Mes vienoje iš paskaitų jau minėjome liemeningus, mėlynakius blondinus izraeliečius, kurie išoriškai buvo labiau panašūs į idealius ariečius, negu į žydus. Kame čia reikalas? Savo laiku, tarp 1936 ir 1945 metų, Hitleris organizavo specialų projektą pavadinimu Lebensborn (gyvybės šalinis), pagal kurį jis norėjo atgaivinti arijų rasę. Ką gi jie darė? Jie atrinko genetiškai sveikas vokietes, kurios turėjo tapti būsimos idealios arijų rasės motinomis. Sukūrė kelias sanatorijas, kurios buvo kalnų slėnių, gražiuose senoviniuose ąžuolynuose ir labai gerose sąlygose įkurdino tas vokietes. Ten jas poravo su tokiais pat atrinktais idealiais vyrais. Vyrai, kaip taisyklė, buvo esesininkai, bet ne iš politinės policijos, o iš fronto. Jie buvo užsitarnavę, drąsūs, genetiškai stiprūs kariai. Grįždavo iš fronto atostogom ir laiką leido sanatorijose su tom vokietėm iš Lebensborno specialaus projekto.
To poravimosi rezultatu buvo vaikai, kurie, pagal vadovų sumanymą, turėjo tapti auksiniu arijų tautos genofondu. Karo pabaigoje Vokietijoje tokių vaikų jau buvo apie 10 tūkstančių. Jie gyveno specialiuose vaikų namuose. Dalį iš jų vėliau atidavė įvaikinimui. Po Vokietijos kapituliacijos visi tie vaikai kažkur be pėdsakų dingo. Iš pradžių apie tai mažai kas žinojo. Tas specialus projektas buvo labai užslaptintas, bet vėliau apie jį vis dėl to sužinojo…
Kartą skaitau viename amerikiečių žurnale, kad tuos vaikus pagrobė amerikiečių kariai iš karto po Vokietijos kapituliacijos, o vėliau jie visi buvo išsiųsti į… Izraelį. Nieko stebėtino tame nėra. Jūs ir Biblijoje rasite panašių istorijų. Pavyzdžiui, garsi istorija apie tai, kaip žydai pakišo vaiką nevaisingai faraono dukrai ir kaip iš to vaiko išaugo garsusis Mozė, kuris vėliau tapo faraono priešu ir, prieš tai apiplėšęs egiptiečius, į dykumą išvedė žydus ir prie jų prisijungusius egiptiečių degeneratus. Tais figli-migli žydai užsiiminėja nuo senovės.
Paskutinis didelis skandalas dėl to buvo Brazilijoje, kur buvo pagrobti šimtai vaikų. O braziliečiai, kaip taisyklė – sveiki ir gražūs žmonės. Tuo dalyku užsiėmė Interpolas ir netrukus paaiškėjo, kad visi pėdsakai veda į Izraelį. Izraelyje tada rado daugelį iš tų vaikų. Kilo skandalas... Izraeliečiams teko grąžinti visus atpažintus vaikus... Taip kad, kartoju, tais dalykais žydai užsiiminėja nuo pat biblinių laikų ir iki pat šiol.
* – Grigorijau Petrovičiau, aš asmeniškai pažinojau vieną labai aršų sionistą, kuris buvo dviejų metrų ūgio, mėlynakis ir kviečių spalvos plaukais. Savo namuose jis viską darė pats, nuo stogo viršūnės iki rūsio. Buvo darbštus iki kaulų smegenų. Ir prie viso to – aršus sionistas. Buvo vedęs tipišką žydę, kuri buvo už jį daug senesnė. O aš žiūrėjau į jį ir galvojau, kad, paprasčiausiai, jam niekas nepasakė, kad jis – įsivaikintas. Ir pagal išorinius duomenis, pagal kūno sandarą, ir pagal meilę fiziniam darbui, visa tai buvo visiškai aišku, kaip dieną...
– Taip-taip-taip. Aš taip pat galiu iš asmeninės patirties patvirtinti tą patį. Viena žydė manęs maldaute maldavo, kad aš jai tokiu būdu padaryčiau vaiką. Tai buvo 1958 metais. Aš tada dirbau moksliniu bendradarbiu arba, kaip sako Amerikoje – konsultantu taip vadinamame Kornelio projekte. Jeigu anksčiau Minchene buvo Harvardo projektas, tai čia, Niujorke, buvo Kornelio projektas. Taip pat psichologijos srityje. Visa tai buvo prie Kornelio universiteto, tiksliau, Kornelio Universiteto Medicinos centre. Tokia didžiulė ligoninė-tyrimų centras, susidedanti iš keleto puikių dangoraižių. Štai ten ir buvo įsikūręs tas projektas. Su manimi ten dar dirbo apie 20 žmonių. Tai buvo Niujorko aveniu 69 gatvėje, o šalia buvo FBR štabas...
Mūsų grupėje dirbo tokia gražutė žydaitė. Ji buvo sekretorė. Darbas buvo įtemptas, todėl mes dažnai suruošdavome kofe-breik pertraukėles. Valanda darbo – 10-15 minučių pertrauka. Aš turėjau savo atskirą kabinetą ir ten į mikrofoną pastoviai kalbėdavau ir diktuodavau. Tai štai, per tokias pertraukėles ji pas mane ir ateidavo paplepėti. Iš pradžių aš net nežinojau, kad ji žydaitė. Turėjo angelišką veidelį. Be to, iš veido labiau buvo panaši į islandę, negu į žydę. Buvo ne tai, kad blondinė, o turėjo greičiau bespalvius plaukus ir neišpasakytai skaisčią odą, kiekviena gyslelė matėsi. Labai gražus veidelis. Bet jos figūra – neduok Dieve...
Ir štai, per tas pertraukėles mes ir kalbėdavomės. Kalbėdavomės... Jai buvo 20, o jos vyrui – 32. Vyras buvo jaunas ir labai gražus vyriškis. Taip sakant, visais 300% semitas. Gerąja ta žodžio prasme. Jis buvo labai panašus į asirietį. Būtent iš ten žydai save ir kildina. Garbanotais plaukais. Iš išvaizdos – absoliučiai sveikas. Puiki sportiška figūra. Kuo jis tada patraukė mano dėmesį – tai savo automobiliu. Jis turėjo prabangų sportinį “Mersedesą”, t. y., buvo turtingas žmogus.
Jie abu buvo jauni, sveiki ir įdomūs... Bet, staiga, per vieną iš pertraukėlių, ji, kaip paprastai, užėjo pas mane ir pradėjo skųstis. Sako, kad jie su vyru nori turėti vaikų, bet nieko nesigauna. Sako, kad galvoja apie tai, kad pastoti nuo kito vyro. Be to, ji nekalba apie dirbtinį apvaisinimą pas gydytoją, o tiesiai manęs klausia: “Mes su vyru sutarėme, kad aš privalau pastoti nuo kito vyro... Sakykite, prašau, ką jūs dėl to manote?..”
Aš supratau, kad ji siūlosi su manimi permiegoti ir jai padaryti vaiką. Aš to niekaip nesitikėjau, susinepatoginau... Juk tai taip netikėta ir neįprasta, kai moteris siūlo tokius dalykus... Kad kaip nors sumažinti įtampą – aš tada išspaudžiau: “Taip, tai sudėtinga problema. Aš net nežinau, ką jums į tai atsakyti”. O ji – vėl savo: “Tai jūs pagalvokite. o sekantį kartą man pasakysite”. Tai buvo medicininė įstaiga ir jie tokių temų nelabai ir gėdijosi.
Aš pagalvojau, pagalvojau... Nešvarus tai dalykas... Gal jie po kokių penkerių metų susipyks. Tada ji jam pasakys: “Sūnus tai nuo Klimovo...”. Ir tas žydas vaikysis mane su pistoletu po Niujorką... Bet svarbiausiai buvo jausmas, kad tai nešvarus reikalas. Sekančią dieną atėjau į darbą. Apsimetu, kad nieko neįvyko, o ji nepamiršo... Ir vėl pas mane. Vis su tuo pačiu klausimu... Bendrai, vargais negalais, bet aš atsisakiau...
Šia tema galėčiau dar daug ko papasakoti. Juk daugelis žydų tik galvoja, kad jie žydai. Bet dauguma jų – tai dirbtinė nacija. Kaip aš rašiau dar “Legione”, žydai – tai degeneratų mišinys iš visų šalių, kuriose žydai bastėsi paskutinius 4 tūkstančius metų. Be to, tai permanentinis mišinys. Tai, ką žinomas filosofas Berdiajevas vadina Šėtono ir Antikristo Sąjunga (mišiniu). Antikristas – tai žydai, o Šėtonas – tai degeneratai iš supančios aplinkos.
Matote – degeneratams sunku pratęsti giminę. Iš čia ir pavadinimas – išsigimėliai, išgamos. Paprasčiau sakant – jų seksualūs įpročiai labai gerai aprašomi rusiškuose “matuose” (keiksmažodžiuose). Jie daro visa tai, ką negalvodami sako (keikiasi) vaikigaliai tarpuvartėse.
Tokiu būdu, jeigu degeneratas-žydas sugalvos vesti vietinę, tai normalus žmogus ilgai neištvers jo patologinių orgijų. Tik šviežiai iškepta vietinė degeneratė galės jį patenkinti.
Degeneratyvinė žydų sekta jau tūkstančius metų kaip kempinė sugeria visus naujai iškeptus vietinius degeneratus. Jie dirba kaip pasaulinis nutekamasis griovys, į kurį pastoviai susirenka viso pasaulio atmatos. Tiksliau – atmatos iš pačių aukščiausių pasaulio tautų viršūnių. Juk degeneracija visada plinta iš viršaus. Žuvis visada genda nuo galvos.
Pasižiūrėkite į Bibliją. Visų žydų protėvis buvo Abraomas. O ką jis pirmiausiai padarė atvykęs į Egiptą? Jis faraonui pakišo savo žmoną. Ne kokiam nors paprastam egiptiečiui, o būtent faraonui. Visa tai Biblijoje smulkiai aprašyta. Vėliau tas pats Abraomas tą pačią savo žmoną pakiša kitam karaliui... O biblinė knyga apie Esterą?.. Dėdulė Mardochajus savo giminaitę (žmoną? pusseserę? o gal vieną ir kitą?) pakiša persų karaliui. Galiausiai užmuša 75 tūkstančius persų. Šiandiena operacija “Estera” – tai pati linksmiausia žydų šventė. Purimas! Šoka ir dainuoja!..
Dabar grįžkime prie žydo-monarchisto Konstantino Meierio-Meierovičiaus istorijos. Jis buvo krikštytas žydas ir pederastas. Kaip dažnai darydavo krikštyti žydai, jis vedė rusę. Kokia tai buvo rusė, mes su jumis jau žinome. Žinoma, ji buvo bet kurio tipo lesbietė, t. y., minetininkė. Dabar mįslė: kodėl jos sūnus – Jurijus Konstantinovičius Meieris, turėdamas žydo vardą, absoliučiai į žydą nepanašus, o panašus į klasikinį caro armijos gvardietį? Čia esmė tame, kad jo rusė motina jį pasidarė ne nuo vyro-žydo ir pederasto, o, žinodama visus tuos fokusus, savo vaikus ji darėsi nuo gvardiečių karininkų, kurie sukinėjosi prie caro rūmų Peterburge. Štai ir gimė Jura Meieris, kuris visą gyvenimą save laikė pusiau žydu.
Ir taip, Jurijus Konstantinovičius Meieris, monarchistas, kuris spausdinasi “Naujame Rusų Žodyje”, pagal tėvą yra pusiau žydas... Bet žydiško kraujo jis neturi. Bet, nepaisant visų jo motinos fokusų, jis vis viena išaugo pederastu. Taip kad, jam tie receptai dėl degeneracijos sumažinimo nuo 100% iki 50% nepadėjo. Jeigu motina – degeneratė, tai, nesvarbu, nuo ko ji pasidarys vaikus, vaikų degeneracijos tikimybė bus ne 50%, o daug didesnė. Čia dėsnis toks: supuvęs kraujas, kaip ir nuodai, stipresnis už sveiką kraują.
Ta pati istorija pasikartojo dar kartą. Jurijus Maieris – monarchistas ir pederastas vedė rusų lesbietę ir vėl pasikartojo ta pati istorija su vaiko pasidarymu. Ji pasidarė vaiką, t. y., Natašą Meier, ne nuo vyro, o nuo kažkokio jugoslavo. Tada jie gyveno Belgrade. Aš tą šeimą puikiai pažįstu, ir Nataša – į motiną buvo panaši, o iš tėvo nieko nėra, nei mažiausio bruožo. Vargu ar tėvai prisipažino dėl tų fokusų, bet ji pati tai suprato. Ir vėl, jau kelintą kartą, kartojasi ta pati istorija: nors ją motina lesbietė pasidarė nuo sveiko jugoslavo, Nataša vis viena buvo 100% lesbietė. Jos tėvas save skaito žydu. Ji taip pat galvoja, kad pagal tėvą – ji turi žydiško kraujo. Bet žydiško kraujo ji neturi. Ir tai jau eina per tris kartas...
Praeitose paskaitose mes jau kalbėjome apie homoseksualumą, apie tai, kad pačios lesbietės kalba, koks tai stiprus – tas homoseksualumas. Jeigu kokia nors lesbietė išteka už normalaus žmogaus, tai tokia santuoka būtinai baigiasi blogai. Be to, abiem. Vienintelė išeitis lesbietei, ištekėti už pederasto. Tada tokia santuoka daugiau ar mažiau bus patvari. Visa tai puikiai žinojo ir jaunutė lesbietė Nataša Meier, kai buvo susidėjusi su manimi. Ji su manimi žaidė, žaidė, galiausiai pati suprato, kad jai to nereikia...
Tada Nataša dar buvo mano sužadėtine, ir visą laiką kalbėjo: “Aš bijau... tu žinai, anksčiau aš turėjau didžiąją meilę... Ir aš bijau, kad ta meilė gali sugrįžti...”. Ji nepasakydavo, kokia tai buvo meilė. O tai buvo jos homoseksualus romanas su Liuska Černova. Vėliau Liuska vis dėl to ištekėjo, o Nataša bijojo, kad homoseksualumas sugrįš, ir todėl nedėliojo visų taškų ant i. Ji pasirodė teisi. Taip vėliau ir gavosi. Kai ji jau buvo mano sužadėtine, aš tarnybiniais reikalais išvažiavau iš Niujorko į Miuncheną, o ji Niujorke tuo metu susipainiojo su kita boba. Gavosi tai, ko ji ir bijojo.
Kai, galų gale, Nataša ištekėjo, tai ji pasirinko tai, ko jai reikėjo. Ji, būdama 25 metų amžiaus, ištekėjo už žydo. Pagal daktaro Kinsi statistiką, kiekvienas antras vyras – minetčikas, kiekvienas trečias – pažįstamas su pederastija, t. y., lyg dvilytis. Na štai, ji ir susirado sau tokį vyrą, pragyveno su juo virš 20 metų. Šiandiena ji turi 4 vaikus. Bet viskas baigėsi blogai. Būdama 50 metų, ji metė vyrą, ko normali moteris niekada nepadarys. T.y., jai buvo aiškus klimaksinis pamišimas. Bet tai jai netrukdo dirbti “Amerikos Balso” rusų skyriaus viršininke. Mano pažįstami pranešė, kad “Amerikos Balse” ji vis dar turi lesbietės reputaciją.
Arba dar vienas pavyzdys. Kunigaikštis Bagrationas. Pastebėkite, vėl kunigaikštis. Jis buvo labdaros fondo direktoriumi ir, staiga, būdamas 60 metų, susipainiojo su jaunute, 25 metų sekretore, kuri tada dirbo pas jį. Jie draugiškai eidavo pietauti. Tiesa, ji elgėsi gana akiplėšiškai, kaip, tarp kitko, elgiasi dauguma stambių viršininkų sekretorių. Aplink visi tik pakikendavo. Juk jis turėjo žmoną-kunigaikštienę. Dukrai 28 metai. Tiesa, jo žmona kažkodėl į tai žiūrėjo pro pirštus. Toliau – daugiau. Pasirodė, kad ta jaunutė kunigaikščio meilužė – lesbietė. Vėliau išaiškėjo, kad ji lesbijavo su... kunigaikščio dukterimi. Kaip išaiškėjo – ji miegodavo ne su senuoju kunigaikščių, o su jo dukterimi. Kunigaikštis, kad užmaskuotų padėtį su savo dukterimi, vaidino jos meilužės meilužį. Ta komediją tęsėsi tol, kol jaunas lesbietes nepagavo besibučiuojančias damų tualete. Tai – įprasta istorija. Jos vėliau išteka už tokių pat vyrų ir jiems gimdo tokius pat vaikus.
Ne be reikalo Romos Popiežius antroje XIX amžiaus pusėje savo enciklikoje, t. y., laiške pasauliui, garsiai paskelbė, kad viena žmonijos pusė gyvena su Dievu, o kita pusė – su šėtonu. Ir tą patį savo statistikoje kalba daktaras Kinsi. O “Amerikos Balse” tokių bus apie 90%, nes ten ėmė tik “leniniečius”, tik Lenino kompleksą turinčius žmones. Žinoma, jeigu žmogus turi kokius nors ypatingus balso duomenis, tai į diktoriaus vietą jį paskirs, net jeigu jis bus ir normalus žmogus. Bet tokių ten bus ne daugiau kaip 10%. Diktoriumi normalų žmogų dar paims, o štai direktoriumi – niekada. Juk visa tai buvo daroma tam, kad Rusijoje drumsti į save panašius.
Tarp kitko, apie į save panašius. Vašingtone, “Amerikos Balso” viršininku buvo Barminas. Jis ten turėjo tokią stiklinę kabiną-kabinetą, prie kurio durų pasodino savo ištikimą šunį – padėjėją-komisarą. Tas šuo buvo 100% žydas. Barminas tada apsimetinėjo rusu, nors iš tikrųjų buvo žydas. Pagal geležinius Aukštosios Sociologijos dėsnius, jis save apsupo žydais – tam, kad pridengtų savo užnugarį, o toliau, pirmose gynybos linijose – rusų degeneratais-pederastais.
Ta pati istorija buvo ir “Amerikos Balse” Miunchene: viršininkas buvo žydas-trockistas Malamutas, o padėjėju, ištikimu šunimi, kuris taip pat sėdėjo prie kabineto durų, buvo toks Čipčinas. Taip pat 100% žydas, kuris, tarp kitko, stebėjo savo viršininką. Dar Talmude buvo parašyta: Pastatyk stebėtoją prie stebėtojo...
Tai yra, kai viršininkas – degeneratas arba žydas (juk degeneratais būna ne tik žydai), tai jis į pirmą apsauginį ratą – prirenka žydų, o į antrą apsauginį ratą, į priekinę liniją – prirenka vietinių visų rūšių ir atspalvių degeneratų. Tai – įprastas dalykas. Aš keletą kartų psichologinio karo fronte stebėjau panašias tvirtoves. Visos jos buvo sukurtos pagal tą patį principą. Visa tai buvo organizuojama pagal Lenino kompleksą.
Grįžkime prie “Amerikos Balso” rusų skyriaus Vašingtone viršininkės Natašos Klarkson, buvusios Meier. Aš manau, kad jūs ir be mano pagalbos atspėsite, kokius žmones ji aplink save sutelkė, kaip bus sutvarkyta jos tarnybinė tvirtovė ir kiek apsauginių pylimų bus prieš ją.
Nataša – trečiosios kartos degeneratė. Ir visos trys kartos mano, kad jie kažkokie žydai ir pastoviai tai slepia. Nors iš tikrųjų – jie neturi nė lašelio žydiško kraujo. Paimkime keturis suaugusius Natašos vaikus. Jie mano, kad jų motina – pusiau žydė, o tėvas-žydas, t. y., mano, kad jie 3/4 žydai. O iš tikrųjų visiškai ne taip. Ir tai kartojasi iš kartos į kartą. Iškyla klausimas: kiek gi yra tokių žydų, kurie save skaito žydais, prisirišę prie žydijos, o iš tikrųjų neturi nė lašo žydiško kraujo? Kiek gi tokių žmonių yra tarp žydų? Juk tas procesas vyksta šimtus ir tūkstančius metų.
Gaunasi, kad žydai – tai dirbtinė nacija. Dabar jūs suprasite keistą rabinų įstatymą, kad žydus galima skaičiuoti tik pagal motiną. Rabinai, tie apsigimę degeneracijos kunigaikščiai, tą klausimą gerai žino. Tik jie tyli, o aš, kiek jėgos leidžia, stengiuosi tai paaiškinti Aukštosios Sociologijos požiūriu.
Jie net tėvavardį dažnai duoda ne pagal tėvo liniją, o pagal motinos liniją. Dzeržinskio tėvavardis Edmundovičius, o jo tėvas buvo Edmundas Rufovičius, t. y., tėvavardis pagal motinos liniją. Felikso senelė buvo žydė vardu Ruf. O anūkėlis tapo “apnuogintu revoliucijos kardu”, masiniu žudiku. O proanūkis – Felikso sūnus, Jasikas, jau absoliutus degeneratas-idiotas, apie ką šiandiena jau atvirai rašo. Viešumas... Persitvarkymas...
Su kunigaikščiu Bagrationu mes jau išsiaiškinome. Dabar imkimės kunigaikščių Obolenskių. Ach, kokios geros rusiškos dvarininkų pavardės – Bagrationas, Obolenskaja!.. Atmintyje iškyla carinė Rusija. Kunigaikščiai, taip sakant, padeda prikelti Rusiją... Naujasis Renesansas ir t.t. Bet, iš tikrųjų, kunigaikštienė Obolenskaja – tai vis ta pati Liuska Kušnir, buvusi Švarc, kuri 50-siais metais buvo lesbietiška “Amerikos Balso” rusų skyriaus viršininkės Vašingtone Natašos fon Meier draugužė. Taip kad, abi jos savo karjerą padarė.
Kažkada, 50-siais metais, “Amerikos Balso” Miuncheno skyriuje jos buvo dvi jaunutės lesbietės. Jos buvo mašinistės-sekretorės. Na, o per pertraukėles lakstė bučiuotis į damų tualetą. O dabar jos jau amžiuje, joms jau virš 60 metų, ir abi jos tapo didelėmis viršininkėmis. Aš jas abi gerai pažįstu, ir turiu pasakyti, kad nei rimto išsilavinimo, nei rimtų žinių jos neturi. Visas jų mokslas – tai nelaiminga rusų gimnazija Miunchene, kur dienomis mokė tas mergaites, o naktimis ten nakvodavo benamis Slavka Zavalyšinas, apie kurį mes anksčiau jau kalbėjome. Visa ta gauja sukosi vienoje ir toje pat eketėje.
Už kokius gi nuopelnus jos tapo “Amerikos Balso” skyrių viršininkėmis? Nuopelnas jų vienas – homoseksualumas, Lenino kompleksas. Tai buvo dvi kaip reta savimi pasitikinčios ir viską pramušančios stervos. Praktiškai tai buvo sijonuoti vyrai. Energingi, sadistiški ir ypatingai akiplėšiški. Revoliucijos metu, o ir po revoliucijos, tokios moterys ėjo į ČK ir ten, prisidengdamos revoliuciniais įstatymais, visos tos sadistės tenkino savo sadistinius poreikius. Po to jas visas sušaudė.
Kai Liuska Černova-Švarc buvo 25 metų amžiaus, ji ištekėjo už kunigaikščio Obolenskio. Jo oficialus vardas buvo Valerijonas Obolenskij, bet kažkodėl visi jį vadino Žuku. Be to, ne Žukas ją vedė, o ji ištekėjo už Žuko. Būdama lesbietė, ji matė, kad jis – pederastas. Tada jį visi žinojo kaip garsų pederastą. Ir štai jums vėl dėsningumas – lesbietė išteka už pederasto. Bet tas pederastas buvo rusų kunigaikštis. Ir štai, tokiu būdu kekšė žydė-lesbietė Liuska Černova tampa rusų kunigaikštiene Obolenskaja.
Dabar išsiaiškinkime kunigaikščių Obolenskių kilmę. Tarp dekabristų buvo kunigaikštis Jevgenijus Petrovičius Obolenskij. Bet dekabristai – tai masonai, o masonai – tai pederastai... Taip kad, jau tarp dekabristų buvo kunigaikštis-masonas ir kunigaikštis-pederastas Jevgenijus Petrovičius Obolenskij. Pats geriausias patikrinimas dėl degeneracijos – tai šeimyninio medžio patikrinimas. Štai mes dabar ir patikrinsime Žuką-pederastą kunigaikštį Obolenskį. Aš manau, kad visa tai “Amerikos Balso” kadrų skyriuje taip pat įvertino. Ne be reikalo jie į darbą priėmė tą rusų kunigaikštį.
Kitas kunigaikštis Obolenskij, prieš revoliuciją finansavo draugą Leniną, t. y., jų giminėje buvo, kaip sakydavo draugas Trockis, permanentiniai revoliucionieriai. Ta informacija paimta iš profesoriaus Passono knygos “Leninas”, 51 psl. Šaltinis – nepriekaištingas. Po revoliucijos tas kunigaikštis Obolenskij, pasikeitęs pavardę į V. V. Osinskij, buvo kairiuoju komunistu ir kandidatu į RKP(b) CK narius. Geras kunigaikštukas... Aukštai užlipo revoliucinės hierarchijos laiptais (žr. Konkvisto knygą “Didysis teroras”, 398 psl.). Aš specialiai taip tiksliai nurodau šaltinius, kad niekas negalėtų pasakyti, kad mes fantazuojame. Kunigaikščiai Obolenskiai, ir staiga – kandidatas į RKP(b) CK narius?!! Bet tas kunigaikštis Obolenskij baigė blogai. Didžiojo Valymo metu, 1938 metais jis buvo sušaudytas (žr. Konkvistas. 400 psl.). Taigi, mes matome, kad ir toje kunigaikščių giminėje keistuolių buvo pakankamai.
Na, ir kuo gi tas V. V. Osinskij, t. y., kunigaikštis Obolenskij užsiiminėjo emigracijoje iki jo išrinkimo kandidatu į RKP(b) CK narius? O užsiiminėjo jis Verleno eilėraščių vertimu. Verlenas buvo žinomas prancūzų poetas-dekadentas ir žymus pederastas. T.y., kunigaikštis laiko veltui neleido. Sėdėjo emigracijoje, darbo neturėjo, štai jis ir nusprendė versti buržuazinio pederasto Verleno eilėraščius. Na, o kai jis sugrįžo į Tarybinę Judėją, tai 1921 metų badmečio laikotarpiu, tas pats kunigaikštis Obolenskij-Osinskij buvo žemės ūkio narkomu, t. y., buvo 1921 metų badmečio viršininku. O badas tada buvo baisus. Tos informacijos šaltinis – senas trockistas Lui Fišeris, knyga “Leninas”, Londonas, 1970 m., 740 psl.
Buvo dar vienas kunigaikštis Obolenskij – žurnalo “Atgimimas” Paryžiuje vyriausiasis redaktorius. Jis buvo kuprotas, raišas ir žvairas, t. y., absoliutus išsigimėlis.
Paryžiuje taip pat gyveno ir kunigaikštienė Vika Obolenskaja, tikras jos vardas buvo Vera Apolonovna Obolenskaja. Pirmojo pasaulinio karo metu ji aktyviai dalyvavo prancūzų Pasipriešinimo judėjime. Vokiečiai ją areštavo ir nubaudė mirtimi už šnipinėjimą. Po mirties apdovanota prancūzų Legiono Garbės ordinu ir tarybiniu Tėvynės karo I laipsnio ordinu. Ją pasiuntė myriop, kai jai buvo 34 metai amžiaus. Matyt, kad ji buvo psichopatė, kuri ieškojo garbingos mirties. Savotiška šiuolaikinė Žana d’Ark. Žinoma, gaila žmogaus, bet ji rado tai, ko ieškojo. Bet kuris prityręs psichologas pasakys, kad tai buvo susinaikinimo kompleksas...
Štai jums rusų kunigaikščio Žuko Obolineskij ir jo oficialios žmonos rusų kunigaikštienės Liuskos Obolenskajos giminė.
Per paskutinius 10 metų liberalizacijos Rusijoje, kai kurie žmonės pradėjo atsigręžti į praeitį, toje praeityje stengiasi rasti ką nors gero. Dainuoja dainas: “Nenusiminkit, poručike Galycin, kornetai Obolenskij, įpilkite vyno!..” Už širdies griebia. Pradeda ieškoti žinomų Rusijos dvarininkų giminės medžių. Panašu, kad tarybinės “ikonos” taip ir netapo šventomis, savęs nepateisino.
Tai štai, 1953 metais Liuska Černova ištekėjo už rusų kunigaikščio Obolenskij.
Šiek tiek išsiaiškinę apie jo protėvius, dabar imkimės paties Žuko Obolenskij. Jis buvo pasyvaus tipo pederastu ir buvo žvairo filosofo Viktoro Franko minjonu. O tas Viktoras Frankas buvo dar labiau žinomo filosofo Semiono Franko sūnus. Visi jie buvo žinomi žydai. 1922 metais Semioną Franką išsiuntė iš Tarybų Sąjungos. Tada išsiuntė apie 300 stambiausių masonų, kurie žydams padėjo daryti revoliuciją. Būdami už tai dėkingi, Tarybų Sąjungoje jų nesušaudė, ir net sumokėjo už masonų ir jų bagažo bilietus. Tarp tų 300 buvo ir garsusis filosofas Berdiajevas ir ne mažiau garsus filosofas Semionas Frankas... Ir taip, Semionas Frankas buvo stambus masonas pederastas, kuris aktyviai dalyvavo nuverčiant rusų caro ir dvarininkų valdžią, o jo sūnus – Viktoras Frankas, čiulpė b... pabėgusiam rusų dvarininkui kunigaikščiui Obolenskiui. Vėl gi, atkreipkite dėmesį, žydas-pederastas lenda prie degenerato-pederasto, bet ne prie Joškės kontorininko, bet prie rusų kunigaikščio. Juk ir Biblijoje pasakyta – karališkas krūtines čiulps. Tiesa, šiuo atveju čiulpė ką kitą...
Abu tie meilužiai-pederastai pradėjo dirbti Bi-Bi-Si Londone. Vėliau Viktoras Frankas perėjo dirbti į “Laisvės” radiją Miunchene. Na, o paskui save atsitempė ir savo minjoną Žuką Obolenskij. Na, o ten pasijungė lesbietė Liuska Černova ir, galų gale, ištekėjo už to Žuko. Taip ji tapo rusų kunigaikštiene Obolenskaja. Žukas tada dirbo “Laisvės” radijuje, o ji dirbo “Amerikos Balse”. Vėl gi matome šeimyninę rangą. Vienu žodžiu, visi jie buvo viena gauja. Dabar ta “grynakraujė rusų kunigaikštienė” moko paklydusias rusų sielas senos carinės tvarkos...
Kaip ir priklauso, netrukus po vestuvių, pas ją atsirado vaikas. Bet jos gimdymas buvo neišpasakytai sunkus. Prieš gimdymą ją 3 mėnesiams paguldė į ligoninę ir ten vis darė kažkokias operacijas. Bendrai, neduok Dieve! Tai yra, ji – 100% degeneratė. Normaliai gimdyti negalėjo. Na, o kai pas moterį toks sunkus pirmasis gimdymas, tai gydytojai paprastai rekomenduoja daugiau negimdyti.
Bet po trijų metų pas Liuską Obolenskają atsiranda duktė... Pasirodo, po to, kai ji pasigimdė sūnų Aliošą, Liuska dėl jo įsidukrino seserį Mašą. Ir, kas įdomu – tiksliai tokia pati istorija buvo ir su Liuskos Obolenskajos-Černovos-Švars motina. Jos motina lygiai taip pas sunkiai pagimdė tą pačią Liuską, o vėliau įsidukrino dar vieną mergaitę. Pažįstami man pasakojo, kad Liuskos netikra sesuo buvo labai geras žmogus, visiškai ne tokia, kaip ta sterva Liuska. Miunchene Liuską Černovą ir Natašą Meier visi vadino stervomis. Tai štai, Liuska, kaip ir jos motina, po sunkaus gimdymo įsivaikina dukterį, t. y., vėl viskas kartojasi. Kaip dainuoja populiarus tarybinis dainininkas žydas Markas Bernesas – “Vėl viskas iš pradžių kartojasi...”.
Kunigaikštis Valerijonas Obolenskij baigė blogai. Po to, kai Liuska už jo ištekėjo, jis tapo visišku alkoholiku, po to narkomanu, o būdamas 45 metų amžiaus, gyvenimą baigė savižudybe. Ir dar kaip? Pasipjovė! Baltosios karštinės priepuolio metu. Man pasakojo, kad: “Visas rūsys buvo pritaškytas kraujo”.
Našlė Liuska netrukus vėl ištekėjo už kažkokio seno žydo, kuris dabar visiems giriasi: “Jūs žinote, mano žmona tikra rusų kunigaikštienė!”
O tos rusų kunigaikštienės sūnų – rusų kunigaikštį Aliošą Obolenskį, 7 metų amžiaus jau vedžiojo pas psichiatrą. O dėl įsidukrintos mergaitės, paskutinės naujienos tokios. Kartą skaitau Buenos Aires leidžiamame monarchistiniame laikraštyje, kad iškilmingai tuokiasi rusų kunigaikštytė Marija Valerijanovna Obolenskaja... Bet, kokia gi ji kunigaikštytė, jeigu ji įsidukrinta, kažkokios nežinomos vokiečių tarnaitės duktė, kurią Liuska dabar pristato kaip savą...
Štai jums ir aukštoji visuomenė... Štai jums ir dieviškoji tauta... Taip kad, daugelis žydų tik galvoja, kad jie žydai...
Baigdamas šį paskaitų ciklą dar kartą kreipiuosi į visus savo klausytojus, į visus teležiūrovus, nes tikiuosi, kad dabar, viešumo ir persitvarkymo laikais, visos mano paskaitos pagaliau bus parodytos per Rusijos televiziją – juk ne veltui mes šias paskaitas nufilmavome į 72 videokasetes po 2 valandas trukmės kiekvieną?!!
Mano brangieji – visi normalus žmonės Žemėje, visi geri ir sąžiningi išsigimėliai, sąžiningi vienuoliai ir šventikai... Prašau, dar kartą atidžiai perskaitykite mano knygas.
Net, jeigu kas nors iš skaitytojų pasijusite degeneratu, visada yra pasirinkimas: galima būti geru, blogu arba šlykščiu.
Kita vertus, daugelis degeneratyvios sektos narių klaidingai mano, kad jie taip pat – degeneratai. Daugelis iš jų yra įsivaikinti, arba jų tėvai buvo įsivaikinti. Bet kuriuo atveju – 90% garsiausių žmonių žmonijos istorijoje buvo geraisiais degeneratais. Prašau, būkite labai atsargūs su degeneratais ir degenerologija.
Kaip aš jau perspėjau anksčiau, tai – labai efektyvus ginklas, toks pat efektyvus, kaip ir biologinis, bet, tuo pat metu, toks pat pavojingas. Juk jūs namuose neeksperimentuosite su maro mikrobais po vieno-dviejų bandymų laboratorijoje.
Studijuokite šį mokslą. Mąstykite. Atsargiai. Ilgai galvokite apie tai, ką perskaitėte ir, jokiais būdais neskubėkite daryti išvadų.
Asmeniškai aš žmogų pradedu laikyti bionegatyviu degeneratu tik po to, kai jis pats savo darbais tai patvirtins. Keletą kartų.
Kaip taisyklė, vidutiniam žmogui būtina pademonstruoti 5-6 degeneratyvius rodiklius, kad toks žmogus būtų priskirtas prie degeneratų. Net jeigu jis pats visose kryžkelėse skelbs – taip, aš esu 100% degeneratas, bet, tuo pat metu, kovos su degeneracijos demonais, kovos su kitais bionegatyviais degeneratais – jis išliks mūsų draugu ir sąjungininku.
Ir dar vienas patarimas – aš gavau šimtus laiškų iš savo skaitytojų iš įvairių pasaulio šalių. Iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Rusijos, Izraelio, Anglijos, Prancūzijos, JAV, Vokietijos, Japonijos... Ir beveik visuose laiškuose yra vienas įdomus pastebėjimas – mano skaitytojai tas knygas, kaip lakmuso popierėlį, davė skaityti savo draugams ir pažįstamiems, ir tyliai stebėjo jų reakciją. Rezultatas visada buvo vienas ir tas pats – jie prarasdavo apie pusę savo, taip vadinamų, draugų.
Tokiu būdu, stebėdami reakciją į šias paskaitas, kurios patalpintos mano tinklapyje internete, jūs gana savarankiškai galite pasidaryti išvadas dėl draugo “X” ir dar daugelio kitų draugų.
Grigorijus Petrovičius Klimovas
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ