Teisė jėgoje. Laisvė – idėja. Liberalizmas. Auksas. Tikėjimas. Savivalda. Kapitalo despotizmas, Vidinis priešas. Minia. Anarchija. Politika ir moralė. Tikslas pateisina priemones. Minia – aklasis. Politinė abėcėlė. Partinės rietenos. Labiausiai priimtinas valdymo būdas – patvaldystė. Spiritas. Klasicizmas. Tvirkinimas. Masono-žydiškos vyriausybės principai ir taisyklės. Teroras. Laisvė, lygybė, brolybė. Dinastinio valdymo principas. Gojų aristokratijos privilegijų naikinimas. Naujoji aristokratija. Psichologinės sąskaitos. Laisvės abstrakcija. Liaudies atstovų kaita.
...Atidėję frazeologiją, kalbėsime apie kiekvienos minties reikšmę, palyginimais ir išvadomis nušviesime aplinkybes. Ir taip, mūsų sistemą aš formuluoju mūsų ir gojų (gojai – krikščionys ir bendrai, ne žydai – S. Niluso pastaba) požiūriu. Reikia pastebėti, kad žmonių su ydingais instinktais daugiau, negu padorių žmonių, todėl geriausių rezultatų valdyme galima pasiekti prievarta ir bauginimais, o ne akademiniais pasvarstymais. Kiekvienas žmogus veržiasi į valdžią, kiekvienas norėtų tapti diktatoriumi, bet retai kuris būtų pasiruošęs aukoti visų gerovę dėl savo paties gerovės.
Kas sulaiko laukinius gyvūnus, kurie vadinami žmonėmis? Kuo jie vadovavosi iki šiol? Visuomeninės bendruomeninės santvarkos laikais jie pakluso grubiai ir aklai jėgai, kaip įstatymui, kuriuo yra ta pati jėga, tik užmaskuota. Darau išvadą, kad įstatymas, atitinkamai – teisė jėgoje. Politinė laisvė yra idėja, o ne faktas. Ta idėja reikia mokėti naudotis, kai reikia idėjiniu masalu į savo partijos pusę patraukti liaudies mases, jeigu kuri nors partija sugalvojo nugalėti kitą, kuri tuo metu yra valdžioje. Ta užduotis palengvėja, jeigu priešininkas pats užsikrečia laisvės idėja, taip vadinamu liberalizmu ir dėl idėjos praranda savo jėgą.
Čia ir pasireiškia mūsų teorijos tapatumas: paleistas valdymo vadžias tuojau pat, pagal gyvenimo formulę, pagriebia kita ranka, nes akla liaudies jėga negali ir dienos išgyventi be valdžios, ir nauja valdžia tik pakeis senąją, kuri nusilpusi dėl liberalizmo. Mūsų laikais liberalią valdžią gali pakeisti aukso valdžia. Buvo laikai, valdė tikėjimas. Laisvės idėja neįgyvendinama, nes niekas nemoka protingai ja naudotis.
Reikia tik liaudį kurį laiką palikti savivaldai, kai prasidės susinaikinimas. Nuo to momento prasideda rietenos, kurios netrukus pereina į socialinius mūšius, kurių metu dega valstybės ir jų reikšmingumas virsta pelenais. Ar valstybė sunyksta savo pačios konvulsijose, ar jos vidinės rietenos valdžią atiduoda užsienio priešams, bet kuriuo atveju, tokia valstybė bus žlugusi: ji jau mūsų rankose.
Kapitalo despotizmas, kuris šiuo metu jau beveik visas mūsų rankose, ištiesia jiems šiaudelį, už kurio tokia valstybė priversta laikytis, nes kitaip ji nusiris į prarają. To, kuris dėl savo liberalistinių pažiūrų pasakys, kad panašūs pasvarstymai yra amoralūs, aš paklausčiau: jeigu kiekviena valstybė turi du priešus ir tai valstybei leidžiama ir net garbinga išoriniam priešui taikyti įvairias kovos priemones, kaip, pavyzdžiui, priešo nesupažindinti su gynybos arba puolimo planais, pulti jį naktį arba su skaitlingesniu žmonių skaičiumi, tai kodėl gi veiksmus prieš blogesnį priešą, kuris ardo visuomeninę santvarką ir visų gerovę, galima pavadinti neleistinais ir amoraliais?
Ar gali sveikas logiškas protas tikėtis sėkmingai valdyti minias protingais įtikinėjimais ar įkalbinėjimais, kai yra galimybė prieštaravimams, nors ir beprasmiškiems, paviršutiniškiems, bet kurie miniai labiau patinka? Vadovaudamiesi išskirtinai smulkiomis aistromis, papročiais, tikėjimais ir sentimentaliomis teorijomis, žmonės minioje ir minios žmonės pasiduoda partiniam susiskaidymui, kurie trukdo bet kokiems susitarimams, nors jie būtų patys protingiausi ir visus tenkintų.
Bet koks minios sprendimas priklauso nuo atsitiktinės arba specialiai suformuotos daugumos, kuri, kurstoma slaptos politinės jėgos, paskelbia absurdišką sprendimą, kuris įtvirtina anarchiją valdyme. Politika neturi nieko bendro su morale. Valdovas, kuris vadovaujasi morale, nepolitiškas, todėl jis netvirtas savo soste. Kas nori valdyti, privalo naudotis gudrybėmis, veidmainiauti. Didžiosios liaudies vertybės – atvirumas ir sąžiningumas – kenksmingos politikoje, todėl, kad šios vertybės išverčia iš sosto greičiau, negu stipriausiais priešas. Šios vertybės turi būti gojų valdovų atributais, bet mes tuo vadovautis negalime.
Mūsų teisė – jėgoje. Žodis “teisė” yra nieko nereiškianti ir niekuo neparemta mintis. Tas žodis reiškia ne ką daugiau, negu: duokite man tai, ko aš noriu, kad tuo pačiu aš gaučiau įrodymus, kad aš stipresnis už jus. Kur prasideda teisė? Kur ji baigiasi? Valstybėje, kurioje blogai organizuota valdžia, beveidžiai įstatymai ir valdininkai, kuriems suteiktos išblėsusios nuo liberalizmo teisės, aš skelbiu naują teisę – pulti stipresniojo teise ir išvaikyti egzistuojančią valdžią, paimti į savo rankas įstatymus, pertvarkyti visas įstaigas ir valdyti tuos, kurie mums atidavė savo jėgos teises, nuo jų atsisakė savanoriškai, liberaliai...
Mūsų valdžia šiuolaikinėmis sąlygomis bus viršesnė už visas kitas, nes ji bus nepastebima tol, kol nesutvirtės tiek, kad jau jokios gudrybės jos neįveiks. Iš laikino blogio, kurį mes priversti laikinai panaudoti, išsivystys nepajudinamo valdymo gėris, kuris atstatys teisingą liaudies egzistavimo mechanizmą, kurį buvo sugadinęs liberalizmas.
Rezultatas pateisina priemones. Mūsų planuose atkreipkite dėmesį ne tiek į gėrį ir moralumą, kiek į poreikius ir naudingumą. Prieš mus planas, kuriame išdėstyta mūsų strateginė linija, nuo kurios mums nukrypti nevalia be rizikos sunaikinti ilgų amžių darbą.
Kad nustatyti prasmingus tikslinius veiksmus, reikia turėti omeny niekšiškumą, minios nepastovumą, jos nesugebėjimą suprasti ir gerbti savo pačios gyvenimo sąlygų, savo gerovės. Reikia suprasti, kad minios jėga akla, neprotinga, nesvarstanti, įsiklausanti kiek iš karės, tiek ir iš dešinės. Aklas negali vedžioti aklo, kad neprivestų prie prarajos, atitinkamai, minios nariai, išsišokėliai iš liaudies, nors jie būtų ir genialiai protingi, bet politiškai beraščiai, negali vadovauti miniai, kad nežūtų visa nacija.
Tik nuo vaikystės mokomas patvaldystės principų, gali atskirti žodžius, kurie yra parašyti politinėmis raidėmis. Liaudis, kuri yra palikta savivaldai, tai yra, išsišokėliams iš minios, sunyksta politinių rietenų metu, kurios vyksta siekiant valdžios ir garbės, tos kovos metu gilėja betvarkė. Ar įmanoma liaudies masėms be lenktyniavimo susitarti ramiai valdyti šalį, ir tam valdymui netrukdytų asmeniniai interesai? Ar tokia valstybė gali apsiginti nuo užsienio priešų?
Tai neįmanoma, nes planas kuris sudarytas iš tiek dalių, kiek galvų yra minioje, praranda tikslą, todėl yra nesuprantamas ir neįvykdomas. Tik Patvaldystės atveju planavimas gali būti visaapimantis ir aiškus, paskirstantis darbus visam valstybės mechanizmui. Iš čia aišku, kad šalies interesams būtų geriau, jeigu šalį valdytų vienas atsakingas asmuo.
Be absoliutaus despotizmo, kurį vykdo ne masės, o jos vadovai, kad ir kas jie tokie bebūtų, civilizacija egzistuoti negali. Minia – barbaras, kuri savo barbariškumą parodo visais atvejais. Kai tik minia į savo rankas sugriebia laisvę, ji tą laisvę netrukus paverčia anarchija, kuri savaime yra aukščiausio laipsnio barbariškumas.
Pasižiūrėkite į užspirituotus gyvulius, kurie apkvaitę nuo vyno, kurio neriboto naudojimo teisę jie gavo kartu su laisve. Juk negalime leisti, kad ir mūsiškiai nusiristų iki to... Gojų liaudis apsvaigusi nuo spiritinių gėrimų, o jų jaunimas apkvaito nuo klasicizmo ir ankstyvo ištvirkimo, kuriam paskatino mūsų plati agentūra – guverneriai, liokajai, guvernantės – turtuolių namuose, prižiūrėtojai ir kt., mūsų moterys gojų pasilinksminimo vietose.
Prie paskutiniųjų aš priskiriu ir, taip vadinamas, “damas iš visuomenės”, savanores jų palydoves ištvirkavimuose ir prabangoje. Mūsų slaptažodis – jėga ir dviveidiškumas. Tik jėga nugali politiniuose klausimuose, ypač, jeigu ta jėga slypi talentuose, kuri reikalinga valstybės vyrams. Prievarta turi būti principu, o gudrumas ir veidmainystė – taisyklė vyriausybėms, kurios nenori savo karūnos padėti po kokios nors naujos jėgos kojomis. Tas blogis yra vienintelė priemonė pasiekti tikslą, gėrį.
Todėl mes neturime vengti papirkinėjimų, apgavysčių ir išdavysčių, jeigu tik tai tarnauja mūsų tikslams. Politikoje reikia mokėti be jokių svyravimų imti kitų nuosavybę, jeigu tik tuo mes pasieksime nuolankumo ir paklusnumo. Mūsų valstybė, kuri eina taikaus užkariavimo keliu, turi teisę karo baisumus pakeisti mažiau pastebimomis ir tikslingesnėmis bausmėmis, kuriomis reikia palaikyti terorą, kuris veda prie aklo paklusnumo.
Teisingas bet nepermaldaujamas griežtumas yra didžiausias valstybinės jėgos faktorius: ne tik dėl naudos, bet ir dėl pareigos, dėl pergalės, mums būtina laikytis prievartos ir veidmainiškumo programos. Išskaičiavimo doktrina tiek stipri, kiek ji sėkmingai panaudojama. Todėl ne tik priemonėmis, bet ir griežtumo doktrina mes įsigalėsime ir užtikrinsime, kad visos vyriausybės paklus mūsų išskirtinei vyriausybei.
Pakanka, kad žinotų, kad mes nepermaldaujami, kai reikia persekioti nepaklusnumą. Dar senovės laikais mes liaudyje sušukome žodžius “laisvė, lygybė, brolybė”, žodžius, kurie tiek daug kartų buvo kartojami besmegenių papūgų, kurios iš visų pusių susirinko prie to masalo, su kuriuo išsinešė taikos gėrį, tikrą asmenybės laisvę, kuri anksčiau buvo taip apribota minios spaudimo.
Neva protingi, inteligentiški gojai nesuprato ištartų žodžių neatitikimo, nepastebėjo prieštaravimų tarp jų reikšmių, nepamatė, kad gamtoje nėra lygybės, negali būti laisvės, kad pati gamta nustatė protų, charakterių ir sugebėjimų skirtumus, taip pat ir jos dėsnių neišvengiamumo, nesuprato, kad minia – akla jėga, kad išsišokėliai iš minios jos valdymui, politiniu atžvilgiu tokie pat akli, kaip ir pati minia, kad pašvęstasis, nors jis būtų ir genijus, politikoje nieko nesupras – gojai viso to nepastebėjo; o tuo tarpu taip valdė dinastijos: tėvas perduodavo sūnui visas politinių reikalų žinias taip, kad niekas to nematytų, išskyrus dinastijos narius, ir niekas negalėtų tų paslapčių perduoti valdomai liaudžiai.
Laikui bėgant, dinastinis politinių žinių perdavimo metodas atgyveno, kas pasitarnavo mūsų sėkmei. Visuose pasaulio kraštuose žodžiai – “laisvė, lygybė, brolybė” – per mūsų agentus į mūsų gretas pritraukdavo ištisus legionus, kurie su pasididžiavimu nešė mūsų vėliavas. Tuo tarpu tie žodžiai buvo kirminais, kurie graužė gojų pamatus, visur naikino pasaulį, ramybę, solidarumą, ardė jų valstybių pamatus. Vėliau jūs pamatysite, kad tai pasitarnavo mūsų pergalei: tai, tarp kitko, į mūsų rankas davė pagrindinius kozirius – naikinant privilegijas, kitaip sakant, pačią gojų aristokratijos esmę, kuri buvo vienintelė tautų ir šalių apsauga prieš mus.
Ant prigimtinės ir gamtinės aristokratijos griuvėsių mes pastatėme savo inteligentijos aristokratiją, ir pačiame priekyje, piniginę aristokratiją. Tos aristokratijos cenzą mes nustatėme per turtą, kuris priklauso nuo mūsų, tas pats yra ir moksle, kurį stumia mūsų išminčiai. Mūsų pergalę palengvino dar ir tai kad santykiuose su mums reikalingais žmonėmis mes visada veikėme naudodamiesi pačiais jautriausiais žmogiško proto jausmais – išskaičiavimu, godumu, nepasitenkinimu turimomis materialinėmis vertybėmis; o kiekviena iš šių atskirai paimtų žmogiškų silpnybių pajėgi sužlugdyti iniciatyvą, atiduodant žmonių valią į rankas tų, kurie perka jų veiklą.
Laisvės abstrakcija suteikė galimybes įtikinti minią, kad vyriausybė yra niekas kitas, kaip valdytojas šalies savininko – liaudies, ir kad tą vyriausybę galima keisti kaip sunešiotas pirštines. Liaudies atstovų pakeičiamumas juos atidavė į mūsų rankas ir jie tapo lyg mūsų statytiniai.
Ekonominiai karai – žydų viršenybės pagrindas. Parodomoji administracija ir “slapti patarėjai”. Ardomųjų mokymų pasiekimai. Prisitaikymas politikoje. Spaudos vaidmuo. Aukso kaina ir žydų aukos vertė.
Mums reikia, kad karai pagal galimybes nesuteiktų teritorinių pranašumų: tada karai persikelia į ekonomikos sritį, kurioje nacijos su mūsų pagalba supras mūsų viršenybę, ir abi pusės reikalus tvarkyti atiduos mūsų nacionalinei agentūrai, kuri turi milijonus akių ir stebėtojų, kurių nesulaiko jokios sienos.
Tada mūsų tarptautinė teisė sutrins nacionalines teises, ir tautas valdys taip pat, kaip civilinė valstybių teisė valdo savo pavaldinius. Iš publikos mūsų skiriami administratoriai, priklausomai nuo jų vergiškų sugebėjimų, nebus asmenys, kurie paruošti valdymui, todėl jie netrukus taps pėstininkais mūsų žaidime, mūsų genialių mokslininkų ir patarėjų rankose, specialistų, kurie nuo mažų dienų mokomi valdyti visą pasaulį. Kaip jūs žinote, tie specialistai reikalingų žinių sėmėsi iš mūsų politinių planų, iš istorinės patirties, iš kiekvieno įvykio stebėjimo.
Gojai nesivadovauja istorine patirtimi, o kreipia dėmesį tik į teorinę rutiną, ir kritiškai visiškai nevertina rezultatų. Todėl mums nėra ko su jais skaitytis – tegul jie sau linksminasi ir gyvena naujų linksmybių viltimi ir praeities prisiminimais. Tegul jiems svarbiausia būna tai, ką mes jiems pasiūlėme per mokslą (teoriją). Šiems tikslams, per mūsų spaudą, mes skatiname jų aklą pasitikėjimą.
Gojų inteligentai didžiuosis žiniomis ir be loginio jų patikrinimo įgyvendins viską, ko išmoko iš mokslo žinių, kurias sukomponavo mūsų agentai turėdami tikslą protus nukreipti mums reikalinga linkme. Jūs nemanykite, kad mūsų tvirtinimai niekuo neparemti: atkreipkite dėmesį į mūsų pastangomis propaguojamą darvinizmą, marksizmą, nyčetizmą. Jų reikšmė gojų protams turėtų būti akivaizdi. Mums būtina skaitytis su šiuolaikinėmis mintimis, charakteriais, tautų tendencijomis, kad neapsirikdami galėtume išlikti politikoje ir administracinių reikalų tvarkyme.
Mūsų sistemos pergalė toje viso mechanizmo dalyje, kuria mes galime naudotis nepaisant kelyje sutiktų tautų temperamento, neturės pasisekimo, jeigu jos praktinis taikymas nesivadovaus praeities pasiekimais ir jų nesusies su dabartimi. Šiuolaikinių valstybių rankose sukaupta didžiulė jėga, kuri sukuria mintis liaudyje, – tai spauda. Spaudos vaidmuo – nurodyti lyg tai būtinus reikalavimus, perduoti liaudies balso skundus, išreikšti ir sukurti nepasitenkinimą.
Spaudoje sukuriama žodžio laisvės regimybė. Bet valstybė nemoka ta jėga naudotis; ir ta jėga atsidūrė mūsų rankose. Per ją mes darome įtaką, patys likdami šešėlyje, dėka jos mes į savo rankas perėmėme auksą, ir nepaisant to, kad tą auksą mums teko semti iš kraujo ir ašarų upių... Bet mes tai atpirkome daug paaukodami iš mūsų tautos. Kiekviena auka iš mūsų pusės, prieš Dievą kainuoja tūkstančius gojų gyvybių.
Simbolinė gyvatė ir jos reikšmė. Konstitucinių svarstyklių nestabilumas. Teroras rūmuose. Valdžia ir garbės troškimas. Parlamentiniai plepalai, pamfletai. Piktnaudžiavimas valdžia. Ekonominė vergovė. “Liaudies tiesa”. Buožija ir aristokratija. Masono-žydiška armija. Gojų išsigimimas. Badas ir kapitalo teisė. Minia ir “pasaulio valdovo” karūnavimas. Būsimų masoniškų liaudies mokyklų programų pagrindas. Socialinės santvarkos mokslo paslaptis. Bendra ekonominė krizė. “Mūsiškių” saugumas. Masonystės despotizmas – išminties karalystė. Vadovo praradimas. Masonystė ir “Didžioji” prancūzų revoliucija. Karalius – Siono kraujo despotas. Masonystės nepažeidžiamumo priežastys. Slaptų masonystės agentų vaidmuo. Laisvė.
Šiandiena galiu pranešti, kad mūsų tikslas tik už kelių žingsnių nuo mūsų. Lieka nedidelis tarpas ir visas mūsų praeitas kelias pasiruošęs susijungti į Simbolinės Gyvatės ciklą, kokia mes žymime savo tautą. Kai tas ratas užsidarys, į jį, kaip į stiprias reples, bus uždarytos visos Europos valstybės. Šiuolaikinės konstitucinės svarstyklės netrukus apvirs, nes mes jas pastatėme taip, kad jos nenustotų svyruoti ir išsilaikytų tik tol, kol nesusitrins jų laikiklis.
Gojai manė, kad jie jas pakankamai stipriai įtvirtino ir visi laukė, kad svarstyklės sustos lygsvaroje. Bet laikiklis – Valdantieji, užstojami savo atstovų, kurie kvailina, mėgaujasi savo nekontroliuojama ir neatsakinga valdžia. Tai turimai valdžiai jie turi būti dėkingi rūmuose atsiradusiam terorui. Neturėdami priėjimo prie savo liaudies, prie jos aplinkos, Valdantieji jau nebegali su ja pasitarti ir atsilaikyti prieš trokštančius valdžios. Mūsų pastangomis matanti Karališka Valdžia, atskirta nuo aklos liaudies jėgos, prarado bet kokią prasmę, nes aklasis be lazdos yra bejėgis.
Kad paskatinti valdžios trokštančius piktnaudžiauti valdžia, mes priešpastatėme vieną prieš kitą dvi jėgas, kurioms išvystėme liberalias tendencijas ir nepriklausomumą. Ta kryptimi mes nukreipėme verslą, tuo apginklavome visas partijas, valdžią, kaip taikinį, pastatėme prieš visas ambicijas. Iš valstybių mes padarėme arenas, kuriose vyksta kovos... Dar šiek tiek, ir visur atsiras betvarkė, bankrotai. Nenuilstantys oratoriai Parlamentus ir Administracinius Susirinkimus pavertė oratorinėmis varžybomis.
Drąsūs žurnalistai, beceremoniški pamfletistai kiekvieną dieną puldinėja administracinį personalą. Piktnaudžiavimas valdžia visas įstaigas galutinai paruoš žlugimui ir nuo įdūkusios minios smūgių viskas virs aukštyn kojom. Tautos, kurios vargingumu prikaustytos prie sunkaus darbo, yra stipresnės už tautas, kurios prikaustytos vergovės ir baudžiavos: nuo jų vienaip ar kitaip galėjo išsivaduoti, o nuo poreikių jie niekur nepabėgs.
Į konstitucijas mes įjungėme tokias teises, kurios masėms yra fiktyvios, ir jos visiškai neveiksmingos. Visos, taip vadinamos, “liaudies teisės” gali egzistuoti tik idėjiškai, bet praktikoje jos niekada nebus įgyvendintos. Kokia nauda sulinkusiems nuo sunkaus darbo ir prislėgtiems savo lemties proletarams-darbininkams iš to, kad plepiams suteikta teisė plepėti, žurnalistams – rašyti visokias nesąmones, jeigu proletariatas iš konstitucijos neturi jokios naudos, išskyrus tuos apgailėtinus trupinius, kuriuos mes jiems numetame nuo savo stalo už jų atiduodamus balsus mūsų statytiniams ir mūsų agentams?..
Respublikinės teisės vargšui – karti ironija, nes būtinybė dirbti kiekvieną dieną, jiems neleidžia tomis teisėmis pasinaudoti, bet užtat atima iš jų pastovų ir garantuotą uždarbį ir padaro juos priklausomais nuo šeimininkų arba jų draugų nesutarimų. Mūsų vadovaujama liaudis naikina aristokratiją, kuri, siekdama naudos sau, buvo liaudies natūrali apsauga ir maitintoja, o visa tai susiję su visos liaudies gerove.
Dabar gi, sunaikinus aristokratiją, liaudis pakliuvo buožių ir prasigyvenusių perėjūnų priespaudon, kurie ant darbininkų kaklo kabo kaip negailestingi pavalkai. Mes pasirodysime kaip darbininkų gelbėtojai iš to jungo, pasiūlysime jiems įstoti į mūsų armijos gretas – socialistus, anarchistus, komunistus, kuriems mes visada padedame lyg tai pagal socialinės masonystės bendražmogiškojo solidarumo taisykles. Aristokratija, kuri naudojosi darbininkų paslaugomis, buvo suinteresuota, kad darbininkai būtų sotūs, sveiki ir stiprūs. Mes gi suinteresuoti atvirkščiu rezultatu – kad gojai išsigimtų.
Mūsų valdžia – suinteresuota chronišku neprivalgymu ir darbininkų silpnumu, nes taip darbininkai neturės nei jėgų nei noro prieštarauti valdžiai. Badas sukuria teises kapitalui, lygiai kaip Karalių valdžia aristokratams leidžia išnaudoti darbininkus. Poreikiais ir nuo to priklausančia neapykanta mes valdome mases ir jų rankomis nutriname tai, kas mums trukdo mūsų kelyje. Kai ateis laikas karūnuoti mūsų pasaulinį valdovą, tos pačios rankos nušluos viską, kas galėtų tam sutrukdyti.
Gojai atprato galvoti be mūsų mokslinių patarimų. Todėl jie nemato tos neišvengiamos būtinybės, kurią mes, kai ateis mūsų laikas, įgyvendinsime, o būtent: liaudies mokyklose įvesime vieningą tikslinį mokslą, o pirmiausiai – mokslą apie žmogaus gyvenimą, socialinę padėtį, reikalingą darbo pasiskirstymą ir, atitinkamai, pasiskirstymą į klases ir sluoksnius.
Būtina, kad visi žinotų, kad lygybės būti negali dėl darbo pasiskirstymo, kad prieš įstatymą negali vienodai atsakyti tas, kuris savo poelgiu kompromituoja visą sluoksnį ir tas, kuris savo poelgiu nepaliečia nieko, išskyrus savo garbę. Teisingas socialinės sandaros mokslas, prie kurio paslapčių gojų mes neprileidžiame, visiems parodytų, kad vieta ir darbas turi priklausyti atitinkamam ratui žmonių, kad vėliau nebūtų žmonėms kančia dėl nepakankamo auklėjamojo darbo.
Studijuojant šį mokslą, tautos pačios savanoriškai paklus valdžiai ir neprieštaraus vietai, kurią jiems paskirs valstybė. Esant dabartinei mokslo padėčiai, ir egzistuojant mūsų sukurtoms mokslo kryptims, liaudis aklai tiki spausdintu žodžiu, tiki įdiegtomis klaidingomis žiniomis, nekenčia kitų socialinių tarpsluoksnių, kuriuos skaito aukščiau už save, nes nesupranta kiekvieno tarpsluoksnio reikšmės. Nurodyta priešprieša dar labiau padidėja ekonominės krizės metu, kuri stabdo biržinius sandėrius ir pramonės darbą.
Aukso pagalba, kuris jau visas yra mūsų rankose, mes visais įmanomais būdais sukelsime bendrą ekonominę krizę, į gatves vienu metu išmesime minias darbininkų visose Europos šalyse. Tos minios su pasimėgavimu puls lieti kraują tų, kuriems jie, dėl savo nežinojimo, pavydi nuo vaikystės ir kurių turtą dabar jie galės grobti. Mūsiškių jie nelies, nes apie puolimo pradžią mes žinosime iš anksto ir imsimės priemonių, kad saviškius apsaugotumėme.
Mes įtikinome, kad progresas visus gojus atves į proto karalystę. Mūsų despotizmas ir bus toks, nes tik jis sugebės protingu griežtumu suvaldyti visus tuos neramumus, iš visų įstaigų išgyvendinti liberalizmą. Kai liaudis pamatė, kad laisvės vardan jiems daromos įvairios nuolaidos, ji pradėjo įsivaizduoti, kad yra padėties šeimininkė, bet, žinoma, kaip ir kiekvienas aklasis, susidūrė su mase kliūčių; puolė ieškoti naujo vadovo, bet nesusiprotėjo susigrąžinti senojo, todėl sudėjo savo įgaliojimus prie mūsų kojų.
Prisiminkite prancūzų revoliuciją, kurią mes pavadinome “didžiąja”: jos paruošimo paslaptys mums gerai žinomos, nes ji visa – mūsų rankų darbas. Nuo to laiko tautas mes vedame nuo vieno nusivylimo prie kito, kad jos atsisakytų ir mūsų to Sionų kraujo despoto Karaliaus naudai, kurį mes ruošiame visam pasauliui.
Šiuo metu mes, kaip tarptautinė jėga, esame nepažeidžiami, todėl kad, jeigu mus užpultų vienos valstybės, mums padėtų kitos valstybės. Neišsemiamas gojų valstybių niekšiškumas, kurie šliaužioja prieš jėgą, negailestingi silpniesiems, žiaurūs prasižengimams ir nuolaidūs nusikaltimams, nenorintys pakęsti laisvos santvarkos prieštaravimų, iki nusižeminimo kantrūs drąsaus despotizmo prievartai, – štai kas padeda mūsų nepriklausomybei. Šiuolaikinius premjerus-diktatorius jie pakenčia ir jiems atleidžia tokius piktnaudžiavimus už kuriuos, net dar mažesnius, jie nukirsdintų dvidešimt karalių.
Kuo jūs paaiškintumėte tokius reiškinius, tokį liaudies masių nenuoseklų požiūrį į, atrodo, vienos rūšies įvykius? Tas reiškinys paaiškinamas tuo, kad tie diktatoriai per savo agentus liaudžiai šnibžda, kad jie tais piktnaudžiavimais valstybei kenkia dėl aukščiausio tikslo – liaudies gerovės, jos tarptautinio pripažinimo, brolybės, solidarumo ir lygiateisiškumo. Žinoma, jiems nesako, kad toks apjungimas įmanomas tik mums vadovaujant. Ir štai, liaudis smerkia teisuolius ir išteisina kaltuosius ir, tuo pačiu, vis labiau įsitikina, kad gali daryti viską, ką tik panorės.
Tokios padėties dėka liaudis ardo bet kokį stabilumą ir kelia betvarkę kiekviename žingsnyje. Žodis “laisvė” pakelia liaudies mases į kovą prieš bet kokias jėgas, net Dieviškas ir gamtines. Štai kodėl mums įsigalėjus, tą žodį mums būtina pašalinti iš žmonių leksikono kaip gyvuliškos jėgos principą, kuris minią paverčia kraugeriškais žvėrimis. Tiesa tie žvėrys užmiega kiekvieną kartą, kai prisigeria kraujo, ir tuo metus juos lengva sukaustyti grandinėmis. Bet, jeigu jiems neduoti kraujo, jie neužmiega ir kovoja.
Respublikos stadijos. Amžina masonystė. Laisvė ir tikėjimas. Tarptautinė prekybinė-pramoninė konkurencija. Spekuliacijos vaidmuo. Aukso kultas.
Bet kuri respublika praeina keletą stadijų. Pirmoji iš jų iš pat pirmųjų dienų pripildyta aklųjų beprotystės, kurie puldinėja į kairę ir dešinę, antroji – demagoginė, iš kurios gimsta anarchija, kuri neišvengiamai priveda prie despotizmo, bet ne teisėtai atviro, o prie nematomo ir nežinomo, bet, nepaisant to, juntamo, kokios nors slaptos organizacijos despotizmo, kuri veikia be jokių ceremonijų, prisidengusi įvairiais agentais, kurių kaita ne tik nekenkia, bet padeda slaptai jėgai, kuriai dėl tos agentų kaitos nereikia leisti lėšų pasižymėjusių agentų apdovanojimams.
Kas gi gali nuversti nematomą jėgą?! O mūsų jėga būtent tokia. Išorinė masonystė tarnauja aklai priedangai jai ir jos tikslams, bet tos jėgos veiklos planas ir jos buvimo vieta liaudžiai visada išlieka nežinoma. Bet ir laisvė galėtų būti nekenksminga ir valstybėje egzistuoti nedarydama žalos liaudies gerovei, jeigu tik ji gyvuotų tikėjimo Dievu, žmonių brolybės principais, negalvojant apie lygybę, kuriai prieštarauja patys sutvėrėjo dėsniai, kurie įtvirtino pavaldumą.
Esant tokiam tikėjimui liaudis būtu valdoma per parapijų globą, nuolankiai eitų vadovaujama savo dvasinio vadovo, paklustų Dieviškam susiskirstymui žemėje. Štai kodėl mums šiuo metu būtina kompromituoti tikėjimą, iš gojų rankų ištraukti patį Dievybės ir Dvasingumo principą, ir viską pakeisti aritmetiniais skaičiavimais ir materialiais poreikiais. Kad gojų protai nespėtų galvoti ir pastebėti, juos reikia sugundyti pramone ir prekyba.
Tokiu būdu visos nacijos ieškos sau naudos ir kovodamos dėl jos, nepastebės bendro priešo. Bet, kad laisvė galutinai išardytų ir nualintų gojų visuomenę, pramonei reikia suteikti spekuliacinį charakterį: tai pasitarnaus tam, kad nuo žemės atskirta pramonė neišsilaikys vienose rankose ir pereis į spekuliaciją, tai yra, į mūsų kasas. Įtempta kova už pirmavimą, šuoliai ekonominiame gyvenime sukurs, be to, jau ir sukūrė nusivylimą, šaltas ir beširdes bendruomenes.
Tos bendruomenės pajus pasidygėjimą aukštąja politika ir religija. Jos vadovausis tik išskaičiavimais, auksu, kuris pavirs jų tikru kultu, tokiu materialiniu pasitenkinimu, kokį tik auksas gali suteikti. Tada, ne dėl pasitarnavimo gėriui, net ir ne dėl visuomenės interesų, o tik iš neapykantos, žemesnės gojų klasės eis paskui mus prieš mūsų konkurentų, inteligentų-gojų valdžią.
Sustiprinto centralizuoto valdymo sukūrimas. Masonų valdžios įvedimo keliai. Priežastys, dėl kurių negali susitarti valstybės. Žydų “piešišskirtinybė”. Auksas – valstybinių mechanizmų variklis. Monopolijos prekyboje ir pramonėje. Kritikos reikšmė. “Parodomosios” įstaigos. Pervargimas dėl iškalbingumo. Kaip suimti į ankas visuomeninę nuomonę. Asmeninės iniciatyvos reikšmė. Išskirtinė Vyriausybė.
Kokią administracinio valdymo formą galima pasiūlyti bendruomenėms, kurioje būtų išplitęs paperkamumas, kur turtai prieinami tik apsukriems, sukčių pateikiamais siurprizais, kur viešpatauja pasileidimas, kur moralė palaikoma bausmėmis ir griežtais įstatymais, o ne savanoriškai priimtinais principais, kur jausmus tėvynei ir religijai reguliuoja kosmopolitinės įstaigos? Kokią gi kitą valdymo formą duoti toms bendruomenėms, kaip ne tą despotišką, apie kurią aš parašysiu toliau?
Mes sukursime sustiprintą valdymo centralizaciją, kad visų visuomeninių jėgų valdymas būtų mūsų rankose. Naujais įstatymais mes sureguliuosime visus mūsų pavaldinių politinio gyvenimo mechanizmus. Tie įstatymai vieną po kito atims visas nuolaidas, kurias priveisė gojai, ir mūsų karaliavimas pasižymės tokiu didingu despotizmu, kad jis bus pajėgus bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje nuslopinti nepatenkintus ir besipriešinančius gojus.
Mums sakys, kad tas despotizmas, apie kurį jums dabar kalbu, nedera prie šiuolaikinio progreso, bet aš jums įrodysiu atvirkščiai. Tais laikais, kai liaudis į karaliavimą žiūrėjo kaip į Dieviškosios Valios vykdymą, jie neprieštaraudami pakluso vienvaldystei, bet nuo tos dienos, kai mes jiems įpiršome mintį apie asmenines teises, jie karaliavusius asmenis pradėjo laikyti paprastais mirtingaisiais. Dieviškasis karaliaujančių asmenų patepimas liaudies akyse nukrito nuo karalių galvų, o kai mes dar atėmėme ir tikėjimą Dievu, tai valdžios jėga buvo išmesta į gatvę, tapo visuomenine nuosavybe, kurią mes priglaudėme.
Be to, menas valdyti mases ir asmenis gudriai suregztomis teorijomis ir frazeologijomis, gyvenimo taisyklėmis ir įvairiomis kitomis gudrybėmis, apie kurias gojai nieko neišmano, priklauso mūsų administraciniam protui, kuris išauklėtas analizės, stebėjimų ir tokių minties plonybių pagrindu, dėl kurių mes konkurentų neturime, taip pat neturime konkurentų ir sudarinėjant politinės veiklos ir solidarumo planus. Vien tik jėzuitai dar galėtų su mumis lygintis, bet mes nemąstančios minios akyse sugebėjome juos diskredituoti kaip aiškią organizaciją, patys tuo pat metu išlikdami slapta organizacija ir šešėlyje.
Bendrai, ar pasauliui ne tas pats, kas bus jo valdovas – katalikų bažnyčios galva arba mūsų Sioniško kraujo despotas? Mums, išrinktajai tautai, toli gražu, ne tas pats. Laikinai mums gali prilygti pasaulinė gojų koalicija; bet iš tos pusės mums padeda taip giliai įsišakniję nesutarimai tarp jų, kad tų šaknų nebeįmanoma išrauti. Mes priešpastatėme vienas kitam geriausius gojų nacionalinius išskaičiavimus, religines ir tautines neapykantas, kurias mes jų širdyse išauginome per paskutinius dvidešimt amžių.
Dėka to, nė viena valstybė iš niekur nesulauks palaikymo jai sunkiu metu, nes kiekvienas privalo galvoti, kad susitarimai prieš mus yra labai nenaudingi jiems patiems. Mes per daug stiprūs – su mumis reikia skaitytis. Valstybės tarpusavyje negali sudaryti nė mažiausios sutarties, kurios sudaryme mes slaptai nedalyvautumėme. Per Me reges regnant – “per Mane karaliauja Karaliai”. O pranašai mums pasakė, kad mus pasirinko Pats Dievas tam, kad valdytume visą pasaulį. Kad susidorotume su šia užduotimi, Dievas mums padovanojo genijų. Būtų genijus iš priešingos stovyklos, jis gal su mumis ir pakovotų, bet atėjūnas nevertas senbuvio: kova tarp jų būtų negailestinga, tokia, kokios pasaulis dar nematė. Be to, jų genijus jau pavėlavo.
Visi valstybinio mechanizmo ratai sukasi varomi mūsų rankose esančio variklio, o tas variklis – auksas. Mūsų išminčių sugalvotas politinės ekonomikos mokslas nurodo kapitalo karaliavimą. Kapitalas be jokių apribojimų privalo išsikovoti laisvę monopolijoms pramonėje ir prekyboje, ką šiuo metu ir daro nematoma ranka visame pasaulyje. Tokia laisvė pramoninkams suteiks politinę laisvę, o tai pasitarnaus liaudies prispaudimui.
Dabar svarbiau liaudį nuginkluoti, negu ją vesti į karą, svarbiau naudotis degančiomis aistromis mūsų naudai, negu jas gesinti, svarbiau užgrobti ir savaip vystyti mintis, negu jas slopinti. Mūsų valdymo pagrindinė užduotis tame, kad visuomeninį protą susilpninti kritika, atpratinti mąstyti, proto jėgas nukreipti tuščiam gražbyliavimui.
Visais laikais tautos ir atskiri asmenys žodį priimdavo už dalykiškumą, nes jie pasitenkina tiesioginiu įvaizdžiu ir retai pasidomi, ar vieši pažadai buvo įgyvendinti. Todėl mes įsteigsime parodomąsias įstaigas, kurios gražiais žodžiais įrodinės progreso klestėjimą. Mes pasisavinsime visų partijų liberalius įvaizdžius ir jais aprūpinsime savo oratorius, kurie tiek kalbės kad savo kalbomis nuvargins žmones ir jie pradės šlykštėtis oratoriais.
Kad visuomenės nuomonę paimti į savo rankas, reikia padaryti taip, kad visuomenė pati savęs nebesuprastų, sukelti visuomenės viduje eilę prieštaringų nuomonių, ir tai daryti tol, kol gojai nepasimes tų minčių labirinte ir politikos klausimais nebeturės jokios nuomonės, kurios visuomenei ir nereikia turėti, nes politikos klausimus tvarko tik tas, kas vadovauja visuomenei. – Tai pirmoji paslaptis.
Antroji sėkmingo valdymo paslaptis yra tame, kad reikia kiek galima labiau išplatinti liaudies trūkumus – įpročius, aistras, gyvenimo taisykles, kad tame chaose niekas negalėtų susigaudyti, ir dėl to žmonės pradėtų nebesuprasti vienas kito. Tos priemonės mums pasitarnaus ir tam, kad galėtumėme visose partijose pasėti nesutarimus, išskaidyti jų kolektyvines jėgas, kurios vis dar nenori mums paklusti, sukompromituoti bet kokią asmeninę iniciatyvą, kuri gali bent kiek sutrukdyti mūsų bendram reikalui.
Nieko nėra pavojingiau už asmeninę iniciatyvą: jeigu ji geniali, ji gali padaryti daugiau, negu milijonas žmonių, tarp kurių mes pasėjome nesantaiką. Gojų visuomenės auklėjimą mums reikia nukreipti taip, kad prieš kiekvieną darbą, kuriam reikia iniciatyvos, jiems bejėgiškai nusvirtų rankos. Įtampa, kuri susiformuoja nuo veiksmų laisvės, atpalaiduoja jėgas, kai susiduriama su svetima laisve. Nuo to atsiranda sunkūs moraliniai pokyčiai, nusivylimai, nesėkmės.
Visu tuo mes gojus taip išvarginsime, kad priversime juos pačius mums pasiūlyti tarptautinę valdžią, kas mums leis be didelių pastangų perimti visas pasaulio valstybių valdymo jėgas ir sukurti išskirtinę vyriausybę! Vietoje šiandieninių valdytojų mes pastatysime siaubūnus, kurie vadinsis Išskirtine Valstybine Administracija. Jų rankos bus nukreiptos į visas puses kaip žnyplės, ir prie tokios kolosalios valdymo organizacijos ji negalės nepajungti visų tautų.
Monopolijos; gojų priklausomumas nuo jų būsenos. Žemės atėmimas iš aristokratų. Žemės skolinimas. Prekyba, pramonė ir spekuliacija. Prabanga. Darbo užmokesčio kėlimas ir pirmojo būtinumo prekių branginimas. Anarchizmas ir girtuoklystės. Ekonominės teorijos propagandos slapta prasmė.
Netrukus mes pradėsime steigti didžiules monopolijas – kolosalaus turto rezervuarus, nuo kurių net stambių gojų turto būsena priklausys tiek, kad jie paskęs kartu su valstybės kreditais kitą dieną po politinės katastrofos... Ponai ekonomistai, įvertinkite šios kombinacijos reikšmę!.. Visais būdais mums būtina stiprinti mūsų Išskirtinės Vyriausybės reikšmę, ją pristatydami globėja ir skatintoja visų tų, kas savanoriškai mums pasiduoda.
Gojų aristokratija, kaip politinė jėga, nyksta – su ja skaitytis mums nėra ko; bet kaip teritorinė savininkė, ji mums kenksminga tuo, kad gali būti savarankiška. Todėl bet kokiais būdais mes privalome iš jų atimti žemę. Tam geriausias būdas yra įkeisti žemę už paskolas. Tos priemonės žemės savininkus pavers priklausomais.
Iš prigimties nemokėdami pasitenkinti mažu, aristokratai gojai greitai sudegs. Tuo pat metu reikia sustiprintai skatinti prekybą ir pramonę, o svarbiausia – spekuliaciją, kurios esmė yra atsvara pramonei: be spekuliacijos, pramonė didins privatų kapitalą ir pasitarnaus žemdirbystės augimui, kas žemę išlaisvintų nuo įsiskolinimų, kuriuos palaiko žemės bankų paskolos.
Reikia, kad pramonė iš žemės ištrauktų ir rankas, ir kapitalą, ir per spekuliaciją į mūsų rankas perduotų pasaulinius pinigus, o visus gojus išmestų į proletariato gretas. Tada gojai mums lenktųsi, kad tik gautų lėšų egzistavimui. Gojų pramonės sužlugdymui į pagalbą spekuliacijai mes paleisime tarp gojų mūsų pastangomis išugdytą polinkį viską praryjančiai prabangai.
Pakelsime darbo užmokestį, kuris, tarp kitko, darbininkams neatneš jokios naudos, nes tuo pat metu pabranginsime pirmo būtinumo prekes lyg tai dėl žemės ūkio ir gyvulininkystės produktų gamybos kritimo; be to, mes dirbtinai ir giliai pasirausime po pramonės šaltiniais, pripratinsime darbininkus prie anarchijos ir spiritinių gėrimų ir, tuo pačiu, panaudosime visas priemones, kad nuo žemės nuvarytume visus gojų inteligentijos sluoksnius.
Kad tikroji padėtis gojams neišaiškėtų anksčiau laiko, mes tai pridegsime lyg tai noru pasitarnauti darbininkų klasei ir pagrindiniams ekonominiams principams, apie kuriuos dalykišką propagandą varo mūsų ekonominės teorijos.
Ginklavimosi įtampos tikslas. Neramumai, pykčiai ir priešiškumas visame pasaulyje. Gojų pasipriešinimo pažabojimas karais ir pasauliniu karu. Paslaptis – politikos sėkmė. Spauda ir visuomeninė nuomonė. Amerikietiškos, kinietiškos ir japoniškos patrankos.
Ginklavimosi įtampa, policijos etatų didinimas – tai taip pat būtini veiksmai mūsų planų įgyvendinimui. Būtina pasiekti, kad be mūsų, visose valstybėse būtų masės proletariato, keletas mums ištikimų milicininkų, policininkų ir kareivių. Visoje Europoje, o su jos pagalba ir kituose kontinentuose mes privalome sukurti neramumus, pyktį ir priešiškumą.
Iš to dviguba nauda: pirmiausiai, taip mes laikysime baimėje visas šalis, kurios gerai žino, kad, norint, mes bet kada pajėgūs sukelti neramumus ir sugriauti galiojančią tvarką. Visos tos šalys priprato iš mūsų laukti pastovaus spaudimo: pirma – intrigomis mes sumaišysime visus galus, kuriuos mes nutiesėme į visus valstybinius politinius kabinetus ekonominėmis sutartimis arba visuomeniniais susitarimais.
Dėl to mums reikia būti labai gudriems ir landiems visų susitarimų ir sutarčių sudarymo metu, bet ten, kas vadinama “oficialia kalba”, mes laikysimės atvirkščios taktikos ir atrodysime sąžiningais ir sukalbamais. Tokiu būdu, gojų liaudis ir vyriausybės, kuriuos mes pripratinome žiūrėti tik į rodomą pusę, kurią mes jiems pristatome, mus priims kaip geradarius ir žmonijos gelbėtojus.
Į kiekvieną pasipriešinimą mes privalome atsakyti karu su kaimynais tos šalies, kuri išdrįso mums pasipriešinti, bet, jeigu ir tie kaimynai sugalvotų kolektyviai stoti prieš mus, tai mes privalome duoti atkirtį visaapimančiu karu. Pagrindinė politikos sėkmė yra jos veiksmų slaptumas: žodžiai neturi atitikti diplomato veiksmų. Dėl mūsų sugalvoto plano veiksmų, kurio vykdymas jau artėja prie pabaigos, mes privalome pratinti gojų vyriausybes lyg tai prie visuomeninės nuomonės, kurią mes slaptai įpiršome padedami taip vadinamos “didžiosios valdžios” – spaudos, kuri, su nedidelėmis išimtimis, į kurias neverta kreipti dėmesio, – visa jau mūsų rankose.
Žodžiu, reziumuodami mūsų sistemą, kaip pažaboti gojų vyriausybes Europoje, mes vienai iš jų parodysime visą pasikėsinimo jėgą, t. y. terorą, o visoms kitoms, jeigu tik jos sukiltų prieš mus, mes atsakysime amerikietiškomis, arba kinietiškomis, arba japoniškomis patrankomis.
Dviprasmiškas juridinės teisės naudojimas. Masoniško valdymo bendradarbiavimas. Ypatingos mokyklos ir išskirtinis švietimas. Ekonomistai ir milijonieriai. Kam pavesti atsakingus postus vyriausybėje?
Mes privalome apsirūpinti visais ginklais, kokius tik mūsų priešininkai gali panaudoti prieš mus. Mes privalome rasti pačiuose rafinuočiausiuose teisiniuose išsireiškimuose pateisinimus tų atvejų, kai mums teks priimti sprendimus, kurie gali atrodyti per daug drąsūs ir neteisingi, nes tuos sprendimus galima suformuluoti tokiais išsireiškimais, kurie atrodys kaip moraliausios teisinio charakterio taisyklės.
Mūsų valdymas privalo būti apsuptas visomis civilizacijos jėgomis, tarp kurių teks veikti. Ji aplink save suburs ekonomistų pasaulį. Štai kodėl ekonominiai mokslai yra pagrindinis dalykas, kurio privalo mokytis žydai. Mus sups visa plejada bankininkų, pramonininkų, kapitalistų ir, svarbiausiai – milijonierių, nes viskas bus sprendžiama skaičių kalba.
Laikinai, kol atsakingus postus bus nesaugu skirti mūsų broliams-žydamas, mes tą darbą pavesime tiems, kurių praeitis ir charakteris bus toks, kad tarp jų ir liaudies bus didelė praraja, tokiems žmonėms, kuriems, jeigu jie mūsų nepaklausytų, liktų laukti arba teismo, arba tremties, todėl jie mūsų interesus gins iki paskutinio atodūsio.
Masoniškų principų taikymas perauklėjant tautas. Masoniškas charakteris. Antisemitizmo reikšmė. Masonystės diktatūra. Teroras. Kas tarnauja masonystei. Gojų karalysčių “reginčių” ir “aklų” jėgų išskyrimas. Bendra valdžia su liaudimi. Liberali savivalė. Šveitimo ir auklėjimo užgrobimas. Melagingos teorijos. Įstatymų aiškinimas. Metropoliteniniai praėjimai.
Taikydami mūsų principus, atkreipkite dėmesį į tautos charakterį, kurios šalyje būsite ir veiksite; bendri, vienodi jų taikymo būdai, kurie sėkmingai veikė prieš tai apdorojamoje tautoje, gali nesuveikti. Bet tuos principus taikydami atsargiai, jūs pamatysite, kad nepraeis ir dešimt metų, kaip jų užsispyrėliškas charakteris pasikeis ir mes nauja tautą priskirsime prie jau mūsų pavergtų.
Liberalius žodžius, o iš esmės mūsų masonystės slaptažodį – “laisvė”, “lygybė”, “brolybė”, – kai mes įsiviešpatausime, mes pakeisime jau ne mūsų slaptažodžiais, o idėjiškumu: “laisvės teisė, lygybės pareiga, brolybės idealas” – pasakysime mes ir... pagriebsime ožį už ragų... De facto mes jau nutrynėme bet kokį valdymą, išskyrus mūsų, nors de jure tokių dar daug. Šiuo metu, jeigu kokia nors valstybė ir pradeda protestuoti prieš mus, tai daroma dėl formos ir mūsų nurodymu, nes jų antisemitizmas mums reikalingas suvaldyti mūsų mažuosius brolius. To plačiau neaiškinsiu, nes apie tai jau ne kartą kalbėjome.
Iš tikrųjų mes nesutinkame jokių kliūčių. Mūsų Išskirtinė Vyriausybė yra tokiose ekstralagerinėse sąlygose, kurias priimta vadinti energingu ir stipriu žodžiu – diktatūra. Aš sąžiningai galiu pasakyti, kad šiuo metu mes esame įstatymų leidėjai, mes teisiame ir susidorojame, mes nubaudžiame ir pasigailime, mes, kaip visų mūsų armijų globėjas, sėdime ant vedlio žirgo.
Mes valdome stipria valia, nes mūsų rankose kažkada stiprios partijos likučiai, kurie dabar pavaldūs mums. Mūsų rankose nesulaikomas garbės troškimas, negailestingas kerštas, pikta neapykanta. Iš mūsų sklinda visaapimantis teroras. Mums tarnauja įvairiausių pakraipų, visų doktrinų žmonės: restauratoriai monarchistai, demagogai socialistai, komunarai ir įvairūs utopistai. Mes visus įkinkėme į darbą: kiekvienas iš jų savo šalyje ardo valdžios likučius, stengiasi panaikinti visas dar likusias taisykles.
Tais veiksmais varginamos visos valstybės; jos kviečia nurimti, dėl taikos pasiruošusios paaukoti viską; bet mes joms taikos neduosime, kol jos atvirai ir nuolankiai nepripažins mūsų internacionalinės Išskirtinės Vyriausybės. Liaudis suvapėjo apie būtinybę socialinius klausimus spręsti tarptautiniais susitarimais. Visos suirusios partijos šiuos klausimus atidavė mums, nes tam, kad kovoti, reikalingi pinigai, o visi pinigai pas mus. Mes galėtume bijoti valdančiosios gojų “reginčiosios” jėgos susijungimo su “akla” liaudies jėga, bet mes padarėme viską, kad to neatsitiktų: tarp jų mes pastatėme sieną, kuri yra abipusio teroro išraiška. Tokiu būdu, akla liaudies jėga išlieka mūsų ramsčiu, ir mes, ir tik mes jai vadovausime ir, žinoma, panaudosime savo tikslams.
Kad aklojo ranka negalėtų ištrūkti nuo mūsų vadovavimo, mes privalome laikas nuo laiko betarpiškai būti su jais ir bendrauti, jeigu ne asmeniškai, tai bent per pačius ištikimiausius mūsų brolius. Kai mes būsime pripažinta valdžia, tada mes asmeniškai kalbėsimės su liaudimi aikštėse ir mokysime politikos ta linkme, kurią parinksime patys. Kaip patikrinti, ko vaikus moko kaimo mokyklose? O ką pasakys vyriausybės atstovas arba pats valdytojas, iš karto apie tai žinos visi, nes žinias išnešios liaudies balsas.
Kad anksčiau laiko nesinaikinti gojų įstaigų, mes jas palietėme protinga ranka ir į savo rankas perėmėme jų mechanizmo spyruokles. Tos spyruoklės buvo stiprios bet teisingos, o mes jas pakeitėme liberalia betvarke ir savivale. Mes palietėme jurisdikciją, rinkiminę tvarką, spaudą, asmens laisvę, o svarbiausia – švietimą ir auklėjimą, kaip laisvo gyvenimo kertinius akmenis.
Mes apkvailinome ir ištvirkinome gojų jaunimą juos auklėdami mūsų pasiūlytais klaidingais principais ir teorijomis. Vietoje egzistuojančių įstatymų, jų iš esmės nekeičiant, o tik iškraipydami prieštaringomis frazėmis, mes sukūrėme kažką panašaus į grandiozinius rezultatus.
Tie rezultatai iš pradžių pasireiškė tuo, kad tuos aiškinimus užmaskavo įstatymai, o vėliau juos iš viso paslėpė nuo vyriausybės, kuri nebegalėjo suprasti tokių supainiotų įstatymų. Iš čia – sąžinės teismo teorija. Jūs sakote, kad prieš mus sukils su ginklais rankose, kai visa tai supras, kame reikalas, anksčiau laiko; bet mūsų rankose toks terorizuojantis manevras, kad ir pačios drąsiausios sielos sudrebės; metropoliteniniai požeminiai praėjimai – koridoriai tuo metu jau bus nutiesti visose sostinėse, ir iš ten jie bus susprogdinti su visomis vyriausybėmis ir šalių dokumentais.
Parodomoji politika. Niekšybės “genialumas”. Ką žada masoninis valstybinis perversmas? Visuotinis balsavimas. Susireikšminimas. Masonystės lyderiai. Generalinis masonystės vadovas. Įstaigos ir jų funkcijos. Liberalizmo nuodai. Konstitucija – partinių skyrybų mokykla. Respublikų era. Prezidentai – masonystės kreatūra. Prezidentų atsakomybė. “Panama”. Deputatų palatos ir prezidento vaidmuo. Masonystė – įstatyminė jėga. Nauja respublikinė konstitucija. Perėjimas prie masoniškos savivaldos. “Pasaulinio karaliaus” paskelbimo momentas. Ligų skiepai ir kitos masonų intrigos.
Šiandiena pereinu prie kartojimo jau pasakyto ir prašau prisiminti, kad vyriausybė ir liaudis politikoje tenkinasi parodomuoju darbu. Na ir kaip jiems įžvelgti dalykų esmę, jeigu jų atstovams labiausiai rūpi pasilinksminti. Mūsų politikams labai svarbu žinoti tą smulkmeną; ji mums padės svarstant klausimą dėl valdžios pasiskirstymo, žodžio laisvės, spaudos, religijos (tikėjimo), asociacijų teisės, lygybės prieš įstatymus, nuosavybės neliečiamumo, būsto, mokesčių (paslėptų mokesčių idėja), atgalinio įstatymų veikimo.
Visi tie klausimai tokie, kad jų atvirai prie liaudies niekada nereikia liesti. Tais atvejais, kai to išvengti neįmanoma, reikia juos nevardinti, o pareikšti be detalaus nagrinėjimo, kad šiuolaikinės teisės principus mes pripažįstame. To nutylėjimo reikšmė tame, kad tas principas mums palieka teisę išmesti vieną ar kitą dalyką: juos išvardijus, visi tie dalykai gaunasi lyg padovanoti.
Liaudis visada gerbia politinės galios genijus ir į visus prievartinius veiksmus atsako: niekšiška, tai niekšiška, bet apsukriai!.. fokusas, bet kaip apžaistas, taip didingai ir nachališkai!.. Mes tikimės visas nacijas pajungti naujo fundamentalaus namo statybai, kurį jau esame suprojektavę. Štai kodėl pirmiausiai mums reikia užsitikrinti palaikymą ir dvasios galybę, kuri mūsų veikėjų asmenyje nušluos visas kliūtis mūsų kelyje.
Kai mes įvykdysime mūsų planuojamą valstybinį perversmą, tada tautoms mes pasakysime” “viskas vyko siaubingai blogai, visi prisikentėjo. Žinoma, jūs galite mus nuteisti, bet ar tas teismas gali būti teisingas, jeigu jus jį patvirtinsite anksčiau, negu pajusite tai, ką mes jums duosime”... Tada jie mus pradės garbinti ir ant rankų nuneš vieningai džiaugdamiesi ir vildamiesi.
Balsavimas, kurį mes padarėme mūsų viešpatavimo ginklu, prie to pripratinę net pačias mažiausias žmonių grupeles susirinkus į dalykinius susirinkimus, balsavimas suvaidins savo vaidmenį tada, kai žmonės turės balsuoti prieš mus nuteisdami. Tam į balsavimą reikės atvesti visus žmones, neskirstant į klases ir amžiaus cenzą, kad nustatyti absoliučią daugumą, kurios neįmanoma pasiekti net inteligentiškose klasėse.
Tokiu būdu, visus pripratinę prie minties apie savimonę, mes panaikinsime gojų šeimos reikšmę ir jos auklėjamąją vertę, panaikinsime galimybę išsiskirti individualiam protui, kuriam mūsų vadovaujama minia neleis pakilti ir net pasisakyti: ji jau priprato klausyti tik mūsų, kurie jai moka už paklusnumą ir dėmesį. Taip mes sukursime tokią aklą jėgą, kuri nesugebės niekur pajudėti, išskyrus vadovaujami mūsų agentų, kuriuos mes pastatysime vietoje jų lyderių.
Liaudis paklus tam režimui, nes žinos, kad nuo jų lyderių priklausys uždarbiai, pakišos ir įvairios nuolaidos. Valdymo planas turi užbaigtas išeiti iš vienos galvos, nes kitaip jis bus nevientisas, jeigu susidės iš skirtingų protų sukurtų gabalėlių. Todėl mes galime sukurti veiksmų planą, bet jo nesvarstyti, kad nebūtų pažeistas jo genialumas dėl jo sudėtinių dalių, praktinės kiekvieno jo punkto slaptos jėgos.
Jeigu panašų darbą svarstyti ir pakeisti balsavimu, tai jame atsispindės visų protiniai trūkumai, kurie neįsigilino į esmę ir jos tarpusavio ryšį. Mums reikia, kad mūsų planai būtų stiprūs ir tikslingi. Todėl mums nereikia mūsų vadovo genialaus darbo mesti miniai arba net ribotam žmonių ratui sudarkymui.
Tie planai kol kas šiuolaikinių įstaigų aukštyn kojom neapvers. Jie tik pakeis jų ekonomiką, o tai reiškia, visą jų veiklos kombinaciją, kuri tokiu būdu bus nukreipta mums reikalinga linkme. Skirtingose šalyse skirtingais pavadinimais egzistuoja maždaug vienas ir tas pats. Atstovybės, Ministerijos, Senatai, Valstybės Tarybos, Įstatymų leidimo ir Vykdomieji korpusai.
Man nereikia jums aiškinti tų įstaigų tarpusavio santykių mechanizmo, nes jūs tai gerai žinote; tik atkreipkite dėmesį į tai, kad kiekviena įstaiga atsako už kokią nors svarbią valstybinė funkciją, be to, prašau pastebėti, kad žodį “svarbią” aš priskiriu ne įstaigai, o valstybinei funkcijai, atitinkamai, ne įstaigos svarbios, o svarbios jų funkcijos. Įstaigos tarpusavyje pasidalino visas valdymo funkcijas – administracines, įstatymų leidimo, vykdomąsias, todėl jos valstybiniame organizme pradėjo veikti kaip organai žmogaus kūne. Jeigu pažeisime vieną valstybinio mechanizmo dalį, valstybė susirgs kaip žmogaus kūnas ir... mirs.
Kai mes į valstybinį organizmą įvedėme liberalizmo nuodus, visa jos politinė kompleksija pasikeitė: valstybės susirgo mirtina liga – kraujo irimu. Lieka tik palaukti pabaigos ir agonijos. Dėl liberalizmo atsirado konstitucinės valstybės, pakeitusios gojus gelbėjusias Vienvaldystes, o konstitucija, kaip jūs gerai žinote, yra ne kas nors kitas, o rietenų, nesutarimų, ginčų, bevaisių partinių agitacijų, partinių tendencijų mokykla – žodžiu, mokykla viso to, kas užtikrina valstybės veiklą.
Tribūna, ne ką blogesnė už spaudą, vyriausybes pasmerkė nieko neveikimui ir bejėgiškumui, tuo pačiu jos pasidarė niekam nereikalingomis, ir dėl to daugelyje valstybių jos buvo nuverstos. Tada atsirado galimybė įsigalėti respublikų erai ir tada vyriausybes mes pakeitėme vyriausybių karikatūromis – iš minios, iš mūsų kreatūros aplinkos, mūsų vergų tarpo paimtu prezidentu. Tame buvo mūsų pagrindinės minos po gojų tauta, tiksliau, po gojų tautomis. Netolimoje ateityje mes patvirtinsime prezidentų atsakomybę.
Tada mes jau be ceremonijų įvesime tai, už ką bus atsakinga mūsų begalinė kreatūra. Kas mums dėl to, jeigu išretės valdžios siekiančiųjų gretos, kad kils sumaištis nerandant prezidentų, sumaištis, kuri galutinai dezorganizuos šalį... Kad mūsų planas duotų tokius rezultatus, mes suorganizuosime rinkimus tokių prezidentų, kurių praeityje yra kokių nors tamsių dėmių, kokia nors “panama” – tada jie ištikimai vykdys mūsų nurodymus bijodami būti demaskuoti, ir iš žmogiškų paskatų, bijodami prarasti valdžios teikiamas privilegijas, pranašumą ir pagarbą, kas susiję su prezidentavimu.
Deputatų palata pridengs, gins ir rinks prezidentus, bet mes iš jų atimsime teisę siūlyti įstatymus ir juos keisti, nes tą teisę suteiksime mums atskaitingam prezidentui, kuris bus lėle mūsų rankose. Žinoma, kai prezidentinė valdžia taps įvairų puldinėjimų taikiniu, mes jai savigynai suteiksime teisę kreiptis į liaudį dėl jos sprendimų tiesiogiai, apeinant jos atstovus, t. y., tiesiogiai kreiptis į tą patų mūsų aklą tarną – minios daugumą.
Nepriklausomai nuo to, prezidentams mes suteiksime teisę skelbti karinę padėtį. Tą paskutinę teisę mes motyvuosime tuo, kad prezidentas, kaip šalies armijos šefas, privalo ją turėti savo pavaldume, jeigu tektų ginti naująją respublikos konstituciją. Suprantama, tokiomis sąlygomis raktas nuo šventovės bus mūsų rankose ir niekas, išskyrus mus, nevadovaus įstatymų leidybos jėgoms.
Be to, įvedus naująją respublikos konstituciją, mes iš Palatos atimsime teisę teikti užklausimus apie vyriausybės vykdomas priemones, ir tai bus dėl politinės paslapties išsaugojimo priežasčių, be to, tvirtindami naująją konstituciją, mes iki minimumo sumažinsime liaudies atstovų skaičių, tuo pačiu sumažinsime politines aistras ir aistrą politikai. Jeigu jie nenurims ir esant tokiam minimumui, tai mes, padedami visaliaudinei daugumai, juos iš viso panaikinsime... Nuo prezidento priklausys Palatos ir Senato vice-prezidentų paskyrimas.
Vietoje Parlamento nepertraukiamų sesijų, mes jų darbą sutrumpinsime iki kelių mėnesių. Be to, prezidentas, kaip vykdomosios valdžios viršininkas, turės teisę sušaukti ir paleisti parlamentą, o parlamentą paleidus, galės tempti laiką, kol bus nuspręsta skelbti naujo parlamento rinkimus. Bet, kad atsakomybė už viso to pasekmes, pagal mūsų planus prieš laiką nekristų ant prezidento, mes ministrams ir visiems kitiem prezidento aplinkos asmenims suteiksime teisę savarankiškai priiminėti sprendimus, dėl ko visa atsakomybė už rezultatus teks jiems, ir, tuo pačiu, jie pridengs prezidentą...
Tą vaidmenį mes ypač rekomenduojame palikti Senatui, Valstybinei Tarybai arba Ministrų Tarybai, o ne atskiram asmeniui. Pagal mūsų sumanymą, prezidentas aiškins tuos įstatymus, kuriuos galima suprasti dviprasmiškai; be to, jis anuliuos tuos įstatymus, kuriuos mes nurodysime, be to, jis turės teisę siūlyti laikinus įstatymus ir net pakeitimus valstybiniame konstituciniame darbe, visa tai motyvuodamas valstybės gerovės poreikiais.
Tomis priemonėmis mes turėsime galimybę pamažu, žingsnis po žingsnio, sunaikinti visa tai, ką radome įgaudami mūsų teises, vėliau mes būsime priversti į valstybines konstitucijas įvesti nuostatas, kurios, laikui bėgant, nepastebimai iš viso panaikins konstitucijas, ir tai atsitiks tada, kai ateis laikas bet kokį valdymą paversti mūsų vienvaldyste.
Mūsų vienvaldystės pripažinimas gali įvykti ir dar ne visiškai panaikinus konstitucijas: to pripažinimo momentas ateis, kai išsikankinusi liaudis dėl valdovų nekompetencijos ir betvarkės šalyje, kurią mes sąmoningai sukursime, sušuks: “Pašalinkite juos ir duokite mums vieną, pasaulinį karalių, kuris mus visus suvienytų ir pašalintų visus nesutarimus – sienas, nacijas, religijas, valstybinius interesus, suteikite mums taiką ir ramybę, kurių mes negalime turėti vadovaujant mūsų vadams ir atstovams...”
Bet jūs patys puikiai suprantate, kad, norint pasiekti visaliaudinio nepasitenkinimo ir vieningos liaudies nuomonės, būtina pastoviai visose šalyse drumsti santykius tarp liaudies ir vyriausybės, kad betvarkė, kova, neapykanta ir net kančios, badas, ligų įskiepijimai ir poreikiai visus nualintų, kad gojai nebematytų kitos išeities, kaip ieškoti mūsų piniginio ir vieningo viešpatavimo. Jeigu tik mes tautoms leisime atsikvėpti, tai norimas momentus vargu ar kada nors ateis.
Naujosios konstitucijos programa. Kai kurios pasiūlyto perversmo detalės. Gojai – avinai. Slapta masonystė ir jos “viešos ložės”.
Valstybinė Taryba bus kaip valdovo valdžios išraiška: ji, kaip įstatymo leidybos korpuso matoma dalis, bus lyg tai įstatymų ir valdovo įsakų redakcijos komitetas. Ir taip, štai naujai ruošiamos konstitucijos programa. Mes vykdysime teisingumą, Teisė ir Teismas: 1) siūlydami projektus įstatymų leidybos korpusui; 2) apsimesdami, kad vykdome bendras nuostatas, Senato ir Valstybės Tarybos sprendimus, ministerijų nutarimus, leisime prezidento įsakus; 3) atėjus patogiam momentui – įvykdysime valstybinį perversmą..
Nustatę atitinkamą modus agendi, užsiimsime tų kombinacijų detalėmis, kuriomis mums liks pabaigti valstybinio mechanizmo eigos pasukimą mums reikalinga kryptimi. Tomis kombinacijomis aš vadinu spaudos laisvę, asociacijų teises, sąžinės laisvę, rinkiminę teisę ir dar daug ką, kas privalės išnykti iš žmogiškojo repertuaro arba turės būti iš pagrindų pakeista paskelbus naują konstituciją.
Tik tuo momentu tikriausiai mums teks iš karto paskelbti visus mūsų nutarimus, nes vėliau bet kokie pakeitimai bus pavojingi, ir štai kodėl: jeigu tie pakeitimai bus rūsčiai griežti, tai jie varys į neviltį, nes visi bijos pasikeitimų ta pačia kryptimi; jeigu tie pakeitimai suteiks vilties, kad padėtis bus švelninama, tai sakys, kad mes prisipažinome suklydę, o tai menkins mūsų valdžios neklįstamumo aureolę, arba pasakys, kad mes išsigandome ir priversti daryti nuolaidas, už kurias niekas dėkingas nebus, nes skaitys, kad dabar mes jiems skolingi...
Ir viena ir kita kenkia naujosios konstitucijos prestižui. Mums reikia, kad nuo pat jos paskelbimo momento, kol liaudis dar bus apstulbusi dėl vykstančių permainų, dar nieko nesupras ir bus terorizuojama, kol jie įsisąmonins kad mes stiprūs ir nepažeidžiami, turime tiek jėgos, kad mes su jais jokiais būdais nesiskaitysime, ir ne tik kad nekreipsime dėmesio į jų nuomonę ir norus, bet esame pasiruošę ir pajėgūs nuslopinti bet kokius bruzdėjimus kiekvienu momentu ir bet kurioje vietoje, kad mes iš karto pasiėmėme viską, ko tik mums reikėjo, ir kad mes su jais jokiais būdais nesidalinsime valdžia...
Tada jie iš baimės užsimerks ir pradės laukti, kas iš viso to gausis. Gojai – avinų banda, o mes jų vilkai. O jūs žinote, kas būna su avimis, kai į avidę įsisuka vilkai?.. Jie užsimerks į viską dar ir todėl, kad mes jiems pažadėsime grąžinti visas atimtas teises po pasaulinio priešo ir visų partijų sutramdymo...
Ar verta sakyti, kiek laiko jie lauks to sugrąžinimo?.. Dėl ko mes visa tai sugalvojome ir visą tą politiką įpiršome gojams ir neleidome giliau pažvelgti į tos politikos pamušalą, ogi tam, kad apeidami mes pasiektume tai, ko mūsų išsisklaidžiusiai genčiai neįmanoma pasiekti tiesioginiu keliu. Tai pasitarnavo pagrindu mūsų slaptos masonų organizacijos kūrimui, kurios gyvuliai gojai nežino ir net neįtaria jos tikslų, nes mes gojus pakvietėme į viešų masonų ložių armiją tam, kad apdumti jų gentainių akis.
Dievas mums, savo išrinktajai tautai dovanojo išsisklaidymą ir tas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis silpnumas, yra mūsų jėga, kuri dabar mus atvedė prie pasaulinio viešpatavimo slenksčio. Ant padėto fundamento mus beliko visiškai nedaug pastatyti.
Masoniškas žodžio “laisvė” aiškinimas. Spaudos ateitis masonų karalystėje. Spaudos kontrolė. Korespondentinės agentūros. Kas tai yra progresas masonų supratimu? Dar apie spaudą. Masoniškas solidarumas šiuolaikinėje spaudoje. Provincinių “visuomeninių” reikalavimų kurstymas.
Naujojo režimo neklystamumas.
Žodis “laisvė”, kurį galima aiškinti įvairiai, mes nusakome taip: “Laisvė” yra teisė daryti tai, ką leidžia įstatymas. Panašus to žodžio aiškinimas mums pasitarnaus tam, kad visa laisvę bus mūsų rankose, nes visi įstatymai bus leidžiami ar naikinami tik pagal mūsų programą. Su spauda mes taip pat atitinkamai pasielgsime. – Kokį vaidmenį šiuo metu vaidina spauda? Ji tarnauja mums reikalingų aistrų arba egoistinio partiškumo kurstymui. Ji būna tuščia, neteisinga, melaginga, ir daugelis žmonių iš viso nesupranta, kam ji tarnauja.
Mes ją pasibalnosime ir stipriai į savo rankas suimsime vadeles, tą patį padarysime ir su likusia spauda, nes kokia prasmė mums atsisakyti liaudies spaudos, jeigu mes liksime taikiniu brošiūroms ir knygoms. Mes šiuo metu brangiai kainuojantį viešumo produktą cenzūros keliu paversime pelningu mūsų valstybės organu: mes uždėsime brangų markutės mokestį ir įvesime garantinį užstatą steigiant spaudos organus arba tipografijas, kurios mūsų vyriausybei privalės garantuoti, kad nebus jokio puolimo iš jų pusės. Už panašų puolimą mes negailestingai bausime.
Tokios priemonės, kaip markutės, užstatai ir baudos valstybei atneš didžiulį pelną. Tiesa, partiniai laikraščiai galėtų nepagailėti pinigų, bet mes juos uždarysime iš karto, jeigu puolimas mūsų atžvilgiu pasikartotų. Niekas nenubaustas nepasikėsins į mūsų vyriausybės neklįstamumo aureolę. Leidinio uždarymo priežastis – uždaromas organas visada jaudina be jokių priežasčių ir pagrindo.
Prašau pastebėti, kad tarp mus puolančiųjų bus ir mūsų pačių įsteigti organai, bet jie puldinės išskirtinai tik punktus, kuriuos mes numatę keisti. Jokios žinios be mūsų kontrolės į viešumą neprasiskverbs. Tai ir dabar mes jau darome, nes visos naujienos pateikiamos per kelias agentūras, kuriose juos koncentruojasi iš visų pasaulio kampelių. Tos agentūros ateityje bus visiškai mūsų valdomos ir skelbs tik tai, ką mes leisime.
Jeigu mes jau dabar sugebėjome užvaldyti gojų bendruomenių protus iki tokio lygio, kad jie beveik visi į pasaulio įvykius žiūri per akinius, kuriuos mes jiems uždedame, jeigu dabar mums jokioje valstybėje dėl gojų kvailumo nedaro jokių kliūčių prieiti prie bet kokių valstybinių paslapčių, tai kas bus tada, kai mes būsime pripažinti pasaulio valdovais mūsų paskirto pasaulio karaliaus asmenyje?!
Grįžkime prie spaudos kasdienybės. – Kiekvienas, kuris panorės būti leidėju, bibliotekininku arba tipografu, bus priverstas gauti atitinkamą diplomą, kuris, bent kiek prasikaltus, būtų iš karto atimtas. Tokiomis sąlygomis minties ginklas mūsų vyriausybės rankose taps auklėjamąja priemone ir liaudies masėms nebebus leidžiama pasiklysti svaičiojimuose apie progreso privalumus.
Kas iš mūsų nežino, kad tie privalumai – tiesioginis kelias į nevykusias svajones, kuriose gimė anarchistiniai santykiai tarp žmonių ir valdžios, todėl, kad progresas, arba, geriau pasakyti, progreso idėja pakišo mintį apie įvairią neribotą emancipaciją...
Visi taip vadinami liberalai, iš esmės yra anarchistai, jeigu ne pagal darbus, tai mintimis. Kiekvienas iš jų vaikosi laisvės šešėlį, grimzta į tikrą savivaliavimą, t. y., į protestų anarchiją dėl protestų... Pereikime prie spaudos. Ją, kaip ir visą likusią spaudą, mes apdėsime markutės mokesčiais nuo kiekvieno lapo ir užstatais, o knygas, kurios yra mažiau 30 puslapių – dvigubai. Mes jas įtrauksime į brošiūrų kategoriją, kas, iš vienos pusės, sumažins žurnalų skaičių, nes tai yra ypatingai blogas spausdintas nuodas, o iš kitos pusės – ta priemonė rašytojus privers rašyti tokius ilgus kūrinius, kad juos mažai kas skaitys, ypač tada, kai jie bus labai brangūs. O tai, ką mes leisime dėl mums reikiama linkme protų lavinimo, bus labai pigu ir skaitytojų bus grobstoma.
Mokesčiai nuslopins tuščią domėjimąsi literatūra, o baudžiamumas literatus padarys priklausomais nuo mūsų. Jeigu ir atsiras norinčių rašyti prieš mus, tai neatsiras norinčių spausdinti tokių kūrinių. Prieš priimant spausdinti kokius nors kūrinius, leidėjas arba tipografija privalės gauti valdžios leidimą to kūrinio spausdinimui. Tokiu būdu, mes iš anksto žinosime, kas prieš mus ruošiama, ir mes juos sutriuškinsime, užbėgsime už akių pasirinktai temai.
Literatūra ir žurnalistika – dvi svarbiausios auklėjamosios jėgos, štai kodėl mūsų vyriausybė bus daugelio žurnalų savininke. Taip bus neutralizuota privačių žurnalų neigiama įtaka ir bus laimėta kova dėl protų... Jeigu mes duosime leidimus dešimčiai žurnalų, tai patys įsteigsime trisdešimt, ir taip toliau. Bet šito publika negali net įtarti, todėl mūsų leidžiami žurnalai bus patys prieštaringiausi ir įvairiausių pakraipų, skirtingai apiforminami išoriškai ir atspindintys įvairiausias nuomones, kas kels pasitikėjimą mumis ir privilios nieko neįtariančius mūsų priešininkus, kurie tokiu būdu paklius į mūsų spąstus ir bus nukenksminti.
Į pirmą planą iškeliami oficialaus charakterio organai. Jie visada bus mūsų interesų sargyboje, todėl jų įtaka bus palyginti menka. Antrame plane – bus ofiozai, kurių užduotis bus patraukti abejingus ir naujai besidominčius. Trečiame plane – mes pastatysime lyg ir mūsų opoziciją, kuri nors viename iš savo leidinių bus lyg ir mūsų antipodas.
Mūsų tikrieji priešininkai sieloje tą tariamą opoziciją priims už saviškius ir atvers mums savo kortas. Visi mūsų laikraščiai bus pačių įvairiausių krypčių – aristokratiniai, respublikiniai, revoliuciniai, net anarchistiniai – žinoma, kol veiks konstitucija... Jie, kaip indų dievukas Višnu, turės po šimtą rankų, kurių kiekviena tyrinės bet kokios visuomeninės nuomonės pulsą. Kai pulsas padidės, tai tos rankos nuomonę pasuks mūsų tikslų kryptimi, nes susijaudinęs subjektas praranda nuovoką ir lengvai pasiduoda įtakai.
Tie kvailiai, kurie manys, kad kartoja savo stovyklos laikraščio nuomonę, iš tikrųjų kartos mums reikalingą nuomonę. Įsivaizduodami, kad jie seka paskui savo partijos organą, jie keliaus paskui tą vėliavą, kurią mes jiems iškelsime. Kad ta prasme nukreipti mūsų laikraštinę miliciją, mes privalome labai kruopščiai organizuoti šį darbą. Po centrinės spaudos iškaba mes įsteigsime organą, į kurį mūsų agentai pastoviai pranešinės visus įvykius.
Visada paviršutiniškai abejodami ir prieštaraudami mūsų iniciatyvoms, bet nepaliesdami esmės, mūsų organai pastoviai ginčysis su oficialiais laikraščiais vien tik tam, kad turėtume dingstį pasisakyti detaliau tais klausimais, kurių pilnai negalėjome nušviesti pirmą kartą viešai skelbdami. Žinoma, tai darysime tada, kai tai mums bus naudinga. Tie puolimai suvaidins dar vieną vaidmenį, nes pavaldiniai manys, kad yra visiška žodžio laisvė, o mūsų agentai galės tvirtinti, kad mus puolantys organai tuščiažodžiauja, nes negali rasti esminių prieštaravimų mūsų sprendimuose.
Tokios visuomenei nepastebimos, bet veiksmingos mūsų vykdomos priemonės visuomenės nuomonę sėkmingai pasuks mūsų vyriausybės palaikymui. Dėka to, mes galėsime tvarkyti protus politiniuose klausimuose, įtikinėti arba juos suklaidinti spausdindami tai tiesą, tai melą, duomenis arba jų paneigimą priklausomai nuo to, gerai ar blogai jie priimami, visada atsargiai tyrinėdami dirvą prieš žengdami žingsnį...
Mes savo priešininkus nugalėsime visada, nes jie neturės spaudos organų, kuriuose jie galėtų išsamiai pasisakyti, nes veiks jau minėtos mūsų priemonės prieš spaudą. Mums net nereikės jų pasisakymų paneiginėti... Bandomuosius akmenis, kuriuos mes įmesime į trečio lygio spaudą, pagal poreikį mes paneiginėsime oficialioje spaudoje...
Jau ir šiuo metu, bent prancūzų žurnalistikos formose, egzistuoja masoniškas solidarumas slaptažodžiuose: visi spaudos organai tarpusavyje susiję profesionalia paslaptimi; panašiai kaip senovės aukurai, nė vienas jų narys neišduos savo žinių paslapties, jeigu nėra nurodymo jų paviešinti. Ne vienas žurnalistas neišdrįs išduoti tos paslapties, nes nė vienas jų neprileidžiamas prie literatūros, jeigu praeityje neturi kokios nors tamsios dėmės...
Tos dėmės būtų iš karto paviešintos. Kol kas tos dėmės yra žinomos nedaugeliui, žurnalisto aureolė masina daugelio šalių nuomonę – juo susižavėję seka. Mūsų tikslai ypatingai svarbūs provincijose. Ten mums pastoviai būtina palaikyti nuomonę ir siekius, su kuriais mes visada galėtume užgriūti sostinę, parodydami, kad tie provincijų siekiai yra savarankiški. Aišku, kad šaltinis bus vis tas pats – mūsiškis.
Mums reikia, kad kartais, kol neturime visiškos valdžios, sostinės periodiškai pajustų provincijų liaudies nuomonę, kurią suformuluotų mūsų agentai. Mums reikia, kad sostinėms tuo psichologiniu momentu netektų svarstyti jau įvykusio fakto vien jau todėl, kad tas faktas priimtas provincinės daugumos.
Kai ateis pereinamasis momentas nuo naujo režimo į visišką mūsų viešpatavimą, mums negalima bus leisti, kad spauda demaskuotų visuomenės nesąžiningumo; reikia, kad galvotų, kad naujas režimas taip tvarkėsi, kad net nusikalstamumas išblėso... Nusikalstamumo atvejai turi išlikti jų aukų problema, liudininkų lygyje – ir ne daugiau.
Kasdieninės duonos poreikis. Politikos klausimai. Pramonės klausimai. Pasilinksminimai. Liaudies namai. “Viena tiesa”. Didžiosios problemos.
Kasdieninės duonos poreikis gojus priverčia tylėti ir būti mūsų nuolankiais tarnais. Į mūsų spaudą paimti jų agentai mūsų nurodymu svarstys tik tai, ką mums nepatogu spausdinti oficialiuose dokumentuose, o mes, tuo tarpu, pasinaudodami svarstymo triukšmeliu, imsime, ir pravesime mums reikalingas priemones ir parodysime kaip įvykusį faktą.
Niekas neišdrįs reikalauti atšaukti priimtų sprendimų, tuo labiau, kad tai bus pateikta, kaip gyvenimo pagerinimas... O čia spauda mintis užims naujais klausimais (mes juk įpratinome žmones ieškoti naujovių). Tuos naujus klausimus puls svarstyti tie besmegeniai likimų tvarkytojai, kurie iki pat šiol negali suprasti, kad jie nesupranta to, ką jie imasi svarstyti. Politikos klausimai niekam nepasiekiami, išskyrus politikos vadus, ir taip yra jau daug amžių.
Iš viso to jūs matote, kad, siekdami minios nuomonės, mes tik palengviname mūsų mechanizmo eigą, ir jūs galite pastebėti, kad ne veiksmais, o vienu ar kitu klausimu paleistais žodžiais mes ieškome pritarimo. Mes pastoviai skelbiame, kad iš visų mūsų vykdomų priemonių tikimės, kad bendromis pastangomis visa tai pasitarnaus bendram reikalui. Kad labiausiai aktyvius žmones atitraukti nuo politinių klausimų svarstymo, mes dabar pasiūlome lyg tai naujus klausimus – pramonės klausimus. Šiais klausimais tegul sau siunta!
Masės sutinka nieko nedaryti, pailsėti nuo politinės veiklos (prie kurios mes juos pripratinome jų pagalba kovodami prieš gojų vyriausybes), bet su sąlyga, kad turės kitą užsiėmimą, kuriame mes jiems nurodome taip pat lyg tai politines kryptis. Kad jie patys ko nors neprisigalvotų, mes juos dar atitraukiame linksmybėmis, žaidimais, aistromis, liaudies namais...
Netrukus per spaudą mes jiems pasiūlysime parungtyniauti visų rūšių mene, sporte: tie interesai galutinai jų protą nukreips nuo tų klausimų, dėl kurių mums būtų tekę su jais kovoti. Vis labiau atprasdami savarankiškai mąstyti, žmonės pradės kalbėti unisonu su mumis, todėl, kad tik mes vieni siūlysime naujų minčių kryptis... žinoma, per tokius asmenis, kurių neįtars, kad jie su mumis solidarūs.
Liberalių utopistų vaidmuo bus galutinai atliktas, kai bus pilnai pripažinta mūsų valdžia. Iki tol jie mums puikiai pasitarnaus. Todėl mes jų protus dar nukreipsime įvairių fantastinių teorijų kūrimui, naujų ir lyg tai progresyvių: nes juk mes labai sėkmingai įvairiomis fantastinėmis teorijomis susukome besmegenes gojų galvas, ir nėra tarp gojų proto, kuris pastebėtų, kad po tuo žodžiu visais atvejais slypi atitraukimas nuo realybės, kai kalba eina apie materialius išradimus, nes tiesa viena, joje nėra vietos progresui.
Progresas, kaip klaidinga idėja, tarnauja tikrovės užtemdymui, kad niekas jos nežinotų, išskyrus mus, dievo išrinktuosius, tiesos saugotojus. Kai mes įsiviešpatausime, tai mūsų oratoriai kalbės apie didingas problemas, kurios jaudina žmoniją vien todėl, kad, galų gale, atvestų prie mūsų išmintingo valdymo. Kas nors įtars, kad visos tos problemos buvo mūsų sukurtos pagal politinį planą, kurio per daugelį amžių niekas nesuprato?!
Ateities religija. Būsimoji baudžiava. Ateities religijos paslapčių nepasiekiamumas. Pornografija ir spausdinto žodžio ateitis.
Kai mes įsiviešpatausime, mums bus nenaudinga, kad egzistuotų kitos religijos, išskyrus vieningo mūsų dievo (to “vieningo dievo” kilmė bus paaiškinta žemiau – S. Niluso pastaba), su kuriuo mūsų likimas susietas mūsų išrinktinumu ir kuriuo tas pats mūsų likimas susijęs su pasaulio likimu. Todėl mes privalome sunaikinti bet kokį kitą tikėjimą. Jeigu dėl to gims šiuolaikiški ateistai, tai bus pereinamoji pakopa, ir mums nepakenks, o bus pavyzdžiu ateinančioms kartoms, kurios klausysis mūsų pamokslų apie Mozės religiją (turima omeny Talmudas – S. Niluso pastaba), kuri savo tvirta ar apgalvota sistema mus atvedė prie visų tautų pajungimo.
Mes pabrėšime ir mistinę jos tiesą, kurios pagrindu, pasakysime mes, grindžiama visa auklėjamoji jėga... Tada kiekviena proga savo išmintingą valdymą mes lyginsime su praeitimi. Palaiminta ramybė, nors ir buvo drumzdžiama įvairių neramumų, pasitarnaus naujam teikiamos gerovės reljefui. Gojų administracijos darbo klaidas mes pateiksime labai spalvingai. Mes jiems sukelsime tokį atgrasumą, kad liaudis geriau pasirinks ramybę baudžiavos sąlygomis, negu laisvės teisę buvusiomis sąlygomis, kuriose juos taip iškankino, kai žmonijos egzistavimą valdė ir minią eksploatavo perėjūnai, kurie patys nežinojo ką darė...
Beverčiai valdymo pokyčiai, kuriems mes skatinome gojus kai kasėmės po jų valstybiniais pamatais, iki to laiko taip įkyrės liaudžiai, kad jie geriau viską kentės nuo mūsų, kad tik dar kartą nereikėtų kentėti to, ką jie jau kartą išgyveno. Mes gi ypač pabrėšime gojų valdymo istorines klaidas, kurie tiek amžių žmoniją kankino dėl savo nemokšiškumo, nesirūpino liaudies gerove, vaikėsi socialinės gerovės fantastinių planų ir nepastebėjo, kad tie projektai dar labiau blogina padėtį, kurios pagrindu grindžiamas visas žmonijos gyvenimas...
Mūsų principų ir priemonių jėga bus tame, kad mes juos pateiksime kaip atsvarą senai ir supuvusiai santvarkai. Mūsų filosofai parodys visus gojų tikėjimo trūkumus, bet niekas ir niekada nesvarstys mūsų tikėjimo ir jo tikrojo požiūrio, nes to niekas kaip reikiant nežino ir nesužinos, išskyrus mūsiškius, kurie niekada neišdrįs išduoti šių paslapčių... Šalyse, kurios vadinasi pirmaujančiomis, mes sukūrėme beprotišką, purviną, neigiamą literatūrą (žydų dalyvavimas tokios literatūros kūrime ir platinime yra žinomas – S. Niluso pastaba).
Dar kurį laiką po mūsų atėjimo į valdžią, mes skatinsime tokios literatūros egzistavimą, kad ji paryškintų kalbų ir programų kontrastą, kurios sklis iš mūsų aukštybių... Mūsų protingi žmonės, kurie bus paruošti vadovauti gojams, kurs kalbas, projektus, užrašus, straipsnius, kuriais mes veiksime protus kreipdami juos mums reikalinga linkme.
Vienadienis pasaulinis perversmas. Bausmės. Būsimas gojų-masonų likimas. Valdžios mistiškumas. Masonų ložių dauginimas. Išminčių centrinis valdymas. “Azefovščina”. Masonystė, kaip visų slaptų organizacijų vadovas. Viešos sėkmės reikšmė. Kolektyvizmas. Aukos. Masonų bausmės. Įstatymo ir valdžios prestižo kritimas. Priešišskirtinumas. Būsimo karaliavimo įstatymų aiškumas ir trumpumas. Paklusnumas viršininkams. Priemonės prieš piktnaudžiavimą valdžia. Bausmių griežtumas. Teisėjų amžiaus ribojimas. Valdžios ir teisėjų liberalizmas. Pasauliniai pinigai. Masonystės absoliutizmas. Kasacijos teisė. Būsimojo “valdovo” patriarchalinė “išvaizda”. Valdovo sudievinimas. Stipriojo teisė kaip vienintelė teisė. Izraelio karalius – pasaulio patriarchas.
Kai mes galutinai įsiviešpatausime valstybinių perversmų dėka, kurie bus paruošti vieną ir tą pačią dieną, kai visur bus paskelbta, kad tos buvusios vyriausybės niekam tikusios (o iki tol praeis dar nemažai laiko, gali būti, kad ir visas amžius) mes pasistengsime, kad prieš mus sąmokslų jau nebebūtų. Dėl to mes negailestingai mirtimi nubausime visus, ką mūsų viešpatavimo metu sutiksime su ginklu rankose.
Kiekviena nauja slapta įstaiga ar organizacija taip pat bus nubausta mirties bausme, o tas iš jų, kurios egzistuoja šiuo metu, mums yra žinomos, tarnauja ir tarnaus tik mums, mes suspenduosime ir jas išsiųsime į tolimus nuo Europos kontinentus. Taip mes pasielgsime su gojais iš masonų, kurie per daug žino; tie, kurių mes dėl kokių nors priežasčių pasigailėsime, pastoviai bijos, kad nebūtų išsiųsti.
Mes išleisime įstatymą, pagal kurį visi buvę slaptų organizacijų dalyviai bus išvaryti iš Europos, kaip mūsų valdymo centro. Mūsų vyriausybės sprendimai bus galutiniai ir neatšaukiami. Gojų bendrovėse, kuriose mes suleidome tokias gilias ardomąsias protestantizmo šaknis, dabar tvarką įvesti galima tik negailestingomis priemonėmis, kurios įrodys neginčijamą mūsų valdžią: nėra ko žiūrėti į krentančias aukas, kurios aukojamos ateities gerovei.
Siekiant gerovės nors ir aukų pagalba, bet koks valdymas privalo suprasti, kad egzistuoti įmanoma ne vien turint privilegijas, bet ir pareigas. Pagrindinė nepajudinamo valdymo pareiga yra stiprinti valdžios galios aureolę, o ta aureolė pasiekiama tik valdžios veiksmais, kuri turės neklystamumo ir misticizmo priežasčių požymius – bus Dievo išrinkta.
Paskutiniu laiku panaši yra rusų Vienvaldystė –vienintelis rimtas mūsų priešas pasaulyje, jeigu neskaityti Popiežystės. Prisiminkite, kaip krauju buvo užlieta Italija, bet nė vienas plaukas nebuvo paliestas ant tos Jėgos galvos, kuri tą kraują praliejo: liaudies akyse ta Jėga buvo sudievinta, nors ji sujaukė jų gyvenimus, o jos didingas sugrįžimas į Italiją padarė ją neliečiama...
Liaudis neliečia to, kas ją hipnotizuoja savo drąsa ir dvasios stiprybe. Kol kas, iki mūsų įsiviešpatavimo, mes atvirkščiai, sukursime ir visose šalyse paskleisime frankmasonines ložes, įtrauksime į jas visus įtakingus žmones, nes tos ložės bus informacijos šaltiniai ir poveikio priemonės. Visas tas ložes centralizuosime į vieną, kuri tik mums vieniems žinoma, ir kurią sudarys vien tik mūsų išminčiai.
Ložės turės savo atstovą, kuris bus deleguotas masonų vyriausybės, iš kur sklis programa ir slaptažodžiai. Tose ložėse mes apjungsime visus revoliucinius ir liberalius elementus. Jų sudėtis bus iš visos visuomenės atstovų. Patys slapčiausi politiniai sumanymai mums bus žinomi ir paklius mūsų vadovybei pačią pirmą dieną, kai jie atsiras.
Tų ložių sudėtyje bus beveik visi tarptautinės ir nacionalinės politikos agentai (* “Azefovščina” – S. Niluso pastaba*) nes jų veikla mums yra nepakeičiama ta prasme, kad policija gali ne tik savaip pasielgti su kai kuriais, bet ir pridengti mūsų veiksmus, sukurti dingstis nepasitenkinimams ir t.t... Į slaptas organizacijas dažniausiai stoja aferistai, karjeristai ir bendrai žmonės, kurie yra lengvabūdžiai, su kuriais mums bus nesunku susitarti projektuojant mūsų valdymo mašiną... Jeigu tas pasaulis bus sudrumstas, tai reiškia, kad mums taip reikėjo, kad suardytume per daug didelį solidarumą. Jeigu kur nors atsiras suokalbis, tai reiškia, kad jam vadovaus vienas iš mūsų ištikimiausių tarnų.
Natūralu, kad mes, o ne kas nors kitas nukreips masonų veiklą, nes mes žinome, kur vedame, žinome galutinį veiksmų tikslą, juk gojai viso to nežino, jie neįtaria net tarpinio rezultato tikslų: Jie pasitenkina minutiniais rezultatais ir tuo džiaugiasi ir net nepastebi, kad pats sumanymas priklauso ne jiems, o mums...
Gojai į ložes eina iš smalsumo arba vildamiesi jų pagalba prasibrauti iki visuomeninio pyrago, o kai kurie tam, kad viešai galėtų išsakyti savo neįgyvendinamas ir nepagrįstas svajones: jie tikisi emocijų sėkmės ir aplodismentų, kurių mes nesigailime. Todėl mes jiems ir suteikėme tokią sėkmę, kad galėtume tuo pasinaudoti, nes taip žmonės nepastebimai priima mūsų įteigiamas idėjas, jų neatmeta ir yra visiškai įsitikinę, kad jie išsako savo mintis, o svetimų jie nepriima...
Jūs negalite net įsivaizduoti kaip ir patį protingiausią gojų galima paversti naivuoliu jeigu jis įsitikinęs savo neklystamumu ir, tuo pačiu, kaip lengva tokius apgauti, jeigu ištinka net mažiausia nesėkmė, pakanka nutraukti aplodismentus ir jau galima priversti vergiškai paklusti, kad tik atsinaujintų sėkmė... Kaip mūsiškiai nekreipia dėmesio į sėkmę, kad tik įgyvendintų savo planus, taip gojai pasiruošę paaukoti savo planus, kad tik būtų aiški momentinė sėkmė. Ta jų psichologija mums labai palengvina užduotį juos valdant. Tie tigrai iš išvaizdos turi avių sielas, o jų galvose siaučia skersvėjai.
Mes juos pasodinome ant svajonių arkliuko apie žmogiškojo individualizmo iškilumą, kaip simbolinį kolektyvizmo vienetą... Jie dar nesuprato ir nesupras, kad tas arkliukas yra aiškus pažeidimas pagrindinio gamtos dėsnio, sukūrusio vienetą nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios, ir nepanašų į nieką kitą tik individualizmo tikslais... Jeigu mes sugebėjome juos taip apakinti, ar tai neįrodo, kad gojų protas visiškai neišvystytas, lyginant su mūsų protu?! Tai ir garantuoja mūsų sėkmę.
Kokie buvo įžvalgūs mūsų senovės išminčiai, kai sakė, kad siekiant rimto tikslo nereikia rinktis priemonių ir skaičiuoti aukų, kurios paaukojamos tam tikslui pasiekti... Mes neskaičiavome aukų ir gyvulių bandos – gojų, nors kartu su jais mes paaukojome ir daug savų, bet užtat dabar mes pasiekėme jau tokios padėties žemėje, apie kurią jie ir svajoti negalėjo.
Palyginti neskaitlingos aukos iš mūsų tarpo, saugoja mūsų tautą nuo pražūties... Mirtis yra neišvengiama. Geriau tą pabaigą priartinti tiems, kas trukdo mūsų reikalui, negu mūsiškiams, kurie tą reikalą daro. Mes išnaikinsime masonus taip, kad niekas, išskyrus brolius, apie tai net neįtars, net pačios aukos: visi jie miršta tada, kai reikia, lyg nuo normalios ligos... Tai žinodami, net broliai neišdrįs protestuoti.
Tokiomis priemonėmis iš masonų tarpo mes išrovėme pačią protestų šaknį prieš mūsų nurodymus. Gojams propaguodami liberalizmą, valdydami juos, mes tuo pačiu valdome savo tautą ir savo agentus, kurie yra mums paklusnūs. Mūsų veiklos dėka, gojų įstatymo vykdymas sumažėjo iki minimumo. Įstatymo prestižas sumenkintas liberaliais aiškinimais, kuriuos mes įvedėme į šią sferą.
Svarbiausiais politiniais ir principiniais klausimais teismai sprendžia taip, kaip mes jiems nurodome, dalykus mato tokioje šviesoje, kokią mes sukuriame gojų administracijoje, žinoma, per statytinius, su kuriais mes jokių reikalų lyg ir neturime, – skleisdami nuomonę per laikraščius arba kitais keliais... Net senatoriai ir aukštoji administracija aklai priima mūsų patarimus. Grynai gyvuliškas gojų protas nesugeba stebėti ir analizuoti, o tuo labiau numatyti to, kuria linkme veda priimami nutarimai. Tame protų skirtume tarp mūsų ir gojų, galima įžvelgti mūsų išskirtinumo ir žmogiškumo bruožus, skirtingai, negu tai rodo instinktyvus gojų protas.
Jie žiūri, bet nenumato ir neišranda (nebent materialius dalykus). Iš to darosi aišku, kad pati gamta mums skyrė valdyti ir tvarkyti pasaulį. Kai ateis laikas mūsų atviram valdymui ir parodyti to valdymo pranašumą, mes pertvarkysime visus įstatymus: mūsų įstatymai bus trumpi, aiškūs, nepainūs, be jokių papildomų paaiškinimų, jie bus tokie, kad kiekvienas juos tvirtai žinos.
Pagrindinis tų įstatymų bruožas bus – visiškas paklusnumas viršininkams. Tada išnyks bet kokie piktnaudžiavimai, nes žemesnieji paniškai bijos aukštesnių viršininkų. Piktnaudžiavimas valdžia bus taip žiauriai baudžiamas, kad neliks net noro eksperimentuoti.
Mes atidžiai prižiūrėsime administracijos veiksmus, nuo kurių priklauso valstybinės mašinos veikimas, nes bet kokie administracijos veiklos netikslumai paskleidžia tuos netikslumus toliau: nė vienas įstatymų pažeidimas arba piktnaudžiavimo valdžia atvejis neliks be parodomosios bausmės. Dangstymas ir solidarumas tarp administracijos narių – visas tas blogis išnyks po pirmųjų parodomųjų žiaurių teismo sprendimų.
Mūsų valdžios aureolė reikalauja tikslinių, tai yra, žiaurių bausmių net už pačius menkiausius nusikaltimus, įvykdomus dėl asmeninės naudos. Nukentėjusysis, kad ir ne visiškai dėl jo kaltės, bus lyg karys, kritęs kovos lauke Valdžios, Principo ir Įstatymų labui, kurie neleidžia pasukti iš visuomeninio kelio į asmeninį.
Pavyzdžiui, mūsų teisėjai žinos, kad, norėdami pasigirti kvailu geraširdiškumu, jie pažeidžia teismų įstatymą, kuris sukurtas dėl parodomojo žmonių nuteisimo už menkiausius prasikaltimus, o ne dėl teisėjo dvasinių savybių demonstravimo... Tas savybes galima rodyti asmeniniame gyvenime, o ne visuomeniniame darbe, kuris skirtas auklėti žmones.
Mūsų likimus tvarkantis personalas tarnaus iki 55 metų amžiaus, pirmiausiai, todėl, kad senesni žmonės labiau užsispyrusiai laikosi savo nuomonės, sunkiau paklūsta naujiems reikalavimams, antra, todėl, kad ta priemonė mums suteikia lankstumą keičiant personalą, jis bus lankstesnis ir geriau pasiduos mūsų spaudimui: kas panorės likti savo vietoje, kad to užsitarnautų, privalės aklai paklusti.
Bendrai, mūsų teisėjai bus renkami tik iš tų tarpo, kurie tvirtai žinos, kad jų vaidmuo bausti, o ne svajoti apie liberalizmo demonstravimą valstybinio auklėjamojo poveikio sąskaita, kaip tai šiuo metu įsivaizduoja gojai... Personalo kaita taip pat pasitarnaus bendradarbių solidarumo menkinimui ir geresnei tarnybai vyriausybės naudai, ir nuo to priklausys jų likimas.
Jaunoji teisėjų karta bus auklėjama nedaryti tokių piktnaudžiavimų, kurie galėtų pažeisti pavaldinių tarpusavio santykiuose nustatytą tvarką. Dabar gojų teisėjai pataikauja visokiems nusikaltėliams ir neturi jokio supratimo apie savo paskirtį, nes dabartiniai valdovai, skirdami teisėjus, nepasirūpina jiems įdiegti atsakomybės jausmo ir savo reikalo žinojimo, kas iš jų turi būti reikalaujama.
Kaip gyvūnai išleidžia savo vaikus medžioti, taip ir gojai suteikia savo pavaldiniams pelningas vietas ir net nemano jiems paaiškinti, kokiems tikslams ta vieta sukurta. Nuo to jie patys griauna savo valdymą ir tai daro savo pačių administracijos rankomis. Mes išgyvendinsime liberalizmą iš visų strateginių mūsų valdymo postų, nuo kurių priklauso pavaldinių auklėjimas mūsų įvestos visuomeninės santvarkos labui.
Į tuos postus pateks tik tie, kuriuos mes išauklėsime administraciniam darbui. Dėl galimų pastabų, kad senų darbuotojų atstatydinimas labai brangiai kainuos iždui, pasakysiu, pirmiausiai, prieš atleidimą iš valstybinių pareigų, jiems bus surastas privatus darbas, o antra, mūsų rankose bus sukaupti visi pasauliniai pinigai, taip kad, ne mums bijoti brangumo...
Mūsų absoliutizmas visur bus nuoseklus, todėl kiekviename mūsų sprendime mūsų didinga valia bus gerbiama ir neprieštaraujant vykdoma: bus ignoruojamas bet koks nepasitenkinimas ir murmėjimas, o tie dalykai bus raunami su šaknimis parodomosiomis bausmėmis.
Mes panaikinsime kasacinę teisę, kuri pereis visiškam mūsų pavaldumui – valdantiesiems, nes mes negalime leisti, kad liaudyje susiformuotų nuomonė, kad mūsų teisėjai priima neteisingus sprendimus. Jeigu kas nors panašaus atsitiks, tai mes patys kasacine tvarka tokius sprendimus pataisysime, bet mes tokius teisėjus už tai taip nubausime, kad tokie dalykai nebesikartos. Kartoju, kad mes žinosime kiekvieną mūsų administracijos žingsnį, o tai daryti būtina, kad liaudis mumis būtų patenkinta, nes ji turi teisę iš gero valdymo reikalauti gero administravimo...
Mūsų valdymas bus patriarchalinis, bus demonstruojamas tėviškas patriarcho rūpestis. Mūsų liaudis ir pavaldiniai jo asmenyje pamatys tėvą, kuris visais rūpinasi, kad jis rūpinasi žmonių tarpusavio santykiais ir žmonių santykiais su valdininkais. Tada jie pamatys, kad jie negali gyventi be tokio vadovavimo ir tokios globos, jeigu tik jie nori gyventi taikiai ir ramiai, jie privalės palaimingai priimti mūsų valdymą, kai jie pamatys, kad mūsų statytiniai nepakeičia patriarcho valdžios sava, o tik aklai vykdo jo nurodymus.
Jie džiaugsis, kad mes sureguliavome jų gyvenimą, kaip tai daro geri tėvai, kurie nori savo vaikus išauklėti paklusniais ir dorais piliečiais. Juk tautos, mūsų slaptos politikos požiūriu, tai amžini nepilnamečiai vaikai, lygiai tokie patys, kaip ir jų valdymas... Kaip matote, mūsų despotizmą aš grindžiu teise ir pareiga: teisė priversti vykdyti pareigą yra tiesioginė vyriausybės pareiga, kuri yra kaip tėvas savo pavaldiniams. Ji turi stipriojo teisę tam, kuri tuo naudojasi žmonijos labui ir dėl to reikalauja – paklusnumo.
Pasaulyje visi ko nors klauso, jeigu ne žmonių, tai aplinkybių, arba, pagal natūrą, ir stipresniojo. Tai ir būsime mes tuo stipresniuoju dėl visų gerovės. Mes negalvodami privalome bausti atskiras asmenybes, kurie nesilaiko nustatytos tvarkos, nes parodomoji blogio bausmė turi didžiulį auklėjamąjį poveikį.
Kai Izraelio karalius ant savo šventos galvos užsidės jam pasiūlytą Europos karūną, jis taps pasaulio patriarchu. Jo nurodymu paaukotos reikalingos aukos niekada nebus tokios skaitlingos, kokios buvo amžių bėgyje dėl didybės manijos – kai viena su kita varžėsi gojų vyriausybės. Mūsų karalius pastoviai bendraus su liaudimi, iš tribūnų sakys kalbas, kurios žmonių lūpomis tuojau pat pasklis po pasaulį.
Universitetų nukenksminimas. Klasicizmo pakeitimas. Auklėjimas ir laipsniai. “Valdovo” valdžios reklama mokyklose. Laisvo dėstytojavimo atšaukimas. Naujos teorijos. Minties nepriklausomumas. Vaizdinis mokymas.
Siekiant sunaikinti bet kokias kolektyvines jėgas, išskyrus mūsų, mes nukenksminsime pirmą kolektyvizmo pakopą – universitetus, kuriuos perauklėsime mums reikalinga kryptimi. Jų viršininkija ir profesūra bus paruošti pagal mūsų slaptas programas, nuo kurių jie nenubausti negalės nukrypti. Jie bus paskiriami labai atsargiai ir atsakingai ir jie visiškai priklausys nuo vyriausybės.
Iš dėstomų dalykų mes pašalinsime valstybinę teisę, kaip ir visa kita, kas bus susiję su politika. Tie dalykai bus dėstomi tik kelioms dešimtims asmenų, kurie bus atrinkti pagal jų išskirtines savybes iš pašvęstųjų tarpo. Universitetai negali išleisti pienburnių, kurie sudarinėja įvairius konstitucinius planus kaip komedijas arba tragedijas, užsiiminėja politiniais klausimais, kurių ir jų tėvai visiškai nesuprato. Blogai organizuotas didelio žmonių skaičiaus supažindinimas su politika sukuria utopistus ir blogus pavaldinius, kaip jūs patys galite tuo įsitikinti į gojų visuotinio švietimo rezultatų.
Mums reikėjo į jų švietimą įvesti visus tuo dalykus, kurie vėliau sėkmingai sužlugdė jų santvarką. Kai mes būsime valdžioje, tai mes visus tuos abejotinus dalykus iš auklėjimo panaikinsime ir iš jaunimo padarysime vyriausybei paklusnius vaikus, kurie mylės valdančiuosius dėl taikos ir ramybės. Klasicizmą, kaip ir bet kokį kitą senovės istorijos mokymą, kuriame daugiau kvailų pavyzdžių, negu gerų, mes pakeisime ateities programų studijavimu.
Iš žmonių atminties mes ištrinsime visus praeitų amžių faktus, kurie mums nepageidautini, paliksime tik tuos, kurie nusako gojų vyriausybių darytas klaidas. Mokslas apie praktinį gyvenimą, apie būtiną santvarką, apie žmonių santykius vienas kito atžvilgiu, apie kvailų egoistinių pavyzdžių išvengimą, kurie blogio užkrato sėją ir kitus panašius auklėjamo charakterio klausimus bus pirmoje mūsų švietimo programos dalyje, kuri bus sudaryta atskirais planais kiekvienam sluoksniui, ir jokiu būdu nebus apibendrinto mokymo.
Tokia tvarka yra labai svarbi. Kiekviena visuomeninė grupė privalo būti išauklėta atitinkamai pagal jų atliekamą darbą. Atsitiktiniai genijai visada sugebėjo ir sugebės peršokti į kitą visuomenės lygį, bet dėl tų retų atsitiktinumų į aukštesnius lygius praleisti visus, atimant vietas iš tam lygiui priskiriamų nuo gimimo ir užsiėmimo pobūdžio – visiška beprotybė. Jūs patys žinote, kaip viskas baigėsi gojams, kurie plačiai praktikavo tą beprotystę.
Kad valdantysis įsitvirtintų pavaldinių širdyse ir protuose, būtina pastoviai visai liaudžiai dėstyti mokyklose ir aikštėse apie valdančiojo reikšmę ir jo gerus darbus, apie visas jo geras iniciatyvas. Mes sunaikinsime bet kokį laisvą mokymą. Mokiniai turės teisę kartu su savo giminaičiais rinktis į klubus – mokymo įstaigas: tokių susirinkimų metu jiems bus skaitomas lyg tai laisvos paskaitos apie žmonių santykius, apie įstatymų pavyzdžius, apie represijas už nesąmoningą elgesį ir, pagaliau, apie naujų teorijų filosofiją, kurių pasaulis dar nežino.
Tas teorijas mes paversime tikėjimo dogmomis, kurios bus pereinamosiomis dogmomis prie mūsų tikėjimo. Baigdamas dėstyti mūsų veiksmų programą dabarčiai ir ateičiai, aš jums išdėstysiu tų teorijų pagrindus. Žodžiu, iš ilgametės patirties žinodami, kad žmonės gyvena vadovaudamiesi idėjomis, kad tos idėjos žmonėms įperšamos auklėjimo keliu, kuris sėkmingai taikomas visoms amžiaus grupėms, žinoma, tik skirtingais metodais, mes konfiskuosime mūsų naudai visus nepriklausomų minčių pasireiškimus, kurias mes jau seniai kreipiame mums reikiamų dalykų ir idėjų kryptimi.
Minčių pažabojimo sistema jau veikia taip vadinamoje vaizdinio mokymo sistemoje, kuri gojus turi paversti nemąstančiais, paklusniais gyvuliais, laukiančiais vaizdų, kad visa tai suprastų... Buržua, vienas iš mūsų geriausių agentų Prancūzijoje, jau paskelbė vaizdinio auklėjimo programą.
Advokatūra. Gojų šventikų įtaka. Sąžinės laisvė. Popiežystė. Judėjos karalius, kaip patriarchas-popiežius. Kovos būdai su egzistuojančia bažnyčia. Šiuolaikinės spaudos uždaviniai. Policijos organizavimas. Savanoriška policija. Šnipinėjimas pagal kagališkojo šnipinėjimo pavyzdį. Piktnaudžiavimas valdžia.
Advokatūra sukuria šaltus, negailestingus, žiaurius, užsispyrusius, neprincipingus žmones, kurie visais atvejais palaiko beveidę, nuasmenintą ir grynai legalią situaciją. Jie išmoko į viską žiūrėti per ginamojo prizmę, ir nepaiso rezultatų socialinės naudos. Paprastai jie neatsisako jokios gynybos, siekia išteisinimo bet kokia kaina, kimba prie mažiausių jurisdikcijos kabliukų; taip jie demoralizuoja teismus. Todėl mes tai profesijai nustatysime griežtus rėmus, kurie juos apribos išskirtinai tarnybine prasme.
Advokatai, kaip ir teisėjai, neturės teisės kontaktuoti su besiginčijančiomis pusėmis, bylas gaus tik iš teismų, bylas nagrinės pagal dokumentus ir ginamuosius gins tik pagal faktus, kuriuos teismo metu išgirs apklausų metu. Jie gaus honorarą nepriklausomai nuo gynybos rezultatų. Tai bus paprasti bylų pranešėjai teisėtvarkos naudai kaip atsvara prokurorui, kuris bus pranešėjas kaltinimo naudai: tai sutrumpins teismų pranešimus. Tokiu būdu nusistovės sąžininga, bešališka gynyba, atliekama ne dėl naudos, o pagal įsitikinimus.
Tai, tarp kitko, išgyvendins šiuo metu įsišaknijusius papirkinėjimus, nebeliks atvejų, kad laimi tas, kuris užmoka... Mes pasirūpinome, kad gojų šventikai būtų diskredituojami, ir taip menkiname jų reikšmę, kurie mums labai maišytų. Kiekvieną dieną jų autoritetas liaudies akyse menkėja. Dabar visur paskelbta sąžinės laisvė, todėl mus tik metai skiria nuo to momento, kai visiškai sužlugs krikščioniška religija; su kitomis religijomis mes susitvarkysime dar lengviau, bet apie tai kalbėti dar per daug anksti.
Klerikalizmą ir klerikus mes įstatysime į tokius siaurus rėmus, kad jų poveikis bus atvirkščias. Kai ateis laikas galutinai sunaikinti popiežystę, tai nematomos rankos pirštas parodys į popiežiaus rūmus. Kai liaudis puls ten, mes pasirodysime kaip jų gynėjai ir neleisime, kad būtų pralieta daug kraujo. Šios diversijos dėka mes prasiskverbsime į pačias krikščionybės gelmes ir iš ten neišeisime, kol galutinai nesunaikinsime pasitikėjimo ta įstaiga.
Judėjos karalius bus tikru visatos popiežiumi, internacionalinės bažnyčios patriarchu. Bet kol kas mes perauklėjame jaunimą į naujus pereinamuosius tikėjimus, o po to į mūsų, bažnyčios egzistavimo mes atvirai nepasmerksime, o su ja kovosime tik kritika, kuri skatins skilimą... Bendrai, mūsų šiuolaikinė spauda demaskuos valstybinius veiksmus, religijas, gojų nemokšiškumą, ir visa tai pateiksime tokiomis beprincipinėmis išraiškomis, kad juos pažemintume taip, kaip moka daryti tik mūsų genialioji gentis...
Mūsų karalystė bus panaši į dievuką Višną visame jo įsikūnijime – kiekvienoje iš mūsų šimto rankų bus po socialinės mašinos spyruoklę. Mes viską matysime be oficialios policijos pagalbos, kuri toje formoje, kurią mes pasiūlėme gojams, vyriausybei trukdys matyti realią padėtį. Pagal mūsų programą, mūsų pavaldiniai stebės vienas kitą iš pareigos, pagal savanoriškos valstybinės tarnybos principą.
Tada nebus gėda būti šnipu ir skundiku, o bus garbinga, bet, tuo pačiu, už nepagrįstus skundus bus žiauriai baudžiama, kad neišplistų piktnaudžiavimas šia teise.. Mūsų agentai bus kaip iš aukščiausios, taip ir iš žemiausios aplinkos, taip pat ir valdančiosios klasės aplinkos, leidėjai, tipografai, prekiautojai knygomis, prižiūrėtojai, darbininkai, vežėjai, liokajai ir t.t. Ta beteisė, neįgaliota kokiems nors veiksmams, o atitinkamai, policija be valdžios, bus tik liudininkais ir pranešėjais, o jų parodymų tikrinimui, areštavimui ir baudimui tarnaus atsakinga policijos kontrolierių grupė, pačius areštus vykdys žandarmerijos korpusas ir miesto policija.
Nepranešęs apie matytus ir girdėtus dalykus politiniais klausimais, taip pat bus patraukiamas atsakomybėn už slėpimą, jeigu tik bus įrodyta, kad asmuo tuo kaltas. Panašiai, kaip šiuo metu mūsų broliai kagale privalo kagalui pranešti apie visus pastebėtus negerus dalykus, taip bus ir mūsų pasaulinio viešpatavimo metu, visi mūsų pavaldiniai privalės šia kryptimi vykdyti valstybės tarnystės pareigą.
Tokia darbo organizacija išgyvendins visus piktnaudžiavimus valdžia, neteisėtą jėgos panaudojimą, papirkinėjimus – visa tai, ką mes įvedėme patarinėdami gojams apie žmogaus teises ir papročius... Bet kaip gi kitaip mes galėjome didinti betvarkės priežastis jų administracijoje, jeigu ne šiais keliais?! Tokių metodų tarpe vienas iš svarbiausių – tai tvarkos išgyvendinimo agentai, kurie buvo paskirti pagal galimybes vykdyti ardomąją veiklą ir tobulinti savo kvailus polinkius – pasipūtimą, savivaliavimą ir, pirmiausiai, kyšininkavimą.
Apsaugos priemonės. Stebėjimai suokalbininkų aplinkoje. Atvira apsauga – valdžios žūtis. Judėjos karaliaus apsauga. Mistinis valdžios prestižas. Areštai pagal pirmą įtarimą.
Kai mums reikės sustiprinti griežtas apsaugos priemones (baisiausi nuodai valdžios prestižui), mes sukelsime betvarkės simuliaciją arba nepasitenkinimo pasireiškimus, kurie bus atlikti padedant mūsų geriems oratoriams. Prie tų oratorių prisijungs pritariantieji. Tai mums suteiks teisę atlikti kratas gojų policijos rankomis, kuri tarnaus mums... Todėl, kad daugelis suokalbininkų veikia iš meilės menui, apsiriboja kalbėjimu, tai iki tol, kol išryškės jų veiksmai, mes jų neliesime, tik į jų aplinką inflirtuosime stebėtojus...
Reikia pripažinti, kad valdžios prestižas krinta, jeigu padažnėja suokalbiai prieš ją: taip pasireiškia bejėgiškumo prezumpcija, arba, kas dar blogiau, beteisiškumas. Jums žinoma, kad mes suardėme Karaliaujančių gojų prestižą dažnais pasikėsinimais į jų gyvybes, kuriuos organizuodavome per savo agentus, aklus mūsų kaimenės avinus, kuriuos lengva keliomis liberaliomis frazėmis pastūmėti į nusikaltimą, kad tik būtų politinis atspalvis.
Mes valdovus priversime pripažinti savo bejėgiškumą ir paskelbti apie atviros apsaugos priemones ir tuo pražudysime valdžios prestižą. Mūsų valdovas bus saugomas pačios nepastebimiausios apsaugos, todėl, kad mes neleisime net pagalvoti, kad prieš jį būtų suorganizuotas koks nors pasikėsinimas, nuo kurio jis būtų priverstas saugotis ar net slėptis. Jeigu mes taip galvotume, kaip darė ir daro gojai, tai, tuo pačiu, mes pasirašytume nuosprendį jei ne jam pačiam, tai jo netolimos ateities dinastijai.
Pagal griežtai nustatytą išorišką tvarką, valdovas savo valdžia rūpinsis tik liaudimi ir niekaip ne savo ir dinastijos gerove. Todėl, esant tokiam dekorui, patys pavaldiniai jį gerbs ir saugos, jį dievins, manys, kad nuo jo priklauso kiekvieno piliečio gerovė, nes nuo to priklausys visuomeninė tvarka...
Atvirai saugoti Karalių – tai reiškia pripažinti jo jėgos silpnumą. Mūsų valdovas visada bus liaudyje apsuptas minios, lyg tai smalsių vyrų ir moterų, kurie visada lyg tai atsitiktinai užims pirmas eiles aplink jį, o kitus tramdys lyg tai dėl bendros tvarkos. Tai ramins ir kitus. Jeigu liaudyje atsiras prašytojas, kuris norės paduoti prašymą besibraudamas į pirmas eiles, tai pirmos eilės turės paimti iš jo tą prašymą ir prašytojo akyse perduoti prašymą valdovui, kad visi žinotų, kad prašymai pasiekia tikslą, kad, atitinkamai, egzistuoja pačio valdovo kontrolė dėl prašymų svarstymo.
Valdžios aureolės egzistavimui reiškia, kad liaudis galėtų sakyti, “kad būtų Karalius apie tai žinojęs” arba “Karalius apie tai sužinos”. Įsteigus oficialią apsaugą, išnyks valdžios mistiškumas: egzistuojant atitinkamai drąsai, kiekvienas mano esantis šeimininku ir laukia momento, kada galės pasikėsinti į valdžią...
Gojams mes propagavome kitaip, todėl dabar galime analizuoti pavyzdžius, iki ko priveda atviros apsaugos pavyzdžiai!.. Esant mūsų valdžiai, nusikaltėliai bus areštuoti kilus net mažiausiam įtarimui: negalima iš didelės baimės leisti įvykti klaidai ir leisti pabėgti įtariamiesiems politiniais nusikaltimais, kuriems mes būsime labai negailestingi.
Jeigu dar įmanoma pagalvoti apie tokių nusikaltimų priežastis, tai nėra pateisinimo asmenims, užsiimantiems klausimais, kurių, išskyrus vyriausybę, niekas daugiau suprasti negali... Be to, ir ne visi vyriausybėje supranta tikrąją politiką.
Prašymų ir projektų padavimo tvarka. Priešvalstybinė veikla. Politinių nusikaltimų teistinumas. Politinių nusikaltimų reklama.
Jeigu mes neleisime savarankiškai užsiiminėti politika, tai, atvirkščiai, visaip skatinsime įvairius pranešimus ir peticijas vyriausybei dėl įvairių projektų, gerinančių liaudies buitį: tai mums atskleis mūsų pavaldinių trūkumus arba jų fantazijas, į kurias mes atsakysime arba įvykdymais, arba argumentuotais atsakymais, kurie parodys pasiūlymų trumparegiškumą.
Priešvalstybinė veikla yra nes kas nors kita, o tik mopso amsėjimas prieš dramblį. Vyriausybei, kuri gerai organizuoja savo veiklą ne politine, o visuomenine prasme, mopsas loja ant dramblio nesuprasdamas jo jėgos ir reikšmės. Pakanka tik geru pavyzdžiu parodyti vieno ar kito reikšmę, ir mopsai nustos amsėti, o pamatę dramblį, pradės vizginti uodegas.
Kad nuvainikuoti politinių nusikaltimų prestižą, mes politinį nusikaltėlį pasodinsime ant vieno teisiamųjų suolo su vagimis, žmogžudžiais ir kitais šlykščiais nusikaltėliais. Tada visuomeninė nuomonė dėl tokių nusikaltimų bus negarbinga ir prilyginta visiems kitiems nusikaltimams. Mes stengiamės ir tikimės, kad gojai iki tokio kovos būdo su politiniais nusikaltėliais nesusiprotės.
Tam spaudoje, kalbose ir, atitinkamai – gudriai surašytuose istorijos vadovėliuose mes reklamavome politinius kankinius, kurie kentėjo lyg tai už liaudies gerovę. Ta reklama padidino liberalų kontingentą ir tūkstančius gojų pavertė mūsų gyvojo inventoriaus dalimi.
Finansų programa. Progresinis mokestis. Progresinis markutės mokestis. Fondinė kasa, procentiniai popieriai ir pinigų apyvartos sąstingis. Atsiskaitomybė. Atstovavimo atšaukimas. Kapitalo sąstingis. Pinigų emisija. Aukso valiuta. Darbo jėgos kainos valiuta. Biudžetas. Valstybinės paskolos. Vienaprocentinė serija. Pramoniniai popieriai. Gojų valdininkai: laikinieji, masoniški agentai.
Šiandiena mes užsiminsime apie finansinę programą, kurią aš atidėjau savo pranešimo pabaigai, kuri yra sunkiausia ir baigiamoji mūsų programos dalis. Prieš pradėdamas priminsiu, ką jau sakiau užuominomis, kad mūsų veiksmų rezultatas užšifruotas. Kai mes įsiviešpatausime, mūsų vienvaldiška vyriausybė išlikimo tikslais vengs liaudies mases apkrauti juntamais mokesčiais ir nepamirš tėvo ir gynėjo vaidmens. Bet todėl, kad administracinis darbas kainuoja brangiai, tai vis dėl to būtina gauti tam lėšų. Todėl būtina šiais klausimais priimti protingus sprendimus.
Mūsų valdyme, kuriame Karaliui legaliai fiktyviai priklausys viskas, kas yra valstybėje (ką labai lengva įgyvendinti), jis teisėtai galės išimti bet kokias sumas ir jas panaudoti valstybiniams reikalams. Iš to seka, kad mokesčius geriausiai surinkti įvedus progresinį turto mokestį. Tokiu būdu, mokesčiai bus sumokami garbingai ir be sužlugimo, atskaičius protingus procentus nuo turimo turto.
Turtingieji privalo suprasti, kad jų pareiga dalį savo turto atiduoti bendravalstybiniams reikalams, nes valstybė jiems garantuoja kito jų turimo turto saugumą ir teisę sąžiningai uždirbti sakau – sąžiningai, nes turto kontrolė neleis legaliai grobstyti turto. Ta socialinė reforma privalo eiti iš viršaus, nes ateina laikai – kad tokie veiksmai bus taikos garantas. Vargšų apmokestinimas yra revoliucijos grėsmė ir yra grėsminga valstybei, kuri besivaikydama smulkmenų, praranda stambų.
N epriklausomai nuo to kapitalistų mokesčio, mažės turtų augimas privačiose rankose, kurį dabar mes sutelkėme kaip atvarą gojų vyriausybės jėgai – valstybiniams finansams. Mokestis, kurį didindami uždėsime kapitalui, duos daug daugiau, negu dabar kiekvienos galvos apmokestinimas, kuris mums naudingas tik todėl, kad didina nepasitenkinimą ir neramumų riziką tarp gojų.
Mūsų Karalių remiančios jėgos, tai taikos garantijos, dėl ko būtina, kad kapitalistai savo pajamų dalį atiduotų tam, kad veiktų valstybinė mašina. Valstybės poreikius privalo apmokėti tie, kuriems tai nesunku padaryti ir iš kurių yra ką paimti. Tokios priemonės panaikins vargšų neapykantą turtingiesiems, nes jie pamatys reikalingą finansinį valstybės palaikymą, juose pamatys taikos ir gerovės garantą, nes jie matys, kad mokama visų labui.
Kad inteligentai mokesčių mokėtojai nelabai pergyventų dėl naujų mokesčių, jiems bus pateiktos smulkios ataskaitos, kaip tie pinigai panaudoti, žinoma, išskyrus tas sumas, kurios panaudotos sosto ir administracijos įstaigų veiklai finansuoti. Valdantysis savo turto neturės, nes visa valstybė priklausys jam, nes kitaip vienas prieštarautų kitam: privataus turto egzistavimas panaikintų teisę valdyti valstybės turtą.
Valdančiojo giminaičiai, išskyrus paveldėtojus, kurie taip pat išlaikomi valstybės, privalės dirbti valstybės tarnyboje arba dirbti tam, kad įsigytų turto: karališko kraujo privilegija negali tapti iždo grobstymo priežastimi. Pirkimai, pinigų arba palikimo gavimas bus apmokestintas progresinėmis markutės rinkliavomis. Nepranešus apie tokios rinkliavos atsiradimą perdavus pinigus arba dėl kitų priežasčių, nustačius vengimą mokėti rinkliavą, buvusiam savininkui užtraukia procentinę baudą nuo perduoto turto sumos.
Perdavimo pažymos kiekvieną savaitę privalo būti pristatomos į vietinius iždo skyrius nurodant buvusio ir naujojo turto savininko vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą. Tas vardinis perdavimas turi būti pradedamas nuo atitinkamos sumos, viršijančios įprastas pirkimo-pardavimo išlaidas, kurios bus apmokestintos tik atitinkamu markutės mokesčio procentu.
Paskaičiuokite, kiek kartų tokie mokesčiai viršys gojų valstybių pajamas. Valstybės fondų kasa privalės turėti atitinkamą atsarginių sumų komplektą, o visa tai, kas bus surinkta virš to komplekto, privalės būti sugrąžinta į apyvartą. Iš tų sumų bus organizuojami viešieji darbai.
Tokių darbų iniciatyva, kurie bus apmokami iš valstybinių šaltinių, darbininkų klasę stipriai pririš prie valstybinių interesų ir valdančiųjų. Iš tų pačių sumų bus skiriamos premijos gamybai ir racionalizacijai. Bet tai nereiškia, kad dalis gautų mokesčių sumų bus saugoma valstybinėse kasose, nes pinigai egzistuoja tam, kad jie būtų apyvartoje, ir bet koks jų sąstingis pražūtingai veikia valstybinį mechanizmą, o pinigai tarnauja to mechanizmo tepalu: tepalo sąstingis gali sustabdyti teisingą to mechanizmo eigą. Tokio pakaitinio fondo dalies pakeitimas procentiniais popieriais privedė būtent prie tokio sąstingio.
Tokios padėties rezultatai šiuo metu gana ryškūs. Mes taip pat įsteigsime atsiskaitomybės rūmus, ir juose valdovas visada ras pilną valstybės pajamų ir išlaidų ataskaitą, išskyrus einamąjį mėnesį, kurio ataskaita dar nesustatyta ir praeito mėnesio ataskaita, kuri dar nepristatyta.
Vienintelis asmuo, kuriam nebus jokio tikslo grobstyti valstybinės kasos – tai valdytojas. Štai kodėl būtina įvesti pajamų ir išlaidų kontrolę. Brangų laiką atimantys susitikimai dėl etiketo, bus atšaukti, kad valdytojas turėtų laiko kontrolei ir reikalų apmąstymams. Tada jo galia nebus skaidoma tarp atstovų, kurie jį supa tik dėl sosto puošmenos ir kurie rūpinasi tik savo, o ne valstybiniais reikalais.
Ekonomines krizes gojams mes sukeliame tam, kad iš apyvartos išimtumėme pinigus. Didžiulės kapitalo lėšos užšaldomos, kurios siurbia pinigus iš valstybių, be to, gojų valstybės priverstos kreiptis į mus dėl paskolų suteikimo. Tos paskolos valstybių finansus apsunkindavo procentų mokėjimu ir valstybės dėl to tapdavo priklausomos nuo skolinto kapitalo... Pramonės koncentracija kapitalistų rankose iš amatininkų rankų, o taip pat ir iš valstybių išsiurbė visus syvus...
Dabartinė pinigų emisija visiškai neatitinka kiekybinių poreikių, todėl negali tenkinti darbininkų poreikių. Pinigų emisija turi atitikti gyventojų prieauglį, be to, būtina skaičiuoti ir vaikus, nes jie nuo pat gimimo taip pat yra vartotojai. Gaminamos produkcijos kiekiai yra aktualus klausimas visam pasauliui.
Jūs žinote, kad aukso valiuta buvo pražūtinga ją priėmusioms valstybėms, nes ji negalėjo patenkinti poreikio pinigams, ir tai atsitiko dar ir todėl, kad mes kiek galime daugiau aukso išėmėme iš apyvartos. Pas mus turi būti įvesta darbo jėgos kainos valiuta, ir visiškai nesvarbu, ar ji bus popierinė, ar medinė. Mes išleisime pinigų tiek, kad jų pakaktų kiekvienam pavaldiniui, ir jų pridėsime kiekvienam naujai gimusiam vaikui, atitinkamai, sumažindami kiekvienos mirties atveju.
Atsiskaitymus kontroliuos kiekvienas departamentas (prancūziškas administracinis padalinimas), kiekviena apskritis. Kad nebūtu trukdžių pinigų išdavimui valstybėms reikmėms, jų sumos bus nustatytos valdovo įsakais: taip bus panaikintas ministerijų protektoratas vienoms įstaigos, tuo pat metu nuskriaudžiant kitas įstaigas.
Pajamų ir išlaidų biudžetai bus apskaičiuojami kartu, kad jie vienas nuo kito nesiskirtų. Mūsų projektuojamos gojų finansinės reformos turės tokias formas, kad jos nekels jokių įtarimų. Nes nurodysime tokias būtinas reformas, kad jos sukels betvarkę gojų finansinėje sistemoje.
Mūsų pakišta pirmoji betvarkė bus tame, kad viskas prasidės nuo paprasto biudžeto, kuris skaičiuojamas metams, bet bus sudarytas taip: tas biudžetas veiks tik pusę metų; po to reikės priimti papildomą biudžetą, kuris apskaičiuotas tik trims mėnesiams, o po to viskas pasibaigs likvidaciniu biudžetu. O todėl, kad sekančių metų biudžetas turės bus padidintas 50% lyginant su praėjusių metų biudžetu, tai po trijų metų metinis biudžetas patrigubės.
Tokių metodų dėka, kurie bus įgyvendinti dėl gojų vyriausybės neapsižiūrėjimo, ištuštins jų kasas. Po to sekantis paskolų periodas surinks likučius ir gojų valstybes prives prie bankroto. Jūs puikiai suprantate, kad gojams mūsų pakištas ūkio tvarkymo modelis mums patiems negali būti taikomas. Vėliau kiekvienas aiškina, kad valstybė yra bejėgė ir valstybinė ekonomika yra neveiksminga. Paskolos kaip damoklo kardas kabo virš vadovų galvų, kurie vietoje to, kad iš savo pavaldinių rinktų laikinus mokesčius, su ištiesta ranka eina pas mūsų bankininkus.
Išorinės skolos yra kaip siurbėlės, kurių niekaip neįmanoma nuimti nuo valstybinio kūno, kol jos pačios nenukris, arba valstybė jų nenusimes. Bet gojų vyriausybės jų nesikrato ir prisikabina vis naujų, taip kad, tokios nukraujavusios valstybės neišvengiamai turi žlugti. Iš esmė, o ką gi daugiau gali reikšti paskolos, ir dar išorinės?! Paskola – tai valstybinių vekselių išleidimas, kurie procentiškai atitinka pasiskolinto kapitalo sumai.
Jeigu mokami 5% palūkanų, tai per dvidešimt metų valstybė sumoka procentinę sumą, kuri lygi pasiskolintai sumai: per keturiasdešimt metų ji sumoka dvigubai, o per šešiasdešimt metų – trigubai, o skola vis dar išlieka nesumokėta. Iš to skaičiavimo aišku, kad apmokestinant kiekvieną galvą, valstybė atima paskutinius vargšų skatikus, kad galėtų atsiskaityti su užsienio turtuoliais, iš kurių valstybė pasiskolino pinigų, ir tai daroma vietoje to, kad tuos pačius skatikus poreikių patenkinimui surinkti be jokių procentų.
Kol paskolos buvo vidinės, tol gojai iš vargšų kišenių pinigus perkėlinėjo į savų turtuolių kišenes, bet po to, kai mes papirkome ką reikia, kad paskolos persikeltų į išorinę erdvę, tai visų valstybių turtai pradėjo tekėti į mūsų kasas ir gojai mums pradėjo mokėti procentus nuo procentų. Jeigu karaliaujančių gojų lengvabūdiškumas ir ministerijų parsidavėliškumas, arba finansinių reikalų nesupratimas, per nesumokėtas skolas šalis įkeitė mūsų kasoms, tai reikia tik įsivaizduoti, kiek mes dėl to įdėjome darbo ir pinigų!..
Pinigų sąstingio mes neleisime, todėl nebus ir procentinių valstybinių popierių, išskyrus vienaprocentinės serijos, kad valstybės galios nebūtų atiduodamos siurbėlėms, mokant joms procentus nuo procentų. Teisė leisti procentinius popierius bus suteikta tik pramonės kompanijoms, kurioms nesunku apmokėti procentus iš pelno, kurio valstybė neuždirba iš pasiskolintų pinigų, kaip tai gali padaryti tos kompanijos, nes jos skolinasi gamybai, o ne perskirstymui.
Pramonės leidžiamus popierius pirks ir vyriausybė, kuri iš dabartinio duoklės mokėtojo pavirs paskolų dalintoju pagal išskaičiavimą. Tokios priemonės panaikins pinigų judėjimo sąstingį, veltėdžiavimą ir tingėjimą, kas mums buvo labai naudinga, kai valdė gojai, bet bus labai nenaudinga, kai valdysime mes patys. Tai patvirtina, kad gojai turi gyvuliškus smegenis, nes tą patvirtina situacija, kad jie iš mūsų skolinasi pinigus ir moka procentus nuo procentų ir tuo pat metu negalvoja, kad vis viena tuos pačius pinigus, ir dar primokėdami procentus nuo procentų, jiems teks paimti iš savos valstybinės kišenės ir atsiskaityti su mumis! Kas buvo paprasčiau, kaip tuos reikalingus pinigus paimti iš savų?!
Tai įrodo mūsų išskirtinio proto genialumą, nes mes sugebėjome taip pristatyti paskolų sistemą, kad jie įžvelgė net naudą sau. Mūsų skaičiavimai, kai mes atėjus laikui juos pateiksime ir parodysime istorinėje šviesoje, kaip mes dirbome su gojiškomis valstybėmis, išsiskirs aiškumu ir dalykiškumu ir aiškiai parodys mūsų naujai įvedamų pakeitimų naudą. Tos priemonės užkirs kelią piktnaudžiavimams, kurių pagalba mes valdėme gojus, bet kurie negali būti leidžiami mums valdant.
Apskaitos sistemą mes sudarysime taip, kad nei valdovas, nei pats menkiausias tarnautojas negalės nei mažiausios sumos pravesti nepastebėtas ne ten, kur reikia. Be atitinkamo plano valdyti neįmanoma. Eidami atitinkamu keliu ir neturėdami reikalingų atsargų, kelyje žūna ir didvyriai karžygiai.
Gojų valdytojai, kurie kažkada mūsų patarti nuo valstybinių reikalų buvo atitraukti vyriausybiniais priėmimais, etiketais ir linksmybėmis, buvo tik širma prieš mūsų valdymą. Jų pavaduotojų ataskaitos, kurie juos laikinai pakeitė, buvo sudarytos padedant mūsų agentams ir tos ataskaitos visada tenkino netoliaregiškus protus pažadais, kad ateityje bus geriau ir taupiau... Iš kur taupiau? Iš naujų mokesčių?.. – galėjo paklausti, bet nepaklausė tie, kas skaitė mūsų paruoštas ataskaitas ir projektus...
Jūs žinote, prie ko privedė toks jų neatsakingumas, iki kokios finansinės suirutės jie priėjo nepaisant to, kad jų liaudis buvo nuostabiai darbšti...
Vidinės paskolos. Pasyvai ir mokesčiai. Konversijos. Bankrotai. Taupomosios kasos ir renta. Fondinių biržų panaikinimas. Pramoninių vertybių taksavimas.
Dabar papildysiu paaiškinimus apie vidines paskolas. Apie išorines paskolas daugiau nebekalbėsiu, nes jos mus maitino gojų nacionaliniais pinigais, o mūsų valstybėje užsieniečių nebus, tai yra, nebus nieko išoriško. Mes naudojomės administratorių parsidavėliškumu ir valdytojų nemokšiškumu tam, kad gautume dvigubas, trigubas ir didesnes sumas skolindami gojų vyriausybėms visiškai jiems nereikalingus valstybinius pinigus. Kas gi taip galėtų daryti mūsų atžvilgiu?.. Todėl smulkiau kalbėsiu tik apie vidines paskolas. Paskelbdama apie tokią paskolą, valstybė pradeda pasirašinėti savo vekselius, tai yra, procentinius popierius.
Tam, kad vekseliai būtų prieinami visiems, jiems nustato kainą nuo šimto iki tūkstančio: be to, daromos nuolaidos pirmiesiems pasirašinėtojams. Sekančią dieną tiems popieriams dirbtinai sukeliama kaina, lyg tai todėl, kad visi juos pradėtų pirkti. Po kelių dienų iždo kasos lyg tai perpildytos ir pinigų nebėra kur dėti (kam gi jų daugiau imti?).
Pasirašymas lyg tai daug kartų viršija paskolos sumą: tame ir yra visas efektas – štai koks pasitikėjimas valstybiniais vekseliais. Bet kai komedija suvaidinta, tai iškyla susidariusio pasyvo faktas ir, be to, gana sunkaus pasyvo. Mokesčių sumokėjimui tenka imti sekančias paskolas, kurios nepadengia, o tik didina kapitalo skolą. Kai kreditas išsenka, naujiems mokesčiams tenka ne paskola, o tik paskolos procentai. Tie mokesčiai – pasyvas, naudojamas pasyvo padengimui...
Toliau ateina konversijų laikas, bet jos mažina mokėjimo procentus, o skolų nepadengia, be to, tai negali būti atlikta be kreditorių sutikimo: paskelbus konversiją, pasiūloma pinigus atsiimti tiems, kas nesutinka konvertuoti savo popierius. Jeigu visi išreikštų savo nesutikimą ir pareikalautų savo pinigų atgal, tai vyriausybės būtų pagautos ant savo pačių kabliuko ir būtų nepajėgios išmokėti pareikalautų pinigų. Laimei, nežinančios finansinių dalykų, gojų vyriausybės visada pasirinkdavo praradimus pagal kursą ir rizikos procentų sumažinimą naujai įdėtiems pinigams. Taip vyriausybėms būdavo suteikiama galimybė sėkmingai atsikratyti pasyvų milijoninėms sumoms.
Dabar, esant išorinėms skoloms, tokių dalykų gojų vyriausybės daryti nebegali, nes žino, kad mes iš karto pareikalausime atgal visų pinigų. Tokiu būdu, pripažintas bankrotas geriausiai įrodys, kad nebėra ryšio tarp liaudies interesų ir jų vyriausybių. Atkreipiu jūsų dėmesį būtent į šią aplinkybę ir į dar vieną: šiuo metu visos vidinės paskolos konsoliduotos taip vadinamomis lakiomis paskolomis, t. y., tokiomis, kurių išmokėjimo terminai daugiau ar mažiau artimi. Tos skolos susidaro iš pinigų, kurie padėti taupomosiose ir atsarginėse kasose.
Ilgą laiką būdami vyriausybių žinioje, tie fondai išgaruoja sumokant procentus už išorines paskolas, o vietoje jų už įvairius procentus įdedamos rentos. Štai tos rentos ir padengia visus gojų vyriausybių kasų neatitikimus. Kai mes pakilsime į pasaulio sostą, visi tie finansiniai nenormalumai, kaip neatitinkantys mūsų interesų, negrįžtamai išnyks, taip pat bus sunaikintos visos fondinės biržos, nes mes neleisime, kad susvyruotų mūsų vyriausybės prestižas ir nesvyruotų mūsų valdomo turto kainos, kurias mes įtvirtinsime įstatymu pagal realią jo kainą, ir ta kaina negalės būti nei paaukštinta, nei pažeminta (kainos padidėjimas sukelia jos sumažėjimą, nuo ko mes ir pradėjome gojų turto atžvilgiu)...
Biržas mes pakeisime grandiozinėmis valstybinėmis įstaigomis, kurių funkcijos bus valstybiniu požiūriu taksuoti pramonines vertybes. Tos įstaigos bus pajėgios per vieną dieną į rinką išmesti pramoninių vertybinių popierių penkiems šimtams milijonų sumai, o taip pat sugebės tokiai pat sumai jų supirkti. Tokiu būdu, visos pramonės įmonės priklausys nuo mūsų. Jūs galite įsivaizduoti, kokią galią per tai įgysime!..
Ateities paslaptis. Ilgaamžis blogis kaip ateities gerovės pagrindas. Valdžios aureolė ir mistinis jos garbinimas.
Viskas, ką aš jums iki šiol dėsčiau, stengiausi atidžiai dėstyti esamas paslaptis – praeities ir dabarties, kurios pinasi į didingą netolimos įvykių ateities srautą, mūsų santykių su gojais ir finansinių operacijų paslaptis. Prie tos temos lieka tik šiek tiek pridėti. Mūsų rankose galinga šiuolaikinė jėga – auksas: per dvi dienas mes iš savo saugyklų galime iškelti neribotą kiekį aukso.
Nejaugi dar reikia įrodinėti, kad mūsų valdymas skirtas paties Dievo?! Nejaugi tokiais turtais mes neįrodome, kad tas blogis, kurį mes buvome priversti kentėti daug amžių, galų gale pasitarnavo realiam gėriui – visuotinės tvarkos įvedimui?! Nors ir kai kokios prievartos pagalba, bet tvarka bus įvesta.
Mes sugebėsime įrodyti, kad mes geradariai, kurie žemei sugrąžinome tikrąjį gėrį ir asmens laisvę, kad mes leisime naudotis ramybe, taika, garbingais santykiais, aišku tik su sąlyga, kad bus vykdomi mūsų nustatyti įstatymai. Tuo pačiu mes išaiškinsime, kad laisvė nėra pasileidimas ir teisė savivaliauti, kaip ir garbė ir žmogaus jėga nėra kiekvieno žmogaus teisė skelbti ardomus principus, kaip sąžinės laisvė, lygybė ir panašiai, kad asmens laisvė nėra teisė jaudinti save ir kitus sakant kalbas niekingose šventyklose, o kad tikroji laisvė yra asmens neliečiamumas, kuris tiksliai vykdo visas visuomenės gyvenimui nustatytas taisykles, kad žmogaus garbė yra įsisąmoninti savo teises, o ne tik laisvai fantazuoti tema “aš”.
Mūsų valdžia bus garbinama, nes ji bus galinga, valdys ir vadovaus, o ne vilksis paskui lyderius ir oratorius, kurie šūkaus kvailus žodžius, kuriuos jie vadina didžiaisiais principais ir kurie ne kas nors kita, o tik, sąžiningai kalbant, gryna utopija... Mūsų valdžia bus tvarkos garantas, ko ir reikia iki pilnos žmonių laimės. Tos valdžios aureolė įdiegti mistinį jos garbinimą ir liaudies dėkingumą.
Tikra jėga nepaklūsta jokiai teisei, net Dieviškai: niekas nedrįs iš jos atimti nė krislelio jos galios.
Prabangos prekių gamybos sumažinimas. Amatininkystė. Bedarbystė. Girtuoklysčių draudimas. Senosios visuomenės sunaikinimas ir jos atgimimas naujame pavidale. Dievo išrinktasis.
Kad tautos priprastų prie paklusnumo, reikia jas pripratinti prie kuklumo, todėl reikia sumažinti prabangos prekių gamybą. Tuo mes pagerinsime moralę, kuri šiuo metu pašlijusi dėl per didelės prabangos.
Mes atstatysime amatininkystę, kuri sužlugdys fabrikantų privatų kapitalą. Tai būtina dar ir todėl, kad stambūs fabrikantai, nors ir ne visada sąmoningai, dažnai masių mintis nukreipia prieš vyriausybę. Liaudis-amatininkai nežino bedarbystės, ją susieja su atitinkama tvarka, o tai tvirtina valdžią.
Bedarbystė – pats pavojingiausias dalykas vyriausybei. Mums jos vaidmuo bus pabaigtas, kai tik valdžia pereis į mūsų rankas. Girtuoklystė taip pat bus uždrausta įstatymais ir bus baudžiama kaip už nusikaltimą prieš žmoniją, nes alkoholis žmones paverčia gyvuliais. Kartoju dar kartą, pavaldiniai aklai paklūsta tik stipriai, nuo jų nepriklausančiai rankai, kurioje jie jaučia kardą apsaugai ir palaikymą prieš socialines nelaimes... Kam jiems reikalinga angeliška jėga karalystėje? – Jiems reikia matyti jėgos ir galios įsikūnijimą.
Valdovas, kuris pakeis šiuo metu egzistuojančius valdininkus, kurie savo valdžią rodo mūsų demoralizuotai visuomenei, kuri atsisako net Dievo valdžios, visuomenei, iš kurios kyla anarchijos ugnis, pirmiausiai turės užgesinti tą viską ryjančią ugnį. Todėl jis privalės sunaikinti tokią visuomenę, nors ir paskandintų ją jos pačios kraujyje, kad vėliau ją galėtų atgaivinti kaip teisingai organizuotus karius, kurie aktyviai kovos su bet kokiu užkratu, kuris galėtų pažeisti valstybės kūną.
Tas Dievo išrinktasis paskirtas iš aukščiau, kad sunaikintų beprotiškas jėgas, kurios veikia instinktų, o ne proto, gyvuliškumo ir ne žmogiškumo skatinamos. Tos jėgos dabar švenčia plėšdamos ir pažeisdamos bet kokias žmogaus teises ir laisves. Jie sunaikino visą socialinę tvarką. Kad ant tokių pamatų pastatyti Judėjos karaliaus sostą, reikės tą tvarką atstatyti. Tada juos reikės nušluoti nuo kelio, ant kurio negalės gulėti jokio šapelio arba akmenėlio. Tada mes tautoms galėsime pasakyti: dėkokite Dievui, ir lenkitės prieš tą, kuris turi pranašumo antspaudą prieš žmones, kuriam Pats Dievas įdėjo žvaigždę, kad niekas kitas, išskyrus jį, galėtų jus išgelbėti nuo aukščiau nurodytų blogio jėgų.
Karaliaus Dovydo (?) šaknų sustiprinimas. Karaliaus paruošimas. Tiesioginių paveldėtojų pašalinimas. Karalius ir trys jo pašvęstieji. Karalius – likimas. Judėjos karaliaus išorinis tyrumas.
Dabar pereisiu prie karaliaus Dovydo dinastijos šaknų įtvirtinimo iki pat žemės gelmių... Tas įtvirtinimas pirmiausiai pasireikš tuo, kame iki pat šiol reiškėsi mūsų išminčių išsaugota jėga tvarkant pasaulio reikalus, nukreipiant žmonijos mintis dabartiniam visuomenės auklėjimui...
Keletas žmonių iš Dovydo palikuonių šeimos ruoš karalius ir jų paveldėtojus, juos atrinkdami ne iš teisėtų paveldėtojų tarpo, bet pagal išskirtinius sugebėjimus, perduodami jiems šventas politines žinias ir sugebėjimą valdyti taip, kad niekas kitas tų paslapčių nesužinotų. Tokių veiksmų tikslas tame, kad valdymas negali būti perduotas kam nors kitam, kaip tam, kuriam perduotos tos paslaptys.
Tik tiems asmenims bus pateiktos žinios apie praktinį taikymą ilgaamžės patirties, kuri sukaupta stebint politinius-ekonominius įvykius ir socialinius mokslus – žodžiu, pateikti visi įstatymai, kuriuos nepajudinamai sukūrė pati gamta tam, kad sureguliuotų žmonijos santykius.
Tiesioginiai paveldėtojai bus dažnai šalinami, kad negalėtų užimti sosto, jeigu jie mokymų metu parodys lengvabūdiškumą, minkštumą ir kitas savybes, kurios pražūtingos valdžiai, kurios juos daro netinkamais valdyti, o patys jie kenks karaliaus prestižui.
Tik besąlygiškai gabūs ir tvirti, nors ir iki žiaurumo, tinkami valdymui, gaus valdžios vadeles iš mūsų išminčių rankų. Ligos atveju arba valios ar kitų nesugebėjimų pasireiškimui, karaliai pagal įstatymą privalės valdžią perduoti į kitas sugebančias rankas... Karaliaus veiklos planų dabarčiai, o tuo labiau ateičiai, nežinos net patys artimiausi patarėjai.
Tik karalius ir dar trys pašvęstieji žinos ateities planus. Tik karaliaus asmenyje su jo valingu žmonijos valdymu visi matys ateities likimą. Niekas nežinos, ko karalius nori pasiekti savo nurodymais, todėl niekas negalės tiems nurodymams pasipriešinti...
Suprantama, kad karaliaus protas privalės aprėpti tokio valdymo planus. Štai kodėl jis į sostą atsisės ne anksčiau, negu jį išbandys mūsų išminčiai. Kad liaudis žinotų ir mylėtų savo karalių, būtina, kad jis su savo liaudimi susitikinėtų ir kalbėtųsi aikštėse. Tai užtikrina reikiamą dviejų jėgų susiliejimą, kurias mes šiuo metu teroru esame atskyrę vieną nuo kitos.
Tas teroras mums buvo būtinas tam, kad tos atskirtos jėgas pakliūtų mūsų įtakon. Judėjos karalių negali valdyti jo jausmai, ypač – mėgavimasis valdžia: nė vienu savo charakterio bruožu jis negali pasiduoti gyvuliškiems instinktams ir leisti užvaldyti protą. Mėgavimasis labiausiai žeidžia protinius sugebėjimus ir pažiūrų aiškumą, mintis atitraukia nuo žmogiškos veiklos.
Žmonijos ramstis, kilęs iš šventos Dovydo sėklos, save privalo paaukoti žmonijai. Mūsų valdovas privalo būti išskirtinai tyras.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ