Grigorij Klimov «Dieviškoji tauta». Priedas 5

Šimtas įstatymų iš Šulchan-Arucho


1 Įstatymas

Žydui draudžiama akumui (krikščioniui) parduoti rūbus, ant kurių yra cici (kutai rūbų kraštuose, kuriuos žydai apsivelka rytinės maldos metu. žr. Skaičiai. XV, 38). Jis akumui negali panašių rūbų užstatyti, ar šiaip palikti pasaugoti, nes, kai akumas turės tokius rūbus, teks saugotis, kad akumas žydo neapgautų, sakydamas, kad dabar jis taip pat žydas. Tokiu atveju, jeigu žydas juo patikėtų ir vienas su juo išvyktų – akumas jį užmuštų.

2 Įstatymas

Viską, ko žydui reikia tikėjimo apeigoms atlikti, kaip, pavyzdžiui, minėtus kutus ir t.t., turi pagaminti tik žydai, o ne akumai, nes tokius dalykus turi gaminti žmonės, – akumus žydai neturi priimti kaip žmones.

3 Įstatymas

Maldą “Kadyš” (ji prasideda žodžiais: “Inogadall veiocokaddaš”) leidžiama kalbėti tik ten, kur kartu susirenka dešimt žydų, ir tai turi vykti tokiomis sąlygomis, kad tarp žydų neprasiskverbtų joks nešvarus dalykas, kaip, pavyzdžiui, mėšlas arba akumas.

4 Įstatymas

Kai priešais pasitaiko ateinantis akumas su kryžiumi, tai žydui griežtai draudžiama nulenkti galvą, nors jis tą minutę ir melstųsi. Net jeigu jis savo maldoje būtų priėjęs vietą, kur jam reikia nulenkti galvą (žydų maldose yra vietų, kur būtina nulenkti galvą), tai jis vis viena privalo šito vengti.

5 Įstatymas

Ir dabar, kai Jeruzalėje jau nebėra net šventyklos, nei pirmojo kunigo Aarono sūnaus aukos, išsibarstę tos giminės žydai privalo naudotis žinomais skiriamaisiais ženklais ir regalijomis, kurie juos išskirtų iš kitų žydų ir jie visada privalo turėti teisę būti palaimintais (žydų) bet kurios šventės metu. Bet, jeigu kuris nors vaikas iš tokios šeimos taptų akumu, visa šeima būtų suteršta, todėl prarastų šventiko teises.

6 Įstatymas

Jeigu žydas tapo akumu, tai jis prakeikiamas iki tokio lygio, kad, net tada, jeigu jis sinagogai aukoja žvakių arba ką nors panašaus, tai priimti iš jo dovanas draudžiama.

7 Įstatymas

Maldas Simun (žydai jas kalba po pietų; maldos pabaigoje palaiminamas ir namų šeimininkas) draudžiama kalbėti akumo namuose, nes akumas negali būti palaimintas.

8 Įstatymas

Po kiekvieno gero aromato pajutimo, žydas privalo sukalbėti maldą Barachu, – trumpą padėkos maldelę, išskyrus tuos atvejus, jeigu prieskoniai ar kiti aromatingi dalykai jau pabuvojo kokioje nors nešvarioje vietoje, kad panaikintų negerus kvapus, arba tie dalykai pabuvojo prostitutės rankose, kuri kvapus panaudojo sugundyti žmones nuodėmei, arba, pagaliau, jeigu tie dalykai atnešti iš šventyklų (akumų), tada draudžiama kalbėti Barachu už kvapus, nes jie jau suteršti nešvarios vietos, prostitutės arba šventyklos (akumų).

9 Įstatymas

Praeidamas pro sugriautą akumų šventyklą, kiekvienas žydas privalo ištarti žodžius: “Garbė Tau, Viešpatie, kad Tu iš čia išrovei tą stabų namą”. Praeidamas pro veikiančią bažnyčią, jis privalo pasakyti: “Garbė Tau, Viešpatie, kad tu dar tebepyksti ant piktadarių”. O kai jis mato 600 000 žydų kartu, tai privalo pasakyti: Garbė Tau, Išmintingasis Dieve!” Kai jis pamato susirinkusius akumus, tada privalo pasakyti: “Didelė gėda jūsų motinai, paraus jus pagimdžiusi!” Kai žydas praeina pro žydų kapines, privalo sušukti: “Garbė Tau, Viešpatie, kad Tu taip tobulai juos sukūrei!” O prie akumų kapinių jis privalo pasakyti: “Didelė gėda motinai, kuri jus pagimdė ir t.t.” Kai žydas pamato gražiai pastatytus akumų namus, jis privalo sušukti: “Viešpats turėtų juos sunaikinti”!” Kai prieš jį akumų namų griuvėsiai, tai jam dera ištarti: “Viešpats yra keršto Dievas”!”

10 Įstatymas

Vakare, prieš šabašą, pamatęs apšvietimą, kiekvienas žydas privalo pasakyti: “Garbė Tau, Viešpatie, kuris sukūrei šviesą!”, bet kai šviesa sklinda iš akumų šventyklos, ten draudžiama dėkoti Dievui už naudojimąsi ta šviesa.

11 Įstatymas

Šabašo metu žydui draudžiama pirkti arbą ką nors parduoti. Bet leidžiama iš akumo nupirkti namą Palestinoje, ir tuo atveju leidžiama net aktą pasirašyti, kad tokiu būdu Palestinoje būtų vienu akumu mažiau, o vienu žydu daugiau.

12 Įstatymas

Bet koks darbas šabašo metu, jeigu tik tuo darbu galima nuo mirties išgelbėti žydą, ne tik nedraudžiamas, bet yra net būtinas. Kada, pavyzdžiui, šabašo metu sugriuvo namas ir plytų krūva prispaudė žydą, tada galima tą plytų krūvą pašalinti ir išgelbėti po ja gulėjusį žydą. Net tada, kai keletas akumų po plytų krūva papuolė kartu su žydu, o gelbėjant žydą būtų išgelbėti ir akumai, (o tai kitomis sąlygomis būtų didžiausia nuodėmė), vis dėl to tam, kad išgelbėti žydą, plytų krūvą reikia pašalinti.

13 Įstatymas

Žydų akušerei šabašo metu ne tik reikia, bet ir būtina padėti kitai žydei ir atlikti viską, kas kitomis sąlygomis būtų šabašo išniekinimas. Atvirkščiai, padėti akumei (krikščionei), griežtai draudžiama, ir taip yra net tada, kai tai padaryti įmanoma ir neišniekinant šabašo, Nes akumė yra tik gyvulys.

14 Įstatymas

Prieš Paschą kiekvienas žydas privalo sukalbėti maldą “Šefoch” (kurioje prašoma Dievo, kad jis savo pyktį išlietų ant gojų galvų). Jeigu žydai tą maldą sukalbės nuoširdžiai, tai, be jokių abejonių, Viešpats išgirs ir pasiųs Mesiją, kad tas išlietų pyktį ant gojų galvų.

15 Įstatymas

Švenčių metu, kai draudžiamas bet koks darbas, neleidžiama ir valgio ruošti; kiekvienam leidžiama pasigaminti tik tiek valgio, kiek reikia tam kartui. Nepaisant to, kai maistas ruošiamas sau, į lėkštę leidžiama pridėti ir daugiau maisto, negu reikia valgiui, net jeigu tas valgio priedas bus skirtas šuniui, – nes mes privalome leisti gyventi ir šunims. Pridėti valgio akumui griežtai draudžiama, nes mes neprivalome padėti jam gyventi.

16 Įstatymas

Cholmagoedo metu (žydų šventė, kuri švenčiama pavasarį ir rudenį) bet kokia prekyba griežtai draudžiama; bet skolinti už procentus akumui galima, nes Viešpačiui Dievui visada malonu akumą apiplėšinėti.

17 Įstatymas

Kai kur nors pasirodo maras, dėl ko daug žmonių (t. y., žydų) tampa epidemijos aukomis, nevalgę ir negėrę sveiki žydai privalo susirinkti sinagogoje ir visą dieną melstis, kad Jehova jų pasigailėtų ir išgelbėtų nuo maro. Kai maras pasirodo tarp gyvūnų, tada to daryti nereikia, išskyrus tuos atvejus, kai maras pasirodo tarp kiaulių, nes jų vidaus organai panašūs į žmonių vidaus organus, o taip pat, kai maras pasirodo taro akumų, nes jie panašūs į žmones.

18 Įstatymas

Amano šventės metu žydai privalo kalbėti padėkos maldą, kurioje sakoma: “Tegul bus prakeiktas Amanas ir visi akumai ir tegul bus palamintas Merdochajus ir visi žydai”.

19 Įstatymas

Bet kuris Bef-Dine (t. y., teisme dalyvaujant vyriausiajam rabinui) gali būti nuteistas mirties bausme net mūsų laikais, be to, kiekvieną kartą, kai to reikia, nors dalyvavimas teisme nebūtinai turi būti dėl priežasčių, kurios užtraukia mirties bausmę.

20 Įstatymas

Kai du žydai tarpusavyje susiginčija dėl pinigų arba kitų dalykų ir dėl to priversti kreiptis į teismą, tai jie privalo vykti į Bef-Diną (teismas dalyvaujant vyriausiajam rabinui) ir paklusti jo sprendimui. Jiems draudžiama kreiptis į akumą arba savo teisių ieškoti karališkame teisme, t. y., kur teisėjais yra akumai. Net jeigu jų – akumų – įstatymas tapatus su rabinų įstatymu, tai ir tada būtų didžiausia nuodėmė ir didžiausias Dievo įžeidimas. Kas, nepaisant to, vis dėl to pažeidžia šį nurodymą, ir savo tiesos prieš kitą žydą ieško akumų teisme, tą Bef-Dinas privalo išmesti iš bendruomenės (t. y., prakeikti) iki tol, kol neatsisakys ieškinio savo artimui (žydui).

21 Įstatymas

Negalima žydui būti liudininkų teisme prieš kitą žydą akumo pusėje. Todėl, kai alumas nori prisiteisti pinigų iš žydo, o žydas neigia savo skolą akumui, tada kitam žydui, kuris žino, kad akumas teisus, draudžiama liudyti jo naudai. O kai žydas pažeidžia šį įstatymą ir liudiją prieš kitą žydą, tada Bef-Dinas privalo jį pašalinti iš bendruomenės (pareikšti anatemą).

22 Įstatymas

Liudininku gali būti tik tas, kuris turi bent kiek žmoniškumo ir garbės; Bet kas yra negarbingas, pavyzdžiui, kas nuogas vaikšto gatvėmis, arba tas, kuris atvirai prašo išmaldos iš akumų, kai tą patį galima padaryti slaptai, tas prilyginamas šuniui, nes šuo neturi jokios garbės, o tai reiškia – negali būti liudininku.

23 Įstatymas

Liudininkais gali būti tik tie, kurie pripažįstami žmonėmis. Kad dėl akumo, arba žydo, kuris tapo akumu ir kuris dėl to pasidarė dar blogesnis už tikrą akumą, tai tokie negali būti pripažinti žmonėmis, t. y., jų liudijamai neturi jokios reikšmės.

24 Įstatymas

Kai žydas savo naguose laiko akumą (chaldėjiškai įrašytas terminas “mamarufija”, t. y., apiplėšti, apgauti, nepaleisti iš nagų), Tada galima ir kitam žydui eiti pas tą akumą ir skolinti jam pinigų, savo ruožtu, apgaunant jį taip, kad, pagaliau, tas prarastų visus savo pinigus. Tam pagrindas yra tai, kad akumo pinigai yra niekam nepriklausantis turtas, todėl bet kuris to panorėjęs žydas turi teisę tuos pinigus pasiimti.

25 Įstatymas

Vienos bendruomenės piliečiai (žinoma, t. y., žydai) turi teisę uždrausti pirkliams iš kitų vietovių ateiti pas juos ir pardavinėti prekes pigiau, išskyrus atvejus, kai svetimų pirklių prekės geresnės, negu vietinių gyventojų. Tada šie negali to uždrausti, nes pirkėjai gauna geresnę prekę. Bet visa kas pasakyta galioja tik ten, kur pirkėjais yra žydai. Ten, kur pirkėjais yra tik akumai, atvykėliams taip pat galima uždrausti prekiauti, nes daryti gerą akumui yra didžiausia nuodėmė; nes pas mus (žydus) yra taisyklė, kad galima numesti mėsos gabalą šuniui, bet jokiu būdu negalima to gabalo mėsos dovanoti nochri (krikščioniui), nes šuo geresnis už nochri.

26 Įstatymas

Kai tarnauja reikalų tvarkytojas, su kuriuo žydas susitarė, kad viskas, kas bus surasta, bus šeimininko nuosavybė, ir reikalų tvarkytojas apgavo akumą pakartotinai išreikalaudamas jau sumokėtą skolą arba akumą apskaičiavo, tai tokiu būdu gauti pinigai taip pat priklauso šeimininkui, nes panašiu būdu gauti pinigai prilyginami rastiems daiktams (juk krikščionių nuosavybė yra niekam nepriklausantis turtas, todėl žydas jo pasiimti gali tiek, kiek tik sugebės).

27 Įstatymas

Kai žydas pas akumą paimti pinigų pasiunčia pasiuntinį ir tas apgauna akumą paimdamas iš jo daugiau negu reikia, tai skirtumas priklauso pasiuntiniui.

28 Įstatymas

Kai žydas turi reikalų su akumu ir atėjęs kitas žydas apgauna tą patį akumą nesvarbu kaip: neteisingai pamatavęs, apsvėręs arba apskaičiavęs, tada abu žydai turi lygiomis dalimis pasidalinti Jehovos pasiųstas dovanas.

29 Įstatymas

Kai žydas pas akumą pasiunčia pasiuntinį tam, kad sumokėtų jam skolą, o atvykęs pasiuntinys pastebės, kad akumas apie skolą jau pamiršo, tai pasiuntinys privalo tuos pinigus sugrąžinti žydui, kuris juos buvo pasiuntęs; pasiuntiniui negalima pasiaiškinti, kad tuo (atiduodant pinigus krikščioniui) jis norėjo išaukštinti Dievo Vardą, kad akumai kalbėtų – matote, kokie žydai, vis dėl to, padorūs žmonės. Kažką panašaus pasiuntinys gali padaryti tik su savo pinigais; mėtyti svetimus pinigus jis neturi jokios teisės.

30 Įstatymas

Кai žydas ką nors pardavė kitam žydui, kilnojamą turtą arba nekilnojamą turtą, ir pasirodo, kad pardavėjas tą turtą buvo pavogęs (arba iškeitęs) ir dėl to turto savininkas pareikalavo jį sugrąžinti, tai pardavėjas privalo pirkėjui atiduoti gautus pinigus, nes tokiomis sąlygomis jis negalėjo vogti. Jeigu jis buvo pavogęs iš akumo, ir akumas atsiims viską atgal, tai pardavėjas neprivalo sugrąžinti pinigų pirkėjui.

31 Įstatymas

Žydui griežtai draudžiama apgaudinėti artimą ir apgavystė skaitoma tada, kai prarandama šeštoji vertės dalis. Kas apgavo savo artimą, tas privalo viską grąžinti atgal. Savaime suprantama, kad šios taisyklės galioja tik tarp žydų. Apgaudinėti akumą žydui leidžiama ir jis neprivalo akumui sugrąžinti to, ką tas apgaulės būdu buvo paėmęs; todėl, kad Šventame Rašte parašyta: “Neapgaudinėkite jūsų artimo brolio”; akumai jums ne broliai, o atvirkščiai, kaip jau žinote, jie blogiau už šunį!

32 Įstatymas

Kai žydas išsinuomojo namą iš kito žydo, tai leidžiama ateiti trečiam žydui ir pasiūlyti brangiau, negu pirmasis nuomininkas, ir taip išsinuomoti pačiam. Kai namo šeimininkas yra akumas, tai tegul bus prakeiktas tas, dėl kurio kaltės akumas gaus daugiau pelno.

33 Įstatymas

Žydas privalo įvykdyti viską, ką parašė ligonis savo testamente, išskyrus tai, kas būtų nuodėmė. Todėl, jeigu testamente ligonis ką nors padovanotų akumui, tai ši testamento dalis neturi būti vykdoma, nes, kaip mes pamatysime toliau, yra nuodėmė ką nors dovanoti akumui.

34 Įstatymas

Ką nors radęs, gyvą ar negyvą, žydas privalo grąžinti šeimininkui. Savaime suprantama, kad tai susiję tik su ką nors pametusiais žydais. Kai radinys priklauso akumui, tai žydas ne tik neprivalo radinio grąžinti, o atvirkščiai, būtų didelė nuodėmė sugrąžinti akumui jo pamestą turtą, nebent tai būtų daroma vien tam, kad akumai kalbėtų: “Žydai – padorūs žmonės”.

35 Įstatymas

Kai žydas pamato besikankinantį gyvulį, kuris krito po nepakeliama našta, arba sunkių krovinių prikrautą vežimą, prieš kurią kankinasi nuvirtę pakinkyti gyvuliai, tai jis privalo padėti varovui arba vežėjui ir, pagal aplinkybes, privalo padėti savo gentainiui ir gyvuliams. Jis tai privalo padaryti ir tada, kai tik krovinys priklauso žydui arba atvirkščiai, kada gyvuliai priklauso žydui, o krovinys priklauso akumui ir vežėjas – akumas. Bet kai gyvuliai ir krovinys yra akumo, tai nebėra kalbos apie užuojautą ir pagalbą kaip dėl krovinio, taip ir dėl gyvulių, ir tokiu atveju nė vienas žydas neprivalo padėti nei krovinio savininkui, nei gyvuliams.

36 Įstatymas

Kai žydas skolingas pinigų akumui ir tas akumas mirė, tai žydui draudžiama pinigus grąžinti jo paveldėtojams, žinoma, tik tuo atveju, jeigu joks kitas akumas nežino apie tai, kad žydas liko skolingas mirusiajam. Bet, jeigu apie tai nors vienas akumas žino, žydas privalo atiduoti skolą paveldėtojams, kad akumai nekalbėtų: “Žydai-apgavikai”.

37 Įstatymas

Žydui draudžiama vogti kaip iš kito žydo, taip ir iš gojaus; bet gojų apgaudinėti, pavyzdžiui, apskaičiuoti atsiskaitant arba nemokėti jam skolos, galima, bet tik su sąlyga, kad tokie veiksmai netaptų vieši ir nebūtų suterštas Viešpaties vardas.

38 Įstatymas

Kai žydas nuperka iš vagies ir parduoda kitam žydui, o po to ateina trečias žydas ir patvirtina, kad tai jo daiktas ir tą daiktą atsiima, tai pardavėjas privalo pinigus grąžinti pirkėjui. Bet, jeigu ateis akumas ir pirkėjui pasakys, kad pirkinys – jo nuosavybė, tai pirkinys akumui negrąžinamas. Jeigu akumas kreipsis į teismą ir taip atgaus savo daiktą, tai pardavėjas neprivalo sugrąžinti pinigų pirkėjui (nes tas buvo nusipirkęs iš vagies ir nepadarė jokios klaidos, nes pirkinys buvo iš akumo pavogtas turtas).

39 Įstatymas

Kai žydas – monopolinis prekeivis, tai žydui nevalia jam kenkti (pavyzdžiui, per komerciją arba kontrabandą); bet, jeigu prekeivis akumas, tai kenkti galima, nes tai tas pats, kaip nemokėti skolų, o tai, kaip mes anksčiau matėme, yra leidžiama.

40 Įstatymas

Kai žydas vykdo muchaso pareigas (t. y., valstybinio mokesčių surinkėjo arba muitininko pareigas), kitais žodžiais, kai jis nusipirko teisę (rinkti mokesčius sau), o renka juos valstybei, tai jam draudžiama versti mokėti mokesčius kitą žydą. Kodėl? Todėl, kad karalius (kuriam renkami mokesčiai) yra gojus, o mokesčių nesumokėjimas yra tas pats, kas ir skolų nemokėjimas gojui, o tai, kaip mes jau žinome, yra leidžiama. Taip, vienas žydas negali versti kito žydo mokėti mokesčius. Bet kai pareigas vykdantis pareigūnas (žydas) žino, kad karalius gali apie tai sužinoti, tada jis įstatymus gali pritaikyti ir kitam žydui.

41 Įstatymas

Valstybės įstatymai privalo būti vykdomi; bet čia kalba eina tik apie tuos įstatymus, pagal kuriuos valstybė gauna pajamas. Bet ne visus tokius įstatymus reikia vykdyti, o tik tuos, kurie susiję su žeme (t. y., mokesčiai už žemę ir pastatus); kas susiję su kitais pajamų ir akcizų įstatymais, tai jų mokėti nebūtina. Žemės ir pastatų mokesčio nemokėti negalima, nes žemės priklauso valstybei, ir valdovas gali pasakyti, kad leidžiama gyventi šioje šalyje tik tada, jeigu mokami nekilnojamojo turto mokesčiai.

42 Įstatymas

Draudžiama žaisti azartinius žaidimus su žydu, t. y., apgaudinėti žydą žaidžiant kortomis arba kauliukais, arba kitus žaidimus, kur įmanoma šuliarystė, nes visa tai apiplėšinėjimas, o apiplėšinėti draudžiama. Su akumu kauliukais žaisti galima.

43 Įstatymas

Kai žydas ką nors pardavė akumui ir paėmė daugiau, negu reikėjo, o vėliau pas akumą ateina kitas žydas ir sako, kad pirkinys nevertas sumokėtų pinigų, ir dėl to akumas pirkinį atiduoda atgal, tada antrasis žydas privalo pirmajam žydui sumokėti skirtumą tarp tikrosios kainos ir tos kainos, už kurią prekė buvo parduota akumui.

Tiksliai taip pat, kada žydas paskolino akumui pinigų už procentus ir atėjo kitas žydas su pasiūlymu pasiskolinti pinigų už mažesnius procentus, tada antrasis žydas yra raša, t. y., bedievis, ir privalo kompensuoti pirmajam žydui skirtumą, kurį tas būtų uždirbęs iš akumo, jeigu akumas nebūtų pasiskolinęs pinigų iš antrojo žydo.

44 Įstatymas

Kai pagal įstatymą karaliui reikia sumokėti mokesčius natūra (vynu, šiaudais ir kt.) ir, jeigu koks nors žydas vengia tų mokesčių mokėti, o kitas žydas dėl to praneš valdžiai ir dėl to pirmasis žydas bus priverstas tuos mokesčius sumokėti, tada žydas-skundikas privalo visus atimtus produktus kompensuoti pirmajam žydui.

45 Įstatymas

Net mūsų laikais leidžiama užmušti muzerį, t. y., žmogų, kuris giriasi, kad ką nors įskųs, dėl ko kaltinamasis gali būti nubaustas (pav., kalėjimu) – arba net nedidele pinigine bauda. Iš pradžių jam sakoma“ “nepranešk!” Bet kai tas spyriojasi ir kartoja: “Aš vis viena pranešiu!”, tada ne tik leidžiama, bet ir skaitoma geru darbu jį užmušti, ir tas bus palaimintas, kuris pirmas suduos mirtiną smūgį. O kai nėra laiko jo atkalbinėti, tai leidžiama skundiką užmušti iš karto.

Ypatingą reikšmę šis įstatymas “net ir mūsų laikais” turi sekančią prasmę: mirties bausme gali nuteisti tik Sanchedrinas (aukščiausios tarybos teisėjas); todėl – nuo to laiko, kai nebėra nei Sanchedrino, nei šventyklos – išnyko ir valdžia, kuri gali nuteisti mirties bausme, o gali tik patvirtinti prakeiksmą, t. y., išvaryti iš bendruomenės. Bet šiuo atveju, t. y., vengiant įskundimo, reikia ir net būtina nors ir šiandiena įvykdyti mirties bausmę.

46 Įstatymas

Kai kas nors tris kartus žydą įskundė akumui, tada, nors skundikas ir pažadėjo pasitaisyti ir ateityje nebeskųsti, vis dėl to reikia rasti būdą, kaip jį išgyvendinti iš šio pasaulio. Išlaidas dėl skundiko pašalinimo privalo kompensuoti toje vietovėje gyvenantys žydai.

47 Įstatymas

Kai žydo jautis užbado akumo jautį, tai žydas neprivalo atlyginti akumui, nes Biblijoje pasakyta (Išėjimas XXI, 35): “Jeigu kieno nors jautis užbadys kaimyno jautį, o akumas man ne kaimynas. Bet kai yra atvirkščiai, akumo jautis užbadys žydo jautį, tada akumas privalo atlyginti žydui nuostolius, nes jis yra akumas”.

48 Įstatymas

Kai Palestinoje žemės priklausė žydams, tai buvo draudžiama laikyti smulkius gyvulius, nes galėjo nukentėti artimiausias kaimynas, nes tokie gyvuliai paprastai maisto ieško svetimuose laukuose. Bet Sirijoje, kaip ir visur kitur, kur laukai žydams nepriklausė, kiekvienas žydas laisvai galėjo laikyti ir smulkius gyvulius. Atvirkščiai, mūsų laikais, kai Palestinoje laukai jau nebepriklauso žydams, jiems leidžiama smulkius gyvulius laikyti net ir čia.

49 Įstatymas

Žydui draudžiama laikyti nepririštą šunį, kuris kandžioja žmones; bet tai galioja tik ten, kur gyvena vieni žydai. Atvirkščiai, kur gyvena ir akumai, žydui leidžiama laikyti piktą šunį (ne prie grandinės).

50 Įstatymas

Nuo to laiko, kai Sanchedrinas ir Šventykla (Jeruzalėje) nebeegzistuoja, mirties bausmė nebegali būti skiriama, kaip tai būdavo anksčiau. Rabinų teismas gali nuteisti mirties bausme tik pagal įstatymą Nr. 19. Nepriklausomai nuo to, be leidimo užmušti muzerį, nužudymas ir be rabinų teismo yra geru veiksmu sekančiais atvejais:

а) Čia pateikiamas pavyzdys, kurio dėl padorumo mes perteikti negalime.

b) Žydas padaro gerą darbą užmušdamas apikoresą. Apikoresu pripažįstamas laisvamanis, netikintis, šaipūnas ir t.t., kuris neigia Izraelio mokymą ir didžiuojasi tuo netikėjimu, lygiai kaip ir tas, kuris pavirto akumu. Kai žydas tą veiksmą gali atlikti viešai, – tai tegul taip ir padaro! Bet, kai iš baimės prieš valdžią to padaryti negalima, tai žydas privalo pagalvoti apie priemones, kaip apikoresą išgyvendinti iš šio pasaulio. Atkreipkite dėmesį, nors žydui ir nėra tiesioginė pareiga užmušti akumą, bet, nepaisant to, jam neleidžiama akumo gelbėti nuo mirties.

51 Įstatymas

Gyvulys, kurį užmušė akumas arba žydas-akumas, skaitomas kaip maita.

52 Įstatymas

Žydui draudžiama skersti gyvulį, kuris dar neturi 8 dienų nuo gimimo. Ir kai norėdamas parduoti gyvulį ateina akumas ir tvirtina, kad gyvuliui jau yra 8 dienos, tai žydas neturi juo tikėti, nes akumai yra melagiai ir apgavikai.

53 Įstatymas

Žydui draudžiama imti nochris (krikščionę) žindyve, jeigu jis gali turėti žydę, nes žindyvės būdas ir charakteris pereina vaikui: nuo nochris vaikas kvailėja ir perima jos kvailas savybes.

54 Įstatymas

Rabinai uždraudė valgyti akumų iškeptą duoną ir viską, ką pagamino akumas, arba kartu gerti spiritinius gėrimus, nes taip gali užsimėgsti draugiški santykiai. Bet, jeigu nėra žydų bulkininko, ten leidžiama pirkti ir pas bulkininką-krikščionį, bet tik ne iš atskiro asmens, nes tada jau nebelieka rimtos priežasties bijoti. Nepaisant to, žydui leidžiama virėja samdyti akumę (krikščionę), kai ją prižiūri ir vadovauja žydė, kuri su ja bendradarbiauja.

55 Įstatymas

Žydui draudžiama prekiauti nešvariais dalykais (pav. kiaulėmis, daiktais iš krikščionių šventyklos ir t.t.), kaip mes pamatysime toliau, bet juos atimti iš akumo (t. y., ne pirkimu, o atimant kaip išgalvotą mokestį) leidžiama, nes visada yra geras darbas ką nors iš akumo atimti.

56 Įstatymas

Kai žydas iš akumo nusiperka metalinius arba molinius indus, tai privalo juos gerai išplauti, nes akumai (žydų supratimu) yra nešvarūs. Net tada, kai žydas akumui parduoda savo indus, o akumas juos atneša atgal, tai žydas tuos indus vėl turi švariai išplauti, nes akumui palietus indus, jie tampa nešvarūs.

57 Įstatymas

Žydui draudžiama gerti vyną iš butelio arba stiklinės, prie kurių buvo prisilietęs akumas, nes tokiu prisilietimu akumas juos suteršia. (Tas įstatymas dar turi ir išskirtinį tikslą, – apsaugoti žydą nuo visuomeninių santykių su krikščionimi.)

58 Įstatymas

Žydui draudžiama turėti bet kokį malonumą arbą pelną, kuriuos jis galėtų turėti iš akumų šventyklos; taip, pav., jam draudžiama naudotis vaškinėmis žvakėmis, kilimais ir rūbais, kure naudojami atliekant šventas apeigas (ne tais, kuriuos šventikai naudoja kaip privatūs asmenys), kai tie daiktai jau pabuvojo šventykloje arba apskritai buvo naudojami. Žydui draudžiama parduoti šventikui liturgines knygas – jas parduoti pasauliečiams leidžiama; jeigu tik žydas įstengtų to nedaryti, jis būtų palaimintas. Toliau, žydui draudžiama skolinti pinigus akumų šventyklos statybai arba vidaus papuošimams, ir dar labiau draudžiama prekiauti dalykais, kurie naudojami tokiose šventyklose. Žydas neturi parduoti vandens akumui, jeigu tik jis sužino, kad tas vanduo bus naudojamas krikštui; be to, draudžiama prekiauti paplotėliais, kurie naudojami šventykloje. Bet, jeigu toje vietovėje akumas jau pardavinėja tuos dalykus, kurie naudojami šventykloje, tai ir žydui leidžiama jais prekiauti, nes taip neleidžiama akumui uždirbti. Net tada, kai tarp tūkstančio panašių prekių pasitaiko tokių prekių, kurios pagal žydus yra nešvarios, tai žydui draudžiama džiaugtis visomis tomis prekėmis ir gauti iš jų pajamų. Žydui draudžiama turėti pajamų net iš pelenų, gautų sudeginus tas prekes, lygiai kaip ir iš sudegusios akumų šventyklos.

59 Įstatymas

Žydui draudžiama džiaugtis arba gauti pelno iš kryžių arba kitų religinių atributų, kuriuos jis randa šalia kelių, arba kalnuose, nes jie čia išstatyti garbinimui ir žydams yra nešvarūs. Kai tokie dalykai pasitaiko miestuose, kur jie išstatyti ne garbinimui, o papuošimui, tada tas įstatymas netaikomas. Bet, kita vertus, nurodytas draudimas galioja visiems kryžiams, prie kurių yra priklaupiama.

60 Įstatymas

Žydui draudžiami bet kokie malonumai arba nauda iš akumų šventyklos, pavyzdžiui, vasarą vaikščioti jos pavėsyje, klausytis vargonų muzikos, arba žiūrėti į gražią ikoną ir tuo žavėtis.

61 Įstatymas

Žydui griežtai draudžiama statytis namus šalia akumų šventyklos. Bet kai jis nuosavybėje jau turi tokį namą, kuris stovi šalia šventyklos, ir tas namas griūna, tai tą namą atstatydamas, žydas privalo kiek galima toliau jį atitraukti nuo šventyklos, o atsiradusį tarpą pripildyti žmogiškomis išskyromis.

62 Įstatymas

Žydui draudžiama turėti malonumo ir pelno iš akumų šventyklai priklausančio turto (nekilnojamojo turto, žemės, namų ir t.t.) kai pajamos naudojamos šventyklos reikalams. Kai gautomis pajamomis naudojasi asmeniškai dvasininkai, tai žydas tuo atveju gali turėti naudos, bet su sąlyga, kad tai jam nieko nekainuos.

63 Įstatymas

Žydui griežtai draudžiama dalyvauti akumų šventyklos organizuojamose rinkliavose. Tarp kitko, tas įstatymas veikia tik ten, kur šventykla pati tvarko savo turtą ir, atitinkamai, aukas naudoja ne kitiems tikslams, o tik sau. Kai dvasinį turtą valdo valstybė, tai rinkliavose dalyvauti galima, nes aukojant galima galvoti ir apie save, kad duodi būtent valstybei, o ji tas aukas gali panaudoti ir kitiems tikslams.

64 Įstatymas

Geras darbas, kai akumų šventyklas ir joms priklausantį turtą žydas pagal galimybes stengiasi sunaikinti arba sudeginti... Toliau, kiekvienas žydas yra įpareigojamas visais galimais būdais menkinti akumų šventyklą, – vadinti ją gėdą darančiu pavadinimu.

65 Įstatymas

Žydui, kuris prisiekinėja akumų šventyklos (krikščionių bažnyčios) vardu, reikia skirti 39 smūgius lazda, be to, iš vis draudžiama ištarti tokios šventyklos pavadinimą, – šventyklas reikia vadinti tik gėdingais pavadinimais. Net akumų švenčių negalima minėti tikraisiais vardais, išskyrus tas, kurios vadinamos žmonių vardais (pav., Petro ir Povilo, Andrejaus ir t.t.).

Žydui galima tyčiotis iš akumo, sakant: “Tegul tau padeda tavo Dievas!” arba “Tegul Jis laimina tavo darbus!” O tuo pat metu žydas galvoja: Akumų Dievas, t. y. – žydo akyse – stabų garbintojų, negali nieko padaryti, todėl ir akumas negali būti palaimintas, iš čia aišku, kad žydo palinkėjimai akumui yra tik pasišaipymas ir kvailinimas.

66 Įstatymas

Žydui draudžiama ką nors duoti akumui ir bendrai, turėti su juo kokių nors reikalų likus trims dienoms iki vienos iš akumų švenčių, kad dėl to akumas švenčių metu negalėtų džiaugtis. Bet, už aukštus procentus akumui skolinti pinigų leidžiama, kad akumui tai nelabai patiktų ir jam grėstų nemalonumais atsilyginant.

67 Įstatymas

Žydui draudžiama ką nors akumui dovanoti kokios nors šventės proga, bet dovanoti leidžiama, jeigu akumas netikintis. Lygiai taip pat žydui draudžiama priimti dovanas iš akumo jo švenčių proga. Bet, jeigu žydas bijo, kad atsisakydamas priimti dovanas vėliau dėl to turės nemalonumų, tai dovanos nereikia atsisakyti, bet vėliau tą dovaną reikia slapta išmesti. Dieną, kai akumai gauna naują karalių (išrinkimo arba įšventinimo dieną), žydams reikia elgtis taip pat, kaip akumų eilinių švenčių metu (t. y., žydai negali dovanoti dovanas arba atlikti su jais gišeftus, nebent jie neturi kitų būdų apgauti akumus ir t.t.).

68 Įstatymas

Žydui draudžiama akumų šventės metu eiti į jo namus, kad nebūtų priverstas su juo sveikintis. Bet kai žydas akumą sutinka gatvėje, tada su juo pasisveikinti leidžiama, bet tik nenoromis, iš padilbų (originale sakoma: su silpnomis lūpomis ir sunkia galva).

69 Įstatymas

Be jokių abejonių, žydui draudžiama akumui atsakyti sveikinimu “taika su tavimi!” arba pasakyti ką nors panašaus (nes žydas galvoja, kad tam, kuriam jis pasakys tokį palinkėjimą, jam išsipildys!”). Todėl žydams rekomenduojama pamačius akumą sveikintis pirmiems, kad akumas nespėtų pasveikinti pirmas, o tai reiškia, kad, neduok Dieve, atsakydamas į pasveikinimą, žydas nepalaimintų akumo.

70 Įstatymas

Skaitoma geru dalyku, jeigu žydas nuo akumų šventyklos laikosi mažiausiai per 4 uolektis (pav., praeidamas pro šalį). Be to, žydui draudžiama prieš akumų šventyklą nulenkti galvą; pav., kai rakštis įlindo į koją arba kai iškrito pinigai iš rankų, ir todėl jis turi pasilenkti, – tuo atveju į šventyklą reikia pasisukti nugara. Kai prie šaltinio yra krikščioniški atvaizdai arba simboliai, tai žydui iš tokio šaltinio gerti negalima, nes tai būtų panašu į tai, kad jis pasilenkia ne prie šaltinio, o nusilenkia atvaizdui arba simboliui.

71 Įstatymas

Žydui draudžiama nusiimti kepurę prieš karalius arba šventikus, ant kurių rūbų yra kryžius, arba kurie kryžių nešioja ant krūtinės, kad neparodytų, kad jie lenkiasi kryžiui. Bet, kad nepažeisti išorinio padorumo, jam reikia kepurę nusiimti anksčiau, negu jis pamatys nurodytus asmenis (taip pat ir kryžių), arba jis turi lyg atsitiktinai išmesti pinigus, kad galėtų juos pakelti (iš šalies tai atrodytų, lyg jis taip išreiškia pagarbą, o iš tikrųjų yra visiškai kiti tikslai).

72 Įstatymas

Žydams draudžiama kvartale arba gatvėje kur jie gyvena, parduoti namus daugiau negu 3 akumams, kad nepasidarytų taip, kad kvartalas arba gatvė pasidarys krikščioniškais. Namų pardavimas vienam arba dviem akumams buvo leidžiamas turint tikslą, kad tie namai tarnautų ne gyvenimui, o kaip ambarai, nes kitaip akumai juose laikyti savo stabus. Bet dabar, kai to jau nebevyksta, žydams leidžiama parduoti vienam ar dviem akumams namus ir gyvenimui.

73 Įstatymas

Skaitoma didele nuodėmę ką nors padovanoti akumui. Nepaisant to, taikos vardan, leidžiama paaukoti ką nors vargšams akumams, aplankyti juos sergančius ir paguosti mirusiojo artimuosius, kad akumai pagalvotų, kad žydai jų draugai, nes jie mielaširdingi.

74 Įstatymas

Žydui draudžiama girti akumą jam nedalyvaujant, pav., sakyti: “Kas per gražuolis!” (kai tas žmogus gražiai atrodo), bet tūkstantį kartų griežčiau draudžiama garbinti jo gerus darbus, pav., sakant: “Koks jis geras žmogus!”, arba “Koks mokytas”, arba “Koks protingas” ir t.t. Bet, kai tenka girti išorinį akumo grožį, žydas turi atiduoti pagarbą Dievui už tai, kad jis sukūrė tokį gražų sutvėrimą, tada tai leidžiama, nes žydas gali garbinti Dievą ir dėl gražaus gyvulio, o tai reiškia, kad ir dėl akumo.

75 Įstatymas

Žydui draudžiama dalyvauti vestuvių puotoje net ir tada, kai yra galimybė pasiimti valgius iš savo liokajaus (t. y., košerinius valgius), todėl, kad taip gali atsirasti visuomeniniai-draugiški santykiai (ko būtent žydas privalo vengti); bet, kai akumas žydui siunčia gyvą paukštį arba ką nors, ką paskerdė žydas, tada leidžiama tai suvalgyti savo namuose.

76 Įstatymas

Žydui draudžiama savo vaiką leisti į krikščionišką mokymo įstaigą arba pas meistrą-krikščionį mokytis amato, nes akumai (krikščionys) vaiką sugundytų blogiui. Toliau, žydas niekada negali pasilikti su krikščionimi dviese, nes akumai kraugeriai. Kai žydas ir akumas laiptais lipa į viršų arba į apačią, tai pirmuoju atveju žydas turi stengtis lipti pirmas, o antruoju – iš paskos (Žydas visada turi būti aukščiau krikščionio), o tai akumas gali užmušti žydą, jeigu tas bus žemiau. Toliau, žydas negali pasilenkti dalyvaujant akumui, nes tokiu atveju akumas gali nukirsti galvą žydui. Lygiai taip pat žydui draudžiama sakyti tiesą, jeigu akumas klausia, kur jis eina, kitaip jis gali pasekti ir nužudyti.

77 Įstatymas

Žydei-žindyvei draudžiama maitinti akumo vaiką net ir tada, kai jai už tai moka, nes taip ji padėtų užauginti akumą. Tik tada, kai ji jaučia didelius skausmus nuo pieno pertekliaus, ir tai gali jai pakenti, tada maitinti leidžiama. Taip pat žydui draudžiama akumą mokyti kokio nors amato, kuris galėtų akumą maitinti.

78 Įstatymas

Žydui draudžiama nemokamai gydytis pas akumą gydytoją arba vaistininką, nes reikia saugotis kad gydytojas arba vaistininkas jo nenunuodytų; už užmokestį leidžiama gydytis pas akumą gydytoją arba vaistininką, nes tada jie žydo nenuodys, kad išsaugotų savo reputaciją.

79 Įstatymas

Gyvybei pavojingos ligos atveju, žydui leidžiama naudotis nešvariais dalykais (t. y., tuo, kas pagal įstatymą žydui yra nešvarumai ir naudoti griežtai draudžiama), kai jis mano, kad taip galima išgyti. Bet ir tuo atveju, išgijimui neleidžiama naudoti to, kas žydų nuomone yra pats nešvariausias dalykas, o būtent – eiti į akumų šventyklą (krikščionių bažnyčią).

80 Įstatymas

Žydui griežtai draudžiama kirptis pas akumą (plaukus ant barzdos arba galvos), nes akumas gali jam perrėžti gerklę; tai leidžiama tik tada, kai dalyvauja keletas žydų, arba kai prieš jį yra veidrodis, kad žydas akimirksniu galėtų pastebėti piktus akumo kėslus ir laiku pabėgti.

81 Įstatymas

Žydas neprivalo užmušti akumo, su kuriuo jis taikiai sugyvena, bet – griežtai draudžiama net tokį akumą gelbėti nuo mirties, pav., jeigu tas įkristų į vandenį ir net žadėtų visą savo turtą už išgelbėjimą. Toliau, žydui draudžiama gydyti akumą net ir už pinigus, išskyrus atvejį, kai dėl to akumai pradėtų žydų nekęsti. Tuo atveju leidžiama akumą gydyti net veltui, jeigu tik žydas negali išvengti tokio gydymo. Dar toliau, žydui leidžiama bandyti ant akumų vaistus – jie gydo, ar jie yra mirtini. Pagaliau, žydas privalo užmušti kitą žydą, jeigu jie apsikrikštijo ir perėjo pas akumus, ir jau griežčiausiai draudžiama tokį žydą gelbėti nuo mirties.

82 Įstatymas

Žydui griežtai draudžiama kitam žydui skolinti pinigus už procentus (ypač už didelius procentus); ir atvirkščiai, skolinti pinigus už mažus procentus akumui, arba apsikrikštijusiam žydui (taip pat akumui), nes Šventame Rašte pasakyta: “Tu privalai leisti gyventi tavo broliui kartu su tavimi”. Bet Akumas broliu neskaitomas.

83 Įstatymas

Žydui draudžiama mokytis akumų gyvenimo būdo; atvirkščiai, jis privalo stengtis, kad išsiskirtų, pav., rūbais, šukuosena, namų apyvokoje ir t.t. Mažiausiai leidžiama nešioti tokius rūbus, kuriuose yra kas nors krikščioniško (su kryžiais ir panašiai). Bet kai krikščioniški rūbai yra specialūs, pav., gydytojų, amatininkų, tai tokius rūbus nešioti galima, jeigu tik tai padeda uždirbti pinigus.

84 Įstatymas

Žydai turi įstatymą, pagal kurį tam tikru laiku jie privalo atlikti apsivalymo vandeniu apeigas (žr. kn. Levitai XII). Kai tokio apsivalymo apeigų metu žydai pamato kokį nors nešvarumą arba akumą, jie privalo apeigas pradėti iš pradžių, nes šiuo atveju bet koks nešvarumo arba akumo pamatymas ir be prisilietimo viską užteršia.

85 Įstatymas

Kai žydas ką nors pavogė iš akumo ir prieš teismą jis viską neigia, bet iš jo reikalauja priesaikos, tada kiti žydai, kurie gerai žino apie vagystę, privalo kaip tarpininkai pasistengti, kad būtų pasirašyta taikos sutartis tarp vagies-žydo ir akumo. Jeigu tai nepavyksta padaryti, o žydas nenori pralaimėti bylos ir nuo priesaikos išsisukti neįmanoma, tada jam leidžiama prisiekti melagingai, o sieloje tą priesaiką panaikinti galvojant, kad kitaip pasielgti buvo neįmanoma. Bet šis įstatymas galioja tik tuo atveju, jeigu akumas neturi galimybių apie vagystę sužinoti kitu būdu; kai jis negali informacijos gauti kitu būdu, išskyrus žydo melagingą priesaiką, kad nesuterštų Viešpaties Vardo. Yra taisyklė, kad tuo atveju, jeigu žydui gresia kūno bausmė, jam leidžiama prisiekti melagingai, net jeigu jį būtų įmanoma apkaltinti melaginga priesaika ir jeigu (atitinkamai) būtų suterštas paties Viešpaties Vardas. Ten, kur gresia tik piniginė bauda, – melagingai prisiekti galima tik tuo atveju, kad žydas nebus demaskuotas ir kad (atitinkamai) Viešpaties Vardas nebus suterštas.

86 Įstatymas

Žydui draudžiama pasigailėti arba atleisti kam nors, tuo labiau pasikrikštijusiam žydui, nes žydai neprivalo tokiam išdavikui leisti gyventi. Bendrai, žydui galima rodyti mielaširdingumą tik tuo atveju, kad nekiltų priešprieša prieš žydus.

87 Įstatymas

Žydui griežtai draudžiama priimti atleidimą iš akumo, nes, pagal žydus, Dievas laiminą tą, kas suteikia cedaką, t. y., atleidžia žydui. Atitinkamai, būtų palaimintas akumas, jeigu tik žydas priimtų iš jo malonę (žydai mano, kad krikščionys vis dar egzistuoja todėl, kad per juos kažkas tenka ir krikščionims; o jeigu žydai iš jų atimtų šią galimybę, tai jie sudužtų kaip “trapūs indai”, t. y., galutinai išnyktų). Todėl, kai karalius arba kitas valdovas iš gojų (krikščionių) žydams siunčia pinigų tam, kad jie būtų padalinti vargšams, tai, nors ir negalima tų pinigų grąžinti, nes kitaip karalius įsižeistų, bet tų pinigų negalima padalinti ir vargšams žydams, o reikia tyliai tuos pinigus atiduoti vargšams krikščionims.

88 Įstatymas

Santuokos tarp akumų neturi rišančios jėgos, t. y., jie gyvena taip pat, kaip banda arklių. Todėl jų vaikai neturi jokių giminystės ryšių su tėvais, o kai tėvai ir vaikai tampa žydais, tai, pav., sūnus gali vesti nuosavą motiną. Bendrai, rabinai prieštaravo prieš to įstatymo taikymą gyvenime: kad priėmę žydiškumą akumai nesakytų, kad akumai dieviškesni už žydus, nes pas juos (akumus) sūnus negali vesti motinos.

89 Įstatymas

Pas žydus egzistavo įstatymas: nuimant derlių laukų pakraščiuose palikti šiek tiek pasėlių arba ne visiškai nuimti derlių iš vargšų žydų laukų. Bet nuo to laiko, kai žydai apsigyveno tarp akumų, visa tai draudžiama, nes (galiojant senajai tvarkai), varpas galėtų susirinkti ir vargingi akumai.

90 Įstatymas

Tarp 24 atvejų, kada rabinas žydui gali paskelbti anatemą, yra du atvejai, kuriems krikščionys neabejingi: а) norėdamas savo žemės sklypą parduoti akumui, žydas, jeigu jo kaimynas taip pat žydas, privalo savo kaimynui išduoti raštišką pasižadėjimą, kad prisiima visus nepatogumus, kuriuos tas žydas gali patirti dėl naujos kaimynystės; b) jeigu pardavėjas nenori tokios atsakomybės prisiimti, rabinas tokiam žydui turi skirti prakeiksmą, t. y., išmesti iš bendruomenės.

91 Įstatymas

Jeigu dalyvaujant žydui miršta kitas žydas, tai mirties momentu, kai siela atsiskiria nuo kūno, jis privalo parodyti liūdesį ir nuo savo rūbų atplėšti skiautę net ir tuo atveju, jeigu mirusysis buvo nuodėmingas. Bet, kada jis dalyvauja mirštant akumui arba kitam žydui, kuris yra tapęs akumu, tai išreikšti liūdesį jam draudžiama, nes žydas dėl to turi džiaugtis.

92 Įstatymas

Žydų šventikui draudžiama (žr. 5 Įstatymą) liesti mirusį žmogų arba būti namuose, kuriuose yra mirusysis. Bet “žmogumi” reikia laikyti tik žydą, todėl kad Skaičių knygoje XIX, 14 pasakyta: “Jeigu žmogus mirs palapinėje, tai kiekvienas, kas įeis į tą palapinę, taps “nešvarus”. Įeiti į namą, kuriame yra miręs akumas, žydų šventikui leidžiama, nes akumai yra ne žmonės, o gyvuliai.

93 Įstatymas

Kai žydui tarnauja akumas arba akumė, ir kas nors iš jų jo namuose miršta, tai kitam žydui draudžiama dėl tos mirties jį guosti, kaip dėl žmogaus mirties; bet jis gali pasakyti: “Tegul Dievas tau atlygina patirtus nuostolius”, kaip sako žmogui, kuriam krito asilas.

94 Įstatymas

Žydui griežtai draudžiama dovanoti dovanas akumui Naujųjų metų proga, nes akumas tai priimtų kaip laimingą Naujųjų metų pradžią ir tuo džiaugtųsi. Bet, kai žydui neįmanoma išvengti papročio, tai žydas savo dovaną privalo dovanoti iš anksto. Bet, jeigu ta išankstinė dovana gali žydui užtraukti nemalonę arba atnešti nuostolių, dovaną jis gali įteikti per pačius Naujuosius metus.

95 Įstatymas

Žydams griežtai draudžiama niekinti savo kapines, t. y., čia atlikinėti žinomus gamtinius reikalus arba ten įleisti akumus. Bet tai nereiškia, kad žydai dėl žydų kapinių negali turėti kokių nors malonumų arba pajamų; bet, kai žydų kapinių žemė priklauso akumui, tai leidžiama pardavinėti galimas pajamas iš kapinių, pav., žolę arba medžius, kad iš gautų pinigų po truputį išpirkti kapinių žemę iš akumo, nes gėda mirusiems izraeliečiams gulėti akumų žemėje.

96 Įstatymas

Kai akumas (krikščionis) veda akumę (krikščionę), arba kai krikščionybę priėmęs žydas veda taip pat krikščionybę priėmusią žydę, tai jų santuokos yra neteisėtos. Dėl to, jeigu akumas arba akumė tapo žydais, tai jie gali tuoktis nereikalaujant nutraukti buvusią santuoką, nors jie iki tol būtų pragyvenę ir 20 metų, nes akumų santuokinis gyvenimas priimamas tik kaip ruja.

97 Įstatymas

Žydui griežtai draudžiama mušti savo artimą žmogų (t. y., žydą), nors jis būtų ir didžiausias nusikaltėlis. Ir tas, kuris suduos savo artimam žmogui, bus skaitomas – raša, t. y., bedieviu, ir jam turi būti paskelbta anatema iki tol, kol neatsiprašys savo artimo. Bet artimu galima laikyti tik žydą, mušti akumą nėra jokia nuodėmė. Toliau, jeigu akumas tapo žydu ir kitas žydas jam sudavė, tai kaltininkas privalo atlyginti nuostolius (gydymą), – bet anatema jam neskelbiama, o pats poelgis nėra toks svarbus, kaip tuo atveju, kai žydas suduoda žydui.

98 Įstatymas

Kai žydas veda akumę, tai jam reikia skirti 39 smūgius lazda, o santuoka laikytina neteisėta, o Bef-dinas (rabino dalyvavimas teisme), jam turi skirti anatemą. Net jeigu žydas vedęs žydę, kuri vėliau tampa akume, jam leidžiama be jokių papildomų skyrybų vesti kitą žmoną – nes akumai skaitomi ne žmonėmis o gyvuliais (arkliais).

99 Įstatymas

Kai žydo namuose miršta kas nors iš šeimos narių, dėl kurio reikia gedėti, tai septynias dienas jam negalima išeiti iš namų ir net (savo namuose) užsiiminėti verslo reikalais, kad užsidirbtų pinigų. Bet, jeigu jam pasitaiko atvejis paskolinti pinigų akumui, tai leidžiama išeiti iš namų ir nutraukti gedulą, nes tai geras darbas, kurio praleisti nereikia, nes ateityje gali tokios progos nepasitaikyti.

100 Įstatymas

Kiekvienas žydas privalo vesti ir dauginti žmonijos skaičių. Todėl vesti jis privalo žmoną, nuo kurios gali tikėtis vaikų, – reiškia, ne senutę ir ne tokią, kuri yra nevaisinga. Tik tuo atveju, jeigu būsimoji žmona yra turtinga ir jis ją veda tik dėl pinigų, tada tai daryti galima ir Bef-Dinas (rabino dalyvavimas teisme) neturi teisės jam uždrausti vesti tokios, nuo kurios jis nesulauks vaikų.

Kai žydas turi vaikų, kad ir neteisėtai gimusių arba nevispročių, jis skaitomas įvykdęs savo pareigą dauginti žmonijos skaičių. Bet kai vaikai nuo akumės – pavyzdžiui, kai jis buvo akumu ir turėjo vaikų, o po to perėjo į žydų tikėjimą, vaikai liko akumais, – tai jis neskaitomas įvykdęs savo pareigos dauginti žmonijos skaičių, nes akumų vaikai negali būti prilyginami net ir neteisėtai gimusiam arba idiotui žydų kilmės vaikui.


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ