir atlošia galvą” (22,8). “Kitataučiai, kai tik apie mus išgirsta, paniekinamai atlošia galvas” (44, 15). “(Pamatę mane), jie šaukia: “Hy! Hy!” (70, 4; 40, 16). “Daugelis į mane žiūri kaip į pabaisą” (71, 7). Panieka žydams taip paplito, kad pats pavadinimas žydas įgavo neigiamą reikšmę, ir reiškia nešvarų, negražų.
Taip, Kleomedas, bardamas Epikūrą už jo netikusį stilių, sako: “(jo kalba) paimta iš pačios sinagogos gilumos ir aplink ją susibūrusių vergetų: joje yra kažkas plokščio ir šliaužiojančio žeme, panašu į roplį”(fr. 121 R). Marcianas vienoje iš savo epigramų (VII, 30) nori aprašyti Romos koketės Celijos nepastovumą. “Ji ne tik atsiduoda parfianiečiams, vokiečiams ir t.t. Ne! Ji nusirito iki to, kad glėbesčiuojasi su apipjaustytais židais!”
Psalmėje 44, 15 mes skaitome: “Mūsų vardą tu padarei keiksmažodžiu tarp pagonių”. Panašiai parašyta ir psalmėje 102, 9: “Mano priešai pastoviai mane įžeidinėja: jie net vienas kitą keikia mano vardu”. Bet ypač įdomus aleksandrietis martirologas R. Och. Х 1242.
Germaiskas pareiškia, kad Romos senatas pripildytas žydų. Kada Trajanas dėl to apmaudauja, Germaiskas sako: “Aha! Reiškia, nepatinka, kai vadina žydu!”
Dėl senovės žmonių įpročio, supratimas “nešvarus” moraline prasme, netrukus buvo perkeltas ir į išorinę žydų išvaizdą: išoriniai fiziniai trūkumai, ypač žaizdos odos paviršiuje, nepriklausomai nuo jų kilmės, dažnai tarnavo nusakyti sielos menkumui. Archilocho pasakėčioje Laputė sako Beždžionei, kuri užsidirbo randą pakliuvusi į spąstus: “Ar tau, Beždžione, su tokiu užpakaliu (būti mūsų karaliumi)!” Ezopo pasakėčioje “Laputė ir Krokodilas” (37 Halm) Krokodilo žema kilmė įrodoma tuo, kad jo oda randuota.*
Lygai kaip ir Mozė, kurį antisemitai laiko sugedimo pavyzdžiu, (Ар. II, 14, Cels. Orig. Cels. I, 23), parodytas kenčiantis nuo odos ligos, tada, kaip žydų istorikas Pseudoartapanas odos liga pažeistu parodė žydų persekiotoją faraoną Chenefrejų (fr. 3 Fr._20).** Jeigu Tacitas (Hist. V, 5) sako, kad “žydų papročiai – absurdiški ir purvini”, arba, jeigu Rutilijus Namacianas (de red. suo I, 384, 387) žydus vadina “gyvuliais” (animal) ir “nepageidaujama gentimi”, tai jie dar laikosi tų prasmių ribose; kiti autoriai, ir tas pats Tacitas, kitose vietose paniekinančiai kalba apie žydų išvaizdą. Atitinkamas išvadas galima suskirstyti į dvi grupes: 1) židai – dvokiantys ir 2) židai – susnos. Apie nuo žydų sklindantį negerą kvapą mes pirmą kartą sužinome iš Marciano epigramos (IV, 4), kuri buvo pašvęsta jo draugui Bassui, kuriam iš burnos dvokė:
Tai, kuo dažnai džiūstanti pelkė dvokia...
tai, kas iš tuščio skrandžio po gero baliaus kyla...
Man geriau uostyti, negu tavo, Basse, kvėpavimo.
(Laisvas Feto vertimas.)
Kitą panašų liudijimą mes randame pas Amianą Marveliną (Rer. gest. XXII, 5, 4-5). Jis pasakoja: “Kai imperatorius Markas Aurelijus lankėsi Palestinoje, jis dažnai sutikdavo dvokiančius ir skubančius žydus, taip kad, pagaliau, jis nusivylęs sušuko: “O markomanai, o kvadai, o sarmatai, pagaliau radau dar mažiau kultūringesnę tautą, negu jūs!”
Ištisa masė liudijimų apie žydų nevalyvumą. Tiesa, tas vertimas nėra tikslus: šaltiniuose dažniau kalbama apie kitas odos ligas. Bet todėl, kad mano darbas nepretenduoja į medicininį tikslumą, tegul man bus leista ši nedidelė “modernizacija”.
Tokių kaltinimų šaltiniu pasitarnavo pati Biblija, kurią, kaip mes matėme, pastoviai studijavo Aleksandrijos antisemitai; iš čia jie ir rado medžiagos savo versijai apie žydų išėjimą iš Egipto. “Išėjime” (Exod 9,9) mes iš tikrųjų skaitome: “Ir bus visoje Egipto žemėje ant žmonių ir gyvulių odos uždegimai, pereinantys į žaizdas... Ir atsirado uždegimai ir votys ant žmonių ir gyvulių”. Mes jau matėme, kaip Aleksandrijos interpretatoriai padarė išvadas, kad ta odos liga apniko pačius žydus, kad žydai niekas kitas, kaip vėlesnis iš tėvynės išvarytų niekadėjų egiptiečių pavadinimas.
Dėl to pasišlykštėjimo jausmo žydams, ta istorinė pastaba tapo labai populiari tarp Aleksandrijos mokslininkų-antisemitų. Pasakojime apie žydų išėjimą iš Egipto, po Manefono, apie tą žydų požymį užsimena ir Posidonijus Apameiskietis (fr. 25 В_1), Aleksandrijos antisemitų plejada – Cheremonas (fr. 58 R_1), Lisimachas (fr. 59 R) ir Apionas (fr. 63 В_3), Tacitas (Hist. V, 3) ir Justinas (XXXVI, 1-3, fr. 138 R). Odos ligų pavadinimus skirtingi rašytojai vadina įvairiai: leprai, alphoi, molysmoi, epileucia, scabies, vitiligo, bet esmė išlieka ta pati. Dar daugiau, ta tariama žydų liga dedama kaip leitmotyvas visai žydų istorijai ir jų religijai: visos jų nesuprantamos savybės ir apeigos paaiškinamos jų nususimu”.
Pavyzdžiui. Kodėl žydai nevalgo kiaulienos? Todėl, kad jie labai nusiteikę prieš nususimą, o todėl, kad kiaulės dažnai kenčia odos ligomis, tai jie labai bijo užsikrėsti (Plutarch. Anton. с.36; Tacit. Hist. V, 4).
Kodėl šeštadienis (sabbaton) taip vadinasi. Tas pavadinimas kilęs nuo graikiško žodžio Sabbo arba sabbatosis, kas reiškia odos uždegimą (Arion, fr. 63 В_3).
Kodėl žydai vengia artimai bendrauti su svetimšaliais? Todėl, kad jie serga susna ir, jeigu ta jų liga persiduotų kaimynams, tai jų dar labiau nekęstų. Tas atsargumas, kuris iš pradžių buvo dėl atsargumo, ilgainiui virto moraline-religine dogma. (Just. XXXVI, 1-3 fr. 138 R).
Kodėl (aleksandriečiai) žydai Mozę vadina “alfa” *? Todėl, kad jo kūnas buvo nususęs (alphoi). Tokį paaiškinimą pateikė Apiono amžininkas – Nikarchas (fr. 61 R), aleksandrietis Ptolomėjus Chennas, kuris gyveno Trajano ir Adrijano epochoje (fr. 74 bis R) ir rašęs IV a. po K.G. Heladijus (fr. 117 bis R).
Ar teisingi pažiūrų kilmės paaiškinimai dėl žydų nevalyvumo – moralinio ir fizinio, kuriuos mes pateikėme? Ar ne teisingiau būtų manyti, kad tokios pažiūros buvo tiesioginių žydų stebėjimų rezultatas?*
Pradėkime nuo fizinio nevalyvumo. Fizinis valyvumas neatskiriamai susijęs su kultūringumu: labiau kultūringos tautos, paprastai, yra valyvesnės. Natūralu, kad žydai buvo mažiau valyvi, negu graikai ir romėnai, bet negalima įsivaizduoti, kad jie buvo mažiau valyvi už kokius nors vokiečius, livoniečius, baktrianus ir t.t., kurių daug pasirodydavo kultūriniuose centruose ir už Egipto žemdirbius. Jeigu Markas Aurelijus, nemaloniai nustebintas žydų skubotumo, sušunka: “O markomanai, o kvadrai ir t.t. – pagaliau, aš radau tautą, kuri mažiau kultūringa už jus”, – tai aiškiai hiperbolinis įvaizdis.
Todėl, jeigu nevalyvumu kaltina būtent žydus ir tik žydus, tai a priori mažai tikėtina, kad tų kaltinimų pagrindas yra pastebėjimai iš gyvenimo. Konkrečiai, kas susiję su kaltinimu dėl nususimo, tai literatūroje šis kaltinimas atsiranda visada, kai kalba eina apie žydų išėjimą iš Egipto, todėl nėra jokių abejonių, kad šaltinis yra atitinkama vieta iš Biblijos, kuri antisemitų yra savotiškai aiškinama.
Vieninteliu patvirtinimu, kad kaltinimai fiziniu nevalymu paimti iš gyvenimo, galėjo pasitarnauti tai, kad abu kaltinimai žydams – ir tai, kad jie dvokia, ir tai, kad jie nususę – vėl atsiranda vėlesniais laikais. Abu kaltinimai europinę teritoriją lyg tai padalino į dvi dalis: kaltinimai “dvokimu” atsiranda viduramžių Vakaruose, o “nususimas” – rytuose, Rusijoje. Bet, dėl pirmojo kaltinimo, pavyko tiksliai nustatyti jo kilmę: viduramžiškas prietaras, lyg tai žydai nuo pat gimimo turi specifinį negerą kvapą, faetor iudaicus, buvo išplatintas dėl Amiano Marcelino išvadų, kuris tai padarė skaitydamas daug viduramžiškos literatūros.**
Iš kitos pusės, Bizantijos mokslo pasaulis buvo tampriai susijęs su aleksandriškuoju. Mes jau matėme, kad rusų padavimas apie Vladimiro Sviatoslavičiaus atsakymą žydams, buvo susijęs su aleksandrietiška antisemitine literatūra, kuri Rusiją pasiekė per Bizantiją. Todėl visiškai tikėtina, kad ir rusų kaltinimas žydams dėl nususimo kyla iš to paties šaltinio.
Tokiu būdu, jeigu kalba eina apie fizinį nevalyvumą, tai mūsų aiškinimas labiau panašus į tiesą, todėl, jeigu kalba eina apie dvasinį nevalyvumą, mūsų aiškinimas yra vienintelis galimas. Todėl, jeigu daryti prielaidą, kad ir tas kaltinimas paimtas iš gyvenimo, kad žydai buvo “apsigimę vergai”, tai teks galvoti, kad žydai, dėl jų sielų menkumo, sugebėjo kentėti dėl įžeidinėjimų, nes tai nebuvo susiję su fiziniu skausmu arba materialine žala, kad jie įžeidinėjimus kentė kaip savaime suprantamą dalyką. Žinoma, antikiniai antisemitai nusiteikę būtent taip aiškinti žydų sugebėjimą nereaguoti į įžeidinėjimus, tą patį darė ir vėlesnių laikų antisemitai. Tarp kitko, genialusis Šekspyras (“Venecijos Pirklyje”) sugebėjo pastebėti skirtumą tarp apsigimusio vergo sielos ir ilgai kentėjusio žydo sielos; prisiminkime bent Šeiloko atsakymą Antonijui:
Arba, gal būt, aš privalau žemai kepurę
Prieš jus nukelti, lyg skolininkas būčiau,
Beveik be kvapo, aš privalau nuolankiai pašnibždėti:
“Gerbiamas sinjore mano, ant manęs
Jūs praeitą trečiadienį apspjovėte,
Vieną dieną jūs spyrėte man į užpakalį,
Kitą – šunimi mane užsiundėte;
Ir štai dabar, už šias visas malones
Aš atnešiau jums tiek ir tiek”.
(Veinbergo vertimas)
Tai visiškai nepanašu į sielos menkumą, į įgimtą savimeilės nebuvimą, tai – ilgas kentėjimas (sufferance):
«For sufferance is the badge of all our tribe»
(Kentėjimas gi dalykas paveldėtas
Visos tautos žydijos”...)*
(Veinbergo vertimas)
Argi senovėje nebuvo įrodymų, kad žydai abejingai nekentėjo įžeidinėjimų? Tam pakanka pažvelgti į “Psalmių” knygą, kur žydas – pagrindinai makabėjiškos ir pomakabėjiškos epochos – kalbėjosi su Dievu apie savo giliausius dvasinius išgyvenimus. Mes aukščiau matėme, kad žydai savo kentėjimą iškėlė iki aukščiausio nacionalinio-patriotinio lygio; bet, likęs vienas, jis savo skausmą išliejo lyrinėje dainoje. Man jau teko iš psalmių imti medžiagą, iliustruojant pasišaipymus ir žydų įžeidinėjimus; mes jau matėme, kad žydas troško keršto; dabar pateiksiu keletą pavyzdžių, iš kurių matosi, kaip žydas tuos įžeidinėjimus priėmė:
“Amžinai man prieš akis stovi mano gainiojimas; mane apėmė gėda, kad privalau išklausyti iš manęs besityčiojančių ir mane įžeidinėjančių” (49,16 Psalmė).
“Prisimink, Viešpatie, apie savo tarnų gėdą: juk aš širdyje nešioju panieką visai žmonijai!” (89,51 Psallmė).
“Aš trokštu taikos, bet jie mane užsipuola dėl kiekvieno žodžio” (120, 7 psk.).
“Gėda drasko mano širdį, todėl aš neviltyje. Aš laukiau užuojautos, bet niekas manęs nepasigailėjo, aš laukiau guodėjų, bet tokių neatsirado. Aš buvau alkanas – ir jie mane maitino tulžimi, aš buvau ištroškęs – ir jie mane girdė actu” (69, 21-23 Psalmė).*
Toliau atkreipsiu jūsų dėmesį štai į ką. Žmogus su vergo siela, žemas, be savigarbos, žinoma, privalo būti ir bailiu. Atrodo, kad tų pėdsakų mes turime rasti antisemitinėje litaratūroje. Tuo tarpu, tokius kaltinimus mes aptinkame tik pas Apolonijų Moloną, ir tai, jis tuo kaltinimus žydams meta tokia forma, kad visi žydų kariniai žygdarbiai atlikti ne drąsa, o beprotišku ir akiplėšišku atkaklumu (tolma kai aponoia; fr. 27 DR), kuris pats save žudo.
Visi kiti rašytojai, net tie, kurie nusiteikę aiškiai antisemitiškai, pažymi žydų drąsą. Taip, Strabonas, kuris vos ne pirmas istorijoje pajuto “žydų įsiviešpatavimo” pavojų, nepaisant to, pažymi žydų didvyriškumą. Jis pasakoja, kaip net kankinimais nepavyko žydų priversti pripažinti Erodą karaliumi (fr. 53 R). Dionas Kasijus, taip pat antisemitas, pabrėžia žydų drąsą Pompėjoje (49, 22, 3-6), Titoje (66, 6) ir Adrianoje (fr. 113 R_3). “Daug siaubingų dalykų”, – sako jis, – iškrėtė žydai romėnams: nes pyktis jų baisus“. Adrianoje karo vadas Julijus Severas neišdrįso užpulti žydų ir su jais susikauti atvirame mūšyje, nes matė jų skaitlingumą ir neišpasakytą drąsą“.
Įvairiai ir Tacitas, vienas iš ryškiausių senovės antisemitų, sako (Hist. II, 4): “(Jeruzalės paėmimas) – reikalas rimtas ir sunkus, ne tiek dėl jų turimų priemonių, kiek dėl jų užsispyrėliško fanatizmo”. Pats Titas, Jeruzalės šventyklos sugriovėjas, savo užrašuose (С. I. L. VI, 944) didžiuojasi tuo kariniu žygdarbiu: “Aš nugalėjau žydų tautą ir sugrioviau Jeruzalę, iki šiol visi karo vadai, karaliai ir tautos arba be rezultatų juos apsupdavo, arba iš viso nesiryždavo jų pulti”. Žinoma, tai perdėta (žr. Mommsen, Rom, Gesch. V, 538, пр. 1), bet tai patvirtina, kad Titas Jeruzalės paėmimą laikė pirmaklasiu kariniu žygdarbiu.
Toliau, iš elefantiečių papirusų ir Josifo Flavijaus nurodymų (Ant. XIV, 8. 2. Bell. iud. I, 94) mes žinome, kad Egipte žydai ne kartą buvo naudojami tarnybai garnizonuose ir tvirtovėse, tikriausiai, jie turėjo gerų karių reputaciją. Iš Рар Ох IV, 705, 31, mes sužinome, kad Oksirincho gyventojai pergalę prieš žydų sukilimą skaitė tokiu žygdarbiu, kad kiekvienais metais švęsdavo tą pergalės dieną. Mes sužinome, kad Mažajame Apolinopolyje, prispaustiems romėnams į pagalbą atėję egiptiečių ir graikų savanorių liaudies gynėjų būriai, buvo sumušti sukilusių žydų (Wilcken, Zum alex. Antisemitismus, 792 sg. 794, 799).
Štai kodėl, jeigu J. Belochas (Griech, Gesch. III, 1, 352) sako, kad “žinoma, žydu karių, kaip karinio vieneto, vertė buvo nereikšminga”, tai jis vadovaujasi išankstiniu požiūriu, o ne senovės faktais. Iš tikrųjų, lyginant visus pateiktus faktus, nedaug dėmesio verti Belocho cituojami Polibijaus nurodymai (V, 36, 5), tuo labiau, kad Polibijus čia kalba tik apie peloponiečių ir kritų karių pranašumą prieš sirų ir karijiečių karius.
Ir taip, ne nusižeminimas ir bailumas buvo žydų ilgo kentėjimo priežastimi; ilgas kentėjimas nereiškė žydų tautos išnykimo, ji mokėjo apsiginti naudodama retą didvyriškumą.
Anksčiau aš jau minėjau, kame yra tos žydų savybės, kurios sukūrė “pasaulinio žydų kagalo” įvaizdį. Čia aš noriu faktais įrodyti anksčiau išsakytų minčių teisingumą. Pradėsiu nuo požiūrio į bendravalstybinį įstatymą. Pirmiausiai, reikia atsiriboti nuo įvairių vertinančių kriterijų. Tam skaitytojas tegul įsivaizduoja save europiečiu-krikščionimi, kuris papuolė, pavyzdžiui, į kokią nors mažą Okeanijos valstybę. Prie geriausių norių būti lojaliu, net simpatizuojant tai valstybei, jie negalės prisiversti vykdyti įstatymus ir papročius, kurie gali būti ir patys dorovingiausi ir nekalčiausi, bet laukiniai europinių įpročių požiūriu.
Lygiai taip pat niekas negali reikalauti, kad jis vykdytų įstatymus, kurie nukreipti prieš baltuosius. Tarp elinų apsigyvenę žydai atsisakyti savo įpročių ir apeigų nesiruošė, todėl atsidūrė būtent tokioje padėtyje. Reikia turėti omeny, kad diasporos žydai nenorėjo būti “Mozės įstatymo elinais”, atvirkščiai, jie buvo ir liko žydais, kurie apsigyveno elinų teritorijoje. Tai, kad žydams jų įstatymų vykdymas buvo moralinės pareigos vykdymas, o valstybinio įstatymo vykdymas buvo reikalingas tik tiek, kiek to reikalavo gyvenimo sąlygos, aišku kiekvienam, kuris daugiau ar mažiau susipažinęs su bibline literatūra, todėl to pavyzdžiais nėra reikalo įrodinėti.
Klausimas tik tame, kaip žydai elgėsi kiekviename žingsnyje pasitaikančiais atvejais, kai jų nacionalinis įstatymas prieštaraudavo bendravalstybiniams įstatymams, arba, kai vienas ar kitas įstatymas buvo nukreiptas tiesiogiai prieš žydus. Kentėjimas dėl nacionalinių ypatybių – žydų istorijoje dažnas reiškinys; bet ar gali būti, kad visais tais atvejais žydai atvirai nevykdytų įstatymų, t. y., kad tokiai kančiai žydai save pastoviai pasmerktų? Tai a priori neįtikėtina, nes tokiomis sąlygomis būtų neįmanoma taikiai sugyventi ir pasiekti tokį ekonominį suklestėjimą, koks būdavo žydiškoje diasporoje.
Ir, iš tikrųjų, to nebuvo: istorikai mums sako, kad žydai dar senovėje rado išeitį iš tos, atrodė, neišsprendžiamos padėties, kuri juos gelbsti iki pat šių dienų. Ta išeitis – kyšis. Eilėje V a. iki K.G. dokumentų, kuriuos parašė Egipto Elafantinos kolonijos žydai, apie kyšius kalbama kaip apie natūralius dalykus; žr. Volkovo knygą “Istorinis romanas”, kuri parašyta žydų diasporoje, ir, taip vadinamą “III Makabėjų knygą”, kurioje taip pat kalbama apie “žydiškus kyšius”, kaip apie normalius buitinius reiškinius (2, 32). Čia pasakojama, kad karalius Ptolomejus surašė visus žydus, kurie nenorėjo pripažinti Dioniso kulto, įsakė atimti iš jų visas privilegijas ir įtraukti į paprastų žmonių sąrašus, kurie Egipte neturėjo jokių pilietinių teisių.
Bet apsikrikštyti sutiko tik nedidelė dalis žydų – “tie, kurie dėl pilietinių teisių buvo pasiruošę paminti savo garbę... Bet daugelis parodė sielos tvirtumą ir išliko garbingi. Kad galėtų gyventi be baimės, jie davė (būtinus) kyšius, ir tokiu būdu bandė išsigelbėti, kad nebūtų įtraukti į minėtus sąrašus”... Kai po to išleidžiamas naujas įstatymas dėl sąraše įrašytų žydų persekiojimo, raštininkai aiškina, kad žydų yra per daug, kad juos visus surašyti. Žinoma, antikinis skaitytojas turėjo įtarti, kad toks surašinėtojų atsakymas buvo dėl gautų kyšių; autorius tokį skaitytoją bando įtikinti kitaip: karaliaus grasinimai buvo per daug rimti, kad raštininkai taip tvirtintų tik dėl iš žydų gautų dovanų... (4, 19). Pagaliau, kai gerbiamam rabbi Jochananui pranešė, kad Babiloniją užkariavo magai jis apalpo nuo minies, koks dabar likimas laukia žydų; bet, kai jis sužinojo, kad magai noriai ima kyšius, jis iš karto nusiramino (Talmudas, Iebamoth, 63 b – Žydų encikl... V, 25). Charakteringas anekdotas!
Įdomu, kad šiuolaikinio skaitytojo požiūriu, žydų nepaklusnumas galiojantiems valstybiniams įstatymams yra didžiausias kaltinimas jiems, senovės antisemitų ta žydų savybė jų nejaudino. Esmė tame, kad senovėje religija buvo valstybinė – kokios nors ribos tarp religijos ir moralės nebuvo, todėl, jų požiūriu, buvo natūralu, kad kitą religiją išpažįstantis žmogus turi gyventi pagal kitus įstatymus. Iš tikrųjų, išskyrus Kserkso ir Ptolomėjaus IV ediktus, išdėstytus prieduose prie Esteros knygos (2, 4) ir III Makabėjų knygos (3, 5) – kur išdėstyti charakteringi kaltinimai žydams – galiu prisiminti tik vieną vietą – 100–jį puslapį iš keturioliktosios Juvenalo satyros – kur žydai kaltinami valstybinių įstatymų pažeidinėjimu: “Jie pastoviai nepaiso romiečių įstatymų ir vykdo tik žydų teisę”...
Diasporoje žydų ypatybė buvo, iš vienos pusės, sugebėjimas greitai susiorientuoti naujose sąlygose ir prie jų prisitaikyti; iš kitos pusės, išskirtinis užsispyrimas siekiant geresnių gyvenimo sąlygų – Momzeno “Unnachgiebige Zahigkeit” (492 psl.). Aukščiau mes jau minėjome tas priežastis, kurios žydus vertė su didesne energija siekti geresnės ekonominės ir tarnybinės padėties, negu kitos tautos.
Būtent todėl, nepaisant tos rodomos energijos, žydams dėl valstybinio ir visuomeninio antisemitizmo tik atskirais atvejais pavykdavo pasiekti reikšmingos padėties valstybėje, “svajonė apie pareigas” žydų inteligentijai buvo mėgstama svajone, savotiška idee fixe. Beveik kiekvienas pomakabėjiškos epochos literatūrinis kūrinys turi herojų žydą, kuris užėmė aukštas pareigas “pagoniškoje” visuomenėje: Knygoje Estera“ – Mardochajus ir Estera, Daniilo knygoje – Daniila, graikiška Ezdros pseudoepigrafinė knyga – Zarobabelis legendoje, kuri vėliau tapo III Makabėjų knygos pagrindu, kaip mes sužinome iš Josifo Flavijaus (с.Ар. II, 5) tokia herojė buvo žydė – Ptalomėjaus Itakos sugulovė. Toje pačioje III Makabėjų knygoje autorius svajoja apie tai, kaip žydai “įsitvirtina valdžioje tarp priešų, tampa sektinais pavyzdžiais ir baimės objektais” (7, 21).
Ta antikinės diasporos žydų charakterio savybė tapo pagrindinių kaltinimų punktu, kuriuo naudojasi mūsų laikų tyrinėtojai, kurie bando sukurti naują “psichotipologinį” antisemitizmą. Taip, pav., Ed. Meieris (G. d. A. III, 216 psl.) sako:
“Žydai turėjo galimybę prisitaikyti prie bet kokios padėties ir iš to gauti pelną: Tai buvo teisėtas pranašumas, kurį Jehova suteikė savo tautai santykiuose su pagonimis. Žydai visose srityse pasirodė apsukresni, sugebantys pasiekti geresnių rezultatų gyvenime; ypač naudingais jie pasirodė tarnaudami dvarui. Jeigu jiems netrukdė išpažinti savo religijos ir gyventi savo gyvenimą, tai jie buvo tinkami bet kuriai tarnybai ir jais buvo galima pasitikėti, nes... jų interesai sutapdavo su vyriausybės interesais. Tokiu būdu, reikia manyti, kad visiškai natūralu, kad kartu su žydais pasaulyje atsirado ir antisemitizmas”*.
Po mano pastebėjimų, skaitytojas pats pamatys, kas toje tiradoje teisinga, o kas neteisinga; Atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad antikiniai antisemitai visiškai nekreipė dėmesio į žydų charakterio savybes – prisitaikėliškumą ir užsispyrimą kovoje už išlikimą – į kurias atkreipė dėmesį šiuolaikiniai mokslininkai. Kas darosi žydijos viduje ir kas padėjo žydams kovoje už išlikimą – jų nedomino – jiems buvo įdomus tik to proceso rezultatas. Jiems kėlė apmaudą ne žydų apsukrumas, o “žydų nachališkumas”, tai, ko žydai, pasiekę aukštą padėtį, ne tik neslėpė, o net didžiavosi savo žydiškumu. Antikinėje literatūroje apie žydų apsukrumą gyvenime nieko nerandame.
Užtat daug dėmesio antikinėje literatūroje buvo skiriama žydų vieningumui. Aš jau sakiau, kad mes rasime antisemitizmo raktą, jeigu senovės žydiją tyrinėsime ne kaip religinę sektą, o kaip nacionalinę valstybę be teritorijos. Tai, kad toks supratimas psichologiškai teisingas, matosi jau vien iš to, kad žydų bendruomenės, ir tik žydų bendruomenės vadinamos “tauta” (Laos) ir, atvirkščiai, niekada nevadinamos kaip kitos bendruomenės, “susivienijimais” (synodos).
Toliau, visoje žydiškoje literatūroje, iki pat Josifo Flavijaus (s.Ар. III, 17), religija suprantama kaip įstatymas, be to, ne tik kaip religinis, bet ir kaip įprastas, analogiškas valstybiniam įstatymui (P. Kruger, 20 psl.). Lygiai taip pat ir Filono “pasaulinė pamokslininkų valstybė (polis) su jo valstybine “Dievui malonia valstybine sandara” (politeia) yra tik filosofine mada perdaryta su meistriškai pašalintu nacionalinių charakteriu, žydiška pasaulinė valstybė be teritorijos: tai matosi iš to, kad nepaisant tos pasaulinės valstybės nacionalinio charakterio nebuvimo, joje apipjaustymas yra svarbiausias ir visiems privalomas įstatymas. *.
Kaip mes jau kalbėjome, žydai stengėsi pagal galimybes įsikurti taip, kad turėtų savitą visuomeninę sandarą ir gyventų pagal savus įstatymus; kur tai nepavyko juridiškai, ten buvo faktiškai, nes valstybinis prievartos aparatas nesugebėjo paveikti puikiai ištreniruotos žydų psichologijos. Viso pasaulio žydai jautėsi kai viena visuma: taip, pavyzdžiui, kai Agripa II norėjo Palestinos žydus sulaikyti nuo kovos prieš romėnus, jis savo kalboje primygtinai pabrėžė, kad Palestinos žydai privalo turėti omeny ne tik jiems patiems gręsiantį pavojų, bet ir pavojų tų žydų, kurie gyvena kitose valstybėse. **.
Kai buvo apsupta Jeruzalė, žydams į pagalbą atėjo daugybė vienminčių, ir ne tik iš romėnų valdomų žemių, bet ir iš kitų valstybių, kurios buvo už Eufrato (Dio Cass. fr. 109 R_4) ir t.t. Būtent dėl to, kad nebuvo išorinio spaudimo, žydų vienybė buvo daug tvirtesnė, negu piliečių individualizmo persunkta elinų valstybės vienybė***.
Be tų pareigų, kurias žydams reikėjo vykdyti kitų tautų atžvilgiu, jie turėjo visą eilę specialių pareigų, kurias reikėjo vykdyti savo gentainių atžvilgiu. Dorovinių pamokymų knygoje “Tovit” tas pamokslininkas pasakoja apie save: “Aš buvau geraširdis mano broliams ir mano tautai” (1,3). “Jeigu aš pamatydavau, kad kas nors iš mano gentainių mirė ir buvo išmestas už Ninevijos sienų, aš jį palaidodavau” (1, 17). Labdaringa veikla ir pagalba vargingiems žydams jų bendruomenės viduje buvo pastebėta ir elinų pasaulyje. Pinomiausi romėnų antisemitai – Ciceronas ir Tacitas – pirmasis atkreipia dėmesį (pro Flacco, 28 psl.) – į žydų vieningumą (guanta concordia), antrasis (Hist. V.l) – į žodžio laikymąsi tarp žydų bendruomenės gentainių (apud еos). Papiruse. Оch IX 1205 (291 m. po K.G.) žydų bendruomenė aukoja didžiulę sumą (14 talantų = 28 tūkstančius rublių auksu!) išpirkti žydei su vaiku, kurie buvo pagonių nelaisvėje.
Ta žydų valstybė be teritorijos, tas vieningumas ir stipri kooperacija, antikinio pasaulio visuomenėje kėlė didžiulį nepasitikėjimą. Pripažinimas, kad gali egzistuoti valstybė be teritorijos, labai komplikavo santykius su teritorijas turinčiomis valstybėmis – tai klausimas, kurio žmonija neišsprendė iki pat šių laikų. Net šiuolaikiniams tyrinėtojams ta elinų-romiečių diasporos žydų ypatybė yra taikinys priešiškiems puldinėjimams. “Žydų kolonijos dideliuose graikų miestuose tapo pavojinga jėga kitų tautų miestiečiams”, – sako Štegelinas (32 psl.). “Kova vyko ne dėl tikėjimo, o kova vyko dėl valdžios: žydų bažnytinė valstybė, kaip žydų diasporos centras, nesutarė su pasaulietinės valstybės besąlygiškumo (?) principais, – sako Momzenas (542 psl.). Tokių pastabų mes randame bet kurioje knygoje mūsų klausimu.
Žydai, kurie buvo pasmerkti pastoviai gyventi ir dirbti tarp kitataučių, žinoma, ir patys buvo suinteresuoti, kad tarp jų būtų taikūs ir draugiški santykiai; kaip mes matėme pirmoje dalyje, jie visada buvo pasiruošę nuolaidžiauti, kad tik rastų kompromisą tarp vienų ar kitų “patriotinių įsipareigojimų”. Bet visiškas neįprastumas ir jų padėties išskirtinumas, kaimynams kėlė didžiulį nepasitikėjimą: iš gynybinio charakterio susivienijimo, žydų bendruomenė antisemitų akyse virsdavo agresyvia grupuote: 1) kurios veikla kelia didelį pavojų kitatikiams ir 2) turinti tikslą užgrobti valdžią visame pasaulyje *.
* Dėl to, kad senovės žydų religinės-moralinės pažiūros buvo ne ontonominės, o filonominės, t. y., moralinių pareigų objektu buvo ne vienas žmogus, o visa tauta, tai žydiškoje teologijoje sielos nemirtingumo nereikėjo, net tauta, kaip tokia ir taip nemirtinga, nereikėjo ir pomirtinio gyvenimo danguje, nes teisinga karalystė gali kada nors įsigalėti ir žemėje. Todėl paskutinis žodis žydų religinėje-moralinėje propagandoje paliekama mesijui. Jeigu žydų diasporos gyvenime svajonė apie Mesijo atėjimą ir būsimą teisingą pasaulinę žydų karalystę ir vaidino tik kuklų vaidmenį (R. Kriugeris, 46 psl.), nepaisant to, kad nebuvo tiesioginių tos ateities įrodymų, būtina pabrėžti, kad žydų svajonė apie Mesiją buvo viena iš pagrindinių priežasčių dėl jų politinio nepatikimumo ir veržimosi į politinį viešpatavimą: Kaip mes matėme anksčiau, antisemitai savais tikslais labai kruopščiai studijavo Bibliją, kurios vėlesnės dalys pripildytos svajonėmis apie Mesijo atėjimą.
Senovės žmonių pažiūros, lyg tai žydiškumas nekenčia kitataučių (misoxenia, misanthropia), buvo nagrinėtos aukščiau, pirmoje dalyje*.
Ne mažiau įprastas senovės literatūros požiūris, pagal kurį pasaulinė žydija, nepaisant jos kuklumo, yra baisus “visagalis kagalas”, kuris stengiasi pavergti visą pasaulį ir faktiškai jį jau sugriebė į savo visur esančius kibius čiuptuvus. Pirmą kartą tokį požiūrį mes aptinkame I a. iki K.G. (fr. 5. R)**
“Žydai jau sugebėjo prasiskverbti į visas valstybes, ir sunku visame pasaulyje rasti tokią vietą, kurios ta gentis dar nebūtų užėmusi ir pajungusi savo valdžiai”. Ciseronas savo kalboje apie Flacco su siaubu sako: “Tu žinai, kokia stipri ta gauja (t. y., žydai), koks tarp jų solidarumas, kokia jų įtaka liaudies susirinkimuose. Todėl aš kalbėsiu pusbalsiu, kad mane girdėtų tik teisėjai”... Seneka (fr. 145 R) sakė: “pralaimėjusieji (t. y., žydai) diktuoja savo įstatymus nugalėtojams” – tarp kitko, jis tikriausiai turėjo omeny tik religinę sritį, o ne politinę ir ekonominę. Ir žydų literatūroje mes randame to žydams mesto kaltinimo pėdsakų. Knygoje “Judita” persai sako (10, 19): “Nereikia palikti gyvo nė vieno žydo; jie tokie, kad, jeigu jiems duoti valią, jie apgaus visą pasaulį”.
Šia prasme ypač įdomi Rutilijaus Namaciano poema «De reditu suo», kuri parašyta V a. po K.G. Čia sugrupuoti ir reziumuoti visi kaltinimai, kurie senovėje buvo išsakyti žydams, gamtos grožio nesupratimas, uždarumas ir partikuliarizmas, suktumas, jų religinių apeigų laukininkiškumas, šaltumas, demokratinė propaganda ir, pagaliau, kaip galutinis akordas – antikinį pasaulį pavergia visagalis kagalas.
Iš miesto išėję iš karto pamatėme gražią giraitę,
Tarp medžių pamatėme didelį prūdą.
Linksmų žuvų būreliai gilumoje žaidė:
Ryškiai saulėje žėrėdamos, guviai sau plaukiojo.
Bet gamtos grožį staiga nutraukė arendatorius,
Daug piktesnis svečiams, negu žmogėdra Antifatas.
Buvo jis žydas, niurgzlys ir piktas: niekada su žmogumi
Kartu už stalo nesės tas prakeiktas brudas!
Sąskaita jis pateikė mums už sutryptą žolę:
Kiekvieną vandens lašą įvertino stambia jis suma.
Atsakydami mes keikiame nekenčiamą žydų tautą,
Ką daro tas šlykštus ir begėdiškas jų paprotys,
Kvailų teorijų šaltinis, su šaltu šeštadieniu širdy –
Jų širdis juk šaltesnė už pačią religiją.
Kiekvieną septintą dieną jie begėdiškai nieko nedaro –
Vangus ir tingus Dievas jų jiems yra pavyzdys.
Visos jų išmonės – tik patikliems vergams patinka:
Protingas vaikas – ir tas jais nepatikėtų.
Geriau jau baisų ginklą valdydami Pompėjos ir Tito
Nebūtų nugalėję mums žemės judėjų!
Išrovę iš žemės jie užkratą, į baltą pasaulį paleido –
Ir nuo tada nugalėtojas stena vilkdamas vergo jungą.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ