Visi juk žino – amžiaus pradžioje
Sukūrė Dievas žmogų,
O iš jo šonkaulio sukūrė moterį,
Visų žmonių pramotę – Ievą.
Tų veiksmų priešybei,
Tą patį sumanė ir šėtonas,
Bet viską taip sumanė padaryti
Kad kuo labiau žmonijai kenktų.
Kas iš mūsų to nežino,
Kad šėtonas mums ne kartą kenkė.
Per jį – pramotė Ieva
Paragavo vaisių draudžiamo ji medžio.
Pati pavalgė ir be to
Adomą pamaitino – savo vyrą.
Niekšybę nelabasis sugalvojo,
kad amžiais nuodėmę kentėtume –
Rupūžę čiupo velnias, vilko širdį,
Blakes, česnako ir pipirų saują.
Pasakęs: “Blogis kad įvyktų –
Tą visą šlamštą virti reikia!”
Viską atnešė į Pragarą, sumetė į katilą
Ir ugnį po katilu sukūrė...
Viralas visą šimtą metų virė,
Staiga kažkas ten sukrutėjo...
Šėtonas šyptelėjo, susirado samtį,
Pasižiūrėjo ir… liūdnai pašvilpavo:
“Išeina, veltui aš vargau,
Viriau aš šimtą metų, ir – pšik gavau!
Gaila prarasto man laiko,
Nenugalės tas mišinys žmogaus”.
Ir nusiminęs tarė jis liūdnai:
“Ne tai pavyko, ko reikėjo.
Juk nuodus išvirti reikia taip,
Kad žmogų – pražudytų.
Reikia tokio brudo,
Kad atbaidytų – patį velnią!”
Velnias čia ir sako:
“Tegul tris amžius dar paverda”.
Pamąstė velnias, prie mišinio pridėjo
Lapės dantį, gyvatės gličio,
Visas septynias nuodėmes, svarą suodžių,
Pririnko, kas pasauliui kenkia,
Ir visa tai tirštai sumaišė
Ant viršaus gi dangtį jis prispaudė...
Ir katilas užaklintas
Tris amžius lygiai virė.
Po to kliuksėti jis pradėjo,
Visur migla ir smarvė ten pasklido.
Žvėrys galą gavo kur matai,
Augalai, ir tie nuvyto...
Ir net dangus apniuko.
Pagiežingai velnias sako: “Subrendo jau!”
Pabandymui jis katilą sujudino
“gevAlt!”* – jame kažkas sušuko
Murma velnias: “Pasižiūrėkime kas gavosi”
Ir po dangčiu įkišo ranką.
Tuo tarpu katile kad žvygtels
Ir iš ten iššoko – židas!!!
Visa grožybe – fraką apsivilkęs,
Jarmolka, peisai, lapserdakas.
Ir šaukia: “mišUgana!”** iš visų jėgų,
Ir... pirštą velniui jis įkando!!!
Tas ir apstulbo: “Na ir roža!
Į mane kaip du vandens lašai nusidavė,
Židiūga nekalba – o loja!
Iš džiaugsmo velnias net apsalo…
Išgirdęs velnišką žargoną,
Kurį pekloj velniai naudoja,
Šėtonas taip susigraudino,
Kad ir prie žido – apsiašarojo!
Staiga iš žido girdi:
“Keiskimės, brangusis!»
Ir veltui laiko kad neleistų,
Pradėjo velnio uodegos derėtis.
Pasakęs, uodega nebemadinga,
Kad netrukus net ir damos jas išmes,
Kad jojo uodega – nepirmarūšė
Ir sukandijusi, ir jau aptrinta...
Taip biesas židui, teisybės labui,
Nusikabino uodegą, kad netrukdytų,
Ir beuodegis velnias sėdi Pragare
Už tai, kad uodegą jis židui pardavė.
Paėmęs uodegą, tas purvinas židelis
Prieš velnią jis visai drąsus.
Akiplėša pradėjo atsiskaitinėti
Ir – velnią jis kaip mat apgavo!
Ir nuo tada židelis visur vaikšto,
Jis mausto žmones kaip tik nori.
Atvėrė jis bardelius, lavkas, pirteles.
Rublius jis keičią į svarus ir frankus.
Kontrabanda užsiimti jis pradėjo,
Supirkinėti ir apvoginėti.
Procentus plėšia, šimtais jis už metus,
Žmonėms įvaro karštą prakaitą.
Surinkęs milijonus jis tamsių gaujų,
Visur jis prisodino Abraomų ir Chajokų.
Tie tuoj pradėjo daugintis,
Vienas į kapus – šimtais jų gimsta.
Visur šmėžuoja lapserdakai
Lyg tai būtų blusos ant šunies.
Ir jeigu velnią židas jau apmovė
Ir uodegą apgaule sau išsiviliojo,
Kokių nelaimių jis atneš žmonėms,
Kurie net beuodegiai?!
O čia ir mano patarimas liaudžiai:
Židams jums pasiduoti nereikėtų!
Jie jūsų negailėsis ir nepatausos,
Išduos, parduos, apgaus jus šimtą kartų.
O jeigu reikia pavyzdžių,
Tai prisiminkite TSRS…
Jei reikia jums garsaus židelio,
Tai Rusijoje tokį galite atrasti.
Štai jis – frakuotas arba uniformą vilki,
Visam pasaulyje bizniuką varo.
Jau nėra peisų, lapserdako,
Protingas židas, kaip ir šuo.
Jis net akcento nebeturi
Na, žodžiu, židelis – intelektu pažymėtas.
Tada, kai buvo septynioliktieji metai
Carą nuvertė ir nesustodami
Įkūrė jie Tarybų valdžią.
Ir pasimėgavo židelis ta valdžia,
Per visus mitingus jis šaulė:
“D-h-augai”, aš kariavau!
Mane pasiųskite į deputatus!
Jums būsiu tėvu, b-h-oliu!”
Štai taip, apgaudamas jis liaudį,
Jis valdžią visą į rankas suims.
Taip nejučia ir gavosi,
Židai – visur prasiskverbė.
Tarybose, profsąjungose, bankuose,
Savivaldybėse, ir partijose, ir Aukštosiose.
Lyg būtų ten jau visą amžių,
Visur jis, židas – savas žmogus.
Prekyboj, Armijoje ir CK
Visur plaukuota jo ranka.
“Gyvenkite linksmai sau jūs šiandiena,
O ryt bus jums linksmiau!”
Per radiją jau klykė pataikaudamas
Viskuo aprūpintas židelis.
O žmonės, kad tik gautų pažadėtą,
Laukuose, šachtose plušėjo dvilinki.
Ir gudrus židas sugalvojo
Įvedė jis – Darbo Didvyrį.
Ir visi aplink patenkinti ir džiaugiasi,
Palaukite, dar bus jums tų medalių...
Ir greit, nuviltas iki ašarų,
Užsidirbsi ir tuberkuliozę.
Beuodegis velnias sėdi Pragare ir mąsto:
“O nueisiu aš pas židą...
Juk tai aš – jo sutvėrėjas.
Tikriausiai jau pamiršo jis mane, niekšelis.
Jį iš purvo aš sukūriau.
O jis man uodegą nujojo – ot tai kiaulė”.
Pasipuošė kukliai, pasislėpė ragus
Ir patraukė velnias takeliu...
Atėjo jis į šachtą: “Draugai,
Noriu pamatyti aš,
Senų senovėje aš jį į dorą liaudį
Paleidau veikti...”
Bet dar nespėjo jis pabaigti,
Kaip velnias gavo lupti.
Vos ištrūko vargšas,
Pamušo akį, švarkas žuvo...
Atėjo jis į kaimą, kolūkiu vadinasi.
“Na, klok, iš miesto ką tu atvežei?”
“Atsivežiau aš tik mėlynę paaky,
Ar židų turite, mielieji?”
“Keistuolis! – nusijuokė sau kolūkiečiai, –
Kaimų tos šiukšlės vengia,
Jie kabinetuose tik sėdi.
Ten, kur viršininkas, ten ir židas.
O kur tik skurdus valgis,
Ten žido nėra niekada”.
“O ko tu stovi ten, pilieti?” –
Paklausė velnio vienas.
“Sąžiningai pasakysiu jums, draugai,
Tą židą padariau tai – aš”.
Kai tik pasakė tuos žodžius,
Kai vėl pradėjo velnią lupti …
Grėbliais, grandinėmis jį lupo,
Kastuvu, pančiu ir pjautuvu.
Vos gyvas vargšas liko.
Ir iš kolūkio jis paspruko.
Galvoja velnias: “Na, tikriausiai,
mano židas tikras niekšas.
Geriau į miestą eisiu, pažiūrėsiu,
Su žmonėmis TEN aš – pasikalbėsiu”.
Atėjo į gamyklą jis, į cechą jis užėjo,
Paklausė ten jis apie židą. Juokai ir pašaipos.
“Tarp purvo, suodžių, staklių,
Ieškai židų? Jis ne toks!
Bus jis pirmininkas ir narkomas,
Be to, jis visada partietis.
Partorgas, bosas arba sandėlio vedėjas,
Jis čia tarnauja, šalimais jis vagia.
Davinys, ir butas, automobilis,
Naujas prabangus manto jo žmonai.
O mes, kaip iki šiol gyvenome, taip pat ir mirsime,
Kitko ir nelaukiame”
Išgirdęs keikiantis, pamatęs pyktį,
Nuslinko jis į Narkomatą.
Ant durų metalinis užrašas –
Narkom Ševčenko ir taip pat toliau...
Įėjo velnias, paverkšleno, meldėsi,
Kol išprašė jis vizito.
Papuolęs į prabangų kabinetą,
Velnias apmirė: sapnuoja, o gal ir ne?
Nejaugi tai tas pats židelis!
Odiniame jis krėsle sėdi.
Prieš šimtą metų jis uodegą nupirko
Ir pirštą jam įkando.
O kai pradėjo atsiskaitinėti,
Tai patį velnią apskaičiavo.
Šėtonas džiaugiasi kaip sūnų apkabindamas.
Nes toks puikus vaizdelis …
Bet pasirodė niekšas sūnus.
– “Ko jums, pilieti?”
Ir susijaudinęs velniūkštis pasakoja,
Kaip jis tam katile tą brudą virė.
Kaip mišinys tris amžius šuto,
Kaip kažkas ten sukrutėjo,
Kokios spalvos tas buvo mišinys,
Ir kaip iš ten išlindo židas...
Narkomas staiga kad pašoko
Mygtuką slaptą jau nuspaudęs –
Iš karto durys atsivėrė,
Uniformuoti dviese pasirodė.
– Nežinau, kas jis,
Panašus į priešų šnipą!
Kad bėdos nebūtų,
Perduokite jį NKVD!
Č ia velnias nejuokais supyko
Ir židui taip jis sako:
”Ach tu, niekšinga siela!
Tu juk buvai plikas, basas!
Ir tik aš tau, niekše,
Kadaise bėdoje padėjau.
O tu čia – puikiai įsikūrei,
Visai savų nebepažįsti!”
“Na, ko jūs – klausotės? Pakaks!
Čiupkit tą šmeižiką!”
Ir velnią vargšą už apykaklės
Išvilko negarbingai.
Į auto be langų įkišo
Ir greitai-greitai išvažiavo...
Kai velnią iškvietė į apklausą,
Tas nosį nusivylęs tuoj nuleido.
Kaip velnias, buvo matęs visko,
Bet tik ne tokio įžeidimo:
Židišku tvaiku čia dvokia,
Židas židą židu ragina.
Velniūkštis vargo dar nematė –
Juk NKVD vien židai!!!
Akimirksniu gauja sujudo,
Ir velniui bylą jie prisiuvo:
Jo išvaizda jiems nepatiko.
Svarbiausiai, jis – antisemitas!
– Atleiskit, – čia sušuko velnias, –
Juk aš jį pats sukūriau!
Išgirdę jie tuos svaičiojimus,
Iš karto pripažino pamišimą.
Ir daug nebekalbėdami,
Parašė nutarimą – lageriams!
O kad kaltasis nesispardytų,
Ir kad viskuo prisipažintų,
Tai velnią pakankino ir sumušo,
Pragaro kankinimus jie panaudojo.
Sieloj velnias pripažino,
Pragaras su jais negali lygintis.
Vos Dievui sielos neatidavė
Ir viską pasirašė, ką reikėjo.
Ir velnią ant supuvusių šiaudų
Gyvuliniame vagone veža.
Važiavimo kryptis. Ne Kaukazas ir ne Krymas,
Į Solovkus jį, į Narymą.
Ten buvo rusai ir gruzinai,
Lenkai, vokiečiai ir osetinai.
Liaudis buvo iš visų tautų,
Bet židų ten nebuvo.
Penkis metus po tremtį velnias vargo,
Vargšelis visko daug pamatė.
Suprato pagaliau,
Kame žmonių vargai ir kančios.
Kad visus kvailina, visiems jis kenkia
Jo kūrinys – niekšingas židas.
Ir kaip beprotiškai jis džiaugėsi,
Kai jis pakliuvo vėl į Pragarą!!!
Jis ten ilsėjosi, nusiprausė,
Išgaudė utėles, plikai nuskuto.
Suprato Liuciferius, pragare,
tiesos daugiau, nei TSRS.
Kas doras buvo – Rojuj miega,
Kas kaltas – katile sau sėdi.
O ten, dorieji – taigoje,
O vagys – Kremliuje!
Šėtonas suvažiavimą velnių padarė
Po ilgų karštų kalbų
Visi nusprendė:
“Mušk židus – gelbėk Rusiją!!!
Maskva 1935 m.
Autorius nežinomas
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ