– Draugas milicininke, ten, skverelyje, žydrieji prie praeivių kabinėjasi!
– O tu neik į mūsų skverelį, šlykštyne!
(Nejuokingas anekdotas apie Aleksandrovsko sodą)
Jeigu prie Maskvos VRS “Naujoji Čeriomucha” skyriaus eilinio bendradarbio prieiti ir tyliai, geriau tiesiai į ausį, pašnibždėti tik keturis žodelius: 1994 m. liepos 19 d., – galiu lažintis, jis pradės bjauriai keiktis ir pasitrauks kuo toliau nuo jūsų. Tarp kitko, guminis bananas taip pat gali būti panaudotas.
Nors ta diena prasidėjo tyliai ir jokių pasikeitimų teisėtvarkos organų gyvenime nežadėjo: sulaikytieji “beždžionyne” ryte nurimo, nebent antroje kameroje užrakintas azerbaidžanietis pusbalsiu vis dar kažko prašė iš apsauginių. Budintis knapsėjo nosimi, ir dalimis sapnavo vieną iš žinomų milicininkiškų sapnų.
Ir rytinis skambutis Maskvai buvo beveik įprastas: Po Architekto Vlasovo 37 namo 4 korpuso langais kaimynai rado 47 metų Sergejų B. Atvažiavęs milicijos patrulis protokole pažymėjo visą eilę rimtų lūžių – nuo sulaužytų šonkaulių iki sutrupinto šlaunikaulio ir skilimų nugarkaulyje. Nukentėjusiojo veidas buvo mėlynas nuo sumušimų.
Pilietį B. “greitąja” išvežė į artimiausią miesto ligoninę. O lūžių priežastį greitai rado – iš atviro lango trečiame aukšte kabojo mazgais surišti kaklaraiščiai.
– Šilkiniai, – nustatė vienas iš milicininkų. – Mazgas atsirišo, tai ir nukrito.
10-jo buto apžiūra tik patvirtino patruliams įprastą versiją: išmėtyti tušti degtinės buteliai, nuorūkos, sudaužytos stiklinės. Bendrai, eilinė “buitinė”. Tik kam jis per langą lipo?
Prezidento Apsaugos tarnybos viršininkui generolui Koržakovui apie įvykį pranešė tiesiog prieš keletą valandų: Sergejaus B. mama paskambino į Kremlių. Dar po valandos raportas apie iškritimą per langą buvo perduotas Jelcinui. Nukentėjusįjį tuojau pat pervežė į CKB reanimacinį skyrių – garsiąją “kremliovką”, o tyrimas buvo pavestas Maskvos rajoninio milicijos skyriaus vadovybei. Paros bėgyje visi popieriai iš vietinio milicijos skyriaus buvo paimti, o tyrimo eigą pradėjo kontroliuoti Prezidento apsaugos skyrius.
Sekančią diena “Komersante” pasirodė informacija apie pasikėsinimą į vieną iš Kremliaus spaudos tarnybos vadovų.
Buto apžiūra Architekto Vlasovo gatvėje pritrenkė net visko mačiusius milicijos tyrėjus ir prezidento Apsaugos skyriaus atstovus. Viename iš kambarių, storame aplanke aptiko visą pluoštą “polaroidinių” fotografijų. Jose nukentėjęs prezidento spaudos tarnybos bendradarbis buvo įamžintas nuogas su įvairiomis vyrų kompanijomis, o pozų pasirinkimas būtų garbingas pačiam kiečiausiam homoseksualų pornografiniam žurnalui. Kitose nuotraukose – spalvotos priemonės pradedančiam mazochistui.
Tokių dalykų Kremliuje dar nebuvo matę. Tiesa, sklandė gandai apie vieno iš paskutiniųjų TSKP CK idiologų ne visiškai įprastus įpročius, bet visa tai buvo nors ir ne sąstingio laikais, bet, vis dėl to, prie komunistų. O 1994 metais demokratinėje Rusijoje, atšaukusioje liūdnai pagarsėjusį BK 121 straipsnį – už “pederastiją”, – bausti už seksualinę orientaciją buvo lyg ir neeuropietiška. Bet kuriuo atveju, tarptautinės organizacijos tam nebūtų pritarusios.
Todėl tolimesnį tyrimą atliko griežtai užslaptintomis sąlygomis. Visi dokumentai gulė ant prezidento Apsaugos tarnybos viršininko stalo.
Tyrėjams padėjo būtent tos fotografijos, kurias taip tvarkingai saugojo nukentėjęs Kremliaus valdininkas. Ir kol prezidentinės spaudos tarnybos bendradarbiai ligoninėje lankė kolegą, ir vežiojo jam taip reikalingus vaisius ir sultis, Apsaugos tarnybos karininkai tikrino netarnybinius Sergejaus B. ryšius.
Išaiškėjo, kad be keleto atsitiktinių partnerių, valdininkas turėjo ir pastovų “draugą” – vidutinio amžiaus čečėną. 1994 m. vasarą Sergėjus jam pranešė apie būsimas permainas “šeimoje”: nusipirkęs butą Mosfilmo gatvėje Maskvoje, jis ruošėsi persikraustymui. Senąjį butą – Architekto Vlasovo gatvėje – jis ruošėsi parduoti.
“Draugas” pranešimą apie persikraustymą priėmė liguistai ir liepos 18 dienos vakare užsuko pas Sergejų su dviem žemiečiais. Tie skaitė, kad du butai vienam žmogui – per didelė prabanga, todėl naująjį butą derėtų perrašyti čečėnams. Ir Sergejui tokį akivaizdų dalyką “aiškino” visą naktį: jį surišo ir visi trys iš eilės išprievartavo. Po to visi kartu gėrė, mušė ir vėl prievartavo.
Prieš rytą jis neišlaikė ir, nutaikęs momentą, kai “svečiai” nuėjo į virtuvę, surišo keletą kaklaraiščių iš savo garderobo ir pabandė pabėgti per langą. Jo nelaimei, visi iki vieno kaklaraiščiai buvo šilkiniai...
Apie tyrimo rezultatus teko pranešti prezidentui. Kremliuje pasakoja, kad Jelcinas paraudo kaip vėžys ir, kažką nerišliai sumurmėjęs, pranešimą nutraukė. Apie tą istoriją jis užsiminė tik vieną kartą, komentuodamas dėl iš garlaivio “Jenisiejus” viršutinio denio iškritusio vieno jo artimiausių valdininkų: “Štai, dar vienas “žydrasis” plaukioja!”
O po poros metų generolas Koržakovas visą Kremliaus spaudos tarnybą pakrikštijo “žydrąja komanda”.
Sergejus B. beveik metus praleido ligoninėje ir, atsigavęs po keturių operacijų, pabandė sugrįžti į Kremlių. Kadrų skyriuje jam švelniai paaiškino, kad invalidams toks atsakingas darbas kenkia, ir apiformino gana padorią pensiją. Taip ir atsisveikino.
Bet Kremliaus Apsaugos tarnyba neskubėjo uždaryti “žydrosios” temos.
Prieš porą metų Apsaugos tarnybos bendradarbiai pradėjo pastebėti keistų dalykų. Nedideliame skverelyje prie paminklo Plevnos Didvyriams, kuris yra maždaug už 100 metrų nuo Senosios aikštės, kurioje įsikūrusi prezidento administracija ir kai kurios Kremliaus tarnybos, vakarais pradėjo rinktis grupės jaunų ir pagyvenusių žmonių. Jie aiškiai buvo vienas su kitu pažįstami jau ne pirmą dieną ir visi jie pabrėžtinai šalinosi moterų. Taip ir slampinėdavo išskirtinai vyriškomis kompanijomis.
Vienas iš “vaikštinėtųjų, kurį milicija sulaikė Apsaugos tarnybos prašymu, 1994 m. rudenį (visgi režimo objektas šalia!), tokį keistą fenomeną paaiškino paprastai:
– Anksčiau mes skvere prie Didžiojo teatro rinkdavomės, bet ten dabar remontas. Todėl gėjų pasimatymai dabar vyksta čia.
– Be to, – taisydamasis iš po kepurės išlindusius plaukus, pridėjo antras, – čia patogiau: klientūra arti.
Ir kaip įrodymą išsitraukė storą bloknotą su vizitinėmis kortelėmis. Prieš apstulbusių Apsaugos tarnybos bendradarbių akis sumirgėjo aukštų VRM pareigūnų, prezidento administracijos bendradarbių ir Kremliaus valdininkų pavardės. Jeigu tikėti “jaunais žmonėmis”, tai visi tie valstybiniai vyrai, atidavę kasdieninę duoklę Tėvynei, po darbo skubėdavo į šį skverelį.
Tolesnis Apsaugos tarnybos atliktas Kremliaus “užkaborių” tyrimas, karininkus privertė suvirpėti: vien tik prezidento administracijoje dirbo penkiolika bendradarbių su netradicinės seksualinės pakraipos įpročiais. O pagal kai kuriuos duomenis, iki dvidešimt procentų valstybinių tarnautojų kentėjo dėl “orientacijos nukrypimų”.
Metų metais styguotos ir, atrodo, nesuardomos povandeninės Kremliaus srovės iro tiesiog akyse. Išaiškėjo, kad be visiems žinomų “naftos-dujų”, bankinių”, “deimantinių” ir “ginkluotės” grupuočių, šalies vadovybėje egzistuoja ir gana organizuota “žydroji grupė”, kuri kryptingai kovojo savų interesų labui, jokiais būdais neleisdavo nuskriausti savųjų ir, pagaliau, į savo komandą pritraukdavo vis naujus ir naujus narius.
Ir nors apie rimtą politinę “žydrosios mafijos” įtaką kalbėti dar anksti, kai kurie pasiekimai jau ryškėjo. Vienas iš buvusių prezidento administracijos bendradarbių, kuris mokesčių mokėtojams įsiminė tyliu balsu ir švelniomis manieromis, savo “meilužį”, kuriuo, tarp kitko, dalijosi su mums jau pažįstamu Sergejumi B., pasisodino savo priimamajame. Į jo tarnybines pareigas įėjo “visiškai nedaug” – ruošti dokumentus parašui ir dėlioti antspaudus. Apie tai, kiek kainuoja aukšto Kremliaus pareigūno parašas ant reikalingo dokumento, Kremliuje nutylima.
A apie vieno iš tuometinio šalies teisėtvarkos sistemos vadovo keistus įpročius savo laiku kalbėjo ir generalinė prokuratūra. O sąrašuose, kuriuos pradėjo sudarinėti Kremliaus Apsaugos tarnybos bendradarbiai po Sergejaus B. iškritimo per langą, atsirasdavo vis nauji personažai: pats jauniausias ir pats skandalingiausiais šalies generolas, kuris tą laipsnį gavo iš karto po leitenanto, ir dabar sėdintis jam skirtą kalėjimo terminą. Su juo draugavęs teležurnalistas, kuris buvo pagarsėjęs tiesos ieškojimu, atsakingas URM darbuotojas...
Visi tie žmonės Kremliuje buvo savi.
Priekaištus dėl “zoologinės homofobijos” ir išankstinio nusistatymo prieš seksualines mažumas, Apsaugos tarnybos bendradarbiai pajuto iš karto. Pirma, turint omeny visuomenės nusistatymą dėl tokių delikačių problemų, “žydras” valdininkas yra puikus objektas verbavimui ir elementariam šantažui, o antra, jeigu valstybinius tarnautojus atrenka ne pagal dalykines savybes, o tik pagal fiziologinius požymius, sutikite, tai tiesiogiai susiję su saugumu. Šalies tame tarpe.
Bet pradėtą tyrimą teko nutraukti dar dorai ir nepradėjus. Operatyvininkai per daug aukštai užgriebė, o pagal nerašytas Kremliaus taisykles, pavyzdžiui, administracijos skyriaus viršininko patikrinimui, reikalinga paties prezidento asmeninė sankcija.
Po to buvo priešrinkiminė kompanija, serija garsių atstatydinimų ir ne mažiau garsių paskyrimų. O po to įvyko atsitikimas, kuris daugeliui pasirodys neįtikėtinas: Kremliaus koridoriuose vėl pasirodė Sergejus B. Stipriai raišiojantis, bet žvalus ir optimistiškai nusiteikęs. Kalbėjo, kad į Kremlių jį sugrąžino naujai paskirtas valdininkas, su kuriuo jie draugavo dar 60-jų pabaigoje.
Vietoje P.S. Išgėręs vyriškis triukšmavo tiesiog Vasilevskio papėdėje, dvidešimt metrų nuo Kremliaus.
– Na, kas per šalis, – šūkavo vyriškis ir liudininkais kvietė atsitiktinius praeivius. – Jie, ką, visus sprendimus per s..... priiminėja?!
Vyriškis net neįtarė, kaip buvo arti tiesos.
Jeigu neskaityti poros kuklių homoseksualių skandalų užjūrio potencialaus priešininko ginkluotosiose pajėgose ir periodiškai kylančių sensacijų dėl vieno ar kito aktoriaus perėjimo į netradicinės orientacijos stovyklą, Amerikoje tas etapas link “seksualiai pakančios” valstybės praėjo stebėtinai ramiai.
Tarp kitko, procesas truko ilgai. Maždaug dvidešimt metų. Bet užtat dabar demokratiškiausioje šalyje išeina mažiausiai keletas tūkstančių gėjų žurnalų, egzistuoja šimtai gėjų klubų, o pačius garsiausius JAV gėjus ir lesbietes išvardins bet kuris bent kiek labiau pasikaustęs moksleivis.
Bet, kai tik kalba užeina apie politiką, išgirtą amerikietišką pakantumą ir politinį korektiškumą kaip ranka nuima. Netradicinę seksualinę orientaciją gali turėti dainininkai, aktoriai ir kiti menininkai. Visi kiti privalo būti pavyzdingi, visiškai atitikti dabar jau primirštam “Jaunojo komunizmo statytojo Moraliniam kodeksui”.
Amerikos kongrese pirmasis garsus skandalas įsiplieskė 1989 metais. Tada Masačiusetso valstijos atstovą, demokratą Džerri Statsą, pavyzdingą dvejų vaikų tėvą, apkaltino ilgamečiais artimais santykiais su vyru. Po visos serijos straipsnių spaudoje ir specialaus svarstymo vienoje iš Senato komitetų, Stasas buvo priverstas atsistatydinti.
Po metų, kongreso narys nuo tos pačios Masačiusetso valstijos, Boni Frenkas buvo beveik išvarytas iš atstovų rūmų, kai laikraščiai pranešė apie tai, kad kongresmenas periodiškai naudojosi vyrų-prostitutų paslaugomis. Frenką išgelbėjo tik tai, kad jis niekada ir neslėpė savo seksualinės orientacijos.
1996 metais prisikasė ir iki respublikonų. Kongresmenas nuo Arizono valstijos Džimas Kolbi, sužinojęs, kad vienas iš gėjų žurnalų ruošiasi atspausdinti medžiagą apie kai kurias jo intymaus gyvenimo smulkmenas, paskubėjo viešai pats papasakoti apie savo aistras. Po to tikėtis perrinkimo jau nebeverta...
Visa tai užjūrio istorijos. Rusija visada išsiskyrė tuo, kad joje svetima patirtis neprigyja.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ