Nuo to laiko, kai “Saulės Spinduliu” tapo prieš pusantrų metų išleista Niluso knyga apie “Siono Protokolus” – ir židai ir “židuojantys” iki pat šiol negali nurimti ir putotomis lūpomis bando įrodyti, kad “dieviškajai tautai” pražūtingas dokumentas yra išgalvotas. Europinės spaudos banginiuose išbandyti ir panaudoti visi specifiniai žydiškos kovos būdai prieš tiesą, kad tik įrodytų, kad “Protokolus” provokacijos tikslais sufabrikavo kažkokie antžmogiai rusų žandarai. Susijaudinusių židų nesulaikė net ir tai, kad rusų žandarus reikėjo pripažinti kažkokiais antžmogiais, turinčiais nepamatuojamai didelius ateities įvykių nuspėjimo sugebėjimus, kurie įvyko praėjus daugybei metų po to, kai buvo iškleistas pirmas Niluso knygos leidinys. Kaip ir priklauso žydams, šviesus ir tyras Sergejaus Aleksandrovičiaus Niluso vardas buvo šmeižiamas, išjuokiamas, kompromituojamas. Ko tik žydai nesiėmė, kad išvengtų įrodymų, kurie pateikti prieš juos toje jiems baisioje knygoje!
Pasirodė kažkoks prancūzas Diu-Šaila, kuris dar XX amžiaus pradžioje prisipažino nemokantis rusų kalbos, bet esantis Dono kazoku. Purptelėjo iš seniai jau pamirštos aukštuomenės skandalingos kronikos pasaulinė avantiūristė princesė Radvila. Amerikoje prabilo kažkoks niekam nežinomas “garsus rusų mokslininkas” Baronas Korfas...
Židams nepasisekė: užtarėjai pasitaikė nevykę ir svariai paneigti “Protokolų” autentiškumo iki pat šiol nepavyksta net “Žydų Tribūnai”, kuri specialiai užsiėmė šia problema ir aršiai ginasi nuo triuškinančių smūgių, kuriuos žydiškam melui ir žydiškoms insinuacijoms suduoda prancūzų antisemitinis žurnalas “La Vieille France”. “Žydų Tribūna” drąsiai imasi ginčytis dėl daugelio minčių, kurias išsako “Senoji Prancūzija”, ji bando paneigti daugelį straipsnių, kurie yra spausdinami šiame žurnale. Bet dėl vieno straipsnio-dokumento ji nesiryžta ginčytis: dėl to straipsnio – ji geriau nutyli...
Ir su to straipsnio rusišku vertimu privalau supažindinti savo skaitytojus.
F. Vinberg
“LA VIEILLE FRANCE” Nr.218.
31 1921 m. kovo 31 – balandžio 6 d.
Kaip mes ir žadėjome paskutiniame mūsų leidinio numeryje, mes šiandiena spausdiname naują, ir tikriausiai galutinę versiją apie “Protokolų” kilmę, kurią mums pateikė vienas to klausimo žinovas amerikietis.
Tas žydų vadas, kurį nurodo mūsų autorius – atstovauja stambiausią, piktą lemiančią jėgą; bet, deja, apie jį nieko nežino nei mūsų nelaimingas autorius, nei jo apgailėtini vadovai; apie jį nė vienu žodeliu neužsiminė nei mūsų niekinga spauda. Iš šešėlio, kuriame jis slepiasi, to vado vardą ištraukė “Senoji Prancūzija” mūsų žurnalo 20 numeryje.
Autorius: L. Fry.
Nuo to laiko, kai pasirodė įžymioji knyga, kuri žinoma pavadinimu “Siono Išminčių Protokolai”, ir kuri labai greitai paplito visose šalyse, buvo ne tik užuominos, bet buvo pateikti kategoriški tvirtinimai, lyg tai toje knygoje aprašomą šėtonišką planą sukūrė Teodoras Herclis. Jį, keletą metų vadovavusį sionistiniam judėjimui, vadino viso “Sionizmo” pradininku.
“Protokolų” pasirodymas sukėlė didelį triukšmą tarp žydiškumo vadų, kurie “Protokolus” vadino melagingu, sufabrikuotu dokumentu. Ypač garsiai šaukė Liusjenas Volfas ir rabinas Stefenas Uaizas. Jau tada buvo keista, kodėl tarp bendro klyksmo nebuvo nė vieno balso, kad būtų apgintas Herclis, kuris buvo kaltinamas “Protokolų” sudarymu. Ypač tenka stebėtis tuo, kad tylėjo tokie artimiausi Herclio draugai, kaip Maksas Nordau ir profesorius Ričardas Gotheilis.
Iš sekančio teksto skaitytojas įsitikins, kad, nors “Protokolai” iš tikrųjų yra žydiškos kilmės, bet jie niekaip negali būti priskirti Hercliui.
Kiekvienas, kas atidžiai studijavo “Protokolų” turinį, negali nepastebėti, kad jis prieš akis turi atitinkamą detalų, sistematišką ir smulkmeniškai sudarytą veiksmų planą. Be to, “Protokolų” išstudijavimas mus veda prie sekančių išvadų:
1. “Protokolai” yra išversti iš hebrajų kalbos. Tokią nuomonę patvirtina šią knygą tyrinėję ekspertai. Dar svaresnius įrodymus pateikia 1890 metais Odesoje gyvenę žmonės ir matę šį senovine žydų kalba parašytą dokumentą, rusų žydų – Odesos gyventojų rankose ir net patys tą dokumentą vartę.
2. “Protokolus” turėjo sudaryti žmogus, kuris buvo apsėstas fanatiškomis žydų nacionalizmo idėjomis, arba, tiksliau kalbant, judaizmu jo nacionalistiniu supratimu.
3. Autorius parodo išskirtinius sugebėjimus ir neeilinį protą: jo darbas turi būti pavadintas šėtoniškai genialiu.
4. Neapykanta “gojams”, t. y., visiems ne žydams, toje formoje, kokioje išdėstyta “Protokoluose”, rodo tai, kad autorius buvo nacionalistinės mokyklos šalininkas, kuri dar Mozės laikais propagavo neapykantą ir panieką ne žydams ir plėtojo teoriją apie žydų tautos išskirtinumą ir jos betarpišką viršenybę prieš kitas pasaulio tautas.
Jeigu tuos keturis išskirtinius bruožus bandyti pritaikyti Hercliui, tai iš karto jaučiamas falšas tvirtinimams, lyg tai jis yra Protokolų” autorius.
1. Herclis nemokėjo hebrajų kalbos, todėl – jis negalėjo “Protokolų” parašyti originalo kalba. Tas faktas, kad tas į Niluso rankas pakliuvęs dokumentas buvo parašytas prancūziškai ir kai kuriems Kongreso nariams perskaitytas 1897 metais, labai paprastai paaiškina, kad kai kurie sionistų vadeivos, tame tarpe Herclis ir Maksas Nordau, nežinojo hebrajų kalbos.
2. Herclis niekada nebuvo to žydiško nacionalizmo šalininku, kurį per amžius propagavo rabinai ir Izraelio išminčiai, tokie, kaip – Šammaj, Akiba, S. Ben-Jochaj, Abarbanel, Maimonides. Mendelson, Mozes Chess.
3. Nepaisant savo puikių protinių sugebėjimų, vis dėl to Herclis niekada nebuvo pasiekęs genialumo.
4. Didelę savo gyvenimo dalį jis buvo “asimiliuotu” vakarų žydu ir niekada nejautė negailestingos neapykantos ne žydams.
5. Sionistinio judėjimo vadu Herclis buvo paskelbtas ne anksčiau, kaip 1897 metais Kongrese, o tuo tarpu, pagal visus požymius, “Protokolų” autorius jautėsi pripažintu vadu jau tuo metu, kai rašė savo darbą.
Kad ir kaip stropiai tas žmogus bandytų savo gyvenimo praktikoje išlikti bevardžiu, kad ir kaip kukliai (arba atsargiai) šiandiena besislėptų už Herclio šešėlio, jį būtina ištraukti į sceną ir parodyti dienos šviesoje.
Asmeniniame gyvenime tas žmogus vadinosi Ašeras Gincbergas, o tarp savo Išrinktosios Tautos jis žinomas Achado Chamo vardu: tas senovės žydu žodis reiškia “vieningas tarp liaudies” (žr. “La Vieille France” №205).
Būtų klaida manyti, kad iš aukščiau pasakyto galima būtų daryti išvadą, kad Ašeras Gincbergas yra vienintelis “Siono Išminčių Protokolų” minčių ir posakių autorius. Tai ne jo nuopelnas. Štai ką apie tai sako vienas iš jo pasekėjų:
“Achadas Chamas yra visų laikų, visų praėjusių šimtmečių paveldėtojas. Jis atidžiai išstudijavo ilgą žydų filosofijos grandinę; jis perprato daugybę Judaizmo mokymų, kuriuos sukūrė jo pirmtakai, ir iš įvairių tos temos variantų jis išrinko viską, ką jis manė esant reikalui išsaugoti, ir iš to rinkinio sudarė savo mokymo pagrindus. Iš tokių įvairių šaltinių jis sudarė, jeigu galima taip pasakyti, savo bazę, jis ją išreiškė «Protokolų» formoje”.
Tolimesniame tekste mes privalome susipažinti su paties Achado Chamo asmenybe, po to išstudijuoti jo mokymo evoliuciją (arba protinį judėjimą), kas pas žydus žinoma Achad-chamizmo pavadinimu ir, pagaliau, padaryti bendras išvadas iš viso mūsų tyrinėjimo.
Jis gimė 1856 m. rugpjūčio 5 d. Skvire, Kijevo gubernijoje. Jo tėvai priklausė Chasidų žydų sektai ir jį auklėjo pagal tos sektos taisykles.
Iš “Žydų Enciklopedijos” ir kitų šaltinių mes sužinome, kad Gincbergas vietiniame chedere (žydų mokykloje) studijavo Talmudą. Būdamas aštuonerių metų, jis paslapčia nuo tėvų, kartu su dar keliais bendraamžiais, išmoko skaityti rusiškai ir vokiškai. 1868 metais Ginsbergų šeima persikėlė į Hopisgicą, kur tėvas gavo taksuotojo darbą: tame kaime visa šeima gyveno iki 1886 metų. Ašeras Gincbergas mokėsi toliau, be to, be Talmudo, jis mokėsi ir pagrindinių bendrų dalykų, o taip pat studijavo literatūrą. Jis tapo toks stiprus ir kompetentingas rabinų “moksluose”, kad aplinkiniai rabinai atvažiuodavo pas jį konsultuotis.
Būdamas septyniolikos metų, jis vedė garsaus Liubovicų rabino Menachemo Mendelio dukterį.
1878 metais jis pabuvojo Odesoje, kuri jam sukėlė didžiulius įspūdžius. Jis nutarė keletą metų pakeliauti ir pastudijuoti įvairius mokslus. Jis sustiprintai studijavo lotynų kalbą, matematiką, istoriją ir geografiją. 1882 – 1884 metų laikotarpyje jis aplankė Vieną, Berlyną, Breslavlį; Išstudijavo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų filosofus ir ypatingai nuoširdžiai studijavo didžiuosius žydų mąstytojus.
Vienoje jis susipažino su Pasaulinės Izraelio Sąjungos (Аliаnсe Israelite Universelle) pradininku Karlu Netteru. Čia jis labai susidomėjo Žydų Sąjungos Kolonizacijos planais.
Tuo metu jis oficialiai įstojo į Kagalo narius, kurio sudėtyje buvo organizacijos: “Pasaulinė Izraelio Sąjunga”, “Anglo-Žydiška Asociacija”, “Bnai-Britas” (Amerikietiškas ir Vokiškas) ir Chovevei-Sion“. Paskutinioji organizacija tuo metu buvo dar labai silpna.
Niekas negalėjo numanyti, kad prie žydų valdžios aukščiausiojo centro priartėjęs jaunas “pašvęstasis” ateityje taps vadovu ir nulems to baisaus Kagalo likimą, kurio nurodymu visame pasaulyje plis baisios nelaimės ir kuris sau pajungs visas jėgas, kurios tik bus Žydų Suokalbio pavaldume.
1884 metais Gincbergas sugrįžo į Rusiją ir vėl atvažiavo į Odesą. Tas miestas tada buvo “Chovevei-Sion” Sąjungos centru, kas reiškia “Siono Draugai”. Sąjungai vadovavo jos pirmininkas Leo Pinskeris. Labai susidomėjęs ta organizacija, Gincbergas įstojo į Sąjungą ir netrukus tapo dešiniąja Pinskerio ranka ir vienu iš pačių įtakingiausių to judėjimo veikėju.
1886 metais jis galutinai apsigyveno Odesoje ir nuo tada visą savo gyvenimą pašventė žydų klausimų sprendimui. Jis rašė senovės žydų hebrajų kalba. Parašęs laišką žinomam žydų mokslininkui jo septyniasdešimtmečio proga, taip atkreipė į save dėmesį.
Nors Gincbergas ir buvo “Chovevei-Sion” vadovo Leo Pinskerio draugas, bet nepritarė metodams ir būdams, kurių pagalba Sąjunga rūpinosi žydų padėties pagerinimu. Jo nepasitenkinimas vis augo ir “netrukus Gincbergas tapo žinomas kaip Dieviškojo Pykčio Apaštalas”: Taip apie jį sako Coldas. Taktika, kurią taikė “Chovevei-Sionas”, jam rodėsi nepakankamai ryžtinga ir veiksminga, todėl žeidė jo nacionalinius jausmus. Todėl, kai tik jis subūrė šiek tiek pasekėjų iš inteligentų, bet neturtingų žydų tarpo, jis pradėjo jiems propaguoti savo agresyvius, riaušinius jausmus.
1889 metai į Odesą atvažiavo žydų laikraščio “Chamelic” įkūrėjas Aleksandras Cederbaumas. Jis susipažino su Gincbergu, jį įvertino ir suprato, kad jis gali tapti senovės žydų kalba rašančiu iškiliu rašytoju: todėl jis pasiūlė bendradarbiauti su jo leidiniu. Iš pradžių Gincbergas atsisakė, bet vėliau savo atsisakymą atsiėmė, ir tai padarė po to, kai jo pasekėjai visą naktį (1889 m. žiemą) įkalbinėjo jį sutikti žengti į publikacijos areną. Jie jam įrodinėjo, kad visos jo pastangos bus bevertės, kol jis plačiai nepaskleis savo nepasitenkinimo ir kvietimo aktyviai kovai; nes iš esmės jo mintys privalo tapti populiarios ir masių suprastos tam, kad jos taptų realiu tų masių varikliu. Pasidavęs draugų argumentams, Ašeras Gincbergas sekančią dieną perdavė Cederbaumui savo straipsnį, pavadintą – “Lo Zo Chederech” (“Tai – neteisingas kelias”): straipsnis nedelsiant buvo išspausdintas “Chamelice” ir tarp žydų sukėlė sensaciją. Straipsnis buvo pasirašytas “Achado Chamo” vardu.
Gincbergas savo straipsnyje įrodinėjo, kokie neveiksmingi yra “Chovevei-Sion” ir kitų organizacijų naudojami metodai sprendžiant žydų problemas. Jo nuomone, pagrindinis jų trūkumas tame, kad trūksta komunistinės dvasios ir pasirinkimo, kas atitiko individualizmo idėjai. Kaip atoveiksmis žydų priespaudos kančioms, tos organizacijos rodė pavyzdžiu žydų kolonijas Palestinoje; bet Gincbergas tvirtino, kad tos priemonės negali skatinti ir sutvirtinti žydiško nacionalizmo, be kurių Judaizmo idėjos negali egzistuoti.
Netrukus po to, Ašeras Gincbergas įkūrė slaptą organizaciją “Bne Moiše” (“Mozės sūnūs”). Didelė jo teorijų dalis atsispindėjo tos organizacijos statutinėse nuostatuose, kurios įstatus mes vėliau detaliai išnagrinėsime toje dalyje, kuri bus skirta Gincbergo mokymo apžvalgai ir Sionizmo evoliucijai.
1890 metais Ašeras Gincbergas tapo vieno iš senovės žydų laikraščio “Keveret” direktoriumi.
Sionistai labai vertina Gincbergo keliones į Palestiną ir skaito, kad Sionizmo chronologijoje tos kelionės žymi atskirus to judėjimo etapus: 1891 – 1893 – 1900 – 1912 metai. Po kiekvienos tokios kelionės sekė kritiniai Gincbergo straipsniai, kurie buvo skirti tų kelionių įspūdžiams aprašyti. Bendras jo darbų rinkinys buvo išleistas 1895 metais pavadinimu – “Kryžkelėje”.
1896 metais Gincbergas tapo Žydų Sąjungos leidinio “Achiazafa” Lenkijoje vienu iš direktorių. Tais pačiais metais jis gavo stambią subsidiją iš K. Vysockio iš Maskvos ir įkūrė mėnesinį žurnalą “Cha Šiloa”, kuris gyvavo iki pat karo pradžios.
Atsakydamas į Gerclio kvietimą, Gincbergas ir jo pasekėjai 1897 metais dalyvavo pirmajame Sionistų Kongrese Bazelyje. Kai tame Kongrese išryškėjo Vakarų Europos Sionizmo vadeivų ketinimai ir planai, Gincbergas visiškai atsiskyrė nuo jų ideologijos ir taktikos ir nuo to laiko tapo jų atitinkamu priešininku. Iki to laiko egzistavusį oficialų Sionizmą jis praminė “Politiniu Sionizmu” arba “Hertclizmu”, savo paties Sionizmą jis pavadino “dvasiniu”, arba dar, “kultūriniu”, ir užėmė Hertclizmui aiškiai priešingas pozicijas. Tas Sionizmas žinomas “Achad-chamizmo” vardu.
Tos abi viena kitai prieštaraujančios stovyklos skirtingai suprato taktiką, kurios reikėjo laikytis, kad užvaldyti Palestiną ir įtvirtinti žydų viršenybę pasaulyje, kas, kaip žinoma, visada buvo sena žydų svajonė. Artimiausių uždavinių skirtingi supratimai tarp partijų kėlė tarpusavio priešiškumą.
Hertclio “Politinis Sionizmas” buvo nepriklausomo ordino “Bnai-Brit” vykdomuoju organu ir aplink save telkė Vakarų Europos ir Amerikos žydus.
Achad-Chamo “Praktinis Sionizmas” po savo vėliava subūrė Rytų Europos ir Ordino “Chovovei-Sion” žydus. Hertclio partija siekė gauti Palestiną arba, kraštutiniu atveju, kokią nors kitą teritoriją, kuri priklausytų išskirtinai tik žydams, kuri taptų prieglauda išvykus iš tų šalių, kuriose, jų manymu, žydai buvo išnaudojami.
Herclis bandė įsigyti Palestiną ją išperkant iš Turkų Sultono, arba padedant vienai iš didžiųjų Europos valstybių, kuri panaudotų savo autoritetą ir paveiktų Turkų Sultoną, kad tas Palestiną perleistų žydams.
Palyginti nesunku atsekti visą Hertclio veiklą per virtinę jo atliekamų diplomatinių avantiūrų, kai jis vedė derybas tai su Turkų Sultonu arba Vokietijos Imperatoriumi Vilhelmu II, tai su Didžiosios Britanijos vyriausybe, tai su Egipto Chodivu, ir tų diplomatinių derybų metu jis stengėsi įgyvendinti savo seną svajonę dėl Palestinos, tos pažadėtosios žemės, kurią dar 1860 metais Mozė Chessas svajojo gauti žydams padedant Prancūzijai.
Ne mažiau kaip ir Hertclis, Palestinos norėjo ir Gincbergas; bet jo netenkino jokia kita teritorija, nes tik Palestinoje jis svajojo įkurti žydijos centrą. Bet svarbiau už teritorijos gavimą, jis norėjo, kad tarp “tremtyje” gyvenančių žydų atsirastų judaizmo atgimimo ženklai. Jis sutiko Palestinos atgavimo klausimą nukelti vėlesniam laikui, kad tik žydų tauta būtų auklėjama reikalinga linkme, kad jie kūnu ir siela pajustų būtinybę turėti nuosavą valstybę; O tokia dvasinė tautos būsena įmanoma tik tada, kai kiekvienas žydas pajus priklausymą atskirai nacijai.
1884 metais “Nepriklausomas Bnai-Brito organas” pirmą kartą pabandė apjungti vakarų ir rytų žydus. Tai įvyko Katovicuose, kur buvo sukviestas bendras pasitarimas. Susitarimo tarp abiejų grupių nebuvo pasiekta: “Chovovei-Sion” rytų žydai, kuriems vadovavo Leo Pinskeris, Lilkenbliumas ir kiti, visą laiką laikėsi išskirtinai. Tas pats pasikartojo ir Bazelio Kongrese 1897 metais. Vadovaujami Gincbergo, rytų žydai visą laiką sudarė atskirą stovyklą, kuri oponavo kaip Herclio teorijoms, taip ir jo įvaizdžiui, ir visiškai nepriklausomai nuo jo stūmė savo pačių planus kaip žydai turėtų kolonizuoti Palestiną.
Tarp abiejų partijų vadų kilo arši polemika. Gincbergas reiškė ypatingą priešiškumą savo partiniam priešininkui. Jis nepraleisdavo nė vieno patogaus momento, kad galėtų pakritikuoti ne tik veiksmus, bet ir spausdintus straipsnius ir literatūrinius Hertclio kūrinius. Jo priešiškumas ypatingai aštriai pasireiškė 1902 metais, pasirodžius Hertclio romanui – “Altneuland”.
Gincbergas niekaip negalėjo atleisti Hertcliui už tai, kad tas nesutiko su jo pažiūromis ir nepatvirtino pasiūlytų veiksmų plano, kuris buvo išdėstytas “Siono Išminčių Protokoluose”. Todėl jis aršiai pasinaudojo pasirodžiusiu romanu “Altneuland” ir žiauriai jį išjuokė savo žurnalo “Cha Šiloa” 1903 m. sausio mėnesio numeryje.
Gincbergui prieštaravo Maksas Nordau. Mes manome, kad dalį Nordau straipsnių tikslinga išdėstyti šioje knygoje, ir būtent tą dalį, kur autorius užsimena apie “Protokolus”, t. y., apie tą dokumentą, apie kurį sukelta tiek triukšmo, karštų ginčų ir prieštaravimų.
Gincbergą pavadinęs “nepakantumo vergu”, Nordau tęsia:
“Achas-Chamas” Hertclį kaltina Europos pamėgdžiojimu.* Jis negali net pagalvoti, kad mes iš Europos perėmėme jos akademijas, jos operas, jos “baltas pirštinaites”. Vienintelį, ką jis norėtų iš Europos pernešti į “Altneuland”, tai inkvizicijos principus, antisemitų veiksmų priemones ir būdus, ribojančius Rumunijos įstatymus ta jų forma, kokia jie dabar taikomi žydams. Tokios jo išsakytos mintys ir išreikšti jausmai gali sukelti siaubą ir nesupratimą tarp žmonių, kurie nesugeba pakilti aukščiau geto lygio, jeigu tik širdyje nekiltų gailesčio jausmas jo atžvilgiu.
Laisvės idėja – aukščiau jo supratimo.
Laisvę jis įsivaizduoja kaip geto, bet tik su vaidmenų apsikeitimu; taip, pavyzdžiui, jo manymu, persekiojimai ir priespauda turi egzistuoti ir toliau, tik su tokiu skirtumu, kad jau ne žydai būtų aukos, bet krikščionys.
Didelę klaidą daro tie žydai, kurie pasitiki Achad-Chamu! Jis juos veda į prarają.
Achad-Chamas yra vienas iš pikčiausių Sionizmo priešų.
Mes privalome garsiai protestuoti prieš pavadinimo “Sionistas” naudojimą, kuriuo pasivadino Achad-Chamas, Jis – ne Sionistas! Jis yra visiška priešingybė Sionizmui ir jis mums spendžia spąstus, kai mūsų supratimo koncepciją jis vadina “politiniu Sionizmu” ir priešpastato savo “slaptą Sionizmą”.”
Taip kalba Maksas Nordau 1903 metais, ir tokie buvo jų skirtingi požiūriai tarp vakarų žydų, susibūrusių aplink “Bnai-Brito” Sąjungą ir rytų žydų, kuriuos vedė pats Gincbergas.
Pradedant 1897 metais, Achad-Chamo intrigos ir visa jo veikla buvo labai ryžtinga ir aktyvi, apie ką mes detaliau pakalbėsime sekančiame skyriuje, kuriame patyrinėsime, kaip gyvenime taikomas Gincbergo mokymas.
Kurį laiką pagyvenęs Varšuvoje, jis persikėlė į Angliją, kur apsigyveno kaip Vysockio, stambiausio Maskvos prekeivio arbata, prekybos namų atstovas.
1911 metais Gincbergas antrą kartą dalyvavo sionistų Kongrese, be to, šį kartą jis liko gana patenkintas jo posėdžių rezultatais. Nieko nuostabaus, nes jo Sionizmo teorija nugalėjo visas kitas nuomones: Ji prasiskverbė į visą sionistinę “Bnai-Brito” organizaciją ir autoriui suteikė didelį malonumą; bet koks jo oponentų pasipriešinimas buvo paralyžuotas jo šalininkų balsais.
Hertclio mirtis dar 1904 metais, Gincbergui atvėrė plačias galimybes veikti savo gentainių protus. Ar ta mirtis buvo atsitiktinė, ar Gincbergo pagrindinis priešininkas buvo paaukotas dėl “Slaptojo Sionizmo” idėjų pergalės? Į tą klausimą tikslaus atsakymo nėra: Hertclio mirtis kol kas išlieka paslaptimi. 1911 metais Volfsonas paskutinį kartą pabandė gelbėti “Politinio Sionizmo” idėjas, bet buvo nugalėtas: 1913 metais rytinis “Praktinis Sionizmas”, o su juo ir jo sutvėrėjas Ašeras Gincbergas šventė pergalę visuose frontuose.
Nuo to momento Gincbergo mokymas pradėjo labai greitai judėti pirmyn: išskirtinai energingai ir ryžtingai buvo įgyvendinamos jo programos, kurias jis prieš dvidešimt metų išdėstė “Siono Išminčių Protokoluose”.
Rezultatai, kuriuos Sionizmas pasiekė dėl taktikos pasikeitimo, bus tyrinėjami kitame darbe. Čia mes pasitenkinsime išvardindami tuos rezultatus, kurie buvo: pasaulinis karas, bendra demoralizacija, bolševizmas, žydų pastangos užgrobti valdžią ir viešpatavimą visose valstybės, bendra franko-masonystės pasaulio politikos kontrolė, galimybė nekontroliuojamai naudotis bet kokiomis lėšomis savo tikslų įgyvendinimui...
Šiuo metu žydų pranašas ir visos žmonijos didžiausias priešas Achad-Chamas kukliai gyvena Londono priemiestyje ir iš ten vadovauja savo artimiausių pasekėjų ir bendradarbių veiksmams, kuriuos jis vadina “šventikais”. Tiems ištikimiems ir paklusniems agentams jis įsakinėja atlikti savo šėtoniškus sumanymus: jis pats, kaip įsikūnijęs – “Mozė”, nustatė ir išaiškino jų vaidmenį ir jų politinę bei visuomeninę reikšmę.
Kaip buvo nurodyta praeitame skyriuje, “Protokoluose” išdėstytas planas visiškai nėra sukurtas tik vieno Gincbergo. Pats jo darbo pavadinimas – “Siono Išminčių Protokolai” – nurodo, kad tokia nuostata teisinga, nes žydai “Išminčiais” vadina tik mirusius iškilius rabinus, mąstytojus ir savo rasės filosofus. Todėl mums bus ypatingai įdomu sudaryti tų “žydų išminčių” sąrašą, kad iš jų atsirinkti tuos, kurių teorijomis ir mokymais, rašydamas savo “Protokolus”, pasinaudojo Gincbergas.
Iš Mozės, Šammajaus, Akibos ir Ben-Jochajaus jis perėmė neapykantą visiems žmonėms, kurie nepriklauso žydų tautai. Jis tą pyktį ne tik sugėrė ir jį išplėtojo, bet ir sugebėjo perduoti savo pasekėjams. Kaip Gincbergas į tai žiūri – aiškiai išreikšta vienoje “Protokolų” vietoje, kur jis kalba apie “gojiškus gyvulius”, tokiais vadina visus “kitatikius” visus ne žydus. Kas susiję su jo pasekėjais, tai pakanka paminėti vieną iš jo artimiausių mokinių ir jo ištikimiausių gerbėjų, Leoną Simoną, kuris savo mokytojui pašvęstame viename iš savo straipsnių (“Menora”, 1917 m.), palygina Krikščioniškąjį idealą su žydišku idealu. Savaime suprantama, kad visas jo “palyginimas” nukreiptas Krikščionybės niekinimui. Tarp kitko, jis parašė ir tokią fraze: “Judaizmas niekada negalėjo tenkintis tais idealais, kurie tenkinasi naminiais, prijaukintais gyvuliais”...
Pagrindiniu dvasiniu šaltiniu Gincbergui tarnauja Mozė: jis jam lenkiasi kaip didžiausiam savo idealui. Neveltui ir jis pats, Gincbergas, pripažintas “pranašu”, ir ne tik tarp savo artimiausių bendražygių ir padėjėjų, bet ir plačiose žydų tautos masėse.
Dėl to įdomu susipažinti su tuo apibrėžimu, kurį pats Gincbergas davė terminui “pranašas”. Kai skaitai jo straipsnį “Mozė”, susidaro įspūdis, kad skaitai paties autoriaus išpažintį. Šis, 1904 metais parašytas straipsnis buvo kaip į Hertclį paleista užnuodyta strėlė, kurį žydai dažnai vadindavo “pranašu”. Kai kurios ištraukos iš to straipsnio mums gali padėti išryškinti Gincbergo charakterį. Štai tos ištraukos.
“Kai aš galvoju apie Mozę, mintimis stebiu jo dvasinį pasaulį, tada aš savęs klausiu: ar jis buvo karinis herojus? Ne! Nes jame niekada neprasiveržė fizinės jėgos panaudojimas. Mes niekada Mozės nematome vadovaujant armijai, rodant drąsą mūšyje su priešais. Kovos lauke mes jį matome tik vieną kartą, kai jis kovėsi su Amalechu; bet ir tai, jis čia stovi vietoje ir stebi mūšio eigą ir savo minties jėga padeda Izraelio kariaunai, bet pats aktyviai kovoje nedalyvauja.
Ar Mozė buvo valstybės veikėjas? Ne!
Ar buvo jis įstatymų leidėjas? Ne!
Kuo, galų gale, buvo Mozė? Jis buvo – pranašas”.
“Pranašas – tai žmogus, kuris iki begalybės išlavina savo mintis, vidinius vaizdus ir matymus. Mintyse ir širdyje jis sutelkia visą savo idealą, kuris ir yra jo tikslas, jo gyvenimo siekis; jis iš anksto numato, kad tam idealui be jokių išimčių privalo būti pajungtas visas pasaulis. Širdyje jis nešiojasi visą to idealus pasaulio vaizdą ir tas vidinis dvasinis vaizdas tarnauja jam pavyzdžiu, pagal kurį jis planuoja visą savo veiklą; jis pagal tą planą vykdo visus darbus, kuriais jis nori savo idėjas įgyvendinti realiame gyvenime. Jis absoliučiai įsitikinęs, kad viskas privalo būti taip, kaip jis įsivaizduoja ir nori; tas įsitikinimas jam suteikia pakankamą pagrindą reikalauti, kad viskas taip ir būtų. Jis nepriima jokių atsiprašymų, jokių argumentų, jokių kompromisų, ir jo aistringas balsas skambės net tada, jeigu ir visas pasaulis stotų prieš jį.”
Tas straipsnis buvo parašytas tuo metu, kai polemika tarp Hertclio ir Gincbergo buvo pačiame įkarštyje, ir kai Herclio šalininkų buvo daug daugiau, negu Gincbergo šalininkų.
Tai yra fanatiko šauksmas, kuris meta iššūkį visam pasauliui, kuris pasiruošęs įvykdyti bet kokį nusikaltimą, pasiruošęs paaukoti begalę žmonių gyvybių – kad tik būtų įvykdyta jo valia.
Viename iš Leono Simono kūrinių yra vieta, kur jis lyg ir nori papildyti savo mokytojo mintį; Jis sako: “Pranašas nori pamatyti savo svajonės įgyvendinimą, kad ir kokios būtų to įgyvendinimo pasekmės.”
Be Mozės, Gincbergas labai daug laiko skyrė Maimonido arba Maimuni (1135-1204) darbų studijavimui, “Abejojančiųjų vadovo” autoriaus, to “antrojo Mozės”, kaip galima jį pavadinti, jeigu turėti omeny žydų pagarbą jam. To “išminčiaus” mintys surinktos Gincbergo straipsnyje pavadinimu – “Proto viršenybė”.
Kas dėl kai kurių frazių ir išsireiškimų, kurie labai dažnai kartojasi Gincbergo darbuose, kaip “žydiška siela”, “žydiškas nacionalizmas”, “Izraelietiška nacija” ir t.t., tai tie išsireiškimai labai panašūs į tuos, kuriuos naudojo Angliją užkariavęs žydas Moissej-Ben-Izrael (1606-1657).
Nagrinėdamas žydų mąstytojų darbus, Gincbergas ilgam sustojo ties Spinoza (1632-1677). Su jam būdinga energija jis pasistengė iš tų filosofinių kasyklų ištraukti visas mintis, kurios galėtų būti panaudotos jo paties fantazijose.
Spinoza išsakė mintis, kurias jis suformulavo stebėdamas gyvenimą, teisė ir jėga jam atrodė kaip sąveikaujantys faktoriai, ir kad dėl to individuali teisė sutampa su pasireiškiančia jėga toje srityje. Gincbergas užkibo už tos minties ir iš to padarė savo dogmą: “Jėga sukuria teisę” – sako jis pirmame savo ‘Protokole”.
Tiksliai taip pat iš Spinozos jis pasiėmė savo teoriją apie “natūralią jėgos teisę”, kuri nepripažįsta skirtumo tarp gėrio ir blogio.
Iš to paties šaltinio jis perėmė savo koncepciją apie būsimą žydų valstybę, kurioje pagrindiniu įstatymu bus aklas paklusnumas net ir tais atvejais, kai bus duotas įsakymas žudyti į save panašius arba atimti iš jų turtą. Mintis apie aukščiausias valstybės teises, kuri kontroliuoja ne tik civilinį liaudies gyvenimą, bet ir jos dvasinį ir religinį gyvenimą, kitaip sakant, mintis apie pilietinį ir religinį despotizmą, kuris numatytas “Protokoluose” kaip būsimos žydų valstybės vyriausybės aiški linija – tą mintį Gincbergas pasiėmė iš Spinozos teologinio-politinio traktato.
Galima tvirtinti, kad Gincbergas iš Spinozos pasiėmė viską, ko jam reikėjo savo mokymui suformuluoti. Tokią pat kilmę turi ir jo panteizmas, apie kurį jis pastoviai užsimena.
Mes turime omeny atskirą “Protokolų” analizei skirtą darbą: ten iš mūsų analizės skaitytojas galės įsitikinti, kad Gincbergas savo kūriniuose, toli gražu, nėra novatorius..
Plačiai naudodamas Spinozą, Gincbergas studijavo ir savo pirmtakus – įtakingus ХVШ amžiaus žydus. Tarp jų svarbiausią vietą užima Vesli (1725- 1805) ir Moisejus Mendelsonas (1728-1786), “Trečiasis Mozė”: jie abu, kartu su bankininkais Itcigu, Fridlanderiu ir Meieriu, buvo Illiuminizmo įkvėpėjais ir organizatoriais.
Čia ypatingai svarbu pravesti paralelę tarp Vesli ir Ašero Gincbergo. Ir vieną ir kitą šiuolaikiniai žydai vadina pranašais. Ir vienas ir kitas, kaip niekas kitas, gerai suprato ”Įvairių partijų ir tautų žmonių grupių” psichologiją (žr. “Protokolas” Nr.2) ir sugebėjo “kitatikių” silpnybes ir trūkumus panaudoti savo tikslams kaip ginklą arba kaip širmą.
Panašiai, kaip Vesli ir Mendelsonas naudojosi Adomu Veisgauptu, Reomarusu, Lesingu, Nikolajumi, Katlu Domu, Mirabo ir kitais, tiksliai taip pat mūsų dienomis Gincbergas savo rankose turi Loidą Džordžą, Klemenso, Vilsoną, Leoną Buržua, Ratenau ir dar daugelį kitų.
Vesli ir Gincbergas buvo vienodų pažiūrų ir vienodai planavo savo veiksmus. Pačiu teisingiausiu keliu savo tikslams pasiekti, abu jie skaito tą kelią, kuris atveda į visišką kontrolę ir franko-masonystės priežiūrą su visomis masonystės atšakomis. Jie abu tuos tikslus pasiekė.
Skirtingose istorijos epochose naudodamiesi vienodais metodais, tie du žydai maitino revoliucijas ir joms vadovavo: Vesli paruošė “Didžiąją prancūzų revoliuciją” ir asmeniškai matė, kaip ji plėtėsi ir vystėsi. Gincbergas sudarė abiejų rusų revoliucijų planus, – 1905 ir 1917 metų, – ir taip pat turėjo galimybių pasimėgauti jo paruoštos dramos vaisiais.
Kad susidaryti tikslų vaizdą apie Gincbergo pasiskolintų iš Vesli minčių kiekio, skaitytojas turi paraleliai skaityti “Gincbergo Protokolus ir abiejų autorių darbus. Ypač vertinga tą metodą taikyti studijuojant įsakymus ir Veisgaupto instrukcijas, kurios buvo išsiuntinėtos pasekėjams ir betarpiškai pristatytos Vesli peržiūrai.
Gincbergas pamėgdžiojo ir Mendelsoną, kai kūrė “Haskalah” judėjimą, bet tolimesnis supratimas žydų klausimu tarp jų išsiskyrė. Mendelsono vaidmuo sprendžiant nacionalinį klausimą buvo reikšmingas tuo, kad jis dėjo pastangas tam, kad žydai būtų ištempti iš savo getų į platų gyvenimo kelią ir, kad gavę išsilavinimą, kuris reikalingas prasiskverbimui į vokiečių visuomenės inteligentų sluoksnius, galėtų užimti valstybinius ir profsąjunginius postus ir taip pasiekti lygiateisiškumo visuomenėje. Su tokiu požiūriu Gincbergas nesutiko: tokia padėtis jo netenkino. Jis norėjo XVIII amžiaus judėjimo rezultatus panaudoti žydų nacionalizmo atgimimui ir stiprinimui, be to, į tą klausimą jis žiūrėjo kūrybiškai, nes jo sena idėja buvo sukurti žydų tautą ant atnaujintų pagrindų.
Vesli ir Ašeras Gincbergas tarp žydų garsėja kaip pažangūs vadai, savo laikmečio “Maskilim” (žr. Žydų Enciklopedija. “Haskalah”). Jeigu iš Gincbergo Sionizmo pašalinti nacionalines tendencijas, apie kurias ХVШ amžiuje žydai nebūtų išdrįsę net cyptelėti, tai visas Gincbergo mokymas iš esmės yra Veslio programų ir Berlyne Mendelsono įkurtos mokyklos Haskalah programos atkartojimas.
Tarp kitų “Siono Išminčių”, kurių mintimis naudojosi Gincbergas savo teorijos pagrindimui, reikia paminėti Abraomą Geigerį, Eichorną, Bernays, Zincą, Frankelį, Zaksą ir Moisejų Chessą.
Iš Abraomo Geigerio (1810-1874) jis pasiėmė jo palaipsniškos evoliucijos teoriją, kurią priešpastatė “politinių” sionistų metodams. (Žr. L. Barono tezę; Kolumbijos Adlerio universiteto profesorius, betarpiškas Geigerio mokinys, tuo pat metu yra ištikimas Achad-Chamo pasekėjas)..
Gincbergo fanatiškas įsitikinimas, kad žydai yra “Išrinktoji tauta”, visiškai atitinka Eichorno įsitikinimus (žr. Protokolas Nr. 5).
Isaakas Bernays (1792-1849) Gincbergui davė teoriją apie “Judaizmo sistematizaciją bendroje kultūroje”. Gincbergas sekė paskui Bernays, kai savo pasekėjams dėstė apie išskirtinę Judaizmo reikšmę pasaulio istorijoje. Bernays “Bibliniuose Rytuose” taip pat, kaip ir Gincbergo “Protokoluose” garsiai išsakoma mintis apie tai, kad tik žydų tauta gali ir privalo tarnauti pavyzdžiu visai žmonijai.
Frankelis (1801-1875) ir Zaksas (1808-1864) Achad-Chamui perdavė savo polinkį senovės žydų kalbai.
Kas dėl Moisejaus Chesso (1812-1875), tai, kad spręsti apie jo poveikį Gincbergui ir kitiems sionistams, reikia atidžiai perskaityti jo knygą – “Roma ir Jeruzalė”. Tas kūrinys pasitarnavo pagrindu atsirasti žydų nacionaliniam judėjimui, buvo pirmas drąsus bandymas apie tai atvirai pasakyti.
Savo žinių plėtotei kuriant savo pasaulėžiūrą, Achad-Chamas nesibodėjo ir kai kuriais ne žydų kilmės mąstytojais, iš kurių į pirmą vietą reikia įrašyti Darviną ir Nyčę. Nors Protokole Nr. 2 Gincbergas ir sako, kad Darvino ir Nyčės teorijas žydai specialiai aiškino taip, kad sujauktų krikščionių protus, bet jis pats prisipažįsta esantis Darvino pasekėjas ir ta proga sako: “Aš galiu net palaikyti tą mokslinę ereziją, kuri pavadinta Darvinizmu, ir nepaisant to, kad tai gali būti kenksminga mano Judaizmui”. (Achad Chamo darbų ištraukos iš Leono Simono raštų”.)
Savo darbe pavadinimu “The Transvaluation of Values” (“Vertybių perkainavimas”) – pagal mintis ir stilių visiškai panašu į “Protokolus”, Achad-Chamas Nyčės mokymą apie “antžmogį” pritaiko žydų tautai, kurią jis vadina “Alion”, arba “Išskirtine nacija”.
Išstudijavęs ir susisteminęs visas mūsų išvardintas skirtingas teorijas, Ašeras Gincbergas pradėjo sudarinėti savo programą, kuri mus pasiekė “Protokolų” forma ir pradėjo ieškoti būdų, kaip tą programą pritaikyti realiame gyvenime.
Praeitame skyriuje buvo kalbama apie Gincbergo nepasitenkinimą Leo Pinskerio taikomais metodais “Chovevei-Sione” sprendžiant žydų problemas. Buvo kalbama, kaip jis subūrė nedidelę žydų grupę, su kuriais įkūrė slaptą organizaciją “Bne Moiše” arba – “Mozės sūnūs”.
Ribotos trumpos apybraižos galimybės mums neleidžia detaliai ištyrinėti tos slaptos organizacijos vystymosi, kuri iš pradžių buvo sudaryta iš kelių aršių žydų nacionalistų, kurie buvo susiję priesaika aklai paklusti savo fanatiško vado Ašero Gencbergo nurodymams.
Pavadinimas “Bne Moiše” (“Mozės sūnūs”) tikriausiai atsirado ne šiaip sau. Jo pasirinkimą galima paaiškinti tuo, kad Gencbergas visada garbino pranašą Mozę. Kita vertus, galima įžvelgti ir kitas priežastis. Ilgus amžius žydai tikėjo, kad kažkur nežinomoje vietoje egzistuoja žydų kolonija, žydų tautos atšaka, kuri visiškai atskirta nuo kitų gentainių ir susidedanti iš tiesioginių Mozės palikuonių.
Tie “Mozės sūnūs” lyg tai žino paslaptį, būdus ir priemones, kurių pagalba žydams lemta pavergti visą pasaulį ir jame viešpatauti.
Ėjo šimtmečiai, ir labai dažnai žydai pakliūdavo į spąstus, tapdavo įvairių perėjūnų iš savo rasės aukomis, kurie lyg tai atvykę “Mozės sūnų” pavedimu. Galų gale paslaptingos genties egzistavimu nustojo tikėti, ir pavadinimas “Mozės sūnūs” tapo “utopistų” sinonimu. Žinoma, kiekvienas blaiviai galvojantis utopistais pavadintų ir tuos septynis žydus, kurie 1889 metais tapo bendrijos “Bne-Moiše” nariais.
Jų pagrindinis štabas buvo Odesoje, Gincbergo namuose Jamskos gatvėje. Naujais bendrijos nariais buvo priimami tik tie, kurie sėkmingai praeidavo visą eilę sunkių išbandymų. Tų išbandymų tikslas buvo patikrinti kandidatus, ar jie pasiruošę paaukoti viską ką turi, savo asmeninius interesus, kad pasiaukojamai pasišvęstų tai veiklai, prie kurios jis panoro prisijungti.
Tai mažai “išrinktųjų” grupelei Gincbergas pranešė apie savo planus atgaivinti žydų nacionalizmą, kuris yra jo programos pamatinis punktas, nuo kurio reikia siekti žydų idealo atgimimo, t. y., siekti žydų pasaulinio viešpatavimo.
Bendrijos įstatai buvo atspausdinti 1890 metais, bet bendrijos pavadinimas buvo apdairiai praleistas. Bet nuo 1905 metų apie tą organizaciją sužinojo platesni sluoksniai, buvo priiminėjami nauji nariai. Tarp pirmųjų bendrijos narių figūruoja: Ven Avigdoras, Zalmanas Epšteinas, Levinas Epšteinas, Jakovas Eizenštadtas. Paskutiniam buvo pavesta pati sunkiausia ir delikati užduotis. Jam buvo pavesta parinkti naujus narius iš rusų žydų tarpo, jis parinkdavo kandidatus, kuriuos manė esančius vertais būti bendrijos nariais ir sąžiningai vykdyti visus bendrijos nurodymus. Savybės, kurias privalėjo turėti kandidatai kaip sąlygą įstojimui į bendriją, buvo: išskirtiniai protiniai sugebėjimai; senovės žydų kalbos žinojimas; nepriekaištinga reputacija, sugebėjimas niekam nepasiduoti. Be to, ištikimybė žydiško nacionalizmo reikalui turėjo vainikuoti visus kandidato veiksmus. Tai buvo Rytų Judaizmo ypatybė, kuri buvo didelė priešingybė vakarų Judaizmui, kuris leido bent išoriškai asimiliuotis ir net būti palankiam tai valstybei, kurioje gimei.
“Bne-Moiše” draugijos nariams Gincbergas ir parašė savo Teorijos konspektus, kurie šiandiena žinomi “Protokolų” pavadinimu. Tą patį žodį – “Protokolai” – naudojo Illiuminizmo vadovas Veisgauptas.
Būdamas tampriai susijęs su “Pasaulinės Izraelizmo Sąjungos” centru Paryžiuje – “Aliance Israelite Universelle” (mes jau kalbėjome, kad jaunystėje jam didelė įtaką darė vienas iš Sąjungos įkūrėjų Karlas Nettras), – Gincbergas tikėjosi, kad ras palaikymą tarp kai kurio Sąjungos narių. Todėl dėl tos Sąjungos buvo padarytas “Protokolų” vertimas į prancūzų kalba ir išsiųstas į Paryžių. Būtent tą vertimą grupė sionistų perskaitė pirmame Bazelio Kongrese 1897 metais. Teko skaityti prancūziškai, nes tarp tų, kas buvo pripažintas vertu susipažinti su šiuo dokumentu, tame tarpe ir Hertclis su Nordau, senosios žydų kalbos nemokėjo. Taigi, šis dokumentas ir pakliuvo į Niluso draugų rankas.
Visa eilė liudijimų patvirtina šį pagrindinį punktą. Bazelio Kongreso metu (1897 m.), žydas Alfredas Nossigas, aršus sionistas, kuris tuo metu dirbo prie libreto Padarevskio operai “Maurus”, kuri buvo pastatyta 1901 metais, apie Protokolus papasakojo savo bendradarbiui. Padarevskij apie šią istoriją pranešė daugeliui lenkų, kurie, be jokių abejonių, palaikė tai nerimta informacija. Alfredas Nossigas šiuo metu gyvena Berlyne; Padarevskij ir dalis jo 1897 metų draugų dar vis gyvi.
Paslapčia, be didelio triukšmo, bet bendrija “Bne-Moiše” pradėjo augti. Kai pradedi sekti jos evoliucijos eigą, nevalingai prisimeni tolimos praeities laikus, kai slaptos propagandos tikslais rabinas Akiba pastoviai keliavo: jis tų kelionių metu organizavo branduolius organizacijos, kuri kurstė žydų pasipiktinimą Romai, ir kuris įsiliepsnojo valdant imperatoriui Adrianui.
Daugelyje Rusijos, Rumunijos, Galisijos, Lenkijos miestų, bendrija “Bne-Moiše” įkūrė savo Ložes, kurios vadinosi “Lishkot”. Jų atšakos nusidriekė ir toliau, pasiekė Paryžių, Berlyną, Angliją, Varšuvą ir Palestiną.
1897 metais po Bazelio Kongreso, bendrija “Bne-Moiše” buvo lyg tai paleista ir uždaryta, o jos vietoje įkurta nauja organizacija “Bne-Sion”, kuri iš Rusijos vyriausybės gavo legalų leidimą egzistuoti. (!) Ta nauja organizacija buvo įkurta Maskvoje. Ją įkūrė Ašero Gincbergo mokinys Usyškinas.
Organizacija “Bne-Sion” savo centre sutelkė įvairias “Chovevei-Sion” ir “Bne-Moiše” ložes ir tapo galinga stovykla, kuri visada oponavo “Politiniam” Europos ir Amerikos “Bnai-Brit” Sionizmui.
“Bne-Moiše” ir “Bne-Sion” Palestinoje įkūrė kelias kolonijas, iš kurių pati reikšmingiausia buvo – “Rechobot”.
Per savo straipsnius žurnale “Hashiloah” ir kitose leidiniuose senovės žydų kalba, Ašeras Gincbergas turėjo pastovius ryšius su savo tauta. Vėliau, dėka K. Vysockio skirto kapitalo, jis įkūrė leidybinę organizaciją “Achiasseff”. Buvo panaudotos visos priemonės, kad kiekvienam žydui pažadintų pasididžiavimą, kad priklauso ne tos šalies liaudžiai, kurioje jis šiuo metu gyvena, o Žydų Nacijai, kuri sudaro atskirą tautą, vienintelę, kuriai privalo tarnauti visi žydai.
“Negali būti nacionalizmo be nacijos ir negali būti nacijos be nacionalinės savimonės”: taip kalba Ašeras Gincbergas savo “Gyvenimo Kelyje”.
Prie to pagrindinio punkto, kad realiai egzistuoja Žydų Nacija, prisidėjo mokymas apie tai, kad žydų nacija yra Išskirtinė Nacija, Dievo išrinktoji tauta, iškelta neišpasakytai aukštai “virš visų kitų nacijų ne politiniu galingumu, o dvasine jėga”.
“Tauta, kuri sudaro daug tobulesnę žmonijos dalį, visada turi išlikti mažumoje ir jokiais būdais savo tikslais negali pasidalinti su kokia nors kita tauta...
Ta nacija bus viršesnė virš visų kitų tautų...
Ir ta nacija yra Izraelis, kuris tarp kitų tautų išsiskiria realiai tobulesniu žmonijos tipu....
Izraelis ištikimas “Gėrio” idėjai ta prasme, kokia ji buvo senovėje...
“Gėris” taikomas antžmogiui arba išskirtinei nacijai, kuri pajėgi padidinti savo gyvybingumą ir tapti visatos valdove nesiskaitant nei su žemesnių sutvėrimų ir žemesnių rasių mase, nei su nelaimėmis, kurios gali juos ištikti. Nes tik vienas antžmogis ir tik viena išskirtinė tauta yra žmonijos žiedas; kiti buvo sukurti tik tam, kad tarnautų laiptais, kuriais galima būtų užkopti į pažadėtą viršūnę”...
Ašeras Gincbergas, “Vertybių Perkainojimas”.
Tokios mintys ir teorijos, kuriomis nuo 1889 metų buvo maitinami rytų žydijos protai, ir kurias propagavo rytinės Sionistinės Ložės.
Jos apima Achad-Chamizmo mokymą. Mums dar liko pasižiūrėti į rezultatus, kurie pasiekti per trisdešimt penkerius metus, kurie prabėgo nuo Achad-Chamizmo atsiradimo Odesoje.
Pirmasis aiškus rezultatas pasirodė būtent ten, ko visą laiką siekė Gincbergas ir ko jis laukė: tarp rytų žydijos atgimė nacionalizmo dvasia ir pradėjo augti nacionalinis fanatizmas. Tas bruožas ir skyrė rytų “Bne-Siono” žydus nuo jų vakarietiškų vakarų Europos ir Amerikos “Bnai Brito” brolių: tie paskutiniai norėjo naudotis tomis pilietinėmis teisėmis, kurias jiems suteikia vyriausybės tų šalių, kuriose jie gyvena, todėl jie nedrįso garsiai pasisakyti už vieningą žydų naciją ir apsiribojo tik tuo, kad bandė gauti teritoriją, kurią galėtų kolonizuoti “išnaudojami” žydai.
Kai 1903 metais Hertclio pastangos susitarti ir nusipirkti Palestiną rezultatų nedavė, to žmogaus populiarumas tarp žydų pradėjo blėsti.
Tuo pat metu Achad-Chamas, atvirkščiai, dėka K. Vysockio ir J. Šiffo milijonų, buvo beveik tikras, kad jo planai pradeda pildytis. Tai buvo tuo metu, kai iš Rusijos vidaus ir iš išorės, žydai tai valstybei sudavė rimtą smūgį: nes 1904 metais jie, o ne kas nors kitas, suorganizavo Japonijos puolimą, ir jie taip pat panaudojo visas jų rankose esančias priemones, kad to karo metu sukurstytų revoliuciją pačioje šalies širdyje (1905 m.).
Smūgis buvo nepakankamai stiprus, ir Rusija atsilaikė, o Gincbergas patyrė kartų nusivylimą; Bet jis neprarado nei energijos, nei užsispyrimo, nei vilties dėl sėkmingos ateities. Tiesa, dėl to nepavykusio bandymo teko paaukoti šiek tiek žydų gyvybių, nes Rusija be vargo atspėjo savo nelaimių kaltininkus ir žydams keršijo; bet ką tai reiškė Gincbergui? Užhipnotizuoti savo vadų, nuo senų laikų žydai buvo pripratinti tikėti, kad juos engia Rusija, kai, tuo tarpu, tikrieji jų engėjai buvo jų pačių vadai, kurie savo šėtoniškais planais ir veiksmais patys ir sukūrė atitinkamas priežastis, kas privedė prie neišvengiamų pogromų, ir kurie kratėsi bet kokios atsakomybės ir skelbė “manifestacijas”: Mes buvome priversti paaukoti mases mūsų Izraelio tautos, bet kiekviena žuvusi auka Dievo akyse verta tūkstančiui gojų gyvybių. (Žr. Protokolas Nr. 2).
Po netikėtos (?) Hertclio mirties 1904 metais, Gincbergas, kurį sumaniai palaikė jo tokie pat fanatiški šalininkai, kaip apsėstas siekė savo pagrindinių tikslų:
1). Pasiekti, kad rytų žydai būtų viršesni už vakarų žydus.
2). “Kitatikių” kraujo kaina Palestiną atkariauti žydams.
Turėdami omeny tai, kad dėl Sultono užsispyrimo Hertcliui nepavyko taikiu keliu gauti Palestinos, suokalbininkai achad-chamidai 1908 metais iš pradžių suorganizavo revoliuciją Turkijoje, o po to, 1912 metų Balkanų karą. Abiem atvejais jų tikslas buvo sunaikinti tą Valdžią, kuri atsisakinėjo paaukoti savo valdas žydų naudai.
Ir šį kartą Gincbergas vėl pralaimėjo, nes jo planus sumaišė Bnai-Brito Sionistų intrigos. Ir šį kartą niekas neatkreipė jokio dėmesio į tą aplinkybę, kad turėjo būti paaukota begalė žmonių gyvybių vien tam, kad būtų įgyvendinami nauji “Pranašo” bandymai.
Vis dėl to tas pralaimėjimas pasitarnavo kaip pamoka kaip pačiam Gincbergui, taip ir likusiems Sionistams. Jie visi suprato, kad nesėkmes lemia jų priešprieša nuo pat 1897 metų. Jie suprato, kad tik susivienijus galima priartėti prie tikslo, kuris buvo bendras abiems stovykloms, bet kurio siekė skirtingais keliais. Ir tik tada “politinis” “Bnai-Brito” Sionizmas nutarė susijungti su “praktiniu” arba “dvasiniu” Bne-Siono” Sionizmu... Ir “Hertclistai” ir “Achadchamistai” suprato, kad verta susilieti į vieną ‘Sionizmą”.
Prasidėjo derybos tarp abiejų partijų delegatų.
Dešimtasis Sionistų Kongresas Bezelyje 1911 metais buvo labai audringas. Achadchamistus atstovavo Chaimas Veismanas, Zacheras ir kiti Gincbergo pasekėjai; iš karto pasijuto jų jėga: buvo padarytos abipusės nuolaidos abiejų partijų vadams ir visi nesusipratimai buvo daugiau ar mažiau išspręsti.
Be reikalo spyriojosi oficialiojo Sionizmo pirmininkas Volfsonas; vienintelis jo laimėjimas buvo tai, kad Politinio Sionizmo pavaldume išliko Žydų Nacionalinio Fondo valdyba.
Po dviejų metų, 11-me Sionistų Kongrese, kuris įvyko 1913 metais Vienoje, Achad-Chamas asmeniškai atvyko pasidžiaugti pergale, kurią jis laimėjo prieš savo priešininkus tam ruošdamasis nuo 1897 metų.
Tame Kongrese “politiniai” “Bnai-Brito” Sionistai priėmė visą rytinių žydų “Bne-Siono” “praktinių” Sionistų programą ir pasiskelbė pasiruošę padėti vykdyti planus, kurie išdėstyti tuose pat Protokoluose, kuriuos kažkada Hertclis atmetė.
Volfsonas liko Sionistinės organizacijos pirmininku, bet, tikriausiai sekdamas Hertclio pavyzdžiu, kaip niekad laiku, metų eigoje taip pat mirė.
Maksas Nordau ir kiti “politinio” Sionizmo vadai prarado savo reikšmę ir įtaką; Ackad-Chamas ir jo pasekėjai į savo rankas perėmė visą Sionizmo valdymą ir nustatė ateities veiklos gaires.
“Bnai-Brito” žydai, kuriuos Achad-Chamas vadino “asimiliuotais” žydais, buvo priversti pasitraukti į antrą planą ir savo vietą užleisti rytų žydams, rusų, rumunų ir galų žydams, kurie buvo praėję Ašero Gincbergo “mokyklą”.
Viena iš priežasčių, kodėl senosios žydų kalbos nemokėję, arba ją mokėję labai silpnai, vakarų žydai prarado pozicijas, buvo tos dominuojančios žinios, kurioms reikėjo mokėti tą kalbą.
“Bnai-Brito” Sionizmas arba Hertclizmas, apie kurį pradėjo kalbėti kaip apie “Idiliją”, užleido vietą toms pasibaisėtinoms ir atstumiančioms realybėms, kurias propagavo Achad-Chamas.
Nusikaltimai prieš žmoniją, kuriuos iš anksto apgalvojo ir numatė Achad-Chamas kartu su savo ištikimais mokiniais, juos palaiminus “Izraelio Pasaulinei Sąjungai” ir “Didžiųjų Rytų” Sąjungai, dabar turėjo būti pradėti vykdyti palaikant “Bnai-Brito” organizacijai ir visoms Europos ir Amerikos masonų Ložėms; nuo to momento galima drąsiai sakyti, kad žydų suokalbis tapo pasaulinis.
Prikėlę gyvenimui Alberto Kogeno 1864 metais paskelbtą šūkį, Sionistai jį panaudojo kaip širmą, po kuria slėpė savo siaubingus sumanymus. Nieko nenutuokiančio pasaulio akyse buvo prašoma leisti Palestinoje įkurti žydišką universitetą. Buvo sunku sugalvoti labiau nekaltą dingstį ir, savaime suprantama, kad ir šiuo atveju gojai eilinį kartą buvo apkvailinti ir sėkmingai pateko į paspęstus spąstus.
Iš tikrųjų tas “nekaltas” Sionizmas jau ruošė pasaulinį karą sąjungoje su pangermanizmu, jie taip pat organizavo ir rusų revoliuciją, bolševizmą, aukso ir visų materialinių gėrybių sutelkimą į žydų rankas, labiausiai vertų ir stiprių žmonijos atstovų sunaikinimą, siaubingus gojų naikinimus, kurie turėjo žudyti vieni kitus, Monarchijos kritimą ir, trumpai apibendrinant, nuolankų “nežydiškų”, “žemesniųjų” rasių paklusnumą Izraeliui, ‚Išskirtinei Tautai“; Žodžiu, buvo įvykdytas visas planas, kuris buvo numatytas 1890 metų “Protokoluose” ir net anksčiau.
1917 metų pradžioje Sionistinės organizacijos centras buvo perkeltas iš Londono į Ameriką.
Tuo klausimu įdomias detales praneša Naumas Sokolovas ir Jesse Zamperis. Tarp kitko, mes sužinome, kad po Sionistų Konferencijos, kuri įvyko Londone 1917 metų vasario 7 d. rabino Gostero namuose, įvyko štai kas: “Dėl didžiulės Sionizmo reikšmės Antantės Vyriausybėms, Naumas Sokolovas prancūzų Vyriausybės buvo pakviestas į Paryžių” ir t.t.
Valfuro deklaracija tokia niekšiška, tokia dviprasmiška ir persunkta žydiška dvasia, ne mažesne, negu patys “Protokolai”: mums nesunku rasti pagrindo taip tvirtinti, jeigu patys žydai pasakoja, kad ją parašė, peržiūrėjo ir atkoregavo Anglijos ir Amerikos Sionistinės organizacijos.
Nieko tame nėra stebėtino, kad mes Ašero Gilcbergo pavardę matome Anglijoje 1917 metų pradžioje sudaryto Politinio Komiteto viršūnėje; Susipažindami su to komiteto narių sąrašu, mes matome, kad visi likusieji nariai yra jo mokyklos pasekėjai.
Kaip ir karo metais, taip ir po jo, visas pasaulis eina tos Sionistų-fanatikų gaujos vedamas už jų rankose laikomo pavadėlio, tarp tos gaujos narių labiausiai išsiskiria: Chaimas Veismanas, Gasiuras, Leonas Simonas, Josifas Klauzneris, Členovas miręs), Usyškinas, Levinas, Naumas Sokolovas.
Visi žmonės, kurie vadovauja visų tautų Vyriausybėms, yra ne kas kitas, kaip Sionistų ginklas, kaip, pavyzdžiui: Loidas Džordžas, Vudro Vilsonas, Milljeranas, Kalko, Klemenso, Robertas Lansingas ir kt.
Tarp žydų: Trockij-Bronšteinas toks pat ginklas kaip ir Rufus Isaakas, arba Rotšildas, Ratenau, Herbertas Samuelis, Liudvikas Brandesas, Hompersas, Bernardas Baruchas, Otto Kanas, Kerenskij ir Jakovas Šiffas (neseniai miręs).
O vėliau – mums lieka patvirtinti, kad... Galų gale, Palestina tapo žydų grobiu.
Nusprendęs mano leidžiamo žurnalo “Šviesos spindulys” ketvirtame numeryje atspausdinti ponios Frej išverstą brošiūrą, aš turėjau mintį žurnale “Šviesos Spindulys” įdėti slapto žydų tautos vadovo Achad-Chamo portretą. Todėl aš kreipiausi į kai kuriuos Londone gyvenančius savo draugus gauti ir man atsiųsti Ašero Gincbergo fotografiją. Aš maniau, kad nebus jokio vargo gauti tokio iškilaus žmogaus fotografiją, kokiu, be jokių abejonių, yra šis viso sionistinio judėjimo vadas. Neseniai aš gavau nepaguodžiantį atsakymą. Jo fotografijos gauti neįmanoma. Kas susiję su pačiu Achad-Chamu, man buvo pranešta, kad maždaug prieš metus, netrukus po to, kai “Vil Fran” atspausdino jį demaskuojantį straipsnį, – jis išvyko iš Anglijos, kur iki tol pastoviai gyveno, ir išnyko be pėdsakų.
Vinbergas.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ